TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMAS
2002 m. birželio 18 d.*
„Teisės aktų derinimas – Prekių ženklai – Direktyva 89/104/EEB – 3 straipsnio 1 ir 3 dalys, 5 straipsnio 1 dalis ir 6 straipsnio 1 dalies b punktas – Žymenys, galintys sudaryti prekių ženklus – Tik iš prekės formos sudaryti žymenys“
Byloje C‑299/99
dėl Court of Appeal (England & Wales) (Civil Division) (Jungtinė Karalystė) pagal EB 234 straipsnį Teisingumo Teismui pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą šio teismo nagrinėjamoje byloje
Koninklijke Philips Electronics NV
prieš
Remington Consumer Products Ltd
dėl 1998 m. gruodžio 21 d. Pirmosios Tarybos direktyvos 89/104/EEB valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (OL L 40, 1989, p. 1) 3 straipsnio 1 ir 3 dalių, 5 straipsnio 1 dalies ir 6 straipsnio 1 dalies b punkto išaiškinimo,
TEISINGUMO TEISMAS,
kurį sudaro pirmininkas G. C. Rodríguez Iglesias, kolegijų pirmininkai P. Jann, F. Macken (pranešėja), N. Colneric, S. von Bahr, teisėjai C. Gulmann, D. A. O. Edward, A. La Pergola, J.‑P. Puissochet, J. N. Cunha Rodrigues ir C. W. A. Timmermans,
generalinis advokatas D. Ruiz‑Jarabo Colomer,
posėdžio sekretorė D. Louterman‑Hubeau, skyriaus vadovė,
* Proceso kalba: anglų.
išnagrinėjęs rašytines pastabas, pateiktas: Koninklijke Philips Electronics NV, atstovaujamos QC H. Carr ir QC D. Anderson bei profesoriaus W. A. Hoyng, įgaliotų iš pradžių Eversheds Solicitors, vėliau – solicitors Allen & Overy,
– Remington Consumer Products Ltd, atstovaujamos solicitors Lochners Technology Solicitors,
– Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos R. Magrill, padedamos barrister S. Moore,
– Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos K. Rispal‑Bellanger ir A. Maitrepierre,
– Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos K. Banks,
susipažinęs su teismo posėdžio pranešimu,
išklausęs 2000 m. lapkričio 29 d. posėdyje Koninklijke Philips Electronics NV, atstovaujamos H. Carr ir W. A. Hoyng, Remington Consumer Products Ltd, atstovaujamos S. Thorley ir QC R. Wyand, Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos R. Magrill, padedamos barrister D. Alexander, ir Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos K. Banks, pareikštas žodines pastabas,
susipažinęs su 2001 m. sausio 23 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 1999 m. gegužės 5 d. Nutartimi, kurią Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 1999 m. rugpjūčio 9 d., Court of Appeal (England & Wales) (Civil Division) pagal EB 234 straipsnį pateikė Teisingumo Teismui septynis prejudicinius klausimus dėl 1998 m. gruodžio 21 d. Pirmosios Tarybos direktyvos 89/104/EEB valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (OL L 40, 1989, p. 1, toliau – direktyva) 3 straipsnio 1 ir 3 dalių, 5 straipsnio 1 dalies ir 6 straipsnio 1 dalies b punkto išaiškinimo.
2 Šie klausimai buvo pateikti nagrinėjant ginčą tarp bendrovės Koninklijke Philips Electronics NV (toliau – Philips) ir bendrovės Remington Consumer Products Ltd (toliau – Remington) dėl teisių į Philips pagal Trade Marks Act 1938 (1938 m. Prekių ženklų įstatymas) dėl naudojimo įregistruotą prekių ženklą pažeidimo.
Teisinis pagrindas
Bendrijos teisės aktai
3 Pagal direktyvos pirmą konstatuojamąją dalį direktyvos tikslas – suderinti valstybių narių įstatymus, kad būtų panaikinti egzistuojantys skirtumai, galintys sudaryti kliūtis laisvam prekių judėjimui, laisvei teikti paslaugas ir iškraipyti konkurenciją bendrojoje rinkoje.
4 Tačiau iš direktyvos trečios konstatuojamosios dalies matyti, kad ja nesiekiama visiškai suderinti valstybių narių teisės aktų dėl prekių ženklų.
5 Direktyvos 2 straipsnyje „Žymenys, sudarantys prekių ženklą“ nustatyta:
„Prekių ženklas gali būti sudarytas iš bet kokio žymens, kurį galima pavaizduoti grafiškai, būtent iš žodžių, įskaitant asmenvardžius, dizaino, raidžių, skaitmenų, išorinio prekių ar jų įpakavimo vaizdo su sąlyga, kad tokie žymenys leidžia atskirti vienai įmonei priklausančias prekes arba paslaugas nuo kitai įmonei priklausančių prekių arba paslaugų.“
6 Direktyvos 3 straipsnyje, kuriame išvardyti atsisakymo registruoti ir registracijos negaliojimo pagrindai, numatyta:
„1. Toliau išvardyti žymenys nebus registruojami arba, jeigu įregistruoti, galės būti pripažinti negaliojančiais:
a) žymenys, negalintys sudaryti prekių ženklų;
b) prekių ženklai, neturintys jokių skiriamųjų požymių;
c) prekių ženklai, susidedantys tik iš žymenų arba požymių, kurie prekyboje gali būti naudojami pažymėti rūšį, kokybę, kiekį, paskirtį, vertę, geografinę kilmę arba prekių pagaminimo ar paslaugų suteikimo laiką, arba kitas prekių ar paslaugų ypatybes;
d) prekių ženklai, susidedantys tik iš tokių žymenų arba požymių, kurie dabartinėje kalboje, sąžiningoje ir nusistovėjusioje prekybos praktikoje tapo įprastais;
e) žymenys, susidedantys tik iš:
– formos, kurią nulemia pačių prekių rūšis, arba
– prekių formos, būtinos techniniam rezultatui gauti, arba
– prekėms esminę vertę suteikiančios formos;
<...>
3. Nebus atsisakoma registruoti prekių ženklą ir jo registracija 1 dalies b, c arba d punktuose nurodyta tvarka nebus pripažįstama negaliojančia, jeigu iki paraiškos registruoti padavimo datos ir vėliau naudojamas prekių ženklas įgijo skiriamąjį požymį. Bet kuri valstybė narė gali papildomai numatyti, jog ši nuostata taikoma ir tada, kai skiriamasis požymis buvo įgytas po paraiškos registruoti padavimo arba registravimo datos.
<...>“
7 Direktyvos 5 straipsnio 1 dalyje, susijusioje su prekių ženklo suteikiamomis teisėmis, nurodyta:
„Įregistruotas prekių ženklas suteikia savininkui išimtines teises į jį. Savininkas turi teisę uždrausti trečiosioms šalims be jo sutikimo vartoti prekybos veikloje:
a) bet kokį žymenį, tapatų prekių ženklui, kuriuo žymimos prekės arba paslaugos yra tapačios toms prekėms arba paslaugoms, kurioms prekių ženklas yra įregistruotas;
b) bet kokį žymenį, kai dėl savo tapatumo ar panašumo į jo prekių ženklą ir dėl šiuo ženklu ir žymeniu žymimų prekių arba paslaugų tapatumo ar panašumo yra tikimybė, kad visuomenė gali juos supainioti dėl žymens asocijavimosi su prekių ženklu.“
8 Direktyvos 6 straipsnyje „Prekių ženklo suteikiamų teisių apribojimas“ numatyta:
„1. Prekių ženklas nesuteikia jo savininkui teisės uždrausti trečiajai šaliai prekybos veikloje vartoti:
a) savo vardą arba adresą;
b) požymius, susijusius su prekių ir teikiamų paslaugų rūšimi, kokybe, kiekiu, paskirtimi, verte, geografine kilme, prekių pagaminimo ar paslaugų suteikimo laiku arba kitomis prekių ir paslaugų charakteristikomis;
c) prekių ženklą, kai būtina nurodyti prekių ar paslaugų, pavyzdžiui, priedų ar atsarginių dalių paskirtį;
su sąlyga, kad toks vartojimas neprieštarauja sąžiningai praktikai pramoninėje ir komercinėje veikloje.
<...>“
Nacionalinės teisės aktai
9 Prekių ženklų registravimą Jungtinėje Karalystėje reglamentavo Trade Marks Act 1938. Šis įstatymas buvo panaikintas ir jo vietoje priimtas direktyvą įgyvendinantis Trade Marks Act 1994 (1994 m. Prekių ženklų įstatymas), kuris papildytas tam tikromis naujomis nuostatomis dėl jau įregistruotų prekių ženklų.
10 Remiantis Trade Marks Act 1994 3 priedu, pagal Trade Marks Act 1938 įregistruoti ženklai gali būti pripažįstami turinčiais identišką poveikį kaip tie prekių ženklai, kurie įregistruoti pagal 1994 m. Įstatymą.
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
11 1966 m. Philips sukūrė naujo tipo trijų judančių galvučių elektrinį skustuvą. 1985 m. ji pateikė paraišką įregistruoti prekių ženklą, kurį sudarė tokio skustuvo viršutinės dalies formos ir konfigūracijos, sudarytos iš trijų apvalių lygiakraščiame trikampyje išdėstytų galvučių su judančiais ašmenimis, grafinis vaizdas. Šis prekių ženklas naudojimo pagrindu buvo įregistruotas pagal Trade Marks Act 1938.
12 1995 m. konkuruojanti bendrovė Remingtom pradėjo gaminti ir pardavinėti Jungtinėje Karalystėje skustuvą DT 55, turintį tris judančias galvutes, sudarančias lygiakraštį trikampį, bei panašios į Philips naudotą konfigūracijos.
13 Todėl Philips pareiškė Remington ieškinį dėl jos teisių į prekių ženklą pažeidimo. Remington pareiškė priešieškinį dėl Philips įregistruoto prekių ženklo panaikinimo.
14 High Court of Justice (England & Wales), Chancery Division (Patents Court) (Jungtinė Karalystė) patenkino priešieškinį ir nurodė panaikinti Philips prekių ženklo registraciją motyvuodamas tuo, kad Philips naudotas žymuo neleido atskirti atitinkamų prekių nuo kitų įmonių tų pačių prekių ir neturėjo skiriamojo požymio. Minėto teismo teigimu, ginčytiną prekių ženklą sudarė tik žymuo, kuris prekyboje padeda nurodyti prekės paskirtį, bei forma, būtina techniniam rezultatui gauti ir suteikianti prekei esminę vertę. Jis pridūrė, kad net jei šis prekių ženklas būtų galiojęs, teisės į jį nebūtų pažeistos.
15 Philips šį High Court sprendimą apskundė Court of Appeal.
16 Šalims pateikus su direktyvos galiojimu susijusius klausimus, Court of Appeal (England & Wales) (Civil Division) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar egzistuoja kategorija prekių ženklų, kuriuos nedraudžiama registruoti pagal Tarybos direktyvos 89/104/EEB 3 straipsnio 1 dalies b–d punktus bei 3 dalį, bet kuriuos draudžiama registruoti pagal direktyvos 3 straipsnio 1 dalies a punktą (nes šie prekių ženklai neleidžia prekių ženklo savininkui priklausančių prekių atskirti nuo kitoms įmonėms priklausančių prekių)?
2. Ar prekės (t. y. aptariama prekė, kuriai įregistruotas žymuo) forma (arba formos dalis) leidžia šią prekę atskirti 2 straipsnio prasme, tik jei ji papildyta ypatingais priedais (pagražinimas be funkcinės paskirties)?
3. Kai rinkoje veikia vienintelis konkrečias prekes tiekiantis ūkio subjektas, ar dažno iš šių prekių formos (ar jos dalies) sudaryto žymens, neturinčio jokių ypatingų priedų, naudojimo pakanka, kad šis žymuo įgytų skiriamąjį požymį direktyvos 3 straipsnio 3 dalies prasme, kai dėl šio naudojimo pagrindinė prekybininkų ir atitinkamos visuomenės dalis:
a) šią formą sieja su šiuo ūkio subjektu, o ne su jokia kita įmone;
b) mano, jei nenurodyta kitaip, kad šios formos prekės yra būtent šio ūkio subjekto?
4. a) Ar galima netaikyti 3 straipsnio 1 dalies e punkto antros įtraukos žodžių junginyje „sudaryti vien iš prekių formos, būtinos techniniam rezultatui gauti“ esančio apribojimo įrodžius, kad egzistuoja kitos formos, leidžiančios gauti tą patį techninį rezultatą, arba:
b) ar forma neregistruojama pagal šią nuostatą, jei įrodoma, kad pagrindinės šios formos savybės priskiriamos tik techniniam rezultatui; arba
c) ar egzistuoja kitas kriterijus – jei taip, koks – kuris leistų nustatyti, ar apribojimas taikomas?
5. Direktyvos 3 straipsnio 1 dalies c punktas taikomas „prekių ženklams, susidedantiems tik iš žymenų arba požymių, kurie prekyboje gali būti naudojami pažymėti rūšį, kokybę, kiekį, paskirtį <...> prekių ar paslaugų“. Direktyvos 6 straipsnio 1 dalies b punktas taikomas tretiesiems asmenims naudojant „požymius, susijusius su rūšimi, kokybe, kiekiu, paskirtimi <...> prekių ar paslaugų“. Taigi žodis „tik“ vartojamas 3 straipsnio 1 dalies c punkte ir yra praleidžiamas direktyvos 6 straipsnio 1 dalies b punkte. Ar tinkamai aiškinant direktyvą šis praleidimas reiškia, kad net jei iš prekių formos sudarytas prekių ženklas yra pagrįstai įregistruotas, pagal 6 straipsnio 1 dalies b punktą teisės į jį nėra pažeidžiamos, kai:
a) ginčijamas prekių formos naudojimas yra ir laikytinas nuoroda į prekių rūšį, ar paskirtį; ir
b) jei nenurodyta kitaip, didžioji prekybininkų bei atitinkamos visuomenės dalis mano, kad šios formos prekės priklauso prekių ženklo savininkui?
6. Ar 5 straipsnio 1 dalimi užtikrinama išimtinė teisė leidžia savininkui uždrausti tretiesiems asmenims naudoti identiškus ar panašius žymenis, kai šis naudojimas nenurodo prekės kilmės, ar ji tik leidžia uždrausti naudojimą, visiškai ar iš dalies parodantį prekės kilmę?
7. Ar prekės formos, kuri yra ir būtų laikoma nuoroda į prekės rūšį ar paskirtį, tariamai neteisėtas panaudojimas vis dėlto laikytinas nurodančiu prekės kilmę, jeigu didžioji prekybininkų ir atitinkamos visuomenės dalis mano, kad jei nenurodyta kitaip, ginčijamos formos prekės priklauso prekių ženklo savininkui?“
17 2001 m. balandžio 25 d. Philips Teisingumo Teismo kanceliarijai pateikė prašymą atnaujinti žodinę proceso dalį, kuri buvo baigta 2001 m. sausio 23 d. paskelbus generalinio advokato išvadą, ir (arba) sujungti šią bylą su bylomis Linde AG (C‑53/01), Winward Industries (C‑54/01) ir Rado (C‑55/01), kuriose Bundesgerichtshof (Vokietija) pateikti prašymai priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo kanceliarijoje buvo įregistruoti 2001 m. vasario 8 dieną.
18 Grįsdama savo prašymą Philips teigia, kad prieš atsakant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus šioje byloje būtų protinga atsižvelgti į Bundesgerichtshof pateiktą nuomonę pirmiau nurodytame punkte paminėtose bylose, kuriose keliami panašūs klausimai, ir suteikti suinteresuotosioms šalims galimybę dėl to pateikti pastabas.
19 2001 m. gegužės 8 ir 16 d. laiškais Remington dėl šio prašymo dėl atnaujinimo ir (arba) sujungimo pareiškė prieštaravimą.
20 Reikia priminti, kad Teisingumo Teismas gali savo nuožiūra ar generalinio advokato pasiūlymu arba šalių prašymu priimti nutartį dėl žodinės proceso dalies atnaujinimo pagal savo Procedūros reglamento 61 straipsnį, jei jis mano, kad nepakanka informacijos ar kad byla turi būti nagrinėjama remiantis argumentu, dėl kurio šalys nepareiškė savo nuomonės (žr. 2000 m. vasario 10 d. Sprendimo Deutsche Post, C‑270/97 ir C‑271/97, Rink. p. I‑929, 30 punktą).
21 Teisingumo Teismas mano, kad nėra pagrindo sujungti šią bylą su šio sprendimo 17 punkte nurodytomis bylomis ir kad jis turi visą būtiną informaciją, jog atsakytų į pagrindinėje byloje pateiktus klausimus.
22 Todėl Philips prašymas yra atmestinas.
Dėl pirmojo klausimo
23 Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar egzistuoja kategorija prekių ženklų, kuriuos nedraudžiama registruoti pagal Tarybos direktyvos 89/104/EEB 3 straipsnio 1 dalies b, c ir d punktus bei 3 dalį, bet kuriuos draudžiama registruoti pagal direktyvos 3 straipsnio 1 dalies a punktą, nes šie prekių ženklai neleidžia prekių ženklo savininko prekių atskirti nuo kitų įmonių prekių.
24 Philips nuomone, šiuo klausimu nacionalinis teismas klausia, ar egzistuoja tam tikri specialūs prekių ženklai, kurie, net faktiškai turėdami skiriamąjį požymį, teisiniu požiūriu neleidžia atskirti prekių. Philips teigia, kad taip negali būti, atsižvelgdama į Teisingumo Teismo argumentus 1999 m. gegužės 4 d. Sprendime Windsurfing Chiemsee (C‑108/97 ir C‑109/97, Rink. p. I‑2779). Išskyrus direktyvos 3 straipsnio 1 dalies e punkte įtvirtintą išimtį, jei forma įgijo skiriamąjį požymį pagal šio straipsnio 3 dalį, negali būti taikomi šio straipsnio 1 dalies a–d punktuose nurodyti atsisakymo registruoti ar negaliojimo pagrindai ir ši forma nelaikytina neturinčia teisinio skiriamojo požymio.
25 Remington tvirtina, kad egzistuoja didelis skirtumas tarp, pirma, žymenų, neatitinkančių direktyvos 2 straipsnyje numatytų sąlygų dėl to, kad jie neleidžia atskirti vienai įmonei priklausančių prekių nuo kitai įmonei priklausančių prekių, t. y. direktyvos 3 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytų žymenų, ir, antra, prekių ženklų, kurie neatitinka direktyvos 3 straipsnio 1 dalies b–d punktuose nurodytų kriterijų. Pirmieji iš viso negali būti registruojami, net jei įrodytas „platus naudojimas“, o antrieji gali būti registruojami pagal šios nuostatos 3 dalį, jei galima įrodyti, kad naudojami jie įgijo skiriamąjį požymį.
26 Jungtinės Karalystės vyriausybė mano, kad jei yra įrodyta, jog žymuo, prima facie neturintis skiriamojo požymio, vis dėlto tokį požymį įgijo, šis žymuo turi leisti atskirti vienai įmonei priklausančias prekes nuo kitai įmonei priklausančių prekių pagal direktyvos 2 straipsnį. Minėtame sprendime Windsurfing Chiemsee Teisingumo Teismas pastebėjo, kad direktyva leidžia įregistruoti visiškai apibūdinamojo pobūdžio žodžius, kurie iš pirmo žvilgsnio neleidžia atskirti vienos įmonės prekių ar paslaugų nuo kitų įmonių prekių ar paslaugų pagal minėtą 2 straipsnį, kai direktyvos 3 straipsnio 3 dalies prasme šie žodžiai dėl naudojimo įgijo skiriamąjį požymį ir kartu antrąją reikšmę kaip prekių ženklas.
27 Prancūzijos vyriausybė tvirtina, kad direktyva pati savaime nedraudžia specialios prekių ženklų kategorijos registravimo. Direktyvos 3 straipsnis atskirais atvejais gali drausti žymenų, kaip prekių ženklų, apsaugą, bet jis neturi būti aiškinamas kaip draudžiantis tokią apsaugą per se tam tikros žymenų kategorijos atžvilgiu.
28 Komisija tvirtina, kad prekių ženklas, kuris įgijo skiriamąjį požymį direktyvos 3 straipsnio 3 dalies prasme, negali būti neregistruojamas pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies a punktą dėl to, kad neleidžia atskirti prekių ženklo savininkui priklausančių prekių nuo kitoms įmonėms priklausančių prekių.
Teisingumo Teismo vertinimas
29 Šiuo klausimu visų pirma reikia priminti, kaip patikslinama ir direktyvos dešimtoje konstatuojamojoje dalyje, kad prekių ženklo suteikiamos apsaugos tikslas yra užtikrinti jo, kaip kilmės nuorodos, funkciją.
30 Iš Teisingumo Teismo praktikos taip pat matyti, kad pagrindinė prekių ženklo funkcija yra užtikrinti vartotojui arba galutiniam naudotojui prekių ženklu pažymėtos prekės ar paslaugos identišką kilmę, jam leidžiant neklystant atskirti šią prekę ar paslaugą nuo kitos kilmės prekių ar paslaugų, ir tam, kad prekių ženklas galėtų atlikti Sutartimi siekiamos įgyvendinti neiškraipytos konkurencijos sistemos pagrindinio elemento vaidmenį, juo turi būti užtikrinama, kad visos pažymėtos prekės ar paslaugos buvo pagamintos ar suteiktos kontroliuojant vienintelei įmonei, kuriai galima priskirti atsakomybę dėl kokybės (šiuo klausimu žr. 1997 m. lapkričio 11 d. Sprendimo Loendersloot, C‑349/95, Rink. p. I‑6227, 22 ir 24 punktus ir 1998 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo Canon, C‑39/97, Rink. p. I‑5507, 28 punktą).
31 Ši pagrindinė prekių ženklo funkcija išplaukia iš įvairių direktyvos nuostatų, susijusių su atsisakymo registruoti pagrindais, teksto ir struktūros.
32 Visų pirma direktyvos 2 straipsnyje numatyta, kad prekių ženklas gali būti sudarytas iš bet kokio žymens su sąlyga, kad, pirma, jį galima pavaizduoti grafiškai ir, antra, jis leidžia atskirti vienai įmonei priklausančias prekes arba paslaugas nuo kitai įmonei priklausančių prekių ar paslaugų.
33 Be to, pagal direktyvos 3 straipsnio 1 dalies b–d punktuose numatytą taisyklę atsisakoma registruoti arba pripažįstami negaliojančiais, jei įregistruoti, skiriamojo požymio neturintys prekių ženklai, apibūdinamojo pobūdžio prekių ženklai ir ženklai, susidedantys tik iš tokių požymių, kurie dabartinėje kalboje, sąžiningoje ir nusistovėjusioje prekybos praktikoje tapo įprastais (minėto sprendimo Windsurfing Chiemsee 45 punktas).
34 Galiausiai direktyvos 3 straipsnio 3 dalyje stipriai sušvelninama šio straipsnio 1 dalies b–d punktuose numatyta taisyklė, nes naudojamas žymuo gali įgyti skiriamąjį požymį, kurio iš pradžių neturėjo, ir todėl – būti įregistruotas kaip prekių ženklas. Tokiomis aplinkybėmis ženklas įgyja skiriamąjį požymį, kuris yra jo įregistravimo sąlyga (žr. minėto sprendimo Windsurfing Chiemsee 44 punktą).
35 Kaip Teisingumo Teismas pastebėjo minėto sprendimo Windsurfing Chiemsee 46 punkte, naudojant prekių ženklą įgytas skiriamasis požymis, kaip ir skiriamasis požymis, kuris pagal 3 straipsnio 1 dalies b punktą yra viena iš bendrųjų prekių ženklo įregistravimo sąlygų, reiškia, kad prekių ženklas leidžia identifikuoti prašomą įregistruoti prekę, kaip priklausančią konkrečiai įmonei, ir kartu atskirti šią prekę nuo kitoms įmonėms priklausančių prekių.
36 Iš tikrųjų direktyvos 3 straipsnio 1 dalies a punkte numatyta, kad taip pat atsisakoma registruoti tokius žymenis, arba jie pripažįstami negaliojančiais, jei buvo įregistruoti, kurie negali sudaryti prekių ženklų.
37 Vis dėlto iš 3 straipsnio 1 dalies a punkto formuluotės ir direktyvos struktūros aiškiai matyti, kad ši nuostata iš esmės draudžia registruoti žymenis, kurie apskritai negali sudaryti prekių ženklo ir todėl negali būti pavaizduoti grafiškai, ir (arba) jie neleidžia atskirti vienai įmonei priklausančių prekių ir paslaugų nuo kitai įmonei priklausančių prekių ir paslaugų.
38 Todėl direktyvos 3 straipsnio 1 dalies a punktas, kaip ir šio straipsnio 1 dalies b–d punktuose numatyta taisyklė, draudžia registruoti žymenis ar nuorodas, kurie netenkina vienos iš dviejų direktyvos 2 straipsnyje nustatytų sąlygų, t. y. sąlygos, kuri reikalauja, kad tokie žymenys leistų atskirti vienai įmonei priklausančias prekes ir paslaugas nuo kitai įmonei priklausančių prekių ir paslaugų.
39 Iš to matyti, kad neegzistuoja jokia prekių ženklų, turinčių skiriamąjį požymį dėl jų prigimties ar įgijusių jį dėl naudojimo, kategorija, kuri neleistų atskirti prekių ar paslaugų direktyvos 2 straipsnio prasme.
40 Atsižvelgiant į šiuos argumentus, atsakymas į pirmąjį klausimą toks: neegzistuoja jokia kategorija prekių ženklų, kurių nedraudžiama registruoti pagal direktyvos 3 straipsnio 1 dalies b–d punktus bei 3 dalį, bet kuriuos draudžiama registruoti pagal direktyvos 3 straipsnio 1 dalies a punktą dėl to, kad šie prekių ženklai neleidžia atskirti prekių ženklo savininkui priklausančių prekių nuo kitoms įmonėms priklausančių prekių.
Dėl antrojo klausimo
41 Antruoju klausimu nacionalinis teismas klausia, ar prekės (t. y. aptariama prekė, kuriai įregistruotas žymuo) forma leidžia atskirti šią prekę direktyvos 2 straipsnio prasme, tik jei ši forma turi ypatingų priedų, pavyzdžiui, pagražinimų be funkcinės paskirties.
42 Šiuo klausimu Philips tvirtina, kad jei, priešingai nei teigė pirmojo klausimo atžvilgiu, egzistuoja kategorija prekių ženklų, dėl kurių gali būti įrodyta, kad jie įgijo skiriamąjį požymį, tačiau vis tiek neleidžia atskirti prekių, negalima naudoti ypatingo priedo kriterijaus, kurį suformulavo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, siekdamas sužinoti, kokie prekių ženklai priklauso šiai kategorijai. Jeigu reikėtų nustatyti specialią kategoriją prekių ženklų, kurie, faktiškai turėdami skiriamąjį požymį, neleidžia atskirti minėtų prekių, Philips siūlo taikyti alternatyvų kriterijų keliant klausimą, ar nagrinėjamas prekių ženklas yra vienintelis praktinis būdas apibūdinti atitinkamas prekes.
43 Atvirkščiai, Remington mano, kad jeigu prekės forma neturi jokio ypatingo priedo, ji bus tik funkcinė forma, kuri neleis atskirti šiuo prekių ženklu pažymėtų prekių nuo kitai įmonei priklausančių tokių pačių prekių. Tokiu atveju tik ypatingas priedas galėti atlikti kilmės nuorodos funkciją. Be to, Remington tvirtina, kad apibūdinamojo pobūdžio laipsnis yra svarbus faktorius, nes juo labiau žymuo yra apibūdinantis, juo mažesnis jo skiriamasis požymis. Todėl visiškai apibūdinantis žymuo neleistų atskirti prekių ir prireiktų ypatingo priedo, kad žymuo įgytų skiriamąjį požymį.
44 Šiuo klausimu Jungtinės Karalystės vyriausybė tvirtina, kad nenaudinga nagrinėti, ar iš prekės formos sudarytas ženklas turi ypatingų priedų ar pagražinimų, kad būtų nustatyta, ar jis leidžia atskirti prekes direktyvos 2 straipsnio prasme.
45 Prancūzijos vyriausybės manymu, iš direktyvos 2 ir 3 straipsnio nuostatų visiškai nematyti, kad prekės forma gali leisti atskirti šią prekę nuo kitoms įmonėms priklausančių prekių tik su sąlyga, kad ji turės ypatingą priedą, sudarytą iš pagražinimo be funkcinės paskirties.
46 Atsižvelgdama į savo su pirmuoju klausimu susijusias pastabas, Komisija siūlo neatsakyti į antrąjį klausimą. Bet kuriuo atveju ji pastebi, kad direktyvos 2 straipsnis ir 3 straipsnio 1 dalies a punktas nėra nepriklausomas atsisakymo registruoti ženklą dėl skiriamojo požymio nebuvimo pagrindas.
Teisingumo Teismo vertinimas
47 Pirma, reikia priminti, kad iš direktyvos 2 straipsnio matyti, jog prekių ženklas turi skiriamąjį požymį, jei jis leidžia pagal jų kilmę atskirti prekes ar paslaugas, dėl kurių buvo paduota paraiška įregistruoti prekių ženklą. Šiuo atveju pakanka, kaip matyti ir iš šio sprendimo 30 punkto, kad prekių ženklas leidžia atitinkamai visuomenei atskirti juo pažymėtas prekes ar paslaugas nuo tų, kurios turi kitą komercinę kilmę, ir padaryti išvadą, kad visos juo žymimos prekės ir paslaugos buvo pagamintos, parduotos ar tiekiamos prižiūrint šio prekių ženklo savininkui, kuriam galima priskirti atsakomybę dėl jų kokybės.
48 Antra, direktyvos 2 straipsnyje nedaromas joks skirtumas tarp įvairių prekių ženklų kategorijų. Todėl erdvinių prekių ženklų, įskaitant nagrinėjamą pagrindinėje byloje, skiriamojo požymio vertinimo kriterijai nesiskiria nuo tų, kurie taikomi kitoms prekių ženklų kategorijoms.
49 Iš esmės direktyva visiškai nereikalaujama, kad prekės, kuriai įregistruotas žymuo, forma turėtų kokį nors ypatingą priedą. Pagal direktyvos 2 straipsnį konkreti forma paprasčiausia turi leisti atskirti prekių ženklo savininko prekes nuo kitoms įmonėms priklausančių prekių ir taip atlikti savo pagrindinę prekės kilmės nuorodos užtikrinimo funkciją.
50 Atsižvelgiant į šiuos argumentus, atsakymas į antrąjį klausimą toks: tam, jog leistų atskirti prekę direktyvos 2 straipsnio prasme, prekės, kuriai įregistruotas žymuo, formai nebūtinas joks ypatingas priedas, pavyzdžiui, pagražinimas be funkcinės paskirties.
Dėl trečiojo klausimo
51 Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar kai rinkoje veikia vienintelis konkrečias prekes tiekiantis ūkio subjektas, dažno iš šių prekių formos sudaryto žymens naudojimo pakanka, kad šis žymuo įgytų skiriamąjį požymį direktyvos 3 straipsnio 3 dalies prasme, kai dėl šio naudojimo pagrindinė atitinkamos visuomenės dalis šią formą sieja su šiuo ūkio subjektu, o ne su kitomis įmonėmis arba mano, jei nenurodyta kitaip, kad šios formos prekės priklauso pastarajam ūkio subjektui.
52 Philips manymu, direktyvos 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas kriterijus yra tenkinamas, kai dėl konkrečios formos plataus naudojimo prekybininkai ir atitinkama visuomenės dalis yra įsitikinę, kad šios formos prekės priklauso konkrečiai įmonei. Be to, Philips teigia, jog daugelį metų trunkantis de facto monopolis ginčijamos formos prekėms yra svarbus įrodymas, patvirtinantis, kad ji įgijo skiriamąjį požymį. Jei ūkio subjektas pageidauja savo paraišką įregistruoti prekių ženklą grįsti naudojant įgytu skiriamuoju požymiu, de facto monopolis praktiškai būtų išankstinė tokio registravimo sąlyga.
53 Remington mano, kad dėl formos, kurią sudaro tik funkcinės savybės, būtina pateikti rimtų įrodymų, jog pati forma buvo naudojama ir kaip kilmės nuoroda ir todėl įgijo registravimą pateisinančią antrąją reikšmę. Jei egzistavo prekių tiekimo monopolis, ypač reikėtų įsitikinti, kad aplinkybių analizė pagrįsta svarbiais duomenimis.
54 Jungtinės Karalystės vyriausybė teigia, kad bet kuri forma, kurią buvo atsisakyta įregistruoti pagal direktyvos 3 straipsnio 1 dalies e punktą, negali būti saugoma pagal šio straipsnio 3 dalį, nes pastaroji taikoma tik žymenims, kurie pripažinti negaliojančiais pagal to paties straipsnio 1 dalies b–d punktus, o ne tiems, kurie patenka į minėto 3 straipsnio 1 dalies e punkto taikymo sritį. Vis dėlto darydama prielaidą, kad taikant pastarąją nuostatą formos registravimas nebūtų atmestas, Jungtinės Karalystės vyriausybė tvirtina, jog minėto straipsnio 3 dalyje numatytos sąlygos nėra tenkinamos, jeigu visuomenė atpažįsta prekes ne dėl prekių ženklo, bet dėl prekių tiekimo monopolio.
55 Prancūzijos vyriausybė siūlo į trečiąjį klausimą atsakyti teigiamai. Direktyvos 3 straipsnio 3 dalyje nustatytas skiriamasis požymis gali puikiai atsirasti kaip naudojimo rezultatas dėl to, kad didžioji prekybininkų ir atitinkamos visuomenės dalis prekės formą sieja su konkrečiu ūkio subjektu, o ne su kita įmone ir mano, kad šios formos prekės priklauso šiam ūkio subjektui.
56 Komisijos manymu, nepaisant to, ar skiriamasis požymis buvo įgytas dėl monopolio, ar kitu būdu, direktyvos 3 straipsnio 3 dalies reikalavimai yra tenkinami, jeigu didžioji atitinkamos visuomenės dalis mano, kad prekių ženklu pažymėtos prekės priklauso konkrečiai įmonei.
Teisingumo Teismo vertinimas
57 Šiuo klausimu visų pirma reikia priminti, kad jei buvo atsisakyta registruoti formą pagal direktyvos 3 straipsnio 1 dalies e punktą, kuris aiškinamas nagrinėjant ketvirtąjį klausimą, bet kuriuo atveju ji negali būti registruojama pagal šio straipsnio 3 dalį.
58 Tačiau direktyvos 3 straipsnio 3 dalis numato, kad prekių ženklas, kurį buvo atsisakyta registruoti pagal to paties straipsnio 1 dalies b, c ir d punktus, gali naudojamas įgyti skiriamąjį požymį, kurio iš pradžių neturėjo, ir todėl gali būti įregistruotas kaip prekių ženklas. Taigi tik dėl naudojimo prekių ženklas įgyja skiriamąjį požymį, kuris yra jo įregistravimo sąlyga.
59 Prekių ženklo skiriamasis požymis, įskaitant tą, kuris įgyjamas naudojant, turi būti vertinamas atsižvelgiant į prekes ar paslaugas, kurioms prašoma įregistruoti prekių ženklą.
60 Kaip matyti iš minėto sprendimo Windsurfing Chiemsee 51 punkto, vertinant prekių ženklo, kurį prašoma įregistruoti, skiriamąjį požymį, galima atsižvelgti, visų pirma, į rinkos dalį, kurioje prekių ženklas naudojamas, šio prekių ženklo naudojimo dažnumą, geografines ribas ir trukmę, įmonės investicijų į šio prekių ženklo reklamą, dydį, suinteresuotųjų asmenų, kurie dėl prekių ženklo atskiria prekes kaip kylančias iš konkrečios įmonės, skaičių, taip pat į prekybos ir pramonės rūmų ar kitų profesinių asociacijų pareiškimus.
61 Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad jei šių elementų pagrindu kompetentinga valdžios institucija nustato, jog suinteresuotieji asmenys ar didelė jų dalis dėl prekių ženklo atpažįsta prekę kaip priklausančią konkrečiai įmonei, ji turi bet kuriuo atveju padaryti išvadą, kad direktyvos 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta sąlyga prekių ženklui įregistruoti yra įvykdyta (minėto sprendimo Windsurfing Chiemsee 52 punktas).
62 Vis dėlto dėl aplinkybių, kuriomis direktyvos 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta sąlyga gali būti laikoma įvykdyta, reikia visų pirma pastebėti, jog Teisingumo Teismas patikslino, kad tokios aplinkybės negali būti įrodomos tik remiantis bendrais ir abstrakčiais duomenimis, kaip antai konkretus procentinis dydis (minėto sprendimo Windsurfing Chiemsee 52 punktas).
63 Be to, iš prekės formos sudaryto žymens skiriamąjį požymį, net įgytą dėl jo naudojimo, reikia vertinti atsižvelgiant į nagrinėjamų prekių ar paslaugų paprasto vartotojo, kuris yra pakankamai informuotas, protingai pastabus bei nuovokus, galimą suvokimą (šiuo klausimu žr. 1998 m. liepos 16 d. Sprendimo Gut Springenheide ir Tusky, C‑210/96, Rink. p. I‑4657, 31 punktą).
64 Galiausiai suinteresuotieji asmenys prekes, kaip priklausančias konkrečiai įmonei, turi atpažinti dėl prekių ženklo per se naudojimo, taigi dėl jo pobūdžio ir poveikio, dėl kurio jis leidžia atskirti atitinkamas prekes nuo kitoms įmonėms priklausančių prekių.
65 Atsižvelgiant į šiuos argumentus, atsakymas į trečiąjį klausimą toks: kai rinkoje veikia vienintelis konkrečias prekes tiekiantis ūkio subjektas, dažno iš šių prekių formos sudaryto žymens naudojimo pakanka, kad šis žymuo įgytų skiriamąjį požymį direktyvos 3 straipsnio 3 dalies prasme, jeigu dėl šio naudojimo pagrindinė atitinkamos visuomenės dalis šią formą sieja su šiuo ūkio subjektu, o ne su kitomis įmonėmis arba mano, jei nenurodyta kitaip, kad šios formos prekės priklauso pastarajam ūkio subjektui. Vis dėlto kalbant apie aplinkybes, kuriomis įvykdoma minėtoje nuostatoje nustatyta sąlyga, nacionalinis teismas privalo patikrinti, kad jos, įrodytos remiantis konkrečiais ir patikimais duomenimis, kad buvo atsižvelgta į paprasto nagrinėjamų prekių ar paslaugų vartotojo, kuris yra pakankamai informuotas, protingai pastabus bei nuovokus, galimą suvokimą ir kad atitinkama visuomenės dalis atpažįsta prekę kaip priklausančią konkrečiai įmonei dėl prekių ženklo per se naudojimo.
Dėl ketvirtojo klausimo
66 Ketvirtuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar direktyvos 3 straipsnio 1 dalies e punkto antroji įtrauka turi būti aiškinama taip, kad tik iš prekės formos sudarytas žymuo pagal šią nuostatą neregistruojamas, jei įrodyta, kad pagrindinės šios formos funkcinės savybės yra priskiriamos tik techniniam rezultatui. Jis taip pat klausia, ar galima netaikyti šioje nuostatoje įtvirtinto atsisakymo registruoti ar registracijos negaliojimo pagrindo įrodžius, jog egzistuoja kitos formos, leidžiančios gauti tą patį techninį rezultatą.
67 Šiuo klausimu Philips tvirtina, kad šios direktyvos nuostatos tikslas yra užkirsti kelią monopoliui konkretaus techninio rezultato atžvilgiu dėl prekių ženklui suteikiamos apsaugos. Vis dėlto iš formos, kuri išreiškia techninį rezultatą, sudaryto prekių ženklo registravimas nepagrįstai neapribotų nei pramonės, nei pažangos, jeigu šis techninis rezultatas būtų pasiekiamas kitomis formomis, kurios lengvai prieinamos konkuruojantiems ūkio subjektams. Philips nuomone, egzistuoja daug sprendimų, kaip pakeisti ginčijamą prekės ženklą sudarančią formą, dėl ko skutimosi atžvilgiu būtų gautas tas pats techninis rezultatas, neviršijant jos pačios prekių gamybos sąnaudų.
68 Remington manymu, direktyvos 3 straipsnio 1 dalies e punkto aiški prasmė yra ta, kad turi būti atsisakoma registruoti formą, būtiną techniniam rezultatui gauti, jei ji atlieka funkciją, dėl kurios šis rezultatas gaunamas, tačiau ji nebūtinai yra vienintelė forma, galinti atlikti šią funkciją. Philips siūlomas aiškinimas padarytų šią išimtį tokia siaurą, kad ji taptų nenaudinga, ir prireiktų įvairių modelių techninės vertės analizės, o tai reikštų, kad direktyva negalėtų užtikrinti viešo intereso apsaugos.
69 Jungtinės Karalystės vyriausybė tvirtina, kad turi būti atsisakyta registruoti prekių ženklą, jei pagrindinės žymenį sudarančios formos savybės priskirtinos tik techniniam rezultatui.
70 Prancūzijos vyriausybės teigimu, minėto 3 straipsnio 1 dalies e punkto antroje įtraukoje numatyta išimtis skirta neleisti apeiti laiko atžvilgiu ribotą techninių kūrinių apsaugą taikant taisykles, reglamentuojančias prekių ženklus, kurių poveikis yra potencialiai ilgesnis.
71 Prancūzijos vyriausybė ir Jungtinės Karalystės vyriausybė tvirtina, kad direktyvos 3 straipsnio 1 dalies e punkto antrojoje įtraukoje numatytas atsisakymo registruoti pagrindas negali būti netaikomas įrodžius, kad yra kitų formų, leidžiančių pasiekti tą patį techninį rezultatą.
72 Atsižvelgdama į direktyvos 3 straipsnio 1 dalies e punkto priėmimo aplinkybes bei būtinybę išimtis aiškinti siauriai, Komisija mano, kad svarbus kriterijus yra kitų formų, leidžiančių pasiekti tą patį siekiamą rezultatą, egzistavimas.
Teisingumo Teismo vertinimas
73 Šiuo klausimu visų pirma reikia priminti, jog pagal direktyvos 2 straipsnį prekių ženklas iš esmės gali būti sudarytas iš prekės formą parodančio žymens su sąlyga, kad tokį žymenį galima pavaizduoti grafiškai ir jis leidžia atskirti vienai įmonei priklausančias prekes ar paslaugas nuo kitai įmonei priklausančių prekių ar paslaugų.
74 Be to, taip pat svarbu priminti, kad atsisakymo registruoti iš prekės formos sudarytus žymenis pagrindai yra aiškiai nurodyti direktyvos 3 straipsnio 1 dalies e punkte. Pagal šią nuostatą atsisakoma registruoti arba pripažįstami negaliojančiais, jei įregistruoti, ženklai, sudaryti tik iš formos, kurią nulemia pačių prekių rūšis, prekės formos, būtinos techniniam rezultatui gauti ir formos, kuri suteikia prekei esminę vertę. Pagal direktyvos septintą konstatuojamąją dalį šių atsisakymo pagrindų sąrašas yra baigtinis.
75 Galiausiai reikia pastebėti, kad prekių ženklai, kuriuos gali būti atsisakyta įregistruoti dėl direktyvos 3 straipsnio 1 dalies b–d punktuose įtvirtintų pagrindų, pagal to paties straipsnio 1 dalį gali įgyti skiriamąjį požymį tik naudojami. Tačiau žymuo, kurį buvo atsisakyta įregistruoti remiantis direktyvos 3 straipsnio 1 dalies e punktu, niekada negalės įgyti skiriamojo požymio naudojamas 3 straipsnio 3 dalies prasme.
76 Taigi minėto 3 straipsnio 1 dalies e punkte nurodomi tam tikri žymenys, kurie negali sudaryti prekių ženklų ir yra išankstinė kliūtis, galinti sutrukdyti įregistruoti tik iš prekės formos sudarytą prekių ženklą. Jei bent vienas iš šioje nuostatoje įtvirtintų kriterijų yra tenkinamas, vien iš prekės formos ar jos grafinio atvaizdo sudarytas žymuo negali būti įregistruotas kaip prekių ženklas.
77 Skirtingus direktyvos 3 straipsnyje nustatytus atsisakymo registruoti pagrindus reikia aiškinti atsižvelgiant į bendrąjį interesą, kuriuo jie paremti (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Windsurfing Chiemsee 25–27 punktus).
78 Direktyvos 3 straipsnio 1 dalies e punkte nurodytų atsisakymo registruoti pagrindų tikslas yra išvengti, kad prekių ženklo apsauga suteiktų jo savininkui monopolį techniniams sprendimams ar prekės naudingoms savybėms, kurių vartotojas gali ieškoti konkurentų prekėse. 3 straipsnio 1 dalies e punktu taip pat siekiama neleisti išplėsti prekių ženklu suteikiamos apsaugos už žymenų, kurie leidžia atskirti prekes ar paslaugas nuo konkurentų siūlomų prekių ar paslaugų, ribų, taip sutrukdant konkurentams laisvai siūlyti parduoti prekes, apimančias šiuos techninius sprendimus ar funkcines savybes, konkuruojančias su prekių ženklo savininko prekėmis.
79 Dėl vien iš prekių formos, būtinos techniniam rezultatui gauti, sudarytų prekių ženklų, numatytų direktyvos 3 straipsnio 1 dalies e punkto antroje įtraukoje, reikia konstatuoti, kad šia nuostata siekiama atsisakyti registruoti formas, kurių pagrindinės savybės atlieka techninę funkciją, nes prekių ženklo suteikiamoms teisėms būdingas išskirtinumas sutrukdytų konkurentams siūlyti tokią funkciją apimančias prekes arba laisvai pasirinkti techninį sprendimą, kurį jie pageidauja pritaikyti, kad įtrauktų tokią funkciją į jų prekę.
80 Kadangi direktyvos 3 straipsnio 1 dalies e punktu siekiama bendro intereso tikslo, kuris reikalauja, kad formą, kurios pagrindinės savybės atlieka techninę funkciją ir buvo parinktos jai atlikti, galėtų laisvai naudoti visi, ši nuostata neleidžia, kad tokie žymenys dėl jų įregistravimo kaip prekių ženklų priklausytų tik vienai įmonei (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Windsurfing Chiemsee 25 punktą).
81 Dėl klausimo, ar kitų formų, leidžiančių gauti tą patį techninį rezultatą, egzistavimo įrodymas leistų išvengti minėto 3 straipsnio 1 dalies e punkte įtvirtinto atsisakymo registruoti ar pripažinimo negaliojančiu pagrindo taikymo, reikia pastebėti, kad šios nuostatos formuluotė neleidžia padaryti tokios išvados.
82 Atsisakant registruoti minėtus žymenis, direktyvos 3 straipsnio 1 dalies e punkto antrąja įtrauka teisėtai siekiama neleisti asmenimis pasinaudoti prekių ženklo įregistravimu tam, kad būtų įgytos ar įtvirtintos išskirtinės teisės į techninius sprendimus.
83 Kadangi prekės formos pagrindinės funkcinės savybės yra priskiriamos vien techniniam rezultatui, minėto 3 straipsnio 1 dalies e punkto antrąja įtrauka atsisakoma registruoti iš tokios formos sudarytą žymenį, net jei ginčijamas techninis rezultatas galėtų būti pasiekiamas kitomis formomis.
84 Atsižvelgiant į šiuos argumentus, atsakymas į ketvirtąjį klausimą toks: direktyvos 3 straipsnio 1 dalies e punkto antra įtrauka turėtų būti aiškinama taip, kad tik iš prekės formos sudarytas žymuo pagal šią nuostatą neregistruojamas, jei įrodyta, jog pagrindinės funkcinės šios formos savybės priskirtinos tik techniniam rezultatui. Be to, net jei įrodoma, jog egzistuoja kitos formos, leidžiančios pasiekti tą patį techninį rezultatą, šioje nuostatoje įtvirtintas atsisakymo registruoti ar pripažinimo negaliojančiu pagrindas vis tiek taikomas.
85 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslina, kad nebūtina nagrinėti su pažeidimu susijusių klausimų, jei Teisingumo Teismas patvirtintų jo siūlomą direktyvos 3 straipsnio aiškinimą. Kadangi atsakymu į ketvirtąjį klausimą šis aiškinimas buvo patvirtintas, į penktąjį, šeštąjį ir septintąjį klausimus atsakyti nebūtina.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
86 Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos bei Komisijos, kurios pateikė Teisingumo Teismui savo pastabas, išlaidos nėra atlygintinos. Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas.
Remdamasis šiais motyvais,
TEISINGUMO TEISMAS,
atsakydamas į 1999 m. gegužės 5 d. Nutartimi Cour of Appeal (England & Wales) (Civil Division) pateiktus klausimus, nusprendžia:
1. Neegzistuoja jokia kategorija prekių ženklų, kurių nedraudžiama registruoti pagal 1988 m. gruodžio 21 d. Tarybos direktyvos 89/104/EEB valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti 3 straipsnio 1 dalies b, c ir d punktus bei 3 dalį, bet kuriuos draudžiama registruoti pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies a punktą dėl to, kad šie prekių ženklai neleidžia atskirti ženklo savininkui priklausančių prekių nuo kitoms įmonėms priklausančių prekių.
2. Tam, jog leistų atskirti prekę direktyvos 2 straipsnio prasme, prekės, kuriai įregistruotas žymuo, formai nebūtinas joks ypatingas priedas, pavyzdžiui, pagražinimas be funkcinės paskirties.
3. Kai rinkoje veikia vienintelis konkrečias prekes tiekiantis ūkio subjektas, dažno iš šių prekių formos sudaryto žymens naudojimo pakanka, kad šis žymuo įgytų skiriamąjį požymį Direktyvos 89/104 3 straipsnio 3 dalies prasme, jeigu dėl šio naudojimo pagrindinė atitinkamos visuomenės dalis šią formą sieja su šiuo ūkio subjektu, o ne su kitomis įmonėmis arba mano, jei nenurodyta kitaip, kad šios formos prekės priklauso pastarajam ūkio subjektui. Vis dėlto kalbant apie aplinkybes, kuriomis įvykdoma minėtoje nuostatoje nustatyta sąlyga, nacionalinis teismas privalo patikrinti, kad jos, įrodytos remiantis konkrečiais ir patikimais duomenimis, kad buvo atsižvelgta į paprasto nagrinėjamų prekių ar paslaugų vartotojo, kuris yra pakankamai informuotas, protingai pastabus bei nuovokus, galimą suvokimą ir kad atitinkama visuomenės dalis atpažįsta prekę kaip priklausančią konkrečiai įmonei dėl prekių ženklo per se naudojimo.
4. Direktyvos 89/104 3 straipsnio 1 dalies e punkto antra įtrauka turi būti aiškinama taip, kad tik iš prekės formos sudarytas žymuo pagal šią nuostatą neregistruojamas, jei įrodyta, kad pagrindinės funkcinės šios formos savybės priskirtinos tik techniniam rezultatui. Be to, net jei įrodoma, jog egzistuoja kitos formos, leidžiančios pasiekti tą patį techninį rezultatą, šioje nuostatoje įtvirtintas atsisakymo registruoti ar pripažinimo negaliojančiu pagrindas vis tiek yra taikomas.
Rodríguez Iglesias | Jann | Macken |
Edward | La Pergola | Puissochet |
Cuhna Rodrigues | | Timmermans |
Paskelbta 2002 m. birželio 18 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
R. Grass | | G.C. Rodríguez Iglesias |