TARNAUTOJŲ TEISMO (pirmoji kolegija) NUTARTIS
2011 m. liepos 5 d.
Byla F‑73/10
Angel Coedo Suárez
prieš
Europos Sąjungos Tarybą
„Viešoji tarnyba – Pareigūnai – Ieškinys dėl žalos atlyginimo – Implicitinis sprendimas atmesti prašymą dėl žalos atlyginimo, kurį priėmus priimtas eksplicitinis sprendimas atmesti šį prašymą – Vėlavimas pateikti išankstinį skundą dėl implicitinio sprendimo atmesti – Nepriimtinumas“
Dalykas: Pagal SESV 270 straipsnį, taikomą EAEB sutarčiai pagal jos 106a straipsnį, pareikštas ieškinys, kuriuo A. Coedo Suárez prašo, pirma, panaikinti 2009 m. spalio 26 d. Tarybos sprendimą atmesti jo 2009 m. birželio 3 d. prašymą atlyginti šios institucijos jam padarytą žalą, antra, panaikinti 2010 m. gegužės 26 d. Tarybos sprendimą atmesti jo skundą dėl minėto sprendimo, trečia, priteisti iš Tarybos turtinės ir neturtinės žalos, kurią jis mano patyręs, atlyginimą.
Sprendimas: Atmesti ieškinį kaip nepriimtiną. Taryba padengia visas bylinėjimosi išlaidas.
Santrauka
1. Pareigūnai – Ieškinys – Išankstinis administracinis skundas – Implicitinis sprendimas atmesti prašymą, kuris nebuvo apskųstas per nustatytą terminą – Vėliau priimtas eksplicitinis sprendimas – Patvirtinamasis aktas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniai)
2. Pareigūnai – Ieškinys – Išankstinis administracinis skundas – Terminai – Viešosios tvarkos išlyga – Teisės praradimas praleidus terminą – Atleistina klaida – Sąvoka
(Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis; Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniai)
3. Procesas – Bylinėjimosi išlaidos – Našta – Atsižvelgimas į teisingumo reikalavimus – Bylinėjimosi išlaidų priteisimas iš laimėjusios šalies
(Tarnautojų teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalis ir 88 straipsnis; Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 1 dalis)
1. Eksplicitinis prašymo atmetimas po to, kai buvo priimtas implicitinis sprendimas atmesti tą patį prašymą, yra tik patvirtinamasis aktas ir nesuteikia atitinkamam pareigūnui teisės tęsti ikiteisminę procedūrą, pradedant iš naujo skaičiuoti terminą skundui pateikti. Be to, nors Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnio 3 dalies antroje įtraukoje numatyta, kad eksplicitinis spendimas atmesti skundą, priimtas po implicitinio sprendimo, tačiau per terminą ieškiniui pareikšti, reiškia, kad šis terminas pradedamas skaičiuoti iš naujo, ši taisyklė galioja tik sprendimo atmesti skundą apskundimo terminui ir netaikoma sprendimo atmesti prašymą apskundimo terminui. Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnio 3 dalies antra įtrauka yra speciali nuostata, susijusi su ieškinio pareiškimo terminų skaičiavimo tvarka, kuri turi būti aiškinama pažodžiui ir griežtai.
(žr. 37 ir 38 punktus)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo praktika: 2000 m. lapkričio 17 d. Nutarties Martinelli prieš Komisiją, T‑200/99, 11 punktas ir jame nurodyta teismų praktika.
Bendrojo Teismo praktika: 2010 m. liepos 8 d. Sprendimo Sevenier prieš Komisiją, T‑368/09 P, 28–30 punktai.
Tarnautojų teismo praktika: 2009 m. liepos 8 d. Nutarties Sevenier prieš Komisiją, F‑62/08, 33–40 punktai; 2011 m. gegužės 10 d. Nutarties Barthel ir kt. prieš Teisingumo Teismą, F‑59/10, 25–27 punktai.
2. Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnyje nustatyti terminai, kurie įtvirtinti siekiant užtikrinti aiškumą ir teisinių santykių saugumą, taip pat išvengti bet kokios diskriminacijos ar savivalės vykdant teisingumą, yra imperatyvaus pobūdžio ir nėra palikti šalių arba Sąjungos teismo, kuris net savo iniciatyva turi patikrinti, ar buvo jų laikomasi, diskrecijai.
Nors ir pripažįstama, kad taisyklių dėl skundų ir ieškinių pateikimo terminų nesilaikymas gali nelemti ieškinio atmetimo dėl nepriimtinumo tokiu atveju, kai šių terminų nesilaikyta dėl atleistinos pareigūno klaidos, atleistinos klaidos sąvoka vis dėlto gali būti susijusi tik su ypatingomis aplinkybėmis, kuriomis būtent institucija elgėsi taip, kad vien arba daugiausia jos veiksmai galėjo pagrįstai suklaidinti teisės subjektą, kuris elgėsi sąžiningai ir parodė tokį rūpestingumą, kokio reikalaujama iš įprastai informuoto asmens.
Šiuo atžvilgiu pranešimas apie tai, kad pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 1 dalį pateiktas prašymas yra nagrinėjamas ir kad atitinkamos institucijos padaliniai dar nepriėmė galutinio sprendimo, neturi jokių teisinių pasekmių ir ypač juo nepratęsiami Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniuose įtvirtinti terminai. Šalys negali savo nuožiūra pratęsti Pareigūnų tarnybos nuostatuose įtvirtintų terminų, nes jie yra imperatyvaus pobūdžio ir jų griežtu laikymusi užtikrinamas teisinės padėties aiškumas ir saugumas.
Be to, griežtas Sąjungos teisės aktų dėl procesinių terminų taikymas, kuriuo tenkinamas teisinio saugumo reikalavimas ir poreikis išvengti bet kokios diskriminacijos ar savivalės vykdant teisingumą, niekaip nedaro įtakos teisei į veiksmingą teisminę gynybą. Iš tiesų Sąjungos teisės sistemoje pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnį pripažįstama teisė į teisingą bylos nagrinėjimą nekliudo numatyti ieškinio pareiškimo termino.
(žr. 34, 40, 41 ir 43 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 1965 m. birželio 17 d. Sprendimas Müller prieš Tarybą, 43/64; 1972 m. vasario 17 d. Sprendimo Richez‑Parise prieš Komisiją, 40/71, 8 ir 9 punktai; 1987 m. balandžio 1 d. Sprendimo Dufay prieš Parlamentą, 257/85, 10 punktas; 2000 m. birželio 29 d. Sprendimo Politi prieš Europos mokymo fondą, C‑154/99 P, 15 punktas; 2002 m. gegužės 17 d. Nutarties Vokietija prieš Parlamentą ir Tarybą, C‑406/01, 20 punktas ir jame nurodyta teismo praktika; 2007 m. sausio 18 d. Sprendimo PKK ir KNK prieš Tarybą, C‑229/05 P, 101 punktas.
Pirmosios instancijos teismo praktika: 2003 m. balandžio 10 d. Sprendimo Robert prieš Parlamentą, T‑186/01, 54 punktas; 2004 m. kovo 2 d. Sprendimo Di Marzio prieš Komisiją, T‑14/03, 40 punktas; 2009 m. sausio 15 d. Nutarties Braun-Neumann prieš Parlamentą, T‑306/08 P, 36 punktas.
Tarnautojų teismo praktika: 2009 m. birželio 11 d. Nutarties Ketselidis prieš Komisiją, F‑72/08, 52 punktas; 2010 m. gegužės 12 d. Sprendimo Peláez Jimeno prieš Parlamentą, F‑13/09, 18 punktas.
3. Pagal Tarnautojų teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį, kai to reikalauja teisingumas, šis teismas gali nuspręsti iš pralaimėjusios šalies priteisti tik dalį bylinėjimosi išlaidų arba nuspręsti, kad ji visai neturi jų padengti. Vadovaujantis Procedūros reglamento 88 straipsniu, šaliai, net jeigu ši laimėjo bylą, gali būti nurodyta padengti visas arba dalį bylinėjimosi išlaidų, jeigu tai atrodo pateisinama dėl jos elgesio netgi prieš pradedant procesą.
Konkrečiai kalbant, bylinėjimosi išlaidų priskyrimas institucijai, nors ji ir laimėjo bylą, gali būti pateisinamas jos nerūpestingumu per ikiteisminę procedūrą, jeigu ji, pirma, laukė, kol pasibaigs Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 1 dalyje numatytas keturių mėnesių terminas, ir tik tada priėmė eksplicitinį sprendimą atmesti atitinkamo pareigūno prašymą ir, antra, šiame sprendime neatkreipė jo dėmesio į aplinkybę, kad implicitinis sprendimas dėl atmetimo jau buvo priimtas ir kad trijų mėnesių apskundimo terminas prasidėjo nuo šio sprendimo.
(žr. 45, 47 ir 48 punktus)
Nuoroda:
Tarnautojų teismo praktika: 2006 m. birželio 28 d. Sprendimo Le Maire prieš Komisiją, F‑27/05, 53 punktas; minėtos Nutarties Barthel ir kt. prieš Teisingumo Teismą 33 ir 34 punktai.