GENERALINIO ADVOKATO

NIILO JÄÄSKINEN IŠVADA,

pateikta 2010 m. gruodžio 9 d.(1)

Byla C‑324/09

L’Oréal SA,

Lancôme pardums et beauté & Cie,

Laboratoire Garnier & Cie,

L’Oréal (UK) Limited,

prieš

eBay International AG,

eBay Europe SARL,

eBay (UK) Limited

(High Court of Justice (England & Wales), Chancery Division (Jungtinė Karalystė) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Informacinė visuomenė – Paieškos sistema – Reklama pagal raktinius žodžius („keyword advertising“) – Elektroninės prekyvietės operatorius – Prekių ženklus atitinkantys raktiniai žodžiai – Direktyva 89/104/EEB („Prekių ženklų direktyva“) – 5 ir 7 straipsniai – Reglamentas (EB) Nr. 40/94 („Reglamentas dėl Bendrijos prekių ženklo“) – 9 ir 13 straipsniai – Elektroninės prekyvietės operatoriaus atsakomybė už internete pateiktą informaciją – Direktyva 2000/31/EB („Elektroninės komercijos direktyva“) – 14 straipsnis – Valstybių narių pareiga užtikrinti, kad teisių turėtojai galėtų prašyti taikyti draudimą tarpininkams, kurių paslaugomis naudojasi tretieji asmenys šioms teisėms pažeisti – Direktyva 2004/48/EB („Direktyva dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo“) – 11 straipsnis – Saviraiškos laisvė – Prekybos laisvė – Direktyva 76/768/EEB („Kosmetikos gaminių direktyva“)“

I –    Įžanga

1.        Pagrindinėje byloje nagrinėjamas ginčas tarp L’Oréal SA bei jos dukterinių bendrovių (toliau – L’Oréal) ir trijų eBay Inc. dukterinių bendrovių (toliau – eBay) bei tam tikrų fizinių asmenų. Jis susijęs su šių asmenų pasiūlymais pirkti prekes eBay elektroninėje prekyvietėje. Šiais pasiūlymais tariamai pažeidžiamos L’Oréal intelektinės nuosavybės teisės.

2.        eBay – atsakovė nacionaliniame teisme nagrinėjamoje byloje – eksploatuoja populiarią ir pažangią elektroninę prekyvietę internete. Ji sukūrė sistemą, kuri labai palengvina pirkimą ir pardavimą internetu fiziniams asmenims, turinčią veiksmingą paieškos sistemą, saugią mokėjimo sistemą ir reikšmingą geografinę aprėptį. eBay taip pat įdiegė atitikties įvertinimo mechanizmus, skirtus kovoti su padirbtų prekių pardavimu. Siekdama į savo interneto svetainę pritraukti naujus klientus, eBay iš mokamų nuorodų teikimo internete paslaugų tiekėjų (kaip antai Google AdWords sistema) taip pat nusipirko raktinius žodžius, atitinkančius plačiai žinomus prekių ženklus. Paieškos sistemoje įrašius pasirinktus raktinius žodžius pasirodo reklaminis skelbimas ir rėmėjų nuoroda, kuri tiesiogiai nukreipia į eBay elektroninę prekyvietę.

3.        L’Oréal – ieškovė nacionaliniame teisme nagrinėjamoje byloje – yra visame pasaulyje veikianti bendrovė, kuri siūlo labai didelę įvairovę gaminių, pažymėtų apsaugą suteikiančiais prekių ženklais, be kita ko, plačiai žinomais bei pasaulinę reputaciją turinčiais ženklais. Prekyba įvairiais suklastotais L’Oréal gaminiais eBay elektroninėje prekyvietėje yra pagrindinė priežastis, dėl kurios ji iškėlė šią bylą. L’Oréal požiūriu padėtis labiau komplikuota dar ir dėl tos aplinkybės, kad kai kurie gaminiai nėra skirti parduoti Europos ekonominėje erdvėje (toliau – EEE), tačiau galiausiai į ją patenka dėl prekybos eBay svetainėje. Kai kurie kosmetikos gaminiai parduodami ne originalioje pakuotėje. L’Oréal nuomone, nusipirkdama raktinius žodžius eBay pritraukia klientus į savo elektroninę prekyvietę, kad jie pirktų L’Oréal prekių ženklais žymimų prekių pažeidžiant šiais prekių ženklais jai suteikiamas teises. Siekdama veiksmingai sustabdyti konkrečių pardavėjų veiklą, L’Oréal norėtų, kad eBay atžvilgiu būtų priimta teismo nutartis tam, kad būtų geriau apsaugoti jos prekių ženklai.

4.        Teisingumo Teismo požiūriu šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su aktualiu teisės klausimu dėl prekių ženklu suteikiamos apsaugos taikymo naujoje elektroninės prekybos ir internete teikiamų informacinės visuomenės paslaugų aplinkoje. Teisingumo Teismo prašoma nustatyti tinkamą pusiausvyrą tarp, viena vertus, teisėtų prekių ženklo savininko interesų ir, kita vertus, įmonių bei fizinių asmenų, kurie naudojasi interneto ir elektroninės prekybos suteiktomis naujomis galimybėmis prekiauti, interesų apsaugos. Į kai kuriuos klausimus gali būti atsakyta remiantis egzistuojančia Teisingumo Teismo praktika, o dėl kitų klausimų reikės papildomo keleto Europos Sąjungos (toliau – ES) teisės aktų išaiškinimo.

5.        Didžiausių sunkumų Teisingumo Teismui sukelia tai, kad jis turi pasiekti dvejopą pusiausvyrą. Teisingumo Teismas turi ne tik pagal nacionalinio teismo prašymą išaiškinti ES teisės nuostatas esant tokiam sudėtingam kontekstui, bet tuo pat metu jis turi užtikrinti, kad pateiktas susijusių teisės aktų aiškinimas galėtų būti taikomas skirtingų parametrų situacijose. Nors nagrinėjami prekių ženklai turi gerą vardą, o gaminiai priskiriami prabangos prekėms, šiuo atveju taikytinos ES teisės nuostatos galioja visiems prekių ženklams ir visoms prekėms. Elektroninė prekyba interneto svetainėse yra pasaulinio pobūdžio ir ji turi daug ypatumų. Ir nors pateikiant atsakymus reikėtų atsižvelgti į nacionaliniame teisme nagrinėjamos bylos ypatumus, jie taip pat turėtų būti grindžiami bendru požiūriu į tai, kaip ši sistema turėtų apskritai veikti. Mano nuomone, ši byla yra daugeliu aspektų sudėtingesnė už bylą Google France ir Google(2).

6.        Nagrinėjamoje byloje Teisingumo Teismo prašoma pateikti išaiškinimą, be kita ko, dėl: i) elektroninės prekyvietės operatoriaus teisinės padėties pagal ES prekių ženklų teisės nuostatas, išdėstytas Direktyvoje 89/104 (toliau – Prekių ženklų direktyva)(3), kuris: a) iš mokamų nuorodų teikimo internete paslaugų teikėjo nusiperka prekių ženklams identiškus raktinius žodžius ir dėl to paieškos sistema tarp gautų rezultatų pateikia nuorodą, kuri nukreipia į elektroninės prekyvietės operatoriaus svetainę; ir b) šioje svetainėje kaupia savo klientų vardu pateiktus pasiūlymus pirkti suklastotus, išpakuotus ar EEE kilmės neturinčius prekių ženklais pažymėtus gaminius; ii) Direktyvos 2000/31 (toliau – Elektroninės komercijos direktyva)(4) 14 straipsnyje numatyto informacinės visuomenės paslaugų teikėjų atleidimo nuo atsakomybės apimties nustatymo; iii) Direktyvos 2004/48/EB (toliau – Direktyva dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo)(5) 11 straipsnyje nurodytos teisės prašyti taikyti draudimą tarpininkui, kurio paslaugas naudoja tretieji asmenys, apimties nustatymo; ir iv) tam tikrų Direktyvos 76/768 (toliau – Kosmetikos gaminių direktyva)(6) nuostatų.

II – Teisinis pagrindas

A –    Europos Sąjungos teisė(7)

 Direktyva 76/768

7.        Pagal Direktyvos 76/768 dėl kosmetikos gaminių 6 straipsnio 1 dalį reikalaujama, kad valstybės narės imtųsi visų reikiamų priemonių užtikrinti, kad kosmetikos gaminiais būtų galima prekiauti tik tuomet, kai ant pirminės arba antrinės pakuotės neištrinamomis, lengvai įskaitomomis ir gerai matomomis raidėmis yra pateikta šioje nuostatoje nurodyta informacija. Ši informacija, be kita ko, apima: a) Bendrijoje įsisteigusio kosmetikos gaminio gamintojo arba asmens, atsakingo už prekybą kosmetikos gaminiais, pavadinimą ar vardą, pavardę bei adresą ar registruotą buveinę; b) nominalų turinį pakavimo metu; c) minimalaus tinkamumo termino datą; d) konkrečius nurodymus dėl atsargumo priemonių, kurių reikės laikytis naudojant; e) gamybos serijinį numerį ar prekių identifikavimo nuorodą; f) gaminio funkciją, nebent tai aišku pagal pateiktą gaminį; ir g) ingredientų sąrašą.

 Direktyva 89/104(8)

8.        Direktyvos 89/104 dėl prekių ženklų 5 straipsnyje „Prekių ženklo suteikiamos teisės“ nustatyta:

„1.      Įregistruotas prekių ženklas suteikia savininkui išimtines teises į jį. Savininkas turi teisę uždrausti trečiosioms šalims be jo sutikimo vartoti prekybos veikloje:

a)      bet kokį žymenį, tapatų prekių ženklui, kuriuo žymimos prekės arba paslaugos yra tapačios toms prekėms arba paslaugoms, kurioms prekių ženklas yra įregistruotas;

<...>

3.      Vadovaujantis 1 ir 2 dalių nuostatomis, galima, inter alia, uždrausti:

<...>

b)      siūlyti prekes, išleisti jas į rinką arba tuo tikslu sandėliuoti tokiu žymeniu paženklintas prekes arba siūlyti ar teikti juo paženklintas paslaugas;

c)      importuoti ar eksportuoti tokiu žymeniu paženklintas prekes;

d)      vartoti tokį žymenį komercinės veiklos dokumentuose arba reklamoje.

<…>.“

9.        Direktyvos 89/104 6 straipsnio „Prekių ženklo suteikiamų teisių apribojimas“ 1 dalyje nurodyta:

„1.      Prekių ženklas nesuteikia jo savininkui teisės uždrausti trečiajai šaliai prekybos veikloje vartoti:

<...>

b)      požymius, susijusius [nuorodas, susijusias] su prekių ar teikiamų paslaugų rūšimi, kokybe, kiekiu, paskirtimi, verte, geografine kilme, prekių pagaminimo ar paslaugų suteikimo laiku arba kitomis prekių ir paslaugų charakteristikomis;

c)      prekių ženklą, kai būtina nurodyti prekių ar paslaugų, pavyzdžiui, priedų ar atsarginių dalių, paskirtį,

su sąlyga, kad toks vartojimas neprieštarauja sąžiningai praktikai pramoninėje ir komercinėje veikloje.“

10.      Direktyvos 89/104 7 straipsnyje „Prekių ženklo suteikiamų teisių išnaudojimas“ numatyta:

„1.      Prekių ženklas nesuteikia savininkui teisės uždrausti juo ženklinti savo paties arba su jo sutikimu į [Europos ekonominės erdvės] rinką išleistas ir tuo prekių ženklu pažymėtas prekes.

2.      1 dalies nuostatos netaikomos, jeigu savininkas turi teisėtas priežastis nesutikti su tolesniu prekių naudojimu komercinėje veikloje, ypač jei po išleidimo į rinką pasikeitė ar pablogėjo prekių kokybė.“

 Direktyva 2000/31

11.      Direktyvos 2000/31 dėl elektroninės prekybos 9 konstatuojamoji dalis išdėstyta taip:

„Daugeliu atvejų specifinių nuostatų dėl informacinės visuomenės paslaugų laisvo judėjimo gali būti Bendrijos teisėje, reglamentuojančioje bendresnius principus [laisvas informacinės visuomenės paslaugų judėjimas gali Bendrijos teisėje konkrečiai atspindėti bendresnį principą], būtent saviraiškos laisvę, numatytą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, kurią ratifikavo visos valstybės narės, 10 straipsnio 1 dalyje; dėl šios priežasties informacinės visuomenės paslaugų teikimą reglamentuojančiose direktyvose privalu užtikrinti, kad, atsižvelgiant į tą straipsnį, šia veikla būtų galima laisvai verstis ir jai būtų taikomi tik to straipsnio 2 dalyje ir Sutarties 46 straipsnio 1 dalyje nustatyti apribojimai; ši direktyva nėra skirta paveikti nacionalines pagrindines taisykles ir principus, susijusius su saviraiškos laisve.“

12.      Direktyvos 2000/31 42, 43 ir 45–48 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

„42)      Šioje direktyvoje nustatytos atsakomybės išimtys taikomos tik tada, kai informacinės visuomenės paslaugų teikėjo veikla apsiriboja eksploatavimo techniniu procesu ir prieigos prie ryšių tinklo, kuriuo perduodama arba kuriame laikinai saugoma trečiųjų šalių suteikta informacija, suteikimu tik tam, kad perdavimas būtų efektyvesnis; ši veikla yra tik techninio, automatinio ir pasyvaus pobūdžio, o tai reiškia, kad informacinės visuomenės paslaugų teikėjas neturi žinių apie perduodamą arba saugomą informaciją ir negali jos kontroliuoti.

43)      Paslaugos teikėjas gali pasinaudoti numatytomis „paprasto perdavimo kanalo“ ir „spartinimo“ išimtimis, kai jis niekaip neprisideda prie perduodamos informacijos; tam reikalinga sąlyga, be kita ko, kad paslaugos teikėjas perduodamos informacijos nekeistų; šis reikalavimas netaikomas techninio pobūdžio manipuliacijoms, kurios vyksta perdavimo metu, kadangi jos nekeičia perduodamosios informacijos vientisumo ir turinio.

<...>

45)      Tarpinių paslaugų teikėjų atsakomybės apribojimai, nustatyti šioje direktyvoje, neturi įtakos galimybei taikyti įvairius draudimus; tokie draudimai konkrečiai gali būti teismų arba administracinių institucijų priimti sprendimai, kuriais reikalaujama nutraukti bet kokius pažeidimus arba užkirsti jiems kelią, įskaitant neteisėtos informacijos panaikinimą arba galimybės ją pasiekti atėmimą.

46)      Norėdamas pasinaudoti atsakomybės apribojimu, informacinės visuomenės paslaugos, kurią sudaro informacijos saugojimas, teikėjas, gavęs faktinių žinių arba sužinojęs apie neteisėtą veiklą, privalo nedelsdamas imtis priemonių panaikinti tą informaciją arba atimti galimybę ja naudotis; informacija turi būti panaikinta arba galimybė ja naudotis turi būti atimta vadovaujantis saviraiškos laisvės principu ir šiam tikslui nacionaliniu lygiu nustatyta tvarka; ši direktyva valstybėms narėms palieka teisę nustatyti specifinius reikalavimus, kuriuos reikia nedelsiant patenkinti prieš panaikinant informaciją arba atimant galimybę ją pasiekti.

47)      Valstybėms narėms draudžiama paslaugų teikėjams nustatyti priežiūros prievolę tik bendro pobūdžio prievolių atžvilgiu; tai netaikoma priežiūros prievolėms konkrečiu atveju ir ypač neturi įtakos nacionalinės valdžios institucijų sprendimams, išleistiems vadovaujantis nacionaliniais įstatymais.

48)      Ši direktyva iš valstybių narių neatima galimybės reikalauti, kad paslaugų teikėjai, internete pateikiantys paslaugos gavėjų perduotą informaciją, laikytųsi įsipareigojimų, kurių galima pagrįstai tikėtis ir kurie nurodyti nacionalinėje teisėje, su informacija elgtis rūpestingai, tam, kad būtų atskleista tam tikrų rūšių neteisėta veikla ir užkirstas jai kelias.“

13.      Direktyvos 2000/31 2 straipsnio a punkte „informacinės visuomenės paslaugos“ apibrėžiamos darant nuorodą į 1998 m. birželio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 98/34/EB, nustatančios informacijos apie techninius standartus ir reglamentus teikimo tvarką(9), 1 straipsnio 2 dalį kaip bet kuri „paprastai už atlyginimą per atstumą, elektroninėmis priemonėmis ir asmenišku paslaugų gavėjo prašymu teikiama paslauga“.

14.      Direktyvos 2000/31 II skyriuje yra 4 skirsnis „Tarpinių paslaugų teikėjų atsakomybė“, kuris apima 12–15 straipsnius(10).

15.      Direktyvos 2000/31 14 straipsnyje „Informacijos pateikimas internete“ numatyta:

„1.      Kai teikiama informacinės visuomenės paslauga, kurią sudaro paslaugos gavėjo pateiktos informacijos perdavimas ryšio tinklu [saugojimas], valstybės narės užtikrina, kad paslaugų teikėjas nebūtų atsakingas už informaciją, kurią saugo paslaugos gavėjo prašymu, tik tada, jei:

a)      teikėjas neturi faktinių žinių apie neteisėtą veiklą arba informaciją ir reikalavimų atlyginti žalą atžvilgiu nežino apie faktus ar aplinkybes, rodančias, kad verčiamasi neteisėta veikla arba teikiama neteisėta informacija; arba

b)      teikėjas, gavęs tokių žinių arba apie tai sužinojęs, nedelsdamas panaikina šią informaciją arba atima galimybę ją pasiekti.

2.      Šio straipsnio 1 dalis netaikoma, kai paslaugos gavėjas veikia pagal teikėjo įgaliojimus arba jo kontroliuojamas.

3.      Šis straipsnis neturi įtakos teismo arba administracinės institucijos galimybei vadovaujantis valstybių narių teisinėmis sistemomis reikalauti, kad paslaugų teikėjas nutrauktų pažeidimą arba užkirstų jam kelią, jis taip pat neturi įtakos valstybių narių galimybei nustatyti procedūras, reglamentuojančias informacijos panaikinimą arba galimybės ją pasiekti atėmimą.“

16.      Direktyvos 2000/31 15 straipsnyje „Bendros stebėjimo prievolės nebuvimas“ numatyta:

„1.      Valstybės narės nenustato teikėjams nei bendros prievolės teikiant 12, 13 ir 14 straipsnių reglamentuojamas paslaugas stebėti informaciją, kurią jie perduoda arba saugo, nei bendros prievolės aktyviai domėtis faktais arba aplinkybėmis, rodančiomis nelegalią veiklą.

2.      Valstybės narės gali nustatyti prievoles informacinės visuomenės paslaugų teikėjams nedelsiant informuoti kompetentingas viešąsias institucijas apie įtariamą nelegalią veiklą arba informaciją, kurią pateikia jų paslaugų gavėjai, arba prievolę pateikti kompetentingoms institucijoms, gavus jų prašymą, informaciją, leidžiančią nustatyti jų paslaugos gavėjų, su kuriais jie sudarę informacijos saugojimo sutartis, tapatybę.“

 Direktyva 2004/48

17.      Direktyvos 2004/48 dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo 23 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„Nepažeidžiant jokių kitų egzistuojančių priemonių, procedūrų ir gynimo būdų, teisių turėtojams turėtų būti suteikta galimybė prašyti teismą uždrausti tarpininkui teikti paslaugas tretiesiems asmenims, kurie šiomis paslaugomis naudojasi pažeisdami teisių turėtojo pramoninės nuosavybės teises. Tokio draudimo sąlygas ir procedūras turėtų nustatyti valstybių narių nacionaliniai teisės aktai. Autorių teisių ir gretutinių teisių pažeidimų srityje visapusiškas suderinimas jau yra numatytas [2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos] Direktyvoje 2001/29/EB [dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo (OL L 167, 2001, p. 10; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 230 ir klaidų ištaisymas OL L 314, 2008 11 25, p. 16)]. Todėl ši direktyva nepažeidžia Direktyvos 2001/29/EB 8 straipsnio 3 dalies nuostatų.“

18.      Direktyvos 2004/48 3 straipsnyje „Bendrasis įsipareigojimas“ numatyta:

„1.      Valstybės narės numato priemones, procedūras ir gynybos būdus, būtinus užtikrinti intelektinės nuosavybės teisių, kurioms taikoma ši direktyva, vykdymą. Tos priemonės, procedūros ir gynybos būdai turi būti sąžiningi, teisingi, neturi būti komplikuoti ar brangūs, ar sukelti nepagrįstą vėlavimą ar delsimą.

2.      Tos priemonės, procedūros ir gynybos būdai taip pat turi būti veiksmingi, proporcingi ir atgrasantys; jie turi būti taikomi tokiu būdu, kad nebūtų sukuriamos kliūtys teisėtai prekybai, ir numatytų apsaugos priemones nuo piktnaudžiavimo jomis.“

19.      Direktyvos 2004/48 II skyriuje „Priemonės, procedūros ir gynybos būdai“ yra 4 skirsnis „Laikinosios ir prevencinės priemonės“, kurį sudaro 9 straipsnis, turintis tokį patį pavadinimą. Be to, šiame skyriuje yra 5 skirsnis „Priemonės pagal sprendimą dėl bylos esmės“, kuris apima 10 straipsnį „Atkuriamosios priemonės“, 11 straipsnį „Draudimai“ ir 12 straipsnį „Alternatyvios priemonės“.

20.      Direktyvos 2004/48 11 straipsnyje nurodyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad priimdamos teismo sprendimą dėl intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo teismo institucijos galėtų pažeidėjui taikyti draudimą tęsti pažeidimą. Jei tai yra numatyta nacionalinėje teisėje, už tokio draudimo nesilaikymą, jeigu reikalinga, skiriama pakartotinė nuobauda, siekiant priversti jo laikytis. Valstybės narės taip pat užtikrina, kad teisių turėtojai galėtų prašyti taikyti tokį draudimą, nepažeidžiant Direktyvos 2001/29/EB 8 straipsnio 3 dalies, tarpininkams, kurių paslaugas naudoja trečioji šalis, pažeisdama intelektinės nuosavybės teises.“(11)

III – Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

 L’Oréal

21.      L’Oréal gamina ir prekiauja kvepalais, kosmetika bei plaukų priežiūros gaminiais. Šiai bendrovei priklauso keletas nacionalinių prekių ženklų Jungtinėje Karalystėje, ji taip pat yra Bendrijos prekių ženklų savininkė. Vienas iš šių Bendrijos prekių ženklų yra vaizdinis ženklas, apimantis žodžius „Amor Amor“, o kiti su pagrindine byla susiję prekių ženklai yra žodiniai prekių ženklai arba truputį stilizuoti žodiniai prekių ženklai. Neginčijama, kad visi su byla susiję prekių ženklai turi labai gerą vardą Jungtinėje Karalystėje(12).

22.      L’Oréal eksploatuoja uždarą atrankinio platinimo tinklą. Taigi platinimas kontroliuojamas sudarant sutartis, pagal kurias patvirtintiems platintojams neleidžiama tiekti gaminių nepatvirtintiems platintojams.

 eBay

23.      eBay valdo elektroninę prekyvietę, kurioje pateikiami asmenų, eBay susikūrusių pardavėjo sąskaitą, siūlymai pirkti prekes, o pirkėjai teikia pasiūlymus dėl šių asmenų siūlomų gaminių. Atsižvelgiant į prašyme priimti prejudicinį sprendimą esančią apibendrintą informaciją, vidutiniškai tinklalapyje www.ebay.co.uk yra 16 mln. pasiūlymų pirkti.

24.      Pardavėjai ir pirkėjai turi užsiregistruoti kaip naudotojai, susikurti naudotojo atpažinimo kodą(13) ir sutikti su eBay naudotojo sutartimi. Ši sutartis pažeidžiama, jei parduodamos padirbtos prekės ar pažeidžiami prekių ženklai. Pagal naudotojo sutartį taip pat reikalaujama laikytis eBay veiklos taisyklių. Visi pardavėjai iš Jungtinės Karalystės turi įsipareigoti priimti mokėjimus, atliekamus naudojantis PayPal – saugiu mokėjimų mechanizmu, kurį aptarnauja pagal Liuksemburgo teisę įsteigta finansų įstaiga PayPal (Europe) Sàrl&Cie, šiuo metu esanti eBay Inc. dukterinė įmonė. eBay atskaito tam tikrą procentinę dalį nuo jos elektroninėje prekyvietėje atliekamų sandorių vertės.

25.      Prekė eBay siūloma nurodytą laikotarpį (įprastai 1, 3, 5, 7 ar 10 dienų), per kurį eBay naudotojai teikia pasiūlymus dėl parduodamos prekės. Pasiūlymai priimami didėjančia tvarka ir pasibaigus pardavimo laikotarpiui prekė parduodama didžiausią kainą pasiūliusiam pirkėjui. Be to, naudodamiesi vadinamojo „automatinio pasiūlymo teikimo“ („proxy bidding“) paslauga potencialūs pirkėjai gali nustatyti didžiausią kainą, kurią jie pasirengę sumokėti, ir paskui pavesti eBay automatiškai teikti didėjančius pasiūlymus iki šios ribos.

26.      eBay taip pat leidžiama parduoti prekes be aukciono, t. y. už nustatytą kainą („pirk dabar“ sistema). Be to, pardavėjai svetainėje gali susikurti „internetines parduotuves“, kuriose pateikiamas visų šio pardavėjo tuo momentu parduodamų prekių sąrašas ir kurios veikia kaip virtualios parduotuvės eBay svetainėje. Sėkmingiausiems pardavėjams eBay suteikia „PowerSeller“ statusą, jeigu jie pasiekia puikius pardavimo rezultatus, juos išlaiko ir laikosi eBay veiklos taisyklių. Atsižvelgiant į pardavėjo pardavimo apimtis, „PowerSeller“ statusas gali būti penkių lygių, nuo bronzinio iki titaninio.

27.      eBay teikia pardavėjams visišką pagalbą skirstant jų teikiamas parduoti prekes į kategorijas ir jas aprašant, kuriant savo internetines parduotuves ir skatinant bei didinant pardavimą. Taigi eBay organizuoja pardavimą, vykdo aukcioną (be kita ko, teikdamas automatinius pasiūlymus), siūlo stebėjimo paslaugą, kuri skirta informuoti dalyvius apie juos dominančias prekes, taip pat skatina pirkti prekes ir jas reklamuoja trečiųjų asmenų tinklalapiuose.

28.      L’Oréal ir eBay neginčija, kad eBay veikia ne kaip prekių pardavėjų atstovė ir kad ji bet kuriuo atveju nedisponuoja prekėmis.

29.      Taip pat neginčijama, kad eBay naudoja daugybę kompiuterinės įrangos filtrų peržiūrėti skelbimus siekiant nustatyti galimus jos taisyklių pažeidimus. Kai kuris nors kompiuterinės įrangos filtras pažymi pasiūlymą pirkti prekę kaip galbūt pažeidžiantį taisykles, jį peržiūri eBay klientų aptarnavimo atstovas. Dėl tokio filtravimo ar skundų kiekvieną mėnesį pašalinami dešimtys tūkstančių pasiūlymų pirkti prekes.

30.      eBay taip pat naudoja VeRO („Verified Rights Owner“; patikrintas teisių turėtojas) programą, pagrįstą pranešimų ir pašalinimo sistema, kuria siekiama padėti intelektinės nuosavybės teisių turėtojams iš svetainės pašalinti pasiūlymus pirkti prekes, kuriuose nustatyta pažeidimų. Norėdami dalyvauti VeRO programoje, teisių turėtojai turi užpildyti ir pateikti formą dėl tų pasiūlymų pirkti, kurie, jų manymu, pažeidžia jų teises. Jie turi nurodyti kiekvieną pasiūlymą pirkti, dėl kurio skundžiamasi, įrašydami prekės numerį ir kiekvieną kartą turi įvardyti priežastį, dėl kurios prieštarauja pasiūlymui pirkti, pasirinkdami „priežasties kodą“. Įvairūs pažeidimai identifikuojami naudojant 16 priežasčių kodų. Kai pasiūlymas pirkti prekę pašalinamas iš svetainės, eBay grąžina visas pardavėjo sumokėtas sumas. Pagal prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateiktą informaciją daugiau kaip 18 000 teisių turėtojų dalyvauja VeRO programoje. L’Oréal atsisakė dalyvauti šioje programoje, tvirtindama, kad ji netinkama.

31.      Kai eBay Europe gauna VeRO pranešimą, klientų aptarnavimo atstovas jį patikrina. Jei šis atstovas nustato, kad pasiūlymas pirkti prekes, dėl kurio buvo gautas skundas, pažeidžia skundą parašiusio asmens teises, jis pašalina šį pasiūlymą iš svetainės neatlikęs išsamesnio tyrimo. Prireikus atstovas gali konsultuotis su jo darbuotojų grupės specialistu. Jei, specialisto nuomone, to reikia, konsultuojamasi su įmonės teisininku. 2007 m. maždaug 90 % pasiūlymų pirkti prekes, apie kuriuos buvo pranešta per VeRO programą, buvo pašalinta iš svetainės per 6–12 valandų laikotarpį, o 98 % tokių pasiūlymų pašalinta per 24 valandas.

32.      Nacionaliniame teisme eBay pabrėžė, kad jai sunku nuspręsti dėl teisių turėtojų išdėstytų tvirtinimų dėl pažeidimo. Ji daro prielaidą, kad tokie tvirtinimai pagrįsti, nebent aiškiai matyti, kad jie yra nepagrįsti.

33.      Be to, eBay taiko įvairias sankcijas pardavėjams, kurie pažeidžia jos sąlygas, kaip antai pasiūlymo pirkti prekes pašalinimas, laikinas ar nuolatinis pardavėjo pašalinimas. Visame pasaulyje eBay pašalina apie 2 mln. naudotojų kiekvienais metais, be kita ko, 50 000 iš jų pagal VeRO programą. Griežtesnė patikra taikoma pardavėjams, parduodantiems prekes, pažymėtas daugiau kaip 500 prekių ženklų, kuriuos eBay priskiria prie „didelės rizikos prekių ženklų“ kategorijos.

 Ginčas

34.      2007 m. gegužės 22 d. L’Oréal nusiuntė eBay laišką, kuriame oficialiai informavo apie savo susirūpinimą dėl plačiai paplitusio pažeidžiančių prekių pardavimo eBay Europos interneto svetainėse ir paprašė imtis priemonių šiuo klausimu. Kadangi L’Oréal netenkino eBay atsakymas, ji pareiškė keletą ieškinių, įskaitant ieškinį High Court of Justice (England & Wales), Chancery Division (toliau – High Court). Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad tariami pažeidimai buvo padaryti nuo 2006 m. lapkričio mėn. iki 2008 m. balandžio mėnesio ir kad eBay veikla per šį nagrinėjamai bylai reikšmingą laikotarpį pasikeitė.

35.      Konkrečiai kalbant, reikia nurodyti, kad pateikdama ieškinį High Court L’Oréal siekia, kad tam tikri asmenys, kaip antai eBay internetinės prekyvietės naudotojai, būtų pripažinti pažeidę vieną ar daugiau jos prekių ženklų, nes naudojo jiems tapačius žymenis prekėms, tapačioms toms, kurioms įregistruoti šie prekių ženklai.

36.      L’Oréal ieškinyje tvirtina, kad eBay yra solidariai atsakinga už šiuos pažeidimus. Ji taip pat tvirtina, kad eBay tenka pagrindinė atsakomybė už nuorodos funkciją atliekančių prekių ženklų naudojimą savo interneto svetainėje ir trečiųjų asmenų paieškos sistemų pateikiamose rėmėjų nuorodose, kai toks naudojimas susijęs su pažeidžiančiomis prekėmis(14). Ši reklaminė nuoroda ir prie jos pateikiamas trumpas komercinis pranešimas sudaro skelbimą (toliau – skelbimas)(15). Kalbant apie rėmėjų nuorodas, akivaizdu, kad eBay įsigijo raktinius žodžius, atitinkančius nuorodos funkciją atliekančius prekių ženklus, siekdama, kad tokiose paieškos sistemose, kaip antai Google, MSN ir Yahoo, pasirodytų nuorodos į jos svetainę.

37.      Taigi 2007 m. kovo 27 d. interneto naudotojui atliekant paiešką pagal žodžius „shu uemura“, Google paieškos sistemoje kaip rėmėjų nuoroda pasirodydavo toks eBay skelbimas:

„Shu Uemura

Great deals on Shu uemura

Shop on eBay and Save!

www.ebay.co.uk“

38.      Spragtelėjus šią reklaminę nuorodą buvo nukreipiama į eBay svetainės tinklalapį, kuriame buvo pateikiami „shu uemura“ paieškos „visose kategorijose“ rezultatai nurodant, kad „rasti 96 gaminiai, atitinkantys shu uemura“.

39.      L’Oréal tvirtino, kad dauguma šių daiktų buvo pažeidžiančios prekės(16), nes buvo aiškiai nurodyta, kad jos yra „iš Honkongo“ ar (vienu atveju) „iš JAV“.

40.      Taigi esminis eBay atžvilgiu pareikštas kaltinimas yra toks, kad naudodama L’Oréal prekių ženklus eBay nukreipia savo naudotojus į pažeidžiančias prekes. Be to, atsižvelgiant į jos aktyvų dalyvavimą ikiprekybinėje veikloje, kuri susijusi su prekių pateikimu parduoti ir pardavimo skatinimu jos svetainėse, taip pat prekyboje ir po prekybos vykstančiuose procesuose, eBay yra glaudžiai susijusi su konkrečių pardavėjų padarytais pažeidimais.

41.      Be to, L’Oréal teigia, kad eBay atžvilgiu turi būti taikomas draudimas pagal Direktyvos 2004/48 11 straipsnį, net jeigu eBay pati nėra atsakinga už prekių ženklo pažeidimą.

42.      Šiuo metu nebenagrinėjamas nė vienas L’Oréal prieš konkrečius pardavėjus pareikštas ieškinys: ginčas nacionaliniame teisme šiandien vyksta tik tarp L’Oreál ir eBay(17).

43.      2009 m. gegužės 22 d. sprendimu High Court nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą (toliau – 2009 m. gegužės 22 d. sprendimas). Nutartį dėl kreipimosi High Court priėmė 2009 m. liepos 16 d. (toliau – 2009 m. liepos 16 d. nutartis).

44.      High Court teigimu, eBay galėtų imtis daugiau priemonių, kad sumažintų padirbtų prekių pardavinėjimą svetainėje(18). Vis dėlto High Court pabrėžia, jog tai, kad eBay galėtų imtis daugiau priemonių, nereiškia, kad ji privalo tai daryti.

 Prejudiciniai klausimai

45.      2009 m. liepos 16 d. nutartimi High Court pateikė šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar kvepalų ir kosmetikos gaminių mėginiai (t. y. gaminių pavyzdžiai, skirti pristatyti gaminius vartotojams mažmeninės prekybos vietose) ir flakonai (t. y. pirminė pakuotė, iš kurios galima vartotojams perpilti nedidelį kiekį kvepalų kaip nemokamą mėginį), kurie nėra skirti parduoti vartotojams (ir dažnai žymimi „not for sale“ (neparduodama) ar „not for individual sale“ (atskirai neparduodama)), nemokamai tiekiami prekių ženklo savininko patvirtintiems platintojams, laikomi „į rinką išleistomis“ prekėmis pagal [Direktyvos 89/104] 7 straipsnio 1 dalį ir [Reglamento Nr. 40/94] 13 straipsnio 1 dalį?

2.      Ar kvepalų ir kosmetikos prekių išėmimas iš dėžučių (ar kitos išorinės pakuotės) be prekių ženklo savininko leidimo yra „teisėta priežastis“, dėl kurios prekių ženklo savininkas gali uždrausti toliau prekiauti išpakuotais gaminiais pagal [Direktyvos 89/104] 7 straipsnio 2 dalį ir [Reglamento Nr. 40/94] 13 straipsnio 2 dalį?

3.      Ar atsakymas į antrąjį klausimą būtų kitoks, jeigu:

a)      išėmus iš dėžučių (ar kitos išorinės pakuotės) ant išpakuotų gaminių nebūtų informacijos, kaip reikalaujama [Direktyvos 76/768] 6 straipsnio 1 dalyje, o visų pirma – nebūtų pateikiamas ingredientų sąrašas ar nurodyta galiojimo data?

b)      pasiūlymas pirkti išpakuotus gaminius ar jų pardavimas, nesant tokios informacijos, būtų baudžiamasis nusižengimas pagal Bendrijos valstybių narių, kuriose tretieji asmenys teikė juos parduoti ar pardavė, įstatymus?

4.      Ar atsakymas į antrąjį klausimą būtų kitoks, jeigu tolesnė prekyba darytų ar galėtų daryti žalą prekių įvaizdžiui ir menkintų prekių ženklo reputaciją? Jeigu taip, ar tokia žala yra preziumuojama, ar vis dėlto prekių ženklo savininkas turi ją įrodyti?

5.      Ar žymens pateikimas rėmėjų nuorodoje yra žymens „naudojimas“ pagal [Direktyvos 89/104] 5 straipsnio 1 dalies a punktą ir [Reglamento Nr. 40/94] 9 straipsnio 1 dalies a punktą, kai ūkio subjektas, valdantis elektroninę prekyvietę, iš paieškos sistemos operatoriaus įsigyja teises kaip raktinį žodį naudoti registruotam prekių ženklui tapatų žymenį ir todėl šį žymenį paieškos sistema vartotojui pateikia rėmėjų nuorodoje į elektroninės prekyvietės operatoriaus svetainę?

6.      Kai spragtelėjus 5 klausime nurodytą rėmėjų nuorodą vartotojas nukreipiamas tiesiai į prekių, tapačių toms, kurioms registruotas prekių ženklas, ir žymimų žymeniu, kurį į svetainę pateikia kitos šalys, reklamą ar siūlymus pirkti, kurių dalis pažeidžia prekių ženklą, o dalis – ne, nelygu atitinkamų prekių statusas, ar tai reiškia, kad elektroninės prekyvietės operatorius naudoja žymenį pažeidžiančioms prekėms žymėti pagal [Direktyvos 89/104] 5 straipsnio 1 dalies a punktą ir [Reglamento Nr. 40/94] 9 straipsnio 1 dalies a punktą?

7.      Ar tam, kad toks naudojimas, kai tarp prekių, reklamuojamų ir siūlomų pirkti tokioje, kaip antai 6 klausime nurodytoje, svetainėje, yra ir tos, kurias į EEE rinką pateikė ne prekių ženklo savininkas arba tai padaryta be jo sutikimo, patektų į [Direktyvos 89/104] 5 straipsnio 1 dalies a punkto ir [Reglamento Nr. 40/94] 9 straipsnio 1 dalies a punkto taikymo sritį ir nepatektų į [Direktyvos 89/104] 7 straipsnio 1 dalies ir [Reglamento Nr. 40/94] 13 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, užtenka, kad reklama ar pasiūlymas pirkti būtų skirti vartotojams toje teritorijoje, kur prekių ženklas registruotas, ar vis dėlto prekių ženklo savininkas turi įrodyti, kad reklama ar pasiūlymas pirkti neišvengiamai reiškia, kad nagrinėjamos prekės bus pateiktos į tos teritorijos, kur prekių ženklas registruotas, rinką?

8.      Ar atsakymai į 5–7 klausimus būtų kitokie, jei žymens naudojimas, kurį ginčija prekių ženklo savininkas, būtų žymens pateikimas elektroninės prekyvietės operatoriaus interneto svetainėje, o ne rėmėjų nuorodoje?

9.      Jeigu tam, kad žymens naudojimas patektų į [Direktyvos 89/104] 5 straipsnio 1 dalies a punkto ir [Reglamento Nr. 40/94] 9 straipsnio 1 dalies a punkto taikymo sritį, bet nepatektų į [Direktyvos 89/104] 7 straipsnio 1 dalies ir [Reglamento Nr. 40/94] 13 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, pakanka, kad reklama ar pasiūlymas pirkti būtų skirti vartotojams toje teritorijoje, kur prekių ženklas registruotas:

a)      ar toks naudojimas yra „paslaugos gavėjo pateiktos informacijos perdavimas ryšio tinklu“ arba apima tokį perdavimą [Direktyvos 2000/31] 14 straipsnio 1 dalyje pavartota prasme?

b)      jeigu naudojimas nėra vien veikla, patenkanti į [Direktyvos 2000/31] 14 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, bet apima tokią veiklą, ar elektroninės prekyvietės operatorius atleidžiamas nuo atsakomybės tiek, kiek žymens naudojimas yra minėta veikla, o jeigu taip, – ar galima nurodyti atlyginti nuostolius ar priteisti kitą finansinę kompensaciją dėl tokio naudojimo, už kurį operatorius nėra atleistas nuo atsakomybės?

c)      kai elektroninės prekyvietės operatorius žino, kad prekės buvo reklamuojamos, siūlomos pirkti arba parduotos jo svetainėje pažeidžiant registruotus prekių ženklus, ir panašu, kad šie registruoti prekių ženklai gali būti ir toliau pažeidžiami reklamuojant, tiems patiems ar kitiems svetainės naudotojams siūlant pirkti ar parduodant tokias ar panašias prekes, ar tai yra „faktinės žinios“ arba „sužinojimas“ pagal [Direktyvos 2000/31] 14 straipsnio 1 dalį?

10.      Kai tokio tarpininko, kaip antai svetainės operatorius, paslaugomis trečiasis asmuo pasinaudojo registruotam prekių ženklui pažeisti, ar [Direktyvos 2004/48/EB] 11 straipsniu reikalaujama, kad valstybės narės užtikrintų, jog prekių ženklo savininkas galėtų prašyti tarpininkui taikyti draudimą, siekiant užkirsti kelią kitiems minėto prekių ženklo pažeidimams, o ne tik tęsti šį konkretų pažeidimą, ir jeigu taip, – kokia yra nustatytino draudimo apimtis?“

IV – Pirminės pastabos

A –    Aktualūs politikos klausimai

46.      Priminsiu, kad naujausioje Teisingumo Teismo praktikoje(19) buvo sustiprinta prekių ženklų, ypač turinčių gerą vardą, apsauga, ir buvo atsižvelgta ne tik į esminę prekių ženklo funkciją nurodyti vartotojams prekių ar paslaugų komercinę kilmę, bet taip pat į kitas prekių ženklų funkcijas, kaip antai funkciją garantuoti šių prekių ar paslaugų kokybę arba investavimo ar reklamos funkcijas(20). Šios kitos funkcijos yra reikšmingos šiuolaikiniame versle, kur prekių ženklai dažnai įgyja savarankišką ekonominę vertę kaip ženklai, skirti perduoti daugiau informacijos nei vien apie prekių ir paslaugų kilmę. Mano nuomone, į šiuos pokyčius buvo atsižvelgta siekiant, kad ES prekių ženklų teisė galėtų atlikti naudingą funkciją.

47.      Vis dėlto nereikėtų pamiršti, kad nors prekių ženklas, priešingai nei autorinės teisės ar patentas(21), suteikia tik santykinę apsaugą, ši apsauga suteikiama neribotam laikotarpiui, t. y. tol, kol prekių ženklas naudojamas ir atnaujinama jo registracija. Prekių ženklo apsauga taikoma tik žymens kaip prekių ženklo naudojimui prekybos veikloje ir apima tik tokį jo naudojimą, kuris yra reikšmingas įvairioms prekių ženklo funkcijoms. Taip pat paminėtina, kad įprastai ši apsauga taikoma tik identiškoms ar panašioms prekėms, nebent prekių ženklas turi gerą vardą. Be to, tokiai apsaugai taikomi teisėje įtvirtinti apribojimai, ji pasibaigia, jei prekių ženklo savininkas realizuoja ekonominę prekių ženklo vertę tokių prekių atžvilgiu, ir ji taip pat yra apribota tam tikra teritorija.

48.      Minėtieji suvaržymai ir apribojimai yra būtini užtikrinant prekybos laisvę ir konkurenciją(22), nes tam reikia, kad ūkio subjektai galėtų pasinaudoti skiriamaisiais žymenimis ir kalbine išraiška siekdami ženklinti savo prekes ir paslaugas, kad prekių ženklo savininkai negalėtų uždrausti teisėtai naudoti saugomų žymenų komerciniais ar nekomerciniais tikslais ir kad saviraiškos laisvė nebūtų nepateisinamai apribojama(23).

49.      Nereikėtų pamiršti, kad naudotojų į eBay, prekyvietę patalpinti skelbimai yra informacijos perdavimas, saugomas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 11 straipsnyje ir Europos žmogaus teisių konvencijos 10 straipsnyje numatytų pagrindinių teisių į saviraiškos ir informacijos laisvę(24).

50.      Tokios elektroninės prekyvietės, kaip antai eBay, atvėrė neregėtas galimybes tiek ūkio subjektams, tiek privatiems asmenims tarpusavyje tiesiogiai prekiauti sumažinant riziką dėl pristatymo ir mokėjimų. Pagrindinė byla ir panašūs procesai valstybių narių bei trečiųjų šalių teismuose atskleidžia, kad šiomis galimybėmis gali būti piktnaudžiaujama(25) ir dėl to pažeidžiamos autorių teisės ir prekių ženklų suteikiamos teisės(26). Todėl yra pagrįsta intelektinės nuosavybės teisių turėtojams užtikrinti galimybę naudotis veiksminga teisine apsauga šiose naujose srityse. Vis dėlto tokia apsauga negali pažeisti naudotojų ir šių paslaugų teikėjų teisių.

51.      Kalbant apie prekių ženklų apsaugą reikėtų priminti, kad nekomercinės veiklos srityje prekių ženklai nėra saugomi. Be to, prekių ženklo savininkas negali prieštarauti sandoriams ir praktikai, kurie nedaro žalos prekių ženklo funkcijoms, kaip antai prekių ženklo naudojimas vien apibūdinimui pateikti arba jo naudojimas teisėtoje lyginamojoje reklamoje.

52.      Tas pats taikytina veiklai, vykdomai atsižvelgiant į Direktyvos 89/104 6 straipsnyje apibrėžtą teisėtą naudojimą, ar susijusiai su prekėmis, kurių atžvilgiu su prekių ženklu susijusių teisių apsauga pasibaigė pagal šios direktyvos 7 straipsnį. Toks teisėtas naudojimas taip pat gali būti susijęs su tokiomis prabangos prekėmis, kaip antai L’Oréal kosmetikos gaminiai. Pavyzdžiui, gali būti, kad vyras nori parduoti neišpakuotą brangią makiažui skirto kremo dėžutę, kurią nupirko savo žmonai Kalėdoms, nes paaiškėjo, kad ji yra alergiška kai kurioms jo sudėtinėms dalims. Prekybininkas galėjo nusipirkti su prekių ženklu susijusiomis teisėmis saugomų kvepalų atsargas kaip bankrutavusio parduotuvės savininko, kuris buvo prekių ženklo savininko selektyvaus platinimo tinklo narys, turtą ir nori juos parduoti pasinaudodamas elektroninės prekyvietės paslaugomis(27). Taigi gali būti teisėtų sandorių ir pasiūlymų įsigyti kosmetikos gaminių antrinėje rinkoje, nors jie bus rečiau sutinkami nei ilgalaikio naudojimo namų apyvokos prekių, automobilių, laivų ar dizaino gaminių atveju. Bet kuriuo atveju atsakymai į pateiktus prejudicinius klausimus neturėtų apriboti teisėto žymens, susijusio su bet kuria prekių kategorija, panaudojimo, kuriam prekių ženklo savininkas pagrįstai negali prieštarauti.

53.      Taip pat reikia pabrėžti, kad Direktyvos 2000/31 tikslas, kaip tai matyti iš jos preambulės, yra skatinti informacinės visuomenės paslaugų teikimą ir elektroninę komerciją. Šios direktyvos 12, 13 ir 14 straipsniuose numatytais atsakomybės apribojimais siekiama leisti teikti informacinės visuomenės paslaugas nesant rizikos dėl teisinės atsakomybės, kurios paslaugos teikėjas negali išvengti prieš tai neprarasdamas ekonominių ir techninių verslo modelio įgyvendinimo galimybių. Taigi ieškant pusiausvyros tarp prekių ženklo savininko teisių ir informacinės visuomenės paslaugų teikėjų, kaip antai eBay, pareigų reikia nustatyti, kokių veiksmų galima teisėtai tikėtis iš paslaugos teikėjo, kad būtų užkirstas kelias trečiųjų asmenų daromiems pažeidimams.

B –    Pagrindinė atsakomybė ir antrinė atsakomybė už prekių ženklų pažeidimus

54.      Nagrinėjamoje byloje, be kitų, reikia išspręsti klausimą, ar eBay gali būti pripažinta pagrindinė atsakomybė už L’Oreal prekių ženklų pažeidimus dėl tos aplinkybės, kad pažeidžiančios prekės yra parduodamos jos valdomoje elektroninėje prekyvietėje. Ši pagrindinė atsakomybė gali būti eBay atsakomybė už jos pačios pažeidimus arba sutapti su pardavėjų atsakomybe už pažeidimus, dėl kurių jie atsakingi. Antruoju atveju ta pati faktinė situacija gali sukelti du susijusius, bet vienas nuo kito nepriklausomus pažeidimus(28). Todėl reikia atsakyti į klausimą, ar pati eBay pažeidė L’Oréal teises, susijusias su prekių ženklais. Tokia atsakomybė priklauso nuo suderintų ES teisės nuostatų prekių ženklų srityje ir, konkrečiai kalbant, Direktyvos 89/104 5, 6 ir 7 straipsnių bei juos atitinkančių Reglamento Nr. 40/94 nuostatų aiškinimo ir taikymo.

55.      Ši byla taip pat susijusi su kitu aspektu, kurį įvardinčiau kaip „antrinę atsakomybę“ (anglų k. – „secondary liability“): ji susijusi su galima informacinės visuomenės paslaugų teikėjo atsakomybe už asmenų, kurie naudojasi paslauga, padarytus pažeidimus(29). Kaip teisingai pažymi High Court, ši atsakomybės už kitų asmenų padarytus prekių ženklų pažeidimus rūšis nėra suderinta ES teisės aktais, kuriais reglamentuojami prekių ženklai, ir yra nacionalinės teisės reguliavimo objektas. ES teisėje nėra normos, kuria reikalaujama, kad ūkio subjektai užkirstų kelią trečiųjų šalių daromiems prekių ženklų pažeidimams arba susilaikytų nuo veiksmų ar praktikos, kurie galėtų prisidėti prie tokių pažeidimų ar juos palengvinti(30). Vis dėlto dalinis tokios atsakomybės suderinimas, tiksliau sakant, sąlygos, kai ši atsakomybė nekyla, numatytas Direktyvos 2000/31 12, 13 ir 14 straipsniuose. Be to, ES teisėje reikalaujama, kad būtų galima prašyti taikyti draudimą tarpininkams, kurių paslaugas naudoja trečiosios šalys, kad pažeistų intelektinės nuosavybės teises.

56.      Todėl tokie JAV doktrinoje diskutuojami klausimai, kaip antai bendrininkavimas ar netiesioginis dalyvavimas darant prekių ženklų pažeidimą, nėra nagrinėtini šioje byloje dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. Tas pats pasakytina ir apie kitose teisinėse sistemose žinomus panašius teisės institutus, kaip antai „joint tortfeasorship“ (solidarioji deliktinė atsakomybė) anglosaksų bendrojoje teisėje ar vadinamoji „Störerhaftung“ Vokietijoje(31).

57.      JAV doktrinoje ir teismų praktikoje elektroninių prekyviečių statusas dažnai analizuojamas pagal analogiją pasitelkiant sendaikčių turgų ar daiktų išpardavimą prie namų reguliuojančius principus(32). Nors tokios analogijos gali būti kaip pavyzdys, atsižvelgiant į ES teisę veiksmingiausias metodas yra atitinkamų teisės aktų tikslų aiškinimas ir Teisingumo Teismo praktikoje įtvirtintų principų taikymas.

58.      Galbūt svarbu paminėti, kad nacionaliniuose teismuose nagrinėtose bylose dėl eBay ar panašių elektroninių prekyviečių atsakomybės, kiek man žinoma, nebuvo priimtas nė vienas sprendimas, kuriuo prekyvietės operatorius būtų buvęs pripažintas pagrindiniu trečiojo asmens prekių ženklų pažeidėju. Kai kurių autorių teigimu, lyg ir egzistuoja kelių Prancūzijos ir JAV teismų praktika dėl antrinės atsakomybės, pagal kurią elektroninės prekyvietės pripažįstamos atsakingomis, nors kiti Prancūzijos ir JAV teismai, kaip ir Belgijos bei Vokietijos teismai, paneigė tokios atsakomybės buvimą. Vis dėlto remiantis vadinamąja „Störerhaftung“ Vokietijos teismų praktikoje buvo taikomi draudimai elektroninių prekyviečių atžvilgiu siekiant neleisti trečiosioms šalims daryti naujus prekių ženklo pažeidimus net ir tuomet, kai teismai atsisakydavo pripažinti civilinę prekyviečių atsakomybę(33).

C –    Prekių ženklo tapatumo apsauga ir raktiniai žodžiai teikiant nuorodų paslaugą internete

59.      Problemas, dėl kurių reikėjo pateikti prejudicinius klausimus, High Court apibendrintai suskirsto į keturias grupes: klausimai, susiję su atsakovų parduodamų prekių kaip pažeidžiančių prekių pobūdžiu; solidarios(34) ar pagrindinės eBay atsakomybės buvimas; galimybė eBay pasinaudoti gynyba pagal Direktyvos 2000/31 14 straipsnį; ir teisinės gynybos priemonių, kuriomis L’Oréal galėtų pasinaudoti pagal Direktyvos 2004/48 11 straipsnį, buvimas. Pažeidžiančias prekes galima suskirstyti į keturias grupes: padirbtos prekės, ne EEE kilmės prekės, mėginiai ir kvepalų flakonai ir išpakuoti gaminiai.

60.      Prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra pagrįstas prielaida, kad taikytina ES prekių ženklų teisės nuostata yra Direktyvos 89/104 5 straipsnio 1 dalies a punktas. Šioje nuostatoje reglamentuojama vadinamoji prekių ženklui tapataus žymens, kuriuo ženklinamos prekės ar paslaugos, tapačios toms prekėms arba paslaugoms, kurioms prekių ženklas įregistruotas, tapatumo ir naudojimo apsauga. Remiantis Teisingumo Teismo praktika, norint taikyti tokią apsaugą reikia, kad žymuo būtų visiškai tapatus prekių ženklui, ir jei tarp žymens ir prekių ženklo egzistuoja tik nedideli ar nereikšmingi skirtumai, jie yra netapatūs(35).

61.      Raktinis žodis paieškos sistemoje yra žymenų, dažniausiai raidžių, seka. Raktiniam žodžiui dažniausiai nėra svarbu didžiosios ar mažosios raidės, nors gali būti pagal jas išskiriamas. Kaip matyti iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą, keli su byla susiję prekių ženklai yra truputį stilizuoti žodiniai prekių ženklai, o vienas – vaizdinis ženklas, sudarytas iš didžiosiomis rašytinėmis raidėmis užrašytų žodžių AMOR AMOR(36).

62.      Griežtai taikant Sprendimą LTJ Diffusion prekių ženklas nebūtų laikomas tapatus raktiniam žodžiui ir todėl būtų taikomas Direktyvos 89/104 5 straipsnio 1 dalies b punktas dėl panašių prekių ženklų. Dėl to reikėtų taikyti šiame straipsnyje numatytą „galimybės supainioti“ kriterijų. Galimybė supainioti, viena vertus, truputį stilizuotus žodinius prekių ženklus ar vaizdinius ženklus, kuriuose dominuoja žodinis elementas, ir, kita vertus, raktinius žodžius yra akivaizdi. Todėl nemanau, kad būtų naudinga ar būtina aptarti kitus nei su tapatumo apsauga susijusius klausimus.

63.      Iš Direktyvos 89/104 teksto ir reikšmingos teismų praktikos išplaukia šešios apsaugos taikymo sąlygos. Remdamasis Direktyvos 89/104 5 straipsnio 1 dalies a punktu registruoto prekių ženklo savininkas gali uždrausti naudoti žymenį, tik jei tenkinamos šios sąlygos(37): 1) trečiasis asmuo turi naudoti žymenį; 2) žymuo turi būti naudojamas prekybos veikloje(38); 3) jis turi būti naudojamas be prekių ženklo savininko leidimo; 4) žymuo turi būti tapatus prekių ženklui; 5) žymuo turi būti naudojamas prekėms ar paslaugoms, kurios yra tapačios prekėms ar paslaugoms, kurioms prekių ženklas įregistruotas; ir 6) naudojimas daro ar gali daryti žalą kuriai nors prekių ženklo funkcijai(39).

V –    Mėginiai ir kvepalų flakonai

64.      Dabar išnagrinėsiu pateiktus prejudicinius klausimus.

65.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pirmuoju klausimu nori sužinoti, ar kvepalų ir kosmetikos gaminių mėginiai bei kvepalų flakonai, kurie nėra skirti parduoti vartotojams ir nemokamai tiekiami prekių ženklo savininko patvirtintiems platintojams, laikomi „į rinką išleistomis“ prekėmis, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 89/104 7 straipsnio 1 dalį ir Reglamento Nr. 40/94 13 straipsnio 1 dalį.

66.      Neseniai Teisingumo Teismas panašų klausimą nagrinėjo byloje Coty Prestige Lancaster Group(40). Teisingumo Teismas nusprendė, kad „kai „kvepalų mėginiai“, neperduodant nuosavybės teisės ir draudžiant juos parduoti, tarpininkams, kuriuos su prekių ženklo savininku sieja sutartis, perduodami tam, kad jų klientai galėtų išbandyti prekės turinį, kai prekių ženklo savininkas gali bet kada atsiimti šią prekę ir kai jos pakuotė aiškiai skiriasi nuo kvepalų buteliukų, kuriuos prekių ženklo savininkas paprastai pateikia šiems tarpininkams, tai, kad šie mėginiai yra kvepalų buteliukai, ant kurių nurodyta „mėginys“ ir „neparduodama“, nesant bet kokių priešingą teiginį patvirtinančių įrodymų, kuriuos įvertinti turi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, draudžia numanomai pripažinti prekių ženklo savininko sutikimą išleisti juos į rinką“(41).

67.      Formuluodamas savo pirmąjį prejudicinį klausimą High Court nurodo, kad mėginiai ir kvepalų flakonai nėra skirti parduoti ir dažnai žymimi „not for sale“ (neparduodama) ar „not for individual sale“ (atskirai neparduodama). Jie nemokamai tiekiami prekių ženklo savininko patvirtintiems platintojams. Mano nuomone, prejudicinio klausimo formuluotė grosso modo leidžia manyti, kad egzistuoja elementai, kuriuos Teisingumo Teismas Sprendime Coty Prestige Lancaster Group pripažino esminiais siekiant konstatuoti, kad nebuvo prekių ženklo savininko numanomo leidimo išleisti mėginius ir kvepalų flakonus į rinką. Todėl galima tvirtinti, kad šiomis aplinkybėmis prekės nėra laikomos išleistomis į rinką.

VI – Prekių ženklu pažymėtų kosmetikos gaminių išpakavimo pasekmės

68.      Mano žiniomis, iki šiol Teisingumo Teismas tiesiogiai nenagrinėjo prekių ženklu pažymėtų prekių pardavimo ne originalioje pakuotėje klausimo atsižvelgiant į Direktyvos 89/104 7 straipsnį. Vis dėlto manau, kad atsakyti į antrąjį, trečiąjį ir ketvirtąjį klausimus, susijusius su šia problema, galima remiantis esama Teisingumo Teismo praktika.

69.      Sprendime Boehringer Ingelheim Teisingumo Teismas Direktyvos 89/104 7 straipsnio 2 dalį išaiškino taip, kad prekių ženklo savininkas gali teisėtai prieštarauti dėl vėlesnės vaistinio preparato prekybos, kai paralelinis importuotojas prekę perpakavo pakuotę ir iš naujo paženklino prekių ženklu arba ant prekės pakuotės pritvirtino etiketę, nebent įvykdytos penkios sąlygos, viena iš kurių yra ta, kad perpakuotos prekės pateikimas neturi būti toks, kad galėtų kenkti prekių ženklo ir jo savininko reputacijai. Iš tikrųjų perpakuotas vaistinis preparatas gali būti pateiktas netinkamu būdu ir todėl kenkti prekių ženklo geram vardui, be kita ko, tuo atveju, kai pakuotė arba etiketė, nors yra be trūkumų, geros kokybės ir tvarkinga, galėtų paveikti prekių ženklo vertę ir taip pakenkti susidariusiai nuomonei, kad ši prekė yra patikima bei kokybiška, ir lūkesčiams, kurių ji galėtų suteikti atitinkamai visuomenei(42).

70.      Jei prekių ženklu pažymėtų prekių būklė pasikeitė ar pablogėjo po to, kai jos buvo išleistos į rinką, prekių ženklo savininkas turi teisėtą priežastį nesutikti su tolesniu šios prekės naudojimu komercinėje veikloje, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 89/104 7 straipsnio 2 dalį. Vertinant, ar originali gaminio būklė yra neigiamai paveikta, įprastai daugiausia dėmesio skiriama pakuotėje esančios prekės būklei(43).

71.      Vis dėlto, mano nuomone, negali būti atmetama galimybė, kad prekių, kaip antai prabangių kosmetikos gaminių, išorinė pakuotė kartais gali būti laikoma kaip prekės būklės dalis dėl jos ypatingo dizaino, apimančio ir prekių ženklo panaudojimą. Tokiais atvejais prekių ženklo savininkas turi teisę nesutikti su tolesniu išpakuotų prekių naudojimu komercinėje veikloje(44).

72.      Reikėtų pridurti, kad nepritariu Komisijos aiškinimui, pagal kurį prekių, kaip antai kvepalų ir kosmetikos gaminių, išėmimas iš dėžučių ar kitos išorinės pakuotės be prekių ženklo savininko leidimo visada būtų teisėta priežastis, dėl kurios prekių ženklo savininkas gali uždrausti toliau prekiauti išpakuotais gaminiais, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 89/104 7 straipsnio 2 dalį.

73.      Pirmiausia reikia priminti, kad pagal Direktyvos 89/104 7 straipsnį teisių išnaudojimas yra pagrindinė taisyklė. Todėl prekių ženklo savininko galimybė uždrausti toliau prekiauti jo prekėmis po to, kai jis jau realizavo ekonominę prekių ženklo vertę tokių prekių atžvilgiu, aiškintina griežtai.

74.      Antra, negali būti atmetama galimybė, kad net kosmetikos gaminiai turi tokią išorinę pakuotę, iš kurios juos išėmus nekyla pavojus prekių ženklo funkcijoms nurodyti prekių kilmę ir garantuoti jų kokybę ir nėra pakenkiama jo reputacijai. Taip gali būti, pavyzdžiui, pigesnių kosmetikos gaminių atveju.

75.      Taigi teisėtų priežasčių, dėl kurių prekių ženklo savininkas gali drausti vėliau išpakuoti gaminius, egzistavimą reikia nagrinėti kiekvienu konkrečiu atveju. Šiuo atžvilgiu High Court išdėstė du galimus scenarijus, būtent, pirma, kai ant išpakuotų prekių nebėra pagal Direktyvą 76/768 dėl kosmetikos gaminių reikalaujamos informacijos, ir, antra, kai tokios informacijos nebuvimas yra baudžiamasis nusižengimas valstybėje narėje, kur šios prekės teikiamos parduoti ar parduodamos(45).

76.      Mano nuomone, reikalavimas laikytis Kosmetikos gaminių direktyvos ar iš esmės bet kurios kitos ES priemonės, susijusios su gaminio sauga ar vartotojų apsauga, yra neatskiriamas nuo prekių ženklo gero vardo apsaugos. Kosmetikos gaminio geram vardui galėtų būti pakenkta, jei, pavyzdžiui, nepateikus sudėtinių dalių sąrašo grupei vartotojų kiltų sunki alerginė reakcija. Vis dėlto šiuo atžvilgiu nėra svarbu tai, ar išpakuotų kosmetikos gaminių pardavimas yra kriminalizuotas nacionalinėje teisėje. Prekių ženklo geram vardui gali pakenkti vartotojui svarbios informacijos, kurios reikalaujama pagal suderintas ES taisykles, nepateikimas, bet ne tai, kokios pasekmės tokiais atvejai pardavėjams kyla pagal nacionalinę teisę.

77.      Taigi, net jeigu prekių ženklų teisė savaime neužtikrina pačių Direktyvos 76/768 tikslų apsaugos, jau vien tolesnė prekyba prekių ženklu saugomais gaminiais nesilaikant šios direktyvos gali, kaip teisingai nurodė generalinė advokatė C. Stix‑Hackl(46), rimtai pakenkti prekių ženklo geram vardui, ir dėl to prekių ženklo savininkas turi svarbią priežastį ją uždrausti.

78.      Galiausiai pateikdamas ketvirtąjį klausimą High Court siekia išsiaiškinti, ar tolesnės prekybos išpakuotais kosmetikos gaminiais poveikis, dėl kurio daroma ar gali būti daroma žala prekių įvaizdžiui ir menkinamas prekių ženklo geras vardas, yra preziumuojamas, ar vis dėlto prekių ženklo savininkas turi jį įrodyti.

79.      Manau, kad norint atsakyti į šį klausimą reikia pateikti papildomą pastebėjimą. Kaip žinoma, prekių ženklų apsauga susijusi tik su žymens naudojimu prekybos veikloje, todėl privačių asmenų veiksmai parduodant ar perkant prekių ženklu saugomas prekes nepatenka į prekių ženklų teisės taikymo sritį(47).

80.      Originali pakuotė gali būti ypač svarbi saugant prekių ženklo funkcijas nurodyti juo žymimų kosmetikos gaminių kilmę ir garantuoti jų kokybę. Priminsiu, kad, atsižvelgiant į Direktyvos 89/104 5 straipsnio 1 dalies a punktą kalbame apie tapatumo apsaugą arba „absoliučią“ savininko apsaugą nuo neleistino tokio pat žymens naudojimo tokioms pačioms prekėms (nereikalaujant nustatyti galimybės supainioti prekes)(48). Ir jeigu įprastai prekių ženklo savininkas turi įrodyti, kad yra požymių, rodančių, jog trečiasis asmuo pažeidžia prekių ženklą, manau, kad tuo atveju, kai be prekių ženklo savininko leidimo toks pats žymuo naudojamas tokioms pačioms prekėms, būtent vartotojas turėtų įrodyti, kad jis teisėtai naudoja žymenį, be kita ko, ir tai, kad toks naudojimas nedaro žalos prekės ženklo geram vardui.

81.      Todėl manau, jog galima preziumuoti, kad tolesnė prekyba daro ar gali daryti žalą prekių įvaizdžiui ir menkina ar gali menkinti prekių ženklo gerą vardą visais atvejais, kai kosmetikos gaminiai, išimti iš originalios pakuotės, teikiami parduoti ar dėl jų sudaromi sandoriai prekybos veikloje, kaip ji apibrėžta Teisingumo Teismo praktikoje. Todėl prekių ženklo savininkas neturi tokio poveikio įrodyti, o įrodinėjimo, kad yra priešingai, našta tenka pardavėjui(49).

82.      Būtų sunku įsivaizduoti, kad kosmetikos gaminiai didesniais kiekiais nei vienas ar du gaminiai nebebūtų parduodami elektroninėje prekyvietėje siekiant ekonominės naudos ir vykdant, nors nežymiu mastu, prekybos veiklą.

VII – Mokama nuorodų teikimo internete paslauga ir elektroninės prekyvietės operatorius

A –    Įvadas

83.      Kitaip nei 1–4 klausimai, kurie susiję vien su prekių ženklų problemomis, 5–10 klausimai reikalauja prekių ženklų analizę išplėsti įtraukiant įvairius informacinės visuomenės paslaugų apsektus.

84.      Man atrodo, kad būtų tikslinga penktąjį, šeštąjį ir aštuntąjį klausimus nagrinėti kartu. Visi šie klausimai susiję su aplinkybe, kai elektroninės prekyvietės operatorius iš mokamos nuorodų paslaugos internete teikėjo įsigyja trečiojo asmens prekių ženklus kaip raktinius žodžius, ir jais siekiama išsiaiškinti, ar tokie veiksmai reiškia ženklo naudojimą.

85.      High Court iš esmės klausia, ar tam tikri eBay verslo modelio aspektai apima arba numato galimybę pripažinti jos pagrindinę atsakomybę už prekių ženklų pažeidimą jos sistemoje prekiaujamų prekių atžvilgiu, jei trečiojo asmens prekių ženklo naudojimui atsižvelgiant į šiuos sandorius būtų reikėję prekių ženklo savininko sutikimo.

86.      Šiomis aplinkybėmis būtų naudinga priminti Sprendimą Google France ir Google. Šioje byloje Teisingumo Teismas nusprendė, kad nuorodų paslaugos internete teikėjas, kuris išsaugo kaip raktinį žodį prekių ženklui tapatų žymenį ir organizuoja skelbimų rodymą pasinaudodamas juo, nenaudoja šio žymens pagal Direktyvos 89/104 5 straipsnio 1 ar 2 dalį(50).

87.      Vis dėlto Sprendime Google France ir Google Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad Direktyvos 89/104 5 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad prekių ženklo savininkas turi teisę uždrausti reklamuotojui, naudojant šiam prekių ženklui tapatų raktinį žodį, kurį reklamuotojas be savininko sutikimo pasirinko teikiant nuorodų paslaugą internete, reklamuoti prekes ar paslaugas, tapačias toms, kurioms įregistruotas šis prekių ženklas, kai iš tokios reklamos paprastas interneto naudotojas negali ar sunkiai gali suprasti, ar skelbime nurodytos prekės ar paslaugos yra kilusios iš prekių ženklo savininko arba su juo ekonomiškai susijusios įmonės, ar, priešingai, kilusios iš trečiojo asmens(51).

88.      Kaip Google, eBay yra informacinės visuomenės paslaugų teikėjas. Kitaip nei Google, ši bendrovė teikia ne mokamą nuorodų teikimo internete paslaugą, bet valdo elektroninę prekyvietę. Šios prekyvietės veikimas pagrįstas skelbimais, kuriuos sistemos naudotojai patalpina sistemoje siekdami parduoti prekes kitiems naudotojams. eBay sistema taip pat turi paieškos sistemą, kurioje atliekant paiešką asmuo nukreipiamas tik į jos pačios sistemoje saugomus skelbimus(52). Pati eBay nėra sandorių šalis, tačiau iš jų gauna ekonominės naudos.

89.      Kaip ir kiti reklamuotojai, kurie naudojasi nuorodų teikimo internete paslaugų teikėjų siūlomomis reklamos pagal raktinius žodžius sistemomis (kaip antai Google paslauga „AdWords“), eBay pasirenka raktinius žodžius, kurie padaromi skelbimais ir rėmėjų nuorodomis į jos pačios sistemą. Tokie raktiniai žodžiai, be kita ko, gali būti trečiųjų asmenų prekių ženklams tapatūs žymenys. Akivaizdu, kad šiais skelbimais ir rėmėjų nuorodomis siekiama reklamuoti eBay teikiamas paslaugas, tiksliau jos elektroninę prekyvietę, sukeliant asociaciją, kad susijusias prekių ženklais žymimas prekes galima įsigyti šioje prekyvietėje. Vis dėlto, kitaip nei reklamuotojai, su kuriais buvo susijusi byla Google France ir Google, pati eBay neteikia parduoti prekių.

90.      Norint atsakyti į nacionalinio teismo pateiktus penktąjį, šeštąjį ir aštuntąjį klausimus, reikia išnagrinėti šios išvados 63 punkte išdėstytas šešias sąlygas.

B –    Galimybės remtis prekių ženklo suteikiamomis teisėmis sąlygos mokamos nuorodų teikimo internete paslaugos atveju

 Direktyvos 89/104 5 straipsnio 1 dalyje išdėstytos sąlygos

91.      Dėl pirmųjų penkių šios išvados 63 punkte minėtų sąlygų padėtis yra tokia. Atrodo, kad dėl pirmosios sąlygos visos šalys, išskyrus eBay, sutaria, kad aptariamų žymenų, kurie įsigyti kaip prekių ženklams tapatūs raktiniai žodžiai, pateikimas rėmėjų nuorodose reiškia naudojimą Direktyvos 89/104 5 straipsnio 1 dalies a punkte pavartota prasme. Atsižvelgiant į Sprendimą Google France ir Google, nėra abejonių, kad eBay naudoja prekių ženklams tapačius žymenis, kai pasirenka juos ir įsigyja kaip raktinius žodžius iš mokamos nuorodų teikimo internete paslaugos teikėjo, siekdama, kad jie būtų pateikti rėmėjų nuorodose interneto naudotojui įrašius žymenį reikiamoje paieškos sistemos tinklalapio vietoje.

92.      Dėl antrosios, trečiosios ir ketvirtosios sąlygų(53) man atrodo, kad nagrinėjamoje byloje nėra jokių nesutarimų.

93.      Dėl penktosios sąlygos, pagal kurią žymuo turi būti naudojamas prekėms ar paslaugoms, tapačioms prekėms ar paslaugoms, kurioms prekių ženklas įregistruotas, reikia pateikti keletą papildomų pastabų.

94.      Pirmiausia reikia paminėti, kad eBay naudoja raktinius žodžius, kurie nukreipia į jos remiamas nuorodas, susijusias su jos elektronine prekyviete. Kitaip tariant, ji siekia reklamuoti savo pačios paslaugas. Neginčytina, kad ši paslauga nėra tapati prekėms, žymimoms L’Oréal prekių ženklais. Nesutariama dėl to, ar prekių ženklų teisės požiūriu tai yra vienintelis reikšmingas aspektas, kai naudojami kaip raktiniai žodžiai pasirinkti žymenys.

95.      Kaip teigia L’Oréal, vien pasirinkdama prekių ženklams tapačius žymenis kaip raktinius žodžius eBay jau reklamuoja savo tinklalapyje parduodamas prekes. Tai, kad elektroninės prekyvietės operatorius žymenį naudoja „prekėms“, išplaukia iš tos aplinkybės, kad spragtelėjus rėmėjų nuorodą vartotojas tiesiogiai nukreipiamas į skelbimus ar pasiūlymus pirkti, susijusius su prekėmis, tapačioms prekėms, kurioms prekių ženklas įregistruotas. Iš esmės tokiam pačiam požiūriui pritaria Prancūzijos, Lenkijos ir Portugalijos vyriausybės.

96.      Tačiau eBay teigia, kad nėra pagrindo taikyti Direktyvos 89/104 5 straipsnyje numatytą apsaugą, nes buvo pasibaigusi teisė, kaip ji suprantama pagal šios direktyvos 7 straipsnį. Šiuo atžvilgiu ji pastebi, jog tiek elektroninėje, tiek tradicinėje prekyboje tarpininkai naudoja prekių ženklus skelbimuose siekdami informuoti visuomenę, kad jie dalyvauja platinant tokiu prekių ženklu pažymėtas prekes. Nėra jokių priežasčių drausti tokią praktiką, visų pirma dėl to, kad internetiniai tarpininkai turi netgi mažiau kontrolės mechanizmų nei tarpininkai ne elektroninės prekybos srityje. Teisiniu ir praktiniu požiūriu jiems būtų neįmanoma įdiegti kontrolės mechanizmus siekiant užtikrinti, kad kiekvienas siūlomas pirkti daiktas nesulauktų priekaištų.

97.      Jungtinės Karalystės vyriausybė tvirtina, kad teisė kaip paieškos sistemos operatoriaus raktinį žodį naudoti registruotam prekių ženklui tapatų žymenį nebūtinai reiškia, kad jis naudojamas „prekėms ar paslaugoms“. Iš tikrųjų, jei žymuo yra mažai susijęs su konkrečiais pasiūlymais pateikti prekes, abejotina, kad paprastas vartotojas susietų žymens naudojimą prekyvietės operatoriaus rėmėjo nuorodoje ir vėliau pateikiamus pasiūlymus pirkti tokiu žymeniu pažymėtas prekes. Bet kuriuo atveju naudojimas nepatenka į Direktyvos 89/104 5 straipsnio 1 dalies a punkto taikymo sritį, jei paprastas vartotojas suvokia, kad prekyvietės operatoriaus naudojamas žymuo yra tik nuoroda į nesusijusių trečiųjų asmenų pasiūlymus pirkti prekes, kurios nėra kilusios iš prekyvietės operatoriaus.

98.      Komisija taip pat nurodo, kad žymuo nėra „naudojamas“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 89/104 5 straipsnio 1 dalies a punktą, prekėms, kurias tretieji asmenys siūlo pirkti elektroninės prekyvietės operatoriaus svetainėje, net tais atvejais, kai prekyvietės operatorius „naudoja“ žymenį šios nuostatos prasme, jeigu jis įsigijo tokį žymenį kaip raktinį žodį, nukreipiantį į jo remiamas nuorodas.

99.      Mano nuomone, penktoji sąlyga susijusi su ženklo naudojimu siekiant identifikuoti prekes ar paslaugas arba atskirti(54) (skirtingos komercinės kilmės) prekes ar paslaugas. Kaip nurodo High Court, žymens naudojimas prekėms ar paslaugoms reiškia naudojimą siekiant atskirti aptariamas prekes ir paslaugas [nuo kitų], t. y. jo kaip prekių ženklo naudojimą.

100. Tai reiškia, kad prekių ženklas naudojamas prekėms ir tais atvejais, kai prekių ženklo savininkas jį naudoja siekdamas savo prekes atskirti nuo trečiosios šalies prekių ir kai trečioji šalis jį naudoja siekdama savo prekes atskirti nuo prekių ženklo savininko prekių. Be to, trečioji šalis gali naudoti prekių ženklą siekdama atskirti prekių ženklo savininko prekes nuo kitų prekių, kurios gali ir nebūti jos pačios prekės. Jei šis aiškinimas teisingas, subjektas, kuris yra tarpininkas ar elektroninės prekyvietės operatorius, taip pat naudoja žymenį „prekėms“, jei naudoja prekių ženklui tapatų žymenį siekdamas nuo kitų prekių atskirti prekes, kurios yra prieinamos naudojantis jo paslaugomis.

101. Priminsiu, kad Sprendime Google  France ir Google(55) Teisingumo Teismas nurodė, jog dauguma atvejų surinkdamas prekių ženklo pavadinimą kaip paieškos žodį interneto naudotojas siekia surasti informacijos arba sužinoti pasiūlymus dėl tuo prekių ženklu žymimų prekių ar paslaugų. Kai greta natūralių paieškos rezultatų arba virš jų yra rodomos reklaminės nuorodos į svetaines, kuriose siūlomos prekių ženklo savininko konkurentų prekės ar paslaugos, interneto naudotojas šias reklamines nuorodas gali suvokti kaip siūlančias alternatyvą prekių ženklo savininko prekėms ar paslaugoms. Tokioje situacijoje toks žymuo yra naudojamas to konkurento prekėms ar paslaugoms.

102. Mano nuomone, šį aiškinimą taip pat reikėtų taikyti situacijoms, kai atitinkamos reklaminės nuorodos yra ne tiesioginių prekių ženklo savininko konkurentų, siūlančių alternatyvias prekes, nuorodos, o elektroninių prekyviečių, kurios prekių ženklo savininko platinimo tinklo atžvilgiu yra alternatyvus tokių pat prekių, žymimų susijusiu prekių ženklu, šaltinis, nuorodos.

103. Taigi, nors pritariu Jungtinės Karalystės vyriausybės ir Komisijos nuomonei, kad prekių ženklo naudojimo pobūdis skiriasi, nelygu, ar jį naudoja prekyvietės operatorius, ar prekių pardavėjas, negaliu sutikti, kad prekyvietės operatorius prekių ženklo nenaudoja prekėms, kuriomis prekiaujama prekyvietėje, jeigu jis naudoja prekių ženklui tapatų žymenį savo paties reklamoje.

104. Šios išvados nepaneigia aplinkybė, kad gali būti situacijų, kai prekyvietės operatorius reklamuoja naudodamas atitinkamą prekių ženklą, nors prekyvietėje faktiškai nėra prieinamų tokiu prekių ženklu pažymėtų prekių.

 Iš Teisingumo Teismo praktikos išplaukiančios sąlygos: naudojimas, galintis padaryti žalą tam tikroms prekių ženklo funkcijoms

105. Remiantis išdėstytu aiškinimu reikia išnagrinėti, ar tai, kad eBay naudoja prekių ženklams tapačius žymenis kaip raktinius žodžius mokamos nuorodų teikimo internete paslaugos atveju, daro arba gali padaryti žalą tam tikroms šių prekių ženklo funkcijoms. Tai yra šeštoji šios išvados 63 punkte nurodyta sąlyga.

106. Sprendime Google France ir Google Teisingumo Teismas pakartojo, kad esminė prekių ženklo paskirtis yra garantuoti vartotojui ar galutiniam naudotojui ženklu pažymėtos prekės ar paslaugos kilmės tapatybę, leidžiant jam nesunkiai atskirti šią prekę ir paslaugą nuo kitos kilmės prekės ar paslaugos(56).

107. Teisingumo Teismas pridūrė, kad žala kilmės nurodymo funkcijai daroma, kai iš trečiojo asmens skelbimo, kuris pasirodo spragtelėjus prekių ženklui tapatų raktinį žodį, „pakankamai informuotas, protingai pastabus interneto naudotojas“ negali ar sunkiai gali suprasti, ar skelbime nurodytas prekes ar paslaugas pagamino arba suteikė prekių ženklo savininkas ar su juo ekonomiškai susijusi įmonė, ar, priešingai, trečiasis asmuo(57).

108. Manau, kad „pakankamai informuotas, protingai pastabus interneto naudotojas“ gali suvokti skirtumus tarp elektroninės prekyvietės, tiesioginio prekių ar paslaugų pardavėjo ir komercinio prekių ar paslaugų kilmės šaltinio. Taip yra, kadangi bet kuris rinkos ekonomikos sąlygomis gyvenantis suaugęs žmogus žino, kad egzistuoja įvairios ekonominės tarpininkavimo veiklos formos, kaip antai veikla, vykdoma platintojų, tarpininkų, aukcionų, sendaikčių turguose ir nekilnojamojo turto agentų. Taigi klaidos dėl prekių ar paslaugų kilmės negalima preziumuoti vien dėl to, kad nuoroda nukreipia į elektroninės prekyvietės operatoriaus skelbimą, jei pats skelbimas neklaidina dėl operatoriaus pobūdžio.

109. Tai, ar įprastai tam tikrų elektroninių prekyviečių, kaip antai eBay, veiklos pobūdis yra taip gerai žinomas, kad žala kilmės funkcijai veikiausiai nebūtų daroma net tuo atveju, kai prekyvietės operatoriaus pobūdis nebuvo paaiškintas skelbime, yra fakto klausimas, kurį turi įvertinti nacionalinis teismas.

110. Be to, išpakuotų ar ne EEE kilmės prekių atveju kilmės funkcija negali būti pažeista. Tai yra autentiškos L’Oréal prekės, nepaisant to, ar pasiūlymas jas pirkti pažeidžia L’Oréal prekių ženklą, ar ne. Dėl padirbtų prekių šis vertinimas yra priešingas.

111. Žala kilmės funkcijai kyla tada, kai prekės, kuriomis prekiaujama prekyvietėje, yra padirbtos. Tačiau ši žala padaroma ne dėl to, kad prekyvietės operatorius naudoja žymenį kaip raktinį žodį nuorodų teikimo internete paslaugos atveju. Žala taip pat kiltų tais atvejais, jei nuoroda į prekyvietę būtų matyti tik kaip natūralus paieškos sistemos rezultatas ir tuo pat metu ji nebūtų pateikiama kaip rėmėjų nuoroda, arba jeigu prekyvietė nenaudotų prekių ženklo savo reklamoje. Žalą kilmės funkcijai sukelia pasiūlymas pirkti prekes, pateikiamas elektroninės prekyvietės operatoriaus svetainėje. Kaip paaiškinsiu vėliau, prekių ženklui tapataus žymens naudojimas šiuose pasiūlymuose pirkti prekes reiškia ne tai, kad šį žymenį susijusioms prekėms naudoja elektroninės prekyvietės operatorius, o tai kad jį naudoja prekyvietės naudotojai.

112. Kalbant apie žalą reklamos funkcijai, remdamasis panašiais argumentais, kurių pagrindu Sprendime Google France ir Google buvo atmestas tokios žalos egzistavimas dėl internetinėse nuorodų teikimo sistemose esančių rėmėjų nuorodų(58), manau, kad tokia žala nėra daroma atsižvelgiant į elektronines prekyvietes, besinaudojančias reklama pagal raktinius.

113. Kaip jau nurodžiau, prekyba padirbtomis prekėmis, kurios pažymėtos L’Oréal prekių ženklais, daro žalą kilmės funkcijai. Kalbant apie kokybės ir investavimo funkcijas, man atrodo akivaizdu, kad konkretūs eBay vartotojų pasiūlymai pirkti prekes, apimantys trečiųjų asmenų prekių ženklus ir pateikiami eBay svetainėje, gali daryti žalą šioms funkcijoms. Prekyba padirbtais gaminiais daro žalą, o prekyba išpakuotais gaminiais gali daryti žalą plačiai žinomų prekių ženklų, susijusių su prabangiais kosmetikos gaminiais, geram vardui ir atitinkamai prekių ženklo savininko investicijoms, kurias šis atliko siekdamas sukurti savo prekių ženklo įvaizdį. Todėl taip pat pažeidžiama prekių ženklui būdinga ir jo perduodama numanoma kokybės garantija.

114. Vis dėlto Direktyvos 89/104 6 ir 7 straipsniais leidžiama gana plačiai naudoti prekių ženklus be savininko sutikimo, be kita ko, minėti juos reklamoje. Šis klausimas naudotų prekių atžvilgiu neseniai buvo išaiškintas Sprendime Portakabin(59).

115. Jei konkretus asmuo gali naudoti trečiojo asmens prekių ženklą ar jį nurodyti, tai negali būti neteisėti tokie patys veiksmai, kai juos atlieka operatorius, kuris valdo šiems vartotojams skirtą prekyvietę(60). Mano nuomone, neabejotina, kad, pavyzdžiui, prekybos centras dėl rinkodaros gali naudoti jo patalpose veiklą vykdančių įmonių siūlomų prekių ar paslaugų prekių ženklus.

116. Jei tokio pobūdžio naudojimas būtų laikomas reikšmingu tam tikrų prekių ženklo funkcijų atžvilgiu, jį bet kuriuo atveju reikėtų pripažinti leidžiamu kaip nurodantį prekių rūšį pagal Direktyvos 89/104 6 straipsnio 1 dalies b punktą arba kaip būtiną pagal 6 straipsnio 1 dalies c punktą teikti elektroninės prekyvietės, kurioje tokiomis prekėmis prekiaujama nereikalaujant iš operatoriaus dėl kiekvienos konkrečios prekės išsiaiškinti, ar prekių ženklo teisės buvo išnaudotos pagal šios direktyvos 7 straipsnį, paslaugą. Taigi prekių ženklo savininkas negali uždrausti tokio naudojimo.

117. Iš principo nemanau, kad prekyvietės operatoriui būtų galima priskirti visas potencialias problemas dėl konkrečių rinkos dalyvių veiksmų, nebent yra pagrindas antrinei atsakomybei kilti pagal nacionalinę teisę. Prekybos centrą valdanti bendrovė negali būti atsakinga, jeigu jos patalpose įsikūrusi maisto produktų parduotuvė parduoda supuvusius obuolius. Ši bendrovė taip pat neturėtų būti iš karto pripažįstama atsakinga už prekybos centre įvykdytą prekių ženklo pažeidimą, jei, pavyzdžiui, selektyvaus platinimo tinklo narys toliau parduoda prekių ženklu pažymėtas prekes, nors prekių ženklo savininkas nedelsiant nutraukė su juo sudarytą platinimo sutartį. Prekyvietės operatorius turi teisę laikytis prielaidos, kad jo paslaugomis besinaudojantys rinkos dalyviai veikia teisėtai ir laikosi sutartų sąlygų dėl naudojimosi prekyviete, iki to momento, kol jam nebus konkrečiai pranešta apie priešingą situaciją.

118. Taigi, jei skelbime, kuris matyti interneto paieškos sistemos pateikiamuose paieškos rezultatuose, yra pakankamai aiškiai informuojama apie operatoriaus, kaip prekyvietės, pobūdį, ta aplinkybė, kad kai kurie šios prekyvietės naudotojai gali pažeisti prekių ženklą, pati savaime nesukelia žalos tokio prekių ženklo kokybės, informavimo ir investavimo funkcijoms.

C –    Galimybės remtis prekių ženklo suteikiamomis teisėmis sąlygos elektroninės prekyvietės operatoriui priklausančioje svetainėje

119. Vis dėlto siekdamas aiškumo papildomai paminėsiu, kad jei naudojimas, dėl kurio prekių ženklo savininkas kaltina, yra žymens pateikimas elektroninės prekyvietės operatoriui priklausančioje interneto svetainėje, o ne rėmėjų nuorodos pateikimas paieškos sistemoje, tuomet kalbame ne apie tai, kad prekyvietės operatorius prekių ženklą naudoja prekėms, bet apie tai, kad jį naudoja prekyvietės naudotojai. Operatoriaus veikla susijusi su pasiūlymų pirkti prekes, kuriuos į jo sistemą patalpina naudotojai, saugojimu bei pateikimu ir sandorių sudarymą palengvinančios sistemos valdymu. Jis naudoja prekių ženklus ne daugiau nei laikraštis, spausdinantis klasifikuotus skelbimus, kuriuose minimi prekių ženklai, kai skelbime pardavėjo tapatybė neatskleidžiama ir dėl jos reikia kreiptis į laikraštį. Taigi, net jei elektroninės prekyvietės naudotojų pasiūlymų pirkti prekes, saugomas prekių ženklu, pateikimas gali daryti žalą prekių ženklo kilmės, kokybės ar investavimo funkcijoms, šios pasekmės negali būti priskiriamos prekyvietės operatoriui, jei nėra taikomos nacionalinės teisės normos ir antrinės atsakomybės už prekių ženklo pažeidimus principas.

120. Reikia pridurti, kad eBay veikla, susijusi su siūlomų pirkti prekių paieškos ir gautų rezultatų pateikimo funkcijomis, techniškai panaši į interneto paieškos sistemų, kaip antai Google (be „papildomai pridedamos“ mokamos nuorodų teikimo paslaugos), veiklą, nors verslo modelis skiriasi. Paieška eBay serveriuose susijusi su saugomais prekyvietės naudotojų pasiūlymais pirkti prekes, o interneto paieškos sistemos paiešką atlieka tuose interneto puslapiuose, kurie saugomi jų serveriuose. Todėl šių funkcijų atžvilgiu trečiųjų asmenų prekių ženklų naudojimas ir pateikimas nėra žymens naudojimas, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 89/104 5 straipsnio 1 dalį dėl Sprendime Google France ir Google išvardytų priežasčių. Prekyvietės operatorius taip pat leidžia savo klientams naudoti prekių ženklams tapačius žymenis, pats tokių žymenų nenaudodamas(61).

VIII – Ne EEE kilmės prekės

121. Septintasis prejudicinis klausimas susijęs su prekėmis, reklamuojamomis ir teikiamomis parduoti tokioje, kaip antai 6 klausime nurodytoje, svetainėje, kurias į EEE rinką pateikė ne prekių ženklo savininkas ar tai padaryta be jo sutikimo. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori išsiaiškinti, ar būtų taikomos susijusios nuostatos, jei reklama ar siūlymas pirkti būtų skirti vartotojams toje teritorijoje, kur prekių ženklas registruotas.

122. L’Oréal, Jungtinės Karalystės, Lenkijos ir Portugalijos vyriausybės bei Komisija tvirtina, kad tuo atveju, jei elektroninėje prekyvietėje siūlomos pirkti prekės į EEE rinką dar nebuvo pateiktos prekių ženklo savininko ar tai nebuvo padaryta su jo sutikimu, norint taikyti nacionalinio ar Bendrijos prekių ženklo suteiktą išimtinę teisę užtenka įrodyti, kad reklama yra skirta vartotojams toje teritorijoje, kur prekių ženklas registruotas.

123. eBay teigimu, negalime kalbėti apie prekių ženklo naudojimą Europos Sąjungoje, kol susijusios prekės nėra pateiktos į šią rinką. Todėl neužtenka to, kad reklama ar siūlymas pirkti būtų skirti vartotojams toje teritorijoje, kur prekių ženklas registruotas.

124. Manau, kad kitų bylos šalių, o ne eBay, siūlomas atsakymas yra teisingas.

125. Pirmiausia, atsižvelgiant į poveikio teoriją, visų pirma taikomą Europos Sąjungos konkurencijos teisės srityje(62), galima tvirtinti, kad elgesys ne Europos Sąjungos teritorijoje, kuris tiesiogiai daro teisiškai reikšmingą poveikį ES teisės aktais reglamentuojamiems santykiams, negali išvengti ES taisyklių taikymo tik dėl to, kad tokį poveikį sukeliantys veiksmai buvo atlikti ne ES teritorijoje.

126. Atsižvelgiant į paslaugų teikimą internetu, poveikio teorija turi būti patikslinta. Priešingu atveju, kadangi bendravimas internetu iš esmės prieinamas bet kurioje vietoje, elektroninei prekybai ir paslaugoms teikti būtų taikoma labai daug teisės aktų ir intelektinės nuosavybės teisių, skirtingai galiojančių teritoriniu atžvilgiu, kurie šiai veiklai sukeltų nevaldomą teisinę riziką, o prieštaraujančioms intelektinės nuosavybės teisėms suteiktų nepagrįstai plačią apsaugą.

127. Kita vertus, jei tokį poveikį Europos Sąjungoje lemia ne tik objektyvus poveikis, bet taip pat subjektyvūs susijusių asmenų ketinimai, turėtų būti kitoks vertinimas. Priešingu atveju veikla, konkrečiai skirta ES rinkoms, išvengtų ES taisyklių, skirtų, pavyzdžiui, vartotojų apsaugai, intelektinės nuosavybės teisių apsaugai, nesąžiningai konkurencijai ar gaminių saugai, taikymo, paprasčiausiai už šią veiklą atsakingos bendrovės veiklą vykdant ar buvimo vietą numatant trečiojoje valstybėje. Todėl prekių ženklo apsauga negali būti taikoma tik tais atvejais, kai susijusios prekės pateikiamos į ES rinką.

128. Kaip turėtume sužinoti, ar elektroninė prekyvietė yra „skirta“ pirkėjams tam tikrose šalyse, nagrinėjamu atveju – Europos Sąjungoje? Tai sudėtingas klausimas, kurį šiuo metu Teisingumo Teismas sprendžia dviejose nagrinėjamose bylose(63).

129. Mano nuomone, tai yra fakto klausimas, kurį turi spręsti nacionaliniai teismai. Šiuo atžvilgiu būtų galima vadovautis 2001 m. PINO Bendrąja rekomendacija dėl ženklų ir kitų su žymenimis susijusių pramoninės nuosavybės teisių apsaugos internete(64). Pagal Bendrosios rekomendacijos 2 straipsnį siekiant įgyvendinti joje išdėstytas nuostatas žymens naudojimas internete reiškia naudojimą valstybėje narėje tik tuo atveju, jei naudojimas turi 3 straipsnyje apibūdintą komercinį poveikį toje valstybėje narėje. Pagal 3 straipsnį nustatydama, ar žymens naudojimas internete turi komercinį poveikį valstybėje narėje, kompetentinga valdžios institucija atsižvelgia į visas reikšmingas aplinkybes. Šios aplinkybės, be kita ko, apima penkis pagrindinius kriterijus, suskirstytus į konkretesnius šioje nuostatoje nurodytus elementus.

IX – Išimtis informacijos pateikimo internete paslaugos teikėjui

130. Devintasis klausimas susijęs su tuo, ar eBay gali kuria nors dalimi pasinaudoti atsakomybės apribojimu, kuris Direktyvos 2000/31 dėl elektroninės komercijos 14 straipsnyje numatytas „informacijai pateikti internete“. Tai naujas klausimas Teisingumo Teismui, nors, kaip minėjau, antrinės atsakomybės klausimai jau buvo nagrinėti ir spręsti valstybių narių ir kitų šalių teismuose(65). Siekiant pateikti tinkamą 14 straipsnio aiškinimą, reikia priminti kai kuriuos bendrus Direktyvos 2000/31 ypatumus(66).

131. Pagal Direktyvos 2000/31 1 straipsnį šia direktyva siekiama prisidėti prie tinkamo vidaus rinkos funkcionavimo užtikrinant laisvą informacinės visuomenės paslaugų judėjimą tarp valstybių narių ir derinant, kiek reikalinga numatytiems tikslams pasiekti, kai kurias nacionalines nuostatas dėl informacinės visuomenės paslaugų, susijusias su vidaus rinka, paslaugų teikėjų steigimusi, komerciniais pranešimais, elektroninėmis sutartimis, tarpininkų atsakomybe, elgesio kodeksais, ginčų nagrinėjimu ne teismo tvarka, teisminėmis priemonėmis ir valstybių narių bendradarbiavimu.

132. Direktyvos 2000/31 taikymo sritis yra plati. Joje išdėstytomis taisyklėmis daromas poveikis daigybei teisės sričių, tačiau reguliuojami tik tam tikri konkretūs šių sričių klausimai: ja numatytas teisės derinimas yra tiek horizontalus, tiek konkretus(67).

 Išimties taikymas elektroninės prekyvietės operatoriui

133. Devintojo prejudicinio klausimo pirma dalis susijusi su išimties taikymu elektroninės prekyvietės operatoriui.

134. Atsižvelgiant į Direktyvos 2000/31 2 straipsnio a punkte, skaitomame kartu su Direktyvos 98/34 1 straipsnio 2 dalimi ir Direktyvos 2000/31 18 konstatuojamąja dalimi, išdėstytą apibrėžimą, elektroninės prekyvietės operatoriaus paslaugas, kuriomis siekiama palengvinti ryšius tarp bet kokio pobūdžio prekes parduodančių ir perkančių asmenų, kaip antai eBay teikiamos paslaugos, gali būti laikomos informacinės visuomenės paslaugomis ir todėl jos patenka į Direktyvos 2000/31 taikymo sritį.

135. Tarpinių paslaugų teikėjų atsakomybei skirtos nuostatos išdėstytos direktyvos II skyriaus „Principai“ 4 skirsnyje. Šiame skirsnyje yra keturi straipsniai: 12 straipsnis „Paprastas perdavimo kanalas“, 13 straipsnis „Spartinimas (Caching)“, 14 straipsnis „Informacijos pateikimas internete“ ir 15 straipsnis „Bendros stebėjimo prievolės nebuvimas“.

136. Būtų galima tvirtinti, kad Direktyvos 2000/31 12, 13 ir 14 straipsniuose esančios nuostatos dėl atsakomybės turi būti suprantamos kaip atsakomybės taikymo išimtys, taigi turi būti aiškinamos siaurai. Mano nuomone, taip yra ne visuomet, nes daugelyje valstybių narių atsakomybė paslaugos teikėjui šiuose straipsniuose numatytais atvejais nekiltų dėl to, kad nėra subjektyviosios kaltės. Todėl šias nuostatas labiau tinka vertinti kaip egzistuojančios teisės patvirtinimą ar išaiškinimą, o ne kaip jos išimtis(68).

137. Sprendime Google France ir Google buvo nagrinėjamas mokamos nuorodų teikimo internete paslaugos operatoriaus atsakomybės klausimas, o ši byla susijusi su elektroninės prekyvietės operatoriaus atsakomybe.

138. Sprendime Google France ir Google Teisingumo Teismas Direktyvos 2000/31 14 straipsnį aiškino atsižvelgdamas į šios direktyvos preambulę. Teisingumo Teismo nuomone, iš Direktyvos 2000/31 42 konstatuojamosios dalies matyti, kad šioje direktyvoje numatytos atsakomybės išimtys taikomos tik tada, kai informacinės visuomenės paslaugų teikėjo veikla yra „tik techninio, automatinio ir pasyvaus pobūdžio“, o tai reiškia, kad tokių paslaugų teikėjas „neturi žinių apie perduodamą arba saugomą informaciją ir negali jos kontroliuoti“. Todėl norint patikrinti, ar nuorodų paslaugos teikėjo atsakomybė gali būti apribota pagal Direktyvos 2000/31 14 straipsnį, reikia išnagrinėti, ar tokių paslaugų teikėjo vaidmuo yra neutralus, o jo veiksmai – tik techninio, automatinio ir pasyvaus pobūdžio, ir todėl jis neturi žinių apie saugomus duomenis ar jų nekontroliuoja(69).

139. Man kyla tam tikrų sunkumų dėl šio išaiškinimo.

140. Susiedamas informacijos pateikimo internete paslaugos teikėjo atsakomybės apribojimo kriterijus su „neutralumu“, Teisingumo Teismas nurodė Direktyvos 2000/31 42 konstatuojamąją dalį. Pritariu eBay išsakytoms abejonėms dėl to, ar ši 42 konstatuojamoji dalis iš tikrųjų susijusi su 14 straipsnyje numatytu informacijos pateikimu internete.

141. Net jei direktyvos 42 konstatuojamojoje dalyje paminėtos „išimtys“ daugiskaita, atrodo, kad joje nurodytos išimtys, aptariamos tolesnėje 43 konstatuojamojoje dalyje. Ten paminėtos išimtys tiesiogiai susijusios su „paprastu perdavimo kanalu“ ir „spartinimu“. Taip skaitoma 42 konstatuojamoji dalis pasidaro aiškesnė: ji susijusi su „eksploatavimo techniniu procesu ir prieigos prie ryšių tinklo, kuriuo perduodama arba kuriame laikinai saugoma trečiųjų šalių suteikta informacija, suteikimu tik tam, kad perdavimas būtų efektyvesnis” (išskirta mano). Manau, kad šia fraze aiškiai nurodomas „paprastas perdavimo kanalas“ ir „spartinimas“, paminėti Direktyvos 2000/31 12 ir 13 straipsniuose.

142. Mano nuomone, informacijos pateikimo internete paslaugos teikėjams, paminėtiems Direktyvos 2000/31 14 straipsnyje, veikiau yra skirta 46 konstatuojamoji dalis, nes joje konkrečiai nurodomas informacijos saugojimas. Taigi informacijos pateikimo internete paslaugos teikėjo atsakomybės apribojimas neturėtų būti sąlygotas arba ribojamas susiejant jį su 42 konstatuojamąja dalimi. Atrodo, kad jei šioje byloje būtų patvirtinta, kad Sprendime Google France ir Google išdėstytos informacijos pateikimo internete paslaugos teikėjo atsakomybės sąlygos taip pat turi būti taikomos elektroninėms prekyvietėms, Direktyvos 2000/31 tikslams, kurie yra esminis informacinės visuomenės elektroninės komercijos paslaugų plėtros elementas, kiltų pavojus ir jie būtų paneigti.

143. Kaip teisingai pažymi Komisija dėl saugomam prekių ženklui tapataus žymens naudojimo elektroninės prekyvietės operatoriaus svetainėje, ši svetainė turi tam tikrą turinį, t. y. pardavėjų, kurie yra paslaugos gavėjai, teikiamų ir jų prašymu saugomų pasiūlymų tekstą. Jei pasiūlymus pirkti prekes naudotojai patalpina be jokio išankstinio elektroninės prekyvietės operatoriaus tikrinimo ar kontrolės, kurie susiję su operatoriams atstovaujančių fizinių asmenų ir naudotojo sąveika(70), susiduriame su informacijos, kurią perduoda paslaugos gavėjas, saugojimu. Tokiomis aplinkybėmis elektroninės prekyvietės operatorius neturi faktinių žinių apie neteisėtą veiklą arba informaciją. Operatorius taip pat nežinotų apie faktus ar aplinkybes, rodančias, kad verčiamasi neteisėta veikla arba teikiama neteisėta informacija. Taigi būtų įvykdytos Direktyvos 2000/31 14 straipsnyje apibūdintos atleidimo nuo atsakomybės už informacijos pateikimą internete sąlygos.

144. Vis dėlto mokamų nuorodų teikimo internete paslaugų ir žymens, tapataus saugomam prekių ženklui, naudojimo elektroninės prekyvietės operatoriaus rėmėjo nuorodose atžvilgiu informaciją saugo ne šis operatorius, kuris tokiais atvejais veikia kaip reklamuotojas, bet paieškos sistemą aptarnaujantis operatorius. Todėl elektroninės prekyvietės operatoriaus atveju Direktyvos 2000/31 14 straipsnyje apibūdintos informacijos pateikimo internete sąlygos šiuo atžvilgiu nėra įvykdytos.

145. Atrodo, Sprendimas Google France ir Google leistų teigti, kad Direktyvos 2000/31 14 straipsnyje nurodytas informacijos pateikimo internete paslaugos teikėjas turėtų išlikti neutralus internete pateikiamos informacijos atžvilgiu. Teisingumo Teisme buvo teigiama, kad eBay nėra neutrali, nes ji savo klientams duoda nurodymus dėl skelbimų rengimo ir stebi pasiūlymų pirkti prekes turinį.

146. Kaip jau paaiškinau, neatrodo, kad šiuo klausimu „neutralumas“ būtų visiškai tinkamas kriterijus pagal direktyvą. Manau, kad iš tikrųjų būtų labai keista, jei dėl tos aplinkybės, jog naudodamasi įvairiomis techninėmis priemonėmis eBay kišasi ir nurodo, koks turi būti jos sistemoje pateikiamų pasiūlymų pirkti prekes turinys, ji netektų 14 straipsnyje numatytos apsaugos informacijos, kurią pateikė vartojai, saugojimo atžvilgiu(71).

147. Be to, kaip bendrą pastabą dėl Direktyvos 2000/31 12, 13 ir 14 straipsniuose išdėstytų trijų išimčių turėčiau priminti apie tai, kas gali atrodyti akivaizdu. Trimis straipsniais siekiama suteikti išimtis tam tikroms paslaugos teikėjo vykdomos veiklos rūšims. Mano supratimu, negalima manyti, kad jais siekiama numatyti išimtį paslaugos teikėjų kategorijai per se.

148. Iš tikrųjų sunku įsivaizduoti, kad Direktyva 2000/31 būtų nustatytos trys skirtingos veiklos rūšys, kurioms būtų taikoma išimtis tik tuomet, jei kiekviena iš jų būtų vykdoma visiškai atskirai nuo kitų veiklos rūšių. Jei viena bendrovė atlieka spartinimą, o kita – pateikia informaciją internete, joms abiem neabejotinai būtų taikoma išimtis. Tačiau toks atskyrimas gali būti ypač retas. Mano nuomone, jei viena bendrovė užsiima abiem veiklos rūšimis, o tai iš tikrųjų visiškai nebūtų išskirtinis atvejis, išimtį taip pat reikėtų taikyti ir tokiam subjektui. Tas pats taikytina, jei vienos ar kelių rūšių veikla, kuriai taikoma išimtis, vykdoma kartu su interneto turinio pateikimo veikla(72). Būtų nepraktiška išimtis suteikti tik kai kurioms ekonominės veiklos rūšims, visų pirma tokioje srityje, kuri pasižymi nuolatiniais ir beveik nenuspėjamais pokyčiais. Jau Komisijos pasiūlymas dėl Direktyvos 2000/31 kilo žvelgiant į tokią ateities perspektyvą nuolat kintančioje srityje.

149. Nemanau, kad būtų galima apibrėžti kriterijus verslo modeliui, kuris tobulai atitiktų informacijai pateikti internete taikomą išimtį. Ir net jeigu tai būtų galima padaryti, šiandien pateiktas apibrėžimas veikiausiai ilgai negaliotų. Vietoj to reikėtų pagrindinį dėmesį skirti veiklos rūšiai ir aiškiai nurodyti, kad nors dėl tam tikros paslaugos teikėjo veiklos jis atleidžiamas nuo atsakomybės, kiek tai laikoma būtina direktyvos tikslams pasiekti, visa kita veikla nėra atleidžiama ir dėl jos toliau taikoma „įprasta“ valstybėse narėse nustatyta atsakomybės tvarka, kaip antai civilinė atsakomybė už žalą ir baudžiamoji atsakomybė.

150. Todėl jei sutinkame su tuo, kad dėl tam tikros paslaugos teikėjo veiklos jis atleidžiamas nuo atsakomybės, tai reikštų, priešingai, kad dėl veiklos, kuriai netaikoma išimtis, gali kilti atsakomybė pagal nacionalinę teisę.

151. Taigi eBay atveju kliento perduotos informacijos pateikimui internete gali būti taikoma išimtis, jei įvykdytos Direktyvos 2000/31 14 straipsnyje nustatytos sąlygos. Vis dėlto informacijos pateikimui internete skirta išimtis neatleistų eBay nuo potencialios atsakomybės, kuri galėtų kilti dėl to, kad ji naudojasi nuorodų teikimo internete paslauga.

 Veiklos, kuriai taikoma išimtis, apimtis

152. Devintojo prejudicinio klausimo antroje dalyje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori sužinoti, ar tuo atveju, kai elektroninės prekyvietės operatoriaus veikla apima ne tik Direktyvos 2000/31 14 straipsnio 1 dalyje nurodytą veiklą, bet ir kitą į šios nuostatos taikymo sritį nepatenkančią veiklą, operatorius ir toliau atleidžiamas nuo atsakomybės tiek, kiek tai susiję su veikla, kurią apima minėtoji nuostata (ir neatleidžiamas nuo atsakomybės tiek, kiek tai susiję su veikla, kurios nepaima ši nuostata), ir kokia situacija yra dėl „veiklos, nepatenkančios į taikymo sritį“, visų pirma dėl nurodymo atlyginti nuostolius ar kitų finansinių kompensacijų priteisimo dėl veiklos, kuriai netaikoma išimtis nuo atsakomybės.

153. Iš jau pateiktų argumentų išplaukia, kad operatorius atleidžiamas nuo atsakomybės dėl tos veiklos, kurią apima Direktyvos 2000/31 14 straipsnio 1 dalis. Kita vertus, jis nėra atleidžiamas nuo atsakomybės dėl veiklos, kurios ši nuostata neapima. Tokie atvejai turi būti vertinami remiantis reikšmingomis nacionalinės teisės nuostatomis ir principais, visų pirma dėl nurodymo atlyginti nuostolius ar kitų finansinių kompensacijų priteisimo dėl veiklos, kuriai netaikoma išimtis nuo atsakomybės.

 Prekyvietės operatoriaus pareigos būsimų pažeidimų atžvilgiu

154. Devintojo klausimo trečia dalis susijusi su situacija, kai prekyvietėje jau buvo įvykdyta tam tikra neteisėta veikla. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, kokias pareigas tokiais atvejais turi prekyvietės operatorius būsimų pažeidimų atžvilgiu.

155. Reikia priminti, kad Direktyvos 2000/31 14 straipsnio 1 dalies b punktas atspindi „pranešimo ir turinio šalinimo“ principą. Todėl informacijos teikimo internete paslaugos teikėjas, gavęs faktinių žinių apie neteisėtą veiklą arba informaciją arba sužinojęs apie faktus ar aplinkybes, rodančias, kad verčiamasi neteisėta veikla arba teikiama neteisėta informacija, turi nedelsdamas imtis priemonių panaikinti neteisėtą informaciją arba atimti galimybę ja naudotis.

156. Taikant „pranešimo ir turinio šalinimo“ principą reikia atsižvelgti į Direktyvos 2000/31 46 konstatuojamąją dalį. Pagal šią konstatuojamąją dalį informacija turi būti panaikinta arba galimybė ja naudotis turi būti atimta vadovaujantis saviraiškos laisvės principu ir šiam tikslui nacionaliniu lygiu nustatyta tvarka. Be to, direktyva valstybėms narėms paliekama teisė nustatyti specifinius reikalavimus, kuriuos reikia nedelsiant patenkinti prieš panaikinant informaciją arba atimant galimybę ją pasiekti.

157. Priminsiu, kad elektroninės prekyvietės naudotojų patalpinti pasiūlymai pirkti prekes yra komerciniai pranešimai ir jie yra saugomi Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 11 straipsnio 1 dalyje numatytos pagrindinės teisės į saviraiškos ir informacijos laisvę. Ši teisė apima laisvę turėti savo įsitikinimus, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas valdžios institucijoms nekliudant ir nepaisant valstybių sienų.

158. Akivaizdu, kad įgyvendinant saviraiškos ir informacijos laisvę neleidžiama pažeisti intelektinės nuosavybės teisių. Šios teisės taip pat saugomos Chartijos, kaip tai numatyta jos 17 straipsnio 2 dalyje. Vis dėlto tokia laisvė reiškia, kad prekių ženklo savininko teisių elektroninės komercijos atveju negalima saugoti taip, kad būtų pažeistos nekaltų elektroninės prekyvietės naudotojų teisės ar tariamas pažeidėjas netektų galimybių prieštarauti ir gintis(73). Mano nuomone, Direktyvos 2000/31 46 konstatuojamojoje dalyje ir 14 straipsnio 3 dalyje aiškiai nurodoma nacionaliniu lygiu nustatyta tvarka ir valstybėms narėms suteikiama teisė nustatyti specifinius reikalavimus, kuriuos reikia nedelsiant patenkinti prieš panaikinant informaciją arba atimant galimybę ją pasiekti.

159. Pavyzdžiui, Suomijoje Direktyvą 2000/31 įgyvendinančiuose nacionalinės teisės aktuose dėl konstitucinių priežasčių(74) numatyta, kad informacijos pateikimo internete paslaugos teikėjas turi pareigą panaikinti jo sistemoje saugomą informaciją tik po to, kai gauna tai numatantį teismo sprendimą prekių ženklo pažeidimo atveju arba teisių turėtojo pranešimą tariamo autorių ar gretutinių teisių pažeidimo atveju. Antruoju atveju naudotojas turi galimybę per 14 dienų pateikti prieštaravimą dėl informacijos panaikinimo(75).

160. Tvirtinama, kad Direktyvos 2000/31 14 straipsnyje nurodytos faktinės žinios gaunamos ar apie tai sužinoma tuo momentu, kai gaunamas teismo sprendimas arba pranešimas(76).

161. Dėl Direktyvos 2000/31 14 straipsnio 1 dalies a punkto aiškinimo manau, kad „faktinių žinių“ reikalavimas turi du aspektus.

162. Pirma, akivaizdu, kad paslaugos teikėjas privalo turėti faktinių žinių, o ne vien įtarimų ar prielaidų, apie neteisėtą veiklą arba informaciją. Man taip pat atrodo, kad teisiniu požiūriu „žinios“ gali būti susijusios tik su praeitimi ir (arba) dabartimi, bet ne su ateitimi. Taigi tariamo prekių ženklo pažeidimo elektroninėje prekyvietėje atveju žinių objektas turi būti užbaigta ar besitęsianti veikla arba egzistuojantis faktas ar aplinkybė.

163. Antra, atrodo, kad faktinių žinių reikalavimas neapima išvestinių žinių. Nepakanka to, kad paslaugos teikėjas turėjo žinoti apie neteisėtą veiklą ar kad jis turi pagrįstų priežasčių ją įtarti. Toks reikalavimas taip pat atitinka Direktyvos 2000/31 15 straipsnio 1 dalį, pagal kurią valstybėms narėms draudžiama nustatyti paslaugos teikėjams bendrą prievolę stebėti informaciją, kurią jie perduoda ar saugo, arba bendrą prievolę aktyviai domėtis faktais arba aplinkybėmis, rodančiomis nelegalią veiklą.

164. Todėl faktinės žinios reiškia žinias apie ankstesnę ar dabartinę informaciją, veiklą ar faktus, kurias paslaugos teikėjas turi dėl iš išorės gauto pranešimo ar jo paties savanoriškai atlikto tyrimo.

165. Atrodo, jog iš pat pradžių atmetama galimybė, kad paslaugos teikėjas gali turėti faktinių žinių apie būsimus pažeidimus, kurie galėtų būti padaryti, arba apie tai žinoti. Bijau, kad situacija yra kur kas sudėtingesnė.

166. Manau, galima laikyti, jog nėra faktinių žinių apie tai, kad B pažeidžia prekių ženklą X, nes A pažeidžia ar pažeidė prekių ženklą X. Taip pat negali būti faktinių žinių apie tai, kad A pažeidžia prekių ženklą Y, nes buvo nustatyta, kad jis pažeidžia prekių ženklą X, net jei šis prekių ženklas priklauso tam pačiam savininkui.

167. Vis dėlto, jei nustatoma, kad A pažeidė prekių ženklą X pateikęs pasiūlymą pirkti prekes elektroninėje prekyvietėje rugsėjo mėnesį, neatmetu galimybės, kad prekyvietės operatorius galėtų būti laikomas turinčiu faktinių žinių apie informaciją, veiklą, faktus ar aplinkybes, jei spalį A patalpintų naują pasiūlymą dėl tų pačių ar panašių prekių, pažymėtų prekių ženklu X. Tokiomis aplinkybėmis būtų labiau įprasta kalbėti apie tą patį besitęsiantį pažeidimą nei apie du atskirus pažeidimus(77). Priminsiu, kad 14 straipsnio 1 dalies a punkte paminėta „veikla“ kaip vienas iš faktinių žinių objektų. Besitęsianti veikla apima praeitį, dabartį ir ateitį.

168. Taigi dėl to paties naudotojo ir to paties prekių ženklo elektroninės prekyvietės operatorius turi faktinių žinių tuo atveju, kai ta pati veikla tęsiasi teikiant vieną po kito pasiūlymus pirkti prekes, todėl iš jo gali būti reikalaujama atimti galimybę naudotis informacija, kurią šis naudotojas patalpina ateityje. Kitaip tariant, nuo atsakomybės neatleidžiama tais atvejais, kai elektroninės prekyvietės operatoriui buvo pranešta apie pažeidžiantį prekių ženklo naudojimą ir tas pats naudotojas tęsia šį pažeidimą ar jį pakartoja.

X –    Teismo draudimas tarpininkams

169. Dešimtasis klausimas susijęs su prekių ženklo savininko galimybe prašyti taikyti draudimą pagal Direktyvos 2004/48 dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo 11 straipsnį ne tik prekių ženklą pažeidžiantiems tretiesiems asmenims, bet taip pat tarpininkui, kurio paslaugomis buvo naudojamasi siekiant pažeisti registruotą prekių ženklą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, be kita ko, nori sužinoti, ar šiuo straipsniu reikalaujama užtikrinti, kad pagal ES teisę būtų galima prašyti tarpininkui taikyti draudimą, siekiant užkirsti kelią būsimiems pažeidimams, ir, jeigu taip, – kokia yra nustatytino draudimo apimtis(78). Tai pirmas kartas, kai Teisingumo Teismo prašoma išaiškinti Direktyvos 2004/48 11 straipsnį.

170. Visos šalys sutaria, kad Direktyvoje 2004/48 numatyti teismo draudimai tarpininkams. Vis dėlto, jei eBay tvirtina, kad teismo draudimas informacijos pateikimo internete paslaugos teikėjui gali būti taikomas tik dėl konkretaus ir aiškiai nustatomo individualaus turinio, kitos šalys mano, kad draudimai gali būti ir kaip priemonės, skirtos užkirsti kelią būsimiems pažeidimams.

171. Pagrindinis iššūkis aiškinant Direktyvą 2004/48 susijęs su tuo, kaip užtikrinti pusiausvyrą tarp pernelyg agresyvaus ir pernelyg silpno intelektinės nuosavybės teisių gynimo. Šis uždavinys buvo palygintas su Odisėjo kelione tarp dviejų pabaisų – Scilės ir Charibdės(79). Nors būtų galima aiškinti direktyvą, kad ja siekiama įgyvendinti arba stipresnės, arba silpnesnės teisių apsaugos požiūrį, visais aiškinimo atvejais turėtų būti tinkamai atsižvelgta į Direktyvos 2004/48 3 straipsnį. Iš šio straipsnio išplaukia, kad Direktyvoje 2004/48 nustatytas bendrasis valstybių narių įpareigojimas numatyti priemones, procedūras ir gynybos būdus, būtinus užtikrinti intelektinės nuosavybės teisių gynymą ir imtis reikiamų veiksmų prieš asmenis, atsakingus už piratavimą ir klastojimą. Šios priemonės, procedūros ir gynybos būdai turi būti pakankamai atgrasantys, tačiau neturėtų sukurti teisėtos prekybos kliūčių, ir numatytų apsaugos priemones nuo piktnaudžiavimo jomis.

172. Svarbiausios Direktyvos 2004/48 nuostatos išdėstytos II skyriuje „Priemonės, procedūros ir gynybos būdai“. Vertėtų atkreipti dėmesį į du šio skyriaus skirsnius. Nors tiek 4 skirsnyje „Laikinosios ir prevencinės priemonės“ (9 straipsnis), tiek 5 skirsnyje „Priemonės pagal sprendimą dėl bylos esmės“ paminėtos priemonės, kurios galėtų būti taikomos pažeidėjui ir tarpininkui, 5 skirsnis yra ypač svarbus nagrinėjamu atveju. Jį sudaro 10 straipsnis „Atkuriamosios priemonės“, 11 straipsnis „Draudimai“ ir 12 straipsnis „Alternatyvios priemonės“.

173. Pirmieji du 11 straipsnio sakiniai susiję su draudimais, kuriuos būtų galima prašyti taikyti intelektinės nuosavybės teisės pažeidėjui. Trečiajame sakinyje reikalaujama, kad taip pat būtų galima prašyti taikyti draudimus tarpininkams, kurių paslaugomis naudojasi tretieji asmenys intelektinės nuosavybės teisėms pažeisti. Tarpininkui taikomų draudimų apimtis nėra apibrėžta, bet kadangi šis aspektas numatytas kaip papildomas pirmųjų dviejų sakinių elementas, manau, kad aiškinant trečiąjį sakinį turėtų būti remiamasi šiais dviem sakiniais.

174. Reikia priminti, jog Direktyvos 2004/48 11 straipsnio pirmame sakinyje reikalaujama, kad „priimdamos teismo sprendimą dėl intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo“ valstybių narių teismo institucijos galėtų pažeidėjui taikyti „draudimą tęsti pažeidimą“. Pažodinis šio teksto aiškinimas rodytų, jog turi būti konkrečiai konstatuota, kad buvo padarytas pažeidimas, ir uždrausta pažeidėjui tęsti šį konkretų pažeidimą ateityje.

175. Kalbant apie draudimo, kurį būtų galima prašyti taikyti pažeidėjui, pobūdį, atrodo, jog ES teisėje reikalaujama, kad tokiu draudimu būtų galima nutraukti teismo sprendimu konstatuotą pažeidimą. Taip pat galimas kelio būsimiems pažeidimams užkirtimas, net jeigu direktyvos formuluotė pasidaro ne tokia kategoriška. Atsižvelgiant į nurodomą draudimo „tęsti“ pažeidimą aspektą, atsargesnę formuluotę dėl „tolesnių“ pažeidimų ir proporcingumo principą, pirmuosius du sakinius suprantu taip, kad ES teisėje nereikalaujama numatyti galimybės taikyti draudimą pažeidėjui, siekiant užkirsti kelią būsimiems pažeidimams, kurie galėtų būtų daromi ateityje(80).

176. Dėl tarpininko vienas iš galimų aiškinimų, remiantis Direktyvos 2004/48 tekstu, būtų toks, kad draudimo, kurį pagal ES teisę gali būti prašoma taikyti tarpininkui, apimtis neturėtų skirtis nuo draudimo, kurį gali būti prašoma taikyti pažeidėjui, apimties.

177. Vis dėlto nesu įsitikinęs, kad toks aiškinimas yra pagrįstas.

178. Man atrodo, kad norint taikyti Direktyvos 2004/48 11 straipsnio pirmąjį sakinį reikia nustatyti pažeidėją, kuriam paskui uždraudžiama tęsti pažeidimą. Tačiau trečiajame sakinyje nepaminėtas „pažeidėjas“, paminėta tik „trečioji šalis“, kuri naudojasi tarpininko paslaugomis intelektinės nuosavybės teisėms pažeisti.

179. Tokia redakcija pasirinkta dėl pagrįstų priežasčių: gali būti atvejų, visų pirma interneto aplinkoje, kai pažeidimas akivaizdus, bet nėra nustatytas pažeidėjas. Nors žinoma, kad trečiasis asmuo naudojasi tarpininko paslaugomis intelektinės nuosavybės teisėms pažeisti, tikroji šio pažeidėjo tapatybė lieka nežinoma. Tokiais atvejais dėl teisinės teisių turėtojo apsaugos gali būti reikalinga priimti draudimą tarpininkui, kurio tapatybė žinoma ir kurį galima paduoti į teismą, bei kuris gali neleisti tęsti pažeidimą.

180. Dėl teismo draudimo, kuris turėtų būti taikomas tarpininkui, apimties ir turinio nemanau, kad ES teisėje būtų nustatyti kokie nors kiti konkretūs reikalavimai nei veiksmingumas, proporcingumas ir atgrasantis pobūdis, kurių reikalaujama pagal Direktyvos 2004/48 3 straipsnio 2 dalį.

181. Mano nuomone, pagal proporcingumo reikalavimą neleidžiama taikyti tarpininkui draudimo, kuriuo siekiama užkirsti kelią tolesniems prekių ženklo pažeidimams. Vis dėlto Direktyvoje 2004/48 nematau nieko tokio, kas neleistų taikyti tarpininkui draudimų, reikalaujančių ne tik užkirsti kelią tęsti konkretų pažeidimą, bet taip pat užkirsti kelią pakartoti tokį patį ar panašų pažeidimą ateityje, jei tokius draudimus galima prašyti taikyti pagal nacionalinę teisę. Neabejotinai svarbu tai, kad tarpininkas aiškiai žinotų, ko iš jo reikalaujama, ir kad draudimas neapimtų neįvykdomų, neproporcingų ar neteisėtų pareigų, kaip antai bendros stebėjimo prievolės.

182. Dvigubas tapatybės reikalavimas gali būti tinkamas pagrindas riboti teismo draudimų apimtį. Tai reiškia, kad susijusiais atvejais pažeidimą turi daryti tas pats trečiasis asmuo(81) ir turi būti pažeistas tas pats prekių ženklas. Taigi draudimas galėtų būti taikomas tarpininkui siekiant užkirsti kelią konkrečiam vartotojui tęsti tam tikro prekių ženklo pažeidimą ar jį pakartoti. Tokį draudimą informacinės visuomenės paslaugų teikėjas galėtų įvykdyti paprasčiausia uždarydamas susijusio naudotojo kliento sąskaitą(82).

XI – Išvada

183. Siūlau Teisingumo Teismui į High Court of Justice (England & Wales), Chancery Division pateiktus klausimus atsakyti taip:

1.      Kai kvepalų ir kosmetikos gaminių mėginiai bei flakonai, kurie nėra skirti parduoti vartotojams, nemokamai tiekiami prekių ženklo savininko patvirtintiems platintojams, šios prekės nėra laikomos išleistomis į rinką pagal 1988 m. gruodžio 21 d. Pirmosios Tarybos direktyvos 89/104/EEB valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti 7 straipsnio 1 dalį ir 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo 13 straipsnio 1 dalį.

2. 3. ir 4.      Prekių ženklo savininkas turi teisę uždrausti toliau prekiauti išpakuotais gaminiais pagal Direktyvos 89/104 7 straipsnio 2 dalį ir Reglamento Nr. 40/94 13 straipsnio 2 dalį, kai kvepalai ir kosmetikos gaminiai buvo išimti iš išorinės pakuotės be prekių ženklo savininko sutikimo, jei, išėmus iš išorinės pakuotės, ant gaminių nebėra informacijos, kaip reikalaujama 1976 m. liepos 27 d. Tarybos direktyvos 76/768/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su kosmetikos gaminiais, suderinimo 6 straipsnio 1 dalyje, arba jei išėmus prekes iš išorinės pakuotės gali būti laikoma, kad prekių būklė dėl to pasikeitė ar pablogėjo, arba jei tolesnė prekyba daro ar gali daryti žalą prekių įvaizdžiui ir menkina prekių ženklo reputaciją. Esant tokioms aplinkybėms, kaip antai pagrindinėje byloje, tokia žala gali būti preziumuojama, jei pasiūlymas nėra susijęs su vienu ar keliais gaminiais, kuriuos pardavėjas siūlo akivaizdžiai nevykdydamas prekybos veiklos.

5.      Žymens pateikimas rėmėjų nuorodose yra žymens „naudojimas“ pagal Direktyvos 89/104 5 straipsnio 1 dalies a punktą ir Reglamento Nr. 40/94 9 straipsnio 1 dalies a punktą, kai ūkio subjektas, valdantis elektroninę prekyvietę, iš paieškos sistemos operatoriaus įsigyja teises kaip raktinį žodį naudoti registruotam prekių ženklui tapatų žymenį, ir todėl šį žymenį paieškos sistema vartotojui pateikia rėmėjų nuorodoje į elektroninės prekyvietės operatoriaus svetainę.

6.      Kai spragtelėjus 5 punkte nurodytą rėmėjų nuorodą naudotojas nukreipiamas tiesiai į prekių, tapačių toms, kurioms registruotas prekių ženklas, ir žymimų tam tikru žymeniu, kurį svetainėje naudoja trečiosios šalys, reklamą ar pardavimą, kurių dalis pažeidžia prekių ženklą, o dalis – ne, nelygu atitinkamų prekių statusas, tai reiškia, kad elektroninės prekyvietės operatorius naudoja žymenį pažeidžiančioms prekėms žymėti pagal Direktyvos 89/104 5 straipsnio 1 dalies a punktą ir Reglamento Nr. 40/94 9 straipsnio 1 dalies a punktą, tačiau toks naudojimas nedaro žalos prekių ženklo funkcijoms, jei iš rėmėjo nuorodoje pateiktos informacijos nuovokus paprastas vartotojas suvokia, kad elektroninės prekyvietės operatorius savo sistemoje saugo trečiųjų asmenų skelbimus ar siūlymus pirkti.

7.      Kai prekės, teikiamos parduoti elektroninėje prekyvietėje, į EEE rinką dar nebuvo pateiktos prekių ženklo savininko ar tai nebuvo padaryta su jo sutikimu, norint taikyti nacionalinio ar Bendrijos prekių ženklo suteiktą išimtinę teisę užtenka įrodyti, kad reklama yra skirta vartotojams toje teritorijoje, kur prekių ženklas registruotas.

8.      Jei žymens naudojimas, kurį ginčija prekių ženklo savininkas, būtų žymens pateikimas elektroninės prekyvietės operatoriaus interneto svetainėje, o ne rėmėjų nuorodoje, tai reikštų, kad elektroninės prekyvietės operatorius nenaudoja žymens pažeidžiančioms prekėms žymėti pagal Direktyvos 89/104 5 straipsnio 1 dalies a punktą ir Reglamento Nr. 40/94 9 straipsnio 1 dalies a  punktą.

9. a)      5 punkte nurodytas naudojimas nėra „paslaugos gavėjo pateiktos informacijos perdavimas ryšio tinklu“, kurį atlieka elektroninės prekyvietės operatorius, ir neapima tokio perdavimo pagal 2000 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/31/EB dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje 14 straipsnio 1 dalį, tačiau 6 punkte nurodytas naudojimas gali būti informacijos perdavimas ryšio tinklu ar apimti tokį perdavimą.

9. b)      Jeigu naudojimas nėra vien veikla, patenkanti į Direktyvos 2000/31 14 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, bet apima tokią veiklą, elektroninės prekyvietės operatorius yra atleidžiamas nuo atsakomybės tiek, kiek žymens naudojimas yra minėta veikla, tačiau nurodyti atlyginti nuostolius ar priteisti kitas finansines kompensacijas pagal nacionalinę teisę galima tik dėl tokio naudojimo, už kurį operatorius nėra atleistas nuo atsakomybės.

9. c)      Kai elektroninės prekyvietės operatorius žino, kad prekės buvo reklamuojamos, siūlomos pirkti arba parduotos jo svetainėje pažeidžiant registruotą prekių ženklą, ir panašu, kad šis registruotas prekių ženklas ir toliau pažeidžiamas to paties svetainės naudotojo ir tokių pačių ar panašių prekių atžvilgiu, tai yra „faktinės žinios“ apie neteisėtą veiklą ar informaciją arba „sužinojimas“ apie faktus ar aplinkybes pagal Direktyvos 2000/31 14 straipsnio 1 dalį.

10.      Kai tokio tarpininko, kaip antai svetainės operatorius, paslaugomis trečioji šalis pasinaudojo registruotam prekių ženklui pažeisti, 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/48/EB dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo 11 straipsnyje reikalaujama, kad valstybės narės užtikrintų, jog prekių ženklo savininkas galėtų prašyti tarpininkui taikyti veiksmingą, atgrasantį ir proporcingą draudimą siekiant užkirsti kelią trečiajam asmeniui tęsti šį pažeidimą ar jį pakartoti. Su tokiais draudimais susijusios sąlygos ir procedūros apibrėžiamos nacionalinėje teisėje.

1 – Originalo kalba: anglų.

2 – 2010 m. kovo 23 d. Sprendimas Google France ir Google (sujungtos bylos C‑236/08–C‑238/08, Rink. p. I‑0000).

3 – 1988 m. gruodžio 21 d. Pirmoji Tarybos direktyva 89/104/EEB valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (OL L 40, 1989, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 92), su pakeitimais.

4 – 2000 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/31/EB dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje (OL L 178, 2000, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 25 t., p. 399), su pakeitimais.

5 – 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/48/EB dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo (OL L 157, 2004, p. 45; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 2 t., p. 32).

6 – 1976 m. liepos 27 d. Tarybos direktyva 76/768/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su kosmetikos gaminiais, suderinimo (OL L 262, p. 169; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 3 t., p. 285), su pakeitimais.

7 – Prašyme priimti prejudicinį sprendimą nėra pateikta jokio konkrečių Jungtinės Karalystės teisės aktų nuostatų aprašymo. 2009 m. gegužės 22 d. sprendime (toliau – High Court sprendimas) High Court paaiškino, kad byloje nekilo jokio konkretaus klausimo, susijusio su nacionalinės teisės aktų aiškinimu. Taigi manau, nėra būtina pateikti atitinkamų Jungtinės Karalystės teisės aktų nuostatų dėl prekių ženklų ar elektroninės prekybos.

8 – Keletas L’Oréal prekių ženklų yra Bendrijos prekių ženklai. Jokių konkrečių su Reglamentu Nr. 40/94 susijusių klausimų nebuvo iškelta, todėl pakanka pažymėti, kad šio reglamento 9, 12 ir 13 straipsniai atitinka Direktyvos 89/104 5, 6 ir 7 straipsnius. Toliau pateiktas Direktyvos 89/104 aiškinimas taikytinas mutatis mutandis Reglamentui Nr. 40/94.

      Šioje byloje ratione temporis taikomi Direktyva 89/104 ir Reglamentas Nr. 40/94, o ne jų kodifikuoti tekstai, išdėstyti 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2008/95/EB valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (Kodifikuota redakcija) (OL L 299, 2008, p. 25) ir 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 78, 2009, p. 1).

9 – OL L 204, 1998, p. 37; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 20 t., p. 337; su pakeitimais, padarytais 1998 m. liepos 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 98/48/EB (OL L 217, 1998, p. 18; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 21 t., p. 8).

10 – Direktyvos 2000/31 12 ir 13 straipsniuose išdėstytos nuostatos, ribojančios paslaugų teikėjo atsakomybę, kiek tai susiję su „paprastu perdavimo kanalu“ ir „spartinimu“ (caching).

11 – 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo (OL L 167, 2001, p. 10; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 230 ir klaidų ištaisymas OL L 314, 2008 11 25, p. 16) 8 straipsnio 3 dalyje nurodyta: „valstybės narės užtikrina, kad teisių turėtojai turėtų galimybes prašyti teismo draudimo tarpininkams, kurių paslaugomis tretieji asmenys naudojasi autorių teisėms ar gretutinėms teisėms pažeisti.“

      Direktyvos 2001/29 59 konstatuojamoji dalis išdėstyta taip: „Ypač skaitmeninėje terpėje tretieji asmenys gali vis labiau naudoti tarpininkų paslaugas pažeidinėjimams. Daugeliu atvejų geriausia priversti tokius tarpininkus nutraukti tokią pažeidžiančią veiklą. Dėl to, nesumenkinant kitų esamų nuobaudų ir teisių gynimo būdų, teisių turėtojai turėtų turėti galimybę prašyti teismo uždraudimo tarpininkui, perduodančiam trečiojo asmens daromą saugomo kūrinio ar kito objekto pažeidimą tinkle. Tokia galimybė turėtų būti prieinama net tais atvejais, kai už tarpininko atliktus veiksmus pagal 5 straipsnį yra atleidžiama nuo atsakomybės. Tokių uždraudimų sąlygas ir aplinkybes turėtų nustatyti valstybių narių nacionalinė teisė.“ (Išskirta mano).

12 – Priminsiu, kad Direktyvos 89/104 5 straipsnio 1 dalies a punktas taikomas visiems, o ne tik gerą vardą turintiems ar išskirtiniams prekių ženklams. Todėl Teisingumo Teismas turėtų vengti tokio šios direktyvos 5 straipsnio 1 dalies a punkto aiškinimo, kuris gali atrodyti pagrįstas išskirtinių gerą vardą turinčių prekių ženklų atžvilgiu, tačiau kitais atvejais numatytų pernelyg plačią apsaugą.

13 – Naudotojo atpažinimo kodas yra unikalus identifikatorius eBay kompiuterizuotoje sistemoje. Jis taip pat gali būti naudojamas kaip pseudonimas, leidžiantis naudotojui nuslėpti savo tapatybę iki sandorio sudarymo momento. Pardavėjai ūkio subjektai iki šio momento turi nurodyti savo pavadinimą ir adresą, bet privatūs pardavėjai to daryti neprivalo. Konkretus fizinis asmuo gali sukurti kelias pardavėjo sąskaitas su keliais naudotojo atpažinimo kodais, tačiau eBay turi galimybę ieškoti skirtingų to paties asmens valdomų sąskaitų.

14 – Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, eBay Europe įsigijo tam tikriems prekių ženklams tapačius raktinius žodžius (toliau – nuorodos funkciją atliekantys prekių ženklai), kurie leidžia pasirodyti rėmėjų nuorodoms trečiųjų asmenų, kaip antai Google, MSN ir Yahoo paieškos sistemose. Tai reiškia, kad atliekant paiešką, pavyzdžiui, Google, ir naudojant vieną iš nuorodos funkciją atliekančių prekių ženklų pasirodys komercinė nuoroda, nukreipianti į eBay svetainę. Jei naudotojas spragteli rėmėjo nuorodą, jis nukreipiamas į tinklalapį, rodantį gaminių paieškos eBay svetainėje pagal nuorodos funkciją atliekantį prekių ženklą rezultatus. eBay Europe pasirinko raktinius žodžius remdamasi veiklos jos svetainėje Jungtinėje Karalystėje duomenimis.

15 – Sprendime Google France ir Google Teisingumo Teismas Google siūlomą mokamą nuorodų teikimo paslaugą, vadinamą „AdWords“, apibūdino taip: „Ši paslauga leidžia bet kokiam ūkio subjektui, pasirinkus vieną ar kelis raktinius žodžius ir jiems sutapus su interneto vartotojo per paieškos sistemą atliekamoje paieškoje nurodytais vienu ar keliais žodžiais, pateikti reklaminę nuorodą į savo tinklavietę. Reklaminė nuoroda yra pateikiama rubrikoje „Rėmėjų nuorodos“, kuri yra arba ekrano dešinėje, į dešinę nuo natūralių rezultatų, arba ekrano viršutinėje dalyje, virš jų. <...> Prie tokios reklaminės nuorodos pateikiamas trumpas komercinis pranešimas. Nuoroda ir pranešimas kartu sudaro toje rubrikoje rodomą skelbimą“.

16 – Patogumo sumetimais vartosiu terminą „pažeidžiančios prekės“, nors man visiškai suprantama, kad prekės savaime nėra nei prekių ženklo pažeidimo subjektas, nei tiesioginis objektas, nes toks pažeidimas yra veiksmas, kurį sudaro neteisėtas žymens naudojimas tokiomis aplinkybėmis, kai prekių ženklo savininkas turi teisę uždrausti jį naudoti.

17 – Kalbant apie septynis fizinius asmenis, kurie kartu su trimis eBay dukterinėmis bendrovėmis buvo atsakovai nacionaliniame procese, reikia nurodyti, kad L’Oréal su ketvirtu, penktu, šeštu, septintu ir aštuntu atsakovais išsprendė ginčą taikiai, o teismo sprendimu devintasis ir dešimtasis atsakovai už akių pripažinti kaltais. Todėl šių asmenų pavardes nėra būtina įtraukti nurodant šio proceso dėl prejudicinio sprendimo šalis.

18 – Pavyzdžiui, eBay galėtų filtruoti teikiamus prekių pasiūlymys prieš juos paskelbdama svetainėje, naudoti papildomus filtrus, reikalauti, kad teikdami gaminius parduoti pardavėjai atskleistų savo pavardes ir adresus, papildomai apriboti didelės rizikos gaminių kiekius, patvirtinti taisykles, skirtas kovoti su kitokio pobūdžio pažeidimais, kurių galiojančios taisyklės neapima, visų pirma dėl ne EEE pagamintų prekių pardavimo be prekių ženklo savininkų leidimo, ir griežčiau taikyti sankcijas.

19 – Žr., pavyzdžiui, 2010 m. liepos 8 d. Sprendimą Portakabin (C‑558/08, Rink. p. I‑0000), 2010 m. kovo 25 d. Sprendimą BergSpechte (C‑278/08, Rink. p. I‑0000), 2010 m. kovo 26 d. Sprendimą Eis.de (C‑91/09, Rink. p. I‑0000), 2010 m. kovo 23 d. Sprendimą Google France ir Google (sujungtos bylos C‑236/08–C‑238/08, Rink. p. I‑0000), 2009 m. birželio 18 d. Sprendimą L’Oréal ir kt. (C‑487/07, Rink. p. I‑5185), 2008 m. birželio 12 d. Sprendimą O2Holdings ir O2 (UK) (C‑533/06, Rink. p. I‑4231), 2007 m. rugsėjo 11 d. Sprendimą Céline (C‑17/06, Rink. p. I‑7041), 2007 m. sausio 25 d. Sprendimą Adam Opel (C‑48/05, Rink. p. I‑1017) ir 2002 m. lapkričio 12 d. Sprendimą Arsenal Football Club (C‑206/01, Rink. p. I‑10273).

20 – Dėl to, kaip turėtų būti suprantamos prekių ženklo „funkcijos“, nesutariama nei terminijos požiūriu, nei dėl esmės. Tas pats pasakytina ir apie konceptualius ryšius, egzistuojančius tarp įvairių funkcijų, visų pirma dėl to, ar kai kurias (arba visas) funkcijas iš tikrųjų galima laikyti patenkančiomis į esminę funkciją, skirtą užtikrinti vartotojams prekių ar paslaugų kilmę. Teisingumo Teismas kitoms prekių ženklo funkcijoms priskyrė funkciją garantuoti šių prekių ar paslaugų kokybę ir informavimo, investavimo bei reklamos funkcijas (žr. Sprendimo L’Oréal ir kt. 58 punktą). Toliau vartosiu šiuos terminus: kilmės funkcija, kokybės funkcija, informavimo funkcija, reklamos funkcija ir investavimo funkcija.

21 – Žr. A. Breitschaft „Intel, Adidas & Co – is the jurisprudence of the European Court of Justice on dilution law in compliance with the underlying rationales and fit for the future?“, European Intellectual Property Law Review Nr. 31(10), 2009, p. 497–504, p. 498. Autorius mano, kad Europos Sąjungos teisės aktai yra kritikuotini, nes jie gerą vardą turinčių prekių ženklų savininkams suteikia tam tikrą savo žymenų naudojimo monopolį, nors iš pradžių prekių ženklų teisė nebuvo skirta suteikti išimtinę intelektinės nuosavybės teisę, kokią suteikdavo patentų teisė ar autorių teisė.

22 – Dėl nuodugnios šių aspektų analizės žr. generalinio advokato L. M. Poiares Maduro išvados, pateiktos byloje Google France ir Google, 101–112 punktus.

23 – Kiek tai susiję su gerą vardą turinčių prekių ženklų kaip skiriamųjų žymenų apsaugos stiprinimu, vis svarbiau tampa užtikrinti, kad nebūtų nepateisinamai ribojama saviraiškos laisvė parodijos, meninės raiškos, vartotojiškumo kritikos ir su juo susijusio gyvenimo būdo pajuokos atžvilgiu. Tas pats taikytina ir diskusijoms apie prekių ir paslaugų kokybę. Šiuo klausimu žr. M. Senftleben „The Trademark Tower of Babel – Dilution Concepts in International, US and EC Trademark Law“, International review of intellectual property and competition law, 40 t., 2009, Nr. 1, p. 45–77, p. 62–64.

24 – Žr. generalinio advokato S. Alber išvados, pateiktos byloje Karner (C‑71/02, Rink. p. I‑3025), 75 punktą ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką: 1989 m. lapkričio 20 d. Sprendimo Markt Intern prieš Vokietiją, A serija, Nr. 165, 25 bei 26 punktus ir 1994 m. vasario 24 d. Sprendimo Casado Coca prieš Ispaniją, A serija, Nr. 285, 35 ir 36 punktus.

25 – High Court sprendime nurodyti bandomieji L’Oréal prekių pirkimai eBay elektroninėje prekybos svetainėje. Kaip orientacinį pavyzdį galima paminėti vieną bandomąjį pirkimą, kurio rezultatai parodė, kad 70 % gaminių nebuvo skirti parduoti EEE (tai buvo padirbti gaminiai, ne EEE kilmės gaminiai arba EEE kilmės gaminiai, kurie nebuvo skirti parduoti). Panašaus dydžio skaičiai buvo skelbiami ir esant kitokiam kontekstui. Palyginkime – teismo procese tarp eBay ir Tiffany Inc. buvo nustatyta, kad apie 75 % „Tiffany“ prekių, kuriomis buvo prekiaujama eBay elektroninėje prekybos svetainėje, buvo padirbtos; žr. Tiffany (NJ) Inc. prieš eBay Inc., United States District Court, Southern District of New York, Nr. 04 Civ.4607 RJS, 576 F.Supp.2d 463 (2008), 2008 m. liepos 14 d. sprendimas, p. 20, kurį 2010 m. balandžio 1 d. apeliacine tvarka patvirtino Second Circuit, išskyrus su klaidinančia reklama susijusį reikalavimą, kuris buvo perduotas tolesniam nagrinėjimui, žr. Tiffany (NJ) Inc. prieš eBay Inc., 600 F.3d 93, 114 (2d Cir.2010) (Tiffany II).

26 – Mano žiniomis, iki šiol internetinės prekybos svetainės atsakomybės už prekių ženklo pažeidimus klausimą sprendė Belgijos, Prancūzijos, Vokietijos, Jungtinės Karalystės ir JAV teismai.

27 – Atsižvelgiant į tai, kad selektyvaus platinimo sistemos grindžiamos susitarimais, jos neįpareigoja trečiųjų asmenų. Todėl prekių ženklo teisių apsauga baigiasi taip pat tais atvejais, kai tokiam tinklui priklausantis platintojas parduoda saugomas prekes trečiajam asmeniui ir taip pažeidžia tarp jo ir prekių ženklo savininko sudaryto platinimo susitarimo sąlygas. 2004 m. lapkričio 30 d. Sprendime Peak Holding (C‑16/03, Rink. p. I‑11313) Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad teisių apsaugai pasibaigti neužkerta kelio ta aplinkybė, jog Europos ekonominėje erdvėje buvo perparduota pažeidžiant pardavimo sutartyje numatytą draudimą (56 punktas).

28 – Pavyzdžiui, tuo atveju, jei A be leidimo gamina prekes ir pažymi jas trečiojo asmens prekių ženklu, o B išleidžia jas į rinką.

29 – High Court apibūdina ją kaip „papildomą atsakomybę“ (anglų k.– „accessory liability“) pagal Anglijos teisę. Kai kuriose teisės sistemose taip pat galima kalbėti apie netiesioginius pažeidimus, palyginti su pagrindinio pažeidėjo tiesioginiais pažeidimais.

30 – Vis dėlto 1994 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 3295/94, nustatančiu priemones, skirtas uždrausti suklastotas ir piratines prekes išleisti į laisvą apyvartą, jas eksportuoti, reeksportuoti ar taikyti sąlyginio neapmokestinimo procedūrą (OL L 341, 1994, p. 8; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 2 sk., 5 t., p. 318, su pakeitimais), be kita ko, draudžiama suklastotas ar piratines prekes išleisti į laisvą apyvartą, jas eksportuoti ir reeksportuoti.

31 – Vokietijos teisės institutą Störerhaftung būtų galima apibūdinti kaip „trukdančio asmens“ („disturber“) ar „įsikišusio asmens“ („interferer“) atsakomybę arba kaip atsakomybę už rimties trikdymą. Störerhaftung yra susijusi su teisių pažeidimu, tačiau nenumato civilinės atsakomybės. Dėl jos gali būti priimtas teismo draudimas „trukdančio asmens“ atžvilgiu, nors nuostolių atlyginimas gali būti nepriteistas. Žr. A. Rühmkorf „The Liability of online auction portals: Toward a Uniform Approach?“, 14 Nr. 4 Journal of Internet Law, 2010 m. spalis, p. 3.

32 – Dėl atsakomybės už prisidėjimą prie prekių ženklo pažeidimo („contributory liability“) Jungtinėse Amerikos Valstijose žr. generalinio advokato L. M. Poiares Maduro išvados, pateiktos byloje Google France ir Google, 19 išnašą.

33 – Dėl naujausios teismų praktikos apžvalgos žr. A. Rühmkorf, minėtas 31 išnašoje, ir A. S. Y. Cheung, K. K. H. Pun „Comparative study on the liabilioty for trade mark infringement of online auction providers“, European Intellectual Property Review, 2009, 31(11), p. 559–567, M. Bagnall, D. Fyfield, C. Rehag, ir M. Adams, „Liability of Online Auctioneers: Auction Sites and Brand Owners Hammer It Out“, INTA Bulletin, 65 t., Nr. 1 (2010 m. sausio 1 d.), p. 5–7. Taip pat žr. Trademarks and Unfair Competition Committee of the New York City Bar Association „Report on Online auction sites and trademark infringement liability“, galima rasti internete adresu www.abcny.org

34 – Vis dėlto reikia priminti, kad 2009 m. gegužės 22 d. sprendime High Court atmetė eBay papildomą atsakomybę pagal Anglijos teisę dėl tų atsakomybės pagrindų, kuriais rėmėsi L’Oréal, t. y. joint tortfeasorship (solidarios deliktinės atsakomybės), pagrįstos kurstymu ar dalyvavimu bendrame sumanyme.

35 – Žr. 2003 m. kovo 20 d. Sprendimo LTJ Diffusion (C‑291/00, Rink. p. I‑2799) 50–54 punktus. Mano nuomone, viena vertus, visiškai žodinių ženklų ir, kita vertus, stilizuotų žodinių ženklų ar vaizdinių ženklų, kuriuose dominuoja žodinis elementas, skirtumas visada reikšmingas. Priešingu atveju nebūtų prasmės atskirai registruoti antrajai kategorijai priklausančius prekių ženklus.

36 – Pagal Vidaus rinkos derinimo tarnybos gaires (C dalis „Protestas“; 2 dalies 1 skyrius „Tapatumas“; galutinė versija, 2007 m. lapkritis) žodiniai prekių ženklai yra ženklai, sudaryti iš raidžių, skaičių ar kitų žymenų, atspausdintų atitinkamos tarnybos naudojamu standartiniu šriftu. Tai reiškia, kad šių ženklų atžvilgiu nėra reikalaujama jokio konkretaus vaizdinio elemento ar išvaizdos. Be to, žodinių ženklų atveju nėra reikšmingi mažųjų ir didžiųjų raidžių naudojimo skirtumai (žr. 3.2 punktą). Dėl vaizdinių prekių ženklų Gairėse pažymima, kad jeigu vienas ženklas: 1) užrašytas išsiskiriančiu šriftu, kaip antai užrašytas ranka, ir dėl to bendra žodinio prekių ženklo išvaizda įgyja vaizdinio prekių ženklo išvaizdą; 2) užrašytas standartiniu šriftu ant vaizdinio (spalvoto) fono ar 3) užrašytas standartiniu šriftu, atspausdintu spalvotomis raidėmis, o kitas ženklas yra žodinis prekių ženklas, jie nėra tapatūs (žr. 3.3 punktą ir pateiktus pavyzdžius).

37 – Žr. 19 išnašoje minėto Sprendimo Arsenal Football Club 51 punktą; 2004 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Anheuser‑Busch (C‑245/02, Rink. p. I‑10989) 59 punktą; 19 išnašoje minėto Sprendimo Adam Opel 18-22 punktus ir 19 išnašoje minėto Sprendimo Céline 16 punktą.

38 – Teisingumo Teismas nusprendė, kad žymuo naudojamas prekybos veikloje, jei tai vyksta esant komercinės veiklos, kuria siekiama ekonominės naudos, kontekstui, o ne asmeniniais tikslais. Žr. 19 išnašoje minėto Sprendimo Arsenal Football Club 40 punktą.

39 – High Court mano, kad šeštoji sąlyga yra perteklinė ir klaidinanti (žr. 2009 m. gegužės 22 d. sprendimo 288 ir 300–306 punktus). Be to, doktrinoje irgi galima rasti kritikos, kad naujausia Teisingumo Teismo praktika yra nenuosekli ar kad ją sunku taikyti. Nors man ši kritika iš dalies suprantama, nemanau, kad reikėtų įsitraukti į tokius svarstymus labai konkrečiomis nagrinėjamo prašymo priimti prejudicinį sprendimą, susijusio su elektroninės prekybos svetaine, aplinkybėmis.

40 – 2010 m. birželio 3 d. Sprendimas Coty Prestige Lancaster Group (C‑127/09, Rink. p. I‑0000).

41 – 40 išnašoje minėto Sprendimo Coty Prestige Lancaster Group 48 punktas.

42 – Žr. 2007 m. balandžio 26 d. Sprendimo Boehringer Ingelheim ir kt. (C‑348/04, Rink. p. I‑3391) 43 ir 44 punktus.

43 – 1996 m. liepos 11 d. Sprendimas Bristol–Myers Squibb ir kt. prieš Paranova (sujungtos bylos C‑427/93, C‑429/93 ir C‑436/93, Rink. p. I‑3457).

44 – Dėl ypatingo tokių gaminių pobūdžio prekių ženklų teisėje žr. 1997 m. lapkričio 4 d. Sprendimo Parfums Christian Dior prieš Evora (C‑337/95, Rink. p. I‑6013) 42–44 punktus.

45 – Kaip matyti iš sprendimo pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, ši byla susijusi su faktu, kad eBay draudžia parduoti išpakuotus kosmetikos gaminius pirkėjams Vokietijoje, tačiau nedraudžia jų parduoti pirkėjams kitose valstybėse narėse.

46 – Žr. generalinės advokatės C. Stix‑Hackl išvados, pateiktos byloje Zino Davidoff and Levi Strauss (sujungtos bylos C‑414/99–C‑416/99, Rink. p. I‑8691), 120 ir 121 punktus.

47 – Vis dėlto eBay taikomas profesionalių pardavėjų atskyrimas nuo kitų pardavėjų nebūtinai atitinka sąvoką „prekybos veikloje“.

48 – Žr., pavyzdžiui, 35 išnašoje minėto Sprendimo LTJ Diffusion 48–50 punktus.

49 – Mano nuomone, naudotojas šią pareigą galėtų įvykdyti pateikdamas įrodymų, kad, pavyzdžiui, prekių ženklas yra palyginti mažai žinomas, o ant išorinės pakuotės nėra jokios vartotojams reikšmingos informacijos.

50 – 2 išnašoje minėto Sprendimo Google Franceir Google rezoliucinės dalies 2 punktas ir šio sprendimo 99 punktas.

51 – 2 išnašoje minėto Sprendimo Google Franceir Google rezoliucinės dalies 1 punktas ir šio sprendimo 99 punktas.

52 – Reikia atkreipti dėmesį, kad interneto paieškos sistemos vykdo paieškos operacijas ne visame internete, o tik jų „www“ puslapių duomenų bazėse, saugomose susijusio operatoriaus serveriuose. Tai iš dalies paaiškina, kodėl naudojant tą patį raktinį žodį įvairiose paieškos sistemose gali būti gautas, o dažniausiai ir gaunamas skirtingas „natūralus“ nuorodų sąrašas.

53 – Pagal šias sąlygas žymuo turi būti naudojamas prekybos veikloje, jis turi būti naudojamas be prekių ženklo savininko sutikimo ir būti tapatus prekių ženklui.

54 – Prekių ženklo atliekama identifikavimo funkcija ar prekių ir paslaugų atskyrimo funkcija įprastai nėra atsiejamos nuo kilmės funkcijos. Vis dėlto šią prekių ženklo galimybę atskirti vienas prekes ir paslaugas nuo kitų prekių ar paslaugų taip pat galima panaudoti kitais tikslais, nei nurodyti jų kilmę. Pavyzdžiui, universalaus nuotolinio valdymo prietaiso instrukcijoje prekių ženklai gali būti naudojami nurodant gaminius, kurie yra suderinami su šiuo prietaisu. Dėl Skandinavijos šalių doktrinos šiuo klausimu žr. T. Pihlajarinne „Toisen tavaramerkin sallittu käyttö“ („Leidžiamas svetimo prekių ženklo naudojimas“),, Lakimiesliiton kustannus, Helsinkis, 2010, p. 47 ir 48.

55 – 2 išnašoje minėto Sprendimo Google Franceir Google 68 ir 69 punktai.

56 – 2 išnašoje minėto Sprendimo Google Franceir Google 82 punktas.

57 – 2 išnašoje minėto Sprendimo Google Franceir Google 83 ir 84 punktai.

58 – 2 išnašoje minėto Sprendimo Google Franceir Google 91–98 punktai. Kalbant apie informavimo funkciją, atrodo, kad doktrinoje šios funkcijos elementus iš esmės apima atskyrimo ir kilmės funkcija, reklamos funkcija ir investavimo funkcija. Todėl atskirai nagrinėti šios funkcijos nėra būtina.

59 – 19 išnašoje minėto Sprendimo Portakabin 91 punktas.

60 – 44 išnašoje minėtame Sprendime Parfums Christian Dior Teisingumo Teismas patvirtino, kad po to, kai išnaudojamos prekių ženklo teisės, perpardavėjas ne tik gali be suvaržymų parduoti prekes, bet taip pat gali laisvai panaudoti prekių ženklą, siekdamas informuoti visuomenę apie tolesnę prekybą šiomis prekėmis (38 punktas). Taip pat žr. 1999 m. vasario 23 d. Sprendimą BMW (C‑63/97, Rink. p. I‑905, 54 punktas).

61 – Žr. 2 išnašoje minėto Sprendimo Google Franceir Google 55 ir 56 punktus. Vis dėlto išvados, kad mokama nuorodų teikimo paslauga nėra su prekybos veikla susiję veiksmai (57 ir 58 punktai), negalima taikyti prekyvietės operatoriaus veiklos, susijusios su jo svetainėmis, atžvilgiu.

62 – Žr. 1988 m. rugsėjo 27 d. Sprendimą Ahlström Osakeyhtiö ir kt. prieš Komisiją (sujungtos bylos C‑89/85, C‑104/85, C‑114/85, C‑116/85, C‑117/85 ir C‑125/85–C‑129/85, Rink. p. I‑1307, 12–14 punktai).

63 – Žr. generalinės advokatės V. Trstenjak išvadas, pateiktas bylose Peter Pammer (C‑585/08) ir Hotel Alpenhof (C‑144/09).

64 – http://www.wipo.int/about-ip/en/development_iplaw/pub845.htm

65 – Žr. šios išvados 33 išnašą.

66 – Atkreipiu dėmesį, kad nors ši direktyva buvo priimta prieš 10 metų, tik keliuose Teisingumo Teismo sprendimuose aiškinamos jos nuostatos.

67 – Žr. COM(2003) 702 galutinis: Komisijos ataskaita Europos Parlamentui, Tarybai bei Ekonominių ir socialinių reikalų komitetui – Pirmoji ataskaita dėl 2000 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/31/EB dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje (Elektroninės komercijos direktyva).

68 – Žr. K. Sorvari „Vastuu tekijänoikeuden loukkauksesta erityisesti tietoverkkoympäristössä“ (Atsakomybė už autorių teisės pažeidimus internete), WSOY, Helsinkis, 2005, p. 513–526, kur autorius analizuoja Direktyvos 2000/31 įgyvendinimą Vokietijoje, Švedijoje ir Suomijoje.

69 – 2 išnašoje minėto Sprendimo Google Franceir Google 113 ir 114 punktai.

70 – Tai buvo svarbiausias veiksnys Vokietijos teismams, kai jie atsisakė pripažinti elektroninių prekyviečių operatorių baudžiamąją ir civilinę atsakomybę už pasiūlymus pirkti prekes, kuriuose nustatyta pažeidimų, ir apribojo šių operatorių atsakomybę užkertant kelią būsimiems pažeidimams, nustatydami pagrįstas jos ribas atsižvelgiant į jų verslo modelį, apibūdintą teismo sprendime taikyti draudimus. Žr. A. Rühmkorf „eBay on the European Playing Field: A Comparative Case Analysis of L’Oréal v eBay“, (2009) 6:3 SCRIPTed 685, p. 694, kurį galima rasti internete adresu http://www.law.ed.ac.uk/ahrc/script-ed/vol6-3/ruhmkorf.asp

71 – Direktyvos 2000/31 40 konstatuojamojoje dalyje teigiama, kad šios direktyvos nuostatomis, susijusiomis su atsakomybe, neturėtų būti užkirstas kelias įvairioms suinteresuotosioms šalims kurti ir efektyviai eksploatuoti apsaugos ir identifikavimo technines sistemas ir technines sekimo priemones, kurias leidžia kurti skaitmeninė technologija, neperžengiant 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir 1997 m. gruodžio 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 97/66/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje nustatytų apribojimų.

72 – Operatorius gali, pavyzdžiui, savo vartotojams parduoti paketus, kuriuos sudaro prieigos prie interneto suteikimas, serverio pajėgumai kliento svetainės tinklalapiui, elektroninio pašto adresas (paslaugos suteikimas) ir galimybė naudotis kaip pradžios puslapiu paties paslaugos teikėjo svetainės tinklalapiu kartu su įvairiomis operatoriaus portale prieinamomis paslaugomis (turinio suteikimas). Žr. K. Sorvari, minėtas 68 išnašoje, p. 66. Nurodytoje situacijoje operatorius, be „paprasto perdavimo kanalo“ ir „spartinimo“, taip pat siūlytų informacijos pateikimą internete ir turinio suteikimą.

73 – Dėl eBay VeRO programos poveikio teisėtai prekybai vertinimo žr. S. Pilutik „eBay’s Secondary Trademark Liability Problem and its VeRO Program“, kuris paskelbtas internete adresu http://www.cs.cmu.edu/~dst/Secrets/E-Meter/eBay-VERO-pilutik.html

74 – Suomijos Parlamento Konstitucinės teisės komitetas patvirtino šį reikalavimą; žr. nuomonę PeVL 60/2001 vp‑HE 194/2001 vp.

75 – Atkreipiu dėmesį, kad rašytiniuose proceso dokumentuose eBay teigia, jog konkreti „pranešimo ir turinio šalinimo“ tvarka buvo numatyta tik Suomijoje, Prancūzijoje ir Ispanijoje.

76 – Žr. K. Sorvari, minėtas 68 išnašoje, p. 521–523 ir Informacinės visuomenės paslaugų teikimo įstatymo (Suomija) („laki tietoyhteiskunnan palvelujen tarjoamisesta“), 5.6.2002/458, 15, 16 ir 20–25 straipsnius; įstatymas anglų kalba paskelbtas internete adresu www.finlex.fi/en

77 – Akivaizdu, kad šiuo atveju reikia atsižvelgti į tai, kaip pažeidimo sąvoka aiškinama nacionalinėje teisėje, net jei Direktyvos 2000/31 14 straipsnio 1 dalies a punkte vartojamos sąvokos privalo turėti savarankišką reikšmę ES teisėje, nesusijusią su nacionalinėje baudžiamojoje teisėje ir žalos atlyginimo teisėje esančiomis sąvokomis. Pavyzdžiui, ar tai bus vienas ar keli pažeidimai, jei A parduoda be prekių ženklo savininko leidimo: a) tokias pačias prekes keliems klientams; b) panašias, bet ne tapačias prekes, pažymėtas tuo pačiu prekių ženklu; arba c) jei pardavimo veikla tęsiasi tam tikrą laikotarpį ir susideda iš atskirų sandorių?

78 – High Court tvirtina, kad ši nuostata nebuvo kaip nors konkrečiai perkelta į nacionalinę teisę, nes manyta, kad galiojanti teisė ją atitinka. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja šios išvados pagrįstumu.

79 – Žr. M. Norrgård „The Role Conferred on the National Judge by Directive 2004/48/EC on the Enforcement of Intellectual Property Rights“, ERA Forum 4/2005, p. 503.

80 – Žr. Direktyvos 2004/48 22, 23, 24 bei 25 konstatuojamąsias dalis ir 11 straipsnį.

81 – Reikalavimas, kad pažeidimą darantis trečiasis asmuo būtų tas pats asmuo, pirmiausia reiškia tą pačią tapatybę, pagrįstą naudotojo identifikatoriumi paslaugos teikėjo sistemoje, jei toks identifikatorius egzistuoja. Be to, gali būti reikalaujama, kad paslaugos teikėjas imtųsi pagrįstų priemonių, kad būtų atskleista tikroji naudotojo tapatybė, kurią jis slepia naudodamas kelis naudotojo identifikatorius: tai būtų ne Direktyvos 2000/31 15 straipsnio 1 dalimi draudžiama bendro pobūdžio stebėjimo prievolė, bet leidžiama stebėjimo prievolė konkrečiu atveju.

82 – Taip pat žr. tris Vokietijos teismų sprendimus, bendrai vadinamus „Interneto aukcionai I, II ir III“, 2004 m. kovo 11 d. BGH I ZR 304/01 (anglų kalba paskelbtas [2006] European Commercial Cases, I dalis, 9); 2007 m. balandžio 19 d. BGH I ZR 35/04 (anglų kalba paskelbtas [2007] European Trade Marks Report, 11 dalis, p. 1) ir 2008 m. balandžio 30 d. BGH I ZR 73/05. Teismas nusprendė, kad elektroninės prekybos svetainių operatoriai galėjo pasinaudoti Direktyvos 2000/31 14 straipsnyje nustatyta išimtimi dėl atsakomybės netaikymo. Vis dėlto šiuose sprendimuose buvo suformuluoti išsamūs kriterijai dėl operatoriams taikytinų draudimų, kurie dėl savo apimties gali kelti problemų dėl jų suderinamumo su Direktyva 2000/31.