Sujungtos bylos C‑523/11 ir C‑585/11

Laurence Prinz
prieš
Region Hannover (C‑523/11)

ir

Philipp Seeberger
prieš
Studentenwerk Heidelberg (C‑585/11)

(Verwaltungsgericht Hannover prašymai priimti prejudicinį sprendimą)

„Sąjungos pilietybė – SESV 20 ir 21 straipsniai – Teisė laisvai judėti ir apsigyventi – Parama studijoms, teikiama valstybės narės piliečiui, ketinančiam studijuoti kitoje valstybėje narėje – Pareiga gyventi kilmės valstybėje narėje ne trumpiau kaip trejus metus iki studijų pradžios“

Santrauka – 2013 m. liepos 18 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas

1.        Sąjungos pilietybė – Sutarties nuostatos – Taikymo asmenų atžvilgiu sritis – Valstybės narės pilietis, studijuojantis kitoje valstybėje narėje – Įtraukimas – Poveikis – Naudojimasis teisėmis, susijusiomis su Europos Sąjungos piliečio statusu

(SESV 20 ir 21 straipsniai)

2.        Sąjungos pilietybė – Teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje – Parama studijoms kitoje valstybėje narėje – Suteikimas, susietas su vienintele sąlyga tam tikrą laikotarpį būti turėjus nuolatinę gyvenamąją vietą atitinkamoje valstybėje narėje – Neleistinumas – Pateisinimas – Nebuvimas

(SESV 20 ir 21 straipsniai)

1.        Žr. sprendimo tekstą.

(žr. 22–24 punktus)

2.        SESV 20 ir 21 straipsniai turi būti aiškinami kaip draudžiantys valstybės narės teisės aktų nuostatas, pagal kurias paramos studijoms kitoje valstybėje narėje suteikimas ilgiau nei vieniems metams susiejamas su vienintele sąlyga, kad pareiškėjas, prieš pradėdamas šias studijas, ne trumpiau kaip trejus metus privalo būti turėjęs nuolatinę gyvenamąją vietą, kaip tai suprantama pagal šį įstatymą, nacionalinėje teritorijoje.

Iš tiesų, tokia sąlyga gali atgrasyti valstybės piliečius įgyvendinti savo laisvę judėti ir apsigyventi kitoje valstybėje narėje, atsižvelgiant į poveikį, kurį naudojimasis šia laisve gali turėti teisei į paramą studijoms.

Žinoma, valstybė narė pagrįstai gali šią paramą teikti tik tiems studentams, kurie įrodė tam tikrą integracijos į šios valstybės visuomenę lygį. Tačiau realaus integracijos ryšio buvimo įrodymas, kurio reikalauja valstybė narė, neturėtų būti pernelyg išimtinio pobūdžio, nepagrįstai suteikiant pirmenybę veiksniui, nebūtinai atspindinčiam realų ir veiksmingą paramos prašančio asmens ir šios valstybės narės ryšį, ir neįtraukiant bet kokio kito tokį ryšį atspindinčio veiksnio. Taigi, tam tikro integracijos laipsnio buvimas gali būti laikomas įrodytu konstatavus, jog studentas tam tikrą laikotarpį gyveno valstybėje narėje, kurioje jis kreipėsi dėl paramos studijoms. Tačiau taikant vienintelę gyvenamosios vietos sąlygą kyla grėsmė, kad atitinkama parama nebus skiriama studentams, kurie, nors ir nėra nepertraukiamai gyvenę paramą teikiančioje valstybėje narėje trejus metus prieš pat pradėdami studijuoti užsienyje, vis dėlto yra pakankamai susiję su šios valstybės narės visuomene. Taip gali būti tuo atveju, kai studentas yra atitinkamos valstybės narės pilietis ir joje ilgesnį laikotarpį lankė mokyklą, arba dėl kitų veiksnių, kaip antai visų pirma dėl jo šeimos, darbo, kalbų mokėjimo, arba dėl kitų socialinių ar ekonominių ryšių egzistavimo.

(žr. 32, 36–38, 41 punktus ir rezoliucinę dalį)