TEISINGUMO TEISMO (didžioji kolegija)
SPRENDIMAS
2007 m. spalio 23 d.(*)
„Sąjungos pilietybė – EB 17 ir 18 straipsniai – Atsisakymas suteikti studijų paramą vienos valstybės narės piliečiams, besimokantiems kitoje valstybėje narėje – Mokymosi kitoje valstybėje ir ankstesnio ne trumpesnio kaip vieneri metai mokymosi kilmės valstybės narės teritorijoje esančioje įstaigoje tęstinumo reikalavimas“
Sujungtose bylose C‑11/06 ir C‑12/06
dėl Verwaltungsgericht Aachen (Vokietija) 2005 m. lapkričio 22 d. Sprendimais, kuriuos Teisingumo Teismas gavo 2006 m. sausio 11 d., pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą bylose
Rhiannon Morgan (C‑11/06)
prieš
Bezirksregierung Köln
ir
Iris Bucher (C‑12/06)
prieš
Landrat des Kreises Düren,
TEISINGUMO TEISMAS (didžioji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas V. Skouris, kolegijų pirmininkai P. Jann, C. W. A. Timmermans, A. Rosas, K. Lenaerts, G. Arestis ir U. Lõhmus, teisėjai P. Kūris, E. Juhász, A. Borg Barthet, J. Malenovský J. Klučka ir A. Ó Caoimh (pranešėjas),
generalinis advokatas D. Ruiz-Jarabo Colomer,
posėdžio sekretorius B. Fülöp, administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2007 m. sausio 30 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– R. Morgan, atstovaujamos advokato P. Kreierhoff,
– I. Bucher, atstovaujamos advokato K.‑D. Kucznierz,
– Bezirksregierung Köln, atstovaujamos E. Frings-Schäfer,
– Landrat des Kreises Düren, atstovaujamo G. Beyß,
– Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos M. Lumma,
– Italijos vyriausybės, atstovaujamos I. M. Braguglia, padedamo avvocato dello Stato W. Ferrante,
– Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos H.‑G. Sevenster ir M. de Mol bei P. P. J. van Ginneken,
– Austrijos vyriausybės, atstovaujamos C. Pesendorfer ir G. Eberhard,
– Suomijos vyriausybės, atstovaujamos E. Bygglin,
– Švedijos vyriausybės, atstovaujamos A. Falk,
– Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos C. Gibbs, padedamo QC D. Anderson ir barrister T. Ward,
– Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos M. Condou-Durande, S. Grünheid ir W. Bogensberger,
susipažinęs su 2007 m. kovo 20 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymai priimti prejudicinį sprendimą susiję su EB 17 ir 18 straipsnių išaiškinimu.
2 Šie prašymai buvo pateikti nagrinėjant dvi bylas: R. Morgan prieš Kelno vietos valdžios administraciją (Bezirksregierung Köln) ir I. Bucher prieš Kreis Düren administracinių tarnybų vadovą (Landrat des Kreises Düren) dėl ieškovių teisės į paramą studijoms ne Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijoje esančioje aukštojo mokslo įstaigoje.
Nacionalinės teisės aktai
3 Federalinio įstatymo dėl asmeninio skatinimo mokytis (Bundesgesetz über individuelle Förderung der Ausbildung – Bundesausbildungsförderungsgesetz, toliau – BAföG) 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta:
„8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems studentams parama suteikiama, jeigu jie nuolat gyvendami Vokietijoje kiekvieną dieną lanko užsienyje esančią mokymo įstaigą. Pagal šį įstatymą nuolatinė gyvenamoji vieta laikoma vieta, kurioje yra ne vien laikinas suinteresuotojo ryšių centras, nereikalaujant ketinimo joje įsikurti nuolat; nuolatine gyvenamąja vieta nelaikoma vieta, kurioje asmuo gyvena vien dėl mokymosi“.
4 Pagal BAföG 5 straipsnio 2 dalį:
„Nuolatinę gyvenamąją vietą Vokietijoje turintiems studentams, kurie mokosi užsienyje esančioje mokymo įstaigoje, studijų parama suteikiama jeigu:
<...>
3) bent po vienerius metus trukusių studijų Vokietijos mokymo įstaigoje studentas tęsia studijas bet kurioje Europos Sąjungos valstybės narės mokymo įstaigoje
ir turi pakankamai kalbos žinių
<...>“
5 BAföG8 straipsnio 1 dalyje nurodyta:
„Studijų parama suteikiama:
1. Vokietijos piliečiams pagal Pagrindinį įstatymą.
<…>
8. Studentams, kurie atsižvelgiant į Įstatymo dėl Sąjungos piliečių laisvo judėjimo 3 straipsnyje numatytas sąlygas kaip sutuoktiniai ar vaikai turi teisę įvažiuoti į Vokietiją ir joje apsigyventi, arba studentams, kurie kaip vaikai neturi tokios teisės vien dėlto, kad yra sulaukę 21 m. amžiaus ir jų neišlaiko tėvai ar sutuoktiniai.
9. Studentams, kitų Europos Sąjungos arba Europos Ekonominės Erdvės valstybių narių piliečiams, iki studijų pradžios dirbusiems Vokietijoje.
<…>“
Pagrindinė byla
Byla C‑11/06
6 1983 m. gimusi Vokietijos pilietė R. Morgan po vidurinio mokslo baigimo Jungtinėje Karalystėje vienerius metus dirbo vaikų aukle au pair.
7 Nuo 2004 m. rugsėjo 20 d. University of the West of England Bristolyje (Jungtinė Karalystė) ji studijavo taikomąją genetiką.
8 2004 m. rugpjūtį Kelno vietos valdžios administracijai, atsakovei pagrindinėje byloje, ji pateikė prašymą suteikti paramą studijoms Jungtinėje Karalystėje, nurodydama, kad genetikos studijos Vokietijoje nebuvo organizuojamos.
9 Prašymas atmestas 2004 m. rugpjūčio 25 d. Sprendimu tuo pagrindu, kad R. Morgan neatitiko BAföG 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų reikalavimų, jog galėtų gauti paramą studijoms ne Vokietijoje esančioje mokymo įstaigoje, būtent, kad po vienerius metus trukusių studijų Vokietijoje ji netęsė studijų kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, taigi neatitiko šio straipsnio 3 dalyje numatyto reikalavimo, jog studijos kitoje valstybėje narėje turi būti bent vienerius metus trukusių studijų Vokietijoje tęsinys (toliau – pirmojo studijų etapo reikalavimas).
10 Kelno vietos valdžios administracijai 2005 m. vasario 3 d. Sprendimu atmetus R. Morgan administracinį skundą dėl sprendimo atmesti prašymą, ji pareiškė ieškinį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme.
Byla C‑12/06
11 Vokietijos pilietė I. Bucher nuo 2003 m. liepos 1 d. studijavo ergoterapiją netoli Vokietijos pasienio esančioje Herleno Hogeschool Zuyd (Nyderlandai).
12 Iki 2003 m. liepos 1 d. ji kartu su tėvais gyveno Bonoje (Vokietija). Vėliau kartu su savo draugu persikėlė gyventi į Diureną (Vokietija), kurį nurodė kaip pagrindinę gyvenamąją vietą ir iš kurios ji vykdavo mokytis į Herleną.
13 2004 m. sausį ji pateikė prašymą suteikti paramą studijoms Nyderlanduose Kreis Düren administracinių tarnybų vadovui, atsakovui pagrindinėje byloje.
14 Šis prašymas 2004 m. liepos 7 d. Sprendimu buvo atmestas tuo pagrindu, kad ji neatitiko BAföG 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų, nes apsigyveno pasienio zonoje vien dėl profesinio mokymosi.
15 Kelno vietos valdžios administracijai 2004 m. lapkričio 16 d. atmetus I. Bucher administracinį skundą dėl sprendimo atmesti prašymą suteikti paramą, ji pareiškė ieškinį prašymą priimti prejudiciniį sprendimą pateikusiame teisme. Šio teismo manymu, ieškovė netenkina nei BAföG 5 straipsnio 1 dalyje, nei šio straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytų reikalavimų.
Prejudiciniai klausimai
16 Gavęs R. Morgan ir I. Bucher ieškinius Verwaltungsgericht Aachen abejoja, ar EB 17 ir 18 straipsniai draudžia alternatyvius BAföG 5 straipsnio 1 dalyje ir šio straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytus reikalavimus, kuriuos reikia įvykdyti norint gauti paramą studijoms kitoje nei Vokietijos Federacinė Respublika valstybėje narėje.
17 Tokiomis aplinkybėmis Verwaltungsgericht Aachen nusprendė sustabdyti bylų nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus (pirmasis klausimas yra bendras abiem pagrindinėms byloms ir kartu vienintelis klausimas, pateiktas byloje C‑11/06):
„1. Ar Sąjungos piliečiams pagal EB 17 ir 18 straipsnius garantuojama judėjimo laisvė sudaro kliūtis valstybei narei tokiu atveju, kaip antai nagrinėjamu šioje byloje, atsisakyti savo piliečiui suteikti paramą visoms studijoms kitoje valstybėje narėje remiantis tuo, kad šios studijos nėra bent vienerių metų studijų nacionalinėje teritorijoje esančioje mokymo įstaigoje tęsinys?
2. Ar Sąjungos piliečiams pagal EB 17 ir 18 straipsnius garantuojama judėjimo laisvė sudaro kliūtis valstybei narei tokiu atveju, kaip antai nagrinėjamu šioje byloje, atsisakyti suteikti studijų paramą savo piliečiui, kuris kaip „pasienio zonoje gyvenantis asmuo“ studijuoja kaimyninėje valstybėje narėje, remiantis tuo, kad jis šalia pasienio esančioje Vokietijos komunoje gyvena vien dėl mokymosi ir kad ši gyvenamoji vieta nėra jo nuolatinė gyvenamoji vieta?“
Dėl prejudicinių klausimų
Dėl bendrojo klausimo bylose C‑11/06 et C‑12/06
18 Pateikdamas šį klausimą prašymą priimti prejudiicnį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori sužinoti, ar EB17 ir 18 straipsniai draudžia tokį reikalavimą, koks yra pirmojo studijų etapo reikalavimas. Šį reikalavimą, kaip matyti iš nacionalinio teismo sprendimų, sudaro dviguba pareiga, kurią būtina įvykdyti norint gauti paramą studijoms kitoje valstybėje narėje nei prašančių suteikti tokią paramą studentų pilietybės valstybė: pirma, studentas bent vienerius metus turi studijuoti pilietybės valstybėje narėje, antra, kitoje valstybėje narėje jis turi tęsti tik tas pačias studijas.
19 R. Morgan ir I. Bucher iš esmės teigia, kad dėl to, jog nagrinėjamos profesinės studijos, atitinkamai taikomoji genetika ir ergoterapija, nėra organizuojamos Vokietijoje, jos turi atsisakyti BAföG numatytos paramos studijoms kitoje valstybėje narėje.
20 Vokietijos vyriausybė ir atsakovai pagrindinėje byloje tvirtina, kad pirmojo studijų etapo reikalavimas neapriboja EB 18 straipsnyje numatytos teisės laisvai judėti ir apsigyventi. Bet kuriuo atveju jie nurodo, kad net darant prielaidą, kad toks apribojimas yra, jis pateisinamas ir proporcingas. Šį požiūrį palaiko Nyderlandų, Austrijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės bei Europos Bendrijų Komisija.
21 Italijos, Suomijos ir Švedijos vyriausybių nuomone, pirmojo studijų etapo reikalavimas apriboja Sąjungos piliečių judėjimo laisvę. Priešingai nei Švedijos vyriausybė, Italijos vyriausybė mano, kad atsižvelgiant į pagrindinės bylos aplinkybes šis apribojimas nėra pateisinamas. Suomijos vyriausybės nuomone, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įvertinti, ar šis apribojimas gali būti pateisintas objektyviais ir teisėtai siekiamam tikslui proporcingais pagrindais.
22 Reikia nurodyti, kad būdamos Vokietijos pilietėmis R. Morgan ir I. Bucher yra Sąjungos pilietės EB 17 straipsnio 1 dalies prasme, todėl gali remtis tokį statusą turintiems asmenims suteiktomis teisėmis taip pat prieš savo kilmės valstybę narę (žr. 2006 m. spalio 26 d. Sprendimo Tas‑Hagen ir Tas, C‑192/05, Rink. p. I‑10451, 19 punktą).
23 Tarp situacijų, kurios patenka į Bendrijos teisės taikymo sritį, yra tos, kurios susijusios su naudojimusi EB sutarties užtikrinamomis pagrindinėmis laisvėmis, ypač tos, kurios susijusios su EB 18 straipsniu suteikta laisve judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje (2007 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Schwarz ir Gootjes-Schwarz, C‑76/05, Rink. p. I‑0000, 87 punktas ir jame nurodyta teismo praktika). Pagrindinėse bylose nagrinėjama parama yra būtent parama studijoms kitoje valstybėje narėje.
24 Šiuo klausimu pirmiausia reikia patikslinti, kad, kaip nurodė Vokietijos, Nyderlandų, Austrijos, Švedijos, Jungtinės Karalystės vyriausybės bei Komisija, nors valstybės narės pagal EB 149 straipsnio 1 dalį turi kompetenciją nustatyti mokymo turinį ir savo švietimo sistemos organizavimą, vis dėlto tai nepaneigia to, kad naudodamosi šia kompetencija valstybės narės turi laikytis Bendrijos teisės (šiuo klausimu žr. 1990 m. lapkričio 13 d. Sprendimo di Leo, C‑308/89, Rink. p. I‑4185, 14 ir 15 punktus; 1999 m. birželio 8 d. Sprendimo Meeusen, C‑337/97, Rink. p. I‑3289, 25 punktą; 2005 m. liepos 7 d. Sprendimo Komisija prieš Austriją, C‑147/03, Rink. p. I‑5969, 31–35 punktus bei minėto sprendimo Schwarz ir Gootjes-Schwarz 70 punktą) ir ypač Sutarties nuostatų, susijusių su EB 18 straipsnio 1 dalyje numatyta laisve judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Schwarz ir Gootjes-Schwarzt 99 punktą).
25 Be to, reikia pažymėti, kad nacionalinės teisės aktai, kurie numato nepalankias sąlygas tam tikriems valstybės piliečiams tik todėl, kad jie pasinaudojo laisve judėti ir gyventi kitoje valstybėje narėje, yra EB 18 straipsnio 1 dalimi visiems Sąjungos piliečiams pripažintų laisvių suvaržymas (žr. 2006 m. liepos 18 d. Sprendimo De Cuyper, C‑406/04, Rink. p. I‑6947 39 punktą; minėto sprendimo Tas-Hagen ir Tas 31 punktą ir minėto sprendimo Schwarz ir Gootjes-Schwarz 93 punktą).
26 Iš tikrųjų šios Sutartyje numatytos galimybės Sąjungos piliečių laisvo judėjimo srityje nebūtų visiškai veiksmingos, jei valstybės narės pilietį nuo pasinaudojimo jomis būtų galima atgrasyti sudarant kliūtis jam apsigyventi kitoje valstybėje narėje jo kilmės valstybės teisės aktais, nubaudžiančiais jį vien dėl to, kad pasinaudojo minėtomis galimybėmis (šiuo klausimu žr. 2002 m. liepos 11 d. Sprendimo D’Hoop, C‑224/98, Rink. p. I‑6191, 31 punktą; 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo Pusa, C‑224/02, Rink. p. I‑5763, 19 punktą bei minėto sprendimo Schwarz ir Gootjes-Schwarz 89 punktą).
27 Ši išvada ypač svarbi švietimo srityje, atsižvelgiant į EB 3 straipsnio 1 dalies q punktu ir EB 149 straipsnio 2 dalies antra įtrauka siekiamus tikslus, t. y., be kita ko, skatinti studentų ir dėstytojų judėjimą (žr. minėtų sprendimų D'Hoop 32 punktą ir Komisija prieš Austriją 44 punktą).
28 Iš to išplaukia, kad jeigu valstybė narė numato studijų paramos sistemą, kuri leidžia studentams pasinaudoti šia parama tuo atveju, kai jie studijuoja kitoje valstybėje narėje, ji turi užtikrinti, kad šios paramos suteikimo sąlygos be pateisinamų priežasčių neribotų Sutartimi garantuojamos teisės judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje (pagal analogiją dėl EB 39 straipsnio žr. 2005 m. kovo 17 d. Sprendimo Kranemann, C‑109/04, Rink. p. I‑2421, 27 punktą).
29 Nagrinėjamoje byloje yra neginčijama, kad ieškovės pagrindinėse bylose, pradėjusios studijuoti aukštosiose mokyklose kitoje nei Vokietijos Federacinė Respublika valstybėje narėje, tam, kad galėtų gauti studijų paramą, turėjo įvykdyti pirmojo studijų etapo reikalavimą, kuris taikomas tik tuo atveju, kai studijuojama ne Vokietijos teritorijoje.
30 Taigi dviguba pareiga – nurodyta šio sprendimo 18 punkte – išplaukianti iš pirmojo studijų etapo reikalavimo, dėl jos sukuriamų nepatogumų asmenims, papildomų išlaidų ir galimų su ja susijusių vėlavimų gali atgrasyti Sąjungos piliečius palikti Vokietijos Federacinę Respubliką dėl studijų kitoje valstybėje narėje ir taip įgyvendinti pastarojoje EB 18 straipsnio 1 dalyje numatytą judėjimo bei apsigyvenimo laisvę.
31 Todėl ta aplinkybė, kad studentas būtinai turi vienerius metus studijuoti Vokietijoje esančioje mokymosi įstaigoje, kad galėtų gauti paramą studijoms kitoje valstybėje narėje, gali jį atgrasyti vėliau vykti į kitą valstybę narę ir tęsti studijas. Šis atgrasomasis poveikis dar labiau pasireiškia, kai šie metai nepripažįstami skaičiuojant studijų trukmę kitoje valstybėje narėje.
32 Priešingai nei teigia Vokietijos vyriausybė, pirmojo studijų etapo reikalavimo ribojantis poveikis, ypač tų asmenų, kurių finansiniai ištekliai labiausia riboti, atžvilgiu, nėra nei mažareikšmis, nei mažai tikėtinas, kad nesudarytų EB 18 straipsnio 1 dalyje numatytos laisvės judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje suvaržymo.
33 Toks suvaržymas galėtų būti pateisinamas Bendrijos teisės atžvilgiu, tik jeigu jis būtų pagrįstas objektyviu bendrojo intereso pagrindu, nepriklausančiu nuo atitinkamų asmenų pilietybės ir būtų proporcingas nacionalinės teisės siekiamam teisėtam tikslui (žr. minėtų sprendimų De Cuyper 40 punktą; Tas-Hagen ir Tas 33 punktą ir Schwarz ir Gootjes‑Schwarz 94 punktą). Pagal Teisingumo Teismo praktiką priemonė yra proporcinga, jei būdama tinkama siekiamam tikslui neviršija to, kas būtina jam pasiekti (minėto sprendimo De Cuyper 42 punktas).
34 Teisingumo Teismui pateiktus argumentus, kuriais siekiama pateisinti pirmojo studijų etapo reikalavimą, reikia išnagrinėti atsižvelgiant būtent į ankstesniame punkte nurodytą teismo praktiką.
35 Pirma, Kelno vietos valdžios administracijos manymu, šį reikalavimą pateisina siekis užtikrinti, kad studijų parama būtų teikiama tik baigti studijas sugebantiems studentams. Vykstant posėdžiui Vokietijos vyriausybė taip pat pabrėžė, kad šiuo reikalavimu siekiama suteikti galimybę studentams įrodyti savo norą studijuoti ir sėkmingai bei greitai baigti studijas.
36 Tai, jog tikslas užtikrinti, kad studentai baigtų savo studijas per trumpą laikotarpį, be kita ko, prisidedantis prie atitinkamos valstybės narės finansinės švietimo sistemos pusiausvyros, gali būti teisėtas tikslas organizuojant šią sistemą, nekelia abejonių. Vis dėlto jokia Teisingumo Teismui pateikta informacija neleidžia manyti, kad pats savaime pirmojo studijų etapo Vokietijoje reikalavimas yra ar gali būti tinkamas užtikrinti, jog atitinkami studentai baigtų savo studijas. Be to, šio reikalavimo, dėl kurio gali padidėti bendra studijų, kurioms skiriama pagrindinėse bylose nagrinėjama parama, trukmė, taikymas pagrindinėse bylose atrodo nesuderinamas su šiuo tikslu ir dėl to netinkamas jį pasiekti. Taigi šio reikalavimo negalima laikyti proporcingu siekiamam tikslui.
37 Antra, posėdyje Vokietijos vyriausybė taip pat teigė, kad pirmojo studijų etapo reikalavimu siekiama suteikti galimybę studentams įsitikinti, ar, kalbant apie studijas, jie „teisingai pasirinko“.
38 Vis dėlto, kadangi šis reikalavimas susijęs su bent vienerius metus Vokietijoje trukusių studijų ir studijų kitoje valstybėje narėje tęstinumu, jis atrodo nesuderinamas su šiuo tikslu. Iš tikrųjų tęstinumo reikalavimas gali ne tik atgrasyti, netgi sutrukdyti studentams kitoje nei Vokietijos Federacinė Respublika valstybėje narėje pasirinkti kitas studijas nei tas, kurias jie bent vienerius metus tęsė Vokietijoje, bet ir dėl šios priežasties atgrasyti juos nutraukti iš pradžių pasirinktas studijas, manant, kad šis pasirinkimas yra netinkamas ir norint mokytis kitoje nei Vokietijos Federacinė Respublika valstybėje narėje.
39 Be to, kalbant apie studijas, kurių atitikmens nėra Vokietijoje, reikia nurodyti, kad šis tęstinumo reikalavimas, kaip pabrėžė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, įpareigoja atitinkamus studentus – kuriems, kaip matyti iš šio sprendimo 19 punkto, teigia priklausančios ieškovės pagrindinėje byloje – pasirinkti, ar visiškai atsisakyti studijų, kurias jie ketino vykdyti kitoje valstybėje narėje, ar netekti studijų paramos. Taigi šis reikalavimas negali būti laikomas proporcingu tikslui padėti atitinkamiems studentams pasirinkti tinkamas studijas.
40 Trečia, Vokietijos vyriausybė per posėdį taip pat nurodė, kad Vokietijos studijų paramos sistema, vertinama bendrai, siekiama skatinti studijuoti kitose nei Vokietijos Federacinė Respublika valstybėse narėse. Iš tikrųjų atitinkami studentai, įvykdę pirmojo studijų etapo reikalavimą, taip pat galėtų naudotis studijų parama papildomus metus jiems sugrįžus į Vokietiją baigti studijas Vokietijos mokymosi įstaigoje ir galėtų prašyti apmokėti tam tikras kelionės išlaidas bei tam tikrais atvejais – nustatyto dydžio stojimo mokesčio ir sveikatos draudimo išlaidas.
41 Šiuo klausimu pakanka konstatuoti, kad šios neabejotinai naudingos pirmojo studijų etapo reikalavimą įvykdžiusiems studentams aplinkybės pačios savaime negali pateisinti to paties reikalavimo sukeliamo EB 18 straipsnyje numatytos teisės laisvai judėti ir apsigyventi suvaržymo, ypač kalbant apie tuos studentus, kurie vyksta į kitą valstybę narę visai studijų aukštojoje mokykloje trukmei, t. y. jie neužbaigs studijų Vokietijos teritorijoje esančioje mokymosi įstaigoje.
42 Ketvirta, Kelno vietos valdžios administracija bei Nyderlandų ir Austrijos vyriausybės iš esmės tvirtina, kad iš pirmojo studijų etapo reikalavimo kylantis apribojimas gali būti pateisintas siekiu išvengti, kad parama visos trukmės studijoms kitoje nei kilmės valstybė valstybėje narėje netaptų neprotinga našta, dėl kurios gerokai sumažėtų bendras kilmės valstybėje narėje studijoms skiriamų pašalpų lygis. Savo ruožtu Švedijos vyriausybė ir Komisija mano, kad paramos studijoms skyrimo srityje valstybė narė teisėtai gali reikalauti, kad atitinkami studentai būtų jos visuomenės (bendrąja prasme) nariais ir priklausytų jos švietimo sistemai.
43 Šiuo klausimu Teisingumo Teismas aiškiai pripažino, jog siekdama išvengti, kad paramos išlaikymo išlaidoms padengti teikimas kitų valstybių narių studentams netaptų neprotinga našta, kuri galėtų turėti įtakos bendram tos valstybės teikiamos paramos lygiui, valstybė narė teisėtai gali šią paramą teikti tik tiems studentams, kurie įrodė tam tikrą integracijos į šios valstybės visuomenę lygį (2005 m. kovo 15 d. Sprendimo Bidar, C‑209/03, p. I‑2119, 56 ir 57 punktai).
44 Iš tiesų esant tokios neprotingos naštos grėsmei, panašios išvados gali būti taikomos valstybės narės teikiamai paramai studentams, norintiems studijuoti kitoje valstybėje narėje.
45 Pagrindinėse bylose, kaip iš esmės nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, integracijos į visuomenę lygis, kurio teisėtai galėtų reikalauti valstybė narė, bet kuriuo atveju turi būti laikomas įrodytu, nes ieškovės pagrindinėse bylose buvo ugdomos Vokietijoje ir baigė joje mokyklą.
46 Atsižvelgiant į tai atrodo, kad pirmojo studijų etapo, t. y. bent vienerių metų aukštojo mokslo studijų kilmės valstybėje narėje (prieš išvykstant studijuoti į kitą valstybę narę), reikalavimas yra per daug bendras ir išimtinis. Jis neteisingai suteikia pirmenybę aplinkybei, kuri nebūtinai atspindi integracijos į šios valstybės narės visuomenę laipsnį prašymą skirti paramą pateikimo momentu. Todėl jis viršija tai, kas būtina tikslui pasiekti, ir neturi būti laikomas proporcingu (pagal analogiją žr. minėto sprendimo D'Hoop 39 punktą).
47 Penkta, Austrijos, Švedijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės bei Komisija nurodo, kad studijų paramos srityje tarp valstybių narių nėra koordinuojančių nuostatų. Jų nesant, panaikinus pirmojo studijų etapo reikalavimą iškiltų pavojus, kad parama bus suteikiama kelis kartus.
48 Šiuo klausimu Jungtinės Karalystės vyriausybė savo rašytinėse pastabose ir per posėdį atkreipė dėmesį į aplinkybę, jog R. Morgan studijoms University of the West of England gavo Jungtinės Karalystės valdžios institucijų finansinę paramą mokymosi ir pragyvenimo išmokos bei paskolos forma.
49 Savo ruožtu Vokietijos vyriausybė, per posėdį atsakydama į Teisingumo Teismo pateiktus klausimus, pareiškė, kad BAföG 21 straipsnio 3 dalyje yra nuostata, pagal kurią šio įstatymo įgyvendinimo tikslais nustatant tinkamas pajamas turi būti atsižvelgta į studijų paramą ar kitas panašaus pobūdžio išmokas, kurias asmuo būtų galėjęs gauti iš kitų šaltinių nei šio įstatymo nuostatos.
50 Tačiau pirmojo studijų etapo reikalavimu visiškai nesiekiama užkirsti kelio to paties pobūdžio paramai, kurią būtų galima gauti kitoje valstybėje narėje, ar į ją atsižvelgti. Taigi negalima teigti, kad šis reikalavimas pats savaime yra tinkamas ar būtinas užtikrinti, kad parama nebūtų teikiama kelis kartus.
51 Atsižvelgiant į visus pirmiau išdėstytus argumentus, į bendrą abiejose pagrindinėse bylose klausimą reikia atsakyti, kad EB 17 ir 18 straipsniai tokiomis aplinkybėmis, kokios yra pagrindinėse bylose, draudžia nustatyti, kad parama studijoms kitoje valstybėje narėje, kuri nėra tokios paramos prašančių studentų pilietybės valstybė, galėtų būti skiriama tik studentams, kurie tęsia studijas, bent vienerius metus vykdytas savo kilmės valstybėje narėje.
Dėl antrojo klausimo byloje C‑12/06
52 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo manymu, jame pateiktas I. Bucher ieškinys turėtų būti patenkintas, jeigu į bendrą klausimą abiejose pagrindinėse bylose būtų atsakyta teigiamai.
53 Tokiomis aplinkybėmis, kadangi į pirmąjį klausimą buvo atsakyta teigiamai, nėra reikalo atsakyti į antrąjį klausimą, pateiktą byloje C‑12/06.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
54 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:
EB 17 ir 18 straipsniai tokiomis aplinkybėmis, kokios yra pagrindinėse bylose, draudžia nustatyti, kad parama studijoms kitoje valstybėje narėje, kuri nėra tokios paramos prašančių studentų pilietybės valstybė, galėtų būti skiriama tik studentams, kurie tęsia studijas, bent vienerius metus vykdytas savo kilmės valstybėje narėje.
Parašai.