TEISINGUMO TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS
2011 m. gruodžio 8 d.(*)
„Apeliacinis skundas – Konkurencija – Karteliai – Varinių vandentiekio vamzdžių rinka – Baudos – Rinkos dydis, pažeidimo trukmė ir bendradarbiavimas, į kuriuos gali būti atsižvelgiama – Veiksminga teisminė gynyba“
Byloje C‑389/10 P
dėl 2010 m. liepos 28 d. pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnį pateikto apeliacinio skundo
KME Germany AG, buvusi KM Europa Metal AG, įsteigta Osnabriuke (Vokietija),
KME France SAS, buvusi Tréfimétaux SA, įsteigta Kurbevua (Prancūzija),
KME Italy SpA, buvusi Europa Metalli SpA, įsteigta Florencijoje (Italija),
atstovaujamos advokatų M. Siragusa, A. Winckler, G. C. Rizza, T. Graf ir M. Piergiovanni,
apeliantės,
dalyvaujant kitai proceso šaliai:
Europos Komisijai, atstovaujamai E. Gippini Fournier ir S. Noë, padedamų solisitoriaus C. Thomas, nurodžiusiai adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
atsakovei pirmojoje instancijoje,
TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas J. N. Cunha Rodrigues, teisėjai U. Lõhmus, A. Rosas (pranešėjas), A. Ó Caoimh ir A. Arabadjiev,
generalinė advokatė E. Sharpston,
posėdžio sekretorė L. Hewlett, vyriausioji administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2011 m. gegužės 12 d. posėdžiui,
atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinės advokatės nuomone, nagrinėti bylą be išvados,
priima šį
Sprendimą
1 Apeliaciniu skundu KME Germany AG, anksčiau KM Europa Metal AG (toliau – KME Germany), KME France SAS, anksčiau Tréfimétaux SA (toliau – KME France) ir KME Italy SpA, anksčiau Europa Metalli SpA (toliau – KME Italy), (toliau – kartu vadinamos KME grupė), prašo panaikinti 2010 m. gegužės 19 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą KME Germany ir kt. prieš Komisiją (T‑25/05, toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo šis teismas atmetė jų prašymą sumažinti pagal 2004 m. rugsėjo 4 d. Komisijos sprendimo C (2004) 2826 dėl tyrimo pagal [EB] 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (byla COMP/E–1/38.069 – Variniai vandentiekio vamzdžiai) (toliau – ginčijamas sprendimas) 2 straipsnio g, h, i punktus skirtas baudas.
Teisinis pagrindas
2 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamento Nr. 17, Pirmojo reglamento, įgyvendinančio Sutarties [81] ir [82] straipsnius (OL 13, 1962, p. 204; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 3), 15 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta:
„Komisija gali priimti sprendimą taikyti įmonėms arba įmonių asociacijoms baudas nuo 1 000 iki 1 000 000 apskaitos vienetų arba didesnes, bet ne didesnes kaip 10 % kiekvienos iš pažeidime dalyvaujančių įmonių praėjusių verslo metų metinės apyvartos, jeigu tyčia arba dėl neatsargumo:
a) jos pažeidžia [EB 81] straipsnio 1 dalį arba [EB 82] straipsnį; arba
b) sulaužo kurį nors 8 straipsnio 1 dalyje nustatytą įsipareigojimą.
Nustatant baudos dydį, atsižvelgiama į pažeidimo sunkumą ir trukmę.“
3 Reglamentas Nr. 17 buvo panaikintas ir pakeistas 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205), taikomu nuo 2004 m. gegužės 1 d.
4 Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodyta taip:
„2. Komisija savo sprendimu gali skirti baudas įmonėms ar įmonių asociacijoms, jei jos tyčia ar dėl neatsargumo:
a) pažeidžia Sutarties 81 ar 82 straipsnio nuostatas; <...>
<...>
Vienai įmonei ar įmonių asociacijai – pažeidimo dalyvei skiriama bauda negali viršyti 10 % jos bendrosios apyvartos praėjusiais ūkiniais metais.
<...>
3. Nustatant baudos dydį atsižvelgiama į pažeidimo sunkumą ir trukmę.“
5 Šio reglamento 31 straipsnis suformuluotas taip:
„Teisingumo Teismas turi neribotą jurisdikciją peržiūrėti sprendimus, kuriais Komisija yra nustačiusi vienkartinę ar periodinę baudą. Jis gali panaikinti, sumažinti ar padidinti skirtą vienkartinę ar periodinę baudą.“
6 Komisijos pranešimo „Baudų nustatymo remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalimi metodo gairės“ [„Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairės“] (OL C 9, 1998, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 171, toliau – gairės), kuris buvo taikomas tuo metu, kai priimtas ginčijamas sprendimas, preambulėje nurodyta:
„<...> aprašyti principai turėtų užtikrinti Komisijos sprendimų skaidrumą bei nešališkumą įmonių ir Teisingumo Teismo požiūriu, kartu išlaikant atitinkamų teisės aktų įtvirtintą Komisijos diskreciją nustatyti baudas iki 10 % bendrosios įmonės apyvartos. Vis dėlto šia diskrecija turi būti naudojamasi laikantis nuoseklios ir nediskriminuojančios politikos, suderinamos su bausmės už konkurencijos taisyklių pažeidimus tikslais.
Naujasis baudos dydžio nustatymo metodas bus grindžiamas toliau aprašyta schema, paremta pagrindine baudos suma, kuri gali būti didinama dėl sunkinančių aplinkybių arba mažinama dėl lengvinančių aplinkybių.“
7 Pagal gairių 1 punktą „pagrindinė bauda nustatoma remiantis pažeidimo sunkumu ir trukme, kurie yra vieninteliai kriterijai, numatyti Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje“.
8 Kiek tai susiję su sunkumu, gairių 1 punkto A dalyje numatyta, kad vertinant pažeidimo sunkumą reikia atsižvelgti į jo pobūdį, įtaką rinkai, jeigu ji gali būti įvertinta, ir atitinkamos geografinės rinkos dydį. Pažeidimai skirstomi į tris kategorijas: lengvi pažeidimai, sunkūs pažeidimai ir labai sunkūs pažeidimai.
9 Remiantis gairėmis, labai sunkūs pažeidimai, be kita ko, yra horizontalūs apribojimai, pavyzdžiui, kainų karteliai ir rinkos pasidalijimo kvotos. Galimos pagrindinės baudos „daugiau kaip 20 mln. [eurų]“. Gairėse nustatyta, jog reikia koreguoti šį pagrindinės baudos dydį, kad būtų atsižvelgta į padaryto pažeidimo pobūdį, į faktinę ekonominę pažeidėjų galimybę padaryti pastebimos žalos kitiems ūkio subjektams ir visų pirma vartotojams, į baudos atgrasomąjį poveikį bei į įmonių teisines ir ekonomines žinias bei išteklius, leidžiančius joms lengviau įvertinti savo veiksmų neteisėtumą. Taip pat pažymėta, kad tais atvejais, kai pažeidimą padaro kelios įmonės, gali prireikti atsižvelgti į specifinį kiekvienos įmonės dydį ir jos pažeidimo poveikį konkurencijai, visų pirma tuomet, kai tos pačios rūšies pažeidimus padaro labai skirtingo dydžio įmonės.
10 Kiek tai susiję su pažeidimų trukme, gairėse skiriami trumpos trukmės pažeidimai, paprastai trunkantys trumpiau nei vienus metus, vidutinės trukmės pažeidimai, paprastai trunkantys nuo vienų iki penkerių metų, ir ilgos trukmės pažeidimai, paprastai trunkantys ilgiau nei penkerius metus. Kalbant apie pastaruosius, nustatyta, kad už pažeidimo sunkumą numatyta bauda gali būti padidinta iki 10 % už metus. Gairėse numatytas ir baudų už ilgai trunkančius pažeidimus didinimas, siekiant realiai nubausti už konkurencijos apribojimus, padariusius ilgalaikės neigiamos įtakos vartotojams ir labiau skatinti nebedaryti pažeidimo ar bendradarbiauti su Komisija.
11 Pagal gairių 2 punktą pagrindinė bauda gali būti didinama, jei yra sunkinančių aplinkybių, kaip antai pakartotinis to paties pobūdžio tos pačios įmonės (‑ių) pažeidimas. Pagal gairių 3 punktą ši pagrindinė bauda gali būti mažinama, jei yra lengvinančių aplinkybių, pavyzdžiui, išimtinai pasyvus arba „prisitaikėliškas prie lyderio“ įmonės elgesys darant pažeidimą, susitarimų neįgyvendinimas praktikoje ar aktyvus įmonės bendradarbiavimas per tyrimą, nepatenkantis į Komisijos pranešimo dėl baudų neskyrimo ar sumažinimo kartelių atvejais (OL C 207, 1996, p. 4, toliau – pranešimas dėl bendradarbiavimo) taikymo sritį.
12 Nuo 2006 m. rugsėjo 1 d. gaires pakeitė Pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą skirtų baudų apskaičiavimo gairės (OL C 210, 2006, p. 2).
13 Pranešime dėl bendradarbiavimo apibrėžtos sąlygos, kuriomis įmonėms, bendradarbiaujančioms su Komisija per kartelio tyrimą, baudos, skirtinos nebendradarbiaujant, gali būti neskiriamos arba sumažinamos. Pagal šio pranešimo B skyrių bauda sumažinama mažiausiai 75 % arba gali būti visai neskiriama, be kita ko, jei įmonė praneša Komisijai apie slaptą kartelį iki pastaroji atlieka patikrinimą ir jei dar neturi pakankamai informacijos, kad įrodytų kartelinio susitarimo, apie kurį pranešta, egzistavimą arba jei pirmoji pateikė informacijos, turinčios lemiančios reikšmės įrodant jo egzistavimą. Pagal šio pranešimo D skyrių įmonei bauda gali būti mažinama nuo 10 % iki 50 %, be kita ko, jei iki išsiunčiant pranešimą apie kaltinimus įmonė suteikė Komisijai informacijos, pateikė dokumentus ar kitus įrodymus, padedančius atskleisti padarytą pažeidimą.
14 Nuo 2002 m. vasario 14 d. pranešimą dėl bendradarbiavimo pakeitė Komisijos pranešimas apie atleidimą nuo baudų ir baudų sumažinimą kartelių atveju (OL C 45, 2002, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 155). Vis dėlto šioje byloje Komisija taikė pranešimą dėl bendradarbiavimo, nes bendradarbiaudamos su ja įmonės rėmėsi būtent šiuo pranešimu.
Ginčo aplinkybės
15 Kartu su kitomis įmonėmis vario ir vario lydinių pusgaminių gamintojomis apeliantės dalyvavo kartelyje, kuriuo siekė susitarti dėl kainų, pasidalyti rinkas ir keistis slapta informacija varinių vandentiekio vamzdžių sektoriuje.
16 2004 m. rugsėjo 3 d. Komisija, atlikusi patikrinimus ir tyrimus, priėmė ginčijamą sprendimą, kurio santrauka paskelbta 2006 m. liepos 13 d. Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (OL L 192, p. 21).
17 Vertindama nagrinėjamo pažeidimo sunkumą Komisija atsižvelgė į paties pažeidimo pobūdį, jo konkretų poveikį rinkai, atitinkamos geografinės rinkos dydį ir jos apimtį. Ji nurodė, kad rinkų pasidalijimas ir kainų nustatymas, aptariami šioje byloje, savo pobūdžiu yra labai sunkus pažeidimas, ir nusprendė, kad kartelio paveikta geografinė rinka apėmė visą Europos ekonominės erdvės (EEE) teritoriją. Komisija taip pat atsižvelgė į tai, kad varinių vandentiekio vamzdžių rinka yra labai svarbus pramonės sektorius. Dėl konkrečios įtakos rinkai Komisija nurodė, kad buvo pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog kartelis bendrai padarė poveikį nagrinėjamai rinkai. Remdamasi tuo Komisija padarė išvadą, kad atitinkamos įmonės padarė labai sunkų pažeidimą.
18 Komisija ginčijamame sprendime nustatė keturias grupes, kurios, jos nuomone, atspindi įmonių santykinę svarbą darant nagrinėjamą pažeidimą. KME grupė buvo pripažinta pagrindine veikėja atitinkamoje rinkoje ir priskirta prie pirmos kategorijos.
19 Rinkos dalys buvo nustatytos atsižvelgiant į kiekvienos pažeidėjos varinių vandentiekio vamzdžių – tiek neizoliuotų, tiek izoliuotų – pardavimo apyvartą. Todėl Komisija KME grupei nustatė 70 milijonų eurų pradinę baudą.
20 Atsižvelgiant į tai, kad iki 1995 m. birželio mėn. KME France ir KME Italy bendrai sudarė atskirą nuo KME Germany įmonę, KME grupei nustatyta visa 70 mln. eurų pradinė bauda paskirstyta taip: KME grupei – 35 mln. eurų; KME Germany – 17,5 mln. eurų; solidariai KME Italy ir KME France – 17,5 mln. eurų.
21 Iš ginčijamo sprendimo matyti, kad Komisija pradines baudas padidino 10 % už kiekvienus nepertraukiamus pažeidimo metus ir 5 % už kiekvieną šešių mėnesių ar ilgesnį, bet ne ilgesnį nei vieni metai laikotarpį. Taigi ji nusprendė, kad:
– KME grupei, dalyvavusiai kartelyje penkerius metus ir septynis mėnesius, pradinė 35 mln. eurų bauda turi būti padidinta 55 %,
– KME Germany, dalyvavusiai kartelyje septynerius metus ir du mėnesius, pradinė 17,5 mln. eurų bauda turi būti padidinta 70 % ir
– KME France ir KME Italy, dalyvavusioms kartelyje penkerius metus ir 10 mėnesių, pradinė 17,5 mln. eurų bauda turi būti padidinta 55 %.
22 Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 719 konstatuojamosios dalies, apskaičiavus, kiek padidinama už dalyvavimo darant pažeidimą trukmę, apeliantėms skirtinos pagrindinės baudos yra tokios:
– KME grupei– 54,25 mln. eurų,
– KME Germany – 29,75 mln. eurų ir
– KME France ir KME Italy (solidariai) – 27,13 mln. eurų.
23 Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 758 ir 759 konstatuojamųjų dalių, kaip į lengvinančią aplinkybę Komisija atsižvelgė į tai, kad KME grupė ir grupė, kurią sudarė Outokumpu Oyj ir Outokumpu Copper Products Oy (toliau kartu vadinamos – Outokumpu grupė), atitinkamai bendradarbiaudamos jai pateikė informacijos, kuri nepatenka į pranešimo dėl bendradarbiavimo taikymo sritį. Todėl Komisija Outokumpu grupei skirtiną pagrindinę baudą sumažino 40,17 mln. eurų, t. y. suma, kuri jai būtų nustatyta už pažeidimą nuo 1989 m. rugsėjo mėn. iki 1997 m. liepos mėn., nes šį laikotarpį buvo įmanoma nustatyti tik remiantis šios grupės Komisijai pateikta informacija. Kalbant apie KME grupę, kaip tai matyti iš ginčijamo sprendimo 760 ir 761 konstatuojamųjų dalių, jai nustatyta pagrindinė bauda buvo sumažinta 7,93 mln. eurų už bendradarbiavimą, kuris Komisijai leido įrodyti, kad nagrinėjamas pažeidimas apėmė ir izoliuotus varinius vandentiekio vamzdžius.
24 Remdamasi Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalimi, Komisija ginčijamo sprendimo įmonėms adresatėms nustatė tokias baudas:
– KME grupei– 32,75 mln. eurų,
– KME Germany – 17,96 mln. eurų ir
– KME France ir KME Italy (solidariai) – 16,37 mln. eurų.
Procesas Bendrajame Teisme ir skundžiamas sprendimas
25 Bendrajame Teisme apeliantės pateikė septynis ieškinio pagrindus, kurie visi susiję su joms skirtų baudų dydžio nustatymu. Šie ieškinio pagrindai atitinkamai susiję su tuo, kad apskaičiuojant pradinę baudą netinkamai atsižvelgta į konkretų kartelio poveikį rinkai, klaidingai įvertintas kartelio paveikto sektoriaus dydis, klaidingai nustatyta KME grupės svarba varinių vandentiekio vamzdžių rinkoje, klaidingai padidinta pradinė bauda už kartelio trukmę, neatsižvelgta į tam tikras lengvinančias aplinkybes, klaidingai taikytas pranešimas dėl bendradarbiavimo ir neatsižvelgta į KME grupės sunkią finansinę padėtį.
26 Bendrasis Teismas atmetė kiekvieną iš šių ieškinio pagrindų ir visą ieškinį.
27 Bendrasis Teismas atmetė ir Komisijos priešieškinį, kuriuo ji prašė padidinti baudas.
Šalių reikalavimai ir procesas Teisingumo Teisme
28 KME grupė Teisingumo Teismo prašo:
– panaikinti skundžiamą sprendimą,
– panaikinti ginčijamo sprendimo dalį ir sumažinti jai skirtą baudą, kiek tai galima atsižvelgiant į Teisingumo Teismui nurodytas aplinkybes,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas šiame procese ir Bendrajame Teisme arba
– panaikinti skundžiamą sprendimą ir Bendrajam Teismui grąžinti bylą nagrinėti iš naujo.
29 Komisija Teisingumo Teismo prašo:
– atmesti apeliacinį skundą ir
– priteisti iš KME grupės bylinėjimosi išlaidas.
30 Teisingumo Teismas per bendrąjį Teismo posėdį nusprendė šią bylą nagrinėti be išvados ir žodinį bylos nagrinėjimą surengti tą pačią dieną kaip ir bylos Chalkor prieš Komisiją (C‑386/10 P), susijusios su tuo pačiu karteliu. Vis dėlto, kadangi apeliantės pateikė tam tikrus pagrindus, panašius į jų pateiktus byloje KME Germany ir kt. prieš Komisiją (C‑272/09 P), o pastarosios bylos žodinis nagrinėjimas įvyko anksčiau ir joje apeliančių ginčas taip pat kilo su Komisija dėl pirmojo sprendimo, kuriuo jos nubaustos už lygiagretų kartelį pramoninių varinių vamzdžių rinkoje, per posėdį šalims buvo nurodyta atsižvelgti į 2011 m. vasario 10 d. generalinės advokatės E. Sharpston išvadą pastarojoje byloje.
Dėl apeliacinio skundo
31 KME grupė pateikia šešis apeliacinio skundo pagrindus, susijusius atitinkamai su tam tikromis teisės klaidomis, padarytomis nustatant pažeidimo poveikį rinkai, apyvartą, į kurią atsižvelgta, ir pažeidimo trukmę, su gairių pažeidimu bei teisingumo ir vienodo požiūrio principų pažeidimu dėl to, kad neatsižvelgta į tam tikras lengvinančias aplinkybes, gairių pažeidimu ir motyvavimo klaida ir galiausiai – teisės į veiksmingą teisminę gynybą pažeidimu.
Dėl pirmojo apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su tam tikromis teisės klaidomis, padarytomis nustatant pažeidimo poveikį rinkai
Šalių argumentai
32 Apeliantės nurodo, kad jų pirmasis apeliacinio skundo pagrindas susijęs su skundžiamo sprendimo 81–92 punktais. Prieš šiuos punktus pateikta šalių argumentų santrauka ir Bendrojo Teismo pozicija dėl tam tikrų argumentų ir dviejų naujų ekonominių ataskaitų, kurias apeliantės pateikė, kad įrodytų, jog pažeidimas nepadarė realaus poveikio rinkai, priimtinumo, o skundžiamo sprendimo 77 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad tie argumentai ir ataskaitos priimtini.
33 Skundžiamo sprendimo 81–92 punktai suformuluoti taip:
„81 Be to, dėl pažeidimo sunkumo vertinimo taip pat pažymėtina, kad net jei Komisija nebūtų įrodžiusi, jog kartelis turėjo konkretų poveikį rinkai, tai neturėtų jokios reikšmės pažeidimo kvalifikavimui kaip „labai sunkaus“ ir kartu baudos dydžiui.
82 Šiuo atžvilgiu konstatuotina, kad iš sankcijų už konkurencijos taisyklių pažeidimą sistemos, kokia ji nustatyta pagal Reglamentą Nr. 17 ir Reglamentą Nr. 1/2003 ir kaip ji išaiškinta teismų praktikoje, matyti, jog už kartelius dėl paties jų pobūdžio skirtinos griežčiausios baudos. Galimas konkretus poveikis rinkai, ypač klausimas, kokiu mastu konkurencijos ribojimas lėmė didesnę rinkos kainą nei ta, kuri būtų nesant kartelio, nėra lemiamas kriterijus nustatant baudos dydį (šiuo klausimu žr. 1983 m. birželio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją, 100/80–103/80, Rink. p. 1825, 120 ir 129 punktus ir 2000 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Stora Kopparbergs Bergslags prieš Komisiją, C‑286/98 P, Rink. p. I‑9925, 68–77 punktus; generalinio advokato J. Mischo išvados 2000 m. lapkričio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimui Mo och Domsjö prieš Komisiją, C‑283/98 P, Rink. p. I‑9855, I‑9858, 95–101 punktus).
83 Reikia pridurti, jog iš gairių išplaukia, kad susitarimai ir suderinti veiksmai, kuriais, kaip antai šioje byloje, siekiama nustatyti kainas ir pasidalyti klientus, vien dėl savo pobūdžio gali būti kvalifikuojami kaip „labai sunkūs“, tad nebėra būtinybės šių veiksmų apibūdinti poveikio ar geografinės rinkos dydžio atžvilgiu. Šią išvadą patvirtina tai, kad apibrėžiant „sunkius“ pažeidimus aiškiai nurodyti įtaka rinkai ir poveikis didesnėms bendrosios rinkos sritims, o apibrėžiant „labai sunkius“ pažeidimus savo ruožtu neminimas nei konkretaus poveikio rinkai, nei pasekmių atsiradimo atskiroje geografinėje teritorijoje reikalavimas (2005 m. spalio 25 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją, T‑38/02, Rink. p. II‑4407, 150 punktas).
84 Be to, Bendrasis Teismas mano, kad Komisija tinkamai įrodė konkretų kartelio poveikį atitinkamai rinkai.
85 Šiomis aplinkybėmis pabrėžtina, kad ieškovių prielaida, pagal kurią, jei nustatydama baudą Komisija remiasi konkrečiu kartelio poveikiu, ji turi moksliškai įrodyti apčiuopiamo ekonominio poveikio rinkai buvimą ir priežastinį ryšį tarp poveikio ir pažeidimo, teismų praktikoje buvo atmesta.
86 Bendrasis Teismas yra ne kartą nusprendęs, kad konkreti kartelio įtaka atitinkamai rinkai turi būti laikoma pakankamai įrodyta, jei Komisija gali pateikti konkrečių ir įtikinančių įrodymų, su pagrįsta tikimybe patvirtinančių, kad kartelis turėjo įtakos rinkai ([2005 m. liepos 18 d.] Pirmosios instancijos teismo sprendimo Scandinavian Airlines System prieš Komisiją, [T‑241/01, Rink. p. II‑2917], 122 punktas; 2006 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Archer Daniels Midland prieš Komisiją, T‑59/02, Rink. p. II‑3627, 159–161 punktai; Sprendimo Jungbunzlauer prieš Komisiją, T‑43/02, Rink. p. II‑3435, 153–155 punktai; Sprendimo Archer Daniels Midland prieš Komisiją, T‑329/01, Rink. p. II‑3255, 176–178 punktai ir Sprendimo Roquette Frères prieš Komisiją, T‑322/01, Rink. p. II‑3137, 73–75 punktai).
87 Šiuo atžvilgiu primintina, kad faktinės aplinkybės, kuriomis Komisija rėmėsi, kad padarytų išvadą dėl konkretaus kartelio poveikio rinkai buvimo, yra tokios: kad taikyta keitimosi informacija sistema apie pardavimo apimtį ir kainų lygį; kad per kartelio susitikimus buvo rengiami dokumentai, kuriuose nurodyta, jog per tam tikrus kartelio galiojimo laikotarpius kainos augo, ir kad kartelis atitinkamoms įmonėms leido pasiekti jų su kainomis susijusius tikslus; kad darant nagrinėjamą pažeidimą dalyvavę asmenys kartu turėjo didelę rinkos dalį, ir tai, kad per visą nagrinėjamo pažeidimo laikotarpį atitinkamos tų dalyvių rinkos dalys santykinai nepakito <...>.
88 Ieškovės tvirtina, kad kartelis buvo įgyvendinamas tik iš dalies ir kad kitos Komisijos minėtos aplinkybės negali įrodyti, jog nagrinėjamas pažeidimas turėjo konkretų poveikį rinkai.
89 Tačiau iš teismų praktikos išplaukia, kad, remdamasi šio sprendimo 87 punkte nurodytais kriterijais, Komisija gali daryti išvadą, jog nagrinėjamas pažeidimas turėjo konkretų poveikį rinkai (šiuo klausimu žr. [minėtų sprendimų] Jungbunzlauer prieš Komisiją 159 punktą; Roquette Frères prieš Komisiją 78 punktą; Archer Daniels Midland prieš Komisiją, T‑59/02, 165 punktą; Archer Daniels Midland prieš Komisiją, T‑329/01, 181 punktą ir 2006 m. gruodžio 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Raiffeisen Zentralbank Österreich ir kt. prieš Komisiją, T‑259/02–T‑264/02 ir T‑271/02, Rink. p. II‑5169, 285–287 punktus).
90 Taip pat negalima kaltinti Komisijos, kad ginčijamame sprendime ji nusprendė, jog pradinis pranešimas nepaneigė išvadų dėl realaus kartelio poveikio rinkai. Iš tikrųjų pradinis pranešimas susijęs tik su ieškovių statistiniais duomenimis. Tačiau iš teismų praktikos matyti, kad tariamas tikras įmonės elgesys nėra svarbus vertinant kartelio poveikį rinkai, nes reikia atsižvelgti tik į viso pažeidimo pasekmes (1999 m. liepos 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni, C‑49/92 P, Rink. p. I‑4125, 150 ir 152 punktai; 1991 m. gruodžio 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Hercules Chemicals prieš Komisiją, T‑7/89, Rink. p. II‑1711, 342 punktas ir 2003 m. liepos 3 d. Sprendimo Archer Daniels Midland ir Archer Daniels Midland Ingredients prieš Komisiją, T‑224/00, Rink. p. II‑2597, 167 punktas).
91 Todėl atsižvelgiant į visus pateiktus samprotavimus šis ieškinio pagrindas atmestinas kaip nepagrįstas.
92 Be to, naudodamasis savo neribota jurisdikcija ir atsižvelgdamas į pateiktus samprotavimus, Bendrasis Teismas mano, kad nėra reikalo kelti klausimo dėl Komisijos vertinimo, susijusio su ieškovėms atsižvelgiant į pažeidimo sunkumą nustatyta pradine bauda, kurią Komisija nurodė ginčijamo sprendimo 693 konstatuojamojoje dalyje.“
34 Apeliantės teigia, kad Bendrasis Teismas nelogiškai ir netinkamai motyvavo skundžiamą sprendimą ir padarė teisės klaidą, nes nusprendė, kad Komisija turėjo teisę nustatyti pradinį joms skirtos baudos dydį už pažeidimo sunkumą, atsižvelgusi į kartelio poveikį atitinkamai rinkai ir be įrodymų, kad susitarimai iš tikrųjų padarė tokį poveikį, ir bet kuriuo atveju, kad išvadą dėl šio poveikio padarė remdamasi paprastais rodikliais. Be to, nusprendęs, jog Komisija pakankamai teisiškai įrodė, kad susitarimai padarė poveikį rinkai, Bendrasis Teismas akivaizdžiai iškraipė KME grupės jam nurodytus faktus ir pateiktus ekonominio pobūdžio įrodymus.
35 Visų pirma Komisija tvirtina, kad pirmasis apeliacinio skundo pagrindas netinkamas. Iš tikrųjų šiuo pagrindu nepaisoma aplinkybės, jog skundžiamo sprendimo 92 punkte Bendrasis Teismas pasinaudojo turima visiška jurisdikcija patvirtinti KME grupei skirtos baudos pradinį dydį, nustatytą ginčijamo sprendimo 693 konstatuojamojoje dalyje atsižvelgiant į pažeidimo sunkumą.
36 Toliau Komisija teigia, jog Bendrasis Teismas pagrįstai nusprendė, kad su pažeidimo poveikiu rinkai susijusios išvados nebuvo lemiamos ir kad bet kuriuo atveju nagrinėdamas šį poveikį jis taikė atitinkamus teisinius kriterijus. Galiausiai Komisija pažymi, kad pirmasis apeliacinio skundo pagrindas nepriimtinas, nes susijęs su faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimu ir kad Bendrojo Teismo išvados tinkamai motyvuotos, ypač skundžiamo sprendimo 90 punktas, kuriame Bendrasis Teismas pabrėžia, jog reikia atsižvelgti tik į viso pažeidimo pasekmes, o tai paaiškina, kodėl jis nepriima ieškovių pateiktų ir su jomis susijusių ekonometrinių ataskaitų.
Teisingumo Teismo vertinimas
37 Apeliantės ginčija ne Bendrojo Teismo išvadas, susijusias su pažeidimo priskyrimu prie „labai sunkių pažeidimų“, kaip tai suprantama pagal gaires, o Bendrojo Teismo išvadas, susijusias su konkrečiu kartelio poveikiu rinkai, kaip kriterijumi, į kurį atsižvelgta nustatant pagrindinę baudą..
38 Pagal gairių 1 punkto A dalį vertinant pažeidimo sunkumo kriterijų reikia atsižvelgti į konkrečią jo įtaką rinkai tik jeigu ji gali būti įvertinta.
39 Iš tikrųjų tam, kad būtų nustatytas konkretus kartelio poveikis rinkai, reikia palyginti dėl kartelio susidariusią padėtį rinkoje su ta, kuri būtų esant laisvai konkurencijai. Tokiam palyginimui būtina remtis prielaidomis, kadangi yra daug kintamųjų, galinčių daryti poveikį rinkai.
40 Ginčijamo sprendimo 629 konstatuojamojoje dalyje Komisija pabrėžė, kad neįmanoma nustatyti, kaip būtų kitusios kainos nesant kartelio per tą laikotarpį, kiek truko pažeidimas. Atmetusi apeliančių pateiktus argumentus, Komisija pateikė rodiklius, kurie jai leido to sprendimo 673 konstatuojamojoje dalyje padaryti išvadą, kad antikonkurencinė sistema bendrai padarė poveikį rinkai, nors ir neįmanoma jo tiksliai kiekybiškai įvertinti.
41 Iš ginčijamo sprendimo matyti, kad šiuo atveju Komisija nenusprendė, jog apskaičiuojant baudą įmanoma atsižvelgti į šį fakultatyvų kriterijų, t. y. konkretų pažeidimo poveikį rinkai, nes jis neišmatuojamas. Ši išvada neginčyta skundžiamame sprendime.
42 Skundžiamo sprendimo 86 ir 89 punktuose Bendrasis Teismas priminė teismų praktiką, susijusią su reikalavimais, kurie keliami dėl konkretaus kartelio poveikio rinkai įrodymų. Be to, to sprendimo 87 ir 90 punktuose Bendrasis Teismas patikrino, ar Komisija pakankamai teisiškai įrodė konkretų kartelio poveikį atitinkamai rinkai. Tačiau jis patikrino tik papildomai, kaip tai nurodyta skundžiamo sprendimo 84 punkte, o prieš tai jo 82 punkte teisingai priminė, kad konkretus kartelių poveikis rinkai nėra lemiamas kriterijus nustatant baudų dydį. Vadinasi, apeliančių pateiktas pagrindas dėl šios Bendrojo Teismo motyvų dalies yra netinkamas.
43 Bet kuriuo atveju Bendrojo Teismo argumentais, susijusiais su pažeidimo poveikio rinkai įrodymu, atsakyta į apeliančių argumentą, apibendrintą skundžiamo sprendimo 58–62 punktuose, kad ginčijamame sprendime Komisija tokio įrodymo nepateikė. Bendrasis Teismas nusprendė, kad yra požymių, leidžiančių įrodyti, kad toks poveikis egzistuoja, bet nepaneigė, kad neįmanoma jo tiksliai įvertinti.
44 Todėl neprieštaraudamas sau Bendrasis Teismas priminė, pirma, principą, kad konkretus pažeidimo poveikis rinkai nėra lemiamas kriterijus nustatant baudų dydį, ir, antra, patikrino tokio poveikio egzistavimo įrodymus.
45 Todėl apeliantės, kaip matyti iš jų apeliacinio skundo pirmojo pagrindo formuluotės, iš Bendrojo Teismo atliktos kontrolės daro klaidingą išvadą, kad į konkretų pažeidimo poveikį rinkai turėjo būti atsižvelgta apskaičiuojant joms skirtos baudos pradinę sumą. Šis argumentas grindžiamas klaidinga prielaida.
46 Kalbant apie kaltinimus, susijusius su tuo, kad Bendrasis Teismas iškraipė apeliančių jam pateiktus ekonominius įrodymus, nurodoma ne tai, kad Bendrasis Teismas suprato ekonomines ataskaitas akivaizdžiai priešingai jų turiniui (šiuo klausimu žr. 2011 m. vasario 10 d. Sprendimo Activision Blizzard Germany prieš Komisiją, C‑260/09 P, Rink. p. I‑0000, 57 punktą), o veikiau tai, kad Bendrasis Teismas padarė šių ataskaitų turinio vertinimo klaidą. Bet kuriuo atveju apeliantės tiksliai nenurodo šių ataskaitų dalių, kurių aiškios ir tikslios prasmės Bendrasis Teismas nesuprato. Iš to matyti, kad šis argumentas nepriimtinas.
47 Dėl šių aplinkybių pirmąjį apeliacinio skundo pagrindą reikia atmesti.
Dėl antrojo apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su tam tikromis teisės klaidomis, padarytomis atsižvelgiant į apyvartą
Šalių argumentai
48 Antrasis apeliacinio skundo pagrindas iš esmės susijęs su skundžiamo sprendimo 97–101 punktais, kurie suformuluoti taip:
„97 Visų pirma konstatuotina, kad nėra jokios pagrįstos priežasties apskaičiuoti apyvartą atitinkamoje rinkoje neatsižvelgiant į tam tikras gamybos išlaidas. Kaip teisingai pažymėjo Komisija, visuose pramonės sektoriuose egzistuoja neišvengiamos galutinio produkto išlaidos, kurių gamintojas negali valdyti, tačiau kurios vis tiek yra esminis visos jo veiklos elementas, todėl nustatant pradinį baudos dydį jos turi būti įtrauktos į apyvartą (šiuo klausimu žr. 2000 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją, T‑25/95, T‑26/95, T‑30/95–T‑32/95, T‑34/95–T‑39/95, T‑42/95–T‑46/95, T‑48/95, T‑50/95–T‑65/95, T‑68/95–T‑71/95, T‑87/95, T‑88/95, T‑103/95 ir T‑104/95, Rink. p. II‑491, 5030 ir 5031 punktus). Aplinkybė, kad vario kaina sudaro didelę vandentiekio vamzdžių galutinės kainos dalį ar kad vario kainų svyravimo rizika didesnė nei kitų pirminių žaliavų, tokios išvados nepaneigia.
98 Dėl įvairių ieškovių kaltinimų, kuriais tvirtinama, kad, atsižvelgiant į atgrasomojo baudų poveikio tikslą ir vienodo požiūrio principą, būtų prasminga nustatyti baudas paisant ne atitinkamos rinkos apyvartos kriterijaus, o paveikto sektoriaus rentabilumo ar su juo susijusios pridėtos vertės, reikia pripažinti, kad jie netinkami.
99 Visų pirma šiuo atžvilgiu konstatuotina, kad pažeidimo sunkumas nustatomas atsižvelgiant į daugelį kriterijų, kuriuos vertindama Komisija turi didelę diskreciją (2007 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo BASF prieš Komisiją, T‑101/05 ir T‑111/05, Rink. p. II‑4949, 65 punktas), tačiau privalomo ar baigtinio kriterijų, į kuriuos reikia atsižvelgti, sąrašo nėra (2007 m. sausio 25 d. Teisingumo Teismo sprendimo Dalmine prieš Komisiją 129 punktas). Ne teismas, o Komisija, naudodamasi savo diskrecija ir atsižvelgdama į vienodo požiūrio principo ir Reglamento Nr. 17 bei Reglamento Nr. 1/2003 nustatytas ribas, sprendžia, į kokius kriterijus ir statistinius duomenis ji atsižvelgs įgyvendindama politiką, kuri užtikrina EB 81 straipsnyje numatytų draudimų laikymąsi.
100 Be to, neginčytina, kad įmonės ar rinkos apyvarta, naudojama kaip pažeidimo sunkumo vertinimo kriterijus, neišvengiamai yra netikslus ir netobulas. Jis neleidžia skirti sektorių su didele pridėtine verte nuo sektorių su maža pridėtine verte arba pelningų įmonių nuo mažiau pelningų. Tačiau, nepaisant jos netikslumo, šiuo metu ir teisės aktų leidėjas, ir Komisija, ir Teisingumo Teismas konkurencijos teisėje apyvartą laiko tinkamu kriterijumi atitinkamų įmonių dydžiui ir ekonominiam pajėgumui vertinti [(žr., be kita ko, [minėto] Sprendimo Musique diffusion française ir kt. prieš Komisiją 121 punktą; Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį; 2004 m. sausio 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (OL L 24, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 3 t., p. 40) 10 konstatuojamąją dalį ir 14 bei 15 straipsnius)].
101 Atsižvelgiant į visa tai, kas pasakyta, darytina išvada, kad, nustatydama atitinkamos rinkos dydį Komisija teisingai atsižvelgė į vario kainą.“
49 Apeliančių nuomone, Bendrasis Teismas pažeidė Sąjungos teisę ir netinkamai motyvavo skundžiamą sprendimą, nes patvirtino nuorodą, kuria rėmėsi Komisija, kai vertino pažeidimo paveiktos rinkos dydį, kad nustatytų su sunkumu susijusį joms skirtos baudos elementą, į rinkos vertę, į kurią klaidingai įtraukė pajamas iš pardavimo aukštesnėje rinkoje, nesutampančioje su „kartelio“ rinka, nors kartelio narės nėra vertikaliai integruotos į aukštesnę rinką.
50 Apeliantės nurodo, kad vario perdirbimo pramonė turi specifinių požymių. Visų pirma būtent klientas nustato metalo pirkimo London Metal Exchange momentą ir todėl jo kainą. Nors vamzdžių gamintojui šią kainą su perdirbimo marža sumoka klientas, į ją atsižvelgus apskaičiuojant įmonės apyvartą būtų nepaisoma rinkos ekonominės realybės, kuriai būdinga būtent didelę gaminio kainos dalį sudaranti pirminė žaliava ir labai dideli šios pirminės žaliavos kainos svyravimai. Bendrasis Teismas nustatė šias faktines aplinkybes.
51 Anot apeliančių, Bendrasis Teismas pažeidė proporcingumo principą, nes nenusprendė, kad Komisija turėjo atsižvelgti į Bendrojo Teismo praktiką ir savo praktiką, pagal kurias nustatydama pradinį baudos dydį ir (arba) taikydama 10 % apyvartos ribą ji turi atsižvelgti į atitinkamos rinkos savybes.
52 Be to, apeliantės teigia, kad Bendrasis Teismas pažeidė nediskriminavimo principą, pagal kurį reikalaujama skirtingas situacijas vertinti skirtingai, nes apeliančių nevertino skirtingai nei kitų įmonių, kurių apyvartai pirminės žaliavos kaina nedaro tokio poveikio.
53 Galiausiai apeliantės ginčija tai, kad Bendrasis Teismas rėmėsi teismų praktika, grindžiama Komisijos diskrecija. Jos mano, kad Bendrasis Teismas neišnagrinėjo, ar kartelio sunkumui nustatyti Komisijos naudoti kriterijai reikšmingi ir tinkami.
54 Komisija tvirtina, jog Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 97 punkte teisingai pažymėjo, kad visuose pramonės sektoriuose egzistuoja su galutiniu produktu susijusios neišvengiamos išlaidos, kurių gamintojas negali valdyti, tačiau kurios vis tiek yra esminis visos jo veiklos elementas, todėl nustatant pradinį baudos dydį jos turi būti įtrauktos į apyvartą.
55 Be to, Komisija teigia, kad tiek, kiek apeliantės Teisingumo Teismo prašo pateikti kitokį vertinimą dėl varinių vandentiekio vamzdžių sektoriaus vientisumo, nei pateikė Bendrasis Teismas, šis pagrindas nepriimtinas.
56 Anot Komisijos, Bendrasis Teismas atliko objektyvų vertinimą atsižvelgęs į apyvartą, o ne į prieštaringus duomenis, kurie būtų gauti dėl to, kad atimamos išlaidos, „kurių [gamintojas] negali valdyti“. Ši išvada atitinka proporcingumo principą.
57 Galiausiai Komisija ginčija ieškovių teiginius, susijusius su metodu, pagal kurį nagrinėjamoje rinkoje nustatomos kainos. Būtų neteisinga išskirti kartelio paveiktos rinkos atskirą aukštesnę rinką. Egzistuoja viena rinka, t. y. varinių vamzdžių rinka, o varis turi vieną kainą.
Teisingumo Teismo vertinimas
58 Iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad vertinant pažeidimo sunkumą reikia atsižvelgti į daug elementų, kurių pobūdis ir svarba skiriasi atsižvelgiant į pažeidimo rūšį ir atitinkamo pažeidimo konkrečias aplinkybes. Atsižvelgiant į susiklosčiusią situaciją, vienas iš pažeidimo sunkumo vertinimo kriterijų gali būti prekių, kurios yra pažeidimo dalykas, kiekis ir vertė, įmonės dydis bei ekonominis pajėgumas, todėl ir įtaka, kurią ji galėjo padaryti atitinkamai rinkai (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją 120 punktą).
59 Nors Teisingumo Teismas nusprendė, kad nustatant baudą galima atsižvelgti tiek į bendrą įmonės apyvartą, kuri yra jos dydžio ir ekonominio pajėgumo rodiklis, tiek į apyvartos, kuri pasiekta iš prekių, kurios yra pažeidimo dalykas, ir todėl gali būti pažeidimo masto rodiklis, vis dėlto Teisingumo Teismas pripažino, kad bendra įmonės apyvarta yra netikslus ir netobulas jos dydžio rodiklis (minėto Sprendimo Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją 121 punktas; 1998 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Baustahlgewebe prieš Komisiją, C‑185/95 P, Rink. p. I‑8417, 139 punktas; 2005 m. birželio 28 d. Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją, C‑189/02 P, C‑202/02 P, C‑205/02 P–C‑208/02 P ir C‑213/02 P, Rink. p. I‑5425, 243 punktas; 2006 m. gegužės 18 d. Sprendimo Archer Daniels Midland ir Archer Daniels Midland Ingredients prieš Komisiją, C‑397/03 P, Rink. p. I‑4429, 100 punktas ir 2009 m. kovo 19 d. Sprendimo Archer Daniels Midland prieš Komisiją, C‑510/06 P, Rink. p. I‑1843, 74 punktas).
60 Be to, Teisingumo Teismas ne kartą pabrėžė, kad nei vienam, nei kitam iš šių skaičių nereikia suteikti neproporcingos svarbos, palyginti su kitais pažeidimo sunkumo vertinimo kriterijais (minėtų sprendimų Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją 121 punktas; Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 243 punktas; 2006 m. gegužės 18 d. Sprendimo Archer Daniels Midland ir Archer Daniels Midland Ingredients prieš Komisiją 100 punktas ir 2009 m. kovo 19 d. Sprendimo Archer Daniels Midland prieš Komisiją 74 punktas).
61 Vadinasi, Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos ir, be kita ko, nepažeidė nei proporcingumo principo, nei nediskriminivimo principo dėl to, kad skundžiamo sprendimo 100 punkte priminė, jog nors apyvarta yra netikslus ir netobulas kriterijus, vis dėlto jis yra tinkamas atitinkamų įmonių dydžiui ir ekonominiam pajėgumui vertinti.
62 Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos ir kai skundžiamo sprendimo 97 punkte nusprendė, kad nėra jokios pagrįstos priežasties apskaičiuoti apyvartą atitinkamoje rinkoje neatsižvelgiant į tam tikras gamybos išlaidas. Kaip Teisingumo Teismas nusprendė tos dienos sprendime, kuriame taip pat ginčas kilo tarp apeliančių ir Komisijos (C‑272/09 P), jei tam tikrais atvejais būtų neatsižvelgiama į bendrą apyvartą, o tam tikrais atvejais – atsižvelgiama, reikėtų nustatyti ribą, t. y. atitinkamos apyvartos ir bendros apyvartos santykį, kurią būtų sunku taikyti ir dėl to kiltų nesibaigiančių ir neišsprendžiamų ginčų, įskaitant pareiškimus dėl diskriminacijos.
63 Dėl kaltinimo, kad Bendrasis Teismas neišnagrinėjo, ar Komisijos naudoti kriterijai kartelio sunkumui nustatyti buvo reikšmingi ir tinkami, reikia priminti, jog pareikšdamas ieškinį dėl sprendimo konkurencijos srityje būtent ieškovas turi suformuluoti ieškinio pagrindus šiuo atžvilgiu, o ne Bendrasis Teismas savo iniciatyva kontroliuoti, kokią svarbą Komisija suteikė kriterijams, į kuriuos atsižvelgė nustatydama baudą.
64 Skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas įvykdė jam tenkančią kontrolės pareigą. Jis pateikė atsakymą dėl apeliančių pateikto ieškinio pagrindo ir nepadarė teisės klaidos dėl to, kad skundžiamo sprendimo 101 punkte nusprendė, jog atitinkamos rinkos dydžiui nustatyti Komisija teisingai atsižvelgė į vario kainą.
65 Todėl antrasis apeliacinio skundo pagrindas nepagrįstas.
Dėl trečiojo apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su tam tikromis teisės klaidomis, padarytomis atsižvelgiant į pažeidimo trukmę
Šalių argumentai
66 Apeliantės pažymi, kad jų pateiktas trečiasis apeliacinio skundo pagrindas susijęs su skundžiamo sprendimo 111–117 punktais. Jos teigia, kad Bendrasis Teismas pažeidė Sąjungos teisę ir neaiškiai, nelogiškai bei netinkamai motyvavo šį sprendimą, nes patvirtino ginčijamo sprendimo dalį, kurioje Komisija klaidingai taikė gaires, ir pažeidė proporcingumo ir vienodo požiūrio principus, nes nustatė pradinės baudos padidinimo maksimalią procentinę išraišką už pažeidimo trukmę.
67 Anot apeliančių, iš gairių 1 punkto B dalies matyti, kad didinant baudą už pažeidimo trukmę siekiama „veiksmingai kovoti su konkurencijos apribojimais, turinčiais ilgalaikės neigiamos įtakos vartotojams“. Iš teismų praktikos matyti ir tai, kad turi egzistuoti priežastinis ryšys tarp pažeidimo trukmės ir jo žalingo poveikio. Tačiau Bendrasis Teismas nepatikrino, ar vertindama pažeidimo sunkumą Komisija iš tikrųjų suteikė tokią svarbą, kokią jis turėjo, nes kartelio intensyvumas ir veiksmingumas keitėsi laikui bėgant. Todėl skundžiamo sprendimo 116 punkte Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, kad 125 % padidinta pradinė bauda nėra akivaizdžiai neproporcinga.
68 Be to, tai, kad Bendrasis Teismas nepripažino aplinkybės, jog KME grupės padėtis buvo labai panaši į įmonių ieškovių padėtį byloje, kurioje priimtas 2010 m. gegužės 19 d. Sprendimas IMI ir kt. prieš Komisiją (T‑18/05, Rink. p. I‑0000), ir atsisakė iš naujo nustatyti pradinį baudos dydį, priešingai nei tai padarė pastarajame sprendime, lėmė KME grupės ir tų įmonių neteisėtą nevienodą vertinimą.
69 Komisija tvirtina, kad apeliantės nepaneigė skundžiamo sprendimo 111–115 punktuose Bendrojo Teismo padarytų išvadų. Ji priduria, kad Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalyje jau išskirtas pažeidimo sunkumas ir jo trukmė ir kad vertinant vienodą požiūrį pažeidimo trukmės atžvilgiu reikia nagrinėti šią trukmę, o ne tokius su pažeidimo sunkumu susijusius elementus, kaip antai kartelio intensyvumas ir jo poveikis.
70 Kalbėdama apie įmones ieškoves byloje, kurioje priimtas minėtas Sprendimas IMI ir kt. prieš Komisiją, Komisija primena, kad Bendrasis Teismas panaikino sprendimą dėl šių įmonių pažeidimo, kiek tai susiję su šešiolikos mėnesių laikotarpiu. Taigi tų įmonių padėtis buvo kitokia nei apeliantės.
71 Galiausiai Komisija pabrėžia, kad, siekiant atsižvelgti į kartelio padarytą žalą, Pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą skirtų baudų apskaičiavimo gairėse numatytas didinimas 100 % už kiekvienus kartelio metus. Iš tikrųjų šioje byloje taikytas 10 % padidinimas už kiekvienus papildomus metus yra labai mažas ir nėra akivaizdžiai neproporcingas.
Teisingumo Teismo vertinimas
72 Pateikdamos trečiąjį apeliacinio skundo pagrindą apeliantės ginčija baudos padidinimo principą, siekiant atsižvelgti į pažeidimo trukmę, ir kartu šio principo taikymo rezultatą, kiek tai susiję su jomis, t. y. kad už pažeidimą nustatyta 70 milijonų EUR pradinė baudos suma padidinta 125 %, siekiant atsižvelgti į 12 m. ir 9 mėn. pažeidimo trukmę už kiekvienus dalyvavimo metus taikant 10 % padidinimą. Todėl, remiantis ginčijamo sprendimo 719 konstatuojamojoje dalyje pateiktais skaičiais, pakartotais šio sprendimo 22 punkte, KME grupei nustatyta pagrindinė suma pasiekė 111,13 milijonų EUR.
73 Vis dėlto pastabos dėl rezultato grindžiamos klaidinga prielaida, kad padidinta 125 %, o iš tikrųjų – tik 58,75 % (111,13/70 = 1,5875).
74 Dėl baudos padidinimo principo, kad būtų atsižvelgta į pažeidimo trukmę, nebūtina nustatyti materialaus tiesioginio ryšio tarp trukmės ir didesnės žalos, padarytos konkurencijos taisyklėmis siekiamiems Sąjungos tikslams.
75 Iš tikrųjų taikant EB 81 straipsnio 1 dalį nereikia atsižvelgti į konkretų susitarimo poveikį, jei paaiškėja, kad susitarimo tikslas yra konkurencijos ribojimas, trukdymas arba iškraipymas (šiuo klausimu žr. 1966 m. liepos 13 d. Sprendimą Consten ir Grundig prieš Komisiją, 56/64 ir 58/64, Rink. p. 429). Būtent taip yra susitarimų, kuriais akivaizdžiai ribojama konkurencija, kaip antai dėl kainų nustatymo ir rinkos pasidalijimo, atveju, kaip ir šioje byloje. Nors kartelis užfiksuoja jį sudarant buvusią padėtį rinkoje, ilga jo trukmė gali sustingdyti struktūras, sumažinti kartelio dalyvių polinkį į naujoves ir vystymąsi. Grįžimas į laisvą konkurenciją dar sunkesnis ir ilgiau trunkantis, nes pats kartelis truko ilgai.
76 Net jei kartelio intensyvumas ir veiksmingumas kinta laikui bėgant, vis dėlto tas kartelis toliau egzistuoja ir todėl dar labiau stingdo rinkos struktūras.
77 Dėl prielaidos, kad susitarimas visiškai nebuvo įgyvendinamas, reikia priminti, jog gairių 3 punkte numatyta, kad neteisėtų susitarimų arba veiksmų neįgyvendinimas praktikoje gali būti lengvinanti aplinkybė, dėl kurios mažinama pagrindinė bauda. Vis dėlto nematyti, kad taip buvo šiuo atveju, nes apeliantės ginčijo ne kartelio įgyvendinimą, kiek tai susiję su jomis, o tik tai, kad neatsižvelgta į šio įgyvendinimo kitusį intensyvumą ir konkretų bei objektyvų kartelio poveikį vartotojams.
78 Be to, gali būti sunku kiekybiškai įvertinti realią žalą vartotojams turint omenyje daugybę kintamųjų, visų pirma darančių įtaką pagaminto produkto kainų nustatymui.
79 Bet kuriuo atveju Sąjungos teisės aktų leidėjas pažeidimo trukmę nurodė kaip kriterijų, į kurį turi būti atsižvelgiama nustatant baudų dydį.
80 Atsižvelgiant į šias aplinkybes skundžiamo sprendimo 117 punkte Bendrasis Teismas ieškinio pagrindą, susijusį su baudos padidinimu už kartelio trukmę, teisingai atmetė kaip nepagrįstą.
81 Kalbant apie įmones ieškoves byloje, kurioje priimtas minėtas Sprendimas IMI ir kt. prieš Komisiją, kaip tai matyti iš to sprendimo 96 punkto, Bendrasis Teismas nusprendė, kad darant pažeidimą buvo padaryta kiek ilgiau nei 16 mėnesių laikotarpį trukusi pertrauka. Todėl šių įmonių padėtis gerokai skiriasi nuo apeliančių padėties, kurios niekada neminėjo, kad pažeidimas buvo nutrauktas, o tik nurodė, kad kito jo intensyvumas. Iš to matyti, kad Bendrasis Teismas nepažeidė nediskriminavimo principo dėl to, kad skirtingai vertino apeliantes ir minėtas įmones.
82 Iš visų šių aplinkybių matyti, kad trečiasis apeliacinio skundo pagrindas nepagrįstas.
Dėl ketvirtojo apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su gairių bei teisingumo ir vienodo požiūrio principų pažeidimu, nes neatsižvelgta į tam tikras lengvinančias aplinkybes
Šalių argumentai
83 Apeliantės pažymi, kad jų ketvirtasis apeliacinio skundo pagrindas susijęs su skundžiamo sprendimo 125–145 punktais. Jos teigia, kad Bendrasis Teismas pažeidė Sąjungos teisę, nes atmetė penktąjį ieškinio pagrindą ir patvirtino atitinkamą ginčijamo sprendimo dalį, kurioje Komisija, pažeidusi gaires bei teisingumo ir vienodo požiūrio principus, atsisakė joms sumažinti baudą dėl, pirma, riboto susitarimų įgyvendinimo, antra, krizės varinių vandentiekio vamzdžių rinkoje ir, trečia, už bendradarbiavimą, kuris nepatenka į pranešimo dėl bendradarbiavimo taikymo sritį.
84 Visų pirma apeliantės tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes skundžiamame sprendime visiškai neatsižvelgė į aplinkybę, kad jos nevykdė susitarimų ir elgėsi konkurencingai. Šiuo atžvilgiu jos ginčija to sprendimo 127 punkte nurodytą kriterijų, kurį Bendrasis Teismas taikė, kad įvertintų, ar jos atitinka reikalavimus, keliamus lengvinančiai aplinkybei, t. y. kad aiškiai ir stipriai pažeidė kartelį įgyvendinančius įsipareigojimus tiek, kad sutrikdė jo veikimą, taikyti. Anot apeliančių, toks kriterijus yra griežtesnis nei taikytas dalyvavimo nutraukimo momentui nustatyti, t. y. atviras atsiribojimas nuo neteisėto susitarimo, o tai nelogiška.
85 Antra, apeliantės teigia, kad Bendrasis Teismas pažeidė nediskriminavimo principą, nes turėjo atsižvelgti į sunkią padėtį, kuri buvo vandentiekio vamzdžių rinkoje, kaip į lengvinančią aplinkybę.
86 Trečia, apeliantės tvirtina, kad Bendrasis Teismas pažeidė Sąjungos teisę, nes patvirtino ginčijamo sprendimo dalį, kurioje Komisija atsisakė joms sumažinti baudą už bendradarbiavimą, nepatenkantį į pranešimo dėl bendradarbiavimo taikymo sritį. Apeliančių teigimu, tik joms turėjo būti sumažinta bauda ar jos atleistos nuo dalies baudos dėl to, kad pateikė įrodymų apie pažeidimo trukmę, priešingai nei Outokumpu grupė, pateikusi tik informacijos apie visą kartelio trukmę.
87 Komisija mano, kad Bendrasis Teismas teisingai pritaikė teismų praktiką, pagal kurią bauda gali būti sumažinta už kartelio neįgyvendinimą.
88 Be to, Komisija primena, kad su kitais karteliais susijusiais sprendimais negalima remtis nurodant pagrindą dėl nediskriminavimo principo pažeidimo. Bet kuriuo atveju sunkus laikotarpis sektoriuje susiklostė vėliau nei sudarytas kartelis.
89 Galiausiai, kalbėdama apie bendradarbiavimą, Komisija teigia, kad tiek, kiek KME grupė Teisingumo Teismo prašo Bendrojo Teismo vertinimą pakeisti savuoju, ketvirtasis apeliacinio skundo pagrindas nepriimtinas.
90 Šis apeliacinio skundo pagrindas ir nepagrįstas. Komisija tvirtina, kad Bendrasis Teismas, atsakęs į visus KME grupės nurodytus teisinius argumentus, pateikė atvejų, kuriais gali būti atleidžiama nuo dalies baudos, vertinimo aiškų ir logišką paaiškinimą.
91 Nors Outokumpu grupei bauda sumažinta, tai padaryta dėl to, kad jos atsiųsta informacija Komisijai leido atlikti tyrimą ir surasti įrodymų. Apeliantės palengvino užduotį, nes pateikė įrodymų, bet tik tiek. Priešingai nei tai leidžia suprasti apeliantės iš savo apeliacinio skundo, joms negalėjo būti taikytas atleidimas nuo dalies baudų remiantis Komisijos pranešimu dėl baudų neskyrimo ar sumažinimo kartelių atvejais, nes toks atleidimas susijęs su įrodymais apie „Komisijai iki tol nežinomus faktus“, o taip nebuvo, kalbant apie visą kartelio trukmę.
92 Galiausiai Komisija pabrėžia, kad baudos sumažinimas apeliančių nurodytu atveju prieštarautų pranešimo dėl bendradarbiavimo D skyriui, pagal kurį numatyta, kad bauda sumažinama tada, kai įmonė Komisijai pateikia informacijos, dokumentus ar kitus įrodymus, padedančius atskleisti padarytą pažeidimą.
Teisingumo Teismo vertinimas
93 Kalbant apie pirmąjį argumentą, susijusį su skundžiamo sprendimo 127 punktu, kuriame Bendrasis Teismas rėmėsi teismų praktika, pagal kurią tam, kad būtų taikoma gairių 3 punkto antra įtrauka, pažeidėjai turi įrodyti, jog rinkoje veikė konkurencingai ar bent jau kad aiškiai ir smarkiai pažeidė kartelį įgyvendinančius įsipareigojimus tiek, kad sutrikdė jo veikimą, ir kad akivaizdžiai neprisijungė prie susitarimo ir taip neskatino kitų įmonių įgyvendinti tokį kartelį (2004 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Dalmine prieš Komisiją, T‑50/00, Rink. p. II‑2395, 292 punktas ir 2006 m. kovo 15 d. Sprendimo Daiichi Pharmaceutical prieš Komisiją, T‑26/02, Rink. p. II‑713, 113 punktas).
94 Minėto Sprendimo Raiffeisen Zentralbank Österreich ir kt. prieš Komisiją 491 punkte Bendrasis Teismas, be kita ko, nurodė šią teismų praktiką ir priminė, kad įmonė, kuri, nepaisant susitarimo su savo konkurentais, vykdo daugiau ar mažiau nepriklausomą politiką rinkoje, paprasčiausia mėgina panaudoti kartelį savo naudai. Jeigu toks atvejis būtų pripažintas lengvinančiomis aplinkybėmis, įmonėms būtų pernelyg paprasta sumažinti didelės baudos riziką, nes gavusios naudos iš neteisėto kartelio jos paskui galėtų pasinaudoti ir baudos sumažinimu dėl to, kad jų vaidmuo darant pažeidimą buvo ribotas, nors jų vaidmuo skatino kitas įmones imtis konkurencijai didesnę žalą darančių veiksmų (taip pat žr. 2004 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Mannesmannröhren-Werke prieš Komisiją, T‑44/00, Rink. p. II‑2223, 277 ir 278 punktus).
95 Priešingai nei teigia apeliantės, įmonė, nutraukusi dalyvavimą kartelyje, nėra tokioje pačioje padėtyje kaip įmonė, kuri įstoja į kartelį, bet jo neįgyvendina ar nustoja tai daryti. Iš tikrųjų pastaruoju atveju įmonė ir toliau kenkia konkurencijai, nes dalyvauja galimose diskusijose, ir, kaip pažymėjo Bendrasis Teismas, dėl to, kad jos dalyvavimas kartelyje gali skatinti kitas įmones atlikti konkurencijai žalingus veiksmus.
96 Todėl Bendrasis Teismas nepadarė klaidos dėl to, kad griežtai aiškino reikalavimus, kurie keliami gairių 3 punkto antroje įtraukoje nurodytai lengvinančiai aplinkybei taikyti. Tačiau, kaip Bendrasis Teismas pažymėjo skundžiamo sprendimo 128 konstatuojamojoje dalyje, apeliantės neteigė, kad atitinka šiuos reikalavimus. Taigi pirmasis argumentas nepagrįstas.
97 Kalbant apie antrąjį argumentą, pakanka priminti, kad apskritai karteliai atsiranda kaip tik tada, kai sektorius patiria sunkumų, ir kad tokie sunkumai iš esmės nėra lengvinanti aplinkybė.
98 Be to, gali būti sunku palyginti atskiruose susitarimuose, skirtingose rinkose, kartais skirtingu metu dalyvavusioms įmonėms skirtų baudų dydžius dėl veiksmingai konkurencijos politikai įgyvendinti būtinų sąlygų (2003 m. spalio 2 d. Sprendimo Aristrain prieš Komisiją, C‑196/99 P, Rink. p. I‑11005, 81 punktas). Todėl Bendrasis Teismas nepažeidė nediskriminavimo principo, kai skundžiamo sprendimo 129 punkte nusprendė, jog vien dėl to, kad ankstesnėse bylose Komisija į ekonominę sektoriaus padėtį atsižvelgė kaip į lengvinančią aplinkybę, ji neprivalo toliau taikyti tokios praktikos.
99 Kalbant apie trečiąjį argumentą, apeliantės ginčija skundžiamą sprendimą, tačiau nepatikslina ir nepateikia motyvų, kodėl Bendrasis Teismas padarė klaidą to sprendimo 136–140 punktuose pateiktuose motyvuose ir nepaaiškino, kodėl įrodymų apie Komisijai jau žinomas faktines aplinkybes pateikimas labiau pateisina lengvinančių aplinkybių taikymą, nei anksčiau Komisijai pateikta nauja informacija. Matyti, kad šis argumentas nepriimtinas, nes pernelyg netikslus.
100 Iš viso to, kas pasakyta, matyti, kad apeliacinio skundo ketvirtojo pagrindo dalis yra nepriimtina, o dalis – nepagrįsta.
Dėl penktojo apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su gairių pažeidimu ir motyvavimo klaida
Šalių argumentai
101 Apeliantės pažymi, kad penktasis apeliacinio skundo pagrindas susijęs su skundžiamo sprendimo 163–174 punktais. Jos teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą ir nelogiškai bei netinkamai motyvavo, kodėl atmetė septintąjį ieškinio pagrindą, ir patvirtino Komisijos atsisakymą sumažinti joms baudą dėl nepajėgumo ją sumokėti, visų pirma atsižvelgiant į finansinę naštą, kuri joms jau paskirta byloje, susijusioje su pramoniniais variniais vamzdžiais. Jos teigia, kad Bendrasis Teismas netaikė adekvataus kriterijaus, nes įmonė turi tik parodyti, kad skirta sunki bausmė jai padarytų labai didelę ekonominę ir finansinę žalą. Maža to, jos teigia, kad Bendrasis Teismas klaidingai aiškino gairių 5 punkto b papunktyje numatyto kriterijaus antrą dalį, todėl nusprendė, kad joks „specifinis socialinis kontekstas“, kaip jis suprantamas pagal minėtą punktą, nepateisina baudos sumažinimo. Galiausiai jos tvirtina, kad skundžiamu sprendimu nepanaikinta jų atžvilgiu Komisijos neteisėtai taikyta diskriminacija, palyginti su bylomis SGL Carbon AG, kuriose priimti 2006 m. birželio 29 d. Sprendimas SGL Carbon prieš Komisiją (C‑308/04 P, Rink. p. I‑5977) ir 2007 m. gegužės 10 d. Sprendimas SGL Carbon prieš Komisiją (C‑328/05 P, Rink. p. I‑3921).
102 Pirmiausia Komisija pažymi, kad pirmasis apeliančių argumentas nesusijęs su skundžiamame sprendime aptikta klaida ir kad Bendrasis Teismas nepriėmė sprendimo dėl formuluotės „nepajėgumas sumokėti“. Be to, Komisija pažymi, kad „specifinio socialinio konteksto“ klausimas Bendrajam Teismui nebuvo pateiktas. Bet kuriuo atveju apeliančių tvirtinimai neaiškūs ir susiję su faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimais, o tai nepriimtina nagrinėjant apeliacinį skundą. Galiausiai Bendrasis Teismas teisingai atmetė su diskriminacija susijusį apeliančių argumentą todėl, kad Komisijos praktika ankstesnėse bylose skiriant baudas nėra teisinis pagrindas. Bet kuriuo atveju SGL Carbon AG padėtis buvo kitokia.
Teisingumo Teismo vertinimas
103 Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 165 punkte teisingai priminė, kad apskaičiuodama baudą Komisija nėra įpareigota atsižvelgti į atitinkamos įmonės patiriamus nuostolius, nes tokios pareigos pripažinimas reikštų, jog prasčiausiai prie rinkos sąlygų prisitaikiusiai įmonei būtų suteikiamas nepagrįstas pranašumas konkurencinėje kovoje (žr. 1983 m. lapkričio 8 d. Sprendimo IAZ International Belgium ir kt. prieš Komisiją, 96/82–102/82, 104/82, 105/82, 108/82 ir 110/82, Rink. p. 3369, 54 ir 55 punktus; minėto Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 327 punktą; minėto 2006 m. birželio 29 d. Sprendimo SGL Carbon prieš Komisiją 105 punktą ir minėto 2007 m. gegužės 10 d. Sprendimo SGL Carbon prieš Komisiją 100 punktą).
104 Juo labiau Komisija neprivalo atsižvelgti į tariamą nepajėgumą sumokėti dėl kitos finansinės sankcijos, skirtos už kitą konkurencijos teisės pažeidimą, nes pati įmonė atsakinga už tokią padėtį, kurią lėmė jos neteisėti veiksmai.
105 Be to, kaip jau priminta šio sprendimo 98 punkte, gali būti sunku palyginti atskiruose susitarimuose, skirtingose rinkose, kartais skirtingu metu dalyvavusioms įmonėms skirtų baudų dydžius dėl veiksmingai konkurencijos politikai įgyvendinti būtinų sąlygų. Todėl Bendrasis Teismas nepažeidė nediskriminavimo principo, kai skundžiamo sprendimo 164 punkte nusprendė, jog vien dėl to, kad ankstesnėse bylose Komisija atsižvelgė į įmonės finansinius sunkumus, ji neprivalo tokį patį vertinimą pateikti vėlesnėje byloje.
106 Galiausiai likusi penktojo apeliacinio skundo pagrindo dalis ypač bendra, apeliantės tik nurodo Bendrojo Teismo padarytą teisės klaidą, tačiau nepatikslina, kuo konkrečiai ji pasireiškė. Bet kuriuo atveju Teisingumo Teismas neturi kompetencijos tikrinti Bendrojo Teismo atlikto faktinių aplinkybių vertinimo, pateikto skundžiamo sprendimo 169 ir 170 punktuose.
107 Vadinasi, penktojo apeliacinio skundo pagrindo dalį reikia atmesti kaip nepriimtiną, o dalį – kaip nepagrįstą.
Dėl šeštojo apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su teisės į veiksmingą teisminę gynybą pažeidimu
Šalių argumentai
108 Apeliantės teigia, kad Bendrasis Teismas pažeidė Sąjungos teisę ir pagrindinę jų teisę į veiksmingą nekliudomą teisminę gynybą dėl to, kad atidžiai ir rūpestingai neišnagrinėjo jų argumentų ir pernelyg bei nepagrįstai pasitikėjo Komisijos diskrecija. Konkrečiau kalbant, jos ginčija tai, kaip Bendrasis Teismas išnagrinėjo antrąjį ieškinio pagrindą, susijusį su rinkos dydžiu, ketvirtąjį ieškinio pagrindą, susijusį su pažeidimo trukme, ir penktąjį ieškinio pagrindą, susijusį su lengvinančiomis aplinkybėmis. Apeliančių teigimu, tai, kad Bendrasis Teismas rūpestingai ir atidžiai neišnagrinėjo ieškinio pagrindų ir argumentų, kuriuos jos pateikė ieškinyje, yra pagrindinės jų teisės į išsamią, veiksmingą ir teisingą skundžiamo sprendimo priežiūrą, kurią turi vykdyti nešališkas ir nepriklausomas teismas, pažeidimas.
109 Apeliantės pažymi, kad doktrina, susijusi su „diskrecija“ ir „teismo susilaikymu [nuo vertinimo]“, šiuo metu jau nebeturėtų būti taikoma, nes dabar pagal Sąjungos teisę Komisija skiria milžiniškas baudas, o tokia raida dažnai vadinama su konkurencija susijusios Sąjungos teisės faktine „penalizacija“.
110 Be to, EB 81 straipsnio 3 dalyje nustatytos išimties tiesioginis taikymas, įvestas Reglamentu Nr. 1/2003 pakeičiant ankstesnę patvirtinimo sistemą, savaime pašalina galimybę bet kokiai Komisijos diskrecijai taikant konkurencijos taisykles ir todėl teismams, kurie kontroliuoja, kaip Komisija taiko tas taisykles konkrečiais atvejais, suteikia tik labai menką galimybę remtis teismo susilaikymu.
111 Maža to, apeliantės teigia, kad Komisijos diskrecijos neturėtų pateisinti tai, jog Komisija tariamai kompetentingesnė vertinti sudėtingus faktus ar ekonominius klausimus. Šiuo klausimu jos pažymi, kad ir Teisingumo Teismas, ir Bendrasis Teismas sėkmingai vykdė ypač intensyvią sudėtingų atvejų teisminę kontrolę.
112 Taip pat atsižvelgiant į SESV 261 straipsniu ir Reglamento Nr. 1/2003 31 straipsniu Bendrajam Teismui suteiktą neribotą jurisdikciją, šis teismas neturėtų pripažinti jokios Komisijos diskrecijos ne tik, kiek tai susiję su baudos dydžio tinkamumu ir proporcingumu, bet ir kiek tai susiję su Komisijos taikytu darbo metodu atliekant skaičiavimus. Anot apeliančių, Bendrasis Teismas turi išnagrinėti, kaip kiekvienu konkrečiu atveju Komisija įvertino neteisėtų veiksmų sunkumą ir trukmę ir todėl Komisijos vertinimą gali pakeisti savuoju panaikindamas, sumažindamas ar padidindamas baudą.
113 Apeliančių teigimu, nustatydama sankcijos dydį už konkurencijos taisyklių pažeidimą Komisija visada turi laikytis nuoseklios ir nediskriminuojamos politikos. Tai reiškia, kad ji turi vienodai vertinti analogiškoje padėtyje esančias įmones, kurios padarė atskirus pažeidimus, nustatytus atskirais sprendimais. Priešingu atveju, pripažinus, kad Komisija panorėjusi kiekvienu konkrečiu atveju gali keisti savo baudų politiką, jos diskrecija virstų visiškai savavališku elgesiu.
114 Apeliantės primena ir tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nusprendęs, jog administracinės teisės taikymas priimant administracinius sprendimus ir skiriant baudas savaime nepažeidžia 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 6 straipsnio 1 dalies. Vis dėlto šiam taikymui turi būti nustatytos pakankamai stiprios procesinės garantijos ir veiksmingos teisminės kontrolės sistema, apimanti neribotą jurisdikciją kontroliuoti administracinius sprendimus. Teisė į „veiksmingą [teisių] gynybą teisme“ įtvirtinta ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsnyje.
115 Visų pirma Komisija pabrėžia, kad apeliantės savo ieškinį dėl baudos sumažinimo grindė EB 230 straipsniu, o ne Reglamento Nr. 1/2003 31 straipsnyje nustatyta neribota jurisdikcija.
116 Dėl atsakymo į antrąjį, ketvirtąjį ir penktąjį ieškinio pagrindus Komisija mano, kad, nepaisant nuorodų į Komisijos įgyvendintą diskreciją, Bendrasis Teismas veiksmingai ir išsamiai patikrino KME grupei skirtos baudos apskaičiavimą ir padarė savo išvadas, patvirtinančias, kad šie pagrindai nepagrįsti.
117 Galiausiai, anot Komisijos, KME grupė apsiriboja tik tuo, kad pamini „baudžiamuosius kaltinimus“ ir EŽTK 6 straipsnio 1 dalį, bet nenagrinėja, kokios iš to darytinos išvados.
Teisingumo Teismo vertinimas
118 Apeliantės ginčija tai, kaip Bendrasis Teismas nusprendė, kad turi atsižvelgti į didelę Komisijos diskreciją, ir kartu tai, kaip jis iš tikrųjų tikrino skundžiamą sprendimą. Šiuo atžvilgiu jos nurodo EŽTK 6 straipsnį ir Chartiją.
119 Veiksmingos teisminės gynybos principas yra bendrasis Sąjungos teisės principas, kuris šiuo metu įtvirtintas Chartijos 47 straipsnyje (žr. 2010 m. gruodžio 22 d. Sprendimo DEB, C‑279/09, Rink. p. I‑0000, 30 ir 31 punktus; 2011 m. kovo 1 d. Nutarties Chartry, C‑457/09, Rink. p. I‑0000, 25 punktą ir 2011 m. liepos 28 d. Sprendimo Samba Diouf, C‑69/10, Rink. p. I‑0000, 49 punktą).
120 Institucijų sprendimų teisminė kontrolė įtvirtinta steigimo sutartyse. Be teisėtumo kontrolės, kuri šiuo metu nustatyta SESV 263 straipsnyje, numatyta suteikti neribotą jurisdikciją, kiek tai susiję su reglamentuose nustatytų sankcijų kontrole.
121 Dėl teisėtumo kontrolės Teisingumo Teismas nusprendė, kad nors tose srityse, kuriose atliekami sudėtingi ekonominiai vertinimai, Komisija turi diskreciją ekonominėje srityje, tai nereiškia, kad Sąjungos teismas turi susilaikyti nuo Komisijos ekonominių duomenų aiškinimo kontrolės. Iš tikrųjų Sąjungos teismas turi patikrinti ne tik pateiktų įrodymų faktinį teisingumą, patikimumą ir nuoseklumą, bet ir tai, ar šie įrodymai apima visus esminius duomenis, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant sudėtingą padėtį, ir ar jie gali pagrįsti jais remiantis padarytas išvadas (žr. 2005 m. vasario 15 d. Sprendimo Komisija prieš Tetra Laval, C‑12/03 P, Rink. p. I‑987, 39 punktą ir 2007 m. lapkričio 22 d. Sprendimo Ispanija prieš Lensing, C-525/04 P, Rink. p. I‑9947, 56 ir 57 punktus).
122 Kiek tai susiję su sankcija už konkurencijos teisės pažeidimus, Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje numatyta, kad nustatant baudos dydį atsižvelgiama į pažeidimo sunkumą ir trukmę. Ta pati nuostata yra ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalyje.
123 Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad nustatant baudų dydį reikia įvertinti pažeidimų trukmę ir visus kriterijus, į kuriuos atsižvelgiama vertinant pažeidimų sunkumą, pavyzdžiui, į kiekvienos įmonės elgesį, vaidmenį, kurį kiekviena jų atliko derinant veiksmus, pelną, kurį šios įmonės gavo iš šių veiksmų, įmonių dydį ir atitinkamų prekių vertę, taip pat pavojų, kurį šios rūšies pažeidimai kelia Europos bendrijai (minėtų sprendimų Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją 129 punktas; Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 242 punktas ir 2009 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Prym ir Prym Consumer prieš Komisiją, C‑534/07 P, Rink. p. I‑7415, 96 punktas).
124 Teisingumo Teismas yra nurodęs ir tai, kad turi būti atsižvelgiama į tokius objektyvius požymius, kaip antai antikonkurencinių veiksmų turinys ir trukmė, jų skaičius ir intensyvumas, paveiktos rinkos dydis ir žala viešajai ekonominei tvarkai. Taip pat nagrinėjant reikia atsižvelgti į atsakingų įmonių santykinę svarbą ir rinkos dalį bei galimą recidyvą (2004 m. sausio 7 d. Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją, C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, Rink. p. I‑123, 91 punktas).
125 Dėl šių kriterijų gausos Komisija turi atlikti išsamų pažeidimo aplinkybių tyrimą.
126 Siekdama skaidrumo Komisija priėmė gaires, kuriose nurodė, kaip vertins vienokią ar kitokią pažeidimo aplinkybę ir koks gali būti jų poveikis baudos dydžiui.
127 Gairėse, dėl kurių Teisingumo Teismas nusprendė, kad jose nustatyta orientacinė elgesio taisyklė, nurodanti sektiną praktiką, nuo kurios konkrečiu atveju administracija negali nukrypti nenurodžiusi priežasčių, atitinkančių vienodo požiūrio principą (minėto 2006 m. gegužės 18 d. Sprendimo Archer Daniels Midland ir Archer Daniels Midland Ingredients prieš Komisiją 91 punktas), tik aprašytas Komisijos taikomas pažeidimo tyrimo metodas ir kriterijai, į kuriuos ji įsipareigoja atsižvelgti nustatydama baudos dydį.
128 Reikia priminti pareigą motyvuoti Sąjungos aktus. Šiuo atveju ši pareiga ypač svarbi. Komisija turi motyvuoti savo sprendimą ir visų pirma paaiškinti, kokį svorį suteikė ir kaip vertino elementus, į kuriuos atsižvelgė (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Prym ir Prym Consumer prieš Komisiją 87 punktą). Šio motyvavimo buvimą turi patikrinti teismas savo iniciatyva.
129 Be to, Sąjungos teismas turi atlikti jam priskiriamą teisėtumo kontrolę remdamasis ieškovo nurodytomis aplinkybėmis pateiktiems ieškinio pagrindams pagrįsti. Atlikdamas šią kontrolę teismas negali remtis Komisijos turima diskrecija, nei kiek tai susiję su pasirinktais elementais, į kuriuos atsižvelgta taikant gairėse nurodytus kriterijus, nei kiek tai susiję su šių elementų vertinimu, kad atsisakytų vykdyti išsamią tiek teisinę, tiek faktinę kontrolę.
130 Teisėtumo kontrolę papildė neribota jurisdikcija, kuri Sąjungos teismui buvo suteikta pagal Reglamento Nr. 17 17 straipsnį, o šiuo metu – pagal Reglamento Nr. 1/2003 31 straipsnį, remiantis SESV 261 straipsniu. Ši jurisdikcija, be sankcijos teisėtumo paprastos kontrolės, teismui suteikia teisę pakeisti Komisijos vertinimą savuoju, todėl ir panaikinti, sumažinti ar padidinti skirtą vienkartinę arba periodinę baudą (šiuo klausimu žr. 2002 m. spalio 15 d. Sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją, C‑238/99 P, C‑244/99 P, C‑245/99 P, C‑247/99 P, C‑250/99 P–C‑252/99 P ir C‑254/99 P, Rink. p. I‑8375, 692 punktą).
131 Vis dėlto reikia pabrėžti, kad neribotos jurisdikcijos įgyvendinimas neprilygsta patikrinimui savo iniciatyva, ir priminti, kad Sąjungos teismuose vyksta rungimosi procesas. Išskyrus su viešąja tvarka susijusius pagrindus, kuriuos teismas tikrina savo iniciatyva, kaip antai skundžiamo sprendimo nemotyvavimas, būtent ieškovas turi nurodyti su ginčijamu sprendimu susijusius ieškinio pagrindus ir pateikti įrodymų šiems pagrindams pagrįsti.
132 Šis procesinis reikalavimas neprieštarauja taisyklei, pagal kurią, kiek tai susiję su konkurencijos taisyklių pažeidimais, būtent Komisija turi pateikti jos konstatuotų pažeidimų įrodymus ir nustatyti įrodymus, kurie pakankamai patvirtina pažeidimą sudarančių aplinkybių egzistavimą. Iš tikrųjų pareiškiant ieškinį teisme iš ieškovo reikalaujama būtent nurodyti skundžiamo sprendimo ginčijamus elementus, šiuo atžvilgiu suformuluoti kaltinimus ir pateikti įrodymų su svariais požymiais, įrodančiais, kad jo kaltinimai pagrįsti.
133 Taigi sutartyse nustatyta kontrolė reiškia, kad Sąjungos teismas atlieka ir teisinę, ir faktinę kontrolę ir kad jis turi teisę vertinti įrodymus, panaikinti skundžiamą sprendimą ir pakeisti baudų dydžius. Todėl nematyti, kad SESV 263 straipsnyje nustatyta teisėtumo kontrolė, kurią papildo Reglamento Nr. 1/2003 31 straipsnyje suteikta neribota jurisdikcija, kiek tai susiję su baudos dydžiu, prieštarauja Chartijos 47 straipsnyje įtvirtinto veiksmingos teisminės gynybos principo reikalavimams.
134 Vadinasi, šeštasis apeliacinio skundo pagrindas tiek, kiek susijęs su teisminės kontrolės taisyklėmis atsižvelgiant į veiksmingos teisminės gynybos principą, yra nepagrįstas.
135 Tiek, kiek šeštasis apeliacinio skundo pagrindas susijęs su tuo, kaip Bendrasis Teismas vykdė skundžiamo sprendimo kontrolę atsižvelgdamas į antrąjį, ketvirtąjį ir penktąjį ieškinio pagrindus, šis apeliacinio skundo pagrindas neatsiejamas nuo antrojo, trečiojo ir ketvirtojo apeliacinio skundo pagrindų, todėl Teisingumo Teismas jį jau išnagrinėjo.
136 Šiuo klausimu pažymėtina, kad nors Bendrasis Teismas daug kartų, be kita ko, skundžiamo sprendimo 52–54, 99, 114, 136 ir 150 punktuose nurodė Komisijos „diskreciją vertinti“, „esminius diskrecinius įgaliojimus“ ar „didelę diskreciją“, tokios nuorodos Bendrajam Teismui nesukliudė įvykdyti jam tenkančios visiškos teisinės ir faktinės kontrolės pareigos.
137 Iš visų šių aplinkybių matyti, kad šeštasis apeliacinio skundo pagrindas nepagrįstas.
138 Taigi negalima priimti nė vieno iš KME grupės pateiktų apeliacinio skundo pagrindų ir todėl reikia atmesti visą apeliacinį skundą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
139 Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį, taikomą apeliacinėse bylose pagal Procedūros reglamento 118 straipsnį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija reikalavo priteisti bylinėjimosi išlaidas iš KME grupės ir ši pralaimėjo bylą, ji turi padengti bylinėjimosi išlaidas šioje instancijoje.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:
1. Atmesti apeliacinį skundą.
2. Priteisti iš KME Germany AG, KME France SAS ir KME Italy SpA bylinėjimosi išlaidas.
Parašai.