GENERALINĖS ADVOKATĖS

ELEANOR SHARPSTON IŠVADA,

pateikta 2009 m. spalio 8 d.(1)

Byla C‑28/08 P

Europos Bendrijų Komisija

prieš

The Bavarian Lager Co. Ltd.

„Apeliacinis skundas – Galimybė susipažinti su Bendrijos institucijų dokumentais – Dokumentas, susijęs su susitikimu, kuris buvo surengtas vykstant procedūrai dėl įsipareigojimų neįvykdymo“

Turinys

I –   Įžanga

II – Teisinis pagrindas

A –   Aktualios Sutarčių ir kitų tarptautinių dokumentų nuostatos

B –   Bendrijos antrinė teisė

1.     Reglamentas (EB) Nr. 45/2001

2.     Bendrijos teisės aktai dėl teisės susipažinti su dokumentais

III – Bylos Pirmosios instancijos teisme faktinės aplinkybės

IV – Byla Pirmosios instancijos teisme ir skundžiamas sprendimas

V –   Byla Teisingumo Teisme ir šalių apeliacinėje byloje reikalavimai

VI – Bylos šalių ir į bylą įstojusių šalių pozicijų santrauka

A –   Apeliacinis skundas

B –   Bavarian Lager ir į bylą įstojusių šalių pastabos

VII – Apeliacinio skundo vertinimas

A –   Išvada dėl apeliacinio skundo pirmojo ir antrojo pagrindų

1.     Dviejų nagrinėjamų reglamentų palyginimas

a)     Reglamento Nr. 45/2001 travaux préparatoires

b)     Teismų praktika

c)     Kiti prieštaravimai

2.     Dviejų reglamentų suderinimo šiuo klausimu pasekmės

a)     Problemos nagrinėjimas bendrais bruožais

b)     Pasekmės

c)     Teisingas Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies b punkto aiškinimas

d)     Šio aiškinimo modus operandi: trys pavyzdžiai

3.     Išdava

B –   Apeliacinio skundo trečiasis pagrindas

C –   Alternatyvi išvada dėl apeliacinio skundo pirmojo ir antrojo pagrindų

VIII – Bylinėjimosi išlaidos

IX – Išvada

I –    Įžanga

1.        Demokratinėje visuomenėje, kur vyrauja teisės viršenybės principas, svarbi tiek plačios visuomenės galimybės susipažinti su dokumentais, tiek asmens privatumo ir neliečiamumo apsauga. Visuomenės galimybė susipažinti su dokumentais, kaip ir privatumo apsauga, yra pagrindinės teisės, kurios, kaip dera, pripažįstamos pagal Europos Sąjungos teisę.

2.        Nagrinėjamoje apeliacinėje byloje didelis dėmesys skiriamas šių dviejų teisių tarpusavio ryšiui. Ar antrinės teisės aktų nuostatų, kurias Europos Sąjunga priėmė reglamentais dėl galimybės susipažinti su dokumentais ir dėl asmens duomenų apsaugos, modus operandi iš esmės prieštarauja vienas kitam? Galbūt šiuos reglamentus įmanoma gražiai suderinti, – jeigu taip, kyla klausimas, kaip konkrečiai tą padaryti?

3.        Taip suformuluota problema turi daug bendra su Izaoko Azimovo (Isaac Asimov) klausimo galvosūkiu: „Kas atsitiktų, jeigu nenugalima jėga susidurtų su nepajudinamu objektu?“(2). „Nenugalimą jėgą“ pakeiskite teise susipažinti su dokumentais, o „nepajudinamą objektą“ – teise į asmens duomenų apsaugą ir turėsime aiškią iliustraciją apie Komisijos Teisingumo Teismui pateikto apeliacinio skundo sudėtingumą(3).

4.        Tačiau didžiausią nuostabą kelia ne tai, kad teismų praktikoje gali iškilti tokių klausimų, su kuriais susiduriame mokslo srityje, o tai, kad atsakymą į juos taip pat, rodos, įkvėpė I. Azimovas. Išnagrinėjęs „nenugalimos jėgos“ ir „nepajudinamo objekto“ idėjas, I. Azimovas prieina prie išvados, kad iš esmės visata esant tokiems prieštaravimams negali egzistuoti, taigi klausimas yra beprasmis ir nereikia į jį atsakyti. Sprendimas, kurį siūlau Teisingumo Teismui šioje apeliacinėje byloje, taip pat prasideda nuo būtinybės tinkamai apibrėžti teisines idėjas, kurios įkūnija tariamai kolizines teises. Tuomet pamatysime, kad šis konfliktas yra labiau galimas nei realus.

II – Teisinis pagrindas

A –    Aktualios Sutarčių ir kitų tarptautinių dokumentų nuostatos

5.        Atsižvelgiant į tai, kad Komisijos ir Bavarian Lager ginčas susijęs su pagrindinėmis žmogaus teisėmis, reikėtų pradėti nuo ES 6 straipsnio:

„1.      Sąjunga yra grindžiama laisvės, demokratijos, pagarbos žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms bei teisinės valstybės principais, t. y. principais, kurie valstybėms narėms yra bendri.

2.      Sąjunga gerbia pagrindines teises, kurias užtikrina <…> Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – EŽTK)(4) ir kurios kyla iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų kaip bendri Bendrijos teisės principai.

<...>“

6.        Dėl pagrindinės teisės į privatumą EŽTK 8 straipsnyje numatyta:

„1. Kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo asmeninis ir jo šeimos gyvenimas, buto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas.

2. Valdžios pareigūnai neturi teisės kištis į naudojimąsi šia teise, išskyrus įstatymo numatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, viešosios tvarkos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat gyventojų sveikatai ar dorovei arba kitų žmonių teisėms ir laisvėms apsaugoti.“

7.        Kad papildytų šią nuostatą, 1981 m. sausio 28 d. Europos Taryba patvirtino Konvenciją „Dėl asmenų apsaugos ryšium su asmens duomenų automatizuotu tvarkymu“ (toliau – Konvencija Nr. 108), kurią Komisija savo apeliaciniame skunde apibūdina kaip padariusią poveikį atitinkamiems Bendrijos teisės aktams. Šios konvencijos antroje konstatuojamojoje dalyje nustatyta: „<...> pageidautina garantuoti kiekvieno žmogaus teises ir pagrindines laisves, o svarbiausia, teisę į privatų gyvenimą, atsižvelgiant į didėjantį automatizuotai tvarkomų asmens duomenų srautą, kuris kerta sienas“.

8.        Konvencijos Nr. 108 1 straipsnyje šios konvencijos objektas ir tikslas apibūdintas taip:

„Šia konvencija siekiama užtikrinti, kad, tvarkant asmens duomenis automatizuotai <…> bus gerbiamos kiekvieno asmens, <…> teisės ir pagrindinės laisvės, o svarbiausia, jo teisė į privatų gyvenimą.“

9.        Kiek tai susiję su EB sutartimi, teisė susipažinti su Bendrijos institucijų dokumentais Amsterdamo sutartimi buvo įtvirtinta 255 straipsnyje:

„1.      Visi Sąjungos piliečiai ir visi fiziniai ar juridiniai asmenys, gyvenantys ar turintys registruotą būstinę valstybėje narėje, turi teisę susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais laikantis pagal šio straipsnio 2 ir 3 dalis nustatytinų principų bei sąlygų.

<…>“

10.      Dėl asmens duomenų apsaugos EB 286 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Bendrijos teisės aktai dėl tokių duomenų apdorojimo ir laisvo judėjimo taikomi ir Bendrijos institucijoms bei įstaigoms(5).

11.      Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija (toliau – Chartija)(6) taip pat pripažįsta esminę tiek asmens duomenų apsaugos, tiek teisės susipažinti su dokumentais reikšmę. Taigi 8 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1.      Kiekvienas turi teisę į savo asmens duomenų apsaugą.

2.      Tokie duomenys turi būti tinkamai tvarkomi ir naudojami tik konkretiems tikslams ir tik atitinkamam asmeniui sutikus ar kitais įstatymo nustatytais teisėtais pagrindais. Kiekvienas turi teisę susipažinti su surinktais jo asmens duomenimis bei į tai, kad jie būtų ištaisomi.“

12.      42 straipsnyje galimybė susipažinti su dokumentais reglamentuojama taip:

„Kiekvienas Sąjungos pilietis ir kiekvienas fizinis asmuo, kuris gyvena bet kurioje valstybėje narėje, ar juridinis asmuo, kurio registruota buveinė yra valstybėje narėje, turi teisę susipažinti su Sąjungos institucijų, įstaigų ir organų bet kurios formos dokumentais.“

13.      Chartijos 7 straipsnyje, pavadintame „Teisė į privatų ir šeimos gyvenimą“, iš dalies pakartojamas EŽTK 8 straipsnis ir teigiama:

„Kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir komunikacijos slaptumas.“

14.      Galiausiai, prie Mastrichto sutarties baigiamojo akto pridėtoje Deklaracijoje Nr. 17 teigiama, kad sprendimų priėmimo proceso skaidrumas stiprina institucijų demokratinį pobūdį ir visuomenės pasitikėjimą administracija, ir rekomenduojama Komisijai pateikti priemones, skirtas visuomenės galimybėms susipažinti su institucijų turima informacija plėsti.

B –    Bendrijos antrinė teisė

1.      Reglamentas (EB) Nr. 45/2001(7)

15.      Šis reglamentas, priimtas remiantis EB 286 straipsniu, yra pagrindinis dokumentas dėl asmens duomenų apsaugos, kai šiuos duomenis bet kuriuo būdu tvarko Bendrijos institucijos. Kartu su Direktyva 95/46/EB(8) ir Direktyva 97/66/EB(9) jis priklauso teisinėms priemonėms, kurios sudaro acquis communautaire asmens duomenų apsaugos srityje.

16.      Nagrinėjant šį apeliacinį skundą, visų pirma, reikėtų atkreipti dėmesį į kai kurias Reglamento (EB) Nr. 45/2001 preambulės konstatuojamąsias dalis. Aštuntoje konstatuojamojoje dalyje numatyta, kad „(duomenų) apsaugos principai turi būti taikomi kiekvienai informacijai apie asmenį, kurio asmens tapatybė yra žinoma arba gali būti nustatyta“.

17.      Keturioliktoje konstatuojamojoje dalyje teigiama, kad Bendrijos nuostatos turėtų būti taikomos „visiems Bendrijos visų institucijų tvarkomiems asmens duomenims, jeigu atliekant visas Bendrijos teisėje numatytas veiklos rūšis ar jų dalį yra taip tvarkomi duomenys“.

18.      Toliau, penkioliktoje konstatuojamojoje dalyje aiškiai ir tiesiogiai pasakyta, kad „(teisės) susipažinti su dokumentais, įskaitant asmens duomenis saugojančius dokumentus, sąlygas reguliuoja pagal (EB) 255 straipsnį, kurio taikymo sritis apima (ES) sutarties V ir VI antraštines dalis, priimtos taisyklės“.

19.      Galiausiai, dvidešimt antroje konstatuojamojoje dalyje teigiama, kad „(duomenų) subjektui suteiktos teisės ir jų įgyvendinimas neturėtų daryti įtakos duomenų valdytojo įsipareigojimams“.

20.      Pagrindinis Reglamento (EB) Nr. 45/2001 tikslas toliau išdėstytas 1 straipsnio 1 dalyje:

„Pagal Europos Bendrijų steigimo sutartis arba jomis vadovaujantis įsteigtos institucijos ir įstaigos (toliau – Bendrijos institucijos ar įstaigos) gina fizinių asmenų pagrindines teises ir laisves, o svarbiausia – su asmens duomenų tvarkymu susijusią jų teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą <...>“, pabrėžiant atitiktį teisės normoms, priimtoms pagal Direktyvą 95/46/EB.“

21.      2 straipsnyje pateikti keli apibrėžimai(10), iš kurių paminėtini šie:

„a)      „asmens duomenys“ – bet kuri informacija, susijusi su fiziniu asmeniu <...>, kurio tapatybė yra žinoma arba gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyta pasinaudojant tokiais duomenimis kaip asmens kodas, vienu ar keliais asmeniui būdingais fizinio, fiziologinio, protinio, ekonominio, kultūrinio ar socialinio pobūdžio požymiais;

b)      „asmens duomenų tvarkymas“ <...> – bet kuris su asmens duomenimis atliekamas vienkartinis ar daugkartinis veiksmas, toks kaip <...> atskleidimas perduodant, platinant ar kitu būdu padarant juos prieinamus, <...> nepaisant to, ar tokie veiksmai atliekami automatiniu būdu ar ne;

c)      „susisteminta asmens duomenų rinkmena“ <...> – bet kuris pagal tam tikrus specifinius kriterijus prieinamų asmens duomenų rinkinys, nepaisant to, ar asmens duomenys yra centralizuoti, decentralizuoti ar išskirstyti funkciniu ar geografiniu pagrindu;

<...>“

22.      3 straipsnio 1 ir 2 dalyse apibrėžta Reglamento (EB) Nr. 45/2001 taikymo sritis(11) ir numatyta:

„1.      Visos Bendrijos institucijos ir įstaigos šį reglamentą taiko visiems tvarkomiems asmens duomenims, jeigu asmens duomenys yra tvarkomi atsižvelgiant į Bendrijos teisėje numatytas visas veiklos rūšis ar jų dalį.

2.      Šis reglamentas taikomas visiškai arba iš dalies automatiniu būdu tvarkomiems asmens duomenims ir neautomatiniu būdu tvarkomiems asmens duomenims, kurie (sudaro) arba yra skirti sudaryti susistemintos rinkmenos dalį.“

23.      Kiek tai susiję su duomenų kokybe, 4 straipsnyje iš esmės numatyta, kad asmens duomenys turi būti tvarkomi sąžiningai ir teisėtai, renkami atsižvelgiant į apibrėžtus, aiškius ir teisėtus tikslus ir vėliau negali būti tvarkomi su šiais tikslais nesuderintu būdu(12).

24.      5 straipsnyje nustatyti principai, reglamentuojantys asmens duomenų valdymą Bendrijos institucijose, o didžiausias dėmesys skirtas poreikiui, kad tvarkymas būtų teisėtas, taigi duomenys gali būti tvarkomi tik tuo atveju, jeigu:

„a)      juos reikia tvarkyti, kad visuomenės labui būtų vykdoma užduotis <...> arba

b)      tvarkyti reikia vykdant teisinį įsipareigojimą, kuris nustatomas duomenų valdytojui; arba

<...>

d)      duomenų subjektas nedviprasmiškai duoda sutikimą;

<...>“

25.      Reglamento (EB) Nr. 45/2001 8 straipsnyje (nepažeidžiant 4, 5, 6 ir 10 straipsnių) įtvirtintos taisyklės, reglamentuojančios asmens duomenų perdavimą duomenų gavėjams, kuriems taikoma Direktyva 95/46/EB, išskyrus Bendrijos institucijas ir įstaigas. Jame toks perdavimas ribojamas tokiu būdu:

„<...>

a)      jeigu duomenų gavėjas nustato, kad duomenys yra būtini vykdant užduotį visuomenės labui arba įgyvendinti valstybinės valdžios institucijos įgaliojimus; arba

b)      jeigu duomenų gavėjas įrodo būtinybę gauti perduotus duomenis ir nėra priežasties manyti, kad gali būti pažeisti teisėti duomenų subjekto interesai.“

26.      18 straipsnyje įtvirtinta duomenų subjekto teisė nesutikti(13). Svarbūs šie aspektai:

„Duomenų subjektas turi teisę:

a)      bet kada dėl įtikinamų teisėtų priežasčių, susijusių su konkrečia jo padėtimi, nesutikti dėl savo asmens duomenų tvarkymo, išskyrus šio reglamento 5 straipsnio b, c ir d punktuose numatytus atvejus. Jeigu toks nesutikimas yra pagrįstas, tokie asmens duomenys nebegali būti toliau tvarkomi;

<...>“

27.      Galiausiai, aiškinant svarbi Direktyva 95/46, nes ji tiesiogiai paminėta Reglamento (EB) Nr. 45/2001 1 straipsnio 1 dalyje. Šioje direktyvoje reikalaujama, kad siekiant užtikrinti laisvą asmens duomenų judėjimą Bendrijoje valstybės narės saugotų fizinių asmenų pagrindines teises ir laisves, o ypač jų privatumo teisę tvarkant asmens duomenis.

2.      Bendrijos teisės aktai dėl teisės susipažinti su dokumentais

28.      Galimybės visuomenei susipažinti su Tarybos ir Komisijos dokumentais elgesio kodekse(14) (toliau – Elgesio kodeksas) buvo įtvirtintos taisyklės, reglamentuojančios galimybės susipažinti su dokumentais ir privatumo apsaugos konfliktinius atvejus. Elgesio kodekso dalyje „Išimtys“ buvo numatyta:

„Institucijos nesuteikia galimybės susipažinti su dokumentais, dėl kurių atskleidimo galėtų nukentėti:

–        visuomenės intereso apsauga (visuomenės saugumas, tarptautiniai santykiai, valiutos stabilumas, teismo procesas, inspekcijos ir tyrimai),

–        privačių asmenų ir privatumo apsauga,

–        <...>“

29.      2001 m. gegužės mėn. buvo priimtas Reglamentas (EB) Nr. 1049/2001 dėl galimybės visuomenei susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais(15).

30.      Sprendimas 94/90 buvo panaikintas Sprendimu 2001/937/EB, EAPB, Euratomas(16), o Reglamento Nr. 1049/2001 nuostatos buvo pridėtos prie Komisijos darbo tvarkos taisyklių kaip priedas(17). Taip Komisijos praktikoje pradėtos taikyti Reglamente Nr. 1049/2001 įtvirtintos gairės.

31.      Reglamento Nr. 1049/2001 pirmoje, antroje ir trečioje konstatuojamosiose dalyse, siekiant sprendimų priėmimo procesą priartinti prie piliečių ir paskatinti kuo atviresnį jų dalyvavimą šiame procese, minimi atvirumo ir skaidrumo principai, tiesiogiai kylantys iš ES 1 straipsnio. Taigi nustatytas tikslas – pasiekti didesnio valdymo teisėtumo ir veiksmingumo bei aukštesnio atskaitomybės piliečiui masto, stiprinant demokratijos principus ir pagarbą pagrindinėms teisėms, kaip numatyta ES 6 straipsnyje ir Chartijoje. Reglamentu Nr. 1049/2001 siekiama konsoliduoti iniciatyvas, kurių jau ėmėsi institucijos, siekdamos pagerinti sprendimų priėmimo proceso skaidrumą.

32.      Reglamento Nr. 1049/2001 ketvirtoje ir vienuoliktoje konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

„(4)      Šio reglamento tikslas yra padaryti visuomenės teisę susipažinti su dokumentais kaip galima veiksmingesne bei numatyti tokios galimybės principus ir ribas pagal (EB) 255 straipsnio 2 dalį.

<...>

(11)      Iš esmės visi institucijų dokumentai turėtų būti prieinami visuomenei. Tačiau, išimties tvarka turėtų būti apsaugomi tam tikri visuomenės ir asmeniniai interesai. Institucijoms turėtų būti suteikta teisė saugoti savo vidaus konsultacijas ir svarstymus, kai yra būtina išlaikyti jų sugebėjimą vykdyti užduotis. Svarstydamos dėl išimčių, institucijos turėtų atsižvelgti į Sąjungos teisėje numatytus principus dėl asmeninių duomenų apsaugos visoje Sąjungos veikloje.“

33.      Reglamento Nr. 1049/2001 1 straipsnyje „Tikslas“ nustatyta:

„Šio reglamento tikslas yra:

a)      nustatyti <...> teisės susipažinti su <...> Komisijos <...> dokumentais principus, sąlygas bei visuomenės ar privačių interesų sąlygojamus apribojimus, kad būtų užtikrinta kaip galima platesnė susipažinimo su dokumentais galimybė;

b)      numatyti taisykles, kurios leistų kuo labiau palengvinti naudojimąsi šia teise, ir

c)      skatinti gerą administracinę patirtį, susijusią su galimybe susipažinti su dokumentais.“

34.      2 straipsnyje „Naudos gavėjai ir taikymo sritis“ nustatyta:

„1. Bet kuris Sąjungos pilietis ir bet kuris fizinis ar juridinis asmuo, gyvenantis ar turintis registruotą buveinę valstybėje narėje, turi teisę, laikydamasis (šio reglamento) susipažinti su institucijų dokumentais.

2. Institucijos gali <...> leisti bet kuriam fiziniam ar juridiniam asmeniui, negyvenančiam arba neturinčiam registruotos buveinės valstybėje narėje, susipažinti su dokumentais.

3. Šis reglamentas taikomas visiems institucijos turimiems dokumentams, tai yra, jos parengtiems arba gautiems ir esantiems jos žinioje, susijusiems su visomis Europos Sąjungos veiklos sritimis.“

35.      3 straipsnyje pateikti tam tikri Reglamente Nr. 1049/2001 vartojamų sąvokų apibrėžimai, iš kurių aktualus yra šis:

„Šiame reglamente:

a) „dokumentas“ – bet kuria forma (parašytas ant popieriaus, elektroninėje laikmenoje arba garso, vaizdo ar audiovizualiniame įraše) pateiktas turinys, susijęs su į institucijos atsakomybės sferą įeinančia politika, veikla ir sprendimais;

<...>“

36.      Pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnį, susijusį su teisės susipažinti su dokumentais išimtimis:

„1.      Institucijos nesuteikia galimybės susipažinti su dokumentais, dėl kurių atskleidimo nukentėtų apsauga:

<...>

b)      individo privatumu ir neliečiamumu, ypač pagal asmens duomenų apsaugą reglamentuojančius Bendrijos teisės aktus.

2.      Institucijos nesuteikia galimybės susipažinti su dokumentais, dėl kurių atskleidimo nukentėtų apsauga:

<...>

–      inspekcijų, tyrimų ir audito tikslų,

nebent atskleidimo reikalautų viršesnis viešasis interesas.

3.      Galimybė susipažinti su institucijos parengtais dokumentais, skirtais vidaus naudojimui <...>, susijusiais su tokiu klausimu, dėl kurio institucija dar nėra priėmusi sprendimo, nesuteikiama, jei dokumento atskleidimas rimtai pakenktų institucijos sprendimų priėmimo procesui, nebent atskleidimo reikalautų viršesnis viešasis interesas.

<...>

6.      Jei kuri nors iš išimčių yra taikoma tiktai kai kurioms dokumento dalims, likusios dokumento dalys yra išduodamos.

<...>“

37.      Pagal Reglamento Nr. 1049/2001 6 straipsnio 1 dalį pareiškėjas nebūtinai turi nurodyti paraiškos pateikimo priežastį(18).

III – Bylos Pirmosios instancijos teisme faktinės aplinkybės

38.      Bavarian Lager Co. Ltd (toliau – Bavarian Lager) buvo įsteigta 1992 m. norint vokišką į butelius pilstomą alų importuoti į Jungtinę Karalystę, kad jis būtų parduodamas gėrimų pardavimo vartoti vietoje įstaigose, daugiausia įsikūrusiose Anglijos šiaurėje. Tačiau ieškovė negalėjo paprasčiausiai imti ir parduoti savo produkto, nes daugelis tokių įstaigų buvo susaistytos išimtinėmis pirkimo sutartimis, kurios jas įpareigojo pirkti alų tik iš tam tikrų alaus daryklų.

39.      Pagal teisės aktą(19) Jungtinės Karalystės alaus daryklos, turinčios sutartis su daugiau nei 2 000 barų, privalėjo suteikti šių įstaigų vadovams galimybę pirkti alų iš kitų alaus daryklų, jei šis alus yra laikomas statinėse, o alkoholio kiekis jame viršija 1,2 % (įsakymo 7 straipsnio 2 dalies a punktas). Ši nuostata paprastai vadinama „Guest Beer Provision“ (toliau – GBP).

40.      Tačiau faktiškai daugeliu ne Jungtinėje Karalystėje pagaminto alaus rūšių prekiaujama buteliuose. Taigi šis alus negali būti pripažintas „statinėse laikomu alumi“ GBP prasme ir jam ši nuostata netaikoma. Manydama, kad GBP yra kiekybiniam importo apribojimui lygiaverčio poveikio priemonė ir todėl nesuderinama su EB 28 straipsniu, Bavarian Lager 1993 m. balandžio mėn. pateikė skundą Komisijai(20).

41.      Procedūra dėl įsipareigojimų neįvykdymo pagal Sutartį – šią procedūrą Komisija pradėjo prieš Jungtinę Karalystę 1995 m. balandžio mėn. – pasiekė etapą, kai Komisija pranešė ketinanti pateikti Jungtinei Karalystei pagrįstą nuomonę. Per administracinę procedūrą 1996 m. spalio 11 d. įvyko susitikimas (toliau – 1996 m. spalio mėn. susitikimas), kuriame dalyvavo Bendrijos, Jungtinės Karalystės valdžios institucijų ir Confédération des Brasseurs du Marché Commun (Vidaus rinkos alaus daryklų konfederacijos, toliau – VRADK) atstovai. Bavarian Lager prašė leisti dalyvauti susitikime, tačiau Komisija atsisakė patenkinti šį prašymą.

42.      Jungtinės Karalystės valdžios institucijos pranešė Komisijai, kad GBP bus pakeistas, leidžiant į butelius pilstomą alų, lygiai kaip ir statinėse laikomą alų, pardavinėti kaip užsienio kilmės alų („guest beer“). Todėl Komisija pranešė Bavarian Lager, kad procedūra dėl įsipareigojimų neįvykdymo pagal Sutartį bus sustabdyta. 1997 m. rugpjūčio 22 d. įsigaliojus naujai GBP redakcijai Komisija nutraukė bylą.

43.      Bavarian Lager, remdamasi Elgesio kodeksu, 1997 m. kovo 21 d. faksu paprašė Komisijos pateikti pagrįstos nuomonės (kuri taip ir nebuvo išsiųsta) kopiją. Tiek ši paraiška, tiek vėlesnės analogiškos paraiškos buvo atmestos. Ieškinys Pirmosios instancijos teismui dėl tokio sprendimo panaikinimo taip pat buvo atmestas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamo tikslo, t. y. leisti valstybei narei savanoriškai suderinti aktus pagal Sutarties reikalavimus arba prireikus suteikti jai galimybę pateisinti savo poziciją, siekimas saugant viešąjį interesą pateisino paraiškos susipažinti su parengiamuoju dokumentu, susijusiu su EB 226 straipsnyje numatytos procedūros etapu, atmetimą(21).

44.      1998 m. gegužės mėn. Bavarian Lager, remdamasi Elgesio kodeksu, pateikė paraišką dėl galimybės susipažinti su visais byloje dėl įsipareigojimų neįvykdymo pagal Sutartį vienuolikos nurodytų bendrovių ir organizacijų bei trijų konkrečių asmenų ar įmonių kategorijų pateiktais dokumentais. Komisija atmetė pirminę ir pakartotines Bavarian Lager paraiškas, nurodydama, kad ji nerengė aptariamų dokumentų, ir remdamasi Elgesio kodekso taisykle dėl autorystės(22).

45.      Skunde Europos ombudsmenui Bavarian Lager nurodė, kad ji siekė sužinoti komentarus Komisijai dėl įsipareigojimų neįvykdymo pateikusių VRADK atstovų, kurie dalyvavo 1996 m. spalio mėn. susitikime, pavardes ir bendrovių bei asmenų, priklausančių keturiolikai jos pirminėje paraiškoje dėl galimybės susipažinti su dokumentais nurodytų kategorijų, atstovų pavardes.

46.      Įsikišus Europos ombudsmenui, po ilgo susirašinėjimo(23)Bavarian Lager pradžioje gavo iš Komisijos pavardes ir adresus asmenų, kurie sutiko, kad tokia informacija būtų atskleista. Pateikusi prašymą atskleisti visą informaciją Bavarian Lager galiausiai gavo kitų 25 asmenų pavardes, kurie neatsakė į Komisijos prašymą leisti atskleisti su jų tapatybe susijusią informaciją, nes nesant atsakymo nereikėjo saugoti duomenų subjekto interesų bei pagrindinių teisių ir laisvių ir jų pavardės turėjo būti atskleistos.

47.      2000 m. lapkričio mėn. ombudsmenas Europos Parlamentui pateikė savo specialią ataskaitą apie išnagrinėjus Bavarian Lager skundą Komisijai pateiktą rekomendaciją(24). Joje jis padarė išvadą, kad tokios pagrindinės teisės, kuri draustų atskleisti informaciją, pateiktą administracinės valdžios institucijai, nėra ir kad Direktyva 95/46 nereikalauja, kad Komisija neatskleistų asmenų, kurie pateikė jai pastabas ar informaciją, susijusią su jos funkcijų vykdymu, pavardžių. Šiuo pagrindu Parlamentas priėmė rezoliuciją dėl specialios ataskaitos, prašydamas Komisijos pateikti prašomą informaciją(25).

48.      Ombudsmenas taip pat išsiuntė laišką Komisijos Pirmininkui, kuriuo tuo metu buvo R. Prodi, ir jame išreiškė susirūpinimą, kad duomenų apsaugos taisyklės nebūtų klaidingai aiškinamos, t. y. pripažįstant bendros teisės anonimiškai dalyvauti viešojoje veikloje egzistavimą, taip pažeidžiant skaidrumo principą ir visuomenės galimybę susipažinti su dokumentais tiek Bendrijos lygiu, tiek valstybėse narėse.

49.      2003 m. gruodžio 5 d. elektroniniu laišku Bavarian Lager, šį kartą remdamasi (tuo metu įsigaliojusiu) Reglamentu Nr. 1049/2001, paprašė leisti susipažinti su šios išvados 44 punkte nurodytais dokumentais. Komisija 2004 m. sausio 27 d. laiške sutiko paviešinti tam tikrus su 1996 m. spalio mėn. susitikimu susijusius dokumentus, tačiau įslaptino penkias pavardes šio susitikimo protokole, nes du asmenys aiškiai prieštaravo bet kokiam jų tapatybės atskleidimui, o su kitais trimis asmenimis Komisijai nepavyko susisiekti.

50.      2004 m. vasario 9 d. elektroniniu laišku Bavarian Lager pateikė pakartotinę paraišką Reglamento Nr. 1049/2001 7 straipsnio 2 dalies prasme, siekdama, kad jai būtų pateiktas visas 1996 m. spalio mėn. susitikimo protokolas, kuriame būtų nurodytos visų dalyvių pavardės.

51.      2004 m. kovo 18 d. laišku Komisija atmetė pakartotinę ieškovės paraišką, tvirtindama, kad taikomas Reglamentas Nr. 45/2001. Tai yra kadangi Bavarian Lager neįrodė tokio atskleidimo akivaizdaus ir teisėto tikslo bei jo būtinybės, minėto reglamento 8 straipsnyje numatyti reikalavimai nebuvo įvykdyti, todėl reikėjo taikyti Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies b punkte numatytą išimtį. Komisija pridūrė, kad net jei asmens duomenų apsaugos taisyklės nebūtų taikomos, vis dėlto pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečią įtrauką ji gali atsisakyti atskleisti kitas pavardes, kad nepakenktų savo galimybei atlikti tyrimus.

IV – Byla Pirmosios instancijos teisme ir skundžiamas sprendimas

52.      2004 m. gegužės 27 d. Bavarian Lager pateikė ieškinį Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai, kuriame tvirtino, kad Komisija neteisėtai nutraukė procedūrą prieš Jungtinę Karalystę dėl įsipareigojimų neįvykdymo pagal Sutartį, ir prašė panaikinti sprendimą atsisakyti atskleisti kai kurių 1996 m. spalio mėn. susitikimo dalyvių pavardes. Vėliau į bylą įstojo Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūnas (toliau – EDAPP), kad palaikytų Bavarian Lager reikalavimus.

53.      Komisija reikalavo atmesti ieškinį.

54.      Visų pirma, remdamasis nusistovėjusia teismų praktika, pagal kurią bet koks sprendimas pradėti procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo pagal EB 226 straipsnį priklauso Komisijos diskrecijai, Pirmosios instancijos teismas nepriimtinu pripažino reikalavimą, kad Komisijos sprendimas nutraukti procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo buvo neteisėtas(26). Apeliacinėje byloje šis klausimas nėra keliamas.

55.      Toliau Pirmosios instancijos teismas nagrinėjo keblų klausimą, susijusį su atsisakymu atskleisti kai kurių 1996 m. spalio mėn. susitikimo dalyvių pavardes, ypač tų, kurie tiesiogiai pareiškė nesutinkantys su tokiu atskleidimu.

56.      Tą darydamas Pirmosios instancijos teismas pateikė kelias pirmines pastabas, kuriose pagrindinį dėmesį skyrė Reglamento Nr. 1049/2001 taikymui konkrečiu nagrinėjamuoju atveju, nes Bavarian Lager pateikė paraišką dėl galimybės susipažinti su visu dokumentu. Šiomis aplinkybėmis Pirmosios instancijos teismas nurodė pagrindinius šio reglamento principus, t. y. kad pareiškėjas nebūtinai turi pagrįsti savo paraišką dėl galimybės susipažinti su dokumentais ir kad iš esmės galimybės susipažinti su dokumentais turi būti kuo didesnės, o sprendimas dėl atsisakymo leisti susipažinti galioja tik tuo atveju, jei jis grindžiamas viena iš numatytų išimčių, būtent reglamento 4 straipsnyje numatytomis išimtimis. Jis taip pat nurodė nusistovėjusią teismų praktiką, pagal kurią išimtys turi būti aiškinamos ir taikomos siaurai(27).

57.      Toliau Pirmosios instancijos teismas nagrinėjo Reglamentų Nr. 1049/2001 ir Nr. 45/2001 tarpusavio ryšį, remdamasis prielaida, kad Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta išimtis susijusi su atvejais, kai dėl asmens duomenų atskleidimo nukentėtų asmens privatumo ir neliečiamumo apsauga, ypač atsižvelgiant į asmens duomenų apsaugą reglamentuojančius Bendrijos teisės aktus.

58.      Paminėjęs skirtingus abiejų reglamentų tikslus Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Reglamento Nr. 45/2001 penkiolikta konstatuojamąja dalimi, padarė išvadą, kad galimybę susipažinti su dokumentais, kuriuose saugomi asmens duomenys, reguliuoja Reglamentas Nr. 1049/2001, pagal kurį išimtis, susijusi su atvejais, kai atskleidimas gali pakenkti asmens privatumo ir neliečiamumo apsaugai, reiškia, kad vis tiek reikia atsižvelgti į Reglamento dėl asmens duomenų nuostatas(28).

59.      Toliau skundžiamame sprendime apžvelgti aktualiausi Reglamento Nr. 45/2001 aspektai, pavyzdžiui, asmens duomenų samprata, tokios sąvokos, kaip asmens duomenų tvarkymas, tvarkymo teisėtumas, 8 straipsnio b punkte numatyta pareiga įrodyti duomenų perdavimo būtinybę ir duomenų subjekto teisė nesutikti pagal 18 straipsnį, tačiau konstatuota, kad nagrinėjamoje byloje pastarasis straipsnis netaikytinas, nes galimybė susipažinti su šiais dokumentais buvo pareiga aptariamo reglamento 5 straipsnio a arba b punkto prasme ir abu šie punktai priskirti prie teisės nesutikti išimčių(29).

60.      Taigi Pirmosios instancijos teismas ginčą susiaurino iki klausimo, ar dėl 1996 m. spalio mėn. susitikimo dalyvių pavardžių atskleidimo nukentėtų jų privatumo ir neliečiamumo apsauga, o dėl to reikėtų taikyti Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies b punktą. Čia jis atsižvelgė į tai, kaip Europos Žmogaus Teisių Teismas aiškina teisę į privatumą ir ypač „kišimąsi“, kuris daro poveikį duomenų subjekto privatumui EŽTK 8 straipsnio prasme(30).

61.      Toliau Pirmosios instancijos teismas nagrinėjo, ar dėl visuomenės galimybės susipažinti su nagrinėjamo susitikimo dalyvių pavardėmis faktiškai ir konkrečiai nukentėtų jų privatumo ir neliečiamumo apsauga.

62.      Nors ir konstatavęs, kad nagrinėjamo susitikimo dalyvių sąraše pateikiami asmens duomenys Reglamento Nr. 45/2001 2 straipsnio a punkto prasme (nes iš jų gali būti nustatyta dalyvavusių asmenų tapatybė), Pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad šių asmenų privatumas nebuvo pažeistas, nes jie susitikime dalyvavo kaip VRADK atstovai, o ne kaip privatūs asmenys. Jis taip pat nurodė, kad protokole nėra asmeninių šių asmenų nuomonių, o tik šių asmenų atstovaujamų subjektų pozicija.

63.      Taigi Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad vien įtraukus į susitikimo dalyvių sąrašą asmenų, veikiančių jų atstovaujamų subjektų vardu, pavardes nėra pažeidžiamas ar sukeliamas pavojus jų privatumui ir neliečiamumui. Jis atmetė nuomonę, kad įsikišimu į asmens privatų gyvenimą būtų galima pripažinti paprasčiausią atskleidimą apie fizinio asmens, vykdžiusio savo profesinius įgaliojimus ir veikusio kaip kolektyvinės organizacijos atstovas, dalyvavimą susitikime su Bendrijos institucija, kai šio asmens išsakyta asmeninė nuomonė negali būti identifikuota(31), ir taip atribojo savo nagrinėjamąją bylą nuo Sprendimo Österreichischer Rundfunk ir kt(32).

64.      Taigi kadangi nebuvo jokio kišimosi į atitinkamų privačių asmenų privatumą, Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Komisija padarė klaidą nuspręsdama, jog nagrinėjamuoju atveju turi būti taikoma Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta išimtis. Lygiai taip pat, kadangi nebuvo jokio kišimosi, neatsiranda ir teisė nesutikti.

65.      Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad Komisija nebuvo įsipareigojusi garantuoti susitikimo dalyvių anonimiškumo ir kad pastarieji negalėjo tikėtis, kad jų išreikšta nuomonė dėl ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo bus laikoma paslaptyje, be to, Reglamente Nr. 45/2001 nereikalaujama, kad Komisija laikytų paslaptyje jai nuomonę ar kitą informaciją, susijusią su jos funkcijų vykdymu, pateikusių asmenų pavardes(33).

66.      Pirmosios instancijos teismas toliau konstatavo, kad Komisija padarė teisės klaidą, sprendime neatskleisti pavardžių konstatuodama, kad Bavarian Lager neįrodė akivaizdaus ir pagrįsto tikslo bei būtinybės sužinoti susitikime dalyvavusių asmenų, kurie po susitikimo nesutiko, kad jų tapatybė būtų atskleista, pavardes. Pirmosios instancijos teismo nuomone, atskleidimas susijęs su Reglamento Nr. 1049/2001 2 straipsnio taikymu, tačiau jis nepatenka į šio reglamento 4 straipsnio 1 dalies b punkte numatytos išimties taikymo sritį. Taigi pareiškėjas neprivalėjo įrodyti duomenų perdavimo jam būtinybės Reglamento Nr.45/2001 8 straipsnio b punkto prasme(34).

67.      Galiausiai, skundžiamame sprendime buvo nagrinėjama išimtis, susijusi su inspekcijų, tyrimų ir audito tikslų apsauga, numatyta Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečioje įtraukoje (kuria alternatyviai rėmėsi Komisija, atsisakydama leisti susipažinti su nagrinėjamaisiais duomenimis)(35).

68.      Pirmosios instancijos teismo nuomone, Komisija neturėjo teisės remtis šia išimtimi dėl trijų priežasčių. Visų pirma, priimant ginčijamą sprendimą nebuvo vykdomas joks tyrimas, kurio tikslui galėjo kilti pavojus paviešinus visą protokolą, įskaitant dalyvių pavardes. Antra, Komisija pateikė abstrakčią nuomonę apie žalą, kurią dokumento paviešinimas gali sukelti jos tyrimui, neįrodžiusi, kad šio dokumento atskleidimas realiai ir konkrečiai pakenktų tyrimo tikslui. Pagaliau, procedūra dėl valstybės narės įsipareigojimų neįvykdymo nenumato tyrimuose dalyvavusių asmenų duomenų, išskyrus pareiškėją, konfidencialaus tvarkymo.

69.      Dėl visų minėtų priežasčių Pirmosios instancijos teismas panaikino sprendimą neatskleisti pavardžių ir priteisė bylinėjimosi išlaidas iš Komisijos.

V –    Byla Teisingumo Teisme ir šalių apeliacinėje byloje reikalavimai

70.      Apeliacinį skundą Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2008 m. sausio 24 d. Komisija prašo Teisingumo Teismo panaikinti Pirmosios instancijos teismo sprendimą Bavarian Lager prieš Komisiją, T‑194/04, ir priteisti iš Bavarian Lager visas bylinėjimosi išlaidas.

71.      Atsiliepime į apeliacinį skundą, kurį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2008 m. balandžio 15 d., Bavarian Lager tvirtina, kad apeliacinis skundas turėtų būti atmestas, o iš Komisijos priteistos bylinėjimosi išlaidos.

72.      2008 m. balandžio 11 d. EDAPP, kaip ir pirmojoje instancijoje, pateikė įstojimo į bylą paaiškinimą, kuriame palaiko Bavarian Lager reikalavimus.

73.      2008 m. birželio 13 d. nutartimi Teisingumo Teismo pirmininkas leido Europos Sąjungos Tarybai ir Jungtinei Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystei įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimų, Švedijos Karalystei ir Suomijos Respublikai – Bavarian Lager, o Danijos Karalystei – Bavarian Lager ir EDAPP reikalavimų.

74.      Dublikas ir triplikas nebuvo pateikti. Tačiau Komisija dokumente, kurį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2008 m. gruodžio 31 d., pateikė atsiliepimą į minėtų vyriausybių ir Tarybos pastabas.

75.      2009 m. birželio 16 d. nagrinėjamoje byloje buvo surengtas bendras posėdis kartu su bylomis Technische Glaswerke Ilmenau (C‑139/07 P) ir Švedija ir API prieš Komisiją (sujungtos bylos C‑514/07 P, C‑528/07 P ir C‑532/07 P). Jame visos rašytinius pareiškimus pateikusios šalys išdėstė pastabas žodžiu ir atsakė į Teisingumo Teismo klausimus.

VI – Bylos šalių ir į bylą įstojusių šalių pozicijų santrauka

A –    Apeliacinis skundas

76.      Komisija apeliacinį skundą grindžia trimis pagrindais.

77.      Visų pirma, ji kritikuoja skundžiamą sprendimą dėl to, kad jame nebuvo taikytos tam tikros pagrindinės Reglamento Nr. 45/2001 dėl duomenų apsaugos nuostatos, būtent 8 straipsnio b punktas, kuriame reikalaujama, kad duomenų gavėjas įrodytų būtinybę gauti šiuos duomenis.

78.      Antra, ji tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą, nes siaurai aiškino Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies b punktą ir neįtraukė į šios nuostatos taikymo sritį Bendrijos teisės aktų dėl dokumentuose saugomų asmens duomenų apsaugos.

79.      Trečia, ji tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečioje įtraukoje numatytą išimtį, susijusią su tyrimų tikslų apsauga.

80.      Komisija taip pat ginčija tai, kad iš jos buvo priteistos visos išlaidos. Ji teigia, kad iš keturių panaikinimo pagrindų, kuriuos Bavarian Lager pateikė pirmojoje instancijoje, trys buvo pripažinti nepriimtinais, kaip ir reikalavo Komisija. Be to, ji mano, kad jos atsisakymas atskleisti penkias nagrinėjamas pavardes buvo paremtas pagrįstu teisės aktų dėl duomenų apsaugos aiškinimu. Remdamasi šiomis dviem aplinkybėmis ji daro išvadą, kad priteisiant išlaidas buvo padaryta teisės klaida.

81.      Kol kas palieku nuošalyje bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą, kuris bet kuriuo atveju priklauso nuo mano bendros išvados ir kurį dėl šios priežasties nagrinėsiu šios išvados pabaigoje, ir manau, kad apeliacinio skundo pirmasis ir antrasis pagrindai turėtų būti nagrinėjami kartu. Pirmuoju pagrindu skundžiamam sprendimui priskiriama teisės klaida iš esmės gali kilti dėl neteisingo Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies b punkto aiškinimo, nurodyto antrajame apeliacinio skundo pagrinde. Taigi apeliacinio skundo pirmojo pagrindo vienintelis aspektas paprasčiausiai gali būti argumento, kurį Komisija pateikė apeliacinio skundo antrajame pagrinde, tolesnė pasekmė.

82.      Todėl Komisijos apeliacinio skundo pirmuosius du pagrindus reikėtų nagrinėti kartu, o trečiasis pagrindas reikalauja atskiro aptarimo.

83.      Reikia pasakyti, kad nagrinėjamos bylos ypatybės kelia šiokį tokį susirūpinimą, kaip ją reikėtų spręsti. Todėl trumpai apibendrinus Bavarian Lager ir į bylą įstojusių šalių pozicijas, tačiau dar prieš pradedant nagrinėti apeliacinio skundo pagrindus man teks išdėstyti eilę aplinkybių, priskirtinų išankstinio vertinimo struktūrinei daliai.

B –    Bavarian Lager ir į bylą įstojusių šalių pastabos

84.      Teisingumo Teisme palaikomas pozicijas iš esmės galima apibendrinti, kaip nurodoma toliau.

85.      Taryba, įstojusi į bylą palaikyti Komisijos reikalavimų, taip pat kritikuoja Pirmosios instancijos teismą, nurodydama skundžiamo sprendimo teisės klaidas, ypač kiek tai susiję su Reglamento Nr. 45/2001 2, 5 ir 9 straipsnio ir penkioliktos konstatuojamosios dalies aiškinimu. Ji taip pat prieštarauja tam, kaip šis teismas aiškina pagrindines teises, ypač EŽTK 8 straipsnį. Jos nuomone, pagarba privačiam gyvenimui turi būti aiškinama plačiai, kad apimtų profesinius santykius, o EŽTK ir nuostatos dėl asmens duomenų apsaugos niekaip nesutampa, todėl pastarosios turi būti taikomos klausimams, nepatenkantiems į EŽTK 8 straipsnyje asmens duomenims priskirtiną taikymo sritį. Galiausiai Taryba laikosi nuomonės, kad Pirmosios instancijos teismas Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies b punktą aiškino tik iš dalies, neteikdamas jokios teisinės reikšmės antrajai frazei, taigi ši nuostata prarado savo tikslą.

86.      Jungtinės Karalystės vyriausybė palaiko Komisijos ir Tarybos poziciją. Konkrečiai kalbant, ji mano, kad privataus gyvenimo pagal EŽTK 8 straipsnį prilyginimas privatumui pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies b punktą yra nepagrįstas. Ji tvirtina, kad Reglamente Nr. 45/2001 numatyta apsauga yra platesnė nei numatytoji EŽTK, ir remiasi minėto reglamento devinta konstatuojamąja dalimi ir Direktyvos 95/46 aiškinimu. Jos nuomone, bet koks taikymas dokumentams, kuriuose saugomi asmens duomenys, turi atitikti Reglamento Nr. 45/2001 nuostatas.

87.      Tiek Bavarian Lager, tiek EDAPP prašo Teisingumo Teismo patvirtinti Pirmosios instancijos teismo sprendimą ir visiškai pritaria jame išdėstytam vertinimui.

88.      Bavarian Lager visiškai sutinka su tuo, kaip Pirmosios instancijos teismas išaiškino Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies b punktą. Nors ir abejodama, kad nagrinėjamoje byloje aptariamus duomenis galima laikyti Reglamente Nr. 45/2001 apibrėžtais „asmens duomenimis“, ji teigia, kad netgi tokiu atveju šis teisės aktas nedaro jokio poveikio tokių duomenų atskleidimui. Jos nuomone, kadangi nagrinėjamoje byloje konkrečiai nebuvo jokio kišimosi į privatų gyvenimą, tai reiškia, kad Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta išimtis netaikoma, nes šios nuostatos antroji dalis, susijusi su asmens duomenų apsauga, yra tik papildoma. Ji taip pat kritikuoja Komisijos pasiūlymą suderinti abu nagrinėjamus reglamentus, o tai, jos nuomone, būtų sudėtinga, nepraktiška ir neteisėta. Galiausiai, jos manymu, Komisijos pozicija, išdėstyta apeliacinio skundo trečiajame pagrinde, pažeidžia gero administravimo principą.

89.      EDAPP didžiausią dėmesį skiria pusiausvyrai tarp nagrinėjamam apeliaciniam skundui aktualių dviejų reglamentų. Kaip išeities poziciją pasirinkęs kuo didesnes galimybes susipažinti su dokumentais, jis atmeta nuomonę, kad Reglamento Nr. 45/2001 8 straipsnio b punktas įpareigoja pareiškėją, norintį susipažinti su dokumentais, kuriuose saugomi nagrinėjamoje byloje aptariami duomenys, nurodyti paraiškos pateikimo priežastis. Jis mano, kad asmens duomenų apsaugą užtikrina svertų ir atsvarų sistema, kuri reikalauja Reglamentą Nr. 45/2001 aiškinti atsižvelgiant į niuansus. Jis palaiko Bavarian Lager teiginį, kad Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies b punkto antroji frazė atlieka tik papildomą vaidmenį Bendrijos institucijoms sprendžiant, ar nebuvo kišimosi į asmens privatų gyvenimą. Galiausiai, jis pateikia savo nuomonę dėl Reglamento Nr. 45/2001 5, 8 ir 18 straipsnių aiškinimo.

90.      Danijos, Suomijos ir Švedijos vyriausybės lygiai taip pat palaiko skundžiamą sprendimą ir laiko jį visiškai teisingu.

91.      Šios trys valstybės narės pabrėžia galimybės susipažinti su dokumentais reikšmę kaip skaidrumo, atvirumo, teisėtumo ir visuomenės pasitikėjimo garantą. Jos pabrėžia, kad apsauga teiktina privačiam gyvenimui, o ne vien asmens duomenims, ir mano, kad, atskleidus asmenų, kurie dėl savo profesinės padėties dalyvavo Komisijos susitikime, pavardes, negali būti padaryta realios ir konkrečios žalos tokių asmenų privatumui ir neliečiamumui. Dėl šios priežasties jos laikosi nuomonės, kad nagrinėjamu atveju Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta išimtis netaikoma ir kad dėl to Komisija turėjo pareigą atskleisti visą 1996 m. spalio mėn. susitikimo protokolą.

92.      Galiausiai, jos teigia, kad Komisijos aiškinimas reikštų, jog visi asmens duomenys visose Bendrijos institucijų kompetencijos srityse galėtų būti paskelbti konfidencialiais pagal taisykles dėl asmens duomenų apsaugos arba mažų mažiausiai jog tokie duomenys būtų perduodami tik tiems pareiškėjams, kurie per ilgą ir daug pastangų reikalaujančią procedūrą galėtų įrodyti tokio atskleidimo būtinybę. Toks rezultatas smarkiai sumažintų skaidrumą ir prieštarautų Reglamento dėl galimybės susipažinti su dokumentais tikslui.

VII – Apeliacinio skundo vertinimas

A –    Išvada dėl apeliacinio skundo pirmojo ir antrojo pagrindų

1.      Dviejų nagrinėjamų reglamentų palyginimas

93.      Visų pirma, Teisingumo Teismas čia sprendžia klausimą dėl dviejų Bendrijos reglamentų, kurie buvo priimti beveik vienu metu ir kuriais saugomos dvi vienodos reikšmės pagrindinės teisės. Neįsivaizduojama, kad priimdamas Reglamentą dėl galimybės susipažinti su dokumentais Bendrijos teisės aktų leidėjas būtų nežinojęs apie išsamias nuostatas, kurias vos prieš šešis mėnesius išdėstė Reglamente dėl asmens duomenų. Atvirkščiai, Reglamento Nr. 45/2001 preambulės penkiolikta konstatuojamoji dalis kartu su Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies b punkto nuostatomis neleidžia suabejoti, kad teisės aktų leidėjas norėjo, jog atitinkama privatumo apsauga, atsižvelgiant į Bendrijos teisės aktuose dėl duomenų apsaugos įtvirtintus principus, būtų nuostatų, reglamentuojančių galimybę susipažinti su dokumentais, sudedamoji dalis.

94.      Lygiai taip pat neįsivaizduojama, kad teisės aktų leidėjas būtų norėjęs, jog pirmasis reglamentas pažeistų nuostatas dėl galimybės susipažinti su dokumentais ar darytų jas neveiksmingas. Iš tiesų Reglamento dėl asmens duomenų penkioliktoje konstatuojamoje dalyje konkrečiai teigiama, kad „(teisės) susipažinti su dokumentais, įskaitant asmens duomenis saugojančius dokumentus, sąlygas reguliuoja pagal (EB) 255 straipsnį <...> priimtos taisyklės“ (paryškinta mano). Be to, nors įsigaliojus Reglamentui dėl asmens duomenų Reglamentas dėl galimybės susipažinti su dokumentais dar nebuvo formaliai priimtas, principai, susiję su galimybe susipažinti su dokumentais, yra priskirtini Elgesio kodeksui, o Komisijos pasiūlymas, kuris buvo priimtas kaip Reglamentas Nr. 1049/2001, paskelbtas 2000 m. birželio pabaigoje(36), t. y. beveik prieš šešis mėnesius.

95.      Antra, kadangi abi nagrinėjamos pagrindinės teisės yra vienodos reikšmės, negali būti nė kalbos apie vienos iš jų ignoravimą ir prioriteto kitai suteikimą. Teisingumo Teismas jau yra nurodęs, kad tokiomis aplinkybėmis, kai atsiranda kolizija tarp pagrindinių teisių, turi būti įvertinti priešingi interesai, siekiant užtikrinti teisingą pusiausvyrą tarp šių saugomų interesų ir pagrindinių teisių(37). Vis dėlto ideali išeitis aiškiai būtų tokia, kuri leistų išvengti pasirinkimo tarp tokių dviejų teisių.

96.      Trečia, kaip nurodė ir kelios šalys, nagrinėjamais reglamentais siekiama skirtingų tikslų.

97.      Prieš pradėdama išsamiai nagrinėti šių dviejų reglamentų tekstą turėčiau atkreipti dėmesį, kad dvi pagrindinės teisės, kurias atskirai užtikrina kiekvienas iš reglamentų, Bendrijos teisėje atsirado palyginti neseniai, skirtingai nuo kitų teisių, atsiradusių kur kas anksčiau.

98.      Taigi galimybė susipažinti su dokumentais tapo Bendrijos teisės sistemos dalimi tik priėmus Deklaraciją Nr. 17, pridėtą prie Europos Sąjungos sutarties, kuri vėliau buvo išplėtota Elgesio kodekse(38).

99.      Pagal Reglamento dėl galimybės susipažinti su dokumentais 1 straipsnio a punktą šiuo reglamentu siekiama, kad būtų „užtikrinta kaip galima platesnė susipažinimo su dokumentais galimybė“. Pagal 3 straipsnio a punktą dokumentai, kuriems taikomas šis reglamentas, – tai tokie dokumentai, kurių „turinys susijęs su į institucijos atsakomybės sferą įeinančia politika, veikla ir sprendimais“. Pagal 2 straipsnio 3 dalį teisė susipažinti su dokumentais taikoma visiems institucijos turimiems dokumentams, tiek jos pačios parengtiems, tiek jos gautiems iš kitur. Taip žengiamas tolesnis žingsnis atvirumo linkme, pakeičiant vadinamąją „autorystės taisyklę“, pagal kurią institucijos atsisakydavo atskleisti dokumentus, kuriuos parengė ne jos pačios, ir nukreipdavo pareiškėją į dokumento autorių(39). Taigi man akivaizdu, kad Bendrijos teisės aktus dėl galimybės susipažinti su dokumentais pagrindžiantis mąstymas nuolat vystėsi vis didėjančio prieinamumo, atvirumo ir skaidrumo linkme.

100. Nors tokia pagrindinė teisė, kaip privataus gyvenimo apsauga, yra nacionalinių konstitucijų ir deklaracijų dėl žmogaus teisių tradicinis elementas, tačiau asmens duomenų apsaugai ji pradėta taikyti tik vykstant techninei pažangai ir pradėjus visuotinai naudoti kompiuterius. Konvencija Nr. 108 įnešė naujovę į šio privataus gyvenimo aspekto apsaugą, kuri pateko į Bendrijos teisės sistemą per valstybėms narėms bendras konstitucines tradicijas(40).

101. Reglamento dėl asmens duomenų tikslas – užtikrinti, kad Bendrijos institucijos ir asocijuotos ar lygiavertės organizacijos gintų „fizinių asmenų pagrindines teises ir laisves, o svarbiausia – su asmens duomenų tvarkymu susijusią jų teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą“ (1 straipsnio 1 dalis). Reglamentu ginamas bet koks „asmens duomenų“ „tvarkymas“ (abi šios sąvokos išsamiai apibrėžtos 2 straipsnio atitinkamai b ir a punktuose)(41), o jis taikomas „visiškai arba iš dalies automatiniu būdu tvarkomiems asmens duomenims ir neautomatiniu būdu tvarkomiems asmens duomenims, kurie (sudaro) arba yra skirti sudaryti susistemintos rinkmenos dalį“ (3 straipsnio 2 dalis)(42). Kitos duomenų tvarkymo formos, pavyzdžiui, galimybės susipažinti su dokumentais suteikimas, į šį apibrėžimą nėra įtrauktos.

102. Čia norėčiau stabtelėti ir pateikti pirmąjį vertinimą.

103. Reglamente dėl galimybės susipažinti su dokumentais siekiama skaidrumo, atviro valdymo ir reikalaujama atskleisti visuomenei(43) dokumentus, kurių turinys susijęs su Bendrijos institucijų „politika, veikla ir sprendimais“. Reglamentas dėl asmens duomenų saugo nuo netinkamo tvarkymo automatiniu arba iš dalies automatiniu būdu tvarkomus asmens duomenis, taip pat duomenis, kurie yra susistemintos laikmenos dalis arba yra skirti tokiai daliai sudaryti. Taigi jis yra susijęs su klausimu, ką daryti su asmens duomenimis, o ne su dokumentais.

104. Mano nuomone, šiais dviem reglamentais ne tik siekiama skirtingų tikslų, tačiau, tinkamai juos aiškinant, nėra jokio pagrindo manyti, kad tarp jų nuostatų kyla neišvengiama priešprieša.

105. Kaip bus matyti toliau, mano siūlomo sprendimo, kaip suderinti Reglamentą Nr. 45/2001 ir Reglamentą Nr. 1049/2001, esmė – Reglamento Nr. 45/2001 3 straipsnio 2 dalies aiškinimas. Nei Pirmosios instancijos teismas, nei bylos šalys nenagrinėjo bylos šiuo požiūriu. Todėl prieš pradėdama išsamiau nagrinėti savo požiūrio pasekmes turiu savęs paklausti, ar toks požiūris nėra akivaizdi klaida.

106. Pagrindinis prieštaravimas, kuris galėtų kilti, kad per daug remiuosi 3 straipsnio 2 dalimi, palyginti su šio straipsnio 1 dalimi. Šis argumentas būtų toks, kad Reglamento Nr. 45/2001 taikymo sritį iš tikrųjų apibrėžia 3 straipsnio 1 dalis, o 3 straipsnio 2 dalyje pateikiamas tik papildomas paaiškinimas. Jeigu 3 straipsnio 1 dalį aiškinsime kaip „pagrindinę nuostatą“, o 3 straipsnio 2 dalį laikysime tik papildoma, tai iš tiesų 3 straipsnio 1 dalies taikymo sitis yra pakankamai plati ir veda prie kolizijos su Reglamentu Nr. 1049/2001 (nes dokumentų atskleidimas pagal pastarąjį reglamentą neabejotinai vykdomas „atsižvelgiant į Bendrijos teisėje numatytas visas veiklos rūšis ar jų dalį“, o „asmens duomenų“ ir „tvarkymo“ apibrėžimai 2 straipsnio atitinkamai a ir b punktuose yra tokie platūs, kad apima ir tokį atskleidimą).

107. Šį prieštaravimą norėčiau išnagrinėti remdamasi, visų pirma, Reglamento Nr. 45/2001 travaux préparatoires ir, antra, galiojančia teismų praktika dėl Direktyvos 95/46 ir Reglamento Nr. 45/2001 taikymo srities. Vėliau išnagrinėsiu du kitus galimus prieštaravimus mano pasirinktam požiūriui.

a)      Reglamento Nr. 45/2001 travaux préparatoires

108. Komisijos pasiūlymo priimti Reglamentą Nr. 45/2001(44) aiškinamasis memorandumas (toliau – AM) prasideda taip: „Bendrijos institucijos ir įstaigos, o ypač Komisija, tvarko asmens duomenis savo kasdieniniame darbe. Komisija keičiasi asmens duomenimis su valstybėmis narėmis, įgyvendindama bendrą žemės ūkio politiką, struktūrinių fondų politiką, administruodama muitų sąjungą, vykdydama kitas Bendrijos politikos rūšis. Kad duomenų apsauga būtų vientisa, Komisija, 1990 m. pasiūliusi priimti Direktyvą 95/46/EB, pareiškė, kad ji pati taip pat laikysis šioje direktyvoje įtvirtintų principų“(45).

109. Toliau AM pažymėta, kad priėmus Direktyvą 95/46 „Komisija ir Taryba viešoje deklaracijoje įsipareigojo laikytis Direktyvos ir tą patį pakvietė daryti kitas Bendrijos institucijas ir įstaigas“(46). Paminėjus, kad Amsterdamo sutartimi į EB sutartį buvo įtrauktas dabartinis EB 286 straipsnis, toliau AM pateikiama trumpa šio straipsnio santrauka, kad Bendrijos institucijos ir įstaigos turės taikyti Bendrijos taisykles dėl asmens duomenų apsaugos ir kad šių taisyklių taikymą turės prižiūrėti nepriklausoma priežiūros institucija. AM baigiamas žodžiais, kad „šiuo pasiūlymu priimti Reglamentą siekiama šio dvejopo tikslo“.

110. Akivaizdu, kad AM neturi teisiškai privalomos galios. Vis dėlto jis padeda suprasti, kokiu tikslu buvo priimtas Reglamentas Nr. 45/2001. Mūsų nagrinėjamas AM duoda rimtą pagrindą manyti, jog teisės aktų leidėjui rūpėjo tik užtikrinti, kad būtų tinkamai elgiamasi su didžiuliais kiekiais asmens duomenų, kuriuos kaip neišvengiamą Bendrijos politikos įgyvendinimo ir administravimo dalį Bendrijos institucijos tvarko atlikdamos savo kasdienį darbą. Paprastai tokie duomenys visiškai arba iš dalies bus tvarkomi automatiniu būdu. Jeigu šie duomenys tvarkomi ne automatiniu būdu, tai jie sudaro susistemintos rinkmenos dalį ar duomenų bazę arba skirti jai sudaryti. Būtent tokia ir yra iš 3 straipsnio 2 dalies kylančio reguliavimo taikymo sritis.

111. Turint omenyje tai, kas pasakyta, kyla klausimas, kokias tolesnes gaires žymi pats pasiūlymas priimti reglamentą?

112. Visų pirma, situaciją nušviečia komentarai dėl 1 straipsnio (reglamento tikslas). Juose pasakyta, kad „(1 straipsnyje) numatyta apsauga taikoma ne tik tvarkant institucijų darbuotojų ar bet kurių kitų asmenų, dirbančių institucijų naudai, asmens duomenis, tačiau ir tvarkant bet kurio fizinio asmens iš išorės, kaip antai tiekėjo arba pinigų iš Bendrijos fondų gavėjo, asmens duomenis. Asmens duomenys, kuriuos valstybės narės teikia Komisijai, kiek tai susiję su Bendrijos subsidijų mokėjimo valdymu arba stebėsena, yra ypač saugomi pagal šį Reglamentą“. Taigi „šio Reglamento tikslas skiriasi nuo (Direktyvos 95/46) tikslo“(47). Toliau toje pačioje dalyje Komisija aiškina, kad reglamentas „akivaizdžiai turės poveikį <...> užtikrinant, kad su asmens duomenimis, kurie Bendrijos institucijoms ir įstaigoms perduodami dėl jų pareigų vykdymo, bus elgiamasi, laikantis sąlygų, užtikrinančių pagarbą duomenų subjektų pagrindinėms teisėms ir laisvėms <...>“(48).

113. Visa tai nė iš tolo neprimena atsitiktinio asmens duomenų įtraukimo į Bendrijos institucijos sušaukto darbinio susitikimo protokolą.

114. Antra, 3 straipsnio 1 dalies komentare paaiškinta, kad „šis Reglamentas taikomas tvarkant asmens duomenis visose Bendrijos institucijose ir įstaigose“, o toliau išvardytos šios institucijos ir atsargiai nubrėžta skiriamoji riba tarp „veiklos, vykdomos pagal EB sutartį, EAPB sutartį arba Euratomo sutartį arba netgi, tam tikrais atvejais, pagal Sąjungos sutarties VI titulinę dalį“ (visa ši veikla patenka į reglamento taikymo sritį) ir „asmens duomenų tvarkymo įstaigose, įsteigtose pagal Sąjungos sutarties VI titulinę dalį, kaip antai Europole“ (pastaroji veikla nepatenka į reglamento taikymo sritį)(49).

115. Trečia, 3 straipsnio 2 dalies komentaras pavadintas „Tvarkymas, kuriam taikomas reglamentas“ (o tai reiškia, kad kitokiam tvarkymui reglamentas nėra taikomas). Jame teigiama: „Ši dalis atkartoja <...> Direktyvos (95/46) 3 straipsnio 1 dalį“, o toliau tik žodis į žodį pakartoja dabartinę 3 straipsnio 2 dalies formuluotę (kuri, atrodo, nepasikeitė, palyginti su priimtu reglamentu)(50).

116. Paprasčiausiai nagrinėjant Direktyvos 95/46 3 straipsnio ir Reglamento Nr. 45/2001 3 straipsnio tekstą paaiškėja, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas nuostatas, apibrėžiančias taikymo sritį, reglamente ir direktyvoje suformulavo priešingai. Taigi Direktyva 95/46 „prasideda“ 3 straipsnio 1 dalimi, kurioje apibrėžta, kokiam tvarkymui taikoma direktyva (tai atitinka Reglamento Nr. 45/2001 3 straipsnio 2 dalį), o toliau 3 straipsnio 2 dalyje nurodomas kontekstas, kuriam esant toks tvarkymas reguliuojamas (atitinka Reglamento Nr. 45/2001 3 straipsnio 1 dalį).

117. Atsižvelgiant į tai, manyčiau, galima daryti išvadą, kad Reglamente Nr. 45/2001 3 straipsnio 2 dalis neturėtų būti aiškinama kaip priklausoma ar papildoma, palyginti su 3 straipsnio 1 dalimi. 3 straipsnio dvi dalys paprasčiausiai atitinka skirtingus aspektus apibrėžiant priemonės „taikymo sritį“. Vienoje iš jų apibrėžiamas reguliavimo objektas (asmens duomenų, kurie yra duomenų bazės (arba, kaip ji apibūdinama reglamente, „susistemintos laikmenos“) dalis arba skirti tokiai daliai sudaryti, tvarkymas visiškai arba iš dalies automatiniu būdu). Kitoje nurodyta, kada šis objektas yra reguliuojamas (t. y. kai duomenų valdytojas užsiima veikla, priskiriama prie įvairių kategorijų). Bendrijos teisės aktų leidėjui akivaizdžiai buvo visiškai nesvarbu, ar pirma reglamentuoti, „ką tai apima“, ir tik vėliau – „kada tai taikoma“, ar šiuos du aspektus išdėstyti atvirkštine tvarka. Svarbu tik tai, kad atsakymai į šiuos du klausimus apibrėžia Bendrijos priemonės taikymo sritį, nesvarbu, ar ta priemonė yra reglamentas, ar direktyva.

b)      Teismų praktika

118. Nors yra nedaug bylų, kuriose nagrinėtas Direktyvos 95/46 3 straipsnio aiškinimo klausimas, vis dėlto pažymėtinos bylos Österreichischer Rundfunk ir kiti(51), Lindqvist(52) ir Satakunnan Markkinapörssi ir Satamedia(53). Toliau svarbu pabrėžti, kad Direktyvos 95/46 3 straipsnio 1 dalis visiškai atitinka Reglamento Nr. 45/2001 3 straipsnio 2 dalį, o direktyvos 3 straipsnio 2 dalis (bendrais bruožais ir su išimtimis) atitinka reglamento 3 straipsnio 1 dalį.

119. Sprendime Österreichischer Rundfunk ir kiti Teisingumo Teismas nagrinėjo Austrijos teisės aktus, pagal kuriuos buvo reikalaujama, kad Audito rūmų (Rechnungshof) tikrinamos įstaigos atskleistų Rechnungshof duomenis apie asmenis, gaunančius atlyginimus ir pensijas, viršijančius nustatytą bazinę sumą. Iš bylos medžiagos matyti, kad ši medžiaga (visais atvejais) buvo gaunama, naudojantis atitinkamų įstaigų algalapiais ir pensijų registrais ir pritaikius atitinkamus paieškos kriterijus. Toliau Rechnungshof šią medžiagą apibendrindavo ataskaitoje, kurią teikdavo Nationalrat, Bundesrat bei Landtagen (Federacinio Parlamento žemiesiems ir aukštiesiems rūmams ir žemių parlamentams). Plačioji visuomenė taip pat galėjo susipažinti su šia ataskaita. Be to, Rechnungshof ataskaitoje turėjo būti pateiktos visų atitinkamų asmenų pavardės, o prie kiekvienos pavardės – gaunamo metinio atlyginimo dydis(54).

120. Didelėje Teisingumo Teismo sprendimo dalyje buvo nagrinėjama, ar Rechnungshof veikla patenka į Direktyvos 95/46 3 straipsnio 2 dalies taikymo sritį, nes ji niekaip nesusijusi su laisvu judėjimu. Nusprendęs, kad direktyva taikoma, toliau Teisingumo Teismas perėjo prie šios direktyvos aiškinimo. Taigi panašu, kad Teisingumo Teismas turėjo nuspręsti, kad nagrinėjamos medžiagos atrinkimas ir perdavimas apėmė (bent jau) asmens duomenų tvarkymą „neautomatiniais būdais <...>, kai tie duomenys sudaro rinkmenų sistemos dalį arba skirti jai sudaryti“ pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį. Atsižvelgiant į faktines aplinkybes, atrodo, kad toks požiūris turėtų būti itin priimtinas.

121. Sprendime Lindqvist nagrinėtos aplinkybės buvo tokios, kad savanorė Švedijos bažnyčios katechetė, lankydama informatikos kursus, turėjo sukurti interneto svetainę. Ji sukūrė svetainę savo asmeniniame kompiuteryje namuose (svetainė jos prašymu buvo susieta su Švedijos bažnyčios interneto svetaine). Šioje svetainėje minėta katechetė pateikė savo ir 18 kolegų iš savo parapijos duomenis, kad rengdamiesi konfirmacijai parapijiečiai galėtų rasti reikiamą informaciją. Pateikti duomenys neabejotinai buvo „asmens duomenys“(55). Teisingumo Teismas konstatavo, kad asmens duomenų įdėjimas į interneto puslapį turi būti laikomas „tvarkymu“, kuris apibrėžtas Direktyvos 95/46 2 straipsnio b punkte (šiame apibrėžime atsispindi Reglamento Nr. 45/2001 2 straipsnio b punkte pateiktas apibrėžimas).

122. Taigi teliko nuspręsti, ar toks tvarkymas patenka į Direktyvos 95/46 3 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. Teisingumo Teismas nusprendė, kad „<...> informacijos įdėjimas į interneto puslapį pagal šiuolaikines technines ir informacines procedūras reiškia šio puslapio įkėlimą į serverį ir reikiamas operacijas, kad į šį puslapį galėtų patekti prie interneto prisijungę žmonės. Tokios operacijos bent jau iš dalies vykdomos automatiniu būdu“(56).

123. Dėl šios priežasties atsakymas į pirmąjį klausimą, dėl kurio pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, buvo toks, kad nagrinėta operacija buvo asmens duomenų tvarkymas „automatiniais būdais <...> ištisai arba dalimis“ Direktyvos 95/46 3 straipsnio 1 dalies prasme. Taigi Teisingumo Teismui nereikėjo nagrinėti, ar ši operacija nebuvo asmens duomenų tvarkymas „neautomatiniais būdais <...>, kai tie duomenys sudaro arba yra skirti sudaryti rinkmenų sistemos dalį“ (šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies paskutinis elementas). Todėl sprendime nėra jokių nuorodų, ką reiškia tokia rinkmenų sistema.

124. Kaip ir Sprendime Österreichischer Rundfunk ir kiti, toliau Teisingumo Teismas nagrinėjo, ar B. Lindqvist veikla patenka į Direktyvos 95/46 3 straipsnio 2 dalies taikymo sritį, o nusprendęs, kad direktyva taikoma, perėjo prie jos aiškinimo.

125. Sprendimas Lindqvist aiškiai leidžia suprasti, kad jeigu asmens duomenys tvarkomi visiškai arba iš dalies automatiniu būdu, toks tvarkymas iš karto patenka į teisės aktų dėl duomenų apsaugos taikymo sritį (ar tai būtų Direktyva 95/46, ar Reglamentas Nr. 45/2001). Tačiau, jeigu teisingai suprantu, paraiška dėl dokumentų atskleidimo pagal Reglamentą Nr. 1049/2001 nėra taip tvarkoma. Iš tikrųjų ji nagrinėjama atskirai ir rankiniu būdu(57).

126. Galiausiai, Sprendime Satakunnan Markkinapörssi ir Satamedia Teisingumo Teismas turėjo įvertinti situaciją, kai Satakunnan Markkinapörssi Oy (toliau – Satakunnan) ir Satamedia Oy (toliau – Satamedia) išplatino mokestinius duomenis, susijusius su maždaug 1,2 milijono fizinių asmenų, kuriuos teisėtai gavo iš Suomijos mokesčių institucijų. Tietosuojavaltuutettu (Suomijos duomenų apsaugos priežiūros pareigūnas) kreipėsi į nacionalinį teismą, prašydamas uždrausti rinkti ir platinti tokius duomenis. Satakunnan ir Satamedia teigė, kad jie tik tvarkė asmens duomenis žurnalistiniais sumetimais.

127. Teisingumo Teismas savo sprendimą pradėjo nuo išvados, kad nagrinėjami duomenys yra asmens duomenys Direktyvos 95/46 2 straipsnio a punkto prasme ir kad nagrinėjama veikla yra „asmens duomenų tvarkymas“ direktyvos 2 straipsnio b punkto prasme, ir nusprendė, kad Satakunnan veikla buvo „asmens duomenų tvarkymas“ direktyvos 3 straipsnio 1 dalies prasme(58). Toliau Teisingumo Teismas nagrinėjo direktyvos 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas išimtis, nustatė, kad jos nėra taikomos, ir perėjo prie direktyvos 9 straipsnio (dėl asmens duomenų tvarkymo tik žurnalistiniais sumetimais) aiškinimo.

128. Tačiau generalinė advokatė J. Kokott dar stabtelėjo prie klausimo, ar nagrinėjama veikla patenka į Direktyvos 95/46 3 straipsnio 1 dalies taikymo sritį(59). Šio klausimo esmę ji išnagrinėjo labai glaustai, tačiau aiškiai konstatuodama: „Tikėtina, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo paminėtos duomenų tvarkymo operacijos (išskyrus pastoviosios atminties kompaktinio disko perdavimo veiksmą) bent jau iš dalies atliekamos automatiniais būdais. Vis dėlto dėl perdavimo automatizavimo nereikalingi jokie tolesni paaiškinimai, nes spausdintu pavidalu paskelbti mokestiniai duomenys sudaro rinkmenų sistemą, o perdavimu teikiant trumpųjų pranešimų paslaugą būtina atlikti paiešką rinkmenų sistemoje. Todėl visų minėtų veiklos rūšių atvejais, įskaitant duomenų perdavimą pastoviosios atminties kompaktinio disko pavidalu, kalbama apie asmens duomenų tvarkymą, kai tie duomenys sudaro rinkmenų sistemos dalį arba skirti jai sudaryti“(60). Atsižvelgdama į tai, generalinė advokatė konstatavo, kad nagrinėjama veikla patenka į direktyvos 3 straipsnio 1 dalies taikymo sritį.

129. Šis vertinimas atitinka manąjį nagrinėjamoje byloje.

130. Taip pat turėčiau trumpai paminėti Sprendimą Nikolaou prieš Komisiją(61) (mano žiniomis, tai vienintelė byla dėl Reglamento Nr. 45/2001 3 straipsnio). Šioje byloje buvo nagrinėjamas medžiagos, susijusios su tyrimu dėl buvusio Audito rūmų nario, „nutekėjimas“. Pirmosios instancijos teismas apsiribojo Reglamento Nr. 45/2001 3 straipsnio 1 dalies, „asmens duomenų“ ir „tvarkymo“ sąvokų, įtvirtintų atitinkamai 2 straipsnio a ir b punktuose, aiškinimu ir nagrinėjimu, kas yra teisėtas tvarkymas 5 straipsnio prasme. Jis iš viso nenagrinėjo 3 straipsnio 2 dalies.

131. Mano nuomone, nė vienas iš šių sprendimų nėra neįveikiama kliūtis tam, kad Reglamento Nr. 45/2001 3 straipsnio 2 dalis būtų aiškinama taip, kaip pasiūliau.

c)      Kiti prieštaravimai

132. Vis dėlto turėčiau išnagrinėti dar du galimus prieštaravimus mano palaikomai pozicijai.

133. Pirma, tarkime, kad asmuo pateikia paraišką ir gauna Bendrijos institucijos dokumentą, pagal Reglamento Nr. 1049/2001 6 straipsnio 1 dalį neprivalėdamas nurodyti paraiškos pateikimo priežasties. Sakykime, kad šis asmuo toliau pasinaudoja moderniomis technologijomis, t. y. nuskenuoja dokumentą, o gautą elektroninę versiją tvarko automatiniu arba iš dalies automatiniu būdu (pavyzdžiui, norėdamas nusiųsti elektroninį laišką kiekvienam asmeniui, kurio pavardė pateikta šiame dokumente). Ar taip nebūtų apeinamas griežtas duomenų apsaugos režimas, įtvirtintas Reglamente Nr. 45/2001?

134. Manyčiau, kad ne. Dokumentas gaunamas pagal taisykles dėl galimybės susipažinti su dokumentais. Tačiau bet koks tolesnis taip gauto dokumento naudojimas, apimantis tvarkymą automatiniu arba iš dalies automatiniu būdu (arba šio ir kitų dokumentų įtraukimą (ar ketinimus įtraukti) į duomenų bazę), patektų į Direktyvos 95/46 3 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. Todėl nuo šio momento pagal šią direktyvą įgyvendinančias nacionalines taisykles jam būtų taikomas duomenų apsaugos režimas.

135. Antra, visuotinai žinoma, kad daugelio rūšių programinėje įrangoje paieškos funkcija gali būti naudojama tam tikrai informacijai surasti ir atrinkti taikant specifinius kriterijus. Be abejonės, vis dažniau informacija saugoma elektronine forma. Todėl ši funkcija naudojama reguliariai, siekiant surasti ir atrinkti konkretų dokumentą, su kuriuo susipažinti buvo pateikta paraiška pagal Reglamentą Nr. 1049/2001 (ir kuriame, be kita ko, pateikti asmens duomenys, kaip antai susitikimo dalyvių pavardės). Argi tai nėra asmens duomenų tvarkymas „neautomatiniais būdais <...>, kai tie duomenys sudaro arba yra skirti sudaryti rinkmenų sistemos dalį“, arba iš tiesų asmens duomenų tvarkymas „automatiniais būdais <...> dalimis“?

136. Atsakymą į šį dvigubą prieštaravimą pradėčiau (be to, mano nuomone, ir privalėčiau pradėti) nuo to, kad iš tiesų įvairių susitikimų protokolai paprastai saugomi ir (arba) klasifikuojami kartu, kad jie kuo puikiausiai gali būti saugojami elektronine forma ir kad labai tikėtina, jog asmuo, nagrinėjantis paraišką susipažinti su dokumentu pagal Reglamentą Nr. 1049/2001, pasinaudos kompiuterio paieškos funkcija, norėdamas surasti dokumentą, dėl kurio pateikta paraiška.

137. Iš esmės atsakymas į šio prieštaravimo pirmą dalį būtų toks, kad nagrinėjama „rinkmenų sistema“ nėra Reglamento Nr. 45/2001 2 straipsnio c punkte apibrėžtas „bet kuris susistemintas pagal specifinius kriterijus prieinamų asmens duomenų rinkinys“. Iš esmės saugomi ne tiek atsitiktinai paminėti asmens duomenys, t. y. dalyvių pavardės, kiek kiekvieno susitikimo protokolas.

138. Tą būtų galima palyginti su (pavyzdžiui) rinkmenų sistema, apimančia informaciją apie visas paraiškas dėl mokėjimo, pateiktas per einamuosius kalendorinius metus bendros žemės ūkio politikos pieno sektoriuje. Šiuo atveju, nors lygiai taip pat saugoma „kiekviena paraiška“, pareiškėjo pavardė jokiu būdu nėra „atsitiktinė“. Labai tikėtina, kad bus sukurta programinė įranga tokioms paraiškoms tvarkyti, o „paieška pagal pavardę“ bus lengvai (ir dažnai) atliekama operacija.

139. Nagrinėjant paraišką dėl galimybės susipažinti su dokumentais, paieškos veiksmas paprastai atliekamas taikant įvairius dokumentų paieškos kriterijus („(tam tikros dienos) susitikimas“, „komitetas (Nr.)“ ir pan.), kurie neturi nieko bendra su tokiais asmens duomenimis, kaip susitikimo dalyvių pavardės. Asmens duomenys savaime nebus įprasti paieškos kriterijai. Taigi darytina išvada, kad tai bus ne duomenų, o dokumentų tvarkymas.

140. Reikia pripažinti, kad jeigu paieškos funkcija būtų naudojama sistemiškai, siekiant atrinkti visus susitikimus, kuriuose dalyvavo ponas X, kiltų labai keblių klausimų. Galima būtų sakyti, kad vis tiek tvarkomi ne asmens duomenys, o patys protokolai ir kad minėtas veiksmas buvo atliekamas ne su „asmens duomenų rinkiniu“ (Reglamento Nr. 45/2001 2 straipsnio c punktas). Tačiau visiškai aišku, kad paieška konkrečiai būtų „su asmens duomenimis atliekamas <...> veiksmas“ (taigi būtų tvarkymas Reglamento Nr. 45/2001 2 straipsnio b punkto prasme). Iš tiesų visa jos prasmė ir būtų atpažinti ir susekti susitikimus, kuriuose dalyvavo ponas X.

141. Atsižvelgdama į Reglamento Nr. 45/2001 tikslus, manyčiau, kad šiuo etapu dėmesio centre atsidurtų toli gražu nebe protokolas, o asmens duomenų tvarkymas, todėl reikėtų taikyti Reglamentą Nr. 45/2001. Atidžiau nagrinėjant, paraiška dėl „visų susitikimų, kuriuose dalyvavo ponas X, protokolų“ (net jeigu ji pateikta pagal Reglamentą Nr. 1049/2001) yra paraiška dėl informacijos apie poną X tvarkymo (paieška pagal pavardę naudojama visai konkrečios rūšies informacijai apie šį konkretų asmenį sugrupuoti). Taigi praktiškai tokia paraiška yra ne paraiška dėl dokumentų, kuriuose atsitiktinai paminėtas ponas X, o užslėpta paraiška dėl informacijos apie poną X ir jo veiklą. Ji turėtų būti nagrinėjama pagal tai, kas ji yra iš tikrųjų – paraiška, susijusi su asmens duomenų tvarkymu(62).

142. Vis dėlto paprastai kompiuterio paieškos funkcijos naudojimas, siekiant surasti dokumentą, dėl kurio pateikta paraiška pagal Reglamentą dėl galimybės susipažinti su informacija, nebus asmens duomenų tvarkymas „neautomatiniais būdais <...>, kai tie duomenys sudaro arba yra skirti sudaryti rinkmenų sistemos dalį“.

143. Turint omenyje tai, kas pasakyta, vis tiek išlieka problema, nes Sprendime Lindqvist Teisingumo Teismas konstatavo, jog jeigu asmens duomenys tvarkomi visiškai arba iš dalies automatiniu būdu, toks tvarkymas iš karto patenka į teisės aktų dėl duomenų apsaugos taikymo sritį, taigi duomenų laikymo būdai tampa nebesvarbūs. Todėl dabar man reikėtų atsakyti į prieštaravimo antrąją dalį: klausimą, ar vien paieškos funkcijos naudojimas sudarytų asmens duomenų tvarkymą „iš dalies automatiniu būdu“.

144. Mano nuomone, atsakymas yra tai, kad naudodami paieškos funkciją paprasčiausiai padarome tai, ką (kur kas sunkiau) galima būtų padaryti rankiniu būdu, kaip ir elektriniu grąžtu skylę galima išgręžti kur kas greičiau ir efektyviau nei rankiniu(63). Žmogaus įsikišimas, visų pirma, reikalingas, kad būtų perskaityta ir išanalizuota paraiška susipažinti su dokumentu ir kad būtų apsvarstyta, ar paraiška nėra susijusi su, pavyzdžiui, „slapto pobūdžio dokumentu“ pagal Reglamento Nr. 1049/2001 9 straipsnį. Paraišką nagrinėjantis asmuo neišvengiamai naudosis savo protu, kad apibrėžtų pradinius paieškos kriterijus ir, jei būtina, susiaurintų paiešką. Kai dokumentas surandamas, žmogus ir vėl turi perimti estafetę iš mašinos, kad peržiūrėtų šį dokumentą ir nustatytų, ar leisti susipažinti su visu dokumentu, ar vis dėlto taikytina viena iš reglamento 4 straipsnyje įtvirtintų išimčių, ir, jeigu būtina, kad užtikrintų galimybę susipažinti su likusia dokumento dalimi, kaip reikalaujama 4 straipsnio 6 dalyje.

145. Taigi nagrinėdamas paraišką dėl galimybės susipažinti su dokumentais tarnautojas sprendžia, ar jam būtina naudoti paieškos funkciją ir, jei būtina, kokia apimtimi, taip pat jis nustato, kokia turi būti paieškos sąlyga (sąlygos). Žmogaus smegenys vis dar vadovauja technologijoms, kaip ir elektrinis grąžtas, kuriuo meistras pakeitė rankinį grąžtą, vis dar valdomas to paties meistro.

146. Mano nuomone, tokia veiksmų seka, kai vyrauja žmogiškasis elementas ir visą laiką išlaikoma kontrolė, neturėtų būti laikoma asmens duomenų tvarkymu „iš dalies automatiniu būdu“ Reglamento Nr. 45/2001 3 straipsnio 2 dalies prasme(64). Ypač jos reikėtų nepainioti su interneto puslapių įdėjimu į serverį (kaip byloje Lindqvist), kai daliai operacijos būdingas automatizmas.

147. Reikia pripažinti, jog galimi tokie tvirtinimai, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas Reglamentu Nr. 45/2001 ketino „užmesti platų tinklą“ (tai liudija „asmens duomenų“ ir „tvarkymo“ apibrėžimai atitinkamai 2 straipsnio a ir b punktuose) ir kad taikant šį principą tvarkymo visiškai arba iš dalies automatiniu būdu sąvokai pagal 3 straipsnio 2 dalį taip pat turėtų būti suteikta kuo platesnė reikšmė.

148. Mano atsakymas būtų dvejopas.

149. Visų pirma, apibrėžti Bendrijos teisės akto taikymo sritį – tai ne tas pats, kaip apibrėžti laikantis šios taikymo srities ribų aiškintinų sąvokų prasmę. Antra, toks platus Reglamento Nr. 45/2001 taikymo srities aiškinimas iki nepriimtino laipsnio sumažina Reglamento Nr. 1049/2001 veiksmingumą. Didžiojoje dalyje dokumentų vienur ar kitur rasime nuorodų į pavardes ar kitus asmens duomenis. Manyčiau, kad jeigu Bendrijos teisės aktų leidėjas Reglamento Nr. 45/2001 penkioliktoje konstatuojamojoje dalyje sako, kad „(teisės) susipažinti su dokumentais, įskaitant asmens duomenis saugojančius dokumentus (paryškinta mano), sąlygas reguliuoja pagal (EB) 255 straipsnį, kurio taikymo sritis apima (ES) sutarties V ir VI antraštines dalis, priimtos taisyklės (taigi dabar Reglamentas Nr. 1049/2001)“, tai tuo ir turėtume tikėti.

150. Atsižvelgdama į tai, laikausi tos pačios nuomonės, kad Teisingumo Teismas turėtų aiškinti Reglamento Nr. 45/2001 3 straipsnio 2 dalį kaip apibrėžiančią aplinkybes, kuriomis taikomas šis reglamentas („visiškai arba iš dalies automatiniu būdu tvarkomiems asmens duomenims ir neautomatiniu būdu tvarkomiems asmens duomenims, kurie (sudaro) arba yra skirti sudaryti susistemintos rinkmenos dalį“). Toliau (taikant reglamento 3 straipsnio 1 dalį) toks asmens duomenų tvarkymas visose Bendrijos institucijose patenka į reglamento taikymo sritį tik jeigu asmens duomenys „tvarkomi atsižvelgiant į Bendrijos teisėje numatytas visas veiklos rūšis ar jų dalį“. Reglamentas Nr. 45/2001 neapima jokių kitų aplinkybių. Jos turi būti sprendžiamos pagal taikytinas taisykles, būtent jeigu Bendrijos institucijoms pateiktos paraiškos dėl galimybės susipažinti su dokumentais, – pagal Reglamentą Nr. 1049/2001.

2.      Dviejų reglamentų suderinimo šiuo klausimu pasekmės

151. Visų pirma, norėčiau akcentuoti tam tikras šiai bylai būdingas faktines aplinkybes, kuriomis toliau remsiuosi. Mums aktuali paraiška, pateikta, siekiant gauti konkretų dokumentą – visą susitikimo protokolą. Paraiška buvo pateikta pagal Reglamento Nr. 1049/2001 6 straipsnį, kuriame konkrečiai numatyta, kad pareiškėjas nebūtinai turi nurodyti paraiškos pateikimo priežastį.

152. Gavusi šią paraišką ir matydama, kad dokumente, dėl kurio pateikta paraiška, saugomi asmens duomenys, Bendrijos institucija pirmiausia turi įvertinti, ar tokių duomenų atskleidimas nepažeis duomenų subjekto privatumo ir neliečiamumo, nes Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta EŽTK suformuluota teisės į privatų gyvenimą apsauga. Jeigu, pasitelkiant EŽTK terminologiją, atskleidimas reiškia potencialų kišimąsi, Komisija toliau turės apsvarstyti, ar toks kišimasis yra pateisinamas pagal EŽTK 8 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus(65).

153. Atsižvelgdama į šį kontekstą manyčiau, jog Pirmosios instancijos teismas padarė klaidą konstatuodamas, kad asmenų, dalyvavusių 1996 m. spalio mėn. susitikime, pavardžių atskleidimas trečiosioms šalims neprilygsta potencialiam kišimuisi į privatų gyvenimą. EŽTK teismo priimtas sąvokos „kišimasis“ aiškinimas yra labai platus(66). Pagal pavardes asmenys identifikuojami. Todėl iš esmės jų atskleidimas (netgi kiek tai susiję su verslo santykiais) yra potencialus tokio pobūdžio kišimasis(67).

154. Taigi kyla klausimas, ar toks potencialus kišimasis mūsų aptariama forma ir atsižvelgiant į konkretų kontekstą yra pateisinamas. Manau, kad toliau, norint nuspręsti, kad bet koks potencialus kišimasis buvo pateisinamas, būtų pakakę pritaikyti įprastą testą, kuriuo remiantis nustatoma, ar kišimasis į privatų gyvenimą yra pateisinamas pagal EŽTK 8 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus, t. y. kad priemonė turi būti įstatymo numatyta, būtina demokratinėje visuomenėje ir proporcinga siekiamam tikslui. Be to, šis metodas šioje apeliacinėje byloje leidžia suderinti Bendrijos teismų sprendimą žmogaus teisių klausimais su EŽTT praktika ir metodologija. Atsižvelgiant į Sprendimą Bosphorus(68), tai ne tik pageidautina, bet ir būtina.

155. Pirmosios instancijos teismo klaida, nusprendžiant, kad nebuvo jokio potencialaus kišimosi į teisę į privatų gyvenimą(69), būtų pakankamas pagrindas panaikinti skundžiamą sprendimą. Vis dėlto tai neišspręstų problemos, kaip suderinti du nagrinėjamus reglamentus. Todėl dabar aš leisiu sau nukrypti nuo nagrinėjamo ginčo faktinių aplinkybių ir dar kartą išnagrinėti šį klausimą bendrais bruožais.

156. Dar kartą pradėkime nuo pradžių.

157. Kokie pagrindiniai principai analitiškai taikytini paraiškai susipažinti su dokumentu, kuri pateikiama Bendrijos institucijai, prieš šiai institucijai nusprendžiant, ar ji privalo paviešinti arba atskleisti asmens duomenis?

a)      Problemos nagrinėjimas bendrais bruožais

158. Bendrijos institucijos, kuri gavo paraišką susipažinti su dokumentu, pirmasis žingsnis – nustatyti, ar paraiškoje nurodytame dokumente nėra saugomi asmens duomenys [a hipotezė], o galbūt priešingai – tokie duomenys tokiame dokumente yra saugomi [b hipotezė](70). Hipotezė A nekelia jokių sunkumų. Institucija privalo atskleisti dokumentą pareiškėjui, tiesiogiai veikiant Reglamentui Nr. 1049/2001, nebent taikoma kuri nors iš šiame reglamente numatytų kitų išimčių. Hipotezė b reikalauja kur kas kruopštesnio nagrinėjimo. Ko iš tiesų siekiama?

159. Iš tiesų, nagrinėjant b hipotezę, būtina atskirti dvi skirtingų dokumentų pakategores. Pirmoji (toliau – b‑1) apima įprastus dokumentus, kuriuose atsitiktinai paminėti asmens duomenys, o tiesioginis tokių dokumentų sudarymo tikslas turi mažai ką bendro su asmens duomenimis (pavyzdžiui, susitikimo protokolas). Tokių dokumentų prasmė – saugoti informaciją, kurioje asmens duomenys neturi didelės reikšmės. Antrosios pakategorės (toliau – b‑2) dokumentuose iš esmės saugoma daug asmens duomenų (pavyzdžiui, asmenų ir jiems būdingų savybių sąrašas). Pakategorės b‑2 dokumentų prasmė būtent ir yra surinkti į vieną vietą tokius asmens duomenis.

160. Bendrijos institucijos, kuri nustatė dokumento, dėl kurio pateikta paraiška, turinį, antrasis žingsnis būtų priskirti paraišką prie tinkamos kategorijos. Paraiška susipažinti su b‑1 dokumentu turi būti laikoma paprasčiausia paraiška dėl galimybės susipažinti su viešu dokumentu. Paraiška susipažinti su b‑2 dokumentu gali būti pateikta kaip paraiška susipažinti su viešais dokumentais, kuriems taikomas Reglamentas Nr. 1049/2001. Vis dėlto iš tikrųjų tokia paraiška būtų „užmaskuota“ paraiška atskleisti asmens duomenis, nes, atsižvelgiant į dokumento turinį, iš tiesų prašoma leisti susipažinti su asmens duomenimis. Turint omenyje labai plačią „dokumento“ sąvoką Reglamento Nr. 1049/2001 3 straipsnio a punkte, užslėpta arba netiesioginė paraiška susipažinti su asmens duomenimis Reglamento Nr. 45/2001 prasme labai nesunkiai gali atrodyti kaip paraiška susipažinti su „dokumentais“ Reglamento Nr. 1049/2001 prasme(71) (72). Taigi (pradinė) galimybė supainioti yra reali.

161. Trečiąjį žingsnį tiesiogiai lemia atlikta klasifikacija, nes tai susiję su taikytino reglamento nustatymu. Paraiškos susipažinti su b‑1 dokumentais bus nagrinėjamos pagal Reglamentą Nr.1049/2001, nes šis reglamentas yra bendrasis teisės aktas, reguliuojantis galimybę susipažinti su dokumentais. Paraiškos susipažinti su tokiais dokumentais nepateks į Reglamento Nr. 45/2001 3 straipsnio 2 dalies taikymo sritį, nes šie dokumentai nebus asmens duomenų tvarkymas visiškai arba iš dalies automatiniu būdu, taip pat nebus ir asmens duomenų, kurie skirti susistemintos rinkmenos daliai sudaryti, tvarkymas(73). Visiškai priešinga situacija bus su b‑2 dokumentais. Jų tikslas – saugoti asmens duomenis. Dėl šios priežasties pagal Reglamento Nr. 45/2001 3 straipsnio 2 dalį jie patenka į šio reglamento taikymo sritį.

162. Ketvirtasis žingsnis būtų, atsižvelgiant į minėtą vertinimą, ištirti, ar turi būti nurodytos paraiškos pateikimo priežastys. Pagal Reglamento Nr. 1049/2001 6 straipsnio 1 dalies paskutinį sakinį akivaizdu, kad nereikalaujama nurodyti paraiškos susipažinti su b‑1 dokumentais pateikimo priežasčių, o pagal Reglamento Nr. 45/2001 8 straipsnio b punktą paraiškose susipažinti su b‑2 dokumentais turi būti įrodyta būtinybė gauti duomenis.

163. Penkta, taip pat skirsis kiekvienos iš šių dviejų pakategorių dokumentų atskleidimo procedūra.

164. Taigi b‑1 dokumentų atveju bus laikomasi Reglamente Nr. 1049/2001 nustatytos procedūros. Tačiau kadangi juose saugomi ir asmens duomenys, tai, laikantis atsargumo principo, reikės taikyti EŽTK 8 straipsnio testą ir įvertinti, ar neturėtų būti atsisakyta suteikti galimybę susipažinti su visu, neišbraukytu, dokumento tekstu, nes toks neribotas atskleidimas pažeistų duomenų subjekto privatumą. Pareiga taikyti šį testą kyla iš Reglamento dėl galimybės susipažinti su dokumentais 4 straipsnio 1 dalies b punkto, kuriame reikalaujama atsižvelgti į duomenų subjekto privatumą ir neliečiamumą.

165. Paraiškoms susipažinti su b‑2 dokumentais bus taikoma vien Reglamente Nr. 45/2001 apibūdinta procedūra. Taigi, pirma, tvarkymas turės būti „teisėtas“ šio reglamento 5 straipsnio prasme, antra, pagal 8 straipsnį pareiškėjas turės nurodyti priežastis, trečia, jei būtina, pagal 9 straipsnį pradės veikti nuostatos, reglamentuojančios paraiškas, pateiktas iš trečiųjų valstybių arba ne Bendrijoje esančių tarptautinių organizacijų, ketvirta, kiek tai susiję su specialiais duomenimis, ypatingas dėmesys turės būti teikiamas 10 straipsniui, ir, pagaliau, penkta, 18 straipsnyje reikalaujama, kad Bendrijos institucija informuotų duomenų subjektą, kad jis gali nesutikti dėl tvarkymo, išskyrus 5 straipsnio b, c ir d punktuose nurodytus atvejus.

166. Galiausiai, kokios bus atskleidimo pasekmės? Pakategorės b‑1 dokumentai paprastai turės būti atskleisti pareiškėjui. Nustačius, kad kuri nors dokumento dalis patenka į Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies b punkte numatytos išimties taikymo sritį, pagal 4 straipsnio 6 dalį turės būti išduota suredaguota dokumento versija. Atskleidimas bus erga omnes. Pakategorės b‑2 dokumentai gali būti atskleisti tik atlikus vertinimą kiekvienu konkrečiu atveju ir ne erga omnes, nes asmens duomenys bus atskleisti tik pareiškėjui, kuris tinkamai pagrindė savo paraišką.

b)      Pasekmės

167. Kiek tai susiję su įprastais dokumentais, priklausančiais b‑1 pakategorei, institucijos privalo laikytis nuostatų dėl privatumo apsaugos ir atkreipti suinteresuotųjų asmenų dėmesį į šias nuostatas. Įprastai paraiškos dėl galimybės susipažinti su šios rūšies dokumentu pasekmė bus visiškas atskleidimas, taip užtikrinant skaidrumo principo veikimą.

168. Tačiau jeigu b‑1 dokumentuose atsitiktinai paminėti asmens duomenys, institucijos privalo toliau kaip pagrindinį principą taikyti EŽTK 8 straipsnį ir patikrinti, ar neturėtų būti taikoma Reglamento dėl galimybės susipažinti su dokumentais 4 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta išimtis ir pagal šio reglamento 4 straipsnio 6 dalį suteikta galimybė susipažinti tik su dalimi dokumento. Dokumentas (neatsižvelgiant į tai, ar jame saugomi asmens duomenys) bus atskleidžiamas erga omnes, taigi institucija negalės atsisakyti jo atskleisti kitiems pareiškėjams.

169. Išvados dėl dokumentų, kuriuose iš esmės saugomi asmens duomenys (b‑2 dokumentai), visiškai kitokios. Tokias paraiškas reikės nagrinėti griežtai laikantis Reglamente Nr. 45/2001 aprašytos procedūros, žodis žodin vadovaujantis joje išdėstytomis instrukcijomis. Atskleidimas niekada nebus erga omnes.

170. Trumpai tariant, tokių problemų, kokios keliamos skundžiamame sprendime, sprendimo raktas – tai, kad institucijos privalo taikyti sistemą, leidžiančią joms teisingai identifikuoti tokias paraiškas, t. y. atskirti paraiškas, susijusias su b‑1 pakategorės dokumentais, nuo paraiškų, kuriomis realiai prašoma dokumentų, atitinkančių b‑2 pakategorę. Bendrijos institucijos žinos, kaip reaguoti ir kuriuos teisės aktus taikyti, tik tuomet, jeigu turės galimybę nuspręsti, kuriai iš šių dviejų pakategorių priklauso bet kuris konkretus dokumentas, dėl kurio pateikta paraiška.

c)      Teisingas Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies b punkto aiškinimas

171. Kaip apeliaciniame skunde pabrėžė Komisija, 4 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta išimtis apima ne vieną, o du elementus.

172. Pirmąja išimties dalimi bendroji apsauga garantuojama asmens privatumui ir neliečiamumui. Taigi netgi įprastos rūšies b‑1 dokumento atveju visuomet reikės įsitikinti, ar nebus tokio kišimosi į asmens privatumą, kad reikėtų atsisakyti atskleisti visą atitinkamą dokumentą. Tokiais atvejais skaidrumo principas būtų užtikrintas pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 6 dalį atskleidus dalį tokio dokumento. Vis dėlto kur kas dažniau bus atskleidžiamas visas dokumentas.

173. Išimties antroji dalis pradės veikti tik jeigu klasifikuodama paraišką Bendrijos institucija nustatytų, kad iš tikrųjų ši paraiška patenka į Reglamento Nr. 45/2001 3 straipsnio 2 dalies taikymo sritį, t. y. ja siekiama galimybės susipažinti su b‑2 pakategorės dokumentais, saugančiais asmens duomenis, kurie sudaro susistemintos rinkmenos dalį arba skirti jai sudaryti(74). Tokiu atveju Bendrijos institucija, užuot svarsčiusi paraišką, vadovaudamasi Reglamente Nr. 1049/2001 numatytu skaidrumo režimu, turės ją nagrinėti pagal asmens duomenų apsaugą reglamentuojančius Bendrijos teisės aktus, t. y. Reglamentą Nr. 45/2001.

174. Taigi, trumpai tariant, lygiai taip pat kaip ir I. Azimovo atsakyme į jo paties mokslinį galvosūkį nekyla jokios kolizijos, nes paraiška dėl dokumentų, saugančių asmens duomenis, tvarkymo niekada nebus paraiška susipažinti su dokumentu, susijusiu su į institucijos atsakomybės sferą patenkančia „politika, veikla ir sprendimais“ pagal taisykles dėl galimybės susipažinti su dokumentais.

d)      Šio aiškinimo modus operandi: trys pavyzdžiai

175. Pateikiau Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies b punkto aiškinimą, smarkiai besiskiriantį nuo Pirmosios instancijos teismo priimto aiškinimo, kurį Komisija ginčija savo apeliaciniame skunde. Turbūt kyla pavojus, kad mano aiškinimas gali būti kritikuojamas kaip pernelyg teorinis. Todėl leiskite man pailiustruoti, kaip jis taikomas, pavyzdžiais, kurie neapsiriboja akademinės teorijos sritimi, ir taip įrodyti jo tinkamumą.

176. Pateiksiu tris dokumentų, kurie kuo puikiausiai galėtų būti parengti bet kurioje iš Bendrijos institucijų, pavyzdžius. Pirmasis dokumentas (toliau – dokumentas X) – tai dėl vienos iš Europos Sąjungos kompetencijos sričių įvykusio susitikimo protokolas. Antrasis (toliau – dokumentas Y) – tai vidinio tyrimo dėl kaltinimo seksualiniu priekabiavimu Bendrijos institucijos administraciniame departamente medžiaga, kurioje tiesiogiai nurodytos abiejų tarnautojų pavardės. Trečiasis dokumentas (toliau – dokumentas Z) – tai vienos iš institucijų konkretaus departamento narių sąrašas, kuriame taip pat pateikti kiekvieno tarnautojo asmens duomenys.

177. Akivaizdu, kad visi trys yra dokumentai įprasta šio žodžio reikšme. Dokumentas X akivaizdžiai susijęs su Bendrijos institucijos „politika, veikla ir sprendimais“. Lygiai tą patį galima pasakyti apie dokumentą Y tiek, kiek kovos su tariamo seksualinio priekabiavimo atvejais Bendrijos institucijose būdai yra viešojo intereso klausimas. Paraiškos susipažinti tiek su dokumentu X, tiek su dokumentu Y yra tikrosios paraiškos susipažinti su dokumentais Reglamento Nr. 1049/2001 3 straipsnio a punkto prasme. Nors galimybės susipažinti su dokumentu Z taip pat galėjo būti pareikalauta pagal šio reglamento 6 straipsnio 1 dalį, išsamiau išnagrinėjus matyti, kad iš tiesų tai yra paraiška dėl susistemintoje rinkmenoje saugomų asmens duomenų tvarkymo. Taigi ji patenka į Reglamento Nr. 45/2001 3 straipsnio 2 dalies taikymo sritį.

178. Kokį sprendimą reikėtų priimti dėl paraiškos susipažinti su kiekvienu iš dokumentų, t. y. X, Y ir Z?

179. Paraiška dėl galimybės susipažinti su dokumentu X turėtų būti nagrinėjama pagal Reglamentą Nr. 1049/2001. Paraišką nagrinėjanti Bendrijos institucija turės taikyti testą pagal šio reglamento 4 straipsnio 1 dalies b punktą kartu su EŽTK 8 straipsniu. Jokio kišimosi į asmens privatumą nėra(75). Todėl dokumentas turi būti atskleistas visas, erga omnes.

180. Paraiška susipažinti su dokumentu Y taip pat turės būti nagrinėjama pagal Reglamentą Nr. 1049/2001. Tačiau kadangi kyla akivaizdi problema, susijusi su seksualinio priekabiavimo bylos dokumentuose paminėtų asmenų privatumu, bus taikoma 4 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta išimtis ir pagal 4 straipsnio 6 dalį institucija atskleis suredaguotą dokumento Y versiją (taip užtikrindama tiek abiejų susijusių tarnautojų privatumą, tiek skaidrumo principą). Dokumentas taip pat turės būti atskleistas erga omnes.

181. Paraiška susipažinti su dokumentu Z turės būti nagrinėjama pagal Reglamentą Nr. 45/2001, nes šis dokumentas akivaizdžiai sudaro susistemintos rinkmenos, saugančios asmens duomenis, dalį. Taigi jis gali būti atskleistas tik dėl teisėtų priežasčių ir tik atskirais atvejais; kitaip tariant, jis bus atskleistas tik pareiškėjui, o ne erga omnes.

182. Tikiuosi, kad šie trys pavyzdžiai padės aiškiai suprasti, kaip praktiškai nubrėžti ribą tarp dviejų nagrinėjamoje byloje aktualių reglamentų.

3.      Išdava

183. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, darau išvadą, kad skundžiamame sprendime Pirmosios instancijos teismo priimtas Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies b punkto aiškinimas yra neteisingas.

184. Mano nuomone, Pirmosios instancijos teismas neskyrė pakankamai dėmesio 4 straipsnio 1 dalies b punkto antrajai daliai, pagal kurią reikia atsižvelgti į asmens duomenų apsaugą reglamentuojančius Bendrijos teisės aktus. Kaip pažymi Komisija ir Taryba, dėl šios klaidos Pirmosios instancijos teismo samprotavimas buvo iškreiptas ir todėl pagrindinė teisė į duomenų apsaugą galiausiai buvo visiškai paaukota skaidrumo interesų labui. Tačiau iš tiesų tinkamai aiškinant minėtus du reglamentus darytina išvada, kad nėra jokios kolizijos.

185. Pirmosios instancijos teismas taip pat padarė klaidą manydamas, kad atskleidus penkių 1996 m. spalio mėn. susitikimo dalyvių, kurie nesutiko su atskleidimu arba su kuriais buvo neįmanoma susisiekti, pavardes nebus potencialaus kišimosi į jų teisę į privatumą EŽTK 8 straipsnio 1 dalies prasme. Todėl toliau jis nebetaikė EŽTK 8 straipsnio 2 dalyje numatyto testo, kuriuo remiantis nustatoma, ar tokį kišimąsi galima pateisinti.

186. Todėl mano vertinimas, nors ir pagrįstas argumentais, kurie iš esmės skiriasi nuo tų, kuriuos pateikė Komisija ir Taryba, patvirtina šių institucijų įvertinimą, kad Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies b punktas buvo išaiškintas neteisingai. Vis dėlto, nors aš, kaip ir šios institucijos, kritikuoju tai, kaip Pirmosios instancijos teismas aiškina Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies b punktą, tačiau darau tą dėl skirtingų priežasčių. Taigi aš nepritariu tai išvadai, kurią daryti šios institucijos prašo Teisingumo Teismo sprendžiant šią apeliacinę bylą.

187. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką, net jei Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir pažeidžiama Bendrijos teisė, bet šio sprendimo rezoliucinė dalis pasirodo pagrįsta dėl kitų teisinių motyvų, apeliacinis skundas turi būti atmestas(76).

188. Dokumente, dėl kurio Bavarian Lager pateikė pakartotinę paraišką (visas 1996 m. spalio mėn. susitikimo protokolo tekstas), buvo atsitiktinai paminėti asmens duomenys. Būtent, kaip ir įprasta protokoluose, jame buvo nurodytos susitikimo dalyvių pavardės. Jis taip pat neabejotinai buvo susijęs su Bendrijos institucijos „politika, veikla ir sprendimais“.

189. Mano nuomone, Bavarian Lager paraiška susipažinti su šiuo dokumentu, tinkamai aiškinama, buvo ne užslėpta paraiška susipažinti su asmens duomenimis, o paraiška susipažinti su įprastu oficialiu dokumentu. Dokumentas, dėl kurio buvo pateikta paraiška, buvo b‑1 rūšies dokumentas, labai panašus į dokumentą X mano minėtame pavyzdyje.

190. Paraiška nebuvo susijusi su „visiškai arba iš dalies automatiniu būdu (tvarkomais) asmens (duomenimis)“ ar „neautomatiniu būdu (tvarkomais) asmens (duomenimis), kurie (sudaro) arba yra skirti sudaryti susistemintos rinkmenos dalį“. Todėl ji nepatenka į Reglamento Nr. 45/2001 3 straipsnio 2 dalies taikymo sritį ir šio reglamento procedūros ir nuostatos nepradeda veikti. Paraiška turi būti nagrinėjama, vadovaujantis tik ir išimtinai tik Reglamentu Nr. 1049/2001.

191. Todėl Komisija, taikydama Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies b punktą, turėjo susirūpinti, ar dėl atskleidimo nenukentės „apsauga <...> intereso, susijusio su <...> individo privatumu ir neliečiamumu, ypač pagal asmens duomenų apsaugą reglamentuojančius Bendrijos teisės aktus“.

192. Nors susitikimo protokolo atskleidimas, kai šiame protokole minimos dalyvių pavardės, buvo potencialus kišimasis į jų privatų gyvenimą pagal EŽTK 8 straipsnio 1 dalį, dėl konteksto (oficialus susitikimas, kuriame dalyvauja pramonės asociacijos atstovai, kalbantys savo darbdavių vardu, taigi vien pagal savo profesinę kompetenciją) kartu su skaidrumo principu buvo galima pakankamai pateisinti tokį kišimąsi pagal EŽTK 8 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą testą.

193. Kadangi Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies b punkte įtvirtinta pareigos leisti susipažinti su dokumentais išimtis nebuvo taikoma, Komisija negalėjo taikyti šio reglamento 4 straipsnio 6 dalies ir pateikti tik suredaguotos protokolo versijos. Komisija turėjo leisti susipažinti su visu protokolu. Todėl ginčijamas sprendimas, kuriame atsisakoma leisti susipažinti su visu dokumentu, buvo neteisėtas.

194. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamoje byloje pakaktų atkreipti dėmesį į teisės klaidas Pirmosios instancijos teismo motyvuose, tačiau apeliacinis skundas nėra tenkintinas, o skundžiamas sprendimas nėra naikintinas, nes jame visiškai teisingai nuspręsta, kad Komisijos sprendimas neatskleisti viso dokumento turi būti panaikintas.

B –    Apeliacinio skundo trečiasis pagrindas

195. Komisija apeliacinio skundo trečiuoju pagrindu tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą ir neteisingai aiškino Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečioje įtraukoje numatytą išimtį, susijusią su tyrimų tikslų apsauga.

196. Trumpai tariant, Komisija teigia, kad atliekant šį aiškinimą skundžiamame sprendime neatsižvelgta į būtinybę Bendrijos institucijai tam tikromis aplinkybėmis garantuoti asmenų, suteikiančių jai tyrimams reikalingos informacijos, konfidencialumą. Neturėdama galimybės laikyti paslaptyje savo informacijos šaltinių Komisija rizikuoja prarasti esminį įrankį, reikalingą atliekant tyrimus.

197. Nesutinku su tuo.

198. Visų pirma, Komisija įtartinai nieko nekalba laiko klausimu, nors tai buvo vienas iš pagrindinių argumentų, kuriais Pirmosios instancijos teismas grindė savo išvadą, kad nagrinėjamoje byloje netaikoma Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečioje įtraukoje numatyta išimtis(77).

199. Komisija neginčija, kad nagrinėjamoje byloje paraiška dėl galimybės susipažinti su dokumentais buvo pateikta, kai procedūra prieš Jungtinę Karalystę dėl įsipareigojimų neįvykdymo pagal Sutartį jau buvo baigta. Ne tik kad nevyko joks tyrimas, tačiau iš tiesų pastaruoju metu joks tyrimas netgi nebuvo baigtas(78). Todėl man gana neaišku, kaip būtų galima sudaryti pavojų Komisijos tyrimui atskleidus 1996 m. spalio mėn. susitikimo dalyvių pavardes. Tyrimas jau seniausiai buvo baigtas. Komisija nepateikė jokių įtikinamų argumentų, kad pakeistų šią skundžiamo sprendimo išvadą.

200. Antra, puikiai suprantama, kodėl Komisija neretai naudojasi trečiųjų šalių nuomone ir informacija. Vis dėlto reikėtų daryti skirtumą tarp mažiausiai dviejų tokių šaltinių kategorijų. Viena vertus, yra „išorės bendradarbių“ (jeigu galima juos taip pavadinti), kurių bendro pobūdžio pagalba Komisija neretai pasitiki, kviesdama juos į profesinio pobūdžio susitikimus. Jie atstovauja didesnei informacijos šaltinių kategorijai, nes Komisija reguliariai organizuoja daug tokių susitikimų visose savo kompetencijos srityse. Tačiau skaidrumo principas reikalauja, kad Komisija praneštų tokiems išorės bendradarbiams, kad jų dalyvavimas bet kuriame konkrečiame susitikime bus paviešintas tiek, kiek tai susiję su dokumentų atskleidimu pagal Reglamentą Nr. 1049/2001. Ji negali remtis tariama „konfidencialumo prezumpcija“ (kurią Komisija atvirai nurodo apeliaciniame skunde) ir niekada neatskleisti jų pavardžių.

201. Turėdama omenyje tai, kas pasakyta, suprantu Komisijos, t. y. institucijos, kuriai patikėta vadovauti delikatiems tyrimams, poreikį turėti galimybę kartais pasiremti kitokiais informacijos šaltiniais, kurie paprastai gali būti tik žmonės (vadinkime juos „informatoriais“), kurių norą bendradarbiauti užtikrina vien anonimiškumo garantijos. Todėl pripažįstu, kad tam tikromis labai specifinėmis aplinkybėmis Komisija turi turėti galimybę suteikti tokią apsaugą. Geriausias tokių išskirtinių aplinkybių pavyzdys būtų nelemtoji Adams saga(79). Tačiau ši teisė pasireiškia tik esant labai specifinėms faktinėms aplinkybėmis, išimtiniais atvejais. Komisijai tektų įrodinėjimo našta, kad aplinkybės iš tiesų buvo išskirtinės, jeigu tuo remiamasi(80).

202. Tačiau nagrinėjamame Komisijos ir Bavarian Lager ginče asmenų, pakviestų pateikti savo nuomonę Komisijai, situacija jokiu būdu nėra išskirtinė. 1996 m. spalio mėn. susitikimas buvo vienas iš susitikimų, kuriuos Komisija reguliariai organizuoja įgyvendindama savo kompetenciją, t. y. procedūrose prieš valstybes nares dėl įsipareigojimų neįvykdymo pagal Sutartį. Be to, skundą pateikusi bendrovė (Bavarian Lager) nedalyvavo susitikime, tačiau jame dalyvavo, be kitų, lobistinė pramonininkų asociacija, t. y. VRADK. Iš tiesų Bavarian Lager norėjo dalyvauti šiame susitikime, tačiau jos prašymai buvo atmesti. Tai šiek tiek paaiškina jos atkaklų norą tiksliai išsiaiškinti, kas dalyvavo susitikime.

203. Trumpai tariant, aš nematau jokios teisės klaidos Pirmosios instancijos teismo argumentuose. Todėl siūlau atmesti apeliacinio skundo trečiąjį pagrindą.

C –    Alternatyvi išvada dėl apeliacinio skundo pirmojo ir antrojo pagrindų

204. Jau nurodžiau savo pasirinkimą dėl Reglamentų Nr. 1049/2001 ir Nr. 45/2001 aiškinimo, kuris yra nuoseklesnis nei Pirmosios instancijos teismo priimtas aiškinimas. Vis dėlto, jeigu Teisingumo Teismas pasirinktų nagrinėti apeliacinį skundą dėl Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies b punkto pagal Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinio skundo kriterijus, toliau alternatyviai trumpai išdėstysiu tam tikras pastabas, kaip tokiu atveju reikėtų išspręsti apeliacinę bylą.

205. Vis dėlto norėčiau pabrėžti, kad alternatyvus sprendimas, kurį dabar išdėstysiu, nėra tas sprendimas, kuriam teikčiau pirmenybę.

206. Visų pirma, mano pirminė pozicija lieka ta pati: Pirmosios instancijos teismas padarė klaidą nuspręsdamas, kad nebuvo potencialaus kišimosi EŽTK 8 straipsnio 1 dalies prasme į 1996 m. spalio mėn. susitikimo dalyvių, kurie nesutiko, kad pavardės būtų atskleistos, privatumą. Pakanka vien paties atskleidimo trečiajai šaliai (ypač kai atskleidimas yra erga omnes), kad atsirastų pasekmių tokių asmenų privatumui. Todėl Pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta teisės klaida. Tačiau dabar šis teismas turėtų priimti sprendimą iš esmės, nes turi tam reikalingą informaciją.

207. Antra, jeigu apeliacinė byla būtų nagrinėjama taip, kaip pasiūlė Komisija, pirmiausia reikėtų atsižvelgti į Reglamento Nr. 1049/2001 6 straipsnį. Pagal šią nuostatą pareiškėjas, norintis susipažinti su Bendrijos institucijų viešais dokumentais, atleidžiamas nuo pareigos nurodyti paraiškos pateikimo priežastį.

208. Trečia, Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies b punkte reikalaujama, kad Komisija kiekvienu konkrečiu atveju įvertintų, ar pateikta paraiška nekelia realios ir tikros grėsmės privatumui, ir taip paleidžiamas mechanizmas, skirtas apsaugoti EŽTK 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai pagrindinei teisei į privataus gyvenimo apsaugą.

209. Mano nuomone, asmenų, dalyvavusių 1996 m. spalio mėn. susitikime, pavardžių atskleidimas būtų toks potencialus kišimasis šios nuostatos prasme(81).

210. Nusprendęs, kad potencialus kišimasis yra, toliau Teisingumo Teismas taikytų testą, kuriuo remiantis nustatoma, ar kišimasis yra pateisinamas pagal EŽTK 8 straipsnio 2 dalį, ir kurį aš jau esu nurodžiusi(82). Man kyla mažai abejonių, kad nagrinėjamu atveju tenkinami visi trys reikalavimai.

211. Taigi galiojant Reglamentui Nr. 1049/2001 prašymo atskleisti šias pavardes nagrinėjamos bylos aplinkybėmis patenkinimas būtų numatytas įstatyme. Klausimas, ar Bavarian Lager siekia atskleidimo vedama teisėto tikslo, nekenkia jos paraiškos teisėtumui, atsižvelgiant į EŽTK 8 straipsnio 2 dalį. Bavarian Lager savo skundu paskatino Komisiją pradėti ikiteisminę procedūros prieš Jungtinę Karalystę dėl įsipareigojimų neįvykdymo pagal Sutartį stadiją. Be to, Bavarian Lager buvo atsisakyta suteikti teisę dalyvauti 1996 m. spalio mėn. susitikime. Nors negalima neabejotinai pasakyti, ar Bavarian Lager siekia atskleisti visą susitikimo protokolą vedama teisėto tikslo, negali būti preziumuojama, kad šis tikslas yra neteisėtas.

212. Tie patys principai, kurie paskatino priimti teisės aktus dėl galimybės susipažinti su dokumentais, leidžia patenkinti EŽTK 8 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto testo antrąjį reikalavimą. Nedaug yra dalykų, kurie būtų reikalingesni demokratinėje visuomenėje nei skaidrumas ir glaudus piliečių dalyvavimas sprendimų priėmimo procese.

213. Galiausiai, asmenų, kurie dalyvavo verslo susitikime kaip atstovai, pavardžių atskleidimas yra gana menkas kišimasis į jų privatų gyvenimą. Mano nuomone, toks atskleidimas yra visiškai proporcinga siekiamiems tikslams priemonė, tenkinanti 8 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto testo trečiąjį elementą.

214. Taigi pritaikę aptariamą testą gautume tokį rezultatą: (vartojant EŽTK 8 straipsnio 2 dalies terminologiją) potencialus kišimasis buvo pateisinamas ir proporcingas. Todėl Komisija turėjo atskleisti netgi tų dalyvių pavardes, kurie nesutiko, kad dalyvių sąrašas būtų atskleistas. Kadangi Komisija to nepadarė, jos sprendimas atsisakyti atskleisti visą 1996 m. spalio mėn. susitikimo protokolą turi būti panaikintas.

215. Ketvirta, taip išanalizavus paraišką dėl galimybės susipažinti su dokumentais, duomenų tvarkymas taptų „teisėtas“ Reglamento Nr. 45/2001 5 straipsnio b punkto prasme. Taikant šio reglamento 18 straipsnio a punktą nebereikėtų, kad duomenų subjektas sutiktų su atskleidimu. Nagrinėjant, ar Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies b punkte reikalaujama, kad Bendrijos institucija atsisakytų atskleisti visą dokumentą ir vietoj jo išduotų suredaguotą versiją pagal šio reglamento 4 straipsnio 6 dalį, išeinama iš užburto rato, susijusio su motyvacija, kuria šiuo atžvilgiu vadovavosi Pirmosios instancijos teismas ir kurią pagrįstai kritikavo Jungtinės Karalystė vyriausybė.

216. Bet kuriuo atveju, net jeigu laikytumės nuomonės, kad Reglamento Nr. 45/2001 5 straipsnis nėra taikytinas ir duomenų subjektai išlaiko teisę nesutikti pagal reglamento 18 straipsnį, Komisija nepateikė Pirmosios instancijos teismui jokių įrodymų, kad kuris nors iš duomenų subjektų būtų nurodęs „įtikinamų teisėtų priežasčių, susijusių su konkrečia jo padėtimi“, siekdamas pagrįsti savo nesutikimą su duomenų tvarkymu, kaip reikalaujama 18 straipsnio a punkte. Iš atsakymo į klausimą, kurį posėdyje pateikiau Komisijos atstovams, darau išvadą, kad ši institucija nedėjo jokių konkrečių pastangų, kad iš atitinkamų duomenų subjektų sužinotų, dėl kokių specifinių priežasčių jie nesutinka su atskleidimu.

217. Teisė nesutikti pagal Reglamento Nr. 45/2001 18 straipsnį ir taip apsaugoti savo asmens duomenis nėra absoliuti. Norint pasinaudoti šia teise, visų pirma, reikia pateikti nesutikimą su tvarkymu pagrindžiančių priežasčių. Vien nesutikimas neįpareigoja Bendrijos institucijos patvirtinti duomenų subjekto atsisakymo. Ir priešingai – Bendrijos institucija, atsižvelgdama į visas konkretaus atvejo aplinkybes, turi įvertinti, viena vertus, duomenų subjekto pateiktas nesutikimo priežastis ir, kita vertus, visuomenės interesą, kad dokumentas būtų atskleistas(83). Nesant jokių neatskleidimo priežasčių, (kalbant tiesiai šviesiai) nėra nieko, ką pagal 18 straipsnį būtų galima palyginti su tokiu visuomenės interesu, kaip skaidrumas ir kiek įmanoma platesnės galimybės susipažinti su dokumentais. Taigi Komisija turėjo pasirinkti atskleidimą.

218. Todėl mano išvada būtų tokia, kad nagrinėjamos bylos aplinkybėmis Komisija neturėjo jokios kitos galimybės tik atskleisti visą susitikimo protokolą. Vadinasi, Pirmosios instancijos teismas buvo teisus panaikindamas ginčijamą sprendimą, kuriame atsisakyta atskleisti 1996 m. spalio mėn. susitikimo dalyvių pavardes, įskaitant pavardes tų asmenų, kurie nesutiko su atskleidimu.

219. Tad skundžiamo sprendimo motyvuose yra teisės klaidų. Vis dėlto, atsižvelgiant į šios išvados 187 punkte nurodytą teismų praktiką, apeliacinį skundą reikėtų atmesti.

VIII – Bylinėjimosi išlaidos

220. Apeliaciniame skunde Komisija taip pat ginčija tai, kad Pirmosios instancijos teismas priteisė iš jos bylinėjimosi išlaidas. Komisija teigia, kad Pirmosios instancijos teismas palaikė tik vieną Bavarian Lager ieškinyje pateiktą teisinį pagrindą, o kitus tris pripažino nepriimtinais. Be to, Komisija mano, kad jos teisinė pozicija byloje buvo paremta pagrįstu galiojančių teisės aktų aiškinimu.

221. Taigi Komisija mano, kad net atmetus apeliacinį skundą iš jos turi būti priteista tik pusė bylinėjimosi išlaidų, kurias Bavarian Lager patyrė pirmojoje instancijoje.

222. Nesutinku su tuo.

223. Kiek tai susiję su bylinėjimosi išlaidomis pirmojoje instancijoje, Komisija pralaimėjo šioje instancijoje, kur buvo nagrinėjamas esminis šios bylos klausimas. Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo (to prašė Bavarian Lager). Nemanyčiau, kad Komisijos pateiktos priežastys pateisintų nukrypimą nuo šio bendrojo principo.

224. Dėl apeliacinės bylos pažymėtina, jog kadangi Komisija įvykdė skundžiamą sprendimą ir atskleidė Bavarian Lager atitinkamas pavardes, Komisijos apeliaciniu skundu iš esmės buvo siekiama tikslų, susijusių su viešuoju interesu. Ji prašė paaiškinti principinius klausimus, susijusius su Reglamento Nr. 45/2001 ir Reglamento Nr. 1049/2001 aiškinimu. Ji nesiekė jokio esminio Pirmosios instancijos teismo sprendimo pakeitimo, galų gale, šis sprendimas dabar tapo galutinis. Vadinasi, apeliacinis skundas praktiškai susijęs su nauju klausimu, kuris yra svarbus Komisijai, tačiau ne Bavarian Lager. Interesai, paskatinę Bavarian Lager pateikti ieškinį, jau buvo patenkinti.

225. Taigi siūlyčiau Teisingumo Teismui patvirtinti bylinėjimosi išlaidų klausimo sprendimą byloje T‑194/04 ir priteisti iš Komisijos išlaidas apeliacinėje byloje. Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį bylinėjimosi išlaidos priklauso nuo bylos baigties šiame teisme, ir, mano nuomone, apeliacinis skundas turi būti atmestas. Be to, dėl išdėstytų priežasčių manyčiau, kad bylinėjimosi išlaidų klausimas turėtų būti sprendžiamas lygiai taip pat, net jeigu Teisingumo Teismas patenkintų Komisijos apeliacinį skundą.

IX – Išvada

226. Tad, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, siūlyčiau Teisingumo Teismui:

1.      Atmesti Komisijos apeliacinį skundą dėl 2007 m. lapkričio 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Bavarian Lager prieš Komisiją, T‑194/04.

2.      Priteisti iš Komisijos Bavarian Lager bylinėjimosi apeliacinėje byloje ir Pirmosios instancijos teisme išlaidas.

3.      Nurodyti Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūnui padengti savo bylinėjimosi išlaidas.

4.      Nurodyti Danijos Karalystei, Suomijos Respublikai, Švedijos Karalystei, Jungtinei Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystei ir Tarybai padengti savo bylinėjimosi išlaidas.

1 – Originalo kalba: ispanų.

2 – I. Asimov „Cien preguntas básicas sobre la ciencia“, 8‑asis leidimas, Madridas, Alianza Editorial, 2008, p. 25–27 (ispanų kalba); I. Asimov „Please Explain“, Editorial Houghton Mifflin Company, 1973, aštuntasis klausimas (anglų kalba).

3 – Apeliacinis skundas pateiktas dėl 2007 m. lapkričio 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Bavarian Lager prieš Komisiją (T‑194/04, Rink. p. II‑4523, toliau – skundžiamas sprendimas).

4 –      1950 m. lapkričio 4 d. pasirašyta Romoje.

5 – Šis straipsnis buvo įterptas Amsterdamo sutartimi, kuri galioja nuo 1999 m. gegužės 1 d.

6 – Paskelbta 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje (OL C 364, p. 1). Čia pateikiama Chartijos redakcija, kurią, pašalinus nuorodas į nepavykusią Europos Konstituciją, Europos Parlamentas patvirtino 2007 m. lapkričio 29 d. (OL C 303, p. 1).

7 – 2000 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 45/2001 dėl asmenų apsaugos Bendrijos institucijoms ir įstaigoms tvarkant asmens duomenis ir laisvo tokių duomenų judėjimo (OL L 8, 2001, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 26 t., p. 102; toliau – Reglamentas Nr. 45/2001 arba Reglamentas dėl asmens duomenų).

8 – 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (OL L 281, p. 31; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 15 t., p. 355).

9 – 1997 m. gruodžio 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/66/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje (OL L 24, p. 1).

10 – Taip pat žr. Konvencijos Nr. 108 2 straipsnį („Apibrėžimai“).

11 – Taip pat žr. Konvencijos Nr. 108 3 straipsnį („Taikymo sritis“).

12 – Plg. su Konvencijos Nr. 108 5 straipsniu („Duomenų kokybė“).

13 – Dėl duomenų subjektų teisių žr. Konvencijos Nr. 108 8 straipsnį („Papildomos duomenų subjektų garantijos“), kuriame vis dėlto nėra tiesiogiai įtvirtintos teisės nesutikti.

14 – Kiek tai susiję su Taryba, formaliai priimtas 1993 m. gruodžio 20 d. Sprendimu 93/731/EB dėl galimybės visuomenei susipažinti su Tarybos dokumentais (OL L 340, p. 43), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2000 m. rugpjūčio 14 d. Tarybos sprendimu 2000/527/EB (OL L 212, p. 9). Kiek tai susiję su Komisija, formaliai priimtas 1994 m. vasario 8 d. Sprendimu 94/90/EAPB, EB, Euratomas dėl galimybės visuomenei susipažinti su Komisijos dokumentais (OL L 46, p. 58; toliau – Sprendimas 94/90), iš dalies pakeistas 1996 m. rugsėjo 19 d. Komisijos sprendimu 96/567/Euratomas, EAPB, EB (OL L 247, p. 45).

15 – 2001 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1049/2001 dėl galimybės visuomenei susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais (OL L 145, p. 43; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 3 t., p. 331; toliau – Reglamentas Nr. 1049/2001 arba Reglamentas dėl galimybės susipažinti su dokumentais). Dabar, kai pateikiama ši išvada, vyksta intensyvios diskusijos, ar Reglamento Nr. 1049/2001 nereikėtų iš dalies pakeisti ir, jeigu reikėtų, kaip. Nagrinėdama šį apeliacinį skundą sąmoningai nesiveliu į šias diskusijas. Tą turėtų padaryti ir Teismas.

16 – 2001 m. gruodžio 5 d. Komisijos sprendimas, iš dalies keičiantis Komisijos darbo tvarkos taisykles (OL L 345, p. 94; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 3 t., p. 408).

17 – Sprendimo 2001/937 1 straipsnis.

18 – Pagal prieš tai galiojusią Sprendimo 94/90 nuostatą lygiai taip pat nereikėjo nurodyti paraiškos Komisijai susipažinti su viešais dokumentais pateikimo priežasčių. Joje buvo reikalaujama tik kad paraiška būtų pateikta raštu ir kad joje būtų nurodyti duomenys, reikalingi atitinkamam dokumentui identifikuoti. Žr. 1998 m. birželio 17 d. Sprendimo Svenska Journalistförbundet prieš Tarybą (T‑174/95, Rink. p. II‑2289) 65 punktą.

19 – Įsakymas dėl alaus tiekimo (Supply of Beer (Tied Estate) Order) 1989 SI 1989/2390.

20 – Įregistruotas numeriu P/93/4490/UK.

21 – 1999 m. spalio 14 d. Sprendimo Bavarian Lager prieš Komisiją (T‑309/97, Rink. p. II‑3217) 45 ir 46 punktai. Šiame sprendime pabrėžiama, kad numatyta visų klausimų, kurių dėl teisėtų priežasčių nereikalaujama paviešinti, tinkama apsauga.

22 – Vadinamoji „taisyklė dėl autorystės“ buvo panaikinta Reglamentu Nr. 1049/2001; žr. šios išvados 99 punktą.

23 – Skundžiamo sprendimo 27–33 punktai.

24 – Europos ombudsmeno speciali ataskaita Europos Parlamentui apie išnagrinėjus skundą 713/98/IJH Europos Komisijai pateiktą rekomendaciją. Su ja galima susipažinti http://www.ombudsman.europa.eu/cases/specialreport.faces/es/380/html.bookmark.

25 – Europos Parlamento rezoliucija dėl specialios ataskaitos Europos Parlamentui apie išnagrinėjus skundą 713/98/IJH Europos Komisijai pateiktą rekomendaciją (pateikta pagal Europos ombudsmeno statuto 3 straipsnio 7 dalį) (C5 0463/2001 2001/2194(COS)). Su ja galima susipažinti http://www.ombudsman.europa.eu/cases/correspondence.faces/es/3535/html.bookmark.

26 – Skundžiamo sprendimo 49–59 punktai.

27 – Pirmosios instancijos teismas rėmėsi 2000 m. sausio 11 d. Sprendimo Nyderlandai ir van der Wal prieš Komisiją (C‑174/98 P ir C‑189/98 P, Rink. p. I‑1) 27 punktu, 2002 m. vasario 7 d. Sprendimo Kuijer prieš Tarybą (T‑211/00, Rink. p. II‑485) 55 punktu ir 2006 m. liepos 6 d. Sprendimo Franchet ir Byk prieš Komisiją (T‑391/03 ir T‑70/04, Rink. p. II‑2023) 84 punktu.

28 – Skundžiamo sprendimo 98–102 punktai.

29 – Skundžiamo sprendimo 103–109 punktai.

30 – Skundžiamo sprendimo 110–120 punktai.

31 – Skundžiamo sprendimo 121–128 punktai.

32 – 2003 m. gegužės 20 d. Sprendimo Österreichischer Rundfunk ir kt. (C‑465/00, C‑138/01 ir C‑139/01, Rink. p. I‑4989) 74 ir 75 punktai.

33 – Skundžiamo sprendimo 134–137 punktai.

34 – Skundžiamo sprendimo 138 ir 139 punktai.

35 – Skundžiamo sprendimo 141–154 punktai.

36 – OL C 177 E, 2000, p. 70.

37 – 2003 m. birželio 12 d. Sprendimo Schmidberger (C‑112/00, Rink. p. I‑5659) 80 ir 81 punktai ir 2008 m. sausio 29 d. Sprendimo Promusicae (C‑275/06, Rink. p. I‑271) 70 punktas. Dėl vokiškojo Konstitucijos aiškinimo principo, t. y. praktische Konkordanz, kurį apeliaciniame skunde nurodė Komisija, žr., pavyzdžiui, K. Hesse „Grundzüge des Verfassungsrechts der Bundesrepublik Deutschland“, C. F. Müller, 20‑asis leidimas, Heidelbergas, 1999, p. 28.

38 – Dėl šios teisės susipažinti su Bendrijos institucijų dokumentais raidos žr. generalinio advokato P. Léger išvados byloje Taryba prieš Hautala (C‑353/99 P, Rink. p. I‑9565) 47 ir paskesnius punktus ir generalinio advokato M. Poiares Maduro išvados byloje Švedija prieš Komisiją ir kitus (C‑64/05 P, Rink. p. I‑11389) 37–40 punktus. Palyginimui: Švedijos vyriausybė posėdyje nurodė, kad šis principas įtrauktas į jos Konstituciją ir taikomas daugiau nei 200 metų. 1996 m. balandžio 30 d. Sprendimo Nyderlandai prieš Tarybą (C‑58/94, Rink. p. I‑2169) 34 punkte konstatuota, kad galimybės susipažinti su dokumentais principas saugomas daugumos valstybių narių teisės aktuose; taip pat žr. generalinio advokato G. Tesauro išvados šioje byloje 14 ir 15 punktus. Visai neseniai buvo sudaryta nauja Europos Tarybos konvencija dėl galimybės susipažinti su oficialiais dokumentais (Konvencija Nr. 205) ir pateikta pasirašyti 2009 m. birželio 18 d., žr. http://conventions.coe.int/Reports/EN/Treaties/Html/205.htm.

39 – Žr. mano 2008 m. balandžio 10 d. išvados byloje Heinrich (C‑345/06, Rink. p. I‑0000) 123 punktą.

40 – Dėl teisės į privatų gyvenimą ir asmens duomenų apsaugą raidos pagal Direktyvą 95/46 (vienoje iš priemonių, priklausančių prie teisės aktų, nurodytų šios išvados 15 punkte) žr. 2008 m. gruodžio 22 d. generalinio advokato D. Ruiz‑Jarabo Colomer išvados byloje Rijkeboer (C‑553/07, Rink. p. I‑0000) 18 ir paskesnius punktus.

41 – Teisingumo Teismas panašiai yra pripažinęs plačią Direktyvos 95/46 taikymo sritį, žr. Sprendimo Rijkeboer (minėto 40 išnašoje) 59 punktą.

42 – Dėl „rinkmenų sistemos“ apibrėžimo žr. Reglamento Nr. 45/2001 2 straipsnio c punktą.

43 – 2007 m. vasario 1 d. Sprendimo Sisón prieš Tarybą (C‑266/05 P, Rink. p. I‑1233) 43 ir 44 punktuose akcentuojamas atvirumas, kylantis iš to, kad nėra jokio reikalavimo piliečiams įrodyti būtinybę susipažinti su dokumentais.

44 – Pasiūlymas priimti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą dėl asmenų apsaugos Bendrijos institucijoms ir įstaigoms tvarkant asmens duomenis ir laisvo tokių duomenų judėjimo (COM(1999) 337 galutinis).

45 – Ten pat, p. 2.

46 – Ten pat.

47 – Ten pat, p. 36.

48 – Ten pat, p. 37.

49 – Ten pat, p. 37 ir 38.

50 – Ten pat, p. 38.

51 – Minėta 32 išnašoje.

52 – 2003 m. lapkričio 6 d. Sprendimas Lindqvist (C‑101/01, Rink. p. I‑12971).

53 – 2008 m. gruodžio 16 d. Sprendimas Satakunnan Markkinapörssi ir Satamedia (C‑73/07, Rink. p. I‑9893).

54 – Žr. sprendimo 3–5 punktus.

55 – Puslapiuose „kai kuriais atvejais (buvo pateikti) asmenų vardai ir pavardės, o kitais – tik vardai. B. Lindqvist taip pat su švelniu humoru apibūdino savo kolegų einamas pareigas ir laisvalaikio pomėgius. Daugeliu atvejų buvo minimos šeiminės aplinkybės, telefono numeriai ir kiti dalykai“ (13 punktas). Iš tiesų Teisingumo Teismas toliau nustatė, kad B. Lindqvist papildomas teiginys, kad viena iš jos kolegių susižeidė koją ir dėl su sveikata susijusių priežasčių dirba tik dalį dienos, buvo „duomenys apie asmens sveikatą“ Direktyvos 95/46 8 straipsnio 1 dalies prasme, kurie negali būti tvarkomi (49–51 punktai).

56 – 26 punktas (pažymėta mano).

57 – Toliau (135 ir paskesniuose punktuose) nagrinėju galimybę, kad dėl paieškos funkcijos naudojimo tokia operacija vis tiek galėtų patekti į sąvokos (asmens duomenų) „tvarkymas automatiniais būdais <...> dalimis“ taikymo sritį.

58 – Žr. 35–37 punktus.

59 – Išvados byloje Satakunnan Markkinapörssi ir Satamedia 33–35 punktai.

60 – 34 punktas.

61 – 2007 m. rugsėjo 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Nikolaou prieš Komisiją, (T‑259/03, neskelbiamas Rinkinyje).

62 – Žr. šios išvados 158–166 punktus. Laimei, nagrinėjamoji byla nesusijusi su tokiu kebliu klausimu, net jeigu ir atrodo, kad Bavarian Lager iš tiesų buvo suinteresuota tiksliai sužinoti, kas dalyvavo 1996 m. spalio mėn. susitikime.

63 – [Netaikoma versijai lietuvių kalba. – vert. past.]

64 – Aš sąmoningai nekalbu apie tai, ar būtų įmanoma, pasinaudojant dirbtiniu intelektu (DI), pakeisti kurias nors (kai kurias, visas) funkcijas arba daugelį jų, kurios šiuo metu atliekamos rankiniu būdu. Atsižvelgiant į Teismo turimą informaciją, panašu, kad faktinės aplinkybės yra būtent tokios, kaip čia mano aprašyta. Be to, būtų gana neįtikėtina, kad rengdamas Reglamentą Nr. 1049/2001 Bendrijos teisės aktų leidėjas būtų turėjęs omenyje DI galimybes.

65 – Tokios procedūros laikosi Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) (žr., pavyzdžiui, šio teismo 2000 m. vasario 16 d. Sprendimo Amann prieš Šveicariją, peticija Nr. 27798/95, Recueil des arrêts et décisions 2000‑II, § 65 ir 2000 m. gegužės 4 d. Sprendimo Rotaru prieš Rumuniją, peticija Nr. 28341/95, Recueil des arrêts et décisions 2000‑II, § 65), o Teisingumo Teismas į ją atsižvelgia nagrinėdamas galimus žmogaus teisių pažeidimus; žr. Sprendimo Österreichischer Rundfunk ir kiti (minėto 32 išnašoje) 73–90 punktus.

66 – Žr., pavyzdžiui, EŽTT 1990 m. balandžio 24 d. Sprendimo Huvig prieš Prancūziją (Recueil des arrêts et décisions, Serija A, Nr. 176‑B) § 8 ir § 25, 1992 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Niemietz prieš Vokietiją (Recueil des arrêts et décisions, Serija A, Nr. 251‑B) § 29 ir 2003 m. balandžio 28 d. Sprendimo Peck prieš Jungtinę Karalystę (peticija Nr. 44647/98, Recueil des arrêts et décisions, 2003‑I) § 57.

67 – Dėl pavardžių apsaugos, kiek tai susiję su EŽTT, žr. 1994 m. vasario 22 d. Sprendimo Burghartz prieš Šveicariją (Serija A, Nr. 280‑B, p. 28) § 24 , 1994 m. lapkričio 25 d. Sprendimo Stjerna prieš Suomiją (Serija A, Nr. 299‑A, p. 60) § 37, 2007 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Bulgakov prieš Ukrainą (peticija Nr. 59894/00) § 43 ir juose nurodytą teismo praktiką. Žr. Bendrijos teisėje, kiek tai susiję su pavardėmis, generalinio advokato F. G. Jacobs išvados byloje Konstantinidis (C‑168/91, Rink. p. I‑1191) 40 punktą, kuriame jis teigia: „Žmogaus teisė į vardą yra pagrindinė teisė tikrąja šio žodžio prasme. Juk kas mes būtume be savo vardo? Būtent vardas leidžia kiekvieną iš mūsų atskirti nuo likusios žmonijos dalies. Būtent vardas suteikia mums tapatybės, orumo ir savigarbos jausmą. Žmogui teisėtai priklausančio vardo atėmimas reiškia aukščiausią degradacijos laipsnį, o tai liudija represiniams režimams būdinga praktika, kai kalinio pavardė pakeičiama numeriu. C. Konstantinidis atveju būtų padarytas ypač didelis jo moralinių teisių pažeidimas, jeigu vietoje Christos jis būtų verčiamas vadintis Hréstos; būtų paslėpta ne tik jo etninė kilmė, nes Hréstos nei atrodo, nei skamba kaip graikiškas vardas, o turi šiokį tokį slavišką atspalvį, tačiau, be kita ko, būtų pažeisti ir jo religiniai jausmai, nes sunaikinamas vardo krikščioniškasis charakteris. Posėdyje C. Konstantinidis paaiškino, kad vardas jam duotas pagal jo gimimo dieną (gruodžio 25 d.), o Christos yra graikiškas krikščionių (Christian, o ne Hréstian) religijos įkūrėjo vardas“. Taip pat žr. 2003 m. spalio 2 d. Sprendimo García Avello (C‑148/02, Rink. p. I‑11613) 25 punktą, 2008 m. spalio 14 d. Sprendimo Grunkin ir Paul (C‑353/06, Rink. p. I‑7639) 22 ir paskesnius punktus ir mano išvadą pastarojoje byloje bei generalinio advokato F. G. Jacobs išvadą byloje Standesamt Stadt Niebüll (C‑96/04, Rink. p. I‑3561).

68 – EŽTT 2005 m. birželio 30 d. Sprendimas Bosphorus Hava Yolları Turizm ve Ticaret Anonim Şirketi prieš Airiją (peticija Nr. 45036/98, Recueil des arrêts et décisions 2005‑VI), ypač jo § 159–165.

69 – Šį klausimą išsamiau nagrinėsiu toliau, žr. šios išvados 206–210 punktus.

70 – 2008 m. liepos 1 d. Sprendimo Švedija ir Turco prieš Tarybą ir kitus (C‑39/05 ir C‑52/05, Rink. p. I‑4723) 33 ir paskesniuose punktuose Teisingumo Teismas taip pat siūlo iš pradžių Tarybai įsitikinti, koks konkrečiai yra dokumento, su kuriuo prašoma leisti susipažinti, pobūdis; šioje byloje dokumentas, dėl kurio buvo pateikta paraiška, iš tiesų buvo susijęs su teisine nuomone (žr. būtent šio sprendimo 38 punktą).

71 – Šios išvados 140 ir 141 punktuose nagrinėjau išimtinę situaciją, kai kiekviename dokumente asmens duomenys paminėti tik atsitiktinai, tačiau tam tikras asmens duomuo konkrečiai naudojamas kaip paieškos kriterijus, siekiant identifikuoti ir į vieną vietą surinkti visus dokumentus, kuriuose šie duomenys paminėti. Paraiška dėl galimybės susipažinti su dokumentais, kuriems surasti taikomas „paieškos kriterijus“, kuris pagal savo pobūdį yra asmens duomuo (pavyzdžiui, pavardė), greičiausiai paaiškėtų esanti užslėpta paraiška dėl asmens duomenų. Todėl ją reikėtų prilyginti paraiškai susipažinti su b‑2 pakategorės dokumentais ir atitinkamai traktuoti.

72 – Žr. dokumentų pavyzdžius šios išvados 176 punkte. Gali būti naudinga priminti, kad EDAPP yra išleidęs neformalias gaires, skirtas institucijoms padėti nustatyti ribas tarp duomenų apsaugos ir galimybės susipažinti su dokumentais. Žr. Public access to documents and data protection, EDAPP, galima susipažinti http://www.edps.europa.eu/EDPSWEB/edps/Home/edps/Publications/Papers.

73 – Dėl Direktyvos 95/46 3 straipsnio (Reglamento Nr. 45/2001 3 straipsnio atitikmens) žr. U. Dammann ir S. Simitis „EG‑Datenschutzrichtlinie – Kommentar“, Baden‑Badenas, Nomos, 1997, p. 121; taip pat žr. E. Ehmann ir M. Helfrich „EG‑Datenschutzrichtlinie Kurzkommentar“, Kelnas, Dr. Otto Schmidt, 1999, p. 92.

74 – Tik labai retais atvejais paraišką susipažinti su dokumentu galima lengvai supainioti su asmens duomenų tvarkymu „visiškai arba iš dalies automatiniu būdu“ (Reglamento Nr. 45/2001 3 straipsnio 2 dalies pirmi du elementai). Šios išvados 140 ir 141 punktuose jau nagrinėjau šios bendros taisyklės išimtį. Pagrindinis klausimas, kuris įprastai turėtų kilti kiekvienai institucijai: „Ar paraiška apima dokumentus, susijusius su „neautomatiniu būdu (tvarkomais) asmens (duomenimis), kurie (sudaro) susistemintos rinkmenos dalį arba skirti jai sudaryti“, o tai reikštų, kad ši paraiška patenka į Reglamento Nr. 45/2001 3 straipsnio 2 dalies taikymo sritį ir turi būti nagrinėjama pagal taisykles dėl duomenų apsaugos, o ne dėl galimybės susipažinti su dokumentais?“ Jeigu atsakymas į šį klausimą yra neigiamas, taikytinas vien Reglamentas dėl galimybės susipažinti su dokumentais.

75 – Kaip jau nurodžiau, teoriškai kišimasis, kuriuo pažeidžiama EŽTK 8 straipsnio 1 dalis, bus, tačiau nekyla didesnių sunkumų jį pateisinti pagal šio straipsnio 2 dalį; žr. šios išvados 152–154 ir 208–212 punktus.

76 – 1992 m. birželio 9 d. Sprendimo Lestelle prieš Komisiją (C‑30/91 P, Rink. p. I‑3755) 28 punktas, 2000 m. liepos 13 d. Sprendimo Salzgitter prieš Komisiją (C‑210/98 P, Rink. p. I‑5843) 58 punktas, 2002 m. gruodžio 10 d. Sprendimo Komisija prieš Camar ir Tico (C‑312/00 P, Rink. p. I‑11355) 57 punktas, 2004 m. spalio 28 d. Sprendimo van den Berg prieš Tarybą ir Komisiją (C‑164/01 P, Rink. p. I‑10225) 95 punktas, 2004 m. gruodžio 2 d. Sprendimo José Martí Peix prieš Komisiją (C‑226/03 P, Rink. p. I‑11421) 29 punktas ir 2006 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo JCB Service prieš Komisiją (C‑167/04 P; Rink. p. I‑8935) 186 punktas.

77 – Žr. skundžiamo sprendimo 149 punktą.

78 – Nors Bavarian Lager ir siekė gauti Komisijos pagrįstą nuomonę 1997 m. kovo mėn., t. y. prieš 1997 m. vasarą baigiant bylą dėl įsipareigojimų neįvykdymo pagal Sutartį, jos pirmoji paraiška susipažinti su kitais šio tyrimo dokumentais buvo pateikta tik 1998 m. gegužės mėn. Nagrinėjamosios paraiškos dėl galimybės susipažinti su šiais dokumentais pagal Reglamentą Nr. 1049/2001, kurias Komisija atmetė ginčijamame sprendime, buvo pateiktos 2003 m. gruodžio 5 d. (pirminė paraiška) ir 2004 m. vasario 9 d. (pakartotinė paraiška). Tuo metu jau buvo praėję daugiau nei šešeri metai nuo procedūros pagal EB 226 straipsnį pabaigos (žr. visą chronologiją šios išvados 41–51 punktuose). Dokumentams, susijusiems su tebevykstančiu tyrimu, dėl kurio institucija dar nėra priėmusi sprendimo, skirta speciali apsauga pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalį.

79 – 1985 m. lapkričio 7 d. Sprendimas Adams prieš Komisiją (145/83, Rink. p. 3539).

80 – Danijos vyriausybė pateikia siūlymą dėl įrodymų naštos perkėlimo pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečią įtrauką, t. y. būtent Komisija turėtų įrodyti būtinybę neatskleisti dokumento ar pavardės. Pritariu šiam siūlymui.

81 – Žr. šios išvados 153 punktą.

82 – Žr. šios išvados 154 punktą.

83 – Kiek tai susiję su Direktyva 95/46, žr. E. Ehmann ir M. Helfrich, op. cit., p. 211 ir 212. Mano nuomone, ši pastaba kuo puikiausiai gali būti perkelta aptariant Reglamento Nr. 1049/2001 kontekstą. Taip pat žr. šios išvados 37 išnašoje minėtą teismų praktiką.