GENERALINĖS ADVOKATĖS
JULIANE KOKOTT IŠVADA,
pateikta 2012 m. gegužės 24 d.(1)
Byla C‑441/11 P
Europos Komisija
prieš
Verhuizingen Coppens NV
„Apeliacinis skundas – Konkurencija – Karteliai – EB 81 straipsnio 1 dalis ir EEE 53 straipsnio 1 dalis – Belgijos tarptautinio perkraustymo paslaugų rinka – Visas kartelis, apimantis tris atskirus susitarimus – Vienas tęstinis pažeidimas – Trūkstami įrodymai, kad vienas iš kartelio dalyvių, dalyvavęs tik viename susitarime, žinojo apie kitus susitarimus – Komisijos sprendimo panaikinimas visiškai ar iš dalies“
I – Įžanga
1. Kada Europos Sąjungos Bendrasis Teismas gali visiškai panaikinti Europos Komisijos sprendimą dėl kartelio, o kada gali panaikinti jį tik iš dalies? Iš esmės toks yra teisės klausimas, kurį turi išnagrinėti Teisingumo Teismas šiame apeliaciniame procese ir kurio praktinė svarba labai didelė(2). Šis klausimas susijęs su „perkraustymo paslaugų karteliu“, kurį Komisija prieš kelerius metus atskleidė Belgijos tarptautinio perkraustymo paslaugų rinkoje ir 2008 m. kovo 11 d. skyrė baudą(3) (toliau taip pat „ginčijamas sprendimas“).
2. Komisija nustatė, kad minėtas perkraustymo paslaugų kartelis buvo visas kartelis, pasireiškęs vienu tęstiniu pažeidimu ir grindžiamas dalyvaujančių perkraustymo įmonių trijų rūšių antikonkurenciniais susitarimais: susitarimais dėl kainų, susitarimais dėl rinkos pasidalijimo nustačius fiktyvių sąmatų sistemą (tariamos sąmatos) ir susitarimais dėl finansinių kompensacijų už atmestus arba nepateiktus pasiūlymus sistemos (komisiniai mokesčiai).
3. Be kitų devynių įmonių ar įmonių grupių, dalyvavus visame kartelyje Komisija apkaltino ir bendrovę Verhuizingen Coppens NV (toliau – Coppens). Tačiau Coppens atveju Komisijai tepavyko įrodyti, kad ji aktyviai dalyvavo tik vienoje iš trijų viso kartelio sudedamųjų dalių – tariamų sąmatų sistemoje. Jai nepavyko išsiaiškinti, ar Coppens žinojo arba turėjo žinoti, kad dalyvaudama tariamų sąmatų sistemoje ji kartu dalyvauja ir visame kartelyje. Todėl Bendrasis Teismas 2011 m. birželio 16 d. sprendimu(4) (toliau taip pat „Bendrojo Teismo sprendimas“, arba „skundžiamas teismo sprendimas“) visiškai panaikino išvadą, kad Coppens dalyvavo kartelyje, ir jai skirtą baudą.
4. Komisija šį sprendimą apskundė pateikusi apeliacinį skundą. Ji mano, kad Bendrasis Teismas ginčijamo sprendimo dalį, susijusią su Coppens, galėjo panaikinti tik iš dalies, nes bet kuriuo atveju buvo įrodyta, kad Coppens dalyvavo antikonkurencinėje tariamų sąmatų sistemoje.
5. Kitus teisės klausimus Teisingumo Teismui teks nagrinėti kituose, dar nepasibaigusiuose apeliaciniuose procesuose, susijusiuose su perkraustymo paslaugų karteliu(5).
II – Ginčo aplinkybės
A – Faktinės aplinkybės ir administracinė procedūra
6. Komisijos tyrimo duomenimis, Belgijos tarptautinio perkraustymo rinkoje 1984–2003 m. veikė kartelis, kuriame dalyvavo dešimt perkraustymo įmonių(6) skirtingais laikotarpiais(7) ir skirtingu mastu.
7. Ginčijamame sprendime Komisija konstatavo, kad minėtasis kartelis buvo visas kartelis, pasireiškęs kaip vienas tęstinis pažeidimas(8), grindžiamas iš viso trijų rūšių susitarimais(9):
– susitarimais dėl kainų, kuriais dalyvaujančios perkraustymo įmonės susitardavo dėl atlygio už klientams teikiamas paslaugas,
– susitarimais dėl finansinių kompensacijų už atmestus arba nepateiktus pasiūlymus sistemos (komisiniai mokesčiai); įmonės, gavusios tarptautinio perkraustymo užsakymą, konkurentai gaudavo finansinę kompensaciją, neatsižvelgiant į tai, ar patys būdavo pateikę konkursinį pasiūlymą, ar ne; minėti komisiniai mokesčiai, klientams nepastebint, būdavo įskaičiuojami į galutinę atitinkamos perkraustymo paslaugos kainą,
– susitarimais dėl rinkos pasidalijimo nustačius fiktyvių sąmatų sistemą (tariamos sąmatos); perkraustymo įmonė pateikdavo fiktyvią sąmatą klientui ar persikraustančiam asmeniui, nė neketindama perkraustyti; tuo tikslu atitinkama įmonė savo konkurentams pranešdavo kainą, draudimo mokestį ir sandėliavimo išlaidas, kurias šie turėdavo nustatyti už fiktyvią paslaugą.
8. Susitarimai dėl komisinių mokesčių ir tariamų sąmatų buvo taikomi visą laiką, kol veikė kartelis (nuo 1984 m. iki 2003 m.), tačiau nepavyko įrodyti, kad susitarimų dėl kainų būtų buvę laikomasi po 1990 m. gegužės mėnesio(10).
9. Iš nustatytų faktinių aplinkybių Komisija ginčijamame sprendime padarė išvadą, kad dalyvavusios įmonės pažeidė EB 81 straipsnio 1 dalį ir EEE 53 straipsnio 1 dalį, nes skirtingais laikotarpiais „tiesiogiai ir netiesiogiai nustatė kainas už tarptautinio perkraustymo paslaugas Belgijoje, pasidalijo šios rinkos dalį ir manipuliavo kvietimo teikti pasiūlymus procedūra“(11).
10. Ginčijamas sprendimas buvo įteiktas iš viso 31 juridiniam asmeniui, kuriems Komisija už pažeidimą taip pat skyrė skirtingo dydžio(12) baudas, kurias jie turėjo sumokėti iš dalies atskirai, iš dalies solidariai.
B – „Coppens“ dalyvavimas kartelyje
11. Tai, kad Coppens nuo 1992 m. spalio 13 d. iki 2003 m. liepos 29 d. dalyvavo visame kartelyje, Komisija pripažino ginčijamo sprendimo 1 straipsnio i punkte. Už tai Coppens ginčijamo sprendimo 2 straipsnio k punkte buvo skirta 104 000 eurų dydžio bauda, nenurodant, kad šią ji turi sumokėti solidariai.
12. Tačiau, kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo(13), Komisija neįrodė, kad, būdama susitarimo dėl tariamų sąmatų šalis, bendrovė Coppens žinojo apie kitų įmonių antikonkurencinius veiksmus, susijusius su komisiniais mokesčiais, ar galėjo juos protingai numatyti. Komisija pati pripažįsta, kad, kiek tai susiję su ieškovės žinojimu apie kitų kartelio dalyvių neteisėtus veiksmus, ginčijamas sprendimas nebuvo grindžiamas konkrečiais įrodymais.
C – Procesas pirmosios instancijos teisme
13. Kelios ginčijamo sprendimo adresatės apskundė jį Bendrajam Teismui, pareikšdamos ieškinius dėl panaikinimo(14).
14. Coppens 2008 m. birželio 4 d. pareikštą ieškinį Bendrasis Teismas išnagrinėjo ir (skundžiamą) sprendimą priėmė 2011 m. birželio 16 d. Jame Bendrasis Teismas visiškai patenkino Coppens ieškinį, panaikinęs ginčijamo sprendimo 1 straipsnio i punktą ir 2 straipsnio k punktą ir nurodęs Komisijai apmokėti bylinėjimosi pirmojoje instancijoje išlaidas.
III – Procesas Teisingumo Teisme
15. 2011 m. rugpjūčio 25 d. Komisija apskundė Bendrojo Teismo sprendimą nagrinėjamu apeliaciniu skundu. Jame ji prašo:
– panaikinti skundžiamą teismo sprendimą,
– atmesti ieškinį dėl panaikinimo arba – jei šis prašymas nebūtų patenkintas – panaikinti ginčijamo sprendimo 1 straipsnio i punktą tiek, kiek jame pripažįstama Coppens atsakomybė už susitarimą dėl komisinių mokesčių,
– nustatyti tokį baudos dydį, kurį Teisingumo Teismas pripažins tinkamu, ir
– priteisti iš Verhuizingen Coppens bylinėjimosi apeliacinėje instancijoje išlaidas ir tą bylinėjimosi Bendrajame Teisme išlaidų dalį, kurią Teisingumo Teismas pripažins tinkama.
16. Coppens savo ruožtu prašo:
– palikti galioti skundžiamą teismo sprendimą,
– papildomai, jei Teisingumo Teismas visiškai ar iš dalies panaikintų skundžiamą teismo sprendimą, sumažinti Komisijos skirtą baudą taip, kad ji atitiktų 10 % Coppens apyvartos atitinkamoje rinkoje, ir
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas, susijusias su procesu Bendrajame Teisme ir šiuo apeliaciniu procesu.
17. Teisingumo Teisme apeliacinis skundas buvo nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka.
IV – Apeliacinio skundo vertinimas
18. Komisija remiasi vienu vieninteliu pagrindu: ji tvirtina, kad Bendrasis Teismas, panaikinęs visą ginčijamą sprendimą, kiek jis susijęs su Coppens, padarė teisės klaidą ir peržengė savo įgaliojimus. Komisijos manymu, Bendrasis Teismas galėjo sprendimą panaikinti tik iš dalies, nes buvo įrodyta, kad Coppens aktyviai dalyvavo bent vienoje pažeidimo dalyje – antikonkurencinėje tariamų sąmatų sistemoje.
A – Apeliacinio skundo priimtinumas
19. Iš pradžių reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad Coppens kritikuoja Komisijos apeliacinio skundą dėl to, kad jis nepakankamai tikslus.
20. Jei ši Coppens kritika reiškia, kad ji abejoja apeliacinio skundo priimtinumu, jos argumentai menkai įtikina. Nes teisės klaida, kurią, Komisijos manymu, esą padarė Bendrasis Teismas, apeliaciniame skunde apibūdinta labai preciziškai. Kitaip nei, rodos, mano Coppens, Komisija tiksliai nurodo, kokias teisės nuostatas ji laiko pažeistomis: tai SESV 263 straipsnis ir SESV 264 straipsnis. Komisija taip pat remiasi samprotavimais dėl proporcingumo, dėl proceso ekonomiškumo, dėl veiksmingo konkurencijos taisyklių taikymo ir dėl principo ne bis in idem.
21. Taigi nekyla jokių abejonių, kad šis apeliacinis skundas priimtinas.
B – Apeliacinio skundo pagrįstumas
22. Komisijos apeliacinis skundas turės būti patenkintas, jei paaiškės, kad Bendrasis Teismas ginčijamą sprendimą, kiek jis susijęs su Coppens, turėjo teisę panaikinti ne visiškai, o tik iš dalies.
23. Kitaip, nei mano Komisija, vertinant šį klausimą svarbus ne proporcingumo principas ir tikrai ne ESS 5 straipsnio 1 dalies antrame sakinyje ir 4 dalyje įtvirtinta jo konkreti išraiška, susijusi su Sąjungos ir valstybių narių kompetencijų pasidalijimu.
24. Veikiau sedes materiae yra tik SESV 264 straipsnis(15). Iš šios nuostatos kyla Bendrojo Teismo, kaip „Europos Sąjungos Teisingumo Teismo“ institucijos dalies, įgaliojimai nagrinėjant SESV 263 straipsnyje apibrėžtus ieškinius dėl panaikinimo. SESV 264 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatyta:
„Jei ieškinys yra pagrįstas, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas atitinkamą teisės aktą paskelbia negaliojančiu.“
25. Šios nuostatos negalima klaidingai interpretuoti kaip veikiančios pagal principą „viskas arba nieko“. Jei ieškinys dėl panaikinimo pagrįstas tik iš dalies, jo negalima patenkinti visiškai, nes ieškovas tokiu atveju gautų daugiau, nei jam priklauso pagal įstatymą. Todėl SESV 264 straipsnio pirmą pastraipą būtina aiškinti ir taikyti taip, kad ieškinyje dėl panaikinimo ginčijamas veiksmas panaikinamas tiek, kiek ieškinys yra pagrįstas.
26. Kaip šiuo atžvilgiu yra nustatęs Teisingumo Teismas, vien dėl to, kad Bendrasis Teismas ieškovės pateiktą pagrindą pripažįsta pagrįstu, jis negali automatiškai panaikinti viso ginčijamo teisės akto. Iš tikrųjų visas aktas negali būti panaikinamas, jei akivaizdžiai matyti, kad atitinkamu pagrindu, susijusiu tik su konkrečiu to teisės akto aspektu, galima pagrįsti tik panaikinimą iš dalies(16).
27. Be to, pirmiausia administracinio pobūdžio bylose proceso ekonomiškumo principas reikalauja kilus abejonių Sąjungos teisės aktus panaikinti tik iš dalies, nes taip galima išvengti administracinės procedūros pasikartojimo ir galimo naujo teismo proceso arba bent jau apriboti jų dalyką. Taip pat ypač kartelių bylose, atsižvelgiant į faktines aplinkybes, kartojama administracinė procedūra gali prieštarauti principui ne bis in idem(17). Komisijos sprendimų dalinis panaikinimas taip pat geriau dera su esminiu reikalavimu veiksmingai taikyti Sąjungos konkurencijos taisykles(18) nei visiškas jų panaikinimas.
28. Tiesa, Sąjungos teisės aktą panaikinti iš dalies galima tik tuomet, jei prašomos panaikinti dalys gali būti atskirtos nuo likusios teisės akto dalies (vadinamasis atskyrimo reikalavimas)(19). Šis atskyrimo reikalavimas neįvykdytas, jei iš dalies panaikinus ginčijamą teisės aktą pasikeičia jo esmė(20).
29. Taigi, naudodamasis savo SESV 264 straipsnio pirmoje pastraipoje numatytais įgaliojimais, Bendrasis Teismas galėjo panaikinti ginčijamą sprendimą tiek, kiek jis susijęs su Coppens, visiškai, jei panaikinus jį iš dalies būtų pasikeitusi jo esmė. Tai reikia įvertinti remiantis objektyviais kriterijais(21).
30. Deja, Bendrasis Teismas šiuo atžvilgiu skundžiamame sprendime nepateikė jokių konkrečių samprotavimų. Jis tik pasirėmė tuo, kad Komisija Coppens esą laiko atsakinga už tariamą dalyvavimą darant vieną tęstinį pažeidimą, nors tebuvo įrodyta, kad Coppens dalyvavo tik vienoje trijų sudėtinių viso kartelio dalių – tariamų sąmatų sistemoje(22).
31. Atrodo, kad Bendrasis Teismas, kaip ir Coppens, rėmėsi tuo, kad įmonės dalyvavimas darant vieną tęstinį pažeidimą iš esmės skiriasi nuo „paprasto“ EB 81 straipsnio (SESV 101 straipsnio) pažeidimo.
32. Tačiau taip nėra.
33. Tiesa, nustatytas įmonės dalyvavimas darant vieną tęstinį pažeidimą yra šis tas daugiau, nei nustatytas jos dalyvavimas tik darant vieną ar kelias šio pažeidimo dalis. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad visas kartelis, palyginti su atskirais jį sudarančiais susitarimais, yra aliud. Veikiau skiriasi tik sunkumo laipsnis.
34. Tokiu atveju, kaip nagrinėjamasis, suponuojant vieną tęstinį pažeidimą, tai reiškia, kad visiems kartelio dalyviams galima priskirti vis kitų kartelio dalyvių – kaip bendrininkų – indėlius į nusikalstamą veiką, net jeigu jie patys aktyviai nedalyvavo kiekvienoje atskiroje viso kartelio sudėtinėje dalyje.
35. Tam pagal nusistovėjusią teismo praktiką būtina įrodyti, kad įmonė žinojo apie kitų dalyvavusiųjų darant pažeidimą neteisėtus veiksmus ar galėjo protingai juos numatyti ir buvo pasirengusi prisiimti iš to kylančią riziką(23).
36. Kitaip tariant, jei atitinkamas kartelio dalyvis žinojo ar turėjo žinoti, kad savo indėliu į nusikalstamą veiką tapo viso kartelio dalis ir savo elgesiu padėjo pasiekti visų kartelio dalyvių siektų antikonkurencinių tikslų, tampa įmanoma priskirti vienų dalyvių indėlius į nusikalstamą veiką kitiems(24). Į atitinkamų indėlių į nusikalstamą veiką apimtį ir svorį, palyginti su visu karteliu, galima atsižvelgti apskaičiuojant baudą kiekvienam kartelio dalyviui atskirai(25).
37. Jei vienų kartelio dalyvių indėlių į nusikalstamą veiką priskirti kitiems nepavyksta dėl to, kad vienas iš kartelio dalyvių – kaip nagrinėjamu atveju – nežinojo apie viso kartelio egzistavimą ir negalėjo protingai to numatyti, tai vis dėlto nereiškia, kad jis automatiškai turi būti atleistas nuo bet kokių sankcijų. Veikiau jis turi būti traukiamas atsakomybėn dėl atskirų susitarimų, kuriuose, kaip įrodyta, jis aktyviai dalyvavo(26) ir kuriais buvo siekta tų pačių antikonkurencinių tikslų.
38. Vien tai, kad kelis antikonkurencinius susitarimus galima laikyti vienu tęstiniu pažeidimu, dar nereiškia, kad kiekvienas atskiras pažeidimas negali būti ir EB 81 straipsnio (SESV 101 straipsnio) pažeidimas(27). Bendrasis Teismas tai visiškai pripažįsta(28), tačiau nepadaro jo sprendimui reikalingų išvadų.
39. Kaip teisingai pastebi Komisija, ir visu karteliu, ir atskirais jį sudarančiais susitarimais gali būti siekiama to paties antikonkurencinio tikslo, kaip jis apibrėžiamas EB 81 straipsnio 1 dalyje (SESV 101 straipsnio 1 dalyje)(29). Belgijoje veikusio perkraustymo paslaugų kartelio atveju šis bendras antikonkurencinis tikslas buvo netiesiogiai ir tiesiogiai nustatyti tarptautinio perkraustymo iš Belgijos ir į Belgiją kainas, iš dalies pasidalyti rinką ir manipuliuoti kvietimo teikti pasiūlymus procedūra(30). Šis tikslas atsispindėjo ir atskiruose susitarimuose, ir visame kartelyje.
40. Tokiomis aplinkybėmis nagrinėjamu atveju nereikėjo nuogąstauti, kad ginčijamą sprendimą panaikinus tik iš dalies, t. y. tik tiek, kiek Coppens jame buvo patraukta atsakomybėn dėl dalyvavimo visame kartelyje, pasikeis minėto sprendimo esmė. Veikiau, panaikinus minėtą sprendimą iš dalies, Coppens ir toliau būtų buvusi laikoma kalta dėl pažeidimo, kuriuo siekė to paties antikonkurencinio tikslo kaip ir visas kartelis, tačiau jau apribojant kaltinimus aktyviu jos dalyvavimu tik vienoje viso kartelio dalyje – tariamų sąmatų sistemoje.
41. Taigi pagal SESV 264 straipsnio pirmą pastraipą Bendrasis Teismas turėjo ginčijamą sprendimą panaikinti tik iš dalies. Panaikinęs ginčijamą sprendimą, kiek jis susijęs su Coppens, visiškai, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą.
42. Todėl Komisijos apeliacinis skundas yra pagrįstas, o skundžiamas teismo sprendimas naikintinas.
V – Sprendimas dėl Coppens ieškinio dėl panaikinimo
43. Pagal Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmą pastraipą, jei apeliacinis skundas pagrįstas, Teisingumo Teismas panaikina Bendrojo Teismo sprendimą. Teisingumo Teismas gali pats paskelbti galutinį sprendimą, jei toje bylos stadijoje tai galima daryti, arba grąžinti bylą Bendrajam Teismui.
44. Nagrinėjamu atveju Bendrasis Teismas įvertino tik dalį pirmojoje instancijoje Coppens pareikštų ieškinio pagrindų. Tokiomis aplinkybėmis reikėtų grąžinti Bendrajam Teismui bylą nagrinėti iš naujo(31). Tačiau to daryti nebūtina. Veikiau dėl proceso ekonomiškumo Teisingumo Teismas, gavęs visą bylos medžiagą, visus reikiamus duomenis ir bylos šalių nuomones visais reikšmingais bylos klausimais, turi pats galutinai išspręsti teisminį ginčą(32).
45. Taip yra ir nagrinėjamu atveju. Viena vertus, esminės faktinės aplinkybės yra neginčijamos ir jų nereikia toliau aiškintis. Kita vertus, ir pirmojoje, ir apeliacinėje instancijose šalys turėjo pakankamai galimybių išsakyti savo pozicijas Sąjungos teismams visais šioje byloje svarbiais klausimais.
46. Todėl siūlau Teisingumo Teismui pasinaudoti teise perimti bylą ir galutinai išspręsti šį ginčą.
A – Dėl „Coppens“ dalyvavimo darant pažeidimą nustatymo
47. Tai, kad Coppens dalyvavo darant pažeidimą laikotarpiu nuo 1992 m. spalio 13 d. iki 2003 m. liepos 29 d., buvo nustatyta ginčijamo sprendimo 1 straipsnio i punkte. Tai pirmojoje instancijoje Coppens ginčijo pateikdama iš esmės tris pagrindus, kuriuos toliau išnagrinėsiu kiek kita eilės tvarka, nei jie buvo pateikti.
48. Pirma, įmonė tvirtina, kad nėra jokių jos neva 1994 ir 1995 m. padarytų antikonkurencinių veiksmų, kuriais ji kaltinama, įrodymų.
49. Iš tiesų ginčijamame sprendime nėra jokių konkrečių įrodymų, kad Coppens 1994 ir 1995 m. pati būtų teikusi tariamas sąmatas ar reikalavusi jų iš kitų kartelio dalyvių. Komisija aiškiai pripažino, kad tokių įrodymų ji neturi. Jos teigimu, atitinkamų įrodymų ji turinti tik dėl 1992 ir 1993 m. bei 1996–2003 metų.
50. Tačiau tai bet kokiu atveju bent jau rodo, kad 1994 ir 1995 m., įgyvendinant susitarimą dėl tariamų sąmatų, Coppens nedalyvavo aktyviai. Jei reikės, į tai bus galima atsižvelgti nustatant baudos dydį(33).
51. Platesnė išvada, kad 1994 ir 1995 m. Coppens visiškai pasitraukė iš kartelio ir todėl nepadarė jokio pažeidimo, neatrodo įtikinamai. Juk vien tai, kad įmonė neįgyvendina pasitarimų ar susitarimų dėl antikonkurencinių veiksmų rezultatų, neatleidžia jos nuo atsakomybės už dalyvavimą kartelyje, nebent ji viešai nuo to atsiribotų(34). Kad taip padarė, turi įrodyti pati įmonė(35).
52. Nagrinėjamu atveju Coppens nepateikė jokių rimtų įrodymų, kad 1994 ir 1995 m. būtų viešai atsiribojusi nuo tariamų sąmatų sistemos. Toks atsiribojimas būtų ir nelabai suprantamas, nes egzistuoja nemažai įrodymų, kad vėliau Coppens vėl aktyviai dalyvavo tariamų sąmatų sistemoje.
53. Taigi visiškai aišku, kodėl Komisija, kalbant apie 1994 ir 1995 m. „spragą“, laikė, kad Coppens nevisiškai pasitraukė iš kartelio, o tik laikinai nedalyvavo įgyvendinant kartelio susitarimus. Vadinasi, Coppens pateiktą pirmąjį pagrindą reikia atmesti.
54. Antra, Coppens kaltina Komisiją tinkamai neatsižvelgus į santykinį jos dalyvavimo kartelyje svorį.
55. Bet ir šis pagrindas susijęs ne su pažeidimo nustatymu, o veikiau su baudos dydžiu. Bet kuriuo atveju nagrinėjamoms aplinkybėms jis neturi jokios reikšmės.
56. Trečia, Coppens ginčija dalyvavusi visame kartelyje, vertinamame kaip vienas tęstinis pažeidimas.
57. Šis pagrindas įtikinamas. Nustatyta, kad Coppens aktyviai dalyvavo antikonkurencinėje tariamų sąmatų sistemoje – Komisija pateikė iš viso 67 Coppens neužginčytus atskirus įrodymus. Tačiau jai nepavyko įrodyti, kad Coppens dalyvavo ir kituose viso kartelio susitarimuose. Nei ginčijamame sprendime, nei procese Sąjungos teismuose Komisija nepateikė jokių duomenų, kad Coppens – be tariamų sąmatų sistemos – žinojo ar protingai galėjo numatyti neteisėtus kitų viso kartelio dalyvių veiksmus ir buvo pasirengusi prisiimti iš to kylančią riziką(36). Todėl patraukusi Coppens atsakomybėn kaip viso kartelio dalyvę Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą.
58. Kaip teisingai pastebi Coppens, šios vertinimo klaidos negalima ištaisyti vien sumažinant ginčijamo sprendimo 2 straipsnio k punkte skirtos baudos dydį. Veikiau ištaisymas turi apimti ir ginčijamo sprendimo 1 straipsnio i punkte nustatytą pažeidimą. Ginčijamo sprendimo rezoliucinėje dalyje turi tinkamai atsispindėti ne tik sankcija, bet ir antikonkurencinis elgesys, dėl kurio sankcija buvo skirta. Priešingu atveju iš ginčijamo sprendimo kylantis atitinkamos įmonės pasmerkimas viršytų tai, kuo ją galima kaltinti remiantis įstatymais. Viena vertus, tai galėtų neigiamai paveikti įmonės reputaciją, kita vertus, užtraukti jai trečiųjų asmenų civilinius reikalavimus ir neigiamai atsiliepti būsimose kartelių bylose(37).
59. Tačiau, kaip jau minėta(38), Komisijos padaryta vertinimo klaida nepateisina ginčijamo sprendimo, kiek jis susijęs su Coppens, visiško panaikinimo. Veikiau, laikantis SESV 264 straipsnio pirmos pastraipos reikalavimų, ginčijamo sprendimo 1 straipsnio i punktas turi būti panaikintas ne visas, o tik ta jo dalis, kurioje nustatyta, jog Coppens, be tariamų sąmatų sistemos, dalyvavo darant vieną tęstinį pažeidimą – t. y. visame kartelyje.
B – Dėl baudos dydžio nustatymo iš naujo
60. Mano siūlomas ginčijamo sprendimo 1 straipsnio i punkto panaikinimas iš dalies reikštų, kad reikia iš naujo įvertinti ir šio sprendimo 2 straipsnio k punkte nustatytą baudą. Pagal Statuto 61 straipsnio pirmą pastraipą Teisingumo Teismas, naudodamasis savo teise perimti bylą, šiuo atžvilgiu turi neribotą jurisdikciją, numatytą SESV 261 straipsnyje, siejamame su Reglamento (EB) Nr. 1/2003(39) 31 straipsniu. Taigi jis gali savo nuožiūra nustatyti baudą iš naujo(40).
Baudos apskaičiavimo pagrindas
61. Bazinis baudos dydis turi būti nustatomas pagal Coppens per paskutinius visus dalyvavimo darant pažeidimą metus pasiektą atitinkamų paslaugų apyvartą(41). Coppens atveju tai būtų 2002 m. pasiekta tarptautinio perkraustymo paslaugų apyvarta, kuri, neginčijama, siekė 58 338 eurus(42). Taip geriausiai gali būti atsižvelgiama į atitinkamos įmonės santykinį dydį ir reikšmę atitinkamoje rinkoje; apie tai daug kartų priminė ir Coppens.
Pažeidimo sunkumas ir trukmė
62. Perkraustymo paslaugų kartelis – tai labai sunkus pažeidimas, kuriame dalyvavusios įmonės „tiesiogiai ir netiesiogiai nustatė kainas už tarptautinio perkraustymo paslaugas Belgijoje, pasidalijo šios rinkos dalį ir manipuliavo kvietimo teikti pasiūlymus procedūra“(43).
63. Todėl Coppens argumentas, kad jos dalyvavimas tariamų sąmatų sistemoje yra ne toks sunkus pažeidimas kaip kitų įmonių dalyvavimas susitarimuose dėl kainų ir finansinių kompensacijų sistemoje, nėra įtikinamas. Komisija teisingai pastebi, kad ir tariamų sąmatų sistema gali ilgam iškraipyti konkurenciją, padidinti atitinkamų paslaugų kainas, todėl galiausiai smarkiai pakenkti vartotojams. Taigi šis pažeidimas jokiu būdu nėra nereikšmingas.
64. Coppens taip pat negali remtis tuo, kad tariamų sąmatų sistemoje ji esą vaidinusi palyginti menką vaidmenį. Neginčijama, kad Coppens tariamas sąmatas pateikė 67 atskirais atvejais, t. y. dažniau nei daugelis kitų kartelio dalyvių(44). Reikėtų turėti galvoje ir tai, kad Coppens ne tik pati teikdavo tariamas sąmatas, bet ir kelis kartus prašė kitų kartelio dalyvių jas teikti. Taigi Coppens tariamų sąmatų sistemoje dideliu mastu dalyvavo ir aktyviai, ir pasyviai.
65. Nesvarbu, kaip dažnai Coppens pati yra laimėjusi perkraustymo konkursus naudodamasi tariamų sąmatų sistema(45). Tariamų sąmatų teikimas apskritai kelia grėsmę, kad bus iškraipyta konkurencija ir išaugs kainos, neatsižvelgiant į tai, kas laimės tam tikrą konkursą. Taigi konkurencijai ir kartu vartotojui žala gali būti padaryta ir tuomet, kai konkrečiu atveju rezultatas nebūtinai būna toks, kokio tikėjosi kartelio dalyviai.
66. Todėl manyčiau, kad Komisijos perkraustymo paslaugų kartelio atveju pasirinktas 17 % reikšmingos apyvartos(46) koeficientas, apskaičiuojant baudos dydį, tinkamai išreiškia pažeidimo sunkumą. Komisijos papildomai panaudotas 17 % reikšmingos apyvartos(47) atgrasymo koeficientas man irgi atrodo tinkamas(48); beje, per teismo procesą Coppens jo išsamiai ir neginčijo.
67. Nenustačiau, kad Komisija, nustatydama Coppens padaryto pažeidimo trukmę, būtų padariusi teisės klaidą(49), todėl apskaičiuojant jai skirtos baudos dydį pagal ginčijamame sprendime padarytas išvadas turėtų būti remiamasi 10 metų ir 9 mėnesių laikotarpiu, kuris atitinka 11 siekiantį dauginimo koeficientą(50).
68. Taip apskaičiuojamas 119 009,52 euro dydžio bazinis baudos dydis, kurį galima suapvalinti iki 119 000 eurų(51).
Baudos sumažinimas
69. Tačiau reikėtų atsižvelgti į tai, kad nagrinėjamu atveju nepavyko įrodyti, jog bendrovė Coppens dalyvavo visame perkraustymo paslaugų kartelyje, taip darydama vieną tęstinį pažeidimą(52). Veikiau ją tegalima apkaltinti įsivėlus į antikonkurencinę tariamų sąmatų sistemą. Dėl to baudą reikia sumažinti – tai pripažįsta ir Komisija.
70. Galima būtų daug negalvojant tiesiog sumažinti bazinį baudos dydį per pusę. Juk, šiaip ar taip, tariamų sąmatų sistema tuo metu, kai Coppens dalyvavo kartelyje, – tai viena iš dviejų tuo metu dar vykdomų sudėtinių viso kartelio dalių, maždaug lygių pagal sunkumą ir poveikį(53).
71. Tačiau taip, mano manymu, nebūtų pakankamai atsižvelgta į tai, kad visas kartelis – tai daugiau nei tik jo sudėtinių dalių suma. Būtent dėl ypatingo sudėtingumo ir kelių atskirų susitarimų tarpusavio sąveikos visas kartelis gali ypač pakenkti konkurencijai. Todėl įmonės, dalyvaujančios visame kartelyje, padarytas pažeidimas yra daug sunkesnis, palyginti su šios įmonės dalyvavimu tik vienoje ar keliose sudėtinėse šio kartelio dalyse.
72. Todėl manyčiau, kad nagrinėjamu atveju bendrovei Coppens skirtą bazinę baudą reikėtų sumažinti gerokai daugiau nei tik per pusę – tiksliau tariant, palikti tik maždaug trečdalį: 39 600 eurų.
73. Taip pat reikėtų atsižvelgti ir į tai, kad nepavyko įrodyti, jog 1994 ir 1995 m., t. y. dvejus iš beveik vienuolikos metų, Coppens būtų aktyviai dalyvavusi taikant tariamų sąmatų sistemą. Tai nereiškia, kad už minėtą laikotarpį neturi būti taikoma visiškai jokia bausmė, nes Coppens tuo laiku tebebuvo kartelio narė(54). Tačiau atrodo tinkama papildomai sumažinti bazinę baudą maždaug puse šiems dvejiems metams tenkančios sumos, t. y. 10 %. Po šio sumažinimo bauda siektų 35 900 eurų.
74. Kadangi Komisija daugiau jokių sunkinančių ar švelninančių aplinkybių nenustatė ir jų niekas nenurodė per procesus Sąjungos teismuose, daugiau didinti ar mažinti apskaičiuotą baudą neatrodo reikalinga.
75. Pastebėtina, kad taip apskaičiuota bauda neviršija įstatymuose numatytos maksimalios sumos – 10 % nuo visos Coppens apyvartos(55) (Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies antra pastraipa).
76. Coppens taip pat mini proporcingumo principą; pagal jį bauda turi būti proporcinga nustatyto pažeidimo pobūdžiui, sunkumui ir trukmei(56). Kadangi Coppens ilgą laiką darė ypač sunkų pažeidimą, atrodo teisinga, kad apskaičiuota bauda siekia nemenką jos metinės apyvartos tarptautinio perkraustymo paslaugų rinkoje dalį; beje, ši apyvarta sudaro palyginti mažą Coppens teikiamų perkraustymo paslaugų bendros metinės apyvartos dalį.
Tarpinė išvada
77. Dar kartą apsvarsčius visas konkretaus atvejo aplinkybes, visų pirma pažeidimo pobūdį, sunkumą ir trukmę bei santykinį Coppens užimamos atitinkamos rinkos dydį, 35 900 eurų dydžio bauda atrodo proporcinga Coppens padarytai nusikalstamai veikai ir kaltei. Ypač ji nekelia jokių abejonių, kiek tai susiję su proporcingumo principu.
VI – Bylinėjimosi išlaidos
78. Jei apeliacinis skundas pagrįstas ir pats Teisingumo Teismas priima galutinį sprendimą byloje, išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas (Procedūros reglamento 122 straipsnio pirma pastraipa).
79. Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 3 dalies pirmą pastraipą, siejamą su 118 straipsniu, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, Teisingumo Teismas gali paskirstyti bylinėjimosi išlaidas. Taip yra šioje byloje: pagrindinis Komisijos reikalavimas per apeliacinį procesą patenkintas, tačiau Coppens ieškinys dėl panaikinimo pagal mano pasiūlytą sprendimą Teisingumo Teisme taip pat iš esmės tenkintinas. Todėl atrodo teisinga susumuoti bylinėjimosi abiejose instancijose išlaidas, nurodyti Coppens padengti trečdalį savo išlaidų, o likusias bylinėjimosi išlaidas nurodyti apmokėti Komisijai.
VII – Išvada
80. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui priimti šį sprendimą:
1. Panaikinti 2011 m. birželio 16 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą byloje Verhuizingen Coppens prieš Komisiją (T‑210/08).
2. Panaikinti 2008 m. kovo 11 d. Komisijos sprendimo C(2008) 926 galutinis byloje COMP/38.543 1 straipsnio i punktą tiek, kiek jame nustatyta, kad Verhuizingen Coppens NV, be tariamų sąmatų sistemos, dalyvavo darant vieną tęstinį pažeidimą.
3. To paties sprendimo 2 straipsnio k punkte Verhuizingen Coppens NV skirtą baudą sumažinti iki 35 900 eurų.
4. Verhuizingen Coppens NV apmoka trečdalį savo bylinėjimosi abiejose instancijose išlaidų. Likusias bylinėjimosi išlaidas apmoka Europos Komisija.