Language of document : ECLI:EU:C:2008:391

GENERALINIO ADVOKATO

M. POIARES MADURO IŠVADA,

pateikta 2008 m. liepos 10 d.(1)

Byla C‑205/06

Europos Bendrijų Komisija

prieš

Austrijos Respubliką

ir

Byla C‑249/06

Europos Bendrijų Komisija

prieš

Švedijos Karalystę






1.        Šios bylos iškeltos dėl Austrijos arba Švedijos su įvairiomis trečiosiomis šalimis sudarytų investicijų susitarimų, užtikrinančių investuotojams su jų investicijomis susijusio kapitalo pervedimą.

2.        Visi šie dvišaliai investicijų susitarimai buvo sudaryti iki Austrijos ir Švedijos įstojimo į Europos Sąjungą, ir todėl juos reglamentuoja EB 307 straipsnis. Pagal šį straipsnį Austrija ir Švedija privalo stengtis pašalinti visokį tokiuose susitarimuose egzistuojantį nesuderinamumą su Sutartimi. Komisija tvirtina, kad Austrija ir Švedija neįvykdė šio įsipareigojimo, nes jų susitarimuose nėra EB 57 straipsnio 2 dalyje, 59 straipsnyje ir 60 straipsnio 1 dalyje nurodytų laisvo kapitalo judėjimo į trečiąsias šalis ir iš jų apribojimų ir jos nesiėmė jokių priemonių šiai situacijai ištaisyti.

3.        Taigi Austrija ir Švedija „kaltinamos“ per daug uoliai saugojusios laisvą kapitalo judėjimą į trečiąsias šalis ir iš jų. Tačiau šiose bylose pagrindinis klausimas nėra susijęs su šiuo akivaizdžiu paradoksu. Nors EB 57 straipsnio 2 dalyje, 59 straipsnyje ir 60 straipsnio 1 dalyje leidžiama apriboti laisvą kapitalo judėjimą, Bendrija dar turi nustatyti tokius apribojimus atitinkamų trečiųjų šalių atžvilgiu. Kaip Austrija ir Švedija gali būti laikomos atsakingos dėl to, kad nepašalino nesuderinamumo, kuris, panašu, dar turi būti sukonkretintas?

I –    Faktinis ir teisinis pagrindas

4.        Austrija iki įstojimo į Europos Sąjungą sudarė kelis investicijų susitarimus su trečiosiomis šalimis(2). Šiuose susitarimuose numatyta vadinamoji „sąlyga dėl pervedimo“, užtikrinanti abiejų šalių investuotojams galimybę be nepagrįsto delsimo laisvai pervesti su jų investicijomis susijusį kapitalą.

5.        Iki įstojimo ir Švedija sudarė su trečiosiomis šalimis(3) kelis dvišalius investicijų susitarimus, į kuriuos įtraukta sąlyga dėl pervedimo. Pagal Švedijos susitarimuose numatytą sąlygą leidžiama pervesti kelių rūšių su investicijomis susijusį kapitalą, t. y. pelną, likvidavimo atveju gautas pajamas, grąžinamas paskolas ir išlaidų apmokėjimą. Kai kuriuose susitarimuose nustatyta, jog pervedimą reikia atlikti pagal taikomus nacionalinius įstatymus ir kitus teisės aktus.

6.        Investicijų susitarimų reikšmė pradėjo didėti 1990-aisiais metais, kai derybos dėl daugiašalių dokumentų sudarymo vyko net Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje, tačiau jos buvo nesėkmingos. Taigi buvo išvystytas dvišalių susitarimų, kurių šiuo metu yra tūkstančiai, tinklas. Austrija ir Švedija nurodė, o Komisija joms neprieštaravo, kad jų susitarimuose numatytos sąlygos dėl pervedimo yra tipinės ir tokios rūšies susitarimams net esminės.

7.        Sutartis laisvą kapitalo judėjimą į trečiąsias šalis ir iš jų prilygina laisvam judėjimui tarp valstybių narių. EB 56 straipsnis draudžia visus kapitalo judėjimo apribojimus, o taip pat apribojimus, taikomus mokėjimams tiek tarp valstybių narių, tiek į trečiąsias šalis ir iš jų. Tačiau Sutartis valstybėms narėms ir pačiai Bendrijai, o tai yra svarbiau šiose bylose, leidžia nustatyti tam tikrus apribojimus (visų pirma EB 58 straipsniu, kuriame išvardijami tam tikri pateisinimai).

8.        Pagal EB 57 straipsnio 2 dalį Bendrijai suteikiama teisė reglamentuoti kapitalo judėjimą į trečiąsias šalis ir iš jų, įskaitant galimybę nustatyti apribojimus:

„Stengdamasi padaryti kuo laisvesnį kapitalo judėjimą tarp valstybių narių ir trečiųjų šalių ir nepažeisdama kitų šios Sutarties skyrių, Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, gali kvalifikuota balsų dauguma nustatyti priemones dėl kapitalo judėjimo į trečiąsias šalis ir iš jų, susijusias su tiesioginėmis investicijomis, apimančiomis ir investicijas į nekilnojamąjį turtą, su įsisteigimu, finansinių paslaugų teikimu ar vertybinių popierių įsileidimu į kapitalo rinkas. Balsų vieningumo reikalaujama pagal šią dalį nustatant priemones, kurios reikštų atžangą Bendrijos teisėje liberalizuojant kapitalo judėjimą į trečiąsias šalis ar iš jų.“

9.        Kaip nurodyta EB 59 straipsnyje Bendrija taip pat gali taikyti apsaugos priemones, kai Ekonominei ir pinigų sąjungai kyla sunkumų:

„Tais atvejais, kai susidarius išimtinėms aplinkybėms dėl kapitalo judėjimo į trečiąsias šalis ar iš jų Ekonominės ir pinigų sąjungos veikimui kyla arba gali kilti didelių sunkumų, Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu ir pasikonsultavusi su ECB, kvalifikuota balsų dauguma gali trečiųjų šalių atžvilgiu imtis ne ilgiau kaip šešis mėnesius taikomų apsaugos priemonių, jei jos būtinai reikalingos.“

10.      Galiausiai pagal EB 60 straipsnio 1 dalį Bendrija gali apriboti ekonominius santykius su trečiosiomis šalimis, įskaitant kapitalo judėjimą, su bendrąja užsienio ir saugumo politika susijusių bendrųjų veiksmų pagrindu:

„Jei 301 straipsnyje numatytais atvejais manoma, kad Bendrijai reikia imtis veiksmų, Taryba gali 301 straipsnyje nustatyta tvarka atitinkamų trečiųjų šalių atžvilgiu imtis reikalingų neatidėliotinų priemonių, taikomų kapitalo judėjimui ir mokėjimams.“

Šioje nuostatoje nurodytame EB 301 straipsnyje įtvirtinta:

„Tais atvejais, kai bendroji pozicija ar bendrieji veiksmai, priimti pagal Europos Sąjungos sutarties nuostatas, susijusias su bendra užsienio ir saugumo politika, numato, kad Bendrija visiškai nutrauks arba iš dalies apribos ekonominius santykius su viena ar keleta trečiųjų šalių, Taryba imasi būtinų skubių priemonių. Taryba sprendžia kvalifikuota balsų dauguma, remdamasi Komisijos pasiūlymu.“

11.      Nežiūrint pirmiau nurodytų galimybių, Bendrija dar turi nustatyti apribojimus, kurie turėtų įtakos laisvam kapitalo judėjimui į trečiąsias šalis, sudariusias susitarimus su Austrija ir Švedija, ir iš jų. Konkrečiai kalbant, reglamentuodama atitinkamą sritį Bendrija dar nepasinaudojo EB 57 straipsnio 2 dalimi. Nebuvo reikalo nustatyti EB 59 straipsnyje nurodytų apsaugos priemonių ir, nors Taryba jau pasinaudojo EB 60 straipsnio 1 dalimi, ji reikšmingai nepaveikė šių trečiųjų šalių(4).

12.      EB 307 straipsnis būtų taikomas tuo atveju, jei paaiškėtų prieštaravimai tarp Austrijos ir Švedijos sudarytų susitarimų ir Sutarties. Pagal šį straipsnį susitarimai galiotų, bet Austrija ir Švedija privalėtų stengtis pašalinti nesuderinamumą:

„Šios Sutarties nuostatos neturi paveikti teisių ir pareigų, kylančių iš susitarimų, sudarytų iki 1958 m. sausio 1 d. arba stojančioms valstybėms — iki įstojimo dienos, tarp vienos ar keleto valstybių narių ir vienos ar keleto trečiųjų šalių.

Jei tokie susitarimai yra nesuderinami su šia Sutartimi, atitinkama valstybė narė ar atitinkamos valstybės narės stengiasi pašalinti egzistuojantį nesuderinamumą. Prireikus valstybės narės viena kitai padeda siekti šio tikslo ir atitinkamais atvejais nustato bendrą požiūrį.

Įgyvendindamos pirmojoje pastraipoje minimus susitarimus, valstybės narės atsižvelgia į tai, kad nuolaidos, kurias kiekviena valstybė narė daro remdamasi šia Sutartimi, yra neatskiriama Bendrijos kūrimo dalis ir dėl to jie yra neatsiejamai susiję su bendrų institucijų kūrimu, galių joms suteikimu ir tuo, kad visos valstybės narės daro tas pačias nuolaidas.“

II – Ikiteisminė procedūra

13.      2004 m. gegužės 12 d. Komisija pagal EB 226 straipsnį Austrijai ir Švedijai išsiuntė raštus, kuriuose nurodė, kad jų su trečiosiomis šalimis sudaryti susitarimai, jos nuomone, nesuderinami su Bendrijos galimybe nustatyti EB 57 straipsnio 2 dalyje, 59 straipsnyje ir 60 straipsnio 1 dalyje numatytus apribojimus. Ji paklausė Austrijos ir Švedijos, ar pagal EB 307 straipsnį pastarosios ėmėsi priemonių jos nustatytam nesuderinamumui pašalinti.

14.      Savo 2004 m. liepos 12 d. ir 14 d. atsakymuose atitinkamai Švedija ir Austrija neigė tokio nesuderinamo egzistavimą. Todėl Komisija 2005 m. kovo 21 d. išsiuntė dvi pagrįstas nuomones, kuriose Austrijai ir Švedijai suteikė dviejų mėnesių terminą įsipareigojimams pagal EB 307 straipsnį įvykdyti ir nurodytam nesuderinamumui pašalinti.

15.      Atsakydamos į pagrįstas nuomones ir Austrija, ir Švedija toliau neigė bet kokio nesuderinamumo egzistavimą, o Austrija pridūrė, jog peržiūrint jos tipinį dvišalį investicijų susitarimą bus įtvirtinta sąlyga, susijusi su „regioninės ekonominės integracijos organizacijomis“, kuri leis išvengti prieštaravimų su įsipareigojimais pagal Sutartį.

16.      Atsižvelgusi į šiuos atsakymus Komisija pagal EB 226 straipsnį pareiškė šiuos ieškinius. Suomija, Vokietija, Vengrija ir Lietuva paprašė leisti įstoti į bylą Austrijos ir Švedijos pusėje.

III – Vertinimas

17.      Komisijos ir valstybių narių ginčas daugiausia susijęs su nesuderinamumo pagal EB 307 straipsnį egzistavimu. Šį ginčą išspręsti būtų daug paprasčiau, jeigu Bendrija jau būtų nustačiusi kapitalo judėjimo į susitarimus su Austrija ir Švedija sudariusias trečiąsias šalis ir iš jų apribojimus. Tačiau Bendrija dar turi tai padaryti. Klausimas iškilo dėl kol kas Austrijai ir Švedijai tenkančių įsipareigojimų apimties. Valstybių narių nuomone, kol Bendrija nenustatys tokių apribojimų, bet koks nesuderinamumas bus paprasčiausiai „hipotetinis“. Komisija teigia atvirkščiai, kad šio nesuderinamumo bet kuriuo atveju pakanka tam, kad būtų taikomas EB 307 straipsnis, o Austrija bei Švedija būtų įpareigotos pakeisti savo susitarimus.

18.      EB 307 straipsnyje nurodytą nesuderinamumo sąvoką logiškai sudaro dvi prieštaraujančios dalys: įsipareigojimas pagal Sutartį ir įsipareigojimas pagal su trečiąja šalimi sudarytą susitarimą(5).

19.      Taigi pirmiausia išnagrinėsiu, ar nors vieno Komisijos argumento pakanka įsipareigojimui pagal Sutartį pagrįsti (A). Paskui aptarsiu valstybių narių argumentus, kad bet kuriuo atveju sudarius investicijų susitarimus negali būti prisiimti prieštaraujantys tarptautiniai įsipareigojimai (B). Galiausiai, jei susiejus šias dalis paaiškės nesuderinamumas, patikrinsiu, ar Austrija ir Švedija tinkamai jį ištaisė ir kokia jų įsipareigojimo tai padaryti apimtis (C).

20.      Dėstant šią išvadą paaiškės, kad valstybių narių įsipareigojimai galimų Bendrijos veiksmų atžvilgiu yra labai išskirtinio pobūdžio. Perfrazuojant A. de Sent-Egziuperi, jų pareiga – ne numatyti ateitį, bet jai leisti įvykti(6).

A –    Įsipareigojimas pagal Sutartį

21.      Komisija nurodė tris įsipareigojimų pagal Sutartį šaltinius, kurie lemia EB 307 straipsnio taikymą: i) 57 straipsnio 2 dalyje, 59 straipsnyje ir 60 straipsnyje nurodyti antrinės teisės aktai, ii) patys 57 straipsnio 2 dalis, 59 straipsnis ir 60 straipsnio 1 dalis ir iii) lojalaus bendradarbiavimo pareiga(7). Aš juos paeiliui išnagrinėsiu.

22.      Be to, iv punkte aptarsiu šiose bylose esantį akivaizdų paradoksą, kad EB 307 straipsniu remiamasi ginčijant susitarimus, kuriais prisidedama prie įsipareigojimo pagal EB 56 straipsnį sukurti laisvą kapitalo judėjimą į trečiąsias šalis ir iš jų, įvykdymo.

i)      Antrinės teisės aktai, kuriems skirti EB 57 straipsnio 2 dalis, 59 straipsnis ir 60 straipsnio 1 dalis

23.      Įsipareigojimas pagal Sutartį EB 307 straipsnio tikslais gali atsirasti tiek iš pirminės, tiek iš antrinės teisės. Tačiau ar toks įsipareigojimas gali atsirasti iš teisės aktų, kaip antai numatyti EB 57 straipsnio 2 dalyje, 59 straipsnyje ir 60 straipsnio 1 dalyje, kurie dar turi būti priimti?

24.      Akivaizdu, kad atsakymas yra neigiamas. EB 307 straipsnyje nurodytas nesuderinamumas turi būti susijęs su dviem prieštaraujančiais įsipareigojimais. Nesant pirminės arba antrinės teisės akto, nėra įsipareigojimo, ir todėl –nesuderinamumo(8).

ii)    EB 57 straipsnio 2 dalis, 59 straipsnis ir 60 straipsnio 1 dalis

25.      Kitaip nei antrinės teisės aktai, kuriuos jie leidžia priimti, patys EB 57 straipsnio 2 dalis, 59 straipsnis ir 60 straipsnio 1 dalis, tam, kad būtų teisiškai privalomi, neįpareigoja Bendrijos imtis veiksmų. Jie jau yra privalomi leidžiant teisės aktus. Kyla klausimas, ar jie taip pat įpareigoja valstybes nares.

26.      Iš EB 57 straipsnio 2 dalies, 59 straipsnio ir 60 straipsnio 1 dalies formuluotės to nematyti. Šie straipsniai paprasčiausiai įgalioja Bendriją imtis veiksmų. Jei dėl jų atsiranda nesuderinamumas su EB 307 straipsniu, šis įgaliojimas apima valstybėms narėms tenkantį įsipareigojimą. Tačiau iš pačių straipsnių sunku daryti išvadą, kad egzistuoja toks įsipareigojimas(9).

27.      Priešingai tam, ką nurodė Komisija, šis įsipareigojimas gali niekada neapimti pareigos pakeisti susitarimus atsižvelgiant į tai, jog gali paaiškėti, kad jie nesuderinami su teisės aktais, kuriuos gali priimti Bendrija. Įsipareigojimas pakeisti susitarimus galėtų atsirasti taikant EB 307 straipsnį. Tačiau norint taikyti EB 307 straipsnį vis dar būtina rasti valstybėms narėms tenkantį įsipareigojimą, nes jame yra tik Bendrijai suteiktas įgaliojimas imtis veiksmų.

28.      Yra vienas atvejis, kai įgaliojimas lemia įsipareigojimą, t. y. kai Bendrija turi išimtinę kompetenciją. Tokiu atveju valstybės narės privalo nepriimti teisės aktų. Tačiau šioje byloje taip nėra. Kol Bendrija nesiėmė veiksmų, valstybės narės gali laisvai reglamentuoti laisvą kapitalo judėjimą į trečiąsias šalis ir iš jų(10). Kitaip tariant, tai yra pasidalijamoji kompetencija.

29.      Kaip pažymėjo kai kurios įstojusios į bylą valstybės narės, įpareigojus valstybes nares nepriimti teisės aktų, ar tai būtų nacionalinės priemonės, ar tarptautiniai dokumentai, norint išvengti bet kokio galimo nesuderinamumo su būsimais Bendrijos teisės aktais, laisvas kapitalo judėjimas į trečiąsias šalis ir iš jų patektų į išimtinę kompetenciją. Iš tiesų, taip galėtų atsitikti bet kuriai pasidalijamajai kompetencijai priklausančiai sričiai.

30.      Komisija atsakė, kad EB 57 straipsnio 2 dalies, 59 straipsnio ir 60 straipsnio 1 dalies turinys yra toks specifiškas, kad, kitaip nei kitose pasidalijamajai kompetencijai priklausančiose srityse, valstybių narių įsipareigojimai būtų riboti. Todėl panašu, kad Komisija pripažįsta, jog kompetencija taptų išimtinė, tačiau ribotos apimties. Vis dėlto nemanau, kad tai yra priežastis nesilaikyti pasidalijamosios kompetencijos principų ir uždrausti valstybėms narėms priimti teisės aktus Bendrijai nesiėmus veiksmų. Atvirkščiai, esu tikras, jog atsakymas į klausimą, ar valstybės narės yra įpareigotos, nepriklauso nuo kompetencijos apimties, bet jis turi būti taikomas visų pasidalijamosios kompetencijos sričių atžvilgiu.

31.      Kaip paaiškės iš toliau pateikiamo iii punkto, esu šiek tiek susirūpinęs dėl to, kokias pasekmes laisvam ir veiksmingam Bendrijos kompetencijos vykdymui gali sukelti valstybės narės naudodamosi savo pasidalijamąja kompetencija ir sudarydamos tarptautinius susitarimus. Vis dėlto netikiu, kad problema būtų išspręsta teisingai, šias įgaliojančias nuostatas pakeitus į nuostatas, suteikiančias tariamai ribotą išimtinę kompetenciją.

32.      Todėl manau, kad EB 57 straipsnio 2 dalis, 59 straipsnis ir 60 straipsnio 1 dalis tik įgalioja Bendriją imtis veiksmų, o ne nustatyti valstybėms narėms įsipareigojimus. Jie patys negali lemti EB 307 straipsnyje nurodyto nesuderinamumo.

iii) Lojalaus bendradarbiavimo pareiga

33.      Įsipareigojimas pagal EB 307 straipsnį yra EB 10 straipsnyje numatytos lojalaus bendradarbiavimo pareigos išraiška(11). Ši pareiga paaiškina, kodėl valstybės narės privalo pakeisti su Sutartimi nesuderinamus susitarimus, net jeigu šie susitarimai buvo pripažinti visiškai galiojančiais.

34.      Tačiau lojalaus bendradarbiavimo pareiga lemia daugelio kitų įsipareigojimų, kuriais gali būti remiamasi siekiant įgyvendinti EB 307 straipsnį (taip yra kiekvieno įsipareigojimo pagal Sutartį atveju), atsiradimą. Dėl savo pobūdžio lojalaus bendradarbiavimo pareiga negali būti taikoma autonomiškai, norint ją įgyvendinti, būtina priimti kitas Bendrijos nuostatas. Tokiomis aplinkybėmis EB 57 straipsnio 2 dalis, 59 straipsnis ir 60 straipsnio 1 dalis gali tapti vėl svarbūs. Jie leidžia suformuluoti klausimą abstrakčiai: ar lojalaus bendradarbiavimo pareiga įpareigoja valstybes nares srityse, kuriose jos dalijasi savo kompetencija su Bendrija?

35.      Taigi siūlau nustatyti paralelę su kita sritimi, kurioje buvo taikoma lojalaus bendradarbiavimo pareiga, t. y. atsižvelgti į valstybių narių įsipareigojimus per direktyvoms įgyvendinti skirtą laikotarpį.

36.      Reikia priminti, kad kol nepasibaigė direktyvai įgyvendinti nustatytas terminas, valstybės narės neprivalo užtikrinti savo nacionalinės teisės aktų suderinamumo su šia direktyva(12). Vis dėlto Teisingumo Teismas nusprendė, kad net jeigu tokios pareigos nėra, valstybės narės nėra visiškai laisvos. Remiantis lojalaus bendradarbiavimo pareiga, jos turi nesiimti „jokių priemonių, galinčių rimtai pakenkti (direktyvos) siekiamam tikslui“(13). Tai nereiškia, kad draudžiamas bet koks nesuderinamumas, tai reiškia, kad draudžiamas tik toks, kuris gali trukdyti siekti direktyvos tikslų(14).

37.      Direktyvų įgyvendinimas panašus į pasidalijamosios kompetencijos įgyvendinimą dėl to, kad nesuderinamumas su nacionalinės teisės aktais gali paaiškėti po tam tikro laikotarpio, pasibaigus atitinkamai direktyvos perkėlimo terminui ir Bendrijos kompetencijos įgyvendinimo terminui. Skirtumas yra tas, kad perkėlimo terminas baigiasi nustatytą dieną, o Bendrijos kompetencija gali būti niekada neįgyvendinta. Ar to pakanka skirtingam požiūriui atsižvelgiant į lojalaus bendradarbiavimo pareigą pateisinti?

38.      Aš taip nemanau. Vykdydama lojalaus bendradarbiavimo pareigą valstybė narė negali sudaryti kliūčių bet kokios rūšies Bendrijos veiksmams įgyvendinti. EB 10 straipsnis nedaro jokio skirtumo. Jame įtvirtinta, kad valstybės narės „nesiima jokių priemonių, kurios gali trukdyti siekti šios Sutarties tikslų.“ Teisingumo Teismas tik atsitiktinai iki šiol buvo nusprendęs, kad EB 10 straipsnis taikomas direktyvos įgyvendinimo laikotarpiui, o ne Sutarties suteiktos Bendrijos kompetencijos įgyvendinimui.

39.      Šios išvados negali pakeisti faktas, kad Bendrijos kompetencijos vykdymas yra paprasčiausia galimybė. Valstybės narės negali trukdyti siekti net galimų Bendrijos tikslų. Neturi reikšmės tai, kad siekiant šio tikslo reikia imtis konkrečių veiksmų (šiuo atveju – realiai įgyvendinti kompetenciją). Pareiga siekti tikslo egzistuoja ir ji skirta valstybėms narėms(15).

40.      Tačiau norėčiau patikslinti, kad problema nesusijusi su galimu būsimu nesuderinamumu su Bendrijos teisės aktais ir tikslais. Jei būtų atsisakyta bet kokios tokios rūšies galimybės, tai būtų nebe pasidalijamoji, bet išimtinė kompetencija. Problema kyla tik tuo atveju, kai valstybės narės nacionalinės priemonės arba tarptautiniai įsipareigojimai gali pakenkti galimų būsimų Bendrijos teisės aktų veiksmingumui ir taip de facto apriboti Sutartimi Bendrijai suteiktą laisvę šiose srityse imtis veiksmų. Tai priklausys tiek nuo nacionalinių priemonių, tiek nuo tarptautinių įsipareigojimų, tiek nuo atitinkamos Bendrijos kompetencijos pobūdžio, pavyzdžiui, ar priemonės, kurių reikia imtis naudojantis šia kompetencija, yra skubios.

41.      Tai ypač svarbu atsižvelgiant į susitarimus, kuriems pagal EB 307 straipsnį Sutartis nedaro įtakos. Nors remiantis tiesioginio veikimo ir viršenybės principais nacionalinės teisės aktai gali būti automatiškai netaikomi ateityje priėmus Bendrijos teisės aktus, tokių pasekmių šiems susitarimams negali kilti. Todėl sudarius tokius susitarimus gali būti pakenkta teisės aktų, kuriuos priimti Bendrija turi kompetenciją, veiksmingumui(16).

42.      Taigi Teisingumo Teismui siūlau laikytis direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę atžvilgiu nustatytos pozicijos ir nuspręsti, kad valstybės narės privalo nesiimti jokių priemonių, galinčių rimtai pakenkti Bendrijos kompetencijos vykdymui. Konkrečiai kalbant, valstybės narės privalo imtis visų tinkamų priemonių, kad jų anksčiau prisiimti tarptautiniai įsipareigojimai nepakenktų Bendrijos kompetencijos vykdymui.

43.      Taigi šis įsipareigojimas pagal Sutartį gali būti pagrindas taikyti EB 307 straipsnį. Tačiau šiame straipsnyje nurodytą nesuderinamumą galima konstatuoti šiose bylose, tik jei Austrijos ir Švedijos sudarytais susitarimais rimtai trukdoma įgyvendinti EB 57 straipsnio 2 dalyje, 59 straipsnyje ir 60 straipsnio 1 dalyje nurodytą Bendrijos kompetenciją.

iv)    Ar egzistuoja nesuderinamumas su EB 56 straipsniu?

44.      Nurodžiau, kad vykdydamos lojalaus bendradarbiavimo pareigą valstybės narės privalo netrukdyti Bendrijai įgyvendinti kompetenciją. Tačiau ar tai yra taikoma, kai, kaip EB 57 straipsnio 2 dalies, 59 straipsnio ir 60 straipsnio 1 dalies atveju, tai yra kompetencija nustatyti laisvo judėjimo apribojimus?

45.      Kaip pažymėjo kai kurios valstybės narės, gali atrodyti, kad taip pažeidžiamas įsipareigojimas pagal EB 56 straipsnį nenustatyti kapitalo judėjimo į trečiąsias šalis ir iš jų apribojimų. Gali atrodyti, kad pirmenybė teikiama galimiems būsimiems apribojimams realaus įpareigojimo leisti laisvą judėjimą atžvilgiu.

46.      Bet koks tokio pobūdžio argumentas yra klaidingas paprasčiausiai todėl, kad nėra prieštaravimo. Valstybių narių įsipareigojimas užtikrinti laisvą judėjimą taikomas nepaisant jų įsipareigojimo netrukdyti būsimiems Bendrijos veiksmams. Nors šis įsipareigojimas reiškia, kad laisvą judėjimą užtikrinanti nacionalinė norma gali būti netaikoma, arba, kaip šiose bylose, tarptautinis susitarimas gali būti keičiamas pagal EB 307 straipsnį, taip yra dėl Bendrijai suteiktos teisės tam tikromis aplinkybėmis nustatyti laisvo kapitalo judėjimo apribojimus. Įsipareigojimo nepakenkti Bendrijos kompetencijos įgyvendinimui nereikia painioti su įsipareigojimais ir teisėmis, susijusiomis su valstybių narių veiksmais šioje srityje.

B –    Įsipareigojimai pagal su trečiąja šalimi sudarytą susitarimą

47.      Nustačius įsipareigojimą pagal Sutartį tam, kad būtų galima nustatyti EB 307 straipsnyje nurodytą nesuderinamumą, reikia, kad su trečiąja šalimi sudarytame susitarime būtų numatytas prieštaraujantis įsipareigojimas.

48.      Taigi i punkte išnagrinėsiu Austrijos ir Švedijos sudarytus susitarimus, kad patikrinčiau, ar yra tokių prieštaraujančių įsipareigojimų. Paskui ii punkte išnagrinėsiu valstybių narių argumentus, kad nesuderinamumo galima išvengti nesinaudojant EB 307 straipsniu.

i)      Tarptautiniai įsipareigojimai, galintys rimtai pakenkti Bendrijai suteiktos kompetencijos vykdymui

49.      Teisingumo Teismas nurodė, kad EB 307 straipsnis taikomas bet kokiam tarptautiniam susitarimui, „galinčiam daryti poveikį Sutarties taikymui“(17). Iš to matyti, kokiu lygiu turi būti atliekamas tyrimas. Kitaip nei tvirtina Švedija, nebūtina nustatyti tikslios susitarimo reikšmės remiantis konkrečiomis jo aplinkybėmis. Pakanka, kad atsižvelgiant į jo formuluotę, susitarimas „galėtų“ būti nesuderinamas su Sutartimi.

50.      Austrijos ir Švedijos sudarytuose susitarimuose numatytos sąlygos dėl pervedimo buvo apibūdintos pirmiau. Visos šalys sutinka dėl jų turinio, t. y. užtikrinti laisvą su investicijomis susijusio kapitalo judėjimą. Jei Bendrija nustatytų laisvo judėjimo apribojimus pagal EB 57 straipsnio 2 dalį, 59 straipsnį ir 60 straipsnio 1 dalį, greičiausiai susitarimai būtų nesuderinami su tokiais teisės aktais(18). Tačiau, kaip buvo nurodyta daug kartų, toks galimas nesuderinamumas nesusijęs su šiomis bylomis. Toks nesuderinamumas egzistuotų tik tuo atveju, jei susitarimai galėtų rimtai pakenkti Bendrijos kompetencijos įgyvendinimui.

51.      Manau, kad toks nesuderinamumas egzistuoja. Pasinaudojus Bendrijos kompetencija galima įgyvendinti įvairius EB 57 straipsnio 2 dalyje, 59 straipsnyje ir 60 straipsnio 1 dalyje nurodytus tikslus, tačiau jiems visiems gali būti sudarytos kliūtys, jei Austrijai ir Švedijai bus leista ir toliau laikytis tarptautinių įsipareigojimų, kurie pakenktų teisės aktų, kuriuos pagal šiuos straipsnius gali priimti Bendrija, veiksmingumui.

52.      Tam tikrais atvejais Bendrijos veiksmai akivaizdžiai prarastų savo veiksmingumą. Pavyzdžiui, EB 59 straipsnis leidžia priimti priemones ne ilgesniam kaip šešių mėnesių laikotarpiui. Sunku įsivaizduoti, kaip šios priemonės gali būti priimtos ir nustatomos laiku šalims, su Austrija ir Švedija sudariusioms susitarimus. Tas pats pasakytina apie EB 60 straipsnio 1 dalį. Pagal šį straipsnį nustatytų sankcijų skubumas (ir įsigaliojimas nedelsiant) nesuderinamas su anksčiau Austrijos ir Švedijos prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų tolesniu galiojimu. Šiose bylose, jei reikėtų laukti, kol atsiras realus Bendrijos teisės aktų ir tarptautinių įsipareigojimų nesuderinamumas prieš imantis visų tokį nesuderinamumą pašalinančių priemonių, Bendrijos teisės aktai prarastų veiksmingumą. Taip būtų apribojama Sutarties Bendrijai suteikta kompetencija.

53.      Kitais atvejais veiksmingumo praradimas yra mažiau akivaizdus, pavyzdžiui, kalbant apie būsimus laisvą kapitalo judėjimą reglamentuojančius aktus, priimtus pagal EB 57 straipsnio 2 dalį, arba ekonominių santykių apribojimą pagal EB 60 straipsnio 1 dalį dėl kitų priežasčių nei sankcijų nustatymas. Tačiau išlieka galimybė, kad Austrijos ir Švedijos sudaryti susitarimai gali sudaryti kliūtis apribojimus taikyti nedelsiant, o toks taikymas gali būti esminis Bendrijos teisės aktais siekiamų tikslų įgyvendinimui. EB 57 straipsnio 2 dalimi, 59 straipsniu ir 60 straipsnio 1 dalimi Bendrijai suteikti įgaliojimai neturi būti apribojami paliekant Austrijai ir Švedijai teisę ir toliau laikytis tarptautinių įsipareigojimų, dėl kurių ex ante Bendrijos teisės aktai gali prarasti veiksmingumą.

54.      Todėl darytina išvada, kad egzistuoja nesuderinamumas pagal EB 307 straipsnį tarp Austrijos ir Švedijos sudarytuose susitarimuose numatytos sąlygos dėl pervedimo ir įsipareigojimo pagal Sutartį netrukdyti vykdyti EB 57 straipsnio 2 dalyje, 59 straipsnyje ir 60 straipsnio 1 dalyje nurodytos kompetencijos.

ii)    Dėl EB 307 straipsnyje nurodyto nesuderinamumo išvengimo

55.      Austrija ir Švedija, palaikomos įstojusių į bylą valstybių narių, nurodė, jog egzistuoja keli būdai išvengti bet kokio EB 307 straipsnyje nurodyto iš jų susitarimų kylančio nesuderinamumo. Visais tais būdais kliudoma taikyti susitarimus, naudojantis aiškinimo priemonėmis, tarptautine teise ar tiesiog nevykdant susitarimo.

56.      Iš esmės, nemanau, kad šie argumentai priimtini. Kai dėl savo formuluotės susitarimas gali sudaryti kliūtis Sutarčiai taikyti, EB 307 straipsnyje jau numatyta atitinkama išeitis: valstybės narės turi imtis visų tinkamų priemonių nesuderinamumui pašalinti, kurios, kaip aiškino Teisingumo Teismas, apima susitarimo pakeitimą arba prireikus jo denonsavimą(19).

57.      Jei valstybės narės būtų teisios, kad bet koks nesuderinamumas gali būti panaikintas paprasčiausiai aiškinant susitarimus pagal Bendrijos teisę, taikant tam tikrus tarptautinės teisės principus – visų pirma, principą rebus sic stantibus, – arba jų nevykdant, taip būtų galima elgtis visais atvejais, o valstybių narių įsipareigojimas pagal EB 307 straipsnį imtis visų tinkamų priemonių tokiam nesuderinamumui pašalinti būtų beprasmis.

58.      Bet kuriuo atveju nei Austrijos ir Švedijos pasiūlymas aiškinti susitarimus, nei tarptautinės teisės taikymas negali pašalinti šių susitarimų nesuderinamumo. Nors, mano nuomone, tai nėra svarbu kalbant apie Austrijos ir Švedijos įsipareigojimą pagal EB 307 straipsnį, vis dėlto trumpai išanalizuosiu sąlygas dėl pervedimo.

59.      Austrija teigia, kad jos susitarimuose įtvirtintoje sąlygoje dėl pervedimo esantis žodžių junginys „be pagrįsto delsimo“ jai leidžia pervedimą atlikti vėliau, taip įgyvendinant EB 59 straipsnyje numatytas laikinąsias priemones. Tačiau tai netaikoma EB 57 straipsnio 2 daliai ir 60 straipsnio 1 daliai, ir, net atsižvelgiant į EB 59 straipsnį, kyla abejonių, kad šį žodžių junginį galima taip aiškinti.

60.      Švedija teigia, kad kai kuriuose jos susitarimuose nurodyta, jog pervedimai turi būti atliekami pagal jos teisės aktus, todėl susitarimai niekada neprieštaraus Bendrijos teisei. Tokia sąlyga yra ne visuose Švedijos sudarytuose susitarimuose. Be to, kyla klausimas, ar ji taikoma Bendrijos teisės atžvilgiu.

61.      Galiausiai Austrija ir Švedija tvirtina, jog jų susitarimams taikoma clausula rebus sic stantibus. Ši doktrina kodifikuota Vienos konvencijoje ir apskritai laikoma tarptautinės teisės principu(20). Austrija ir Švedija teigia, kad Bendrija naudojasi EB 59 straipsniu ir 60 straipsnio 1 dalimi suteikta kompetencija tik išimtiniais atvejais. Todėl jų susitarimams būtų taikomas šis principas ir jie negalėtų būti vykdomi, jei prieštarautų Bendrijos teisei. Tačiau principas rebus sic stantibus yra taikomas labai ribotomis aplinkybėmis, ir ginčytina, ar jis taikomas šiose bylose.

62.      Visus šiuos argumentus reikia atmesti. EB 307 straipsnio taikymas negali priklausyti nuo galutinio susitarime įtvirtintos sąlygos aiškinimo arba tarptautinės teisės ginčytino elemento, pavyzdžiui, rebus sic stantibus, taikymo. Teisingumo Teismas tai jau nurodė, teigdamas, jog EB 307 straipsniui taikyti pakanka paprasčiausio galimo susitarimo nesuderinamumo(21).

C –    Priemonės, kurių imtasi siekiant pašalinti nesuderinamumą

63.      Jei egzistuoja EB 307 straipsnyje nurodytas nesuderinamumas, valstybės narės privalo stengtis jį pašalinti.

64.      Švedija įsitikinusi, kad jos elgesys yra teisėtas, ir atsisakė imtis kokių nors priemonių per Komisijos pagrįstoje nuomonėje nurodytą terminą. Taigi ji neįvykdė įsipareigojimo pagal EB 307 straipsnį.

65.      Austrija laikėsi panašios pozicijos, tačiau, kitaip nei Švedija, nurodė, jog savo tipiniams investicijų susitarimams rengia sąlygą, susijusią su „regioninės ekonominės integracijos organizacija“ (REIO). Ši sąlyga neleistų toliau galioti su įsipareigojimu pagal Bendrijos teisę nesuderinamam susitarimui. Tačiau ji būtų taikoma tik susitarimams, kurie bus sudaromi ateityje. Dėl šioje byloje nagrinėjamų susitarimų Austrija tik nurodė, kad derybos su Kinija numatytos „netolimoje ateityje“, o naujos derybos dėl su Rusija sudaryto susitarimo buvo pradėtos, bet sustabdytos, kol bus parengta sąlyga dėl REIO.

66.      Per Komisijos pagrįstoje nuomonėje nustatytą terminą Austrija realiai ėmėsi vienintelės priemonės, t. y. pradėjo derybas dėl vienintelio susitarimo. Ji atsakinga dėl vėlesnio šių derybų sustabdymo. Todėl manau, kad Austrija taip pat neįvykdė įsipareigojimo pagal EB 307 straipsnį.

67.      Nors Austrija ir Švedija nesiėmė jokios reikšmingos priemonės, kad pašalintų nesuderinamumą, jos teigia, kad EB 307 straipsnyje nustatytas įsipareigojimas nereiškia, kad jos turi atsisakyti savo susitarimų. Šiuo atžvilgiu kai kurios valstybės narės tvirtino, jog nustatant įsipareigojimo pašalinti nesuderinamumą su EB 307 straipsniu apimtį reikia atsižvelgti į jų investuotojų interesus užsienyje.

68.      Pagal EB 307 straipsnį reikalaujama, kad valstybės narės imtųsi priemonių nesuderinamumui pašalinti. Teisingumo Teismas jau nurodė, kokios tai gali būti priemonės, t. y. jos gali apimti susitarimų pakeitimą ir prireikus denonsavimą(22). Valstybės narės yra įpareigotos rezultato, kurį reikia pasiekti, atžvilgiu ir turi laikytis tik priemonių teisėtumo reikalavimo.

69.      Tokiomis aplinkybėmis jos neabejotinai gali atsižvelgti į savo investuotojų interesus. Tačiau šie interesai niekada negali atleisti valstybių narių nuo įsipareigojimo laikytis Bendrijos teisės, nebent jei egzistuoja tai leidžianti konkreti nuostata. EB 307 straipsnis jau apima tam tikrą leidžiančią nukrypti nuo Bendrijos teisės nuostatą, pagal kurią pripažįstami pirmiau valstybių narių prisiimti tarptautiniai įsipareigojimai. Jo tikslas nėra leisti valstybėms narėms šiems įsipareigojimams teikti pirmenybę įsipareigojimų pagal Bendrijos teisę atžvilgiu tuo atveju, jei tai palankiau jų investuotojų interesams(23).

70.      Atsižvelgdamas į tai manau, kad susitarimų denonsavimas turi būti laikomas ultima ratio(24). Tačiau taip yra dėl to, kad Sutartimi siekiama kiek įmanoma išvengti bet kokio kišimosi į pirmiau prisiimtus valstybių narių tarptautinius įsipareigojimus.

IV – Išvada

71.      Galiausiai siūlau Teisingumo Teismui pripažinti, kad Austrija ir Švedija, nesiėmusios visų tinkamų priemonių nesuderinamumui tarp dvišalių susitarimų, kuriuos jos sudarė iki įstojimo, ir EB 10 straipsnio, kartu su EB 57 straipsnio 2 dalimi, 59 straipsniu ir 60 straipsnio 1 dalimi, pašalinti, neįvykdė įsipareigojimo pagal EB 307 straipsnį.


1 – Originalo kalba: anglų.


2 – Su Kinija (BGBl. 537/1986, įsigaliojo 1986 m. spalio 11 d.), su Malaizija (BGBl. 601/1986, įsigaliojo 1987 m. sausio 1 d.), su Rusijos Federacija (BGBl. 387/1991, įsigaliojo 1991 m. rugsėjo 1 d., iš pradžių susitarimas buvo sudarytas su buvusia SSSR, o pasikeitus raštais (BGBl. 257/1994) jis pradėtas taikyti tarp Austrijos ir Rusijos Federacijos), su Korėja (BGBl. 523/1991, įsigaliojo 1991 m. lapkričio 1 d.), su Turkija (BGBl. 612/1991, įsigaliojo 1992 m. sausio 1 d.) ir su Žaliojo Kyšulio Respublika (BGBl. 83/1993, įsigaliojo 1993 m. balandžio 1 d.).


3 – Su Vietnamu (SÖ 1994:69, įsigaliojo 1994 m. rugpjūčio 2 d.), su Argentina (SÖ 1992:91, įsigaliojo 1992 m. rugsėjo 28 d.), su Bolivija (SÖ 1992:19, įsigaliojo 1992 m. liepos 3 d.), su Dramblio Kaulo Kranto Respublika (SÖ 1966:31, įsigaliojo 1966 m. lapkričio 3 d.), su Egiptu (SÖ 1979:1, įsigaliojo 1979 m. sausio 29 d.), su Honkongu (SÖ 1994:19, įsigaliojo 1994 m. birželio 26 d.), su Indonezija (SÖ 1993:68, įsigaliojo 1993 m. vasario 18 d.), su Kinija (SÖ 1982:28, įsigaliojo 1982 m. kovo 29 d.), su Madagaskaru (SÖ 1967:33, įsigaliojo 1967 m. birželio 23 d.), su Malaizija (SÖ 1979:17, įsigaliojo 1979 m. liepos 6 d.), su Pakistanu (SÖ 1981:8, įsigaliojo 1981 m. birželio 14 d.), su Peru (SÖ 1994:22, įsigaliojo 1994 m. rugpjūčio 1 d.), su Senegalu (SÖ 1968:22, įsigaliojo 1968 m. vasario 23 d.), su Šri Lanka (SÖ 1982:16 įsigaliojo 1982 m. balandžio 30 d.), su Tunisu (SÖ 1985:25, įsigaliojo 1985 m. gegužės 13 d.), su Jemenu (SÖ 1983:110, įsigaliojo 1984 m. vasario 23 d.), su Jugoslavija (SÖ 1979:29, įsigaliojo 1979 m. lapkričio 21 d., atnaujintas su Serbija ir Juodkalnija remiantis 2002 m. vasario 28 d. Stokholme sudarytu susitarimu).


4 – Pagal EB 60 straipsnio 1 dalį jau buvo nustatytos sankcijos Dramblio Kaulo Kranto Respublikos ir Serbijos bei Juodkalnijos, su kuriomis Švedija sudarė ar pratęsė susitarimus, atžvilgiu. Tačiau Komisija nenurodė jokio nesuderinamumo tarp šių sankcijų ir Švedijos susitarimų.


5 – Šiuo klausimu žr. 2003 m. lapkričio 18 d. Sprendimą Budejovický Budvar (C‑216/01, Rink. p. I‑13617, 146 punktas) ir 1998 m. kovo 10 d. Sprendimą T. Port (C‑364/95 ir C‑365/95, Rink. p. I‑1023, 60 punktas) bei generalinio advokato C. O. Lenz išvadą byloje Evans Medical ir Macfarlan Smith (C‑324/93, Rink. p. I‑563, 34 punktas). Dėl Sutartyje numatyto įpareigojimo argumentacija, grindžianti išvadą dėl nesuderinamumo pagal EB 307 straipsnį, yra tokia pati kaip ir įsipareigojimų neįvykdymo pagal EB 226 straipsnį nustatymo atveju.


6 – A. de Sent-Egziuperi „Citadelė“, Gallimard, coll. NRF, 1948, p. 167.


7 – Kelios valstybės narės teisingai apkaltino Komisiją, kad ši neaiškiai nurodė įsipareigojimo pagal Sutartį šaltinį, nes vykstant procesui ji pateikė skirtingus argumentus.


8 – Net Komisija, kalbėdama apie nesuderinamumą su EB 57 straipsnio 2 dalimi, 59 straipsniu ir 60 straipsnio 1 dalimi, performulavo savo teiginį, kad investicijų susitarimai „pažeidžia galimas būsimas Bendrijų priemones“ (jos dubliko į Austrijos atsiliepimą į ieškinį III skyrius).


9 – Susidūręs su tokiais pačiais sunkumais generalinis advokatas A. Tizzano savo išvadoje bylose „Open Skies“ (C-466/98–C-469/98, C‑471/98, C‑472/98, C‑475/98 ir C‑476/98, Rink. 2002, p. I‑9427) nurodė, kad „išorinės Bendrijos kompetencijos srityse, kurias anksčiau reglamentavo valstybių narių susitarimai, savaime nepakanka, kad šie susitarimai taptų nesuderinami (su normomis dėl kompetencijos)“ (113 punktas). Teisingumo Teismas šiuo klausimu nepriėmė sprendimo, nes, jo nuomone, nagrinėjamus susitarimus pakeitė po įstojimo sudaryti susitarimai, kuriems netaikomas EB 307 straipsnis.


10 – Su sąlyga, kad jos laikosi EB 56 straipsnio, draudžiančio nustatyti apribojimus, arba su sąlyga, kad nustatyti apribojimai gali būti pateisinami viešojo intereso pagrindais arba EB 58 straipsniu.


11 – Žr. generalinio advokato A. Tizzano išvadą byloje Budejovický Budvar (nurodyta, 150 punktas) ir mano išvadą byloje Kadi (C‑402/05, šiuo metu nagrinėjama Teisingumo Teisme, 32 punktas).


12 – Šiuo klausimu žr. 1997 m. gruodžio 18 d. Sprendimą Inter-Environnement Wallonie (C–129/96, Rink. p. I 7411, 43 punktas).


13 – Sprendimo Inter-Environnement Wallonie, nurodyto šios išvados 12 išnašoje, 45 punktas.


14 – Žr. šios pareigos analizę, kurią atlikau nagrinėdamas EB 226 straipsnio pagrindu pateiktą ieškinį, išvadoje byloje Komisija prieš Belgiją (C-422/05, Rink. p. I 4749, 2007, 27–51 punktai).


15 – Tuo pačiu klausimu pagal nusistovėjusią teismų praktiką tai, kad valstybėje narėje nėra atliekama tam tikra veikla, neatleidžia šios valstybės nuo pareigos įgyvendinti su šia veikla susijusią direktyvą: žr. 2007 m. birželio 14 d. Sprendimą Komisija prieš Belgiją (C‑422/05, Rink. p. I‑4749, 59 punktas ir minėta teismų praktika). Taip pat žr. 1998 m. spalio 22 d. Sprendimą Komisija prieš Prancūziją, vadinamąjį „Foie gras“ (C‑184/96, Rink. p. I‑6197, kurį savo pastabose nurodo kai kurios valstybės narės).


16 – Kalbant apie valstybių narių veiksmus per direktyvoms įgyvendinti skirtą laikotarpį, aš jau pažymėjau savo išvadoje byloje Komisija prieš Belgiją, nurodytoje šios išvados 14 išnašoje, kad „nacionalinės teisės nuostatos gali nustatyti pareigas, kurių vykdymas daro Bendrijos lygiu atliktą suderinimą neveiksmingą ar nustato tam tikras pasirinkimo galimybes, galinčias išlikti po įgyvendinimo termino pabaigos ir savo ruožtu turėti įtakos tolesniems Bendrijos lygiu priimamų sprendimų pokyčiams“ (49 punktas).


17 – 1980 m. spalio 14 d. Sprendimas Burgoa (812/79, Rink. p. 2787, 6 punktas).


18 – Austrija tvirtino, kad tam tikros nagrinėjamos sąlygos dalys leidžia išvengti nesuderinamumo, o Švedija tą patį argumentą pateikė kitų jos susitarimuose numatytų sąlygų atžvilgiu. Šie argumentai bus nagrinėjami ii punkte.


19 – 2000 m. liepos 4 d. Sprendimas Komisija prieš Portugaliją (C‑62/98, Rink. p. I‑5171, 49 punktas).


20 – Pagal 1969 m. gegužės 23 d. Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 62 straipsnį „Esminis aplinkybių pasikeitimas“: „1. Negalima esminio aplinkybių, egzistavusių sutarties sudarymo metu, pasikeitimo, kurio sutarties šalys nenumatė, laikyti pagrindu nutraukti sutartį ar pasitraukti iš jos, nebent: a) tų aplinkybių buvimas turėjo esminę reikšmę tam, kad šalys sutiktų laikyti sutartį įpareigojančia; b) dėl įvykusių pokyčių iš esmės pakito pagal sutartį vykdytinų šalių įsipareigojimų apimtis. 2. Esminio aplinkybių pasikeitimo negalima laikyti pagrindu nutraukti sutartį ar pasitraukti iš jos, nebent: a) ta sutartis nustato valstybių sieną; arba b) tas esminis aplinkybių pasikeitimas atsiranda iš šalies, kuri juo remiasi kaip pagrindu, pagal tą sutartį prisiimtų įsipareigojimų pažeidimo arba kokio kito tarptautinio įsipareigojimo, prisiimto tos sutarties kitos šalies atžvilgiu, pažeidimo. 3. Jei šalis, remdamasi ankstesnėse šio straipsnio dalyse išdėstytomis nuostatomis, turi teisę esminį sutarties sudarymo aplinkybių pasikeitimą laikyti pagrindu nutraukti sutartį ar pasitraukti iš jos, ji taip pat gali tokį pasikeitimą laikyti pagrindu sustabdyti sutarties galiojimą.“


21 – Žr. šios išvados 17 išnašą.


22 – Žr. šios išvados 19 išnašą.


23 – Dėl valstybės narės interesų užsienio politikos srityje pagal analogiją žr. sprendimo Komisijaprieš Portugaliją, minėto šios išvados 18 punkte, 50 punktą.


24 – Taip pat žr. generalinio advokato J.  Mischo išvadą byloje Komisija prieš Portugaliją (minėtas šios išvados 18 punkte, 69 punktas).