Language of document : ECLI:EU:C:2017:109

Byla C443/16

Francisco Rodrigo Sanz

prieš

Universidad Politécnica de Madrid

(Juzgado de lo Contencioso-Administrativo no 8 de Madrid prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teisingumo Teismo procedūros reglamento 99 straipsnis – Direktyva 1999/70/EB – Bendrasis ETUC, UNICE ir CEEP susitarimas dėl darbo pagal terminuotas sutartis – 4 punktas – Viešajame sektoriuje paeiliui sudaromos terminuotos darbo sutartys – Universiteto organizacinė reforma – Nacionalinės teisės aktai – Aukštųjų universitetinių mokyklų dėstytojų korpuso integravimas į universitetų dėstytojų korpusą – Sąlyga – Daktaro laipsnio įgijimas – Darbo laiko pakeitimas iš viso etato į pusę etato – Taikymas tik laikinųjų tarnautojų statusą turintiems dėstytojams – Nediskriminavimo principas“

Santrauka – 2017 m. vasario 9 d. Teisingumo Teismo (dešimtoji kolegija) nutartis

Socialinė politika – Bendrasis ETUC, UNICE ir CEEP susitarimas dėl darbo pagal terminuotas sutartis – Direktyva 1999/70 – Draudimas diskriminuoti pagal terminuotas darbo sutartis dirbančius darbuotojus – Universiteto organizacinė reforma – Nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatyta aukštųjų universitetinių mokyklų dėstytojų korpuso integravimas į universitetų dėstytojų korpusą – Sąlyga – Daktaro laipsnio įgijimas – Darbo laiko pakeitimas iš viso etato į pusę etato neturint šio laipsnio – Taikymas tik laikinųjų tarnautojų statusą turintiems dėstytojams – Neleistinumas

(Tarybos direktyvos 1999/70 priedo 4 punkto 1 dalis)

1999 m. kovo 18 d. Bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis, esančio 1999 m. birželio 28 d. Tarybos direktyvos 1999/70/EB dėl Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC), Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjungos (UNICE) ir Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centro (CEEP) bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis priede, 4 punkto 1 dalį reikia aiškinti taip, kad ja draudžiami tokie nacionalinės teisės aktai, kokie nagrinėjami pagrindinėje byloje, pagal kuriuos leidžiama, imantis universitetų organizacinės reformos priemonių, kompetentingai atitinkamos valstybės narės administracijai perpus sumažinti aukštųjų universitetinių mokyklų dėstytojų, kurie įdarbinti kaip laikinieji tarnautojai, darbo laiką remiantis tuo, kad jie neturi daktaro laipsnio, nors tokio laipsnio neturintiems aukštųjų universitetinių mokyklų dėstytojams, karjeros tarnautojams, tokia priemonė netaikoma.

Iš tiesų tokios normos taikymas grindžiamas bendra prielaida, kad pati aukštųjų universitetinių mokyklų dėstytojų terminuota darbo santykių trukmė pateisina skirtingą požiūrį į šios kategorijos dėstytojus, palyginti su tais, kurie turi karjeros tarnautojo statusą, nors abiejų kategorijų dėstytojai atlieka panašų darbą. Tokia prielaida prieštarauja Direktyvos 1999/70 ir Bendrojo susitarimo tikslams.

Šios išvados negali paneigti argumentas, kad skirtingą požiūrį į laikinuosius tarnautojus gali pagrįsti universiteto dėstytojų korpuso valdymo priemonės ir atitinkamos valstybės narės nustatyti biudžeto apribojimai, nes Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad diskriminacijos negalima pateisinti su biudžetu susijusiais sumetimais, įskaitant susijusius su būtinybe užtikrinti griežtą personalo valdymą (šiuo klausimu žr. 2003 m. spalio 23 d. Sprendimo Schönheit ir Becker, C‑4/02 ir C‑5/02, EU:C:2003:583, 85 punktą ir 2010 m. balandžio 22 d. Sprendimo Zentralbetriebsrat der Landeskrankenhäuser Tirols, C‑486/08, EU:C:2010:215, 46 punktą).

Nors valstybės narės socialinės politikos pasirinkimas gali būti grindžiamas su biudžetu susijusiais argumentais ir šie gali daryti įtaką priemonių, kurių ketina imtis valstybė, pobūdžiui ir apimčiai, vis dėlto savaime jie nėra šios politikos tikslas, tad jais negalima pateisinti nacionalinės teisės aktų, dėl kurių atsiranda skirtingas, t. y. nepalankesnis, požiūris į pagal terminuotas darbo sutartis dirbančius darbuotojus, taikymo (pagal analogiją žr. 2013 m. spalio 24 d. Sprendimo Thiele Meneses, C‑220/12, EU:C:2013:683, 43 punktą, 2014 m. lapkričio 26 d. Sprendimo Mascolo ir kt., C‑22/13, C‑61/13–C‑63/13 ir C‑418/13, EU:C:2014:2401, 110 punktą ir 2016 m. rugsėjo 21 d. Nutarties Popescu, C‑614/15, EU:C:2016:726, 63 punktą). Galiausiai reikia pridurti, kad Bendrojo susitarimo 4 punkto 1 dalis yra besąlyginė ir pakankamai tiksli, kad asmenys galėtų ja remtis nacionaliniame teisme prieš valstybę (šiuo klausimu žr. 2010 m. gruodžio 22 d. Sprendimo Gavieiro Gavieiro ir Iglesias Torres, C‑444/09 ir C‑456/09, EU:C:2010:819, 78–83 punktus ir 2011 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Rosado Santana, C‑177/10, EU:C:2011:557, 56 punktą, taip pat 2016 m. rugsėjo 21 d. Nutarties Álvarez Santirso, C‑631/15, EU:C:2016:725, 59 punktą).

(žr. 51–53, 55, 56 punktus ir rezoliucinę dalį)