TEISINGUMO TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS
2014 m. kovo 27 d.(*)
„Sąjungos pilietybė – Nediskriminavimo principas – Kalbų vartojimo nagrinėjant civilines bylas tvarka“
Byloje C‑322/13
dėl Landesgericht Bozen (Italija) 2013 m. birželio 6 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2013 m. birželio 13 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Ulrike Elfriede Grauel Rüffer
prieš
Katerina Pokorná
TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkė R. Silva de Lapuerta (pranešėja), teisėjai J. L. da Cruz Vilaça, G. Arestis, J.‑C. Bonichot ir A. Arabadjiev,
generalinė advokatė E. Sharpston,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– K. Pokorná, atstovaujamos advokatų M. Mairhofer ir F. Bauer,
– Italijos Respublikos, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato W. Ferrante,
– Europos Komisijos, atstovaujamos E. Traversa ir W. Bogensberger,
atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinės advokatės nuomone, nagrinėti bylą be išvados,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl SESV 18 ir 21 straipsnių išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant U. E. Grauel Rüffer ir K. Pokorná ginčą, susijusį su ieškiniu dėl žalos, patirtos per nelaimingą atsitikimą slidinėjant, atlyginimo.
Teisinis pagrindas
3 Italijos civilinio proceso kodekso (Zivilprozessordnung) 122 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatyta:
„Nagrinėjant bylą visas procesas turi vykti italų kalba.“
4 Šio kodekso 156 straipsnyje numatyta:
„1. Procesiniai dokumentai negali būti pripažinti negaliojančiais dėl formos reikalavimų nesilaikymo, jei tai nenumatyta įstatymuose.
2. Tačiau procesinis dokumentas gali būti paskelbtas negaliojančiu, jei neįvykdyti jo tikslui pasiekti būtini formos reikalavimai.
3. Procesinis dokumentas negali būti pripažintas negaliojančiu, jei juo buvo pasiektas tikslas, kurio siekiant jis buvo priimtas.
5 Nukrypstant nuo šios normos, Bolcano provincijos teismuose nagrinėjant civilines, baudžiamąsias ar administracines bylas galima vartoti vokiečių kalbą. Galimybė vartoti šią kalbą nurodytuose teismuose numatyta 1972 m. rugpjūčio 31 d. Respublikos prezidento dekreto Nr. 670, kuriuo patvirtinamas konstitucinių įstatymų, susijusių su Trentino-Alto Adidžės regiono specialiuoju statutu, suvienodintas tekstas (toliau – RPD Nr. 670/1972), 99 bei 100 straipsniuose ir 1988 m. liepos 15 d. Respublikos prezidento dekrete Nr. 574, kuriame įtvirtintos Trentino-Alto Adidžės regiono specialiojo statuto dėl vokiečių ir ladinų kalbų vartojimo aptarnaujant piliečius viešojo administravimo institucijose ir nagrinėjant bylas teismuose įgyvendinimo nuostatos (toliau – RPD Nr. 574/1988).
6 RPD Nr. 670/1972 99 straipsnyje nustatyta:
„Šiame regione vokiečių kalba prilyginama italų kalbai, kuri yra valstybinė kalba. Įstatymo galią turinčių aktų atveju ir tais atvejais, kai šiame statute numatyta dvikalbė redakcija, vadovaujamasi tekstu italų kalba.“
7 RPD 670/1972 100 straipsnyje numatyta:
„Vokiškai kalbantys Bolcano provincijoje gyvenantys piliečiai teismuose ir provincijoje įsikūrusiose viešojo administravimo ar regiono valdžios institucijose ir tarnybose, taip pat įmonėse koncesininkėse, kurios provincijoje teikia viešąsias paslaugas, turi teisę vartoti vokiečių kalbą.“
8 RPD Nr. 574/1988 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Šiame dekrete, taikant <…> Trentino-Alto Adidžės regiono specialiojo statuto XI antraštinės dalies nuostatas, reglamentuojamas vokiečių kalbos vartojimas. Regione vokiečių kalba prilyginama italų kalbai, kuri yra valstybinė kalba:
a) Bolcano provincijoje įsikūrusiose viešojo administravimo ar regiono valdžios institucijose ir tarnybose, taip pat bendraujant su juridiniais asmenimis ir viešosios teisės įstaigose bei įmonėse koncesininkėse, kurios provincijoje teikia viešąsias paslaugas;
b) Bolcano provincijoje esančiose prie teismų priskiriamose įstaigose, bendrosios kompetencijos teismuose, administraciniuose teismuose ir mokesčių bylas nagrinėjančiuose teismuose;
c) Apeliaciniame teisme, Prisiekusiųjų apeliaciniame teisme, Apeliacinio teismo Nepilnamečių skyriuje, Generalinėje prokuratūroje prie Apeliacinio teismo, Nepilnamečių bylas nagrinėjančiame teisme, Priežiūrą vykdančiame teisme ir Priežiūros tarnyboje, regiono kolektyvinių teisių gynimo komisaro biure <…>;
<…>“
9 RPD Nr. 574/1988 20 straipsnyje nustatyta:
„1. Civilinėje byloje kiekviena šalis turi teisę pasirinkti kalbą, kuria ji rengs procesinius dokumentus. Kalbą ji pasirenka surašydama bylos iškėlimo dokumentą ar atsiliepimą į ieškinį arba kitą lygiavertį dokumentą.
2. Jei bylos iškėlimo dokumentas ir atsiliepimas į ieškinį surašyti ta pačia kalba, procesas vyksta viena kalba. Kitu atveju procesas vyksta dviem kalbomis.
3. Jei proceso kalbos yra dvi, kiekviena šalis vartoja savo pasirinktą kalbą. Teismo nutartys surašomos ir skelbiamos abiem kalbomis, nebent suinteresuotoji šalis iki teismo posėdžio, kuriame prašoma priimti nutartį, praneša to atsisakanti. Šalių aktai ir dokumentai surašomi italų arba vokiečių kalba; pareigos atlikti vertimą ex officio ir teismo lėšomis nėra. Jei procesas vyksta dviem kalbomis, šalys, kurių gyvenamoji vieta ar buveinė yra ne Bolcano provincijoje, per trisdešimties dienų terminą, skaičiuojamą nuo aktų ir dokumentų perdavimo ar pateikimo dienos, gali prašyti teismo juos visus ar dalį jų išversti į kitą kalbą teismo lėšomis. Teismas gali neversti šalių pateiktų visų ar dalies dokumentų, kurie jam atrodo akivaizdžiai nereikšmingi.“
Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas
10 Iš Teisingumo Teismui patiektos bylos medžiagos matyti, kad Vokietijoje gyvenanti šios šalies pilietė U. E. Grauel Rüffer 2009 m. vasario 22 d. parkrito Bolcano provincijoje esančioje slidinėjimo trasoje ir susižeidė dešinį petį. Ji teigia parkritusi dėl K. Pokorná, Čekijos pilietės, gyvenančios Čekijos Respublikoje, kaltės. U. E. Grauel Rüffer pareikalavo K. Pokorná atlyginti patirtą žalą.
11 Byla prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme pradėta 2012 m. balandžio 24 d. ieškiniu, kuris U. E. Grauel Rüffer prašymu surašytas vokiečių kalba. K. Pokornà 2012 m. spalio 4 d. gavo šio ieškinio vertimą į čekų kalbą, 2013 m. vasario 7 d. pateikė vokiečių kalba surašytą atsiliepimą į ieškinį ir neprieštaravo dėl to, kad ši kalba pasirinkta kaip proceso kalba.
12 Per pirmą posėdį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgęs į 2012 m. lapkričio 22 d. priimtą Corte suprema di cassazione (Aukščiausiasis kasacinis teismas) (Italija) sprendimą Nr. 20715, iškėlė klausimą dėl kalbos pasirinkimo, t. y. kuria kalba – vokiečių ar italų – procesas turi vykti toliau.
13 Tame sprendime Corte suprema di cassazione nusprendė, kad RPD Nr. 574/1988 nuostatos taikomos tik Italijos piliečiams, gyvenantiems Bolcano provincijoje.
14 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad pagal tą sprendimą bylos iškėlimo dokumentas, negaliojantis dėl to, kad buvo surašytas vokiečių kalba, netapo galiojantis dėl to, kad atsakovė pagrindinėje byloje kaip proceso kalbą pasirinko šią kalbą. Todėl bylos iškėlimo dokumentą ir paskesnį procesinį dokumentą, t. y. atsiliepimą į ieškinį, reikia pripažinti negaliojančiais.
15 Tačiau minėtas teismas teigia, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamų nacionalinės teisės nuostatų taikymas vadovaujantis Corte suprema di cassazione pateiktu išaiškinimu gali prieštarauti Sąjungos teisei. Kyla klausimas, ar vartoti vokiečių kalbą civilinę bylą nagrinėjančiame teisme gali tik Bolcano provincijoje gyvenantys Italijos piliečiai, ar tokia galimybė taip pat turi būti suteikta ne šioje provincijoje gyvenantiems Italijos piliečiams, šioje provincijoje gyvenantiems kitų nei Italijos Respublika Europos Sąjungos valstybių narių piliečiams ar, kaip pagrindinėje byloje, ne toje provincijoje gyvenantiems kitų valstybių narių piliečiams.
16 Anot prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, nuostatų dėl vokiečių kalbos vartojimo tikslas yra apsaugoti etninę ir kultūrinę vokiškai kalbančią mažumą, gyvenančią Bolcano provincijoje. Tačiau šiam tikslui nekelia grėsmės aplinkybė, kad ginčijama nuostata gali būti taikoma ir kitų nei Italijos Respublika valstybių narių piliečiams, kurie naudojasi teise laisvai judėti.
17 Šiomis aplinkybėmis Landesgericht Bozen nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:
„Ar SESV 18 ir 21 straipsniai aiškintini taip, kad pagal juos draudžiama taikyti tokias nacionalinės teisės nuostatas, kaip ginčijamos pagrindinėje byloje, pagal kurias teisė vartoti vokiečių kalbą Bolcano provincijos teismų nagrinėjamose civilinėse bylose suteikiama tik Bolcano provincijoje gyvenantiems Italijos piliečiams, bet ne kitų Sąjungos valstybių narių piliečiams, neatsižvelgiant į tai, ar jie gyvena Bolcano provincijoje?“
Dėl prejudicinio klausimo
18 Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori sužinoti, ar SESV 18 ir 21 straipsnius reikia aiškinti taip, kad pagal juos draudžiama nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią teisė valstybės narės teismų, esančių tam tikrame šios valstybės teritoriniame vienete, nagrinėjamose civilinėse bylose vartoti kitą kalbą, kuri nėra tos valstybės valstybinė kalba, suteikiama tik tame teritoriniame vienete gyvenantiems tos valstybės piliečiams.
19 Siekiant atsakyti į šį klausimą pirmiausia reikia priminti, kad dėl tų pačių nuostatų Teisingumo Teismas Sprendime Bickel ir Franz (C‑274/96, EU:C:1998:563, 19 ir 31 punktai) nusprendė, kad nacionalinės teisės nuostatoje suteikta teisė reikalauti, kad baudžiamoji byla būtų nagrinėjama kita, o ne pagrindine atitinkamos valstybės kalba, patenka į Sąjungos teisės taikymo sritį, o pagal šią teisę draudžiama nacionalinės teisės nuostata, kuria tam tikra kalba, kuri nėra pagrindinė atitinkamos valstybės narės kalba, kalbantiems ir tam tikro viešosios valdžios subjekto teritorijoje gyvenantiems piliečiams suteikiama teisė reikalauti, kad baudžiamoji byla būtų nagrinėjama jų kalba, tačiau tokia pati teisė nesuteikiama kitų valstybių narių piliečiams, kurie kalba ta pačia kalba ir naudojasi teise judėti ir gyventi šioje teritorijoje.
20 Motyvus, kuriais remdamasis Teisingumo Teismas Sprendime Bickel ir Franz (EU:C:1998:563) pripažino, kad Sąjungos pilietis, turintis kitos nei atitinkamos valstybės pilietybę, turi lygiai tokią pačią kaip ir tos valstybės narės piliečiai teisę reikalauti baudžiamąją bylą nagrinėti pagrindinėje byloje pasirinkta kalba, taigi bylą nagrinėjančiame teisme gali vartoti vieną iš taip pasirinktų kalbų, reikia suprasti taip, kad jie taikomi bet kokiam teismo procesui, vykstančiam atitinkamame teritoriniame vienete, be kita ko, ir civiliniam procesui.
21 Priešingu atveju vokiškai kalbantis kitos valstybės narės, ne Italijos Respublikos, pilietis, laisvai judantis ir gyvenantis Bolcano provincijoje, atsidurtų nepalankesnėje padėtyje, palyginti su šioje provincijoje gyvenančiu vokiškai kalbančiu Italijos piliečiu. Toks Italijos pilietis gali kreiptis į teismą civiline tvarka ir reikalauti, kad procesas vyktų vokiečių kalba, tačiau ši teisė nebūtų suteikta vokiškai kalbančiam kitos valstybės narės, ne Italijos Respublikos, piliečiui, gyvenančiam šioje provincijoje.
22 Dėl Italijos Respublikos pastabos, kad nėra pagrindo išplėsti teisės vartoti atitinkamos etninės ir kultūrinės mažumos kalbą ir jos taikyti kitos valstybės narės, ne Italijos Respublikos, piliečiui, kuris aptariamame regione lankosi retai ir laikinai, nes jam užtikrinamos priemonės, leidžiančios tinkamai pasinaudoti savo teisėmis, nepaisant to, jog jis nemoka priimančiosios valstybės narės valstybinės kalbos, pažymėtina, kad tokią pačią pastabą ši vyriausybė pateikė byloje, kurioje priimtas Sprendimas Bickel ir Franz (EU:C:1998:563, 21 punktas), ir kad Teisingumo Teismas to sprendimo 24–26 punktuose jai nepritarė ir padarė išvadą, jog pagrindinėje byloje nagrinėjamos nacionalinės teisės nuostatos prieštarauja nediskriminavimo principui.
23 Tokios teisės nuostatos galėtų būti pateisinamos, tik jeigu jos pagrįstos objektyviais pagrindais, kurie nepriklauso nuo atitinkamų asmenų pilietybės ir yra proporcingi nacionalinės teisės teisėtai siekiamam tikslui (žr. Sprendimo Bickel ir Franz, EU:C:1998:563, 27 punktą).
24 Pirma, dėl Italijos vyriausybės pateikto argumento, kad jeigu pagrindinėje byloje nagrinėjama kalbų vartojimo tvarka būtų taikoma Sąjungos piliečiams, tai apsunkintų proceso organizavimą ir terminų laikymąsi, pažymėtina, kad šiam teiginiui aiškiai prieštarauja prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, teigiantis, kad Bolcano provincijos teisėjai puikiai gali nagrinėti bylas italų ar vokiečių kalba arba abiem šiomis kalbomis.
25 Antra, kiek tai susiję su tos pačios vyriausybės teiginiu dėl papildomų išlaidų, kurių atitinkama valstybė narė patirtų, jei taikytų šią kalbų vartojimo tvarką Sąjungos piliečiams, iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad vien ekonominiai motyvai negali būti laikomi privalomuoju bendrojo intereso pagrindu, pateisinančiu Sutartimi užtikrinamos pagrindinės laisvės ribojimą (žr. Sprendimo Kranemann, C‑109/04, EU:C:2005:187, 34 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
26 Todėl pagrindinėje byloje nagrinėjamos nacionalinės teisės nuostatos negali būti laikomos pateisinamomis.
27 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad į pateiktą klausimą reikia atsakyti: SESV 18 ir 21 straipsniai aiškintini taip, kad pagal juos draudžiamos tokios nacionalinės teisės nuostatos, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, pagal kurias teisė valstybės narės teismų, esančių tam tikrame šios valstybės teritoriniame vienete, nagrinėjamose civilinėse bylose vartoti kitą kalbą, kuri nėra tos valstybės valstybinė kalba, suteikiama tik tame teritoriniame vienete gyvenantiems tos valstybės piliečiams.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
28 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:
SESV 18 ir 21 straipsnius reikia aiškinti taip, kad pagal juos draudžiamos tokios nacionalinės teisės nuostatos, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, pagal kurias teisė valstybės narės teismų, esančių tam tikrame šios valstybės teritoriniame vienete, nagrinėjamose civilinėse bylose vartoti kitą kalbą, kuri nėra tos valstybės valstybinė kalba, suteikiama tik tame teritoriniame vienete gyvenantiems tos valstybės piliečiams.
Parašai.