GENERALINĖS ADVOKATĖS CHRISTINE STIX-HACKL IŠVADA,
pateikta 2005 m. sausio 11 d.(1)
Byla C‑265/03
Igor Simutenkov
prieš
Ministerio de Educación y Cultura
ir
Real Federación Española de Fútbol
(Audiencia Nacional (Ispanija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„EB ir Rusijos Federacijos partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimo 23 straipsnis – Laisvas darbuotojų judėjimas – Žaidėjų skaičiaus iš trečiųjų valstybių, nepriklausančių EEE, apribojimas – Futbolas“
I – Įvadinės pastabos
1. Šioje byloje dėl prejudicinio sprendimo nagrinėjamas Partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimo, nustatančio Europos Bendrijų bei jų valstybių narių ir Rusijos Federacijos partnerystę(2) (toliau – susitarimas), išaiškinimo klausimas, būtent dėl jo 23 straipsnio tiesioginio taikymo bei reikšmės, kiek tai susiję su darbo sąlygomis. Pagrindinėje byloje nagrinėjama sporto federacijos taisyklė, pagal kurią tam tikrose varžybose apribojamas žaidėjų iš trečiųjų valstybių skaičius.
II – Teisinis pagrindas
A – Bendrijos teisės aktai
2. Susitarimo 23 straipsnio 1 dalyje nurodyta:
„1. Atsižvelgdamos į kiekvienoje valstybėje narėje taikomus įstatymus, sąlygas ir tvarką, Bendrija ir jos valstybės narės užtikrina, kad režimas, taikomas Rusijos piliečiams, teisėtai samdomiems kurios nors valstybės narės teritorijoje, nediskriminuotų jų dėl pilietybės, palyginti su savo piliečiais, darbo sąlygų, atlyginimo ar atleidimo iš darbo atžvilgiu.“
B – Nacionalinės teisės aktai
3. Futbolo žaidėjo licencija – tai Real Federación Española de Fútbol (RFEF) išduotas dokumentas, kuris pagal RFEF Bendrųjų nuostatų 129.2 straipsnį suteikia teisę užsiimti šiuo sportu kaip federacijos žaidėjui ir būti įtrauktam į komandos sudėtį rungtynių bei oficialių varžybų metu kaip tam tikro klubo žaidėjui. Iš oficialių nacionalinių varžybų paminėtinos Liga de Primera y Segunda División (pirma ir antra lygos), organizuojamos Campeonatos Nacionales (nacionalinės pirmenybės), Ispanijos Copa de S.M. el Rey pirmenybės ir Supercopa. Todėl dalyvavimo šiose varžybose sąlyga yra atitinkamos federacijos licencijos turėjimas.
4. Bendrųjų nuostatų 173 straipsnyje nurodyta:
„Nepažeidžiant šiose taisyklėse numatytų išimčių, pagal bendrą futbolo žaidėjams keliamą sąlygą jų registracijai ir profesionalaus žaidėjo licencijai gauti jie turi turėti Ispanijos arba kitos Europos Sąjungai arba Europos ekonominei erdvei priklausančios valstybės pilietybę.“
Bendrųjų nuostatų 176 straipsnis nustato:
„1. Profesionalaus pobūdžio nacionalinėse oficialiose varžybose dalyvaujantys klubai gali įregistruoti tokį užsienio žaidėjų iš Bendrijai nepriklausančių valstybių skaičių, kuris nurodytas RFEF, Liga Nacional de Fútbol Profesional ir Asociación de Futbolistas Españoles šiuo klausimu sudarytuose susitarimuose, kuriuose taip pat reglamentuojamas šių futbolo žaidėjų, galinčių vienu metu dalyvauti rungtynėse, skaičius.
2. Remiantis 1999 m. gegužės 28 d. tarp šių organizacijų sudarytu susitarimu, tokia nuostata galioja nuo 2000–2001 metų iki 2004–2005 metų sezono imtinai <...>
3. Futbolo žaidėjai, kuriems taikoma šiame straipsnyje nustatyta taisyklė, federacijoje turi tas pačias teises bei pareigas, kaip ir bendra tvarka įregistruoti žaidėjai, ir jiems taikomos tos pačios taisyklės.“
5. Nepateiktame 176 straipsnio 2 dalies tekste nurodytas kiekvienam sezonui skirtų licencijų skaičius (pirmoje lygoje: penkios licencijos per 2000–2001 metų sezoną, po keturias per tris paskesnius sezonus, ir trys per 2004–2005 metų sezoną; antroje lygoje: keturios licencijos per 2000–2001 metų sezoną, po tris per kiekvieną iš dviejų paskesnių sezonų ir po dvi per paskutinius du sezonus) ir žaidėjų iš Bendrijai nepriklausančių valstybių, kurie gali būti įregistruoti toms pačioms rungtynėms vienu metu, skaičius (po tris pirmoje lygoje per kiekvieną iš penkių sezonų, o antroje lygoje – po tris per kiekvieną iš pirmųjų dviejų sezonų ir po du per kiekvieną iš trijų paskesnių sezonų).
III – Faktai, pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
6. Igor Simutenkov yra Rusijos pilietis, turintis leidimą gyventi ir dirbti Ispanijos Karalystėje. I. Simutenkov pagal darbo sutartį su Club Deportivo Teneriffa teikia savo – profesionalaus futbolininko – paslaugas ir turi nepriklausančių Bendrijai ar EEE žaidėjų federacijos licenciją. 2001 m. sausio mėn. per savo klubą jis pateikė RFEF prašymą, kad, remiantis susitarimu, jo licencija būtų pakeista Bendrijos žaidėjo licencija. Šį prašymą federacija atmetė, remdamasi šios federacijos Bendrųjų nuostatų 173 bei paskesniais straipsniais ir 1999 m. gegužės 28 d. susitarimu tarp RFEF ir Liga Nacional de Fútbol Profesional.
7. Dėl to I. Simutenkov Juzgado de lo Social (socialinis teismas) Nr. 3 Santa Cruz, Tenerifėje (Ispanija), pateikė ieškinį RFEF, kuriuo paprašė apginti jo prigimtinę teisę – nebūti diskriminuojamam dėl jo turimos Rusijos pilietybės.
8. Juzgado de lo Social Nr. 3 Santa Cruz, Tenerifėje (Ispanija) patenkino ieškinį, 2001 m. balandžio 19 d. sprendimu konstatavęs diskriminacijos faktą ir pripažinęs jo teisę būti traktuojamam kaip Bendrijos piliečiui visų jo darbo sąlygų požiūriu. Sprendimas neįsiteisėjo, nes iškilo ginčas dėl bylos teismingumo.
9. Tribunal Supremo nustatė, kad byla yra teisminga Juzgado Central de lo Contencioso Administrativo. Šis teismas 2002 m. spalio 22 d. sprendimu atmetė I. Simutenkov ieškinį.
10. Šį sprendimą I. Simutenkov apeliacine tvarka apskundė Audiencija National (Sala de lo Contencioso Administrativo). Šis teismas 2003 m. kovo 4 d. nusprendė kreiptis į Teisingumo Teismą ir pateikti tokį prejudicinį klausimą:
Ar 1994 m. birželio 24 d. Korfu pasirašyto Partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimo, nustatančio Europos Bendrijų bei jų valstybių narių ir Rusijos Federacijos partnerystę, 23 straipsnis neprieštarauja tam, kad sporto federacija Rusijos pilietybę turinčiam profesionaliam futbolininkui, teisėtai sudariusiam sutartį su Ispanijos futbolo klubu, taikytų taisyklę, pagal kurią klubai nacionalinėse varžybose gali įtraukti į komandos sudėtį tik ribotą žaidėjų iš trečiųjų valstybių, nepriklausančių Europos ekonominei erdvei, skaičių?
IV – Vertinimas
11. Dėl pateikto klausimo turinio ir jo nagrinėjimo pažymėtina, kad visų pirma reikia išnagrinėti klausimą, ar atitinkama susitarimo nuostata yra taikoma tiesiogiai, nepaisant to, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas to aiškiai nepaklausė.
A – Dėl susitarimo 23 straipsnio tiesioginio veikimo
12. Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką Bendrijos susitarimo su trečiąja valstybe nuostata tiesiogiai taikoma tuomet, kai joje įtvirtintas aiškus ir vienareikšmis įsipareigojimas, kurio vykdymas arba galiojimas nepriklauso nuo kito akto priėmimo.
13. Šią sąlygą reikia nagrinėti dviem aspektais. Pirmiausia, šią nuostatą reikia išnagrinėti atskirai, remiantis jos tekstu. Antra, reikia įvertinti patį susitarimą, t. y. jo dalyką ir pobūdį (taip pat esmę ir paskirtį arba tikslą ir kontekstą). Tokią procedūrą Teisingumo Teismas pasirinko tiek Europos sutarčių(3), tiek bendradarbiavimo susitarimų(4) atvejais.
1. Atskiros nuostatos vertinimas
14. Atskirą susitarimo 23 straipsnio nuostatos vertinimą reikia atlikti vadovaujantis jos tekstu. Šiuo atveju reikia atsižvelgti į tai, kad Bendrijos teisės normos surašomos daugeliu kalbų ir kad įvairios kalbinės versijos yra vienodai privalomos. Taigi, Bendrijos teisės normos aiškinimas reikalauja palyginti jos kalbines versijas(5).
15. Toks įvairių susitarimo 23 straipsnio 1 dalies versijų palyginimas rodo, kad skirtingų kalbinių versijų tekstas ir reikšmė nėra vienodi. Išnagrinėjus susitarimo pasirašymo metu privalomas versijas dešimčia kalbų, paaiškėja, kad septynios kalbinės versijos(6), įskaitant versiją rusų kalba, leidžia daryti prielaidą apie įsipareigojimą, nes vartojamos sąvokai „užtikrina“ artimos sąvokos, o trijose kalbinėse versijose(7) veikiau kalbama apie įsipareigojimą imtis veiksmų. Pagal versiją graikų kalba „Bendrija ir jos valstybės narės stengiasi“, pagal versiją ispanų kalba – „jos prižiūri, kad <...>“, o pagal versiją olandų kalba – „jos rūpinasi, kad <...>“
16. Siekiant išsiaiškinti susitarimo 23 straipsnio reikšmę, būtų galima pasirinkti visų kalbinių versijų minimumą, t. y. įsipareigojimą imtis priemonių. Tačiau tokio metodo nepagrindžia nei įtikinantys argumentai, nei Teisingumo Teismo praktika.
17. Kitas sprendimas galėtų būti surastas nustačius aiškiausią tekstą, taigi, atmetus nukrypstančius tekstus(8) arba versijas, kuriose yra vertimo klaidų(9). Iš esmės tokia procedūra galima, ir ją galima sutikti Teisingumo Teismo praktikoje, tačiau šiomis aplinkybėmis, kai nėra tik vieno teksto, kuris skirtųsi nuo visų kitų, tai nėra įtikinantis sprendimas.
18. Tai, kad pirmenybę reikia suteikti kalbinėms versijoms, nustatančioms įsipareigojimą, nurodo ir Komisijos pasiūlytas aiškinimo metodas, t. y., kad reikia vadovautis dauguma kalbinių versijų. Jis taip pat sutinkamas Teisingumo Teismo praktikoje(10). Kita vertus, šiam aiškinimui prieštarautų toks Teisingumo Teismo argumentavimo būdas, pagal kurį tam tikromis aplinkybėmis tam tikrai kalbinei versijai turi būti skiriama pirmenybė visų kitų versijų atžvilgiu(11).
19. Tai reikštų, kad reikia pasitelkti visiškai kitokį metodą, pagal kurį reikia vadovautis pirminiu tekstu, taigi, ta susitarimo versija, kuri buvo verčiama į kitas kalbas. Nagrinėjamu atveju tai būtų tekstas derybų – anglų – kalba. Tekstas anglų kalba („shall ensure“) vienareikšmiškai nustato įsipareigojimą.
20. Tačiau, atsižvelgiant į kalbinius skirtumus, atrodo prasminga išnagrinėti susitarimą pasirašiusių šalių ketinimus ir aiškintinos nuostatos tikslą(12).
21. Šiame kontekste reikia pažymėti, kad šis nagrinėjimo etapas ne visuomet atskiriamas nuo antrojo nagrinėjimo etapo(13), t. y., nagrinėjimo, įtraukiant tikslą, paskirtį, esmę ar panašius susitarimo elementus.
22. Susitarimo šalių ketinimai aiškinant susitarimo 23 straipsnio 1 dalį turi lemiamą reikšmę. Tai, kad jais norėta įtvirtinti aiškius įsipareigojimus, peržengiančius paprasto įsipareigojimo imtis veiksmų ribas, patvirtina Komisijos pateikti dokumentai, naudoti rengiantis deryboms dėl susitarimo.
23. Įpareigojantį susitarimo 23 straipsnio 1 dalies pobūdį taip pat patvirtina sugretinimas su panašiais susitarimais. Taip pat palyginimas su susitarimo su Ukraina(14) 24 straipsnio 1 dalimi ir su susitarimo su Moldavija(15) 23 straipsnio 1 dalimi rodo, kad šiose panašiose nuostatose vartojama frazė „stengiasi <...> užtikrinti“.
24. Tai, kad susitarimo 23 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinti įsipareigojimai, peržengiantys paprasto įsipareigojimo imtis veiksmų ribas, taip pat parodo derybų dėl susitarimo dokumentuose užfiksuota aplinkybė, jog Rusija išreiškė tokį pageidavimą.
25. Įpareigojančiam susitarimo 23 straipsnio pobūdžiui ir kartu tiesioginiam veikimui galėtų prieštarauti toks šio straipsnio 1 dalies pradžioje esantis apribojimas: „Atsižvelgdamos į kiekvienoje valstybėje narėje taikomus įstatymus, sąlygas ir tvarką <...>“
26. Tačiau pagal Teisingumo Teismo praktiką, susijusią su panašia Europos sutarties nuostata, frazė „atsižvelgiant į valstybėse narėse galiojančias sąlygas bei tvarką“ negali būti aiškinama taip, kad valstybėms narėms leidžiama susieti šioje nuostatoje įtvirtintą diskriminacijos draudimą su sąlygomis arba apriboti jį savo nuožiūra, nes dėl tokio aiškinimo ši nuostata netektų savo prasmės ir praktinio veiksmingumo(16).
27. Taigi, iš atskiros susitarimo 23 straipsnio 1 dalies analizės išplaukia, kad tiek pirminis tekstas anglų kalba ir dauguma kalbinių versijų, tiek derybų partnerių ketinimai parodo aiškų Bendrijos ir valstybių narių įsipareigojimą ir kartu tiesioginį šios nuostatos veikimą.
2. Susitarimo turinys ir tikslai
28. Net jeigu atskiras nuostatos, kurios tiesioginis veikimas turi būti išnagrinėtas, vertinimas patvirtina tiesioginį veikimą, taip pat reikia išnagrinėti, ar tokia išvada išplaukia iš susitarimo dalyko ir pobūdžio (taip pat esmės ir paskirties arba tikslo ir konteksto).
29. Remdamasis 1969 m. gegužės 23 d. Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 31 straipsnio 1 dalimi, Teisingumo Teismas sutarčių aiškinimo klausimu yra nustatęs, kad „sutartis aiškintina remiantis gera valia, atsižvelgiant į įprastinę reikšmę, tenkančią jos nuostatoms sutarties kontekste, ir į jos tikslus bei paskirtį“(17).
30. Tai, kad svarbus ne vien tik nuostatos tekstas, rodo ir aplinkybė, jog Teisingumo Teismas sutarties nuostatą, pažodžiui atitinkančią EB sutarties nuostatą, kartais aiškina kaip šią EB sutarties nuostatą, o kartais – kitaip(18).
31. Dėl susitarimo 23 straipsnio 1 dalies literatūroje vyrauja nuomonė, kad ši nuostata nėra tiesiogiai taikoma. Tai pagrindžiama arba tuo, kad susitarimo 27 straipsnyje numatytos Bendradarbiavimo tarybos rekomendacijos(19), arba tuo, kad susitarimu siekiama riboto tikslo(20).
32. Taigi toliau susitarimą reikia išnagrinėti atsižvelgiant į jo esmę ir paskirtį arba juo siekiamus tikslus.
33. Viena vertus, galima konstatuoti, kad susitarimas, palyginti su prieš tai sudarytu prekybos susitarimu su Rusija, bet kokiu atveju reiškia tolesnį santykių vystymąsi. Kita vertus, susitarimas įvairiais atžvilgiais nepasiekia vadinamųjų Europos sutarčių lygio. Tai pirmiausia pasakytina apie jo atskirą turinį, nes susitarimu netgi neįsteigiama laisvosios prekybos zona, ir laisvo asmenų judėjimo reglamentavimas nepasiekia Europos sutarčių lygio. Antra, nemažai skirtumų yra ir tarp institucinių nuostatų, pvz., ginčų sprendimo mechanizmo.
34. Galiausiai susitarimu nesiekiama asociacijos, jau nekalbant apie ES nepriklausančios sutarties partnerės įstojimą į ES, kaip yra susitarimo su Slovakija, kuriuo remtasi sprendime Deutscher Handballbund prieš Kolpak, atveju.
35. Tačiau, mano nuomone, susitarimo nuostatos tiesioginiam veikimui pripažinti nebūtina, kad šiame susitarime būtų įtvirtinta aiški nuoroda į stojimo į ES perspektyvą.
36. Tai išplaukia ir iš šiuo metu jau nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos, susijusios su bendradarbiavimo susitarimais, pvz., su Alžyru ir Maroku. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas Maroko atveju konstatavo:
„Susitarimo <...> tikslas – skatinti visokeriopą bendradarbiavimą tarp Susitariančiųjų Šalių, be kita ko, darbo jėgos srityje. Aplinkybė, kad šiuo susitarimu iš esmės turi būti skatinamas ekonominis Maroko vystymasis ir kad jis apsiriboja bendradarbiavimo tarp šalių užmezgimu, nesiekiant Maroko asocijuotos narystės ar įstojimo į ES ateityje, negali lemti to, kad kai kurios jo nuostatos neveiktų tiesiogiai.“(21)
37. Vienas susitarimo su Rusija punktas tam tikra prasme netgi panašus į Europos sutartis. Šis susitarimas taip pat siekia „laipsniškos (sutarties partnerio) integracijos“. Šis aspektas buvo viena iš lemiamų aplinkybių Teisingumo Teismui sprendžiant tam tikrų Europos sutarčių nuostatų tiesioginio veikimo klausimą(22).
38. Be to, iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos, susijusios su bendradarbiavimo susitarimais, galima daryti išvadą, kad susitarimo tikslo požiūriu tam, kad tokiame susitarime įtvirtinta nuostata būtų tinkama tiesiogiai reglamentuoti individo teisinę padėtį, pakanka, kad sutarties šalys skatintų visokeriopą bendradarbiavimą darbo jėgos srityje(23).
39. Bendradarbiavimo susitarimų su Alžyru ir Maroku nuostatoje, kurioje įtvirtintas susitarimo tikslas, nurodyta:
„Šio Europos ekonominės bendrijos ir <...> susitarimo tikslas – skatinti visokeriopą Susitariančiųjų Šalių bendradarbiavimą, siekiant prisidėti prie <...> ekonominės ir socialinės plėtros bei padėti stiprinti Šalių santykius. Šiuo tikslu bus priimtos ir įgyvendinamos nuostatos bei priemonės ekonominio, techninio ir finansinio bendradarbiavimo bei prekybos ir socialinėje srityse.“
40. Analogiškoje susitarimo nuostatoje, t. y. jo 1 straipsnyje, kaip partnerystės su Rusija tikslas įvardijama: „skatinti prekybą ir investicijas bei darnius Šalių ekonominius ryšius, grindžiamus rinkos ekonomikos principais, ir palaikyti tvarią plėtrą Šalyje“; „sukurti ekonominio, socialinio, finansinio ir kultūrinio bendradarbiavimo, grindžiamo abipusės naudos, abipusės atsakomybės ir abipusės paramos principais, pagrindą“; „parengti atitinkamą Rusijos ir platesnės bendradarbiavimo erdvės Europoje laipsniško integravimo struktūrą“; „sudaryti reikiamas sąlygas ateityje sukurti Bendrijos ir Rusijos laisvosios prekybos erdvę, aprėpiančią iš esmės visą tarpusavio prekybą prekėmis, taip pat sąlygas, skatinančias bendrovių steigimo laisvę, tarpvalstybinę prekybą paslaugomis ir kapitalo judėjimą“.
41. Taigi, susitarimo tikslų palyginimas su bendradarbiavimo susitarimų tikslais rodo, kad susitarimo tikslai daugeliu atvejų sutampa su bendradarbiavimo susitarimų tikslais.
42. Galiausiai skyriaus, kuriame yra susitarimo 23 straipsnio 1 dalis, pavadinimo (I skyrius – Darbo sąlygos) ir atitinkamų Europos sutarčių skyrių pavadinimų (I skyrius – Laisvas darbuotojų judėjimas) skirtumai neprieštarauja tiesioginiam 23 straipsnio 1 dalies veikimui.
43. Nors iš dalies, kurioje yra susitarimo 1 skyrius, pavadinimo „IV dalis. Verslui ir investicijoms skirtos nuostatos“ ir galima spręsti apie kitokią terminiją ir taip pat apie kitokį nei Europos sutarčių dalykinį turinį, iš to negalima daryti išvados apie jame įtvirtintų nuostatų veikimą.
44. Iš viso to išplaukia, kad susitarimo esmė ir paskirtis arba tikslas ir kontekstas patvirtina tiesioginį nagrinėjamos nuostatos veikimą.
45. Taigi lieka tik patikrinti, ar susitarimo 27 ir 48 straipsnių nuostatos neprieštarauja 23 straipsnio tiesioginiam veikimui.
46. Susitarimo 23 straipsnio tiesioginiam veikimui neprieštarauja ir jo 27 straipsnis. Ši nuostata numato, kad Bendradarbiavimo taryba teikia rekomendacijas šio susitarimo 23 ir 26 straipsniams įgyvendinti.
47. Vien 27 straipsnio, kuris tik nurodo teisės akto formą – rekomendaciją, tekstas prieštarauja tam, kad būtų daroma išvada, jog 23 straipsnio įgyvendinimas priklauso nuo kito teisės akto priėmimo. Taigi vaidmuo, kurį 27 straipsnis priskiria Bendradarbiavimo tarybai, 23 straipsnio atžvilgiu yra ribotas, skirtas įgyvendinimui palengvinti ir bet kokiu atveju negali būti suvokiamas taip, kad jis susieja diskriminacijos draudimo tiesioginį taikymą su papildoma sąlyga – teisės akto išleidimu(24).
48. Be to, ši išvada atitinka nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, susijusią su bendradarbiavimo susitarimu su Maroku ir Alžyru. Pagal ją diskriminacijos draudimas socialinės apsaugos srityje veikia tiesiogiai, nors Bendradarbiavimo taryba nepasinaudojo savo įgyvendinimo įgaliojimais, t. y. nepriėmė jokios priemonės, skirtos atitinkamose susitarimo nuostatose įtvirtintiems principams įgyvendinti(25).
49. Susitarimo 48 straipsnio nuostata taip pat neprieštarauja tam, kad 23 straipsnio 1 dalis nustato aiškų įsipareigojimą. Pagal 48 straipsnį „taikant šią dalį, jokia Susitarimo nuostata neužkerta kelio Šalims taikyti savo įstatymų ir taisyklių, reglamentuojančių fizinių asmenų atvykimą ir buvimą, darbą, darbo sąlygas, įsisteigimą ir paslaugų teikimą, jeigu, tai darant, jie netaikomi jiems taip, kad panaikintų arba sumažintų naudą, kurią bet kuri Šalis gauna pagal kurią nors konkrečią Susitarimo nuostatą“.
50. Susitarimo 48 straipsnis beveik pažodžiui atitinka sutarties su Slovakija 59 straipsnį ir sutarties su Lenkija 58 straipsnį. Dėl šių dviejų nuostatų Teisingumo Teismas(26) konstatavo, kad jos neprieštarauja tiesioginiam veikimui.
3. Išvada
51. Bendra visų susitarimo nuostatos tiesioginio veikimo įvertinimui esminių aspektų apžvalga leidžia daryti išvadą, jog susitarimo 23 straipsnio 1 dalis aiškintina taip, kad joje įtvirtintas Bendrijos ir jos valstybių narių įsipareigojimas, kad Rusijos piliečiams, teisėtai samdomiems kurios nors valstybės narės teritorijoje, būtų taikomas toks režimas, kuris nediskriminuotų jų dėl pilietybės, palyginti su savo piliečiais, darbo sąlygų, atlyginimo ar atleidimo iš darbo atžvilgiu, veikia tiesiogiai.
B – Susitarimo 23 straipsnio 1 dalies turinys: įsipareigojimo apimtis
52. Šioje byloje sprendžiamas klausimas, ar susitarimo 23 straipsnio 1 dalis neprieštarauja tokiai normai, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje. Atsižvelgiant į tai, reikia, remiantis Teisingumo Teismo praktika, susijusia su EB 39 straipsnyje įtvirtintu laisvu asmenų judėjimu, patikrinti, ar susitarimo 23 straipsnio 1 dalies turinys pagrindinėje byloje nagrinėjamos normos atžvilgiu yra toks pats.
53. Sprendžiant susitarimo 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto diskriminacijos draudimo apimties klausimą, reikia išsiaiškinti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjama nuostata yra įdarbinimo sąlyga. Šiuo atveju reikia atskirti du elementus: pirma, reikia patikrinti, ar ši nuostata taikoma ir sporto federacijų taisyklėms, antra, reikia ištirti susitarimo 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto diskriminacijos draudimo apimtį.
54. Nustatant susitarimo 23 straipsnio 1 dalies normos turinį reikia remtis būtent Teisingumo Teismo sprendimu Deutscher Handballbund prieš Kolpak, priimtu dėl kitos į susitarimo 23 straipsnio 1 dalies turinį panašios normos – sutarties su Slovakija 38 straipsnio.
55. Sutarties su Slovakija 38 straipsnio taikymo sporto federacijų taisyklėms klausimu Teisingumo Teismas konstatavo, kad ši nuostata taip pat taikoma sporto federacijos, pavyzdžiui, Deutscher Handballbund (Vokietijos rankinio federacija), nustatytoms taisyklėms, kurios įtvirtina nesavarankiškos profesionalių sportininkų veiklos sąlygas(27).
56. Susitarimo 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas iš esmės beveik tokiais pačiais žodžiais kaip ir sutarties su Slovakija 38 straipsnio 1 dalyje suformuluotas įsipareigojimas, kad valstybėje narėje teisėtai dirbantys kitos sutarties šalies piliečiai dėl jų pilietybės nebus diskriminuojami darbo sąlygų, atlyginimo ar atleidimo iš darbo atžvilgiu, palyginti su savo valstybės piliečiais.
57. Todėl čia, lygiai taip pat kaip ir byloje Deutscher Handballbund prieš Kolpak, yra įvykdytos sąlygos, kad susitarimo 23 straipsnio 1 daliai būtų galima taikyti Teisingumo Teismo sprendime Bosman(28) suformuluotus principus EB 39 straipsnio atžvilgiu.
58. Dėl klausimo, ar pagrindinėje byloje nagrinėjama nuostata yra įdarbinimo sąlyga, nagrinėjamoje byloje buvo nurodyta, kad licencijos reglamentuoja patekimą į darbo rinką ir negali būti laikomos įdarbinimo sąlygomis. Tačiau neginčytina, kad susitarimo 23 straipsnio 1 dalis netaikoma nuostatoms, reglamentuojančioms patekimą į darbo rinką.
59. Vis dėlto iš Teisingumo Teismo praktikos(29) aiškiai išplaukia, kad sąlygos, nagrinėjamos pagrindinėje byloje, yra susijusios ne su profesionalių žaidėjų įdarbinimu, kuris nėra ribojamas, o su klubų galimybe įregistruoti šiuos žaidėjus oficialioms rungtynėms, ir, be to, kad dalyvavimas šiose varžybose yra esminis šių žaidėjų veiklos tikslas.
60. Tiek, kiek tokia pagrindinėje byloje nagrinėjama sporto taisyklė turi tiesioginės įtakos profesionalaus futbolo žaidėjo iš Rusijos, teisėtai įdarbinto pagal priimančios valstybės nacionalinės teisės aktus, dalyvavimui varžybose, ši taisyklė yra susijusi su darbo sąlygomis susitarimo 23 straipsnio 1 dalies prasme.
61. Šio teisinio įvertinimo taip pat negali pakeisti pagrindinėje byloje nagrinėjamų sporto taisyklių, ypač jų teisinio pobūdžio, ir taisyklių, kurios buvo nagrinėjamos byloje Deutscher Handballbund prieš Kolpak, skirtumai.
62. Galiausiai lieka išnagrinėti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamos taisyklės lemia pagal susitarimo 23 straipsnio 1 dalį draudžiamą diskriminaciją.
63. Iš Teisingumo Teismo praktikos, susijusios su EB 39 straipsnio 2 dalimi(30), išplaukia, kad ši nuostata prieštarauja tokių sporto federacijų taisyklių taikymui, pagal kurias sporto klubai šių sporto federacijų organizuojamų pirmenybių rungtynių metų gali įregistruoti tik ribotą profesionalių žaidėjų, kurie yra kitų valstybių narių piliečiai, skaičių.
64. Susitarimo 23 straipsnio 1 dalis suteikia Rusijos pilietybę turintiems darbuotojams, teisėtai samdomiems kurioje nors valstybėje narėje, teisę į vienodą požiūrį įdarbinimo sąlygų atžvilgiu, kurios apimtis atitinka valstybių narių piliečiams EB 39 straipsnio 2 dalimi panašiais žodžiais pripažįstamos teisės apimtį.
65. Be to, pagrindinėje byloje nagrinėjama taisyklė prilygsta išlygoms dėl užsieniečių, apie kurias buvo kalbama bylose Bosman ir Deutscher Handballbund prieš Kolpak.
66. Todėl Teisingumo Teismo išvada dėl EB 39 straipsnio 2 dalies aiškinimo gali būti taikoma susitarimo 23 straipsnio 1 daliai.
67. Todėl darytina išvada, kad susitarimo 23 straipsnio 1 dalis prieštarauja tokios taisyklės, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, taikymui I. Simutenkov atžvilgiu, nes ši taisyklė lemia, kad I. Simutenkov kaip Rusijos pilietis nepaisant to, kad teisėtai dirba kurioje nors valstybėje narėje, palyginti su žaidėjais, kurie yra valstybės narės ar EEE priklausančios valstybės piliečiai, iš esmės turi tik ribotą galimybę dalyvauti tam tikrose varžybose, t. y. Liga de Primera y Segunda División (pirma ir antra lygos) organizuojamose Campeonatos Nacionales (nacionalinės pirmenybės), Ispanijos Copa de S. M. el Rey pirmenybėse ir Supercopa, kuriose dalyvauti yra esminis jo, kaip profesionalaus futbolo žaidėjo, veiklos tikslas(31).
68. Pagrindinėje byloje nagrinėjama taisyklė, kaip ir bylose Bosman ir Deutscher Handballbund prieš Kolpak nagrinėtos taisyklės, taikoma ne specialiems komandų, atstovaujančių savo valstybes, susitikimams, o visiems oficialiems susitikimams tarp klubų, todėl ji susijusi su profesionalių žaidėjų veiklos esme(32).
69. Galiausiai pažymėtina, kad proceso metu nebuvo pateikta priežasčių, dėl kurių pagrindinėje byloje nagrinėjama taisyklė galėtų būti pateisinama tik sportiniais sumetimais.
V – Išvada
70. Atsižvelgdama į visa tai, kas pasakyta, siūlau Teisingumo Teismui į prejudicinį klausimą atsakyti taip:
Partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimo, nustatančio Europos Bendrijų bei jų valstybių narių ir Rusijos Federacijos partnerystę, 23 straipsnio 1 dalis aiškintina taip: ši nuostata prieštarauja tam, kad sporto federacija Rusijos pilietybę turinčiam profesionaliam futbolininkui, teisėtai sudariusiam sutartį su Ispanijos futbolo klubu, taikytų taisyklę, pagal kurią klubai nacionalinėse varžybose gali įtraukti į komandos sudėtį tik ribotą žaidėjų iš trečiųjų valstybių, nepriklausančių Europos ekonominei erdvei, skaičių.