BENDROJO TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS

2011 m. liepos 12 d.(*)

„Konkurencija – Susitarimai, sprendimai ir suderinti veiksmai – Skirstomųjų įrenginių su dujų izoliacija projektų rinka – Sprendimas, kuriuo konstatuojamas EB 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimas – Rinkos pasidalijimas – Teisė į gynybą – Pažeidimo įrodymas – Vienas ir tęstinis pažeidimas – Baudos – Pažeidimo sunkumas ir trukmė – Motyvavimas – Pradinė bauda – Referenciniai metai“

Byloje T‑113/07

Toshiba Corp., įsteigta Tokijuje (Japonija), iš pradžių atstovaujama solisitorės J. MacLennan, advokatų A. Schulz ir J. Borum, vėliau J. MacLennan ir A. Schulz,

ieškovė,

prieš

Europos Komisiją, iš pradžių atstovaujamą F. Arbault ir J. Samnadda, paskui X. Lewis, vėliau J. Bourke ir F. Ronkes Agerbeek, galiausiai F. Ronkes Agerbeek ir N. Khan,

atsakovę,

dėl prašymo pirmiausia panaikinti 2007 m. sausio 24 d. Komisijos sprendimą C (2006) 6762 galutinis dėl procedūros pagal [EB] 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (byla COMP/F/38.899 – Skirstomieji įrenginiai su dujų izoliacija), kiek jis yra susijęs su ieškove, o nepatenkinus pirmojo reikalavimo – iš dalies pakeisti minėto sprendimo 1 ir 2 straipsnius, kad būtų panaikinta arba sumažinta ieškovei skirta bauda,

BENDRASIS TEISMAS (antroji kolegija),

kurį sudaro pirmininkė I. Pelikánová (pranešėja), teisėjai K. Jürimäe ir S. Soldevila Fragoso,

posėdžio sekretorė C. Kantza, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2009 m. gruodžio 11 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Ginčo aplinkybės

1.     Ieškovė

1        Ieškovė Toshiba Corp. – tai Japonijos įmonė, veikianti įvairiuose sektoriuose, be kita ko, ir skirstomųjų įrenginių su dujų izoliacija (toliau – SĮDI) sektoriuje. Nuo 2002 m. spalio mėn. iki 2005 m. balandžio mėn. jos SĮDI veikla buvo vykdoma per bendrąją įmonę TM T & D Corp., kuri lygiomis dalimis priklausė Toshiba Corp. ir Mitsubishi Electric Corp. (toliau – Melco) ir kuri 2005 m. buvo likviduota.

2.     Produktai

2        SĮDI skirti energijos srautui elektros energijos tinkluose reguliuoti. Tai sunki elektros įranga, naudojama kaip elektros pastočių pagrindinė dalis. SĮDI parduodami visame pasaulyje kaip visiškai įrengtų elektros pastočių sudedamosios dalys arba kaip į tokias pastotes integruotinos atskiros dalys.

3.     Administracinė procedūra

3        2004 m. kovo 3 d. ABB Ltd Europos Bendrijų Komisiją informavo apie antikonkurencinius veiksmus SĮDI sektoriuje ir žodžiu pateikė prašymą atleisti nuo baudų pagal 2002 m. vasario 19 d. Komisijos pranešimą apie atleidimą nuo baudų ir baudų sumažinimą kartelių atveju (OL C 45, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 155, toliau – Pranešimas dėl bendradarbiavimo).

4        ABB pateiktą prašymą atleisti nuo baudų papildė žodinėmis pastabomis ir rašytiniais įrodymais. 2004 m. balandžio 24 d. Komisija ABB pritaikė sąlyginį atleidimą nuo baudų.

5        Remdamasi ABB pareiškimais Komisija pradėjo tyrimą ir 2004 m. gegužės 11 d. ir 12 d. atliko patikras kelių bendrovių, veikiančių SĮDI sektoriuje, patalpose.

6        2006 m. balandžio 20 d. Komisija priėmė pranešimą apie kaltinimus, kurį išsiuntė 20 bendrovių, tarp jų – ir ieškovei. 2006 m. liepos 18 ir 19 d. Komisija apklausė bendroves, kurioms buvo skirtas pranešimas apie kaltinimus.

4.     Ginčijamas sprendimas

7        2007 m. sausio 24 d. Komisija priėmė Sprendimą C (2006) 6762 galutinis dėl procedūros pagal [EB] 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (byla COMP/F/38.899 – Skirstomieji įrenginiai su dujų izoliacija) (toliau – ginčijamas sprendimas).

8        Ginčijamo sprendimo 113–123 konstatuojamosiose dalyse Komisija nurodė, kad kartelyje dalyvavusios įvairios įmonės pasauliniu mastu, išskyrus tam tikras rinkas, koordinavo SĮDI projektų skyrimą pagal sutartas taisykles tam, kad išlaikytų kvotas, kurios aiškiai parodo istoriškai nusistovėjusias jų rinkos dalis. Komisija pažymėjo, kad SĮDI projektai buvo skiriami remiantis bendra „Japonijos“ kvota ir bendra „Europos“ kvota, kurias paskui turėjo pasidalyti atitinkamai Japonijos ir Europos gamintojai. 1988 m. balandžio 15 d. Vienoje pasirašytame susitarime (toliau – GQ susitarimas) buvo įtvirtintos taisyklės, pagal kurias SĮDI projektus leidžiama skirti arba Japonijos, arba Europos gamintojams ir jų vertę įskaičiuoti į atitinkamą kvotą. Be to, ginčijamo sprendimo 124–132 konstatuojamosiose dalyse Komisija nurodė, kad kartelyje dalyvavusios įvairios įmonės sudarė žodinį susitarimą (toliau – bendrasis susitarimas), pagal kurį SĮDI projektai, pirma, Japonijoje ir, antra, Europos valstybėse narėse, dalyvaujančiose kartelyje, – kartu vadinamose SĮDI projektų „šalimis gamintojomis“, – buvo iš anksto paskirti atitinkamai kartelio nariams Japonijoje ir Europoje. „Šalyse gamintojose“ tarp šių dviejų šalių grupių nebuvo keičiamasi informacija dėl SĮDI projektų ir jie nebuvo įtraukti į atitinkamas kvotas.

9        GQ susitarime buvo taisyklių, susijusių su keitimusi informacija, reikalinga karteliui tarp dviejų gamintojų grupių veikti, o šį keitimąsi užtikrino būtent dviejų grupių sekretorės, kad būtų galima manipuliuoti atitinkamais konkursais ir nustatyti SĮDI projektų, kurie neturėjo būti atrinkti, kainas. Pagal GQ susitarimo 2 priedą šis susitarimas taikomas visame pasaulyje, išskyrus Jungtines Amerikos Valstijas, Kanadą, Japoniją ir 17 Vakarų Europos šalių. Be to, pagal bendrąjį susitarimą SĮDI projektai kitose Europos šalyse nei „šalyse gamintojose“ taip pat iš anksto buvo priskirti Europos šalių grupei, o Japonijos gamintojai įsipareigojo neteikti pasiūlymų dėl SĮDI projektų Europoje.

10      Komisijos teigimu, SĮDI projektų pasidalijimą tarp Europos gamintojų reguliavo susitarimas, kuris taip pat pasirašytas 1988 m. balandžio 15 d. Vienoje – „E‑Group Operation Agreement for GQ‑Agreement“ („E grupės susitarimas dėl GQ susitarimo įgyvendinimo“, toliau – EQ susitarimas). Komisija pažymėjo, kad SĮDI projektų skyrimui Europoje taikytos tos pačios taisyklės ir procedūros kaip ir tos, kurios taikytos SĮDI projektams skirti kitose šalyse. Būtent apie SĮDI projektus Europoje taip pat turėjo būti pranešta, jie turėjo būti įtraukti į sąrašą, paskirti, valdomi arba už juos pasiūlyta minimali kaina.

11      Remdamasi ginčijamame sprendime nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir atliktu teisiniu vertinimu, Komisija konstatavo, kad atitinkamos įmonės pažeidė EB 81 straipsnį ir Europos ekonominės erdvės susitarimo (toliau – EEE susitarimas) 53 straipsnį, ir skyrė joms baudas, kurių dydį apskaičiavo taikydama metodą, išdėstytą Baudų nustatymo remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalimi metodo gairėse (OL C 9, 1998, p. 3, toliau – gairės) ir 1996 m. Pranešime dėl bendradarbiavimo.

12      Ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje Komisija konstatavo, kad ieškovė darė pažeidimą nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 2004 m. gegužės 11 d.

13      Už ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje nurodytą pažeidimą ginčijamo sprendimo 2 straipsniu ieškovei buvo skirta 90 900 000 EUR bauda, iš kurių 4 650 000 EUR bauda už TM T & D padarytą pažeidimą turėjo būti sumokėta solidariai su Melco.

 Procesas ir šalių reikalavimai

14      Ši byla buvo pradėta 2007 m. balandžio 18 d. Pirmosios instancijos teismo (dabar – Bendrasis Teismas) kanceliarijoje pateiktu ieškovės ieškiniu. Atsiliepimas į ieškinį ir dublikas buvo pateikti atitinkamai 2007 m. rugpjūčio 27 d. ir spalio 22 d.

15      2007 m. lapkričio 29 d. Teismo kanceliarijai pateiktu dokumentu ieškovė paprašė, kad pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 122 straipsnį sprendimas jos naudai būtų priimtas už akių. Šis prašymas buvo atmestas Teismo antrosios kolegijos 2007 m. gruodžio 11 d. sprendimu.

16      Rašytinė proceso dalis buvo baigta 2007 m. gruodžio 17 d. pateikus tripliką.

17      Susipažinęs su teisėjo pranešėjo pranešimu, Teismas (antroji kolegija) 2009 m. rugsėjo 22 d. nusprendė pradėti žodinę proceso dalį. Taikydamas proceso organizavimo priemones pagal savo Procedūros reglamento 64 straipsnį, jis paprašė Komisijos pateikti tam tikrus dokumentus, o šalių – pareikšti savo nuomonę dėl šių dokumentų reikšmės, kalbant apie ieškinio pagrindą, susijusį su teisės susipažinti su bylos medžiaga pažeidimu. Teismas taip pat raštu pateikė Komisijai klausimą ir paprašė į jį atsakyti per posėdį.

18      Atsiliepdama į Teismo prašymą Komisija 2009 m. spalio 26 d. pateikė atitinkamus dokumentus. Ieškovė pastabas dėl šių dokumentų pateikė 2009 m. lapkričio 19 d. Komisija į ieškovės pastabas atsakė 2009 m. gruodžio 2 d.

19      Šalių atsiliepimai ir atsakymai į Teismo žodžiu ir raštu pateiktus klausimus buvo išklausyti 2009 m. gruodžio 11 d. posėdyje.

20      2010 m. birželio 11 d. nutartimi Teismas nusprendė atnaujinti žodinę proceso dalį, pagal Procedūros reglamento 65 straipsnį taikydamas tyrimo priemonę įpareigojo Komisiją pateikti tam tikrus dokumentus ir nustatė, kokia tvarka ieškovė gali su šiais dokumentais susipažinti.

21      Komisija šią tyrimo priemonę įvykdė per nustatytą terminą.

22      Žodinė proceso dalis buvo baigta 2010 m. liepos 28 d.

23      Ieškinyje ieškovė Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamą sprendimą,

–        nepatenkinus pirmojo reikalavimo, panaikinti ginčijamą sprendimą, kiek jis yra susijęs su ieškove,

–        nepanaikinus ir antrojo reikalavimo, iš dalies pakeisti ginčijamo sprendimo 1 ir 2 straipsnius, kad būtų panaikinta arba iš esmės sumažinta ieškovei skirta bauda,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas, įskaitant išlaidas banko garantijai.

24      Per posėdį ieškovė atsiėmė pirmąjį savo ieškinio reikalavimą, kuriuo prašė panaikinti visą ginčijamą sprendimą.

25      Komisija Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį kaip nepagrįstą,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

26      Ieškiniui pagrįsti ieškovė pateikia keturis pagrindus. Pirmajame pagrinde teigiama, kad Komisija ginčijamame sprendime pakankamai neįrodė bendrojo susitarimo buvimo. Nurodant antrąjį pagrindą teigiama, kad Komisija neįrodė vieno tęstinio pažeidimo. Trečiasis pagrindas susijęs su ieškovės teisės į gynybą pažeidimu. Ketvirtasis pagrindas – su tuo, kad Komisija nepagrįstai skyrė ieškovei baudą.

27      Komisija laiko ieškovės pateiktus pagrindus nepagrįstais.

28      Visų pirma reikėtų pažymėti, kad ieškovė nenurodė, kuriais pagrindais ji grindžia atskirus savo reikalavimus. Šiuo atžvilgiu pirmiausia reikėtų manyti, kad ieškovė pirmąjį, antrąjį ir trečiąjį pagrindus pateikė siekdama pagrįsti savo reikalavimą panaikinti ginčijamą sprendimą, kiek jis su ja susijęs. Pripažinus bent vieną iš tų reikalavimų pagrįstu, reikės iš esmės panaikinti visą ginčijamą sprendimą, kiek jis susijęs su ieškove. Antra, ketvirtasis pagrindas susijęs su ieškovei skirtos baudos apskaičiavimu, todėl ieškovė jį pateikia, kad pagrįstų savo reikalavimą panaikinti arba iš esmės sumažinti jai skirtą baudą.

1.     Dėl reikalavimo panaikinti ginčijamo sprendimo 1 ir 2 straipsnius, kiek jie susiję su ieškove

29      Kadangi panaikinus ginčijamą sprendimą dėl ieškovės teisės į gynybą pažeidimo nebūtų prasmės nagrinėti jo iš esmės, pirmiausia reikėtų išanalizuoti trečiąjį ieškinio pagrindą. Paskui bus išnagrinėti pirmasis ir antrasis ieškinio pagrindai.

 Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, susijusio su tuo, kad Komisija pažeidė ieškovės teisę į gynybą

30      Ieškovė mano, kad buvo pažeista jos teisė į gynybą. Trečiojo ieškinio pagrindo pirmoje dalyje ji teigia, kad ginčijamo sprendimo rezoliucinėje dalyje nustatant pažeidimą padaryta esminė procesinė klaida. Trečiojo pagrindo antrojoje dalyje ieškovė tvirtina, kad pažeista jos teisė susipažinti su bylos medžiaga. Trečiojo pagrindo trečiojoje dalyje ieškovė teigia, kad Komisija iškraipė byloje esančius įrodymus.

31      Komisija mano, kad ieškovės argumentai nepagrįsti.

 Dėl pirmos trečiojo ieškinio pagrindo dalies, kurioje teigiama, kad ginčijamo sprendimo rezoliucinėje dalyje pažeidimas nebuvo pakankamai nustatytas

–       Šalių argumentai

32      Ieškovės teigimu, ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies 1 straipsnyje Komisija tiesiog nurodė, kad ieškovė dalyvavo susitarimų ir suderintų veiksmų sistemoje, ir neįvardijo EB 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimo, o tai yra esminė procesinė klaida.

33      Komisija ginčija ieškovės argumentų pagrįstumą.

–       Bendrojo Teismo vertinimas

34      Iš ginčijamo sprendimo 1 straipsnio akivaizdu, jog Komisija konstatavo, kad atitinkamos įmonės dalyvavo susitarimų ir suderintų veiksmų sistemoje SĮDI sektoriuje ir taip pažeidė EB 81 ir EEE susitarimo 53 straipsnius, ir nurodė atitinkamus laikotarpius. Ginčijamo sprendimo rezoliucinėje dalyje nenurodytas tariamų susitarimų ir veiksmų pobūdis.

35      Tačiau nereikia pamiršti, kad sprendimo rezoliucinę dalį reikia suprasti atsižvelgiant į motyvus, kuriais ji grindžiama (1999 m. balandžio 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją (PVC II), T‑305/94–T‑307/94, T‑313/94–T‑316/94, T‑318/94, T‑325/94, T‑328/94, T‑329/94–T‑335/94, Rink. p. II‑931, 761 punktas). Šioje byloje pažeidimo elementai apibendrinti visų pirma ginčijamo sprendimo 2 konstatuojamojoje dalyje, o išsamiau aprašyti kitose ginčijamo sprendimo konstatuojamosiose dalyse. Todėl reikia konstatuoti, kad, atsižvelgiant į ginčijamo sprendimo rezoliucinę dalį pagrindžiančius motyvus, Komisija joje pakankamai tiksliai nustatė nagrinėjamą pažeidimą. Todėl šią ieškinio pagrindo dalį reikia atmesti.

 Dėl antros trečiojo ieškinio pagrindo dalies, susijusios su teisės susipažinti su bylos medžiaga pažeidimu

–       Šalių argumentai

36      Ieškovė mano, kad Komisija nesuteikė jai galimybės susipažinti su visais kaltinimus patvirtinančiais ir paneigiančiais įrodymais.

37      Kalbant apie kaltinimus patvirtinančius įrodymus, ieškovė teigia, kad galėjo tik iš dalies susipažinti su Hitachi atsakymu į pranešimą apie kaltinimus ir neturėjo galimybės susipažinti su Fuji pareiškimais, kuriais tariamai patvirtinti ABB pareiškimai, nurodyti ginčijamo sprendimo 125 konstatuojamojoje dalyje. Todėl ji mano, kad negalėjo pareikšti savo nuomonės ir būti išklausyta dėl minėtų įrodymų, todėl, jos nuomone, jais negalėjo būti remtasi ginčijamame sprendime.

38      Kalbant apie kaltę paneigiančius įrodymus, ieškovė teigia: kadangi jai nebuvo suteikta galimybė susipažinti su visa bylos medžiaga, ji negalėjo nustatyti, ar kitos šalys pateikė papildomų reikšmingų įrodymų. Ji bet kuriuo atveju mano, kad jai turėjo būti suteikta galimybė susipažinti su papildomu Hitachi Ltd atsakymu į pranešimą apie kaltinimus, kuris prieštarauja ginčijamame sprendime iš Hitachi teiginių, susijusių su projektų apskaita, padarytoms išvadoms. Ji taip pat nurodo Melco ir Hitachi darbuotojų parodymus, kuriais paneigiamas bendrojo susitarimo buvimas. Galiausiai ji nurodo Areva pateiktus S. parodymus, akivaizdžiai prieštaraujančius teorijai, susijusiai su GQ susitarimo trukme.

39      Komisija ginčija ieškovės argumentų pagrįstumą.

–       Bendrojo Teismo vertinimas

40      Teisės į gynybą užtikrinimas reikalauja, kad atitinkamam asmeniui per administracinę procedūrą būtų suteikta galimybė veiksmingai pareikšti savo nuomonę dėl nurodomų faktų ir aplinkybių tikrumo ir tinkamumo, taip pat dėl Komisijos pateiktų dokumentų savo teiginiui dėl Sutarties pažeidimo buvimo pagrįsti (2004 m. sausio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją, C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, Rink. p. I‑123, 66 punktas).

41      Iš teisės į gynybą užtikrinimo principo kylanti teisė susipažinti su bylos dokumentais reiškia, kad Komisija turi sudaryti suinteresuotajai įmonei galimybę išnagrinėti visus tyrimo byloje esančius dokumentus, kurie gali būti svarbūs jos gynybai. Šie dokumentai apima ir kaltę patvirtinančius, ir ją paneigiančius dokumentus, išskyrus kitų įmonių verslo paslaptis, Komisijos vidaus dokumentus ir kitą konfidencialią informaciją (40 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 68 punktas).

42      Šiuo klausimu primintina, kad tik administracinio ginčo stadijos pradžioje atitinkama įmonė pranešimu apie kaltinimus informuojama apie visus esminius įrodymus, kuriais per šią procedūros stadiją remiasi Komisija, ir kad ši įmonė turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, kad galėtų veiksmingai pasinaudoti teise į gynybą. Todėl kitų kartelyje dalyvavusių įmonių atsakymai į pranešimą apie kaltinimus iš principo nėra bylos medžiagos dokumentas, su kuriuo šalys galėtų susipažinti (2009 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Hoechst prieš Komisiją, T‑161/05, Rink. p. II‑3555, 163 punktas).

43      Tačiau jei norėdama įrodyti pažeidimą Komisija taiko EB 81 straipsnio 1 dalies procedūrą ir ketina pasiremti atsakymo į pranešimą apie kaltinimus ištrauka arba prie tokio atsakymo pridėtu dokumentu, kitoms šioje procedūroje dalyvaujančioms įmonėms turi būti sudaryta galimybė pareikšti savo nuomonę dėl tokio įrodymo. Tokiomis aplinkybėmis minėta atsakymo į pranešimą apie kaltinimus ištrauka arba prie šio atsakymo pridėtas dokumentas yra kaltinimus dalyvavusioms darant pažeidimą įmonėms patvirtinantis įrodymas (žr. 42 punkte minėto Sprendimo Hoechst prieš Komisiją 164 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). Minėta teismo praktika pagal analogiją taikoma ir EEE susitarimo 53 straipsnio 1 daliai.

44      Pagal analogiją, jei atsakymo į pranešimą apie kaltinimus ištrauka arba prie tokio atsakymo pridėtas dokumentas gali būti naudingas įmonės gynybai, nes leidžia jai pateikti įrodymų, kurie nepatvirtina šioje stadijoje Komisijos padarytų išvadų, tai yra kaltinimus paneigiantis įrodymas. Tokiu atveju atitinkamai įmonei turi būti sudaryta galimybė išnagrinėti minėtą ištrauką ar dokumentą ir pateikti dėl jų savo nuomonę.

45      Vis dėlto vien to, kad kitos įmonės nurodė tuos pačius argumentus kaip ir atitinkama įmonė ir kad jos savo gynybai panaudojo daugiau šaltinių, nepakanka, kad šiuos argumentus būtų galima laikyti kaltinimus paneigiančiais įrodymais (šiuo klausimu žr. 2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Jungbunzlauer prieš Komisiją, T‑43/02, Rink. p. II‑3435, 353 ir 355 punktus).

46      Kalbant apie susipažinimo su byla nesilaikant šių taisyklių pasekmes, pažymėtina, kad dokumento, kuriuo rėmėsi Komisija apkaltindama įmonę, nepateikimas yra teisės į gynybą pažeidimas tik jei atitinkama įmonė įrodo, jog Komisijos sprendimas būtų buvęs kitoks, jei nepateiktas dokumentas būtų pašalintas iš kaltinimus patvirtinančių įrodymų sąrašo (40 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 71 ir 73 punktai).

47      Kalbant apie kaltinimus paneigiančio dokumento nepateikimą, reikia pažymėti, kad atitinkama įmonė turi įrodyti tik tai, kad jo neatskleidimas galėjo turėti įtakos procedūros eigai ir Komisijos sprendimo turiniui jos nenaudai. Įmonei pakanka įrodyti, kad būtų galėjusi panaudoti tokį kaltinimus paneigiantį dokumentą gynybai taip, kad jeigu būtų galėjusi juo remtis per administracinę procedūrą, būtų nurodžiusi aplinkybes, kurios nesutampa su Komisijos tuo etapu padarytomis išvadomis, todėl bent jau dėl elgesio, kuriuo ji kaltinama, trukmės ir sunkumo ji būtų galėjusi padaryti kokią nors įtaką Komisijos sprendime pateiktiems vertinimams ir galiausiai baudos dydžiui (40 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 74 ir 75 punktai).

48      Galimybė, kad neatskleistas dokumentas galėjo turėti įtakos procedūros eigai ir Komisijos sprendimo turiniui, gali būti įrodyta tik atlikus pirminį kai kurių įrodymų vertinimą, kuris parodytų, kad neatskleisti dokumentai šių įrodymų atžvilgiu galėjo turėti reikšmės, į kurią buvo būtina atsižvelgti (40 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 76 punktas).

49      Šioje byloje iš karto reikia atmesti ieškovės argumentus, susijusius su tuo, kad ji negalėjo susipažinti su visa Komisijos bylos medžiaga. Iš šio sprendimo 41 punkte nurodytos teismo praktikos aišku, kad administracinėje procedūroje dalyvaujančių asmenų teisių į gynybą apsauga nereiškia, kad jiems turi būti suteikta galimybė susipažinti su visa bylos medžiaga.

50      Kalbant apie kaltinimus patvirtinančius įrodymus, reikia pažymėti, kad ieškovė nenurodo, kurie ginčijamame sprendime prieš ją panaudoti įrodymai buvo Hitachi atsakymo į pranešimą apie kaltinimus dalyje, su kuria ji neturėjo galimybės susipažinti. Ieškovė taip pat nenurodo priežasčių, dėl kurių tai, kad ji galėjo tik iš dalies susipažinti su tuo dokumentu, neleido jai pareikšti savo nuomonės dėl Hitachi pareiškimų, susijusių su projektų apskaita, kurie yra pagrindinis kaltinimus patvirtinantis įrodymas. Todėl ieškovės argumentą, susijusį su jos galimybe iš dalies susipažinti su Hitachi atsakymu į pranešimą apie kaltinimus, reikia atmesti.

51      Be to, Komisija pripažįsta negalėjusi remtis Fuji pastabomis, apie kurias nebuvo pranešta ieškovei, kad pagrįstų savo kaltinimus ieškovei ginčijamame sprendime, tačiau neigia jas iš tikrųjų panaudojusi kaip apkaltinamuosius įrodymus.

52      Vis dėlto reikėtų pažymėti, kad ginčijamo sprendimo 125 ir 255 konstatuojamosiose dalyse Komisija rėmėsi Fuji papildomomis pastabomis, visų pirma 2006 m. lapkričio 21 d. pastabomis, kad patvirtintų bendrojo susitarimo buvimą.

53      Todėl ieškovės argumento baigtis priklauso nuo pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su bendrojo susitarimo buvimo įrodymu, nagrinėjimo rezultato. Konstatavus, kad tokio susitarimo buvimas buvo pakankamai įrodytas net ir neatsižvelgus į Fuji pastabas kaip į kaltinimus patvirtinančius įrodymus, ieškovės teiginius vis tiek reikės atmesti. O konstatavus, kad minėtos pastabos yra būtini įrodymai, patvirtinantys ginčijamame sprendime padarytas išvadas, susijusias su bendrojo susitarimo buvimu, ieškovės argumentą reikės pripažinti pagrįstu, todėl panaikinti ginčijamą sprendimą, kiek jis su ja susijęs.

54      Kalbant apie kaltę paneigiančius įrodymus, Teismas paprašė Komisijos pateikti visus dokumentus, kuriuos ieškovė nurodė labai netiksliai. Kadangi Komisijai pateiktas prašymas buvo grindžiamas pačios ieškovės pateikta informacija, jos 2009 m. lapkričio 19 d. pastabose pateiktą prašymą, kad Komisija jai pateiktų visus dokumentus, pateiktus atsakant į panašius Teismo prašymus bylose T‑112/07 Hitachi ir kt. prieš Komisiją ir T‑133/07 Mitsubishi Electric prieš Komisiją, reikia atmesti.

55      Kalbant apie įvairius dokumentus, kuriuos Komisija pateikė šioje byloje, pirmiausia reikėtų pažymėti, kad, priešingai, nei teigia ieškovė, Hitachi papildomame atsakyme į pranešimą apie kaltinimus nesuabejota jos pareiškimų, susijusių su pranešimo ir projektų apskaitos mechanizmu, faktiniu turiniu. Tame papildomame atsakyme Hitachi tiesiog nesutiko su Komisijos pateiktu minėtų pareiškimų aiškinimu, visų pirma kalbant apie jų kaip bendrojo susitarimo ir vieno pažeidimo, apimančio ir bendrąjį susitarimą, ir GQ susitarimą, buvimo įrodymų reikšmingumą. Hitachi jau pateikė tuos pačius argumentus savo pirmojo atsakymo į pranešimą apie kaltinimus ištraukoje, kurią Komisija nusiuntė ieškovei. Todėl Hitachi papildomo atsakymo į pranešimą apie kaltinimus negalima laikyti kaltinimus paneigiančiu įrodymu, kurio atskleidimas galėjo paveikti bylos eigą ir ginčijamo sprendimo turinį.

56      Be to, reikėtų pažymėti, kad savo 2009 m. lapkričio 19 d. pastabose ieškovė klaidingai teigia, kad po Teismo prašymo Komisijai ji galėjo tik iš dalies susipažinti su Hitachi papildomu atsakymu į pranešimą apie kaltinimus. Dalinį galimybės susipažinti su minėtu dokumentu pobūdį lemia tai, kad savo procesiniuose dokumentuose ieškovė jį nurodė kaip galimą kaltę paneigiantį įrodymą tik tiek, kiek jis yra susijęs su pranešimo ir projektų apskaitos mechanizmu.

57      Antra, reikėtų pažymėti, kad savo 2006 m. lapkričio mėn. rašytiniuose pareiškimuose Melco ir Hitachi darbuotojai neigia buvus bendrąjį susitarimą ir su juo susijusias diskusijas ir nurodo, kad buvo „didelės“ kliūtys patekti į Europos rinką. Be to, vienas iš Melco liudytojų pažymi, kad Fuji nedalyvavo derybose iki GQ susitarimo pasirašymo, o kitas liudytojas pažymi, kad, jo nuomone, kai kurios Europos šalys nebuvo įtrauktos į GQ susitarimą dėl konkurencijos teisės taikymo grėsmės. Hitachi liudytojai išsamiai apibūdino 2002 m. liepos mėn. Alstom pateiktą pasiūlymą, susijusį su Europos ir Japonijos gamintojų susitarimu, ir tai, kad Hitachi šį pasiūlymą atmetė.

58      Šiuo atžvilgiu reikėtų pažymėti, kad įmonės darbuotojų rašytinių pareiškimų, parengtų šiai įmonei prižiūrint ir pateiktų jos gynybai Komisijos vykdomoje administracinėje procedūroje iš esmės negalima laikyti įrodymais, kurie skirtųsi nuo pačios šios įmonės padarytų pareiškimų ar būtų nuo jų atskirti. Apskritai įmonės pozicija dėl Komisijos jai inkriminuojamų faktinių aplinkybių visų pirma yra pagrįsta jos darbuotojų ir vadovų žiniomis ir nuomonėmis.

59      Be to, per administracinę procedūrą ieškovė pati ginčijo bendrojo susitarimo ir su juo susijusių diskusijų buvimą ir nurodė buvus „didelių“ kliūčių patekti į Europos rinką. Todėl to, kad kitos įmonės pateikė šiuos argumentus, negalima laikyti kaltinimus paneigiančiu įrodymu.

60      Be to, Alstom 2002 m. liepos mėn. pateikto pasiūlymo detalės buvo atskleistos pranešime apie kaltinimus, o Fuji nedalyvavimas derybose, susijusiose su GQ susitarimu, buvo paminėtas M. parodymuose, su kuriais ieškovė neneigia susipažinusi. Todėl šie įrodymai nėra kaltinimus paneigiantys įrodymai.

61      Atvirkščiai, neatrodo, kad argumentą, susijusį su priežastimi, dėl kurios kai kurios Europos šalys nebuvo įtrauktos į GQ susitarimo taikymo sritį, iškėlė ieškovė ar kad ieškovė susipažino su dokumentu, kuriame šis argumentas pateiktas. Todėl vieno iš Melco darbuotojų parodymų atitinkamą ištrauką būtų galima laikyti kaltinimus paneigiančiu įrodymu. Tačiau šiuos parodymus davė vienos iš susijusių įmonių darbuotojas ir jais jis tiesiog neigė neteisėto elgesio buvimą, tačiau šis neiginys niekuo nepagrįstas. Todėl minėtų įrodymų pateikimo negalima laikyti galinčiu paveikti procedūros eigą ir ginčijamo sprendimo turinį.

62      Trečia, reikėtų pažymėti, jog pati ieškovė savo 2009 m. lapkričio 19 d. pastabose pripažįsta, kad Areva pateikti S. parodymai patvirtina jos pačios argumentus dėl GQ susitarimo įgyvendinimo tariamo sustabdymo 1999–2002 m. Be to, priešingai ieškovės teiginiams, tvirtinimas, kad 2002 m. buvo būtina kreiptis į TM T & D, kad kartelio veikla būtų atnaujinta, buvo pateiktas Areva paaiškinime, susijusiame su kartelio veikimu, ir ieškovė su juo susipažino.

63      Vienintelis galimas kaltinimus paneigiantis įrodymas, esantis S. parodymuose, yra teiginys, kad GQ susitarimas negalėjo veikti be tokio svarbaus gamintojo, kaip antai Siemens. Tačiau šis teiginys, kurį pateikė įmonės, kaltinamos dalyvavimu darant pažeidimą, darbuotojas, nėra pagrįstas ir jam prieštarauja kitų susijusių įmonių pareiškimai ir Komisijos surinkti bei ginčijamo sprendimo 191–198 konstatuojamosiose dalyse pateikti rašytiniai įrodymai. Todėl minėto įrodymo pateikimas negalėjo paveikti procedūros eigos ir ginčijamo sprendimo turinio.

64      Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, ieškovės argumentus, susijusius su galimybe susipažinti su kaltinimus paneigiančiais įrodymais, reikia atmesti. Tačiau, kaip yra aišku iš šio sprendimo 53 punkto, šios trečiojo ieškinio pagrindo dalies nagrinėjimo rezultatas priklauso nuo ieškovės argumentų, pateiktų kartu su pirmuoju ieškinio pagrindu, nagrinėjimo rezultato.

 Dėl trečios trečiojo ieškinio pagrindo dalies, susijusios su byloje esančių įrodymų iškraipymu

–       Šalių argumentai

65      Ieškovė teigia, kad Komisija iškraipė byloje esančius įrodymus ir taip pažeidė jos teisę į gynybą ir pareigą nešališkai ir kruopščiai išnagrinėti bylos medžiagą.

66      Ieškovės teigimu, pirma, priešingai ginčijamo sprendimo 255 punkte esančiam teiginiui, grupei, į kurią įėjo ir įmonė VA TECH Transmission & Distribution GmbH & Co. KEG (toliau – VA TECH), užuot nekomentavusi bendrojo susitarimo buvimo klausimo, per posėdį ji jį aiškiai ginčijo.

67      Antra, ieškovė nesutinka su tuo, kad per apklausą ji negalėjo atsakyti į klausimus apie projektus, įskaičiuotus į kvotą, numatytą GQ susitarime, ir apie ABB tariamai praneštų projektų sąrašą. Nurodydama apklausos protokolo ištrauką, ji teigia atsakiusi, kad nežino apie projektų apskaitą.

68      Trečia, ieškovė teigia, jog ginčijamame sprendime Komisija klaidingai nurodė, kad ieškovė patvirtino, jog GQ susitarimas buvo tęsiamas ir po 1999 m. balandžio 24 d., nors ji visada teigė, kad pasaulinis kartelis nustojo veikti po to, kai dalyvavimą jame nutraukė Siemens ir Hitachi.

69      Ketvirta, priešingai Komisijos teiginiui ginčijamo sprendimo 306 konstatuojamojoje dalyje, ieškovė teigia nepatvirtinusi Hitachi pareiškimų, susijusių su pranešimų buvimu, ir neigė buvus pranešimus ir projektų apskaitą.

70      Penkta, ieškovė teigia: kadangi negalėjo susipažinti su kitų šalių pareiškimais, kuriais Komisija grindė savo išvadas, ji negali atmesti galimybės, kad jų turinys ginčijamame sprendime irgi buvo iškreiptas, ir tai labai tikėtina, atsižvelgiant į anksčiau pateiktus kaltinimus.

71      Komisija ginčija ieškovės argumentų pagrįstumą.

–       Bendrojo Teismo vertinimas

72      Pirmiausia Teismas pažymi, kad šio sprendimo 40 punkte nurodytas teisės į gynybą užtikrinimo principas gali būti pažeistas iškraipius faktines aplinkybes tik jeigu tai turėjo įtakos suinteresuotojo asmens galimybei suprasti Komisijos jai inkriminuotų kaltinimų turinį arba įvertinti įrodymus, kuriais remtasi siekiant pagrįsti šiuos kaltinimus.

73      Šioje byloje ieškovė nenurodo, kiek tariamas faktinių aplinkybių iškraipymas, kuriuo ji kaltina Komisiją, apsunkino ieškovės gynybą.

74      Todėl kaltinimą dėl teisės į gynybą užtikrinimo principo pažeidimo reikia atmesti.

75      Antra, pareiga nešališkai ir kruopščiai išnagrinėti bylos medžiagą, kurią apima gero administravimo principas, pažeidžiama kiekvieną kartą, kai yra iškraipoma faktinė aplinkybė. Tačiau šis pažeidimas leidžia konstatuoti ginčijamo sprendimo neteisėtumą tik jeigu Komisija nebūtų galėjusi padaryti tokių pačių išvadų, jeigu būtų teisingai aiškinusi nagrinėjamus faktus.

76      Todėl įvairių faktinių aplinkybių, kurios buvo tariamai iškraipytos, aiškinimas ir visų galimų iškraipymų padariniai bus išnagrinėti nagrinėjant ieškovės pateiktus pagrindus, kuriais šie faktai ginčijami.

77      Atsižvelgiant į visa tai, kas pasakyta, trečiojo ieškinio pagrindo trečią dalį reikia atmesti.

 Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su tuo, kad Komisija pakankamai neįrodė bendrojo susitarimo buvimo

78      Remiantis teismo praktika, Komisija turi pagrįsti nustatytus pažeidimus ir pateikti pakankamai įrodymų, teisiškai patvirtinančių pažeidimą sudarančias aplinkybes (žr. 2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Dresdner Bank ir kt. prieš Komisiją, T‑44/02 OP, T‑54/02 OP, T‑56/02 OP, T‑60/02 OP ir T‑61/02 OP, Rink. p. II‑3567, 59 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

79      Šiuo atžvilgiu visos Teismo abejonės turi būti aiškinamos įmonės, kuriai skirtas pažeidimą konstatuojantis sprendimas, naudai. Todėl Teismas negali pripažinti, kad Komisija pateikė pakankamai pažeidimo buvimo įrodymų, jei šiuo klausimu vis dar turi abejonių, ypač nagrinėjant bylą dėl sprendimo, kuriuo skirta bauda, panaikinimo (78 punkte minėto Sprendimo Dresdner Bank ir kt. prieš Komisiją 60 punktas).

80      Tokiu atveju būtina atsižvelgti į nekaltumo prezumpcijos principą, išplaukiantį visų pirma iš 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, vieną pagrindinių teisių, kurios sudaro bendruosius Bendrijos teisės principus. Atsižvelgiant į nagrinėjamų pažeidimų pobūdį ir už juos skirtų sankcijų pobūdį bei griežtumą, nekaltumo prezumpcijos principas taikomas ir procedūroms dėl įmonėms taikomų konkurencijos taisyklių pažeidimų, per kurias gali būti skirtos vienkartinės arba periodiškai mokamos baudos (šiuo klausimu žr. 78 punkte minėto Sprendimo Dresdner Bank ir kt. prieš Komisiją 61 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

81      Taigi būtina, kad Komisija pateiktų tikslių ir neprieštaringų įrodymų, patvirtinančių, kad pažeidimas tikrai buvo padarytas. Vis dėlto reikia pabrėžti, kad kiekvienas Komisijos pateiktas įrodymas nebūtinai turi atitikti šiuos kriterijus kiekvieno pažeidimo elemento atžvilgiu. Pakanka, kad šį reikalavimą atitiktų institucijos pateiktų įrodymų visuma, vertinama bendrai (žr. 78 punkte minėto Sprendimo Dresdner Bank ir kt. prieš Komisiją 62 ir 63 punktus bei juose nurodytą teismų praktiką).

82      Be to, atsižvelgiant į akivaizdų antikonkurencinių susitarimų draudimo pobūdį, negalima reikalauti iš Komisijos pateikti dokumentų, aiškiai patvirtinančių atitinkamų ūkio subjektų tarpusavio ryšius. Bet kuriuo atveju Komisijos turimus fragmentiškus ir atskirus įrodymus turi būti galima papildyti išvadomis, iš kurių būtų galima atkurti reikšmingas faktines aplinkybes. Todėl egzistuojanti antikonkurencinė praktika arba susitarimas gali būti nustatomi iš tam tikro skaičiaus sutapimų ir požymių, kurie, nagrinėjami kartu, gali įrodyti konkurencijos taisyklių pažeidimą, jeigu nėra kito logiško paaiškinimo (žr. 78 punkte minėto Sprendimo Dresdner Bank ir kt. prieš Komisiją 64 ir 65 punktus bei juose nurodytą teismų praktiką).

83      Ieškovė šiuo atžvilgiu teigia, kad negalima mažiau griežtų įrodinėjimo reikalavimų taikyti todėl, kad Komisija susiduria su pažeidimo įrodinėjimo sunkumais. Jos nuomone, pirma, 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205) Komisijos įgaliojimai šioje srityje sustiprinti. Antra, šioje byloje Komisija dėl taikomos atleidimo nuo baudų programos gavo daug įrodymų. Trečia, dėl šiuolaikinių technologijų naudojimo yra daugybė dokumentų, kuriais patvirtinami kaltinimai kartelio dalyviams, kopijų, sukurtų įvairiuose kompiuteriuose. Ieškovės nuomone, dėl to atitinkamų dokumentų lengviau ieškoti ir lengviau juos nustatyti, be to, jų turinį galima atkurti net ir juos ištrynus.

84      Vis dėlto tokių ieškovės argumentų negalima laikyti pagrįstais. Pirma, nors remiantis Reglamento Nr. 1/2003 25 konstatuojamąja dalimi Komisijos įgaliojimų sustiprinimu siekiama visų pirma jai leisti nustatyti EB 81 straipsnio pažeidimus, šiuo sustiprinimu savaime negarantuojama, kad Komisijai konkrečioje byloje iš tiesų bus lengviau surinkti įrodymus. Antra, ta pati išvada taikytina atleidimo nuo baudų programai. Kad Komisija galėtų tam tikrais dalykais pagrįstai remtis kaip pažeidimo įrodymais, iš suinteresuotųjų įmonių gauti įrodymai turi atitikti teismų praktikoje taikytinus kriterijus. Todėl vien prašymai atleisti nuo baudų savaime nesupaprastina Komisijos vaidmens. Trečia, šiuolaikinių technologijų plitimo poveikį neutralizuoja kartelio dalyvių šiuo atžvilgiu taikytos techninės priemonės. Šioje byloje iš ginčijamo sprendimo 173–175 punktų akivaizdu, kad šalys šifravo atitinkamus dokumentus naudodamos kompiuterių programą, o visam susirašinėjimui, susijusiam su neteisėtu elgesiu, naudojo anonimines pašto dėžutes. Neįrodyta, kad ieškovė sistemingai atsisakinėjo taikyti šias priemones, nes byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad ji būtų ilgą laiką priešinusis. Be to, iš tų pačių įrodymų aišku, kad nors ieškovė nešifravo savo pranešimų ir nenaudojo anoniminių pašto dėžučių, su ja buvo bendraujama telefonu arba faksu, o ne elektroniniu paštu ar kita skaitmenine priemone.

85      Be to, jei spręsdama, kad padarytas pažeidimas, Komisija remiasi tik nagrinėjamų įmonių elgesiu rinkoje, šioms pakanka įrodyti, kad yra aplinkybių, leidžiančių kitaip pažvelgti į Komisijos nustatytus faktus ir pateikti kitokį tikėtiną aplinkybių paaiškinimą nei tas, kuriuo Komisija grindė Bendrijos konkurencijos taisyklių pažeidimą (šiuo klausimu žr. 2004 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją, T‑67/00, T‑68/00, T‑71/00 ir T‑78/00, Rink. p. II‑2501, 186 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

86      Kaip teigia ieškovė, ši taisyklė taikoma ir tuomet, kai įrodymų, kuriais remiasi Komisija, nepakanka. Tokiu atveju pateikti įrodymai neleidžia nepaliekant abejonių ir be papildomo aiškinimo patvirtinti pažeidimo (šiuo klausimu žr. 2007 m. rugsėjo 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Coats Holdings ir Coats prieš Komisiją, T‑36/05, Rink. p. II‑0000, 74 punktą).

87      Kitaip, nei teigia ieškovė, minėta taisyklė netaikoma visiems atvejams, kai pažeidimas nustatomas apie jį sprendžiant iš kitų faktų, remiantis netiesioginiais arba nerašytiniais įrodymais. Kalbant apie įrodinėjimo priemones, kuriomis galima remtis įrodant pažeidimą pagal EB 81 straipsnį, pagal Bendrijos teisę visų pirma reikia remtis laisvo įrodymų vertinimo principu (2004 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Dalmine prieš Komisiją, T‑50/00, Rink. p. II‑2395, 72 punktas). Minėta teismų praktika pagal analogiją taikytina ir EEE susitarimo 53 straipsniui.

88      Todėl net jei ieškovės nurodytos aplinkybės, darant prielaidą, kad jos įrodytos, gali būti reikšmingos bendrai vertinant visus Komisijos pateiktus įrodymus, vien jų nepakanka, kad atitinkama įmonė, pateikdama alternatyvų faktinių aplinkybių paaiškinimą, paneigtų Komisijos tvirtinimus.

89      Be to, jokia Bendrijos teisės norma ar bendrasis principas nedraudžia Komisijai vienos įmonės atžvilgiu remtis kitų dalyvavimu kartelyje kaltinamų įmonių pareiškimais. Kitu atveju Komisijos pareiga pateikti EB 81 straipsnio pažeidimo įrodymų būtų neįvykdoma ir nesuderinama su jos užduotimi prižiūrėti tinkamą šių teisės normų taikymą (85 punkte minėto Sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją 192 punktas). Minėta teismų praktika pagal analogiją taikytina ir EEE susitarimo 53 straipsniui.

90      Vis dėlto dalyvavimu kartelyje, kurio buvimas ginčijamas daugelio kitų kaltinamų įmonių, kaltinamos įmonės pareiškimai negali būti laikomi pakankamu tų kitų įmonių padaryto pažeidimo įrodymu, jeigu jie nėra pagrįsti kitais įrodymais; žinoma, reikalaujamas patvirtinimo kitais įrodymais lygis gali būti mažesnis atsižvelgiant į atitinkamų pareiškimų patikimumą (85 punkte minėto Sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją 219 ir 220 punktai).

91      Kalbant apie atskirų įrodymų įrodomąją galią, pažymėtina, kad vienintelis pateiktiems įrodymams vertinti svarbus kriterijus yra jų patikimumas (87 punkte nurodyto Sprendimo Dalmine prieš Komisiją 72 punktas).

92      Remiantis bendromis taisyklėmis įrodinėjimo srityje, dokumento patikimumas, taigi ir jo įrodomoji galia, priklauso nuo jo kilmės, parengimo aplinkybių, adresato ir turinio (2000 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją, T‑25/95, T‑26/95, T‑30/95–T‑32/95, T‑34/95–T‑39/95, T‑42/95–T‑46/95, T‑48/95, T‑50/95–T‑65/95, T‑68/95–T‑71/95, T‑87/95, T‑88/95, T‑103/95 ir T‑104/95, Rink. p. II‑491, 1053 ir 1838 punktai).

93      Kalbant apie pareiškimus, pažymėtina, kad ypač didelė įrodomoji galia gali būti suteikta tiems pareiškimams, kurie, pirma, yra patikimi, antra, padaryti įmonės vardu, trečia, pateikti asmens, kuris saistomas profesinės pareigos veikti šios įmonės vardu, ketvirta, prieštarauja pareiškėjo interesams, penkta, padaryti tiesioginio aplinkybių, apie kurias pranešama, liudininko ir, šešta, buvo pateikti raštu, apgalvotai ir po ilgų svarstymų (šiuo klausimu žr. 85 punkte nurodyto Sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją 205–210 punktus).

94      Nors iš esmės gali būti tam tikras nepasitikėjimas pagrindinių neteisėto kartelio dalyvių savanoriškais pareiškimais, atsižvelgiant į ieškovės nurodytą aplinkybę, kad šie dalyviai gali stengtis sumažinti savo įtaką darant pažeidimą ir padidinti kitų, prašymas taikyti pranešimą dėl bendradarbiavimo, kad būtų sumažinta bauda, nebūtinai skatina pateikti iškreiptus įrodymus apie kitus inkriminuojamo kartelio dalyvius. Iš tikrųjų bet koks mėginimas suklaidinti Komisiją gali turėti įtakos vertinant asmens nuoširdumą ir bendradarbiavimo besąlygiškumą, o tai savo ruožtu gali turėti įtakos jo galimybei visiškai pasinaudoti pranešimo dėl bendradarbiavimo nuolaidomis (šiuo klausimu žr. 2006 m. lapkričio 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Peróxidos Orgánicos prieš Komisiją, T‑120/04, Rink. p. II‑4441, 70 punktą).

95      Šiuo klausimu taip pat reikia pažymėti, kad neteisingos informacijos pateikimo galimos pasekmės yra dar sunkesnės, todėl, kaip yra aišku iš šio sprendimo 90 punkto, ginčijamas įmonės pareiškimas turi būti patvirtintas kitais įrodymais. Ši aplinkybė didina tikimybę, kad neteisingi pareiškimai bus nustatyti arba Komisijos, arba kitų atitinkamų įmonių.

96      Kalbant apie minėtų taisyklių taikymą šiai bylai, pirmiausia reikėtų pažymėti, kad, remiantis ginčijamame sprendime padarytomis išvadomis, bendrasis susitarimas buvo nerašytas susitarimas, apėmęs, pirma, Japonijos įmonių įsipareigojimą nesiskverbti į SĮDI projektų rinką Europos ekonominėje erdvėje (EEE), antra, Europos įmonių įsipareigojimą nesiskverbti į Japonijos SĮDI projektų rinką ir, trečia, Europos įmonių įsipareigojimą pranešti Japonijos įmonėms apie SĮDI projektus Europos šalyse, išskyrus „šalyse gamintojose“, ir įskaičiuoti šiuos projektus į bendrą „Europos“ kvotą, nustatytą GQ susitarime. Komisija mano, kad pranešimo ir apskaitos mechanizmo tikslas buvo pasiūlyti kompensaciją Japonijos įmonėms, kurias Europos įmonės laikė galimomis konkurentėmis EEE rinkoje.

97      Iš visų šio sprendimo 96 punkte nurodytų bendrojo susitarimo sudedamųjų dalių būtent tariamas Japonijos įmonių įsipareigojimas nesiskverbti į SĮDI projektų rinką EEE yra Komisijos ieškovėms pateikto kaltinimo pagrindas. Todėl būtent šis įsipareigojimas turi būti pakankamai įrodytas. Tačiau kitos bendrojo susitarimo sudedamosios dalys, jei būtų įrodytos, galėtų taip pat būti reikšmingi netiesioginiai įrodymai, leidžiantys nuspręsti apie atitinkamą Japonijos įmonių įsipareigojimą.

98      Ieškovė ginčija bendrojo susitarimo buvimą ir kad ji jame dalyvavo. Ji kritikuoja įvairių Komisijos ginčijamame sprendime nurodytų įrodymų įrodomąją galią ir nurodo kitus įrodymus, kurie, jos nuomone, leidžia manyti, kad bendrojo susitarimo nebuvo. Dėl to ieškovė mano, kad Komisija privalėjo sutikti su alternatyviu paaiškinimu, kodėl Japonijos gamintojų nebuvo SĮDI rinkoje EEE, susijusiu su teisinių, techninių ir komercinių patekimo į šią rinką kliūčių buvimu. Todėl, ieškovės nuomone, priimdama ginčijamą sprendimą, Komisija perkėlė įrodinėjimo pareigą, pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą ir viršijo savo įgaliojimus.

99      Komisija tvirtina, kad bendrojo susitarimo buvimas ir, konkrečiai kalbant, Japonijos įmonių įsipareigojimas nesiskverbti į EEE rinką yra patvirtinti įrodymų visuma, apimančia rašytinius įrodymus, įmonių pareiškimus, liudytojų parodymus ir įrodymus, susijusius su realiu kartelio veikimu.

100    Taigi norint išsiaiškinti, ar apskritai Komisijos pateikti įrodymai neginčijamai patvirtina bendrojo susitarimo buvimą, kurio negali paneigti ieškovės pateikti įrodymai, reikia įvertinti atitinkamų įrodymų patikimumą ir turinį.

101    Ieškovės kaltinimai nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimu ir kad Komisija viršijo savo įgaliojimus, grindžiami prielaida, jog Komisija neįrodė bendrojo susitarimo buvimo ir ieškovės dalyvavimo jame. Taigi, jeigu ieškovės argumentus, susijusius su pažeidimo buvo įrodymais ir ieškovės dalyvavimu jį darant, reikės atmesti, tai neabejotinai reikš, kad reikės atmesti ir kaltinimą dėl nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimo, ir kaltinimą Komisijai, kad viršijo savo įgaliojimus. O jeigu būtų konstatuota, kad ieškovės dalyvavimas darant tariamą pažeidimą ginčijamame sprendime neįrodytas, ši išvada savaime būtų pagrindas panaikinti ginčijamą sprendimą, kiek jis susijęs su ieškove.

 Dėl ABB pateiktų įrodymų

–       Šalių argumentai

102    Ieškovė nesutinka su tuo, kad įvairūs ABB pateikti įrodymai patvirtina bendrojo susitarimo buvimą.

103    Pirmiausia ieškovė teigia, kad apskritai ABB pateikti įrodymai turi menką įrodomąją galią, nes ABB taikytas sąlyginis atleidimas nuo baudos. Jos nuomone, ABB pareiškimai nebeprilygo parodymų davimui prieš save. Kita vertus, ABB galėjo būti daromas spaudimas atsakyti į Komisijos klausimus taip, kad būtų patvirtintas kartelio buvimas, atsižvelgiant į tai, kad bauda jai dar galėjo būti skirta nusprendus, kad ji nepakankamai bendradarbiauja. Todėl ABB pateiktus įrodymus reikėtų vertinti kritiškai.

104    Ieškovė taip pat abejoja kiekvieno iš ABB pateiktų įrodymų įrodomąja galia. Pirma, ieškovės teigimu, 2004 m. kovo 11 d. ABB pareiškimas, kuriuo patvirtinamas bendrojo susitarimo buvimas, yra nevienareikšmis, nes ABB pripažino ir tai, kad nebuvo jokio aiškaus susitarimo ir kad bendrasis susitarimas buvo grindžiamas faktinėmis aplinkybėmis, t. y. aplinkybe, kad Europos vartotojai tik ribotai pripažino Japonijos įmones ir kad norėdamos patekti į Europos rinką jos susidūrė su tam tikrais techniniais ir teisiniais sunkumais. Be to, pasak ABB, Japonijos gamintojai dalyvavo kartelyje tik tiek, kiek jis buvo susijęs su ne EEE teritorijomis.

105    Antra, ieškovė kelia klausimus dėl buvusio ABB darbuotojo M. parodymų, kuriuos jis davė per 2005 m. rugsėjo 23 d. pokalbį. Šiuo atžvilgiu ji nurodo, kad ABB noras pritarti Komisijos teorijai pasireiškė jos samdyto advokato pastangomis pakreipti M. parodymus taip, kad šis pripažintų, jog Japonijos gamintojų atėjimas į Europos rinką po kurio laiko galėjo tapti pelningas.

106    Ieškovė priduria, kad per pokalbį M. jau nebebuvo ABB darbuotojas, o tai reiškia, kad jis nebeprivalėjo veikti paisydamas šios įmonės interesų. Be to, tai, kad M. pakeitė savo parodymus, veikiau rodo jam darytą spaudimą, o ne jo norą pateikti tikslią informaciją.

107    Ieškovė taip pat teigia, kad M. parodymai dėl bendrojo susitarimo buvimo paremti nuogirdomis ir mažai įtikinami. Jos nuomone, M. nurodė nedalyvavęs sudarant bendrąjį susitarimą ir kad susitarimas nebuvo minimas tuose susitikimuose, kuriuose jis dalyvavo. Todėl minėti parodymai buvo pagrįsti M. asmenine nuomone dėl kartelio buvimo. Ieškovė šiuo atžvilgiu pažymi, jog darant prielaidą, kad bendrasis susitarimas buvo, galima tikėtis, kad, atsižvelgiant į tariamą jo svarbą, prašymus atleisti nuo baudų pateikusios įmonės būtų pateikusios vienalaikius tariamų įvykių įrodymus.

108    Kalbant apie M. parodymų turinį, ieškovė teigia, kad nors M. nurodė, jog užsienio rinkas apimančio susitarimo sudarymas leido manyti esant susitarimą, apimantį įvairių jo dalyvių šalis gamintojas, jis taip pat pabrėžė, kad nors Japonijos gamintojai būtų galėję patekti į Europos rinką, šios pastangos vis dėlto nebūtų komerciškai naudingos. Paskui 2005 m. spalio 4 d. ABB samdytas advokatas pateikė naują pareiškimą, kuriuo siekta patikslinti ankstesnius M. parodymus ir kuriuo oficialiai užfiksuotas bendrojo susitarimo buvimas. Ieškovės teigimu, šie du dalykai vienas kitam prieštarauja, todėl jais negalima remtis.

109    Trečia, ieškovė tvirtina, kad ABB darbuotojų W. ir P. parodymai yra neapibrėžti ir nepagrįsti spėjimai, grindžiami asmenine nuomone. Todėl kai W. buvo paklausta apie priežastis, dėl kurių Japonijos gamintojams nebuvo leidžiama dalyvauti Europos SĮDI konkursuose, jis nenurodė bendrojo susitarimo. Kita vertus, ankstesniuose savo parodymuose jis aiškino, kad dėl „didelių“ kliūčių į Europos rinką buvo sunku patekti.

110    Komisija ginčija ieškovės argumentų pagrįstumą.

–       Bendrojo Teismo vertinimas

111    Pirmiausia iš šio sprendimo 94 ir 95 punktų aišku, kad įrodymų, kuriuos pateikė įmonė, siekianti būti atleista nuo baudų, nebūtina iš karto vertinti atsargiai. Kalbant apie konkretų liudytojų parodymų atvejį, iš tiesų gali būti, kad tokios įmonės darbuotojai, iš kurių reikalaujama veikti paisant jos interesų, gali turėti bendrą norą pateikti kuo daugiau kaltę patvirtinančių įrodymų, nes jų bendradarbiavimas vykstant procedūrai irgi gali turėti teigiamos reikšmės jų profesinei ateičiai. Tačiau tokiu atveju šie darbuotojai taip pat supranta ir galimas neigiamas klaidingų įrodymų pateikimo pasekmes, kurios dar skaudesnės atsižvelgiant į patvirtinimo reikalavimą.

112    Kalbant apie M., ieškovė teisingai pažymi, kad buvęs darbuotojas iš principo nebeprivalo veikti paisydamas savo buvusio darbdavio interesų savanoriško bendradarbiavimo per administracinę procedūrą atveju. Tačiau ši aplinkybė taip pat reiškia, kad jis iš esmės nesuinteresuotas šiuo atžvilgiu pateikti klaidingus įrodymus. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad duodamas parodymus M. jau buvo išėjęs į pensiją. Todėl nėra akivaizdu, kad jo nebendradarbiavimas per administracinę procedūrą būtų jam sukėlęs neigiamų padarinių.

113    Be to, negalima tvirtinti, kad ABB pateikti parodymai negalėjo pakenkti ABB. Kadangi šie įrodymai pateikti prieš išsiunčiant pranešimą apie kaltinimus, nei ABB, nei jos darbuotojai ar buvęs darbuotojas negalėjo tiksliai žinoti būsimos ABB kaltinimų apimties ir turinio.

114    Kalbant apie įvairius ieškovės pateiktus įrodymus, pirma, jos 2004 m. kovo 11 d. pastabose, t. y. prieš pritaikant jai laikiną atleidimą nuo baudos, ABB aiškiai nurodė buvus bendrąjį susitarimą, pagal kurį dvi Japonijos įmonės neteikdavo pasiūlymų dėl Europos projektų, o Europos įmonės neteikdavo pasiūlymų dėl Japonijos projektų.

115    ABB tikrai nurodė, jog bendrasis susitarimas buvo pagrįstas aplinkybe, kad Japonijos gamintojai nebuvo gerai vertinami Europos klientų ir neišvengiamai susidūrė su tam tikromis kliūtimis Europos rinkoje. Tačiau iš jos 2004 m. kovo 11 d. pastabų aiškiai matyti, kad ji manė, jog atitinkamos Japonijos įmonės nesiaiškino šių kliūčių kilmės, o savo Europos partneriams įsipareigojo nesiskverbti į EEE rinką. Todėl patekimo į šią rinką kliūtys yra veiksnys, lėmęs minėto susitarimo sudarymą. Taip pat reikia pažymėti, kad tokia išvada nėra paradoksali, nes paprastai gamintojas pasidalijant rinkas, pavyzdžiui, tokias, kaip antai Komisijos šioje byloje nurodyta rinka, palieka konkurentams tas rinkas, kuriose jo paties padėtis yra silpna.

116    Be to, ABB tikrai nurodė, kad nebuvo jokio aiškaus susitarimo su Japonijos gamintojais dėl manipuliavimo konkursais, kainų nustatymo ir EEE projektų paskirstymo. Tačiau vertinant šį jos teiginį pagal jo kontekstą, pažymėtina, kad juo nurodomas nacionalinių rinkų paskirstymas Europos gamintojams arba SĮDI projektų paskirstymas EEE. Todėl jis nepaneigia bendro Japonijos gamintojų įsipareigojimo nesiskverbti į EEE rinką, aiškiai nurodyto ABB, buvimo. Be to, ABB teiginiai nėra nenuoseklūs. Kadangi, ABB nuomone, Japonijos įmonės įsipareigojo nesiskverbti į EEE rinką, joms nebūtų reikėję sudaryti išsamių susitarimų su Europos gamintojais dėl SĮDI projektų paskirstymo šioje rinkoje.

117    Atsižvelgiant į visa tai, kas nurodyta, reikia daryti išvadą, kad 2004 m. kovo 11 d. ABB pareiškimai nėra dviprasmiški ir kad jie suteikia informacijos, rodančios bendrojo susitarimo buvimą.

118    Antra, ABB samdytas advokatas iš tiesų tam tikru momentu įsiterpė į pokalbį su M., kad pasakytų šiam, jog Japonijos gamintojams gali būti naudinga skverbtis į Europos rinką, tačiau tai, panašu, M. neįtikino. Todėl reikia konstatuoti, kad M. suabejojo tokio elgesio komercine nauda, ir būtina atsižvelgti į šią aplinkybę vertinant jo parodymų turinį. Tačiau ieškovė nepaaiškina, kaip šis ABB samdyto advokato įsiterpimas paveikė M. parodymų patikimumą kitais klausimais.

119    Be to, ieškovė teisingai tvirtina, kad panašu, jog M. parodymai nebuvo iš anksto gerai apmąstyti ir kad jie nebuvo pakeisti po apmąstymų ir papildomo patikrinimo. Parodymai buvo duoti žodžiu ir nėra aišku, kokius klausimus Komisija prieš tai raštu uždavė M., nei tai, ar M. paskui patikrino ir pakeitė pareiškimus apie bendrąjį susitarimą ir patekimo į EEE rinką kliūtis.

120    Vis dėlto ieškovė nepateikia jokių įrodymų, patvirtinančių, kad bet kokį M. parodymų pakeitimą galėjo paskatinti kokia nors forma jam daromas spaudimas.

121    Ieškovės teiginį, kad M. parodymai tebuvo paremti nuogirdomis, reikia atmesti. M. buvo vienas iš ABB atstovų kartelyje nuo 1988 m. iki 2002 m., t. y. beveik visą kartelio veikimo laiką, o pati ABB buvo viena iš pagrindinių kartelio dalyvių. Taigi M. buvo tiesioginis ir privilegijuotas atskleistų aplinkybių liudininkas.

122    Šiuo atžvilgiu reikia pripažinti, kad M. savo parodymais patvirtino nedalyvavęs sudarant bendrąjį susitarimą. Be to, klausiamas, ar bendrojo susitarimo tema buvo aptariama susitikimuose, kuriuose jis dalyvavo, M. atsakė, kad tai nebuvo būtina, nes bendrasis susitarimas ir taip veikė. Tačiau ši aplinkybė nesumenkina M. parodymų įrodomosios galios. Pirma, liudininkas laisvai gali pateikti tęstinio reiškinio įrodymų, net jei nedalyvavo nuo pat jo pradžių. Antra, nors M. nurodė, kad bendrojo susitarimo klausimas nebuvo tiesiogiai aptariamas per susitikimus, kuriuose jis dalyvavo, iš jo parodymų matyti, kad, jo nuomone, taip buvo todėl, jog minėto susitarimo turinys kartelio dalyviams buvo žinomas, pripažintas ir jų įgyvendinamas be tiesioginių diskusijų.

123    Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad gamintojų grupės įsipareigojimas nesiskverbti į kitai grupei priskirtą rinką, kuriuo Komisija kaltina Japonijos gamintojus, yra pagrįstas paprasta koncepcija, kurią labai nesunku įgyvendinti. Šiam įgyvendinimui iš principo nereikia atitinkamų įmonių abipusių veiksmų. Taigi toks įsipareigojimas gali egzistuoti kaip žodinis susitarimas, o tai mažina jo atskleidimo riziką. Šiuo klausimu Komisija ginčijamo sprendimo 170–176 konstatuojamosiose dalyse nurodė, jog nagrinėjamu atveju kartelio dalyviai ėmėsi organizacinių ir techninių atsargumo priemonių, kad išvengtų jo atskleidimo.

124    Kalbant apie M. parodymų turinį, pažymėtina, jog šis pareiškė, kad tarp Japonijos ir Europos gamintojų buvo susitarimas dėl abipusės namų rinkų apsaugos, sudarytas dar prieš GQ susitarimą, kad toks susitarimas buvo būtina sąlyga, norint sudaryti susitarimus dėl kitų regionų, o jo taisyklių laikymasis reiškė, kad Japonijos gamintojai nesiskverbs į Europos gamintojų namų rinką, net jei techniniu požiūriu būtų galėję tai daryti. Šiuo klausimu M. taip pat paaiškino pranešimo ir projektų apskaitos mechanizmą ir tai, kad SĮDI projektai gamintojų šalyse nebuvo aptariami tarp dviejų gamintojų grupių ir neįskaičiuojami į GQ susitarime numatytas kvotas.

125    Kaip buvo nurodyta šio sprendimo 118 punkte, M. nebuvo tikras dėl Japonijos įmonių komercinio suinteresuotumo skverbtis į Europos SĮDI rinką. Vis dėlto M. pozicija, kuriai pritarė ir P., neturi įtakos aplinkybei, kad, remiantis keturių ABB liudytojų ir paties ABB parodymais, Japonijos įmonės buvo įsipareigojusios nesiskverbti į EEE rinką, nors techniniu požiūriu ir galėjo tai daryti.

126    Šiuo klausimu taip pat reikėtų pažymėti, kad galimas Japonijos gamintojų komercinio suinteresuotumo tam tikru metu skverbtis į EEE rinką nebuvimas dar nereiškia, kad toks susitarimas, pavyzdžiui, bendrasis susitarimas, neturi prasmės. Iš tikrųjų toks susitarimas gali, pirma, panaikinti esamą skverbimosi į atitinkamas rinkas riziką ateityje pasikeitus konkurencinei padėčiai ir taip užtikrinti ilgalaikį dviejų gamintojų grupių saugumą, stabilizuojant jų atitinkamą privilegijuotą padėtį. Antra, toks susitarimas gali būti dviejų grupių tarpusavio pasitikėjimo pagrindas. Remiantis M. parodymais, toks pasitikėjimas buvo būtinas norint įgyvendinti kartelį visame pasaulyje.

127    Atsižvelgiant į visa tai, kas nurodyta, reikia daryti išvadą, kad M. parodymai yra bendrojo susitarimo buvimo įrodymai.

128    Trečia, priešingai, nei tvirtina ieškovė, Wi. nurodė, kad tai, jog Japonijos įmonių nebuvo Europos rinkoje, lėmė Japonijos ir Europos rinkų apsaugos sistema, pagrįsta tuo, jog nė viena gamintojų grupė nenori, kad kita grupė veiktų jos namų rinkoje. Be to, P. spontaniškai nurodė bendrąjį susitarimą su Japonijos įmonėmis, pagal kurį šios įsipareigojo nedalyvauti Europos rinkoje, o Europos įmonės įsipareigojo nedalyvauti Japonijos rinkoje. Taigi Wi. ir P. parodymų negalima laikyti nepagrįstais spėjimais; atvirkščiai, tai yra įrodymai, patvirtinantys bendrojo susitarimo buvimą.

129    Ta pati išvada taikoma ir paskutiniams, V.‑A. duotiems parodymams, pateiktiems ABB iniciatyva. Paklaustas apie Europos ir Japonijos gamintojų bendrojo susitarimo buvimą, V.‑A. nurodė Japonijos ir Europos gamintojų susitarimą, pagal kurį Europos įmonės susitarė „nepulti“ Japonijos įmonių Japonijos rinkoje, ir atvirkščiai. Be to, V.‑A. prisipažino dalyvavęs Europos įmonių ir vienos Japonijos įmonės atstovo pokalbyje būtent dėl šio susitarimo laikymosi, inicijuotame dėl Japonijos įmonių mėginimų skverbtis į Europos rinką.

130    Reikia konstatuoti, kad ABB pateikti pareiškimai ir parodymai gali įrodyti bendrąjį susitarimą, nes šis susitarimas buvo nurodytas, apibūdintas esminis jo turinys ir pateikta informacija apie jo trukmę ir dalyvius.

131    Be to, ABB pateikti įrodymai yra nuoseklūs, kalbant apie bendrojo susitarimo buvimą ir esminį turinį. Nors požiūris dėl Japonijos įmonių skverbimosi į Europos rinką komercinės naudos skyrėsi, ši aplinkybė nagrinėjamu atveju neturi reikšmės atsižvelgiant į pareiškimus, susijusius su bendrojo susitarimo buvimu, kaip tai buvo nurodyta šio sprendimo 125 punkte.

132    Be to, ABB pareiškimai pateikti įmonės vardu ir iš jų turinio matyti, kad jie grindžiami vidiniais tyrimais ir pokalbiais su šios įmonės darbuotojais. Todėl jiems reikia suteikti tam tikrą įrodomąją galią.

133    Keturių atitinkamų liudininkų parodymai yra patikimi, nes juos pateikė tiesioginiai juose nurodytų aplinkybių liudininkai, ir iš šios bylos aplinkybių negalima daryti išvados, kad minėti liudininkai buvo raginami pateikti klaidinančius parodymus. Todėl juos reikia laikyti turinčiais didelę įrodomąją galią.

134    Tačiau remiantis šio sprendimo 90 punkte nurodyta teismo praktika, ABB pateiktų pareiškimų ir parodymų turinys bet kuriuo atveju turi būti patvirtintas kitais įrodymais.

 Dėl ABB įrodymų patvirtinimo

–       Šalių argumentai

135    Ieškovė tvirtina, kad Komisija ginčijamame sprendime pakankamai nepatvirtina ABB pateiktų įrodymų ir visų pirma nenurodo jokių įrodymų, kurie būtų to paties laikotarpio kaip ir bylos aplinkybės.

136    Pirma, Fuji teiginys, kad ji žinojo apie bendrąjį susitarimą, pareikštas atsakant į pranešimą apie kaltinimus, nėra pagrįstas nei paaiškintas, todėl atspindi tik vienašalę Fuji nuomonę. Be to, išreiškiant šią nuomonę nenurodyta, ar tik Fuji buvo įtariamo susitarimo dalyvė, ar tai buvo tik Europos gamintojų, ar ir Japonijos gamintojų susitarimas. Be to, savo 2006 m. liepos 11 d. prašyme atleisti nuo baudų Fuji nepaminėjo bendrojo susitarimo buvimo. Šis susitarimas nepaminėtas ir penkiuose Fuji darbuotojų parodymuose, kuriuos pateikė ši įmonė.

137    Ieškovės nuomone, paskesni Fuji pareiškimai, kuriais tariamai patvirtinamas bendrojo susitarimo buvimas, visų pirma Fuji 2006 m. lapkričio 21 d. pareiškimas, jai nebuvo pateikti, todėl į juos negalima atsižvelgti.

138    Be to, menką Fuji pateiktos informacijos įrodomąją galią patvirtina aplinkybė, kad Komisija už informacijos atskleidimą nesumažino jai baudos.

139    Antra, kalbant apie išvadą, kad Alstom ir Areva neginčijo bendrojo susitarimo buvimo ir kad VA TECH jo atvirai neneigė, ieškovė teigia, kad tylėjimo prilyginimas pripažinimui aiškiai pažeidžia teisę neduoti parodymų prieš save ir pagrindinius įrodinėjimo principus. Be to, praktiniu požiūriu bendrojo susitarimo buvimas buvo iš esmės nesvarbus Europos gamintojams, todėl jų tylėjimo reikėjo tikėtis. Procedūriniu požiūriu ieškovė pažymi: kadangi negalėjo susipažinti su atitinkamais dokumentais, ji negalėjo patikrinti Komisijos teiginio. Be to, ieškovė mano, kad VA TECH iš tikrųjų ginčijo bendrojo susitarimo buvimą.

140    Trečia, ieškovė teigia, kad vien jos dalyvavimas susitikimuose su Europos gamintojais dėl GQ susitarimo neturi reikšmės, kiek tai susiję su bendrojo susitarimo buvimu.

141    Komisija ginčija ieškovės argumentų pagrįstumą.

–       Bendrojo Teismo vertinimas

142    Kalbant, pirma, apie Fuji pateiktus įrodymus, iš šio sprendimo 51–53 punktų aišku, kad pastabomis, kurios nebuvo pateiktos ieškovei, konkrečiai kalbant, 2006 m. lapkričio 21 d. Fuji pastabomis, negalima remtis kaip kaltinimus patvirtinančiais įrodymais. Todėl šios pastabos negali patvirtinti ABB pateiktų įrodymų turinio.

143    Tačiau atsakydama į pranešimą apie kaltinimus, kurio atitinkama ištrauka buvo pateikta ieškovei, Fuji nurodė žinanti apie bendrąjį susitarimą, pagal kurį Japonijos gamintojai įsipareigojo nebandyti skverbtis į Europos rinką, ir patikslino, kad pagrindinė Fuji neveikimo EEE rinkoje priežastis buvo ta, kad ji nebuvo rimta ir patikima SĮDI tiekėja Europoje.

144    Reikia pripažinti, kad šis pareiškimas yra santykinai netikslus, nes Fuji tik nurodė Japonijos gamintojų įsipareigojimą nesiskverbti į Europos rinką. Tačiau taip Fuji patvirtino esminį iš ABB pateiktų įrodymų išplaukiantį faktą, kuriuo Komisija kaltina Japonijos gamintojus. Taigi aptariamas pareiškimas nėra bereikšmis šioje byloje. Juo labiau kad Fuji žinių ribotumas gali būti paaiškinamas jos antraeiliu vaidmeniu kartelyje ir ypač aplinkybe, kad, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 150 konstatuojamosios dalies, Fuji buvo vienintelė Japonijos įmonė, kuri nepriklausė Japonijos gamintojų grupės, atsakingos, be kita ko, už veiksmų tarp dviejų gamintojų grupių suderinimą pagal GQ susitarimą, komitetui.

145    Dėl Fuji darbuotojų Teismas pažymi, kad šie darbuotojai neginčijo bendrojo susitarimo buvimo, tačiau šiuo atžvilgiu tiesiog nieko nesakė. Todėl Fuji darbuotojų parodymų turinys neleidžia suabejoti Fuji pareiškimo atsakant į pranešimą apie kaltinimus įrodomąja galia.

146    Kalbant apie prašymo atleisti nuo baudų turinį, pažymėtina, kad iš Pranešimo dėl bendradarbiavimo 21 punkto aišku, jog tam, kad Komisija galėtų sumažinti baudą, atitinkami įrodymai turi turėti didelę įrodomąją galią Komisijos jau turimų įrodymų atžvilgiu. Todėl pateikdama pašymą sumažinti baudas jau po atsakymo į pranešimą apie kaltinimus išsiuntimo šį prašymą pateikianti įmonė gali atkreipti didesnį dėmesį į įrodymus, kurie, jos nuomone, iki šiol nebuvo pakankamai patvirtinti, kad suteiktų jiems didesnę įrodomąją galią. Ši aplinkybė gali paaiškinti, kodėl atitinkama įmonė nepamini įrodymų, kurie, jos nuomone, buvo patvirtinti kitais anksčiau pateiktais įrodymais.

147    Be to, atsižvelgiant į Pranešimo dėl bendradarbiavimo 21 punkto tekstą, negalima atmesti galimybės, kad pateikus tam tikrą įrodomąją galią turinčių įrodymų, susijusių su anksčiau jau kitais įrodymais įrodytomis aplinkybėmis, bauda nebus sumažinta.

148    Antra, iš VA TECH apklausos protokolo transkripcijos aišku, kad ji per tą apklausą aiškiai ginčijo bendrojo susitarimo buvimą. Todėl Komisijos teiginys, kad taip nėra, yra nepagrįstas.

149    Kalbėdama apie Alstom ir Areva tariamai neutralią poziciją Komisija teigia nesirėmusi šiuo veiksniu, kai darė išvadą dėl bendrojo susitarimo buvimo, o jį tik pažymėjo. Nors šį vertinimą patvirtina ginčijamo sprendimo 125 konstatuojamoji dalis, kurioje nepripažįstama Alstom, Areva ir VA TECH pozicijas patvirtinanti reikšmė, priešingai Fuji pareiškimams, patvirtinantiems bendrojo susitarimo buvimą, jį paneigia minėto sprendimo 255 konstatuojamoji dalis, kurioje Komisija nurodo, kad tam tikri Europos gamintojai netiesiogiai pripažino bendrąjį susitarimą. Bet kuriuo atveju neutrali Alstom ir Areva pozicija negali būti vertinama kaip bendrojo susitarimo buvimo įrodymas. Iš tikrųjų, atsižvelgiant į Komisijai tenkančią įrodinėjimo pareigą procedūroje dėl EB 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio taikymo, jeigu įmonė neginčija faktinių aplinkybių, tai nereiškia, kad šios aplinkybės yra įrodytos.

150    Trečia, kaip teigia ieškovė, vien tai, kad ji dalyvavo GQ susitarime, dar nėra bendrojo susitarimo buvimo įrodymas. Svarbu tai, ar, kaip teigia Komisija, šį susitarimą įvairūs jo dalyviai įgyvendino tuo pačiu metu kaip ir GQ susitarimą ir ar jį įgyvendino kartu su GQ susitarimu.

151    Ketvirta, iš ginčijamo sprendimo 127 konstatuojamosios dalies matyti, kad 2002 m. liepos 10 d. susitikime, kuriame buvo aptariamas kartelio veikimo metodų keitimas po to, kai Siemens ir Hitachi vėl prie jo prisijungė, Alstom pateikė pasiūlymą, pagal kurį Europos gamintojai turėjo likti Europoje, o Japonijos gamintojai – Japonijoje ir nemėginti skverbtis į Europos rinką. Be to, minėtoje konstatuojamojoje dalyje nurodoma, jog vėlesniame 2002 m. liepos 15 d. susitikime Hitachi atstovas pareiškė, kad ši įmonė atmeta minėtą pasiūlymą, kad Europos gamintojai reagavo pažymėdami, jog Europa, įskaitant Vidurio ir Rytų Europą, yra jų rinka, ir kad jie ketina išlaikyti Vakarų Europoje taikomas kainas, ir taip pat pabrėžė, kad šis klausimas dar bus aptartas vėliau, nors tai ir neįvyko.

152    Iš pirmo žvilgsnio šis 2002 m. liepos 10 d. ir 15 d. susitikimų apibendrinimas, pagrįstas Hitachi pateiktais įrodymais, leidžia manyti, jog Alstom iš tikrųjų pateikė pasiūlymą sudaryti naują susitarimą, kurį Hitachi atmetė, ir šis pasiūlymas nebuvo vėliau aptariamas, o tai reikštų, kad bent nuo 2002 m. liepos mėn. nebuvo jokio susitarimo dėl Japonijos gamintojų elgesio EEE rinkoje.

153    Vis dėlto 2002 m. liepos 15 d. susitikimo apibendrinimas rodo, pirma, kad Hitachi atmetė ne pačią rinkų pasidalijimo idėją, o konkretų Alstom pasiūlymą. Antra, šiame apibendrinime nurodyta, kad Hitachi pažymėjo, jog Europos gamintojų reikalavimai apima Vidurio ir Rytų Europą, o tai reiškia, kad jos prieštaravimas buvo susijęs būtent su šiuo konkrečiu aspektu, o ne su situacija Vakarų Europoje.

154    Be to, reikėtų pažymėti, kad tai, jog Alstom pateikė nagrinėjamą pasiūlymą, leidžia suabejoti ieškovės argumentais dėl konkurencijos EEE rinkoje. Manant, kad Japonijos gamintojai, kaip tvirtina ieškovė, nebuvo vertinami kaip realūs konkurentai EEE rinkoje dėl neįveikiamų patekimo į rinką kliūčių, susitarimas dėl šios rinkos iš tikrųjų būtų buvęs nereikalingas. Tokiu atveju Europos gamintojai, žinodami apie šią jų privilegijuotą padėtį Europos rinkoje, nebūtų turėję jokio intereso pasiūlyti tokį susitarimą. Tačiau iš Hitachi pateikto apibendrinimo matyti, kad Alstom pasiūlymas apėmė tiek EEE rinką, tiek Vidurio ir Rytų Europos rinkas.

155    Taigi reikia pripažinti pagrįstu aiškinimą, kad per 2002 m. liepos 10 d. susitikimą Alstom pasiūlė išplėsti Komisijos nurodytą bendrąjį susitarimą, apimant Vidurio ir Rytų Europos valstybes.

156    Penkta, kaip pažymėta ginčijamo sprendimo 131 konstatuojamojoje dalyje, EQ susitarimo turinys yra tam tikru mastu reikšmingas, nes jis susijęs su bendrojo susitarimo buvimu.

157    Pagal EQ susitarimo 2 priedo „E (E‑Members)“ dalies 4 punktą Europos gamintojai „nusprendžia pranešti apie Europos projektus [Japonijos gamintojų grupei]“. Iš 2 priedo konteksto matyti, kad informacija turėjo būti pateikta prieš paskiriant atitinkamą SĮDI projektą.

158    Ši aplinkybė leidžia tam tikra dalimi atmesti ieškovės argumentus, nes padeda suprasti, jog Europos gamintojai manė, kad Japonijos gamintojams gali būti įdomu sužinoti bent jau apie tam tikrų SĮDI projektų paskirstymo procedūrą EEE ir kad todėl jie buvo potencialūs konkurentai dėl šių projektų.

159    Vis dėlto nei EQ susitarimas, nei kiti Komisijos pateikti įrodymai nepatvirtina, kad aptariamą mechanizmą įgyvendino Europos gamintojai ar kad Japonijos gamintojai žinojo apie šį mechanizmą. Todėl EQ susitarimas tėra rodiklis, kaip Europos gamintojai suvokė Japonijos įmones.

160    Atsižvelgiant į visa tai, kas nurodyta, reikia daryti išvadą, pirma, kad Fuji teiginys jos atsakyme į pranešimą apie kaltinimus veikiau patvirtina ABB pateiktus įrodymus dėl bendrojo susitarimo buvimo; tačiau jo įrodomoji galia yra nedidelė. Alstom 2002 m. liepos 10 d. susitikime pateiktas pasiūlymas irgi yra įrodymas, kad per susitikimą bendrasis susitarimas buvo. Be to, EQ susitarimo turinys yra rodiklis, leidžiantis manyti, kad Japonijos gamintojai buvo laikomi realiais konkurentais dėl tam tikrų SĮDI projektų tiekimo EEE, kaip tvirtina Komisija.

161    Antra, nei VA TECH, Alstom ar Areva pozicija dėl bendrojo susitarimo buvimo, nei vien tai, kad ieškovė dalyvavo susitikimuose dėl GQ susitarimo, nėra įrodymai, kurie patvirtintų ABB pateiktus įrodymus dėl bendrojo susitarimo buvimo.

 Dėl pranešimo ir apskaitos mechanizmo

–       Šalių argumentai

162    Pirma, ieškovė tvirtina, kad Komisijos argumentas, susijęs su pranešimo ir projektų valdymo mechanizmu, yra pagrįstas teiginiu, kad Japonijos gamintojai buvo suvokiami kaip galimi konkurentai EEE SĮDI rinkoje. Šiuo teiginiu leido suabejoti aiškus VA TECH teiginys, kad Europos gamintojai praktiškai negalėjo siūlyti savo gaminių Japonijoje, ir atvirkščiai, M. parodymai, iš kurių aišku, kad patekti į Europos rinką Japonijos įmonėms nebuvo komerciškai naudinga. Todėl teiginiai, susiję su pranešimo ir projektų apskaitos mechanizmu, grindžiami faktiniu požiūriu akivaizdžiai klaidinga prielaida. Be to, šiomis aplinkybėmis Komisijos argumentas, kad projektų apskaitos faktas rodo kliūčių patekti į Europos rinką nebuvimą, todėl ir bendrojo susitarimo buvimą, yra nekonkretus.

163    Antra, ieškovė teigia, kad Komisijos teiginiai, susijęs su pranešimo ir projektų apskaitos mechanizmu, pakankamai neįrodyti. Jos nuomone, Komisija savo teiginius grindžia tuo, kad Japonijos gamintojai buvo sistemingai informuojami apie SĮDI projektus Europos šalyse, išskyrus šalis gamintojas, kad būtų lengviau juos įtraukti į bendrą „Europos“ kvotą. Tačiau įrodymai, išskyrus ABB pareiškimus, kuriais rėmėsi Komisija, nepatvirtina nei sistemingų pranešimų pobūdžio, nei kokio nors skirtumo tarp šalių gamintojų ir kitų Europos šalių.

164    Šiuo atžvilgiu ieškovė pirmiausia teigia, kad ji nebuvo EQ susitarimo šalis ir kad todėl jį galima laikyti tik vienašaliu Europos gamintojų sprendimu. Be to, jos nuomone, to susitarimo 2 priede nenumatyti sistemingi pranešimai Japonijos gamintojams, atvirkščiai, tokia galimybė atmetama, nes Europos gamintojams leidžiama patiems nuspręsti, ar pranešti apie Europos projektus. Taip pat minėtame priede nenumatyta Europos projektus įtraukti į bendrą „Europos“ kvotą.

165    Be to, ABB pateiktas SĮDI projektų sąrašas yra ABB parengtas dokumentas, kuris nebuvo atskleistas kitiems kartelio dalyviams. Todėl, ieškovės nuomone, šis sąrašas nėra sistemingų pranešimų Japonijos įmonėms apie Europos SĮDI projektus įrodymas.

166    Galiausiai iš Hitachi prašymo atleisti nuo baudų ištraukos, pagal kurią Siemens reguliariai siųsdavo lentelę, kurioje buvo apibendrinami Europos ir Japonijos įmonėms paskirstyti SĮDI projektai, nėra aišku, ar nagrinėjami mainai buvo susiję su Europos SĮDI projektais, o šio teiginio kontekstas leidžia manyti, kad taip nebuvo. Kalbant apie Hitachi atsakyme į pranešimą apie kaltinimus esantį teiginį, kad pranešimas buvo naudojamas siekiant palengvinti apskaitą, pažymėtina, kad šio teiginio nepatvirtino joks kitas Japonijos gamintojas ir jam netgi konkrečiai prieštarauja ieškovė ir Fuji, o pastaroji nurodė, kad informacija apie Europos SĮDI projektų paskirstymą nebuvo sistemingai teikiama Japonijos gamintojams.

167    Trečia, ieškovė teigia, kad Komisijos apibūdintas pranešimo ir projektų apskaitos mechanizmas yra sudėtingas ir nebuvo taikomas savaime. Todėl mažai tikėtina, kad mechanizmas nebuvo paminėtas GQ susitarime ar kuriame nors kitame bylos aplinkybių laikotarpio dokumente.

168    Ketvirta, net darant prielaidą, kad kai kurie Europos projektai buvo įtraukiami į bendrą „Europos“ kvotą, numatytą GQ susitarime, ši aplinkybė nerodo, kad ieškovė padarė pažeidimą. Ieškovės nuomone, apskaita galėjo duoti rezultatų tik ne EEE teritorijoje, nes Japonijos gamintojai įgijo teisę į daugiau projektų už šios erdvės ribų. Tai nereiškia EB 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimo.

169    Komisija ginčija ieškovės argumentų pagrįstumą.

–       Bendrojo Teismo vertinimas

170    Pirmiausia Teismas pažymi, kad Komisijos teiginiai, susiję su pranešimo ir projektų apskaitos mechanizmu, nėra grindžiami vien prielaida, kad Japonijos gamintojai buvo laikomi tikėtinais konkurentais EEE rinkoje. Komisija mano surinkusi šį mechanizmą patvirtinančių įrodymų. Todėl reikia išnagrinėti Komisijos pateiktų įrodymų įrodomąją galią, siekiant įvertinti, ar jais pakankamai įrodytas pranešimo ir projektų apskaitos mechanizmo buvimas, nepaisant kai kurių atitinkamų įmonių teiginių.

171    Reikėtų pažymėti, kad duodamas parodymus M. aiškiai patvirtino pranešimo ir projektų apskaitos mechanizmo buvimą. Jis taip pat nurodė, kad šis mechanizmas nebuvo taikomas SĮDI projektams šalyse gamintojose, t. y. Japonijoje ir tam tikrose Europos valstybėse. Kita vertus, jis neteigė, jog šio mechanizmo tikrumu ar reikšme leido suabejoti aplinkybė, kad, jo nuomone, Japonijos įmonės nebuvo komerciškai suinteresuotos ateiti į EEE rinką.

172    Mechanizmo, pagal kurį SĮDI projektų vertė EEE buvo įtraukiama į GQ susitarime nustatytą pasaulinę kvotą, buvimas taip pat patvirtintas ABB pareiškimais.

173    Kalbant apie EQ susitarimą, šio sprendimo 157 punkte pažymėta, kad jo 2 priedo „E (E‑Members)“ dalies 4 punktas buvo susijęs su galimu informacijos perdavimu prieš paskirstant atitinkamus SĮDI projektus. Tačiau ta nuostata nebuvo susijusi su jau skirtų projektų stebėjimu. Todėl nors šios sąlygos turinys leidžia manyti, kad Japonijos gamintojai buvo laikomi tikėtinais konkurentais tiekiant tam tikrus SĮDI projektus EEE, joje numatytos priemonės nepriskirtinos Komisijos nurodytam pranešimo ir apskaitos mechanizmui. Taigi EQ susitarimo 2 priedas neturi reikšmės įrodinėjant šį mechanizmą.

174    Be to, kaip teigia ieškovė, iš ABB pateikto projektų sąrašo nėra akivaizdu, kad apie SĮDI projektus EEE buvo reguliariai pranešama Japonijos gamintojams. Todėl tai irgi nėra pranešimo ir projektų apskaitos mechanizmo įrodymas.

175    Dėl Hitachi pateiktų įrodymų reikia pažymėti, jog pareiškimas, kad Siemens nuolat platindavo lenteles, rodančias dalies SĮDI projektų paskyrimą atskiriems kartelio dalyviams, skaitomas atsižvelgiant į prieš pat jį esančius sakinius, yra susijęs su SĮDI projektais ne EEE. Todėl šis pareiškimas nereikšmingas vertinant Komisijos nurodyto pranešimo ir apskaitos mechanizmo, susijusio SĮDI projektais EEE, buvimą.

176    Tačiau atsakydama į pranešimą apie kaltinimus Hitachi pareiškė, kad prieš jai pasitraukiant 1999 m. iš kartelio Europos gamintojai pateikdavo Japonijos gamintojams informaciją apie Europoje tieksimus SĮDI projektus, kad būtų atsižvelgta į šiuos projektus nustatant abiem gamintojų grupėms pagal GQ susitarimą skirtinų SĮDI projektų ne EEE kvotas.

177    Šis pareiškimas aiškiai patvirtina Komisijos nurodyto pranešimo ir apskaitos mechanizmo buvimą iki 1999 metų. Be to, jo įrodomoji galia yra didelė dėl dviejų priežasčių. Pirma, minėtas pareiškimas prieštarauja Hitachi interesams, nes jis patvirtina ryšį tarp slaptos veiklos EEE ir Japonijos gamintojų, todėl yra kaltinimus patvirtinantis įrodymas. Antra, iš atitinkamos atsakymo į pranešimą apie kaltinimus ištraukos matyti, kad Hitachi nesuprato, kokią išvadą galima buvo daryti iš minėto pareiškimo.

178    Be to, kaip pažymėta šio sprendimo 55 punkte, Hitachi papildomame atsakyme į pranešimą apie kaltinimus nepakeitė pareiškimų, susijusių su pranešimo ir projektų apskaitos mechanizmu, faktinio turinio.

179    Fuji atsakyme į pranešimą apie kaltinimus nurodė, kad informacija apie SĮDI projektų pasidalijimą Europos valstybėse, kuriose nebuvo taikomas GQ susitarimas, Japonijos gamintojams nebuvo reguliariai teikiama, todėl Fuji nežinojo apie EQ susitarimo veikimą. Pranešimo ir projektų apskaitos mechanizmo buvimą ginčijo ir ieškovė, kaip visų pirma yra aišku iš jos apklausos protokolo fragmento.

180    Vis dėlto reikėtų pažymėti, kad Fuji ir ieškovės pozicijos neprieštarauja jų interesams, nes jomis siekiama paneigti bet kokį EB 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimą. Todėl jų įrodomoji galia yra mažesnė nei atitinkamų ABB ir Hitachi pateiktų įrodymų.

181    Be to, antraeilis Fuji vaidmuo kartelyje, kaip nurodyta šio sprendimo 144 punkte, gali paaiškinti kodėl Fuji nebuvo teikiama visa Europos gamintojų informacija. Ši aplinkybė taip pat sumenkina Fuji pareiškimų šiuo klausimu patikimumą, palyginti su ABB ir Hitachi, kurios buvo atitinkamų grupių komitetų narės, todėl glaudžiau susijusios su aptariamo kartelio veikimu, pateiktais įrodymais.

182    Be to, nors Komisijos nurodytam po atitinkamų SĮDI projektų paskirstymo veikiančiam pranešimo ir apskaitos mechanizmui reikėjo tam tikrų įgyvendinimo priemonių, jos nebuvo labai sudėtingos, nes tai iš esmės buvo Europos grupės tam tikrų duomenų pranešimas Japonijos grupei, kuris vyko kartu su GQ susitarime numatytu pranešimu apie SĮDI projektus ne EEE. Todėl nėra akivaizdu, kad tokioms priemonėms būtinai reikėjo rašytinių taisyklių, turint omenyje dar ir antikonkurencinio susitarimo šalių troškimą sumažinti šio susitarimo atskleidimo riziką.

183    Atsižvelgiant į visa tai, kas nurodyta, reikia daryti išvadą, kad pranešimo ir projektų apskaitos mechanizmas pakankamai įrodytas ABB pateiktais įrodymais, patvirtintais Hitachi pareiškimais jos atsakyme į pranešimą apie kaltinimus.

184    Priešingai, nei tvirtina ieškovė, iš pirmesniame punkte nurodytų įrodymų negalima daryti išvados, kad pranešimo ir apskaitos mechanizmas veikė nereguliariai ir savanoriškai. Nors ABB ir Hitachi pareiškimuose bei M. parodymuose šis klausimas aiškiai neminimas, iš minėtuose dokumentuose vartojamų formuluočių aiškiai matyti, kad pranešama buvo reguliariai, apie visus dalyvius ir visus projektus. Kaip buvo paaiškinta šio sprendimo 181 punkte, Fuji pareiškimai šiuo klausimu yra mažiau patikimi, nei ABB ir Hitachi pateikti įrodymai. Be to, šio sprendimo 173 punkte buvo nurodyta, kad EQ susitarimo 2 priedas nebuvo susijęs su Komisijos nurodytu pranešimo ir apskaitos mechanizmu, todėl jis šiuo klausimu nereikšmingas.

185    Kalbant apie pranešimo ir apskaitos mechanizmo veikimo laikotarpį, pažymėtina, kad 2005 m. vasario 3 d. ABB pareiškimai nėra susiję su konkrečiu laikotarpiu, taigi a priori gali būti vertinami kaip apimantys visą pažeidimo laikotarpį. M. parodymai apima laikotarpį, per kurį jis dalyvavo su karteliu susijusioje veikloje, t. y. nuo 1988 m iki 2002 m. birželio mėnesio. Tačiau kadangi šio sprendimo 90 punkte buvo nurodyta, kad ABB pateikti įrodymai turėjo būti patvirtinti kitais įrodymais, reikia pažymėti, kad Hitachi pareiškimai susiję su laikotarpiu iki jos dalyvavimo kartelyje nutraukimo dienos 1999 m. Todėl reikia konstatuoti, kad pranešimo ir apskaitos mechanizmo veikimas įrodytas iki minėtos datos.

186    Kalbant apie pranešimo ir apskaitos mechanizmo reikšmę įrodinėjant bendrąjį susitarimą, reikia konstatuoti, kad tai yra svarus rodiklis, jog Japonijos gamintojai Europos gamintojų buvo vertinami kaip galimi ir tikėtini konkurentai EEE rinkoje. Jei Europos rinka iš tikrųjų būtų buvusi uždaryta Japonijos gamintojams dėl patekimo į rinką kliūčių, Europos gamintojai nebūtų informavę apie tam tikrų SĮDI projektų EEE paskyrimo rezultatus ir juo labiau apskaitę šių projektų bendroje „Europos“ kvotoje, numatytoje GQ susitarime, nes šis apskaitymas reiškė dalies SĮDI projektų praradimą regionuose, kuriuose buvo taikomas GQ susitarimas. Taigi tokio pranešimo ir apskaitos mechanizmo buvimas reiškia, kad Japonijos įmonės galėjo skverbtis į Europos rinką. Jos to nedarė todėl, kad buvo įsipareigojusios nesiskverbti ir už tai gauti didesnę SĮDI projektų ne EEE dalį. Todėl aptariamas mechanizmas reiškia ryšį tarp slaptos veiklos EEE ir Japonijos gamintojų, taigi tai yra netiesioginis bendrojo susitarimo įrodymas.

187    Klausimas, ar pranešimo ir apskaitos mechanizmas turėjo poveikį EEE rinkai, šioje byloje neturi reikšmės. Kaip buvo nurodyta šio sprendimo 97 punkte, Komisijos ginčijamame sprendime ieškovėms pateikto kaltinimo pagrindas yra Japonijos įmonių įsipareigojimas nesiskverbti į EEE rinką, kurį netiesiogiai įrodo pranešimo ir apskaitos mechanizmo buvimas. Tačiau iš ginčijamo sprendimo negalima daryti išvados, kad minėtas mechanizmas, Komisijos nuomone, yra atskiras EB 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimas.

188    Be to, remiantis šio sprendimo 186 punkte pateiktu motyvavimu, nebūtina įrodyti, kad pranešimo ir apskaitos mechanizmas nebuvo susijęs su SĮDI projektais Europos valstybėse gamintojose, tam, kad minėtą mechanizmą būtų galima laikyti reikšmingu bendrojo susitarimo įrodymu. Todėl tai, kad M. parodymai šiuo klausimu negali būti patvirtinti, neturi reikšmės.

189    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad reguliarūs pranešimai Japonijos gamintojams apie tam tikrus SĮDI projektus EEE po jų paskyrimo ir šių projektų apskaita bendroje „Europos“ kvotoje, numatytoje GQ susitarime, kalbant apie laikotarpį nuo 1988 m. iki įmonės Hitachi pasitraukimo iš kartelio 1999 m., buvo įrodyti ABB pareiškimais, Hitachi pareiškimais ir M. parodymais. Be to, aptariamas mechanizmas yra netiesioginis Komisijos nurodyto bendrojo susitarimo buvimo įrodymas.

 Dėl įrodymų, tariamai paneigiančių bendrojo susitarimo buvimą

–       Šalių argumentai

190    Ieškovė teigia, kad, pirma, iš bylos medžiagos akivaizdu, jog 2002 m. liepos 15 d. susitikime Hitachi atmetė Alstom pasiūlymą sudaryti bendrąjį susitarimą.

191    Antra, ieškovė teigia, kad ne ji viena neigia bendrojo susitarimo buvimą; Hitachi, Melco, VA TECH ir Siemens irgi neigia jo buvimą. Visų pirma Siemens pateikė vieno iš savo darbuotojų T., dalyvavusio kartelio veikloje, parodymus, kuriais remiantis nebuvo jokio susitarimo, susijusio su Japonijos ir Europos rinkų tarpusavio pasidalijimu. Ginčijamame sprendime Komisija neatsižvelgė į tuos įrodymus ir savo išvadas grindė kitais ABB pateiktais prieštaringais įrodymais.

192    Ieškovė taip pat pažymi, kad, jos nuomone, bendrojo susitarimo buvimas iš esmės nebuvo svarbus Europos gamintojams, pripažinusiems buvus Europos kartelį. Todėl jų tylėjimo buvo galima tikėtis, nes jie buvo suinteresuoti ginčyti kuo mažiau faktinių aplinkybių, kad nepakenktų paduotų prašymų atleisti nuo baudų nagrinėjimui.

193    Trečia, ieškovė priekaištauja Komisijai, kad ši neatsižvelgė į susitarimą „General Rules for GE Agreement“ (toliau – GE susitarimas), kurį Europos gamintojai sudarė 1987 m. kovo 17 d., kad šalys pasidalytų Europos SĮDI projektus.

194    Ieškovės teigimu, ankstesnio nei GQ susitarimas susitarimo dėl Europos SĮDI projektų buvimas prieštarauja, pirma, Komisijos teiginiui, kad bendrasis susitarimas sudarė Europos gamintojams palankias sąlygas slaptai susitarti dėl šių projektų. Be to, GE susitarimo buvimas taip pat paneigia Komisijos išvadą ginčijamame sprendime, kad SĮDI projektai pasauliniu lygmeniu pradėti skirstyti atidavus Japonijos rinką Japonijos gamintojams, o Europos rinką – Europos gamintojams. Slaptai tartis pradėta Europos gamintojams tarpusavyje pasidalijus Europos rinką. Galiausiai, kadangi Europos gamintojai įgyvendino kartelį dėl SĮDI projektų Europoje, jie nebuvo suinteresuoti dalytis šiais projektais su Japonijos įmonėmis, kurios nebuvo laikomos tikėtinomis konkurentėmis EEE rinkoje, ar bendrojo susitarimo sudarymu su jomis.

195    Komisija ginčija ieškovės argumentų pagrįstumą.

–       Bendrojo Teismo vertinimas

196    Pirma, kaip pažymėta šio sprendimo 155 punkte, Teismas mano, kad 2002 m. liepos 10 d. susitikime Alstom pasiūlė išplėsti bendrąjį susitarimą, kaip teigia Komisija, į Vidurio ir Rytų Europos šalis. Tai patvirtina bendrojo susitarimo buvimą.

197    Antra, Komisija nepadarė klaidos nusprendusi, kad ABB pareiškimai ir parodymai, Fuji pareiškimai dėl bendrojo susitarimo buvimo ir Hitachi pareiškimai dėl pranešimo ir projektų apskaitos turi būti vertinami kaip turintys didesnę įrodomąją galią nei Hitachi, Melco, VA TECH ir Siemens teiginiai, kad bendrojo susitarimo nebuvo.

198    Priešingai nei pirma grupė įrodymų, nagrinėjami teiginiai neprieštarauja atitinkamų įmonių interesams, nes jais siekiama paneigti bet kokio EB 81 straipsnyje ir EEE susitarimo 53 straipsnyje numatyto pažeidimo buvimą. Ši išvada taikytina ir T. parodymams, kuriuose minėtas asmuo išdėstė tik GQ susitarimo raidą, ginčijo bendrojo susitarimo buvimą ir nurodė patekimo į EEE rinką ir Japonijos rinką kliūtis. Konkrečiai kalbant apie bendrąjį susitarimą, pažymėtina, kad T. parodymuose nėra naujų įrodymų, kurių anksčiau nebūtų pateikę paranešimo apie kaltinimus adresatai.

199    Be to, negalima tvirtinti, kad Europos įmonės, įskaitant Siemens, nebuvo suinteresuotos ginčyti buvus bendrąjį susitarimą, nes šis susitarimas pranešime apie kaltinimus Komisijos buvo vertinamas kaip slaptas susitarimas tarp Europos ir Japonijos gamintojų dėl EEE rinkos, todėl juo buvo pažeistas EB 81 straipsnis ir EEE susitarimo 53 straipsnis. Taigi tokia išvada Europos gamintojams bent jau potencialiai būtų buvusi nenaudinga tuo atveju, jei kiti Komisijos kaltinimai nebūtų buvę pakankamai įrodyti.

200    Trečia, ieškovės argumentas, susijęs su GE susitarimu, grindžiamas prielaida, kad šis susitarimas pasirašytas ir įgyvendintas nepriklausomai nuo GQ susitarimo ar bendrojo susitarimo. Šiuo atžvilgiu neginčijama, kad GE susitarimas buvo pasirašytas prieš GQ susitarimą ir EQ susitarimą. Tačiau tai nereiškia, kad GE susitarimas nebuvo susijęs su kitais pasaulinio kartelio įrodymais, kaip teigia Komisija.

201    Pagal GE susitarimo 15 straipsnį šis susitarimas iš pradžių buvo numatytas kaip laikinas sprendimas, galiosiantis iki įsigaliojant GQ susitarimui, o to neįvykus dėl jo turėjo būti deramasi iš naujo po 1988 m. gruodžio 31 d. Todėl akivaizdu, kad sudarydami GE susitarimą jį pasirašiusieji jau numatė sukurti pasaulinį kartelį ir įvairias jo sudedamąsias dalis, įskaitant, kaip teigia Komisija, bendrąjį susitarimą. Tokį aiškinimą patvirtina M. parodymai, pagal kuriuos pasaulinis kartelis buvo sukurtas detaliai dėl jo derantis kelerius metus iki GQ susitarimo pasirašymo.

202    Be to, M. nurodė, kad abipusis dviejų gamintojų grupių įsipareigojimas nesiskverbti į viena kitos namų rinkas, kuris yra Komisijos nurodyto bendrojo susitarimo pagrindas, buvo pasiektas prieš GQ susitarimo sudarymą. Todėl į šį įsipareigojimą Europos gamintojai galėjo atsižvelgti pasirašydami GE susitarimą.

203    Tokiomis aplinkybėmis negalima teigti, kad GE susitarimas paneigia Komisijos nurodyto bendrojo susitarimo egzistavimą.

 Bendras vertinimas

204    Iš šio sprendimo 111–189 punktuose pateikto tyrimo matyti, pirma, kad ABB pareiškimai ir jos esamų darbuotojų bei buvusio darbuotojo parodymai įrodo buvus susitarimą, pagal kurį Europos gamintojai ir Japonijos gamintojai įsipareigojo nesiskverbti į vieni kitų namų rinkas. Minėti įrodymai taip pat leidžia nustatyti susitarimo šalis ir konstatuoti, kad nors šis susitarimas tikriausiai buvo pasiektas prieš GQ susitarimą, jis buvo sudarytas vėliausiai pastarąjį pasirašant.

205    Antra, minėto abipusio susitarimo buvimą patvirtina Alstom per 2002 m. liepos 10 d. susitikimą pateiktas pasiūlymas. Japonijos įmonių įsipareigojimas nesiskverbti į Europos rinką taip pat patvirtintas Fuji pareiškimais.

206    Trečia, iš ABB pareiškimų ir parodymų, patvirtintų Hitachi pareiškimais, matyti, kad Japonijos gamintojai bent jau nuo 1988 m. iki 1999 m. sutiko su reguliariu pranešimu apie tam tikrų SĮDI projektų EEE paskirstymo rezultatus ir jų įskaitymu į bendrą „Europos“ kvotą, numatytą GQ susitarime. Be to, pagal EQ susitarimo 2 priedo „E (E‑Members)“ dalies 4 punktą Europos gamintojai numatė galimybę pateikti Japonijos gamintojams detalią informaciją apie tam tikrus SĮDI projektus EEE dar prieš jų paskyrimą. Šios dvi aplinkybės leidžia manyti, kad Japonijos gamintojai buvo laikomi tikėtinais konkurentais tiekiant tam tikrus SĮDI projektus EEE, tačiau jie įsipareigojo nesiskverbti į Europos rinką mainais į didesnę SĮDI projektų dalį kituose regionuose. Taigi tai yra netiesioginiai abipusio susitarimo tarp Europos ir Japonijos gamintojų buvimo įrodymai.

207    Todėl Komisijos pateikti įrodymai patvirtina jos teiginius dėl bendrojo susitarimo buvimo, apibendrintus šio sprendimo 96 punkte. Tačiau įrodymai, kuriais rėmėsi ieškovė ir kurie buvo vertinami šio sprendimo 196–203 punktuose, negali paneigti minėtų teiginių. Todėl reikia konstatuoti, kad bendrojo susitarimo buvimas pakankamai įrodytas.

208    Tokia išvada reiškia, kad Teismas turi atmesti ieškovės kaltinimus dėl nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimo ir dėl Komisijos viršytų savo įgaliojimų, kaip paaiškinta šio sprendimo 101 punkte.

209    Be to, kadangi Komisija konstatuodama pažeidimą rėmėsi ne tik atitinkamų įmonių elgesiu rinkoje, ieškovė negali pateikti kito tikėtino faktinių aplinkybių paaiškinimo, kuris skirtųsi nuo Komisijos pateikto paaiškinimo. Todėl ieškovės siūlomas alternatyvus paaiškinimas neturi reikšmės, kalbant apie minėto pažeidimo buvimą.

210    Tokiomis aplinkybėmis pirmąjį pagrindą reikia atmesti.

211    Be to, iš to, kas nurodyta, aišku, jog Komisija galėjo padaryti išvadą, kad bendrasis susitarimas buvo, neatsižvelgusi į 2006 m. lapkričio 21 d. Fuji pastabas kaip kaltinimus patvirtinančius įrodymus. Todėl atsižvelgiant į tai, kas nurodyta šio sprendimo 53 punkte, reikia galutinai atmesti trečiojo pagrindo antrą dalį dėl teisės susipažinti su bylos medžiaga pažeidimo, todėl atmesti ir visą trečiąjį pagrindą.

 Dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su tuo, kad Komisija neįrodė vieno tęstinio pažeidimo

212    Antrojo pagrindo pirmoje dalyje ieškovė teigia, kad Komisija neįrodė buvus vieną pažeidimą, apėmusį GQ susitarimą, bendrąjį susitarimą ir antikonkurencinį Europos gamintojų elgesį EEE. Antrojo pagrindo antroje dalyje ieškovė teigia, jog Komisija neįrodė, kad kartelis egzistavo nuo 1999 m. rugsėjo mėn. iki 2002 m kovo 25 d. ir kad ieškovė šiuo laikotarpiu jame dalyvavo.

213    Komisija ginčija ieškovės argumentų pagrįstumą.

 Dėl antrojo pagrindo pirmos dalies, susijusios su vieno pažeidimo įrodymu

–       Šalių argumentai

214    Ieškovė teigia, kad net darant prielaidą, jog Komisija pakankamai įrodė bendrojo susitarimo buvimą, ji neįrodė, kad ieškovė ketino prisidėti prie projektų pasidalijimo, manipuliavimo pasiūlymais, kainų nustatymo ir kito antikonkurencinio elgesio, kurio EEE ėmėsi Europos gamintojai. Ji nurodo, kad Komisija ginčijamame sprendime manė, jog Europos gamintojai stengėsi, kad Japonijos gamintojai nesužinotų apie Europos kartelio, kuriam buvo taikomas EQ susitarimas, veiklą ir netgi parengė išsamų savitarpio informacijos neatskleidimo susitarimą.

215    Todėl ieškovė mano, kad teismų praktikoje nustatytos sąlygos tam, kad įmonę būtų galima laikyti atsakinga už visus pažeidimo aspektus, o šioje byloje – visų pirma už Europos gamintojų elgesį, nėra įvykdytos. Ieškovės teigimu, ji niekada nedalyvavo susitikimuose dėl kartelio veiklos EEE. Be to, Komisija neįrodė, kad ieškovė ketino savo elgesiu padėti siekti visų dalyvių siekiamų bendrų tikslų. Šiuo atžvilgiu nepakanka vien ieškovės galimybės spręsti apie slapto elgesio buvimą EEE.

216    Ieškovė taip pat teigia, kad Komisija neturi įgaliojimų imtis veiksmų dėl susitarimų, kurių tikslas ar poveikis nėra riboti konkurenciją EEE, kaip antai GQ susitarimo, ar bausti už juos.

217    Komisija ginčija ieškovės argumentų pagrįstumą.

–       Bendrojo Teismo vertinimas

218    EB 81 straipsnio 1 dalyje nurodyti susitarimai ir suderinti veiksmai būtinai atsiranda bendradarbiaujant kelioms įmonėms, kurios visos yra pažeidimo bendravykdytojos, tačiau jų dalyvavimas gali būti įvairių formų, atsižvelgiant, be kita ko, į atitinkamos rinkos ypatybes ir kiekvienos įmonės padėtį toje rinkoje, siekiamus tikslus ir pasirinktas ar numatytas įgyvendinimo priemones. Tačiau vien to, kad kiekviena įmonė daro pažeidimą pasirinkusi sau priimtinus būdus, nepakanka, kad būtų pašalinta jos atsakomybė už visą pažeidimą, įskaitant kitų dalyvaujančių įmonių praktiškai įgyvendintus veiksmus, kuriais siekiama to paties antikonkurencinio tikslo ar poveikio (1999 m. liepos 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni, C‑49/92 P, Rink. p. I‑4125, 79 ir 80 punktai). Minėta teismo praktika pagal analogiją taikoma ir EEE susitarimo 53 straipsnio 1 daliai.

219    Įmonė, dalyvavusi darant tokį pažeidimą, savo pačios elgesiu, atitinkančiu susitarimo ar suderintų veiksmų, kurių tikslas yra antikonkurencinis, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnio 1 dalį, apibrėžtį, siekusi prisidėti prie pažeidimo, kaip visumos, įgyvendinimo, taip pat yra atsakinga savo dalyvavimo darant tą pažeidimą laikotarpiu už kitų įmonių elgesį darant pažeidimą, kai įrodoma, kad nagrinėjama įmonė žinojo apie kitų dalyvių neteisėtą elgesį arba galėjo protingai jį numatyti ir buvo pasirengusi prisiimti riziką (218 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni 83 punktas). Minėta teismo praktika pagal analogiją taikoma ir EEE susitarimo 53 straipsnio 1 daliai.

220    Nagrinėjamu atveju pirmiausia išnagrinėjus pirmąjį ieškinio pagrindą matyti, kad Japonijos įmonės, įskaitant ieškovę, kartu su Europos įmonėmis buvo sudariusios bendrąjį susitarimą, kuris buvo susitarimas tarp įmonių, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį, susijęs su SĮDI projektų Europos rinka. Todėl Komisija buvo kompetentinga pareikšti ieškinį ieškovei ir nubausti ją už dalyvavimą tokiame susitarime. Be to, bendrojo susitarimo buvimas reiškia, kad Japonijos įmonės žinojo apie tai, jog SĮDI projektai EEE buvo atiduoti Europos gamintojams.

221    Šiuo klausimu aplinkybė, kad ieškovė nedalyvavo nustatant specialias slaptas priemones EEE, yra nereikšminga. Atsižvelgiant į jos įsipareigojimų pagal bendrąjį susitarimą pobūdį, šitoks jos dalyvavimas nebuvo būtinas. Japonijos gamintojai visiškai nebuvo suinteresuoti kištis į patį SĮDI projektų EEE, kurių jie įsipareigojo atsisakyti, paskirstymą. Vienintelis jų interesas buvo žinoti atitinkamų projektų vertę ir kam jie buvo paskirti, kad galėtų stebėti jų apskaitymą bendroje „Europos“ kvotoje, numatytoje GQ susitarime. O bent jau nuo 1988 m. iki 1999 m. ši informacija Japonijos gamintojams buvo teikiama naudojantis pranešimo mechanizmu.

222    Todėl reikia konstatuoti, kad Japonijos gamintojai atliko pasyvų vaidmenį paskirstant SĮDI projektus EEE rinkoje ne todėl, kad patys taip pasirinko, bet dėl savo dalyvavimo susitarime, susijusiame su EEE rinka, formos. Kita vertus, šis dalyvavimas buvo pirminė sąlyga, kad SĮDI projektai EEE galėtų būti paskirstyti tarp Europos gamintojų remiantis šalių gamintojų apsaugos principu arba GE susitarimu.

223    Antra, ABB pareiškimai ir M. parodymai leidžia manyti, kad nors bendrasis susitarimas nebuvo aiškiai paminėtas GQ susitarime, jis buvo pastarojo susitarimo veikimo pagrindas, nes leido įtvirtinti pasitikėjimą, reikalingą, kad pasaulinis kartelis galėtų veikti. Ryšį tarp bendrojo susitarimo ir GQ susitarimo savo parodymuose patvirtino V.‑A., nurodęs, kad per susitikimą pagal GQ susitarimą Europos įmonės ir Japonijos įmonių atstovas diskutavo apie būtinybę laikytis bendrojo susitarimo.

224    Trečia, pranešimo ir apskaitos mechanizmas yra ryšys tarp Europos įmonių slaptos veiklos EEE ir GQ susitarimu sukurto pasaulinio kartelio. Dėl šio mechanizmo buvo atsižvelgiama į tam tikrų SĮDI projektų EEE paskyrimo rezultatus skiriant SĮDI projektus kituose regionuose pagal GQ susitarimą. Atitinkamo mechanizmo buvimas įrodytas ABB pareiškimais ir parodymais bei Hitachi pareiškimais.

225    Šiuo atžvilgiu iš ieškovės pateiktų įrodymų negalima daryti išvados, nei kad susitarimas dėl informacijos neskleidimo tarp Europos gamintojų buvo iš tikrųjų sudarytas, nei juo labiau kad ši aplinkybė turėjo įtakos keitimuisi informacija tarp dviejų gamintojų grupių.

226    Ketvirta, reikia pažymėti, kad dėl reguliaraus informacijos apie konkursų, susijusių su tam tikrais SĮDI projektais EEE, rezultatus teikimo bent nuo 1988 m. iki 1999 m. Japonijos įmonės galėjo pagrįstai numanyti, jog SĮDI projektų EEE paskirstymas tarp Europos gamintojų buvo slaptos veiklos rezultatas. Aplinkybė, kad gamintojų grupė reguliariai kelerius metus be jokio teisinio pagrindo gauna informaciją apie konkursų, kuriuose dalyvavo to paties pramonės sektoriaus kitos gamintojų grupės nariai, rezultatus, peržengia įprasto konkurencinio elgesio ribas. Todėl pranešimai turėjo sukelti abejonių dėl atitinkamų SĮDI projektų paskyrimo sąlygų. Juo labiau kad konkursų rezultatai nebūtinai būna vieši, ypač kai konkursus skelbia privačios įmonės, ir kalbant apie atrinkto pasiūlymo detales.

227    Šiuo klausimu Komisija ginčijamo sprendimo 277 konstatuojamojoje dalyje teisingai nurodė, kad Japonijos įmonių žinojimas apie neteisėtą SĮDI projektų EEE paskyrimą, įgytas dėl pranešimo mechanizmo nuo 1988 m. iki 1999 m., negalėjo pasikeisti dėl galimo vėlesnio pranešimų neteikimo. Tas pats taikoma ir TM T & D. Minėta įmonė perėmė savo akcininkių, kurios abi buvo kartelio dalyvės, SĮDI veiklą. Tokiomis aplinkybėmis galima teigti, kad apie SĮDI projektų EEE paskyrimą ji žinojo tiek pat, kiek jos akcininkės.

228    Penkta, bendrasis susitarimas, pasaulinis kartelis, sukurtas GQ susitarimu, ir slapta Europos gamintojų veikla EEE vyko tuo pačiu metu, buvo susiję su tais pačiais produktais ir apėmė tuos pačius Europos gamintojus, o kalbant apie bendrąjį susitarimą ir GQ susitarimą, – tuos pačius Japonijos gamintojus. Be to, skirtingomis priemonėmis buvo siekiama to paties bendro tikslo, t. y. sukurti pasaulinės SĮDI projektų rinkos pasidalijimo ir šių projektų paskirstymo tarp atskirų kartelio dalyvių sistemą.

229    Atsižvelgiant į visa tai, kas pasakyta, darytina išvada, jog Komisija nepadarė klaidos, kai konstatavo, kad bendrasis susitarimas, pasaulinis kartelis, sukurtas GQ susitarimu, ir slapta Europos gamintojų veikla EEE sudarė vieną ir tą patį pažeidimą siekiant vieno tikslo. Todėl antrojo pagrindo pirmą dalį reikia atmesti.

 Dėl antrojo pagrindo antros dalies, susijusios su tęstinio pažeidimo ir ieškovės nuolatinio dalyvavimo jį darant įrodymu

–       Šalių argumentai

230    Ieškovė tvirtina, kad Komisija neįrodė, kad ji dalyvavo GQ susitarime tuo metu, kai kitos įmonės jame nedalyvavo, t. y. nuo 1999 m. rugsėjo mėn. iki 2002 m. kovo 25 d.

231    Pirma, ieškovė teigia, kad tuo metu būtent dėl Siemens nedalyvavimo kartelis žlugo ir GQ susitikimai virto daugiau ar mažiau neformaliu diskusijų forumu, neturėjusiu jokio antikonkurencinio tikslo ar poveikio.

232    Paskui ieškovė tvirtina, kad nagrinėjamu laikotarpiu nedalyvavo GQ susitarime. Tai įrodo Areva pareiškimas, pagal kurį 2002 m. buvo būtina kreiptis į TM T & D dėl diskusijų dėl SĮDI rinkos, o tai reiškia, kad TM T & D nedalyvavo tebevykstančiose diskusijose. Be to, ABB pareiškimas, kad kartelis veikė nuo 1999 m. rugsėjo mėn. iki 2002 m. kovo mėn., yra prieštaringas, nes ABB teigia, kad ieškovė tęsė kartelio veiklą, ir kartu nurodo, kad TM T & D iš naujo įsitraukė į kartelį vėliau, tuo pačiu metu kaip ir Siemens. Be to, ABB pareiškimas nėra patvirtintas ir jį padarė įmonė, kuri siekė būti atleista nuo baudų.

233    Galiausiai ieškovė pažymi, kad Komisijos nuorodos į kartelį dėl atitinkamo laikotarpio susijusios su GQ susitarimu ir galbūt su Europos įmonių susitarimais, tačiau ne su bendruoju susitarimu.

234    Komisija ginčija ieškovės argumentų pagrįstumą.

–       Bendrojo Teismo vertinimas

235    Remiantis teismų praktika, teisinio saugumo reikalavimas, kuriuo turi galėti pasinaudoti ūkio subjektai, reiškia, kad kilus ginčui dėl konkurencijos taisyklių pažeidimo Komisija, turinti įrodyti savo konstatuotus pažeidimus, privalo pateikti įrodymų, kuriais ji pakankamai gali patvirtinti pažeidimą pagrindžiančias faktines aplinkybes. Konstatuotos pažeidimo trukmės klausimu iš teisinio saugumo principo išplaukia, kad, stokojant įrodymų, kuriais tiesiogiai galėtų būti patvirtinama pažeidimo trukmė, Komisija turi bent jau pateikti įrodymų, kurie paremti taip glaudžiai laiko atžvilgiu susijusiais faktais, kad pagrįstai leidžia daryti išvadą, jog pažeidimas nenutrūkstamai buvo tęsiamas nuo vienos datos iki kitos (1994 m. liepos 7 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Dunlop Slazenger prieš Komisiją, T‑43/92, Rink. p. II‑441, 79 punktas; 2000 m. liepos 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Volkswagen prieš Komisiją, T‑62/98, Rink. p. II‑2707, 188 punktas ir 2006 m. balandžio 5 d. Sprendimo Degussa prieš Komisiją, T‑279/02, Rink. p. II‑897, 114 ir 153 punktai).

236    Be to, tai, kad tęstinio pažeidimo įrodymų nebuvo pateikta dėl tam tikrų laikotarpių, netrukdo pripažinti, jog pažeidimas truko šiuos laikotarpius apimantį ilgesnį laikotarpį, jei tokia išvada pagrindžiama objektyviais ir nuosekliais duomenimis. Kai pažeidimas trunka kelerius metus, tai, kad kartelio veiksmai vyksta skirtingu metu ir juos gali skirti trumpesnis ar ilgesnis laikas, nedaro įtakos šio kartelio egzistavimui, jei įvairiais šį pažeidimą sudarančiais veiksmais siekiama vieno tikslo ir jie yra vieno besitęsiančio pažeidimo epizodai (2006 m. rugsėjo 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Technische Unie prieš Komisiją, C‑113/04 P, Rink. p. I‑8831, 169 punktas).

237    Kalbant apie kartelio tęsimą 1999 m. rugsėjo mėn.–2002 m. kovo mėn., pirmiausia reikėtų pažymėti: kadangi Japonijos įmonių įsipareigojimas pagal bendrąjį susitarimą pasireiškė ne aktyviais veiksmais, o neveikimu, neabejotinai sunku įrodyti, kad šio susitarimo buvo laikomasi nuolat.

238    Vis dėlto, pirma, iš M. parodymų akivaizdu, kad iki jo dalyvavimo kartelio veikloje pabaigos 2002 m. birželio mėn. ir GQ susitarimas, ir bendrasis susitarimas buvo toliau įgyvendinami kartu su Japonijos įmonėmis, išskyrus Hitachi, nepaisant to, kad dėl Hitachi ir Siemens pasitraukimo kartelis nebebuvo toks veiksmingas. ABB tą patį teigė savo pareiškimuose.

239    Antra, savo atsakyme į pranešimą apie kaltinimus Fuji patvirtina, kad Japonijos įmonės dalyvavo darant pažeidimą, įskaitant bendrąjį susitarimą, iki 2000 m. rugsėjo mėn., t. y. to momento, kai ji teigia pasitraukusi iš kartelio.

240    Trečia, šio sprendimo 155 punkte konstatuota, kad per 2002 m. liepos 10 d. susitikimą Alstom pasiūlė išplėsti Komisijos nurodytą bendrąjį susitarimą, apimant Vidurio ir Rytų Europos valstybes. Tai reiškia, kad susitarimas egzistavo ir per tą susitikimą, ir tam tikrą laiką iki jo.

241    Ketvirta, Japonijos gamintojų nuolatinis nebuvimas Europos SĮDI rinkoje nagrinėjamu laikotarpiu taip pat leidžia manyti, kad bendrojo susitarimo buvo toliau laikomasi.

242    Penkta, kadangi nagrinėjant pirmąją šio ieškinio pagrindo dalį konstatuota, jog Komisija nesuklydo, padariusi išvadą, kad buvo padarytas vienas pažeidimas, apėmęs, be kita ko, bendrąjį susitarimą ir GQ susitarimą, priešingai ieškovės teiginiams reikia konstatuoti, kad GQ susitarimo nuolatinio veikimo nuo 1999 m. rugsėjo mėn. iki 2002 m. kovo mėn. įrodymai yra svarbus požymis, kad šiuo laikotarpiu buvo įgyvendinamas ir bendrasis susitarimas. Kadangi pažeidimas buvo vienas, tikėtina, kad nelikus bendrojo susitarimo prasčiau veiktų ir GQ susitarimas.

243    Ieškovė neginčija ginčijamo sprendimo 191–196 konstatuojamosiose dalyse padarytų išvadų, kad 2000 m. gruodžio mėn. ir 2001 m. sausio mėn. ABB, Alstom ir Melco siuntė viena kitai faksus, susijusius su projektų paskirstymu pagal GQ susitarimą.

244    Ieškovė taip pat patvirtino, kad iš ginčijamo sprendimo 197 konstatuojamojoje dalyje išvardytų susitikimų dėl GQ susitarimo ji dalyvavo 2000 m. gegužės 18 d., liepos 13 d. ir rugsėjo 14 d. susitikimuose, tačiau neigė, kad įvyko kiti toje dalyje išvardyti susitikimai.

245    Galiausiai ieškovė neneigia, kad ginčijamo sprendimo 198 konstatuojamojoje dalyje išvardyti SĮDI projektai buvo skirstomi pagal GQ susitarimą, ir nepateikia jokių įrodymų, kurie leistų manyti, kad ji atsiribojo nuo šio skirstymo rezultatų ar kad jų nepaisė. Šie skirstymai rodo, kad kartelis veikė ar bent jau turėjo poveikį nuo 1998 m. rugpjūčio 27 d., susitarimo dėl ginčijamo sprendimo 198 konstatuojamosios dalies h punkte nurodyto projekto sudarymo dienos, iki 2001 m. spalio 12 d., dienos, kai susitarimas dėl ginčijamo sprendimo 198 konstatuojamosios dalies a punkte nurodyto projekto nustojo daryti poveikį. Šiuo atžvilgiu derėtų pažymėti, kad EB 81 straipsnis taikomas tada, kai kartelio pasekmės tęsiasi jo formaliai neišardžius (šiuo klausimu žr. 1992 m. kovo 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ICI prieš Komisiją 254 punktą ir 2001 m. gruodžio 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Acerinox prieš Komisiją, T‑48/98, Rink. p. II‑3859, 63 punktą). Minėta teismo praktika pagal analogiją taikoma ir EEE susitarimo 53 straipsnio 1 daliai.

246    Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, ieškovės argumento, kad nagrinėjamu laikotarpiu susitikimai dėl GQ susitarimo tapo diskusijų forumu, kuriuo nesiekta jokio antikonkurencinio tikslo ar poveikio, negalima pripažinti pagrįstu, nepaisant to, ar šis argumentas buvo pateiktas per administracinę procedūrą, ar ne. Juo labiau kad šis argumentas nepatvirtintas jokiais kitais įrodymais, išskyrus nepagrįstus Melco pareiškimus.

247    Todėl reikia konstatuoti, kad įrodymai, kuriais Komisija rėmėsi, kalbant apie bendrojo susitarimo ir GQ susitarimo įgyvendinimą 1999 m. rugsėjo mėn.–2002 m. kovo mėn., susiję su faktinėmis aplinkybėmis, kurios yra pakankamai glaudžiai tarpusavyje susijusios laiko atžvilgiu, o tai reiškia, kad dėl atitinkamo laikotarpio yra pateikti tęstinio pažeidimo įrodymai.

248    Derėtų pridurti, kad šio sprendimo 238–245 punkte paminėti įrodymai susiję ir su bendrojo susitarimo, ir su GQ susitarimo įgyvendinimu apskritai, ir su ieškovės asmenišku dalyvavimu nagrinėjamuose susitarimuose. Be to, kalbant apie tam tikrus projektus, išvardytus ginčijamo sprendimo 198 konstatuojamojoje dalyje, kurios turinio ieškovė neginčijo, ieškovė yra nurodoma kaip Japonijos gamintojų grupės sekretorė. Tai reiškia, kad ji aktyviai dalyvavo GQ susitarime tuo metu, kai buvo paskirstomi atitinkami projektai.

249    Šiuo atžvilgiu nuorodą į poreikį 2002 m. vykus deryboms susisiekti su TM T & D ir į tai, kad 2002 m. ji iš naujo prisijungė prie kartelio, galima paaiškinti aplinkybe, kad tuo metu buvo kuriama Melco ir Toshiba bendroji įmonė, perimsianti jos akcininkių SĮDI veiklą. Kadangi TM T & D buvo naujas darinys, jungiantis atitinkamą dviejų kartelio dalyvių veiklą, logiška, kad su ja reikėjo aptarti numatytuosius kartelio sistemos pakeitimus.

250    Kalbant apie įmonės, siekusios atleidimo nuo baudų, ir jos darbuotojų bei buvusių darbuotojų tariamą suinteresuotumą pervertinti tiriamą kitų įmonių antikonkurencinį elgesį, reikėtų atsižvelgti į šio sprendimo 94, 95, 111 ir 112 punktus.

251    Iš viso to, kas nurodyta, aišku, kad ieškovės dalyvavimas kartelyje nuo 1999 m. rugsėjo mėn. iki 2002 m. kovo mėn. įrodytas įrodymais, kurie yra pakankamai glaudžiai susiję laiko atžvilgiu.

252    Todėl antrojo ieškinio pagrindo antrą dalį, o kartu ir visą antrąjį pagrindą reikia atmesti.

253    Kadangi nė vieno ieškinio pagrindo, pateikto siekiant pagrįsti reikalavimą panaikinti ginčijamo sprendimo 1 ir 2 straipsnius, negalima pripažinti pagrįstu, kiek tai susiję su ieškove, šį reikalavimą reikia atmesti.

2.     Dėl reikalavimo panaikinti arba iš esmės sumažinti ieškovei skirtą baudą

254    Nurodydama ketvirtąjį ieškinio pagrindą ieškovė teigia, kad jai skirta bauda yra diskriminacinė ir per didelė. Šis ieškinio pagrindas padalytas į šešias dalis. Pirmoje dalyje teigiama, kad klaidingai įvertintas ieškovės dalyvavimo darant pažeidimą sunkumas. Antroje dalyje teigiama, kad klaidingai apskaičiuota pažeidimo trukmė. Trečioje dalyje nurodoma, kad baudos apskaičiavimo atžvilgiu nesilaikyta motyvavimo pareigos. Ketvirtoje dalyje teigiama, kad klaidingai apskaičiuota pradinė bauda. Penktoje dalyje nurodoma, kad bauda yra per didelė, palyginti su TM T & D padarytu pažeidimu. Šeštoje dalyje teigiama, kad klaidingai įvertintos švelninančios aplinkybės.

255    Komisija ginčija ieškovės argumentų pagrįstumą.

 Dėl pirmos dalies, susijusios su klaidingu ieškovės dalyvavimo darant pažeidimą santykinio sunkumo vertinimu

 Šalių argumentai

256    Ieškovė pažymi, kad Europos ir Japonijos gamintojams skirtų baudų proporcija atitinka GQ susitarime nustatytų kvotų proporciją. Remdamasi tuo ji daro išvadą, kad bauda jai buvo paskirta už elgesį pagal GQ susitarimą. Tačiau ji mano, kad toks požiūris yra klaidingas ir diskriminacinis. Pirma, Komisija neatsižvelgė į tai, kad ieškovės dalyvavimo darant pažeidimą santykinis sunkumas yra mažesnis, nes ji dalyvavo tik bendrajame susitarime, o Europos gamintojai dalyvavo ir jame, ir slaptoje veikloje, susijusioje su SĮDI projektais EEE. Antra, ieškovė teigia, kad nubausdama ją už elgesį ne EEE, Komisija viršijo savo įgaliojimus.

257    Komisija ginčija ieškovės argumentų pagrįstumą.

 Bendrojo Teismo vertinimas

258    Pagal nusistovėjusią teismų praktiką, kai pažeidimą padaro kelios įmonės, reikia išnagrinėti santykinį kiekvienos iš jų dalyvavimo sunkumą (žr. 218 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni 150 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). Taigi į tai, kad įmonė dalyvavo ne visuose kartelį sudarančiuose veiksmuose ar kad jos, kaip dalyvės, atliekamas vaidmuo buvo nesvarbus, turi būti atsižvelgta vertinant pažeidimo sunkumą ir nustatant baudą (218 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni 90 punktas).

259    Šiuo klausimu pirmiausia reikia pažymėti, kad ginčijamame sprendime jo adresatai nėra baudžiami už dalyvavimą GQ susitarime, kuris nebuvo susijęs su EEE teritorija. Ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje aiškiai nurodoma, kad EB 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimas susijęs su SĮDI projektų sektoriumi EEE. Todėl argumentą dėl Komisijos įgaliojimų trūkumo reikia atmesti.

260    Be to, iš pirmojo ieškinio pagrindo nagrinėjimo matyti, kad Japonijos gamintojų ir Europos gamintojų dalyvavimas darant atitinkamus veiksmus EEE nebuvo vienodas. Japonijos įmonės pagal bendrąjį susitarimą įsipareigojo nesiskverbti į EEE rinką, taigi jos tiesiog susilaikė nuo veiksmų. Europos įmonės savo ruožtu pasidalijo atskirus SĮDI projektus minėtoje rinkoje slaptais veiksmais.

261    Vis dėlto šių dviejų elgesio variantų sunkumas iš esmės nesiskiria. Kaip buvo konstatuota šio sprendimo 221 punkte, atsižvelgiant į ieškovės įsipareigojimo pagal bendrąjį susitarimą pobūdį, aplinkybė, kad ji nedalyvavo paskirstant SĮDI projektus EEE, neturi reikšmės, nes jos įsikišimas nebuvo reikalingas. Taigi ieškovės nurodyta aplinkybė buvo ne jos pasirinkimo rezultatas, o paprasčiausia jos dalyvavimo susitarime dėl EEE rinkos pasekmė. Kita vertus, šis dalyvavimas buvo pirminė sąlyga, kad SĮDI projektai EEE būtų paskirstyti tarp Europos gamintojų pagal tam nustatytas taisykles.

262    Todėl reikia konstatuoti, kad Japonijos įmonių elgesio sunkumas yra panašus į Europos įmonių elgesio sunkumą. Taigi reikia atmesti ketvirtojo pagrindo pirmą dalį.

 Dėl ketvirtojo pagrindo antros dalies, susijusios su pažeidimo trukmės vertinimo klaida

 Šalių argumentai

263    Remdamasi argumentais, susijusiais su kartelio veiklos sustabdymu ir ieškovės dalyvavimu jame nuo 1999 m. rugsėjo mėn. iki 2002 m. kovo mėn., išdėstytais šio sprendimo 230–233 punktuose, ieškovė teigia, kad jai skirtą baudą reikėtų sumažinti.

264    Komisija ginčija ieškovės argumentų pagrįstumą.

 Bendrojo Teismo vertinimas

265    Šioje ieškinio pagrindo dalyje ieškovė tiesiog pakartoja argumentus, kurie jau buvo išnagrinėti, nagrinėjant antrojo ieškinio pagrindo antrą dalį. Iš šio sprendimo 235–252 punktų akivaizdu, jog šie argumentai neleidžia padaryti išvados, kad Komisija padarė klaidą, konstatavusi, jog kartelis buvo tęsiamas 1999 m. rugsėjo mėn.–2002 m. kovo 25 d., ir apskaičiavusi ieškovės dalyvavimo kartelyje trukmę.

266    Tokiomis aplinkybėmis ketvirtojo ieškinio pagrindo antrą dalį reikia atmesti.

 Dėl ketvirtojo pagrindo trečios dalies, susijusios su baudos apskaičiavimo motyvų nenurodymu

 Šalių argumentai

267    Ieškovė tvirtina, kad Komisija tinkamai nepaaiškino metodo, kurį taikė apskaičiuodama jai skirtą baudą. Šiuo klausimu ji nurodo, kad patyrė sunkumų siekdama nustatyti Komisijai mokėtiną baudą, ir teigia, kad jos poziciją patvirtina atitinkamą patirtį turinčių ekonomistų nuomonė. Todėl ji mano, kad Komisija neįvykdė jai tenkančios motyvavimo pareigos.

268    Komisija ginčija ieškovės argumentų pagrįstumą.

 Bendrojo Teismo vertinimas

269    EB 253 straipsnyje reikalaujamu motyvavimu turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai perteikiami institucijos, akto autorės, motyvai, kad suinteresuotieji asmenys žinotų priimtą priemonę grindžiančias priežastis, o Bendrijos teismas galėtų vykdyti kontrolę (2003 m. rugsėjo 18 d. Teisingumo Teismo sprendimo Prancūzija prieš Komisiją, C‑338/00, Rink. p. I‑9189, 124 punktas). Nors pagal EB 253 straipsnį Komisija privalo nurodyti faktines ir teisines aplinkybes, nuo kurių priklauso sprendimo pateisinimas ir teisiniai vertinimai, leidę jį priimti, minėtoje nuostatoje nereikalaujama, kad Komisija aptartų visus faktinius ir teisinius klausimus, kurie buvo nagrinėjami per administracinę procedūrą (1984 m. sausio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo VBVB ir VBBB prieš Komisiją, 43/82 ir 63/82, Rink. p. 19, 22 punktas; 1989 m. liepos 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo Belasco ir kt. prieš Komisiją, 246/86, Rink. p. 2117, 55 punktas ir 2003 m. rugsėjo 18 d. Sprendimo Volkswagen prieš Komisiją 127 punktas). Pareiga motyvuoti vertintina atsižvelgiant į konkretaus atvejo aplinkybes, visų pirma į teisės akto turinį, nurodytų priežasčių pobūdį ir galimą teisės akto adresatų arba kitaip tiesiogiai ir konkrečiai su teisės aktu susijusių asmenų suinteresuotumą gauti paaiškinimus (žr. 1998 m. balandžio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Sytraval ir Brink‘s France, C‑367/95 P, Rink. p. I‑1719, 63 punktą). Minėta teismų praktika pagal analogiją taikytina Komisijos sprendimams, kuriais konstatuojamas EEE susitarimo 53 straipsnio 1 dalyje numatytas pažeidimas.

270    Šioje byloje iš ginčijamo sprendimo 471–552 punktuose pateiktų įrodymų galima suprasti Komisijos baudai apskaičiuoti pasirinktą metodą ir atsekti įvairius jo etapus.

271    Be to, kadangi ieškovė tiesiog teigia, kad susidūrė su sunkumais apskaičiuodama Komisijai mokėtiną baudą, ir nenurodė šių sunkumų pobūdžio ir to, kuriame apskaičiavimo etape šių sunkumų kilo, be to, nepateikė ekonomistų, su kuriais teigia konsultavusis, pastabų, jos argumentų, susijusių su baudos apskaičiavimo motyvais, neįmanoma išnagrinėti išsamiau.

272    Todėl reikia atmesti ketvirtojo ieškinio pagrindo trečią dalį.

 Dėl ketvirtojo ieškinio pagrindo ketvirtos dalies, susijusios su pradinės baudos apskaičiavimo klaida

 Šalių argumentai

273    Ieškovė tvirtina, kad pradinė bauda apskaičiuota savavališkai ir diskriminuojamai.

274    Pirmiausia ji teigia, kad Komisija skirtas baudas apskaičiavo remdamasi apyvartos duomenimis, susijusiais ir su SĮDI kaip atskiru produktu, ir su elektros pastotėmis, į kurias integruoti SĮDI. Šis metodas buvo nepalankus Japonijos gamintojams, nes SĮDI projektai Vidurio Rytuose ir Azijoje, kuriuos paprastai įgyvendina Japonijos gamintojai, dažnai susiję su visiškai įrengtomis elektros pastotėmis, todėl apima kitokius produktus ir paslaugas nei SĮDI. Taigi Japonijos gamintojų apyvarta paprastai yra didesnė nei Europos gamintojų.

275    Antra, Komisija rėmėsi 2003 m., t. y. paskutinių ištisų pažeidimo metų, apyvarta, kad nustatytų Europos įmonių rinkos dalis, tačiau Japonijos gamintojų atveju rėmėsi didesne 2001 m. apyvarta ir tai padarė be įtikinamų priežasčių. Ieškovės teigimu, Komisija turėjo naudoti 2003 m. apyvartos duomenis visiems kartelio dalyviams, ir padalyti abiejų bendrųjų įmonių, kuriose tuo metu buvo sutelkta keturių Japonijos gamintojų SĮDI veikla, apyvartą iš dviejų. Toks metodas atitiktų Europos gamintojams taikomą vertinimą ir ankstesnę Komisijos sprendimų praktiką.

276    Trečia, ieškovė tvirtina, kad Komisija neteisingai ją įtraukė į tą pačią grupę kartu su Alstom ir Areva. Jos nuomone, darant prielaidą, kad apskaičiuojant pradinį ieškovės baudos dydį remtasi 2003 m. apyvarta, ieškovės ir Alstom arba Areva rinkos dalių dydžiai skiriasi daugiau nei ieškovės ir prieš ją einančios įmonių grupės, o tai reiškia, kad ieškovę derėjo priskirti pastarajai grupei.

277    Dėl pirmojo kaltinimo Komisija teigia, jog vien aplinkybė, kad dėl atsižvelgimo į tam tikrus produktus padidėja apyvarta, neįrodo diskriminacijos.

278    Dėl antrojo kaltinimo Komisija nurodo pasirinkusi 2001 m. kaip referencinius metus, nes tai buvo metai iki ieškovės ir Melco bendrosios įmonės, t. y. TM T & D, įsteigimo. Šiuo atžvilgiu ji paaiškina, kad patronuojančiosios įmonės beveik visą kartelio gyvavimo laiką jame dalyvavo individualiai, o tai reiškia, kad pradines baudas labiau derėjo nustatyti pagal jų atitinkamus apyvartos duomenis, siekiant visų pirma atsižvelgti į joms TM T & D įkūrimo metu atskirai priklausančių rinkos dalių skirtumus.

279    Trečia, Komisija tvirtina, kad kaltinimas dėl ieškovės priskyrimo tam tikrai grupei galėtų būti pripažintas pagrįstu tik pripažinus pagrįstu kaltinimą dėl referencinių metų pasirinkimo. Vis dėlto taip nėra.

 Bendrojo Teismo vertinimas

280    Pirmiausia Teismas pažymi, jog nustatydama baudas Komisija turi diskreciją, kad skatintų įmones laikytis konkurencijos taisyklių (žr. 2004 m. balandžio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tokai Carbon ir kt. prieš Komisiją, T‑236/01, T‑239/01, T‑244/01–T‑246/01, T‑251/01 ir T‑252/01, Rink. p. II‑1181, 216 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

281    Komisija nustato baudos dydį pagal pažeidimo sunkumą ir, jei taikytina, jo trukmę. Pažeidimo sunkumo laipsnis nustatomas remiantis daugeliu veiksnių, pavyzdžiui, konkrečiomis bylos aplinkybėmis, kontekstu ir baudų atgrasomuoju poveikiu. Reikia atsižvelgti į objektyvius veiksnius, kaip antai antikonkurencinio elgesio turinį ir trukmę, šio elgesio epizodų skaičių ir intensyvumą, paveiktos rinkos dydį ir žalą viešajai ekonominei tvarkai. Be to, analizuojant būtina atsižvelgti į santykinę atsakingų įmonių svarbą ir rinkos dalį ir galimą jų recidyvą (40 punkte nurodyto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 89–91 punktai).

282    Tačiau kiekvieną kartą nusprendusi skirti baudas pagal konkurencijos teisę Komisija privalo laikytis pagrindinių teisės principų, įskaitant vienodo požiūrio ir proporcingumo principus, kaip juos aiškina Bendrijos teismai (2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Archer Daniels Midland prieš Komisiją, T‑59/02, Rink. p. II‑3627, 315 punktas). Pagal nusistovėjusią teismo praktiką vienodo požiūrio arba nediskriminavimo principas reikalauja, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos situacijos – vienodai, jeigu toks vertinimas nėra objektyviai pateisinamas (žr. 1998 m. gegužės 14 d. Sprendimo BPB de Eendracht prieš Komisiją, T‑311/94, Rink. p. II‑1129, 309 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

283    Tiek, kiek nustatant skirtinų baudų tarpusavio santykį reikia remtis darant tą patį pažeidimą dalyvavusių įmonių apyvarta, laikotarpį, į kurį reikia atsižvelgti, būtina nustatyti taip, kad gauti apyvartos duomenys būtų kuo labiau palyginami (1983 m. birželio 7 d. Sprendimo Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją, 100/80–103/80, Rink. p. 1825, 122 punktas).

284    Šioje byloje iš ginčijamo sprendimo 480–490 konstatuojamųjų dalių akivaizdu, kad apskaičiuodama pradines baudas Komisija pagal Baudų nustatymo metodo gairių 1 punkto A dalį nusprendė kartelio dalyves vertinti skirtingai pagal jų gebėjimą pakenkti konkurencijai. Šiuo tikslu ji suskirstė įvairias įmones į penkias grupes pagal jų SĮDI pardavimo pasaulinės apyvartos dydį. Šiuo atžvilgiu Komisija manė, kad vien su EEE rinka susiję apyvartos duomenys nėra patikimas baudų apskaičiavimo kriterijus, nes bendruoju susitarimu siekta užtikrinti, kad rinkoje nebūtų Japonijos gamintojų.

285    Kalbant apie gaminius, į kuriuos dera atsižvelgti apskaičiuojant atitinkamų įmonių apyvartą, reikėtų pažymėti, kad pagal šio sprendimo 281 punkte nurodytą teismo praktiką Komisija privalo, be kita ko, atsižvelgti į paveiktos rinkos dydį. Šioje byloje, kaip nurodyta ginčijamo sprendimo 9 konstatuojamojoje dalyje, kartelis buvo susijęs su SĮDI kaip atskiru gaminiu ir pastotėmis, į kurias integruoti SĮDI. Todėl Komisija nesuklydo, kai atitinkamų įmonių pradinį baudų dydį apskaičiavo pagal jų apyvartą, susijusią su minėtais gaminiais. Todėl ieškovės argumentą šiuo atžvilgiu reikia atmesti.

286    Kalbant apie referencinius metus, iš ginčijamo sprendimo 481, 482 ir 484 konstatuojamųjų dalių aišku, kad, nustatydama pasaulinio pardavimo vertę, Komisija ieškovei, Fuji, Hitachi ir Melco taikė 2001 m. duomenis, o 2003 m., t. y. paskutinius ištisus pažeidimo metus, naudojo kaip referencinius Europos gamintojams. Be to, pradinės baudos ieškovei, Fuji, Hitachi ir Melco už jų, kaip atskirų įmonių, dalyvavimo kartelyje laikotarpį apskaičiuotos pagal jų 2001 m. apyvartos duomenis, o Europos gamintojams pradinės baudos apskaičiuotos remiantis jų 2003 m. apyvarta.

287    Taigi pasirinkdama referencinius metus Komisija nevertino Japonijos gamintojų, įskaitant ieškovę, ir Europos gamintojų vienodai. Todėl pagal šio sprendimo 282 punkte nurodytą teismo praktiką reikia patikrinti, ar toks nevienodas požiūris yra pateisinamas.

288    Šiuo atžvilgiu ginčijamo sprendimo 482 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, jog 2001 m. kaip referencinių metų taikymas ieškovei buvo pateisinamas tuo, kad beveik visą pažeidimo laikotarpį ieškovė dalyvavo kartelyje kaip atskira įmonė, o ne per bendrąją įmonę TM T & D, kuriai 2002 m. perėjo ieškovės ir Melco SĮDI veikla.

289    Per posėdį Komisija nurodė siekusi atsižvelgti į nevienodą dviejų TM T & D akcininkių konkurencinę padėtį šios įmonės įkūrimo laikotarpiu, nes Melco priklausė gerokai didesnė nei ieškovei pasaulinės SĮDI rinkos dalis. Komisijos teigimu, remdamasi paskutiniais ištisais ieškovės ir Melco kaip atskirų įmonių dalyvavimo kartelyje metais, t. y. 2001 m., ji galėjo atspindėti šį skirtumą apskaičiuodama baudas, o to nebūtų buvę įmanoma padaryti, jeigu TM T & D 2003 m. apyvarta būtų padalyta dviem akcininkėms atsižvelgiant į atitinkamas jų dalis bendrojoje įmonėje.

290    Komisijos nurodytas tikslas yra teisėtas, nes dėl jo galima palyginti bendrosios įmonės akcininkų gebėjimą pakenkti konkurencijai per laikotarpį iki bendrosios įmonės įkūrimo.

291    Tačiau akivaizdu, kad Komisija galėjo taikyti kitus metodus minėtam tikslui pasiekti, referencinių metų pasirinkimo atžvilgiu nevertindama Japonijos ir Europos gamintojų nevienodai. Pavyzdžiui, nustatydama baudas ieškovei ir Melco už laikotarpį iki TM T & D įsteigimo Komisija galėjo atsižvelgti į pradinę TM T & D baudą, apskaičiuotą pagal jos 2003 m. apyvartą, ir padalytą ieškovei ir Melco pagal joms tenkančią SĮDI pardavimo dalį, realizuotą per metus iki bendrosios įmonės įsteigimo, t. y. 2001 m.

292    Todėl reikia konstatuoti, kad šioje byloje Komisijos noras apskaičiuojant baudas sąžiningai atspindėti atitinkamą ieškovės ir Melco padėtį nepateisina nevienodo ieškovės vertinimo.

293    Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, reikia daryti išvadą, kad pasirinkusi 2001 m. kaip referencinius metus Japonijos gamintojų pasaulinio pardavimo vertei nustatyti ir ieškovei už jos individualų dalyvavimą kartelyje paskirtai baudai apskaičiuoti Komisija pažeidė vienodo požiūrio principą.

294    Tiesiogiai dėl šio pažeidimo netenka galios ieškovei už jos, kaip atskiros įmonės, dalyvavimą kartelyje ginčijamo sprendimo 2 straipsnio i punkte skirtos baudos apskaičiavimas. Netiesiogiai, dėl pasaulinio pardavimo vertės ir rinkos dalių nustatymo, minėtas pažeidimas turi įtaką ieškovei ginčijamo sprendimo 2 straipsnio h punkte skirtos baudos apskaičiavimui, susijusiam su TM T & D gyvavimo laikotarpiu.

295    Todėl ketvirtojo pagrindo ketvirtą dalį reikia pripažinti pagrįsta ir atitinkamai panaikinti ginčijamo sprendimo 2 straipsnio h ir i punktus. Tačiau kadangi referencinių metų pasirinkimas neturėjo įtakos ginčijamo sprendimo 1 straipsnio turiniui, šio straipsnio nereikia naikinti ar keisti.

296    Be to, nebereikia nagrinėti ketvirtojo pagrindo penktos ir šeštos dalių. Net jeigu jos būtų pripažintos pagrįstomis, ginčijamo sprendimo nebebūtų įmanoma panaikinti daugiau, nei nurodyta pirmesniame punkte.

297    Galiausiai, kadangi konstatuotas neteisėtumas susijęs su pačiu pagrindo, kuriuo remiantis turi būti apskaičiuota ieškovei skirta bauda, pasirinkimu, Teismas negali apskaičiuoti šios baudos. Todėl šioje byloje Teismui nedera įgyvendinti savo neribotos jurisdikcijos ir keisti ginčijamo sprendimo 2 straipsnio h ir i punktų.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

298    Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 3 dalį, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, Bendrasis Teismas gali paskirstyti bylinėjimosi išlaidas šalims arba nurodyti kiekvienai padengti savo išlaidas.

299    Kadangi prašymas panaikinti ginčijamo sprendimo 1 straipsnį atmestas, dauguma ieškovės reikalavimų liko nepatenkinta, nors kai kurie jų ir buvo patenkinti.

300    Todėl ieškovė turi padengti tris ketvirtadalius šalių Bendrajame Teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų, o Komisija – ketvirtadalį šių išlaidų.

301    Be to, pagal nusistovėjusią teismo praktiką išlaidos, patirtos dėl banko garantijos pateikimo, siekiant išvengti sprendimo priverstinio vykdymo, nėra dėl proceso patirtos išlaidos, kaip jos suprantamos Procedūros reglamento 91 straipsnio b punkte (žr. 92 punkte nurodyto Sprendimo Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją 5133 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Todėl reikia atmesti reikalavimą priteisti iš Komisijos tokias išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (antroji kolegija)

nusprendžia:

1.      Panaikinti 2007 m. sausio 24 d. Komisijos sprendimo C (2006) 6762 galutinis dėl procedūros pagal [EB] 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (byla COMP/F/38.899 – Skirstomieji įrenginiai su dujų izoliacija) 2 straipsnio h ir i punktus, kiek jie susiję su Toshiba Corp.

2.      Atmesti likusią ieškinio dalį;

3.      Priteisti iš Toshiba tris ketvirtadalius šalių Bendrajame Teisme patirtų išlaidų;

4.      Priteisti iš Europos Komisijos ketvirtadalį šalių Bendrajame Teisme patirtų išlaidų.

Pelikánová Jürimäe Soldevila Fragoso

Paskelbta 2011 m. liepos 12 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Turinys

Ginčo aplinkybės

1.  Ieškovė

2.  Produktai

3.  Administracinė procedūra

4.  Ginčijamas sprendimas

Procesas ir šalių reikalavimai

Dėl teisės

1.  Dėl reikalavimo panaikinti ginčijamo sprendimo 1 ir 2 straipsnius, kiek jie susiję su ieškove

Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, susijusio su tuo, kad Komisija pažeidė ieškovės teisę į gynybą

Dėl pirmos trečiojo ieškinio pagrindo dalies, kurioje teigiama, kad ginčijamo sprendimo rezoliucinėje dalyje pažeidimas nebuvo pakankamai nustatytas

–  Šalių argumentai

–  Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl antros trečiojo ieškinio pagrindo dalies, susijusios su teisės susipažinti su bylos med˛iaga pa˛eidimu

–  Šalių argumentai

–  Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl trečios trečiojo ieškinio pagrindo dalies, susijusios su byloje esančių įrodymų iškraipymu

–  Šalių argumentai

–  Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su tuo, kad Komisija pakankamai neįrodė bendrojo susitarimo buvimo

Dėl ABB pateiktų įrodymų

–  Šalių argumentai

–  Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl ABB įrodymų patvirtinimo

–  Šalių argumentai

–  Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl pranešimo ir apskaitos mechanizmo

–  Šalių argumentai

–  Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl įrodymų, tariamai paneigiančių bendrojo susitarimo buvimą

–  Šalių argumentai

–  Bendrojo Teismo vertinimas

Bendras vertinimas

Dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su tuo, kad Komisija neįrodė vieno tęstinio pažeidimo

Dėl antrojo pagrindo pirmos dalies, susijusios su vieno pažeidimo įrodymu

–  Šalių argumentai

–  Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl antrojo pagrindo antros dalies, susijusios su tęstinio pažeidimo ir ieškovės nuolatinio dalyvavimo jį darant įrodymu

–  Šalių argumentai

–  Bendrojo Teismo vertinimas

2.  Dėl reikalavimo panaikinti arba iš esmės sumažinti ieškovei skirtą baudą

Dėl pirmos dalies, susijusios su klaidingu ieškovės dalyvavimo darant pažeidimą santykinio sunkumo vertinimu

Šalių argumentai

Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl ketvirtojo pagrindo antros dalies, susijusios su pažeidimo trukmės vertinimo klaida

Šalių argumentai

Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl ketvirtojo pagrindo trečios dalies, susijusios su baudos apskaičiavimo motyvų nenurodymu

Šalių argumentai

Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl ketvirtojo ieškinio pagrindo ketvirtos dalies, susijusios su pradinės baudos apskaičiavimo klaida

Šalių argumentai

Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl bylinėjimosi išlaidų

* Proceso kalba: anglų.