GENERALINĖS ADVOKATĖS
JULIANE KOKOTT IŠVADA,
pateikta 2015 m. kovo 19 d.(1)
Byla C‑153/14
Minister van Buitenlandse Zaken
prieš
K ir A
(Raad van State (Nyderlandai) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Direktyva 2003/86/EB – Šeimos susijungimas – Trečiųjų šalių piliečiai – 7 straipsnio 2 dalis – Integracijos priemonės – Oficialiosios kalbos pagrindų ir žinių apie šalį turėjimo įrodymai“
I – Įžanga
1. Šioje byloje nagrinėjamas klausimas, ar iš trečiosios šalies piliečio, kuris siekia būti įleistas į valstybę narę, kurioje jau teisėtai gyvena jo sutuoktinis, taip pat turintis trečiosios šalies pilietybę, ir susijungti su savo šeima, galima reikalauti, kad jis prieš tai sėkmingai išlaikytų valstybės narės kalbos ir šalies pažinimo egzaminą.
2. Todėl Teisingumo Teismas turi išaiškinti Direktyvos 2003/86(2), reglamentuojančios teisę į šeimos susijungimą (toliau – Šeimos susijungimo direktyva), 7 straipsnį ir įvertinti, ar minėtasis egzaminas yra leistina „integracijos priemonė“, kurią valstybė narė pagal šią nuostatą gali taikyti trečiosios šalies piliečiui, siekiančiam susijungti su savo šeima.
II – Teisinis pagrindas
A – Sąjungos teisė
3. Integracijos priemonės sąvoka minima ne tik Šeimos susijungimo direktyvoje, bet ir Direktyvoje 2003/109(3) dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (toliau – Direktyva dėl ilgalaikių gyventojų) bei Direktyvoje 2009/50(4) dėl trečiųjų šalių piliečių atvykimo ir apsigyvenimo sąlygų siekiant dirbti aukštos kvalifikacijos darbą (toliau – Direktyva dėl aukštos kvalifikacijos darbuotojų).
1. Šeimos susijungimo direktyva
4. Kaip nustatyta 1 straipsnyje, Šeimos susijungimo direktyvos tikslas yra „nustatyti valstybių narių teritorijoje teisėtai gyvenantiems trečiųjų šalių piliečiams naudojimosi šeimos susijungimo teise sąlygas“.
5. Direktyvos IV skyrius pavadintas „Naudojimosi teise į šeimos susijungimą reikalavimai“. Jo 7 straipsnio 2 dalyje reglamentuojamos integracijos priemonės:
„Valstybės narės gali reikalauti, kad trečiųjų šalių piliečiai laikytųsi integracijos priemonių pagal nacionalinę teisę.
Kalbant apie 12 straipsnyje nurodytus pabėgėlius ir (arba) pabėgėlių šeimos narius, pirmoje pastraipoje nurodytos integracijos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai atitinkamiems asmenims jau yra leistas šeimos susijungimas.“
6. Direktyvos VII skyriaus („Sankcijos ir teisės gynimo būdai“) 17 straipsnyje nustatyta:
„Valstybės narės, atmesdamos prašymą, panaikindamos ar atsisakydamos atnaujinti leidimą gyventi arba spręsdamos klausimą dėl globėjo ar jo šeimos nario išsiuntimo, deramai atsižvelgia į asmens šeimos santykių pobūdį ir tvirtumą, jo gyvenimo valstybėje narėje trukmę, šeimos, kultūrinių ir socialinių ryšių su jo ar jos kilmės šalimi buvimą.“
2. Direktyva dėl ilgalaikių gyventojų
7. Pagal Direktyvos dėl ilgalaikių gyventojų 5 straipsnio 2 dalį valstybė narė gali pareikalauti, kad trečiosios šalies pilietis, siekiantis ilgalaikio gyventojo statuso, tenkintų nacionalinėje teisėje numatytas „integracijos sąlygas“.
8. Jei ilgalaikis vienos valstybės narės gyventojas prašo leidimo gyventi kitoje valstybėje narėje, pastaroji, kaip nustatyta Direktyvos dėl ilgalaikių gyventojų 15 straipsnio 3 dalyje, gali pareikalauti, kad jis laikytųsi integracijos priemonių pagal nacionalinės teisės aktus, jei jis jau prieš tai neturėjo įvykdyti Direktyvos dėl ilgalaikių gyventojų 5 straipsnio 2 dalyje numatytų integracijos sąlygų tam, kad įgytų ilgalaikio gyventojo statusą.
3. Direktyva dėl aukštos kvalifikacijos darbuotojų
9. Direktyvoje dėl aukštos kvalifikacijos darbuotojų nustatytos privilegijos tam tikriems trečiųjų šalių piliečiams, siekiant paskatinti jų imigraciją. Šios direktyvos 15 straipsnio 3 dalyje numatyta:
„Nukrypstant nuo [Šeimos susijungimo direktyvos] <...> 7 straipsnio 2 dalies, [joje] nurodytos integracijos sąlygos ir priemonės gali būti taikomos tik tada, kai atitinkamiems asmenims jau yra leistas šeimos susijungimas.“
B – Nyderlandų teisė
10. Pagal Nyderlandų teisę sutuoktinis, siekiantis susijungti su savo šeima, privalo dar prieš atvykdamas į Nyderlandus įrodyti, kad turi nyderlandų kalbos pagrindus, t. y. moka ją A1 lygiu(5) pagal Bendruosius Europos kalbų metmenis(6), ir kad turi pagrindinių žinių apie Nyderlandus.
11. Tam, kad galėtų pateikti šiuos įrodymus, jis turi išlaikyti mokamą integracijos egzaminą. Asmenims, kurie nesumoka su integracijos egzaminu susijusių išlaidų – 350 eurų, neleidžiama laikyti šio egzamino.
12. Nuo integracijos egzamino atleidžiami asmenys, turintys sunkią psichinę ar fizinę negalią.
13. Be to, siekiantis susijungti su savo šeima asmuo gali remtis pernelyg didelių sunkumų atvejais taikoma išlyga, jei jis dėl ypatingų asmeninių aplinkybių nuolat neturi galimybės išlaikyti egzamino ir įrodo, kad dėjo visas pastangas, kurių iš jo galima pagrįstai reikalauti, tam, kad sėkmingai išlaikytų egzaminą.
14. Galiausiai nuo prievolės išlaikyti egzaminą yra atleisti ir tam tikrų trečiųjų šalių piliečiai.
III – Pagrindinės bylos aplinkybės ir prejudiciniai klausimai
15. K, Azerbaidžano pilietė, ir A, Nigerijos pilietė, siekia atvykti į Nyderlandus, kur jau gyvena jų sutuoktiniai, taip pat turintys trečiųjų šalių pilietybes(7).
16. Siekdamos būti atleistos nuo integracijos egzamino, jos pateikė gydytojų pažymas, kad serga fizinėmis ir (arba) psichinėmis ligomis. Tačiau kompetentinga institucija nelaikė šių ligų pakankamai sunkiomis ir atmetė K ir A prašymus.
17. Šiuo metu bylą nagrinėjanti Raad van State (Valstybės taryba) abejoja, ar integracijos egzaminą reglamentuojančios Nyderlandų teisės nuostatos suderinamos su Šeimos susijungimo direktyva. Ji prašo Teisingumo Teismo atsakyti į šiuos prejudicinius klausimus:
1. a) Ar Šeimos susijungimo direktyvos 7 straipsnio 2 dalyje pavartota „integracijos priemonių“ sąvoka gali būti aiškinama taip, kad kompetentingos valstybių narių institucijos iš globėjo šeimos nario gali reikalauti įrodymo, jog šis moka oficialiąją šios valstybės narės kalbą lygiu, atitinkančiu A1 lygį pagal Bendruosius Europos kalbų metmenis, ir turi žinių apie šios valstybės narės visuomenę pagrindus, prieš tai, kai šios institucijos šiam šeimos nariui išduoda leidimą atvykti ir gyventi?
1. b) Ar atsakant į šį klausimą svarbu tai, kad ir atliekant proporcingumo patikrinimą, kaip aprašyta 2011 m. lapkričio 15 d. Europos Komisijos žaliojoje knygoje dėl teisės į šeimos susijungimą[(8)], pagal nacionalinės teisės normas, kuriose įtvirtinta, be kita ko, 1.a klausime nurodyta pareiga, prašymas išduoti leidimą atvykti ir gyventi, jeigu šeimos narys neįrodė, kad dėl psichinės ar fizinės negalios nuolat negali laikyti pilietinės integracijos egzamino, neatmetamas tik tuomet, jei yra ypatingų asmeninių aplinkybių, kurios pateisina prielaidą, kad šeimos narys nuolat negali įvykdyti integracijos sąlygų?
2. Ar Šeimos susijungimo direktyvos, visų pirma jos 7 straipsnio 2 dalies tikslui, atsižvelgiant į proporcingumo patikrinimą, kaip aprašyta minėtoje žaliojoje knygoje, prieštarauja tai, kad už egzaminą, per kurį nustatoma, ar šeimos narys atitinka minėtas integracijos sąlygas, kiekvieną kartą, kai laikomas egzaminas, reikia mokėti 350 EUR, o už pasiruošti egzaminui skirtą paketą vieną kartą reikia sumokėti 110 EUR?
IV – Teisinis vertinimas
A – Dėl pirmojo prejudicinio klausimo
18. Pirmąjį prejudicinį klausimą sudaro dvi dalys. Pirma, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar Nyderlandų integracijos egzaminas gali būti laikomas „integracijos priemone“, kaip ji suprantama pagal Šeimos susijungimo direktyvos 7 straipsnio 2 dalį. Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat klausia, ar Nyderlandų institucijos, nuo prievolės laikyti šį egzaminą atleisdamos tik griežtas sąlygas atitinkančius šeimos narius, siekiančius susijungti su savo šeima, nepažeidžia proporcingumo principo.
1. Nyderlandų integracijos egzaminas kaip Šeimos susijungimo direktyvos 7 straipsnio 2 dalyje minima „integracijos priemonė“
19. Sąjungos teisėje numatytą „integracijos priemonės“ sąvoką reikia aiškinti autonomiškai.
20. Sąjungos teisėje nėra integracijos sąvokos apibrėžties, kuria remiantis būtų galima įvertinti, ar tokie integracijos egzaminai, kaip taikomas Nyderlanduose, į ją įeina. Tiesa, „priemonės“ sąvoka yra pakankamai plati, kad apimtų integracijos testą(9).
21. Abejonių dėl to nekyla net ir atsižvelgiant į tai, kad Šeimos susijungimo direktyvos 7 straipsnio 2 dalis ne visomis kalbomis suformuluota vienodai. Versijose daugeliu kalbų(10) kalbama apie „integracijos priemones“, o versijoje nyderlandų kalba – apie „integratievoorwarden“, t. y. integracijos reikalavimus.
22. Viena vertus, kaip tik versijos nyderlandų kalba tekstą galima suprasti taip, kad prievolę išlaikyti integracijos egzaminą galima nustatyti kaip šeimos susijungimo reikalavimą.
23. Kita vertus, Šeimos susijungimo direktyvos 7 straipsnio 2 dalyje minima „integracijos priemonė“, neatsižvelgiant į versijas atitinkamomis kalbomis, yra suvokiama kaip šeimos susijungimo „reikalavimas“ – tai liudija Šeimos susijungimo direktyvos IV skyriaus pavadinimas. Todėl valstybė narė turi galėti patikrinti, ar nagrinėjama integracijos priemonė, o kartu ir „naudojimosi teise į šeimos susijungimą reikalavimas“, kaip jis suprantamas pagal IV skyrių, buvo tinkamai įvykdyti, juo labiau kad vienas iš direktyvos tikslų yra trečiųjų šalių piliečių integracija.
24. Atsižvelgiant į tai, nei remiantis sąvokomis, nei sisteminiu ar teleologiniu požiūriu negalima teigti, kad integracijos priemonė, kaip ji suprantama pagal Šeimos susijungimo direktyvą, neapima egzamino, kuriuo įrodoma, kad yra įvykdytas šeimos susijungimui keliamas su integracija susijęs reikalavimas.
25. Be to, kad iš asmens, siekiančio susijungti su savo šeima, paprastai gali būti reikalaujama prieš tai išlaikyti tokį egzaminą, rodo ir Šeimos susijungimo direktyvos 7 straipsnio 2 dalies antra pastraipa, kurioje nustatyta, kad taikyti integracijos priemonių prieš šeimos susijungimą negalima tik pabėgėlių atveju, ir Direktyvos dėl aukštos kvalifikacijos darbuotojų 15 straipsnio 3 dalis, kurioje numatyta tokia pat lengvata šios privilegijuotos imigrantų grupės šeimos nariams.
26. Jokių argumentų, imperatyviai rodančių, kad integracijos priemonės, kaip jos suprantamos pagal Šeimos susijungimo direktyvą, nesietinos su sėkmingu egzamino išlaikymu, neįmanoma rasti ir Direktyvoje dėl ilgalaikių gyventojų, kuri buvo svarstoma tuo pat metu kaip ir Šeimos susijungimo direktyva.
27. Pagal Direktyvą dėl ilgalaikių gyventojų trečiosios šalies piliečiui pirmoje valstybėje narėje gali būti taikomos „integracijos sąlygos“, tačiau vieną kartą jas įvykdžius jam daugiau nebereikia laikytis jokių tolesnių „integracijos priemonių“ antroje valstybėje narėje, jei jis prašo leidimo joje gyventi.
28. Išnagrinėjęs sąvokų „integracijos sąlyga“ ir „integracijos priemonė“ priešpriešą, generalinis advokatas M. Szpunar, kalbėdamas apie Direktyvą dėl ilgalaikių gyventojų, daro išvadą, kad vien tik integracijos priemonėmis negali būti nustatomos „sąlygos“; pirmiausia „de iure ir de facto tai negali būti asmenų atrankos ar migracijos kontrolės priemonė“(11).
29. Belieka palaukti, ar Teisingumo Teismas pritars tokiai nuomonei. Tačiau, nepaisant to, nebūtina Šeimos susijungimo direktyvoje ir Direktyvoje dėl ilgalaikių gyventojų vartojamas integracijos priemonės sąvokas aiškinti vienodai(12). Juk šių direktyvų reglamentuojami dalykai skiriasi.
30. Priemonės ir sąlygos sąvokų skyrimą Direktyvoje dėl ilgalaikių gyventojų galima paaiškinti tuo, kad siekiama, jog teisę gyventi ilgą laiką turintiems trečiųjų šalių piliečiams, kurie pirmoje valstybėje narėje jau išlaikė integracijos egzaminą ir įvykdė joje taikomą integracijos sąlygą, kitoje valstybėje narėje nebereikėtų vėl iš naujo laikyti integracijos egzaminų. Tačiau šeimos narių atvykimas į Sąjungą pirmą kartą, reglamentuojamas Šeimos susijungimo direktyvoje, yra visiškai kitoks: daryti skirtumą tarp sąvokų, kaip antai Direktyvoje dėl ilgalaikių gyventojų, Šeimos susijungimo direktyvoje nebuvo būtinybės, nes joje kalbama apie šeimos narių atvykimą į Sąjungos teritoriją šeimos susijungimo tikslais ir ją priimant nereikėjo nuogąstauti, kad šiems šeimos nariams gali būti dar kartą taikomos integracijos priemonės, nepaisant to, kad integracijos sąlygas jie jau yra įvykdę kitoje valstybėje narėje.
31. Todėl Nyderlanduose taikomą integracijos egzaminą, kaip reikalavimą imigrantams, nepaisant Direktyvos dėl ilgalaikių gyventojų terminologijos, galima laikyti „integracijos priemone“, kaip ji suprantama pagal Šeimos susijungimo direktyvos 7 straipsnio 2 dalį(13).
32. Tačiau nagrinėjama Nyderlandų priemonė taip pat turi būti proporcinga siekiamam integracijos tikslui ir nekenkti Šeimos susijungimo direktyvos praktiniam veiksmingumui(14) – tai reikia išnagrinėti toliau.
2. Dėl Nyderlanduose taikomo integracijos egzamino proporcingumo
33. Nyderlandų Karalystės manymu, integracijos egzaminu siekiama pagerinti atvykstančio šeimos nario pradinę padėtį Nyderlanduose ir paskatinti jo integraciją į Nyderlandų visuomenę.
34. Tai reiškia, kad Nyderlandų teisės nuostatomis siekiama teisėtų, su atvykstančio šeimos nario integracija susijusių tikslų(15) ir tam yra naudojamos tinkamos priemonės. Juk išmokti šalies kalbą yra esminis integracijos reikalavimas(16). Kalbos žinios ne tik atveria trečiųjų šalių piliečiams daugiau galimybių įsidarbinti(17), bet ir leidžia jiems kritiniais atvejais savarankiškai kreiptis pagalbos priimančiojoje šalyje(18). Be to, įgydami žinių apie šalį, atvykstantys asmenys kartu susipažįsta su svarbiomis visuomenės gyvenimo taisyklėmis(19), o tai gali padėti išvengti nesusipratimų ir teisės pažeidimų.
35. Galbūt ir yra teisūs tie, kurie teigia, kad pačioje priimančiojoje šalyje organizuojami kalbos ir integracijos kursai yra veiksmingesni nei baigti užsienyje. Tačiau Nyderlandų pasirinkta ir prieš šeimai susijungiant taikoma integracijos priemonė dėl to netampa nereikalinga. Juk Nyderlandams svarbu pagerinti pradinę atvykstančio šeimos nario padėtį. O jau atvykus pradėtų lankyti kursų poveikis pasijustų gerokai vėliau.
36. Integracijos egzamino struktūra iš esmės taip pat proporcinga: jame reikalaujamos Bendrųjų Europos kalbų metmenų A1 lygio kalbos žinios yra elementarūs pagrindai, kuriuos įprastu atveju – ypač naudojantis atitinkama pasiruošti skirta medžiaga(20) – galima įgyti be didesnių pastangų.
37. Be to, atsižvelgus į tai, kad atvykti iš trečiosios šalies pas Sąjungoje gyvenančią savo šeimą yra svarbus asmeninis sprendimas, visiškai logiška reikalauti, kad siekiantis susijungti su savo šeima asmuo jau iš anksto būtų susipažinęs su esminiais priimančiosios šalies bruožais ir taisyklėmis, juolab kad tuo suinteresuota ne tik priimančioji valstybė, bet ir pats atvykstantis asmuo.
38. Tai, kad tam tikrų trečiųjų šalių (pavyzdžiui, Kanados ir Jungtinių Amerikos Valstijų) piliečiams integracijos egzaminas netaikomas, nereiškia, kad Nyderlandų taisyklės yra nenuoseklios: juk pagal Šeimos susijungimo direktyvos 3 straipsnio 4 dalies a punktą Nyderlandų Karalystė turi teisę, remdamasi dvišaliais susitarimais, tam tikroms trečiosioms šalims taikyti palankesnes nuostatas nei direktyvos nuostatos. Vadinasi, tas pats turi galioti ir kalbant apie nacionalines integracijos priemones, kurias Sąjungos teisės aktų leidėjas paliko valstybių narių diskrecijai.
39. Tačiau Nyderlandų teisės nuostatos būtų neproporcingos, jei jas taikant būtų nepakankamai atsižvelgiama į konkrečias atskiro atvejo aplinkybes(21). Kad sprendimą dėl prašymo leisti susijungti su šeima reikia priimti vertinant kiekvieną atvejį atskirai, rodo Šeimos susijungimo direktyvos 17 straipsnis, kuriame nustatyta, kad, be kita ko, reikia deramai atsižvelgti ir į šeimos santykių pobūdį, ir tvirtumą.
40. Kaip nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, be privilegijuotųjų trečiųjų šalių piliečių, nuo prievolės laikyti integracijos egzaminą yra visiškai atleisti sunkią negalią turintys pareiškėjai. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat atkreipė dėmesį į pernelyg didelių sunkumų atvejais taikomą išlygą: jei pareiškėjas dėl ypatingų asmeninių aplinkybių nuolat neturi galimybės išlaikyti egzamino ir įrodo, kad dėjo visas pastangas, kurių iš jo galima pagrįstai reikalauti, tam, kad sėkmingai jį išlaikytų, nuo egzamino jis atleidžiamas.
41. Kokiais atvejais minėtoji išlyga gali būti taikoma pagal Nyderlandų teisės aktus, turi įvertinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
42. Tačiau, turint galvoje direktyva siekiamus tikslus, pernelyg didelių sunkumų atvejais taikoma išlyga – kartu ir Nyderlandų teisės nuostatos, reglamentuojančios integracijos egzaminą, – yra proporcinga tik tuomet, jei taikoma atsižvelgiant į pareiškėjo individualią padėtį, konkrečiai į jo kalbos žinias ir išsimokslinimą, ir jei pareiškėjas, įrodęs, kad negalima reikalauti, kad jis išlaikytų egzaminą, nuo jo yra atleidžiamas.
43. Šiuo atžvilgiu gali būti svarbi ne tik atitinkamo asmens sveikatos būklė, kognityviniai gebėjimai ir išsilavinimas, bet ir tokie veiksniai, kaip galimybė gauti jam suprantamos mokymosi medžiagos, atsirandančios išlaidos ir laikas, kurį jis tam gali skirti.
44. Pavyzdžiui, ne kiekvienu atveju iš siekiančio susijungti su savo šeima asmens, kuris nemoka nė vienos iš 18 kalbų, kuriomis yra parengta pasirengimo egzaminui medžiaga, galima tikėtis, kad jis pirmiausia išmoks vieną iš minėtųjų 18 kalbų ir tik paskui pradės rengtis egzaminui.
45. Be to, neišlaikytas integracijos egzaminas neturi savaime reikšti, kad asmeniui nebus leista susijungti su savo šeima, jei konkrečiu atveju egzistuoja pagrindas vis dėlto tokį leidimą suteikti. Jei Nyderlandų teisės nuostatos, pirmiausia pernelyg didelių sunkumų atvejais taikoma išlyga, leidžia konkrečiu atveju atsižvelgti į tokias aplinkybes, Šeimos susijungimo direktyvai jos neprieštarauja.
46. Tai turi nustatyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
47. Todėl integracijos priemonės, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, taikymas neprieštarauja minėtajai direktyvai ir proporcingumo principui, jei prievolė išlaikyti egzaminą netaikoma tuomet, kai siekiantis susijungti su savo šeima asmuo, atsižvelgiant į individualią jo padėtį, neturi jokių galimybių jo išlaikyti arba kai ypatingomis konkretaus atvejo aplinkybėmis, nepaisant neišlaikyto egzamino, vis dėlto egzistuoja pagrindas leisti jam susijungti su savo šeima. Šį klausimą turi įvertinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
B – Dėl antrojo prejudicinio klausimo
48. Antruoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar Šeimos susijungimo direktyvai prieštarauja nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią už integracijos egzaminą kiekvieną kartą reikia mokėti 350 EUR, o už pasiruošimo egzaminui medžiagą vieną kartą reikia sumokėti 110 EUR.
49. Nyderlandų Karalystės manymu, šie mokesčiai atitinka iš tiesų atsirandančias išlaidas ir todėl yra proporcingi. Jos teigimu, jei pareiškėjas neturi pakankamai lėšų mokesčiams susimokėti, į tai galima atsižvelgti taikant pernelyg didelių sunkumų išlygą.
50. Šeimos susijungimo direktyvoje nėra reglamentuota, ar (ir kokiu mastu) valstybės narės, naudodamosi joms direktyvos 7 straipsnio 2 dalyje suteiktu įgaliojimu taikyti trečiųjų šalių piliečiams integracijos priemones, turi teisę rinkti mokesčius. Vadinasi, nacionalinis įstatymų leidėjas, naudodamasis procesine autonomija, turi tam tikrą diskreciją.
51. Tačiau mokesčių tikslas ir padarinys negali būti kliūties sukūrimas asmenims, siekiantiems pasinaudoti teise į šeimos susijungimą, nes tai pakenktų direktyva siekiamam tikslui(22). Jei mokesčiai trečiųjų šalių piliečiams yra didelė finansinė našta, jie gali atimti iš jų galimybę pasinaudoti direktyvoje jiems suteikta teise į šeimos susijungimą(23).
52. Nagrinėjamu atveju toks pavojus egzistuoja.
53. Minėtojo dydžio mokesčiai, atsižvelgiant į vienam gyventojui tenkančias pajamas, daugelyje pasaulio vietų gali reikšti nemenką finansinę naštą. Dėl šios priežasties konkrečiu atveju jie gali tapti neproporcinga kliūtimi, kenkiančia Šeimos susijungimo direktyva siekiamam tikslui ir jos praktiniam veiksmingumui, juolab kad už egzaminą reikia mokėti kaskart, kai jis yra laikomas. Padėti tokiais atvejais galėtų, pavyzdžiui, atleidimas nuo mokesčių arba jų atidėjimas. Ar (ir kokiu mastu) tai įmanoma pagal Nyderlandų teisę, turės įvertinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
54. Todėl į antrąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti taip: nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias integracijos egzaminas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, yra susiejamas su mokesčiais, prieštarauja Šeimos susijungimo direktyvai, jei šie mokesčiai ir jų taikymas tampa kliūtimi asmeniui, siekiančiam pasinaudoti teise į šeimos susijungimą.
V – Išvada
55. Remdamasi šiais svarstymais, siūlau Teisingumo Teismui į prejudicinius klausimus atsakyti taip:
1. Integracijos priemonės, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, taikymas neprieštarauja Direktyvos 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą 7 straipsnio 2 daliai ir proporcingumo principui, jei prievolė išlaikyti egzaminą netaikoma tuomet, kai siekiantis susijungti su savo šeima asmuo, atsižvelgiant į individualią jo padėtį, neturi jokių galimybių jo išlaikyti arba kai ypatingomis konkretaus atvejo aplinkybėmis, nepaisant neišlaikyto egzamino, vis dėlto egzistuoja pagrindas leisti jam susijungti su savo šeima. Šį klausimą turi įvertinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
2. Nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias integracijos egzaminas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, susiejamas su mokesčiais, prieštarauja Direktyvai 2003/86/EB, jei šie mokesčiai ir jų taikymas tampa kliūtimi asmeniui, siekiančiam pasinaudoti teise į šeimos susijungimą.