BENDROJO TEISMO (septintoji kolegija) SPRENDIMAS

2012 m. gegužės 24 d.(*)

„Konkurencija – Įmonių asociacijos sprendimas – Debeto kortelių, atidėto debeto mokėjimo kortelių ir kredito kortelių aptarnavimo paslaugų rinka – Sprendimas, kuriuo konstatuojamas EB 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimas – Atsarginiai daugiašaliai tarpbankiniai mokesčiai – EB 81 straipsnio 1 ir 3 dalys – Pagalbinių apribojimų sąvoka – Objektyvaus būtinumo nebuvimas – Konkurenciją ribojantis poveikis – Individualios išimties suteikimo sąlygos – Teisė į gynybą – Taisomoji priemonė – Periodinė bauda – Motyvavimas – Proporcingumas“

Byloje T‑111/08

MasterCard, Inc., įsteigta Vilmingtone, Delavere (Jungtinės Amerikos Valstijos),

MasterCard International, Inc., įsteigta Vilmingtone,

MasterCard Europe, įsteigta Vaterlo (Belgija),

atstovaujamos advokatų B. Amory, V. Brophy, S. McInnes ir QC T. Sharpe,

ieškovės,

palaikomos

Banco Santander, SA, įsteigto Santandere (Ispanija), atstovaujamo advokatų F. Lorente Hurtado, P. Vidal Martínez ir A. Rodriguez Encinas,

Royal Bank of Scotland plc, įsteigto Edinburge (Jungtinė Karalystė), atstovaujamos solisitoriaus D. Liddell, advokato D. Waelbroeck, QC N. Green ir baristerio M. Hoskins,

HSBC Bank plc, įsteigto Londone (Jungtinė Karalystė), atstovaujamo solisitorių M. Coleman, P. Scott ir QC R. Thompson,

Bank of Scotland plc, įsteigto Edinburge, iš pradžių atstovaujamo solisitorių S. Kim, K. Gordon ir C. Hutton, vėliau QC J. Flynn, solisitorių E. McKnight ir K. Fountoukakos‑Kyriakakos,

Lloyds TSB Bank plc, įsteigto Londone, atstovaujamo solisitorių E. McKnight, K. Fountoukakos‑Kyriakakos ir QC J. Flynn,

ir

MBNA Europe Bank Ltd, įsteigto Česteryje (Jungtinė Karalystė), atstovaujamo solisitoriaus A. Davis ir QC J. Swift,

įstojusių į bylą šalių,

prieš

Europos Komisiją, iš pradžių atstovaujamą F. Arbault, N. Khan ir V. Bottka, vėliau N. Khan ir V. Bottka

atsakovę,

palaikomą

Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės, iš pradžių atstovaujamos E. Jenkinson ir I. Rao, vėliau I. Rao, S. Ossowski ir F. Penlington, ir galiausiai I. Rao, M. Ossowski ir C. Murrell, padedamų QC J. Turner ir baristerio J. Holmes,

British Retail Consortium, įsteigto Londone, atstovaujamo solisitoriaus P. Crockford ir baristerio A. Robertson,

ir

EuroCommerce AISBL, įsteigtos Briuselyje (Belgija), iš pradžių atstovaujamos advokatų F. Tuytschaever ir F. Wijckmans, vėliau F. Wijckmans ir J. Stuyck,

įstojusių į bylą šalių,

dėl prašymo panaikinti 2007 m. gruodžio 19 d. Sprendimą C (2007) 6474 galutinis dėl procedūros pagal [EB] 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (bylos COMP/34.579 – MasterCard, COMP/36.518 – EuroCommerce, COMP/38.580 – Commercial Cards), o nepatenkinus pirmojo reikalavimo – dėl prašymo panaikinti minėto sprendimo 3–5 ir 7 straipsnius,

BENDRASIS TEISMAS (septintoji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas A. Dittrich, teisėjai I. Wiszniewska‑Białecka ir M. Prek (pranešėjas),

posėdžio sekretorius N. Rosner, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2011 m. liepos 8 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Faktinės bylos aplinkybės

I –  Ieškovės

1        MasterCard yra tarptautinė mokėjimo organizacija (toliau – mokėjimo organizacija MasterCard), atstovaujama keleto juridinių asmenų, t. y. holdingo bendrovės MasterCard, Inc. ir jos dviejų dukterinių bendrovių MasterCard International, Inc. bei MasterCard Europe (toliau visos kartu – ieškovės).

2        Ieškovės atsakingos už mokėjimo MasterCard ir Maestro kortelėmis sistemų (toliau kartu – MasterCard sistema ir MasterCard kortelės) valdymą ir koordinavimą, o tai apima būtent sistemos taisyklių nustatymą bei autorizavimo ir kliringo paslaugų teikimą prisijungusioms finansų įstaigoms. Už MasterCard kortelių išdavimo veiklą ir už narystės sutarčių sudarymą su prekybininkais dėl MasterCard kortelių aptarnavimo atsakingos finansų įstaigos.

3        Iki 2006 m. gegužės 25 d. visus MasterCard mokėjimus organizavo bankai, kuriems priklausė ir visos su tuo susijusios teisės. Minėtą dieną Niujorko (JAV) biržoje pradėta prekiauti MasterCard akcijomis (toliau – IPO), dėl to buvo pakeista jos struktūra ir valdymas.

II –  Administracinė procedūra, kurioje buvo priimtas ginčijamas sprendimas

4        1992 m. kovo 30 d. ir 1997 m. birželio 27 d. Europos Bendrijų Komisija gavo atitinkamai British Retail Consortium (toliau – BRC) ir EuroCommerce AISBL skundus dėl Europay International SA (toliau – Europay), tapusios MasterCard Europe.

5        1992 m. gegužės 22 d., 1993 m. gegužės mėn. ir 1994 m. rugsėjo 8 d. Europay pateikė įvairios informacijos. Vėliau ji pateikė dar vieną informacinį pranešimą, galiojantį nuo 1995 m. liepos 1 d., apie visą Europay mokėjimo sistemą.

6        2002 m. balandžio 13 d., po Europay skirto Komisijos pranešimo apie kaltinimus ir jos atsakymo į jį, minėta institucija, remdamasi 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamento Nr. 17 Pirmasis reglamentas, įgyvendinantis EB [81] ir EB [82] straipsnius (OL 13, 1962, p. 204; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 3) 19 straipsnio 3 dalimi, paskelbė pranešimą, kuriame pranešė apie savo ketinimą priimti palankų sprendimą dėl tam tikrų Europay sistemos taisyklių, tarp kurių nebuvo nurodytos taisyklės dėl atsarginių tarpbankinių mokesčių.

7        2002 m. lapkričio 22 d. Komisija savo iniciatyva pradėjo tyrimą dėl atsarginių tarpbankinių mokesčių Europos Ekonominėje Erdvėje (EEE) už verslo mokėjimo korteles.

8        2003 m. rugsėjo 24 d. Komisija ieškovėms nusiuntė pranešimą apie kaltinimus dėl MasterCard sistemos taisyklių ir sprendimų, susijusių su atsarginiais tarpbankiniais mokesčiais.

9        Į šį pranešimą apie kaltinimus ieškovės atsakė 2004 m. birželio 5 d.

10      2006 m. birželio 21 d. Komisija nusiuntė ieškovėms papildomą pranešimą apie kaltinimus (toliau – PPK).

11      2006 m. liepos 3 d. ir 4 d. bei rugpjūčio 22 d. ieškovėms buvo leista susipažinti su Komisijos bylos medžiaga.

12      2006 m. spalio 15 d. ieškovės atsakė į PPK (toliau – APPK).

13      Ieškovės buvo išklausytos per 2006 m. lapkričio 14 d. ir 15 d. apklausą.

14      2007 m. kovo 23 d. Komisija nusiuntė ieškovėms laišką, išdėstydama jame faktines aplinkybes.

15      Į šį laišką dėl faktinių aplinkybių ieškovės atsakė 2007 m. gegužės 16 d.

 Ginčijamas sprendimas

16      2007 m. gruodžio 19 d. Komisija priėmė Sprendimą C (2007) 6474 galutinis dėl procedūros pagal [EB] 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (COMP/34.579 – MasterCard, COMP/36.518 – EuroCommerce, COMP 38.580 – Commercial Cards) (toliau – ginčijamas sprendimas), kurio esminiai aspektai bus nurodyti toliau.

I –  Banko kortelių ir tarpbankinių mokesčių keturšalė sistema

17      Komisija primena, kad banko kortelių keturšalė (taip pat dar vadinama atvira) sistema, pavyzdžiui, MasterCard sistema, skiriasi nuo trišalių sistemų tuo, kad keturšalėse sistemose banko kortelę išdavusi finansų įstaiga (toliau – kortelę išdavęs bankas) gali skirtis nuo finansų įstaigos, prekybininkams teikiančios aptarnavimo paslaugas, t. y. paslaugas, leidžiančias atsiskaityti kortelėmis (toliau – aptarnaujantis bankas) (ginčijamo sprendimo 234–249 konstatuojamosios dalys).

18      Tarpbankiniai mokesčiai yra susiję su santykiais tarp kortelę išdavusio ir aptarnaujančio banko atsiskaitant kortele ir yra kortelę išdavusio banko naudai išskaičiuotos sumos dydžio. Šie mokesčiai neturi būti painiojami su mokesčiais, aptarnaujančio banko taikomais prekybininkams [„merchant service charge“, paslaugos prekybininkams mokestis (toliau – MSC)].

19      Komisija pažymėjo, kad mokėjimo organizacija MasterCard paprastai kortelę išdavusiems bankams nenustato gautų tarpbankinių mokesčių konkretaus panaudojimo būdo ir nuolat nekontroliuoja, kaip šie bankai juos naudoja (ginčijamo sprendimo 138 konstatuojamoji dalis). Ji taip pat konstatavo, kad ieškovės tarpbankinių mokesčių nelaikė arba jau nebelaiko kaina ar atlyginimu už tam tikras korteles išdavusių bankų prekybininkams teikiamas paslaugas, o kortelių turėtojų ir prekybininkų poreikių derinimo sistema (ginčijamo sprendimo 146–155 konstatuojamosios dalys).

20      Ginčijamas sprendimas susijęs ne su visais pagal MasterCard sistemą surenkamais tarpbankiniais mokesčiais, o tik su tais, kurie ginčijamame sprendime laikomi EEE arba euro zonoje taikomais atsarginiais daugiašaliais tarpbankiniais mokesčiais, t. y. taikomais, kai nėra dvišalių tarp korteles išduodančių ir aptarnaujančių bankų nustatytų tarpbankinių mokesčių ar kolektyviai nacionaliniu lygiu nustatytų tarpbankinių mokesčių (toliau – DTM) (ginčijamo sprendimo 118 konstatuojamoji dalis).

II –  Atitinkamos rinkos apibrėžimas

21      Komisijos nuomone, reikia skirti tris skirtingų produktų keturšalių banko kortelių sistemų srityje rinkas: visų pirma „aukštutinę“ rinką, apimančią banko kortelių sistemos teikiamas paslaugas finansų institucijoms, t. y. rinką, kurioje konkuruoja įvairios kortelių sistemos (toliau – tarpsisteminė rinka), antra, pirmąją „žemutinę“ rinką, kurioje korteles išduodantys bankai konkuruoja dėl klientų banko kortelių turėtojų (toliau – kortelių išdavimo rinka), ir trečia, antrąją „žemutinę“ rinką, kurioje korteles aptarnaujantys bankai konkuruoja dėl klientų prekybininkų (toliau – kortelių aptarnavimo rinka) (ginčijamo sprendimo 278–282 konstatuojamosios dalys).

22      Komisija atitinkamą rinką apibrėžė kaip iš nacionalinių kortelių aptarnavimo rinkų valstybėse narėse ir EEE sudarytą rinką (ginčijamo sprendimo 283–329 konstatuojamosios dalys).

23      Ji nepritarė ieškovių per administracinę procedūrą pateiktiems argumentams, kad egzistavo tik viena aptariamų produktų rinka, t. y. rinka, kurioje mokėjimo kortelių sistemų tiek kortelių turėtojams, tiek prekybininkams teikiamos paslaugos konkuruoja tarpusavyje ir konkuruoja su kitomis mokėjimo priemonėmis, įskaitant grynus pinigus ir mokėjimo čekius (ginčijamo sprendimo 250–277 konstatuojamosios dalys).

III –  EB 81 straipsnio 1 dalies taikymas

A –  Įmonių asociacijos sprendimas

24      Komisija mano, kad mokėjimo organizacijos MasterCard sprendimai, susiję su DTM nustatymu, yra įmonių asociacijos sprendimai, kaip jie suprantami pagal EB 81 straipsnio 1 dalį, nepaisant dėl MasterCard IPO padarytų valdymo ir struktūros pakeitimų.

25      Pirma, ji iš esmės nurodo, kad mokėjimo organizacija MasterCard iki IPO buvo įmonių asociacija ir kad šis įvykis neturėjo lemiamos reikšmės tokią kvalifikaciją patvirtinantiems veiksniams (ginčijamo 345–357 konstatuojamosios dalys), be kita ko, Komisija pažymėjo, kad mokėjimo organizacijos ekonominės nuosavybės pasikeitimas nėra lemiamas veiksnys (ginčijamo sprendimo 358 konstatuojamoji dalis). Ji taip pat nurodo, kad asociacijos valdymas Europoje išliko bankų rankose (ginčijamo sprendimo 359–367 konstatuojamosios dalys).

26      Antra, Komisija nurodė, jog nebuvo ginčijama, kad iki IPO su DTM susiję sprendimai buvo įmonių asociacijos sprendimai. Šis kvalifikavimas turi būti taikomas ir po IPO priimtiems su DTM susijusiems sprendimams. Darydama šią išvadą ji, be kita ko, rėmėsi tuo, kad išliko bendri mokėjimo organizacijos MasterCard ir bankų interesai, ir tuo, kad šie bankai sutiko su nauja minėtos organizacijos struktūra (ginčijamo sprendimo 370–399 konstatuojamosios dalys).

B –  Konkurencijos ribojimas

27      Atkreipdama dėmesį į tam tikrus veiksnius, rodančius tikslą riboti konkurenciją, Komisija savo analizę grindžia tik dviem konkurenciją ribojančio DTM poveikio aspektais kortelių aptarnavimo rinkoje (ginčijamo sprendimo 401–407 konstatuojamosios dalys).

28      Komisijos nuomone, mokėjimo organizacijos MasterCard nariai bendrai daro įtaką rinkai prekybininkų ir jų klientų atžvilgiu. Tokiu būdu DTM išpučia MSC bazę, kuri galėtų būti mažesnė, jei DTM nebūtų ir jei būtų draudžiama korteles išdavusiems bankams vienašališkai po atliktų operacijų nustatyti tarifus (toliau – draudimas ex post nustatyti tarifus). Iš to darytina išvada, kad Komisijos ginčijamame sprendime nagrinėtais DTM ribojama konkurencija aptarnaujančių bankų prekybininkams ir jų klientams nustatomomis kainomis (ginčijamo sprendimo 410, 411 ir 522 konstatuojamosios dalys).

29      Šiuo klausimu visų pirma ji, remdamasi būtent aplinkybe, kad DTM buvo taikomi tam tikrose valstybėse narėse nesant dvišalių ar nacionalinių tarpbankinių mokesčių ir kad DTM galėjo būti remiamasi nustatant nacionalinius tarpbankinius mokesčius, nurodė, kad DTM turėjo ribojantį poveikį ne tik tarptautinių, bet ir nacionalinių atsiskaitymų aptarnavimui (ginčijamo sprendimo 412–424 konstatuojamosios dalys).

30      Antra, Komisija iš įvairių įrodymų padarė išvadą, kad DTM nulemdavo minimalų MSC dydį (ginčijamo sprendimo 425–438 konstatuojamosios dalys).

31      Be to, ji šiuo atžvilgiu pažymėjo, kad DTM vaidmuo kortelių išdavimo rinkoje ir tarpsisteminėje rinkoje didino jų konkurenciją ribojantį poveikį kortelių aptarnavimo rinkoje, nes, pirma, korteles išduodantys bankai yra suinteresuoti pasiūlyti savo klientams korteles, už naudojimąsi kuriomis numatyti didesni DTM, ir, antra, konkurencija tarp kortelių sistemų bankų klientams vyksta mažesnius DTM siūlančių sistemų nenaudai (ginčijamo sprendimo 461–491 konstatuojamosios dalys).

32      Komisija taip pat konstatavo, jog korteles išduodantys bankai nebuvo suinteresuoti daryti konkurencinį spaudimą siekiant sumažinti DTM, nes jie patys tiesiogiai arba netiesiogiai gaudavo šį mokestį (ginčijamo sprendimo 499–501 konstatuojamosios dalys).

33      Kalbant apie prekybininkus, jie neturėjo pakankamai galios prieštarauti dėl DTM dydžio (ginčijamo sprendimo 502–506 konstatuojamosios dalys). Kad prieitų prie šios išvados Komisija, be kita ko, atsižvelgė į kitų MasterCard sistemos taisyklių poveikį, o konkrečiai į taisyklės, įpareigojančios aptarnauti visas bet kokio banko korteles, poveikį (Honour All Cards Rule , toliau – HACR) (ginčijamo sprendimo 507–521 konstatuojamosios dalys) ir į šios mokėjimo priemonės patrauklumą vartotojams (ginčijamo sprendimo 504 ir 506 konstatuojamosios dalys).

C –  Galimai objektyvaus DTM būtinumo, kad veiktų MasterCard sistema, vertinimas

34      Pirmiausia Komisija priminė, kad atvirkščiai pagrindinę operaciją įgyvendinti būtiniems apribojimams, paprasčiausiai pageidautini apribojimai, kad minėta operacija komerciniu požiūriu būtų sėkminga ar veiksminga, gali būti nagrinėjami tik remiantis EB 81 straipsnio 3 dalimi (ginčijamo sprendimo 524–531 konstatuojamosios dalys).

35      Komisija mano, kad DTM negali būti laikomi pagalbiniais apribojimais, nes jie nėra objektyviai būtini, kad veiktų atvira mokėjimo kortelių sistema. Ši sistema gali veikti tik remdamasi kortelių turėtojų atlyginimu korteles išdavusiems bankams, prekybininkų atlyginimu korteles išdavusiems bankams ir mokesčiais sistemos savininkui, mokamais korteles išdavusių ir aptarnaujančių bankų (ginčijamo sprendimo 549–552 konstatuojamosios dalys). Šiuo klausimu minėta institucija rėmėsi aplinkybe, kad, be DTM, Europoje veikė dar penkios banko kortelių atviros sistemos (ginčijamo sprendimo 555–614 konstatuojamosios dalys). Komisija taip pat nurodė Australijos centrinio banko įpareigojimą sumažinti tarpbankinius mokesčius ir tai, jog ši aplinkybė neturėjo jokio poveikio MasterCard sistemos patikimumui (ginčijamo sprendimo 634–644 konstatuojamosios dalys).

36      Dėl HACR poveikio Komisija nurodė, kad DTM panaikinimas nesuteiktų laisvės korteles išduodantiems bankams laisvai ir vienašališkai nustatyti tarpbankinius mokesčius, nes šios rizikos būtų galima išvengti nustatant taisyklę, kurios poveikis būtų mažiau ribojantis konkurenciją, kaip antai draudimą ex post nustatyti tarifus (ginčijamo sprendimo 553 ir 554 konstatuojamosios dalys).

37      Komisija nepritarė ieškovių argumentams, susijusiems su sąnaudų padidėjimu, kurį lemtų DTM panaikinimas. Taip pat ji neigė, kad dėl šio panaikinimo taip padidėtų kortelių turėtojų mokėtini mokesčiai, kad kortelių paklausa taptų nepakankama (ginčijamo sprendimo 609–614 konstatuojamosios dalys). Be to, ji nepritarė ieškovių analizei, pagal kurią DTM nebuvimas lemtų sąnaudų kolektyvinį paskirstymą sistemos viduje ir dėl to jų poveikis prekybininkams būtų toks pats kaip ir DTM (ginčijamo sprendimo 615–619 konstatuojamosios dalys).

38      Ji taip pat nemanė, jog DTM buvo objektyviai būtini, kad MasterCard galėtų konkuruoti su trišalėmis sistemomis (ginčijamo sprendimo 620–625 konstatuojamosios dalys).

39      Be to, Komisija nusprendė, kad DTM konkurenciją ribojantis poveikis buvo didelis (ginčijamo sprendimo 649–660 konstatuojamosios dalys) ir kad turėjo įtakos prekybai tarp valstybių narių (ginčijamo sprendimo 661 ir 662 konstatuojamosios dalys).

IV –  EB 81 straipsnio 3 dalies taikymas

40      Komisijos nuomone, šioje byloje ieškovių pateiktų ekonominių argumentų, susijusių su DTM vaidmeniu MasterCard sistemos pusiausvirai ir šios sistemos maksimizavimui, iš esmės nepakanka norint įrodyti, kad šie mokesčiai teikia objektyvią naudą. Ji mano, kad nenustatė per didelės įrodinėjimo naštos ieškovėms prašydama pateikti empirinius įrodymus. Ji taip pat pateikė tam tikrus įrodymus, kaip antai tam tikrų be DTM veikiančių banko kortelių sistemų didelis produktyvumas ir pajamų, kurias bankai gauna iš kortelių išdavimo veiklos, dydis, paneigiančius ieškovių argumentus (ginčijamo sprendimo 679–701 ir 729–733 konstatuojamosios dalys).

41      Be to, Komisija nagrinėjo teorinį pagrindą, kuriuo remiasi ieškovės, t. y. Baxter modelį, tačiau atmetė jų argumentus dėl šiam modeliui būdingo ribotumo (ginčijamo sprendimo 720–724 konstatuojamosios dalys).

42      Dėl sąlygos, kad pagrįsta pelno dalis atitektų naudotojams, Komisija nusprendė, kad ieškovės nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog galima objektyvi nauda kompensuoja DTM neigiamą įtaką prekybininkams ir jų klientams (ginčijamo sprendimo 739–746 konstatuojamosios dalys) .

V –  Rezoliucinė dalis

43      Ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies 1 ir 2 straipsniuose nustatyta:

„1 straipsnis

Nuo 1992 m. gegužės 22 d. iki 2007 m. gruodžio 19 d. mokėjimo organizacija MasterCard ir jai atstovaujantys juridiniai subjektai [ieškovės] pažeidė [EB] 81 straipsnį, o nuo 1994 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 19 d. – [ir] EEE susitarimo 53 straipsnį, faktiškai nustatydamos mažiausią kainą, kurią aptarnaujančiam bankui už mokėjimo kortelių aptarnavimą [EEE] prekybos ar paslaugų įmonės privalo sumokėti kaip atsarginį tarpbankinį mokestį už MasterCard vartojimo kredito ir beprocenčio kredito korteles ir MasterCard arba Maestro debeto korteles.

2 straipsnis

Mokėjimo organizacija MasterCard ir jai atstovaujantys juridiniai subjektai nutraukia 1 straipsnyje nurodytą pažeidimą atsižvelgdami į 3–5 straipsnių nuostatas.

Mokėjimo organizacija MasterCard ir jai atstovaujantys juridiniai subjektai nekartoja jokio 1 straipsnyje nurodyto pažeidimo veiksmo ar veiksmų, kurių tikslas ar poveikis yra toks pats arba panašus. Visų pirma, jie netaiko SEPA ar euro zonos atsarginių tarpbankinių mokesčių.“

44      Ginčijamo sprendimo 3 straipsnyje Komisija įpareigojo ieškoves per šešis mėnesius visiškai panaikinti aptariamus DTM, pakeisti asociacijos tinklo taisykles ir panaikinti visus su DTM susijusius sprendimus. Ginčijamo sprendimo 4 straipsniu ieškovės buvo įpareigotos per šešis mėnesius pranešti apie visus asociacijos tinklo taisyklių pokyčius finansinėms institucijoms ir Europos ekonominės erdvės tarpuskaitos namams bei atsiskaitymų bankams. To paties sprendimo 5 straipsnyje nustatytas įpareigojimas ieškovėms internete paskelbti ginčijamo sprendimo santrauką. 6 straipsnyje numatoma galimybė prašyti Komisijos pratęsti ieškovėms nustatytą šešių mėnesių terminą, siekiant kad būtų laikomasi 2–5 straipsniuose nustatytų įpareigojimų. Galiausiai ginčijamo sprendimo 7 straipsnyje numatyta, kad nors vieno iš šių įpareigojimų nesilaikymas bus baudžiamas 3,5 % praėjusių veiklos metų vienos dienos konsoliduotosios pasaulinės apyvartos dydžio bauda.

 Procesas

45      Ši byla buvo pradėta ieškiniu, pateiktu Pirmosios instancijos teismo (dabar – Bendrasis Teismas) kanceliarijoje 2008 m. kovo 1 d.

46      2008 m. rugsėjo 12 d. Nutartimi Teismo penktosios kolegijos pirmininkas Jungtinei Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystei leido įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimų.

47      Pirmąja 2008 m. gruodžio 9 d. Nutartimi Teismo penktosios kolegijos pirmininkas BRC ir EuroCommerce leido įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimų.

48      Antrąja 2008 m. gruodžio 9 d. nutartimi Teismo penktosios kolegijos pirmininkas leido įstoti į bylą palaikyti ieškovių reikalavimų šioms bendrovėms:

–        Banco Santander SA,

–        HSBC Bank plc (toliau – HSBC),

–        Bank of Scotland plc,

–        Royal Bank of Scotland plc (toliau – RBS),

–        Lloyds TSB Bank plc (toliau – Lloyds TSB),

–        MBNA Europe Bank Ltd (toliau – MBNA).

49      2008 m. rugpjūčio 4 d. ir gruodžio 5 d., taip pat 2009 m. vasario 19 d., balandžio 29 d. ir liepos 23 d. laiškais ieškovės paprašė nepateikti tam tikros ieškinyje ir atsiliepime į ieškinį, dublike, jos pastabose dėl įstojimo į bylą paaiškinimų ir triplike esančios konfidencialios informacijos į bylą įstojusioms šalims. Jos parengė šių įvairių procesinių dokumentų nekonfidencialias versijas. Įstojusioms į bylą šalims buvo pateiktos tik šios nekonfidencialios procesinių dokumentų versijos. Įstojusios į bylą šalys dėl to nepareiškė prieštaravimų.

50      2009 m. vasario 25 d. RBS paprašė, kad jo pastabose dėl įstojimo į bylą esanti tam tikra konfidenciali informacija nebūtų pateikta kitoms į bylą įstojusioms šalims. Analogiškus prašymus dėl savo pastabų dėl įstojimo į bylą kitą dieną pateikė MBNA, HSBC ir Bank of Scotland. Tokį patį prašymą dėl savo pastabų dėl įstojimo į bylą 2009 m. kovo 3 d. pateikė EuroCommerce. Į bylą įstojusios šalys pateikė nekonfidencialias savo pastabų dėl įstojimo į bylą versijas. Kitoms į bylą įstojusios šalims buvo pateiktos tik šios nekonfidencialios pastabų dėl įstojimo į bylą versijos. Šios įstojusios į bylą šalys dėl to nepareiškė prieštaravimų.

51      2010 m. sausio 8 d. ieškovės pasiūlė Bendrajam Teismui nustatyti proceso organizavimo priemones pagal jo Procedūros reglamento 64 straipsnio 4 dalį. 2010 m. sausio 29 d. ir kovo 31 d. ieškovės paprašė nepateikti tam tikros prašyme dėl proceso organizavimo priemonių ir Komisijos atsakyme į šį prašymą esančios konfidencialios informacijos į bylą įstojusioms šalims ir pateikė nekonfidencialią šių procesinių dokumentų versiją. Įstojusioms į bylą šalims buvo pateikta tik ši nekonfidenciali procesinių dokumentų versija. Įstojusios į bylą šalys dėl to nepareiškė prieštaravimų.

52      Susipažinęs su teisėjo pranešėjo pranešimu, Bendrasis Teismas (septintoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį.

53      Šalių žodiniai pareiškimai ir atsakymai į Bendrojo Teismo žodžiu pateiktus klausimus išklausyti per 2011 m. liepos 8 d. posėdį.

 Šalių reikalavimai

54      Ieškovės Bendrojo Teismo prašo:

–        pripažinti ieškinį priimtinu,

–        panaikinti ginčijamą sprendimą arba panaikinti bent jo 3–5 ir 7 straipsnius,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

55      Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovių bylinėjimosi išlaidas.

56      Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė, BRC ir EuroCommerce prašo Bendrojo Teismo atmesti ieškinį.

57      Banco Santander, RBS, Lloyds TSB ir MBNA Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamą sprendimą,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

58      HSBC Bendrojo Teismo prašo panaikinti ginčijamą sprendimą.

59      Bank of Scotland Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamą sprendimą arba panaikinti bent jo 3–5 ir 7 straipsnius,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

I –  Dėl ieškovių prašymo taikyti proceso organizavimo priemones

60      Ieškovės norėtų, kad taikant proceso organizavimo priemones Komisijai būtų nurodyta pakeisti tripliko dalį, panaikinant nuorodas į jų vienašalius įsipareigojimus.

61      Iš šios tripliko dalies matyti, kad po ginčijamo sprendimo priėmimo diskusijos tarp ieškovių ir Komisijos tęsėsi ir baigėsi įsipareigojimais, susijusiais su nauju DTM apskaičiavimo metodu, t. y. įsipareigojimais, dėl kurių už konkurenciją atsakinga Komisijos narė nurodė, jog „ji nemato jokių priežasčių siūlyti Komisijai pradėti procedūrą dėl remiantis šiuo nauju metodu nustatytų DTM“.

62      Ieškovės mano, kad šios nuorodos buvo pateiktos pažeidžiant su Komisija sudarytą susitarimą, pagal kurį jų diskusijos ir visi galimi susitarimai dėl DTM yra „konfidencialūs“ ir „nepažeidžia jokių reikalavimų“ (without prejudice). Komisija pažymi, kad DTM atnaujinimas yra gerai žinomas faktas, nes tiek ieškovės, tiek Komisija paskelbė pranešimus spaudai šiuo klausimu. Ji taip pat nurodo, kad ieškovės klaidingai supranta „nepažeidžia jokių reikalavimų“ sąvoką.

63      Pagal nusistovėjusią teismų praktiką Bendrasis Teismas turi nuspręsti dėl proceso organizavimo priemonių [2003 m. spalio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Corus UK prieš Komisiją, C‑199/99 P, Rink. p. I‑11177, 67 punktas; 1991 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Pérez-Mínguez Casariego prieš Komisiją, T‑1/90, Rink. p. II‑143, 94 punktas ir 2007 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Neumann prieš VRDT (Mikrofono galvutės forma), T‑358/04, Rink. p. II‑3329, 66 punktas].

64      Šioje byloje pakanka konstatuoti, kad ginčijamos nuorodos susijusios su įvykiu, įvykusiu po to, kai buvo priimtas ginčijamas sprendimas, taigi jos neturi jokios reikšmės jo teisėtumui (šiuo klausimu žr. 2002 m. vasario 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Atlantic Container Line ir kt. prieš Komisiją, T‑395/94, Rink. p. II‑875, 252 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

65      Todėl reikia atmesti ieškovių prašymą taikyti proceso organizavimo priemones, nenagrinėjant konkrečios įsipareigojimų, apibrėžtų šalių susirašinėjimuose esančia nuoroda, kad jų diskusijos yra konfidencialios ir „nepažeidžia jokių reikalavimų“, apimties.

II –  Dėl šalių rašytinių pareiškimų tam tikrų priedų turinio priimtinumo

66      Komisija mano, kad ieškinio ir dubliko tam tikruose prieduose pateikti argumentai turi būti atmesti kaip nepriimtini pagal Bendrojo Teismo praktiką, nes argumentų pateikimas prieduose yra nesuderinamas su grynai įrodomąja ir pagalbine šių priedų funkcija.

67      Dublike ieškovės tvirtina, kad minėtais priedais tik pagrindžiami pačiame ieškinyje nurodyti argumentai, ir todėl tie priedai yra priimtini. To negalima pasakyti apie tam tikrus atsiliepimo į ieškinį priedus, kuriuose pateikiami minėtame atsiliepime į ieškinį nenurodyti argumentai, ir todėl į juos negali būti atsižvelgta nagrinėjant šią bylą.

68      Pagal Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnį ir Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punktą ieškinyje turi būti nurodomas ginčo dalykas ir pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką tam, kad ieškinys būtų priimtinas, reikia, kad svarbiausios faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis jis pagrįstas, būtų bent jau trumpai, bet nuosekliai ir suprantamai nurodytos pačiame ieškinio tekste. Nors ieškinio turinys specifiniais klausimais gali būti pagrįstas ir papildytas pateikiant nuorodas į prie jo pridėtų dokumentų ištraukas, bendroji nuoroda į kitus dokumentus, netgi ieškinio priedus, negali kompensuoti pagrindinių teisinių argumentų nebuvimo, kurie pagal pirmiau nurodytas nuostatas turi būti nurodyti pačiame ieškinyje. Be to, Bendrasis Teismas neprivalo prieduose ieškoti ir nustatyti pagrindų ir argumentų, kuriuos jis galėtų laikyti pagrindžiančiais ieškinį, nes priedai atlieka tik įrodomąją ir pagalbinę funkciją (žr. 2007 m. rugsėjo 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Microsoft prieš Komisiją, T‑201/04, Rink. p. II‑3601, 94 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

69      Toks Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnio ir Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punkto aiškinimas taikytinas dubliko, kuris pagal to paties reglamento 47 straipsnio 1 dalį turi papildyti ieškinį, priimtinumo sąlygoms (68 punkte minėto Sprendimo Microsoft prieš Komisiją 95 punktas).

70      Nors, atsižvelgiant į teisėtumo prezumpciją, kuri taikoma Sąjungos institucijų priimtiems aktams, ieškinio ir atsiliepimo į ieškinį tikslai yra skirtingi, ir todėl jiems taikomi skirtingi reikalavimai, vis dėlto, kalbant apie galimybę daryti nuorodas į prie atsiliepimo į ieškinį pridėtus rašytinius dokumentus, reikia laikytis to paties požiūrio kaip ir ieškinio atveju, nes Procedūros reglamento 46 straipsnio 1 dalies b punkte numatoma, kad atsiliepime į ieškinį turi būti nurodyti teisiniai ir faktiniai argumentai.

71      Prieštaravimai dėl nuorodų į priedus prireikus bus išnagrinėti atliekant atskirų pagrindų ir argumentų, su kuriais jie susiję, tyrimą. Į priedus bus atsižvelgta tik tiek, kiek jie pagrindžia arba papildo pagrindus arba argumentus, aiškiai šalių nurodytus pateiktuose rašytiniuose pareiškimuose, ir tik tais atvejais, kai bus galima tiksliai nustatyti, kurios konkrečiai iš juose nurodytų aplinkybių pagrindžia arba papildo šiuos pagrindus arba argumentus (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 68 punkte minėto Sprendimo Microsoft prieš Komisiją 99 punktą).

III –  Dėl esmės

72      Šį ieškinį visų pirma sudaro prašymas panaikinti ginčijamą sprendimą, ir, antra, subsidiarus parašymas panaikinti minėto sprendimo 3–5 ir 7 straipsnius.

A –  Dėl prašymo panaikinti ginčijamą sprendimą

73      Grįsdamos šį prašymą ieškovės nurodo keturis ieškinio pagrindus, susijusius su, pirma, EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimu dėl klaidų atliekant DTM poveikio konkurencijai tyrimą, antra, EB 81 straipsnio 3 dalies pažeidimu, trečia, EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimu dėl sprendimų, susijusių su DTM, klaidingo pripažinimo įmonių asociacijos sprendimais, ir, ketvirta, administracinės procedūros trūkumais ir faktinėmis klaidomis.

1.     Dėl pirmojo pagrindo, susijusio su EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimu, nes Komisija neteisingai nusprendė, kad nustatant DTM ribojama konkurencija

74      Šį pagrindą iš esmės sudaro dvi dalys. Nurodydamos pirmą dalį ieškovės tvirtina, kad Komisija neteisingai nusprendė, jog DTM turi konkurenciją ribojantį poveikį. Nurodydamos antrą dalį ieškovės tvirtina, kad Komisija turėjo nuspręsti, jog DTM yra objektyviai būtini, kad veiktų MasterCard sistema.

75      Ieškovių daromą nuorodą į tariamą objektyvią DTM būtinybę reikia suprasti kaip reiškiančią, kad Komisija turėjo nuspręsti, jog šie mokesčiai yra pagalbinis apribojimas, susijęs su MasterCard sistema, ir dėl to ji negalėjo atskirai nagrinėti jų poveikio konkurencijai, o turėjo juos nagrinėti kartu su MasterCard sistemos, kuriai jie priskirtini, poveikiu.

76      Kadangi atsakymas į antrą dalį yra susijęs su galimybe atskirai nagrinėti DTM poveikį konkurencijai, nagrinėjimą reikia pradėti nuo šios dalies.

a)     Dėl pagrindo dalies, susijusios su klaidingu objektyvaus DTM būtinumo vertinimu

77      Pagalbinio apribojimo sąvoka apima bet kokį su pagrindinės operacijos įgyvendinimu tiesiogiai susijusį ir būtiną apribojimą (2001 m. rugsėjo 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo M6 ir kt. prieš Komisiją, T‑112/99, Rink. p. II‑2459, 104 punktas).

78      Su pagrindinės operacijos įgyvendinimu tiesiogiai susijusiu apribojimu reikia laikyti bet kokį apribojimą, kuris reikalingas šiai operacijai įgyvendinti ir kuris su ja aiškiai susijęs (77 punkte minėto Sprendimo M6 ir kt. prieš Komisiją 105 punktas).

79      Sąlygą, susijusią su apribojimo būtinumu, reikia patikrinti dviem aspektais. Reikia nustatyti, pirma, ar apribojimas yra objektyviai būtinas pagrindinei operacijai įgyvendinti ir, antra, ar jis yra jai proporcingas (77 punkte minėto Sprendimo M6 ir kt. prieš Komisiją 106 punktas).

80      Kalbant apie objektyvaus apribojimo būtinumo patikrinimą, reikia priminti, kad kadangi negali būti pripažintas protingumo taisyklės egzistavimas, būtų klaidinga objektyvaus būtinumo sąlygą aiškinti kaip reiškiančią, jog turi būti pasveriamos konkurenciją skatinančios ir ją ribojančios susitarimo pasekmės. Tokia analizė iš tiesų gali būti atlikta tik konkrečiai pagal EB 81 straipsnio 3 dalį. Todėl apribojimo objektyvaus būtinumo, palyginti su pagrindine operacija, patikrinimas gali būti tik santykinai abstraktus. Reikia ne patikrinti, ar, atsižvelgiant į konkurencinę situaciją atitinkamoje rinkoje, apribojimas yra būtinas pagrindinės operacijos komercinei sėkmei, o nustatyti, ar dėl pagrindinės operacijos ypatumų apribojimas įgyvendinant šią operaciją yra būtinas. Jeigu, nesant apribojimo, pagrindinė operacija pasirodytų esanti sunkiai įgyvendinama ar išvis negalėtų būti įgyvendinta, apribojimas galėtų būti laikomas objektyviai būtinu jai įgyvendinti (77 punkte minėto Sprendimo M6 ir kt. prieš Komisiją 107 ir 109 punktai).

81      Kalbant apie apribojimo proporcingumo pagrindinės operacijos įgyvendinimui tyrimą, reikia patikrinti, ar jo trukmė ir taikymo sritis dalyko ir vietos atžvilgiu neviršija to, kas būtina šiai operacijai įgyvendinti. Jei apribojimo trukmė ir taikymo sritis viršija tai, kas būtina šiai operacijai įgyvendinti, jį reikia įvertinti atskirai pagal EB 81 straipsnio 3 dalį (77 punkte minėto Sprendimo M6 ir kt. prieš Komisiją 113 punktas).

82      Galiausiai reikia pažymėti: kadangi pagrindinės operacijos atžvilgiu specialaus susitarimo pagalbinio pobūdžio vertinimas reiškia sudėtingą ekonominiu požiūriu vertinimą, kurį turi atlikti Komisija, teisminė šio įvertinimo kontrolė apsiriboja klausimu, ar buvo laikomasi procesinių taisyklių, ar jis pakankamai motyvuotas, ar faktai atitinka tikrovę, ar nėra akivaizdžios vertinimo klaidos ir ar nebuvo piktnaudžiauta įgaliojimais (77 punkte minėto Sprendimo M6 ir kt. prieš Komisiją 114 punktas).

83      Šioje byloje nagrinėjama tik su objektyviu DTM būtinumu susijusi sąlyga. Ieškovės, palaikomos kelių į bylą įstojusių šalių, iš esmės nurodo du kaltinimus. Jos tvirtina, kad ginčijamas sprendimas yra klaidingas, nes Komisija jame pritaikė netinkamus teisinius kriterijus. Jos taip pat tvirtina, kad Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą nagrinėdama objektyvų minėtų DTM būtinumą.

 Dėl kaltinimo, susijusio su netinkamų teisinių kriterijų taikymu

84      Ieškovės priekaištauja Komisijai nenagrinėjus DTM atsižvelgiant į jų teisinį ir ekonominį kontekstą. Jos tvirtina, kad Komisija padarė teisės klaidą, nes atsižvelgusi į tvirtinimą, kad MasterCard sistema gali veikti be DTM, padarė išvadą, kad jie nėra objektyviai būtini. Tačiau iš teismų praktikos matyti, kad jei paaiškėja, jog nesant apribojimo pagrindinė operacija yra sunkiai įgyvendinama, apribojimas gali būti laikomas objektyviai būtinu ją įgyvendinti. Tas pats pasakytina, kai šią pagrindinę operaciją yra sunkiau įgyvendinti arba ją galima įgyvendinti tik esant neaiškesnėms sąlygoms, su mažesne tinkamo įgyvendinimo tikimybe.

85      Komisija neigia šio kaltinimo pagrįstumą.

86      Atsižvelgiant į šio sprendimo 77–82 punktuose nurodytą teismo praktiką reikia atmesti šį kaltinimą kaip nepagrįstą.

87      Iš tikrųjų, kaip teisingai nurodo ieškovės, iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad vertinant konkurenciją ribojantį poveikį pagal EB 81 straipsnio 1 dalį, turi būti atsižvelgiama į susitarimo, įmonių asociacijų sprendimo ar suderintų veiksmų konkrečias aplinkybes, kuriomis pasireiškia jų poveikis, ir ypač į ekonomines ir teisines aplinkybes, kuriomis veikia atitinkamos įmonės, nagrinėjamų gaminių ar paslaugų pobūdį bei realias ir atitinkamos rinkos veikimo sąlygas ir struktūrą (žr. 1998 m. rugsėjo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo European Night Services ir kt. prieš Komisiją, T‑374/94, T‑375/94, T‑384/94 ir T‑388/94, Rink. p. II‑3141, 136 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

88      Vis dėlto tai nereiškia, kad vertinant objektyvų DTM būtinumą, kad veiktų MasterCard sistema, turi būti atsižvelgta, kaip tvirtina ieškovės, į DTM privalumus minėtai sistemai.

89      Kaip matyti iš šio sprendimo 77 punkte nurodytos teismo praktikos, apribojimo objektyvaus būtinumo patikrinimas yra sąlyginai abstraktus. Iš tikrųjų tik pagrindinei operacijai veikti visais atvejais būtini apribojimai gali būti laikomi patenkančiais į pagalbinių apribojimų teorijos taikymo sritį. Svarstymai, susiję su apribojimo būtinumu atsižvelgiant į konkurencijos padėtį nagrinėjamoje rinkoje, nėra apribojimo pagalbinio pobūdžio tyrimo dalis (šiuo klausimu žr. 77 punkte minėto Sprendimo M6 ir kt. prieš Komisiją 121 punktą).

90      Todėl aplinkybė, kad DTM nebuvimas gali turėti neigiamų pasekmių MasterCard sistemos veikimui, dar nereiškia, kad minėti DTM turi būti laikomi objektyviai būtinais, jei atlikus MasterCard sistemos analizę, įvertinant jos ekonominį ir teisinį kontekstą, paaiškėja, kad ji vis tiek veiktų ir be minėtų mokesčių.

91      Komisijos išvada, kad DTM nėra objektyviai būtini, nes MasterCard sistema galėtų veikti ir be jų, nėra teisiniu požiūriu klaidinga.

92      Priešingai nei tvirtina ieškovės, Komisija netaikė klaidingų teisinių kriterijų, todėl reikia atmesti šį kaltinimą.

 Dėl kaltinimo, susijusio su klaidingu objektyvaus DTM būtinumo tyrimu

93      Kadangi DTM, viena vertus, yra atsarginis atsiskaitymo už operacijas būdas, taikomas operacijoms, kai nėra konkretesnio susitarimo tarp korteles išdavusio ir aptarnaujančio bankų ir, kita vertus, vertintinas kaip lėšų pervedimas korteles išdavusiems bankams, reikia išnagrinėti galimai objektyvų DTM būtinumą šių dviejų aspektų atžvilgiu.

–       Dėl DTM, kaip atsarginio atsiskaitymo už operacijas būdo, objektyvaus būtinumo

94      Ieškovės iš esmės tvirtina, kad DTM yra objektyviai būtini MasterCard sistemai, nes tai yra atsarginis atsiskaitymo už operacijas būdas. Nesant DTM, dėl HACR, kuri įpareigoja atlyginti už visus MasterCard kortele atliktas operacijas, aptarnaujantys bankai priklausytų nuo korteles išdavusių bankų geros valios, nes šie vienašališkai galėtų nustatyti tarpbankinio mokesčio dydį, o prekybininkai ir aptarnaujantys bankai privalėtų aptarnauti operaciją.

95      Ginčijamo sprendimo 554 konstatuojamojoje dalyje Komisija į šį argumentą atsakė pažymėdama:

„Galimybė, kad tam tikri korteles išdavę bankai išnaudos pagal HACR įsipareigojusius aptarnaujančius bankus, galėtų būti panaikinta tinklo taisykle, kuri turi mažesnį konkurenciją ribojantį poveikį, nei šiuo atveju pasirinktas MasterCard sprendimas, pagal kurį bet kokiu atveju turi būti taikomi tam tikro dydžio tarpbankiniai mokesčiai. Kitas sprendimas būtų taisyklė, draudžianti ex post nustatyti tarifus nesant dvišalio susitarimo tarp bankų. Ši taisyklė įpareigotų kortelę išdavusį banką pripažinti visus į sistemą aptarnaujančio banko tinkamai įtrauktus mokėjimus ir draustų kiekvienam bankui reikalauti iš kito banko užmokesčio, kai nėra dvišalio susitarimo dėl šio užmokesčio dydžio. Šis sprendimas, skirtas „apsaugoti“ aptarnaujančius bankus nuo korteles išdavusių bankų piktnaudžiavimo naudojantis HACR, mažiau riboja konkurenciją nei DTM, nes šiuo atveju nenustatoma iš kiekvienos sistemos pusės minimali kaina.“

96      Reikia konstatuoti, kad šiuose argumentuose nėra akivaizdžios vertinimo klaidos. Iš tikrųjų mažiau nei DTM konkurenciją ribojančių atsarginio atsiskaitymo už operaciją būdų egzistavimas neleidžia DTM vertinti kaip objektyviai būtinų, kad veiktų MasterCard sistema, remiantis vien tik tuo, kad jie yra atsarginis atsiskaitymas už operacijas.

97      Šios išvados nepaneigia ieškovių argumentai, susiję su tuo, kad Komisija negali atsižvelgti į prielaidą, jog MasterCard sistemos veikimas pagrįstas ex post tarifų nustatymo draudimu, o ne DTM, nes toks draudimas būtų ne rinkos padiktuota priemonė, o „reguliacinio“ pobūdžio įsikišimas. Taip manydama Komisija neįvykdė savo pareigos išnagrinėti konkurencijos situaciją, jei susitarimo nebūtų buvę.

98      Tokie argumentai pagrįsti teismų praktikos, pagal kurią, jei susitarimas, įmonių asociacijų sprendimas ar suderinti veiksmai turi būti laikomi draudžiamais dėl jų nulemto konkurencijos pablogėjimo, reikia nagrinėti realią konkurenciją ir kaip ji būtų vysčiusis, jei nebūtų nagrinėjamų susitarimo, įmonių asociacijų sprendimo ar suderintų veiksmų, klaidingu supratimu (šiuo klausimu žr. 1998 m. gegužės 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Deere prieš Komisiją, C‑7/95 P, Rink. p. I‑3111, 76 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

99      Tiesa, šis palyginimas turi būti realistiškas. Todėl Komisija turėjo išnagrinėti, ar prielaida dėl MasterCard sistemos veikimo be DTM ekonominiu požiūriu buvo patikima, ir dėl to į ją buvo galima atsižvelgti atliekant palyginimą. Tačiau ji neprivalėjo įrodyti, kad rinkos sąlygos skatino korteles išdavusius ir aptarnaujančius bankus nustatyti mažiau nei DTM konkurenciją ribojančią taisyklę.

–       Dėl DMT, kaip lėšų perdavimo korteles išdavusiems bankams mechanizmo dalies, objektyvaus būtinumo

100    Reikia patikrinti, ar Komisija galėjo pagrįstai nuspręsti, kad taisyklės, draudžiančios ex post tarifų nustatymą, pakako, kad veiktų MasterCard sistema (tokiu atveju DTM negalėtų būti laikomi objektyviai būtinais) arba ar atvirkščiai, kad veiktų minėta sistema, reikėjo lėšų perdavimo korteles išdavusiems bankams mechanizmo.

101    Šiuo palyginimu nesiekiama nustatyti, ar MasterCard sistema veiktų efektyviau taikant DTM, nei grindžiant šią sistemą tik draudimu ex post nustatyti tarifus. Iš tikrųjų, jei palyginimo tikslas būtų toks, reikėtų atsižvelgti į galimus DTM pranašumus, o tai, kaip teisingai nurodo Komisija, susiję su tyrimu pagal EB 81 straipsnio 3 dalį (žr. šio sprendimo 80 punkte nurodytą teismo praktiką bei 2003 m. spalio 23 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Van den Bergh Foods prieš Komisiją, T‑65/98, Rink. p. II‑4653, 107 punktą).

102    Ginčijamo sprendimo 549–648 konstatuojamosiose dalyse Komisija nurodė, kad DTM nėra objektyviai būtini, nes MasterCard sistema gali veikti vien tik remiantis kortelių turėtojų mokesčiu korteles išdavusiems bankams, prekybininkų mokesčiu aptarnaujantiems bankams ir korteles išdavusių bei aptarnaujančių bankų komisiniais sistemos savininkui.

103    Grįsdama savo tyrimą Komisija rėmėsi aplinkybe, kad Europoje penkios mokėjimo kortelių sistemos veikė be DTM. Ji taip pat rėmėsi tuo, kad Australijos centriniam bankui nurodžius sumažinti tarpbankinius mokesčius, tai neturėjo jokios reikšmės MasterCard sistemai Australijoje (toliau – Australijos pavyzdys). Be to, Komisija savo tyrimą grindė aplinkybe, kad MasterCard kortelių išdavimo veikla bankams teikė ne tik DTM, bet ir kitas pajamas ar finansinę naudą.

104    Ieškovės ir kai kurios į bylą įstojusios šalys ginčija Komisijos pateiktų įrodymų, kuriais siekiama pagrįsti objektyvų DTM nebūtinumą, tinkamumą. Jos ginčija Komisijos požiūrį dėl palyginimo su penkiomis nacionalinėmis sistemomis, nuo MasterCard sistemos besiskiriančiomis tiek savo savybėmis, tiek apimtimi. Jos taip pat ginčija Australijos pavyzdžio tinkamumą. Be to, kelios į bylą įstojusios šalys nurodo sunkumus, kurie joms kiltų taikant tik draudimu ex post nustatyti tarifus pagrįstą sistemą be DTM. Kitų pajamų poreikis lemtų sąnaudų perkėlimą kortelių turėtojams, MasterCard kortelių teikiamų paslaugų sumažinimą ir alternatyvių produktų ar paslaugų pasirinkimą. Šie sunkumai būtų ypač dideli mažoms finansinėms įstaigoms ar įstaigoms, kurios tik išduoda korteles.

105    Komisija ginčija šių kaltinimų pagrįstumą. Ji pažymi, kad ieškovių argumentai, susiję su penkiomis nacionalinėmis sistemomis, turi būti pripažinti nepriimtinais, nes jie nurodyti priede.

106    Kadangi DTM yra lėšų perdavimo korteles išdavusiems bankams mechanizmo dalis, jų objektyvus būtinumas, kad veiktų MasterCard sistema, turi būti išnagrinėtas atsižvelgiant į platesnį bankų iš savo veiklos, susijusios su kortelių išdavimu, gaunamų išteklių ir ekonominės naudos kontekstą.

107    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad kredito kortelės jas išdavusiems bankams teikia dideles pajamas palūkanų, taikomų kortelių turėtojams, forma. Iš PPK 346 konstatuojamosios dalies, į kurią daroma nuoroda ginčijamo sprendimo 612 konstatuojamojoje dalyje, matyti, kad „korteles išduodančių bankų suinteresuotumas skolinti pinigus per kredito korteles gali būti didelis, ypač tose rinkose, kur kredito kortelės yra plačiai paplitusios, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje, kur išduotų MasterCard kredito kortelių yra daugiausia“. Toks vertinimas pateikiamas ir ginčijamo sprendimo išnašoje Nr. 829, kurioje pažymima, kad, „pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje, korteles išdavę bankai 90 % pajamų gauna iš kortelių turėtojų (iš esmės iš palūkanų) ir tik 10 % pajamų iš tarpbankinių mokesčių“.

108    Dėl debeto kortelių Komisija PPK 347 ir 348 konstatuojamosiose dalyse, į kurias daroma nuoroda ginčijamo sprendimo 612 konstatuojamojoje dalyje, tvirtina, kad debeto kortelės davė bankams kitokią nei tarpbankiniai mokesčiai didelę komercinę naudą, leisdamos sumažinti atsiskaitymų grynaisiais pinigais ir mokėjimo čekiais skaičių, taigi ir išlaidas, susijusias su pastarųjų atsiskaitymų priemonių rankiniu valdymu.

109    Reikia konstatuoti, kad dėl tokių pajamų ir naudos mažai tikėtina, jog nesant DTM didelė dalis bankų nutrauktų ar labai apribotų savo veiklą, susijusią su MasterCard kortelių išdavimu, ar kad jie pakeistų šių kortelių išdavimo sąlygas taip, jog tokių kortelių savininkai pasirinktų kitas mokėjimo priemones ar trišalių sistemų korteles, o tai galėtų pakenkti MasterCard sistemos patikimumui.

110    Kitaip tariant, nors be DTM veikiančioje sistemoje galima tikėtis kortelių savininkams suteiktų privalumų ar kortelių išdavimo veiklos pelningumo sumažėjimo, galima daryti pagrįstą išvadą, kad toks sumažėjimas nebus pakankamas, kad pakenktų MasterCard sistemos patikimumui.

111    Šią išvadą patvirtina Australijos pavyzdys, kuriuo Komisija rėmėsi ginčijamo sprendimo 634–644 konstatuojamosiose dalyse. Iš šio pavyzdžio matyti, kad Australijos centrinio banko įpareigojimas labai sumažinti MasterCard sistemos tarpbankinius mokesčius neturėjo didelės reikšmės šios sistemos patikimumui ir, be kita ko, nepaskatino rinktis trišales sistemas, net nepaisant to, kad pastarosioms nebuvo taikomas Australijos centrinio banko nustatytas reglamentavimas.

112    Ieškovės ir kai kurios į bylą įstojusios šalys mano, kad Australijos pavyzdys nėra tinkamas įrodymas, nes, pirma, jis susijęs su tarpbankinių mokesčių sumažinimu, o ne panaikinimu, antra, Komisija neįrodė, kad rinkos sąlygos Australijoje ir EEE buvo pakankamai panašios, kad būtų galima taikyti palyginimus, ir, trečia, šis sumažinimas turėjo neigiamų pasekmių kortelių savininkams.

113    Akivaizdu, kad negalima ginčyti, jog net ir didelis tarpbankinių mokesčių sumažinimas turės skirtingas pasekmes nei tuo atveju, jei veiktų MasterCard sistema be lėšų pervedimo iš „aptarnavimo“ dalies į „išdavimo“ dalį mechanizmo, numatomo siekiant įvertinti objektyvų DTM būtinumą, kad veiktų MasterCard sistema.

114    Vis dėlto, jei toks mechanizmas būtų objektyviai būtinas, kaip nurodo ieškovės, būtų buvę galima pagrįstai tikėtis, kad didelis tarpbankinių mokesčių sumažinimas Australijoje turės neigiamą poveikį MasterCard sistemos veikimui.

115    Tačiau reikia konstatuoti, kad tokio neigiamo poveikio nebuvo. Taip pat dėl trišalių sistemų konkurencijos iš ginčijamo sprendimo 636 konstatuojamosios dalies matyti, kad „bendra American Express ir Diners Club dalis Australijoje padidėjo tik nežymiai, nuo 15 % iki 17 % ir vėliau stabilizavosi“. Be to, Komisija nenustatė MasterCard sistemos veiklos sumažėjimo, atvirkščiai, ji nustatė jos rinkos dalies ir apyvartos padidėjimą. Nors toks padidėjimas iš dalies, kaip pripažįsta Komisija, gali būti paaiškinamas konkuruojančios sistemos išnykimu, vis dėlto minėta institucija, nepadarydama akivaizdžios vertinimo klaidos, ginčijamo sprendimo 641 konstatuojamojoje dalyje galėjo pažymėti, kad tai yra „aiški tendencija“, paneigianti ieškovių argumentų, kad MasterCard sistema be DTM neveiktų, pagrįstumą.

116    Šios išvados nepaneigia ieškovių argumentas, kad negali būti daroma prezumpcija, kad rinkos sąlygos Australijoje yra panašios į rinkos sąlygas EEE, nes galima nustatyti patikimų paralelių.

117    Iš tikrųjų iš ginčijamo sprendimo matyti, kad Diners Club ir American Express rinkos dalis EEE buvo žymiai mažesnė nei Australijoje (jų rinkos dalys Australijoje buvo atitinkamai 17 ir 19 %, o EEE – atitinkamai tik 2 ir 3 %). Todėl net jei galimai skiriasi rinkos sąlygos Australijoje ir EEE, šis skirtumas palankesnis MasterCard sistemos galimybei veikti be DTM Europoje.

118    Dėl nurodytos aplinkybės, kad kortelių turėtojų situacija Australijoje pablogėjo sumažinus tarpbankinius mokesčius, iš tikrųjų iš ieškovių pateiktų įrodymų matyti, kad tarpbankinių mokesčių sumažinimas galėjo lemti kortelių turėtojams taikomų mokesčių padidinimą arba tam tikrų privalumų sumažinimą.

119    Vis dėlto pati aplinkybė, kad korteles išdavę bankai tarpbankinių mokesčių sumažėjimą iš dalies perkelia kortelių turėtojams, neturi jokios reikšmės nagrinėjant galimą objektyvų DTM būtinumą. Būtų kitaip, jei paaiškėtų, kad kortelių turėtojams taikomų mokesčių padidinimas ar anksčiau taikytų privalumų sumažinimas lemtų didelį naudojimosi MasterCard kortelėmis sumažėjimą ir taip darytų neigiamą poveikį šios sistemos patikimumui. Tačiau, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 115 punkte, taip nėra.

120    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Komisija galėjo pagrįstai nuspręsti, kad DTM nebuvo objektyviai būtini, kad veiktų MasterCard sistema.

121    Tokiomis aplinkybėmis nereikia nagrinėti ieškovių ir į bylą įstojusių šalių kaltinimų, susijusių su MasterCard sistemos palyginimu su penkiomis nacionalinėmis be DTM veikiančiomis banko kortelių sistemomis.

122    Ši ieškinio pagrindo dalis turi būti atmesta.

b)     Dėl ieškinio pagrindo dalies, susijusios su vertinimo klaidomis nagrinėjant DTM poveikį konkurencijai

123    Ieškovės, palaikomos daugelio į bylą įstojusių šalių, tvirtina, kad Komisijos atliktas DTM poveikio konkurencijai tyrimas yra klaidingas įvairiais aspektais.

124    Komisija prašo atmesti šią ieškinio pagrindo dalį.

125    Reikia priminti, kad ginčijamame sprendime Komisija konkurenciją ribojantį poveikį, kaip jis suprantamas pagal EB 81 straipsnio 1 dalį, grindė aplinkybe, kad DTM tiesiogiai ar netiesiogiai darė įtaką korteles išduodančių bankų taikomų tarpbankinių mokesčių dydžiui ir kad kadangi aptarnaujantys bankai šias išlaidas siekdavo perkelti prekybininkams, jie lemdavo minimalią MSC ribą. Dėl to ji nusprendė, kad DTM ribojo konkurenciją aptarnavimo rinkoje (ginčijamo sprendimo 410 ir 522 konstatuojamosios dalys).

126    Konkrečiai kalbant Komisija:

–        pažymėjo, kad DTM, pirma, taikomi tarptautinėms operacijoms, kai nėra konkrečių nustatytų tarpbankinių mokesčių (ginčijamo sprendimo 412–415 konstatuojamosios dalys), ir, antra, taikomi nacionalinėms operacijoms, kai nėra nustatyti valstybės vidaus tarpbankiniai mokesčiai, arba į juos atsižvelgiama nustatant tokius mokesčius (ginčijamo sprendimo 416–424 konstatuojamosios dalys);

–        iš dviejų DTM poveikio MSC kiekybinių tyrimų (ginčijamo sprendimo 426–436 konstatuojamosios dalys) ir iš jai pačiai 2004 m. atliekant tyrimą surinktų prekybininkų parodymų (toliau – prekybininkų rinkos tyrimas, ginčijamo sprendimo 437 ir 438 konstatuojamosios dalys) matyti, kad DTM neleido sumažinti MSC žemiau tam tikros ribos;

–        atsižvelgė į poveikį konkurencijai kortelių išdavimo rinkoje ir tarpsisteminėje rinkoje, pastebėdama, kad korteles išduodantys bankai buvo suinteresuoti siūlyti korteles, už kurių naudojimą buvo numatyti dideli DTM ir kad konkurencija tarp kortelių sistemų bankų klientams veikė mažus DTM siūlančių sistemų nenaudai (ginčijamo sprendimo 461–498 konstatuojamosios dalys);

–        iš esmės nurodė, kad aptarnaujantys bankai nebuvo suinteresuoti vykdyti konkurencinį spaudimą, kad būtų mažinami DTM (ginčijamo sprendimo 499–501 konstatuojamosios dalys);

–        nustatė, kad prekybininkai negalėjo pakankamai prieštarauti DTM (ginčijamo sprendimo 502–521 konstatuojamosios dalys).

127    Kaip buvo nurodyta šio sprendimo 87 punkte, pagal EB 81 straipsnio 1 dalį vertinant susitarimą, įmonių asociacijų sprendimą ar suderintus veiksmus turi būti atsižvelgiama į konkrečias aplinkybes, kuriomis pasireiškia jų poveikis, ir ypač į ekonomines ir teisines aplinkybes, kuriomis veikia atitinkamos įmonės, aptariamų gaminių ar paslaugų pobūdį bei realias ir atitinkamos rinkos veikimo sąlygas ir struktūrą

128    Be to, kaip buvo pažymėta šio sprendimo 98 punkte, jei susitarimas, įmonių asociacijų sprendimas ar suderinti veiksmai turi būti laikomi draudžiamais dėl jų nulemto konkurencijos pablogėjimo, reikia nagrinėti realią konkurenciją ir kaip ji būtų vysčiusis, jei nebūtų nagrinėjamų susitarimo, įmonių asociacijų sprendimo ar suderintų veiksmų.

 Dėl kaltinimų, susijusių su konkurencijos nagrinėjimu, jei nebūtų DTM

129    Ieškovės ir daugelis į bylą įstojusių šalių tvirtina, kad Komisija neįvykdė pareigos išnagrinėti konkurenciją realiomis sąlygomis, kokios būtų susiklosčiusios nesant DTM. Jos iš esmės nurodo du kaltinimus.

130    Nurodydamos pirmą kaltinimą ieškovės, tvirtindamos, kad Komisija negalėjo pripažinti konkurenciją ribojančio DTM poveikio, nes jų nebuvimas neturėtų poveikio konkurencijai, dėl kurios būtų mažinami tarpbankiniai mokesčiai, remiasi tuo, kad nebuvo konkurencijos tarp korteles išduodančių ir jas aptarnaujančių bankų. Jos primena, kad be atsiskaitymo už operacijas atsarginio mechanizmo MasterCard sistema negalėtų veikti. Ieškovės taip pat mano, jog, pirma, Komisija neteisingai nusprendė, kad nesant DTM dvišalės derybos vyktų tarp korteles išduodančių ir jas aptarnaujančių bankų ir kad tokios derybos baigtųsi tarpbankinių mokesčių išnykimu, ir antra, pateikdama savo vertinimą atsižvelgė į draudimą ex post nustatyti tarifus.

131    Šį kaltinimą reikia atmesti.

132    Iš tikrųjų, pirma, dėl šio sprendimo 94–120 punktuose išdėstytų priežasčių, aplinkybės, jog be DTM veikiančios MasterCard sistemos (grindžiamos tik taisykle, draudžiančia ex post tarifų nustatymą) prielaida ekonominiu požiūriu yra patikima, pakanka pagrįsti atsižvelgimą į ją vertinant DTM poveikį konkurencijai.

133    Antra, dėl kaltinimo, susijusio su nuoroda ginčijamame sprendime į dvišales derybas tarp korteles išduodančių ir jas aptarnaujančių bankų, reikia pažymėti, kad ginčijamo sprendimo 460 konstatuojamojoje dalyje Komisija tokias derybas nurodė tik tam, kad pabrėžtų, jog be DTM veikiančioje MasterCard sistemoje pagal dvišalį susitarimą tarpbankiniams mokesčiams pritariantys korteles aptarnaujantys bankai prisiimtų riziką tapti nekonkurencingais aptarnavimo rinkoje, ir todėl nesant DTM galima buvo tikėtis, kad galiausiai atsiskaitant už operacijas tarpbankinių mokesčių nebeliks.

134    Reikia konstatuoti, kad toks tyrimas nėra akivaizdžiai klaidingas. Galima daryti pagrįstą išvadą, kad korteles aptarnaujantiems bankams suteikiant skaidrumo dėl operacijoms taikomų tarpbankinių mokesčių dydžio, DTM palengvina šių mokesčių ar bent didelės jų dalies perkėlimą prekybininkams, o korteles aptarnaujantys bankai lieka tikri, kad MSC padidinimas neturės jokios reikšmės jų konkurencinei padėčiai. Vis dėlto galima pagrįstai matyti, kad tokios apsaugos neliktų be DTM veikiančioje sistemoje, ir todėl dvišaliais susitarimais nustatytų tarpbankinių mokesčių perkėlimas prekybininkams galėtų turėti įtakos aptariamo korteles aptarnaujančio banko konkurencinei padėčiai.

135    Nurodydamos antrą kaltinimą ieškovės ir daugelis į bylą įstojusių šalių priekaištauja Komisijai, kad ši neįrodė, jog DTM panaikinimas padidintų esamą konkurenciją tarp korteles aptarnaujančių bankų. Šį kaltinimą galima padalinti į keturias dalis.

136    Visų pirma, tvirtinama, kad Komisija neteisingai atsižvelgė į tarpsisteminę konkurenciją, nepaisant to, kad ji neturėjo jokios reikšmės nagrinėjant DTM poveikį konkurencijai tarp korteles aptarnaujančių bankų. Taip pat nurodoma, kad kadangi Komisija aiškiai rėmėsi konkurenciją ribojančiu poveikiu, į ginčijamo sprendimo konstatuojamąsias dalis dėl DTM dalyko, kaip antai, jų pripažinimo „minimalia rekomenduojama kaina“, neturi būti atsižvelgta.

137    Pirma, reikia konstatuoti, kad ginčijamo sprendimo 461–498 konstatuojamosiose dalyse Komisijos nurodyta aplinkybė, jog konkurencija tarp MasterCard sistemos ir kitų banko kortelių sistemų bankų klientams lėmė spaudimą didinti DTM, yra reikšmingas ekonominės situacijos rodiklis pagal šio sprendimo 127 punkte nurodytą teismų praktiką. Todėl Komisija, atlikdama DTM poveikio konkurencijai tyrimą, pagrįstai galėjo į šią aplinkybę atsižvelgti.

138    Antra, reikia pažymėti, kad ginčijamo sprendimo 401–407 konstatuojamosiose dalyse Komisija nurodė, jog DTM „dėl savo pobūdžio tikriausiai turėjo galimybę nustatyti kainas“ (ginčijamo sprendimo 405 konstatuojamoji dalis). Ji taip pat teisingai atmetė ieškovių argumentus, pagrįstus DTM teisėtais tikslais ar tikslo riboti konkurenciją nebuvimu. Vis dėlto ji ginčijamo sprendimo 407 konstatuojamojoje dalyje nusprendė nedaryti „galutinės išvados dėl to, ar [mokėjimo organizacijos] MasterCard DTM yra ribojimas dėl tikslo pagal [EB] 81 straipsnio 1 dalį“, nes buvo aiškiai nustatyta, „kad [mokėjimo organizacijos] MasterCard DTM turėjo konkurenciją ribojantį ir ją stipriai iškraipantį poveikį kortelių aptarnavimo rinkose, darant žalą prekybininkams“.

139    Vertinant, ar įmonių asociacijų sprendimui taikomas EB 81 straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas, reikia turėti omenyje, kad jo antikonkurencinis tikslas ir poveikis yra ne kumuliacinės, o alternatyvios sąlygos. Alternatyvus šios sąlygos pobūdis, kurį parodo jungtukas „ar“, reiškia, jog pirmiausia reikia įvertinti patį susitarimo tikslą atsižvelgiant į ekonominį kontekstą, kuriam esant jis turi būti taikomas. Vis dėlto, jei susitarimo turinio analizė neleidžia nustatyti pakankamo žalos lygio konkurencijai, reikia nagrinėti jo poveikį ir, kad jis būtų uždraustas, įrodyti, jog konkurencija iš tikrųjų buvo smarkiai trikdoma, ribojama arba iškraipoma. Nebūtina nagrinėti sprendimo poveikio, jei įrodytas jo antikonkurencinis tikslas (šiuo klausimu žr. 2009 m. spalio 6 d. Teisingumo Teismo sprendimo GlaxoSmithKline Services ir kt. prieš Komisiją, C‑501/06 P, C‑513/06 P, C‑515/06 P ir C‑519/06 P, Rink. p. I‑9291, 55 punktas).

140    Šiuo klausimu galima pažymėti, jog EB 81 straipsnio 1 dalies a punkte aiškiai numatyta, kad konkurenciją riboja priemonės, kuriomis tiesiogiai arba netiesiogiai nustatomos pirkimo arba pardavimo kainos, ir kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką EB 81 straipsnio 1 dalies a punkto tikslas uždrausti įmonėms iškreipti normalų kainų rinkoje vystymąsi (1992 m. kovo 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ICI prieš Komisiją, T‑13/89, Rink. p. II‑1021, 311 punktą).

141    Vis dėlto, kadangi Komisija aiškiai nesirėmė konkurenciją ribojančiu tikslu, norint patikrinti, ar DTM turi konkurenciją ribojantį poveikį, reikia, remiantis šio sprendimo 98 punkte minėta teismų praktika, išnagrinėti konkurenciją realiomis sąlygomis, kokios būtų susiklosčiusios nesant DTM.

142    Visų antra, ieškovės iš esmės tvirtina, jog aplinkybė, kad DTM turi įtaką MSC dydžiui, neturi reikšmės konkurencijai tarp korteles aptarnaujančių bankų, nes DTM taikomi vienodai visiems aptarnaujantiems bankams ir veikia kaip bendras stojimo mokestis. Draudimas ex post nustatyti tarifus lemtų nulinį DTM tarifą, kuris konkurenciniu požiūriu būtų ekvivalentiškas ir toks pats skaidrus kaip dabartiniai DTM, vienintelis skirtumas būtų jų dydis.

143    Tokiems argumentams negalima pritarti. Pripažinus, kad DTM nustato minimalią MSC ribą ir kadangi Komisija pagrįstai galėjo konstatuoti, kad be DTM veikianti MasterCard sistema išlieka ekonominiu požiūriu patikima, iš to neišvengiamai darytina išvada, kad šie mokesčiai turi konkurenciją ribojantį poveikį. Iš tikrųjų palyginus su kortelių aptarnavimo rinka, veikiančia be šių mokesčių, DTM riboja prekybininkų galimybę daryti poveikį aptarnaujantiems bankams derantis dėl MSC, taip sumažinant kainų sumažinimo žemiau tam tikro lygio galimybes.

144    Visų trečia, į bylą įstojusi šalis nurodo, kad Komisija neįrodė, jog DTM nustatė minimalią MSC ribą, nes DTM ne visada buvo visiškai perkeliami prekybininkams.

145    Pirma, prieš vertinant šio argumento pagrįstumą reikia atsakyti į ieškovių kaltinimus, formaliai nurodytus jų ketvirtojo ieškinio pagrindo antroje dalyje, kuriais ginčijami tam tikri Komisijos vertinime panaudoti įrodymai.

146    Ieškovės ginčija, pirma, ginčijamo sprendimo 438 konstatuojamojoje dalyje daromą nuorodą į naftos kompanijos, Jungtinėje Karalystėje veikiančio prekybos tinklo, aviakompanijos ir baldų parduotuvės pareiškimus, kad DTM riboja konkurencinio spaudimo, kurį jie galėtų daryti korteles aptarnaujantiems bankams, galimybę. Jos mano, kad Komisija pasirinktinai pasirėmė tik tais prekybininkų pareiškimais, kurie patvirtina jos tyrimo išvadas, neatsižvelgdama į priešingus pareiškimus, nurodytus APPK.

147    Tiesa, kad iš APPK nurodytų pareiškimų matyti, jog buvo konkurencija tarp korteles aptarnaujančių bankų dėl prekybininkų klientų. Vis dėlto tai neprieštarauja pareiškimams, nurodytiems ginčijamo sprendimo 438 konstatuojamojoje dalyje, ar, žiūrint plačiau, Komisijos argumentams. Iš tikrųjų aplinkybė, kad yra konkurencija dėl MSC dydžio iki ribos, išplaukiančios iš DTM taikymo, visiškai netrukdo Komisijai konstatuoti, kad šie mokesčiai patenka į EB 81 straipsnio 1 dalies taikymo sritį.

148    Antra, ieškovės tvirtina, kad prekybininkų rinkos tyrimas yra nepatikimas įrodymas, negalintis pagrįsti Komisijos išvadų.

149    Reikia pažymėti, kad prekybininkų rinkos tyrimą Komisija iš esmės naudojo pagrįsti trims išvadoms. Pirmiausia, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 146 ir 147 punktuose, per šį tyrimą apklaustų prekybininkų pareiškimais Komisija rėmėsi siekdama įrodyti, kad DTM riboja prekybininkų konkurencinio spaudimo, kurį jie galėtų daryti korteles aptarnaujantiems bankams, galimybę.

150    Toliau Komisija remdamasi šiuo tyrimu nustatė, kad prekybininkai negalėjo pakankamai prieštarauti DTM, nes esminis dalykas prekybininkams leidžiant apmokėti mokėjimo kortelėmis buvo vartotojų suinteresuotumas tokia mokėjimo priemone, ir todėl jos atsisakymas ar diskriminavimas galėtų turėti neigiamos įtakos klientams. Šią antrąją išvadą Komisija, be kita ko, panaudojo apibrėždama produkto rinką (ginčijamo sprendimo 289 ir 290 konstatuojamosios dalys), įrodinėdama DTM konkurenciją ribojantį poveikį (ginčijamo sprendimo 506 ir 513 konstatuojamosios dalys) ir paneigdama ieškovių nurodytos ekonomikos teorijos, pagal kurią DTM skatina technikos ir ekonomikos pažangą pagal EB 81 straipsnio 3 dalies pirmą sąlygą, pagrįstumą (ginčijamo sprendimo 704 konstatuojamoji dalis). 

151    Galiausiai ir papildomai, vertindama DTM nustatymo metodų atitikimą EB 81 straipsnio 3 dalyje nustatytai antrai sąlygai, Komisija taip pat rėmėsi prekybininkų rinkos tyrimu, kad patvirtintų, jog abejotina, kad prekybininkai atsiskaitant kredito ir atidėto debeto kortelėmis naudojosi nemokamu finansavimo laikotarpiu (ginčijamo sprendimo 742 konstatuojamoji dalis).

152    Savo APPK ieškovės ginčijo atliekant prekybininkų rinkos tyrimą Komisijos taikytą metodą ir šio tyrimo išvadas. Jos taip pat pateikė du tyrimus, susijusius su prekybininkų sutikimu aptarnauti mokėjimo korteles. Komisija atsakė į ieškovių komentarus ir išreiškė kritiką dėl jų pateiktų tyrimų ginčijamo sprendimo atitinkamai 2 ir 3 prieduose. Šis Komisijos tyrimas glaustai ginčijamas ieškinyje, kuriame šiuo klausimu daroma nuoroda į ieškinio A.15 priedą („Prekybininkų sutikimas aptarnauti mokėjimo korteles – Komisijos kritikos paneigimas“).

153    Ieškovių kritika susijusi tiek su prekybininkų rinkos tyrimo patikimumu, tiek su Komisijos iš šio tyrimo padarytų išvadų pagrįstumu.

154    Vertinant įrodymo patikimumą, reikia atsižvelgti, be kita ko, į jo parengimo aplinkybes, jo adresatą ir turinį (šiuo klausimu žr. 2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Dresdner Bank ir kt. prieš Komisiją, T‑44/02 OP, T‑54/02 OP ir T‑56/02 OP, T‑60/02 OP ir T‑61/02 OP, Rink. p. II‑3567, 121 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

155    Reikia konstatuoti, kad nei ginčijamo sprendimo 2 ir 3 prieduose, nei ieškinio A.15 priede nėra aplinkybių, galinčių susilpninti prekybininkų rinkos tyrimo patikimumą.

156    Konkrečiai kalbant, aplinkybė, kad Komisija pagal 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [EB] 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205) 18 straipsnį išsiuntė prašymus pateikti informacijos ir taip atskleidė savo tapatybę prekybininkams, neturi būti vertinama kaip paneigianti gautų atsakymų objektyvumą. Dėl kaltinimo, susijusio su per dideliu skaičiumi didelių prekybininkų tarp visų Komisijos atrinktų įmonių, pakanka pažymėti, kad sprendimas remtis prekybininkais, kurie turi daugiausiai galios daryti spaudimą nustatant DTM, atsižvelgiant į bylos aplinkybes nėra susijęs su akivaizdžiai klaidingu Komisijos vertinimu.

157    Dėl Komisijos iš prekybininkų rinkos tyrimo padarytų išvadų pagrįstumo, be to, kas buvo nurodyta šio sprendimo 146 ir 147 punktuose, šiame nagrinėjimo etape svarbūs tik prieštaravimai dėl išvados, susijusios su nepakankama prekybininkų galia prieštarauti dėl DTM dydžio. Reikia konstatuoti, kad Komisija pagrįstai galėjo padaryti tokią išvadą remdamasi prekybininkų atsakymais į jos prašymus pateikti informacijos. Iš ginčijamo sprendimo 2 priedo 22 punkto matyti, kad didžioji dauguma (91 %) prekybininkų nurodė niekada neatsisakę priimti kortelės kaip mokėjimo priemonės. Prekybininkai taip pat pažymėjo, kad pagrindinės priežastys, skatinusios juos aptarnauti korteles buvo susijusios ne tiek su operacijų pelnu, kiek su aplinkybe, kad daugelis klientų turėjo konkrečią kortelę (90 %), ir su poreikiu išlaikyti klientais besirūpinančios bendrovės įvaizdį (67 %).

158    Iš tikrųjų, kaip nurodo ieškovės, negalima neigti, kad rizika, jog prekybininkai atsisakys aptarnauti ar skatins nenaudoti kortelių gali daryti įtaką ieškovėms nustatant DTM dydį. Vis dėlto Komisija nepadarydama akivaizdžios vertinimo klaidos galėjo ją pripažinti nepakankama, nes tokia įtaka galėjo būti daroma tik peržengus maksimalią prekybininkų toleruojamą ribą, kai operacijos sąnaudos tampa didesnės už neigiamą atsisakymo priimti iš klientų šią mokėjimo priemonę ar jos diskriminavimo poveikį. Iš esmės ieškovės pačios tai pripažįsta aiškindamos, kad taikydamos DTM dydžio už kredito ir atidėto debeto korteles nustatymo metodą jos „stengiasi atsakyti į klausimą: „kiek galime didinti [DTM], nepatirdamos didelių problemų dėl kortelių aptarnavimo, kurios verstų prekybininkus atsisakyti šio produkto, ar juos verstų skatinti klientus nenaudoti kortelių nustatant priedą už jų naudojimą arba teikiant nuolaidas, kai mokama grynaisiais pinigais““ (ginčijamo sprendimo 175 konstatuojamoji dalis).

159    Antra, kalbant apie į bylą įstojusios šalies pateiktą argumentą, kad Komisija neteisingai nusprendė, jog DTM nustatė minimalų MSC dydį, nepaisant to, kad tam tikri įrodymai paneigia šią išvadą, pirmiausia reikia atmesti tvirtinimą, susijusį su MSC dydžio ar mažmeninių kainų nesumažėjimu priėmus ginčijamą sprendimą, nes šis tvirtinimas susijęs su aplinkybėmis, susiklosčiusiomis po minėto sprendimo priėmimo, ir todėl neturi reikšmės priimto akto teisėtumui.

160    Be to, į bylą įstojusi šalis pirmiausia remiasi aplinkybe, kad operacijų „on-us“ atveju bankas gali neperkelti tarpbankinių mokesčių prekybininkui. Taip pat ji nurodo, kad iš Komisijos ginčijamame sprendime panaudoto pavyzdžio matyti, jog DTM ne visada perkeliami prekybininkams. Galiausiai ji pažymi, kad kelerių metų Ispanijoje palyginimas įrodo, jog MSC dydis vidutiniškai yra mažesnis už DTM.

161    Pirma, kalbant apie nuorodą į „on-us“ operacijas (vidaus operacijos) reikia priminti, kad tai atvejai, kai bankai aptarnauja operacijas, už kurias buvo atsiskaityta jų išduotomis kortelėmis. Tiesa, kad tokiu atveju bankas neturi mokėti tarpbankinių mokesčių kitam bankui, ir kad todėl jam iš principo yra lengviau neįskaičiuoti jų į MSC. Vis dėlto, atsižvelgiant į didelį MasterCard sistemoje dalyvaujančių finansų institucijų skaičių reikia pažymėti, kad „on-us“ operacijos yra tik sunkiai prognozuojama visų prekybininkų sandorių dalis. Todėl abejotina, kad „on-us“ operacijos iš tikrųjų gali turėti įtakos MSC dydžiui, taikomam tokio dydžio sistemoje kaip MasterCard sistema.

162    Antra, kalbant apie įrodymus, kuriais rėmėsi Komisija, atlikdama ginčijamo sprendimo 432–436 konstatuojamosiose dalyse glaustai aprašytą antrąjį kiekybinį tyrimą, reikia pažymėti, kad buvo palyginta DTM dalis, 17 aptarnaujančių bankų įskaičiuota į MSC, taikomus jų patiems mažiausiems ir patiems didžiausiems prekybininkams. Iš šio palyginimo matyti, kad iš visų 17 korteles aptarnaujančių bankų, 12 net savo patiems didžiausiems prekybininkams taikė už DTM didesnius MSC. Kalbant apie pačius mažiausius prekybininkus, MSC visada buvo didesni už DTM. Taip pat buvo pastebėta, kad didelių prekybininkų atveju vidutiniškai DTM dalis MSC sudarė 84,27 %, o mažų prekybininkų atveju 45,97 %.

163    Skaitant šią analizę matyti, kad Komisija ginčijamo sprendimo 435 punkte pagrįstai galėjo nuspręsti, kad „[mokėjimo organizacijos] MasterCard taikyti DTM nustatė minimalią mokesčių, taikomų tiek mažiems, tiek dideliems prekybininkams ribą“. Be to, šios išvados pagrįstumą patvirtina šio sprendimo 146 punkte minėti prekybininkų parodymai.

164    Keletas už DTM mažesnių MSC pavyzdžių negali paneigti šios išvados pagrįstumo. Iš tikrųjų, kaip teisingai ginčijamo sprendimo 450 konstatuojamojoje dalyje nurodo Komisija, aplinkybė, jog korteles aptarnaujantis bankas pasirengęs „prisiimti“ dalį DTM netrukdo tam, kad pastarieji mokesčiai darytų įtaką MSC dydžiui. Viena vertus, tai turi įtaką tik daliai prekybininkų, turinčių ypač didelę derybų galią. Kita vertus, pagrįstai galima manyti, kad net šių prekybininkų atveju [MSC] dydis būtų dar mažesnis, jei nebūtų DTM, nes korteles aptarnaujantys bankai tokiu atveju galėtų pasiūlyti didesnes nuolaidas.

165    Galiausiai kalbant apie argumentą, susijusį su situacija Ispanijoje, reikia konstatuoti, kad iš tikrųjų iš į bylą įstojusios šalies pateiktų dokumentų, pridėtų prie jos pastabų dėl įstojimo, matyti, kad MSC dydis buvo panašus ar mažesnis už DTM. Vis dėlto vien tik šis argumentas negali įrodyti Komisijos išvados dėl DTM poveikio MSC klaidingumo. Iš tikrųjų, kadangi šio sprendimo 162 ir 163 punktuose paminėtais įrodymais siekiama įrodyti, kad kitose Sąjungos valstybėse narėse DTM nustato minimalią MSC ribą, ginčijamo sprendimo 452 ir 453 konstatuojamosiose dalyse Komisijos išplėtotas argumentas, kad situaciją Ispanijoje galima paaiškinti nacionaliniais ypatumais, nėra akivaizdžiai klaidingas. Be to, net ir tokiu atveju pagrįstai galima manyti, jog korteles aptarnaujantys bankai galėtų pasiūlyti mažesnius MSC, jei nebūtų DTM.

166    Visų ketvirta, taip pat turi būti atmesti ieškovių argumentai, susiję su tuo, kad ieškovė aiškiai neįrodė DTM poveikio galutinio vartotojo mokėtinai kainai. Pirma, galima daryti pagrįstą išvadą, kad MSC padidinimas bent iš dalies prekybininkų perkeliamas galutiniams vartotojams. Antra, tokie argumentai bet kuriuo atveju yra nereikšmingi, nes aplinkybės, kad DTM gali sumažinti konkurencinio spaudimo, kurį gali daryti prekybininkai korteles aptarnaujantiems bankams, galimybę, pakanka, kad būtų pripažintas konkurenciją ribojantis poveikis pagal EB 81 straipsnio 1 dalį.

167    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, antras kaltinimas taip pat turi būti atmestas.

 Dėl kaltinimų, susijusių su produktų rinkos tyrimu

168    Ieškovės ir daugelis į bylą įstojusių šalių priekaištauja Komisijai, kad savo vertinime ji neatsižvelgė į rinkos dvejopą pobūdį, ir ginčija Komisijos pateiktą produktų rinkos apibrėžimą.

169    Visų pirma kalbant apie prieštaravimus dėl Komisijos pateikto produktų rinkos apibrėžimo, pirma, reikia priminti, jog pagal nusistovėjusią teismų praktiką Sąjungos teismas gali atlikti tik ribotą nagrinėjamos rinkos apibrėžimo, kuris pagrįstas sudėtingais Komisijos atliktais ekonominiais vertinimais, kontrolę (šiuo klausimu žr. 2000 m. kovo 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Kish Glass prieš Komisiją, T‑65/96, Rink. p. II‑1885, 64 punktą ir 2002 m. birželio 6 d. Sprendimo Airtours prieš Komisiją, T‑342/99, Rink. p. II‑2585, 26 punktą).

170    Antra, reikia pažymėti, kad rinka, į kurią reikia atsižvelgti, apima visus produktus, kurie dėl savo savybių yra ypač tinkami patenkinti nuolatinius poreikius ir nelabai gali būti pakeičiami kitais produktais (1983 m. lapkričio 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo Nederlandsche Banden-Industrie-Michelin prieš Komisiją, 322/81, Rink. p. 3461, 37 punktas). Teisingumo Teismas konkrečiau nusprendė, kad produktų rinkos sąvoka reiškia, jog gali egzistuoti veiksminga konkurencija tarp ją sudarančių produktų, o tam būtina, kad visi toje pačioje rinkoje esantys produktai būtų pakankamai vienas kitu pakeičiami (1979 m. vasario 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Hoffmann-La Roche prieš Komisiją, 85/76, Rink. p. 461, 28 punktas).

171    Taip pat reikia pažymėti, kad nagrinėjamos rinkos apibrėžimas atlieka nevienodą vaidmenį, nelygu, ar taikomas EB 81 straipsnis, ar EB 82 straipsnis. Taikant EB 82 straipsnį tinkamas nagrinėjamos rinkos apibrėžimas yra būtina ir išankstinė sąlyga sprendžiant dėl tariamai antikonkurencinio elgesio, nes prieš nustatant piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi buvimą reikia nustatyti dominuojančios padėties atitinkamoje rinkoje buvimą, o tam reikia, kad ši rinka iš anksto būtų apibrėžta. Taikant EB 81 straipsnį būtent tam, kad būtų nustatyta, ar ginčijami susitarimas, įmonių asociacijų sprendimas ar suderinti veiksmai gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir ar tikslas arba poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas bendrojoje rinkoje, reikia apibrėžti nagrinėjamą rinką. Tai priežastis, dėl kurios, taikant EB 81 straipsnio 1 dalį, prieštaravimai dėl Komisijos pateikto rinkos apibrėžimo negali būti pripažinti savarankiškais prieštaravimų, susijusių su poveikiu prekybai tarp valstybių narių ir konkurencijos ribojimu, atžvilgiu. Taip pat buvo nuspręsta, kad prieštaravimai dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo yra nepagrįsti, jeigu Komisija, remdamasi ginčijamame sprendime nurodytais dokumentais, priėjo prie teisingos išvados, kad nagrinėjamas susitarimas iškreipė konkurenciją ir galėjo reikšmingai paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą (žr. 2003 m. gruodžio 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Adriatica di Navigazione prieš Komisiją, T‑61/99, Rink. p. II‑5349, 27 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

172    Kaip buvo nurodyta šio sprendimo 21–23 punktuose, Komisija nusprendė, jog banko kortelių keturšalės sistemos veikė trijose skirtingose rinkose, t. y. tarpsisteminėje rinkoje, kortelių išdavimo rinkoje bei kortelių aptarnavimo rinkoje, ir rėmėsi DTM ribojančiu poveikiu kortelių aptarnavimo rinkoje.

173    Reikia konstatuoti, kad toks apibrėžimas nėra akivaizdžiai klaidingas ir kad ieškovių bei į bylą įstojusių šalių prieštaravimas dėl jo nėra įtikinamas.

174    Ieškovės iš esmės tvirtina, kad Komisija klaidingai konstatavo savarankiškos kortelių aptarnavimo rinkos egzistavimą, nes keturšale sistema tenkinant bendrus kortelių turėtojų ir prekybininkų poreikius teikiama viena paslauga.

175    Toks argumentas turi būti atmestas, nes Komisija ginčijamo sprendimo 260–265 konstatuojamosiose dalyse nuspręsdama, jog nebuvo vienos paslaugos, teikiamos tenkinant bendrus prekybininkų ir kortelių turėtojų poreikius, nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos.

176    Tiesa, kad egzistuoja tam tikri ryšiai tarp „kortelių išdavimo“ ir „kortelių aptarnavimo“, kaip antai kortelių išdavimo paslaugų ir kortelių aptarnavimo paslaugų vienų kitas papildantis pobūdis ir netiesioginių tinklų poveikis, nes prekybininkų aptarnaujamų kortelių apimtis ir išduotų kortelių skaičius veikia vienas kitą.

177    Vis dėlto reikia pažymėti, kad nepaisant šio papildančio poveikio, pirma, kortelių turėtojams ir prekybininkams teikiamos paslaugos gali būti atskirtos, ir, antra, kortelių turėtojai ir prekybininkai atskirai daro konkurencinį spaudimą atitinkamai korteles išduodantiems bankams ir korteles aptarnaujantiems bankams.

178    Šios išvados nepaneigia tam tikrų į bylą įstojusių šalių nurodyta aplinkybė, kad korteles išduodantys bankai prekybininkams teikia paslaugas, kaip antai mokėjimo garantiją sukčiavimo, nesumokėjimo ar nemokumo atveju. Iš tikrųjų šios paslaugos jei ir teikiamos, tai per aptarnaujančius bankus. Kitaip tariant, prekybininkai dėl šių paslaugų teikimo neturi galimybės tiesiogiai daryti konkurencinį spaudimą korteles išduodantiems bankams.

179    Viena į bylą įstojusi šalis taip pat priekaištauja Komisijai, kad vertindama DTM konkurenciją ribojantį poveikį neatsižvelgė į kitas mokėjimo priemones vienoje rinkoje su banko kortelių sistemomis ar, bet kuriuo atveju, kaip į darančias konkurencinį spaudimą.

180    Toks argumentas taip pat turi būti atmestas. Iš tikrųjų konkurencinis kitų mokėjimo priemonių spaudimas daro įtaką DTM dydžiui, nes nei ieškovės, nei bankai nėra suinteresuoti, kad šie mokesčiai būtų tokio dydžio, jog skatintų prekybininkus teikti pirmenybę kitoms mokėjimo priemonėms. Vis dėlto, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 157 ir 158 punktuose, Komisija, nepadarydama akivaizdžios vertinimo klaidos, galėjo ginčijamo sprendimo 504 ir 506 konstatuojamosiose dalyse nuspręsti, kad šis spaudimas buvo nepakankamas vartotojų noro atsiskaityti kortele ir rizikos prarasti sandorius, kurią galėjo lemti diskriminacija teikiant pirmenybę kitoms mokėjimo priemonėms, atžvilgiu.

181    Visų antra, kalbant apie kaltinimus dėl neatsižvelgimo į rinkos dvejopą pobūdį, reikia pažymėti, kad šiuo atžvilgiu ieškovės nurodo DTM ekonominę naudą. Ieškovės pažymi, kad DTM leidžia optimizuoti MasterCard sistemos veikimą finansuojant išlaidas, skirtas skatinti kortelių turėtojų aptarnavimą ir šių kortelių naudojimą. Todėl ieškovės mano, kad, pirma, bankai nėra suinteresuoti nustatyti per didelis DTM, ir, antra, prekybininkai naudojasi DTM. Ieškovės taip pat priekaištauja Komisijai, kad ši neatsižvelgė į jos sprendimo poveikį kortelių turėtojams ir kreipė dėmesį tik į prekybininkus. Šiuo klausimu daugelis į bylą įstojusių šalių priduria, kad be DTM veikiančioje sistemoje jos būtų priverstos riboti kortelių turėtojams teikiamus privalumus ar net visai juos panaikinti.

182    Šie priekaištai neturi prasmės nagrinėjant ieškinio pagrindą, susijusį su EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimu, nes atsižvelgiant į juos reikėtų lyginti Komisijos pagrįstai nustatytą konkurenciją ribojantį DTM poveikį su galimais ekonominiais privalumais, kurie gali atsirasti dėl šio poveikio. Tačiau skatinamojo ir ribojamojo poveikio konkurencijai aspektai gali būti lyginami tik tiksliai pagal EB 81 straipsnio 3 dalį (šiuo klausimu žr. 101 punkte minėto Sprendimo Van den Bergh Foods prieš Komisiją 107 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

 Dėl kaltinimo, susijusio su per administracinę procedūrą pateiktų ekonominių įrodymų tyrimu

183    Ieškovės kaltina Komisiją, kad ji neišnagrinėjo ar neatsakė į per administracinę procedūrą jų pateiktus ekonominius įrodymus. Priešingai nei tvirtina Komisija, šis kaltinimas, išdėstytas jų ieškinyje, turi būti pripažintas priimtinu. Tas pats pasakytina ir apie prie ieškinio pridėtus įrodymus, nes jie susiję su fakto klausimais, priešingai nei atsiliepimo į ieškinį priede nurodyti argumentai, kurie nėra paminėti minėtame atsiliepime į ieškinį.

184    Pagal šio sprendimo 68–70 punktuose nurodytą teismų praktiką, nors ieškinio turinys specifiniais klausimais gali būti pagrįstas ir papildytas pateikiant nuorodas į prie jo pridėtų dokumentų ištraukas, bendroji nuoroda į kitus dokumentus, netgi ieškinio priedus, negali kompensuoti pagrindinių teisinių argumentų nebuvimo.

185    Reikia konstatuoti, kad ieškovių kaltinimas ieškinyje paminimas labai glaustai, o jį grindžiantys argumentai iš tikrųjų išdėstomi prieduose A.13 („Komentarai dėl Europos Komisijos sprendimo, susijusio su [mokėjimo organizacijos] MasterCard tarpbankiniais mokesčiais už tarptautines operacijas, apie kurį buvo pranešta 2007 m. gruodžio 19 d., ekonominių aspektų“), A.14 („Komentarai dėl Komisijos sprendimo 4 priedo“) ir A.15 („Prekybininkų sutikimas aptarnauti mokėjimo korteles – Komisijos kritikos paneigimas“), parengtuose atskirų ekspertų, kuriuose išdėstomi per administracinę procedūrą pateikti ekonominiai įrodymai ir į kuriuos ieškovės daro bendrą nuorodą.

186    Ieškinio 52–54 punktuose ieškovės tik nurodo, kad jos per administracinę procedūrą pateikė esminius ekonominius argumentus, kurių Komisija nenagrinėjo arba juos iškraipė, ir kad „[jų] ekonomistų išvadomis“ grindžiamas jų teisinis vertinimas, pagal kurį Komisija „iš tikrųjų neteisingai nusprendė, jog tarpbankiniai mokesčiai riboja konkurenciją, skyrė daugiausia dėmesio tarpbankinių mokesčių (ar jų dydžio skirtumų) įtakai MSC, nenagrinėjo kortelių turėtojų mokesčių poveikio, ginčydama, kad mechanizmas [turėjo] nustatyti tokį tarpbankinių mokesčių lygį, kuris maksimizuotų operacijų skaičių ir neatsižvelgdama į tai, kad tai darė teigiamą poveikį vartotojų gerovei“.

187    Todėl reikia konstatuoti, kad nors ieškinyje nurodytas ieškovių kaltinimas, jame nepateikiami jį galintys pagrįsti argumentai.

188    Todėl Komisija teisingai nurodo, kad ieškinio tekste nėra pakankamai informacijos, kad Bendrasis Teismas galėtų atlikti savo kontrolę, o ji pasirengtų gynybai.

189    Iš to matyti, pirma, kad Bendrasis Teismas neturi A.13–A.15 prieduose ieškoti to, kas galėtų būti ieškovių argumentai, grindžiantys šį kaltinimą, ir, antra, kad šis kaltinimas turi būti atmestas kaip nepriimtinas pagal Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punktą, nes prie jo nepateikiama esminės informacijos, kuri leistų Bendrajam Teismui atlikti kontrolę, o Komisijai pasirengti gynybai.

190    Be to, reikia pažymėti, kad šis kaltinimas, kiek juo kritikuojama Komisija neatsižvelgus į ekonominius argumentus, kurie tariamai įrodo DTM naudą MasterCard sistemai, kortelių turėtojams ar bendrai vartotojui, nėra reikšmingas nagrinėjant ieškinio pagrindą, susijusį su EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimu. Iš tikrųjų į tokius tvirtinimus, net jei jie būtų pakankamai pagrįsti, bet kuriuo atveju būtų galima atsižvelgti tik vykdant Komisijos atlikto DTM tyrimo kontrolę pagal EB 81 straipsnio 3 dalį.

 Dėl kaltinimo, susijusio su ginčijamo sprendimo motyvavimu

191    Kai kurios į bylą įstojusios šalys tvirtina, kad ginčijamas sprendimas yra nepakankamai motyvuotas, nes Komisija jame nepagrindė savo požiūrio pasikeitimo, palyginti su ankstesniu sprendimu dėl DTM poveikio, t. y. 2002 m. liepos 24 d. sprendimu dėl procedūros pagal [EB] 81 straipsnį (Comp/29.373 – Visa international) (toliau – Sprendimas Visa II). Jos primena, kad minėtame sprendime Komisija pripažino, jog DTM yra, pirma, atsiskaitymas tarp bankų, kurie atsiskaitymo kortele operacijos atveju kartu turi apdoroti mokėjimą ir neturi partnerio pasirinkimo teisės, ir, antra, korteles išdavęs bankas teikė paslaugas prekybininkui per korteles aptarnaujantį banką. Tuo tarpu šioje byloje Komisija pripažino atsarginio mechanizmo poreikį, remdamasi draudimu ex post nustatyti tarifus, tačiau sukūrė bet kokių DTM nepripažinimo prezumpciją.

192    Bet kuriuo atveju, nesant reikalo aiškintis dėl tokio kaltinimo priimtinumo, pakanka pažymėti, jog jis pagrįstas klaidinga prielaida. Iš tikrųjų Sprendime Visa II Komisija nusprendė, jog Visa DTM galima taikyti išimtį pagal EB 81 straipsnio 3 dalį tik po to, kai pripažino, kad šie mokesčiai ribojo konkurenciją konkrečiai tarp korteles aptarnaujančių bankų (Sprendimo Visa II 68 konstatuojamoji dalis). Komisija taip pat nusprendė, kad DTM nebuvo objektyviai būtini, kad veiktų Visa sistema (Sprendimo Visa II 58–60 konstatuojamosios dalys). Kiek tai susiję su MasterCard DTM tyrimu pagal EB 81 straipsnio 1 dalį, ginčijamame sprendime Komisija pateikė iš esmės tokį patį vertinimą. Todėl šis kaltinimas grindžiamas konstatuojamųjų dalių, kurių dalykas nėra tas pats, palyginimu, t. y., pirma, ginčijamame sprendime atliktu ieškovių DTM konkurenciją ribojančio poveikio tyrimu pagal EB 81 straipsnio 1 dalį, ir, antra, Sprendime Visa II atliktu EB 81 straipsnio 3 dalyje nustatytų sąlygų laikymosi tyrimu.

193    Taigi reikia atmesti šį kaltinimą ir visą ieškinio pagrindą.

2.     Dėl ieškinio antrojo pagrindo, susijusio su EB 81 straipsnio 3 dalies pažeidimu

194    Šį ieškinio pagrindą ieškovės pateikė kaip sudarytą iš dviejų dalių. Pirmoje dalyje jos priekaištauja Komisijai, kad joms taikė per didelę įrodinėjimo naštą dėl EB 81 straipsnio 3 dalyje nustatytų sąlygų laikymosi įrodymo. Antroje dalyje ieškovės tvirtina, kad atlikdama minėtų sąlygų tyrimą Komisija padarė akivaizdžių vertinimo klaidų.

195    Kalbant apie pirmą dalį, ieškovės iš esmės tvirtina, kad Komisija pateiktus argumentus ir įrodymus privalėjo išnagrinėti tik remdamasi tikimybių palyginimu. Todėl remdamasi ieškovių per administracinę procedūrą pateiktais argumentais Komisija, nesant paaiškinimų ar patvirtinimų, turėjo nuspręsti, jog ieškovės įrodė, kad DTM atitiko EB 81 straipsnio 3 dalyje nustatytas sąlygas. Jos taip pat tvirtina, kad turi būti taikomas in dubio pro reo principas, ir todėl, esant abejonių, Komisija turėjo nuspręsti ieškovių naudai. Galiausiai kai kurios į bylą įstojusios šalys iš esmės tvirtina, kad ginčijamas sprendimas įpareigojo ieškoves pagrįsti DTM konkretaus dydžio nustatymą, o ne įrodyti šio dydžio nustatymui panaudotos metodologijos pagrįstumą, o tai yra labai didelė įrodinėjimo našta.

196    Kaip nurodyta Reglamento Nr. 1/2003 2 straipsnyje, įmonei ar įmonių asociacijai, pretenduojančiai pasinaudoti EB 81 straipsnio 3 dalies nuostatomis, tenka pareiga įrodyti, kad šios minėto straipsnio dalies sąlygos įvykdytos. Todėl asmuo, norintis pasinaudoti EB 81 straipsnio 3 dalimi, šių sąlygų buvimą turi įrodyti pateikdamas įtikinamus argumentus ir įrodymus (žr. 2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo GlaxoSmithKline Services prieš Komisiją, T‑168/01, Rink. p. II‑2969, 235 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

197    Savo ruožtu, Komisija turi tinkamai išnagrinėti šiuos argumentus ir įrodymus, t. y. nustatyti, ar jie patvirtina, jog yra tenkinamos EB 81 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygos. Tam tikrais atvejais šie argumentai ir įrodymai gali būti tokio pobūdžio, kad Komisija privalo pateikti tam tikrą paaiškinimą arba pagrindimą, kurio nepateikus leidžiama daryti išvadą, kad asmuo, norintis pasinaudoti EB 81 straipsnio 3 dalimi, įvykdė savo įrodinėjimo pareigą. Tokiais atvejais Komisija turi paneigti šiuos argumentus ir įrodymus (žr. 196 punkte minėto Sprendimo GlaxoSmithKline Services prieš Komisiją 236 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

198    Kadangi neįmanoma abstrakčiai išnagrinėti, ar Komisija pažeidė šio sprendimo 197 punkte nurodytą teismų praktiką, reikia šio ieškinio pagrindo abi dalis nagrinėti kartu.

199    Kiekvienam įmonių susitarimui, kuris tiek dėl savo tikslo, tiek dėl savo poveikio riboja konkurenciją, iš esmės gali būti taikoma išimtis pagal EB 81 straipsnio 3 dalį (šiuo klausimu žr. 196 punkte minėto Sprendimo GlaxoSmithKline Services prieš Komisiją 233 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

200    Šios nuostatos taikymas priklauso nuo tam tikrų sąlygų, kurios yra būtinos ir kartu pakankamos. Pirma, reikia, kad susitarimas ar įmonių asociacijų sprendimų kategorija padėtų tobulinti atitinkamų prekių gamybą ar platinimą arba skatintų technikos ir ekonomikos pažangą, antra, sudarytų sąlygas vartotojams sąžiningai dalytis gaunama nauda, trečia, atitinkamoms įmonėms nenustatytų jokių apribojimų, nebūtinų šiems tikslams pasiekti ir, ketvirta, nesuteiktų tokioms įmonėms galimybės panaikinti konkurenciją didelei atitinkamų produktų daliai (šiuo klausimu žr. 196 punkte minėto Sprendimo GlaxoSmithKline Services prieš Komisiją 234 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

201    Reikia priminti, kad nagrinėdamas prašymą panaikinti sprendimą, susijusį su EB 81 straipsnio 3 dalies taikymu, teismas, susidūręs su sudėtingu ekonominiu vertinimu, esmės atžvilgiu apsiriboja tik faktinių aplinkybių tikslumo, akivaizdžios klaidos vertinant šias aplinkybes nebuvimo ir atitinkamo teisinio vertinimo tikslumo kontrole (žr. 196 punkte minėto Sprendimo GlaxoSmithKline Services prieš Komisiją 241 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

202    Vis dėlto jis turi patikrinti ne tik tai, ar pateiki įrodymai yra tikslūs, patikimi ir nuoseklūs, bet ir tai, ar juose yra visa svarbi informacija, į kurią reikia atsižvelgti vertinant sudėtingą situaciją, ir ar įrodymai gali pagrįsti išvadas, padarytas jais remiantis. Tačiau jis neturėtų sprendimo, kurio teisėtumą prašoma patikrinti, vertinimo, atlikto jį priėmusios institucijos, pakeisti savo ekonominio pobūdžio vertinimu (196 punkte minėto Sprendimo GlaxoSmithKline Services prieš Komisiją 242 ir 243 punktai).

203    Kalbant apie Komisijos tyrimą dėl pirmosios EB 81 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos sąlygos, ieškovės priekaištauja, kad ji koncentravosi tik į tai, ar DTM skatino technikos ir ekonomikos pažangą, nors reikėjo atsižvelgti į visus MasterCard sistemos privalumus. Jos tvirtina, kad pirmoji sąlyga bet kuriuo atveju būtų įvykdyta, net jei ir reikėtų DTM nagrinėti atskirai, atsižvelgiant į dėl šių mokesčių galimą MasterCard sistemos produkcijos maksimizavimą. Šiuo klausimu ieškovės priekaištauja Komisijai, kad ji neatsižvelgė į teigiamą DTM poveikį kortelių išdavimo rinkoje ir nustatė joms per didelę įrodinėjimo naštą nepaisant to, kad ji pati pripažino, jog DTM gali prisidėti prie ekonomikos ir technikos pažangos.

204    Kai kurios į bylą įstojusios šalys pabrėžia tiesioginę ir netiesioginę objektyvią naudą, kurią galima būtų priskirti DTM. Kalbant apie tiesioginę naudą, reikia pažymėti, kad prekybininkai naudojosi kortelę išdavusio banko atliekamu operacijos aptarnavimu ir buvo pagrindiniai mokėjimo garantijos, kurią teikė kortelę išdavęs bankas ir kuri buvo finansuojama iš DTM, naudotojai. Primintina, kad kitos mokėjimo priemonės lemia dideles išlaidas prekybininkams, kurias šie taip pat perkelia visiems vartotojams. Kalbant apie netiesioginę naudą, nurodomas nemokamas finansavimo laikotarpis, taikomas atidėto debeto ir kredito kortelėms, kuris leidžia skatinti pirkimus ir padidinti jų sumą. Taip pat buvo nurodytas požiūrio skirtumas šiuo klausimu ginčijamame sprendime ir Sprendime Visa II. Šio skirtumo nepaaiškinimas laikytinas nemotyvavimu.

205    Komisija prašo atmesti šį ieškinio pagrindą. Kai kurios jos reikalavimus palaikančios į bylą įstojusios šalys ginčija, kad DTM gali būti laikomi atlygiu už prekybininkams teikiamą naudą.

206    Pagal EB 81 straipsnio 3 dalyje nustatytą pirmąją sąlygą susitarimai, kuriems gali būti taikoma išimtis, turi „[padėti] tobulinti prekių gamybą ar paskirstymą arba skatinti technikos ar ekonomikos pažangą“. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad iš Teisingumo Teismo ir Bendrojo Teismo praktikos matyti, jog tobulinimas neturi būti siejamas su bet kokia partnerių gauta nauda iš susitarimo dėl jų gamybos ar paskirstymo. Šis tobulinimas, be kita ko, turi suteikti objektyvios naudos, kompensuodamas susitarimo daromą neigiamą poveikį konkurencijai (žr. 101 punkte minėto Sprendimo Van den Bergh Foods prieš Komisiją 139 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

207    Pirmiausia reikia atmesti ieškovių kaltinimus, susijusius su tuo, kad Komisija nagrinėjo tik DTM, neatsižvelgdama į aplinkybę, kad visa MasterCard sistema prisidėjo prie technikos ir ekonomikos pažangos, nors ji pati pripažino tokį indėlį buvus. Iš tikrųjų, kadangi DTM nėra pagalbinis apribojimas MasterCard sistemos atžvilgiu, Komisija teisingai išnagrinėjo, ar konkrečiai DTM turėjo objektyvios naudos. Taigi aplinkybė, jog Komisija ginčijamo sprendimo 679 konstatuojamojoje dalyje pripažino, kad mokėjimo kortelių sistemos, pavyzdžiui, MasterCard sistema, yra technikos ir ekonomikos pažanga, neturi reikšmės nagrinėjant, ar DTM atitinka pirmąją EB 81 straipsnio 3 dalyje nustatytą sąlygą.

208    Iš ginčijamo sprendimo 674–677 konstatuojamųjų dalių, kuriose nurodytų aplinkybių ieškovės neginčijo, matyti, kad per administracinę procedūrą jų pateikti argumentai susiję su DTM vaidmeniu nustatant pusiausvyrą tarp MasterCard sistemos „kortelių išdavimo“ ir „kortelių aptarnavimo“ dalių.

209    Šie argumentai grindžiami teiginiais, kad korteles išduodantys bankai ir korteles aptarnaujantys bankai bendrai teikia paslaugą, lemiančią bendras išlaidas (pirmas teiginys) ir kad korteles išduodantys bankai patiria didžiausią dalį sistemos išlaidų (antras teiginys). Todėl tam, kad [korteles išduodantys bankai] galėtų toliau platinti mokėjimo korteles ir teikti paslaugas, dėl kurių šios kortelės būtų patrauklios, būtina, kad jiems būtų pervedamos lėšos iš sistemos „aptarnavimo“ dalies. Šis pervedimas leistų pasiekti pusiausvyrą, kai MasterCard sistemos produktyvumas maksimalus (trečias teiginys). Dėl šio MasterCard sistemos maksimizavimo ši sistema ir skatina ekonomikos ir technikos pažangą. Ieškovių taikomi DTM nustatymo metodai leidžia optimaliai padalinti išlaidas tarp sistemos „išdavimo“ ir „aptarnavimo“ dalių.

210    Kalbant apie pirmą teiginį, dėl panašių priežasčių, kaip nurodytos šio sprendimo 175–177 punktuose, pakanka pažymėti, kad, nepaisant kortelių išdavimo veiklos ir operacijų aptarnavimo veiklos sąveikos, Komisija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos ginčijamo sprendimo 681 ir 682 konstatuojamosiose dalyse nepripažinusi ieškovių nurodytų bendrų išlaidų, susijusių su bendra paslauga.

211    Kalbant apie antrą teiginį, kaip Komisija nurodė ginčijamo sprendimo 686 konstatuojamojoje dalyje, pakanka pažymėti, kad jis grindžiamas dalinių kortelių išdavimo veiklos ir kortelių aptarnavimo veiklos apibūdinimu, atsižvelgiant tik į išlaidas, kurias patiria korteles išduodantys bankai, ir neįvertinant jų pajamų iš kortelių išdavimo veiklos bei kitos šios veiklos ekonominės naudos, nepaisant jų didelės apimties, nurodytos šio sprendimo 106–108 punktuose.

212    Galiausiai dėl trečio teiginio reikia pažymėti, kad Komisija ne tik atmetė ieškovių pateiktus įrodymus, nes jie neturėjo pakankamos įrodomosios galios, bet ir ginčijamo sprendimo 702–708 ir 709–724 konstatuojamosiose dalyse pabrėžė, jog nei MasterCard sistemos veikimas, nei DTM nustatymo metodai visiškai neatitiko teorinio modelio, t. y. Baxter modelio, kuriuo ieškovės grindžia savo argumentus.

213    Dėl MasterCard sistemos palyginimo su Baxter modeliu Komisija konkrečiai nurodė esminius skirtumus, susijusius su priežastimis, dėl kurių prekybininkai aptarnauja mokėjimo korteles. Iš tikrųjų, nors Baxter modelis apima prekybininkų laisvą minėtų kortelių aptarnavimą, atsižvelgiant į su šiuo mokėjimo būdu susijusių paslaugų jiems teikiamą naudą, aptarnauti korteles jiems yra praktiška ir tai paaiškinama vartotojų palankumu šiam atsiskaitymo būdui bei rizika prarasti sandorius atsisakius jas aptarnauti ar jas diskriminuojant.

214    Dėl metodų, taikytų nustatant DTM, Komisija pabrėžė ieškovių taikytos praktikos ir Baxter modelio skirtumus.

215    Dėl metodo, taikomo kredito ir atidėto debeto kortelėms (MasterCard Standard Interchange Methodology, ginčijamo sprendimo 710–718 konstatuojamosios dalys), Komisijos pagrindinė kritika susijusi su šio mokėjimo būdo poreikio kortelių turėtojams ir prekybininkams kaitos analizės silpnumu, nors tai yra vienas iš pagrindinių Baxter modelio elementų. Poreikis prekybininkams buvo paprasčiausiai įvertinamas atsižvelgiant į tai, kokios galėtų būti parduotuvių kortelių sistemos sukūrimo išlaidos. Ji pabrėžia tokios analizės ribotumą, nes visi prekybininkai nei nori, nei gali sukurti parduotuvių kortelių sistemą. Dėl poreikio kortelių turėtojams tyrimo Komisija tvirtina, kad ieškovės neatlieka savo tyrimo, o remiasi tik korteles išduodančių bankų pateiktais duomenimis.

216    Dėl debeto kortelėms taikomo metodo (Global MasterCard Debit Interchange Fee Methodology, ginčijamo sprendimo 719–724 konstatuojamosios dalys) Komisija, pripažindama, kad jis artimesnis Baxter modeliui, nes atsižvelgiama ir į kortelių išdavimo išlaidas, ir į aptarnavimo išlaidas, iš esmės pažymi, jog pagal šį metodą požiūris į kortelių išdavimo išlaidas yra per platus, nes į šias išlaidas įtraukiamos su visais mokėjimo metodais susijusios išlaidos, pavyzdžiui, einamosios sąskaitos priežiūros išlaidos.

217    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad nepadarydama akivaizdžios vertinimo klaidos Komisija galėjo atmesti ieškovių pateiktus argumentus, grindžiančius MasterCard sistemos galimos objektyvios naudos priskyrimą DTM vaidmeniui.

218    Konkrečiai kalbant, iš ginčijamo sprendimo 210–215 konstatuojamųjų dalių matyti, kad ieškovės savo vertinimu siekia padidinti korteles išduodančių bankų išlaidas ir nepakankamai įvertinti prekybininkų dėl šio mokėjimo būdo gaunamą naudą.

219    Šios išvados nepaneigia ieškovių argumentas, kad jos pateikė daug ekonominių įrodymų, patvirtinančių jų argumentų pagrįstumą. Šiuo klausimu ieškovės daro nuorodą į atitinkamas APPK vietas ir į prie jo pridėtus ekonominius įrodymus, taip pat į priedus A.13 ir A.14. Jos taip pat primena Komisijos sprendimo Visa II 83 konstatuojamojoje dalyje padarytą išvadą, kad „kuo daugiau prekybininkų sistemoje, tuo ji naudingesnė kortelių turėtojams ir atvirkščiai“, kurią jos aiškina kaip jų argumentų pagrįstumo pripažinimą.

220    Šiuo klausimu, kaip nurodė Komisija viename iš savo ginčijamo sprendimo priedų, skirtame paneigti ieškovių pateiktus ekonominius įrodymus (ginčijamo sprendimo 4 priedo 10 punktas), reikia pažymėti, kad net pripažinus, jog iš šių įrodymų galima daryti išvadą, kad DRM prisideda prie MasterCard sistemos produktyvumo, to nepakanka įrodyti, kad šie mokesčiai atitinka EB 81 straipsnio 3 dalyje nustatytą pirmąją sąlygą.

221    Iš tikrųjų reikia konstatuoti, kad naudą iš MasterCard sistemos produktyvumo padidėjimo pirmiausia gauna mokėjimo organizacija MasterCard ir šioje sistemoje dalyvaujantys bankai. Vis dėlto, kaip matyti iš 206 punkte minėtos teismų praktikos, tobulinimas pagal EB 81 straipsnio 3 dalį neturi būti siejamas su bet kokia partnerių gauta nauda iš susitarimo dėl jų gamybos ar paskirstymo.

222    Kalbant apie prekybininkus, nors išduotų kortelių skaičius augimas gali padidinti MasterCard sistemos naudingumą jiems, tačiau šis augimas taip pat gali sumažinti jų galimybes daryti įtaką DTM dydžiui ir taip padidinti ieškovių galią rinkoje. Pagrįstai gali būti daroma išvada, kad atsisakymo aptarnauti šią mokėjimo priemonę ar jos diskriminavimo neigiamo poveikio prekybininkų klientams rizika yra juo didesnė, kuo daugiau yra išduota kortelių.

223    Šis vertinimas iš esmės pateiktas ginčijamo sprendimo 729 ir 730 konstatuojamosiose dalyse. Nors 729 konstatuojamojoje dalyje pripažįstama, kad „aplinkybė, [jog iš] principo mokėjimo kortelių sistemoje, kuriai būdingi netiesioginiai išoriniai tinklo veiksniai, tarpbankiniai mokesčiai gali padėti maksimizuoti tinklo naudingumą jo naudotojams“, 730 konstatuojamojoje dalyje taip pat pažymima, kad bankai DTM gali naudoti siekdami „komercinio veiksmingumo ir pajamų“.

224    Kalbant apie Sprendimo Visa II 83 konstatuojamojoje dalyje esančią nuorodą, reikia pažymėti, kad nors Komisija joje pripažino, kad Visa sistemos naudingumas kiekvienai naudotojų kategorijai priklausė nuo kitai kategorijai priklausančių naudotojų skaičiaus, ji taip pat pabrėžė, kad buvo sunku nustatyti nežymų vidutinį mokėjimo Visa kortele naudingumą kiekvienai naudotojų kategorijai ir poreikį rasti priimtinus pakeitimo rodiklius, tenkinančius jų poreikius, tarp kurių buvo ir tai, kad DTM būtų nustatomi tokio dydžio, kad leistų „maksimizuoti pajamas“ (Sprendimo Visa II 80 konstatuojamoji dalis). Todėl nors Visa DTM buvo taikoma išimtis, tai buvo padaryta ne tik dėl jų indėlio didinant sistemos produktyvumą, bet ir dėl to, kad jie buvo nustatomi atsižvelgiant į tris išlaidų kategorijas už paslaugas prekybininkams, kurias bent iš dalies galima buvo laikyti sutartomis, t. y. išlaidas už operacijų aptarnavimą, „mokėjimo garantijos“ teikimo išlaidas ir nemokamo finansavimo laikotarpio išlaidas (Sprendimo Visa II 84 ir 85 konstatuojamosios dalys).

225    Tačiau nors ieškovės savo ieškinio vienoje išnašoje tvirtina, kad „pateikti ir iki šiol neginčyti įrodymai patvirtina, jog tarpbankiniai mokesčiai sudaro truputėlį daugiau nei du trečdalius mokėjimo garantijos, bepalūkinio laikotarpio ir administravimo išlaidų <...> ir net neapima naudojimosi kita teikiama nauda, kaip antai pardavimų augimas ir cash flow nauda, kurią prekybininkai taip pat gauna“, reikia pažymėti, kad šis tvirtinimas nepagrįstas jokiais įrodymais, kurie leistų patikrinti jo teisingumą.

226    Todėl reikia konstatuoti, jog nesant įrodymų dėl pakankamai glaudaus ryšio tarp DTM ir prekybininkų gaunamos objektyvios naudos, vien tik aplinkybės, kad DTM skatina MasterCard sistemos produktyvumą, nepakanka įrodyti, jog yra įvykdyta EB 81 straipsnio 3 dalyje nustatyta pirmoji sąlyga.

227    Ieškovės taip pat priekaištauja Komisijai, kad, pirma, ji neatsižvelgė į DTM naudą kortelių turėtojams, ir, antra, kad elgėsi kaip DTM „dydžio reguliuotoja“.

228    Kalbant apie pirmą kaltinimą, iš tikrųjų iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad pastebima objektyvi nauda pagal EB 81 straipsnio 3 dalies pirmąją sąlygą gali atsirasti ne tik nagrinėjamoje rinkoje, bet ir bet kurioje kitoje rinkoje, kurioje nagrinėjamas susitarimas gali daryti teigiamą poveikį, ar net visoms paslaugoms, kurių kokybė ir veiksmingumas gali pagerėti dėl minėto susitarimo (2002 m. vasario 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Compagnie générale maritime ir kt. prieš Komisiją, T‑86/95, Rink. p. II‑1011, 343 punktas ir 196 punkte minėto Sprendimo GlaxoSmithKline Services prieš Komisiją 248 punktas). Vis dėlto, kadangi prekybininkai yra viena iš dviejų mokėjimo kortelių naudotojų grupių, vien tik antrosios EB 81 straipsnio 3 dalyje nustatytos sąlygos buvimas įpareigoja, kad būtų įrodyta pastebima objektyvi DTM nauda ir jiems.

229    Todėl nepateikus tokių įrodymų, ieškovių kaltinimas dėl nepakankamo atsižvelgimo į DTM naudą kortelių turėtojams bet kuriuo atveju nėra reikšmingas.

230    Dėl antro kaltinimo, kurį pateikiant nurodomi tie patys argumentai, kaip ir grindžiant pirmąją šio ieškinio pagrindo dalį, ieškovės ir dauguma į bylą įstojusių šalių iš esmės tvirtina, kad per administracinę procedūrą pateiktais argumentais jų atmetimo našta buvo perkelta Komisijai. Jos taip pat kaltina Komisiją, kad ši jas įpareigojo pagrįsti konkretaus DTM dydžio nustatymą. Galiausiai ieškovės ir kai kurios į bylą įstojusios šalys nurodo aplinkybę, kad Komisija po ginčijamo sprendimo paskelbė konkursą dėl „prekybininkų išlaidų, susijusių su įvairiomis mokėjimo priemonėmis ir šių priemonių naudos jiems“ tyrimo, iš esmės pabrėždamos duomenų, atitinkančių Komisijos reikalaujamą ekonominių įrodymų lygį, nebuvimą.

231    Reikia priminti, kad Komisija, išnagrinėjusi ir pagrįstai paneigusi ieškovių per administracinę procedūrą pateiktus argumentus, nepažeidė savo pareigos, išdėstytos šio sprendimo 197 punkte nurodytoje teismų praktikoje.

232    Kalbant apie tvirtinimą, susijusį su duomenų, atitinkančių Komisijos reikalaujamą ekonominių įrodymų lygį, nebuvimu, net jei tikrai jų nebuvo, tai negalėtų palengvinti įrodinėjimo naštos ar net ją perkelti, kaip tvirtina ieškovės. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad toks sunkumas galėtų būti vertinamas kaip atsiradęs iš ieškovių per administracinę procedūrą pateiktų argumentų.

233    Taigi negalint tiksliai įrodyti naudos, kuri gali būti laikoma pateisinančia prekybininkų finansinį prisidėjimą prie korteles išduodančių bankų išlaidų, apimties, pagrįstai galima manyti, kad ieškovės, norėdamos įrodyti, jog DTM atitinka pirmąją EB 81 straipsnio 3 dalyje nustatytą sąlygą, turi nurodyti debeto, atidėto debeto ir kredito korteles išdavusių bankų teikiamas paslaugas, kurios galėtų būti laikomos objektyvia nauda prekybininkams. Jos taip pat turi įrodyti pakankamai aiškią koreliaciją tarp išlaidų, susijusių su paslaugų teikimu, ir DTM dydžio. Dėl pastarojo aspekto reikia pažymėti, kad išlaidos negali būti nustatomos iš korteles išdavusių bankų pajamų, gautų teikiant šias paslaugas, atimant arba pridedant išlaidas, kurios nėra tiesiogiai su jomis susijusios.

234    Kadangi dėl šio sprendimo 214–218 punktuose nurodytų priežasčių Komisija, nepadarydama akivaizdžios vertinimo klaidos, galėjo nuspręsti, kad nei kredito ir atidėto debeto, nei debeto kortelėms taikytas metodas neleido įrodyti, jog tenkinama pirmoji EB 81 straipsnio 3 dalies sąlyga, daugelio į bylą įstojusių šalių nurodyta aplinkybė, kad DTM yra atlygis už prekybininkų gaunamą naudą, šios bylos aplinkybėmis negali įrodyti, kad minėti mokesčiai atitinka šios nuostatos sąlygas.

235    Be to, negalima kaltinti Komisijos, kad ji be paaiškinimo nukrypo nuo savo pozicijos Sprendime Visa II dėl DTM vertinimo remiantis EB 81 straipsnio 3 dalimi, kadangi Sprendime Visa II išimtis buvo pritaikyta atsižvelgiant į apskaičiavimo metodą, ribojantį DTM dydį, neleidžiant viršyti tam tikros konkrečios prekybininkų gaunamos naudos, ir tuo minėto sprendimo priėmimo aplinkybės skiriasi nuo šios bylos.

236    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ieškovės neįrodė, jog Komisijos vertinimas dėl EB 81 straipsnio 3 dalies pirmosios sąlygos yra neteisėtas. Kadangi tam, kad ši nuostata galėtų būti taikoma reikia, kad visos joje nurodytos sąlygos būtų išpildytos, reikia atmesti antrą ieškinio pagrindo dalį nenagrinėjant ieškovių kaltinimų, susijusių su kitais Komisijos vertinimo pagal šį straipsnį aspektais.

237    Todėl pirma ieškinio pagrindo dalis, susijusi su ieškovėms nustatyta per didele įrodinėjimo našta, taip pat turi būti atmesta. Iš pateiktų vertinimų matyti, kad Komisija išnagrinėjo ieškovių pateiktus argumentus bei įrodymus ir, šios bylos aplinkybėmis, pagrįstai galėjo nuspręsti, jog jie nepatvirtino, kad buvo įvykdytos EB 81 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygos. Kadangi Komisija galėjo pagrįstai nuspręsti, kad ieškovės nepateikė išimties taikymo įrodymų, taip pat reikia atmesti tvirtinimą, susijusį su in dubio pro reo principo pažeidimu.

3.     Dėl ieškinio trečiojo pagrindo, susijusio su EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimu dėl klaidingo mokėjimo organizacijos MasterCard kvalifikavimo įmonių asociacija

238    Ieškovės, palaikomos į bylą įstojusių šalių, kaltina Komisija, jog neteisingai pripažino, kad egzistuoja įmonių asociacija, kaip ji suprantama pagal EB 81 straipsnio 1 dalį, neatsižvelgdama į dėl IPO padarytus MasterCard valdymo ir struktūros pakeitimus, iš kurių matyti, kad bankai jos nekontroliuoja ir kad ji vienašališkai sprendžia dėl DTM. Jos, be kita ko, nurodo, kad bankų kontrolės buvimas ar nebuvimas yra reikšmingas veiksnys. Jų nuomone, Komisija taip pat neteisingai nusprendė, kad Europos bankai po IPO per Europos valdybą ir toliau prisiėmė atsakomybę už mokėjimo organizacijos MasterCard veiklą Europoje.

239    Be to, ieškovės ir dauguma į bylą įstojusių šalių ginčija Komisijos taikomą mokėjimo organizacijos MasterCard ir bankų interesų, susijusių su DTM nustatymu, bendrumo kriterijų. Komisija kaltinama neįrodžiusi, kad nustatydama DTM mokėjimo organizacija MasterCard ir toliau paisė bankų interesų ar veikė jų vardu, o ne MasterCard akcininkų vardu. Viena į bylą įstojusi šalis taip pat pažymi, kad šis kriterijus nepagrįstas jokia teismų praktika. Kai kurios į bylą įstojusios šalys tvirtina, kad negali daryti jokios įtakos mokėjimo organizacijai MasterCard ir kad ši jas laiko savo klientėmis.

240    Komisija prašo atmesti šią ieškinio pagrindo dalį.

241    Pagal nusistovėjusią teismų praktiką EB 81 straipsnis taikomas asociacijoms tiek, kiek jų pačių ar joms priklausančių įmonių veikla siekiama padaryti tokį poveikį, kuris nurodytas toje nuostatoje (žr. 2005 m. sausio 26 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Piau prieš Komisiją, T‑193/02, Rink. p. II‑209, 72 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

242    Taip pat reikia priminti, kad sąvokos „susitarimas“, „įmonių asociacijų sprendimai“ ir „suderinti veiksmai“ subjektyviu požiūriu suvokiamos kaip tokio paties pobūdžio susitarimai, kurie skiriasi tik savo intensyvumu ir formomis (2009 m. birželio 4 d. Teisingumo Teismo sprendimo T-Mobile Netherlands ir kt., C‑8/08, Rink. p. I‑4529, 23 punktas).

243    Konkrečiai dėl „įmonių asociacijų sprendimų“ sąvokos, kaip savo išvadoje byloje, kurioje buvo priimtas 2002 m. vasario 19 d. Teisingumo Teismo sprendimas Wouters ir kt. (C‑309/99, Rink. p. I‑1577, I‑1582, 62 punktas), nurodė generalinis advokatas P. Léger, šia sąvoka siekiama neleisti įmonėms išvengti konkurencijos taisyklių taikymo vien tik dėl formos, kuria jos koordinuoja savo veiklą rinkoje. Kad būtų užtikrintas šio principo veiksmingumas, EB 81 straipsnio 1 dalyje numatytos ne tik elgesio koordinavimo tarp įmonių tiesioginės priemonės (susitarimai ir suderinti veiksmai), bet ir institucinės bendradarbiavimo formos, t. y. situacijos, kai ūkio subjektai veikia per kolektyvinę struktūrą ar bendrą organą.

244    Todėl šioje byloje reikia patikrinti, ar, nepaisant pasikeitimų po IPO, mokėjimo organizacija MasterCard ir toliau yra bankų veiksmų koordinavimo institucinė forma.

245    Visų pirma, nors akivaizdu, kad po IPO su DTM susijusius sprendimus priima mokėjimo organizacijos MasterCard organai ir kad bankai nedalyvauja sprendimų priėmimo procese, vis dėlto iš faktinių ir teisinių aplinkybių, nustatytų iki ginčijamo sprendimo priėmimo, t. y. iki teisėtumo tyrimui reikšmingos datos pagal šio sprendimo 64 punkte nurodytą teismų praktiką, matyti, kad bankai po IPO ir toliau turėjo kolektyvinę sprendimų priėmimo galią tam tikrais mokėjimo organizacijos MasterCard veikimui esminiais aspektais tiek nacionaliniu lygiu, tiek Europos lygiu.

246    Pirma, dėl mokėjimo organizacijos MasterCard veikimo nacionaliniu lygiu Komisija ginčijamo sprendimo 58–62 konstatuojamosiose dalyse, į kurias daroma nuoroda to paties sprendimo 359 konstatuojamojoje dalyje, nurodė, kad bankai turi teisę nustatyti specialias nacionalines taisykles, taikomas konkrečioje rinkoje, iš dalies pakeičiančias pasaulinio tinklo taisykles. Tarp jų „paminėtinos numatytosios taisyklės, taikomos visoms operacijoms šalies viduje, įskaitant ir tas, kurias aptarnauja nariai, esantys kitoje valstybėje“ (ginčijamo sprendimo 60 konstatuojamoji dalis). Labiausiai šią galią priimti sprendimus nacionaliniu lygiu atspindintis pavyzdys yra nacionalinių tarpbankinių mokesčių nustatymas, paprastai taikomas DTM. Komisija ginčijamo sprendimo 61 konstatuojamojoje dalyje taip pat nurodė, kad tokių nacionalinių taisyklių ieškovės neturėjo patvirtinti.

247    Antra, Komisija ginčijamo sprendimo 50–57 ir 364 bei 365 konstatuojamosiose dalyse pagrįstai galėjo atkreipti dėmesį į Europos valdybos, sudarytos iš Europos bankų atstovų, išlikimą po IPO ir šios valdybos kompetenciją spręsti „esminius klausimus“, tarp kurių reikia paminėti prisijungimo prašymų nagrinėjimą, baudų, regioninių veikimo taisyklių nustatymą, vertinimus ir išlaidas, jei šie vertinimai ir išlaidos neturi pašalinančio poveikio, regioninių produktų gerinimą ir vystymą, „jei produktų vystymo iniciatyvos nėra susijusios su konkurenciniu požiūriu svarbiais elementais“, metinių išlaidų biudžetą, lėšų perteklių ir taisykles, susijusias su bendru ženklinimu bei kortelių panašumu (ginčijamo sprendimo 52 konstatuojamoji dalis).

248    Iš tikrųjų, kaip nurodo ieškovės savo rašytiniuose pareiškimuose, Europos valdyba turėjo laikytis pasaulinės valdybos nurodymų ir iš jos galėjo būti atimta teisė priimti sprendimus. Vis dėlto pasaulinės valdybos galimybė duoti nurodymus, patikslinančius, pavyzdžiui, Europos valdybos kompetencijos ribas, neturi reikšmės aplinkybei, kad pastaroji turi sprendimų priėmimo galią. Tas pats pasakytina ir apie pasaulinės valdybos galimybę pačiai vykdyti Europos valdybos prerogatyvas ar iš šios atimti jos teises, nes tam įgyvendinti nustatytos labai griežtos sąlygos, nurodytos ginčijamo sprendimo 55 ir 56 konstatuojamosiose dalyse.

249    Reikia konstatuoti, kad bankų teisės priimti Europos ir nacionalinio lygių sprendimus mokėjimo organizacijos MasterCard viduje išlaikymas rodo IPO pasekmių visišką reliatyvumą. Panašu, kad priimant ginčijamą sprendimą mokėjimo organizacija MasterCard Europoje ir toliau veikė kaip įmonių asociacija, kurioje bankai buvo ne tik teikiamų paslaugų klientai, bet ir kolektyviai ir decentralizuotai dalyvavo priimant esminius sprendimus.

250    Visų antra, Komisija iš esmės pagrįstai galėjo nuspręsti, kad DTM tenkino bankų interesus, net jei šie ir nekontroliavo MasterCard po IPO ir nedalyvavo nustatant DTM dydį, nes šiuo klausimu buvo bendri mokėjimo organizacijos MasterCard ir bankų interesai.

251    Pirma, iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad interesų bendrumas ar bendras interesas yra reikšmingas rodiklis vertinant, ar yra įmonių asociacijos sprendimas pagal EB 81 straipsnio 1 dalį (šiuo klausimu žr. 1987 m. sausio 27 d. Teisingumo Teismo sprendimo Verband der Sachversicherer prieš Komisiją, 45/85, Rink. p. 405, 29 punktą).

252    Antra, Komisija teisingai galėjo nuspręsti, kad bankai, įskaitant ir tuos, kurie veikė aptarnavimo rinkoje, buvo suinteresuoti didelių DTM nustatymu.

253    Iš tikrųjų šie bankai, kaip teisingai ginčijamo sprendimo 383 konstatuojamojoje dalyje nurodė Komisija, dėl DTM gauna naudos iš minimalios ribos, leidžiančios DTM laisvai perkelti prekybininkams dėl šio sprendimo 134 punkte nurodytų priežasčių. Tokiu būdu bankai aptarnaudami korteles moka DTM tik tada, kai patys nusprendžia juos mokėti. Vis dėlto iš šio sprendimo 162–164 punktų matyti, kad pastaroji situacija yra greičiau išimtis.

254    Be to, net ir tokiu atveju galima pagrįstai manyti, kad DTM išlieka bankų pajamų šaltiniu, kai šie taip pat užsiima kortelių išdavimo veikla. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad nei ieškovės, nei į bylą įstojusios šalys nepateikė įrodymų, galinčių paneigti ginčijamo sprendimo 385 konstatuojamojoje dalyje Komisijos pateiktos pastabos, kad dėl to, jog iki 2004 m. gruodžio 31 d. buvo taikoma MasterCard sistemos taisyklė NAWIR (No Acquiring Without Issuing Rule), pagal kurią aptarnauti operacijas norintys bankai buvo įpareigoti vykdyti ir kortelių išdavimo veiklą, beveik visi bankai, vykdę kortelių aptarnavimo veiklą, taip pat išduodavo korteles ir dėl to naudojosi DTM, pagrįstumą.

255    Trečia, ginčijamo sprendimo 386 konstatuojamojoje dalyje Komisija taip pat galėjo pagrįstai nuspręsti, kad mokėjimo organizacija MasterCard irgi buvo suinteresuota didelių DTM nustatymu, „nes prisijungimo mokesčiai, kurių [MasterCard ir jos konsoliduotos dukterinės bendrovės] reikalavo iš bankų už savo teikiamas koordinavimo ir tinklo paslaugas, buvo susiję su operacijomis“ (ginčijamo sprendimo 386 konstatuojamoji dalis). Iš tikrųjų operacijų skaičius, taigi ir mokėjimo organizacijos MasterCard pajamos iš esmės priklauso nuo bankų noro siūlyti MasterCard korteles savo klientams. Taigi mokėjimo organizacija MasterCard yra suinteresuota nustatyti tokio dydžio DTM, kuris bankų būtų laikomas patraukliu, o tai patvirtina ginčijamo sprendimo 461–498 konstatuojamosiose dalyse Komisijos nurodytą aplinkybę, kad tarpsisteminė konkurencija veikia mažesnius DTM siūlančių kortelių sistemų nenaudai.

256    Ketvirta, iš ieškovių rašytinių pareiškimų matyti, jog jos neneigia ginčijamo sprendimo 389 konstatuojamojoje dalyje pateiktos išvados, kad „pasikeitimai po IPO taip pat rodo, jog [mokėjimo organizacija MasterCard] nustatydama [DTM] dydį atsižvelgia į konkrečius bankų interesus“. Savo argumentais jos veikiau siekia įrodyti, jog jos veikia tik kaip paslaugų teikėjos, bandančios patenkinti savo klientų (korteles išduodančių bankų, korteles aptarnaujančių bankų ir prekybininkų) poreikius.

257    Vis dėlto reikia konstatuoti, kad bankų ir prekybininkų sugretinimas nėra įtikinamas, nes, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 212–217 punktuose, prekybininkų atveju iš esmės buvo siekiama nustatyti maksimalią jų toleruotiną operacijų kortele kainos ribą.

258    Ieškovių argumentai, susiję su tuo, kad po MasterCard IPO mokėjimo organizacija MasterCard atsižvelgia tik į savo viešųjų akcininkų interesus, taip pat nėra įtikinami. Kadangi aukštų DTM nustatymas lemia didesnį operacijų skaičių, ir todėl turi teigiamą poveikį mokėjimo organizacijos MasterCard pajamoms, pagrįstai galima daryti išvadą, kad MasterCard akcininkų ir bankų interesai nesikerta.

259    Reikia konstatuoti, kad, atsižvelgiant į du pirmiau minėtus elementus, t. y. į bankų galios priimti sprendimus mokėjimo organizacijos MasterCard viduje išlaikymą po IPO bei minėtos organizacijos ir bankų interesų bendrumą DTM klausimu, Komisija šioje byloje pagrįstai galėjo nuspręsti, kad nepaisant pasikeitimų po MasterCard IPO, mokėjimo organizacija MasterCard ir toliau buvo bankų elgesio koordinavimo institucinė forma. Todėl mokėjimo organizacijos MasterCard sprendimus, kuriais nustatomi DTM, ji teisingai laikė įmonių asociacijos sprendimais.

260    Todėl reikia atmesti trečiąjį ieškinio pagrindą net nenagrinėjant ieškovių kaltinimų, susijusių su kitais Komisijos nurodytais elementais išvadai pagrįsti, o konkrečiai su bankų pritarimu naujam DTM valdymo būdui (ginčijamo sprendimo 394–396 konstatuojamosios dalys).

4.     Dėl ieškinio ketvirtojo pagrindo, susijusio su tuo, kad priimant ginčijamą sprendimą buvo padaryta procesinių ir fakto klaidų

261    Šį ieškinio pagrindą sudaro dvi dalys, susijusios su, pirma, ieškovių teisės į gynybą pažeidimu, ir, antra, fakto klaidomis, dėl kurių sprendimas turėtų būti pripažintas negaliojančiu.

a)     Dėl pirmos ieškinio pagrindo dalies, susijusios su ieškovių teisės į gynybą pažeidimu

262    Ieškovės nurodo keturis kaltinimus, ginčydamos, pirma, neteisėtą rėmimąsi laišku, kuriame išdėstytos faktinės aplinkybės, antra, nepakankamą šio laiško aiškumą, trečia, naujas aplinkybes ginčijamame sprendime, ir, ketvirta, būdą, kaip Komisija informavo tam tikras nacionalines konkurenciją prižiūrinčias valdžios institucijas.

 Dėl pirmojo kaltinimo, susijusio su neteisėtu rėmimusi laišku, kuriame išdėstytos faktinės aplinkybės

263    Ieškovės kaltina Komisiją, kad užuot rėmusis antruoju PPK, ji rėmėsi laišku, kuriame išdėstytos faktinės aplinkybės. Šiuo faktines aplinkybes išdėstančiu laišku, kiek jame pateikiami nauji teisiniai argumentai ir esminės faktinės aplinkybės, peržengiamos paprasto papildomų įrodymų pateikimo ribos.

264    Komisija prašo atmesti šį kaltinimą.

265    Pagal nusistovėjusią teismų praktiką užtikrinant teisę į gynybą būtina, kad suinteresuotajai įmonei per administracinę procedūrą būtų suteikta galimybė veiksmingai pareikšti savo nuomonę dėl nurodomų faktų ir aplinkybių tikrumo bei tinkamumo ir dėl Komisijos dokumentų, kuriais grindžiamas jos teiginys dėl Sutarties pažeidimo (1983 m. birželio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją, 100/80–103/80, Rink. p. 1825, 10 punktas ir 1995 m. balandžio 6 d. Sprendimo BPB Industries ir British Gypsum prieš Komisiją, C‑310/93 P, Rink. p. I‑865, 21 punktas).

266    Šis principas įgyvendinamas Reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnio 1 dalimi joje nustačius, kad šalims siunčiamas pranešimas apie kaltinimus, kuriame turi būti aiškiai išdėstyti pagrindiniai argumentai, kuriais Komisija remiasi toje procedūros stadijoje (šiuo klausimu žr. 2004 m. sausio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją, C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, Rink. p. I‑123, 67 punktą), kad suinteresuotieji asmenys galėtų veiksmingai susipažinti su informacija apie veiksmus, kuriais Komisija juos kaltina, ir tinkamai apsiginti prieš Komisijai priimant galutinį sprendimą. Šio reikalavimo laikomasi, kai minėtame sprendime suinteresuotieji asmenys nekaltinami pranešime apie kaltinimus nenurodytais padarytais pažeidimais ir jame pateikiami tik tie faktai, dėl kurių suinteresuotieji asmenys galėjo pasiaiškinti (šiuo klausimu žr. 2003 m. kovo 19 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo CMA CGM ir kt. prieš Komisiją, T‑213/00, Rink. p. II‑913, 109 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

267    Vis dėlto ta informacija gali būti pateikta glaustai, o galutinis sprendimas nebūtinai turi visiškai atitikti pranešimą apie kaltinimus (šiuo klausimu žr. 265 punkte minėto Sprendimo Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją 14 punktą), nes tas pranešimas yra parengiamasis dokumentas, kuriame išdėstytas faktinių ir teisinių aplinkybių vertinimas yra tik laikinas (šiuo klausimu žr. 1987 m. lapkričio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo British American Tobacco ir Reynolds Industries prieš Komisiją, 142/84 ir 156/84, Rink. p. 4487, 70 punktą). Taigi leidžiama papildyti pranešimą apie kaltinimus atsižvelgiant į šalių, iš kurių argumentų matyti, kad jos galėjo veiksmingai įgyvendinti teisę į gynybą, atsakymą. Per administracinę procedūrą Komisija taip pat gali pakeisti ir papildyti faktinius bei teisinius argumentus suformuluotiems kaltinimams pagrįsti (šiuo klausimu žr. 228 punkte minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo Compagnie générale maritime ir kt. prieš Komisiją 448 punktą ir 2002 m. spalio 22 d. Sprendimo Schneider Electric prieš Komisiją, T‑310/01, Rink. p. II‑4071, 438 punktą).

268    Taigi papildomą pranešimą apie kaltinimus atsiųsti suinteresuotiesiems asmenims yra būtina tik tuo atveju, kai dėl patikrinimo rezultatų Komisija turi apkaltinti įmones naujais veiksmais arba gerokai pakeisti konstatuotų pažeidimų įrodymus (266 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 192 punktas).

269    Galiausiai taip pat reikia priminti, kad, remiantis teismų praktika, teisė į gynybą pažeidžiama, kai egzistuoja galimybė, jog dėl Komisijos padaryto pažeidimo jos vykdytos administracinės procedūros rezultatas galėjo būti kitoks. Įmonė ieškovė įrodo, kad toks pažeidimas padarytas, jei pateikia pakankamai įrodymų ne dėl to, kad Komisijos sprendimo turinys būtų buvęs kitoks, o dėl to, kad ji būtų galėjusi geriau apsiginti, jei nebūtų buvę pažeidimo, pavyzdžiui, dėl to, jog gynybai ji būtų galėjusi panaudoti dokumentus, su kuriais per administracinę procedūrą jai nebuvo leista susipažinti (šiuo klausimu žr. 2003 m. spalio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Thyssen Stahl prieš Komisiją, C‑194/99 P, Rink. p. I‑10821, 31 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką ir 2010 m. liepos 1 d. Sprendimo Knauf Gips prieš Komisiją, C‑407/08 P, Rink. p. I–6375, 28 punktą).

270    Šioje byloje reikia pažymėti, kad nors PPK 202–213 konstatuojamosiose dalyse Komisija rėmėsi mokėjimo organizacijos MasterCard organizacinėmis savybėmis iki IPO, kad nustatytų, jog ši organizacija yra įmonių asociacija pagal EB 81 straipsnio 1 dalį, iš kitų šio pranešimo apie kaltinimus vietų matyti, kad Komisija manė, jog MasterCard IPO, apie kurį buvo pranešta, nekeičia jos išvados dėl EB 81 straipsnio pažeidimo pagrįstumo. Šio pranešimo 25 konstatuojamojoje dalyje pažymėta, jog ieškovių pateikti dokumentai neįrodo, kad Europos valdyba po IPO prarado galimybę nustatyti DTM. Minėto PPK 28 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė pasikeitimus po IPO, leisdama manyti, kad bankai ir toliau vaidino svarbų vaidmenį naujojoje struktūroje.

271    Nors vienas iš Komisijos PPK nurodytų veiksnių skiriasi nuo to, kas galiausiai buvo nuspręsta dėl IPO, nes Europos valdyba neišsaugojo galios nustatyti DTM, vis dėlto PPK leido ieškovėms pateikti savo nuomonę dėl Komisijos kaltinimo, susijusio su MasterCard sistemos pripažinimu įmonių asociacija, kaip ji suprantama pagal EB 81 straipsnio 1 dalį, o konkrečiau kalbant, su IPO poveikio šiai kvalifikacijai nebuvimu. Iš to logiškai galima daryti išvadą, kad jos galėjo Komisijai išsakyti savo nuomonę šiuo klausimu per žodinį išklausymą, vykusį po APPK.

272    Šią ieškovių galimybę pateikti nuomonę per administracinę procedūrą patvirtina aplinkybė, kad jos didelę dalį APPK skyrė IPO poveikiui EB 81 straipsnio 1 dalies taikomumui.

273    Todėl atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes reikia konstatuoti, kad remiantis ne pranešimu apie kaltinimus, o laišku, kuriame išdėstomos faktinės aplinkybės, nebuvo pažeista ieškovių teisė į gynybą, nes Komisija turėjo nurodyti tik tuos įrodymus, kuriais ji ketino remtis, kad paneigtų per administracinę procedūrą ieškovių pateiktus argumentus.

274    Todėl šį kaltinimą reikia atmesti.

 Dėl antro kaltinimo, susijusio su nepakankamu laiško, kuriame išdėstomos faktinės aplinkybės, aiškumu

275    Ieškovės mano, kad laiško, kuriame išdėstomos faktinės aplinkybės, turinys nebuvo pakankamai aiškus, kad jos galėtų suprasti, kaip Komisija ketina panaudoti jos nurodomus dokumentus, nors jos tiek Komisijai, tiek bylą nagrinėjančiam pareigūnui pateikė prašymus paaiškinti, ir tai Komisija pripažino atsiliepime į ieškinį. Jos daro nuorodą į A.8.2 ir A.20 priedus, kuriuose pateiktas jų susirašinėjimas su Komisija šiuo klausimu. Dėl šio aiškumo trūkumo buvo pažeista jų teisė į gynybą.

276    Dėl kaltinimo priimtinumo jos tvirtina, kad ieškinyje paaiškinta, kodėl laiškas, kuriame išdėstytos faktinės aplinkybės, yra neadekvatus, ir kad prieduose pateikiami tik įrodymai.

277    Komisija mano, kad šis kaltinimas yra nepriimtinas.

278    Reikia konstatuoti, kad ieškovės savo argumentus ieškinyje pateikia labai glaustai. Ieškinio 122 punkte Komisija apskritai kaltinama, kad nepateikė „ieškovėms visų reikalingų paaiškinimų, kurie būtų leidę joms suprasti, kaip Komisija siūlo naudoti jos [laiške, kuriame išdėstomos faktinės aplinkybės], minimus dokumentus“. 123 punkte nurodyta, kad ieškovės susidūrė „su dideliais sunkumais, kad galėtų pateikti reikšmingą atsakymą“. Galiausiai 124 punkte tvirtinama, kad ieškovės „[laiške, kuriame išdėstomos faktinės aplinkybės], nustatė mažiausiai dvidešimt pavyzdžių, kada Komisija nenurodė, kaip jos minimi įrodymai bus panaudoti“. Vis dėlto pačiame ieškinyje nenurodytas nei vienas pavyzdys. Be to, jame nėra ir jokios informacijos, kuri leistų įvertinti „sunkumus“, kuriuos mini ieškovės.

279    Be to, nuorodos į ieškinio A.8.2 priedą („[Ieškovių] tarybos ir Komisijos susirašinėjimas“) ir ieškinio A.20 priedą („2007 m. balandžio 17 d.–liepos 12 d. [ieškovių] tarybos ir Komisijos susirašinėjimas dėl laiško, kuriame išdėstytos faktinės aplinkybės, neadekvatumo“) negali kompensuoti ieškinio trūkumų šiuo klausimu.

280    Reikia konstatuoti, kad ieškovės daro tik bendrą nuorodą į A.20 priedą. Dėl šio sprendimo 68–70 punktuose nurodytų priežasčių, į šį priedą nereikia atsižvelgti.

281    Kalbant apie A.8.2 priedą, galima pripažinti, kad ieškovės daro nuorodą į konkrečią šio priedo dalį, susijusią su 2007 m. balandžio 13 d. ieškovių laišku, ir todėl į jo turinį gali būti atsižvelgta. Jį skaitant vis dėlto matyti, kad jame nurodytos tik laiško, kuriame išdėstytos faktinės aplinkybės, vietos, kurios ieškovių nuomone yra „neaiškios“ ir dėl kurių jos Komisijos prašė paaiškinimų. Todėl reikia konstatuoti, kad tik iš šių ištraukų ir nesant konkretesnių ieškovių argumentų šiuo klausimu negalima nuspręsti, kad nurodomas neaiškumas galėjo pažeisti ieškovių teisę į gynybą.

282    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia nuspręsti, kad šis kaltinimas turi būti atmestas kaip nepriimtinas pagal Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punktą, nes jame nepateikiama esminės informacijos, kuri leistų Bendrajam Teismui atlikti savo kontrolę, o Komisijai parengti savo gynybą.

 Dėl trečiojo kaltinimo, susijusio su naujais įrodymais ginčijamame sprendime

283    Ieškovės tvirtina, kad ginčijamame sprendime pateikiami, pirma, nauji argumentai, antra, nauji motyvai, ir, trečia, įrodymų, kurių jos negalėjo ginčyti, papildomi ar tikslesni paaiškinimai. Šiuo klausimu jos daro nuorodą į A.21 priedą („Komisijos padarytas [ieškovių] teisės į gynybą pažeidimas – Su IPO susiję argumentai, motyvai ir įrodymai“). Tokiu būdu taip pat buvo pažeista jų teisė į gynybą.

284    Šis kaltinimas, jų nuomone, yra priimtinas, nes A.21 priede tik nurodomi skirtumai tarp PPK ir ginčijamo sprendimo.

285    Komisija mano, kad šis kaltinimas yra nepriimtinas ir bet kuriuo atveju nepagrįstas.

286    Visų pirma, kalbant apie kaltinimus dėl naujų argumentų ginčijamame sprendime, pakanka pažymėti, kad jie nesusiję su ginčijamo sprendimo aspektais, kuriais remiantis buvo nuspręsta, kad Komisija teisėtai galėjo [mokėjimo organizacijos MasterCard sprendimus] po IPO laikyti įmonių asociacijos sprendimais.

287    Kalbant apie išvadą, kad bankai ir toliau turėjo kolektyvinę galią spręsti dėl esminių mokėjimo organizacijos MasterCard aspektų nacionaliniu lygiu ir Europos lygiu, tarp ieškinio A.21 priede nurodytų tariamai naujų įrodymų nepaminėta bankų galia priimti specialias nacionalines taisykles, taikomas konkrečioje rinkoje ir iš dalies pakeičiančias pasaulinio tinklo taisykles (šio sprendimo 246 punktas), arba Europos valdybos galios nuspręsti dėl „esminių klausimų“ išlaikymas (šio sprendimo 247 punktas).

288    Dėl išvados, susijusios su mokėjimo organizacijos MasterCard ir bankų interesų bendrumu nustatant aukštus DTM, A.21 priede neginčijamas nei vienas argumentas, leidęs nustatyti, kad bankai buvo suinteresuoti didelių DTM nustatymu (šio sprendimo 253 ir 254 punktai). Iš šio priedo taip pat negalima daryti išvados, kad ginčijamo sprendimo 386 konstatuojamojoje dalyje pateiktas argumentas, susijęs su tuo, kad mokėjimo organizacija MasterCard taip pat buvo suinteresuota didesnių DTM nustatymu (šio sprendimo 255 punktas), pirmą kartą buvo nurodytas ginčijamame sprendime. Galiausiai neginčijama ir minėto sprendimo 389 konstatuojamojoje dalyje pateikta išvada, kad mokėjimo organizacija MasterCard, nustatydama DTM dydį, atsižvelgdavo į konkrečius bankų interesus (šio sprendimo 256 punktas).

289    Visų antra, tas pats pasakytina ir apie kaltinimus dėl „naujų motyvų“ ginčijamame sprendime. Vienintelis galimai reikšmingas tvirtinimas susijęs su ginčijamo sprendimo 360 konstatuojamosios dalies dėl horizontalaus bendradarbiavimo tarp bankų mokėjimo organizacijos MasterCard viduje redakcija. Vis dėlto reikia konstatuoti, kad ieškovių nurodomi skirtumai susiję su visiškai nereikšmingu Komisijos motyvų punktu, o ne su pačia išvada.

290    Visų trečia, kalbant apie kaltinimus dėl įrodymų papildomo ar tikslesnio paaiškinimo ginčijamame sprendime, reikia pažymėti, kad tik du ieškinio A.21 priede nurodyti kaltinimai susiję su reikšmingais Komisijos vertinimo aspektais ir kad jos tyrimas šiais aspektais buvo pagrįstas kitais įrodymais, kurių ieškovės neginčijo. Taip yra ginčijamo sprendimo 59 konstatuojamojoje dalyje pateiktos pastabos, kad mokėjimo organizacijos MasterCard administracija skatino horizontalius sprendimus tarp bankų, atveju. Panašiai yra ir ginčijamo sprendimo 254 konstatuojamojoje dalyje pateiktos išvados, kad Europos bankai iš toliau ėmėsi atsakomybės dėl veiklos Europoje, išskyrus antitrust taisyklių atžvilgiu svarbius klausimus, atveju.

291    Todėl reikia atmesti šį kaltinimą.

 Dėl ketvirtojo kaltinimo, susijusio su nepakankamu tam tikrų nacionalinių konkurenciją prižiūrinčių valdžios institucijų informavimo

292    Ieškovės pažymi, kad Komisija pripažįsta, jog nacionalinėms konkurenciją prižiūrinčioms valdžios institucijoms APPK nebuvo pateiktas vienodai, o kai kurios iš jų jį gavo tik paskutinę darbo dieną prieš žodinį išklausymą. Ieškovės tvirtina, kad jei jos būtų buvusios informuotos apie šį vėlavimą pateikti minėtą dokumentą, jos būtų prašiusios atidėti žodinį išklausymą. Šiuo atveju buvo pažeisti gero administravimo, jų teisėtų lūkesčių ir teisės į gynybą principai, nes ginčijamas sprendimas nebuvo priimtas visiškai įvertinus jų gynybą.

293    Komisija prašo atmesti šį kaltinimą.

294    Pagal Reglamento Nr. 1/2003 14 straipsnį prieš priimdama tokį sprendimą, kaip nagrinėjamas šioje byloje, Komisija kreipiasi į Patariamąjį komitetą, sudarytą iš valstybių narių konkurencijos institucijų atstovų.

295    Iš tikrųjų, kadangi pagal 2004 m. balandžio 7 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 773/2004 dėl bylų nagrinėjimo Komisijoje pagal [EB] 81 ir 82 straipsnius tvarkos (OL L 123, p. 18; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 3 t., p. 81) 14 straipsnio 3 dalį „Komisija kviečia dalyvauti žodiniame išklausyme valstybių narių konkurencijos institucijas“, pageidautina, kad konkurencijos institucijos, ar bent jau tos, kurios ketina dalyvauti žodiniame išklausyme, susipažintų su šalių rašytinėmis pastabomis likus protingam laiko tarpui iki žodinio išklausymo.

296    Vis dėlto aplinkybė, kad tam tikroms nacionalinėms konkurenciją prižiūrinčioms valdžios institucijoms APPK buvo atsiųstas likus tik vienai darbo dienai iki žodinio išklausymo, nėra trūkumas, dėl kurio reikėtų panaikinti ginčijamą sprendimą.

297    Iš tikrųjų iš Reglamento Nr. 1/2203 14 straipsnio matyti, kad pagrindinis Patariamojo komiteto vaidmuo – pateikti nuomonę apie Komisijos preliminaraus sprendimo projektą. Taigi vėlyvas ieškovių APPK išsiuntimas neturėjo reikšmės kreipimosi į Patariamąjį komitetą galiojimui, nes konkurencijos institucijos galėjo susipažinti su APPK prieš jų konsultavimąsi šiame komitete.

298    Be to, kaip teisingai nurodo Komisija, šis vėlyvas APPK išsiuntimas ieškovėms netrukdė pateikti savo nuomonę per žodinį išklausymą.

299    Todėl reikia atmesti šį kaltinimą, taigi ir visą šio ieškinio pagrindo pirmą dalį.

b)     Dėl ieškinio pagrindo antros dalies, susijusios su fakto klaidomis

300    Ieškovės tvirtina, kad tam tikros Komisijos padarytos fakto klaidos yra tokios didelės, kad dėl jų gali būti panaikintas ginčijamas sprendimas. Šiuo klausimu jos nurodo tris kaltinimus, susijusius su, pirma, Komisijos pateiktu akivaizdžiai klaidingu MasterCard sistemos palyginimu su penkiomis nacionalinėmis sistemomis, antra, Komisijos atrankine per administracinę procedūra surinktų prekybininkų pareiškimų analize, ir, trečia, iš esmės netinkamu prekybininkų rinkos tyrimu.

301    Šio sprendimo 145–158 punktuose jau buvo atsakyta į antrą ir trečią kaltinimus. Kalbant apie pirmą kaltinimą, reikia priminti, kad išvados dėl objektyvaus DTM būtinumo pagrįstumą pakankamai patvirtina ne tik palyginimas su penkiomis nacionalinėmis sistemomis, bet ir kiti įrodymai ar argumentai. Todėl šis kaltinimas turi būti atmestas, kaip bet kuriuo atveju nereikšmingas.

302    Reikia atmesti šio ieškinio pagrindo antrą dalį, taigi ir visą šį pagrindą bei prašymą panaikinti ginčijamą sprendimą.

B –   Dėl prašymo panaikinti ginčijamo sprendimo 3–5 ir 7 straipsnius

303    Subsidiariai ieškovės prašo panaikinti ginčijamo sprendimo 3–5 ir 7 straipsnius.

304    Ginčijamo sprendimo 3 straipsnyje Komisija įpareigojo ieškoves per šešis mėnesius visiškai panaikinti aptariamus DTM, pakeisti asociacijos tinklo taisykles ir panaikinti visus su DTM susijusius sprendimus. Ginčijamo sprendimo 4 straipsniu ieškovės buvo įpareigotos per šešis mėnesius pranešti apie visus asociacijos tinklo taisyklių pokyčius MasterCard sistemai priklausančioms finansinėms institucijoms ir EEE tarpuskaitos namams bei atsiskaitymų bankams. 5 straipsnyje nustatytas įpareigojimas ieškovėms internete paskelbti ginčijamo sprendimo santrauką. Galiausiai ginčijamo sprendimo 7 straipsnyje numatyta, kad nors vieno iš 2–5 straipsniuose nustatytų įpareigojimų nesilaikymas bus baudžiamas 3,5 % praėjusių veiklos metų vienos dienos konsoliduotosios pasaulinės apyvartos dydžio bauda.

305    Reikia konstatuoti, kad nors ieškovės, pateikdamos savo reikalavimus, nurodo ginčijamo sprendimo 3–5 ir 7 straipsnių panaikinimą, išdėstydamos vienintelį šį reikalavimą grindžiantį pagrindą jos nurodo argumentus tik dėl 3 ir 7 ginčijamo sprendimo straipsnių.

306    Reglamento Nr. 1/2003 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Kai Komisija <...> nustato [EB] 81 straipsnio ar [EB] 82 straipsnio pažeidimą, ji gali priimti sprendimą, reikalaujantį, kad įmonės ar įmonių asociacijos nutrauktų pažeidimą. Tuo tikslu ji gali skirti įmonei ar įmonių asociacijai bet kokią elgesio ar struktūrinę koreguojančią priemonę, proporcingą įvykdytam pažeidimui ir būtiną pažeidimui veiksmingai nutraukti. Struktūrinės priemonės gali būti skiriamos tik tuo atveju, jei nėra lygiai taip pat veiksmingos elgesio priemonės arba jei lygiai taip veiksminga elgesio priemonė būtų įmonei didesnė našta nei struktūrinė. <...>“

307    Pagal Reglamento Nr. 1/2003 24 straipsnio 1 dalies a punktą „Komisija gali savo sprendimu skirti įmonėms ar įmonių asociacijoms periodines baudas, kurių dydis neviršija 5 % vidutinės dienos apyvartos praėjusiais ūkiniais metais ir kurios skaičiuojamos nuo sprendime nurodytos dienos, siekiant priversti jas <...> nutraukti [EB] 81 arba [EB] 82 straipsnio pažeidimą, kaip numatyta pagal 7 straipsnio nuostatas priimtame sprendime“.

308    Pirmoje ieškinio pagrindo dalyje ieškovės tvirtina, kad ginčijamas sprendimas yra nepakankamai motyvuotas kalbant apie Komisijos ginčijamo sprendimo 3 straipsnyje nustatytą įpareigojimą ir apie to paties sprendimo 7 straipsnyje numatytą baudą.

309    Reikia priminti, kad EB 253 straipsnio reikalavimas nurodyti motyvus turi atitikti atitinkamo teisės akto pobūdį ir aiškiai bei nedviprasmiškai nurodyti institucijos, priėmusios ginčijamą aktą, argumentus, kad leistų suinteresuotiesiems asmenims žinoti, kokie priimtos priemonės pagrindai, o kompetentingam teismui – vykdyti jos kontrolę. Reikalavimas motyvuoti turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, ypač į akto turinį, nurodytų motyvų pobūdį ir šio akto adresatų ar kitų asmenų, su kuriais jis tiesiogiai ir konkrečiai susijęs, interesus gauti paaiškinimus. Nurodant motyvus, nėra reikalaujama tiksliai atskleisti visų susijusių faktinių ir teisinių aplinkybių, nes klausimas, ar akto motyvavimas atitinka EB 253 straipsnio reikalavimus, turi būti vertinamas atsižvelgiant ne tik į jo formuluotę, bet ir į kontekstą bei į visas atitinkamas sritį reglamentuojančias teisės normas (žr. 1998 m. balandžio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Sytraval ir Brink’s France, C‑367/95 P, Rink. p. I‑1719, 63 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

310    Kalbant apie kaltinimą, susijusį su nepakankamu ginčijamo sprendimo 3 straipsnyje nustatyto įpareigojimo motyvavimu, reikia pažymėti, kad ieškovėms nustatytos pareigos per šešis mėnesius visiškai panaikinti aptariamus DTM, pakeisti asociacijos tinklo taisykles ir panaikinti visus su DTM susijusius sprendimus teisinis pagrindas nurodytas ginčijamo sprendimo 756 konstatuojamojoje dalyje. Jo pagrindimas išplaukia iš to paties sprendimo 759 ir 761 konstatuojamųjų dalių, kuriose jis pateikiamas kaip ieškovėms nustatyto įpareigojimo nebenustatinėti minimalių MSC pasekmė.

311    Reikia konstatuoti, kad šis, nors ir glaustas motyvavimas leido ieškovėms susipažinti su Komisijos įpareigojimo pagrindimu, o Bendrajam Teismui vykdyti jo teisėtumo kontrolę.

312    Iš tikrųjų ginčijamame sprendime nepateikiami paaiškinimai dėl šio sprendimo 3 straipsnyje nustatytos pareigos proporcingumo, kaip tai daroma kalbant apie ginčijamo sprendimo 4 bei 5 straipsnyje nustatytų pareigų ir 7 straipsnyje numatytos baudos proporcingumą.

313    Vis dėlto, kadangi pareiga pakeisti asociacijos tinklo taisykles ir panaikinti visus su DTM susijusius sprendimus vertintina kaip išvados dėl DTM neteisėtumo tiesioginė pasekmė, Komisija neprivalėjo pateikti aiškių motyvų šiuo klausimu.

314    Šios išvados nepaneigia ieškovių argumentai, jog Komisija anksčiau yra pripažinusi, kad DTM gali būti suderinami su EB 81 straipsniu arba pripažinusi principą, pagal kurį DTM gali atitikti EB 81 straipsnio 3 dalies pirmąją sąlygą. Kadangi šie argumentai nėra reikšmingi nustatant korekcinę priemonę, Komisija neprivalėjo nurodyti motyvus šiuo klausimu. Be to, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 192 punkte, Visa DTM buvo pritaikyta išimtis remiantis pakeistu pasiūlymu dėl DTM, kuriuo jų dydis ribojamas korteles išduodančių bankų patiriamomis sąnaudomis dėl tam tikrų specialių privalumų prekybininkams teikimo, todėl jie skiriasi nuo šioje byloje aptariamų DTM.

315    Todėl reikia atmesti kaltinimą, susijusį su ginčijamo sprendimo 3 straipsnio nemotyvavimu.

316    Kalbant apie ginčijamo sprendimo 7 straipsnyje nustatytos baudos motyvavimą, reikia pažymėti, kad jo teisinis pagrindas išdėstytas ginčijamo sprendimo 773 konstatuojamojoje dalyje. Jo pagrindimas numatytas to paties sprendimo 774 konstatuojamojoje dalyje, kurioje Komisija tvirtina, jog „didelė rizika, kad [mokėjimo organizacija] MasterCard toliau taikys [DTM] ar bandys imtis priemonių, leidžiančių veiksmingai apeiti įpareigojimą, yra pakankama priežastis, leidžianti nustatyti [ieškovėms] baudas, kad būtų užtikrintas įpareigojimo laikymasis“.

317    Galiausiai baudos dydžio pasirinkimas paaiškinamas ginčijamo sprendimo 776 konstatuojamojoje dalyje. Komisija rėmėsi būtinybe „nustatyti tokio dydžio baudas, kad atitinkamai įmonei finansiniu požiūriu būtų protingiau laikytis sprendimo, <...> o ne naudotis savo pereigų nesilaikymo privalumais“. Ji taip pat pabrėžė mokėjimo organizacijos MasterCard dydį ir bandymą apeiti konkurencijos teisę per MasterCard IPO. Remdamasi tuo ji nusprendė nustatyti 70 % maksimalaus dydžio, kuris yra 5 % praėjusių veiklos metų vienos dienos vidutinės MasterCard apyvartos, periodinę baudą.

318    Kadangi toks motyvavimas leido ieškovėms susipažinti su ginčijamo sprendimo 7 straipsnyje nustatytos periodinės baudos pagrindimu, o Bendrajam Teismui vykdyti jo teisėtumo kontrolę, reikia atmesti ir šį kaltinimą, susijusį su ginčijamo sprendimo 7 straipsnio nemotyvavimu.

319    Šios išvados nepaneigia į bylą įstojusios šalies argumentai, pagal kuriuos 7 straipsnis turi būti panaikintas dėl nepakankamo motyvavimo, nes Komisija nepaaiškino, kodėl nustatydama baudą, pagrįstą MasterCard apyvarta, ji šią organizaciją laikė savarankiška įmone, nors sankcionavo įmonių asociacijos sprendimą.

320    Reikia pažymėti, kad Reglamento Nr. 1/2003 24 straipsnio 1 dalies a punktas susijęs konkrečiai su galimybe skirti baudas įmonių asociacijoms.

321    Kadangi MasterCard International ir MasterCard Europe yra visiškai konsoliduotos MasterCard dukterinės įmonės, reikia nuspręsti, kad Komisija, atsižvelgdama į pastarosios apyvartą, Reglamento Nr. 1/2003 24 straipsnio 1 dalies a punktą tik pritaikė šios bylos aplinkybėms. Todėl ji neprivalėjo pateikti specialių paaiškinimų šiuo klausimu.

322    Nurodydamos ieškinio pagrindo antrą dalį ieškovės ginčija ginčijamo straipsnio 3 dalyje nustatyto įpareigojimo proporcingumą.

323    Reikia priminti, kad pagal proporcingumo principą, kuris yra vienas iš pagrindinių Sąjungos principų, reikalaujama, kad institucijų veiksmai neviršytų to, kas tinkama ir būtina nagrinėjamų teisės aktų teisėtiems tikslams pasiekti, turint omenyje, kad galint pasirinkti iš kelių tinkamų priemonių, reikia imtis mažiau suvaržančios, o sukelti nepatogumai neturi būti neproporcingi siekiamiems tikslams (1998 m. gegužės 5 d. Teisingumo Teismo sprendimo Jungtinė Karalystė prieš Komisiją, C‑180/96, Rink. p. I‑2265, 96 punktas ir 2001 m. liepos 12 d. Sprendimo Jippes ir kt., C‑189/01, Rink. p. I‑5689, 81 punktas).

324    Konkrečiai dėl ginčijamos koreguojančios priemonės proporcingumo reikia priminti, kad Reglamento Nr. 1/2003 7 straipsnyje aiškiai nurodyta proporcingumo principo taikymo apimtis į jo taikymo sritį patenkančiose situacijose. Iš tiesų pagal šią nuostatą Komisija gali skirti suinteresuotosioms įmonėms bet kokią elgesio ar struktūrinę koreguojančią priemonę, proporcingą įvykdytam pažeidimui ir būtiną pažeidimui veiksmingai nutraukti (2010 m. birželio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Alrosa, C‑441/07 P, Rink. p. I‑5949, 39 punktas).

325    Šioje byloje ginčijamo sprendimo 3 straipsnyje nustatyta pareiga visiškai panaikinti aptariamus DTM, pakeisti asociacijos tinklo taisykles ir panaikinti visus su DTM susijusius sprendimus yra tiesioginė minėtų DTM pripažinimo neteisėtais pasekmė. Taigi ji nėra neproporcinga, nes ja tik siekiama kad būtų nutrauktas aptariamas pažeidimas.

326    Šios išvados nepaneigia ieškovių argumentai, kad dėl to, jog Komisija pripažįsta, kad DTM tikriausiai gali atitikti EB 81 straipsnio 3 dalyje nustatytus reikalavimus, koreguojanti priemonė, įpareigojanti panaikinti DTM ar nustatyti jiems nulinį tarifą, yra neproporcinga, nes ji turėjo nustatyti DTM apskaičiavimo metodą, pagal kurį nustatyti šie mokesčiai būtų suderinami su EB 81 straipsniu.

327    Reikia konstatuoti, kad šie argumentai kyla iš klaidingo mąstymo. Iš tikrųjų būtent ieškovės, įrodinėdamos atitikimą EB 81 straipsnio 3 dalyje numatytoms sąlygoms, turi pasiūlyti DTM nustatymo metodą, kurį pritaikius šie mokesčiai būtų suderinami su minėta nuostata. Nepateikus tokių įrodymų Komisija turi įpareigoti nutraukti EB 81 straipsnio pažeidimą, kurį ji pagrįstai nustatė.

328    Ieškovės taip pat tvirtina, kad ir šešių mėnesių terminas yra neproporcingas. Jos nurodo aplinkybę, kad Visa Sprendime Visa II „buvo suteiktas penkerių metų terminas padaryti mažiau radikalius pakeitimus ir kad nebuvo nustatyta jokia įgyvendinimo priemonė“.

329    Kaip buvo nurodyta šio sprendimo 192 ir 314 punktuose, Sprendimas Visa II buvo priimtas esant kitokiam kontekstui, nei buvo priimtas ginčijamas sprendimas. Bet kuriuo atveju pažeidimą padariusiam asmeniui suteiktas terminas nutraukti pažeidimą negali būti lyginamas su laikotarpiu, kuriam suteikiama išimtis.

330    Dėl šešių mėnesių termino ieškovės nepateikia įrodymų, kurie leistų nuspręsti, kad joms buvo ypač sunku laikytis koreguojančios priemonės per šį terminą. Be to, reikia pažymėti, kad ginčijamo sprendimo 6 straipsnyje joms buvo numatyta galimybė prašyti Komisijos pratęsti šį terminą.

331    Todėl reikia atmesti šio ieškinio pagrindo antrą dalį, taigi ir visą pagrindą.

332    Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, reikia atmesti visus pagal šį ieškinį pareikštus reikalavimus.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

333    Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo.

334    Kadangi ieškovės pralaimėjo, jos turi padengti bylinėjimosi išlaidas pagal Komisijos pateiktus reikalavimus. Kadangi BRC ir EuroCommerce nepateikė reikalavimo šiuo klausimu, jie patys padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

335    Kadangi Komisija neprašė priteisti iš Banco Santander, HSBC, Bank of Scotland, RBS, Lloyds TSB ir MBNA su įstojimu į bylą susijusių bylinėjimosi išlaidų, šios į bylą įstojusios šalys padengia tik savo bylinėjimosi išlaidas.

336    Pagal to paties Procedūros reglamento 87 straipsnio 4 dalies pirmą pastraipą į bylą įstojusios valstybės narės padengia savo išlaidas. Todėl Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė padengia savo išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (septintoji kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      MasterCard, Inc., MasterCard International, Inc. ir MasterCard Europe padengia savo ir Europos Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

3.      Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

4.      British Retail Consortium ir EuroCommerce AISBL padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

5.      Banco Santander, SA, Royal Bank of Scotland plc, HSBC Bank plc, Bank of Scotland plc, Lloyds TSB Bank plc ir MBNA Europe Bank Ltd padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Dittrich Wiszniewska‑Białecka Prek

Paskelbta 2012 m. gegužės 24 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Parašai.

Turinys

Faktinės bylos aplinkybės

I – Ieškovės

II – Administracinė procedūra, kurioje buvo priimtas ginčijamas sprendimas

Ginčijamas sprendimas

I – Banko kortelių ir tarpbankinių mokesčių keturšalė sistema

II – Atitinkamos rinkos apibrėžimas

III – EB 81 straipsnio 1 dalies taikymas

A – Įmonių asociacijos sprendimas

B – Konkurencijos ribojimas

C – Galimai objektyvaus DTM būtinumo, kad veiktų MasterCard sistema, vertinimas

IV – EB 81 straipsnio 3 dalies taikymas

V – Rezoliucinė dalis

Procesas

Šalių reikalavimai

Dėl teisės

I – Dėl ieškovių prašymo taikyti proceso organizavimo priemones

II – Dėl šalių rašytinių pareiškimų tam tikrų priedų turinio priimtinumo

III – Dėl esmės

A – Dėl prašymo panaikinti ginčijamą sprendimą

1. Dėl pirmojo pagrindo, susijusio su EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimu, nes Komisija neteisingai nusprendė, kad nustatant DTM ribojama konkurencija

a) Dėl pagrindo dalies, susijusios su klaidingu objektyvaus DTM būtinumo vertinimu

Dėl kaltinimo, susijusio su netinkamų teisinių kriterijų taikymu

Dėl kaltinimo, susijusio su klaidingu objektyvaus DTM būtinumo tyrimu

– Dėl DTM, kaip atsarginio atsiskaitymo už operacijas būdo, objektyvaus būtinumo

– Dėl DMT, kaip lėšų perdavimo korteles išdavusiems bankams mechanizmo dalies, objektyvaus būtinumo

b) Dėl ieškinio pagrindo dalies, susijusios su vertinimo klaidomis nagrinėjant DTM poveikį konkurencijai

Dėl kaltinimų, susijusių su konkurencijos nagrinėjimu, jei nebūtų DTM

Dėl kaltinimų, susijusių su produktų rinkos tyrimu

Dėl kaltinimo, susijusio su per administracinę procedūrą pateiktų ekonominių įrodymų tyrimu

Dėl kaltinimo, susijusio su ginčijamo sprendimo motyvavimu

2. Dėl ieškinio antrojo pagrindo, susijusio su EB 81 straipsnio 3 dalies pažeidimu

3. Dėl ieškinio trečiojo pagrindo, susijusio su EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimu dėl klaidingo mokėjimo organizacijos MasterCard kvalifikavimo įmonių asociacija

4. Dėl ieškinio ketvirtojo pagrindo, susijusio su tuo, kad priimant ginčijamą sprendimą buvo padaryta procesinių ir fakto klaidų

a) Dėl pirmos ieškinio pagrindo dalies, susijusios su ieškovių teisės į gynybą pažeidimu

Dėl pirmojo kaltinimo, susijusio su neteisėtu rėmimusi laišku, kuriame išdėstytos faktinės aplinkybės

Dėl antro kaltinimo, susijusio su nepakankamu laiško, kuriame išdėstomos faktinės aplinkybės, aiškumu

Dėl trečiojo kaltinimo, susijusio su naujais įrodymais ginčijamame sprendime

Dėl ketvirtojo kaltinimo, susijusio su nepakankamu tam tikrų nacionalinių konkurenciją prižiūrinčių valdžios institucijų informavimo

b) Dėl ieškinio pagrindo antros dalies, susijusios su fakto klaidomis

B – Dėl prašymo panaikinti ginčijamo sprendimo 3–5 ir 7 straipsnius

Dėl bylinėjimosi išlaidų

* Proceso kalba: anglų.