Language of document : ECLI:EU:C:2012:775

GENERALINĖS ADVOKATĖS

JULIANE KOKOTT IŠVADA,

pateikta 2012 m. gruodžio 6 d.(1)

Sujungtos bylos C‑335/11 ir C‑337/11

HK Danmark, veikianti Jette Ring vardu,

prieš

Dansk Almennyttigt Boligselskab DAB


ir


HK Danmark, veikianti Lone Skouboe Werge vardu,

prieš

likviduojamą Pro Display A/S

(Sø- og Handelsretten (Danija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Vienodas požiūris užimtumo ir profesinėje srityje – Direktyva 2000/78/EB – Diskriminacijos dėl negalios draudimas – Negalios sąvoka – Negalios ir ligos atskyrimas – Neįgaliesiems pritaikytos priemonės – Netiesioginė diskriminacija – Pateisinimas“





I –    Įvadas

1.        Kokius atvejus galima laikyti negalia, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2000/78/EB, nustatančią vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus(2), ir pagal kokius kriterijus negalios sąvoka turi būti atskiriama nuo ligos sąvokos? Tai yra esminis klausimas šioje byloje dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. Taigi Teisingumo Teismo prašoma patikslinti byloje Chacón Navas(3) pateiktą negalios sąvokos apibrėžimą.

2.        Be to, šioje byloje nagrinėjama, kokios priemonės, kurių turi imtis darbdavys pagal Direktyvos 2000/78/EB 5 straipsnį, yra laikomos tinkamomis neįgaliųjų atžvilgiu. Galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar tai, kad įspėjimo apie atleidimą terminas sutrumpintas dėl nebuvimo darbe dėl ligos, gali būti laikoma diskriminacija dėl negalios.

II – Teisinis pagrindas

A –    Tarptautinė teisė

3.        2006 m. gruodžio 13 d. Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos(4) preambulės e punkte nustatyta: „pripažindamos, kad neįgalumo sąvoka yra vis dar plėtojama ir kad neįgalumas atsiranda dėl asmenų, turinčių sveikatos sutrikimų, ir požiūrio bei aplinkos sudaromų kliūčių sąveikos, trukdančios tokiems asmenims visapusiškai ir veiksmingai dalyvauti visuomenėje lygiai su kitais asmenimis“.

4.        Konvencijos 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas toks apibrėžimas:

„Prie neįgaliųjų priskiriami asmenys, turintys ilgalaikių fizinių, psichikos, intelekto ar jutimo sutrikimų, kurie kartu su įvairiomis kliūtimis gali trukdyti šiems asmenims visapusiškai ir veiksmingai dalyvauti visuomenės gyvenime tokiomis pat kaip ir kitų asmenų sąlygomis.“

B –    Sąjungos teisė

5.        Direktyvos 2000/78/EB 20 konstatuojamojoje dalyje numatyta:

„Turėtų būti imtasi reikiamų priemonių, t. y. veiksmingų ir praktinių priemonių, skirtų darbo vietai neįgaliesiems paruošti, pavyzdžiui, pritaikyti patalpas ir įrengimus, nustatyti darbo laiko modelius, paskirstyti užduotis, organizuoti mokymą arba aprūpinti integracijos ištekliais.“

6.        Pagal Direktyvos 2000/78/EB 2 straipsnio 2 dalies b punktą netiesioginė diskriminacija yra akivaizdi tada, „kai dėl akivaizdžiai neutralių sąlygų, kriterijų ar taikomos praktikos tam tikrą religiją ar įsitikinimus išpažįstantys, tam tikrą negalią turintys, tam tikro amžiaus ar tam tikros seksualinės orientacijos asmenys gali patekti tam tikru atžvilgiu į prastesnę padėtį nei kiti asmenys, nebent:

i)      tas sąlygas, kriterijus ar taikomą praktiką objektyviai pateisina teisėtas tikslas, o šio tikslo siekiama atitinkamomis ir būtinomis priemonėmis arba

<…>“

7.        Direktyvos 2000/78/EB 5 straipsnyje „Neįgaliesiems tinkamos patalpos“ numatyta:

„Siekiant garantuoti, kad neįgaliųjų atžvilgiu būtų laikomasi vienodo požiūrio principo, jiems įrengiamos tinkamos patalpos. Tai reiškia, kad prireikus konkrečiu atveju darbdaviai imasi tinkamų priemonių, kad neįgaliajam būtų sudarytos sąlygos gauti darbą, dirbti, kilti tarnyboje arba mokytis, nebent dėl tokių priemonių būtų neproporcingai apsunkinamos darbdavio pareigos. Pareigos nėra neproporcingai apsunkinamos, jei jam pakankamai atlyginama konkrečios valstybės narės neįgalumo politikos srityje numatytomis priemonėmis.“

C –    Nacionalinė teisė

8.        Direktyva 2000/78/EB į Danijos teisę buvo perkelta Forskelsbehandlingslov(5). Pagal šio įstatymo 7 straipsnį egzistuoja galimybė darbdaviui pažeidus diskriminavimo draudimą arba nesiimant tinkamų priemonių pareikalauti jo atlyginti patirtą žalą.

9.        Funktionærlov(6) reguliuojami teisiniai santykiai tarp darbdavio ir darbuotojo (tarnautojo).

10.      FL 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtintoje specialioje nuostatoje dėl darbo santykių nutraukimo dėl darbuotojo ligos nustatyta:

„Tačiau esant individualiems darbo santykiams rašytiniu susitarimu galima numatyti, kad darbuotoją galima atleisti taikant vieno mėnesio įspėjimo terminą, kuris baigiasi paskutinę mėnesio dieną, jeigu darbuotojas gavo atlyginimą ligos laikotarpiais, kurių bendra trukmė per nepertraukiamą 12 mėnesių laikotarpį yra 120 dienų. Įspėjimas galioja, jei pateikiamas iš karto suėjus 120 ligos dienų ir kol darbuotojas dar serga, tačiau įspėjimo galiojimui neturi įtakos tai, kad darbuotojas grįžta į darbą po to, kai įspėjimas apie atleidimą jau pateiktas. <…>“

III – Faktinės aplinkybės ir pagrindinė byla

11.      Šios prašymų priimti prejudicinius sprendimus procedūros pradėtos dėl Handels- og Kontorfunktionærernes Forbund Danmark (toliau – HK)(7), veikiančio darbuotojų Jette Ring ir Lone Skouboe Werge vardu, 2006 m. pareikštų ieškinių, kuriais, remiantis Danijos įstatymu dėl vienodo požiūrio, reikalaujama atlyginti patirtą žalą dėl diskriminacijos dėl negalios. Abiejų darbo santykių sutartyse susitarta dėl FL 5 straipsnio 2 dalies taikymo.

A –    Byla C-335/11

12.      Byloje Ring nagrinėjamos toliau pateiktos faktinės aplinkybės.

13.      Jette Ring nuo 2000 m. dirbo firmoje Dansk Almennyttigt Boligselskab (toliau – DAB) kaip klientų aptarnavimo centro darbuotoja. Nuo 2005 m. birželio mėn. iki atleidimo iš darbo 2005 m. lapkričio mėn. ji daug kartų dėl ligos neatvyko į darbą; neatvykimo į darbą dienų skaičius sudarė daugiau nei 120 dienų. Už neatvykimo į darbą dienas pateiktose gydytojo pažymose visų pirma buvo nurodytas chroniškas nugaros skausmas dėl juosmens slankstelių osteoartrito, pasireiškusio nuolatiniu apatinės nugaros dalies skausmu. Po to, kai gydytojai nutarė, kad natūraliai suaugę juosmens slanksteliai nebejudės, nebeliko pagrindo tęsti gydymo. Jette Ring nesulaukė pasiūlymų dėl galimų skausmą darbo metu mažinančių priemonių, pavyzdžiui, nupirkti ir pastatyti jos darbo vietoje reguliuojamo aukščio stalą arba dirbti ne visą darbo dieną. Vis dėlto iš esmės DAB siūlė darbo vietas ne visą darbo dieną.

14.      Remiantis susumuotais nebuvimo darbe laikotarpiais, Jette Ring buvo atleista iš darbo taikant FL 5 straipsnio 2 dalyje numatytą sutrumpintą įspėjimo terminą. Iš karto po Jette Ring atleidimo iš darbo DAB paskelbė apie laisvą darbo vietą dirbti ne visą darbo dieną panašaus profilio darbuotojui netoliese esančiame regioniniame biure. Jette Ring pradėjo dirbti registratore kitoje bendrovėje, suteikusioje jai reguliuojamo aukščio stalą ir nustačiusioje 20 valandų per savaitę faktinę darbo trukmę. Jette Ring buvo įdarbinta dirbti visą darbo dieną taikant Danijos lankstaus darbo grafiko („flex-job“) sistemą, pagal kurią skiriama 50 % darbo užmokesčio kompensacija(8).

B –    Byla C-337/11

15.      Byloje Skouboe Werge Sø- og Handelsret išdėstė toliau pateiktas faktines aplinkybes.

16.      Lone Skouboe Werge nuo 1998 m. dirbo biuro asistente firmoje Pro Display. Po to, kai 2003 m. gruodžio mėn. per eismo įvykį buvo sužalotas kaklas ir tris savaites buvo laikinai nedarbinga, ji grįžo į Pro Display dirbti visą darbo dieną. Kai 2004 m. pabaigoje tapo akivaizdu, kad Lone Skouboe Werge dar vis kenčia nuo traumos padarinių, jai buvo suteiktos laikinojo nedarbingumo atostogos preliminariai keturioms savaitėms, per kurias ji dirbo tik maždaug keturias valandas per dieną. 2005 m. sausio mėn. Lone Skouboe Werge pranešė, kad dėl besitęsiančių sveikatos problemų ji išeinanti laikinojo nedarbingumo atostogų visą darbo dieną. Paskui, taikant FL 5 straipsnio 2 dalyje numatytą 120 dienų taisyklę, ji buvo atleista iš darbo 2005 m. gruodžio 31 d., apie atleidimą įspėjus prieš vieną mėnesį.

17.      Lone Skouboe Werge liga reiškėsi įvairiais simptomais, ypač sprando skausmais, pereinančiais į pečių sritį, žandikaulio problemomis, nuovargiu, koncentracijos ir atminties sutrikimais, minčių formulavimo sunkumais, padidėjusiu jautrumu triukšmui, nedideliu atsparumu stresui ir galvos svaigimu. 2006 m. birželio mėn. Lone Skouboe Werge dėl negalėjimo dirbti maždaug aštuonias valandas per savaitę lėtu tempu buvo pripažinta teisė į išankstinę senatvės pensiją. Be to, kompetentingos institucijos, sprendžiančios nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų klausimus, nustatė Lone Skouboe Werge 10 % neįgalumo lygį ir iki 65 % sumažėjusį darbingumo lygį.

18.      Pagrindinėje byloje HK laikėsi nuomonės, kad darbuotojų atleidimas taikant sutrumpintą įspėjimo terminą pagal FL 5 straipsnio 2 dalį nebuvo galimas, nes taip pažeidžiamas Direktyvoje 2000/78/EB įtvirtintas diskriminacijos dėl negalios draudimas. Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, kaip „negalios“ sąvoką reikia aiškinti pagal Direktyvą 2000/78/EB.

IV – Prašymas priimti prejudicinį sprendimą ir procesas Teisingumo Teisme

19.      2011 m. birželio 29 d. nutartimis, kurias Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2011 m. liepos 1 d., Sø- og Handelsret nusprendė sustabdyti šių dviejų bylų nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

„1.      a) Ar asmeniui, kuris dėl fizinių, psichinių ar psichologinių pažeidimų negali arba tik ribotai gali dirbti savo darbą laikotarpiu, kurio trukmė atitinka Teisingumo Teismo sprendimo Chacón Navas (C‑13/05) 45 punkte nurodytą reikalavimą, taikoma negalios sąvoka, kaip ji suprantama direktyvoje?

      b) Ar būklei, kurią sukėlė mediciniškai diagnozuota nepagydoma liga, gali būti taikoma negalios sąvoka, kaip ji suprantama direktyvoje?

      c) Ar būklei, kurią sukėlė mediciniškai diagnozuota pagydoma liga, gali būti taikoma negalios sąvoka, kaip ji suprantama direktyvoje?

2.      Ar ilgalaikį funkcinio pajėgumo sumažėjimą, dėl kurio neatsiranda specialios pagalbos poreikis ar pan. ir kuris reiškia tik tai, jog atitinkamas asmuo negali dirbti visą darbo laiką, reikėtų laikyti negalia tokia prasme, kokia ši sąvoka vartojama Direktyvoje 2000/78/EB?

3.      Ar darbo laiko sutrumpinimas yra viena iš priemonių, kurias apima Direktyvos 2000/78/EB 5 straipsnis?

4.      Ar pagal Direktyvą 2000/78/EB draudžiama taikyti nacionalinės teisės nuostatą, pagal kurią darbdavys turi teisę atleisti darbuotoją, taikydamas sutrumpintą įspėjimo terminą, jeigu atlyginimas darbuotojui buvo mokamas ligos laikotarpiais, kurių bendra trukmė per nepertraukiamą 12 mėnesių laikotarpį sudaro 120 dienų, ir jeigu tokį darbuotoją reikia laikyti neįgaliu, kaip tai suprantama pagal direktyvą, tuo atveju, kai:

a)      nebuvimo darbe priežastis buvo negalia?

arba

b)      nebuvimo darbe priežastis buvo tai, kad darbdavys nesiėmė konkrečioje situacijoje tinkamų priemonių, kad neįgalus asmuo galėtų atlikti savo darbą?“

20.      2011 m. rugpjūčio 4 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi bylos C‑335/11 ir C‑337/11 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma rašytinė ir žodinė proceso dalys ir priimtas galutinis sprendimas.

21.      Be pagrindinės bylos šalių, rašytinėje ir žodinėje proceso Teisingumo Teisme dalyse dalyvavo Danijos, Airijos, Lenkijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės bei Europos Komisija. Be to, rašytines pastabas pateikė Belgijos ir Graikijos vyriausybės.

V –    Vertinimas

22.      Į pirmąjį ir antrąjį Sø- og Handelsret klausimus reikia atsakyti kartu, nes jie abu susiję su negalios sąvokos apibrėžimu (žr. A poskyrį). Trečiajame klausime nagrinėjamas priemonių, kurių turi imtis darbdavys pagal Direktyvos 2000/78/EB 5 straipsnį, sukūrimas ir apimtis (žr. B poskyrį). Galiausiai reikia nagrinėti ketvirtąjį klausimą, ar sutrumpintas įspėjimo termino taikymas neatvykus į darbą dėl ligos laikytinas diskriminuojamąja nuostata (žr. C poskyrį).

A –    Pirmasis ir antrasis prejudiciniai klausimai

1.      Sąvokos „negalia“ apibrėžimas

23.      Direktyvoje 2000/78/EB nepateikiamas joks sąvokos „negalia“ apibrėžimas.

24.      Teisingumo Teismo jau byloje Chacón Navas buvo prašoma išaiškinti šią sąvoką kaip savarankišką Europos Sąjungos teisės sąvoką. Pagal šį sprendimą sąvoka „negalia“ apima „apribojimą, kurį ypač lemia fiziniai, protiniai arba psichiniai sutrikimai ir kuris apsunkina atitinkamo asmens dalyvavimą profesiniame gyvenime“(9). Be to, turi egzistuoti tikimybė, kad apribojimas yra ilgalaikis(10).

25.      2010 m., t. y. praėjus keleriems metams nuo sprendimo priėmimo byloje Chacón Navas, Europos Sąjunga ratifikavo JT Neįgaliųjų teisių konvenciją. JT Neįgaliųjų teisių konvencijos preambulėje pirmiausia nurodyta, kad negalios sąvoka dar yra plėtojama ir kad jos samprata nuolat vystosi(11). JT Neįgaliųjų teisių konvencijos 1 straipsnyje pateiktas negalios sąvokos apibrėžimas. Pagal šį apibrėžimą „prie neįgaliųjų priskiriami asmenys, turintys ilgalaikių fizinių, psichikos, intelekto ar jutimo sutrikimų, kurie kartu su įvairiomis kliūtimis gali trukdyti šiems asmenims visapusiškai ir veiksmingai dalyvauti visuomenės gyvenime tokiomis pat kaip ir kitų asmenų sąlygomis.“

26.      Remiantis SESV 216 straipsnio 2 dalimi darytina išvada, kad Sąjungos sudaryti tarptautiniai susitarimai yra privalomi Sąjungos institucijoms ir valstybėms narėms. Sąjungos sudaryti tarptautiniai susitarimai nuo jų įsigaliojimo momento tampa esmine („integruota“) Sąjungos teisės dalimi(12). Dėl šios priežasties Sąjungos antrinės teisės aktų nuostatas reikia aiškinti kiek įmanoma nepažeidžiant Sąjungos sudarytų tarptautinių susitarimų(13).

27.      Todėl Direktyvoje 2000/78/EB įtvirtinta negalios sąvoka turėtų užtikrinti ne mažesnę apsaugą, nei suteikta ratifikavus JT Neįgaliųjų teisių konvenciją. Pagal JT Neįgaliųjų teisių konvenciją kliūtys, apsunkinančios neįgaliųjų dalyvavimą visuomenės gyvenime, atsiranda dėl „sudaromų kliūčių sąveikos“. Todėl esant tam tikroms situacijoms galėtų nutikti taip, kad Sprendime Chacón Navas pateiktas negalios sąvokos apibrėžimas siauresnis negu JT Neįgaliųjų teisių konvencijoje, todėl turi būti aiškinamas pagal tarptautinę teisę.

28.      Vis dėlto nagrinėjamose bylose problemos esmė yra ne sąvokos dalis „kliūtys“. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori sužinoti, ar negalios sąvokos apibrėžimas apima būklę, kuri atsiranda dėl gydytojų diagnozuotos nepagydomos arba ne iki galo pagydomos ligos. Nei iš Sprendime Chacón Navas pateikto negalios sąvokos apibrėžimo, nei iš įtvirtintojo JT Neįgaliųjų teisių konvencijoje savaime nėra aiškus atsakymas į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus. Taip yra todėl, kad, nepaisant reikalavimo dėl ilgalaikio apribojimo, abiejuose sąvokų apibrėžimuose nėra aiškių kriterijų, pagal kuriuos būtų galima atskirti negalią ir ligą.

29.      Todėl, siekiant atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus, reikia išnagrinėti kriterijus, pagal kuriuos ligą būtų galima atskirti nuo negalios.

2.      Negalios ir ligos atskyrimas

30.      Teisingumo Teismas Sprendime Chacón Navas nustatė, kad darbuotojai į Direktyvos 2000/78/EB apsaugos sritį nepatenka iš karto, kai tik juos užklumpa kokia nors liga(14). Taigi Teisingumo Teismas atskiria ligos ir negalios sąvokas. Direktyvoje „liga“ nėra išskiriama kaip atskiras draudžiamas diskriminacijos pagrindas.

31.      Tačiau Teisingumo Teismas nusprendė, kad „pati liga“ nepatenka į direktyvos taikymo sritį(15). Sprendime Chacón Navas nenurodyta, kad liga, kaip negalios priežastis, negali būti laikoma negalia. Galiausiai Teisingumo Teismas savo antrame sprendime dėl diskriminacijos dėl negalios patikslino, kad Sprendime Chacón Navas nenurodyta, kad šios direktyvos ratione personae taikymo sritį reikia aiškinti siaurai(16).

32.      Pirmiausia nėra akivaizdu, kad Direktyva 2000/78/EB norima aprėpti tik negalią, kuri yra įgimta arba atsiradusi įvykus nelaimingam atsitikimui. Būtų savavališka spręsti, ar negalia patenka į direktyvos taikymo sritį pagal jos atsiradimo priežastį, ir tai prieštarautų pačiam direktyvos tikslui įgyvendinti vienodo požiūrio principą.

33.      Taigi reikia atskirti ligą, kaip galimą sutrikimo priežastį, ir iš to kylantį patį sutrikimą. Direktyvos teikiama apsauga apima ir dėl ligos atsiradusį ilgalaikį apribojimą, kliudantį dalyvauti profesiniame gyvenime.

34.      Nagrinėjamose bylose kalbama apie fizinius sutrikimus, kurie, be kita ko, pasireiškia skausmu ir negalėjimu laisvai judėti. Šiose bylose atskirti ligą ir negalią yra paprasčiau nei tokiu atveju, dėl kurio turėjo nuspręsti Jungtinių Amerikos Valstijų Aukščiausiasis Teismas, priėmęs sprendimą, kad besimptomė ŽIV infekcija taip pat yra negalia, kaip ji suprantama pagal Anti-Discrimination Act(17). Kompetenciją įvertinti, ar tam tikro asmens liga konkrečiomis aplinkybėmis yra apribojimas, turi valstybės narės teismas.

35.      Direktyvos 2000/78/EB formuluotės nesuteikia pagrindo manyti, kad direktyvos taikymo sritis apribojama pagal tam tikrą neįgalumo lygį(18). Kadangi šio klausimo nekėlė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir jis nebuvo nagrinėjamas tarp bylos šalių, šiuo klausimu nereikia priimti galutinio sprendimo.

36.      Be to, tam, kad egzistuotų negalia, reikšminga tai, jog apribojimas greičiausiai yra „ilgai trunkantis“(19). Šiuo atžvilgiu JT Neįgaliųjų teisių konvencijoje kalbama apie „ilgalaikę“(20) ligą. Turinio požiūriu šiose formuluotėse neįžvelgiu jokio skirtumo.

37.      Apribojimo, kuris atsiranda dėl nepagydomos ligos, ilga trukmė paprastai yra savaime suprantama. Tačiau ir iš esmės pagydoma liga, kol visiškai pasveikstama, gali tiek tęstis, kad apribojimas tampa ilgai trunkantis. Taip pat ir iš esmės išgydomos ligos atveju gali atsirasti ilgalaikių apribojimų. Būtent sergant chroniškomis ligomis perėjimas nuo vienos (pagydomos) ligos iki veikiausiai ilgalaikio apribojimo, kuriame jau galima įžvelgti negalios požymių, gali atrodyti kaip vientisas procesas. Tik tada, kai prognozuojamas ilgalaikis apribojimas, svarstomas negalios pripažinimo klausimas.

38.      Todėl vien konstatavus faktą, ar liga iš esmės yra pagydoma, ar nepagydoma, nuolatinė ar praeinanti, negalima daryti galutinės išvados, ar vėliau atsiras ilgalaikis apribojimas.

3.      Specialiųjų pagalbos priemonių poreikis

39.      Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar negalios pripažinimas reiškia, kad asmeniui turi būti suteiktos specialiosios pagalbos priemonės, ar pakanka to, kad jis nebegali dirbti visą darbo dieną.

40.      Pagal direktyvą negalios sąvoka nėra siejama su būtinybe suteikti specialiąsias pagalbos priemones.

41.      Direktyvos 2000/78/EB 5 straipsnyje aiškiai nustatyta, kad pirmiausia turi būti patvirtintas negalios buvimas tam, kad paskui būtų galima imtis tinkamų ir reikiamų priemonių. 20 konstatuojamojoje dalyje pateikiama pavyzdžių, kaip gali būti suprantamos atitinkamos priemonės, ir, be kita ko, teigiama, kad „darbo vietos turi būti tinkamai įrengtos neįgaliesiems“. Taigi specialaus darbo vietų įrengimo ir priemonių būtinybė yra negalios konstatavimo pasekmė, o ne negalios sąvokos apibrėžimo dalis.

42.      Atsižvelgiant į direktyvos esmę ir tikslą, kylanti būtinybė suteikti specialiąsias priemones pati savaime taip pat nereiškia, kad ji laikytina sąvokos dalimi. Pagal direktyvą negalia gali atsirasti dėl fizinio, psichinio arba dvasinio sutrikimo. Atrodo, kad specialiųjų priemonių poreikis siejamas tik su asmeniu, turinčiu fizinio pobūdžio sutrikimų. Jeigu pagalbos priemonių suteikimas taptų privaloma negalios sąvokos dalimi, nebūtų apimami direktyvoje atskirai aptariami dvasiniai ir psichiniai sutrikimai, nes jiems esant paprastai neprireikia tokio pobūdžio pagalbos priemonių. Šitoks reikalavimas padarytų skriaudos tiems neįgaliesiems, kurių negalia negali būti kompensuojama ar sumažinama specialiomis priemonėmis ir kurie jau dėl šios priežasties paprastai labiau kenčia dėl negalios nei kiti neįgalieji.

43.      Todėl darytina išvada, kad specialiųjų pagalbos priemonių poreikis priklauso tik nuo to, ar yra kliūčių dalyvauti profesiniame gyvenime.

44.      DAB ir Pro Display pareiškė, kad neįgaliuoju gali būti laikomas tik toks asmuo, kuris visiškai negali dalyvauti profesiniame gyvenime, tad tik sumažėjusio darbo pajėgumo nepakanka negaliai pripažinti. Tai neįtikina. Jau vien remiantis bendruoju kalbos supratimu sąvoka „kliūtis dalyvauti profesiniame gyvenime“ apima ir dalines kliūtis, o ne tik visišką „pasišalinimą“ iš profesinio gyvenimo.

45.      Apie įtraukimą į profesinį gyvenimą asmenų, kuriems kliūtys dalyvauti jame kyla dėl to, kad jie negali dirbti visą darbo dieną, taip pat yra kalbama direktyvos 17 konstatuojamojoje dalyje. Šioje konstatuojamojoje dalyje numatyta, kad į direktyvos apsaugos sritį patenka tokie dirbantys asmenys, kurie iš esmės yra „<…> kompetentingi, sugeba ir gali vykdyti pagrindines pareigybės funkcijas“. Direktyva siekiama apsaugoti tokius asmenis, kurie, nors ir mažiau ar naudodamiesi specialiomis priemonėmis, iš esmės gali dalyvauti profesiniame gyvenime. Darytina išvada, kad norint taikyti direktyvą nėra jokio reikalavimo nebeleisti atitinkamiems asmenims dalyvauti profesiniame gyvenime.

46.      Vadinasi, darytina tarpinė išvada, kad negalios sąvoka apima apribojimą, kurį sudaro, be kita ko, fiziniai, protiniai arba psichiniai sutrikimai ir kuris apsunkina atitinkamo asmens dalyvavimą profesiniame gyvenime. Apibrėžiant negalios sąvoką nėra reikšminga, kad sutrikimą sukėlė liga; svarbu tik tai, ar apribojimas yra ilgai trunkantis. Ilgalaikis funkcinis sutrikimas, nereikalaujantis specialiųjų pagalbos priemonių ir pasireiškiantis vien ar daugiausia tuo, kad tokį sutrikimą turintis asmuo negali dirbti visą darbo dieną, taip pat laikytinas negalia, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2000/78/EB.

B –    Trečiasis prejudicinis klausimas

47.      Pateikdamas trečiąjį prejudicinį klausimą Sø- og Handelsret siekia išsiaiškinti, ar darbo laiko sutrumpinimas laikytinas tinkamų priemonių suteikimu neįgaliesiems asmenims.

48.      Direktyvos 2000/78/EB 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad turi būti įrengtos tinkamos patalpos, kad neįgaliųjų atžvilgiu būtų užtikrintas vienodo požiūrio principo laikymasis. Tai reiškia, jog darbdavys „konkrečiu atveju turi imtis tinkamų priemonių“, kad neįgaliajam būtų sudarytos sąlygos gauti darbą, dirbti, daryti karjerą arba mokytis. Darbdaviui šie įsipareigojimai tampa neprivalomi, jeigu šios priemonės jį neproporcingai apsunkina.

49.      Šia nuostata siekiama ne tik neįgaliojo vienodo vertinimo, bet ir vienodų sąlygų, taip suteikiant šiam asmeniui galimybę dirbti.

50.      Direktyvos 2000/78/EB 5 straipsnyje tik nustatyta, kad „konkrečiu atveju turi būti imamasi tinkamų priemonių“, kad būtų sudaryta galimybė neįgaliajam dirbti ir t. t.

51.      Tačiau direktyvos 20 konstatuojamojoje dalyje ši nuostata paaiškinama plačiau. Pagal šią konstatuojamąją dalį turi būti numatyta „veiksmingų ir praktinių priemonių, skirtų darbo vietai neįgaliesiems paruošti, pavyzdžiui, pritaikyti patalpas ir įrengimus, nustatyti darbo laiko modelius, paskirstyti užduotis, organizuoti mokymą arba aprūpinti integracijos ištekliais“.

52.      Darbo laiko sutrumpinimas šiame aiškiai išdėstytame pavyzdyje priklausytų „darbo laiko modelių nustatymui“. DAB ir Pro Display vis dėlto laikosi nuomonės, kad „darbo laiko modeliai“ nėra darbo laikas, o reiškia tik darbo atlikimą ir tempą arba darbo užduočių paskirstymą darbuotojams.

53.      Netgi laikantis nuomonės, kad darbo laiko sutrumpinimas negali būti priskiriamas prie „darbo laiko modelių nustatymo“, mano manymu, jis patenka į direktyvos 5 straipsnio taikymo sritį.

54.      Iš paties 20 konstatuojamosios dalies teksto matyti, kad joje išvardijami tik reikiamų priemonių pavyzdžiai ir šis sąrašas nėra baigtinis. Vien iš aplinkybės, kad darbo laiko sutrumpinimas šioje konstatuojamojoje dalyje atskirai neminimas, negalima daryti išvados, kad jis nepatenka į direktyvos 5 straipsnio taikymo sritį.

55.      Be to, DAB ir Pro Display nurodo, kad „darbo laiko“ sąvoka nėra minima ir taip pat nebuvo diskutuojama rengiant šią direktyvą. DAB ir Pro Display taip pat mano, kad „darbo laiko sutrumpinimo“ sąvoka taip glaudžiai susijusi su Direktyva 97/81/EB(21), kad šie klausimai turi būti vertinami tik pagal šią direktyvą.

56.      Vis dėlto Sąjungos teisės aktų leidėjas 5 straipsnį suformulavo plačiai. Šiame straipsnyje bendrai kalbama apie priemones, suteikiančias neįgaliesiems galimybę dirbti. Be abejonės, darbo laiko sutrumpinimas gali būti tinkama priemonė, suteikianti neįgaliam asmeniui galimybę dirbti.

57.      20 konstatuojamosios dalies formuluotė taip pat leidžia plačiai aiškinti 5 straipsnį. Būtent iš 20 konstatuojamosios dalies matyti, kad, priešingai, nei tvirtina DAB ir Pro Display, specialiomis pagalbos priemonėmis laikomos ne tik fizinės, bet ir organizacinės priemonės. „Atitinkamas patalpų pritaikymas“ arba „įrengimų pritaikymas“ susijęs su fizinių kliūčių pašalinimu, tačiau „darbo laiko modelių nustatymas, užduočių paskirstymas, mokymo organizavimas ir aprūpinimas integracijos ištekliais“ yra organizacinio pobūdžio priemonės. Tai labiausiai atitinka JT Neįgaliųjų teisių konvencijoje įtvirtintą negalios sampratą, pagal kurią identifikuojant apribojimą svarbios ne tik fizinės, bet ir kitos, ypač visuomeninės, kliūtys.

58.      Direktyvos 2000/78/EB esmė ir tikslas rodo, kad darbas ne visą darbo dieną turi būti laikomas specialiąja priemone neįgaliesiems. Direktyva reikalaujama individualiai nustatyti priemones, kurios sudarytų vienodas sąlygas neįgaliesiems asmenims ir taip pagerintų jų dalyvavimą profesiniame gyvenime(22). Todėl lemiamos reikšmės turi turėti tai, ar tam tikra priemonė gali padėti neįgaliajam imtis profesijos arba tęsti savo darbą. Šiuo atžvilgiu direktyvos esmę ir tikslą atitinka tai, kad neįgalieji darbuotojai, galintys dirbti, nors ir ne visą darbo laiką, nebūtų pašalinti iš darbo rinkos, tačiau gavę pasiūlymą dirbti ne visą darbo dieną išsaugotų galimybę neprarasti atitinkamos profesinio gyvenimo dalies. Nėra akivaizdu, kad direktyvoje būtų reikalaujama sukurti tik tokias specialiąsias pagalbos priemones, kaip antai įrengti liftą ar neįgaliesiems pritaikyti sanitarinius įrenginius, galinčius brangiai kainuoti, tačiau tokia priemone nebūtų laikomas darbo laiko sutrumpinimas.

59.      Vis dėlto negalima nepaisyti DAB ir Pro Display prieštaravimo, kad darbas ne visą darbo dieną tam tikromis aplinkybėmis gali būti traktuojamas kaip akivaizdus kišimasis į darbdavio ir darbuotojo teisinius santykius ir gali tapti apsunkinimu darbdaviui. Tačiau tai gali lygiai taip pat galioti ir pavyzdyje nurodomam patalpų pritaikymui. Dėl šios priežasties 5 straipsnio antru sakiniu darbdavys įpareigojamas tik su sąlyga, kad šių priemonių sukūrimas jo neproporcingai neapsunkins. Šiuo atžvilgiu direktyva reikalaujama teisingos pusiausvyros tarp neįgalaus darbuotojo interesų, pagalbos priemonių ir darbdavio, kuris turi toleruoti kišimąsi į jo įmonės organizavimą ir patiriamus ekonominius nuostolius.

60.      Vadinasi, reikia daryti tarpinę išvadą, kad darbo laiko sutrumpinimas gali būti priskirtas prie priemonių, nurodytų Direktyvos 2000/78/EB 5 straipsnyje. Nacionalinis teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi nuspręsti, ar tokios priemonės neproporcingai apsunkina darbdavį.

C –    Ketvirtasis prejudicinis klausimas

1.      Ketvirtojo prejudicinio klausimo pirma dalis

61.      Ketvirtojo klausimo pirmojoje dalyje Sø- og Handelsret nori išsiaiškinti, kiek Direktyvai 2000/78/EB prieštarauja nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią leidžiama atleisti iš darbo taikant sutrumpintą įspėjimo terminą, kai į darbą neatvykstama dėl ligos, jeigu ši nuostata taikoma ir tokiu atveju, kai neatvykimo į darbą priežastis yra negalia.

62.      Pagal Direktyvos 2000/78/EB 1 straipsnį, aiškinamą kartu su 2 straipsnio 2 dalimi, draudžiama tiesioginė ir netiesioginė diskriminacija užimtumo ir profesinėje srityje. Tiesioginė diskriminacija yra tada, kai esant panašiai situacijai su asmeniu dėl jo turimos negalios elgiamasi nepalankiau nei su kitu asmeniu. Netiesioginė diskriminacija yra tada, kai dėl akivaizdžiai neutralių sąlygų, kriterijų ar taikomos praktikos tam tikrą negalią turintys asmenys gali patekti tam tikru atžvilgiu į prastesnę padėtį nei kiti asmenys, nebent tai galima pateisinti. Materialinė direktyvos taikymo sritis pagal 3 straipsnio 1 dalies c punktą akivaizdžiai apima atleidimo iš darbo sąlygas. Todėl toliau pirmiausia reikia išnagrinėti, ar sutrumpintas įspėjimo terminas turi būti traktuojamas kaip tiesioginis, ar netiesioginis neigiamas poveikis ir ar toks poveikis gali būti pateisinamas, atsižvelgiant į aplinkybes.

a)      Neigiamas poveikis

63.      Tačiau pirmiausia norėčiau patikslinti tikrinimo dalyką: prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia tik dėl nuostatos apie sutrumpintą įspėjimo terminą, kai į darbą neatvykstama dėl ligos, suderinamumo su Europos Sąjungos teisės aktais.

64.      Kitas šioje situacijoje kylantis klausimas būtų toks: kokiais atvejais neatvykimas į darbą dėl negalios arba dėl ligos, kurios priežastis yra negalia, apskritai gali būti atleidimo iš darbo priežastis. Teisingumo Teismas jau yra konstatavęs, kad direktyvai prieštarauja toks atleidimas iš darbo, kuris, atsižvelgiant į įsipareigojimą tinkamai pasirūpinti neįgaliaisiais, nepateisinamas tuo, kad asmuo negali vykdyti būtiniausių konkrečių pareigų(23). A contrario būtų galima daryti išvadą, kad atleidimas iš darbo yra priimtinas tada, kai reikalaujamų priemonių pritaikyti darbo vietą sukūrimas neproporcingai apsunkintų darbdavį arba darbuotojas, neatvykęs į darbą, negalėtų atlikti pagrindinių pareigų. Vis dėlto, mano nuomone, šis Teisingumo Teismo teiginys iki galo nepaaiškina klausimo dėl atleidimo iš darbo dėl ligos, kurios priežastis yra negalia, priimtinumo. Siekdama atsakyti į pateiktą klausimą, toliau nagrinėsiu tik sutrumpinto įspėjimo termino klausimą.

65.      Jeigu darbuotojas, turintis negalią, neatvyksta į darbą dėl „paprastos“ ligos, atsižvelgimas į tokios ligos laiką, taikant sutrumpinto įspėjimo terminą, nediskriminuoja neįgalaus darbuotojo, palyginti su darbuotoju, neturinčiu negalios. Tikimybė susirgti, pavyzdžiui, gripu, paprastai nėra susijusi su negalia ir šia liga neįgalieji asmenys ir asmenys, neturintys negalios, serga vienodai.

66.      Šiomis aplinkybėmis kalbama apie neatvykimą į darbą, grindžiamą negalia. FL 5 straipsnio 2 dalis iš pirmo žvilgsnio yra neutrali, nes taikoma visiems darbuotojams, kurie nebuvo darbe dėl ligos daugiau nei 120 dienų. Todėl ši nuostata tiesiogiai nediskriminuoja neįgaliųjų. Ši nuostata tiesiogiai nesiejama su draudžiamu diferencijavimo kriterijumi, joje nenumatytas nevienodas požiūris pagal kokį nors kriterijų, neatsiejamai susijusį su negalia. Būtent ne kiekvienu negalios atveju sergama ir neatvykstama į darbą, todėl apie neatskiriamumą negalima kalbėti.

67.      Vis dėlto tokiu atveju galima įžvelgti netiesioginę diskriminaciją. Jeigu liga yra susijusi būtent su negalia, vienodai vertinamos nevienodos aplinkybės. Darbuotojas, turintis negalią, paprastai daug labiau rizikuoja susirgti su savo negalia susijusia liga nei darbuotojas, neturintis negalios. Pastarieji asmenys gali susirgti tik „paprastomis“ ligomis. Be to, tokiomis ligomis darbuotojai, turintys negalią, irgi gali susirgti. Todėl nuostata dėl sutrumpinto įspėjimo termino laikytina netiesiogiai diskriminuojančia neįgaliuosius darbuotojus, palyginti su negalios neturinčiais darbuotojais.

68.      Kelių proceso dalyvių prieštaravimas dėl to, kad praktiškai neįmanoma atskirti „paprastų“ ligų nuo tokių, kurių priežastis yra negalia, dėl darbuotojų teisės neviešinti savo ligos pobūdžio, neįtikina. Vis dėlto yra galimybių tai suderinti, pavyzdžiui, pasitelkiant medicinos tarnybos pareigūną.

b)      Pateisinimas

69.      Pagal 2 straipsnio 2 dalies b punkto i papunktį nuostata, kaip antai FL 5 straipsnio 2 dalis, yra pateisinama, jeigu ja siekiama teisėto tikslo ir priemonės šiam tikslui pasiekti yra tinkamos ir būtinos. Šioje formuluotėje yra Sąjungos teisėje bendrai pripažintas nevienodo požiūrio pateisinimo reikalavimas(24).

70.      Taigi nuostata turi būti tinkama teisėtam tikslui pasiekti. Be to, nuostata turi būti būtina, t. y. siekiamas teisėtas tikslas negali būti pasiektas paprastesne, lygiai taip pat tinkančia priemone. Galiausiai nuostata turi būti proporcinga siaurąja prasme, t. y. ji neturi sukelti neigiamų padarinių, neproporcingų siekiamam tikslui(25).

71.      Vertinant šį kriterijų reikia atsižvelgti į tai, kad teismo praktikoje yra pripažinta, jog valstybės narės turi didelę diskreciją pasirinkti priemones iškeltiems tikslams darbo ir socialinės politikos srityje pasiekti(26).

72.      Sprendime pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą nepateikiama informacijos apie tikslus, kurių siekiama FL 5 straipsnio 2 dalimi. Tai apsunkina vertinimą. Todėl iki galo įvertinti ginčijamos nuostatos teisėtumą reikės palikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

73.      Danijos vyriausybė nurodė, kad FL 5 straipsnio 2 dalimi bandoma pasiekti reikiamą interesų pusiausvyrą tarp darbdavių ir darbuotojų ilgo nebuvimo darbe dėl ligos atveju. Galiausiai, Danijos vyriausybės nuomone, ši nuostata labiausiai atitinka darbuotojų interesus. Taikant sutrumpintą įspėjimo terminą, kai darbuotojas ilgai nebūna darbe dėl ligos, darbdavys yra skatinamas ne kuo anksčiau jį atleisti, o toliau laikyti įdarbintą, nes žino, kad darbuotojui ilgą laiką nesant darbe labai sutrumpėja įspėjimo terminas.

74.      Šie siekiami tikslai yra teisėti ir nuostata, atsižvelgiant į didelę valstybių narių diskreciją, nėra akivaizdžiai netinkama(27) jiems pasiekti. Alternatyvią, tačiau ne tokią ribojamą priemonę turėtų būti galima įtraukti į likusią darbo teisės nuostatų sistemą. Ar tokia priemonė galima, sunku vertinti neturint daugiau informacijos.

75.      Svarbiausia tai, ar sutrumpinto įspėjimo termino taikymo dabartine forma nulemtos neigiamos pasekmės neįgaliems darbuotojams yra proporcingos siekiamiems tikslams, t. y. ar jos nesukelia per didelės žalos atitinkamiems asmenims. Tam būtina rasti reikiamą pusiausvyrą tarp skirtingų prieštaringų interesų(28). Kyla klausimas, ar siekiant proporcingo reguliavimo neturi būti atsižvelgiama į negalios sunkumą ir į neįgalaus darbuotojo galimybes vėl įsidarbinti. Kuo sunkesnė yra negalia ir kuo sunkiau rasti naują darbo vietą, tuo svarbesnė taps darbuotojui atleidimo termino trukmė. Tai konkrečiu atveju turi nustatyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

76.      Todėl į ketvirtojo prejudicinio klausimo pirmą dalį reikia atsakyti, kad Direktyva 2000/78/EB turi būti aiškinama taip, jog ja draudžiama nacionalinė nuostata, kuria leidžiama darbdaviui taikant sutrumpintą įspėjimo terminą atleisti darbuotoją dėl neatvykimo į darbą dėl ligos, jeigu ligos priežastis yra negalia. Tai netaikoma, jei diskriminacija pagal Direktyvos 2000/78/EB 2 straipsnio 2 dalies b punkto i papunktį yra objektyviai pateisinama siekiant teisėto tikslo ir priemonės, skirtos šiam tikslui pasiekti, yra tinkamos ir būtinos.

2.      Ketvirtojo prejudicinio klausimo antra dalis

77.      Ketvirtojo prejudicinio klausimo antra dalimi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galiausiai nori išsiaiškinti, ar pagal Direktyvą 2000/78/EB draudžiama taikyti sutrumpintą įspėjimo terminą, jeigu darbuotojas neatvyksta į darbą todėl, kad darbdavys nesiėmė tinkamų priemonių pagal direktyvos 5 straipsnį, kad neįgaliam asmeniui būtų sudarytos galimybės dirbti.

78.      Atsakant į klausimą, kokios priemonės yra tinkamos pagal direktyvos 5 straipsnį, jau yra vertinamas proporcingumas. Įvertinus neįgalaus darbuotojo ir jo darbdavio interesus, aiškinamasi, ar darbdavys yra pajėgus imtis reikiamų priemonių. Jeigu darbdavys nesiima priemonių, kurių yra pajėgus imtis, jis nesilaiko įsipareigojimų pagal direktyvos 5 straipsnį ir dėl to jam negali kilti palankių teisinių pasekmių. Direktyvos 2000/78/EB 5 straipsnyje įtvirtinti įpareigojimai netektų veiksmingumo, jeigu proporcingų priemonių nesiėmimu būtų galima pateisinti neįgalaus darbuotojo diskriminaciją. Todėl pagal šios nuostatos esmę ir tikslą darbuotojo neatvykimas į darbą dėl to, kad nebuvo suteiktos reikiamos priemonės, nepateisina sutrumpinto įspėjimo termino taikymo.

79.      Todėl jeigu sutrumpintas įspėjimo terminas taikomas darbuotojui neatvykus į darbą dėl to, kad darbdavys nesiėmė tinkamų priemonių pagal Direktyvos 2000/78/EB 5 straipsnį, tai laikytina nepateisinama diskriminacija.

VI – Išvada

80.      Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:

1.      a) Negalios sąvoka, kaip ji suprantama pagal 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvą 2000/78/EB, nustatančią vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus, apima apribojimus, kurie atsiranda pirmiausia dėl fizinių, dvasinių ir psichinių sutrikimų ir kurie sudaro kliūčių neįgaliam asmeniui dalyvauti profesiniame gyvenime.

b) Pripažįstant negalią nėra reikšminga tai, kad sutrikimas yra sukeltas ligos; svarbu tik tai, ar apribojimas bus ilgos trukmės.

c) Ilgos trukmės funkcinis sutrikimas, kurio negalima kompensuoti jokiomis specialiosiomis priemonėmis ir kuris pasireiškia vien ar iš esmės tuo, kad atitinkamas asmuo nėra pajėgus dirbti visą darbo dieną, taip pat laikytinas negalia, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2000/78/EB.

2.      Darbo laiko sutrumpinimas gali būti laikomas viena iš priemonių, kurias apima Direktyvos 2000/78/EB 5 straipsnis. Nacionalinis teismas atskirais atvejais turi nuspręsti, ar tokios priemonės neproporcingai apsunkina darbdavį.

3.      Direktyva 2000/78/EB turi būti aiškinama taip, kad jai prieštarauja nacionalinė nuostata, pagal kurią darbdavys gali atleisti darbuotoją taikydamas sutrumpintą įspėjimo terminą, jeigu ligos priežastis yra negalia. Tai netaikoma, jei diskriminacija pagal Direktyvos 2000/78/EB 2 straipsnio 2 dalies b punkto i papunktį yra objektyviai pateisinama siekiant teisėto tikslo ir priemonės, skirtos šiam tikslui pasiekti, yra tinkamos ir būtinos. Tačiau jeigu sutrumpintas įspėjimo terminas taikomas darbuotojui neatvykus į darbą dėl to, kad darbdavys nesiėmė tinkamų priemonių pagal Direktyvos 2000/78/EB 5 straipsnį, tai yra nepateisinama diskriminacija.


1  – Originalo kalba: vokiečių.


2 – 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyva 2000/78/EB, nustatanti vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus (OL L 303, p. 16; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 79), toliau – Direktyva 2000/78/EB.


3 – 2006 m. liepos 11 d. Sprendimas Chacón Navas (C‑13/05, Rink. p. I‑6467).


4 – 2010 m. gruodžio 23 d. ratifikuota Europos Sąjungos; toliau – JT neįgaliųjų teisių konvencija. Žr. 2009 m. lapkričio 26 d. Tarybos sprendimą 2010/48/EB dėl Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos sudarymo Europos Bendrijos vardu (OL L 23, 2010, p. 35).


5 – Lov om forbud mod forskelsbehandling på arbejdsmarkedet (Įstatymas dėl vienodo požiūrio darbo rinkoje).


6 – Lov om retsforholdet mellem arbejdsgivere og funktionærer Funktionærlov (Įstatymas dėl pagal darbo sutartį dirbančių asmenų), toliau – FL.


7 – Danijos prekybos srityje dirbančių darbuotojų ir tarnautojų asociacija.


8 – Lankstaus darbo grafiko sistema yra Danijos nuostata dėl valstybės mokamų subsidijų įdarbinus asmenis, kuriems nustatytas ilgalaikis sumažėjęs darbingumas.


9  3 išnašoje minėto Sprendimo Chacón Navas 43 punktas.


10 – Ten pat, 45 punktas


11 – Taip pat žr. generalinio advokato L. A. Geelhoed išvadą 3 išnašoje minėtoje byloje Chacón Navas, 66 punktas.


12 – Šiuo klausimu žr. 1996 m. rugsėjo 10 d. Sprendimą Komisija prieš Vokietiją (C‑61/94, Rink. p. I‑3989, 52 punktas), 2006 m. sausio 12 d. Sprendimą Algemene Scheeps Agentuur Dordrecht (C‑311/04, Rink. p. I‑609, 25 punktas), 2008 m. birželio 3 d. Sprendimą Intertanko ir kt. (C‑308/06, Rink. p. I‑4057, 42 punktas), 2008 m. rugsėjo 3 d. Sprendimą Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją (C‑402/05 P ir C‑415/05 P, Rink. p. I‑6351, 307 punktas) ir 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimą Air Transport Association of America ir kt. (C‑366/10, Rink. p. I‑13755, 50 punktas).


13 – Žr. 12 išnašoje minėto Sprendimo Komisija prieš Vokietiją 52 punktą; 1998 m. liepos 14 d. Sprendimą Bettati (C‑341/95, Rink. p. I‑4355, 20 punktas), 2003 m. sausio 9 d. Sprendimą, Petrotub ir Republica (C‑76/00 P, Rink. p. I‑79, 57 punktas) ir 2009 m. gegužės 14 d. Sprendimą Internationaal Verhuis- en Transportbedrijf Jan de Lely (C‑161/08, Rink. p. I‑4075, 38 punktas).


14 – 3 išnašoje minėto Sprendimo Chacón Navas 46 punktas.


15 – Ten pat, 57 punktas.


16 – 2008 m. liepos 17 d. Sprendimas Coleman (C‑303/06, Rink. p. I‑5603, 46 punktas).


17 – US Surpreme Court, Bragdon prieš Abbott, 524 US 624 [1998], 1990 m. ADA 12102 straipsnio 1 dalyje (A) negalia pripažįstama tada, kai yra „a physical <...> impairment that substantially limits one or more of [an individual’s] major life activities”.


18 – Europos Žmogaus Teisių Teismas, siekdamas apsaugos nuo diskriminacijos, 1 tipo cukrinį diabetą, nacionalinių institucijų laikomą nesunkia liga, taip pat yra pripažinęs negalia; žr. EŽTT 2009 m. balandžio 30 d. sprendimą (Glor prieš Šveicariją, Nr. 13444/04).


19 – 3 išnašoje minėto Sprendimo Chacón Navas 45 punktas.


20 – Versijoje anglų kalba: „long-term <...> impairments“, versijoje prancūzų kalba: „incapacités <…> durables“.


21 – 1997 m. gruodžio 15 d. Tarybos direktyva 97/81/EB dėl Bendrojo susitarimo dėl darbo ne visą darbo dieną, kurį sudarė Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjunga (UNICE), Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centras (CEEP) ir Europos profesinių sąjungų konfederacija (ETUC) (OL L 14, p. 9; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 3 t., p. 267).


22 – Žr. Direktyvos 2000/78/EB 8, 9, 11 ir 16 konstatuojamąsias dalis.


23 – 3 išnašoje minėto Sprendimo Chacón Navas 51 punktas.


24 – Taip pat žr. mano 2010 m. gegužės 6 d. išvadą byloje Andersen (C‑499/08, Rink. p. I‑9343, 42 punktas).


25 – 2001 m. liepos 12 d. Sprendimas Jippes ir kt. (C‑189/01, Rink. p. I‑5689, 81 punktas), 2009 m. liepos 7 d. Sprendimas S.P.C.M. ir kt. (C‑558/07, Rink. p. I‑5783, 41 punktas) ir 2010 m. liepos 8 d. Sprendimas Afton Chemical (C‑343/09, Rink. p. I‑7023, 45 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).


26 – Dėl diskriminacijos dėl amžiaus žr. 2007 m. spalio 16 d. Sprendimą Palacios de la Villa (C‑411/05, Rink. p. I‑8531, 68 punktas) ir 2010 m. spalio 12 d. Sprendimą Rosenbladt (C‑45/09, Rink. p. I‑9391, 41 punktas).


27 – Šiuo klausimu žr. 26 išnašoje minėto Sprendimo Palacios de la Villa 72 punktą ir 2010 m. sausio 12 d. Sprendimą Petersen (C‑341/08, Rink. p. I‑47, 70 punktas).


28 – Šiuo klausimu žr. 24 išnašoje minėtą mano išvadą byloje Andersen, 68 punktas ir mano 2012 m. spalio 2 d. nuomonę byloje Komisija prieš Vengriją (C‑286/12, 78 punktas).