TARNAUTOJŲ TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS
2008 m. gruodžio 4 d.
Byla F‑6/08
Jessica Blais
prieš
Europos centrinį banką (ECB)
„Viešoji tarnyba – ECB personalas – Darbo užmokestis – Ekspatriacijos išmoka – Įdarbinimo ECB sąlygų 17 straipsnyje numatytos sąlygos – Bylinėjimosi išlaidų priteisimas iš ieškovo – Teisingumo reikalavimai – Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalis“
Dalykas: Pagal Protokolo dėl Europos centrinių bankų sistemos ir Europos centrinio banko statuto, pridėto prie EB sutarties, 36.2 straipsnį pareikštas ieškinys, kuriuo J. Blais prašo panaikinti 2007 m. rugpjūčio 15 d. Europos centrinio banko sprendimą, patvirtintą 2007 m. lapkričio 8 d. jo pirmininko sprendimu, jai neskirti ekspatriacijos išmokos.
Sprendimas: Atmesti ieškinį. Ieškovė padengia savo ir pusę Europos centrinio banko patirtų bylinėjimosi išlaidų. Centrinis bankas padengia pusę savo bylinėjimosi išlaidų.
Santrauka
1. Pareigūnai – Europos centrinio banko tarnautojai – Darbo užmokestis – Ekspatriacijos išmoka – Skyrimo sąlygos – Pareigūnai, turintys paskyrimo valstybės narės pilietybę
(Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalis; Europos centrinio banko personalo įdarbinimo sąlygų 17 straipsnio pirma pastraipa)
2. Pareigūnai – Europos centrinio banko tarnautojai – Darbo užmokestis – Ekspatriacijos išmoka – Skyrimo sąlygos – Pareigūnai, turintys paskyrimo valstybės narės pilietybę
(Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalis; Europos centrinio banko personalo įdarbinimo sąlygų 17 straipsnis)
3. Pareigūnai – Europos centrinio banko tarnautojai – Darbo užmokestis – Ekspatriacijos išmoka – Skyrimo sąlygos – Asmenys, turintys dvigubą pilietybę, įskaitant paskyrimo valstybės narės pilietybę
(Europos centrinio banko personalo įdarbinimo sąlygų 17 straipsnis)
4. Procesas – Bylinėjimosi išlaidos – Pareiga atlyginti – Atsižvelgimas į teisingumo reikalavimus
(Tarnautojų teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalis)
1. Pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies pavyzdį Europos centrinio banko personalo įdarbinimo sąlygų 17 straipsnyje įtvirtinta neigiama nuolatinės gyvenamosios vietos sąlyga, susijusi su ekspatriacijos išmokos skyrimu, t. y. reikalaujama, kad suinteresuotasis asmuo paskyrimo valstybėje narėje neturėtų nuolatinės gyvenamosios vietos nustatytą laikotarpį iki įsidarbinimo. Šis laikotarpis nustatomas skirtingai, atsižvelgiant į tai, ar atitinkamas personalo narys turi ar turėjo valstybės, kurios teritorijoje yra paskyrimo vieta, pilietybę. Pagal Įdarbinimo sąlygų 17 straipsnio pirmos pastraipos i punktą personalo nariai, kurie neturi ir kurie niekada neturėjo valstybės, kurios teritorijoje yra paskyrimo vieta, pilietybės, turi teisę į ekspatriacijos išmoką, nebent jie nuolat gyveno ar vykdė savo pagrindinę profesinę veiklą šios valstybės teritorijoje ištisinį 5 metų laikotarpį, kuris pasibaigė prieš 6 mėnesius iki jų įdarbinimo. Tačiau pagal Įdarbinimo sąlygų 17 straipsnio pirmos pastraipos ii punktą personalo nariai, kurie turi ar turėjo valstybės, kurios teritorijoje yra jų paskyrimo vieta, pilietybę, turi teisę į ekspatriacijos išmoką tik jei jie nuolat gyveno už šios valstybės teritorijos ribų ištisinį 10 metų laikotarpį ir šis laikotarpis pasibaigė prieš juos įdarbinant.
Ekspatriacijos išmokos, įtvirtintos Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies nuostatose, paskirtis – kompensuoti konkrečias išlaidas ir nepatogumus, atsiradusius pradėjus eiti nuolatines pareigas valstybėje, su kuria pareigūnas prieš pradėdamas dirbti nebuvo ar nebėra susijęs ilgalaikiais ryšiais. Pagal analogiją tai taip pat taikytina Europos centrinio banko personalo nariams. Todėl bet kokiu Įdarbinimo sąlygų 17 straipsnio aiškinimu, pagal kurį ekspatriacijos išmoka būtų skiriama šioje padėtyje esantiems personalo nariams, būtų pažeidžiama ekspatriacijos išmokos paskirtis. Taip būtų, jei Įdarbinimo sąlygų 17 straipsnio pirmos pastraipos ii punkte numatytas įdarbinimas būtų aiškinamas tik kaip įdarbinimas personalo nariu. Iš tiesų, kadangi šioje nuostatoje reikalaujama, kad suinteresuotasis asmuo turėtų nuolatinę gyvenamąją vietą už paskyrimo šalies ribų per visą referencinį laikotarpį, užtenka, kad su personalo nariu, kuriam taikomas šios nuostatos ii punktas, t. y. turinčiu ar turėjusiu paskyrimo šalies pilietybę, prieš įdarbinimą į nuolatines pareigas būtų sudaryta terminuota sutartis trumpesniam nei vienų metų laikotarpiui, tam, jog iš šio personalo nario, privalančio perkelti savo nuolatinę gyvenamąją vietą į paskyrimo valstybę prieš įsidarbinant, būtų automatiškai atimta galimybė gauti ekspatriacijos išmoką, nors jis ir nuolat negyveno paskyrimo šalyje 10 metų prieš įdarbinimą sutartininku trumpam laikotarpiui.
Todėl įdarbinimą, kaip jis suprantamas pagal Įdarbinimo sąlygų 17 straipsnio pirmos pastraipos ii punktą, reikia aiškinti kaip įdarbinimą pirmą kartą Europos centriniame banke, neatsižvelgiant į tai, kokią sutartį suinteresuotasis asmuo sudarė su šiuo banku.
(žr. 54, 55, 72 ir 75 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 1986 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Richter prieš Komisiją, 330/85, Rink. p. 3439, 6 punktas.
Pirmosios instancijos teismo praktika: 1993 m. kovo 30 d. Sprendimo Vardakas prieš Komisiją, T‑4/92, Rink. p. II‑357, 39 punktas; 1995 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Diamantaras prieš Komisiją, T‑72/94, Rink. VT p. I‑A‑285 ir II‑865, 48 punktas.
2. Nustatant, ar suteikiama teisė į ekspatriacijos išmoką, Europos centrinio banko personalo įdarbinimo sąlygų 17 straipsnyje minima nuolatinė gyvenamoji vieta pagal analogiją su Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalimi yra vieta, kurioje suinteresuotasis asmuo įkūrė nuolatinį ar įprastą savo interesų centrą, siekdamas padaryti jį nuolatinį. Sąlyga, kad nebūtų nuolatinės gyvenamosios vietos, turi būti vertinama atsižvelgiant į visas svarbias faktines nagrinėjamo atvejo aplinkybes. Iš tiesų ekspatriacijos sąvoka priklauso nuo konkrečios suinteresuotojo asmens padėties, ypač vertinant, ar nors turėdamas paskyrimo vietos valstybės narės pilietybę, jis faktiškai nutraukė savo socialinius ir profesinius ryšius su minėta valstybe visiškai ir ilgam perkeldamas savo nuolatinę gyvenamąją vietą už minėtos valstybės teritorijos ribų.
Faktinė gyvenamoji vieta, profesinė veikla ir asmeniniai santykiai yra pagrindiniai gyvenamosios vietos kriterijai.
Vien dėl to, kad gyvenama šalyje siekiant pabaigti studijas universitete ar atlikti profesinę praktiką, negalima preziumuoti, kad ketinta perkelti nuolatinį interesų centrą į šią šalį. Atvirkščiai, remiantis tuo, kad į šalį persikelta siekiant apsigyventi pas savo partnerį, nuomotas būstas gyventi su juo ir vykdyta profesinė veikla pagal terminuotą darbo sutartį, galima preziumuoti, jog į atitinkamą šalį buvo perkeltas nuolatinis interesų centras.
(žr. 87, 88, 90 ir 91 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: minėto Sprendimo Richter prieš Komisiją 6 punktas.
Pirmosios instancijos teismo praktika: 1993 m. rugsėjo 28 d Sprendimo Magdalena Fernández prieš Komisiją, T‑90/92, Rink. p. II‑971, 27–30 punktai; 2005 m. spalio 25 d. Sprendimo Dedeu i Fontcuberta prieš Komisiją, T‑299/02, Rink. VT p. I‑A‑303 ir II‑1377, 77 punktas; 2006 m. rugsėjo 27 d. Sprendimas Koistinen prieš Komisiją, T‑259/04, Rink. VT p. I‑A‑2‑177 ir II‑A‑2‑879; 2007 m. birželio 19 d. Sprendimo Asturias Cuerno prieš Komisiją, T‑473/04, Rink. VT p. I‑A‑2‑0000 ir II‑A‑2‑0000, 74 punktas.
Tarnautojų teismo praktika: 2007 m. lapkričio 20 d. Sprendimo Kyriazis prieš Komisiją, F‑120/05, Rink. VT p. I‑A‑1‑0000 ir II‑A‑1‑0000, 50 punktas.
3. Atsižvelgiant į ekspatriacijos išmokos tikslą – kompensuoti konkrečias išlaidas ir nepatogumus, kuriuos pareigūnas patiria eidamas nuolatines pareigas valstybėje, su kuria iki tarnybos pradžios neturėjo ilgalaikių ryšių, Europos centrinio banko personalo įdarbinimo sąlygų 17 straipsnyje įtvirtintas nevienodas vertinimas, nepalankus paskyrimo šalies pilietybę turintiems personalo nariams, gali būti pateisinamas tik prezumpcija, kad asmens pilietybė yra rimtas įvairių ir glaudžių šio asmens ir šalies, kurios pilietis jis yra, ryšių įrodymas. Remdamasi savo diskrecija šioje srityje ir atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, Europos centrinio banko valdančioji taryba gali nuspręsti, kad personalo nariai, turintys jų paskyrimo šalies pilietybę, nors jie ir turėjo pakeisti gyvenamąją vietą dėl įdarbinimo, nepatiria išlaidų ir nepatogumų, kuriuos siekiama kompensuoti ekspatriacijos išmoka, arba bent jau nepatiria jų tiek daug, kiek personalo nariai, neturintys šios pilietybės, todėl paprastai jiems neturi būti skiriama ši išmoka. Be to, ji taip pat turi teisę nustatyti griežtas šios taisyklės neskirti išmokos išimčių sąlygas, be kita ko, kad nebūtų jokios nuolatinės gyvenamosios vietos paskyrimo šalyje 10 metų iki įdarbinimo.
Naudodamasi didele diskrecija šioje srityje Valdančioji taryba turi nustatyti sąlygas, kuriomis paskyrimo šalies piliečiai gali būti laikomi persikėlę į šią šalį. Taigi Įdarbinimo sąlygų 17 straipsnyje nurodytas kriterijus, t. y. negyvenimas paskyrimo šalyje 10 metų iki įdarbinimo, neatrodo netinkamas ar nepagrįstas. Bendrijos įstatymų leidėjas taip pat numatė šį kriterijų Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnyje siekdamas suteikti ekspatriacijos išmoką Bendrijos pareigūnams.
Be to, atsižvelgdamas į savo didelę diskreciją, Europos centrinis bankas turi teisę asmenims, turintiems dvigubą pilietybę, taikyti bendras taisykles, siekdamas, kad ekspatriacijos išmoka, kuri turi būti mokama remiantis Įdarbinimo sąlygų 17 straipsnio pirmos pastraipos ii punktu, būtų skiriama tik asmenims, kurie objektyviai persikėlė į valstybę, kurioje jie yra įdarbinti. Taigi pagal Banko personalui taikomų taisyklių 3.7.4 straipsnį, siekiant taikyti Įdarbinimo sąlygų 17 straipsnio pirmos pastraipos ii punktą, personalo narį, turintį dvi pilietybes, iš kurių viena yra valstybės, kurioje yra jo paskyrimo vieta, galima teisėtai prilyginti personalo nariui, turinčiam tik šios valstybės pilietybę.
(žr. 102, 106 ir 107 punktus)
Nuoroda:
Tarnautojų teismo praktika: 2007 m. liepos 11 d. Sprendimo B prieš Komisiją, F‑7/06, Rink. VT p. I‑A‑1‑0000 ir II‑A‑1‑0000, 39 punktas ir nurodyta teismo praktika.
4. Pagal Tarnautojų teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį, kai to reikalauja teisingumas, Tarnautojų teismas gali nuspręsti iš pralaimėjusios šalies priteisti tik dalį bylinėjimosi išlaidų arba nuspręsti, kad pralaimėjusi šalis visai jų neturi padengti.
Šiuo atžvilgiu šios nuostatos taikymas gali būti pateisinamas institucijos elgesiu, sumos, dėl kurios vyksta ginčas, dydžiu, ieškovo argumentų rimtumu, ieškovo patirtų išlaidų suma, palyginti su jo pajamomis, ir jo profesine padėtimi.
(žr. 111–116 punktus)