TEISINGUMO TEISMO (trečioji kolegija)
SPRENDIMAS
2010 m. liepos 1 d.(*)
„Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose – Su santuoka ir tėvų pareigomis susijusios bylos – Reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 – Neteisėtas vaiko išvežimas – Su „tėvų teise priimti sprendimus“ susijusios laikinosios priemonės – Globos teisės – Teismo sprendimas, įpareigojantis grąžinti vaiką – Vykdymas – Jurisdikcija – Prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūra“
Byloje C‑211/10 PPU
dėl Oberster Gerichtshof (Austrija) 2010 m. balandžio 20 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2010 m. gegužės 3 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje, kurią pradėjo
Doris Povse
prieš
Mauro Alpago,
TEISINGUMO TEISMAS (trečioji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas K. Lenaerts, teisėjai R. Silva de Lapuerta, E. Juhász (pranešėjas), J. Malenovský ir D. Šváby,
generalinė advokatė E. Sharpston,
posėdžio sekretorius K. Malacek, administratorius,
atsižvelgęs į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pagal sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą remiantis Procedūros reglamento 104b straipsniu,
atsižvelgęs į 2010 m. gegužės 11 d. trečiosios kolegijos sprendimą patenkinti šį prašymą,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2010 m. birželio 14 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Austrijos vyriausybės, atstovaujamos C. Pesendorfer ir A. Hable,
– Čekijos vyriausybės, atstovaujamos D. Hadroušek,
– Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos T. Henze ir J. Kemper,
– Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos B. Beaupère‑Manokha,
– Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato M. Russo,
– Latvijos vyriausybės, atstovaujamos K. Drevina ir E. Drobiševska,
– Slovėnijos vyriausybės, atstovaujamos A. Vran ir V. Klemenc,
– Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos F. Penlington, padedamos baristerio K. Smith,
– Europos Komisijos, atstovaujamos M. Wilderspin ir S. Grünheid,
susipažinęs su generalinės advokatės nuomone,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (OL L 338, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 243, toliau – reglamentas), išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant D. Povse ir M. Alpago ginčą dėl jų dukros Sofios, esančios Austrijoje su motina, grąžinimo į Italiją ir šio vaiko globos teisių.
Teisinis pagrindas
1980 m. Hagos konvencija
3 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų (toliau – 1980 m. Hagos konvencija) 3 straipsnyje nustatyta:
„Vaiko išvežimas ar laikymas laikomas neteisėtu, jei:
a) pažeidžiamos globos teisės, suteiktos asmeniui, institucijai ar kitai organizacijai atskirai ar kartu, pagal valstybės, kurioje vaikas nuolat gyveno prieš pat jį išvežant ar laikant, įstatymus; ir
b) jei išvežimo ar laikymo metu tomis teisėmis buvo kartu ar atskirai naudojamasi arba būtų buvę naudojamasi, jei vaikas nebūtų išvežtas ar laikomas.
Globos teisės, nurodytos a punkte, gali būti suteiktos pagal įstatymą arba teismo ar administracinės institucijos sprendimu, arba pagal susitarimą, turintį teisinę galią pagal tos valstybės įstatymus.“
4 Šios konvencijos 12 straipsnyje įtvirtinta:
„Jei vaikas yra neteisėtai išvežtas arba laikomas, kaip nurodyta 3 straipsnyje, ir jei pradedant procesą Susitariančiosios Valstybės, kurioje yra vaikas, teismo ar administracinėse institucijose dar nėra praėjęs vienerių metų terminas nuo tos dienos, kai vaikas buvo neteisėtai išvežtas ar laikomas, bylą nagrinėjanti institucija nurodo vaiką tuojau pat grąžinti.
Net jei procesas buvo pradėtas praėjus ankstesnėje pastraipoje nurodytam vienerių metų terminui, teismo ar administracinė institucija nurodo grąžinti vaiką, nebent būtų įrodyta, kad vaikas jau prisitaikė prie naujos aplinkos.
Jei valstybės, į kurią kreipiamasi, teismo ar administracinė institucija turi pagrindo manyti, kad vaikas išvežtas į kitą valstybę, ji gali sustabdyti bylos nagrinėjimą arba atmesti prašymą grąžinti vaiką.“
5 1980 m. Hagos konvencijos 13 straipsnyje numatyta:
„Nepaisant ankstesnio straipsnio nuostatų, valstybės, į kurią kreipiamasi, teismo ar administracinė institucija neprivalo nurodyti grąžinti vaiką, jei asmuo, įstaiga ar kita organizacija, kuri prieštarauja, kad vaikas būtų grąžintas, įrodo, kad:
a) asmuo, įstaiga ar kita organizacija, kuri rūpinosi vaiku, vaiko išvežimo ar laikymo metu iš tiesų nesinaudojo globos teisėmis arba neprieštaravo ar vėliau sutiko, kad vaikas būtų išvežtas ar laikomas; arba
b) yra didelė rizika, kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją.
Teismo ar administracinė institucija taip pat gali atsisakyti nurodyti grąžinti vaiką, jei ji nustato, kad vaikas prieštarauja grąžinimui ir jau yra sulaukęs tokio amžiaus ir brandos, kai tikslinga atsižvelgti į jo nuomonę.
Svarstydamos šiame straipsnyje nurodytas aplinkybes, teismo ir administracinės institucijos privalo atsižvelgti į informaciją apie vaiko socialinę kilmę ir padėtį, kurią pateikia vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos centrinė įstaiga ar kita kompetentinga institucija.“
Sąjungos teisės aktai
6 Reglamento 17 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:
„Vaiko neteisėto išvežimo ar negrąžinimo atvejais, vaiko grąžinimas turėtų būti užtikrinamas nedelsiant ir šiuo tikslu turėtų ir toliau būti taikoma 1980 m. <...> Hagos konvencija, papildoma šio reglamento, ypač 11 straipsnio, nuostatomis. Valstybės narės, į kurią arba kurioje vaikas buvo neteisėtai išvežtas ar negrąžintas, teismai turėtų galėti pasipriešinti jo grąžinimui konkrečiais tinkamai pateisinamais atvejais. Tačiau toks sprendimas galėtų būti pakeičiamas paskesniu vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos iki neteisėto išvežimo ar negrąžinimo valstybės narės teismo sprendimu. Jei tas sprendimas numatytų vaiko grąžinimą, grąžinimas turėtų įvykti be jokios specialios procedūros tam sprendimui pripažinti ir vykdyti valstybėje narėje, į kurią arba kurioje vaikas buvo neteisėtai išvežtas ar negrąžintas.“
7 Reglamento 21 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:
„Valstybėje narėje atliekamas teismo sprendimų pripažinimas ir vykdymas turėtų būti grindžiamas abipusiu pasitikėjimu, o nepripažinimo pagrindai turėtų būti minimalūs.“
8 Reglamento 23 konstatuojamoji dalis suformuluota taip:
„Europos Sąjungos Vadovų Taryba Tamperėje savo išvadose (34 punktas) teigė, kad teismo sprendimai bylinėjimosi šeimos klausimais srityje turėtų būti „savaime pripažįstami visoje Sąjungoje be jokių tarpinių procesinių veiksmų ar vykdymo atsisakymo sąlygų“. Dėl to teismo sprendimai dėl bendravimo teisių ir teismo sprendimai dėl [vaiko] grąžinimo, patvirtinti [pažymėjimu] kilmės valstybėje narėje pagal šio reglamento nuostatas, turėtų būti pripažįstami ir vykdomi visose kitose valstybėse narėse nereikalaujant jokių papildomų procedūrų. Tokių teismo sprendimo [sprendimų] vykdymo tvarką ir toliau turėtų reglamentuoti nacionalinė teisė.“
9 Reglamento 24 konstatuojamojoje dalyje numatyta:
„Pažymėjimas, išduodamas teismo sprendimo vykdymui palengvinti, turėtų būti neapskundžiamas apeliacine tvarka. Jis turėtų būti ištaisomas tik tais atvejais, jei padaryta esminė klaida, t. y. tais atvejais, kai jis neteisingai atspindi teismo sprendimą.“
10 Reglamento 2 straipsnio 11 punkte pateiktas sąvokos „neteisėtas vaiko išvežimas“ apibrėžimas, iš esmės atitinkantis 1980 m. Hagos konvencijos 3 straipsnio pirmoje pastraipoje esantį apibrėžimą.
11 Reglamento II skyriaus 2 skirsnyje „Tėvų pareigos“ yra 8–15 straipsniai. Reglamento 8 straipsnyje „Bendroji jurisdikcija“ įtvirtinta:
„1. Valstybės narės teismai turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai byla patenka jų žinion, yra toje valstybėje narėje.
2. Šio straipsnio 1 daliai taikomos 9, 10 ir 12 straipsnių nuostatos.“
12 Remiantis reglamento 10 straipsniu, kuriame yra specialių nuostatų dėl jurisdikcijos vaiko grobimo atveju:
„Vaiką neteisėtai išvežus ar negrąžinus, valstybės narės, kurioje vaikas iki neteisėto išvežimo ar negrąžinimo turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, teismai išlaiko savo jurisdikciją iki tol, kol vaikas įgyja nuolatinę gyvenamąją vietą kitoje valstybėje narėje ir:
a) išvežimui ar negrąžinimui tylėjimu pritaria kiekvienas globos teises turintis asmuo, institucija ar kita organizacija
arba
b) vaikas toje kitoje valstybėje narėje pragyvena bent vienerius metus nuo to, kai globos teises turintis asmuo, institucija ar kita organizacija sužinojo arba turėjo sužinoti apie vaiko buvimo vietą, ir vaikas susigyvena su nauja aplinka, ir įvykdoma bent viena iš sąlygų:
i) per vienerius metus nuo to, kai globos teises turintis asmuo, institucija ar kita organizacija sužinojo arba turėjo sužinoti apie vaiko buvimo vietą, valstybės narės, kurioje [į kurią] vaikas buvo išvežtas ar [kurioje] yra laikomas, kompetentingoms valdžios institucijoms nebuvo pateiktas prašymas jį grąžinti;
ii) globos teisių turėtojo prašymas grąžinti buvo atsiimtas ir per i papunktyje nustatytą laikotarpį nebuvo pateiktas naujas prašymas;
iii) byla valstybės narės, kurioje vaikas iki neteisėto išvežimo ar negrąžinimo turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, teisme buvo užbaigta pagal 11 straipsnio 7 dalį;
iv) valstybės narės, kurioje vaikas iki neteisėto išvežimo ar negrąžinimo turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, teismai priėmė sprendimą dėl globos, nereikalaujantį vaiką grąžinti.“
13 Reglamento 11 straipsnyje „Vaiko grąžinimas“ sakoma:
„1. Tais atvejais, kai globos teises turintis asmuo, institucija ar kita organizacija prašo valstybės narės teismą priimti sprendimą remiantis 1980 m. <...> Hagos konvencija <...> sugrąžinti neteisėtai išvežtą ar kitoje nei jis nuolat gyveno valstybėje narėje laikomą vaiką, taikomos šio straipsnio 2–8 dalys.
2. Taikant 1980 m. Hagos konvencijos 12 ir 13 straipsnius, užtikrinama, kad proceso metu vaikui būtų suteikta galimybė būti išklausytam, išskyrus atvejus, kai to nedera daryti dėl jo amžiaus ar brandumo laipsnio.
3. Teismas, kuriam pateikiamas pareiškimas dėl vaiko grąžinimo pagal šio straipsnio 1 dalį, skubiai išnagrinėja tą pareiškimą taikydamas skubiausias procedūras, kurias leidžia nacionalinė teisė.
Nepažeisdamas pirmos pastraipos, teismas ne vėliau kaip per šešias savaites nuo pareiškimo pateikimo, išskyrus atvejus, kai išimtinės aplinkybės neleidžia to daryti, priima sprendimą.
4. Teismas negali atsisakyti grąžinti vaiką remdamasis Hagos konvencijos 13 straipsnio b punktu, jei nustatoma, kad imtasi priemonių užtikrinti vaiko apsaugą jį sugrąžinus.
5. Teismas negali atsisakyti grąžinti vaiką, jei asmeniui, kuris prašė sugrąžinti vaiką, nebuvo suteikta galimybė būti išklausytam.
6. Jei teismas priėmė nutartį dėl vaiko negrąžinimo pagal Hagos konvencijos 13 straipsnį, tas teismas turi tiesiogiai arba per savo centrinę instituciją [nedelsdamas] perduoti teismo įsakymo dėl negrąžinimo ir atitinkamų dokumentų, visų pirma teismo posėdžio protokolo, kopiją valstybės narės, kurioje tas vaikas iki neteisėto išvežimo ar negrąžinimo turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, jurisdikciją turinčiam teismui arba centrinei institucijai, kaip nustatyta pagal nacionalinę teisę. [Teismas turi gauti visus nurodytus dokumentus per mėnesį nuo sprendimo dėl vaiko negrąžinimo priėmimo dienos.]
7. Jei viena iš šalių į valstybės narės, kurioje vaikas iki neteisėto išvežimo ar negrąžinimo turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, teismus dar nesikreipė, šio straipsnio 6 dalyje minėtą informaciją gavęs teismas ar centrinė institucija turi pranešti šalims ir pakviesti jas pagal nacionalinę teisę per tris mėnesius nuo pranešimo teikti teismui teikimus, kad teismas galėtų apsvarstyti vaiko globos klausimą.
Nepažeisdamas šiame reglamente pateikiamų jurisdikcijos taisyklių, teismas užbaigia bylą, jei per tą laikotarpį negauna jokių teikimų.
8. Nepaisant sprendimo dėl negrąžinimo pagal 1980 m. Hagos konvencijos 13 straipsnį, bet kuris vėlesnis vaiką grąžinti reikalaujantis sprendimas, kurį priėmė pagal šį reglamentą jurisdikciją turintis teismas, siekiant užtikrinti vaiko grąžinimą yra vykdomas pagal III skyriaus 4 skirsnį.“
14 Reglamento 15 straipsnyje „Perdavimas teismui, geriau tinkančiam nagrinėti bylą“ numatyta:
„1. Išimties tvarka valstybės narės teismai, turintys jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės, manydami, kad kuris nors kitos valstybės narės, su kuria vaiką sieja konkretus ryšys, teismas būtų tinkamesnis nagrinėti bylą ar kurią nors konkrečią jos dalį, ir jei tai labiausiai atitinka vaiko interesus, gali:
a) sustabdyti atitinkamą bylą arba jos dalį ir paraginti šalis pateikti pareiškimą tos kitos valstybės narės teismui pagal šio straipsnio 4 dalį; arba
b) prašyti kitos valstybės narės teismą prisiimti jurisdikciją pagal šio straipsnio 5 dalį.
<...>
5. Tos kitos valstybės narės teismai tais atvejais, kai dėl konkrečių bylos aplinkybių tai labiausiai atitinka vaiko interesus, per šešias savaites nuo bylos iškėlimo juose pagal šio straipsnio 1 dalies a arba b punktą priima [gali prisiimti] jurisdikciją. Šiuo atveju teismas, kuriame pirmiausia buvo iškelta byla, atsisako jurisdikcijos. Priešingu atveju teismas, kuriame pirmiausia buvo iškelta byla, toliau naudojasi jurisdikcija pagal 8–14 straipsnius.
6. Šio straipsnio tikslais teismai bendradarbiauja arba tiesiogiai, arba per centrines institucijas, paskirtas pagal 53 straipsnį.“
15 Reglamento 40 straipsnis patenka į 4 skirsnį „Tam tikrų teismo sprendimų dėl bendravimo teisių ir tam tikrų teismo sprendimų, reikalaujančių sugrąžinti vaiką, vykdytinumas“, esantį III skyriuje „Pripažinimas ir vykdymas“. Šiame 40 straipsnyje „Taikymo sritis“ numatyta:
„1. 1. Šis skirsnis taikomas:
<…>
b) vaiko sugrąžinimui, susijusiam su teismo sprendimu, priimtu pagal 11 straipsnio 8 dalį.
2. Šio skirsnio nuostatos neužkerta kelio tėvų pareigų turėtojui siekti teismo sprendimo pripažinimo ir vykdymo pagal šio skyriaus 1 ir 2 skirsnių nuostatas.“
16 Pagal reglamento 42 straipsnį „Vaiko sugrąžinimas“:
„1. 40 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytas vaiko sugrąžinimas, pareikalautas valstybėje narėje priimtu vykdytinu teismo sprendimu, yra pripažįstamas ir vykdomas kitoje valstybėje narėje nereikalaujant jo skelbti vykdytinu ir be galimybės ginčyti jo pripažinimą, jei [dėl to teismo sprendimo buvo išduotas pažymėjimas] kilmės valstybėje narėje pagal šio straipsnio 2 dalį.
Net jei nacionalinė teisė nenustato teismo sprendimo, reikalaujančio vaiko sugrąžinimo, minėto [11 straipsnio 8 dalyje], vykdymo įstatymo nustatyta tvarka, nepaisant jokio apeliacinio skundo, kilmės teismas gali paskelbti teismo sprendimą vykdytinu.
2. Kilmės valstybės narės teisėjas, priėmęs 40 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytą teismo sprendimą, išduoda šio straipsnio 1 dalyje nurodytą pažymėjimą tik tuo atveju, jeigu:
a) vaikui buvo suteikta galimybė būti išklausytam, išskyrus atvejus, kai to nedera daryti dėl jo amžiaus ar brandumo laipsnio;
b) šalims buvo suteikta galimybė būti išklausytoms; ir
c) teismas, priimdamas savo sprendimą, atsižvelgė į priežastis ir įrodymus, kuriais grindžiama nutartis pagal 1980 m. Hagos konvencijos 13 straipsnį.
Jei teismas arba kuri nors kita institucija imasi priemonių užtikrinti vaiko apsaugą jį grąžinus į jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę, pažymėjime tokios priemonės išsamiai nurodomos.
Kilmės valstybės narės teisėjas tą pažymėjimą išduoda savo iniciatyva, naudodamas tipinę IV priedo formą (vaiko (-ų) sugrąžinimo pažymėjimas).
Pažymėjimas užpildomas teismo sprendimo kalba.“
17 Remiantis reglamento 43 straipsniu „Pažymėjimo ištaisymas“:
„1. Bet kokiam pažymėjimo ištaisymui taikytina kilmės valstybės narės teisė.
2. Pažymėjimo išdavimas pagal 41 straipsnio 1 dalį arba 42 straipsnio 1 dalį negali būti apskųstas.“
18 Reglamento 44 straipsnis „Pažymėjimo galiojimas“ suformuluotas taip:
„Pažymėjimas galioja tik tol, kol teismo sprendimas yra vykdytinas.“
19 Reglamento 47 straipsnyje „Vykdymo tvarka“ numatyta:
„1. Vykdymo tvarką reglamentuoja vykdymo valstybės narės teisė.
2. Bet kuris kitos valstybės narės teismo sprendimas, priimtas ir paskelbtas vykdytinu pagal 2 skirsnį arba patvirtintas pažymėjimu pagal 41 straipsnio 1 dalį arba 42 straipsnio 1 dalį, yra vykdytinas kitoje valstybėje narėje tomis pačiomis sąlygomis, lyg jis būtų priimtas toje valstybėje narėje.
Atskirais atvejais teismo sprendimas, patvirtintas pažymėjimu pagal 41 straipsnio 1 dalį ar 42 straipsnio 1 dalį, negali būti vykdytinas, jei jis nesuderinamas su paskesniu vykdytinu teismo sprendimu.“
20 Reglamento 60 straipsnyje „Sąsaja su tam tikromis daugiašalėmis konvencijomis“ įtvirtinta, kad santykiuose tarp valstybių narių šis reglamentas yra viršesnis, be kita ko, už 1980 m. Hagos konvenciją.
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
21 Iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad nesusituokusi D. Povse ir M. Alpago pora iki 2008 m. sausio mėn. pabaigos su 2006 m. gruodžio 6 d. gimusia dukra Sofia kartu gyveno Vitorio Venete, Italijoje. Remiantis Italijos civilinio kodekso 317bis straipsniu, tėvai turėjo bendrą vaiko globą. 2008 m. sausio mėn. pabaigoje pora išsiskyrė ir D. Povse su dukra Sofia išsikėlė iš bendro būsto. Nors Tribunale per i Minorenni di Venezia (Venecijos nepilnamečių reikalų teismas, Italija) 2008 m. vasario 8 d. priimta laikinąja ir skubia nutartimi tėvo prašymu uždraudė motinai išvykti su vaiku iš šalies, ji kartu su dukra 2008 m. vasario mėn. atvyko į Austriją, kur nuo tada ir gyvena.
22 2008 m. balandžio 16 d. M. Alpago kreipėsi į Bezirksgericht Leoben (Austrija), siekdamas, kad vaikas būtų sugrąžintas į Italiją remiantis 1980 m. Hagos konvencijos 12 straipsniu.
23 2008 m. gegužės 23 d. Tribunale per i Minorenni di Venezia priėmė nutartį, kuria panaikino draudimą motinai su vaiku išvykti iš Italijos teritorijos ir laikinai paskyrė vaiko globą abiem tėvams, kartu pažymėdamas, kad vaikas iki galutinio sprendimo gali gyventi Austrijoje su motina, kuriai šis teismas suteikė „tėvų valdžią priimti sprendimus“. Toje pačioje laikinojoje nutartyje Italijos teismas nurodė tėvui prisidėti prie vaiko gyvenimo išlaidų, nustatė bendravimo su vaiku tvarką ir laiką, taip pat skyrė socialinio darbuotojo ekspertizę, siekdamas nustatyti, kokie vaiko ir abiejų tėvų santykiai.
24 Nepaisant šios nutarties, iš paskirto socialinio darbuotojo 2009 m. gegužės 15 d. parengtos ataskaitos matyti, kad motina bendrauti su vaiku tėvui leido minimaliai ir nepakankamai, kad būtų galima įvertinti tėvo santykius su vaiku, pirmiausia jo gebėjimą vykdyti tėvų valdžią, dėl to socialinis darbuotojas nusprendė negalintis išsamiai ir vadovaujantis vaiko interesais atlikti savo pareigos.
25 2008 m. liepos 3 d. Bezirksgericht Leoben atmetė 2008 m. balandžio 16 d. M. Alpago prašymą, tačiau šią nutartį 2008 m. rugsėjo 1 d. panaikino Landesgericht Leoben (Austrija), remdamasis tuo, kad M. Alpago nebuvo išklausytas pagal reglamento 11 straipsnio 5 dalį.
26 2008 m. lapkričio 21 d. Bezirksgericht Leoben dar kartą atmetė M. Alpago prašymą, remdamasis 2008 m. gegužės 23 d. Tribunale per i Minorenni di Venezia nutartimi, iš kurios buvo matyti, kad vaikas laikinai galėjo likti su motina.
27 2009 m. sausio 7 d. Landesgericht Leoben patvirtino nutartį atmesti M. Alpago prašymą, remdamasis rizika, kad vaikui bus padaryta didelė psichinė žala, kaip numatyta 1980 m. Hagos konvencijos 13 straipsnio b punkte.
28 D. Povse paprašė Bezirksgericht Judenburg (Austrija), kurio jurisdikcijai priklauso vieta, kurioje ji gyvena su dukrą, jai skirti vaiko globą. 2009 m. gegužės 26 d. šis teismas, nesuteikdamas galimybės M. Alpago išreikšti savo nuomonės laikantis rungimosi principo, paskelbė turintis jurisdikciją pagal reglamento 15 straipsnio 5 dalį ir paprašė Tribunale per i Minorenni di Venezia atsisakyti jurisdikcijos.
29 Tačiau M. Alpago 2009 m. balandžio 9 d. jau buvo kreipęsis į Tribunale per i Minorenni di Venezia dėl globos teisių, prašydamas nurodyti grąžinti jo vaiką į Italiją pagal reglamento 11 straipsnio 8 dalį. Per vieną iš šio teismo posėdžių, surengtą 2009 m. gegužės 15 d., D. Povse pareiškė pasirengusi laikytis tėvo ir dukros bendravimo grafiko, kurį parengė socialinis darbuotojas. Ji neatskleidė, kad jos iniciatyva buvo pradėtas procesas Bezirksgericht Judenburg; šis procesas vėliau baigėsi minėta 2009 m. gegužės 26 d. nutartimi.
30 2009 m. liepos 10 d. Tribunale per i Minorenni di Venezia patvirtino turintis jurisdikciją, nes, šio teismo nuomone, neįvykdytos pagal reglamento 10 straipsnį numatytos sąlygos dėl jurisdikcijos perdavimo, ir pažymėjo, kad jo pavedimu skirtos ekspertizės socialinis darbuotojas negalėjo baigti, nes motina nesilaikė šio darbuotojo parengto bendravimo grafiko.
31 Be to, ta pačia 2009 m. liepos 10 d. nutartimi Tribunale per i Minorenni di Venezia nurodė nedelsiant grąžinti vaiką į Italiją ir Vitorio Veneto miesto socialinę tarnybą įpareigojo – tuo atveju, jei motina grįžtų su vaiku – suteikti joms gyvenamąjį būstą ir sudaryti vaiko ir tėvo bendravimo grafiką. Tokia pozicija teismas siekė, kad būtų atkurti vaiko ir tėvo santykiai, kurie nutrūko dėl motinos elgesio. Šiuo tikslu Tribunale per i Minorenni di Venezia remdamasis reglamento 42 straipsniu išdavė atitinkamą pažymėjimą.
32 2009 m. rugpjūčio 25 d. Bezirksgericht Judenburg priėmė nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių, vaiko laikinąją globą skirdamas D. Povse. Šios nutarties kopiją be vertimo ir be informacijos apie atsisakymo priimti dokumentą teisę teismas paštu išsiuntė M. Alpago į Italiją. 2009 m. rugsėjo 23 d. ši nutartis tapo galutinė ir vykdytina pagal Austrijos teisę.
33 2009 m. rugsėjo 22 d. M. Alpago paprašė Bezirksgericht Leoben vykdyti 2009 m. liepos 10 d. Tribunale per i Minorenni di Venezia nutartį, įpareigojančią grąžinti vaiką į Italiją. Bezirksgericht Leoben atmetė šį prašymą motyvuodamas tuo, jog vykdant Italijos teismo nutartį kiltų rizika, kad vaikui bus padaryta didelė psichinė žala. Kadangi tokį sprendimą M. Alpago apskundė Landesgericht Leoben, šis teismas, remdamasis 2008 m. liepos 11 d. Teisingumo Teismo sprendimu Rinau (C‑195/08 PPU, Rink. p. I‑5271), pakeitė šią nutartį ir įpareigojo grąžinti vaiką.
34 D. Povse kreipėsi į Oberster Gerichtshof ir pateikė kasacinį skundą dėl Landesgericht Leoben sprendimo, prašydama atmesti vykdymo prašymą. Kadangi šiam teismui kilo abejonių dėl reglamento aiškinimo, jis nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir patekti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:
„1. Ar „sprendimu dėl globos, nereikalaujančiu vaiką grąžinti“ <...> reglamento <...> 10 straipsnio b punkto iv papunkčio prasme taip pat turi būti laikoma laikinoji priemonė, kuria remiantis „tėvų valdžia sprendimams priimti“, pirmiausia teisė nustatyti gyvenamąją vietą, suteikiama vaiką pagrobusiam vienam iš tėvų tol, kol priimamas galutinis sprendimas dėl globos teisių?
2. Ar vaiką grąžinti įpareigojanti nutartis patenka į reglamento 11 straipsnio 8 dalies taikymo sritį, tik jeigu teismas įpareigoja vaiką grąžinti remdamasis savo priimtu sprendimu dėl globos teisių?
3. Jei į pirmąjį ar antrąjį klausimus bus atsakyta teigiamai:
a. Ar galima antrojoje valstybėje remtis kilmės teismo jurisdikcijos nebuvimu (pirmasis klausimas) arba reglamento 11 straipsnio 8 dalies netaikymu (antrasis klausimas), ginčijant sprendimo, kurį kilmės teismas patvirtino reglamento 42 straipsnio 2 dalyje nurodytu pažymėjimu, vykdymą?
b. Arba, ar tokiu atveju kilmės valstybėje atsakovas privalo prašyti panaikinti pažymėjimą, ir vykdymas antrojoje valstybėje gali būti sustabdytas, kol bus priimtas sprendimas kilmės valstybėje?
4. Jei į pirmąjį ar antrąjį klausimus arba trečiojo klausimo a dalį bus atsakyta neigiamai:
Ar antrosios valstybės teismo priimtu ir pagal jos teisės aktus vykdytinu laikomu sprendimu, kuriuo laikinoji globa paskirta vaiką pagrobusiam vienam iš tėvų, pagal reglamento 47 straipsnio 2 dalį draudžiama vykdyti ankstesnę pagal reglamento 11 straipsnio 8 dalį priimtą vaiką grąžinti įpareigojančią pirmosios valstybės teismo nutartį, net jei juo nekliudoma vykdyti antrojoje valstybėje pagal Hagos konvenciją priimtos vaiką grąžinti įpareigojančios nutarties?
5. Jei į ketvirtąjį klausimą bus atsakyta neigiamai:
a. Ar galima antrojoje valstybėje atsisakyti vykdyti sprendimą, kurį kilmės teismas patvirtino reglamento 42 straipsnio 2 dalyje nurodytu pažymėjimu, jei priėmus šį sprendimą aplinkybės pasikeitė taip, kad dėl vykdymo kiltų rimta grėsmė vaiko interesams?
b. Arba, ar atsakovas turi nurodyti šias pasikeitusias aplinkybes kilmės valstybėje, ir vykdymas antrojoje valstybėje gali būti sustabdytas, kol bus priimtas sprendimas kilmės valstybėje?“
Dėl sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūros
35 Nacionalinis teismas motyvavo savo prašymą nagrinėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą skubos tvarka, kaip numatyta Procedūros reglamento 104b straipsnyje, nurodydamas, kad vaiko ir tėvo bendravimas yra nutrūkęs. Dėl šios priežasties pavėluotas sprendimas dėl 2009 m. liepos 10 d. Tribunale per i Minorenni di Venezia nutarties grąžinti vaiką į Italiją vykdymo dar labiau pablogintų tėvo ir vaiko santykius, vadinasi, padidintų riziką, kad bus padaryta didelė psichinė žala grąžinus vaiką į Italiją.
36 Teisėjo pranešėjo siūlymu Teisingumo Teismo trečioji kolegija, susipažinusi su generalinės advokatės nuomone, 2010 m. gegužės 11 d. nusprendė patenkinti nacionalinio teismo prašymą nagrinėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą skubos tvarka.
Dėl prejudicinių klausimų
Pirminės pastabos
37 Aišku, kad pagrindinėje byloje susidurta su neteisėtu vaiko išvežimu, kaip tai suprantama pagal 1980 m. Hagos konvencijos 3 straipsnio pirmą pastraipą ir reglamento 2 straipsnio 11 punktą.
38 Taip pat aišku, kad taikant reglamento 10 straipsnį jurisdikciją, bent jau išvežimo momentu, turėjo Tribunale per i Minorenni di Venezia, t. y. vietos, kur vaikas iki neteisėto išvežimo turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, teismas.
Dėl pirmojo klausimo
39 Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar vaiko neteisėto išvežimo atveju reglamento 10 straipsnio b punkto iv papunktis turi būti aiškinamas taip, kad laikinoji priemonė turi būti laikoma „sprendimu dėl globos, nereikalaujančiu grąžinti vaiko“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.
40 Reikia pažymėti, kad reglamentu įvesta tvarka grindžiama tuo, kad pagrindinis vaidmuo suteikiamas teismui, turinčiam jurisdikciją taikyti šio reglamento nuostatas, ir kad remiantis jo 21 konstatuojamąja dalimi valstybėje narėje atliekamas teismo sprendimų pripažinimas ir vykdymas turėtų būti grindžiamas abipusiu pasitikėjimu, o nepripažinimo pagrindai turėtų būti minimalūs.
41 Vaikų neteisėto išvežimo atvejais reglamento 10 straipsniu pagal bendrą taisyklę jurisdikcija suteikiama valstybės narės, kurioje buvo vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta prieš pat jį neteisėtai išvežant, teismams. Iš principo ši jurisdikcija išsaugoma ir perleidžiama tik tuo atveju, jei nuolatinę gyvenamąją vietą vaikas įgijo kitoje valstybėje narė, o, be to, taip pat tenkinama viena iš alternatyvių sąlygų, nurodytų šiame 10 straipsnyje.
42 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimas konkrečiai susijęs su tuo, ar priimdamas laikinąją priemonę jurisdikciją turintis teismas perleido savo jurisdikciją, kaip tai suprantama pagal 10 straipsnio b punkto iv papunktį, valstybės narės, į kurią išvežtas vaikas, teismams.
43 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad reglamentu ypač siekiama atgrasyti nuo vaikų grobimo tarp valstybių narių, o grobimo atveju – pasiekti, kad vaikas būtų sugrąžintas nedelsiant (žr. minėto Sprendimo Rinau 52 punktą).
44 Iš to aišku, kad vaiko neteisėto išvežimo pasekmė iš principo neturėtų būti valstybės narės, kurioje buvo vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta prieš pat jį neteisėtai išvežant, teismų turimos jurisdikcijos perleidimas valstybės narės, kurioje po išvežimo yra vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta, teismams.
45 Todėl reglamento 10 straipsnio b punkto iv papunktyje esančią sąlygą reikia aiškinti siaurai.
46 Vadinasi, atsižvelgiant į pagrindinį vaidmenį, kuris reglamentu suteikiamas jurisdikciją turinčiam teismui, ir į principą, kad jis išlaiko jurisdikciją, reikia manyti, kad „sprendimas dėl globos, nereikalaujantis grąžinti vaiko“, yra galutinis sprendimas, priimtas remiantis išsamiu visų reikšmingų aplinkybių išnagrinėjimu, kuriuo jurisdikciją turintis teismas išsprendžia vaiko globos klausimą, dėl kurio nebereikia kitų administracinių ar teismo sprendimų. Tai, kad išsprendus vaiko globos klausimą numatyta periodiškai atlikti vaiko globos klausimo peržiūrėjimą ar nagrinėjimą iš naujo per nustatytą terminą arba atsižvelgiant į tam tikras aplinkybes, nereiškia, kad sprendimas nėra galutinis.
47 Tokia išvada išplaukia iš reglamento struktūros ir atitinka vaiko interesus. Iš tikrųjų, jei priėmus laikiną sprendimą būtų prarandama jurisdikcija, susijusi su vaiko globa, gali būti, kad jurisdikciją turintis valstybės narės, kurioje buvo ankstesnė vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta, teismas būtų atgrasytas priimti tokį laikiną sprendimą, nepaisant to, kad to reikalautų vaiko interesai.
48 2008 m. gegužės 23 d. nutartimi Tribunale per i Minorenni di Venezia, jurisdikciją turintis teismas, atsižvelgdamas į situaciją, susidariusią dėl vaiko išvežimo, ir į jo interesus, panaikino draudimą išvykti iš Italijos teritorijos, laikinai paskyrė globą abiem tėvams, suteikė tėvui bendravimo su vaiku teises ir skyrė socialinio darbuotojo ekspertizę, kad nustatytų, kokie vaiko ir abiejų tėvų santykiai, būtent ir siekdamas priimti galutinį sprendimą dėl globos teisių. Be to, šis teismas suteikė motinai teisę, kiek tai susiję su vaiku, priimti sprendimus įprastais klausimais („decisioni <...> concernenti l’ordinaria amministrazione“), t. y. tėvų priimamus sprendimus praktiniais kasdienio vaiko gyvenimo klausimais.
49 Iš to matyti, kad ši nutartis, kurią tiek Tribunale per i Minorenni di Venezia, tiek prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas laiko laikina, nėra galutinis sprendimas dėl vaiko globos.
50 Todėl į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad reglamento 10 straipsnio b punkto iv papunktis turi būti aiškinamas taip, kad laikinoji priemonė nėra „sprendimas dėl globos, nereikalaujantis grąžinti vaiko“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, ir ja negalima pagrįsti jurisdikcijos perleidimo valstybės narės, į kurią vaikas neteisėtai išvežtas, teismams.
Dėl antrojo klausimo
51 Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar reglamento 11 straipsnio 8 dalis turi būti aiškinama taip, kad jurisdikciją turinčio teismo sprendimas grąžinti vaiką patenka į šios nuostatos taikymo sritį, tik jeigu jis grindžiamas galutiniu to paties teismo sprendimu dėl vaiko globos teisių.
52 Reikia pažymėti, kad toks aiškinimas, pagal kurį jurisdikciją turinčio teismo sprendimo grąžinti vaiką vykdymas priklausytų nuo to, ar priimtas to paties teismo galutinis sprendimas dėl globos teisių, neturi jokio pagrindo pagal reglamento 11 straipsnio formuluotę, konkrečiai kalbant – 8 dalį. Atvirkščiai, reglamento 11 straipsnio 8 dalis apima „bet kurį vėlesnį vaiką grąžinti reikalaujantį sprendimą“.
53 Žinoma, šio straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad valstybės narės, kurioje vaikas turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, teismas ar centrinė institucija turi pranešti šalims ir pakviesti jas teikti teismui teikimus, „kad teismas galėtų apsvarstyti vaiko globos klausimą“. Vis dėlto šioje nuostatoje tiesiog nurodomas galutinis administracinių ir teismo procedūrų tikslas – vaiko padėties reglamentavimas. Iš to negalima daryti išvados, kad sprendimas dėl vaiko globos yra išankstinė sąlyga sprendimui grąžinti vaiką priimti. Toks tarpinis sprendimas taip pat leidžia siekti galutinio tikslo, būtent išspręsti vaiko globos klausimą.
54 Be to, reglamento 40 ir 42–47 straipsniuose nenustatyta, kad turi būti ryšys tarp sprendimo, priimto pagal 11 straipsnio 8 dalį ir patvirtinto reglamento 42 straipsnio 1 dalyje nurodytu pažymėjimu, vykdymo ir pirmesnio sprendimo dėl globos priėmimo.
55 Tokį reglamento 11 straipsnio 8 dalies aiškinimą patvirtina Teisingumo Teismo praktika.
56 Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad vaiką grąžinti reikalaujančio sprendimo, priimto vėliau už sprendimą dėl negrąžinimo, vykdytinumui, nors jis glaudžiai susijęs su kitais klausimais, kurie sprendžiami reglamentu, visų pirma su globos teisėmis, taikoma procesinė autonomija, kad nebūtų delsiama sugrąžinti vaiką, kuris neteisėtai išvežtas. Teismas taip pat patvirtino nuostatų, įtvirtintų reglamento 11 straipsnio 8 dalyje, 40 ir 42 straipsniuose, procesinę autonomiją ir kilmės valstybės narės teismo jurisdikcijai suteiktą pirmenybę, nustatytą reglamento III skyriaus 4 skirsnyje (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Rinau 63 ir 64 punktus).
57 Reikia pridurti, kad toks aiškinimas atitinka reglamento 11 straipsnio 8 dalies, 40 ir 42 straipsniuose įtvirtintos tvarkos dalyką ir tikslą.
58 Laikantis šios tvarkos, kai valstybės narės, į kurią vaikas neteisėtai atvežtas, teismas priėmė sprendimą negrąžinti vaiko, taikydamas 1980 m. Hagos konvencijos 13 straipsnį, reglamentu, kurio 60 straipsnyje įtvirtinta, jog santykiuose tarp valstybių narių šis reglamentas yra viršesnis už šią konvenciją, siekiama palikti jurisdikciją pagal tą patį reglamentą turinčiam teismui teisę priimti bet kokį sprendimą dėl galimo vaiko grąžinimo. 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta, kad toks jurisdikciją turinčio teismo sprendimas vykdytinas pagal reglamento III skyriaus 4 skirsnį, siekiant užtikrinti, kad vaikas bus grąžintas.
59 Svarbu priminti, kad jurisdikciją turintis teismas, prieš priimdamas ši sprendimą, turi atsižvelgti į priežastis ir įrodymus, kuriais grindžiamas sprendimas negrąžinti vaiko. Šitaip prisidedama prie to, kad būtų pateisintas tokio sprendimo vykdytinumas, kai tik šis sprendimas priimamas, laikantis abipusio pasitikėjimo principo, kuriuo grindžiamas šis reglamentas.
60 Be to, šia tvarka įvestas dvigubas vaiko grąžinimo klausimo nagrinėjimas, šitaip užtikrinant tvirtesnį sprendimo pagrindimą ir didesnę vaiko interesų apsaugą.
61 Be to, kaip teisingai pažymi Europos Komisija, teismas, kuriam galutine instancija tenka nustatyti globos teises, turi turėti teisę nustatyti visą tvarką ir tarpines priemones, įskaitant vaiko gyvenamosios vietos paskyrimą, o dėl to gali tekti vaiką grąžinti.
62 Spartumo tikslas, siekiamas reglamento 11 straipsnio 8 dalies, 40 ir 42 straipsnių nuostatomis, ir kilmės valstybės teismo jurisdikcijos prioritetas būtų sunkiai suderinami su aiškinimu, kad prieš sprendimą grąžinti vaiką turi būti priimtas galutinis sprendimas dėl globos teisių. Toks aiškinimas būtų suvaržymas, kuris galėtų įpareigoti jurisdikciją turintį teismą priimti sprendimą dėl globos teisių, neturint nei visos reikiamos informacijos ir įrodymų, nei būtino laiko objektyviai ir ramiai juos įvertinti.
63 Kalbant apie argumentą, kad dėl tokio aiškinimo vaikas be reikalo būtų vežiojamas tuo atveju, kai jurisdikciją turintis teismas galiausiai globą paskirtų tam iš tėvų, kuris gyvena valstybėje narėje, į kurią išvežtas vaikas, reikia konstatuoti, kad interesas priimti teisingą ir gerai pagrįstą teismo sprendimą dėl galutinės vaiko globos, reikalavimas atgrasyti nuo vaikų grobimo ir vaiko teisė reguliariai palaikyti asmeninius santykius ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais yra svarbesni už galimus nepatogumus, kurių gali sukelti toks vežiojimas.
64 Iš tikrųjų viena iš šių pagrindinių vaiko teisių yra Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos, paskelbtos Nicoje 2000 m. gruodžio 7 d. (OL C 364, p. 1), 24 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teisė reguliariai palaikyti asmeninius santykius ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, kurios laikymasis neginčijamai susipina su pagrindiniais kiekvieno vaiko interesais (žr. 2009 m. gruodžio 23 d. Sprendimo Detiček, C‑403/09 PPU, Rink. p. I‑0000, 54 punktą). Reikia konstatuoti, kad dėl neteisėto vaiko išvežimo, vienam iš jo tėvų vienašališkai priėmus tokį sprendimą, dažniausiai vaikas netenka galimybės reguliariai palaikyti asmeninius santykius ir tiesiogiai bendrauti su kitu iš tėvų (žr. minėto Sprendimo Detiček 56 punktą).
65 Tai, kad toks požiūris yra teisingas, taip pat matyti išnagrinėjus pagrindinėje byloje susiklosčiusią situaciją.
66 2009 m. liepos 10 d. nutartis, kuria jurisdikciją turintis teismas įpareigojo grąžinti vaiką, pagrįsta tuo, kad vaiko ir tėvo bendravimas nutrūko. Todėl vaiko interesų labui reikia atkurti šį bendravimą ir užtikrinti, jei įmanoma, kad motina būtų Italijoje, siekiant, kad vaiko bendravimą su abiem tėvais, taip pat gebėjimą įgyvendinti tėvų valdžią ir jų asmenines savybes išsamiai išnagrinėtų kompetentingos Italijos tarnybos, prieš priimant galutinį sprendimą dėl globos ir tėvų pareigų.
67 Todėl į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad reglamento 11 straipsnio 8 dalį reikia aiškinti taip, kad jurisdikciją turinčio teismo sprendimas grąžinti vaiką patenka į šios nuostatos taikymo sritį, net jei prieš tai nepriimtas to paties teismo galutinis sprendimas dėl vaiko globos teisių.
Dėl trečiojo klausimo
68 Pateikus tokį atsakymą į pirmuosius du prejudicinius klausimus, į šį klausimą atsakyti nereikia.
Dėl ketvirtojo klausimo
69 Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar reglamento 47 straipsnio 2 dalies antra pastraipa turi būti aiškinama taip, kad sprendimas paskirti laikiną globą, kurį vėliau priėmė vykdymo valstybės narės teismas ir kuris laikomas vykdytinu pagal tos valstybės teisę, kliudo vykdyti pažymėjimu patvirtintą sprendimą, priimtą anksčiau ir reikalaujantį grąžinti vaiką, nes jis nesuderinamas su tuo sprendimu.
70 Kaip matyti iš reglamento 24 konstatuojamosios dalies, 42 straipsnio 1 dalies ir 43 straipsnio 2 dalies, pažymėjimas neapskundžiamas apeliacine tvarka, o šitaip patvirtintas sprendimas tampa vykdytinas savaime, be galimybės ginčyti jo pripažinimą.
71 Be to, pagal reglamento 43 straipsnio 1 dalį bet kokiam pažymėjimo ištaisymui taikytina kilmės valstybės narės teisė, kadangi pagal reglamento 24 konstatuojamąją dalį tai galima daryti, tik jei padaryta esminė klaida, t. y. tais atvejais, kai pažymėjimas neteisingai atspindi teismo sprendimą. Be to, reglamento 44 straipsnyje numatyta, kad pažymėjimas galioja tik tol, kol teismo sprendimas vykdytinas, o reglamento 47 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje numatyta, kad sprendimas, patvirtintas pažymėjimu, negali būti vykdomas, jei jis nesuderinamas su paskesniu vykdytinu teismo sprendimu.
72 Taip pat reikia priminti, kad, kaip numatyta reglamento 23 konstatuojamojoje dalyje, tokių teismo sprendimų vykdymo tvarką ir toliau turėtų reglamentuoti nacionalinė teisė.
73 Iš pirmesnių nuostatų, kuriose aiškiai įtvirtintas kilmės valstybės narės ir vykdymo valstybės narės teismų jurisdikcijos padalijimas ir kuriomis siekiama vaiko greito grąžinimo, matyti, kad pažymėjimo, išduoto pagal reglamento 42 straipsnį, dėl kurio šitaip patvirtintas sprendimas tampa vykdytinas, negalima apskųsti. Vykdymo teismas gali tik konstatuoti sprendimo, patvirtinto pažymėjimu, vykdytinumą, nes vieninteliai motyvai, kuriuos galima nurodyti dėl pažymėjimo, yra jo ištaisymas arba abejonės dėl jo autentiškumo remiantis kilmės valstybės narės teisės nuostatomis (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Rinau 85, 88 ir 89 punktus). Vienintelės vykdymo valstybės narės teisės nuostatos, kurias galima taikyti, yra procesinius klausimus reglamentuojančios nuostatos.
74 Ir atvirkščiai – klausimai dėl paties sprendimo pagrįstumo, pirmiausia, ar tenkinamos būtinos sąlygos, jurisdikciją turinčiam teismui leidžiančios priimti tokį sprendimą, įskaitant galimus prieštaravimus dėl jurisdikcijos, turi būti iškelti kilmės valstybės narės teismuose pagal tos valstybės teisės sistemą. Prašymą sustabdyti pažymėjimu patvirtinto sprendimo vykdymą taip pat galima pateikti tik jurisdikciją turinčiam kilmės valstybės narės teismui pagal tos valstybės teisės sistemos nuostatas.
75 Vaidinasi, valstybės narės, į kurią išvežtas vaikas, teismams negalima pateikti jokio pagrindo ginčijant tokio sprendimo vykdytinumą, nes šios valstybės narės teisės nuostatose reglamentuojami tik procesiniai klausimai, kaip tai suprantama pagal reglamento 47 straipsnio 1 dalį, t. y. sprendimo vykdymo tvarka. Procesas, dėl kurio pateiktas šis prejudicinis klausimas, nesusijęs nei su formos reikalavimais, nei su procesiniais klausimais – jame sprendžiami klausimai dėl esmės.
76 Todėl sprendimo, patvirtinto pažymėjimu, nesuderinamumo su vėlesniu vykdytinu sprendimu, kaip tai suprantama pagal reglamento 47 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą, klausimą reikia nagrinėti tik atsižvelgiant į galimus vėliau priimtus jurisdikciją turinčių kilmės valstybės narės teismų sprendimus.
77 Toks nesuderinamumas gali atsirasti ne tik tada, kai sprendimas panaikinamas ar pakeičiamas po to, kai kreiptasi į kilmės valstybės narės teismą. Per teismo posėdį buvo pažymėta, kad jurisdikciją turintis teismas savo iniciatyva ar prireikus socialinių tarnybų prašymu gali persvarstyti savo poziciją, kai to reikalauja vaiko interesai, ir priimti naują vykdytiną sprendimą, neatšaukdamas pirmojo sprendimo, kuris dėl to taptų negaliojantis.
78 Manant, kad vykdymo valstybės narės teismo priimtas vėlesnis sprendimas gali neleisti vykdyti ankstesnio kilmės valstybės narės sprendimo, patvirtinto pažymėjimu ir įpareigojančio grąžinti vaiką, būtų iškreipta reglamento III skyriaus 4 skirsniu įvesta tvarka. Dėl tokios kilmės valstybės narės teismų jurisdikcijos išimties netektų veiksmingumo reglamento 11 straipsnio 8 dalis, kuria teisė priimti sprendimą galutine instancija suteikiama jurisdikciją turinčiam teismui ir kuri pagal reglamento 60 straipsnį yra viršesnė už 1980 m. Hagos konvenciją, ir būtų pripažinta, kad jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės turi vykdymo valstybės narės teismai.
79 Todėl į šį klausimą reikia atsakyti, kad reglamento 47 straipsnio 2 dalies antra pastraipa turi būti aiškinama taip, kad negalima vėlesniu vykdymo valstybės narės teismo priimtu sprendimu, kuriuo suteikiamos laikinos globos teisės ir kuris laikomas vykdytinu pagal tos valstybės teisę, remtis pažymėjimu patvirtinto sprendimo, kurį anksčiau priėmė jurisdikciją turintis kilmės valstybės narės teismas ir kuriuo reikalaujama grąžinti vaiką, vykdymo atžvilgiu.
Dėl penktojo klausimo
80 Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar galima atsisakyti vykdyti pažymėjimu patvirtintą sprendimą vykdymo valstybėje narėje, remiantis tuo motyvu, kad priėmus šį sprendimą aplinkybės pasikeitė taip, kad dėl jo vykdymo kiltų rimta grėsmė vaiko interesams, ar apie tokį pasikeitimą reikia informuoti kilmės valstybės narės teismus, o tai reikštų, kad vykdymo valstybėje narėje sprendimo vykdymas būtų sustabdytas, kol baigsis procesas kilmės valstybėje narėje.
81 Šiuo klausimu reikšmingas aplinkybių pasikeitimas, kiek tai susiję su esminiais vaiko interesais, yra esmės klausimas, dėl kurio prireikus gali būti pakeistas jurisdikciją turinčio teismo sprendimas grąžinti vaiką. Remiantis ne kartą šiame sprendime minėtu jurisdikcijos padalijimu šį klausimą turi išnagrinėti jurisdikciją turintis kilmės valstybės narės teismas. Šis teismas, remiantis reglamentu įvesta tvarka, taip pat turi jurisdikciją vertinti esminius vaiko interesus ir būtent jam turi būti pateiktas galimas prašymas sustabdyti jo sprendimo vykdymą.
82 Tokios išvados nepaneigia nuoroda, esanti reglamento 47 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje, į sprendimą, priimtą kitoje valstybėje narėje „tomis pačiomis sąlygomis“, kurios taikomos vykdymo valstybės narės teismo priimtam sprendimui. Tokį reikalavimą reikia aiškinti griežtai. Jis taikomas tik procesinei tvarkai, pagal kurią vaikas turi būti grąžintas, ir jokiu būdu negalima pateikti motyvo dėl esmės, siekiant užginčyti jurisdikciją turinčio teismo sprendimą.
83 Todėl į šį klausimą reikia atsakyti, kad negalima atsisakyti vykdyti pažymėjimu patvirtinto sprendimo vykdymo valstybėje narėje dėl to, kad dėl jį priėmus pasikeitusių aplinkybių gali kilti rimta grėsmė esminiams vaiko interesams. Apie tokį pasikeitimą reikia informuoti jurisdikciją turintį kilmės valstybės narės teismą, kuriam turi būti pateiktas ir galimas prašymas sustabdyti jo sprendimo vykdymą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
84 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:
1. 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000, 10 straipsnio b punkto iv papunktis turi būti aiškinamas taip, kad laikinoji priemonė nėra „sprendimas dėl globos, nereikalaujantis grąžinti vaiko“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, ir ja negalima pagrįsti jurisdikcijos perleidimo valstybės narės, į kurią vaikas neteisėtai išvežtas, teismams.
2. Reglamento Nr. 2201/2003 11 straipsnio 8 dalį reikia aiškinti taip, kad jurisdikciją turinčio teismo sprendimas grąžinti vaiką patenka į šios nuostatos taikymo sritį, net jei prieš tai nepriimtas to paties teismo galutinis sprendimas dėl vaiko globos teisių.
3. Reglamento Nr. 2201/2003 47 straipsnio 2 dalies antra pastraipa turi būti aiškinama taip, kad negalima vėlesniu vykdymo valstybės narės teismo priimtu sprendimu, kuriuo suteikiamos laikinos globos teisės ir kuris laikomas vykdytinu pagal tos valstybės teisę, remtis pažymėjimu patvirtinto sprendimo, kurį anksčiau priėmė jurisdikciją turintis kilmės valstybės narės teismas ir kuriuo reikalaujama grąžinti vaiką, vykdymo atžvilgiu.
4. Negalima atsisakyti vykdyti pažymėjimu patvirtinto sprendimo vykdymo valstybėje narėje dėl to, kad dėl jį priėmus pasikeitusių aplinkybių gali kilti rimta grėsmė esminiams vaiko interesams. Apie tokį pasikeitimą reikia informuoti jurisdikciją turintį kilmės valstybės narės teismą, kuriam turi būti pateiktas ir galimas prašymas sustabdyti jo sprendimo vykdymą.
Parašai.