Language of document : ECLI:EU:F:2011:13

TARNAUTOJŲ TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS

2011 m. vasario 15 d.

Byla F‑81/09

Luigi Marcuccio

prieš

Europos Komisiją

„Viešoji tarnyba – Pareigūnai – Invalidumo pašalpa – Skaičiavimo klaida – Nepriemokų mokėjimas – Mokėtinos palūkanos už praleistą terminą – Taikytinas procentinis dydis – Metinė kapitalizacija – Turtinė ir neturtinė žala“

Dalykas: Pagal EB 236 ir AE 152 straipsnius pareikštas ieškinys, kuriuo L. Marcuccio iš esmės prašo, pirma, panaikinti Komisijos sprendimą iš dalies atmesti ieškovo prašymą sumokėti palūkanas už praleistą terminą nuo jam skirtos invalidumo pašalpos, kurią išmokėjo institucija, nepriemokų ir, antra, priteisti iš Komisijos sumokėti jam skirtumą tarp palūkanų už praleistą terminą sumos, apskaičiuotos taikant, jo manymu, taikytinus kriterijus, ir sumos, kuri buvo faktiškai sumokėta, ir palūkanas už praleistą terminą nuo pačios šio skirtumo sumos.

Sprendimas: Atmesti ieškinį. Komisija padengia savo ir ketvirtadalį ieškovo bylinėjimosi išlaidų. Ieškovas padengia tris ketvirtadalius savo bylinėjimosi išlaidų.

Santrauka

1.      Pareigūnai – Asmens nenaudai priimtas sprendimas – Pareiga motyvuoti – Apimtis – Nepakankamas motyvavimas – Trūkumų pašalinimas vykstant teismo procesui – Sąlygos

(EB 253 straipsnis; Pareigūnų tarnybos nuostatų 25 straipsnio antra pastraipa)

2.      Institucijų aktai – Reglamentai – Taikymas pagal analogiją – Sąlygos

3.      Neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas – Apimtis – Aktai, dėl kurių gali būti pareikštas neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas – Bendro pobūdžio aktas, kuriuo pagrįstas ginčijamas sprendimas

(EB 241 straipsnis)

4.      Procesas – Ieškinys – Formos reikalavimai

(Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnio pirma pastraipa; Tarnautojų teismo procedūros reglamento 35 straipsnio 1 dalies d ir e punktai)

1.      Pareigos motyvuoti, nustatytos Pareigūnų tarnybos nuostatų 25 straipsnio antroje pastraipoje, kuria tik pakartojama bendroji EB 253 straipsnyje įtvirtinta pareiga, tikslas – pirma, suteikti suinteresuotajam asmeniui pakankamai informacijos, kad jis galėtų įvertinti jo nenaudai priimto akto pagrįstumą, ir tikslingumą pateikti ieškinį Tarnautojų teisme ir, antra, leisti šiam teismui atlikti akto teisėtumo kontrolę. Taigi, taip suformuluota pareiga motyvuoti yra esminis Sąjungos teisės principas, nuo kurio gali būti nukrypstama tik dėl imperatyvių pagrindų.

Pirma, nepakankamą motyvavimą – tačiau ne visišką motyvų nenurodymą – galima ištaisyti net vykstant procesui, jeigu prieš pareikšdamas ieškinį pareiškėjas jau turėjo duomenų, sudarančių motyvavimo pradžią; antra, sprendimą galima laikyti pakankamai motyvuotu, jeigu jis priimtas atitinkamam pareigūnui žinomomis aplinkybėmis, kurios leidžia jam suprasti sprendimo turinį.

(žr. 39 ir 40 punktus)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 2005 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Casini prieš Komisiją, T‑132/03, 30 punktas ir jame nurodyta teismų praktika.

Bendrojo Teismo praktika: 2010 m. kovo 2 d. Sprendimo Doktor prieš Tarybą, T‑248/08 P, 93 punktas ir jame nurodyta teismų praktika.

2.      Paprastai reglamento taikymo sritis apibrėžiama jo paties nuostatose ir iš principo negali būti išplėsta įtraukiant kitas situacijas nei tos, kurias juo siekta reglamentuoti. Tačiau tam tikrais išimtiniais atvejais gali būti kitaip. Būtent tokiais atvejais ūkio subjektai gali pagrįstai reikalauti pagal analogiją taikyti reglamentą, kuris paprastai jiems netaikytinas, jeigu įrodo, pirma, kad jiems taikytinas teisinis reguliavimas yra labai artimas tam, kurį jie prašo taikyti pagal analogiją, ir, antra, kad jiems taikytinas teisinis reguliavimas turi spragų, nesuderinamų su vienu iš bendrųjų Sąjungos teisės principų, kurias galima užpildyti pagal analogiją taikant reglamentą, paprastai jiems netaikytiną.

Todėl teisės normų taikymas pagal analogiją siejamas su dviejų kumuliacinių sąlygų įvykdymu, t. y. pirma, paprastai taikytinas teisinis reguliavimas ir teisės normos, kurias ketinama taikyti pagal analogiją, turi būti glaudžiai susiję, antra, tame teisiniame reguliavime turi būti spraga, nesuderinama su vienu iš bendrųjų Sąjungos teisės principų, kurią galima būtų užpildyti teisės normomis, kurias ketinama taikyti pagal analogiją.

(žr. 55 punktą)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 1975 m. vasario 20 d. Sprendimas Reich, 64/74; 1978 m. liepos 11 d. Sprendimas Union française de Céréales, 6/78; 1985 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Krohn, 165/84, 13 ir 14 punktai.

3.      EB 241 straipsnyje išreikštas bendrasis principas, kuriuo kiekvienai šaliai, siekiančiai, kad būtų panaikintas su ja tiesiogiai ir konkrečiai susijęs sprendimas, užtikrinama teisė ginčyti anksčiau institucijų priimtų aktų, sudarančių ginčijamo sprendimo teisinį pagrindą, galiojimą, jeigu ši šalis neturėjo teisės pateikti tiesioginį ieškinį pagal EB 230 straipsnį dėl šių aktų, kurių padarinius ji patiria, tačiau neturi galimybės reikalauti juos panaikinti.

Taigi EB 241 straipsnio tikslas – apsaugoti teisės subjektą nuo neteisėto norminio teisės akto taikymo, o teismo sprendimas, kuriuo konstatuojamas tokio teisės akto netaikomumas, sukelia padarinių tik ginčo šalims ir neturi poveikio pačiam teisės aktui, kurio panaikinimo prašyti nebegalima.

(žr. 60 punktą)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 1979 m. kovo 6 d. Sprendimo Simmenthal prieš Komisiją, 92/78, 39 punktas; 1984 m. sausio 19 d. Sprendimo Andersen ir kt. prieš Parlamentą, 262/80, 6 punktas.

Pirmosios instancijos teismo praktika: 1996 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Altmann ir kt. prieš Komisiją, T‑177/94 ir T‑377/94, 119 punktas; 2007 m. lapkričio 20 d. Sprendimo Ianniello prieš Komisiją, T‑308/04, 32 punktas ir jame nurodyta teismų praktika.

4.      Remiantis Tarnautojų teismo procedūros reglamento 35 straipsnio 1 dalies d ir e punktais, Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnyje minimame ieškinyje turi būti, be kita ko, nurodytas ginčo dalykas ir pateikiami pagrindai ir faktiniai bei teisiniai argumentai, kuriais remiamasi.

Ši informacija turi būti pakankamai aiški ir tiksli, kad atsakovas galėtų pasirengti gynybai, o Tarnautojų teismas – priimti sprendimą dėl ieškinio, prireikus – be jokios kitos informacijos.

(žr. 61 ir 62 punktus)

Nuoroda:

Tarnautojų teismo praktika: 2006 m. birželio 30 d. Nutarties Ott ir kt. prieš Komisiją, F‑87/05, 38 punktas; 2008 m. gegužės 14 d. Sprendimo Taruffi prieš Komisiją, F‑95/06, 121–125 punktai; 2009 m. lapkričio 30 d. Sprendimo de Britto Patrício‑Dias prieš Komisiją, F‑16/09, 42 punktas.