GENERALINĖS ADVOKATĖS
ELEANOR SHARPSTON IŠVADA,
pateikta 2009 m. liepos 9 d.(1)
Byla C‑226/08
Stadt Papenburg
prieš
Vokietijos Federacinę Respubliką
(Verwaltungsgericht Oldenburg (Vokietija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsauga – Valstybės narės sprendimas sutikti su Komisijos parengtu Bendrijos svarbos teritorijų sąrašo projektu – Interesai, į kuriuos galima atsižvelgti – Teisėti lūkesčiai“
1. Papenburgo savivaldybė (Stadt Papenburg) yra prie Emso upės Žemutinėje Saksonijoje (Vokietija) įsikūręs uostamiestis. Ji garsėja savo laivų statykla, Meyer‑Werft, kuri buvo įkurta 1795 m., ir šiuo metu specializuojasi kruizinių laivų statyboje(2).
2. Kiekvieną kartą didelį laivą perplukdant iš laivų statyklos į Šiaurės jūrą, būtina atlikti specialias vagos gilinimo operacijas. 1994 m. gegužės 31 d. Šiaurės vakarų vandens ir laivybos direkcijos (Wasser- und Schifffahrtsdirektion Nordwest) planavimo nutartimi Stadt Papenburg, Emslando apskričiai (Landkreis Emsland) ir Emdeno vandens ir laivybos tarnybai (Wasser- und Schifffahrtsamt Emden) buvo duotas leidimas gilinti Emso upę, kur tai yra reikalinga. Upė yra tinkama tik iki 6,30 m grimzlės laivams. Vagos gilinimas skirtas tam, kad jūrą galėtų pasiekti laivai, kurių grimzlė yra 7,30 m.
3. Ši planavimo nutartis pakeičia visus būtinus vėlesnius leidimus, reikalaujamus pagal Vokietijos viešąją teisę, ir negali būti teisiškai užginčyta(3). Todėl gilinant vagą kiekvienu konkrečiu atveju jokio papildomo sutikimo ar leidimo nereikia.
4. 2006 m. vasario 17 d. Vokietija apie upės dalis, esančias Stadt Papenburg seniūnijos teritorijoje leidžiantis upe žemyn, pranešė Komisijai dokumentu „Žemutinis Emsas ir Aukštutinis Emsas (DE 2507‑331)“ ir įvardijo jas kaip galimą Bendrijos svarbos teritoriją Direktyvos 92/43/EEB (toliau – Buveinių direktyva) prasme(4).
5. Bendrijos svarbos teritorijų sąrašo projekte Komisija šią teritoriją priskyrė atlantiniam regionui ir paprašė Federacinės vyriausybės pagal Buveinių direktyvos 4 straipsnio 2 dalies pirmąją pastraipą duoti savo sutikimą. Vokietija norėtų duoti tokį sutikimą. Stadt Papenburg baiminasi, kad Žemutinį Emsą ir Aukštutinį Emsą įtraukus į Bendrijos svarbos teritorijų sąrašą, ateityje vertinimą pagal Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 ir 4 dalis bus reikalaujama atlikti prieš kiekvieną vagos gilinimo operaciją. Tokio vertinimo baigtis būtų visiškai nenuspėjama, be to, smarkiai išaugtų su tuo susijusios išlaidos ir sąnaudos.
6. 2008 m. vasario 20 d. Stadt Papenburg pareiškė ieškinį Verwaltungsgericht Oldenburg (Oldenburgo administracinis teismas), kuriame reikalavo, kad Vokietijos Federacinė Respublika (toliau – Federacinė vyriausybė) būtų įpareigota neduoti šio sutikimo. Šiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą Oldenburgo administracinis teismas prašo Teisingumo Teismą išaiškinti Buveinių direktyvos 2 straipsnio 3 dalį, 4 straipsnio 2 dalį ir 6 straipsnio 3 ir 4 dalis(5).
Teisinis pagrindas
Buveinių direktyva
7. Buveinių direktyvos preambulės trečioje konstatuojamojoje dalyje nustatyta:
„<…> šios direktyvos tikslas – skatinti biologinės įvairovės palaikymą, atsižvelgiant į ekonominius, socialinius, kultūrinius ir regioninius reikalavimus, todėl ši direktyva prisideda prie bendro subalansuotos plėtros siekio; <...> siekiant išlaikyti biologinę įvairovę, gali tam tikrais atvejais prireikti palaikyti ar netgi skatinti žmogaus veiklą“.
8. 1 straipsnyje pateikti kai kurie apibrėžimai:
„Šioje direktyvoje:
<…>
k) Bendrijos svarbos teritorija (toliau – BST) reiškia teritoriją, kuri biogeografiniame regione ar regionuose, kuriems ji priklauso, yra svarbi tuo, kad padeda išlaikyti ar atstatyti I priede nurodyto natūralių buveinių tipo ar į II priedą įrašytos rūšies gerą apsaugos būklę, bei taip pat gali būti svarbi 3 straipsnyje nurodyto Natura 2000 tinklo vientisumui ir (arba) yra svarbi palaikant biologinę įvairovę atitinkamame biogeografiniame regione ar regionuose.
<…>;
l) speciali saugoma teritorija (toliau – SST) – tai Bendrijos svarbos teritorija, kurią valstybės narės įsteigė įstatymu, administraciniu aktu ir (arba) sutartimi ir kurioje yra taikomos būtinos apsaugos priemonės, skirtos palaikyti ar atstatyti natūralių buveinių ir (ar) rūšių, kurioms teritorija yra įsteigta, gerą apsaugos būklę bei populiacijas;
<…>“
9. 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta:
„Taikant priemones pagal šią direktyvą, atsižvelgiama į ekonominius, socialinius ir kultūrinius reikalavimus bei regionines ir vietines charakteristikas“.
10. 3 straipsnyje numatyta:
„1. Natura 2000 pavadinimu kuriamas vieningas specialių saugomų teritorijų Europos ekologinis tinklas. Šis tinklas, sudarytas iš teritorijų, kuriose yra į I priedą įrašyti natūralių buveinių tipai ir į II priedą įrašytų rūšių buveinės, sudaro galimybę palaikyti, o kur reikia ir atstatyti iki geros apsaugos būklės natūralių buveinių tipus ir rūšių buveines jų natūraliame paplitimo areale.
Į Natura 2000 tinklą įeina specialios apsaugos teritorijos, kurias valstybės narės klasifikuoja pagal Direktyvą 79/409/EEB.
2. Kuriant Natura 2000 tinklą, visos valstybės narės prisideda atsižvelgiant į tai, kokią dalį jų teritorijoje užima šio straipsnio 1 dalyje nurodyti natūralių buveinių tipai ir rūšių buveinės. Šiuo tikslu kiekviena valstybė narė pagal 4 straipsnį steigia specialias saugomas teritorijas, atsižvelgdama į 1 dalyje išdėstytus tikslus.
<…>“
11. 4 straipsnyje nustatyta:
„1. Remdamasi III priede (1 etapas) išdėstytais kriterijais ir atitinkama moksline informacija, kiekviena valstybė narė siūlo teritorijų sąrašą, nurodydama, kurie jos teritorijoje vietiniai I priedo natūralių buveinių tipai ir kurios II priedo rūšys aptinkamos tose teritorijose.
<…>
Per trejus metus nuo šios direktyvos paskelbimo sąrašas kartu su informacija apie kiekvieną teritoriją perduodamas Komisijai.
<…>
2. Remdamasi III priede (2 etapas) nustatytais kriterijais, kiekvienam iš septynių 1 straipsnio c punkto iii papunktyje nurodytų biogeografinių regionų ir visai 2 straipsnio 1 dalyje nurodytai teritorijai Komisija, susitarusi su kiekviena valstybe nare, pagal jų pateiktus sąrašus sudaro (BST) sąrašo projektą, paremtą valstybių narių sąrašais, nurodančiais tas teritorijas, kuriose yra vienas ar daugiau natūralių buveinių tipų ar prioritetinių rūšių.
Valstybės narės, kurių teritorijos su jose aptinkamais vienu ar daugiau prioritetiniais natūralių buveinių tipais ar prioritetinėmis rūšimis sudaro daugiau negu 5 % jų nacionalinės teritorijos, gali, susitarusios su Komisija, prašyti, kad III priede (2 etapas) išvardyti kriterijai, parenkant visas (BST) jų teritorijoje, būtų taikomi lanksčiau.
Atrinktų (BST) sąrašą, nurodant teritorijas, kuriose yra vienas ar daugiau prioritetinių natūralių buveinių tipų ar prioritetinių rūšių, Komisija tvirtina 21 straipsnyje nustatyta tvarka(6).
<…>
4. Jei, laikantis 2 dalyje nustatytos tvarkos, yra patvirtinama Bendrijos svarbos teritorija, atitinkama valstybė narė turi kaip galima greičiau, bet ne vėliau kaip per šešerius metus, toje teritorijoje įsteigti (SST), nustatydama prioritetus, atsižvelgdama į teritorijos svarbą palaikant ar atstatant I priede išvardytų natūralių buveinių tipų arba II priede išvardytų rūšių gerą apsaugos būklę bei užtikrinant Natura 2000 tinklo vientisumą, taip pat atsižvelgdama į toms vietovėms gresiantį degradavimą ar sunaikinimą.
5. Teritoriją įtraukus į 2 dalies trečiojoje pastraipoje minimą sąrašą, jai pradedamos taikyti 6 straipsnio 2, 3 ir 4 dalys.“
12. 6 straipsnyje nustatyta:
„1. (SST) valstybės narės nustato būtinas apsaugos priemones, tarp jų, jei reikia, atitinkamus tvarkymo planus, parengtus specialiai šioms teritorijoms ar integruotus į kitus plėtros planus, ir atitinkamas įstatymais nustatytas, administracines arba sutartyje numatytas priemones, kurios atitinka teritorijoje esančių į I priedą įtrauktų natūralių buveinių tipų ir į II priedą įtrauktų rūšių ekologinius reikalavimus.
2. Valstybės narės imasi priemonių, siekdamos (SST) išvengti natūralių buveinių ir rūšių buveinių blogėjimo, taip pat rūšių, kurių apsaugai buvo įsteigtos specialios saugomos teritorijos, trikdymo, jei toks trikdymas galėtų būti reikšmingas šios direktyvos tikslų atžvilgiu.
3. Bet kokiems planams ir projektams, tiesiogiai nesusijusiems arba nebūtiniems teritorijos tvarkymui, bet galintiems ją reikšmingai paveikti individualiai arba kartu su kitais planais arba projektais, turi būti atliekamas jų galimo poveikio teritorijai įvertinimas. Atsižvelgiant į poveikio teritorijai įvertinimo išvadas ir remiantis 4 dalies nuostatomis, kompetentingos nacionalinės institucijos pritaria planui ar projektui tik įsitikinusios, kad jis neigiamai nepaveiks nagrinėjamos teritorijos vientisumui ir, jei reikia, išsiaiškinusios plačiosios visuomenės nuomonę.
4. Jei, nepaisant poveikio teritorijai neigiamo įvertinimo ir nesant kitų alternatyvių sprendimų, šis planas ar projektas vis dėlto privalo būti įgyvendintas dėl įpareigojančių priežasčių, tarp jų ir socialinio ar ekonominio pobūdžio, neatsižvelgti į visuomenės interesus, valstybė narė imasi visų kompensacinių priemonių, būtinų bendram Natura 2000 vientisumui apsaugoti. Apie patvirtintas kompensacines priemones ji praneša Komisijai.
Kai atitinkamoje teritorijoje yra prioritetinis natūralių buveinių tipas ir (arba) prioritetinė rūšis, vieninteliai argumentai, kuriuos galima pateikti, yra argumentai, susiję su žmonių sveikata ar sauga, su labai svarbiomis aplinkai palankiomis pasekmėmis arba kitomis, Komisijos nuomone, įpareigojančiomis priežastimis neatsižvelgti į visuomenės interesus.“
13. III priedo 2 etape, pavadintame „Į nacionalinius sąrašus įtrauktų Bendrijos svarbos teritorijų įvertinimas“, numatyta:
„1. Visos 1 etape valstybių narių identifikuotos teritorijos, kuriose aptinkami prioritetiniai natūralių buveinių tipai ir (arba) rūšys, yra laikomos (BST).
2. Vertinant valstybių narių sąrašuose esančių kitų teritorijų svarbą Bendrijai, t. y. jų indėlį palaikant arba atkuriant I priede nurodytų natūralių buveinių arba II priede nurodytų rūšių gerą apsaugos būklę ir (arba) Natura 2000 vientisumą, atsižvelgiama į šiuos kriterijus:
a) teritorijos santykinį vertingumą nacionaliniu lygmeniu;
b) teritorijos geografinę padėtį II priede nurodytų rūšių migracijos kelių atžvilgiu ir į tai, ar ji priklauso vientisai ekosistemai, esančiai abiejose vienos ar daugiau vidinių Bendrijos sienų pusėse;
c) teritorijos bendrą plotą;
d) teritorijoje aptinkamų I priede nurodytų natūralių buveinių tipų ir II priede nurodytų rūšių skaičių;
e) teritorijos ekologinę vertę pasauliniu mastu atitinkamiems biogeografiniams regionams ir (arba) visai 2 straipsnyje nurodytai teritorijai, atsižvelgiant ir į jos savybių unikalaus aspekto charakteristikas, ir jų derinį.“
Vokietijos konstitucija
14. Grundgesetz (Konstitucijos, arba GG) 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta(7):
„Seniūnijoms garantuojama teisė neperžengiant įstatymų nustatytų ribų savo atsakomybe reguliuoti visus vietos klausimus. Nepažeisdami įstatymu pavestų funkcijų seniūnijų susivienijimai taip pat turi teisę į administracinę autonomiją pagal įstatymus. Administracinės autonomijos garantija taip pat taikoma finansinės autonomijos pagrindiniams elementams; šie pagrindiniai elementai apima seniūnijų teisę į pajamų iš mokesčių šaltinius, pagrįstą ekonominiais pajėgumais ir teise nustatyti šių šaltinių apmokestinimo normas“.
15. Pagal prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo aiškinimą šioje nuostatoje garantuojamos savivaldos teisės dalis yra ir seniūnijų teisė reikalauti, kad būtų atsižvelgta į jų interesus, kai vietos lygį peržengiančios priemonės turi ilgalaikę įtaką seniūnijos plėtrai arba sukelia ilgalaikius trikdžius pakankamai konkretiems ir galutiniams seniūnijos planams. Tai taip pat taikoma priemonėms, įgyvendinamoms už seniūnijos teritorijos ribų, jeigu jos, nepaisant geografinio atstumo, seniūnijai daro akivaizdžią ir konkrečią įtaką.
Pagrindinė byla ir klausimai, dėl kurių pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą
16. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme Stadt Papenburg nurodė, kad pagal Buveinių direktyvos 4 straipsnio 2 dalies pirmąją pastraipą sutikdama su Komisijos parengtu atlantinio regiono BST sąrašo projektu Vokietija pažeistų jos teisę į savivaldą, saugomą pagal GG 28 straipsnio 2 dalį.
17. Ji teigė, kad jos, savo teritorijoje turinčios jūrų uostą ir laivų statyklą, planavimas ir investicijos bei ekonominis vystymasis priklauso nuo to, ar dideli tolimojo plaukiojimo laivai ir toliau galės plaukioti Emso upe.
18. Federacinė vyriausybė tvirtina, kad ieškinys turėtų būti atmestas. Ji laikosi nuomonės, kad atsižvelgimas į ieškovės įrodinėjamus interesus, priimant sprendimą dėl sutikimo su BST sąrašo projektu, prieštarautų Bendrijos teisei. Pagal Buveinių direktyvos 4 straipsnio 2 dalies pirmąją pastraipą valstybei narei leidžiama priimti sprendimą ar duoti sutikimą tik aplinkosaugos pagrindais. Federacinė vyriausybė alternatyviai teigia, kad jeigu Buveinių direktyva leistų atsižvelgti į seniūnijos interesus, ieškovė ir po sąrašo priėmimo galėtų kreiptis į teismą teigdama, kad šių interesų nebuvo paisyta. Todėl nėra jokio reikalo „preventyviai“ uždrausti Federacinei vyriausybei duoti sutikimą dėl sąrašo projekto.
19. Oldenburgo administracinis teismas 2008 m. kovo 31 d. Nutartimi Stadt Papenburg suteikė laikinąją apsaugos priemonę. Todėl Federacinei vyriausybei draudžiama iki sprendimo dėl ieškinio pagrindinėje byloje priėmimo duoti savo sutikimą.
20. Oldenburgo administracinis teismas nusprendė sustabdyti bylą ir kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, pateikdamas šiuos klausimus:
„1. Ar [Buveinių direktyvos] 4 straipsnio 2 dalies pirmoji pastraipa leidžia valstybei narei nesutikti su Komisijos parengtu [BST] sąrašo projektu vienos ar kelių teritorijų atžvilgiu kitais nei aplinkosaugos pagrindais?
2. Jei atsakymas pirmąjį klausimą yra teigiamas, ar prie tokių pagrindų yra priskirtini seniūnijų ir seniūnijų susivienijimų interesai, pavyzdžiui, jų planai, numatomi projektai ir kiti interesai, susiję su jų teritorijų tolesniu vystymu?
3. Jei atsakymai pirmąjį ir antrąjį klausimus yra teigiami, ar Direktyvos 92/43/EEB trečia konstatuojamoji dalis ar 2 straipsnio 3 dalis arba kitos Bendrijos teisės nuostatos netgi reikalauja, kad duodant sutikimą ir sudarant [BST] sąrašą valstybės narės ir Komisija atsižvelgtų į tokius pagrindus?
4. Jei atsakymas trečiąjį klausimą yra teigiamas, ar Bendrijos teisės požiūriu seniūnija, kuriai tam tikros teritorijos įtraukimas į sąrašą yra svarbus, po galutinio sąrašo priėmimo gali teisme tvirtinti, kad sąrašas pažeidžia Bendrijos teisę, nes nebuvo atsižvelgta arba nepakankamai atsižvelgta į jos interesus?
5. Ar nuolatinės upės žiočių laivakelio priežiūros priemonių, kurios buvo galutinai patvirtintos pagal nacionalinę teisę dar nepasibaigus Direktyvos 92/43/EEB įgyvendinimo terminui ir kurios yra tęsiamos po teritorijos įtraukimo į [BST] sąrašą, atžvilgiu turi būti atliekamas poveikio teritorijai vertinimas pagal direktyvos 6 straipsnio 3 arba 4 dalį?“
21. Rašytines pastabas pateikė Stadt Papenburg ir Komisija.
22. 2009 m. kovo 26 d. vyko teismo posėdis, kuriame Stadt Papenburg, Federacinė vyriausybė ir Komisija pateikė pastabas žodžiu.
Vertinimas
Pirmasis klausimas
23. Buveinių direktyvos 4 straipsnyje nustatyta gamtinių teritorijų priskyrimo SST procedūra, kuri skirstoma į kelis etapus, turinčius atitinkamas teisines pasekmes, ir kuri yra konkrečiai skirta sukurti Natura 2000 tinklą, kaip numatyta direktyvos 3 straipsnio 2 dalyje(8).
24. Šios procedūros 1 etape, remdamasi Buveinių direktyvos III priede išdėstytais taikytinais kriterijais ir atitinkama moksline informacija, kiekviena valstybė narė siūlo ir perduoda Komisijai teritorijų sąrašą, nurodydama, kurie I priedo natūralių buveinių tipai ir kurios II priedo rūšys aptinkamos tose teritorijose (4 straipsnio 1 dalis). 2 etape, remdamasi III priede nustatytais taikytinais kriterijais ir susitarusi su kiekviena valstybe nare, Komisija sudaro BST sąrašo projektą, paremtą valstybių narių sąrašais. Komisija priima atrinktų BST sąrašą, nurodydama teritorijas, kuriose yra vienas ar daugiau prioritetinių natūralių buveinių tipų ar prioritetinių rūšių (4 straipsnio 2 dalis). Jei, laikantis šios tvarkos, yra patvirtinama BST, atitinkama valstybė narė turi toje teritorijoje įsteigti SST (4 straipsnio 4 dalis). Teritoriją įtraukus į sąrašą, Komisijos patvirtintą pagal 4 straipsnio 2 dalies trečiąją pastraipą, jai pradedamos taikyti 6 straipsnio 2, 3 ir 4 dalys (4 straipsnio 5 dalis).
25. Pirmuoju klausimu siekiama įsitikinti, ar šios procedūros 2 etape Vokietija gali nesutikti su Komisijos parengtu BST sąrašo projektu kitais nei aplinkosaugos pagrindais.
26. Byloje First Corporate Shipping(9) Teisingumo Teismo buvo klausiama, ar 1 etape spręsdama, kurias teritorijas pasiūlyti Komisijai, valstybė narė turi teisę arba pareigą atsižvelgti į ekonominius, socialinius ir kultūrinius reikalavimus bei regionines ir vietines charakteristikas. Teisingumo Teismas pažymėjo, kad, kiek tai susiję su 1 etapu, III priede išdėstyti kriterijai yra „apibrėžti išimtinai atsižvelgiant į siekį išsaugoti natūralias buveines ir laukinę fauną ir florą, išvardytas atitinkamai I ir II prieduose. Darytina išvada, kad Buveinių direktyvos 4 straipsnio 1 dalis pati savaime nenumato, jog parenkant teritorijas, Komisijai siūlytinas kaip galinčias būti priskirtomis (BST), ir nustatant jų ribas, yra kitų reikalavimų, į kuriuos turi būti atsižvelgta, išskyrus susijusius su natūralių buveinių ir laikinės faunos ir floros apsauga(10)“.
27. Toliau Teisingumo Teismas konstatavo, kad norint sudaryti tokį BST sąrašo projektą, kuris galėtų padėti sukurti vientisą SST Europos ekologinį tinklą, Komisijai turi būti prieinamas „išsamus sąrašas teritorijų, kurios nacionaliniu mastu turi ekologinį interesą, svarbų atsižvelgiant į Buveinių direktyvos siekį išsaugoti natūralias buveines ir laukinę fauną bei florą. Šiuo tikslu šis sąrašas yra sudarytas remiantis kriterijais, įtvirtintais direktyvos III priede (1 etapas)“. Teisingumo Teismas pabrėžė, kad tik šitaip „įmanoma įgyvendinti Buveinių direktyvos 3 straipsnio 1 dalies pirmosios pastraipos tikslą palaikyti arba atkurti iki geros apsaugos būklės natūralių buveinių tipus ir rūšių buveines jų natūraliame paplitimo areale, esančiame abiejose vienos ar daugiau vidinių Bendrijos sienų pusėse“. Sudariusi nacionalinį teritorijų sąrašą valstybė narė neturi tikslių ir išsamių duomenų apie buveinių padėtį kitose valstybėse narėse. Todėl ji negali „savo noru dėl ekonominių, socialinių ir kultūrinių reikalavimų bei regioninių ir vietinių charakteristikų išbraukti teritorijas, nacionaliniu mastu turinčias svarbų, atsižvelgiant į aplinkosaugos tikslą, ekologinį interesą, nepažeisdama šio tikslo įgyvendinimo Bendrijos mastu“. Jeigu valstybėms narėms būtų leista tai daryti, „Komisija negalėtų būti tikra, kad egzistuoja išsamus sąrašas teritorijų, galinčių būti SST, o tai keltų riziką, kad nebus pasiektas tikslas sujungti tokias teritorijas į vientisą Europos ekologinį tinklą“(11).
28. Todėl Teisingumo Teismas priėjo prie išvados, kad „tinkamai aiškinant Buveinių direktyvos 4 straipsnio 1 dalį parinkdama teritorijas, Komisijai siūlytinas kaip galinčias būti priskirtomis (BST), ir nustatydama jų ribas valstybė narė negali atsižvelgti į ekonominius, socialinius ir kultūrinius reikalavimus bei regionines ir vietines charakteristikas, paminėtus šios direktyvos 2 straipsnio 3 dalyje“(12).
29. Ar ta pati logika taikoma ir procedūros 2 etapui?
30. Savo išvadoje byloje First Corporate Shipping generalinis advokatas P. Léger laikėsi nuomonės, jog „neatmestina tikimybė, kad antrajame etape, valstybėms narėms ir Komisijai derinant BST parinkimą, teritorijos, kurioje aptinkama bent viena iš I priedo natūralių buveinių tipų ar II priedo rūšių, neatrinkimas kaip BST, taigi ir SST neįsteigimas joje, galėtų būti pagrįstas ekonominiais ir socialiniais reikalavimais“(13).
31. Priešingai nei teigia Stadt Papenburg, nemanau, kad sprendime First Corporate Shipping būtų buvę pritarta tokiam požiūriui(14). Kad ir kaip ten būtų, lieka klausimas, ar tai, ką Teisingumo Teismas konstatavo dėl 1 etapo, lygiai taip pat taikytina ir 2 etapui.
32. Mano nuomone, atsakymas turi būti teigiamas.
33. Dėl procedūros 2 etapo Buveinių direktyvos 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, remdamasi III priede (2 etapas) nustatytais kriterijais ir susitarusi su kiekviena valstybe nare, Komisija sudaro BST sąrašo projektą. 2 etapui nustatyti kriterijai, kaip ir 1 etapo atveju, yra apibrėžti išimtinai atsižvelgiant į siekį išsaugoti natūralias buveines ir laukinę fauną bei florą, išvardytas atitinkamai I ir II prieduose(15). Buveinių direktyvoje numatyta vienintelė išimtis, kad valstybės narės, kurių teritorijos su jose aptinkamais vienu ar daugiau prioritetiniais natūralių buveinių tipais ar prioritetinėmis rūšimis sudaro daugiau negu 5 % jų nacionalinės teritorijos, gali susitarusios su Komisija prašyti, kad III priede (2 etapas) išvardyti kriterijai, parenkant visas BST jų teritorijoje, būtų taikomi lanksčiau (4 straipsnio 2 dalies antroji pastraipa). Nagrinėjamu atveju šia išimtimi nėra remiamasi. Be to, net jeigu valstybė narė patektų į šią kategoriją, Buveinių direktyvoje vis tiek nenumatyta šiame etape taikyti kitų kriterijų (pavyzdžiui, ekonominių ir socialinių). Joje numatytas tik visiškai ekologinių III priedo kriterijų lankstesnis taikymas.
34. Čia galima būtų išvesti paralelę su Direktyva 79/409 (toliau – Paukščių direktyva)(16). Šios direktyvos 4 straipsnio 1 ir 2 dalyse reikalaujama, kad valstybės narės tam tikroms rūšims taikytų specialios apsaugos priemones, būtent tinkamiausias jų apsaugai teritorijas pripažintų specialiomis apsaugos teritorijomis (toliau – SAT). Buveinių direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje numatyta Natura 2000 pavadinimu sukurti vientisą SST Europos ekologinį tinklą, į kurį įeina SAT, valstybių narių klasifikuojamos pagal Paukščių direktyvą. Taigi šios dvi direktyvos yra glaudžiai tarpusavyje susijusios(17).
35. Byloje Royal Society for the Protection of Birds(18) Teisingumo Teismo buvo klausiama, ar šios nuostatos turi būti aiškinamos kaip reiškiančios, kad paskirdama SAT ir nustatydama jos ribas valstybė narė gali atsižvelgti į ekonominius reikalavimus tiek, kiek šie reikalavimai atspindi įpareigojančias svarbaus viešojo intereso priežastis, kokios numatytos Buveinių direktyvos 6 straipsnio 4 dalyje. Teisingumo Teismas konstatavo, kad įpareigojančios svarbaus viešojo intereso priežastys, pagal Buveinių direktyvos 6 straipsnio 4 dalį galinčios pateisinti planą ar projektą, turintį reikšmingą poveikį SAT, gali tam tikrais atvejais apimti socialinio ar ekonominio pobūdžio pagrindus. Vis dėlto Teisingumo Teismas pažymėjo, kad nors Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 ir 4 dalys, kiek jos pakeitė Paukščių direktyvos 4 straipsnio 4 dalies pirmąjį sakinį ir nustatė procedūrą, leidžiančią valstybėms narėms dėl įpareigojančių svarbaus viešojo intereso priežasčių ir laikantis tam tikrų sąlygų priimti planą ar projektą, darantį neigiamą poveikį SAT, vadinasi, leido sugrįžti prie tokią teritoriją klasifikuojančio sprendimo ir jį apriboti, vis dėlto šios nuostatos nepadarė jokių pakeitimų, kiek tai susiję su SAT klasifikavimo pradiniu etapu, numatytu Paukščių direktyvos 4 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Vadinasi, netgi pagal Buveinių direktyvą teritorijų klasifikavimas kaip SAT visais atvejais turi būti vykdomas pagal Paukščių direktyvos 4 straipsnio 1 ir 2 dalyse leidžiamus kriterijus, ir šiame etape negali būti imami domėn ekonominiai reikalavimai, kaip įpareigojančio svarbaus viešojo intereso priežastis, leidžianti nukrypti nuo pareigos klasifikuoti teritoriją pagal jos ekologinę vertę(19).
36. Tiek Buveinių, tiek Paukščių direktyva priklauso sistemai, kuri buvo sudaryta siekiant prisidėti prie Natura 2000 formavimo. Man atrodo, kad leidimas valstybėms narėms remtis ekonominiais kriterijais, atsisakant duoti sutikimą dėl BST sąrašo projekto pagal Buveinių direktyvą, neatitiktų pačios šios direktyvos tikslo ir jam prieštarautų, nes Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, kad tokie kriterijai negali būti taikomi parenkant teritorijas pagal Paukščių direktyvos 4 straipsnio 1 ir 2 dalis su pakeitimais, padarytais Buveinių direktyva.
37. Be to, kaip Teisingumo Teismas konstatavo sprendime Royal Society for the Protection of Birds, Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatyta, kad į šiuos interesus atsižvelgiama vėlesniame etape(20). Iš tiesų tai skelbiama jau Buveinių direktyvos 2 straipsnio 3 dalyje, kurioje nustatyta, kad taikant priemones pagal šią direktyvą atsižvelgiama į ekonominius, socialinius ir kultūrinius reikalavimus bei regionines ir vietines charakteristikas.
38. Vis dėlto, kaip teisingai pažymi Komisija, 2 straipsnio 3 dalis nėra bendra nuo Buveinių direktyvos nukrypti leidžianti nuostata. Panašią formuluotę galima rasti ir Paukščių direktyvos 2 straipsnyje(21). Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad ši nuostata nėra savarankiška nuo bendros apsaugos sistemos pagal Paukščių direktyvą nukrypti leidžianti nuostata, tačiau ji parodo, kad direktyvoje atsižvelgiama tiek į veiksmingos paukščių apsaugos būtinybę, tiek, be kitų dalykų, į ekonominius reikalavimus(22). Mano nuomone, šis teiginys lygiai taip pat taikytinas mutatis mutandis Buveinių direktyvos 2 straipsnio 3 daliai.
39. Todėl iš esmės Buveinių direktyvos nuostata, leidžianti atsižvelgti į ekonominius interesus, yra 6 straipsnio 4 dalis.
40. Buveinių direktyvos 6 straipsnis įpareigoja valstybes nares SST nustatyti būtinas apsaugos priemones (6 straipsnio 1 dalis), siekiant išvengti SST natūralių buveinių ir rūšių buveinių blogėjimo bei išvardytų rūšių trikdymo (6 straipsnio 2 dalis), ir „bet kokiems planams ir projektams, tiesiogiai nesusijusiems arba nebūtiniems teritorijos tvarkymui, bet galintiems ją reikšmingai paveikti“, atlikti galimo poveikio SST ex ante įvertinimą (6 straipsnio 3 dalis). 6 straipsnio 4 dalyje numatyta (ribota) galimybė valstybei narei neatsižvelgti į neigiamą ex ante įvertinimą ir pritarti atitinkamam planui ar projektui dėl privalomųjų svarbaus viešojo intereso pagrindų, tarp jų ir socialinio ar ekonominio pobūdžio. Tačiau valstybė narė tada turi imtis kompensacinių priemonių, būtinų bendram Natura 2000 vientisumui apsaugoti, ir turi pranešti apie jas Komisijai(23).
41. Taigi Buveinių direktyvos 6 straipsnio 4 dalyje aiškiai numatytas momentas, kuriuo aptariamoje procedūroje galima atsižvelgti į ekonominius interesus. Mano nuomone, tam, kad Buveinių direktyvos tikslui nekiltų pavojus, yra būtina, jog atrenkant BST būtų atsižvelgiama tik į aplinkosaugos kriterijus. Tik tada, kai pagal šiuos kriterijus patvirtinamas išsamus BST sąrašas, galima atsižvelgti į tokius ekonominius interesus, kaip antai nagrinėjamieji pagrindinėje byloje. Išimtiniais atvejais tokie interesai gali reikšti, kad, nepaisant potencialiai galimo neigiamo poveikio tokiai teritorijai, planas ar projektas vis tiek galės būti vykdomas.
42. Todėl mano išvada būtų tokia, kad Buveinių direktyvos 4 straipsnio 2 dalies pirmoji pastraipa neleidžia valstybei narei nesutikti su Komisijos parengtu BST sąrašo projektu kitais nei aplinkosaugos pagrindais.
43. Nacionalinio teismo antrasis, trečiasis ir ketvirtasis klausimai užduodami tuo atveju, jeigu atsakymas į pirmąjį klausimą būtų teigiamas. Atsižvelgiant į tai, kaip siūlau Teisingumo Teismui atsakyti į pirmąjį klausimą, nėra reikalo nagrinėti antrojo, trečiojo ir ketvirtojo klausimų.
Penktasis klausimas
44. Penktuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar nuolatinės upės žiočių laivakelio priežiūros priemonių, kurios buvo galutinai patvirtintos pagal nacionalinę teisę dar nepasibaigus Buveinių direktyvos įgyvendinimo terminui(24) ir kurios yra tęsiamos po teritorijos įtraukimo į BST sąrašą, atžvilgiu turi būti atliekamas poveikio teritorijai vertinimas pagal direktyvos 6 straipsnio 3 arba 4 dalį.
45. Atsakymas į šį klausimą priklauso nuo to, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamos vagos gilinimo operacijos priskirtinos „planams ir projektams, tiesiogiai nesusijusiems arba nebūtiniems teritorijos tvarkymui, bet galintiems ją reikšmingai paveikti“. Šiuo požiūriu naudingos galėtų būti dvi bylos.
46. Byloje Waddenvereniging ir Vogelbeschermingsvereniging(25) Teisingumo Teismo buvo klausiama, ar Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos sąvokos „planas“ ar „projektas“ apima mechanizuotą moliuskų žvejybą, kuri vykdoma jau daugelį metų, tačiau dėl kurios kasmet išduodama terminuota licencija (kiekvieną kartą naujai įvertinant galimybę verstis šia veikla ir teritoriją, kurioje ji gali būti vykdoma). Pažymėjęs, kad Buveinių direktyva nepateikia sąvokų „planas“ ir „projektas“ apibrėžimo, Teisingumo Teismas nurodė „projekto“ apibrėžimą Poveikio aplinkai vertinimo direktyvos 1 straipsnio 2 dalyje(26) ir konstatavo, kad mechanizuota moliuskų žvejyba patenka į šios sąvokos apibrėžtį. Teisingumo Teismas nusprendė, kad „projekto“ sąvoka Poveikio aplinkai vertinimo direktyvoje yra tinkama apibrėžiant „plano“ ar „projekto“ sąvokas Buveinių direktyvos prasme, nes šiomis direktyvomis siekiama, kad veiksmai, galintys sukelti žalą aplinkai, nebūtų patvirtinti be išankstinio jų galimo poveikio įvertinimo. Todėl tokia veikla, kaip antai mechanizuota moliuskų žvejyba, patenka į „plano“ ar „projekto“ sąvoką Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalies prasme.
47. Toliau Teisingumo Teismas nusprendė, kad aplinkybė, jog minėta veikla yra periodiškai plėtojama nagrinėjamoje teritorijoje jau daugelį metų ir kad jai vykdyti kasmet turi būti išduodama terminuota licencija, kuriai išduoti reikalaujama kiekvieną kartą naujai įvertinti galimybę verstis šia veikla ir teritoriją, kurioje ji gali būti vykdoma, pati savaime nėra kliūtis kiekvieno prašymo metu šią veiklą laikyti atskiru planu ar projektu Buveinių direktyvos prasme(27).
48. Byloje dėl Airijos įsipareigojimų neįvykdymo Komisija teigė, kad Airija, priešingai Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatoms, patvirtino sausinimo darbų projektą, galintį reikšmingai paveikti Glen Lough SPA, iš anksto nepareikalavusi šio projekto tinkamo vertinimo ir netaikiusi tinkamos sprendimų priėmimo procedūros(28). Savo išvadoje šioje byloje generalinė advokatė J. Kokott priminė, kad Teisingumo Teismas sprendime Waddenvereniging ir Vogelbeschermingsvereniging(29) jau yra apibrėžęs „projekto“ sąvoką, remdamasis Poveikio aplinkai vertinimo direktyvos 1 straipsnio 2 dalies apibrėžimu. Todėl generalinė advokatė manė, kad priežiūros priemonės taip pat gali būti kišimasis į natūralią aplinką ir gamtovaizdį, ypač jeigu jos lemia paukščių apsaugai tinkamiausios buveinės pablogėjimą(30). Teisingumo Teismas patvirtino šį požiūrį(31).
49. Atsižvelgdama į šiuos sprendimus manau, kad pagrindinėje byloje nagrinėjami gilinimo darbai akivaizdžiai patenka į „plano“ ar „projekto“ sąvoką Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalies prasme. Atrodo, kad Teisingumo Teismo požiūris apibrėžiant Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalį yra „užmesti platų tinklą“(32).
50. Tačiau prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodyta, kad vietos valdžios institucijos galutinai patvirtino gilinimo operacijas dar nepasibaigus Buveinių direktyvos įgyvendinimo terminui ir ateityje joms nereikės jokio papildomo leidimo. Ar tai reiškia, kad visos Emso gilinimo operacijos (buvusios ir būsimos) turi būti laikomos vienu „planu“ ar „projektu“, kuris buvo galutinai patvirtintas dar nepasibaigus Buveinių direktyvos įgyvendinimo terminui ir kuris dėl to nepatenka į 6 straipsnio 3 dalies taikymo sritį?
51. Akivaizdu, kad Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 ir 4 dalys logiškai negali būti taikomos atgaline data. Todėl vagos gilinimo operacijoms, kurios buvo patvirtintos ir įgyvendintos dar nepasibaigus Buveinių direktyvos įgyvendinimo terminui, nebuvo galima reikalauti jokio ex ante įvertinimo(33).
52. Vis dėlto, kaip esu nurodžiusi savo išvadoje byloje Valloni e steppe pedegarganiche, mano nuomone, „(jeigu) yra ir tiek, kiek yra papildomų projektų arba to paties globalaus projekto tolesnių etapų, kurie natūraliai gali būti atskirti nuo ankstesnių etapų, jiems turėtų būti taikomi 6 straipsnio 3 dalies įsipareigojimai. Jų atžvilgiu turėtų egzistuoti galimybė (bent jau potenciali) taikyti 6 straipsnio 4 dalyje numatytas leidžiančias nukrypti nuostatas“ (34).
53. Todėl mano nuomonė būtų tokia, kad turi būti taikomas bet kokių tolesnių gilinimo ar priežiūros darbų Emso upėje ex ante įvertinimas pagal Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalį.
54. Savo išvadoje byloje Waddenvereniging ir Vogelbeschermingsvereniging generalinė advokatė J. Kokott teigė, kad norint veiksmingai pašalinti netyčinę žalą Natura 2000 teritorijoms, jei įmanoma, visoms potencialiai žalingoms priemonėms turi būti taikoma Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalyje numatyta procedūra ir kad dėl šios priežasties sąvokos „planas“ ir „projektas“ turi būti aiškinamos plačiai. Ji atsižvelgė į tai, kad moliuskų žvejyba dabartine forma vykdoma jau daugelį metų, tačiau priėjo prie išvados, kad nei „plano“, nei „projekto“ sąvoka netrukdo kiekvieną kartą reguliariais periodais atnaujinamą priemonę laikyti atskiru planu ar projektu. Reikšmingas yra generalinės advokatės J. Kokott pastebėjimas, kad būtent dėl to, jog nagrinėjamos priemonės yra kartojamos, toks sąvokų „planas“ ir „projektas“ aiškinimas nelemia neproporcingos žalos. Jei poveikis kasmet lieka toks pats, atliekant kitą vertinimą, remiantis ankstesnių metų vertinimais, galima lengvai konstatuoti, kad nereikia tikėtis reikšmingo poveikio. Jei aplinkybės pasikeičia, negalima to atmesti ir tai yra pateisinama, kad gali prireikti iš naujo atlikti išsamius vertinimus(35).
55. Toks požiūris yra logiškas.
56. Pridurčiau, kad, mano nuomone, Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalyje esančios „plano“ ar „projekto“ sąvokos turi būti savarankiškos Bendrijos sąvokos. Jos negali priklausyti nuo administracinio sprendimo, leidžiančio tam tikrą veiklą pagal nacionalinę teisę, pobūdžio, nepažeisdamos šios direktyvos tikslo. Pavyzdžiui, tarkime, kad daug metų iki pasibaigiant Buveinių direktyvos įgyvendinimo terminui valstybė narė priėmė galutinį administracinį leidimą be apribojimų medžioti vilkus(36). Tokiam bendram leidimui medžioti vilkus Buveinių direktyvos procedūra nebus netaikoma vien dėl to, kad nacionalinis administracinis sprendimas yra galutinis.
57. Komisija teigia, kad teisėtų lūkesčių ir įgytų teisių apsaugos principas draudžia procesines taisykles taikyti jau patvirtintoms situacijoms ir kad Stadt Papenburg ir Meyer‑Werft turi teisėtų lūkesčių dėl Emso upės tinkamumo laivybai. Todėl Komisija daro išvadą, kad ex ante įvertinimai pagal Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalį negali būti taikomi vagos gilinimo operacijoms, kurias apima pradinis leidimas pagal Vokietijos administracinę teisę. Ji nurodo, kad Buveinių direktyvos 6 straipsnio 2 dalis, kurioje reikalaujama, kad valstybės narės imtųsi priemonių SST išvengti natūralių buveinių blogėjimo, taip pat rūšių, kurių apsaugai buvo įsteigtos saugomos teritorijos, didelio trikdymo, užtikrina pakankamą aplinkos apsaugą.
58. Stadt Papenburg panašiai remiasi sprendimu Kühne & Heitz(37), kuriame Teisingumo Teismas konstatavo, kad (tam tikromis sąlygomis)(38) EB 10 straipsnyje numatytas bendradarbiavimo principas numato administracinės įstaigos pareigą gavus atitinkamą prašymą persvarstyti jau galutinį sprendimą tam, kad būtų atsižvelgta į tuo metu Teisingumo Teismo pateiktą šios nuostatos aiškinimą.
59. Nemanau, kad toks požiūris yra teisingas.
60. Nagrinėjamoje byloje nekyla klausimas, kad administracinė institucija, priėmusi sprendimą leisti vagos gilinimo operacijas, turėtų jį peržiūrėti. Tačiau kyla klausimas, ar Bendrijos teisės aktas, šiuo atveju – direktyva, gali pakeisti teisinę situaciją, sureguliuotą administraciniu sprendimu, priimtu pagal nacionalinę teisę dar nepasibaigus direktyvos įgyvendinimo terminui ir tebeturinčiu teisinį poveikį.
61. Kaip Teisingumo Teismas pabrėžė sprendime VEMW ir kt., teisėtų lūkesčių apsaugos principas iš tikrųjų yra vienas pagrindinių Bendrijos teisės principų, ir šiuo principu gali remtis kiekvienas ūkio subjektas, kuriam institucija suteikė pagrįstų lūkesčių(39). Vis dėlto nagrinėjamoje byloje Bendrijos institucijos nepadarė nieko, kas leistų manyti, jog teisinė situacija, galiojusi iki priimant Buveinių direktyvą, tęsis neribotą laiką.
62. Reikia pripažinti, kad Vokietijos vietos valdžios institucijos iš tiesų priėmė priemonę, leidžiančią ateityje gilinti Emso vagą. Tačiau šis sprendimas buvo priimtas 1994 m. gegužės 31 d.(40), praėjus daugiau nei dvejiems metams nuo Buveinių direktyvos priėmimo (1992 m. gegužės 21 d.), nors ir 10 dienų iki pasibaigiant direktyvos įgyvendinimo terminui (1994 m. birželio 10 d.)(41). Teisingumo Teismas yra paaiškinęs, kad jeigu atsargus ir nuovokus ūkio subjektas galėjo numatyti, kad Bendrijos akto priėmimas gali paveikti jo interesus, jis nebegali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu priėmus šį aktą. Nagrinėjamu atveju aptariamas aktas jau buvo priimtas. Be to, valstybė narė negali susaistyti Bendrijos taip, kad ši negalėtų imtis ir vykdyti politikos aplinkos srityje ir EB 2 straipsnyje numatyto uždavinio siekti aukšto lygio aplinkos apsaugos ir jos kokybės gerinimo(42).
63. Teisinio saugumo principas konkrečiai reikalauja, kad teisės aktai, privatiems asmenims sukeliantys nepalankių pasekmių, būtų aiškūs, tikslūs ir kad teisės subjektai galėtų numatytų, kaip jie bus taikomi. Vis dėlto privatus asmuo negali tikėtis, jog teisės aktai liks visiškai nepakeisti, ir gali ginčyti tik teisės aktų pakeitimo įgyvendinimo taisykles. Be to, teisinio saugumo principas nereikalauja nekeisti teisės aktų, bet reikalauja, kad teisės aktų leidėjas atsižvelgtų į ypatingas ūkio subjektų situacijas ir prireikus adaptuotų naujų teisės normų taikymą(43).
64. Be to, pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, jei nėra pereinamųjų nuostatų, naujos normos iš karto taikomos būsimoms situacijos, kuri susiklostė galiojant ankstesnei normai, pasekmėms(44), be to, teisėtų lūkesčių apsaugos principo taikymo sritis negali būti taip išplėsta, kad iš esmės neleistų taikyti naujos normos būsimoms situacijos, susiklosčiusios galiojant ankstesnei normai, pasekmėms(45).
65. Be jokios abejonės, man suprantamas Stadt Papenburg ir jo laivų statytojų teisėtas interesas, kad Emso upė būtų tinkama laivybai ir kad jų statomi laivai galėtų pasiekti jūrą. Vis dėlto svarbu pažymėti, kad Buveinių direktyva įtvirtino nuostatas, leidžiančias atsižvelgti į ypatingą tokių miestų, kaip antai Stadt Papenburg, padėtį, remiantis 6 straipsnio 4 dalies nukrypti leidžiančia nuostata(46).
66. Taigi Stadt Papenburg ir jo laivų statytojų interesai gali būti apsaugoti kitais būdais nei aiškinant Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalį pernelyg siaurai ir statant į pavojų jos aplinkosaugos tikslą.
67. Jeigu Emso vagos gilinimas apima iš esmės tokias pačias operacijas, kartkartėmis kartojamas lygiai tokiu pačiu būdu, būtų pagrįsta manyti, kad 6 straipsnio 3 dalies ex ante įvertinimas neturėtų kelti pernelyg didelių sunkumų. Tačiau jeigu konkrečiu atveju reikalingas gilinimas viršija šių pakartotinų operacijų ribas, turėtų būti atliekamas išsamesnis vertinimas(47). Jei, nepaisant poveikio teritorijai neigiamo įvertinimo, šis planas ar projektas vis dėlto privalo būti įgyvendintas(48), 6 straipsnio 4 dalis leidžia Vokietijai nepaisyti šio neigiamo ex ante įvertinimo ir leisti vagos gilinimo operacijas. Vis dėlto tokiu atveju bus reikalaujama, kad Vokietija imtųsi visų kompensacinių priemonių, būtinų bendram Natura 2000 vientisumui apsaugoti, ir apie priemones, kurių buvo imtasi, pranešti Komisijai.
68. Komisija teigia, kad turėtų būti taikoma tik 6 straipsnio 2 dalis. Vis dėlto norėčiau priminti, kad Buveinių direktyvoje 6 straipsnio 2 ir 3 dalių paskirtis yra skirtinga. Kaip Teisingumo Teismas konstatavo sprendime Waddenvereniging ir Vogelbeschermingsvereniging(49), aplinkybė, kad planas ar projektas buvo patvirtintas taikant Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalyje numatytą procedūrą, lemia tai, kad 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos bendros apsaugos normos taikymas tuo pačiu metu nėra reikalingas. Taip yra dėl to, kad plano ar projekto patvirtinimas pagal Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalį neišvengiamai reiškia, kad jis laikomas negalinčiu padaryti neigiamo poveikio nagrinėjamos teritorijos vientisumui ir todėl negalinčiu sukelti pablogėjimų ar didelių trikdymų 6 straipsnio 2 dalies prasme.
69. Vis dėlto Teisingumo Teismas pridūrė, jog „negalima paneigti, kad vėliau toks planas ar projektas, net nesant kompetentingų nacionalinių institucijų klaidų, gali sukelti tokius pablogėjimus ar trikdymus“. Tokiomis sąlygomis 6 straipsnio 2 dalies taikymas leidžia užtikrinti pagrindinį tikslą, tai yra aplinkos kokybės išsaugojimą ir apsaugą, įskaitant natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugą(50).
70. Todėl manau, kad turi būti taikomas tolesnio Emso upės vagos gilinimo ex ante įvertinimas pagal Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalį. 6 straipsnio 2 daliai teiktinas tik ribotas vaidmuo, nors tuo pačiu metu ši nuostata yra papildoma ir galiausiai svarbi.
71. Taigi mano išvada būtų tokia, kad nuolatinės upės žiočių laivakelio priežiūros priemonių, kurios buvo galutinai patvirtintos pagal nacionalinę teisę dar nepasibaigus Buveinių direktyvos įgyvendinimo terminui ir kurios yra tęsiamos teritoriją įtraukus į BST sąrašą, atžvilgiu turi būti atliekamas poveikio teritorijai vertinimas pagal direktyvos 6 straipsnio 3 arba 4 dalį.
Išvada
72. Dėl išdėstytų priežasčių manau, kad į klausimus, dėl kurių Verwaltungsgericht Oldenburg pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą, turėtų būti atsakyta taip:
– 1992 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyvos 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos 4 straipsnio 2 dalies pirmoji pastraipa neleidžia valstybei narei nesutikti su Komisijos parengtu Bendrijos svarbos teritorijų sąrašo projektu kitais nei aplinkosaugos pagrindais.
– Nuolatinės upės žiočių laivakelio priežiūros priemonių, kurios buvo galutinai patvirtintos pagal nacionalinę teisę dar nepasibaigus Direktyvos 92/43 įgyvendinimo terminui ir kurios yra tęsiamos teritoriją įtraukus į Bendrijos svarbos teritorijų sąrašą, atžvilgiu turi būti atliekamas poveikio teritorijai vertinimas pagal šios direktyvos 6 straipsnio 3 arba 4 dalį.