TEISINGUMO TEISMO (didžioji kolegija) SPRENDIMAS
2011 m. gegužės 24 d.(*)
„Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – EB 43 straipsnis – Įsisteigimo laisvė – Notarai – Pilietybės sąlyga – EB 45 straipsnis – Dalyvavimas vykdant viešosios valdžios funkcijas – Direktyva 89/48/EEB“
Byloje C–51/08
dėl 2008 m. vasario 12 d. pagal EB 226 straipsnį pareikšto ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo
Europos Komisija, atstovaujama J.‑P. Keppenne ir H. Støvlbæk, nurodžiusi adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
ieškovė,
palaikoma
Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės, atstovaujamos E. Jenkinson ir S. Ossowski,
įstojusios į bylą šalies,
prieš
Liuksemburgo Didžiąją Hercogystę, atstovaujamą C. Schiltz, padedamo advokato J. J. Lorang,
atsakovę,
palaikomą:
Čekijos Respublikos, atstovaujamos M. Smolek,
Prancūzijos Respublikos, atstovaujamos G. de Bergues ir M. Messmer,
Latvijos Respublikos, atstovaujamos L. Ostrovska, K. Drēviņa ir J. Barbale,
Lietuvos Respublikos, atstovaujamos D. Kriaučiūno ir E. Matulionytės,
Vengrijos Respublikos, atstovaujamos J. Fazekas, R. Somssich, K. Veres ir M. Fehér,
Lenkijos Respublikos, atstovaujamos M. Dowgielewicz, C. Herma ir D. Lutostańska,
Slovakijos Respublikos, atstovaujamos J. Čorba,
įstojusių į bylą šalių,
TEISINGUMO TEISMAS (didžioji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas V. Skouris, kolegijų pirmininkai A. Tizzano, J. N. Cunha Rodrigues, K. Lenaerts, J.‑C. Bonichot, A. Arabadjiev (pranešėjas) ir J.‑J. Kasel, teisėjai R. Silva de Lapuerta, E. Juhász, G. Arestis, M. Ilešič, C. Toader ir M. Safjan,
generalinis advokatas P. Cruz Villalón,
posėdžio sekretorius M.‑A. Gaudissart, skyriaus vadovas,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2010 m. balandžio 27 d. posėdžiui,
susipažinęs su 2010 m. rugsėjo 14 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Ieškiniu Europos Bendrijų Komisija prašo Teisingumo Teismo pripažinti, kad nustačiusi pilietybės sąlygą norintiesiems verstis notaro profesija ir, kiek tai susiję su šia profesija, neperkėlusi 1988 m. gruodžio 21 d. Tarybos direktyvos 89/48/EEB dėl bendrosios aukštojo mokslo diplomų, išduotų po bent trejų metų profesinio mokymo ir lavinimo, pripažinimo sistemos (OL L 19, 1989, p. 16; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 337), iš dalies pakeistos 2001 m. gegužės 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/19/EB (OL L 206, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 138, toliau – Direktyva 89/48), Liuksemburgo Didžioji Hercogystė neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 43 ir EB 45 straipsnius ir Direktyvą 89/48.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
2 Direktyvos 89/48 dvyliktoje konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad „bendroji aukštojo mokslo diplomų pripažinimo sistema nė kiek netrukdo taikyti [EB 45] straipsnio“.
3 Direktyvos 89/48 2 straipsnio formuluotė tokia:
„Ši direktyva yra taikoma bet kuriam valstybės narės piliečiui, kuris nori kaip savarankiškai dirbantis asmuo arba samdomas darbuotojas priimančiojoje valstybėje narėje dirbti pagal reglamentuojamą profesiją.
Ši direktyva netaikoma profesijoms, kurioms yra skirta atskira direktyva, nustatanti valstybių narių abipusio diplomų pripažinimo tvarką.“
4 Notaro profesija nėra reglamentuojama jokiu teisės aktu, nurodytu 2 straipsnio antroje pastraipoje.
5 Direktyvoje 89/48 numatytas perkėlimo į nacionalinę teisę laikotarpis, kuris, remiantis direktyvos 12 straipsniu, pasibaigė 1991 m. sausio 4 d.
6 2005 m. rugsėjo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/36/EB dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo (OL L 255, p. 22), kaip numatyta jos 62 straipsnyje, panaikino Direktyvą 89/48 nuo 2007 m. spalio 20 d.
7 Direktyvos 2005/36 41 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad ja „netrukdoma taikyti [EB] 39 straipsnio 4 dalies ir [EB] 45 straipsnio <...>, ypač notarų atžvilgiu“.
Nacionalinės teisės aktai
Bendrieji notaro profesijos ypatumai
8 Pagal Liuksemburgo teisės sistemą notarų veikla laikoma laisvąja profesija. Notaro profesija reglamentuojama 1976 m. gruodžio 9 d. Notariato organizavimo įstatymu (Mémorial A 1976, p. 1230), iš dalies pakeistu 2004 m. lapkričio 12 d. įstatymu (Mémorial A 2004, p. 2766, toliau – Notariato organizavimo įstatymas).
9 Pagal Notariato organizavimo įstatymo 1 straipsnį notarai yra „viešojo sektoriaus tarnautojai, kurių funkcija registruoti visus aktus ir sutartis, kuriems šalys privalo ar pageidauja suteikti viešosios valdžios institucijų aktams būdingą autentiškumą, ir tvirtinti jų datą, priimti juos saugoti, išduoti jų nuorašus bei vykdomojo dokumento galią turinčius išrašus“.
10 Šio įstatymo 3 straipsnyje numatyta, kad notarai vykdo funkcijas visoje nacionalinėje teritorijoje. Kiekviena šalis gali pasirinkti notarą savo nuožiūra, kaip visų pirma matyti iš šio įstatymo 7 straipsnio 4 punkto.
11 Notarų skaičius, įsisteigimo vieta ir notaro atlyginimo bei notarų tarnybinių pajamų dydis nustatomi Didžiosios Hercogystės reglamentu pagal atitinkamai to paties įstatymo 13 ir 59 straipsnius.
12 Pagal Notariato organizavimo įstatymo 15 straipsnį, norėdamas eiti notaro pareigas Liuksemburge, asmuo, kuris kreipiasi, privalo, be kita ko, būti Liuksemburgo pilietis.
Notarų veikla
13 Atsižvelgiant į įvairias notaro veiklos rūšis pagal Liuksemburgo teisės sistemą, akivaizdu, kad pagrindinis jo uždavinys rengti autentiškus aktus. Taigi, kreiptis į notarą gali būti privaloma arba neprivaloma, nelygu aktas, kurio autentiškumą prašoma patvirtinti. Notaras, į kurį kreiptasi, patikrina, ar įvykdytos visos įstatymo reikalaujamos akto atlikimo sąlygos, ir įsitikina susijusių šalių teisnumu ir veiksnumu.
14 Autentiškas aktas apibrėžiamas Civilinio kodekso III knygos III dalies VI skyriaus „Dėl prievoles ir apmokėjimą patvirtinančių įrodymų“ 1317 straipsnyje. Kaip nurodyta šiame straipsnyje, toks aktas yra „užregistruotas viešosios valdžios pareigūnų, turinčių teisę įforminti oficialų aktą toje vietoje, kurioje jis buvo surašytas, ir atitinka nustatytus formos reikalavimus“.
15 Pagal Notariato organizavimo įstatymo 37 straipsnį notarinis aktas yra autentiškas pagal Civilinio kodekso nuostatas ir vykdytinas, kai jame padarytas vykdomasis įrašas.
16 Civilinio kodekso 1319 straipsnyje patikslinta, kad „autentiškas aktas patvirtina juo tarp susitariančiųjų šalių ir jų įpėdinių arba teisių perėmėjų sudarytą sutartį“.
17 To paties kodekso 1322 straipsnyje numatyta, kad „tarp privačių asmenų sudarytas aktas, pripažintas asmens, prieš kurį juo naudojamasi, arba laikomas teisiškai pripažintu, jį pasirašiusiems asmenims ir jų įpėdiniams bei teisių perėmėjams turi autentiško akto galią“.
18 Pagal 1990 m. gruodžio 4 d. Įstatymo dėl teismo antstolių veiklos organizavimo (Mémorial A 1990, p. 1248) 13 straipsnį tik teismo antstoliai turi teisę, be kita ko, vykdyti teismo sprendimus ir vykdytinus aktus arba vykdomuosius raštus. Be to, kaip visų pirma matyti iš naujo Civilinio proceso kodekso 690 straipsnio, sprendimą dėl vykdant iškilusių sunkumų privalo priimti vykdymo priemones taikantis teismas. Jei dėl tokių sunkumų būtina imtis skubių priemonių, laikiną sprendimą dėl jų priima vietos teismas.
19 Be autentiškumo tvirtinimo funkcijų, notarams pagal Liuksemburgo įstatymus taip pat pavesta atlikti ir kitus uždavinius.
20 Laikydamasis naujojo Civilinio proceso kodekso 809 ir paskesnių straipsnių notaras atlieka tam tikras funkcijas vykdant nekilnojamajam turtui taikomą areštą. Pagal šias nuostatas vykdomąjį raštą pirmiausia vykdo teismo antstolis, kuris įteikia skolininkui mokėjimo reikalavimą. Skolininkui nustatomas šio reikalavimo įvykdymo terminas. Suėjus šiam terminui, jei skolininkas iki tol reikalavimo neįvykdo, atitinkamas nekilnojamasis turtas areštuojamas pagal antstolio procesinį dokumentą ir šis procesinis dokumentas užregistruojamas hipotekos įstaigoje. Gavęs kreditoriaus prašymą, teismas priima sprendimą dėl jame išdėstytų pareiškimų bei pastabų ir arešto galiojimo ir paskiria notarą viešam pardavimui surengti. Vėliau notaras organizuoja pardavimą užtikrindamas informacijos paskelbimą ir surašydamas specifikacijas, kuriose nurodoma pardavimo data ir suma, kuri bus dengiama iš gautų pinigų. Bet koks pareiškimas bylose dėl nekilnojamojo turto arešto pateikiamas teismui. Be to, pagal šio kodekso 879 straipsnį šalys autentiškoje sutartyje gali numatyti, kad kreditorius turi teisę įgalioti notarą parduoti turtą nesilaikant nurodytų teisinių reikalavimų. Tokiu atveju, jei kyla ginčas, notaras sustabdo visus veiksmus ir nurodo šalims kreiptis į kompetentingo teismo pirmininką, kad šis priimtų sprendimą supaprastinto proceso tvarka.
21 Pagal naujojo Civilinio proceso kodekso 1131–1164 straipsnius notaras taip pat atlieka tam tikras turto arešto įvykdymo užantspauduojant funkcijas. Leidimą užantspauduoti ir nuimti antspaudą išduoda taikos teisėjas (juge de paix). Kai šalių, turinčių teisę dalyvauti nuimant antspaudą, nėra, kompetentingo teismo pirmininkas ex officio paskiria notarą jiems atstovauti.
22 Pagal šio kodekso 1165–1168 straipsnius notaras turi teisę aprašyti turtą gavęs asmenų, turinčių teisę reikalauti, kad būtų nuimtas antspaudas, prašymą. Kilus sunkumų, notaras paragina, kad šalys pačios supaprastinto proceso tvarka kreiptųsi į pirmosios instancijos teismo pirmininką, arba jis gali į jį kreiptis pats, jei įsisteigęs teismo vietos kantone.
23 Notaro vaidmuo vykdant tam tikras nekilnojamojo turto pardavimo operacijas reglamentuojamas naujojo Civilinio proceso kodekso 1177–1184 straipsniais. Tokios pardavimo operacijos gali būti atliekamos tik gavus, be kita ko, globos klausimus sprendžiančio teisėjo (juge de tutelles) leidimą. Jei leidimas išduodamas, šis teisėjas paskiria notarą atlikti pardavimą. Pardavimas vykdomas dalyvaujant globos klausimus sprendžiančiam teisėjui, kuris, patvirtinęs finansines ataskaitas, duoda leidimą notarui atlikti pardavimą. Globos klausimus sprendžiantis teisėjas taip pat gali motyvuotu sprendimu leisti surengti nepriverstinį pardavimą.
24 Pagal Civilinio kodekso 815 ir paskesnius straipsnius notarams taip pat priskirtos kai kurios funkcijos, kai dalijamas turtas. Pagal šio kodekso 822 straipsnį ieškiniai dėl padalijimo ir per procedūras kilę ginčai pateikiami teismui. Nedalomo daikto dalies pardavimą iš varžytinių vykdo teismas, kuriam turi būti pateikiami prašymai dėl kiekvieno dalininko turto dalių apsaugos ir turto padalijimo anuliavimo. Jei vienas iš dalininkų nepritaria padalijimui arba kyla ginčų tiek dėl jo vykdymo tvarkos, tiek dėl jo užbaigimo, sprendimą priima teismas. Jei nekilnojamojo turto negalima lengvai padalyti, nedalomo daikto padalijimas vykdomas teisme. Tačiau jei visos šalys yra pilnamečiai asmenys, jos gali susitarti, kad nedalomo daikto dalies pardavimą iš varžytinių vykdytų bendru sutarimu pasirinktas notaras. Aprašius ir pardavus kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, įgaliotas teisėjas prireikus nurodo šalims kreiptis į notarą, kuris nustato sumas, kurias vienas kitam gali būti skolingi visi dalininkai, bendrą turto kiekį, apibrėžia turto dalis ir kiekvienam dalininkui mokėtino įnašo dydį. Jei, vykdant notarui patikėtus veiksmus, kyla ginčų, notaras surašo iškilusių sunkumų ir atitinkamų šalių pareiškimų protokolą ir nurodo joms kreiptis į už padalijimo klausimo nagrinėjimą atsakingą teisėją.
25 1905 m. rugsėjo 25 d. Įstatymo dėl daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą registravimo (Mémorial 1905, p. 893) 1 straipsnyje numatyta, kad visi sandoriai inter vivos, pagal kuriuos atlygintinai arba neatlygintinai perduodamos daiktinės teisės į nekilnojamąjį turtą, išskyrus pirmumo teises ir hipotekas, registruojami hipotekos įstaigoje, kurios teritorinei kompetencijai priklauso turtas. Pagal šio įstatymo 2 straipsnį gali būti registruojami sprendimai, autentiški aktai ir tarp privačių asmenų sudaryti aktai, nesvarbu, ar pripažinti teismo, ar notaro. Už registravimą atsakingas pareigūnas yra hipotekos registratorius.
Ikiteisminė procedūra
26 Komisija gavo skundą dėl pilietybės sąlygos taikymo norintiesiems verstis notaro profesija Liuksemburge. Išnagrinėjusi šį skundą, 2000 m. lapkričio 8 d. laišku Komisija nurodė Liuksemburgo Didžiajai Hercogystei per du mėnesius pateikti savo pastabas dėl, pirma, šios pilietybės sąlygos atitikties EB 45 straipsnio pirmai pastraipai ir, antra, Direktyvos 89/48 neperkėlimo, kiek tai susiję su notaro profesija.
27 2001 m. sausio 11 d. laišku Liuksemburgo Didžioji Hercogystė atsakė į šį oficialų pranešimą.
28 2002 m. liepos 12 d. Komisija šiai valstybei narei nusiuntė papildomą oficialų pranešimą, kuriame nurodė, kad ji neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 43 straipsnį bei EB 45 straipsnio pirmą pastraipą ir Direktyvą 89/48.
29 Ši valstybė narė atsakė į šį papildomą oficialų pranešimą 2002 m. rugsėjo 10 d. laišku.
30 Kadangi Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės argumentai Komisijos neįtikino, 2006 m. spalio 18 d. ji pateikė šiai valstybei narei pagrįstą nuomonę, kurioje konstatavo, kad ji neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 43 straipsnį, EB 45 straipsnio pirmą pastraipą ir Direktyvą 89/48. Komisija paragino šią valstybę narę imtis reikiamų priemonių įvykdyti šią pagrįstą nuomonę per du mėnesius nuo jos gavimo.
31 2006 m. gruodžio 14 d. laiške Liuksemburgo Didžioji Hercogystė išdėstė priežastis, dėl kurių manė, jog Komisijos pozicija yra nepagrįsta.
32 Tokiomis aplinkybėmis Komisija nusprendė pareikšti šį ieškinį.
Dėl ieškinio
Dėl pirmojo ieškinio pagrindo
Šalių argumentai
33 Pirmuoju ieškinio pagrindu Komisija prašo Teisingumo Teismo pripažinti, kad, leisdama notaro profesija verstis tik savo piliečiams, Liuksemburgo Didžioji Hercogystė neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 43 straipsnį ir EB 45 straipsnio pirmą pastraipą.
34 Ši institucija visų pirma pabrėžia, kad kai kuriose valstybėse narėse galimybei verstis notaro profesija netaikoma jokia pilietybės sąlyga ir kad kitos valstybės narės, kaip antai Ispanijos Karalystė, Italijos Respublika ir Portugalijos Respublika, šią sąlygą panaikino.
35 Komisija visų pirma primena, kad EB 43 straipsnis yra viena iš pagrindinių Sąjungos teisės nuostatų, pagal kurią kiekvienam valstybės narės piliečiui, kuris, nors ir antrinio įsisteigimo tvarka, įsisteigia kitoje valstybėje narėje tam, kad galėtų verstis savarankiškai dirbančių asmenų veikla, priimančiojoje valstybėje narėje turi būti taikomas toks pat vertinimas kaip ir nacionaliniams subjektams ir kuria draudžiama bet kokia diskriminacija dėl pilietybės.
36 Ši institucija ir Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė teigia, kad EB 45 straipsnio pirma pastraipa turi būti aiškinama autonomiškai ir vienodai (1988 m. kovo 15 d. Sprendimo Komisija prieš Graikiją, 147/86, Rink. p. 1637, 8 punktas). Be to, kadangi šiame straipsnyje numatyta įsisteigimo laisvės išimtis, taikoma su viešosios valdžios funkcijų vykdymu susijusiai veiklai, jis turėtų būti aiškinamas siaurai (1974 m. birželio 21 d. Sprendimo Reyners, 2/74, Rink. p. 631, 43 punktas).
37 Taigi EB 45 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta išimtis turi būti taikoma tik veiklai, kuri savaime reiškia tiesioginį ir konkretų dalyvavimą vykdant viešosios valdžios funkcijas (minėto Sprendimo Reyners 44 ir 45 punktai). Komisijos teigimu, viešosios valdžios sąvoka neatsiejama nuo naudojimosi sprendimų priėmimo galia, nukrypstančia nuo bendrųjų teisės normų turint galimybę veikti neatsižvelgiant į kitų subjektų valią ar net prieš ją. Visų pirma, remiantis Teisingumo Teismo praktika, viešajai valdžiai būdinga priverčiamoji galia (1998 m. spalio 29 d. Sprendimo Komisija prieš Ispaniją, C‑114/97, Rink. p. I‑6717, 37 punktas).
38 Komisijos ir Jungtinės Karalystės nuomone, dalyvavimą vykdant viešosios valdžios funkcijas reikėtų atskirti nuo veiklos siekiant bendrojo intereso. Iš tiesų įvairių profesijų atstovams suteikiama konkreti kompetencija siekiant bendrojo intereso, tačiau jie tiesiogiai nesusiję su viešosios valdžios funkcijų vykdymu.
39 Į EB 45 straipsnio pirmos pastraipos taikymo sritį taip pat nepatenka veikla, apibūdinama kaip pagalba ar bendradarbiavimas vykdant viešosios valdžios funkcijas (šiuo klausimu žr. 1993 m. liepos 13 d. Sprendimo Thijssen, C‑42/92, Rink. p. I‑4047, 22 punktą).
40 Be to, Komisija ir Jungtinė Karalystė primena, kad EB 45 straipsnio pirma pastraipa iš esmės taikoma konkrečiai veiklai, o ne profesijai apskritai, nebent atitinkama veikla yra neatskiriama tokiai profesijai būdingos veiklos dalis.
41 Antra, Komisija nagrinėja įvairią notarų vykdomą veiklą pagal Liuksemburgo teisės sistemą.
42 Kiek tai susiję su aktų ir susitarimų autentiškumo tvirtinimu, Komisija teigia, kad notaras, pakonsultavęs šalis, tik patvirtina jų valią ir suteikia tokiai valiai teisinę galią. Vykdydamas šią veiklą, notaras neturi jokių sprendimų priėmimo įgaliojimų šalių atžvilgiu. Autentifikavimas yra paprasčiausias prieš tai šalių sudaryto susitarimo patvirtinimas. Tai, kad kai kurių aktų autentiškumas privalo būti patvirtintas, neturi reikšmės, nes daugelis procedūrų yra privalomos, nors ir nėra susijusios su viešosios valdžios funkcijų vykdymu.
43 Tas pats pasakytina apie notarinių aktų įrodomąją galią, nes tokia pati įrodomoji galia suteikiama ir kitiems aktams, nesusijusiems su viešosios valdžios funkcijų vykdymu, pavyzdžiui, prisiekusiųjų miško prižiūrėtojų surašytiems protokolams. Tai, kad notaras prisiima atsakomybę surašydamas notarinius aktus, neturi jokios reikšmės. Tai pasakytina ir apie daugelį nepriklausomų profesijų atstovų, kaip antai advokatus, architektus arba gydytojus.
44 Dėl autentiškų aktų vykdomosios galios Komisija mano, kad vykdomasis įrašas daromas prieš pradedant patį vykdymą ir nėra vykdymo dalis. Todėl tokia vykdomoji galia notarams nesuteikia jokių privertimo galių. Be to, bet kokį galimą ginčą nagrinėja ne notaras, o teisėjas.
45 Kiek tai susiję su notaro funkcijomis vykdant nekilnojamojo turto areštą, nekilnojamojo turto viešą pardavimą, aprašant turtą, nuimant antspaudus ir padalijant turtą teismo sprendimu, Komisija mano, kad Liuksemburgo Didžioji Hercogystė tik aprašo šią veiklą, tačiau neįrodo, kad ji tiesiogiai ir konkrečiai susijusi su viešosios valdžios funkcijų vykdymu.
46 Be to, specialus notarų statusas pagal Liuksemburgo teisę, Komisijos teigimu, neturi tiesioginės reikšmės siekiant įvertinti nagrinėjamos veiklos pobūdį.
47 Kaip ir Jungtinė Karalystė, Komisija mano, trečia, kad pagal Sąjungos teisės normas, kuriose minima notarų veikla, nedraudžiama šiai veiklai taikyti EB 43 straipsnio ir EB 45 straipsnio pirmos pastraipos.
48 Iš tiesų tiek 2000 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/31/EB dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje (Elektroninės komercijos direktyva) (OL L 178, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 25 t., p. 399) 1 straipsnio 5 dalies d punktas, tiek Direktyvos 2005/36 41 konstatuojamoji dalis notarų veiklai netaikomi tik tiek, kiek ji reiškia tiesioginį ir konkretų dalyvavimą vykdant viešosios valdžios funkcijas. Taigi tai paprasčiausia išlyga, kuri neturi jokio poveikio EB 45 straipsnio pirmos pastraipos aiškinimui.
49 Kiek tai susiję su 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 12, 2001, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 42), 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančiu Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (OL L 338, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 243), ir 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 805/2004, sukuriančiu neginčytinų reikalavimų Europos vykdomąjį raštą (OL L 143, p. 15; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 7 t., p. 38), Komisija mano, kad šiuose reglamentuose tik numatyta valstybių narių pareiga pripažinti ir paskelbti vykdytinais kitoje valstybėje narėje užregistruotus ir vykdytinus aktus.
50 Be to, 2001 m. spalio 8 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2157/2001 dėl Europos bendrovės (SE) statuto (OL L 294, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 4 t., p. 251) ir 2005 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/56/EB dėl ribotos atsakomybės bendrovių jungimųsi, peržengiančių vienos valstybės ribas (OL L 310, p. 1), nėra svarbūs šio ginčo sprendimui, nes juose notarams ir kitoms valstybių narių paskirtoms kompetentingoms institucijoms tik numatyta pareiga patvirtinti, jog prieš perkeliant buveinę, įsteigiant bendroves ir joms susijungiant buvo atlikti tam tikri veiksmai ir formalumai.
51 Kalbant apie 1961 m. spalio 5 d. Hagoje sudarytą Konvenciją dėl užsienio valstybėse išduotų dokumentų legalizavimo panaikinimo, pažymėtina, kad joje tik apibrėžiama viešo dokumento sąvoka, kaip ji suprantama šioje konvencijoje.
52 Dėl 2006 m. kovo 23 d. Europos Parlamento rezoliucijos dėl teisinių profesijų ir bendrojo intereso, susijusio su teisinių sistemų veikimu (OL C 292 E, p. 105, toliau – 2006 m. rezoliucija), pažymėtina, kad tai tik politinis dokumentas, kurio turinys dviprasmiškas, nes, pirma, šios rezoliucijos 17 punkte Europos Parlamentas patvirtino, kad EB 45 straipsnis turi būti taikomas notaro profesijai, o, antra, jos 2 punkte patvirtino savo 1994 m. sausio 18 d. Rezoliucijoje dėl notarų profesijos padėties ir organizavimo dvylikoje Bendrijos valstybių narių (OL C 44, p. 36, toliau – 1994 m. rezoliucija) išdėstytą poziciją, kuria išreiškė pageidavimą, kad būtų panaikinta daugelio valstybių narių teisės aktuose numatyta pilietybės sąlyga norintiesiems verstis notaro profesija.
53 Komisija ir Jungtinė Karalystė priduria, ketvirta, kad byla, kurioje priimtas 2003 m. rugsėjo 30 d. Sprendimas Colegio de Oficiales de la Marina Mercante Española (C‑405/01, Rink. p. I‑10391), kurį savo rašytinėse pastabose nurodo daugelis valstybių narių, susijusi su prekybinių laivų kapitonų ir vyresniųjų kapitonų padėjėjų vykdomomis įvairiomis saugumo palaikymo funkcijomis, policijos įgaliojimais ir kompetencija notarų veiklos ir civilinio teisinio statuso srityje. Taigi Teisingumo Teismas neturėjo progos išsamiai išnagrinėti įvairių notarų vykdomos veiklos rūšių pagal EB 45 straipsnio pirmą pastraipą. Dėl to šio sprendimo nepakanka norint padaryti išvadą, kad ši nuostata taikytina notarams.
54 Be to, priešingai, nei tvirtina Liuksemburgo Didžioji Hercogystė, Teisingumo Teismo praktikoje notarai atskiriami nuo viešosios valdžios institucijų ir pripažįstama, kad autentišką aktą gali sudaryti viešosios valdžios ar bet kuri kita įgaliota institucija (1999 m. birželio 17 d. Sprendimo Unibank, C‑260/97, Rink. p. I‑3715, 15 ir 21 punktai).
55 Liuksemburgo Didžioji Hercogystė teigia, pirma, kad „viešosios valdžios funkcijų vykdymo“ sąvoka EB 45 straipsnio pirmos pastraipos prasme Teisingumo Teismo praktikoje taikoma plačiai. Teisingumo Teismas minėtame Sprendime Colegio de Oficiales de la Marina Mercante Española pripažino, kad notarų veikla reiškia dalyvavimą įgyvendinant teises pagal viešosios teisės suteiktus įgaliojimus. Be to, iš minėto Sprendimo Unibank matyti, kad sudarydamas autentiškus aktus viešosios valdžios pareigūnas, pavyzdžiui, notaras, tiesiogiai ir konkrečiai dalyvauja vykdant viešosios valdžios funkcijas.
56 Ši valstybė narė iš esmės pritaria Komisijos nuomonei, kad viešosios valdžios sąvoką reikia atskirti nuo bendrojo intereso sąvokos, kuri yra būtina, bet nepakankama jos sąlyga. Kita vertus, kaip teigia ši valstybė narė, Čekijos Respublika, Vengrijos Respublika, Lenkijos Respublika ir Slovakijos Respublika, viešosios valdžios sąvoka nėra lygiavertė teisingumo vykdymo ginčo tvarka sąvokai.
57 Liuksemburgo Didžioji Hercogystė mano, antra, kad notarai tiesiogiai ir konkrečiai dalyvauja vykdant viešosios valdžios funkcijas, nes, pirma, jų rengiamiems aktams priskiriama bendroji išskirtinė teisinė galia ir, antra, jie naudojasi specialiu statusu pagal Liuksemburgo teisės sistemą.
58 Dėl šio pirmojo aspekto Liuksemburgo Didžioji Hercogystė pabrėžia, kad autentiškas aktas, kuris yra absoliutus jame išdėstytų pareiškimų ir liudijimų įrodymas, turi įrodomąją galią, dėl kurios jis atsiduria rašytinių įrodymų hierarchijos viršūnėje. Be to, jo autentiškumas gali būti užginčijamas tik pagal dokumento klastojimo pripažinimo procedūrą.
59 Be to, autentiškas aktas taip pat turi vykdomąją galią ir tam nereikia išankstinio teismo sprendimo. Taigi kreditoriui tereikia pateikti antstoliui vykdytiną atitinkamo akto kopiją ir šis privalo vykdyti padedamas policijos.
60 Slovakijos Respublika priduria, kad notaras turėtų atsisakyti sudaryti autentišką aktą, jei neįvykdytos teisės aktuose nustatytos sąlygos.
61 Be to, Liuksemburgo Didžioji Hercogystė primena, kad tvirtindamas akto autentiškumą notaras veikia kaip mokesčių surinkėjas, kuris surenka galimus registravimo mokesčius.
62 Be to, šios valstybės narės teigimu, notarų teikiamos teisinės konsultacijos tvirtinant aktų autentiškumą yra veikiau parengiamasis, privalomas ir su tokiu autentiškumo tvirtinimu susijęs etapas.
63 Kalbant apie notarų statusą pagal Liuksemburgo teisinę sistemą, pažymėtina, kad iš jo matyti, jog notaro vaidmuo yra viešas, o tai rodo, be kita ko, griežta valstybės kontrolė, pasitikėjimu ir solidarumu grindžiami notaro ir valstybės santykiai, išoriniai požymiai, pavyzdžiui, leidimas turėti valstybinį antspaudą, priesaika, kurią turi duoti notaras, jo nepriklausomumas ir jam taikomos nuostatos dėl nesuderinamos veiklos.
64 Liuksemburgo Didžioji Hercogystė teigia, trečia, kad pagal Liuksemburgo teisės sistemą notarams numatytos tam tikros funkcijos, kurios rodo, kad jie dalyvauja vykdant viešosios valdžios funkcijas.
65 Dėl, pirma, notarų veiklos vykdant nekilnojamajam turtui taikomą areštą ši valstybė narė pažymi, kad pagal naujojo Civilinio proceso kodekso 832 straipsnį teismas paskiria notarą viešam pardavimui surengti. Taigi jam pavedama atlikti visas funkcijas bendrai. Be to, pagal šio kodekso 879 straipsnį šalys autentiškoje sutartyje gali numatyti, kad kreditorius turi teisę įgalioti notarą parduoti įkeistą nekilnojamąjį turtą nesilaikant įstatyme nustatytų nekilnojamojo turto areštui taikomų reikalavimų.
66 Tai, kad notaras dalyvauja vykdant viešosios valdžios funkcijas, rodo, antra, aplinkybė, kad notariniai aktai užregistruojami hipotekos įstaigoje, kaip matyti iš 1905 m. rugsėjo 25 d. Įstatymo dėl daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą registravimo 2 straipsnio.
67 Trečia, jei nekilnojamasis turtas priklauso nepilnamečiams arba pilnamečiams asmenims, kuriems paskirta globa, globos klausimus sprendžiantis teisėjas paskiria notarą, kuris surengia viešą pardavimą pagal naujojo Civilinio proceso kodekso 1180 straipsnio nuostatas. Be to, jei dėl turto padalijimo susitarta, globos klausimus sprendžiantis teisėjas paskiria notarą, kad tai atliktų.
68 Ketvirta, notaras pagal šio kodekso 1167 ir paskesnius straipsnius įpareigotas aprašyti paveldimą bendrosios dalinės ar jungtinės nuosavybės turtą. Tačiau jei kyla sunkumų, būtina kreiptis į teismą.
69 Penkta, tuo atveju, jei šalių, turinčių teisę dalyvauti nuimant antspaudą, nėra, teismo pirmininkas pagal naujojo Civilinio proceso kodekso 1152 straipsnį gali ex officio paskirti notarą jiems atstovauti.
70 Šešta, notarui pagal Civilinio kodekso 815 ir paskesnius straipsnius priskirtos kai kurios funkcijos, kai turtas dalijamas teismo sprendimu, visų pirma, nustatyti dalytiną turtą, apibrėžti turto dalis, traukti burtus ir prireikus surašyti iškilusių sunkumų protokolą. Tačiau bet kokie kilę ginčai turi būti perduodami teismui.
71 Liuksemburgo Didžioji Hercogystė ir Lietuvos Respublika taip pat teigia, ketvirta, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas patvirtino, jog notarai dalyvauja vykdant viešosios valdžios funkcijas. Šiuo atžvilgiu jos nurodo šio sprendimo 48–51 punktuose nurodytus Sąjungos ir tarptautinės teisės aktus, iš kurių taikymo srities notarų vykdomos funkcijos pašalintos, nes jie dalyvauja vykdant viešosios valdžios funkcijas, arba kuriais pripažįstama, kad notariniai aktai prilygsta teismo sprendimams arba viešosios valdžios institucijos parengtiems dokumentams. Lietuvos Respublika priduria, kad Parlamentas savo 1994 m. ir 2006 m. rezoliucijose patvirtino, jog notaro profesija susijusi su viešosios valdžios funkcijų vykdymu.
72 Be to, Liuksemburgo Didžioji Hercogystė teigia, kad vykdant notaro funkcijas būtina vartoti liuksemburgiečių kalbą, vadinasi, aptariama pilietybės sąlyga siekiama užtikrinti pagarbą istorijai, kultūrai, tradicijoms ir nacionaliniam liuksemburgiečių savitumui pagal ES 6 straipsnio 3 dalį.
Teisingumo Teismo vertinimas
– Pirminės pastabos
73 Pirmuoju ieškinio pagrindu Komisija kaltina Liuksemburgo Didžiąją Hercogystę tuo, kad ši trukdo kitų valstybių narių piliečiams įsisteigti jos teritorijoje siekiant verstis notaro profesija ir, pažeisdama EB 43 straipsnį, leidžia verstis šia profesija tik savo piliečiams.
74 Taigi šis kaltinimas susijęs tik su pilietybės sąlyga, numatyta nagrinėjamuose Liuksemburgo teisės aktuose norintiesiems verstis šia profesija atsižvelgiant į EB 43 straipsnį.
75 Todėl reikia pabrėžti, kad šis kaltinimas nesusijęs nei su notaro profesijos statusu ir organizavimu pagal Liuksemburgo teisės sistemą, nei su kitomis, ne su pilietybe susijusiomis, sąlygomis norintiesiems verstis notaro profesija šioje valstybėje narėje.
76 Taip pat reikia pabrėžti, kaip nurodė Komisija per posėdį, kad pirmasis kaltinimas nesusijęs ir su EB sutarties nuostatų dėl laisvo paslaugų teikimo taikymu. Be to, šis kaltinimas nesusijęs su EB sutarties nuostatų dėl laisvo darbuotojų judėjimo taikymu.
– Dėl esmės
77 Pirmiausia reikia priminti, kad EB 43 straipsnis yra viena pagrindinių Sąjungos teisės nuostatų (šiuo klausimu visų pirma žr. minėto Sprendimo Reyners 43 punktą).
78 Įsisteigimo sąvoka pagal šią nuostatą yra labai plati ir ji reiškia Sąjungos piliečio galimybę nuolat ir nenutrūkstamai dalyvauti ne savo kilmės valstybės narės ekonominiame gyvenime ir iš to gauti naudos, taip skatinant ekonominę ir socialinę tarpusavio sąveiką Europos Sąjungos savarankiško darbo srityje (visų pirma žr. 2008 m. gruodžio 22 d. Sprendimo Komisija prieš Austriją, C‑161/07, Rink. p. I‑10671, 24 punktą).
79 Vienos valstybės narės piliečiams pripažįstama laisvė įsisteigti kitos valstybės narės teritorijoje reiškia, be kita ko, teisę imtis savarankiškai dirbančių asmenų veiklos ir ja verstis tomis pačiomis sąlygomis, kurios įsisteigimo valstybės narės teisės aktuose nustatytos jos pačios piliečiams (žr., be kita ko, 1986 m. sausio 28 d. Sprendimo Komisija prieš Prancūziją, 270/83, Rink. p. 273, 13 punktą ir šiuo klausimu minėto Sprendimo Komisija prieš Austriją 27 punktą). Kitaip tariant, pagal EB 43 straipsnį valstybėms narėms draudžiama asmenims, kurie nori pasinaudoti įsisteigimo laisve, savo teisės aktuose numatyti kitokias veiklos vykdymo sąlygas nei tos, kurios nustatytos jų pačių piliečiams (minėto Sprendimo Komisija prieš Austriją 28 punktas).
80 Taigi EB 43 straipsniu siekiama kiekvienam valstybės narės piliečiui, kuris įsisteigia kitoje valstybėje narėje siekdamas vykdyti savarankiškai dirbančių asmenų veiklą, užtikrinti naudojimąsi tomis pačiomis kaip ir nacionalinių subjektų teisėmis ir draudžiama bet kokia iš nacionalinės teisės aktų kylanti pilietybe grindžiama diskriminacija, pavyzdžiui, įsisteigimo laisvės apribojimas (minėto Sprendimo Komisija prieš Prancūziją 14 punktas).
81 Tačiau šioje byloje pagal ginčijamą nacionalinės teisės nuostatą notaro profesija gali verstis tik Liuksemburgo piliečiai ir todėl įtvirtinamas EB 43 straipsniu iš esmės draudžiamas skirtingas požiūris dėl pilietybės.
82 Liuksemburgo Didžioji Hercogystė vis dėlto teigia, kad notarų veikla nepatenka į EB 43 straipsnio taikymo sritį, nes ji susijusi su viešosios valdžios funkcijų vykdymu, kaip tai suprantama pagal EB 45 straipsnio pirmą pastraipą. Taigi pirmiausia reikia išnagrinėti viešosios valdžios funkcijų vykdymo sąvokos apimtį šios nuostatos prasme ir, antra, patikrinti, ar ši sąvoka apima notarams priskirtą veiklą pagal Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės teisės sistemą.
83 Dėl „viešosios valdžios funkcijų vykdymo“ sąvokos pagal EB 45 straipsnio pirmą pastraipą reikia pabrėžti, kad, remiantis nusistovėjusia Teismo praktika, ją vertinant reikia atsižvelgti į Sąjungos teisėje šia nuostata nustatytų leistinų įsisteigimo laisvės principo išimčių apribojimų pobūdį, siekiant, kad Sutarties veiksmingas poveikis įsisteigimo laisvės srityje nebūtų sužlugdytas dėl valstybių narių vienašališkai priimtų nuostatų (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Reyners 50 punktą; minėto Sprendimo Komisija prieš Graikiją 8 punktą ir 2009 m. spalio 22 d. Sprendimo Komisija prieš Portugaliją, C‑438/08, Rink. p. I‑10219, 35 punktą).
84 Pagal nusistovėjusią Teismo praktiką EB 45 straipsnio pirma pastraipa yra nuo pagrindinės įsisteigimo laisvės taisyklės leidžianti nukrypti nuostata. Šią leidžiančią nukrypti nuostatą reikia aiškinti taip, kad jos taikymo sritis turi būti apribota tuo, kas būtina siekiant apsaugoti interesus, kuriuos ši nuostata leidžia saugoti valstybėms narėms (minėtų sprendimų Komisija prieš Graikiją 7 punktas; Komisija prieš Ispaniją 34 punktas; 2006 m. kovo 30 d. Sprendimo Servizi Ausiliari Dottori Commercialisti, C‑451/03, Rink. p. I‑2941, 45 punktas; 2007 m. lapkričio 29 d. Sprendimo Komisija prieš Austriją, C‑393/05, Rink. p. I‑10195, 35 punktas ir Sprendimo Komisija prieš Vokietiją, C‑404/05, Rink. p. I‑10239, 37 ir 46 punktai bei minėto Sprendimo Komisija prieš Portugaliją 34 punktas).
85 Be to, Teisingumo Teismas ne kartą pabrėžė, kad EB 45 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta leidžianti nukrypti nuostata turi būti taikoma tik veiklai, kuri savaime reiškia tiesioginį ir konkretų dalyvavimą vykdant viešosios valdžios funkcijas (minėtų sprendimų Reyners 45 punktas; Thijssen 8 punktas; Komisija prieš Ispaniją 35 punktas; Servizi Ausiliari Dottori Commercialisti 46 punktas; Komisija prieš Vokietiją 38 punktas ir Komisija prieš Portugaliją 36 punktas).
86 Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas jau turėjo progos nuspręsti, kad EB 45 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta nukrypti leidžianti nuostata netaikoma tam tikrai pagalbinei ar parengiamajai veiklai, skirtai viešosios valdžios funkcijoms vykdyti (šiuo klausimu žr. minėtų sprendimų Thijssen 22 punktą; Komisija prieš Ispaniją 38 punktą; Servizi Ausiliari Dottori Commercialisti 47 punktą; Komisija prieš Vokietiją 38 punktą ir Komisija prieš Portugaliją 36 punktą), arba tam tikrai veiklai, kurią vykdant, nors ir palaikomi kontaktai, įskaitant reguliarius bei organiškus, su administracinėmis ar teisminėmis institucijomis ar net dalyvaujama (taip pat ir privalomai) jų veikloje, nedaroma įtaka tokių institucijų vertinimo ir sprendimų priėmimo įgaliojimams (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Reyners 51 ir 53 punktus), arba tam tikrai veiklai, kuri nesusijusi su sprendimų priėmimo įgaliojimų (šiuo klausimu žr. minėtų sprendimų Thijssen 21 ir 22 punktus; 2007 m. lapkričio 29 d. Sprendimo Komisija prieš Austriją 36 ir 42 punktus; Komisija prieš Vokietiją 38 ir 44 punktus bei Komisija prieš Portugaliją 36 ir 41 punktus), įgaliojimų taikyti priverčiamąsias (šiuo klausimu visų pirma žr. minėto Sprendimo Komisija prieš Ispaniją 37 punktą) arba prievartos priemones (šiuo klausimu žr. 2003 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Anker ir kt., C‑47/02, Rink. p. I‑10447, 61 punktą ir minėto Sprendimo Komisija prieš Portugaliją 44 punktą) vykdymu.
87 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia patikrinti, ar pagal Liuksemburgo teisės sistemą notarams priskirtos funkcijos yra tiesioginis ir konkretus dalyvavimas vykdant viešosios valdžios funkcijas.
88 Šiuo tikslu reikia atsižvelgti į nagrinėjamos profesijos atstovų vykdomos veiklos pobūdį (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Thijssen 9 punktą).
89 Liuksemburgo Didžioji Hercogystė ir Komisija sutaria dėl to, kad pagrindinė notarų veikla pagal Liuksemburgo teisės sistemą yra nustatytos formos autentiškų aktų rengimas. Tam notaras turėtų patikrinti, be kita ko, ar įvykdytos visos įstatymo reikalaujamos akto atlikimo sąlygos. Be to, autentiškas aktas yra įrodomosios galios ir vykdytinas.
90 Šiuo atžvilgiu reikia pabrėžti, kad pagal Liuksemburgo teisės aktus autentiškais gali būti pripažinti tik tie aktai ar susitarimai, kuriuos šalys sudarė savanoriškai. Iš tiesų šalys, laikydamosi teisės aktuose nustatytų apribojimų, pačios nusprendžia dėl savo teisių ir pareigų apimties ir laisvai pasirenka jas apibrėžiančias sąlygas, kai pateikia notarui aktą ar susitarimą, kad būtų patvirtintas jo autentiškumas. Taigi notaro dalyvavimas neatsiejamas nuo išankstinio šalių sutikimo arba jų suderintos valios.
91 Be to, notaras negali vienašališkai pakeisti susitarimo, kurio autentiškumą turi patvirtinti, turinio iš anksto negavęs šalių sutikimo.
92 Taigi notarams priskirta autentiškumo tvirtinimo veikla pati savaime tiesiogiai ir konkrečiai nesusijusi su viešosios valdžios funkcijų vykdymu, kaip tai suprantama pagal EB 45 straipsnio pirmą pastraipą.
93 Tai, kad tam tikrų aktų ar susitarimų autentiškumas būtinai privalo būti patvirtintas, nes kitaip jie negalioja, negali paneigti šios išvados. Iš tiesų įprasta, kad nacionalinės teisės sistemose, laikantis jose nustatytos tvarkos, įvairių dokumentų galiojimas siejamas su formos reikalavimais arba net privalomomis tvirtinimo procedūromis. Todėl šios aplinkybės nepakanka Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės teiginiui pagrįsti.
94 Notarų pareiga prieš patvirtinant dokumento ar susitarimo autentiškumą patikrinti, ar įvykdytos visos įstatymo reikalaujamos tokio akto atlikimo ar susitarimo sudarymo sąlygos, ir, jei jos neįvykdytos, atsisakyti patvirtinti jo autentiškumą taip pat negali paneigti pirmiau nurodytos išvados.
95 Žinoma, kaip pabrėžia Liuksemburgo Didžioji Hercogystė, notaras atlieka tokį patikrinimą siekdamas bendrojo intereso tikslo, t. y. užtikrinti tarp asmenų sudarytų aktų teisėtumą ir teisinį saugumą. Tačiau vien šio tikslo siekimas negali pateisinti to, kad jam pasiekti būtinos prerogatyvos būtų suteikiamos tik tiems notarams, kurie yra atitinkamos valstybės narės piliečiai.
96 Vien to, jog veikla vykdoma siekiant bendrojo intereso, savaime dar nepakanka, kad ji būtų laikoma tiesioginiu ir konkrečiu dalyvavimu vykdant viešosios valdžios funkcijas. Iš tiesų neginčijama, kad įvairios reglamentuojamos profesinės veiklos vykdymas įvairiose nacionalinės teisės sistemose dažnai neatsiejamas nuo šią veiklą vykdančio asmens pareigos siekti tokio tikslo, net jei ši veikla neapima tokių funkcijų vykdymo.
97 Tačiau tai, kad notarų veikla siekiama bendrojo intereso tikslų, visų pirma užtikrinti tarp privačių asmenų sudarytų aktų teisėtumą ir teisinį saugumą, yra imperatyvus bendrojo intereso pagrindas, kuris pateisina galimus EB 43 straipsnio apribojimus, kuriuos lemia notarų veiklos ypatumai, pavyzdžiui, notarų veiklos organizavimas nustatant jiems taikomą įdarbinimo tvarką, ribojant jų skaičių ar teritorinę kompetenciją, numatant atlyginimo už notarinius veiksmus, notarų nepriklausomumo, su jų pareigomis nesuderinamos veiklos taisykles ir jų nepakeičiamumo garantijas, jei šie apribojimai leidžia pasiekti tokius tikslus ir yra tam būtini.
98 Taip pat tiesa, kad notaras privalo atsisakyti patvirtinti teisinių reikalavimų neatitinkančio akto ar susitarimo autentiškumą neatsižvelgdamas į šalių valią. Tačiau po tokio atsisakymo šalys laisvos panaikinti nustatytą trūkumą, pakeisti atitinkamo akto ar susitarimo sąlygas arba atsisakyti tokio dokumento ar susitarimo.
99 Be to, negalima laikyti, kad notaro teikiamos konsultacijos ir teisinė pagalba tvirtinant tokio akto ar susitarimo autentiškumą yra susijusios su viešosios valdžios funkcijų vykdymu, net jei jis pagal įstatymą privalo teikti tokias konsultacijas arba pagalbą (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Reyners 52 punktą).
100 Kiek tai susiję su notariniam aktui suteikiama įrodomąja ir vykdomąja galia, neginčytina, kad dėl jos šie dokumentai gali būti susiję su svarbiomis teisinėmis pasekmėmis. Tačiau to, jog konkreti veikla apima tokias pasekmes turinčių aktų rengimą, nepakanka, kad ši veikla būtų laikoma tiesiogiai ir konkrečiai susijusia su viešosios valdžios funkcijų vykdymu, kaip tai suprantama pagal EB 45 straipsnio pirmą pastraipą.
101 Iš tiesų, visų pirma dėl notarinio akto įrodomosios galios reikia pabrėžti, kad ji reglamentuojama atitinkamos teisės sistemos įstatymų numatytomis įrodinėjimo taisyklėmis. Civilinio kodekso 1319 straipsnis, kuriame apibrėžiama autentiško akto įrodomoji galia, yra šio kodekso VI skyriaus „Dėl prievoles ir apmokėjimą patvirtinančių įrodymų“ dalis. Taigi įstatymo konkrečiam dokumentui suteikta įrodomoji galia neturi tiesioginės įtakos nustatant, ar šio dokumento rengimas pats savaime yra tiesioginis ir konkretus dalyvavimas vykdant viešosios valdžios funkcijas, kaip to reikalaujama Teismo praktikoje (šiuo klausimu žr. minėtų sprendimų Thijssen 8 punktą ir Komisija prieš Ispaniją 35 punktą).
102 Be to, vadovaujantis Civilinio kodekso 1322 straipsniu, tarp privačių asmenų sudarytas aktas, pripažintas asmens, prieš kurį juo naudojamasi, arba laikomas teisiškai pripažintu, jį pasirašiusiems asmenims ir jų įpėdiniams bei teisių perėmėjams turi „autentiško akto galią“.
103 Dėl autentiško akto vykdomosios galios reikia nurodyti, kaip teigia Liuksemburgo Didžioji Hercogystė, kad ji leidžia šiame dokumente įtvirtintą įpareigojimą įvykdyti prieš tai nesikreipiant į teismą.
104 Tačiau autentiško akto vykdomoji galia notarui nesukuria galių tiesiogiai ir konkrečiai dalyvauti vykdant viešosios valdžios funkcijas. Iš tiesų, nors autentiškame akte notaro padarytas vykdomasis įrašas šiam aktui suteikia vykdomąją galią, jis grindžiamas šalių valia sudaryti aktą ar susitarimą ir, notarui patikrinus jo atitiktį teisės aktams, suteikti jam tokią vykdomąją galią.
105 Taip pat reikia patikrinti, ar pagal Liuksemburgo teisės sistemą notarams priskirtos kitos funkcijos, kurias nurodo Liuksemburgo Didžioji Hercogystė, apima tiesioginį ir konkretų dalyvavimą vykdant viešosios valdžios funkcijas.
106 Pirma, dėl notarui priskirtų su nekilnojamojo turto areštu susijusių funkcijų pažymėtina, kad jam iš esmės pavesta organizuoti pardavimą tais atvejais, kai tai jam pavedė atlikti teismas, užtikrinant informacijos paskelbimą ir surašant specifikacijas, kuriose nurodoma pardavimo data ir suma, kuri bus dengiama iš gautų pinigų.
107 Šiuo atžvilgiu reikia konstatuoti, viena vertus, kad notaras neturi kompetencijos pats pritaikyti areštą. Kita vertus, būtent kompetentingas teisėjas, priėmęs sprendimą dėl bet kokių ieškinyje išdėstytų pareiškimų bei pastabų ir arešto galiojimo, paskiria notarą ir jį įpareigoja surengti viešą pardavimą. Be to, bet koks pareiškimas bylose dėl nekilnojamojo turto arešto turi būti pateiktas kompetentingam teismui. Vis dėlto, net darant prielaidą, kad kreditoriui pagal autentišką sutartį suteikta teisė įgalioti notarą parduoti turtą, nesilaikant įstatyme nustatytų nekilnojamojo turto areštui taikomų reikalavimų, – tokia galimybė numatyta naujojo Civilinio proceso kodekso 879 straipsnyje, kurį nurodo Liuksemburgo Didžioji Hercogystė, – ginčo atveju notaras privalo sustabdyti visus veiksmus ir nurodyti šalims kreiptis į teismo pirmininką, kad šis priimtų sprendimą supaprastinto proceso tvarka.
108 Taigi matyti, kad su nekilnojamojo turto areštu susijusias funkcijas notarai vykdo kontroliuojami teisėjo, kuriam notaras privalo perduoti galimus prieštaravimus ir kuris, beje, priima galutinį sprendimą. Todėl nelaikytina, kad šios funkcijos savaime apima tiesioginį ir konkretų dalyvavimą vykdant viešosios valdžios funkcijas (šiuo klausimu žr. minėtų sprendimų Thijssen 21 punktą; 2007 m. lapkričio 29 d. Sprendimo Komisija prieš Austriją 41 ir 42 punktus; Komisija prieš Vokietiją 43 ir 44 punktus bei Komisija prieš Portugaliją 37 ir 41 punktus).
109 Antra, tokia pati išvada darytina ir dėl notarams pagal naujojo Civilinio proceso kodekso 1177–1184 straipsnius priskirtų funkcijų, susijusių su tam tikro nekilnojamojo turto pardavimu. Iš šių nuostatų matyti, kad sprendimą leisti ar neleisti parduoti tokį turtą priima globos klausimus sprendžiantis teisėjas.
110 Trečia, dėl notarų veiklos aprašant paveldimą, bendrosios dalinės ar jungtinės nuosavybės turtą ir uždedant bei nuimant antspaudus reikia pabrėžti, kad šiems veiksmams atlikti būtinas taikos teisėjo leidimas. Kilus sunkumų, notaras, vadovaudamasis naujojo Civilinio proceso kodekso 1168 straipsniu, perduoda klausimą pirmosios instancijos teismo pirmininkui.
111 Ketvirta, dėl notarų veiklos dalijant turtą teismo sprendimu pažymėtina, kad ieškinys dėl turto padalijimo pateikiamas teismui, kaip numatyta Civilinio kodekso 822 straipsnyje. Notaras veiksmų imasi tik tuo atveju, kai šalys susitaria, kad nedalomo daikto dalies pardavimą iš varžytinių vykdys notaras. Tokiu atveju jis turi, be kita ko, aprašyti turtą, nustatyti bendrą turto kiekį ir apibrėžti turto dalis. Tačiau net ir tokiu atveju būtent teisėjas turi išnagrinėti bet kokį galimą ginčą. Todėl ši veikla nereiškia, kad notaras vykdo viešosios valdžios funkcijas.
112 Be to, reikia pabrėžti, kiek tai susiję su notarų veikla, nurodyta šio sprendimo 106–111 punktuose, kad, kaip priminta šio sprendimo 86 punkte, profesinės paslaugos, neatsiejamos nuo bendradarbiavimo, nors ir privalomo, su teisminėmis institucijomis, vis dėlto nėra dalyvavimas vykdant viešosios valdžios funkcijas (minėto Sprendimo Reyners 51 punktas).
113 Penkta, tai, kad autentiški aktai, pagal kuriuos perduodamos daiktinės teisės į nekilnojamąjį turtą, užregistruojami hipotekos įstaigoje, neturi tiesioginės reikšmės siekiant išspręsti šį ginčą. Iš tiesų toks registravimas, už kurį, beje, atsakingas hipotekos registratorius, siejamas su tokių aktų viešinimu ir todėl nereiškia, kad notaras tiesiogiai ir konkrečiai vykdo viešosios valdžios funkcijas.
114 Šešta, dėl mokesčių surinkimo funkcijų, kurias notaras vykdo surinkdamas sandorių registravimo mokesčius, pažymėtina, kad jų savaime negalima laikyti tiesioginiu ir konkrečiu dalyvavimu vykdant viešosios valdžios funkcijas. Šiuo atžvilgiu reikia pabrėžti, kad tokį mokesčių surinkimą notaras atlieka skolininko vardu ir vėliau atitinkamos sumos sumokamos kompetentingai valstybės įstaigai, todėl iš esmės jis nesiskiria nuo pridėtinės vertės mokesčio surinkimo.
115 Kiek tai susiję su specialiu notarų statusu pagal Liuksemburgo teisės sistemą, pakanka priminti, kaip matyti iš šio sprendimo 85 ir 88 punktų, kad reikia atsižvelgti į pačios aptariamos veiklos pobūdį, o ne į patį statusą, norint patikrinti, ar šiai veiklai taikoma EB 45 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta leidžianti nukrypti nuostata.
116 Vis dėlto reikia pateikti du patikslinimus šiuo klausimu. Pirma, neginčytina, kad, išskyrus atvejus, kai notaras paskiriamas teismine tvarka, kiekviena šalis turi teisę savo nuožiūra pasirinkti notarą, kaip visų pirma matyti iš Notariato organizavimo įstatymo 7 straipsnio 4 punkto. Nors notaro atlyginimo dydis nustatytas Didžiosios Hercogystės reglamente, vis dėlto kiekvieno notaro teikiamų paslaugų kokybė gali skirtis atsižvelgiant, be kita ko, į atitinkamų asmenų profesinius įgūdžius. Vadinasi, notarai savo profesija verčiasi, kaip pažymėjo generalinis advokatas savo išvados 18 punkte, konkurencijos sąlygomis, o tai nebūdinga viešosios valdžios funkcijų vykdymui.
117 Reikia pažymėti, antra, kaip teigia Komisija, o Liuksemburgo Didžioji Hercogystė šiuo klausimu neprieštarauja, kad notarai tiesiogiai ir asmeniškai savo klientams atsako už žalą, atsiradusią dėl bet kokios jiems vykdant veiklą padarytos klaidos.
118 Taip pat neįtikina Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės kai kuriais Sąjungos teisės aktais grindžiamas argumentas. Dėl šio sprendimo 48 punkte nurodytų teisės aktų reikia pabrėžti, kad tai, jog teisės aktų leidėjas nusprendė neįtraukti notarų veiklos į konkretaus akto taikymo sritį, nereiškia, kad šiai veiklai būtinai taikoma leidžianti nukrypti nuostata, numatyta EB 45 straipsnio pirmoje pastraipoje. Kiek tai susiję su, visų pirma, Direktyva 2005/36, iš paties šios direktyvos 41 konstatuojamosios dalies teksto, pagal kurį ja „netrukdoma [taikyti] <...> [EB] 45 straipsnio <...>, ypač notarų atžvilgiu“, matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas nesuformulavo aiškios pozicijos dėl EB 45 straipsnio pirmos pastraipos taikymo notaro profesijai.
119 Neturi reikšmės ir šio sprendimo 49 ir 50 punktuose nurodytais reglamentais grindžiami argumentai. Šio sprendimo 49 punkte nurodyti reglamentai susiję su valstybėje narėje užregistruotų ir vykdytinų autentiškų aktų pripažinimu ir vykdymu, todėl jie neturi įtakos EB 45 straipsnio pirmos pastraipos aiškinimui. Tokia pati išvada darytina dėl šio sprendimo 50 punkte nurodytų Sąjungos aktų, nes juose, kaip teisingai nurodo Komisija, notarams ir kitoms valstybės paskirtoms kompetentingoms institucijoms tik numatyta pareiga patvirtinti, jog prieš perkeliant buveinę, įsteigiant bendroves ir joms susijungiant buvo atlikti tam tikri veiksmai ir formalumai.
120 Liuksemburgo Didžioji Hercogystė taip pat negali remtis argumentu, grindžiamu 1961 m. spalio 5 d. Hagoje sudarytos Konvencijos dėl užsienio valstybėse išduotų dokumentų legalizavimo panaikinimo 1 straipsniu, nes šioje nuostatoje tik apibrėžiama viešo dokumento sąvoka, kaip ji suprantama šioje konvencijoje.
121 Dėl 1994 m. ir 2006 m. rezoliucijų, minėtų šio sprendimo 52 punkte, reikia pabrėžti, kad jos neturi teisinės galios, nes tokio pobūdžio rezoliucijos nėra privalomi teisės aktai. Be to, nors jose nurodyta, kad notaro profesijai taikomas EB 45 straipsnis, Parlamentas pirmoje iš šių rezoliucijų aiškiai išreiškė pageidavimą, kad būtų imtasi priemonių panaikinti pilietybės sąlygą norintiesiems verstis notaro profesija, ir ši pozicija dar kartą aiškiai patvirtinta 2006 m. rezoliucijoje.
122 Dėl Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės argumento, kurį ji grindžia minėtu Sprendimu Colegio de Oficiales de la Marina Mercante Española, reikia pabrėžti, kad byla, kurioje priimtas šis sprendimas, susijusi su EB 39 straipsnio 4 dalies, o ne EB 45 straipsnio pirmos pastraipos išaiškinimu. Be to, iš minėto sprendimo 42 punkto matyti, jog nuspręsdamas, kad laivų kapitonams ir vyresniesiems kapitonų padėjėjams priskirtos funkcijos yra dalyvavimas vykdant viešosios galios prerogatyvas, Teisingumo Teismas atsižvelgė į visas jų vykdomas funkcijas. Taigi Teisingumo Teismas nenagrinėjo vienintelio notarinio veiksmo, kurį yra įgalioti atlikti kapitonai ir vyresnieji kapitonų padėjėjai, t. y. priimti, saugoti ir išduoti testamentus, atskirai nuo kitų jiems suteiktų įgaliojimų, pavyzdžiui, taikyti prievartos priemones arba sankcijas.
123 Kiek tai susiję su minėtu Sprendimu Unibank, kurį taip pat nurodo Liuksemburgo Didžioji Hercogystė, darytina išvada, kad byla, kurioje buvo priimtas šis sprendimas, visiškai nebuvo susijusi su EB 45 straipsnio pirmos pastraipos išaiškinimu. Be to, Teisingumo Teismas minėto sprendimo 15 punkte nusprendė, jog tam, kad aktas būtų laikomas „autentišku“ pagal 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (OL L 299, 1972, p. 32) 50 straipsnį, būtina, kad dalyvautų arba viešosios valdžios, arba bet kokia kita kilmės valstybės įgaliota institucija.
124 Dėl Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės nurodytos būtinybės užtikrinti liuksemburgiečių kalbos vartojimą vykdant notaro funkcijas darytina išvada, kad pirmasis šio ieškinio pagrindas susijęs tik su aptariama pilietybės sąlyga. Nors valstybių narių nacionalinio savitumo išsaugojimas yra teisėtas Sąjungos teisės sistemoje gerbiamas tikslas, kaip pripažįstama ir ESS 4 straipsnio 2 dalyje, Didžiosios Hercogystės nurodytą interesą vis dėlto galima veiksmingai apsaugoti ir kitomis priemonėmis, o ne bendrai kitų valstybių narių piliečiams taikomu draudimu (šiuo klausimu žr. 1996 m. liepos 2 d. Sprendimo Komisija prieš Liuksemburgą, C‑473/93, Rink. p. I‑3207, 35 punktą).
125 Tokiomis aplinkybėmis darytina išvada, kad notarų veikla, kaip ji apibrėžta dabartinėje Liuksemburgo teisės sistemoje, nesusijusi su viešosios valdžios funkcijų vykdymu, kaip tai suprantama pagal EB 45 straipsnio pirmą pastraipą.
126 Todėl darytina išvada, kad Liuksemburgo teisės aktuose numatyta pilietybės sąlyga norintiesiems verstis notaro profesija yra EB 43 straipsniu draudžiama diskriminacija dėl pilietybės.
127 Atsižvelgiant į visus pateiktus argumentus reikia konstatuoti, kad pirmasis ieškinio pagrindas yra pagrįstas.
Dėl antrojo ieškinio pagrindo
Šalių argumentai
128 Komisija kaltina Liuksemburgo Didžiąją Hercogystę neperkėlus Direktyvos 89/48, kiek ji susijusi su notaro profesija. Jos teigimu, šios profesijos negalima pašalinti iš šios direktyvos taikymo srities, nes negalima laikyti, kad notaras tiesiogiai ir konkrečiai dalyvauja vykdant viešosios valdžios funkcijas.
129 Ši institucija primena, kad pagal Direktyvą 89/48 valstybės narės gali numatyti kvalifikacinį egzaminą arba adaptacijos laikotarpį siekdamos užtikrinti aukštą notarų reikalaujamos kvalifikacijos lygį. Be to, taikant šias direktyvas nebūtų užkirstas kelias notarus priimti per konkursą, tik suteikta galimybė kitų valstybių narių piliečiams dalyvauti tokiuose konkursuose. Toks taikymas taip pat neturėtų jokios įtakos notarų skyrimo tvarkai.
130 Be to, Jungtinė Karalystė mano, kad nuoroda į notaro profesiją Direktyvos 2005/36 41 konstatuojamojoje dalyje reiškia, kad visa ši profesija patenka į šios direktyvos taikymo sritį.
131 Formaliai nepateikdama prieštaravimo dėl priimtinumo, Liuksemburgo Didžioji Hercogystė pažymi, kad antrasis pagrindas susijęs ne su Direktyvos 2005/36, bet su Direktyvos 89/48 tariamu neperkėlimu. Tačiau Direktyva 2005/36 panaikino Direktyvą 89/48 nuo 2007 m. spalio 20 d.
132 Dėl bylos esmės Liuksemburgo Didžioji Hercogystė, Vengrijos Respublika ir Slovakijos Respublika teigia, kad Direktyvos 2005/36 41 konstatuojamojoje dalyje aiškiai nurodyta, kad ja „netrukdoma taikyti [EB] 39 straipsnio 4 dalies ir [EB] 45 straipsnio <...>, ypač notarų atžvilgiu“. Ši išlyga patvirtina tai, jog notaro profesija patenka į EB 45 straipsnio pirmos pastraipos taikymo sritį, taigi Direktyva 2005/36 šiai profesijai netaikytina. Be to, Lietuvos Respublika primena, kad ne tokia konkreti, tačiau panaši išlyga nurodyta Direktyvos 89/48 dvyliktoje konstatuojamojoje dalyje.
Teisingumo Teismo vertinimas
– Dėl priimtinumo
133 Pagal nusistovėjusią Teismo praktiką nagrinėjant EB 226 straipsniu pagrįstą ieškinį valstybės narės įsipareigojimų neįvykdymas nustatomas atsižvelgiant į Sąjungos teisės aktus, galiojusius suėjus terminui, per kurį Komisijos nurodymu atitinkama valstybė narė privalo įvykdyti jos pagrįstą nuomonę (žr., be kita ko, 1999 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C‑365/97, Rink. p. I‑7773, 32 punktą; 2006 m. spalio 5 d. Sprendimo Komisija prieš Belgiją, C‑275/04, Rink. p. I‑9883, 34 punktą ir 2009 m. kovo 19 d. Sprendimo Komisija prieš Vokietiją, C‑270/07, Rink. p. I‑1983, 49 punktą).
134 Šioje byloje šis terminas baigėsi 2006 m. gruodžio 18 d. Tačiau tą dieną Direktyva 89/48 dar galiojo, nes ją Direktyva 2005/36 panaikino tik nuo 2007 m. spalio 20 d. Todėl Direktyvos 89/48 neperkėlimu grindžiamo ieškinio dalykas neišnyko (pagal analogiją žr. 2009 m. birželio 11 d. Sprendimo Komisija prieš Prancūziją, C‑327/08, 23 punktą).
135 Todėl reikia atmesti Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės prieštaravimą.
– Dėl esmės
136 Komisija kaltina Liuksemburgo Didžiąją Hercogystę neperkėlus Direktyvos 89/48, kiek tai susiję su notaro profesija. Todėl reikia išnagrinėti, ar ši direktyva gali būti taikoma šiai profesijai.
137 Šiuo atveju reikia atsižvelgti į su ja susijusias teisines aplinkybes.
138 Taip pat reikia pažymėti, kad teisės aktų leidėjas Direktyvos 89/48 dvyliktoje konstatuojamojoje dalyje aiškiai numatė, jog joje nustatyta bendroji aukštojo mokslo diplomų pripažinimo sistema „nė kiek netrukdo taikyti <...> [EB] 45 straipsnio“. Taip suformuluota išlyga atspindi teisės aktų leidėjo ketinimą veiklos, kuriai taikoma EB 45 straipsnio pirma pastraipa, neįtraukti į šios direktyvos taikymo sritį.
139 Tačiau tuo metu, kai buvo priimta Direktyva 89/48, Teisingumo Teismas dar nebuvo turėjęs progos priimti sprendimo dėl to, ar notarų veiklai taikoma EB 45 straipsnio pirma pastraipa.
140 Be to, per laikotarpį nuo Direktyvos 89/48 priėmimo Parlamentas savo 1994 m. ir 2006 m. rezoliucijose, nurodytose šio sprendimo 52 ir 121 punktuose, patvirtino, kad, viena vertus, EB 45 straipsnio pirma pastraipa turi būti taikoma notaro profesijai kaip tokiai, ir, kita vertus, išreiškė pageidavimą, kad pilietybės sąlyga norintiesiems verstis šia profesija būtų panaikinta.
141 Be to, priimdamas Direktyvą 2005/36, kuria buvo pakeista Direktyva 89/48, Sąjungos teisės aktų leidėjas pirmosios iš šių direktyvų 41 konstatuojamojoje dalyje pabrėžė, kad ja netrukdoma taikyti EB 45 straipsnio, „ypač notarų atžvilgiu“. Kaip nurodyta šio sprendimo 118 punkte, formuluodamas šią išlygą Sąjungos teisės aktų leidėjas nesuformulavo savo pozicijos dėl EB 45 straipsnio pirmos pastraipos, taigi ir Direktyvos 2005/36, taikymo notarų veiklai.
142 Tai liudija, be kita ko, šios direktyvos parengiamieji darbai. Iš tiesų Parlamentas savo Teisėkūros rezoliucijoje dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo pasiūlymo (OL C 97 E, 2004, p. 230), priimtoje per pirmąjį svarstymą 2004 m. vasario 11 d., pasiūlė Direktyvos 2005/36 tekste aiškiai nurodyti, kad ji netaikoma notarams. Šiam pasiūlymui nebuvo pritarta nei pakeistame Pasiūlyme dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo [COM(2004) 317 galutinis], nei 2004 m. gruodžio 21 d. Tarybos bendrojoje pozicijoje (EB) Nr. 10/2005, priimtoje laikantis Europos bendrijos steigimo sutarties 251 straipsnyje nustatytos tvarkos siekiant priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo (OL C 58 E, 2005, p. 1), ne dėl to, kad numatyta direktyva turėjo būti taikoma notaro profesijai, bet visų pirma dėl to, kad „nuo įsisteigimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas principo leidžiančios nukrypti nuostatos veiklai, kuri reiškia tiesioginį ir konkretų dalyvavimą vykdant viešosios valdžios funkcijas, [buvo] numatytos EB 45 straipsnio [pirmoje pastraipoje]“.
143 Šiuo atveju, atsižvelgiant į ypatingas teisėkūros proceso aplinkybes ir dėl to susidariusią neaiškią padėtį, kaip matyti iš nurodytų teisinių aplinkybių, neįmanoma konstatuoti, kad pasibaigus pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui egzistavo pakankamai aiški valstybių narių pareiga perkelti Direktyvą 89/48, kiek tai susiję su notaro profesija.
144 Todėl reikia atmesti antrąjį ieškinio pagrindą.
145 Atsižvelgiant į visus išdėstytus argumentus, reikia konstatuoti, kad nustačiusi pilietybės sąlygą norintiesiems verstis notaro profesija Liuksemburgo Didžioji Hercogystė neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 43 straipsnį, ir atmesti likusią ieškinio dalį.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
146 Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 3 dalį, jei kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, Teisingumo Teismas gali paskirstyti išlaidas šalims arba nurodyti kiekvienai padengti savo išlaidas. Kadangi Komisijos ieškinys tenkintinas tik iš dalies, reikia nuspręsti, kad kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
147 Pagal to paties reglamento 69 straipsnio 4 dalies pirmą pastraipą į bylą įstojusios valstybės narės pačios padengia savo išlaidas. Todėl Čekijos Respublika, Prancūzijos Respublika, Latvijos Respublika, Lietuvos Respublika, Vengrijos Respublika, Lenkijos Respublika, Slovakijos Respublika ir Jungtinė Karalystė padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:
1. Nustačiusi pilietybės sąlygą norintiesiems verstis notaro profesija, Liuksemburgo Didžioji Hercogystė neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 43 straipsnį.
2. Atmesti likusią ieškinio dalį.
3. Europos Komisija, Liuksemburgo Didžioji Hercogystė, Čekijos Respublika, Prancūzijos Respublika, Latvijos Respublika, Lietuvos Respublika, Vengrijos Respublika, Lenkijos Respublika, Slovakijos Respublika ir Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Parašai.