PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (ketvirtoji kolegija)

SPRENDIMAS

2009 m. birželio 17 d.(*)

„Dempingas – Kinijos kilmės glifosato importas – Rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančios įmonės statusas – Reglamento (EB) Nr. 384/96 2 straipsnio 7 dalies b ir c punktai“

Byloje T‑498/04

Zhejiang Xinan Chemical Industrial Group Co. Ltd, įsteigta Jiande City (Kinija), iš pradžių atstovaujama advokato D. Horovitz ir baristerio B. Hartnett, vėliau tik D. Horovitz,

ieškovė,

palaikoma

Agrochemikalų platintojų ir naudotojų Europoje asociacijos (Audace), atstovaujamos QC J. Flynn ir baristerio D. Scannell,

įstojusios į bylą šalies,

prieš

Europos Sąjungos Tarybą, atstovaujamą J.‑P. Hix padedamo advokato G. Berrisch,

atsakovę,

palaikomą

Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos E. Righini ir K. Talabér-Ritz

įstojusios į bylą šalies,

dėl prašymo panaikinti 2004 m. rugsėjo 24 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1683/2004, nustatančio galutinį antidempingo muitą glifosato, kurio kilmės šalis Kinijos Liaudies Respublika, importui (OL L 303, p. 1), 1 straipsnį tiek, kiek jis susijęs su ieškove,

EUROPOS BENDRIJŲ PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (ketvirtoji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas O. Czúcz, teisėjai I. Labucka (pranešėja) ir M. Prek,

posėdžio sekretorė K. Pocheć, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2008 m. liepos 2 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Teisinis pagrindas

1        1995 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 384/96 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos bendrijos narėmis nesančių valstybių (OL L 56, 1996, p. 1) su pakeitimais (toliau – pagrindinis reglamentas) 2 straipsnio 1–7 dalyse dempingo nustatymo tikslais numatytos taisyklės, susijusios su „normaliosios vertės“ nustatymo metodu. 1 dalyje nustatytas pagrindinis metodas, pagal kurį „normalioji vertė paprastai yra nustatoma pagal kainas, kurias įprastomis prekybos sąlygomis moka arba turi mokėti nepriklausomi pirkėjai eksportuojančios valstybės vidaus rinkoje“.

2        Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalyje numatyta speciali taisyklė, taikoma importui iš ne rinkos ekonomikos valstybių. Ši nuostata išdėstyta taip:

„a)       importuojant prekes iš ne rinkos ekonomikos valstybių, normalioji vertė apskaičiuojama pagal trečiosios rinkos ekonomikos valstybės kainą arba apskaičiuotą vertę, arba pagal kainą, taikomą importuojant iš tokios trečiosios valstybės į kitas valstybes, įskaitant Bendriją, o jei tai neįmanoma – remiantis kuriuo nors kitu pagrįstu pagrindu <...>;

b)       atliekant su importu iš Kinijos Liaudies Respublikos, Ukrainos, Vietnamo ir Kazachijos bei bet kurios ne rinkos ekonomikos valstybės, kuri tyrimo pradžios dieną yra Pasaulio prekybos organizacijos narė, susijusius antidempingo tyrimus, normalioji vertė bus apskaičiuojama pagal straipsnio 1–6 dalis, jei remiantis vieno ar kelių gamintojų, kurių veikla turi būti tiriama, paduotais tinkamai pagrįstais skundais ir c punkte išdėstytais kriterijais ir tvarka įrodoma, kad minėtam gamintojui ar gamintojams dėl panašaus svarstomo gaminio gamybos ar pardavimo taikomos rinkos ekonomikos sąlygos. Kitais atvejais laikomasi a punkte išdėstytų taisyklių;

c)       pagal b punktą paduotas skundas turi būti išdėstomas raštu ir jame turi būti pateikta pakankamai įrodymų, jog gamintojas dirba rinkos ekonomikos sąlygomis, t. y.:

–        įmonių sprendimai dėl kainų, išlaidų ir sąnaudų, įskaitant, pavyzdžiui, išlaidas žaliavoms, technologijoms ir darbo jėgai apmokėti, gamybai, pardavimams ir investicijoms, priimami pagal rinkoje vyraujančią pasiūlą ir paklausą bei valstybei per daug nesikišant į šią sritį, o pagrindinės gamybos sąnaudos iš esmės atitinka rinkos kainą,

–        įmonės turi vieną aiškų svarbiausių apskaitos dokumentų, kurių nepriklausomas auditas buvo atliktas pagal tarptautinius apskaitos standartus ir kurie yra taikomi įvairiems tikslams, rinkinį,

–        įmonių gamybos sąnaudoms ir finansinei būklei nedaro įtakos iš buvusios ne rinkos ekonomikos sistemos išlikę iškraipymai, pirmiausia tie, kurie susiję su turto nuvertėjimu, kitais nurašymais, barterine prekyba ir mokėjimu kompensuojant skolas,

–        konkrečioms įmonėms taikomi bankroto ir nuosavybės įstatymai, kurie garantuoja įmonių veiklos teisinį tikrumą bei pastovumą,

ir

–        valiuta, konvertuojama pagal rinkos kursą.

Po specialių konsultacijų su Patariamuoju komitetu ir Bendrijos pramonei suteikus galimybę pareikšti pastabas, per tris mėnesius nuo tyrimo pradžios nustatoma, ar gamintojas atitinka minėtus kriterijus. Šis nustatytas statusas išlieka viso tyrimo metu.“

3        Pagrindinio reglamento 11 straipsnio 5 dalyje numatyta:

„Atitinkamos šio reglamento nuostatos dėl tyrimo tvarkos ir atlikimo, išskyrus trukmę ribojančias nuostatas, taikomos bet kuriai pagal šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse [dalis] atliekamai peržiūrai <...>“

 Ginčo aplinkybės

4        Ieškovė Zhejiang Xinan Chemical Industrial Group Co. Ltd yra pagal Kinijos teisę įsteigta bendrovė, kurios akcijos yra kotiruojamos Šanchajaus biržoje. Glifosatas yra vienas iš pagrindinių ieškovės gaminamų ir parduodamų produktų Kinijos ir pasaulio rinkose. Tai bazinis cheminis herbicidas, plačiai naudojamas ūkininkų visame pasaulyje.

5        1998 m. vasario mėn. Taryba Reglamentu (EB) Nr. 368/98 (OL L 47, p. 1) įvedė galutines antidempingo priemones Kinijos Liaudies Respublikos (KLR) kilmės glifosato importui. Šis reglamentas iš dalies buvo pakeistas Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1086/2000 (OL L 124, p. 1) ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 163/2002 (OL L 30, p. 1).

6        Paskelbus pranešimą apie artėjančią antidempingo priemonių, taikomų KLR kilmės glifosato importui, galiojimo pabaigą (OL L 120, p. 3), 2002 m. lapkričio 18 d. Komisija gavo prašymą peržiūrėti šias priemones pagal pagrindinio reglamento 11 straipsnio 2 dalį, kurį pateikė Europos glifosato asociacija (European Glyphosate Association (EGA)). 2003 m. vasario 15 d. Komisija paskelbė pranešimą apie tarpinės peržiūros ir peržiūros dėl antidempingo priemonių, taikomų KLR kilmės glifosato importui, galiojimo pratęsimo inicijavimą pagal pagrindinio reglamento 11 straipsnio 2 ir 3 dalis (OL C 36, p. 18).

7        Pradėjus tyrimą 2003 m. balandžio 4 d. ieškovė Komisijai pateikė užpildytą klausimyną, skirtą gamintojams, siekiantiems gauti rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančių gamintojų statusą (toliau – RESVGS), prašydama jai suteikti RESVGS pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b punktą. Be to, 2003 m. balandžio 30 d. ieškovė taip pat pateikė užpildytą klausimyną, skirtą KLR glifosatą eksportuojantiems gamintojams.

8        Vėliau ieškovė atsakė į keletą Komisijos prašymų pateikti papildomos informacijos bei į EGA pastabas, kuriose ši priešinosi, kad ieškovei būtų suteiktas RESVGS. Be to, 2003 m. rugsėjo 2–4 d. Komisija atliko apsilankė ir patikrino ieškovės patalpas.

9        2003 m. gruodžio 5 d. Komisija pranešė ieškovei apie ketinimą atmesti jos prašymą suteikti RESVGS (toliau – 2003 m. gruodžio 5 d. Pranešimas). 2003 m. gruodžio 16 d. ir 23 d. ieškovė pateikė pastabas dėl šio pranešimo.

10      2004 m. balandžio 6 d. Komisija patvirtino savo sprendimą atmesti ieškovės prašymą suteikti jai RESVGS.

11      2004 m. balandžio 7 d. Komisija nurodė ieškovei faktines aplinkybes ir pagrindinius argumentus, kuriais remdamasi ketino siūlyti galutines antidempingo priemones. Ieškovė savo pastabas dėl šio pranešimo pateikė 2004 m. balandžio 19 dieną.

12      2004 m. rugsėjo 24 d. atsižvelgdama į Komisijos pasiūlymą Taryba priėmė Reglamentą (EB) Nr. 1683/2004, nustatantį galutinį antidempingo muitą glifosato, kurio kilmės šalis Kinijos Liaudies Respublika, importui (OL L 303, p. 1, toliau – ginčijamas reglamentas). Dėl ieškovės prašymo suteikti jai RESVGS ginčijamo reglamento 13–15 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

„13      Nors dauguma bendrovės akcijų priklausė privatiems asmenims, ne valstybei priklausančių akcijų pasiskirstymas buvo labai didelis, be to, valstybei iki to laiko priklausė didžiausias akcijų paketas; todėl buvo nustatyta, kad bendrovę kontroliuoja valstybė. Be to, direktorių valdyba buvo iš tikrųjų paskirta valstybės akcininkų, o dauguma direktorių valdybos narių buvo arba valstybės pareigūnai, arba valstybės valdomų įmonių pareigūnai. Todėl buvo nustatyta, kad bendrovė yra iš esmės kontroliuojama ir įtakojama valstybės.

14      Be to, buvo nustatyta, kad KLR vyriausybė suteikė Kinijos metalų, mineralų ir chemikalų importuotojų ir eksportuotojų prekybos rūmams teisę antspauduoti sutartis ir tikrinti eksporto kainas atliekant muitinės formalumus. Ši sistema apėmė minimalios glifosato eksporto kainos nustatymą ir leido prekybos rūmams drausti eksportą, kuris neatitiko šių kainų.

15      Todėl, pasikonsultavus su Patariamuoju komitetu, buvo nuspręsta (ieškovei) nesuteikti (RESVGS) tuo pagrindu, kad ji neatitiko visų kriterijų, išdėstytų pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkte.“

13      Pagal ginčijamo reglamento 17 konstatuojamąją dalį:

„Šiuo atžvilgiu buvo nustatyta, kad (ieškovė), nustatydama aptariamo produkto eksporto kainas, buvo iš esmės kontroliuojama valstybės, kaip paaiškinta 14 konstatuojamojoje dalyje <...>“

14      Kadangi prašymas suteikti RESVGS buvo atmestas, normalioji vertė nustatyta pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies a punktą, atsižvelgiant į trečiosios rinkos ekonomikos valstybės, t. y. Brazilijos Federacinės Respublikos gamintojo pateiktus duomenis (ginčijamo reglamento 23–30 konstatuojamosios dalys).

15      Ginčijamo reglamento 1 straipsnyje nustatyta:

„1. (KLR) kilmės glifosato, klasifikuojamo KN pozicijose ex29310095 (TARIC kodas 2931009582) ir ex38083027 (TARIC kodas 3808302719) importui nustatomas galutinis antidempingo muitas.

<...>

4. Muito tarifas, taikomas šio straipsnio 1–3 dalyse nurodytų produktų neto Bendrijos pasienyje kainai prieš atliekant muitinės formalumus, yra 29,9 %.“

 Procesas ir šalių reikalavimai

16      2004 m. gruodžio 23 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijoje ieškovė pateikė šį ieškinį.

17      Komisija pateikė prašymą leisti įstoti į bylą palaikyti Tarybos reikalavimus, kurį Pirmosios instancijos teismo kanceliarija gavo 2005 m. balandžio 5 dieną. 2005 m. birželio 13 d. Nutartimi Pirmosios instancijos teismo pirmosios kolegijos pirmininkas patenkino šį prašymą. Laišku, kurį Pirmosios instancijos teismo kanceliarija gavo 2005 m. birželio 28 d., Komisija pranešė šiam teismui, kad atsisako pateikti įstojimo į bylą paaiškinimą, bet posėdyje dalyvaus.

18      2005 m. balandžio 25 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktu dokumentu Agrochemikalų platintojų ir naudotojų Europoje asociacija (Audace) paprašė leisti įstoti į bylą palaikyti ieškovės reikalavimus. 2005 m. liepos 8 d. Nutartimi pirmosios kolegijos pirmininkas patenkino šį prašymą. Jis atidėjo sprendimo dėl ieškovės ir Tarybos pateiktų prašymų konfidencialiai tvarkyti bylos medžiagą priėmimą. Nekonfidencialios šalių pateiktų dokumentų versijos buvo išsiųstos Audace.

19      Audace įstojimo į bylą paaiškinimus pateikė 2005 m. rugsėjo 15 d., o Taryba savo pastabas dėl jų pateikė 2005 m. gruodžio 6 dieną.

20      2005 m. gruodžio 2 d. ir 15 d. laiškais atitinkamai Taryba ir ieškovė nurodė, kad atsisako prašymų konfidencialiai tvarkyti bylos medžiagą Audace atžvilgiu. Todėl šiai buvo išsiųstos konfidencialių dokumentų kopijos.

21      Pakeitus Pirmosios instancijos teismo kolegijų sudėtį, teisėja pranešėja buvo paskirta į ketvirtąją kolegiją, todėl ši byla paskirta šiai kolegijai.

22      Kadangi vienas kolegijos narys negalėjo posėdžiauti šioje byloje, Pirmosios instancijos teismo pirmininkas, taikydamas Procedūros reglamento 32 straipsnio 3 dalį, paskyrė į kolegiją kitą teisėją.

23      Susipažinęs su teismo posėdžio pranešimu, Pirmosios instancijos teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį; taikant proceso organizavimo priemones, ieškovės buvo paprašyta atsakyti į tam tikrus Pirmosios instancijos teismo klausimus bei pateikti dokumentą. Ieškovė šiuos prašymus įvykdė per nustatytą terminą.

24      Šalys, išskyrus Audace, kuri nedalyvavo posėdyje, buvo išklausytos ir atsakė į Pirmosios instancijos teismo žodžiu pateiktus klausimus 2008 m. liepos 2 d. vykusiame posėdyje.

25      Ieškovė Pirmosios instancijos teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamo reglamento 1 straipsnį, kiek jis su ja susijęs,

–        priteisti iš Tarybos bylinėjimosi išlaidas.

26      Audace Pirmosios instancijos teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamo reglamento 1 straipsnį, kiek jis yra susijęs su ieškove,

–        priteisti iš Tarybos su įstojimu į bylą susijusias išlaidas.

27      Taryba Pirmosios instancijos teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

28      Komisija Pirmosios instancijos teismo prašo atmesti ieškinį.

 Dėl teisės

29      Ieškovė šioje byloje nurodo tris ieškinio pagrindus. Pirmasis iš esmės yra susijęs su pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pažeidimu. Antrasis ieškinio pagrindas yra susijęs su susitarimo dėl 1994 m. Bendrojo tarifų ir prekybos susitarimo VI straipsnio įgyvendinimo (toliau – antidempingo susitarimas) II priedo 6 punkto bei pagrindinio reglamento 18 straipsnio 4 dalies nesilaikymu ir ieškovės pagrindinių teisių pažeidimu. Trečiasis ieškinio pagrindas yra susijęs su teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu. Be to, ieškovė taip pat tvirtina, kad Bendrijos institucijos tinkamai neatsižvelgė į antidempingo tyrimus, paraleliai vykstančius prieš ją trečiosiose valstybėse, ir dublike nurodė, kad atsisakymas jai suteikti RESVGS yra Bendrijos tarptautinių prievolių, kylančių iš Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) taisyklių, nesilaikymas.

30      Prieš pradedant nagrinėti pirmajame ieškinio pagrinde išdėstytus kaltinimus (žr. šio sprendimo 43 ir kt. punktus), atsižvelgiant į šalių argumentus dėl pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies turinio ir dėl įrodinėjimo pareigos, susijusios su RESVGS patvirtinimu, bei argumentus dėl atsisakymo nagrinėjamu atveju suteikti RESVGS motyvų, pirmiausia reikia nustatyti šio ginčo apimtį ir dalyką.

 Pirminės pastabos

31      Reikia priminti, kad pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalis yra susijusi su normaliosios vertės apskaičiavimu importo iš ne rinkos ekonomikos valstybės atveju. Iki pakeitimų, padarytų 1998 m. balandžio 27 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 905/98, iš dalies keičiančiu pagrindinį reglamentą (OL L 128, p. 18), visoms ne rinkos ekonomikos valstybėms normalioji vertė visada buvo skaičiuojama remiantis „panašios šalies“ metodu, t. y. remiantis panašios trečiosios rinkos ekonomikos valstybės kaina arba apskaičiuota verte.

32      Vis dėlto iš Reglamento Nr. 905/98 preambulės matyti, kad 1998 m. Taryba manė, jog „dėl Rusijoje ir (KLR) įvykusių reformų iš esmės pasikeitė šių valstybių ekonomika ir atsirado įmonių, kurioms taikomos rinkos ekonomikos sąlygos“, ir kad „dėl to abi valstybės nutolo nuo ekonominių aplinkybių, kurios paskatino taikyti panašios šalies metodą“ (ketvirta konstatuojamoji dalis). Todėl Taryba manė, kad „reikėtų peržiūrėti ir pataisyti Bendrijos antidempingo praktiką, kad būtų galima atsižvelgti į (minėtose valstybėse) pakitusias ekonomines sąlygas“, ir kad „visų pirma, reikėtų nurodyti, jog normalioji vertė gali būti nustatyta pagal rinkos ekonomikos valstybėms taikomas taisykles tais atvejais, kai galima įrodyti, jog vienam ar keliems gamintojams, kurių veikla dėl svarstomo gaminio gamybos ar pardavimo turi būti tiriama, taikomos rinkos sąlygos“ (penkta konstatuojamoji dalis). Galiausiai Taryba pabrėžė, kad „patikrinimas, ar taikomos rinkos sąlygos, bus atliekamas remiantis tinkamai pagrįstais skundais, paduotais vieno ar kelių gamintojų, kurių veikla turi būti tiriama“ (šešta konstatuojamoji dalis).

33      Taip po šių pakeitimų pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b punktą, atliekant su importu iš KLR susijusius antidempingo tyrimus, normalioji vertė yra apskaičiuojama pagal to paties reglamento 2 straipsnio 1–6 dalis, jei remiantis vieno ar kelių gamintojų, kurių veikla turi būti tiriama, paduotais tinkamai pagrįstais skundais ir vadovaujantis minėto reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkte išdėstytais kriterijais ir tvarka įrodoma, kad minėtam gamintojui ar gamintojams dėl panašaus svarstomo gaminio gamybos ir pardavimo taikomos rinkos ekonomikos sąlygos. Vis dėlto kitais atvejais laikomasi minėto reglamento 2 straipsnio 7 dalies a punkte išdėstytų taisyklių.

34      Kaip Pirmosios instancijos teismas jau yra nusprendęs, iš pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies bei minėtų Reglamento Nr. 905/98 konstatuojamųjų dalių visų pirma matyti, kad Bendrijos institucijos turi išnagrinėti kiekvieną atvejį atskirai, nes KLR dar negali būti laikoma rinkos ekonomikos šalimi. Produkto, kurio kilmės šalis yra KLR, normalioji vertė gali būti apskaičiuojama pagal rinkos ekonomikos valstybėms taikomas taisykles tik tuo atveju, jei „nustatoma, kad šiam ar šiems gamintojams taikomos rinkos ekonomikos sąlygos“ (šiuo klausimu žr. 2004 m. spalio 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Shanghai Teraoka Electronic prieš Tarybą, T‑35/01, Rink. p. II‑3663, 52 punktą).

35      Be to, iš minėtų nuostatų išplaukia, kad įrodinėjimo pareiga priklauso eksportuojančiam gamintojui, kuris siekia RESVGS. Iš tikrųjų pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkte numatyta, jog skunde „turi būti pateikta pakankamai įrodymų“. Todėl Bendrijos institucijos neturi įrodyti, kad eksportuojantis gamintojas neatitinka minėtam statusui gauti keliamų reikalavimų. Tačiau Bendrijos institucijos turi vertinti, ar eksportuojančio gamintojo pateiktų įrodymų pakanka, kad būtų patenkinti pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkte įtvirtinti reikalavimai (minėto sprendimo Shanghai Teraoka Electronic prieš Tarybą 53 ir 54 punktai).

36      Iš to matyti, kad jei yra abejonių dėl to, ar įvykdytos pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkte nurodytos sąlygos, nes atitinkamas eksportuojantis gamintojas nepateikė ar negalėjo pateikti reikiamos informacijos arba jis nevisiškai bendradarbiavo vykstant tyrimui ir todėl Bendrijos institucijos negalėjo patikrinti, ar buvo įvykdytos rinkos ekonomikos sąlygos, RESVGS negali būti suteiktas.

37      Iš nusistovėjusios teismų praktikos taip pat matyti, kad, siekdamos nustatyti, ar eksportuotojui gali būti suteiktas RESVGS, Bendrijos institucijos, vertindamos realią teisinę ir politinę situaciją atitinkamoje valstybėje, turi didelę diskreciją. Todėl Bendrijos teismo vykdoma kontrolė institucijų atliekamo vertinimo atžvilgiu turi apsiriboti patikrinimu, ar buvo laikytasi procedūros taisyklių, ar faktai, kuriais grindžiamas ginčijamas sprendimas, buvo tikslūs, ar vertinant šiuos faktus nebuvo padaryta akivaizdžios klaidos arba ar nebuvo piktnaudžiaujama įgaliojimais (žr. minėto sprendimo Shanghai Teraoka Electronic prieš Tarybą 48 ir 49 punktus bei juose nurodytą teismų praktiką).

38      Šioje byloje šalys neginčija, kad ieškovei suteikti RESVGS buvo atsisakyta tik dėl to, kad ji neįrodė, jog atitinka pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkte įtvirtintą sąlygą, konkrečiai kalbant, sąlygą, kuria reikalaujama, kad „įmonių sprendimai dėl kainų, išlaidų ir sąnaudų <...> (būtų) priimami pagal rinkoje vyraujančią pasiūlą ir paklausą bei valstybei per daug nesikišant į šią sritį“.

39      Iš tikrųjų, kaip nurodo ieškovė, iš 2003 m. gruodžio 5 d. Pranešimo matyti, kad Komisija manė, jog kiti pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto antroje–penktoje įtraukose nurodyti kriterijai buvo tenkinami. Be to, dėl pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmosios įtraukos pažymėtina, kad Komisija visiškai neprieštaravo dėl pagrindinių gamybos sąnaudų, kurios pagal šią nuostatą turi „iš esmės atitikti rinkos kainą“. Ji nusprendė: kadangi buvo galima palyginti vietos rinkoje tiekiamų žaliavų kainas su importų žaliavų kainomis, buvo nustatyti nedideli skirtumai. Be to, savo procesiniuose dokumentuose Taryba pripažino, kad ieškovei RESVGS nebuvo suteiktas dėl to, kad institucijos nusprendė, jog ši neįrodė, kad ji sprendimus priiminėjo nesikišant valstybei.

40      Iš to matyti, kad ieškovė buvo tinkamai informuota apie jos prašymo suteikti RESVGS atmetimo motyvus ir kad, priešingai nei ji tvirtina, tikslaus atsakymo į klausimą, kuris pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto kriterijus nebuvo tenkinamas, nebuvimas ginčijamame reglamente negali būti laikomas institucijų objektyvumo ir nešališkumo trūkumo įrodymu. Be to, iš ieškovės argumentų aiškiai matyti, kad ji visiškai suprato prašymo suteikti RESVGS atmetimo turinį.

41      Kaip matyti iš ginčijamo reglamento ir kaip nurodė Taryba savo procesiniuose dokumentuose, institucijų išvada, kad ieškovė neįrodė, jog atitiko pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmoje įtraukoje nustatytą sąlygą, buvo pagrįsta iš esmės argumentais, susijusiais su tuo, kad ieškovė buvo kontroliuojama valstybės, bei argumentais dėl jos valdybos skyrimo ir sudėties (ginčijamo reglamento 13 konstatuojamoji dalis), taip pat konstatavimu, kad ieškovei nustatant atitinkamo produkto eksporto kainas valstybė vykdė reikšmingą kontrolę per eksporto sutarčių patvirtinimo ir patikrinimo procedūrą (ginčijamo reglamento 14 konstatuojamoji dalis, patvirtinta to paties reglamento 17 konstatuojamąja dalimi).

42      Šioje situacijoje reikia konstatuoti, kad pirmuoju ieškinio pagrindu, iš esmės susijusiu su pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pažeidimu, siekiama pirmiausia įrodyti, kad institucijos nenagrinėjo, ar ieškovės sprendimai dėl kainų ir gamybos išlaidų buvo priimami atsižvelgiant į sąlygas ir ar jie buvo priimami nesikišant valstybei. Taigi šie kaltinimai iš esmės susiję su ginčijamo reglamento 13 konstatuojamojoje dalyje išdėstytais motyvais, todėl juos reikia nagrinėti atsižvelgiant į tai. Vėliau atskirai reikės išnagrinėti kaltinimus dėl institucijų vertinimo, susijusio su eksporto kainomis, paneigimo.

 Dėl kaltinimų, susijusių su Tarybos vertinimu dėl valstybės kontrolės ieškovės atžvilgiu ir dėl valdybos skyrimo bei sudėties

43      Ieškovė tvirtina, kad vertindama, ar ji veikia rinkos ekonomikos sąlygomis, Taryba taikė su pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punktu nesuderinamus kriterijus. Ji mano pateikusi pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad sprendimus dėl kainų ir gamybos sąnaudų ji priima atsižvelgdama į rinkos sąlygas, atspindinčias pasiūlą ir paklausą, be didesnio valstybės įsikišimo šiuo klausimu, ir kad į šiuos įrodymus Taryba tinkamai neatsižvelgė. Be to, ji nurodo, jog ginčijamo reglamento 13 konstatuojamoje dalyje išdėstyti teiginiai, susiję su tuo, kad valstybė turėjo mažiau nei pusę ieškovės akcijų ir su valdybos paskyrimu bei sudėtimi, net jei būtų pripažinti atitinkantys bylos medžiagą, nėra įrodymai, savaime pagrindžiantys atsisakymą suteikti RESVGS. Vis dėlto ieškovė taip pat ginčija Tarybos vertinimo faktinį tikslumą, nurodydama, kad šį vertinimą paneigia administracinės bylos duomenys.

44      Pirmosios instancijos teismas mano, kad šiuos kaltinimus reikia nagrinėti kartu.

 Šalių argumentai

45      Ieškovė tvirtina, kad ji visiškai įvykdė savo įrodinėjimo pareigą, jau tyrimo pradžioje pateikdama pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad jos komerciniai sprendimai buvo priimami atsižvelgiant į rinkos sąlygas, atspindinčias pasiūlą ir paklausą, be didesnio valstybės įsikišimo šiuo klausimu.

46      Šiuo atžvilgiu ieškovė pateikia įrodymų, susijusių su jos kainomis, išlaidomis ir gamybos sąnaudomis. Ji tvirtina įrodžiusi, jog kainas nustatinėjo taip, kad šios būtų pakankamos padengti visas bendrovės gamybos sąnaudas ir užtikrinti protingą pelną, ir jog nacionalinės kilmės žaliavų ir importuotų žaliavų kainos, kaip tai pripažino Komisija 2003 m. gruodžio 5 d. Pranešime, buvo beveik identiškos, taip įrodydama, kad žaliavas nacionalinėje rinkoje ji pirko mokėdama rinką atspindinčias kainas.

47      Ieškovė pabrėžia, jog Taryba ginčijamame reglamente nenurodo, kad valstybė darė didelį poveikį jos komerciniams sprendimams. Be to, tyrimo byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovės sprendimai dėl kainų, išlaidų ir sąnaudų nebuvo pagrįsti rinkos sąlygomis, atspindinčiomis pasiūlą ir paklausą, be didesnio valstybės įsikišimo šiuo klausimu. Be to, ji nurodo, kad Komisija išnagrinėjo jos dokumentus, susijusius su kainomis, išlaidomis ir žaliavų įsigijimu, per patikrinimą, kad ji neišreiškė jokių nuogąstavimų dėl jų tikrumo ir kad šie dokumentai institucijų išvadose nebuvo nei ginčijami, nei paneigti.

48      Dėl Tarybos vertinimo ginčijamo reglamento 13 konstatuojamojoje dalyje, pagal kurią „bendrovė yra iš esmės kontroliuojama ir įtakojama valstybės“, ieškovė nurodo, kad tokio vertinimo nepakanka atsižvelgiant į pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmoje įtraukoje nurodytą kriterijų ir todėl jis neleidžia atmesti prašymo suteikti RESVGS.

49      Ji pabrėžia, kad ši nuostata įpareigoja Bendrijos institucijas įvertinti, ar eksportuojančio gamintojo pateiktų įrodymų pakanka patvirtinti, kad priimdamas komercinius sprendimus jis atsižvelgė į rinkos situaciją ir nebuvo iš esmės veikiamas valstybės. „Valstybės per didelio kišimosi“ nebuvimas kiekvieno pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmojoje pastraipoje numatytų komercinių sprendimų aspekto „atžvilgiu“ turėtų būti vertinamas objektyviai, konkrečiai ir atsižvelgiant į įrodymus. Jos nuomone, atsižvelgiant į žodžio „kišimasis“ reikšmę, situacija, kai valstybė arba nėra susijusi su komercinių sprendimų priėmimu, arba yra susijusi, tačiau netrukdo atsižvelgti į rinkos situaciją, atspindinčią pasiūlą ir paklausą, nėra „kišimasis“ pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmosios įtraukos prasme. Be to, ieškovė nurodo, kad šios nuostatos nepažeidžia situacija, kai valstybės kišimasis nėra „per didelis“.

50      Šiuo klausimu Audace priduria, kad anglų kalboje sąvoka „kišimasis“ (interference) aiškiai reiškia „įsikišimą, manipuliavimą ar realų trukdymą“. Ji nurodo, kad tai yra „tranzityvinė sąvoka“ ir kad valstybė turi įsikišti „į“ (interfere with) sprendimą ar specialų veiksmą, kuris turi būti susijęs su viena iš pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkte nurodytų kategorijų. Šios nuostatos tekstas kitomis oficialiosiomis kalbomis patvirtina tokį aiškinimą („intervention significative“ prancūziškoje versijoje ir „Staatseingriffe“ vokiškoje versijoje). Audace mano, kad negalima pagrįstai šios sąvokos sutapatinti su „kontrolės“ arba „įtakos“ sąvokomis, kurios yra „netranzityvinės sąvokos“, nes valstybė gali turėti tam tikrą įtaką realiai nekeisdama sprendimų ar veiksmų. Be to, nuoroda „į šią sritį“ susieja šį kišimąsi su sprendimais dėl kainų, išlaidų ir sąnaudų.

51      Konkrečiai ieškovė pabrėžia, kad visai ne kontrolė yra pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmoje įtraukoje numatytas kriterijus, ir todėl nurodo, kad aplinkybė, jog valstybė valdė mažiau nei pusę ieškovės akcijų, neleidžia daryti išvados, kad nebuvo tenkinta šioje nuostatoje nurodyta sąlyga. Be to, ji nurodo, kad nė viename paskelbtame sprendime nebuvo atsisakyta suteikti RESVGS bendrovei dėl to, kad valstybė ar valstybės valdomos bendrovės turėjo mažiau nei pusę minėto statuso prašančios bendrovės akcijų ir kad pati Komisija atlikdama tyrimą turėjo nuspręsti, jog tokia turimų akcijų dalis nebuvo kliūtis suteikti RESVGS, nes priešingu atveju jos atliktas patikrinimas vietoje neturėtų jokios prasmės.

52      Be to, ieškovė ginčija institucijų tvirtinimų dėl jos valdybos skyrimo ir sudėties reikšmingumą. Dėl to, kad valdybą tariamai skyrė viešieji akcininkai, ieškovė nurodo, kad aplinkybė, jog daugelis kitų akcininkų nedalyvavo metiniame akcininkų susitikime, neleidžia nuspręsti, kad valstybė per daug kišasi į komercinius sprendimus. Ji taip pat tvirtina, kad valdybos nariai neatstovauja konkrečiam akcininkui ir nesikiša į bendrovės sprendimų dėl kainos, išlaidų ir sąnaudų priėmimą. Toks kišimasis pažeistų tiek Komisijos komercinių bendrovių įstatymą, tiek ieškovės įstatus. Todėl ieškovė mano, kad valstybės pareigūnų ar valstybinių įmonių atstovų buvimas valdyboje nėra veiksnys, kuris leistų nuspręsti, kad nebuvo tenkinama pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmoje įtraukoje įtvirtinta sąlyga.

53      Ieškovė nurodo, kad Tarybos aiškinimas reiškia, jog realiai dėl aplinkybės, kad nors valstybė turi mažiau nei 50 % akcijų, daugelis Kinijos modernių komercinių ir tinkamai valdomų ribotos atsakomybės bendrovių negalėtų įrodyti, kad „vienam ar keliems gamintojams, kurių veikla dėl svarstomo gaminio gamybos ar pardavimo turi būti tiriama, taikomos rinkos ekonomikos sąlygos“, o tai prieštarautų Reglamento Nr. 905/98 priėmimu siekiamam tikslui. Ieškovė mano esanti tokio tipo naujai įsteigtų ir veiksmingų Kinijos bendrovių pavyzdys, kurios kotiruojamos biržoje ir veikia be jokių apribojimų rinkos ekonomikos sąlygomis, kad būtų maksimizuojamas pelnas ir akcininkams mokamų dividendų vertė. Be to, ji pabrėžia, kad labai dažnai Europos Sąjungos bendrovių akcijų turi ir valstybės, o tai rodo, kad valstybės buvimas akcininke nereiškia, kad ji kišasi priimant bendrovės komercinius sprendimus. Be to, su viešuoju sektoriumi susiję asmenys dalyvauja valdant daugelį konkurencingiausių Sąjungos bendrovių.

54      Be to, ieškovė tvirtina, kad net jei aplinkybė, kad valstybė turi mažiau nei 50 % bendrovės akcijų, būtų reikšminga, kaip tvirtina Taryba, jos nepakanka pateisinti atsisakymą suteikti RESVGS, nes ieškovės pateikti įrodymai patvirtina, kad akcininkai nesikiša į bendrovės sprendimų dėl kainos, išlaidų ir sąnaudų priėmimą ir kad valstybės turimos akcijos netrukdė atsižvelgti į rinkos sąlygas, atspindinčias pasiūlą ir paklausą. Ieškovė pabrėžia, kad institucijų procesiniuose dokumentuose nebuvo išnagrinėta arba paneigta nė viena jos pastaba dėl „apsaugos“, neleidžiančios valstybei kištis į jos komercinius sprendimus. Toks elgesys prieštarauja įprastai institucijų praktikai, pagal kurią jos detaliai įvertina priemones, kurių ėmėsi atitinkama bendrovė, kad neleistų valstybei kištis nagrinėjamomis aplinkybėmis, net ir tais atvejais, kai bendrovės visiškai priklauso valstybei ar ši valdo daugiau nei 50 % jų akcijų.

55      Bet kuriuo atveju ieškovė ginčija faktinių aplinkybių teisingumą institucijų tvirtinimuose.

56      Pirmiausia ieškovė teigia, kad, priešingai nei tvirtina institucijos, valstybės turima mažesnė kaip 50 % kapitalo dalis neleidžia jai nei faktiškai, nei teisiškai kontroliuoti ieškovės, nes, kaip ji įrodė tyrimo metu, galiojančiuose teisės aktuose ir jos įstatuose yra įtvirtintos garantijos, neleidžiančios viešiesiems akcininkams kištis į jos komercinių sprendimų priėmimą ar bendrovės valdymą bei draudžiančios pažeisti bendrovės ir kitų akcininkų teises ir teisėtus interesus. Be to, ji tvirtina, kad vieno iš viešųjų akcininkų dalyvavimas valdant išplaukia iš įprasto komercinio sandorio.

57      Antra, kaip ieškovė įrodė tyrimo metu, jos valdybos nariai buvo skiriami ne valstybės, kaip nurodo Taryba ginčijamame reglamente, o renkami visuotinio akcininkų susirinkimo. Taip pat, kaip ieškovė jau paaiškino, ji ir jos akcininkai yra „saugomi“ nuo tokio kišimosi Kinijos bendrovių įstatymo, jos įstatų ir Šanchajaus biržos kotiravimo taisyklių.

58      Trečia, ieškovė ginčija Tarybos tvirtinimą, pagal kurį „dauguma valdybos narių buvo arba valstybės pareigūnai, arba valstybinių įmonių atstovai“. Šiuo klausimu ji tvirtina įrodžiusi, pirma, kad nė vienas jos valdybos narys ar direktorius nebuvo valstybės pareigūnas ir kad Kinijos komercinių bendrovių įstatymas, pagal kurį buvo priimti ieškovės įstatai, draudžia valstybės pareigūnams būti bendrovės valdybos nariais, revizoriais ar direktoriais, ir, antra, kad tik du valdybos nariai (iš devynių) buvo valstybės valdomų bendrovių, būtent dviejų ieškovės akcininkių, direktoriai. Atsakydama į Tarybos atsiliepime į ieškinį išdėstytus argumentus ieškovė nurodo, kad klaidinga manyti, jog jos valdybos nariai buvo susiję su valstybe tik dėl to, kad jie buvo įdarbinti valstybės, ar todėl, kad jie buvo universitetų, kurie yra viešosios mokymo įstaigos, dėstytojai.

59      Galiausiai ieškovė ir Audace ginčija Tarybos argumentus, išdėstytus vykstant šiam teismo procesui, kuriais grindžiamas jos požiūris.

60      Pirmiausia dėl Tarybos argumentų, kad įrodymai, leidžiantys nustatyti, ar ieškovės „sandoriai“ buvo sudaromi atsižvelgiant į rinkos sąlygas, neturi jokios reikšmės vertinant valstybės kišimąsi, ieškovė tvirtina, kad iš teismų praktikos ir pačių institucijų praktikos matyti, jog pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto kiekviena įtrauka nustato sąlygą, susijusią su tam tikromis faktinėmis aplinkybėmis, kurios turi būti nagrinėjamos kartu. Penkios šio straipsnio įtraukos yra susijusios su penkiais pagrindiniais esminių požymių, kuriuos neišvengiamai turi rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantys asmenys, aspektais. Dėl pirmoje įtraukoje nurodytos sąlygos reikia pastebėti, kad ji susijusi su atitinkamo ūkio subjekto komercinių sprendimų priėmimo būdu ir skirta įvertinti, ar sprendimai yra priimami „įmonės ir dėl verslo“, ar vis dėlto jie yra „paveikti“ kitų vertinimų, kurie taikomi ne rinkos ekonomikos sistemose. Ieškovė todėl tvirtina, kad jei šioje byloje institucijos pripažįsta, jog jos komerciniai sprendimai „yra priimami atsižvelgiant į rinkos sąlygas, atspindinčias pasiūlą ir paklausą“, ir kad „pagrindinės gamybos sąnaudos iš esmės atitinka rinkos kainą“, yra taikytina prezumpcija, kad jos sprendimai taip pat yra priimami „valstybei per daug nesikišant į šią sritį“, juo labiau kad bylos medžiagoje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių priešingą atvejį, ir kad kitose keturiose pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto įtraukose nurodytos sąlygos yra visiškai tenkinamos.

61      Audace taip pat pabrėžia, kad pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto tikslas yra įtvirtinti kriterijus, leidžiančius nustatyti, ar atitinkamos įmonės gali būti prilyginamos rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančioms bendrovėms, siekiant nustatyti produktų normaliąją vertę. Atliekant šį vertinimą esminis klausimas yra: ar šių bendrovių sprendimai priimami atsižvelgiant į rinką. Todėl Audace mano, kad Bendrijos institucijos turi patikrinti, ar valstybės įtaka gali „turėti reikšmės atitinkamiems sprendimams“ tiek, kad jie neatitiktų rinkos sąlygų. Audace mano, kad Tarybos aiškinimas neatitinka šio tikslo.

62      Antra, dėl Tarybos tvirtinimo, kad nereikia nagrinėti, ar valstybė kišosi į konkrečių komercinių sprendimų priėmimą, nes „KLR vis dar yra ne rinkos ekonomikos valstybė, kurioje tik keletas bendrovių veikia rinkos ekonomikos sąlygomis“, ieškovė nurodo, kad 1998 m. pati Taryba oficialiai pripažino esminę Kinijos ekonomikos pažangą, pateisinančią pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies pakeitimą. Be to, iš institucijų sprendimuose nusistovėjusios praktikos matyti, kad RESVGS suteikiamas KLR įsteigtoms įmonėms nėra jau toks išimtinis. Audace šiuo klausimu priduria, kad pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b punkto tikslas yra leisti kvalifikuotiems Kinijos eksportuotojams, net jei tokių labai mažai, įrodyti kiekvienu konkrečiu atveju, kad jie veikia pagal rinkos ekonomikos taisykles, nes KLR yra PPO narė. Tarybos požiūris, panašu, iškraipo šį procesą ir iš anksto lemia būsimą atsakymą.

63      Trečia, atsakydama į Tarybos argumentus dėl atitinkamo eksportuotojo įrodinėjimo pareigos ir dėl institucijų diskrecijos, ieškovė pabrėžia, kad Tarybos įgaliojimų ribas aiškiai apibrėžia teismų praktika, bei konkrečiai nurodo, kad tarp Bendrijos teisės sistemoje įtvirtintų garantijų administracinėse procedūrose yra, be kita ko, ir kompetentingos institucijos pareiga kruopščiai ir nešališkai išnagrinėti visus byloje reikšmingus įrodymus, suinteresuotojo asmens teisė būti išklausytam ir teisė, kad sprendimas būtų pakankamai motyvuotas. Ieškovė mano, kad šioje byloje institucijos akivaizdžiai nesilaikė pareigų, todėl jų pateiktas faktinių aplinkybių vertinimas yra klaidingas.

64      Ketvirta, priešingai nei nurodo Taryba savo atsiliepime į ieškinį, ieškovė tvirtina, kad pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b ir c punktai negali būti aiškinami siaurai, o institucijų požiūris turi būti laisvas ir atviras galimybei, kad vis daugiau bendrovių atitiktų RESVG kriterijus. Iš tikrųjų ji nurodo, kad šis mechanizmas yra „išimties išimtis“, t. y. panašios šalies metodo, kuris pats yra pagrindinio normaliosios vertės nustatymo metodo išimtis pagal pagrindinį reglamentą ir antidempingo susitarimą, išimtis. Be to, pagal KLR stojimo į PPO protokolą, pridėtą prie 2001 m. lapkričio 10 d. PPO ministrų konferencijos sprendimo (2001 m. lapkričio 23 d. WT/L/432, toliau – KLR stojimo į PPO protokolas), tai yra laikinas ir pereinamojo laikotarpio sprendimas.

65      Galiausiai ieškovė taip pat ginčija Tarybos argumentus, pagal kuriuos nuorodos į Kinijos bendrovių teisę yra nereikšmingos. Ji mano, kad tokie argumentai griauna KLR pastangas kuriant rinkos ekonomiką ir prieštarauja RESVGS įtvirtinimo pagrindiniame reglamente motyvams. Be to, ji tvirtina, kad šie teisės aktai buvo priimti neseniai ir juose nustatomos taisyklės, kurios yra panašios į taikomas pagrindinėse moderniosiose ekonomikose, be kita ko, ir tam tikrose Bendrijos valstybėse narėse.

66      Taryba tvirtina, kad pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmos įtraukos aiškinimas, kurį pateikia ieškovė ir Audace, yra klaidingas ir kad nagrinėjamoje byloje institucijos panaudojo tinkamą metodą. Ji pabrėžia, kad iš teismų praktikos matyti, jog pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b punkte įtvirtintas normaliosios vertės apskaičiavimo metodas yra minėto reglamento 2 straipsnio 7 dalies a punkte įtvirtinto metodo išimtis ir todėl jis turi būti aiškinamas siaurai. Be to, Taryba primena, jog įrodinėjimo, kad visi šie kriterijai yra tenkinami, pareiga priklauso atitinkamam gamintojui ir kad institucijos turi didelę diskreciją suteikdamos RESVGS.

67      Taryba mano, kad „per didelis valstybės kišimasis“ pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmos įtraukos prasme neįpareigoja institucijų išsiaiškinti, ar valstybė kišosi į konkrečių komercinių sprendimų priėmimą, ar pati valstybė priima tokius sprendimus arba ar ji trukdo juos priimti. Pakanka nustatyti, kad valstybė iš esmės kontroliuoja KLR eksportuotoją.

68      Šiuo klausimu Taryba nurodo, kad KLR vis dar yra ne rinkos ekonomikos valstybė, kurioje tik keletas bendrovių veikia rinkos ekonomikos sąlygomis. Todėl ji mano, kad norint nustatyti, ar valstybė kišasi į komercinių sprendimų priėmimą, pakanka nustatyti, kad valstybė iš esmės dalyvauja visose bendrovės sprendimų priėmimo procedūrose. Toks kišimasis gali būti įvairių formų, įskaitant ir dalyvavimą akcininkų susirinkimuose bei valdyboje.

69      Iš tikrųjų Taryba mano, kad jei valstybė kontroliuoja bendrovę, ji kišasi ir į jos sprendimų priėmimą, net jeigu ji „neįsikiša“, „nemanipuliuoja“ ar „realiai netrukdo“ priimant tokius sprendimus, kaip reikalauja Audace. Tokiu atveju bendrovės sprendimai būtų valstybės sprendimai, priimti jai vykdant bendrą kontrolę, ir tai neišvengiamai būtų sprendimai, nurodyti pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmoje įtraukoje. Taryba mano, kad jei akcijų priklausymas valstybei reiškia valstybės kontrolę, ši savo ruožtu reiškia valstybės kišimąsi, kuris iš esmės visada yra per didelis.

70      Taryba pabrėžia, kad pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmą įtrauką valstybės kišimasis ir rinkos sąlygas atitinkančios kainos yra du skirtingi klausimai, o RESVGS suteikimo sąlygomis siekiama ne tik patikrinti, ar kainos ir išlaidos atitinka rinkos vertę. Iš tikrųjų, kaip matyti iš pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmos įtraukos tekste vartojamo jungtuko „ir“, eksportuotojas turi įrodyti dvi atskiras aplinkybes, pirma, kad jo sprendimai priimami atsižvelgiant į rinkos sąlygas, ir, antra, kad šie sprendimai priimami valstybei per daug nesikišant. Taryba nurodo, kad įrodymai dėl konkrečių sandorių vertės neturi reikšmės vertinant valstybės kišimąsi, todėl ji neatsako į ieškovės šiuo klausimu ieškinyje nurodytus argumentus.

71      Be to, ji mano, kad jei būtų reikalaujama įrodymų, susijusių su konkrečiais komerciniais sprendimais, dėl to taptų beveik neįmanoma įrodyti, kad pirmas kriterijus yra tenkinamas. Todėl iš principo pakanka, kad eksportuotojas bendrai įrodytų, jog jis nėra kontroliuojamas valstybės ir kad jis veikia nepatirdamas didelės valstybės įtakos, nes tai rodo, kad valstybė nesikiša į jo komercinių sprendimų priėmimą.

72      Be to, Taryba ginčija nusistovėjusią praktiką, kai institucijos detaliai vertina priemones, kurių ėmėsi eksportuotojas, kurio veikla tiriama, siekdamas užkirsti kelią valstybės kišimuisi. Bet kuriuo atveju Taryba mano, kad ieškovė vykstant tyrimui neįrodė, jog tikrai ėmėsi priemonių, kad užkirstų kelią tokiam kišimuisi. Ji nurodo, kad priemonės, kurios galėtų būti reikšmingos šiuo atveju, yra, pavyzdžiui, priemonės, susijusios su valdybos (kurios nariai nėra nei pareigūnai, nei asmenys, susiję su valstybe) sudėtimi, ar priemonės, susijusios su balsavimo taisyklėmis (neleidžiančios susidaryti blokuojančiai viešųjų akcininkų mažumai, o tai leistų ne viešųjų akcininkų daugumai kontroliuoti bendrovę). Tačiau vienintelė priemonė, kurią nurodo ieškovė, yra Kinijos bendrovių įstatymas, kuris nėra ieškovės nustatyta priemonė. Iš tikrųjų Taryba mano, kad jei tik Kinijos bendrovių įstatymas leistų užkirsti kelią valstybės įtakai, visos valstybės kontroliuojamos bendrovės, remdamosi tokiu įstatymu, galėtų prašyti suteikti RESVGS, o dėl to prašymo vertinimas netektų prasmės.

73      Dėl ieškovės situacijos palyginimo su rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančios įmonės situacija Taryba pabrėžia, jog ji neatsižvelgia į aplinkybę, kad KLR vis dar yra ne rinkos ekonomikos valstybė ir kad šiuo atžvilgiu valstybės kontroliuojamos įmonės iš esmės veikia ne rinkos ekonomikos sąlygomis.

74      Taryba priduria, jog teiginys, kad valstybės dalyvavimo visose sprendimų priėmimo procedūrose pakanka konstatuoti „kišimąsi“ pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmos įtraukos prasme, priklauso nuo kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybių. Šioje byloje institucijos nusprendė, kad ginčijame reglamente nurodyti atsisakymo suteikti prašomą statusą motyvai, „bendrai paėmus“, buvo pakankami nuspręsti, kad ieškovė neįrodė, jog veikė be valstybės įsikišimo.

75      Galiausiai Taryba tvirtina, priešingai nei nurodo ieškovė, kad ginčijamo reglamento 13 konstatuojamojoje dalyje išdėstyti motyvai yra pagrįsti administracinės bylos medžiaga.

76      Pirmiausia Taryba nurodo, kad institucijų išvados, pagal kurias valstybė, net turėdama mažiau nei 50 % akcijų, kontroliavo ieškovę, buvo grindžiamos akcijų pasiskirstymo vertinimu. Iš tikrųjų valstybės valdoma kapitalo dalis (40,98 %) yra labai koncentruota, nes šias akcijas dalijasi tik trys viešieji subjektai, o privačių akcininkų valdoma kapitalo dalis (59,02 %) labai išskaidyta, taip leidžiant viešiesiems akcininkams kontroliuoti valdybą. Be to, aplinkybę, kad nevienodas akcijų pasidalijimas tarp viešųjų ir privačių akcininkų leidžia valstybei kontroliuoti bendrovę, patvirtina tai, kaip valdomo kapitalo dalims buvo atstovaujama tyrimo metu vykusiame metiniame akcininkų susirinkime, kuriame 90 % atstovaujamų akcijų priklausė valstybei ar valstybinėms įmonėms.

77      Antra, Taryba pažymi: kadangi ieškovės valdybos nariai buvo renkami akcininkų susirinkimuose, kurie, kaip matyti iš ankstesnių šio sprendimo punktų, buvo kontroliuojami viešųjų akcininkų, iš esmės būtent jie de facto ir skirdavo valdybos narius.

78      Trečia, dėl valdybos sudėties Taryba nurodo, kad iš ieškovės atsakant į Komisijos prašymą pateikti informaciją 2003 m. rugsėjo 10 d. laiške pateiktos lentelės aiškiai matyti, jog tik du iš devynių valdybos narių neturėjo jokio ryšio su valstybe. Visi kiti buvo valstybinių įmonių, viešųjų įstaigų ar valstybės kontroliuojamų ūkio subjektų darbuotojai. Todėl ne rinkos ekonomikos valstybėje, kur manytina, kad valstybė kontroliuoja visas ekonomines veiklas, yra sunku įsivaizduoti, kaip viešųjų įstaigų ar valstybės kontroliuojamų ūkio subjektų darbuotojai galėjo nepatirti darbdavio, t. y. valstybės, įtakos ir veikti ne kaip pareigūnai.

 Pirmosios instancijos teismo vertinimas

79      Reikia priminti, kad ginčijamo reglamento 13 konstatuojamojoje dalyje Taryba konstatavo:

„Nors dauguma bendrovės akcijų priklausė privatiems asmenims, ne valstybei priklausančių akcijų pasiskirstymas buvo labai didelis, be to, valstybei iki to laiko priklausė didžiausias akcijų paketas; todėl buvo nustatyta, kad bendrovę kontroliuoja valstybė. Be to, direktorių valdyba buvo iš tikrųjų paskirta valstybės akcininkų, o dauguma direktorių valdybos narių buvo arba valstybės pareigūnai, arba valstybės valdomų įmonių pareigūnai. Todėl nustatyta, kad bendrovė yra iš esmės kontroliuojama ir veikiama valstybės.“

80      Pirmiausia reikia pažymėti, kad, priešingai nei nurodo ieškovė (šio sprendimo 56 punktas), institucijos nei ginčijamame reglamente, nei vykstant tyrimui netvirtino, kad valstybė tiesiogiai dalyvavo priimant einamuosius valdymo sprendimus, kad viešieji akcininkai pažeidinėjo bendrovės ir kitų akcininkų teisės bei teisėtus interesus ar kad valstybė ieškovės akcijas įgijo tokiu būdu, kuris yra nesuderinamas su rinkos ekonomikos sąlygomis. Be teiginių, susijusių su ieškovės valdyba, institucijos, remdamosi argumentais, susijusiais su ieškovės akcijų pasiskirstymu, tik konstatavo valstybės kontrolės buvimą, nenuspręsdamos, kaip ši kontrolė buvo ar galėjo būti vykdoma praktikoje. Ieškovė nepaneigė Tarybos tvirtinimo, kad akcininkų susirinkimai, įskaitant tuos, per kuriuos buvo priimami sprendimai dėl valdybos sudėties, buvo kontroliuojami viešųjų akcininkų.

81      Todėl reikia išnagrinėti, ar tokios valstybės kontrolės konstatavimas leidžia pateisinti atsisakymą suteikti RESVGS.

82      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad valstybės „kontrolė“ ar „įtaka“ nėra aiškiai pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmoje įtraukoje numatyta sąlyga. Todėl reikia patikrinti, ar, kaip tvirtina Taryba, tokia valstybės kontrolė, kaip konstatuota šioje byloje, neišvengiamai lemia ir valstybės „per didelio kišimosi“ egzistavimą minėtos nuostatos prasme.

83      Reikia priminti, kad pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirma įtrauka reikalauja, kad norėdamas gauti RESVGS eksportuojantis gamintojas turi pateikti pakankamai įrodymų, jog „įmonių sprendimai dėl kainų, išlaidų ir sąnaudų, įskaitant, pavyzdžiui, išlaidas žaliavoms, technologijoms ir darbo jėgai apmokėti, gamybai, pardavimui ir investicijoms, priimami pagal rinkoje vyraujančią pasiūlą ir paklausą bei valstybei per daug nesikišant į šią sritį“.

84      Iš šios nuostatos teksto aiškiai matyti, kad vertinti, ar egzistuoja per didelis valstybės kišimasis, reikia atsižvelgti į tai, kaip „įmonių sprendimai dėl kainų, išlaidų ir sąnaudų“ yra priimami. Iš tikrųjų ši nuostata reikalauja, kad atitinkami eksportuojantys gamintojai įrodytų, jog jų sprendimai priimami „atsižvelgiant į rinkos sąlygas“ bei „valstybei per daug nesikišant“. Be to, žodžių junginio „į šią sritį“ vartojimas sustiprina atitinkamų sprendimų ir valstybės kišimosi ryšį. Todėl valstybės elgesys, kuriuo nedaroma įtaka tokiems sprendimams, negali būti pripažintas „per dideliu kišimusi“ pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmos įtraukos prasme.

85      Be to, atsižvelgiant į šios nuostatos tekstą, tikslą ir kontekstą, sąvoka „per didelis valstybės kišimasis“ negali būti prilyginama bet kokiai įmonės veiklai daromai įtakai ar bet kokiam dalyvavimui sprendimų priėmimo procedūroje ir turi būti suprantama kaip viešosios valdžios veiksmas, kuris gali lemti šių sprendimų nesuderinamumą su rinkos ekonomikos sąlygomis.

86      Iš tikrųjų žodžių junginio „per didelis kišimasis“ vartojimas rodo Bendrijos teisės aktų leidėjo valią leisti tam tikrą valstybės įtakos įmonės veiklai ar dalyvavimo sprendimų priėmimo procedūroje lygį, kuris neturi jokios reikšmės būdui, kaip priimami sprendimai dėl kainų, išlaidų ir sąnaudų.

87      Taip pat reikia pažymėti, kad pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b ir c punktus 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmoje įtraukoje nurodytos sąlygos yra skirtos nustatyti antidempingo tyrime dalyvaujančius gamintojus, kuriems „dėl panašaus svarstomo gaminio gamybos ir pardavimo taikomos rinkos ekonomikos sąlygos“ (pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b punktas; taip pat žr. Reglamento Nr. 905/98 penktą konstatuojamąją dalį) ir kurie veikia „rinkos ekonomikos sąlygomis“ (pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punktas). Be to, pagrindinio reglamento 2 straipsnio 1–6 dalyse išdėstytų taisyklių taikymas suponuoja tam tikrų duomenų, pavyzdžiui, mokėtų ar mokėtinų kainų, gamybos ir pardavimo išlaidų „įprastomis prekybos sąlygomis“ turėjimą apie svarstomą gaminį (pagrindinio reglamento 2 straipsnio 1 dalis). Būtent šiame kontekste pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkte nurodyti kriterijai reikalauja, kad RESVGS siekiančios įmonės veiktų rinkos ekonomikos sąlygomis ir kad kainos, išlaidos ir pagrindiniai apskaitos dokumentai būtų patikimi (šiuo klausimu žr. 2003 m. spalio 23 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Changzhou Hailong Electronics & Light Fixtures ir Zhejiang Yankon prieš Tarybą, T‑255/01, Rink. p. II‑4741, 41 punktą).

88      Taigi reikia konstatuoti, kad nagrinėjamos sąlygos yra skirtos patikrinti, ar atitinkami nagrinėjamų eksportuojančių gamintojų sprendimai yra priimti remiantis tik komerciniais vertinimais, būdingais rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančiai įmonei, ar vis dėlto jie yra iškraipyti kitų vertinimų, būdingų valstybės kontroliuojamoms ekonomikoms.

89      Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad Taryba teisingai nurodo, jog pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmos įtraukos aiškinimo tikslu reikia atsižvelgti į tai, kad to paties reglamento 2 straipsnio 7 dalies b punkte nurodytos valstybės, nepaisant reformų, nėra laikomos rinkos ekonomikos valstybėmis (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Shanghai Teraoka Electronic prieš Tarybą 51 ir 52 punktus). Tai Bendrijos teisės aktų leidėjo ekonominės, teisinės ir politinės situacijos šiose trečiosiose valstybėse vertinimas, kuris yra aiškiai pripažintas pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalyje ir kuris pateisina importo iš šių valstybių specialų traktavimą nustatant normaliąją vertę. Todėl reikia preziumuoti, kad sąlygos, kuriomis veikia įmonės šiose valstybėse, nėra panašios į rinkos ekonomikos valstybėse esančias sąlygas, jei neįrodoma priešingai.

90      Konkrečiai ne rinkos ekonomikos valstybės kontekste aplinkybė, kad šioje valstybėje įsteigta bendrovė yra kontroliuojama valstybės, gali sukelti abejonių dėl to, ar minėta valstybė nėra daugiau nei paprasta akcininkė, kuri laikosi rinkos taisyklių, ir ar bendrovės valdymas yra pakankamai nepriklausomas nuo valstybės ir bendrovė pati nepriklausomai gali priimti sprendimus dėl kainų, išlaidų ir sąnaudų, atsižvelgdama į rinkos sąlygas, atspindinčias pasiūlą ir paklausą. Be to, reikia pažymėti, kad iš pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmos įtraukos, pagal kurią yra „priimami“ įmonių sprendimai, matyti, jog Bendrijos teisės aktų leidėjas konkrečiai reikalauja, kad atitinkamos įmonės sprendimų priėmimo procedūra būtų nepriklausoma nuo bet kokio per didelio valstybės kišimosi. Todėl ji privalo įrodyti, kad jos sprendimai dėl kainų, išlaidų ir sąnaudų yra priimami savarankiškai, t. y. siekiant maksimizuoti pelną, ir kad juos priimant nebuvo viešosios valdžios poveikio. Savarankiškų ir prekybos taisyklėmis pagrįstų sprendimų priėmimas iš esmės yra privataus sektoriaus požymis, todėl Bendrijos institucijos, įgyvendindamos savo didelę diskreciją, turimą šioje srityje, vertindamos atitinkamo eksportuotojo pateiktus įrodymus, teisėtai gali atsižvelgti į aplinkybę, kad atitinkama įmonė yra kontroliuojama valstybės.

91      Tačiau tokia valstybės kontrolė, kaip nustatyta šioje byloje, nėra savaime nesuderinama su atitinkamos įmonės komercinių sprendimų priėmimu remiantis rinkos ekonomikos sąlygomis ir nereiškia, kad šie sprendimai dėl kainų, išlaidų ir sąnaudų yra priimti remiantis ne pačios tokiomis sąlygomis veikiančios įmonės vertinimais.

92      Vis dėlto Tarybos teismo procese nurodomas vertinimas, kuris išplaukia taip pat iš ginčijamo reglamento 13 konstatuojamosios dalies, valstybės kontrolę prilyginantis „per dideliam valstybės kišimuisi“ pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmos įtraukos prasme, iš principo panaikina valstybės kontroliuojamų bendrovių galimybę gauti RESVGS, neatsižvelgiant į konkretų faktinį, teisinį ir ekonominį kontekstą ir ypač į klausimą, ar jos pateikė pakankamai įrodymų, kad patvirtintų, jog valstybė neturi daugiau įgaliojimų nei paprastas akcininkas rinkos ekonomikos valstybėje, kad įmonės sprendimai yra priimami savarankiškai ir nepriklausomai nuo viešosios valdžios vertinimų ir kad jie priimami atsižvelgiant tik į komercinius vertinimus, kurių paiso įprastomis rinkos ekonomikos sąlygomis veikianti įmonė.

93      Konkrečiai šioje situacijoje reikia pažymėti, kad Tarybos tvirtinimai dėl ieškovės valdybos paskyrimo ir sudėties neleidžia, atsižvelgiant į bylos medžiagą, paneigti aplinkybės, kad valstybės kontrolė bendrovėje, kaip tvirtina ieškovė, neperžengia įprastų rinkos mechanizmų ribų.

94      Iš tikrųjų pirmiausia dėl valdybos paskyrimo iš bylos medžiagos matyti, kad valstybė ar valstybinės įstaigos neturi teisės tiesiogiai skirti vieną ar kelis valdybos narius. Iš tikrųjų, kaip ieškovė nurodė savo prašyme suteikti RESVGS, pagal jos įstatus valdybos nariai yra renkami visuotiniame akcininkų susirinkime. Be to, institucijos to visiškai neginčija, o iš bylos medžiagos ir Tarybos argumentų matyti, kad ginčijamo reglamento 13 konstatuojamojoje dalyje esantis tvirtinimas yra susijęs konkrečiai su aplinkybe, jog dėl didelio privačių akcininkų pasiskirstymo, leidžiančio viešiesiems akcininkams kontroliuoti visuotinį akcininkų susirinkimą, pastarieji akcininkai iš esmės nuspręsdavo vėl valdybos sudėties. Tačiau ši vienintelė aplinkybė neleidžia konstatuoti, kad viešieji akcininkai, kurie dėl didelio mažumą sudarančių akcininkų pasiskirstymo iš esmės kontroliavo visuotinį akcininkų susirinkimą, buvo kitokioje padėtyje ar veikė kitaip nei mažumą sudarantys privatūs akcininkai. Todėl ši aplinkybė taip pat negali būti pagrindas atsisakyti ieškovei suteikti RESVGS.

95      Antra, dėl valdybos sudėties, atsižvelgiant į bylos medžiagą ir Tarybos argumentus, reikia konstatuoti, kad tvirtinimai dėl ryšio tarp valdybos daugumos ir valstybės taip pat yra pagrįsti paprasčiausia aplinkybe, jog ieškovė yra kontroliuojama valstybės. Iš tikrųjų, nors institucijos nepateikė jokių priekaištų dėl dviejų iš devynių valdybos narių, jos priekaištavo trims kitiems valdybos nariams dėl to, kad buvo įdarbinti (konkrečiai kalbant, „generalinis direktorius“ ir „generalinio direktoriaus pavaduotojas“) arba buvo susieti paslaugų teikimo sutartimi (valdybos pirmininkas) su ieškove, o pastaroji buvo kontroliuojama valstybės. Tačiau ši vienintelė aplinkybė negali būti vertinama kaip nesuderinama su rinkos ekonomikos sąlygomis ir, nesant kitų įrodymų dėl ryšių valstybe, neleidžia tvirtinti, kad šių valdybos narių sprendimai valdybos viduje buvo paveikti viešosios valdžios vertinimų. Tokiomis aplinkybėmis, nesant reikalo nagrinėti ieškovės argumentų dėl kitų valdybos narių, reikia atmesti kaltinimą, pagrįstą tuo, kad dauguma valdybos narių su valstybe buvo susieti tam tikrais ryšiais, kurie nesuderinami su rinkos ekonomikos sąlygomis.

96      Taigi reikia konstatuoti, kad ginčijamo reglamento 13 konstatuojamojoje dalyje išdėstyti vertinimai neleidžia pateisinti atsisakymo suteikti RESVGS šioje byloje. Konkrečiai kalbant, Tarybos išvada, kad ieškovė „yra iš esmės kontroliuojama ir veikiama valstybės“, atsižvelgiant į bylos medžiagą, yra tik valstybės kontrolės ieškovės atžvilgiu nurodymas.

97      Kadangi valstybės kontrolės kriterijus nėra aiškiai nurodytas tarp nagrinėjamoje nuostatoje išdėstytų sąlygų, Tarybos požiūris yra nesuderinamas su sistema, kurią ji pati sukūrė Reglamentu Nr. 905/98 įtraukdama į pagrindinį reglamentą 2 straipsnio 7 dalies b ir c punktų nuostatas ir kuri grindžiama kiekvienu konkrečiu atveju Bendrijos institucijų atliekamu eksportuojančio gamintojo, kurio atžvilgiu vyksta antidempingo procedūra ir kuris siekia gauti RESVGS, pateiktų įrodymų pakankamumo vertinimu.

98      Todėl reikia nuspręsti, jog ieškovė teisingai tvirtina, kad ginčijamo reglamento 13 konstatuojamojoje dalyje nurodyti motyvai rodo, jog siekdamos įvertinti jos pateiktų įrodymų pakankamumą institucijos taikė kriterijų, kuris nėra numatytas pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkte. Iš tikrųjų, nors valstybės kontrolė įmonės atžvilgiu yra įrodymas, į kurį galima atsižvelgti, vis dėlto jo vieno nepakanka įrodyti „per didelį valstybės kišimąsi“ šios nuostatos prasme.

99      Tiesa, kad įrodinėjimo pareiga priklauso eksportuojančiam gamintojui, kuris siekia gauti RESVGS. Tačiau reikia pažymėti, kad šioje byloje ieškovė pateikė Komisijai įvairių įrodymų, patvirtinančių, kad ji atitiko pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmoje įtraukoje nurodytą sąlygą. Tačiau šie įrodymai buvo pripažinti nereikšmingais dėl valstybės kontrolės prilyginimo „per dideliam valstybės kišimuisi“ šios nuostatos prasme.

100    Taigi ieškovė pateikė įrodymų, kurių, beje, prašė pati Komisija savo klausimyne, skirtame gamintojams, norintiems gauti RESVGS, ir kurie buvo susiję su tyrimo laikotarpiu priimtais sprendimais dėl kainų ir išlaidų, su derybomis dėl sutarčių, kainų svyravimu, teisine situacija (kainų, platinimo ir eksporto licencijų srityje) ir su sprendimų priėmimo procedūra bendrovės viduje. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Taryba neginčija ieškovės argumentų, pagal kuriuos Komisija nagrinėjo jos pateiktus dokumentus dėl kainų, išlaidų ir sąnaudų atlikdama patikrinimą vietoje ir nepareiškė jokių abejonių dėl šių dokumentų patikimumo. Tačiau teisme Taryba aiškiai pripažino, jog Bendrijos institucijos nusprendė, kad įrodymai dėl konkrečių komercinių sprendimų buvo nereikšmingi vertinant, ar pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmoje įtraukoje nurodyta sąlyga buvo įvykdyta, ir ypač ar šie sprendimai buvo priimti valstybei per daug nesikišant.

101    Be to, nei ginčijamo reglamento tekstas, nei tyrimo bylos medžiaga neleidžia konstatuoti, kad institucijos atsižvelgė į kartu su prašymu suteikti RESVGS ieškovės pateiktus įrodymus, kurie vėliau dar keletą kartų vykstant tyrimui buvo pateikti iš naujo, dėl jos įstatuose, Kinijos bendrovių įstatyme ir Šanchajaus biržos kotiravimo taisyklėse įtvirtintų garantijų, kad įvertintų, ar šios garantijos yra pakankami įrodymai, patvirtinantys, kad ieškovės sprendimai dėl kainų, išlaidų ir sąnaudų buvo priimami valstybei per daug nesikišant. Tas pats pasakytina ir apie įrodymus dėl viešų ir privačių akcininkų elgesio balsuojant visuotiniame akcininkų susirinkime, ir apie įrodymus, susijusius su valstybės turimų akcijų valdymo kilme. 2005 m. gruodžio 5 d. Pranešimo dalyje „Valstybės įtaka“ šie įrodymai nėra aptariami. Jie neaptariami ir 2004 m. balandžio 6 d. laiške, kuriuo Komisija patvirtino savo sprendimą atmesti ieškovės prašymą suteikti RESVGS.

102    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad ginčijamo reglamento 13 konstatuojamojoje dalyje nurodytos aplinkybės nepateisina Tarybos išvados, pateiktos minėto reglamento 15 konstatuojamojoje dalyje, kad ieškovė neatitiko visų pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmoje įtraukoje nurodytų kriterijų.

103    Šių vertinimų nepaneigia Tarybos argumentai, kad pagal teismų praktiką Bendrijos institucijos turi didelę diskreciją tokiais atvejais, koks nagrinėjamas šioje byloje.

104    Iš tikrųjų pirma išdėstyti argumentai grindžiami ne faktinės, teisinės bei politinės situacijos vertinimu, kuris priklauso institucijų diskrecijai šioje srityje; jais nustatoma Tarybos priimtų reikšmingų teisės normų apimtis. Tačiau vykdydamas teisėtumo kontrolę Bendrijos teismas vykdo visapusišką kontrolę dėl to, ar institucijos teisingai taikė atitinkamas teisės normas (šiuo klausimu žr. 2007 m. lapkričio 7 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Vokietija prieš Komisiją, T‑374/04, Rink. p. II‑4431, 81 punktą).

105    Iš tikrųjų reikia pabrėžti, kad pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b ir c punktais, ypač numatydama konkrečius RESVGS suteikimo kriterijus, Taryba apribojo savo didelę diskreciją, siekdama, be kita ko, atsižvelgti į „pakitusias ekonomines sąlygas“ Kinijoje (Reglamento Nr. 905/98 penkta konstatuojamoji dalis). Jos vertinimas dėl to turi būti atliktas neperžengiant šių teisės normų ribų, o didelės diskrecijos įgyvendinimas šioje srityje negali lemti kitų RESVGS suteikimo sąlygų nei nurodytos pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkte nustatymo.

106    Be to reikia priminti, kad kai Bendrijos institucijos turi didelę diskreciją, Bendrijos teisės sistemos administracinėse procedūrose suteiktų garantijų užtikrinimas turi dar didesnę svarbą ir tarp šių garantijų visų pirma yra pareiga kompetentingai institucijai kruopščiai ir nešališkai ištirti visas nagrinėjamoje byloje susiklosčiusias svarbias aplinkybes, atitinkamo asmens teisė būti išklausytam ir teisė, kad sprendimas būtų pakankamai motyvuotas (1991 m. lapkričio 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Technische Universität München, C‑269/90, Rink. p. I‑5469, 14 punktas ir 2006 m. liepos 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Shandong Reipu Biochemicals prieš Tarybą, T‑413/03, Rink. p. II‑2243, 63 punktas). Todėl tokiais atvejais, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, nors Bendrijos teismas negali įsikišti į Bendrijos valdžios institucijų atliekamą vertinimą, jis turi užtikrinti, kad institucijos, atlikdamos tyrimą, kurį jos privalo atlikti pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b ir c punktų tikslais, atsižvelgtų į visus reikšmingus eksportuojančio gamintojo pateiktus įrodymus ir kad juos įvertintų rūpestingai, kaip to reikalaujama (šiuo klausimu pagal analogiją žr. minėto sprendimo Shandong Reipu Biochemicals prieš Tarybą 64 punktą). Kaip buvo nurodyta, dėl klaidingo šioje byloje taikomų teisės normų aiškinimo institucijos neatsižvelgė į ieškovės pateiktus reikšmingus įrodymus.

107    Be to, reikia pažymėti, kad Taryba teisingai nurodė, jog pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b punkte numatytas gaminio normaliosios vertės apskaičiavimo metodas yra išimtis iš 2 straipsnio 7 dalies a punkte numatyto specialaus metodo, kuris iš principo taikomas importo iš ne rinkos ekonomikos valstybių atveju ir todėl turi būti aiškinamas siaurai (minėto sprendimo Changzhou Hailong Electronics & Light Fixtures ir Zhejiang Yankon prieš Tarybą 39 punktas ir minėto sprendimo Shanghai Teraoka Electronic prieš Tarybą 50 punktas). Vis dėlto tai negali pagrįsti Tarybos požiūrio, pagal kurį valstybės kontrolė, jos nurodyta ginčijamo reglamento 13 konstatuojamojoje dalyje, iš principo prilyginama „per dideliam valstybės kišimuisi“ pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmos įtraukos prasme, visiškai neatsižvelgiant į įrodymus, susijusius su konkrečiu faktiniu, teisiniu ir ekonominiu kontekstu. Toks požiūris, koks ką tik buvo konstatuotas, iš esmės reiškia griežtesnių RESVGS suteikimo sąlygų nei tos, kurios įtvirtintos pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkte, nustatymą.

108    Galiausiai reikia atmesti ieškovės prašymą, kuriuo buvo siekiama, kad Pirmosios instancijos teismas nuspręstų dėl to, ar jos pateikti įrodymai yra pakankami, ir patvirtinta, kad pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmoje įtraukoje numatyta sąlyga buvo įvykdyta, nes šį vertinimą atlieka Bendrijos institucijos. Kaip teisingai pabrėžia Taryba, Bendrijos institucijos kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti, ar eksportuojančio gamintojo pateiktų įrodymų pakanka, kad būtų įrodyta, jog pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkte įtvirtintos sąlygos įvykdytos, o Bendrijos teismas tikrina, ar atliekant šį vertinimą nebuvo padaryta akivaizdi klaida (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Shanghai Teraoka Electronic prieš Tarybą 52 ir 53 punktus). Taigi Pirmosios instancijos teismas neatlieka tokio tyrimo vietoje nagrinėjamų institucijų.

109    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad šie kaltinimai turi būti nagrinėjami.

 Dėl kaltinimų, susijusių su Tarybos atliktu ieškovės eksporto kainos nustatymo vertinimu

110    Ieškovė mano, kad Tarybos vertinimo, susijusio su jos eksporto kainų nustatymu, nepakanka pagrįsti atsisakymą suteikti RESVGS. Pirmiausia ji šioje byloje nurodo, kad pardavimas eksportui nėra reikšmingas nagrinėjant prašymą suteikti RESVGS, taigi Taryba klaidingai aiškino pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b ir c punktus. Antra, ji nurodo, kad Tarybos vertinimas, susijęs su ieškovės eksporto kainų nustatymu, yra akivaizdžiai klaidingas.

 Dėl kaltinimo, pagrįsto klaidingu pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b ir c punktų aiškinimu

–       Šalių argumentai

111    Ieškovė tvirtina: kadangi eksporto sutarčių patvirtinimo procedūra, atliekama Kinijos prekybos rūmų, atstovaujančių metalų, mineralų ir cheminių produktų eksportuotojams (toliau – Prekybos rūmai), yra susijusi su eksporto kainomis, o ne su atitinkamo produkto pardavimu Kinijos vidaus rinkoje, ji negali būti pagrindas atmesti prašymą suteikti RESVGS. Jos nuomone, Taryba, pateikdama priešingą vertinimą, klaidingai aiškina pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmąją pastraipą ir šis aiškinimas yra nesuderinamas su Antidempingo susitarimo, KLR stojimo į PPO protokolo ir pagrindinio reglamento bendra sistema.

112    Šiuo klausimu ji nurodo, kad pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalis bei KLR stojimo į PPO protokolo 15 straipsnis yra susiję su normaliosios vertės nustatymu ir grindžiami atsižvelgimu į atitinkamo produkto pardavimą Kinijos vidaus rinkoje. O eksporto kainos yra visai kita pagrindinio reglamento sąvoka, reglamentuojama kitų taisyklių. Ieškovė mano, kad šį aiškinimą patvirtina Reglamento Nr. 905/98 preambulė, Pirmosios instancijos teismo praktika (minėtas sprendimas Shanghai Teraoka Electronic prieš Tarybą) ir nusistovėjusi institucijų praktika, pagal kurią vertinant, ar buvo „per didelis valstybės kišimasis“, visada atsižvelgiama į sprendimus dėl kainų atitinkamoje vidaus rinkoje, o ne dėl eksporto kainų.

113    Taryba tvirtina, kad tai, jog Prekybos rūmų patvirtinimo procedūra susijusi tik su eksporto sandoriais, yra visiškai nereikšminga. Ji mano, kad ieškovė painioja RESVGS suteikimo sąlygas su normaliosios vertės nustatymu ir eksporto kainų apskaičiavimu tuo atveju, jei RESVGS būtų suteiktas. Tačiau tam, kad RESVGS būtų suteiktas, eksportuotojas turi pateikti pakankamai įrodymų, jog valstybė visiškai nesikišo nustatant įmonės pardavimo kainas. Ši sąlyga negali būti įvykdyta, jei valstybė kišasi nustatant eksporto kainas. Be to, Taryba pabrėžia, kad minėtame sprendime Shanghai Teraoka Electronic prieš Tarybą (94–109 punktai) Pirmosios instancijos teismas ypač palaikė institucijų išvadas dėl valstybės kontroliuojamų eksporto kainų.

–       Pirmosios instancijos teismo vertinimas

114    Nors ieškovė teisingai nurodo, kad pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalis yra susijusi su normaliosios vertės, kuri šiame reglamente yra atskira sąvoka, nesutampanti su eksporto kainų sąvoka, nustatymu, iš to neišplaukia, kad atitinkamų eksportuojančių gamintojų su eksporto kainomis susijęs elgesys neturi jokios reikšmės pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b ir c punktų taikymui.

115    Iš tikrųjų pagal šią nuostatą normaliosios vertės nustatymas pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 1–6 dalyse įtvirtintas taisykles yra ribojamas atitinkamo gamintojo įrodymu, kad jis veikia rinkos ekonomikos sąlygomis. Tačiau nėra jokios priežasties manyti, kad „rinkos ekonomikos sąlygos“ turi būti susijusios tik su nagrinėjamo gamintojo veikla nacionalinėje rinkoje. Atvirkščiai, negalima neigti, kad eksporto veiklos ribojimų nebuvimas, ypač derėjimosi dėl eksporto kainų laisvė, yra rinkos ekonomikos požymiai.

116    Be to, ieškovės tvirtinimo negalima pagrįsti nė viena iš penkių pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto įtraukų, kuriose nurodoma, kokius įrodymus turi pateikti gamintojas tam, kad jis būtų laikomas veikiančiu rinkos ekonomikos sąlygomis. Iš tikrųjų iš šių nuostatų tikrai neišplaukia, kad jos susijusios tik su atitinkamų gamintojų veikla nacionalinėje rinkoje. Konkrečiai kalbant, nuoroda apie „įmonių sprendimus dėl kainų“ nepateikia jokios išlygos, pagal kurią šie sprendimai turėtų būti susiję tik su gamintojo nacionaline rinka.

117    Dėl ieškovės nurodyto KLR stojimo į PPO protokolo 15 straipsnio a punkto reikia pažymėti, kad jame taip pat daroma nuoroda į „rinkos ekonomikos sąlygų“ kriterijus, būtent dėl panašių produktų pardavimo, ir jame nenurodoma, kad tai susiję tik su pardavimu nacionalinėje rinkoje.

118    Todėl reikia konstatuoti, jog ieškovė neįrodė, kad „rinkos ekonomikos sąlygų“ sąvoka, vartojama tiek pagrindiniame reglamente, tiek KLR stojimo į PPO protokole, nėra susijusi su eksporto kainomis. Todėl galimi eksporto kainų nustatymo laisvės ribojimai gali būti teisėtas pagrindas atmesti prašymą suteikti RESVGS, taigi institucijos nepadarė teisės klaidos šiuo klausimu.

119    Galiausiai reikia pažymėti, kad savo 2003 m. gruodžio 16 d. pastabose pati ieškovė pripažino nagrinėjamo pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmos įtraukos reikšmingumą pardavimo eksportui. Iš tikrųjų ji nurodė, kad jei valstybė darė kliūtis eksportui dėl per mažos kainos, Komisija į tai turėjo atsižvelgti vertindama, ar nebuvo per didelio valstybės kišimosi, o ji vis dėlto tvirtino, kad taip nebuvo nagrinėjamo produkto atveju.

120    Todėl šis kaltinimas turi būti atmestas.

 Dėl kaltinimo, pagrįsto akivaizdžia Tarybos vertinimo klaida dėl ieškovės eksporto kainų nustatymo

–       Šalių argumentai

121    Ieškovė iš esmės tvirtina įrodžiusi, kad jos eksporto kainos buvo nustatytos laisvai, remiantis tik komerciniais vertinimais, ir visiškai nesikišant valstybei. Todėl tarybos vertinimas dėl eksporto sutarčių patvirtinimo procedūros, kurią atlieka Prekybos rūmai, yra akivaizdžiai klaidingas.

122    Šiuo klausimu ieškovė pirmiausia nurodo įrodymus ir paaiškinimus, pateiktus Komisijai ir vėliau išnagrinėtus per patikrinimą vietoje, kurie leido nustatyti, kad ieškovės sprendimai dėl kainų buvo pagrįsti tik komerciniais vertinimais ir nebuvo nei diktuojami, nei kontroliuojami valstybės. Ji tariamai įrodė, kad nereikėjo jokio leidimo parduoti nagrinėjamą produktą vidaus ar pasaulinėje rinkoje ir kad kainos nebuvo reguliuojamos jokios valstybinės institucijos.

123    Antra, dėl Prekybos rūmų ieškovė paaiškino, kad jie nebuvo nei valdomi, nei kontroliuojami valstybės, ir tai buvo nevyriausybinė organizacija, įkurta jos narių. Be to ieškovė nurodo, kad tyrimo bylos medžiagoje yra įrodymų, patvirtinančių, jog rekomenduojamas kainas nustatė ne Prekybos rūmai, o patys Kinijos glifosato gamintojai, ir kad tai buvo ne privalomos minimalios, bet rekomenduojamos kainos. Todėl nebuvo reikalaujama „laikytis“ šių kainų, o eksporto sutarčių patvirtinimo procedūra buvo paprasčiausias formalumas.

124    Ieškovė konkrečiai paaiškino, jog Kinijos glifosato gamintojai susitarė tarpusavyje nustatyti rekomenduojamas eksporto kainas (guided export pricing), kad būtų sumažinta antidempingo tyrimų išorės rinkose rizika. Prekybos rūmų vaidmuo šioje situacijoje buvo tik palengvinti šį koordinavimą ir suteikti sekretoriato paslaugas. Ieškovė nurodo, kad dokumentai su vėlesnių metų rekomenduojama kaina buvo parengti Kinijos gamintojų, kurie Prekybos rūmams teikė savo individualius pasiūlymus. Vis dėlto realias eksporto kainas nustatydavo kiekvienas gamintojas, remdamasis lygiomis derybomis su klientais. Jų eksporto sutarties kopija buvo pateikiama Prekybos rūmams, kurie tam tikras sutarčių dalis įtraukdavo į duomenų bazę ir patvirtindavo sutartis nedarydami poveikio eksporto kainoms. Prekybos rūmų surinkta informacija buvo naudojama reguliariai informuoti Kinijos glifosato gamintojus apie eksporto kainas bendra ir nekonfidencialia forma. Ieškovė nurodo, kad eksportuotojas parodydavo muitinei Prekybos rūmų patvirtintą sutartį ir vėliau sekdavo muitinės formalumai.

125    Trečia, ieškovė teigia įrodžiusi, kad visos šios eksporto sutartys tyrimo laikotarpiu buvo tvirtinamos Prekybos rūmų, nesvarbu, kokia buvo jose nurodyta kaina, taigi tariama minimali eksporto kaina nebuvo privaloma, bent jau jos atžvilgiu. Šiuo klausimu ji remiasi keliais dokumentais, kuriuos pateikė vykstant tyrimui ir kuriuos Komisija peržiūrėjo per patikrinimą vietoje, konkrečiai kalbant, eksporto sutarčių ir sąskaitų faktūrų kopijomis ar išsamiais jos pardavimo eksportui į Bendriją ir kitas rinkas tyrimo laikotarpiu sąrašais, kadangi visuose šiuose dokumentuose buvo nurodytos kainos, įskaitant ir vidutinę vieneto pardavimo eksportui kainą, kurios buvo mažesnės nei rekomenduojama kaina. Ji taip pat pateikė Prekybos rūmų sertifikatą, kuriame pažymėta, kad šie rūmai patvirtino visas ieškovės glifosato eksporto sutartis tyrimo laikotarpiu.

126    Ieškovė priduria, kad institucijos neatsižvelgė į jos įvairiais tyrimo etapais pateiktus argumentus ir įrodymus, dėl Prekybos rūmų vaidmens išlaikydamos tą pačią motyvaciją tiek įvairiuose savo raštuose, tiek ginčijamame reglamente. Taip jos pažeidė teisingumo, objektyvumo ir nešališkumo standartus, taip pat nesilaikė pareigos atlikti kruopštų tyrimą bei pažeidė gero administravimo principą.

127    Be to, ieškovė tvirtina, kad Tarybos argumentas dėl aplinkybės, kad tik du KLR glifosato gamintojai prašė suteikti RESVGS, yra „gryna spekuliacija“, kuri taip pat „nepriimtina“. Bet kuriuo atveju ji pažymi, kad iš tikrųjų daugelis Kinijos eksportuotojų buvo paveikti Monsanto puolimo prieš juos vykstant antidempingo tyrimams paraleliai visame pasaulyje ir stengėsi išvengti didesnių išlaidų ginantis Sąjungos rinkoje. Audace šiuo klausimu taip pat nurodo, jog šis Tarybos argumentas įrodo, kad ji šioje byloje pateikia dirbtinį ir iš anksto parengtą vertinimą.

128    Galiausiai ieškovė tvirtina, kad net jei Tarybos vertinimas būtų susijęs su tokia situacija, kuriai esant Prekybos rūmai galėtų atsisakyti patvirtinti eksporto sutartį dėl kainos, ši galimybė negalėtų pateisinti atsisakymo suteikti RESVGS, atsižvelgiant į minėtų rūmų praktiką ir realių atsisakymo patvirtinti sutartis įrodymų nebuvimą. Iš tikrųjų veto teisė be galimybės ją atšaukti negali būti laikoma valstybės kišimusi ir juo labiau jos per dideliu kišimusi. Bet kuriuo atveju ji tvirtina, kad buvo įrodyta, jog nagrinėjamas mechanizmas nebuvo sukurtas tam, kad leistų tokį kišimąsi.

129    Be to, ieškovė nurodo, kad įvairūs formalumai eksporto atveju nėra reti ir pačioje Sąjungoje. Pavyzdžiui, eksporto licencija yra privaloma maisto produktams, įgyvendinant bendrąją žemės ūkio politiką (BŽŪP). Ji pabrėžia, kad vyriausybės tiek mikroekonominiu, tiek makroekonominiu lygiu nuolat kišasi į ekonomiką rinkos ekonomikos valstybėse, o antidempingo muitų nustatymas yra klasikinis tokio kišimosi siekiant apsaugoti vietos pramonę pavyzdys. Rinkos ekonomikos sistema nuo kitos sistemos skiriasi apimties sąvokos („per daug“) įtraukimu į „valstybės kišimosi“ sąvoką.

130    Taryba tvirtina, kad nagrinėjamu atveju veikė labai veiksminga sistema, kurią prižiūrėjo valstybė tarpininkaujant Prekybos rūmams ir muitinei ir kuri iš esmės buvo KLR vyriausybės kišimasis nustatant ieškovės eksporto kainas. Tokiomis aplinkybėmis ieškovės realiai nustatyta kaina bei aplinkybė, kad Prekybos rūmai patvirtino sutartis, kuriose kaina buvo mažesnė už „mažiausią kainą“, yra nereikšmingos.

131    Šiuo klausimu Taryba nurodo, kad atsakydama į Komisijos prašymą pateikti papildomą informaciją ieškovė paaiškino, kad Prekybos rūmų viduje buvo glifosato eksportuotojų koordinavimo grupė, kuri susirinkdavo nustatyti tinkamą „mažiausią (pardavimo eksportui) kainą“. Daugelis eksporto atvejų buvo vykdomi didesnėmis kainomis nei „mažiausia kaina“, kuri nekito dvejus metus. Ieškovė nurodė, kad visos eksporto sutartys turėjo būti pateiktos Prekybos rūmams, kurie tikrindavo pardavimo kainas ir tvirtindavo sutartį, jei pardavimo kaina buvo didesnė už „mažiausią kainą“. KLR vyriausybė nurodė Kinijos muitinėms leisti eksportuoti, tik jei sutartis buvo patvirtinta Prekybos rūmų.

132    Taryba nurodo, jog vėlesniame laiške ieškovė pažymėjo, kad neteisingai pavartojo žodžių junginį „mažiausia kaina“ ir kad Prekybos rūmai tik patikrindavo sutarties kainą. Vis dėlto Taryba pabrėžia, kad nurodydama, jog Prekybos rūmai tvirtindavo sutartis, kurių kaina buvo mažesnė nei „mažiausia kaina“, ieškovė niekada nepatvirtino, kad Prekybos rūmai neturėjo teisės netvirtinti sutarties, kurios kaina buvo mažesnė nei „mažiausia kaina“. Taryba mano, kad jei Prekybos rūmai nebūtų turėję tokios teisės, visa tvirtinimo sistema nebūtų atitikusi tikslo, kuriam ji buvo sukurta, t. y. užtikrinti, kad KLR kilmės glifosato eksporto kainų nustatymas nesukeltų antidempingo procedūros užsienyje.

133    Dėl ieškovės argumento, kad Prekybos rūmai nebuvo nei valdomi, nei kontroliuojami valstybės, o „mažiausią kainą“ nustatydavo ne Prekybos rūmai, o patys Kinijos glifosato gamintojai, Taryba mano, kad jį paneigia ši Prekybos rūmų informacinio lankstinuko ištrauka:

„Pardavimas mažomis kainomis lemia vyriausybės, pramonės ir įmonių didelius nuostolius bei „įvilioja“ pramonę bei atitinkamas įmones į antidempingo bylas užsienyje. Siekdama išlaikyti griežtą eksporto sistemą ir apsaugoti pramonės interesus vyriausybė nustatė priemones, suteikiančias teisę Prekybos rūmams tvirtinti sutartis ir tikrinti eksporto kainas, siekiant atlikti muitinės formalumus.“ (Tarybos pabraukimai neparodyti).

134    Be to, Taryba mano, kad nors tikėtina, jog kaina buvo nustatoma visų glifosato gamintojų, iš tikrųjų tai darė valstybė, nes didžioji dalis gamintojų buvo valstybinės ar valstybės kontroliuojamos įmonės. Šiuo klausimu Taryba pažymi, kad iš 39 KLR glifosato gamintojų, nurodytų peržiūrėjimo prašyme, tik du prašė suteikti RESVGS. Todėl Taryba mano, kad likę 37 gamintojai patys nusprendė, jog jie neatitinka sąlygų, būtinų RESVGS, ir tai reiškia, kad jie priklausė valstybei ar buvo jos kontroliuojami.

135    Taryba nurodo: kadangi muitinės leisdavo eksportuoti, tik jei sutartys buvo patvirtintos Prekybos rūmų, šie savo ruožtu galėjo uždrausti bet kokį eksportą, kurį vykdant nesilaikoma „mažiausios kainos“. Jos nuomone, tai iš esmės įpareigojo eksportuotojus, tarp jų ir ieškovę, laikytis „mažiausios kainos“, net jei Prekybos rūmai kartais patvirtindavo ir eksporto sandorius, kuriuose numatyta eksporto kaina buvo mažesnė už minėtą „mažiausią kainą“.

136    Galiausiai atsakydama į ieškovės argumentus, kad formalumai, kuriuos reikia atlikti eksporto atveju, nėra reti, Taryba nurodo, kad valstybės kišimasis rinkos ekonomikoje, kur visos bendrovės iš esmės veikia atsižvelgdamos į rinkos sąlygas, net jeigu jos yra visiškai valdomos valstybės, negali būti lyginamas su valstybės kišimusi ne rinkos ekonomikos valstybėse, kur bendrovė, kuri yra kontroliuojama valstybės, veikia ne pagal rinkos sąlygas. Be to, tokios bendros tvarkos, pagal kurią bendrovės veikia, nustatymas, net jei ši tvarka daro poveikį bendrovių sprendimams, įskaitant ir sprendimus dėl kainų, Tarybos nuomone, nėra valstybės kišimasis pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmos įtraukos prasme.

–       Pirmosios instancijos teismo vertinimas

137    Pirmiausia reikia konstatuoti, kad, kaip jau buvo nurodyta, į galimus laisvės nustatyti eksporto kainas apribojimus turi būti atsižvelgta vertinant, ar yra tenkinamos pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkte nurodytos sąlygos. Ieškovė turi įrodyti, kad jos pardavimas eksportui atitiko rinkos sąlygomis veikiančios įmonės elgesį, ypač kad ji laisvai sprendė dėl eksporto kainų, atsižvelgdama tik į komercinius vertinimus ir per daug nesikišant valstybei.

138    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad prašyme suteikti RESVGS, atsakydama į Komisijos klausimus, pateiktus klausimyne, skirtame minėtą statusą siekiantiems gauti gamintojams, ieškovė iš esmės nurodė, kad ji turi visas teises, reikalingas eksportui ir importui, kad jos pardavimas eksportui buvo derybų, pagrįstų verslo kriterijais, pasekmė ir kad valstybė visiškai nesikišo nustatant pardavimo kainas, kiekius, sąlygas ir būdus. Ji taip pat pateikė Komisijos prašomų patvirtinančių dokumentų, tarp kurių buvo pardavimo Bendrijoje tyrimo laikotarpiu sąrašas ir sąrašas, rodantis atitinkamo produkto pardavimo eksportui per mėnesį kiekį, bei vidutinės mėnesio padavimo eksportui kainos tyrimo laikotarpiu.

139    Kaip matyti iš ginčijamo reglamento (14 konstatuojamoji dalis, paaiškinta 17 konstatuojamąja dalimi) ir kaip vykstant procesui nurodė Taryba, institucijos vis dėlto nusprendė, kad eksporto sutarčių tvirtinimo Prekybos rūmuose mechanizmu, į kurį atkreipti dėmesį prašė skundą pateikęs asmuo, valstybė per daug kontroliavo ieškovę šiai nustatant nagrinėjamo produkto eksporto kainas, todėl nebuvo tenkinama pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmoje įtraukoje numatyta sąlyga. Be to, savo 2003 m. gruodžio 5 d. Pranešime Komisija nurodė, kad šis mechanizmas turi būti laikomas „per dideliu valstybės kišimusi glifosato eksportuotojams priimant sprendimus“. Nepaisant šių vertinimų, institucijos nepaneigė minėtų ieškovės pareiškimų ir nepriekaištavo ieškovei dėl nebendradarbiavimo ar informacijos, reikalingos patikrinti rinkos ekonomikos sąlygų egzistavimą, kiek tai susiję su šia eksporto veikla, nesuteikimo.

140    Ieškovė neginčija nagrinėjamo mechanizmo egzistavimo, kadangi vykstant tyrimui ji pati pateikė informacijos, susijusios su jo veikimu. Vis dėlto ji iš esmės tvirtina įrodžiusi, kad šis mechanizmas nebuvo nesuderinamas su pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmoje įtraukoje nurodyta sąlyga. Taigi Pirmosios instancijos teismas turi patikrinti, ar atsižvelgiant į vykstant tyrimui ieškovės pateiktus įrodymus institucijos galėjo nepadarydamos akivaizdžios vertinimo klaidos nuspręsti, kad motyvas, susijęs su eksporto sutarčių patvirtinimo Prekybos rūmuose mechanizmu, leido konstatuoti, kad ieškovė neįrodė, jog ji atitiko minėtą sąlygą.

141    Šiuo klausimu pirmiausia reikia pažymėti, jog iš ieškovės pareiškimų 2003 m. birželio 24 d. ir liepos 4 d. laiškuose, atsiųstuose atsakant į Komisijos prašymą pateikti papildomos informacijos dėl prašymo suteikti RESVGS, ir iš jos 2003 m. gruodžio 16 ir 23 d. pateiktų pastabų dėl 2003 m. gruodžio 5 d. Komisijos pranešimo matyti, kad nagrinėjama sistema buvo sukurta glifosato gamintojų Prekybos rūmų, kurie yra nevyriausybinė organizacija, narių iniciatyva, siekiant leisti jiems lengviau prisitaikyti prie antidempingą reglamentuojančių teisės aktų ir apsisaugoti nuo skundų šioje srityje. Būtent atsižvelgdama į tai vyriausybė nustatė priemones, suteikiančias Prekybos rūmams teisę tvirtinti sutartis ir tikrinti eksporto kainas prieš muitinės formalumus. Ieškovės pareiškimai šiuo klausimu yra pagrįsti Prekybos rūmų lankstinuko turiniu, kurio vertimus 2003 m. birželio 24 d. laiško priede pateikė ieškovė ir EGA savo 2003 m. lapkričio 21 d. laiške. Pagal ieškovės pareiškimus muitinės procedūrų metu muitinės tikrino, ar eksporto sutartys buvo patvirtintos Prekybos rūmų, tačiau nenagrinėjo šiose sutartyse nurodytų kainų.

142    Antra, iš minėtos bylos medžiagos matyti, kad kainą nustatydavo patys glifosato gamintojų grupės nariai. Ieškovės pareiškimai šiuo klausimu yra pagrįsti 2001 m. gruodžio 29 d. Prekybos rūmų dokumentu, pateiktu Komisijai tikrinant ieškovės patalpas, ir dar kartą ieškovės pateiktu pridedant prie 2003 m. gruodžio 23 d. pastabų, iš kurio matyti, kad rekomendacinės kainos sumažinimas buvo pasiektas atitinkamų eksportuotojų „balsavimu“.

143    Trečia, ieškovė pateikė įvairių įrodymų, kuriais siekė patvirtinti, kad nagrinėjama kaina nebuvo privaloma tiriamu laikotarpiu ir kad ieškovė galėjo laisvai nustatyti mažesnes eksporto kainas.

144    Net jei savo pirmose pastabose dėl Prekybos rūmų, pateiktose 2003 m. birželio 24 d. laiške, ieškovė vartojo žodžių junginį „mažiausia kaina“, vėliau 2003 m. liepos 4 d. laiške ji nurodė, kad nagrinėjamos kainos laikymosi neužtikrino nei vyriausybė, nei Prekybos rūmai, nei patys gamintojai. Remiantis jos pareiškimais, Prekybos rūmai tik patikrindavo kainas, nurodytas sutartyse, ir įtraukdavo jas į duomenų bazę statistikos tikslais bei vėliau patvirtindavo sutartį. Ji paaiškino, kad sutarties patvirtinimas reiškė ne kainos patvirtinimą, bet tai, kad Prekybos rūmai atliko patikrinimą. Dėl muitinių ieškovė nurodo, kad jos tik tikrindavo, ar sutartys buvo patvirtintos. Pareiškimai, kad nagrinėjamos kainos nebuvo privalomos, vėliau buvo dar kartą ieškovės pateikti 2003 m. gruodžio 16 ir 23 d. laiškuose.

145    Be to, iš tyrimo medžiagos matyti, kad per patikrinimą vietoje ieškovė pateikė papildomų paaiškinimų dėl nagrinėjamo mechanizmo ir nurodė, kad 2001 m. gruodžio mėn. buvo nuspręsta tvirtinti visas sutartis, net jeigu jose nurodyta kaina buvo mažesnė už rekomenduojamą, ir kad 2002 m. (tiriamas laikotarpis) Prekybos rūmai patvirtino visas sutartis. Ji taip pat nurodė, kad per 2003 m. vasario mėn. vykusį susitikimą rekomenduojamų kainų sistemos buvo atsisakyta, tačiau sutartys vis tiek buvo tvirtinamos, kad Prekybos rūmai surinktų metinę statistinę informaciją. Šie paaiškinimai taip pat buvo perduoti Komisijai 2003 m. gruodžio 23 d. ieškovės laišku.

146    Šiuos pareiškimus, pagal kuriuos nagrinėjamos kainos nebuvo privalomos, pagrindžia kiti ieškovės vykstant tyrimui pateikti įrodymai.

147    Pirmiausia, kaip nurodo ieškovė, iš Komisijos klausimyno, skirto RESVGS siekiantiems gauti gamintojams, ir iš klausimyno, skirto KLR glifosato eksportuojantiems gamintojams, matyti, kad tiriamu laikotarpiu ieškovė įvykdė pardavimą du kartus Bendrijoje ir kad abiem atvejais kaina buvo mažesnė už „mažiausią kainą“, nurodytą 2001 m. gruodžio 29 d. Prekybos rūmų dokumente, pateiktame Komisijai atliekant patikrinimą vietoje.

148    Antra, dėl pardavimo eksportui į kitas šalis ieškovė prie klausimyno, skirto KLR glifosato eksportuojantiems gamintojams, pridėjo lentelę, rodančią šio pardavimo kiekius ir sumą. Iš jos matyti, kaip nurodo pati ieškovė ir to neginčija Taryba, kad 200 kartų pardavimo, įvykdyto tiriamu laikotarpiu, vidutinė kaina buvo mažesnė nei „mažiausia kaina“.

149    Trečia, norėdama patvirtinti savo pareiškimus dėl eksporto sutarčių tvirtinimo procedūros Prekybos rūmuose, padarytus vykstant patikrinimui vietoje, ieškovė pateikė 2002 m. lapkričio 26 d. pardavimo sutartį, kurioje nurodyta kaina buvo mažesnė už „mažiausią kainą“ ir kuri buvo patvirtinta Prekybos rūmų, bei su šia sutartimi susijusias sąskaitas faktūras. Kaip nurodė ieškovė, per minėtą patikrinimą tarp Komisijai pateiktų dokumentų taip pat buvo ir kito pardavimo eksportui sąskaitų faktūrų, kuriose nurodyta kaina buvo mažesnė už „mažiausią kainą“. Ieškovė nurodo, ir Taryba to neginčija, kad šiuos įrodymus Komisija patikrino. Be to, ieškovė taip pat pateikė 2001 m. gruodžio 29 d. Prekybos rūmų dokumentą, kuriame buvo nurodyta, kad kaina gali svyruoti atsižvelgiant į rinkos sąlygas. Vėliau savo 2003 m. gruodžio 16 ir 23 d. pastabose ieškovė taip pat atkreipė Komisijos dėmesį į šiuos įrodymus, kuriuos ji pateikė vykstant patikrinimui.

150    Galiausiai prie 2003 m. spalio 1 d. laiško, kuriuo ieškovė atsakė į EGA pastabas dėl prašymo suteikti RESVGS, buvo pridėtas 2003 m. rugsėjo 15 d. dokumentas, kuriame Prekybos rūmai nurodo patvirtinę visas ieškovės sutartis 2002 m. (tiriamas laikotarpis) ir kad kaina buvo tik rekomendacinio pobūdžio. Šis dokumentas buvo nusiųstas Komisijai ir 2003 m. gruodžio 16 bei 23 d. ieškovės laiškais.

151    Taigi reikia konstatuoti, jog minėti įrodymai galėjo patvirtinti, kad nagrinėjamas mechanizmas buvo nustatytas ne valstybės, kad kainą nustatė patys glifosato gamintojai Prekybos rūmų nariai ir kad šis mechanizmas realiai neribojo ieškovės eksporto veiklos. Todėl nepaneigusios šių įrodymų įrodomosios galios ar jų pakankamumo institucijos negalėjo nepadarydamos akivaizdžios vertinimo klaidos nuspręsti, kad naudodamasi nagrinėjamu mechanizmu valstybė per daug kontroliavo atitinkamo produkto kainos nustatymą ir kad šis mechanizmas yra „per didelis valstybės kišimasis“ pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmos įtraukos prasme.

152    Reikia pažymėti, kad šių įrodymų ir pareiškimų institucijos nepaneigė.

153    Taigi pirmiausia iš bylos medžiagos matyti, kad institucijos niekada neginčijo ieškovės pareiškimų, jog Prekybos rūmai yra nevyriausybinė organizacija, ir jos nepaneigė ieškovės tvirtinimų, pagal kuriuos patys glifosato gamintojai inicijavo nagrinėjamos sistemos sukūrimą, siekdami sumažinti antidempingo tyrimų išorės rinkose riziką ir leisti Prekybos rūmams rinkti statistinę informaciją. Be to, nors iš Prekybos rūmų lankstinuko teksto, kuriuo remiasi Taryba (žr. šio sprendimo 133 punktą), matyti, kad vyriausybė nustatė priemonės, kurios leido šiame mechanizme dalyvauti ir muitinei, šis tekstas, priešingai nei tvirtina Taryba, nepaneigia ieškovės tvirtinimų, kad šis mechanizmas buvo sukurtas ne valstybės ir kad kaina buvo nustatoma pačių glifosato gamintojų Prekybos rūmų narių.

154    Šiuo atžvilgiu reikia taip pat atmesti Tarybos teisme nurodytą argumentą, pagal kurį aplinkybė, kad iš 39 KLR glifosato gamintojų tik du prašė suteikti RESVGS, reiškia, kad juos valdė ar kontroliavo valstybė, ir todėl „mažiausia kaina“ ir tikrųjų buvo nustatyta valstybės. Iš tikrųjų tvirtinimai dėl priežasčių, dėl kurių šie 37 gamintojai neprašė suteikti RESVGS, yra visiškai nepagrįsti, be to, šis vertinimas neišplaukia nei iš institucijų dokumentų, parengtų vykstant tyrimui, nei iš ginčijamo reglamento.

155    Antra, institucijos neginčijo įrodymų, kuriais buvo siekiama patvirtinti, kad ieškovė laisvai galėjo nustatyti mažesnes nei „mažiausia kaina“ eksporto kainas, įskaitant ir įvairias jos pateiktas sąskaitas faktūras ir sutartis, įrodomosios galios ir pakankamumo, ir tik bendrai nurodė, kad eksporto kainos buvo kontroliuojamos valstybės. Priešingai nei tvirtina Taryba, įrodymai dėl ieškovės realiai nustatytų kainų yra reikšmingi nagrinėjant pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmoje įtraukoje nurodytą sąlygą. Iš tikrųjų negalima tvirtinti, nepaneigus šių įrodymų įrodomosios galios ir pakankamumo, kaip tai daro Taryba grįsdama ginčijamame reglamente pateikiamą požiūrį, kad veikė labai veiksminga kontrolės sistema ir kad ieškovė privalėjo laikytis „mažiausios kainos“.

156    Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad vienintelis įrodymas, kuriuo institucijos grindė savo vertinimą, buvo pati Prekybos rūmų galimybė atsisakyti patvirtinti eksporto sutartį, taip uždraudžiant eksportą, kai nesilaikoma „mažiausios kainos“ dėl muitinės dalyvavimo sistemoje. Toks aiškinimas taip pat išplaukia iš 2003 m. gruodžio 5 d. Pranešimo teksto, iš kurio matyti, kad Komisija nusprendė, jog Prekybos rūmų galimybė neleisti eksporto, neatitinkančio šių rūmų nustatytų sąlygų, savaime yra „per didelis valstybės kišimasis“ pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmosios įtraukos prasme, nepaisant ieškovės paaiškinimų, pagal kuriuos nagrinėjama kaina buvo rekomendacinio pobūdžio, o mechanizmas sukurtas siekiant sumažinti antidempingo tyrimų trečiosiose valstybės riziką ir leisti Prekybos rūmams rinkti statistinę informaciją.

157    Vis dėlto ši aplinkybė, atsižvelgiant į minėtus įrodymus, nepateisina atsisakymo šioje byloje suteikti RESVGS. Reikia pabrėžti, kad siekiant įvertinti, ar ieškovė įrodė atitinkanti pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmoje įtraukoje nurodytą sąlygą, negalima atmesti įrodymų, patvirtinančių, kad atitinkamas mechanizmas realiai neribojo jos eksporto veiklos ir kad nebuvo sukurtas tam, kad leistų valstybei kištis į šią veiklą.

158    Todėl reikia konstatuoti, kad institucijų vertinimas dėl Prekybos rūmų vaidmens yra nepakankamas, atsižvelgiant į ieškovės tyrimo metu pateiktus įrodymus, norint pagrįsti išvadą, pagal kurią ieškovė neįrodė atitinkanti pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmoje įtraukoje nurodytą sąlygą.

159    Todėl šis kaltinimas turi būti pripažintas.

160    Galiausiai dėl Tarybos argumento, kad norėdama laimėti šią bylą ieškovė turi įrodyti, kad būtent bendra išvada dėl per didelio valstybės kišimosi egzistavimo, kurią Taryba padarė remdamasi visais čia nagrinėtais motyvais – o ne kiekvienas iš šių motyvų atskirai – yra pagrįsta akivaizdžia vertinimo klaida, Pirmosios instancijos teismas konstatuoja, kad šie motyvai, net sujungti, negali pateisinti atsisakymo suteikti RESVGS šioje byloje. Iš tikrųjų iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad nagrinėdamos aplinkybes, kuriomis grindė atsisakymą suteikti RESVGS, institucijos neatsižvelgė į visus ieškovės pateiktus reikšmingus įrodymus, patvirtinančius, kad ji savo sprendimus priimdavo atsižvelgdama į rinkos sąlygas ir per daug į tai nesikišant valstybei. Todėl nė viena iš šių aplinkybių, net kartu su kitomis aplinkybėmis, negali lemti išvados, kad ieškovė neįrodė atitinkanti pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmoje įtraukoje nurodytą sąlygą. Todėl Bendra Tarybos išvada taip pat yra klaidinga.

161    Be to, reikia priminti, kad dėl to, jog buvo atmestas ieškovės pašymas suteikti RESVGS, jos atžvilgiu normalioji vertė buvo nustatyta pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies a punktą, remiantis duomenimis, gautais iš trečiosios rinkos ekonomikos valstybės, t. y. Brazilijos Federacinės Respublikos (ginčijamo reglamento 23–31 konstatuojamosios dalys), ir remiantis šia verte buvo apskaičiuota bendra dempingo marža visai KLR (ginčijamo reglamento 36–39 konstatuojamosios dalys). Todėl atsisakymas suteikti RESVGS neišvengiamai turėjo įtakos ieškovės apmokestinimui galutiniu antidempingo muitu pagal ginčijamo reglamento 1 straipsnį.

162    Tokiomis aplinkybėmis reikia pripažinti pirmąjį ieškinio pagrindą ir panaikinti ginčijamo reglamento 1 straipsnį tiek, kiek jis susijęs su ieškove, nenagrinėjant kitų ieškovės pagrindų ir argumentų.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

163    Pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to prašė. Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 4 dalies pirmąją pastraipą į bylą įstojusios institucijos pačios padengia savo išlaidas. Kadangi Taryba pralaimėjo bylą, ji padengia savo ir ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (ketvirtoji kolegija)

nusprendžia:

1.      2004 m. rugsėjo 24 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1683/2004, nustatančio galutinį antidempingo muitą glifosato, kurio kilmės šalis Kinijos Liaudies Respublika, importui, 1 straipsnis yra panaikinamas tiek, kiek jis susijęs su Zhejiang Xinan Chemical Industrial Group Co. Ltd.

2.      Taryba padengia savo ir Zhejiang Xinan Chemical Industrial Group Co. Ltd bei Agrochemikalų platintojų ir naudotojų Europoje asociacijos (Audace) bylinėjimosi išlaidas.

3.      Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Czúcz Labucka Prek

Paskelbta 2009 m. birželio 17 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Turinys

Teisinis pagrindas

Ginčo aplinkybės

Procesas ir šalių reikalavimai

Dėl teisės

Pirminės pastabos

Dėl kaltinimų, susijusių su Tarybos vertinimu dėl valstybės kontrolės ieškovės atžvilgiu ir dėl valdybos skyrimo bei sudėties

Šalių argumentai

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl kaltinimų, susijusių su Tarybos atliktu ieškovės eksporto kainos nustatymo vertinimu

Dėl kaltinimo, pagrįsto klaidingu pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b ir c punktų aiškinimu

– Šalių argumentai

– Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl kaltinimo, pagrįsto akivaizdžia Tarybos vertinimo klaida dėl ieškovės eksporto kainų nustatymo

– Šalių argumentai

– Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl bylinėjimosi išlaidų

* Proceso kalba: anglų.