EUROPOS SĄJUNGOS TARNAUTOJŲ TEISMO (pirmoji kolegija) NUTARTIS

2014 m. kovo 20 d.

Byla F‑83/10 DEP

Konstantinos Giannakouris

prieš

Europos Komisiją

„Viešoji tarnyba – Procesas – Bylinėjimosi išlaidų nustatymas“

Dalykas:      Europos Komisijos prašymas nustatyti bylinėjimosi išlaidas pagal Procedūros reglamento 92 straipsnio 1 dalį, pateiktas po to, kai buvo priimtas 2012 m. birželio 5 d. Tarnautojų teismo sprendimas Giannakouris / Komisija (F‑83/10, toliau – 2012 m. birželio 5 d. sprendimas).

Sprendimas:      K. Giannakouris turi sumokėti Europos Komisijai 2 555,50 eurų sumą kaip išlaidų byloje F‑83/10 atlyginimą, kuri apima palūkanas, skaičiuojamas nuo pranešimo apie šią nutartį dienos iki mokėjimo dienos, taikant Europos Centrinio Banko nustatytą ir aptariamu laikotarpiu taikytiną palūkanų normą pagrindinėms refinansavimo operacijoms, ją padidinus dviem procentiniais punktais.

Santrauka

1.      Teismo procesas – Bylinėjimosi išlaidos – Nustatymas – Atlygintinos bylinėjimosi išlaidos – Sąvoka – Šalių patirtos būtinosios išlaidos – Išorinės vertimo išlaidos, susijusios su Sąjungos institucijų pateiktų procesinių dokumentų vertimu – Neįtraukimas

(Tarybos reglamento Nr. 1 1 straipsnis; Tarnautojų teismo procedūros reglamento 91 straipsnio b punktas)

2.      Teismo procesas – Bylinėjimosi išlaidos – Nustatymas – Atlygintinos bylinėjimosi išlaidos – Šalių patirtos būtinosios išlaidos – Honorarai, kuriuos institucija moka savo advokatui – Įskaitymas – Aplinkybės, į kurias reikia atsižvelgti nustatant išlaidas

(Teisingumo Teismo statuto 19 straipsnio pirma pastraipa ir I priedo 7 straipsnio 1 dalis; Teisingumo Teismo procedūros reglamento 144 straipsnio b punktas ir 145 straipsnio 1 dalis)

Iš Tarnautojų teismo procedūros reglamento 91 straipsnio b punkto matyti, kad atlygintinos išlaidos apribotos, pirma, tomis, kurios patiriamos dėl proceso Tarnautojų teisme, ir, antra, tomis, kurios buvo būtinos tam tikslui.

Šiuo atžvilgiu išorinės vertimo išlaidos, susijusios su Tarnautojų teismui Sąjungos institucijų pateiktų procesinių dokumentų vertimu, negali būti laikomos būtinosiomis proceso išlaidomis, todėl jos nėra atlygintinos bylinėjimosi išlaidos. Institucijos privalo pateikti visų jų parengtų procesinių dokumentų vertimus. Ši Procedūros reglamente nustatyta Sąjungos institucijų pareiga atsirado dėl to, kad minėtos institucijos veikia daugiakalbėje aplinkoje ir turi visus žmogiškuosius išteklius, būtinus tam, kad procesiniai dokumentai būtų išversti į visas kalbas, nurodytas Reglamento Nr. 1, nustatančio kalbas, kurios turi būti vartojamos Europos ekonominėje bendrijoje, 1 straipsnyje. Šių išlaidų negalima nurodyti padengti pareigūnui, kuris turi teisę pasirinkti proceso kalbą ir kuris būtų diskriminuojamas, jei turėtų padengti išlaidas. Be kita ko, nereikalaujama, kad advokatas išverstų dokumentus, tačiau jo honorarai turi atspindėti jo, kaip teisininko, darbą konsultuojant ir atstovaujant savo klientui.

(žr. 20 ir 32 punktus)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 2004 m. lapkričio 26 d. Nutarties EIB / De Nicola, C‑198/02 P (R)‑DEP, 21 punktas.

Tarnautojų teismo praktika: 2010 m. balandžio 26 d. Nutarties Schönberger / Parlamentas, F‑7/08 DEP, 23 punktas.

Taigi, kaip matyti iš Teisingumo Teismo statuto 19 straipsnio pirmos pastraipos, kuri Tarnautojų teismui taikoma pagal minėto statuto I priedo 7 straipsnio 1 dalį, Sąjungos institucijos gali pasinaudoti advokato pagalba. Jam mokamą atlygį apima dėl proceso patirtų būtinųjų išlaidų sąvoka ir institucija neprivalo įrodyti, kad tokia pagalba buvo objektyviai pagrįsta.

Dėl sumos, iki kurios advokatams sumokėti honorarai galėtų būti atlyginti, nustatymo reikia pažymėti, kad Sąjungos teismas negali nustatyti honorarų, kuriuos šalys moka savo advokatams, dydžio, bet gali nustatyti, iki kurios sumos juos turi padengti šalis, kuriai nurodyta atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Spręsdamas dėl prašymo nustatyti bylinėjimosi išlaidas, Sąjungos teismas neturi atsižvelgti nei į nacionaliniu lygiu nustatytą advokatų honorarų tarifą, nei į galimą šiuo klausimu sudarytą suinteresuotojo asmens ir jo atstovų ar patarėjų sutartį.

Kadangi nėra Sąjungos teisės nuostatų dėl mokėjimų dydžių, teismas turi laisvai vertinti bylos informaciją, atsižvelgdamas į bylos dalyką ir pobūdį, į jos svarbą Sąjungos teisės požiūriu, bylos sudėtingumą, darbo krūvį, kurį galėjo patirti teisminiame procese dalyvaujantys atstovai ar patarėjai, ir ginčo poveikį šalių ekonominiams interesams.

Be to, atitinkamos institucijos advokato atlygintinų honorarų suma negali būti nustatyta neatsižvelgiant į dar prieš kreipiantis į Tarnautojų teismą šios institucijos tarnybų atliktą darbą. Kadangi ieškinys priimtinas tik tuo atveju, jeigu buvo pateiktas skundas, o šį skundą paskyrimų tarnyba atmetė, institucijos tarnybos iš principo yra įtrauktos į ginčų nagrinėjimą dar prieš tai, kai dėl šių ginčų kreipiamasi į Tarnautojų teismą.

Vertindamas darbų, susijusių su procesu Tarnautojų teisme, apimtį, teismas turi atsižvelgti į bendrą darbo valandų skaičių, kurio gali objektyviai pareikalauti teismo procesas.

(žr. 21–24 ir 29 punktus)

Nuoroda:

Europos Sąjungos Bendrojo Teismo praktika: 2012 m. kovo 23 d. Nutarties Kerstens / Komisija, T‑498/09 P‑DEP, 20 punktas; 2013 m. gegužės 28 d. Nutarties Marcuccio / Komisija, T‑278/07 P‑DEP, 14 punktas.

Tarnautojų teismo praktika: 2009 m. lapkričio 10 d. Nutarties X / Parlamentas, F‑14/08 DEP, 22 punktas; minėtos Nutarties Schönberger / Parlamentas 24 ir 29 punktai; 2011 m. rugsėjo 27 d. Nutarties De Nicola / EIB, F‑55/08 DEP, 41 ir 42 punktai.