Byla T‑351/03
Schneider Electric SA
prieš
Europos Bendrijų Komisiją
„Bendrijos deliktinė atsakomybė – Įmonės patirta žala dėl pakankamai akivaizdaus Bendrijos teisės pažeidimo vykdant koncentracijos suderinamumo su bendrąja rinka kontrolės procedūrą“
Sprendimo santrauka
1. Procesas – Ieškinys – Formos reikalavimai
(Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnio pirmoji pastraipa ir 53 straipsnio pirmoji pastraipa; Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punktas)
2. Deliktinė atsakomybė – Sąlygos – Pakankamai akivaizdus Bendrijos teisės pažeidimas
(EB 288 straipsnio antroji pastraipa)
3. Deliktinė atsakomybė – Sąlygos – Pakankamai akivaizdus Bendrijos teisės pažeidimas
(EB 288 straipsnio antroji pastraipa)
4. Deliktinė atsakomybė – Sąlygos – Pakankamai akivaizdus Bendrijos teisės pažeidimas
(EB 288 straipsnio antroji pastraipa)
5. Deliktinė atsakomybė – Sąlygos – Sprendimas, kuriuo koncentracija pripažįstama nesuderinama su bendrąja rinka
(EB 288 straipsnio antroji pastraipa)
6. Konkurencija – Koncentracija – Administracinė procedūra – Pranešimas apie kaltinimus – Būtinas turinys – Teisės į gynybą paisymas
(Tarybos reglamento Nr. 4064/89 18 straipsnio 1 ir 3 dalys)
7. Konkurencija – Koncentracija – Už skirtingus koncentracijos tarp įmonių kontrolės procedūros etapus atsakingų tarnautojų grupių sutapimas, nepaisant panaikinimo, atlikto tarp šių skirtingų etapų
(Tarybos reglamento Nr. 4064/89 18 straipsnio 3 ir 4 dalys)
8. Konkurencija – Koncentracija – Pakankamai akivaizdus Bendrijos teisės pažeidimas
(Tarybos reglamento Nr. 4064/89 8 straipsnio 4 dalis)
9. Konkurencija – Koncentracija – Suderinamumo su bendrąja rinka vertinimas – Komisijos atsižvelgimas į nacionalinės teisės leidžiamus susitarimus, įpareigojančius įmones, esančias koncentracijos šalimis
(Tarybos reglamento Nr. 4064/89 2 straipsnis)
10. Konkurencija – Koncentracija – Komisijos tyrimas – Sprendimas pradėti išsamaus tyrimo etapą – Sąlygos
(Tarybos reglamento Nr. 4064/89 2 straipsnio 3 dalis, 6 straipsnio 1 dalis ir 8 straipsnio 3 dalis)
11. Konkurencija – Koncentracija – Administracinė procedūra – Sprendimas pradėti išsamaus tyrimo etapą
(Tarybos reglamento Nr. 4064/89 6 straipsnio 1 dalies c punktas)
12. Deliktinė atsakomybė – Sąlygos – Neteisėtumas – Žala – Priežastinis ryšys
(EB 288 straipsnio antroji pastraipa)
13. Konkurencija – Koncentracija – Suderinamumo su bendrąja rinka vertinimas – Prezumpcijos nebuvimas
(Tarybos reglamento Nr. 4064/89 2 ir 10 straipsniai)
14. Deliktinė atsakomybė – Sąlygos – Neteisėtumas – Žala – Priežastinis ryšys
(EB 288 straipsnio antroji pastraipa)
15. Deliktinė atsakomybė – Sąlygos – Neteisėtumas – Žala – Priežastinis ryšys
(EB 288 straipsnio antroji pastraipa)
16. Deliktinė atsakomybė – Sąlygos – Neteisėtumas – Žala – Priežastinis ryšys
(EB 288 straipsnio antroji pastraipa; Tarybos reglamento Nr. 4064/89 7 straipsnio 3 dalis)
17. Deliktinė atsakomybė – Žala – Atlyginimas
(EB 288 straipsnio antroji pastraipa)
1. Pagal Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnio pirmąją pastraipą, kuri taikoma per procesą Pirmosios instancijos teisme pagal šio statuto 53 straipsnio pirmąją pastraipą ir pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 1 straipsnio c punktą, bet kuriame ieškinyje turi būti nurodomas ginčo dalykas ir pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka. Šis nurodymas turi būti pakankamai aiškus ir tikslus, kad atsakovas galėtų pasirengti gynybai, o Pirmosios instancijos teismas – priimti sprendimą dėl ieškinio, jei reikia, be papildomos informacijos. Siekiant užtikrinti teisinį saugumą ir tinkamą teisingumo vykdymą, reikia, kad pagrindinės faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis jis paremtas, išplauktų, bent jau glaustai, bet nuosekliai ir suprantamai, iš paties ieškinio teksto.
Kad šie reikalavimai būtų patenkinti, ieškinyje dėl Bendrijos institucijos sukeltos žalos atlyginimo turi būti pateikti įrodymai, leidžiantys nustatyti veiksmus, kuriais ieškovas kaltina instituciją, priežastis, dėl kurių jis teigia, kad tarp veiksmų ir jo tariamai patirtos žalos yra priežastinis ryšys, ir žalos pobūdį bei apimtį.
(žr. 92–94 punktus)
2. Tam, kad pagal EB 288 straipsnio antrąją pastraipą atsirastų Bendrijos deliktinė atsakomybė už neteisėtus jos institucijų veiksmus, turi būti įvykdytos visos sąlygos, t. y. institucijų veiksmų neteisėtumas, reali žala ir priežastinis ryšys tarp tariamų veiksmų ir atsiradusios žalos.
Jei ieškinio dėl žalos atlyginimo pagrindas yra teisės akto neteisėtumas, kad dėl šio pagrindo galėtų atsirasti Bendrijos deliktinė atsakomybė, jį turi sudaryti pakankamai akivaizdus teisės normos, kurios tikslas – suteikti privatiems asmenims teises, pažeidimas. Šiuo atžvilgiu lemiamas kriterijus yra akivaizdus ir sunkus atitinkamos Bendrijos institucijos savo diskrecijos ribų pažeidimas.
Bendrijos deliktinės atsakomybės sistemoje, be kita ko, atsižvelgiama į reglamentuotinų situacijų sudėtingumą, teisės aktų taikymo arba aiškinimo sunkumus ir ypač į nagrinėjamo akto autoriaus diskrecijos apimtį.
Jei atitinkama institucija turi tik labai ribotą diskreciją arba netgi jos visai neturi, pakankamai akivaizdžiam pažeidimui nustatyti gali pakakti paprasto Bendrijos teisės pažeidimo.
Tas pats taikoma tais atvejais, kai institucija atsakovė pažeidžia bendrą pareigą elgtis rūpestingai arba netinkamai taiko atitinkamas materialiąsias arba procedūrines normas.
(žr. 113–118 punktus)
3. Jei akivaizdaus Bendrijos teisės pažeidimo sąvoka, būtina atsirasti Bendrijos deliktinei atsakomybei, būtų laikoma apimančia visas klaidas ar pažeidimus, kurie, net jei iš tikrųjų yra sunkūs, savo pobūdžiu ar apimtimi yra susiję su įprastu institucijos, įpareigotos užtikrinti sudėtingų, keblių ir labai plačiai aiškinamų konkurencijos normų taikymą, elgesiu, galėtų būti sukeltas bendram Bendrijos interesui prieštaraujantis ir visišką konkurencijos reguliavimo funkcijos vykdymą slopinantis poveikis.
Todėl pakankamai akivaizdžiu Bendrijos teisės pažeidimu, dėl kurio atsirastų Bendrijos deliktinė atsakomybė, negalima laikyti teisinės pareigos neįvykdymo, kuris, nors ir nemalonus, tačiau gali būti paaiškintas objektyviais institucijai ar jos atstovams tenkančiais suvaržymais dėl koncentracijų kontrolę reguliuojančių normų.
Ir, atvirkščiai, atsiranda teisė gauti žalos, atsirandančios dėl institucijos veiklos, pasireiškiančios veiksmais, aiškiai priešingais teisės nuostatoms ir darančiais didelę žalą trečiųjų institucijos atžvilgiu asmenų interesams, ir kai šie veiksmai negali būti nei pateisinimi, nei paaiškinami įprastą veiklą vykdančiai tarnybai objektyviai tenkančiais konkrečiais suvaržymais, atlyginimą.
Toks Bendrijos deliktinės atsakomybės atsiradimo ribų apibrėžimas yra reikalingas apsaugoti veiksmų laisvę ir diskreciją, kurią dėl bendrojo intereso turi turėti Bendrijos konkurencijos reguliuotojas, priimdamas sprendimus tiek pagal kompetenciją, tiek aiškindamas bei taikydamas atitinkamas pirminės ir antrinės Bendrijos teisės nuostatas, tačiau kartu nepalikdamas trečiųjų asmenų atsakingų už akivaizdaus ir neatleistino pareigų nesilaikymo pasekmes.
(žr. 121–125 punktus)
4. Iš esmės negalima atmesti, kad vykdant konkurencijos politiką priimtus sprendimus pagrindžiančios ekonominės analizės akivaizdūs ir sunkūs trūkumai galėtų būti pripažinti pakankamai akivaizdžiais teisės normos pažeidimais, dėl kurių atsirastų Bendrijos deliktinė atsakomybė.
Vis dėlto norint padaryti tokią išvadą visų pirma reikia patikrinti, kad atliekant ydingą analizę pažeista norma yra skirta suteikti privatiems asmenims teises. Tačiau, nors kai kuriems principams ir nuostatoms, kuriuos turi atitikti konkurencijos analizė, būdinga, kad šios normos yra skirtos suteikti privatiems asmenims teises, visos iš pirminės ir antrinės teisės arba iš Bendrijos teismų praktikos išplaukiančios normos, kurių Komisija turi laikytis atlikdama ekonominius vertinimus, negali būti laikomos esančiomis tokio pobūdžio.
Be to, konkurencijos teisėje situacijos ar koncentracijos kvalifikavimui būtinos ekonominės analizės paprastai yra sudėtingos ir sunkios intelektinės formuluotės faktinių aplinkybių ir iš jų apibūdinimo pateiktų samprotavimų atžvilgiu, kurios gali turėti tam tikrų trūkumų, kaip antai apibendrinimai, nenuoseklumai arba kai kurių pareigų neatlikimas, atsiradę dėl instituciją saistančių terminų. Tai dar labiau būdinga koncentracijų kontrolės atvejais, kai analizuojami ir ateities aspektai. Tokiomis sąlygomis dokumentų stokos ar logikos trūkumų ne visada pakanka patraukti Bendriją atsakomybėn.
Galiausiai Komisija turi diskreciją, skirtą išlaikyti Bendrijos konkurencijos politikos kontrolę, o tai reiškia, kad iš jos nesitikima tiksliai pastovios ir nekintančios praktikos įgyvendinant atitinkamas nuostatas ir kad ji gali taikyti tam tikrą lankstumą pasirinkdama turimus ekonometrinius instrumentus ir tinkamas reiškinio nagrinėjimo perspektyvas, su sąlyga, kad jos pasirinkimas akivaizdžiai neprieštarauja ekonomikos disciplinoje taikomoms taisyklėms ir nėra netinkamai įgyvendinamas.
(žr. 129–132 punktus)
5. Trūkumai, darantys įtaką sprendimui, kuriuo koncentracija pripažįstama nesuderinama su bendrąja rinka, kuris neturėjo pasekmių procedūros eigai ir kuris, be kita ko, neatėmė iš įmonių − koncentracijos šalių − galimybės pasiekti palankų sprendimą, patys savaime negali lemti specifinės žalos šalims ir todėl – sukelti Bendrijos deliktinę atsakomybę.
(žr. 134, 138–139 punktus)
6. Kaip asmenims, kuriems skirti valdžios institucijų sprendimai, galintys turėti didelį poveikį jų interesams, Bendrijos masto koncentracijos šalimis esančioms įmonėms turi būti suteikta galimybė veiksmingai išreikšti savo nuomonę ir šiuo tikslu jos turi būti aiškiai ir laiku informuotos apie Komisijos pateiktų prieštaravimų dėl koncentracijos, apie kurią jos pranešė, esmę.
Šiuo klausimu ypač svarbus pranešimas apie kaltinimus, nes jis specialiai skirtas suteikti atitinkamoms įmonėms galimybę atsakyti į reguliuojančios institucijos išreikštas abejones, pirma, išreiškiant jų pažiūrį šiuo klausimu ir, antra, nusprendžiant pateikti Komisijai priemones, skirtas koreguoti neigiamas koncentracijos, apie kurią pranešta, pasekmes.
Ši garantija, esanti viena iš pagrindinių laisvių, kurias Bendrijos teisinė sistema užtikrina administraciniame procese, ypač svarbi kontroliuojant koncentracijas tarp įmonių.
Akivaizdus ir sunkus Reglamento Nr. 4064/89 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės 18 straipsnio 1 ir 3 dalių pažeidimas yra tada, kai Komisija parengia pranešimą apie kaltinimus taip, kad įmonė negali žinoti, jog nepateikusi tam tikrų korekcinių priemonių, ji neturėtų jokios galimybės tikėtis, kad koncentracija būtų pripažinta suderinama su bendrąja rinka. Šis teisių į gynybą pažeidimas negali būti nei pateisintas, nei paaiškintas Komisijos tarnyboms objektyviai tenkančiais konkrečiais suvaržymais.
(žr. 147–149, 152, 154, 170 punktus)
7. Visiškas ar dalinis už įvairius koncentracijos tarp įmonių kontrolės procedūros etapus atsakingų tarnautojų grupių sutapimas nesudaro Komisijos įvykdyto pakankamai akivaizdaus teisės normos, kurios tikslas yra suteikti privatiems asmenims teises, pažeidimo.
Nors teisinga, jog asmenų teisę, kad jų bylą išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas, garantuoja Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, į kurią nukreipia Europos Sąjungos sutarties 6 straipsnio 2 dalis ir kuri buvo pakartotinai patvirtinta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio antrojoje pastraipoje, ir kad teisė į teisingą bylos nagrinėjimą akivaizdžiai yra taisyklė, kurios tikslas – suteikti asmenims teises, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis nedraudžia išankstinėje stadijoje dalyvauti administraciniams organams, kurių taikomos procedūros neatitinka visų procedūrai teismuose taikomų reikalavimų, jei yra garantuota teisė į nešališką teismą.
Koncentracijų kontrolės srityje teisė pareikšti ieškinį pagal EB 230 straipsnį dėl Komisijos pagal Reglamento Nr. 4064/89 8 straipsnio 3 ir 4 dalis priimtų sprendimų panaikinimo yra teisinė procedūra, užtikrinanti Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas garantijas.
Be to, jokia teisės norma ar principas neprieštarauja tam, kad Komisija pavestų tiems patiems tarnautojams pakartotinai išnagrinėti koncentraciją vykdant teismo sprendimą, kuriuo buvo panaikintas sprendimas dėl šios koncentracijos pripažinimo nesuderinama su bendrąja rinka.
Galiausiai negalima pripažinti egzistuojant bendro pobūdžio principą, kylantį iš pareigos veikti nešališkai, kad administracinė ar teisminė institucija, panaikinus pirmąjį sprendimą, privalo grąžinti bylą kitai institucijai ar tos pačios institucijos kitokios sudėties padaliniui.
(žr. 181–186, 188 punktus)
8. Kuomet Komisija pripažįsta koncentraciją tarp įmonių nesuderinama su bendrąja rinka, kai ši jau yra įgyvendinta, Reglamento Nr. 4064/89 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės 8 straipsnio 4 dalis suteikia institucijai teisę pareikalauti imtis visų veiksmingai konkurencijai atkurti reikalingų veiksmų.
Siekiant nustatyti, ar reikalaudama iš dviejų įmonių, kurios yra koncentracijos šalys, atsiskirti tokiu būdu, kad atitinkamos įmonės dydis nebūtų paveiktas ir neleidžiant jokių tolesnių verslo perleidimų, Komisija akivaizdžiai ir sunkiai pažeidė šią nuostatą, atskyrimo būdą reikia nagrinėti ypač atsižvelgiant į pranešančiųjų įmonių pozicijas atitinkamose rinkose, skirtumus tarp jų ir artimiausių konkurentų rinkos dalių, jų prekių ženklų žinomumą šiose rinkose ir patikrinti, ar atskyrimo sprendimo įgyvendinimo terminas nebuvo akivaizdžiai per trumpas.
(žr. 199–203, 209 punktus)
9. Vykdydama savo turimą kontrolės kompetenciją spręsti dėl Bendrijos masto koncentracijų suderinamumo su bendrąja rinka, Komisija negali nepaisyti susitarimų, saistančių pranešančias šalis, jei jų nuostatos yra teisėtos pagal taikytiną nacionalinę teisę.
(žr. 221 punktą)
10. Rimtų abejonių dėl koncentracijos suderinamumo su bendrąja rinka užtenka priimti sprendimui pradėti išsamaus tyrimo etapą pagal Reglamento Nr. 4064/89 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės 6 straipsnio 1 dalies c punktą, tačiau pagal šio reglamento 2 straipsnio 3 dalį, kad konstatuotų koncentracijos nesuderinamumą su bendrąja rinka 8 straipsnio 3 dalies pagrindu, Komisija privalo pateikti dominuojančios padėties atsiradimo arba sustiprėjimo įrodymų.
(žr. 235, 249–250 punktus)
11. Nors koncentracijų tarp įmonių kontrolės srityje teises į gynybą būtina užtikrinti prieš priimant bet kokį sprendimą, dėl kurio atitinkamoms įmonėms gali atsirasti neigiamas poveikis, sprendimas pradėti išsamaus tyrimo etapą nėra asmens nenaudai priimtas sprendimas, kurio teisėtumas priklauso nuo šių teisių gerbimo.
(žr. 240 punktą)
12. Nagrinėjant Bendrijos deliktines atsakomybės klausimą, norint nustatyti dėl Bendrijos institucijos neteisėtų veiksmų atsiradusią žalą, reikia atsižvelgti į atsakomybės atsiradimo pagrindu esančio pažeidimo, o ne sprendimo, kurio dalis jis yra, pasekmes, jei institucija galėjo arba turėjo priimti tas pačias pasekmes turintį sprendimą, nepažeisdama teisės normų.
Kitaip tariant, priežastinio ryšio analizės negalima pradėti nuo neteisingos prielaidos, kad nesant neteisėto sprendimo institucija būtų nesiėmusi jokių veiksmų arba priimtų priešingą sprendimą, kuris taip pat galėtų būti laikomas neteisėtu elgesiu, tačiau reikia šią analizę pagrįsti palyginimu tarp situacijos, kurioje dėl neteisėto elgesio atsiduria atitinkami tretieji asmenys, ir situacijos, kurioje šie tretieji asmenys būtų atsidūrę, jei atitinkamos institucijos laikytųsi teisės normų.
Tais atvejais, kai neteisėta aplinkybė, kuria pagrįstas prašymas dėl žalos atlyginimo, yra susijusi su sprendimu, kuriuo pareiškėjui atsisakyta suteikti leidimą ar priimti kitą palankų sprendimą, analizuojant neteisėto sprendimo pasekmes ir lyginant realią ir atkurtą teisinę situacijas negali būti preziumuojama, kad nesant nustatyto pažeidimo pareiškėjas būtinai būtų gavęs prašomą leidimą arba jo atžvilgiu būtų priimtas palankus sprendimas.
Taip pat, kai koncentraciją tarp įmonių nesuderinama su bendrąja rinka pripažįstančiame sprendime pažeidžiamos teisės į gynybą, negalima teigti, kad nesant šio pažeidimo koncentracija, apie kurią pranešta, būtų tiesiogiai ar netiesiogiai pripažinta suderinama, tačiau reikia įvertinti, kokias pasekmes nustatytas pažeidimas galėjo turėti sprendimo turiniui.
Todėl dėl Bendrijos veiksmų atsiradusi žala negali būti įvertinta palyginus situaciją priėmus sprendimą dėl nesuderinamumo ir situaciją, kai koncentracija yra tiesiogiai ar netiesiogiai patvirtinta, išskyrus atvejus, kai Bendrijos teismas gali konstatuoti, kad Komisijos priimtas sprendimas dėl nesuderinamumo yra tiesioginė ir tikra pripažintų jos teisinių pareigų pažeidimo pasekmė.
Be to, nors ir negalima atmesti, kad, neturėdamos teisės į koncentracijos pripažinimą suderinama, šalys negalėjo turėti rimtos galimybės tikėtis palankaus sprendimo, tokios galimybės įgyvendinimas gali būti susijęs su pernelyg netiksliais rodikliais, kad būtų galima jį išreikšti įtikinama kiekybine išraiška ir išieškoti žalą.
Todėl nėra pakankamai tiesioginio priežastinio ryšio tarp įmonės, kuri yra koncentracijos šalis, gynybos teisių pažeidimo ir galimybės sulaukti sprendimo dėl koncentracijos suderinamumo, dėl kurio galėtų atsirasti Bendrijos atsakomybė dėl įmonei nustatytos pareigos perleisti jos turimą atitinkamos įmonės turtą arba būtų galima pripažinti, kad Bendrijai priskirtina žala yra lygi visam šio turto vertės sumažėjimui nuo jo įgijimo iki vėlesnio perleidimo.
(žr. 263–267, 278, 280, 282–283, 286, 292 punktus)
13. Reglamentas Nr. 4064/89 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės nenumato koncentracijos, apie kurią buvo pranešta, suderinamumo su bendrąja rinka prezumpcijos, todėl kiekvienu atveju Komisija privalo priimti aiškų sprendimą dėl suderinamumo ir jį paskelbti.
Koncentracija netiesiogiai laikoma suderinama su bendrąja rinka, kol, pirmiausia, Komisija nepriėmė sprendimo pradėti išsamaus tyrimo etapo per reglamento 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą arba sprendimo dėl koncentracijos suderinamumo su bendrąja rinka per 10 straipsnio 3 dalyje nustatytą keturių mėnesių terminą.
(žr. 275–276 punktus)
14. Dėl išlaidų už teisės, bankų ir mokesčių patarėjų konsultacijas ir kitų administracinių išlaidų, įmonės patirtų siekiant įgyvendinti Komisijos sprendimą, įpareigojantį atsiskirti dvi įmones, koncentracijos, pripažintos nesuderinama su bendrąja rinka, šalis, pažymėtina, kad jos negali būti pripažintos priimant sprendimą dėl nesuderinamumo Komisijos padaryto pažeidimo pasekmėmis.
Iš tikrųjų sprendimo dėl nesuderinamumo neteisėtumas ir jo lemtas sprendimo dėl atskyrimo neteisėtumas nereiškia, kad koncentracija turėjo būti pripažinta suderinama arba kad įmonės ir toliau galėjo būti susijungusios. Todėl negalima preziumuoti, kad įprastai įmonės patiriamos administracinės išlaidos vykdant turto atskyrimą nebūtų patirtos, jei institucija būtų priėmusi teisėtą sprendimą.
Tačiau įvairios išlaidos už konsultacijas, honorarai ir administracinės išlaidos, kurių įmonė patyrė dalyvaudama atnaujintoje koncentracijos kontrolės procedūroje, reikalingoje dėl Komisijos sprendimo, kuriuo ši koncentracija pripažįstama nesuderinama su bendrąja rinka, panaikinimo, buvo pakankamai susijusios su institucijos neteisėtu elgesiu, kad atsirastų teisė į žalos atlyginimą.
Galiausiai išlaidų, patirtų dėl su Bendrijos teismais susijusių teisminės kontrolės procedūrų, klausimas turi būti laikomas išspręsru sprendimais, prireikus dėl bylinėjimosi išlaidų pagal specialias šios rūšies išlaidoms taikomas procedūros taisykles sprendimuose, kuriais baigiama teisminė procedūra, ir pasibaigus specialioms procedūroms, numatytoms tais atvejais, kai bylinėjimosi išlaidų dydis yra ginčijamas. Šiose procedūrose negalima atgauti tų pačių arba tiems patiems tikslams išleistų sumų, susijusių su ieškiniu dėl Bendrijos deliktinės atsakomybės, įskaitant sumas asmenims, kurių ieškinys buvo atmestas ir kuriems priteista atlyginti bylinėjimosi išlaidas.
(žr. 293–294, 297–302 punktus)
15. Kai pakankamai akivaizdus Bendrijos teisės pažeidimas priimant sprendimą, kuriuo koncentracija pripažįstama nesuderinama su bendrąja rinka, susijęs su perleidžiančios įmonės turimo turto perleidžiamoje įmonėje kainos sumažėjimu dėl pakankamai tiesioginio priežastinio ryšio, Bendrija privalo atlyginti dėl to perleidžiančios įmonės patirtus nuostolius. Žala gali būti lygi skirtumui tarp sutartos perleidimo kainos ir perleidžiančios įmonės iš pirkėjo galėtos gauti kainos, jei pasibaigus pirmajai koncentracijos kontrolės procedūrai būtų priimtas teisėtas sprendimas dėl koncentracijos suderinamumo.
(žr. 316–317, 322 punktus)
16. Kai įmonė visiškai teisėtai nacionalinės ir Bendrijos konkurencijos teisės požiūriu viešo akcijų pirkimo konkurso būdu įgyja kitos įmonės kontrolę pasinaudodama iš Reglamento Nr. 4064/89 7 straipsnio 3 dalies išplaukiančio koncentracijos sustabdymo principo išimtimi, ji vis dėlto prisiima riziką, kad per reglamento nustatytus terminus pasibaigusios koncentracijos kontrolės pasekmė bus sprendimas, konstatuojantis koncentracijos nesuderinamumą su bendrąja rinka, ir lems atitinkamą pareigą atskirti jau sujungtą įmonių turtą. Be to, nors, atsižvelgiant į susitarimo pobūdį, ji negali nekreipti dėmesio į tai, kad įgyvendinus susijungimą bent jau būtų atsiradusi arba sustiprinta dominuojanti padėtis didelėje bendrosios rinkos dalyje ir kad dėl to koncentracija bus uždrausta Komisijos remiantis minėto reglamento 2 straipsnio 3 dalimi, iš to išplaukia, kad ji pati prisidėjo prie žalos atsiradimo, prisiimdama realią sprendimo dėl nesuderinamumo riziką a posteriori teisiškai nepriekaištingos koncentracijos ir dėl to atsiradusios pareigos priverstinai perparduoti įsigytą turtą.
Tokioje situacijoje įmonė gali būti pripažinta atsakinga už vieną trečiąją atlygintinos žalos, kurią ji patyrė dėl su pirkėju sutartos perleidimo kainos sumažėjimo.
(žr. 328–330, 332, 334 punktus)
17. Remiantis bendrais valstybių narių teisės principais, kurie nurodyti EB 288 straipsnio antrojoje pastraipoje, reikalavimas dėl palūkanų paprastai yra priimtinas nagrinėjant ieškinį dėl žalos atlyginimo.
Dėl neteisėtų Bendrijos institucijų veiksmų subjekto patirtos žalos atlyginimu siekiama kiek įmanoma atkurti žalą patyrusio asmens turtinę padėtį.
Todėl kai Bendrijos deliktinės atsakomybės sąlygos yra įvykdytos, Bendrijos teismas negali ignoruoti nuo nepalankių pasekmių, atsiradusių dėl nuo žalą sukėlusio įvykio, iki žalos atlyginimo dienos praėjusio laiko tiek, kiek reikia atsižvelgti į infliaciją.
Šio pakartotinio finansinio įvertinimo termino pradžia paprastai turi sutapti su sprendimo, pripažįstančio pareigą atlyginti ieškovės patirtą žalą, paskelbimo diena.
Vis dėlto, kai minėto sprendimo paskelbimo dieną reikalavimo dėl žalos atlyginimo dydis yra nežinomas ir negalima jo nustatyti pagal objektyvius įrodymus, delspinigius galima pradėti skaičiuoti ne nuo šios datos, tačiau, tik jei vėluojama sumokėti ir iki visiško sumokėjimo, nuo patirtą žalą priteisusio sprendimo paskelbimo dienos.
Tai reiškia, kad ieškovei priklausantis žalos atlyginimo dydis turėtų būti perskaičiuotas iki patirtą žalą priteisiančio sprendimo paskelbimo datos kartu su delspinigiais, skaičiuojant nuo pastarosios datos iki visiško sumokėjimo.
Taikytina palūkanų norma apskaičiuojama remiantis Europos centrinio banko pagrindinėms refinansavimo operacijoms nustatyta norma, atitinkamai taikoma abiem nagrinėjamiems laikotarpiams, pridėjus du punktus, tačiau ji negali būti didesnė nei ieškovės reikalaujama norma.
(žr. 340–346 punktus)