BENDROJO TEISMO (penktoji kolegija) SPRENDIMAS

2012 m. birželio 29 d.(*)

„Konkurencija – Karteliai – Vokietijos ir Prancūzijos gamtinių dujų rinkos – Sprendimas, kuriuo konstatuojamas EB 81 straipsnio pažeidimas – Rinkos pasidalijimas – Pažeidimo trukmė – Baudos“

Byloje T‑370/09

GDF Suez SA, įsteigta Paryžiuje (Prancūzija), atstovaujama advokatų J.‑P. Gunther ir C. Breuvart,

ieškovė,

prieš

Europos Komisiją, atstovaujamą V. Di Bucci, A. Bouquet ir R. Sauer,

atsakovę,

visų pirma dėl prašymo panaikinti 2009 m. liepos 8 d. Komisijos sprendimą C(2009) 5355 galutinis dėl procedūros pagal [EB] 81 straipsnį (byla COMP/39.401 – E.ON/GDF) arba dėl prašymo sumažinti ieškovei skirtos baudos dydį

BENDRASIS TEISMAS (penktoji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas S. Papasavvas (pranešėjas), teisėjai V. Vadapalas ir K. O’Higgins,

posėdžio sekretorė C. Kristensen, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2011 m. rugsėjo 21 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Teisinis pagrindas

1.     Europos Sąjungos Teisė

1        1998 m. birželio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 98/30/EB dėl gamtinių dujų vidaus rinkos bendrų taisyklių (OL L 204, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 12 sk., 2 t., p. 28, toliau – Pirmoji dujų direktyva) nustatė bendras gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, tiekimo ir saugojimo taisykles. Ji nustatė taisykles, susijusias su gamtinių dujų, tarp jų suskystintų gamtinių dujų (SGD), sektoriaus struktūra ir veikimu, patekimu į rinką, sistemų veikimu, ir kriterijus bei tvarką, taikytinus išduodant leidimus perduoti, paskirstyti, tiekti ir saugoti gamtines dujas.

2        Pirmoji dujų direktyva įpareigojo valstybes nares laipsniškai atverti konkurencijai gamtinių dujų tiekimo dideliems vartotojams rinką ir leisti tretiesiems asmenims naudotis esamu perdavimo tinklu.

3        Pagal Pirmosios dujų direktyvos 29 straipsnio 1 dalį ir 30 straipsnį valstybės narės iki 2000 m. rugpjūčio 10 d. turėjo priimti įstatymus ir kitus teisės aktus, kurie įgyvendintų šią direktyvą.

4        Pirmoji dujų direktyva nuo 2004 m. liepos 1 d. buvo panaikinta ir pakeista 2003 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/55/EB dėl gamtinių dujų vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančia Direktyvą 98/30 (OL L 176, p. 57; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 12 sk., 2 t., p. 230).

2.     Nacionalinė teisė

 Prancūzijos teisė

5        1946 m. balandžio 8 d. Įstatymo Nr. 46‑628 dėl elektros ir dujų ūkio nacionalizavimo (JORF, 1946 m. balandžio 9 d., p. 2651, toliau – 1946 m. įstatymas) 1 straipsnyje iki jo panaikinimo 2011 m. gegužės 9 d. Ordonansu Nr. 2011‑504 dėl dalies teisės aktų kodifikavimo į Energijos kodeksą (JORF, 2011 m. gegužės 10 d.) buvo nustatyta:

„Nuo šio įstatymo paskelbimo nacionalizuojama:

<…>

2.      Degiųjų dujų gamyba, perdavimas, paskirstymas, importas ir eksportas.

<…>“

6        1946 m. įstatymo 3 straipsnio pirmoje pastraipoje iki pakeitimo 2004 m. rugpjūčio 9 d. Įstatymu Nr. 2004‑803 dėl elektros ir dujų tiekimo viešosios paslaugos bei dėl elektros ir dujų įmonių (JORF, 2004 m. rugpjūčio 11 d., p. 14256) buvo nurodyta:

„Nacionalizuotų dujų įmonių valdymas perleidžiamas valstybės gamybos ir prekybos įmonei Gaz de France (GDF), Service National“.

7        Iki 2003 m. sausio 3 d. Įstatymo Nr. 2003‑8 dėl dujų ir elektros rinkų ir su energija susijusios viešosios paslaugos (JORF, 2003 m. sausio 4 d., p. 265, toliau – 2003 m. įstatymas) įsigaliojimo 1946 m. įstatymu Gaz de France buvo suteikta dujų importo ir eksporto monopolija.

8        2003 m. įstatymu, kuriuo perkelta Pirmoji dujų direktyva, Prancūzijos dujų rinka buvo atverta konkurencijai. Šiuo įstatymu taip pat buvo suteikta teisė atitinkamiems klientams naudotis gamtinių dujų tiekimo tinklu ir panaikinta dujų importo bei eksporto monopolija.

9        Gaz de France Įstatymu Nr. 2004–803 buvo reorganizuota į société anonyme (akcinė bendrovė).

 Vokietijos teisė

10      1935 m. gruodžio 13 d. Energiewirtschaftsgesetz (Energetikos įstatymas, toliau – 1935 m. EnWG) (RGBl. I S. 1451) numatė Vokietijos dujų bendrovių leidimų ir priežiūros sistemą, užtikrinamą viešosios valdžios.

11      Pagal 1957 m. liepos 27 d. Gesetz gegen Wettbewerbsbeschränkungen (Įstatymas dėl konkurencijos ribojimų panaikinimo, toliau – GWB) (BGBl. I S. 1081) 103 straipsnį tam tikriems susitarimams tarp energijos paskirstymo bendrovių ir tarp bendrovių bei vietos savivaldybių nebuvo taikomas draudimas sudaryti konkurenciją iškraipančius susitarimus. Ši išimtis buvo taikoma vadinamiesiems ribų nustatymo susitarimams, kuriais įmonės susitardavo netiekti elektros ar dujų viena kitos teritorijoje, arba vadinamiesiems išimtinės koncesijos susitarimams, kuriais vietos savivaldybė suteikdavo bendrovei išimtinę koncesiją, leidžiančią jai valstybinę žemę naudoti įrengiant ir naudojantis elektros ir dujų paskirstymo tinklu. Kad tokie susitarimai galėtų būti taikomi, apie juos turėjo būti pranešama kompetentingai konkurenciją prižiūrinčiai institucijai, kuri galėjo juos uždrausti, jeigu, jos nuomone, buvo piktnaudžiaujama šia teisine išimtimi.

12      1998 m. balandžio 24 d. Gesetz zur Neuregelung des Energiewirtschaftsrecht (Įstatymas, nustatantis naują energetikos teisės reglamentavimą) (BGBl. 1998 I, p. 730) visiškai panaikinta išimtis, taikyta ribų nustatymo ir išimtinės koncesijos susitarimams, numatyta GWB 103 straipsnyje. Taip pat šiuo įstatymu 1935 m. EnWG pakeitė Gesetz über die Elektrizitäts- und Gasversorgung – Energiewirtschaftsgesetz (Racionalaus energijos valdymo įstatymas, toliau – 1998 m. EnWG).

13      2003 m. gegužės 20 d. Erstes Gesetz zur Änderung des Gesetzes zur Neuregelung des Energiewirtschaftsrechts (Įstatymas, iš dalies keičiantis naują energetikos teisės reglamentavimą nustatantį įstatymą) (BGBl. 2003 I, p. 685) iš dalies pakeitė 1998 m. EnWG, kad būtų galima įgyvendinti Pirmąją dujų direktyvą.

 Ginčo aplinkybės

1.     Atitinkama įmonė

14      Ieškovė GDF Suez SA, kuri buvo sukurta 2008 m. liepos 22 d. susijungus Gaz de France ir Suez SA, yra Prancūzijos įmonė, veikianti vertikaliai aukštyn visoje elektros ir gamtinių dujų energijos grandinėje. Ji yra istorinė operatorė ir pirma gamtinių dujų tiekėja Prancūzijoje. Ji taip pat viena iš pirmųjų gamtinių dujų tiekėjų Europoje.

15      E.ON AG yra Vokietijos įmonė, kuri gamina, perduoda, paskirsto ir tiekia energiją (daugiausia gamtines dujas ir elektrą).

16      E.ON Ruhrgas AG, kuri buvo sukurta susijungus E.ON ir Ruhrgas AG ir kuri visiškai priklauso antrajai ieškovei E.ON, nuo 2003 m. sausio 31 d. yra didžiausia gamtinių dujų tiekėja Vokietijoje ir viena iš pagrindinių tiekėjų Europos rinkoje. 2002 m. rugsėjo 18 d. sprendimu, kuriuo buvo leista minėta koncentracija, Vokietijos valdžios institucijos įpareigojo E.ON Ruhrgas taikyti dujų perdavimo programą (toliau – DPP) bendram 200 TWh kiekiui. Šis kiekis turėjo būti parduodamas per šešis metinius aukcionus, kiekvienas iš jų dėl 33,33 TWh, o pirmieji tiekimai prasidėjo 2003 m. spalio 1 d.

2.     MEGAL susitarimas

17      1975 m. liepos 18 d. susitarimu (toliau – MEGAL susitarimas) Gaz de France ir Ruhrgas nusprendė kartu statyti MEGAL dujotiekį. Šis dujotiekis, be apribojimų veikiantis nuo 1980 m. sausio 1 d., yra vienas pagrindinių dujotiekių, leidžiančių importuoti dujas į Vokietiją ir Prancūziją. Jis tęsiasi 461 km ir kerta Pietų Vokietiją nuo Waidhauso (Vokietija) Vokietijos–Čekijos pasienyje iki Medelsheimo (Vokietija) Prancūzijos–Vokietijos pasienyje.

18      MEGAL susitarimo 2 priede buvo nurodyti nupirktų dujų atitinkamai Gaz de France ir Ruhrgas įėjimo ir išėjimo taškai. Buvo nustatyti MEGAL dujotiekio Ruhrgas tam tikri išėjimo taškai, o prireikus buvo galima nustatyti papildomus išėjimo taškus. Kalbant apie Gaz de France, buvo nurodyta, kad minėto dujotiekio viso dujų kiekio, kuris turi būti perduotas šiai įmonei, išėjimo taškas nustatomas pasienyje tarp Vokietijos ir Prancūzijos prie Habkircheno (Vokietija), nebent MEGAL susitarimo šalys nuspręstų kitaip.

19      Pagal MEGAL susitarimą Gaz de France ir Ruhrgas įsteigė bendrąją įmonę MEGAL GmbH Mittel-Europäische Gasleitungsgesellschaft, vėliau tapusią MEGAL Mittel-Europäische Gasleitungsgesellschaft mbH & Co. KG (toliau – MEGAL), kuriai patikėjo MEGAL dujotiekio statybą ir valdymą ir dujų juo perdavimą. Minėto dujotiekio nuosavybė taip pat buvo perleista MEGAL.

20      Gaz de France ir Ruhrgas pagal MEGAL susitarimą taip pat įsteigė bendrąją įmonę MEGAL Finance Company Ltd (toliau – MEGAL Finco), turėjusią surinkti ir valdyti MEGAL dujotiekiui statyti reikalingą kapitalą.

21      1975 m. liepos 18 d. Ruhrgas ir Gaz de France taip pat pasirašė trylika raštų (toliau – lydraščiai), skirtų patikslinti tam tikrus MEGAL dujotiekio valdymo techninius, finansinius ir veikimo aspektus. Tarp šių raštų buvo lydraštis „Direktion I“ ir lydraštis „Direktion G“.

22      Lydraštyje „Direktion G“ nurodoma:

„<…>

Pagal susitarimą dujų perdavimo apimtis, kuri buvo ar kuri bus skirta Gaz de France, yra susijusi su dujomis, kurias pirko ar kurias pirks Gaz de France ir kurios bus perduotos [MEGAL] ir (arba) [MEGAL Finco] tranzitui į Prancūziją Gaz de France sąskaita ir kurios skirtos naudoti Prancūzijoje.

Pagal susitarimą dujų perdavimo apimtis, kuri buvo ar kuri bus skirta Ruhrgas, yra susijusi su visais kitais perdavimo tikslais tranzitui ir dujotiekiu perduotomis dujomis bei dujomis, išleistomis iš dujotiekio Vokietijos Federacinėje Respublikoje, skirtomis naudoti Vokietijos Federacinėje Respublikoje arba Ruhrgas nupirktomis tranzitui per Vokietijos Federacinę Respubliką.“

<…>“

23      Pagal lydraštį „Direktion I“:

„<…>

Gaz de France įsipareigoja pagal [MEGAL] susitarimą nei tiesiogiai, nei netiesiogiai netiekti dujų klientams, esantiems Vokietijos Federacinėje Respublikoje.

<…>“

24      1976 m. birželio 22 d. Ruhrgas ir Gaz de France Bundeskartellamt (Vokietijos federalinė konkurencijos priežiūros institucija) pranešė apie MEGAL ir MEGAL Finco įsteigimą.

25      2004 m. rugpjūčio 13 d. susitarimu (toliau – 2004 m. susitarimas) Gaz de France ir E.ON Ruhrgas patvirtino jau seniai lydraščius „Direktion G“ ir „Direktion I“ laikančios „niekiniais ir negaliojančiais“, o šiuo susitarimu minėti lydraščiai buvo panaikinti atgaline data.

26      2005 m. rugsėjo 5 d. Gaz de France ir E.ON Ruhrgas pasirašė konsorciumo susitarimą (toliau – 2005 m. susitarimas), įsigaliojusį 2005 m. spalio 13 d., kuriuo jos patikslino sutartinius santykius dėl MEGAL. Konsorciumo susitarime numatyta, kad visi MEGAL partneriai turi „naudojimosi teises“ savo dujotiekio MEGAL pajėgumų dalimi. Šis susitarimas buvo papildytas 2005 m. rugsėjo 9 d. tarpiniu susitarimu (toliau – tarpinis susitarimas).

27      2006 m. kovo 23 d. Gaz de France ir E.ON sudarė susitarimą, kuriuo panaikinami visi iki 2005 m. susitarimo tarp jų sudaryti susitarimai dėl MEGAL.

3.     Administracinė procedūra

28      2006 m. gegužės 5 d. Komisija priėmė sprendimą, kurio nurodė Gaz de France, E.ON ir visoms jų dukterinėms bendrovėms leisti atlikti patikrinimus pagal 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [EB] 81 ir [EB] 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205) 20 straipsnį. Patikrinimai buvo atlikti 2006 m. gegužės 16 ir 17 dienomis.

29      Pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnį Komisija Gaz de France, E.ON ir E.ON Ruhrgas (toliau kartu – aptariamos įmonės) išsiuntė prašymus pateikti informacijos.

30      2007 m. liepos 18 d. Komisija pradėjo procedūrą pagal Reglamento Nr. 1/2003 11 straipsnio 6 dalį.

31      2008 m. birželio 9 d. Komisija aptariamoms įmonėms nusiuntė pranešimą apie kaltinimus. Atsakydamos į jį minėtos įmonės raštu pateikė pastabas ir išsakė savo poziciją per 2008 m. spalio 14 d. vykusį žodinį išklausymą.

32      2009 m. kovo 27 d. Komisija pranešė aptariamoms įmonėms apie papildomas faktines aplinkybes, kurios buvo įvertintos po pranešimo apie kaltinimus, ir pasiūlė joms dėl šių aplinkybių atsakyti raštu. Komisija taip pat joms leido susipažinti su jų atsakymų dėl pranešimo apie kaltinimus ir dėl po jo surinktų dokumentų nekonfidencialiomis versijomis. Aptariamos įmonės 2009 m. gegužės 4 d. (dėl ieškovės) ir 2009 m. gegužės 6 d. (dėl E.ON ir E.ON Ruhrgas) pateikė savo pastabas.

 Ginčijamas sprendimas

33      2009 m. liepos 8 d. Komisija priėmė Sprendimą C(2009) 5355 galutinis dėl procedūros pagal [EB] 81 straipsnį (byla COMP/39.401 – E.ON/GDF) (toliau – ginčijamas sprendimas), kurio santrauka buvo paskelbta 2009 m. spalio 16 d. Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (OL C 248, p. 5).

34      Ginčijamame sprendime Komisija nurodė, kad nagrinėjamas elgesys yra susitarimas ir (arba) suderinti veiksmai, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį, tarp aptariamų įmonių nesiskverbti arba ribotai skverbtis į viena kitos nacionalines rinkas ir taip apsaugoti savo nacionalines rinkas, neparduodant viena kitos rinkoje dujotiekiu MEGAL perduotų dujų dalies.

35      Komisija, be kita ko, konstatavo, kad MEGAL susitarimas, jo 2 priedas ir lydraščiai „Direktion G“ ir „Direktion I“ yra susitarimai pagal EB 81 straipsnio 1 dalį, nes aptariamos įmonės išreiškė savo bendrą ketinimą atitinkamai elgtis rinkoje. Komisijos nuomone, šie susitarimai ribojo minėtų įmonių komercinius veiksmus panaudojant dujotiekiu MEGAL perduotas dujas.

36      Komisija taip pat nurodė, kad aptariamos įmonės daug kartų buvo susirinkusios aptarti dujotiekiu MEGAL perduotų dujų pardavimo strategiją Vokietijoje ir Prancūzijoje ir informuoti apie atitinkamą savo strategiją. Ji mano, kad šiais susitikimais ir komercinę paslaptį sudarančios informacijos pasikeitimu buvo siekiama daryti įtaką minėtų įmonių komerciniams veiksmams, įgyvendinti lydraščius „Direktion G“ ir „Direktion I“ ir pritaikyti jų turinį prie naujų rinkos sąlygų dėl Europos dujų rinkų liberalizavimo (toliau – liberalizavimas), nepanaikinant šiuose lydraščiuose nustatytų ribojimų.

37      Todėl Komisija nusprendė, kad aptariamų įmonių elgesys, t. y. pirminis susitarimas pasidalyti rinkas ir suderinti veiksmai periodiškai organizuojant susitikimus, skirtus panaikinti prieštaravimus ir taikyti šį susitarimą daugiau nei 25 metus, yra vienas ir tęstinis pažeidimas, kurio „tikslas riboti konkurenciją“.

38      Dėl pažeidimo pradžios Komisija nurodė, kad Vokietijoje jis prasidėjo nuo tada, kai dujotiekis MEGAL pradėjo veikti, t. y. nuo 1980 m. sausio 1 d. Jos nuomone, Prancūzijoje pažeidimas prasidėjo nuo Pirmosios dujų direktyvos perkėlimo [į nacionalinę teisę], t. y. nuo 2000 m. rugpjūčio 10 d. Komisija nusprendė, kad dėl teisėtos monopolijos dujų importo ir tiekimo srityje, įtvirtintos 1946 m. įstatyme, nagrinėjamas elgesys nebūtų galėjęs riboti konkurencijos iki liberalizavimo. Nors Pirmoji dujų direktyvą į Prancūzijos nacionalinę teisę buvo perkelta 2003 m., Komisija šiuo klausimu nusprendė, kad konkurencija galėjo būti ribojama nuo 2000 m. rugpjūčio 10 d., nes nuo šios datos ieškovės konkurentai galėjo tiekti dujas klientams Prancūzijoje.

39      Dėl pažeidimo pabaigos Komisija nurodė, kad nors aptariamos įmonės oficialiai panaikino lydraščius „Direktion G“ ir „Direktion I“ 2004 m. rugpjūčio 13 d., ribojimus, neleidžiančius ieškovei naudoti dujotiekio MEGAL išėjimo taškų Vokietijoje, išskyrus dėl kiekio, pirkto pagal DPP, nustojo taikyti tik 2005 m. rugsėjo mėn. pabaigoje. Be to, Komisija nusprendė, jog aplinkybė, kad nuo 2004 m. ieškovė iš E.ON Ruhrgas pirko dujas iš dujotiekio MEGAL, kad jas tiektų Vokietijoje, nereiškia pažeidimo pabaigos, nes iki 2005 m. spalio mėn. ieškovės parduodamų dujų iš dujotiekio MEGAL kiekis Vokietijoje atitiko dujų kiekį, minėtos įmonės nupirktą pagal DPP.

40      Tokiomis aplinkybėmis Komisija nusprendė, kad pažeidimas, už kurį atsakingos ieškovė ir E.ON Ruhrgas, Vokietijoje tęsėsi mažiausiai nuo 1980 m. sausio 1 d. iki 2005 m. rugsėjo 30 d., o Prancūzijoje – mažiausiai nuo 2000 m. rugpjūčio 10 d. iki 2005 m. rugsėjo 30 d. Kadangi 2003 m. sausio 31 d. E.ON Ruhrgas kontrolę perėmė E.ON, Komisijos nuomone, pastaroji įmonė yra „bendrai ir solidariai“ su E.ON Ruhrgas atsakinga už pažeidimą, kuris tęsėsi nuo 2003 m. sausio 31 d. iki 2005 m. rugsėjo 30 d.

41      Komisija aptariamoms įmonėms skyrė baudas pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalį. Skirdama baudas ji taikė Pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą skirtų baudų apskaičiavimo gairėse (OL C 210, 2006, p. 2, toliau – 2006 m. gairės) įtvirtintą metodą.

42      Taip Komisija nusprendė, kad su pažeidimu buvo susijęs aptariamų įmonių naudojant dujotiekį MEGAL iš klientų Vokietijoje perduotų dujų pardavimas atitinkamiems klientams Prancūzijoje, išskyrus dujų pardavimą pagal DPP.

43      Atsižvelgdama į pažeidimo sunkumą Komisija taikė pradinį 15 % su pažeidimu susijusių pardavimų vertės padidinimą.

44      Dėl pažeidimo trukmės, į kurią reikia atsižvelgti apskaičiuojant baudą, Komisija nustatė, kad Prancūzijoje pažeidimas truko nuo 2000 m. rugpjūčio 10 d. iki 2005 m. rugsėjo 30 d., t. y. 5 metus, 1 mėnesį ir 20 dienų. Dėl Vokietijos ji nusprendė, kad laikotarpis, už kurį turi būti skirta bauda, tęsėsi nuo 1998 m. balandžio 24 d., t. y. kai Vokietijos įstatymų leidėjas panaikino dėl išimties, kuri naudota ribų nustatymo susitarimams, de facto šioje šalyje buvusią monopoliją, iki 2005 m. rugsėjo 30 d., t. y. 7 metus ir 5 mėnesius.

45      Be to, atsižvelgdama į nagrinėjamo pažeidimo pobūdį Komisija karteliui taikė pradinį 15 % su pažeidimu susijusių pardavimų vertės padidinimą.

46      Komisija nusprendė, kad atsižvelgiant į ypatingas šios bylos aplinkybes abiem nagrinėjamoms įmonėms būtinai reikėjo nustatyti vienodą bazinį dydį. Kad nebūtų pažeistos nė vienos iš jų teisės, Komisija bazinį baudos dydį nustatė pagal mažesnę pardavimo sandorių vertę. Visoms aptariamoms įmonėms ji nustatė tokį patį bazinį baudos dydį, t. y. 553 mln. eurų.

47      Nenustačiusi sunkinančių ar švelninančių aplinkybių, Komisija nepakeitė šio bazinio dydžio.

48      Taigi Komisija skyrė 553 mln. eurų baudą E.ON ir E.ON Ruhrgas („bendrai ir solidariai atsakingos“) ir tokio paties dydžio baudą ieškovei.

49      Ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies 1 ir 2 straipsniuose nurodyta:

„1 straipsnis

[Aptariamos įmonės] pažeidė [EB] 81 straipsnio 1 dalį sudarydamos susitarimą ir imdamosi suderintų veiksmų gamtinių dujų sektoriuje.

E.ON Ruhrgas <…> ir [ieškovės] pažeidimo Vokietijoje laikotarpis buvo bent nuo 1980 m. sausio 1 d. iki 2005 m. rugsėjo 30 d., Prancūzijoje – bent nuo 2000 m. rugpjūčio 10 d. iki 2005 m. rugsėjo 30 d. E.ON <…> pažeidimo laikotarpis buvo nuo 2003 m. sausio 31 d. iki 2005 m. rugsėjo 30 d.

2 straipsnis

Už 1 straipsnyje nurodytą pažeidimą skiriamos tokios baudos:

a)      E.ON Ruhrgas <…> bendrai ir solidariai su E.ON <…> skiriama 553 000 000 eurų bauda,

b)      [ieškovei] <…> skiriama 553 000 000 eurų bauda,

<…>“

 Procesas ir šalių reikalavimai

50      Pareiškimu, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2009 m. rugsėjo 18 d., ieškovė pareiškė šį ieškinį.

51      Dokumentu, pateiktu 2009 m. rugsėjo 25 d., ieškovė paprašė neatskleisti tam tikrų ieškinio dalių tretiesiems asmenims.

52      Dokumentu, pateiktu 2010 m. liepos 8 d., ieškovė paprašė neatskleisti tam tikrų ieškinio, atsiliepimo į ieškinį ir dubliko priedų dalių tretiesiems asmenims.

53      Dokumentu, pateiktu 2010 m. rugsėjo 2 d., ieškovė paprašė neatskleisti tam tikrų tripliko dalių tretiesiems asmenims.

54      Remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu, Bendrasis Teismas (penktoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir, taikydamas Bendrojo Teismo procedūros reglamento 64 straipsnyje numatytas proceso organizavimo priemones, paprašė šalių atsakyti į klausimą ir pateikti tam tikrus dokumentus. Šalys šį prašymą įvykdė per nustatytą terminą.

55      Per 2011 m. rugsėjo 21 d. posėdį buvo išklausyti šalių žodiniai pasisakymai ir atsakymai į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus. Bendrojo Teismo prašymu ieškovė per posėdį pateikė dokumentą.

56      Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

–        visų pirma visiškai arba iš dalies panaikinti ginčijamo sprendimo 1 straipsnį, kuriuo pripažįstama, kad ji pažeidė EB 81 straipsnio 1 dalies nuostatas, kai gamtinių dujų sektoriuje sudarytame susitarime ir suderintuose veiksmuose dalyvavo vėliausiai nuo 1980 m. sausio 1 d. iki 2005 m. rugsėjo 30 d., kiek tai susiję su Vokietijoje padarytu pažeidimu, ir vėliausiai nuo 2000 m. rugpjūčio 10 d. iki 2005 m. rugsėjo 30 d., kiek tai susiję su Prancūzijoje padarytu pažeidimu, ir dėl šios priežasties taip pat panaikinti ginčijamo sprendimo 3 straipsnį, kuriuo jai nurodoma nutraukti 1 straipsnyje paminėtus ar turinčius tokį patį arba panašų tikslą ar poveikį pažeidimus,

–        arba panaikinti arba labai sumažinti baudą, kuri ginčijamo sprendimo 2 straipsniu buvo jai skirta,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

57      Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

58      Ieškovė visų pirma prašo iš dalies panaikinti ginčijamą sprendimą, o nepatenkinus šio reikalavimo – panaikinti arba sumažinti minėtu sprendimu jai skirtą baudą.

A –  Dėl reikalavimų iš dalies panaikinti ginčijamą sprendimą

59      Grįsdama savo reikalavimus iš dalies panaikinti ginčijamą sprendimą ieškovė nurodo keturis ieškinio pagrindus, susijusius su, pirma, fakto ir teisės klaidomis taikant EB 81 straipsnį dėl susitarimo ir (arba) suderintų veiksmų iki 2000 m. rugpjūčio mėn., antra, fakto ir teisės klaidomis taikant EB 81 straipsnį dėl susitarimo ir (arba) suderintų veiksmų po 2000 m. rugpjūčio mėn., trečia, akivaizdžiu nebuvimu įrodymų apie tai, kad egzistuoja susitarimas ir (arba) suderinti veiksmai, kuriais buvo siekiama Prancūzijoje apriboti E.ON ir E.ON Ruhrgas (toliau neišskiriant ir kalbant apie Ruhrgas – E.ON) naudojimąsi dujomis, tiekiamomis dujotiekiu MEGAL, ir, ketvirta, fakto ir teisės klaidomis taikant EB 81 straipsnį dėl susitarimo ir (arba) suderintų veiksmų tarp aptariamų įmonių po 2004 m. rugpjūčio mėn.

1.     Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su fakto ir teisės klaidomis taikant EB 81 straipsnį dėl susitarimo ir (arba) suderintų veiksmų iki 2000 m. rugpjūčio mėn.

60      Šį ieškinio pagrindą, kuriuo ieškovė tvirtina, kad Komisija neteisingai taikė EB 81 straipsnį nuspręsdama, kad lydraščiai pažeidė šį straipsnį iki 2000 m. rugpjūčio mėn., sudaro trys dalys, susijusios su, pirma, EB 81 straipsnio pažeidimu dėl minėtų lydraščių antikonkurencinio poveikio ir tikslo (net potencialaus) nebuvimo iki 2000 m. rugpjūčio mėn., antra, EB 81 straipsnio pažeidimu dėl įtakos prekybai tarp valstybių narių nebuvimo iki 2000 m. rugpjūčio mėn., ir, trečia, EB 81 straipsnio, taisyklių susijusių su įrodymų administravimu ir pareigos motyvuoti pažeidimu dėl įrodymų, kad buvo padarytas pažeidimas nuo 1980 m. sausio mėn. iki 1999 m. vasario mėn. nebuvimo.

a)     Dėl pirmos dalies

61      Nurodydama šią dalį ieškovė tvirtina, kad Komisija pažeidė EB 81 straipsnį, nes lydraščiai neturėjo nei poveikio, nei tikslo (net potencialaus) riboti konkurenciją Vokietijos ir Prancūzijos dujų rinkoje iki 2000 m. rugpjūčio mėn.

62      Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal EB 81 straipsnio 1 dalį kaip nesuderinami su vidaus rinka yra draudžiami visi įmonių susitarimai, įmonių asociacijų sprendimai ir suderinti veiksmai, kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas vidaus rinkoje.

63      Vertinant, ar susitarimui taikomas EB 81 straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas, reikia turėti omenyje, kad jo antikonkurencinis tikslas ir poveikis yra ne kumuliacinės, o alternatyvios sąlygos. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką alternatyvus šios sąlygos pobūdis, kurį parodo jungtukas „ar“, reiškia, jog pirmiausia reikia įvertinti patį susitarimo tikslą, atsižvelgiant į ekonominį kontekstą, kuriam esant jis turi būti taikomas. Vis dėlto, jei susitarimo turinio analizė neleidžia nustatyti pakankamo žalos lygio konkurencijai, reikia nagrinėti jo poveikį ir, kad jis būtų uždraustas, įrodyti, jog konkurencija iš tikrųjų buvo smarkiai trukdoma, ribojama arba iškraipoma. Iš teismų praktikos taip pat išplaukia, kad nereikia nagrinėti susitarimo poveikio, jei įrodomas jo antikonkurencinis tikslas (žr. 2009 m. spalio 6 d. Teisingumo Teismo sprendimo GlaxoSmithKline Services ir kt. prieš Komisiją ir kt., C‑501/06 P, C‑513/06 P, C‑515/06 P ir C‑519/06 P, Rink. p. I‑9291, 55 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

64      Vertinant susitarimo antikonkurencinį pobūdį reikia išnagrinėti jo nuostatų turinį, siekiamus tikslus ir ekonominį bei teisinį taikymo kontekstą. Be to, net jei šalių valia nėra būtinas elementas susitarimo ribojamajam poveikiui nustatyti, niekas nedraudžia Komisijai ar Sąjungos teismams atsižvelgti į šią valią (žr. 63 punkte minėto Sprendimo GlaxoSmithKline Services ir kt. prieš Komisiją ir kt. 58 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

65      Be to, susitarimas gali būti laikomas turinčiu tikslą riboti, net jeigu jo tikslas nėra vien riboti konkurenciją ir juo siekiama ir kitų teisėtų tikslų (žr. 2006 m. balandžio 6 d. Teisingumo Teismo sprendimo General Motors prieš Komisiją, C‑551/03 P, Rink. p. I‑3173, 64 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

66      Galiausiai reikia pažymėti, kad Teisingumo Teismas susitarimus, kuriais siekiama atskirti nacionalines rinkas pagal nacionalines sienas arba dėl kurių apsunkinama nacionalinių rinkų skvarba, taip pat tuos, kuriais siekiama uždrausti ar apriboti lygiagretų eksportą, ne kartą pripažino susitarimais, kurių tikslas apriboti konkurenciją, kaip tai numatyta pagal EB 81 straipsnį (šiuo klausimu žr. 63 punkte minėto Sprendimo GlaxoSmithKline Services ir kt. prieš Komisiją ir kt., 61 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

67      Atsižvelgiant į šiuos vertinimus reikia išnagrinėti du kaltinimus, kuriais grindžiama ši ieškinio pagrindo dalis, susijusi su, pirma, teisės bei fakto klaida, ir, antra, akivaizdžia vertinimo klaida.

68      Visų pirma ieškovė tvirtina, jog Komisija padarė teisės ir fakto klaidą nuspręsdama, kad lydraščių tikslas nuo 1980 m. sausio mėn. iki 2000 m. rugpjūčio mėn. buvo antikonkurencinis. Šiuo klausimu ji pateikia dvi grupes argumentų, susijusių su, pirma, neatsižvelgimu į teisinį ir ekonominį kontekstą, buvusį pasirašant lydraščius (žr. šio sprendimo 76–111 punktus), ir, antra, neatsižvelgimu į dujotiekio MEGAL ir minėtų lydraščių tikslą (žr. šio sprendimo 73–75 punktus).

69      Visų antra, ieškovė tvirtina, kad Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą nuspręsdama, jog ji neprekiavo Vokietijoje nuo 1980 m. iki 2000 m. dėl kartelio, išplaukiančio iš lydraščių. Šiuo klausimu ji iš esmės nurodo tris grupes argumentų, susijusių su, pirma, Komisijos pozicijų prieštaringumu (žr. šio sprendimo 71 punktą), antra, Wingas ir Mobil pavyzdžių nereikšmingumu (žr. šio sprendimo 102 ir 103 punktus), ir, trečia, aplinkybe, kad gilindamasi tik į Vokietijos rinką ir neįrodžiusi net potencialios konkurencijos Prancūzijos rinkoje 1975 m. ar net iki 2000 m., Komisija neįrodė, kad pats lydraščių tikslas, tariamai siekiant apsaugoti kiekvienos aptariamos įmonės namų rinkas, reiškia antikonkurencinį susitarimą dėl rinkų pasidalijimo (žr. šio sprendimo 70 punktą).

70      Pirmiausia net nenagrinėjant klausimo dėl jų priimtinumo reikia atmesti kaip nepagrįstus grindžiant antrą kaltinimą nurodytus argumentus, kurie pirmą kartą buvo pateikti tik dublike. Aplinkybė, kad dėl Prancūzijos rinkoje esančios monopolijos, susitarimas, išplaukiantis iš lydraščių, iki 2000 m. rugpjūčio 10 d. buvo susijęs tik su Vokietijos dujų rinka ir iki minėtos datos nebuvo abipusis, netrukdo nuspręsti, kad aptariamos įmonės sudarė susitarimą, kurio tikslas buvo pasidalyti rinkas. Kad ir monopolinė Prancūzijos rinka egzistavo, o tai, kad joje nebuvo konkurencijos dėl monopolijos, nereiškia, kad šios rinkos visai nebuvo. Taigi aptariamas susitarimas galėjo turėti tikslą, kaip ginčijamo sprendimo 244 konstatuojamojoje dalyje nurodo Komisija, sustiprinti šias monopolijas prieš liberalizavimą ir atitolinti šio liberalizavimo pasekmes. Tokiomis aplinkybėmis Komisija galėjo nuspręsti, kad lydraščiai yra susitarimas dėl rinkų pasidalijimo. Be to, kalbant apie pažeidimo buvimą, nėra svarbu, ar susitarimas, esantis lydraščiuose, atitiko aptariamų įmonių komercinius interesus, jei Komisijos byloje pateiktų įrodymų pagrindu nustatoma, kad jos iš tikrųjų sudarė šį susitarimą (šiuo klausimu žr. 2004 m. liepos 8 d. Bendrojo Teismo sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisija, T‑67/00, T‑68/00, T‑71/00 ir T‑78/00, Rink. p. II‑2501, 185 punktą), kaip yra šiuo atveju. Taip pat aplinkybė, kad dėl Prancūzijos dujų rinkoje esančios monopolijos E.ON pradžioje negalėjo gauti naudos iš šio susitarimo ar nebuvo suinteresuota jį sudaryti, neturi reikšmės nagrinėjamo susitarimo antikonkurenciniam tikslui.

71      Taip pat reikia atmesti argumentus, pateiktus su pirma grupe argumentų, kuriais buvo grindžiamas antras kaltinimas, kuriuo ieškovė tvirtina, kad Komisijos teiginys, jog Vokietijos dujų rinka 1980–2000 m. buvo atvira konkurencijai, prieštarauja jos nustatytai aplinkybei, kad iki liberalizavimo buvo daug patekimo į minėtą rinką kliūčių ir vertinimui, kad lydraščiai negalėjo turėti jokios pastebimos reikšmės konkurencijai iki 1998–2000 m. Iš tikrųjų net ir rinka, kurioje yra nustatyti patekimo į ją ribojimai, gali būti atvira konkurencijai, o aplinkybė, kad susitarimas turi pastebimą poveikį tik nuo tam tikros datos, dar nereiškia, kad iki šios datos jis neturi jokio poveikio.

72      Taip pat reikia išnagrinėti grindžiant pirmą kaltinimą pateiktus argumentus, kuriais siekiama įrodyti, kad Komisija padarė teisės ir fakto klaidą nuspręsdama, jog lydraščiai turėjo antikonkurencinį tikslą nuo 1980 m. sausio mėn. iki 2000 m. rugpjūčio mėn.

73      Visų pirma reikia atmesti ieškovės argumentus dėl dujotiekio MEGAL ir lydraščių tikslo.

74      Iš tikrųjų, viena vertus, dėl dujotiekio MEGAL tikslo reikia priminti, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 65 punkte nurodytos teismų praktikos, susitarimas gali būti laikomas turinčiu tikslą riboti, net jeigu jo tikslas nėra vien riboti konkurenciją ir juo siekiama ir kitų teisėtų tikslų. Net pripažinus, kad dujotiekio MEGAL statybos tikslas galėjo būti apsaugoti ir diversifikuoti Prancūzijos apsirūpinimą dujomis, tai nepaneigia galimybės, kad su tuo susijęs susitarimas vis dėlto galėjo turėti antikonkurencinį tikslą ar poveikį ir to nepakanka pripažinti šį susitarimą teisėtu EB 81 straipsnio atžvilgiu. Dėl tos pačios priežasties reikia atmesti ieškovės argumentą, susijusį su 1981 m. liepos 20 d. susitarimu, sudarytu tarp jos ir MEGAL Finco, kuris dėl savo teisinio pobūdžio, atsižvelgiant į apsirūpinimo saugumo ir diversifikavimo tikslą, jos nuomone, yra panašus į tranzito susitarimą, todėl yra teisėtas. Be to, apie šį sprendimą nekalbama ginčijamame sprendime, o Komisija jo nelaiko karteliniu susitarimu ar šioje byloje nagrinėjamo kartelio dalimi.

75      Kita vertus dėl lydraščių tikslo pakanka konstatuoti, kad net jei, kaip tvirtina ieškovė, jais buvo siekiama [konfidencialu](1), ši aplinkybė nepaneigia galimybės, kad šie lydraščiai galėjo turėti antikonkurencinį tikslą ir poveikį. Bet kuriuo atveju ieškovė nepateikė jokių tiesioginių jų pasirašymo laikotarpio įrodymų, kurie patvirtintų, jog lydraščiais buvo siekiama [konfidencialu]. Šiuo klausimu ieškovės atsakyme į pranešimą apie kaltinimus pateikti dokumentai yra 2004 ir 2006 m., o paskutinis iš jų susijęs su [konfidencialu]. Be to, iš lydraščių Direktion G ar Direktion I teksto negalima daryti išvados, kad jais buvo siekiama [konfidencialu].

76      Visų antra, dėl lydraščių pasirašymo teisinio ir ekonominio konteksto ieškovė remiasi liberalizavimo perspektyvų nebuvimu ir aplinkybe, kad aptariamos įmonės iki 2000 m. negalėjo konkuruoti Vokietijos ir Prancūzijos dujų rinkoje.

77      Pirma, kalbant apie liberalizavimo perspektyvas pasirašant lydraščius, reikia atmesti ieškovės argumentus dėl tokių perspektyvų nebuvimo.

78      Tiesa, kad nėra duomenų, leidžiančių teigti, jog tuo metu liberalizavimas buvo numatomas artimiausiu metu ar vidutinės trukmės laikotarpiu. Komisijos dokumentuose nurodyti įrodymai negali patvirtinti, kad taip buvo. Iš tikrųjų Komisija tvirtina, kad pirmieji ženklai, lėmę liberalizavimą, pasirodė devintajame dešimtmetyje ir šiuo klausimu nurodo įvairius tekstus, iš kurių seniausia 1985 m. birželio 14 d. Baltoji knyga dėl vidaus rinkos kūrimo užbaigimo. Tačiau ši knyga ne tik 10 metų vėlesnė už lydraščių pasirašymą, bet ir joje nekalbama apie energijos sektorių. Šiuo klausimu Komisijos argumentas, kad Baltoji knyga jau nuo pat MEGAL dujotiekio statybos pradžios leido manyti, jog gali būti liberalizuojamos naujos sritys, yra nereikšmingas kalbant apie trumpą ir vidutinės trukmės laikotarpį. Dėl kitų Komisijos nurodytų tekstų reikia pažymėti, kad jie dar naujesni nei nagrinėjama Baltoji knyga, konkrečiai tai 1990 m. birželio 29 d. Tarybos direktyva 90/377/EEB dėl Bendrijos tvarkos, leidžiančios padidinti dujų ir elektros energijos kainų galutiniams pramonės vartotojams skaidrumą (OL L 185, p. 16; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 12 sk., 1 t., p. 138), 1991 m. gegužės 31 d. Tarybos direktyva 91/296/EEB dėl gamtinių dujų tranzito dujotakių tinklais (OL L 147, p. 37; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 12 sk., 1 t., p. 151) ir 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 94/22/EB dėl leidimų žvalgyti, tirti ir išgauti angliavandenilius išdavimo ir naudojimosi jais sąlygų (OL L 164, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 2 t., p. 262). Pasiūlymas, kurio pagrindu buvo priimta Pirmoji dujų direktyva, buvo pateiktas 1992 m.

79      Vis dėlto reikia konstatuoti, kad, kaip nurodo Komisija, tokio dujotiekio, kaip antai MEGAL, statyba yra investicija labai ilgam laikotarpiui. Komisija nurodė ir ieškovė to neginčijo, kad paprastai dujotiekis veikia 45–65 metus. Be to, reikia konstatuoti, kad atsižvelgiant į EB 2 ir EB 3 straipsnių redakciją, galiojusią pasirašant lydraščius, jau tuo metu Bendrijos tikslas buvo sukurti bendrą rinką, kurioje būtų panaikinti kiekybiniai apribojimai ir visos kitos lygiaverčio poveikio priemonės tarp valstybių narių. Be to, dar prieš šią datą Teisingumo Teismas jau buvo nusprendęs, kad nacionalinių rinkų izoliavimą įteisinantis draudimas nesuderinamas su esminiais Sutarties tikslais, kuriais siekiama visas nacionalines rinkas sujungti į vieną rinką (šiuo klausimu žr. 1974 m. liepos 3 d. Teisingumo Teismo sprendimo Van Zuylen, 192/73, Rink. p. 731, 13 punktą).

80      Tokiomis aplinkybėmis reikia pripažinti, jog pasirašant lydraščius nebuvo galima ilgam laikotarpiui atmesti galimybės, kad liberalizavimas įvyks, ir negalima paneigti, kad tuo metu jis buvo pagrįstai numatomas. Tai, be kita ko, šioje byloje patvirtino E.ON, kuri atsakydama į pranešimą apie kaltinimus, kaip tai matyti iš ginčijamo sprendimo 245 konstatuojamosios dalies, nurodė, kad lydraštis „Direktion I“ buvo pasirašytas „kaip apsaugos priemonė <…>, siekiant išvengti net visiškai teorinės projekto žlugimo rizikos, susijusios su teisinių ir ekonominių sąlygų pasikeitimu, kurios negalima visiškai atmesti“. Nors per posėdį ieškovė nepalaikė šio pareiškimo, jis įrodo, kad bent vienai aptariamai įmonei teisinių ir ekonominių sąlygų pasikeitimas nebuvo visiškai neįmanomas ir kad „Direktion I“ buvo skirtas užkirsti tam kelią.

81      Antra, dėl tariamo konkurencijos Vokietijos ir Prancūzijos dujų rinkose iki 2000 m. nebuvimo reikia pažymėti, kad EB 81 straipsnio 1 dalis, atsižvelgiant į šiame tekste numatytas sąlygas, susijusias su poveikiu prekybai tarp valstybių narių ir poveikiu konkurencijai, taikoma tik sektoriuose, kurie atverti konkurencijai (pagal analogiją dėl panašių EB 87 straipsnio 1 dalies sąlygų žr. 2000 m. birželio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Alzetta ir kt. prieš Komisiją, T‑298/97, T‑312/97, T‑313/97, T‑315/97, T‑600/97–T‑607/97, T‑1/98, T‑3/98–T‑6/98 ir T‑23/98, Rink. p. II‑2319, 143 punktą).

82      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad nagrinėjant konkurencijos sąlygas atitinkamoje rinkoje remiamasi ne tik esama konkurencija tarp nagrinėjamoje rinkoje jau veikiančių įmonių, bet ir potencialia konkurencija, siekiant sužinoti, ar, atsižvelgiant į rinkos struktūrą ir jos veikimo ekonomines bei teisines aplinkybes, egzistuoja realios ir konkrečios galimybės, kad atitinkamos įmonės gali tarpusavyje konkuruoti arba kad naujas konkurentas gali įeiti į nagrinėjamą rinką ir konkuruoti su veikiančiomis įmonėmis (1991 m. vasario 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Delimitis, C‑234/89, Rink. p. I‑935, 21 punktas; 1998 m. rugsėjo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo European Night Services ir kt. prieš Komisiją, T‑374/94, T‑375/94, T‑384/94 ir T‑388/94, Rink. p. II‑3141, 137 punktas ir 2011 m. balandžio 14 d. Sprendimo Visa Europe ir Visa International Service prieš Komisiją, T‑461/07, Rink. p. II‑1729, 68 punktas).

83      Norėdama nustatyti, ar įmonė yra potenciali konkurentė rinkoje, Komisija turi išsiaiškinti, ar tuo atveju, jei aptariamas susitarimas nebūtų taikytas, ši įmonė būtų turėjusi realių ir konkrečių galimybių patekti į minėtą rinką ir konkuruoti su joje veikiančiomis įmonėmis. Toks įrodymas neturi būti grindžiamas vien paprasta prielaida; jis turi būti pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis arba atitinkamos rinkos struktūrų analize. Todėl įmonė negali būti pripažinta potencialia konkurente, jeigu jos atėjimas į rinką nėra ekonomiškai perspektyvi strategija (šiuo klausimu žr. 82 punkte minėto Sprendimo Visa Europe ir Visa International Service prieš Komisiją 166 ir 167 punktus).

84      Iš to neišvengiamai išplaukia, kad nors įmonės ketinimas įeiti į rinką gali būti svarbus nustatant, ar ji gali būti laikoma potencialia konkurente toje rinkoje, vis dėlto esminis elementas, kuriuo turi būti grindžiamas toks pripažinimas, yra jos pajėgumas įeiti į minėtą rinką (82 punkte minėto Sprendimo Visa Europe ir Visa International Service prieš Komisiją 168 punktas).

85      Šioje byloje reikia skirti situaciją Prancūzijos dujų rinkoje nuo situacijos Vokietijos dujų rinkoje.

86      Kalbant apie Prancūzijos rinką, akivaizdu, kad dujų importo ir tiekimo monopolija, priklausiusi ieškovei nuo 1946 m., buvo panaikinta tik 2003 m. sausio 1 d., nepaisant to, kad Pirmosios dujų direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę terminas baigėsi 2000 m. rugpjūčio 10 d. Todėl bent iki tos datos jokia, net potenciali, konkurencija Prancūzijos dujų rinkoje neegzistavo, o aptariamas elgesys šioje rinkoje negalėjo būti vertinamas atsižvelgiant į EB 81 straipsnį. Po minėtos datos buvusi situacija bus nagrinėjama aptariant trečiąjį ieškinio pagrindą.

87      Kalbant apie Vokietijos rinką, ginčijamo sprendimo 30 konstatuojamojoje dalyje Komisija paneigė tvirtinimą, kad ieškovė iki liberalizavimo niekada nebuvo potenciali E. ON konkurentė. Šiuo klausimu ji pažymėjo, kad Vokietijos teisė niekada nedraudė patekti į rinką naujiems tiekėjams, tačiau vis dėlto leido istoriniams tiekėjams nustatyti dideles patekimo į rinką kliūtis, sudarant susitarimus, kuriems netaikomi konkurencijos teisės aktai. Be to, Komisija nurodė, kad išimtis, kuri taikyta šiems susitarimams, nebuvo absoliuti ir jai buvo taikomos tam tikros sąlygos. Apie susitarimus, kuriems buvo prašoma taikyti išimtį, reikėjo pranešti kompetentingai konkurenciją prižiūrinčiai institucijai, kuri galėjo uždrausti susitarimą, jei manė, kad jį sudarant piktnaudžiauta teisėta išimtimi. Galiausiai remdamasi Wingas ir Mobil atvejais Komisija nurodė, kad konkurencijos galimybė, nepaisant labai didelių patekimo į rinką kliūčių, nebuvo tik teorinė. Todėl ji nusprendė, kad, nepaisant didelių patekimo į rinką kliūčių, ieškovė galėjo parduoti dujas tradicinėje E. ON aprūpinimo teritorijoje, todėl galėjo būti laikoma potencialia E. ON konkurente visą aptariamą laikotarpį. Be to, Komisija ginčijamo sprendimo 240 konstatuojamojoje dalyje taip pat pažymėjo, kad ji neginčijo nei patekimo į rinką kliūčių buvimo, nei aplinkybės, kad tarptautinė konkurencija tarp istorinių operatorių buvo vos pastebima. Be to, ji ginčijamo sprendimo 294 konstatuojamojoje dalyje nurodo, kad nei 1935 m. EnWG, nei GWB 103 straipsnyje nebuvo numatyta teisėta E.ON ar bet kokio kito istorinio operatoriaus monopolija Vokietijos teritorijoje.

88      Ieškovė ginčija šiuos vertinimus tvirtindama, kad Vokietijos dujų rinka buvo visiškai uždara konkurencijai dėl įstatymais ir kitais teisės aktais nustatytų patekimo į ją kliūčių, rinkos struktūros ir galimybės tretiesiems asmenims prisijungti prie tinklo (toliau – GTPT) nebuvimo, todėl ji nebuvo E.ON konkurentė minėtoje rinkoje.

89      Šiuo atžvilgiu reikia skirti, viena vertus, laikotarpį nuo 1980 iki 1998 m. ir, kita vertus, laikotarpį nuo 1998 iki 2000 m.

90      Visų pirma, dėl laikotarpio nuo 1980 iki 1998 m. reikia pažymėti, kad, pirma, iki 1990 m. sausio 1 d. GWB 103 straipsnio 5 dalyje buvo numatyta, jog paprastai atsisakymas leisti prisijungti prie tinklo nebuvo neteisingas, jei šio prašymo prisijungti tikslas buvo tiekti dujas klientui, esančiam tiekėjo, kuriam pateiktas prašymas, aptarnavimo geografinėje zonoje. Tiesa, kad, kaip nurodo Komisija, ši atsisakymo leisti prisijungti prie tinklo teisėtumo prezumpcijos forma galiojo tik pagal bendrą taisyklę ir esant tam tikroms sąlygoms. Vis dėlto, kaip tvirtina ieškovė ir Komisija to neginčija, Bundesgerichtshof (Federacinis teisingumo teismas, Vokietija) savo 1994 m. lapkričio 15 d. sprendime (NJW 1995, p. 2718) nurodė, kad pagal iki 1990 m. galiojusią GWB 103 straipsnio redakciją praktiškai nebuvo galima kontroliuoti piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi prisijungiant prie perdavimo tinklo.

91      Antra, reikia konstatuoti, jog šalys neginčija, kad iki 1998 m. balandžio 24 d., viena vertus, ribų nustatymo susitarimams, t. y. susitarimams, kuriais visuomeninę paslaugą teikiančios bendrovės tarpusavyje susitardavo netiekti dujų konkrečioje teritorijoje, ir, kita vertus, išimtinės koncesijos susitarimams, t. y. susitarimams, kuriais vietos savivaldybė visuomeninę paslaugą teikiančiai bendrovei suteikdavo išimtinę koncesiją, leidžiančią jai valstybinę žemę naudoti įrengiant ir naudojantis dujų paskirstymo tinklu, buvo taikoma GWB, kurio nuostatos draudė antikonkurencinius susitarimus, 103 straipsnio 1 dalyje numatyta išimtis.

92      Iš ginčijamo sprendimo 23 konstatuojamosios dalies matyti, kad, norint taikyti tokius susitarimus, apie juos turėjo būti pranešta Bundeskartellamt, kuri galėjo juos uždrausti, jei manė, kad sudarant nagrinėjamą susitarimą piktnaudžiaujama teise. Be to, kaip nurodo Komisija, jokia įmonė nebuvo verčiama dalyvauti ribų nustatymo susitarimuose, o šie susitarimai buvo privalomi tik jas pasirašiusioms šalims, todėl jie negalėjo drausti tretiesiems asmenims, kaip antai ieškovė, pardavinėti dujas.

93      Vis dėlto iš ginčijamo sprendimo 24 konstatuojamosios dalies matyti, kad dėl bendro ribų nustatymo susitarimų ir išimtinės koncesijos susitarimų naudojimo de facto susiformavo išimtinio aprūpinimo zonų, kuriose tik viena dujų įmonė galėjo tiekti dujas klientams, sistema, net nesant teisės aktuose nustatyto draudimo kitoms bendrovėms tiekti dujas.

94      Be to, Komisija ginčijamo sprendimo 371 konstatuojamojoje dalyje pripažino, kad Vokietijos istoriniai tiekėjai de facto turėjo monopoliją atitinkamai savo aprūpinimo zonose. Ji tai patvirtina ir savo dokumentuose, kuriuose ji pripažįsta „de facto teritorinių monopolių“ ar „grynai de facto monopolių“ egzistavimą nuo 1980 iki 1998 m.

95      Tokiomis aplinkybėmis reikia manyti, kad bent iki 1998 m. balandžio 24 d. Vokietijos dujų rinkoje buvo de facto teritorinės monopolijos. Šis Vokietijos dujų rinkos atskyrimas šiuo laikotarpiu, be kita ko, pagrįstas ieškovės nurodytomis aplinkybėmis, pagal kurias, pirma, minėta rinka buvo sustruktūrizuota į tris lygius, sudarant tiek pat atskirų rinkų, todėl reikėjo sudaryti keletą perdavimo susitarimų, kol pasiekiamas galutinis klientas, ir, antra, nebuvo jokių nuostatų, reglamentuojančių GTPT.

96      Reikia konstatuoti, kad ši Vokietijos dujų rinkoje iki 1998 m. balandžio 24 d. buvusi situacija galėjo lemti jokios – ne tik realios, bet ir potencialios konkurencijos nebuvimą šioje rinkoje. Šiuo klausimu reikia pažymėti, jog buvo nuspręsta, kad vietos dujų tiekimo įmonių turima geografinė monopolija kliudo bet kokiai tarp jų egzistuojančiai konkurencijai (šiuo klausimu žr. 2005 m. rugsėjo 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo EDP prieš Komisiją, T‑87/05, Rink. p. II‑3745, 117 punktą).

97      Tačiau nei ginčijamame sprendime, nei bylos medžiagoje nėra įrodymų, kurie leistų įrodyti, kad netaikius nagrinėjamo susitarimo ir, nepaisant Vokietijos dujų rinkos specifikos, aprašytos šio sprendimo 90–95 punktuose, iki 1998 m. balandžio 24 d. egzistavo reali ir konkreti ieškovės galimybė įeiti į Vokietijos dujų rinką ir konkuruoti su ten veikiančiomis įmonėmis, kaip to reikalaujama pagal šio sprendimo 82 ir 83 punktuose nurodytą teismų praktiką.

98      Taigi ginčijamo sprendimo 294 konstatuojamojoje dalyje nurodyta aplinkybė, kad Vokietijoje nebuvo teisėtos monopolijos, yra nereikšminga. Iš tikrųjų, norėdama nustatyti, ar rinkoje egzistuoja potenciali konkurencija, Komisija turi išnagrinėti atitinkamų įmonių realias ir konkrečias galimybes tarpusavyje konkuruoti, arba tai, ar naujas konkurentas gali įeiti į nagrinėjamą rinką ir konkuruoti su veikiančiomis įmonėmis. Komisija tai turi išnagrinėti remdamasi objektyvių šių galimybių pagrindu, o aplinkybė, kad tokių galimybių nėra dėl monopolijos, išplaukiančios tiesiogiai iš nacionalinės teisės aktų, arba netiesiogiai iš faktinės situacijos, susidarančios dėl šių aktų įgyvendinimo, neturi reikšmės.

99      Be to, ginčijamo sprendimo 30 konstatuojamojoje dalyje esantis tvirtinimas, kad ieškovė teisiniu požiūriu neturėjo tik teisės pardavinėti dujas tradicinėje E. ON aprūpinimo teritorijoje, tačiau tai buvo įmanoma de facto (nepaisant didelių patekimo į rinką kliūčių), savaime neįrodo potencialios konkurencijos egzistavimo. Iš tikrųjų visiškai teorinės ieškovės galimybės patekti į rinką nepakanka įrodyti potencialios konkurencijos egzistavimą. Be to, šis tvirtinimas pagrįstas paprasčiausia prielaida ir nėra faktinėmis aplinkybėmis ar reikšminga rinkos struktūros analize pagrįstas įrodymas, kaip to reikalaujama pagal šio sprendimo 83 punkte nurodytą teismų praktiką, o šiam tvirtinimui pagrįsti nurodyti pavyzdžiai yra netinkami, kaip tai matyti iš šio sprendimo 102 ir 103 punktų.

100    Tas pats pasakytina ir apie ginčijamo sprendimo 240 konstatuojamojoje dalyje nurodytas aplinkybes, kad aptariamos įmonės vaidino svarbų vaidmenį Europos dujų sektoriuje ir viena kitos rinkoje turėjo būti laikomos nauja natūralia konkurente, ar kad jos buvo tokios konkurentės, jog iš principo turėjo visas galimybes sėkmingai patekti į kaimyninę rinką, arba kad Vokietijos ir Prancūzijos rinkos buvo kaimyninės ir glaudžiai susijusios rinkos, o tai didino sėkmingo patekimo į rinką galimybes. Iš tikrųjų tokia bendra ir abstrakti informacija neįrodo, kad, nepaisant Vokietijos dujų rinkoje buvusios konkurencinės situacijos, ieškovė būtų galėjusi įeiti į šią rinką, jei nebūtų taikomas nagrinėjamas susitarimas.

101    Dėl tų pačių motyvų tas pats taikytina ir ginčijamo sprendimo 240 konstatuojamojoje dalyje nurodytai informacijai, jog aptariamos įmonės turėjo galios, privalumų ir reikalingą infrastruktūrą, kad galėtų įeiti į rinką, ir jog ieškovės dukterinės bendrovės EEG ir PEG bei jos nežymus dalyvavimas valdant GASAG ir VNG akcinį kapitalą yra solidūs privalumai, stiprinantys jos poziciją šioje rinkoje.

102    Wingas ir Mobil pavyzdžiai, ginčijamo sprendimo 30 ir 243 konstatuojamosiose dalyse nurodyti siekiant įrodyti, kad buvo įmanoma patekti į Vokietijos dujų rinką, nėra tinkami grindžiant Komisijos vertinimą, kaip tai tvirtina ieškovė pateikdama antrą argumentų grupę, kuriais grindžiamas šios ieškinio pagrindo dalies antras kaltinimas. Iš tikrųjų iš minėto sprendimo 30 konstatuojamosios dalies matyti, kad Wingas tai bendra BASF ir Gazprom įmonė, kuriai dešimtajame dešimtmetyje pasisekė įeiti į Vokietijos dujų rinką dėl pastarosios dujų tiekimo ir plataus naujų dujotiekių tinklo, išdėstyto paraleliai E. ON ir kitų istorinių tiekėjų tinklams, statybos. Tačiau, kaip nurodė ieškovė, Komisija savo 1999 m. rugsėjo 29 d. sprendime byloje Nr. IV/M.1383 Exxon prieš Mobil (toliau – Sprendimas Exxon prieš Mobil) nusprendė, kad Wingas patirtis turėjo mažai galimybių pasikartoti, nes ši įmonė buvo sėkminga partnerystė tarp labai didelio (gal net paties didžiausio) Vokietijos pramoninio dujų vartotojo ir labai didelio Rusijos gamintojo (žr. Sprendimo Exxon prieš Mobil 100 konstatuojamąją dalį). Be to, iš Komisijos energijos sektoriaus tyrimo ataskaitos (SEC/2006/1724), kurią nurodė ieškovė, matyti, kad šioje ataskaitoje Wingas dėl jos ypatingos padėties Vokietijos rinkoje laikoma „esama dalyve“, o ne „nauja dalyve“. Kalbant apie Mobil, reikia priminti, kad ji į Vokietijos dujų rinką taip pat atėjo dešimtajame dešimtmetyje, susitarusi dėl prisijungimo prie istorinių valdytojų perdavimo tinklų. Tačiau reikia konstatuoti, kad pati Komisija nurodė, jog Mobil situacija Vokietijoje buvo šiek tiek netipiška. Be kita ko, ji nurodė, kad ši bendrovė tiekė didelę dalį Vokietijos dujų ir priklausė Vokietijos dujų „establishment“, o tai, Komisijos nuomone, tikriausiai buvo priežastis, dėl kurios ji galėjo importuoti dujas į Vokietiją, neturėdama savo didelio spaudimo dujotiekių tinklo, naudodamasi GTPT. Komisija taip pat nurodė, kad Mobil padėtis buvo išskirtinė (žr. Sprendimo Exxon prieš Mobil 219 konstatuojamąją dalį).

103    Iš tikrųjų, kaip tvirtina Komisija, ieškovė taip pat turėjo privalumų ir nebuvo tipinėje padėtyje. Vis dėlto atsižvelgiant į Wingas ir Mobil pavyzdžių išskirtinumą, kurį pripažino pati Komisija, jie neįrodo realios ir konkrečios galimybės naujam subjektui patekti į Vokietijos dujų rinką ir konkuruoti su jau veikiančiomis įmonėmis. Tokiomis aplinkybėmis reikia pažymėti, kad, kaip tvirtina ieškovė, operatoriai, kaip antai [konfidencialu], kurie buvo tokioje pačioje situacijoje kaip ir ji, t. y. kaimyninėse valstybėse dominuojantys operatoriai ir turintys dujotiekį Vokietijoje, negalėjo patekti į Vokietijos dujų rinką, ką, be kita ko, pripažįsta pati Komisija, nors ir primena, kad Mobil ir Wingas įėjo į minėtą rinką.

104    Bet kuriuo atveju ginčijamame sprendime nėra jokios informacijos, net bendro pobūdžio, kuri galėtų įrodyti, kad nuo 1980 m. sausio 1 d. iki 1998 m. balandžio 24 d., nepaisant aplinkybės, kad Vokietijos dujų rinkoje egzistavo regioninės monopolijos, vamzdynų statyba ar susitarimai su istoriniu operatoriumi dėl prieigos prie tinklo dujotiekio MEGAL kelyje nebuvo ekonomiškai perspektyvūs pagal šio sprendimo 83 punkte minėtą teismų praktiką, ir ūkio subjektui, kaip antai ieškovei, dujotiekio MEGAL bendrasavininkiui, buvo reali ir konkreti galimybė patekti į šią rinką ir konkuruoti su joje veikiančiomis įmonėmis. Konkrečiai kalbant, jokia informacija neleidžia manyti, kad ieškovė galėjo šiais keliais arba panaudodama sąnaudas, kurios ekonominiu požiūriu būtų buvusios pakeliamos, pakankamai greitai ateiti į rinką ir šio galimo atėjimo galimybė galėjo daryti įtaką rinkoje veikiančių subjektų elgesiui. Todėl reikia konstatuoti, kad ginčijamame sprendime nėra jokios informacijos, leidžiančios pripažinti, kad Komisija atliko potencialios konkurencijos buvimo tyrimą, kaip reikalaujama pagal šio sprendimo 83 punkte nurodytą teismų praktiką.

105    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad Komisija neįrodė potencialios konkurencijos egzistavimo Vokietijos rinkoje nuo 1980 m. sausio 1 d. iki 1998 m. balandžio 24 d.

106    Be to, ginčijamo sprendimo 372 konstatuojamojoje dalyje pabrėždama, kad 1998 m. balandžio 24 d. panaikindamas konkurencijos teisėje ribų nustatymo susitarimams taikomą išimtį Vokietijos teisės aktų leidėjas aiškiai patvirtino, kad dujų sektorius turi būti atvertas konkurencijai nuo minėtos datos, Komisija bent netiesiogiai pripažįsta, jog iki šios datos Vokietijos teisės aktų leidėjas pats manė, jog dujų sektorius nebuvo atvertas konkurencijai, todėl jame nebuvo jokios potencialios konkurencijos.

107    Visų antra, kalbant apie laikotarpį nuo 1998 m. balandžio 24 d. iki 2000 m. rugpjūčio 10 d., reikia priminti, kad ribų nustatymo susitarimams ir išimtinės koncesijos susitarimams anksčiau taikyta išimtis minėtu laikotarpiu neegzistavo dėl iki 1987 m. balandžio 24 d. padarytų teisės aktų pakeitimų.

108    Vis dėlto ieškovė tvirtina, kad iki 2000 m. Vokietijoje nebuvo jokių nuostatų, reglamentuojančių GTPT, o pirmieji susitarimai, numatantys GTPT, buvo pasirašyti tik 2000 m.

109    Šiuo klausimu reikia pirmiausia pažymėti, kad aplinkybė, jog nebuvo jokių GTPT reglamentuojančių taisyklių dujų perdavimo ir paskirstymo sektoriuje, yra patekimo į Vokietijos dujų rinką kliūtis, tačiau ji nėra absoliuti, juo labiau kad, kaip matyti iš šio sprendimo 90 punkto, nuo 1990 m. sausio 1 d. atsisakymo leisti prisijungti prie tinklo teisėtumo prezumpcija buvo panaikinta. Taigi aplinkybė, kad dėl taisyklių, reglamentuojančių GTPT Vokietijoje nagrinėjamu laikotarpiu, nebuvimo tinklo savininko niekas negalėjo įpareigoti leisti prisijungti konkurentui, nereiškia, kad nebuvo galimybės derėtis dėl tokio prisijungimo. Bet kuriuo atveju iš ginčijamo sprendimo matyti, kad nuo 1999 m. sausio 1 d. teisė į GTPT išplaukia iš GWB 19 straipsnio 4 dalies 4 punkto, susijusio su prisijungimu prie labai svarbios infrastruktūros, ir to ieškovė neginčija.

110    Kalbant apie Vokietijos rinkos struktūrą ir ar ji galėjo taip pat būti kliūtis patekti į rinką nuo 1998 m. balandžio 24 d. iki 2000 m. rugpjūčio 10 d., reikia pažymėti, kad jokia informacija neleidžia manyti, kad minėtu laikotarpiu, t. y. po 1998 m. padarytų teisės aktų pakeitimų, vien ši struktūra ar ji kartu su GTPT reglamentuojančios taisyklės nebuvimu galėjo visiškai užkirsti kelią potencialiai konkurencijai Vokietijos rinkoje. Be to, ieškovė tik nurodo, kad ši struktūra buvo didelė patekimo į rinką kliūtis, kurią sustiprino vertikali kelių regionų didmenininkų integracija. Vis dėlto ji netvirtina, kad dėl to nebuvo įmanoma patekti į rinką.

111    Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, jog niekas neįrodo, kad Komisija neteisingai nusprendė, jog nuo 1998 m. balandžio 24 d. iki 2000 m. rugpjūčio 10 d. Vokietijos dujų rinkoje egzistavo potenciali konkurencija.

112    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia pripažinti pagrįsta ieškinio pagrindo pirmą dalį tiek, kiek ji susijusi su laikotarpiu nuo 1980 m. sausio 1 d. iki 1998 m. balandžio 24 d. ir atmesti tiek, kiek ji susijusi su laikotarpiu nuo 1998 m. balandžio 24 d. iki 2000 m. rugpjūčio 10 d.

113    Kadangi pirma ieškinio pagrindo dalis buvo pripažinta pagrįsta tik iš dalies, reikia dar išnagrinėti kitas šio ieškinio pagrindo dalis, kiek jos susijusios su laikotarpiu nuo 1998 m. balandžio 24 d. iki 2000 m. rugpjūčio 10 d.

b)     Dėl antros dalies

114    Nurodydama šią dalį ieškovė ginčija Komisijos vertinimą, pagal kurį kartelis galėjo turėti didelį, faktinį ar potencialų poveikį prekybai dujomis tarp Prancūzijos ir Vokietijos iki 2000 m. rugpjūčio mėn.

115    Šiuo klausimu ieškovė iš esmės nurodo du kaltinimus, susijusius su, pirma, nepakankamu motyvavimu, ir, antra, fakto ir teisės klaida.

–       Dėl pirmo kaltinimo

116    Ieškovė tvirtina, kad ginčijamas sprendimas yra nepakankamai motyvuotas, nes jame neįrodoma, kaip kartelis galėjo paveikti prekybą dujomis tarp Prancūzijos ir Vokietijos nuo 1980 m. sausio 1 d. ir kad tuo metu buvo įvykdytos EB 81 straipsnio taikymo sąlygos.

117    Šiuo klausimu reikia priminti, kad pareiga motyvuoti yra esminis procedūrinis reikalavimas, kurį reikia skirti nuo motyvų pagrįstumo klausimo, kuris susijęs su ginčijamo akto teisėtumu iš esmės (šiuo klausimu žr. 1998 m. balandžio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Sytraval ir Brink’s Prancūzija, C‑367/95 P, Rink. p. I‑1719, 67 punktą ir 2006 m. liepos 4 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Hoek Loos prieš Komisiją, T‑304/02, Rink. p. II‑1887, 54 punktą). Pagal nusistovėjusią teismų praktiką sprendimo, dėl kurio prieštaraujama, motyvai turi leisti atlikti veiksmingą jo teisėtumo kontrolę ir pateikti suinteresuotajam asmeniui informacijos, reikalingos norint išsiaiškinti, ar sprendimas yra pagrįstas. Tokio motyvavimo pakankamumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į bylos aplinkybes, ypač akto turinį, nurodytų motyvų pobūdį ir asmenų, kuriems aktas skirtas, suinteresuotumą gauti paaiškinimus (1994 m. balandžio 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo AWS Benelux prieš Komisiją, T‑38/92, Rink. p. II‑211, 26 punktas ir 1998 m. gegužės 14 d. Sprendimo Gruber + Weber prieš Komisiją, T‑310/94, Rink. p. II‑1043, 209 punktas).

118    Šioje byloje Komisija ginčijamo sprendimo 261 konstatuojamojoje dalyje priminė, jog pagal teismų praktiką, kad būtų daromas poveikis prekybai tarp valstybių narių, susitarimas, atsižvelgiant į objektyvių faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, turi leisti pakankamai tiksliai numatyti, kad jis gali tiesiogiai ar netiesiogiai, realiai ar potencialiai daryti poveikį prekybai tarp valstybių narių ir kliudyti kurti vieningą valstybių narių rinką. Ginčijamo sprendimo 262 konstatuojamojoje dalyje ji pridūrė, kad pagal gaires dėl poveikio prekybai koncepcijos pagal [EB] 81 ir [EB] 82 straipsnius (OL C 101, p. 81) susitarimai, kai rinkos pasidalijimas apima kelias valstybes nares, vien tik dėl savo pobūdžio gali harmonizuoti konkurencijos sąlygas, paveikti prekybos integravimąsi nukrypstant nuo tradicinio prekybos modelio ir dėl to paveikti prekybą tarp valstybių narių. Ginčijamo sprendimo 263 konstatuojamojoje dalyje ji nurodė, kad EB 81 straipsnio 1 dalis taikoma ne tik susitarimams dėl rinkų pasidalijimo ir suderintiems veiksmams, susijusiems su dalyvių, realiai dalyvavusių perduodant prekes iš vienos valstybės į kitą, pardavimais, ir kad aplinkybė, jog produktai, dėl savo pobūdžio lengvai perduodami iš vienos valstybės į kitą, suteikia geros informacijos kalbant apie tai, ar galėjo būti paveikta prekyba tarp valstybių narių. Toje pačioje konstatuojamojoje dalyje ji konstatavo, kad šioje byloje nagrinėjamų įmonių susitarimas ir antikonkurenciniai veiksmai, kuriais buvo siekiama įšaldyti konkurencinę situaciją iki liberalizavimo, apribojant MEGAL dujotiekiu, kuris yra pagrindinis gamtinių dujų importo į Vokietiją ir Prancūziją mazgas, perduodamų dujų tiekimą, ir taip neleidžiant tarptautinės konkurencijos Vokietijos ir Prancūzijos rinkoje, trukdė aptariamoms įmonėms veikti viena kitos nacionalinėse rinkose ir turėjo didelę įtaką, ar bent jau galėjo turėti didelę įtaka prekybai tarp valstybių narių.

119    Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad Komisija nurodė pakankamas priežastis, dėl kurių ji nusprendė, jog kartelis galėjo daryti poveikį prekybai tarp Prancūzijos ir Vokietijos nuo 1980 m. sausio 1 d. ir kad buvo išpildytos EB 81 straipsnio taikymo sąlygos. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad ginčijamame sprendime taip pat akivaizdžiai kalbama apie situaciją „iki liberalizavimo“, t. y. iki 2000 m. rugpjūčio 10 d., todėl ieškovė nepagrįstai tvirtina, kad Komisijos įrodymai apima tik laikotarpį po šios datos.

120    Todėl pirmas kaltinimas turi būti atmestas.

–       Dėl antro kaltinimo

121    Ieškovė tvirtina, kad ginčijamame sprendime yra fakto ir teisės klaida. Ji mano, kad lydraščiai negalėjo daryti pastebimo faktinio ir potencialaus poveikio prekybai tarp Vokietijos ir Prancūzijos iki 2000 m. rugpjūčio mėn., nes Vokietijos ir Prancūzijos rinkos iki šios datos buvo de facto ir de jure uždaros konkurencijai, todėl prekyba gamtinėmis dujomis tarp šių valstybių nebūtų skyrusis, jei nagrinėjamo elgesio išvis nebūtų buvę.

122    Šiuo klausimu reikia priminti, viena vertus, kad EB 81 straipsnio 1 dalis taikoma tik susitarimams, kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką, kad būtų daromas poveikis prekybai tarp valstybių narių, įmonių sprendimai, susitarimai ar veiksmai, atsižvelgiant į objektyvių faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, turi leisti pakankamai tiksliai numatyti, kad jie gali tiesiogiai ar netiesiogiai, realiai ar potencialiai daryti poveikį prekybai tarp valstybių narių ir kliudyti kurti vieningą valstybių narių rinką (žr. 2006 m. lapkričio 23 d. Teisingumo Teismo sprendimo Asnef-Equifax ir Administración del Estado, C‑238/05, Rink. p. I‑11125, 34 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

123    Taigi Bendrijos vidaus prekybai poveikis paprastai daromas, kai veikia keletas veiksnių, kurie, nagrinėjami atskirai, nebūtinai yra lemiami. Norint nustatyti, ar kartelis daro didelį poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai, jį reikia nagrinėti atsižvelgiant į visą jo ekonominį ir teisinį kontekstą (žr. 122 punkte minėto Sprendimo Asnef-Equifax ir Administración del Estado 35 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). Šiuo klausimu nėra labai svarbu, ar kartelio poveikis prekybai yra nepalankus, neutralus ar palankus. Konkurencijos apribojimas veikia valstybių narių tarpusavio prekybą, kai jis prekybos srautus gali nukreipti kita linkme, nei jie paprastai būtų nukreipti (šiuo klausimu žr. 1980 m. spalio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo van Landewyck ir kt. prieš Komisiją, 209/78–215/78 ir 218/78, Rink. p. 3125, 172 punktą).

124    Be to, kartelio galimo poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai, t. y. jo potencialaus poveikio, pakanka, kad būtų taikomas EB 81 straipsnis, ir nereikia įrodyti faktinio neigiamo poveikio prekybai (1999 m. sausio 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Bagnasco ir kt., C‑215/96 ir C‑216/96, Rink. p. I‑135, 48 punktas ir 2006 m. gruodžio 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Raiffeisen Zentralbank Österreich ir kt. prieš Komisiją, T‑259/02–T‑264/02 ir T‑271/02, Rink. p. II‑5169, 166 punktas). Vis dėlto potencialus kartelio poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai turi būti reikšmingas, t. y. jis negali būti tik nedidelis (šiuo klausimu žr. 1998 m. balandžio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Javico, C‑306/96, Rink. p. I‑1983, 12 ir 17 punktus).

125    Be to, visoje vienos valstybės narės teritorijoje veikiantis kartelis vien dėl savo pobūdžio sustiprina valstybės rinkos atskyrimą ir taip trukdo EB sutartimi siekiamai ekonominei skvarbai (122 punkte minėto Sprendimo Asnef-Equifax ir Administración del Estado 37 punktas).

126    Šioje byloje reikia konstatuoti: kadangi Komisija neįrodė potencialios konkurencijos egzistavimo Vokietijos rinkoje nuo 1980 m. sausio 1 d. iki 1998 m. balandžio 24 d. (žr. šio sprendimo 104 punktą) ir neginčijama, kad Prancūzijos rinka buvo uždara konkurencijai bent iki 2000 m. rugpjūčio mėn., minėta institucija neteisingai nusprendė, kad nagrinėjamas susitarimas ir veiksmai galėjo daryti didelį poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai iki 1998 m. balandžio 24 d.

127    Juo labiau kad, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 263 konstatuojamosios dalies, Komisija savo išvadą šiuo klausimu grindė aplinkybe, kad šis susitarimas ir veiksmai ribojo tarptautinę konkurenciją Vokietijos ir Prancūzijos dujų rinkose. Tačiau, nesant konkurencijos šiose dviejose rinkose, minėtai konkurencijai negalėjo būti kliudoma, taigi ir negalėjo būti daromas poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai.

128    Kalbant apie laikotarpį nuo 1998 m. balandžio 24 d. iki 2000 m. rugpjūčio 10 d., ieškovių argumentai, susiję su poveikiu prekybai tarp valstybių narių, turi būti atmesti, nes potencialios konkurencijos egzistavimas Vokietijos dujų rinkoje nebuvo paneigtas (žr. šio sprendimo 111 punktą) ir šios konkurencijos ribojimas galėjo daryti didelį poveikį prekybai tarp valstybių narių.

129    Šių vertinimų nepaneigia ieškovės argumentai, pagrįsti gairėmis dėl poveikio prekybai koncepcijos pagal [EB] 81 ir [EB] 82 straipsnius. Iš tikrųjų ieškovė ginčija tvirtinimus, išdėstytus ginčijamo sprendimo 262 konstatuojamojoje dalyje (žr. šio sprendimo 118 punktą), nurodydama, kad dujų vidaus rinkos sukūrimo ir liberalizavimo perspektyvos (bent) iki 2000 m. rugpjūčio mėn. nebuvimas yra objektyvus veiksnys, kaip jis suprantamas pagal teismų praktiką, leidžiantis pakankamai tikėtinai atmesti galimybę, kad nagrinėjamas susitarimas dėl rinkų pasidalijimo galėjo turėti didelės įtakos valstybių narių tarpusavio prekybai. Kaip buvo nurodyta nagrinėjant šio pagrindo pirmą dalį, pasirašant lydraščius liberalizavimo galimybės per ilgą laikotarpį nebuvo galima atmesti (žr. šio sprendimo 80 punktą). Be to, dujų vidaus rinkos nesukūrimas dar nereiškia, kad negalėjo būti daroma įtaka prekybai dujomis tarp valstybių narių, nes tokia prekyba galėjo vykti net nesukūrus vidaus rinkos. Todėl ieškovės prieštaravimas turi būti atmestas. Taip pat reikia atmesti ieškovės argumentą, pagrįstą tuo, kad šiose gairėse nurodoma, jog „jei yra absoliučių kliūčių valstybių narių tarpvalstybinei prekybai, atsiradusių ne dėl susitarimo arba elgesio, prekyba gali būti paveikta tik tuo atveju, jei tų kliūčių panaikinimas yra numatomas ateityje“, nes kalbant apie ilgą laikotarpį šių kliūčių panaikinimas buvo numatomas.

130    Iš to matyti, kad reikia pripažinti iš dalies pagrįstu antrą antros šio ieškinio dalies kaltinimą, taigi ir šią dalį, kiek ji susijusi laikotarpiu nuo 1980 m. sausio 1 d. iki 1998 m. balandžio 24 d. Tačiau ši dalis turi būti atmesta tiek, kiek ji susijusi su laikotarpiu nuo 1998 m. balandžio 24 d. iki 2000 m. rugpjūčio 10 d.

c)     Dėl trečios dalies

131    Nurodydama šią dalį ieškovė tvirtina, kad ginčijamas sprendimas pažeidžia EB 81 straipsnį, įrodymų vertinimo taisykles ir pareigą motyvuoti, nes nepateikia patikimų įrodymų dėl nurodomo pažeidimo nuo 1980 m. sausio mėn. iki 1999 m. vasario mėn.

132    Šiuo klausimu pirmiausia reikia pažymėti, kad, kadangi Komisija nenustatė pažeidimo Prancūzijoje iki 2000 m. rugpjūčio 10 d., o iš šio ieškinio pagrindo pirmos dalies nagrinėjimo matyti, kad ji nepagrįstai nustatė pažeidimą Vokietijoje nuo 1980 m. sausio 1 d. iki 1998 m. balandžio 24 d., šios dalies nagrinėjimas turi būti apribotas laikotarpiu nuo pastarosios datos iki 1999 m. vasario mėn.

133    Taip pat reikia pažymėti, kad esant sudėtingam pažeidimui, kuriame kelerių metų laikotarpiu siekdami bendro reguliavimo tikslo rinkoje dalyvauja keletas gamintojų, negalima reikalauti iš Komisijos, kad ji tiksliai kiekvienos įmonės atžvilgiu ir kiekvienu konkrečiu atveju kvalifikuotų pažeidimą – susitarimą arba suderintus veiksmus, – nes bet kuriuo atveju bet kuri iš šių pažeidimo formų yra nurodyta EB 81 straipsnyje (1999 m. balandžio 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją, T‑305/94–T‑307/94, T‑313/94–T‑316/94, T‑318/94, T‑325/94, T‑328/94, T‑329/94 ir T‑335/94, Rink. p. II‑931, 696 punktas).

134    Komisija tokį sudėtingą pažeidimą gali kvalifikuoti kaip susitarimą „ir (arba)“ suderintus veiksmus, jei šis pažeidimas turi elementų, kuriuos galima kvalifikuoti kaip „susitarimą“, ir elementų, kuriuos galima kvalifikuoti kaip „suderintus veiksmus“ (133 punkte minėto Sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją 697 punktas).

135    Esant tokiai situacijai dvigubas kvalifikavimas turi būti suprantamas ne kaip reikalaujantis vienu metu pateikiamų ir kumuliatyvių įrodymų, kad kiekvienas iš šių faktinių elementų yra susitarimą ar suderintus veiksmus sudarantis elementas, bet kaip visuma faktinių elementų, iš kurių vieni buvo kvalifikuojami kaip susitarimas, o kiti kaip suderinti veiksmai, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnio 1 dalį, kuri nenumato specialaus tokių sudėtingų pažeidimų kvalifikavimo (133 punkte minėto Sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją 698 punktas).

136    Be to, iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad išvadą apie antikonkurencinius veiksmus ar susitarimą reikia daryti remiantis tam tikru kiekiu sutapimų ir požymių, kurie, įvertinti kartu, ir, nesant kitokio logiško paaiškinimo, gali būti konkurencijos taisyklių pažeidimo įrodymas (žr. 2006 m. rugsėjo 21 d. Teisingumo Teismo sprendimą Nederlandse Federatieve Vereniging voor de Groothandel op Elektrotechnisch Gebied prieš Komisiją, C‑105/04 P, Rink. p. I‑8725, 94 ir 135 punktus ir juose nurodytą teismų praktiką).

137    Iš tokių požymių ir sutapimų galima nustatyti ne tik konkurenciją pažeidžiančių veiksmų ir susitarimų buvimą, bet ir konkurenciją pažeidžiančių veiksmų trukmę bei pažeidžiant konkurencijos taisykles sudaryto susitarimo galiojimo trukmę (136 punkte minėto Sprendimo Nederlandse Federatieve Vereniging voor de Groothandel op Elektrotechnisch Gebied prieš Komisiją 95 punktas).

138    Galiausiai reikia priminti, kad teisinio saugumo reikalavimas, kuriuo turi galėti pasinaudoti ūkio subjektai, reiškia, kad iškilus ginčui dėl konkurencijos taisyklių pažeidimo Komisija, turinti įrodyti savo konstatuotus pažeidimus, privalo pateikti įrodymų, kuriais ji teisės požiūriu pakankamai gali patvirtinti pažeidimą pagrindžiančias faktines aplinkybes. Konkrečiai dėl pažeidimo trukmės iš teisinio saugumo principo išplaukia, kad, stokojant įrodymų, kuriais tiesiogiai galėtų būti patvirtinama pažeidimo trukmė, Komisija turi bent jau pateikti įrodymų, kurie remiasi taip glaudžiai laiko atžvilgiu susijusiais faktais, kad protingai leidžia daryti išvadą, jog pažeidimas nenutrūkstamai buvo tęsiamas nuo vienos datos iki kitos (1994 m. liepos 7 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Dunlop Slazenger prieš Komisiją, T‑43/92, Rink. p. II‑441, 79 punktas).

139    Šioje byloje, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 211 konstatuojamosios dalies, Komisija nusprendė, kad aptariamų įmonių elgesys, t. y. pirminis susitarimas pasidalyti rinkas ir suderinti veiksmai periodiškai organizuojant susitikimus, skirtus panaikinti prieštaravimus ir taikyti šį susitarimą daugiau nei 25 metus, yra vienas ir tęstinis pažeidimas, kurio „tikslas riboti konkurenciją“. Ji pažymėjo, kad tęstinio elgesio, turinčio vieną tikslą, suskirstymas į kelis atskirus pažeidimus būtų dirbtinis, nes tai buvo vienas pažeidimas, pasireiškęs susitarimais ir suderintais veiksmais.

140    Tačiau, kaip nurodo ieškovė, Komisija nepateikė jokių įrodymų, susijusių su nagrinėjamu pažeidimu, apimančių laikotarpį nuo 1980 m. sausio mėn. iki 1999 m. vasario 4 d. Tai pripažįsta ir Komisija, kuri atsiliepime į ieškinį nurodo, kad, be lydraščių, ji nepateikė jokių konkrečių įrodymų, susijusių su laikotarpiu iki 1999 m. Todėl šiuo atžvilgiu reikia atmesti Komisijos pateiktą paaiškinimą, pagal kurį ji nemanė, kad po to, kai per patikrinimus paėmė dokumentus, parengtus po 1999 m., reikėjo aptariamų įmonių prašyti ankstesnių dokumentų. Iš tikrųjų negalima pritarti tam, kad Komisija grįsdama savo pareigos neįvykdymą remtųsi savo klaidomis vertinant įrodymus.

141    Vis dėlto tai, kad tęstinio pažeidimo įrodymų nebuvo pateikta dėl tam tikrų laikotarpių, netrukdo pripažinti, jog pažeidimas truko šiuos laikotarpius apimantį ilgesnį laikotarpį, jei tokia išvada pagrindžiama objektyviais ir nuosekliais duomenimis (šiuo klausimu žr. 136 punkte minėto Sprendimo Nederlandse Federatieve Vereniging voor de Groothandel op Elektrotechnisch Gebied prieš Komisiją 98 punktą).

142    Reikia priminti, kad, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo, aptariamos įmonės 1975 m. sudarė rašytinį susitarimą dėl rinkų pasidalijimo, kurį sudarė MEGAL susitarimas, jo priedai ir lydraščiai, o jo esmė buvo nesiskverbti arba tik labai ribotai skverbtis į nacionalines viena kitos rinkas bei taip apsaugoti nacionalines rinkas nepardavinėjat viena kitos rinkose dujų, perduodamų MEGAL dujotiekiu. Jokie ieškovės pateikti argumentai, kaip matyti iš šio sprendimo, nepaneigia šios išvados. Šis susitarimas buvo neterminuotas, nes nei vienoje jo nuostatoje nenumatyta jo galiojimo pabaiga.

143    Niekas neįrodo, kad MEGAL susitarimas, jo priedai ir lydraščiai būtų buvę atšaukti iki 1999 m. Be to, ieškovė nepateikė jokių su iki 1999 m. laikotarpiu susijusių įrodymų, galinčių tai patvirtinti. Atsižvelgiant į tai reikia pažymėti, jog aplinkybė, kad Bendrasis Teismas, atlikęs šio ieškinio pagrindo pirmos dalies tyrimą, panaikina ginčijamo sprendimo 1 straipsnį, kiek jis susijęs su pažeidimu Vokietijoje iki 1998 m., neturi reikšmės pačiam susitarimo dėl rinkų pasidalijimo egzistavimui, o tik datai, nuo kada šis susitarimas laikytinas pažeidžiančiu teisės aktus. Kalbant apie aplinkybę, kad 2004 m. susitarime nurodoma, jog aptariamos įmonės „jau seniai“ 1975 m. lydraščius laikė „negaliojančiais ir niekiniais“, ji nesuteikia tikslios informacijos, leidžiančios manyti, kad nagrinėjamas susitarimas buvo atšauktas iki 1999 m. Atvirkščiai, iš vėlesnių dokumentų, o konkrečiai iš 2000 m. vasario 9 ir 17 d. ieškovės teisės skyriaus laiškų, kurie aiškiai susiję su lydraščiais „Direktion G“ ir „Direktion I“ ir kurių įrodomoji galia vertinama šio sprendimo 163 punkte, matyti, kad ieškovė vadovavosi minėtu susitarimu, o tai rodo, kad 2000 m. jis nebuvo atšauktas.

144    Tokiomis aplinkybėmis MEGAL susitarimas, jo priedai ir lydraščiai turėjo būti laikomi galiojančiais nuo 1975 m. iki 1999 m., taigi galiojančiais šios ieškinio dalies tyrimui reikšmingu laikotarpiu, nurodytu šio sprendimo 132 punkte, t. y. nuo 1998 iki 1999 m., todėl Komisija neprivalėjo pateikti papildomų įrodymų dėl jų taikymo minėtu laikotarpiu. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad šioje byloje nagrinėjama situacija skiriasi nuo tos, kurią vertinant buvo priimtas ieškovės nurodomas 138 punkte minėtas Sprendimas Dunlop Slazenger prieš Komisiją. Iš tikrųjų minėtoje byloje Komisija, be kita ko, konstatavo buvus du 1977 m. ir 1985 m. laiškus, kuriais aptariamos įmonės įsipareigojo neeksportuoti. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad, kadangi Komisija negalėjo pateikti įrodymų, kurie pagrįstų minėtos įmonės daryto pažeidimo tęstinumą nuo 1977 iki 1985 m., ji neįrodė, kad pažeidimas buvo pradėtas daryti 1977 m. Vis dėlto, skirtingai nei šioje byloje, 1977 m. laiškas, kaip matyti iš minėto sprendimo 45 punkto, buvo susijęs su konkrečiu pasiūlymu, o ne su neterminuota priemone, kaip tai yra MEGAL susitarimo ir lydraščių atveju.

145    Todėl trečia šio pagrindo dalis turi būti atmesta.

146    Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad šio ieškinio pagrindo pirma ir antra dalys turi būti pripažintos iš dalies pagrįstomis, o trečia ieškinio pagrindo dalis turi būti atmesta.

147    Todėl reikia panaikinti ginčijamo sprendimo 1 straipsnį, kiek jame konstatuojama, kad pažeidimas Vokietijoje buvo daromas nuo 1980 m. sausio 1 d. iki 1998 m. balandžio 24 d.

2.     Dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su fakto ir teisės klaidomis taikant EB 81 straipsnį kalbant apie susitarimo ir (arba) suderintų veiksmų egzistavimą po 2000 m. rugpjūčio mėn.

148    Šį ieškinio pagrindą, kuriame ieškovė tvirtina, kad Komisija padarė fakto ir teisės klaidų taikydama EB 81 straipsnį kalbant apie susitarimo ir (arba) suderintų veiksmų egzistavimą po 2000 m. rugpjūčio mėn., sudaro keturios dalys, susijusios, pirma, su EB 81 straipsnio pažeidimu, nes nuo 1980 m. sausio 1 d. iki 2005 m. rugsėjo 30 d. nebuvo vieno ir tęstinio pažeidimo, o, be to, lydraščių galiojimo laikas buvo pasibaigęs, antra, su EB 81 straipsnio ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimu, nes aptariamų įmonių valia taikant lydraščius po 2000 m. rugpjūčio mėn. nebuvo suderinta, trečia, su EB 81 straipsnio pažeidimu, nes akivaizdžiai klaidingai buvo vertinami susitikimai ir keitimasis informacija tarp aptariamų įmonių nuo 1999 m. iki 2005 m. ir, ketvirta, su EB 81 straipsnio pažeidimu ir pareigos motyvuoti nesilaikymu, nes nebuvo įvertintas ieškovės Vokietijoje ir E.ON Prancūzijoje elgesio savarankiškumas.

149    Pirmą dalį reikia išnagrinėti paskiausiai.

a)     Dėl antros dalies

150    Grįsdama šią dalį ieškovė tvirtina, kad Komisija neįrodė valios suderinimo tarp aptariamų įmonių taikant lydraščius po 2000 m. rugpjūčio mėn.

151    Šiuo klausimu reikia priminti, kad Komisija turi pagrįsti jos nustatytus pažeidimus ir pateikti pakankamai įrodymų, teisiškai patvirtinančių pažeidimą sudarančias aplinkybes (žr. 70 punkte nurodyto Sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją 173 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

152    Be to, kai pagal EB 230 straipsnį pateikiamas ieškinys dėl panaikinimo, Sąjungos teismas privalo patikrinti tik ginčijamo akto teisėtumą (70 punkte nurodyto Sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją 174 punktas).

153    Taigi ieškinį dėl Komisijos sprendimo, kuriuo konstatuojamas konkurencijos taisyklių pažeidimas ir adresatams skiriamos baudos, panaikinimo nagrinėjantis teismas turi įvertinti, ar Komisijos sprendime pateiktų įrodymų ir kitų aplinkybių pakanka ginčijamam pažeidimui įrodyti (žr. 70 punkte minėto Sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją 175 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

154    Be to, reikia priminti, kad kilus abejonėms teismas jas turėtų spręsti įmonės, kuriai skirtas pažeidimą konstatuojantis sprendimas, naudai. Taigi teismas negali pripažinti, kad Komisija pateikė pakankamų teisinių pažeidimo padarymo įrodymų, jei dėl šio klausimo jam dar kyla abejonių, ypač kai nagrinėjamas ieškinys dėl sprendimo, kuriuo skiriama piniginė bauda, panaikinimo (žr. 70 punkte minėto Sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją 177 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

155    Todėl Komisija turi pateikti tikslių ir nuoseklių įrodymų tvirtam įsitikinimui, kad pažeidimas buvo padarytas, pagrįsti (žr. 70 punkte minėto Sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją 179 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

156    Vis dėlto reikia pabrėžti, kad kiekvienas Komisijos pateiktas įrodymas nebūtinai turi atitikti šiuos kriterijus dėl kiekvieno pažeidimo elemento. Pakanka, kad šiuos reikalavimus apskritai atitiktų institucijos pateiktų įrodymų visetas (žr. 70 punkte minėto Sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją 180 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

157    Šioje byloje iš ginčijamo sprendimo 163 konstatuojamosios dalies matyti, kad Komisija nusprendė, jog aptariamos įmonės 1975 m. sudarė susitarimą, pagal kurį ieškovė nepardavinėjo MEGAL dujotiekiu perduodamų dujų klientams Vokietijoje, o E.ON nepardavinėjo MEGAL dujotiekiu perduodamų dujų klientams Prancūzijoje. Ji nurodė, kad kai Europos dujų rinkos buvo atvertos ir todėl, kai susitarimas dėl rinkų pasidalijimo „galėjo daryti didelę įtaką rinkai 1998–2000 m.“, šios įmonės oficialiai nenutraukė šio susitarimo ir jo nepaskelbė akivaizdžiai negaliojančiu. Šiuo klausimu ji, be kita ko, pažymėjo, kad aptariamų įmonių vidaus dokumentai ir jų tarpusavio susirašinėjimai rodo, kad jos manė, jog draudimas ieškovei naudoti MEGAL dujotiekio išėjimo taškus Vokietijoje ir draudimas E.ON šiuo dujotiekiu perduoti dujas į Prancūziją buvo privalomi.

158    Atsižvelgiant į tai reikia nagrinėti tris ieškovės kaltinimus, nurodytus grindžiant šią ieškinio pagrindo dalį, susijusius su, pirma, nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimu ir tuo, kad lydraščiai po 2000 m. rugpjūčio mėn. neturėjo įrodomosios galios, antra, Komisijos siekiant pagrįsti, kad aptariamos įmonės abu minėtus lydraščius laikė privalomais po šios datos, pateiktų įrodymų įrodomosios galios nebuvimu, ir, trečia, aplinkybe, kad ji pateikė įrodymų, patvirtinančių lydraščių „atsisakymą“ po liberalizavimo.

159    Šiuo atžvilgiu pirmiausia reikia išnagrinėti antrą, paskui trečią ir galiausiai pirmą kaltinimus.

–       Dėl antro kaltinimo

160    Ieškovė iš esmės tvirtina, kad įrodymai, kuriais rėmėsi Komisija, yra netikslūs bei dviprasmiški ir jų nepakanka įrodyti po liberalizavimo buvus bendrą valią, galinčią būti nagrinėjamu susitarimu, šiuo atveju lydraščiais.

161    Šiuo klausimu reikia priminti, kad vertinant dokumento įrodomąją galią reikia patikrinti jame nurodytos informacijos patikimumą, visų pirma atsižvelgiant į dokumento kilmę, parengimo aplinkybes, adresatą ir atsakyti į klausimą, ar jo turinys atrodo pagrįstas ir patikimas (žr. 2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Dresdner Bank ir kt. prieš Komisiją, T‑44/02 OP, T‑54/02 OP ir T‑56/02 OP, T‑60/02 OP ir T‑61/02 OP, Rink. p. II‑3567, 121 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

162    Nagrinėjamu atveju niekas nepaneigia dokumentų, kuriais rėmėsi Komisija, nuspręsdama, kad po 2000 m. rugpjūčio mėn. lydraščiai buvo privalomi, įrodomosios galios.

163    Visų pirma, kalbant apie ieškovės teisės skyriaus dokumentus, reikia pažymėti, kad ginčijamo sprendimo 64 ir 65 konstatuojamosiose dalyse Komisija priminė 1999 m. gruodžio 3 d. dokumento ir 2000 m. vasario 9 ir 17 d. laiškų turinius. Dėl 1999 m. gruodžio 3 d. dokumento iš esmės matyti, kad minėtas teisės skyrius manė, jog ieškovė MEGAL dujotiekiu perduodamomis dujomis aprūpindama savo klientus Vokietijoje negali remtis nauja teisine aplinka, susidariusia dėl liberalizavimo. Pagal šį dokumentą nors ieškovė galėjo pasinaudoti tranzitu perduodamomis dujomis, kad aprūpintų tokius klientus, taip būtų pažeisti susitarimai, susiję su šiuo dujotiekiu. Kalbant apie 2000 m. vasario 9 ir 17 d. laiškus, kaip nurodė Komisija, jie yra aiškiai susiję su lydraščiais „Direktion G“ ir „Direktion I“. Minėtuose laiškuose nurodoma, kad pirmuoju lydraščiu „iš esmės pasidalijama rinka“ tarp aptariamų įmonių, „todėl kyla klausimas dėl tokio (niekinio!) dokumento teisinės galios“, o antruoju lydraščiu, kuris vadinamas „puikiu“, minėtos įmonės sutarė, kad ieškovė netieks dujų (tiesiogiai ar netiesiogiai) klientams Vokietijoje. Šiuo klausimu reikia atmesti ieškovės argumentą, kad minėti laiškai patvirtina sunkumus aiškinant lydraščius. Iš šių laiškų matyti, kad ieškovės teisės skyrius siekė išsiaiškinti, ar E.ON galėjo MEGAL dujotiekiu perduoti dujas tretiesiems asmenims ir nurodė, kad anksčiau aptariamus lydraščius jis aiškino E.ON naudai manydamas, jog ji galėjo įpareigoti norintį šiuo dujotiekiu perduoti dujas trečiąjį asmenį pasirašyti sutartį su ja. Vis dėlto tai nereiškia, kad nagrinėjamų lydraščių analizė dėl juose nustatytų apribojimų, kurią atliko ieškovės teisės skyrius, yra aiški ir visiškai nedviprasmiška, kaip matyti iš šių dokumentų teksto. Tokiomis aplinkybėmis Komisija nepadarydama klaidos galėjo remtis šiais trimis dokumentais, kad šiuo pagrindu nuspręstų, jog ieškovė suprato susitarimų neteisėtą pobūdį, tačiau jų laikėsi, kaip tai nurodyta ginčijamo sprendimo 4.2.2.2 punkte.

164    Visų antra, kalbant apie E.ON parengtus 1999 m. vasario 4 d. ir birželio 24 d. susitikimų protokolus, iš pirmojo susitikimo protokolo matyti, kad E.ON susirūpinusi pasižymėjo keletą pastabų, pateiktų per ankstesnius susitikimus, pagal kurias tam tikri ieškovės darbuotojai planavo bent atskirą dujų pardavimą Vokietijoje pasinaudojant MEGAL dujotiekiu. Pagal šį dokumentą, atsakydama į tai ieškovė nurodė, kad jos tikslas yra optimizuoti savo kaip ekspeditorės ir akcininkės padėtį, o kai įsigalios naujos GTPT taisyklės, ji turės ginti savo interesus, tačiau atsižvelgdama į istorinius glaudžius ryšius su E.ON. Ji taip pat pažadėjo smulkiai informuoti E.ON apie savo ketinimus. Iš antro susitikimo protokolo matyti, kad ieškovė nurodė, jog ji planuojanti pasinaudoti komercinėmis galimybėmis Vokietijoje, bet tai nebus nukreipta prieš E.ON. Pagal šį protokolą ji taip pat nurodė, kad pagal galiojančias sutartis dėl MEGAL dujotiekio ji jį galėjo naudoti tik kaip tranzito liniją ir negalėjo paimti dujų Vokietijoje, o E.ON šiuo klausimu nurodė, kad ieškovės galimybė paimti dujas iš MEGAL dujotiekio reikštų esminį su MEGAL susijusių sutarčių papildymą. Tai patvirtina ne tik tai, kad ieškovė mėgino nuraminti E.ON dėl savo ketinimų Vokietijoje, bet ir tai, kad aptariamos įmonės jautėsi saistomos nagrinėjamo susitarimo nuostatų.

165    Todėl nepadarydama klaidos Komisija ginčijamo sprendimo 70 konstatuojamojoje dalyje konstatavo, jog, be to, kad įrodo, jog E.ON manė, kad tam tikri ieškovės darbuotojai ketino skverbtis į pietų Vokietijos rinką, šie dokumentai taip pat patvirtina, kad E.ON mėgino nuo to atkalbėti ieškovę, o ši pažadėjo atsižvelgti į glaudžius istorinius ryšius su E.ON ir smulkiai ją informuoti apie savo ketinimus. Atsižvelgiant į šių dokumentų turinį, Komisija taip pat teisingai konstatavo, kad aptariamos įmonės susitarė, jog dėl galimo ieškovės atėjimo į rinką MEGAL dujotiekio zonoje turi būti jų bendrai sutarta.

166    Tiesa, kaip nurodo ieškovė, nei vienas iš dviejų dokumentų tiesiogiai nesusijęs su lydraščių pripažinimu toliau galiojančiais. Vis dėlto iš jų, o ypač iš su 1999 m. birželio 24 d. susitikimu susijusio protokolo aiškiai matyti, kad aptariamos įmonės manė esančios saistomos su MEGAL dujotiekiu susijusių sutarčių, prie kurių priskirtini ir lydraščiai, ir ribojimų, nustatytų lydraščiuose, susijusių su galimybe ieškovei paimti dujas iš šio dujotiekio Vokietijoje. Bet kuriuo atveju, priešingai nei siekia įtikinti ieškovė, iš ginčijamo sprendimo 67–70 konstatuojamųjų dalių negalima daryti išvados, kad Komisija panaudojo šiuos dokumentus, kad įrodytų, jog įmonės šiuos lydraščius laikė privalomais, nes 70 konstatuojamojoje dalyje pateiktos išvados nėra susijusios nei su jų nebegaliojimu, nei su jų privalomu pobūdžiu. Galiausiai kalbant apie ginčijamo sprendimo 4.2.2.4 punktą, kuriame pateikiamas vertinimas, jog „[ieškovė] pažada nekonfliktuoti su [E.ON] Vokietijoje“, reikia pažymėti, kad nors toks vertinimas gali pasirodyti labai primityvus, jis vis dėlto nėra labai klaidingas, nes nagrinėjami dokumentai įrodo, kad ieškovė ketino atsižvelgti į savo ryšius su E.ON ir ją informuoti apie savo ketinimus dėl galimo pardavimo Vokietijoje, o komercinės galimybes, kuriomis ji ketino pasinaudoti, nebus nukreiptos prieš E.ON.

167    Visų trečia, dėl 2001 m. birželio 8 d. E.ON vidaus dokumento, parengto ruošiantis 2001 m. birželio 12 d. susitikimui su ieškove, Komisija iš jo daro išvadą, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 77 konstatuojamosios dalies, kad E.ON suprato, jog ieškovei nustatytas draudimas paimti dujas iš MEGAL dujotiekio pažeidžia konkurencijos teisę. Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad šis dokumentas buvo parengtas atsižvelgiant į diskusijas dėl su MEGAL dujotiekiu susijusių sutarčių pakeitimo. Iš to matyti, kad pagal naują modelį buvo numatyta, jog ieškovė gauna teisę naudotis viso MEGAL dujotiekio įėjimo ir išėjimo taškais, nors realiai ši teisė bet kuriuo atveju jai priklausė pagal GWB arba EnWG. Taigi E.ON žinojo, jog Vokietijos teisės aktai draudžia atsisakyti suteikti ieškovei teisę paimti dujas iš MEGAL dujotiekio. Tačiau tokią teisę suteikti ieškovei buvo numatyta per būsimas derybas dėl MEGAL susitarimo peržiūrėjimo, numatant naudojimosi teisės sąvoką. Bet kuriuo atveju iš minėto dokumento taip pat matyti, kad ieškovė reikalavo suteikti galimybę naudotis MEGAL dujotiekio išėjimo taškais Vokietijoje, o tai reiškia, kad ji tokios teisės neturėjo pagal galiojančias sutartis. Taigi ieškovė neteisingai tvirtina, kad Komisija turėjo nuspręsti, jog iš šio dokumento matyti, kad lydraščiai jau negaliojo.

168    Visų ketvirta, dėl 2002 m. gegužės 13 d. ir 21 d. pasikeitimo laiškais tarp aptariamų įmonių Komisija ginčijamo sprendimo 81 konstatuojamojoje dalyje nusprendė, kad tai patvirtina, jog E.ON manė, kad lydraštis „Direktion G“ buvo privalomas ir kad nė viena iš aptariamų įmonių neleido suprasti, jog šis lydraštis ir lydraštis „Direktion I“ buvo pasenę. Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad 2002 m. gegužės 21 d. E.ON laiške ieškovei, atsakant į šios 2002 m. gegužės 13 d. laišką, aiškiai daroma nuoroda į lydraštį „Direktion G“, pažymint, kad perdavimas kitai įmonei iš dujotiekio MEGAL visiškai nepažeidžia minėto lydraščio. Jei šis lydraštis būtų buvęs laikomas pasenusiu ir neįpareigojančiu aptariamų įmonių, E.ON nebūtų nurodžiusi, kad aptariamas perdavimas jam neprieštarauja. Ieškovės nurodyta aplinkybė, kad savo 2002 m. gegužės 13 d. laiške nesirėmė lydraščiu „Direktion G“ ar lydraščiu „Direktion I“, nėra reikšminga įrodinėjant šių nuostatų negaliojimą ar valios nesuderinamumą. Iš tikrųjų, net jei ieškovė jais nesirėmė minėtame laiške, tai nereiškia, kad, kaip ginčijamo sprendimo 83 konstatuojamojoje dalyje nurodė Komisija, E.ON nesirėmė lydraščiu „Direktion G“, tvirtindama, kad ji teisėtai būtų galėjusi perduoti dujas vieno iš savo klientų sąskaita, jei šis lydraštis anksčiau nebūtų buvęs nurodytas kaip draudžiantis tokį perdavimą. Bet kuriuo atveju, net manant, kad E.ON galėjo vienašališkai remtis šiuo lydraščiu, tai, pirma, neturi reikšmės išvadai, kad minėtas lydraštis bent šiai įmonei atrodė privalomas, ir, antra, tai neleidžia manyti, kad lydraščiai ieškovei nebuvo privalomi. Dėl ieškovės tvirtinimo, jog E.ON rėmėsi lydraščiu „Direktion G“, kad sustiprintų savo derybines pozicijas dėl teisės perduoti tretiesiems asmenims, reikia pažymėti, kad jis bet kuriuo atveju negali paneigti Komisijos išvadų. Galiausiai ieškovės argumentas, kad šis pasikeitimas laiškais susijęs su perdavimo tretiesiems asmenims sąlygomis, o ne su rinkų pasidalijimu, nepaneigia aplinkybės, kad minėtas pasikeitimas laiškais patvirtina lydraščio „Direktion G“ privalomą pobūdį (bent jau E.ON), ir neleidžia manyti, kad ieškovė šiuos lydraščius laikė pasenusiais. Be to, atsižvelgiant į laiškų tekstą, iš šio apsikeitimo buvo galima daryti išvadą, kad, kaip ginčijamo sprendimo 83 konstatuojamojoje dalyje nurodė Komisija, ieškovė manė, jog tuo metu galiojęs MEGAL susitarimas draudė E.ON MEGAL dujotiekiu tiekti dujas Prancūzijoje net trečiųjų asmenų sąskaita. Ši išvada, be kita ko, atitinka ieškovės pateiktą jos teisės skyriaus lydraščio „Direktion G“ aiškinimą, išdėstytą 2000 m. vasario 9 d. ir 17 d. laiškuose.

169    Visų penktą, dėl E.ON parengto 2002 m. gegužės 23 d. susitikimo protokolo, 2003 m. vasario 27 d. E.ON laiško ir E.ON parengto 2004 m. vasario 19 d. susitikimo protokolo pirmiausia reikia pažymėti, kad, kaip nurodo ieškovė, nei viename iš šių dokumentų nedaroma konkreti nuoroda į lydraščius. Tačiau to ginčijamame sprendime netvirtina ir Komisija.

170    Reikia pažymėti, kad iš E.ON parengto 2002 m. gegužės 23 d. susitikimo tarp ieškovės ir E.ON vadovų protokolo aiškiai matyti, kad ieškovė per šį susitikimą užtikrino šiuo metu neplanuojanti pardavinėti dujų iš MEGAL dujotiekio pietų Vokietijoje. Be to, 2003 m. vasario 27 d. E.ON vadovo Prancūzijoje laiške E.ON direktoriui Vokietijoje minimas privatus pirmojo susitikimas su ieškovės vadovu. Iš minėto laiško matyti, kad ieškovės vadovas, be kita ko, per šį susitikimą nurodė esantis įsitikinęs privalantis laikytis jo požiūrio į Vokietijos rinką. Iš to matyti, kad net jei ieškovė galėjo mėginti pardavinėti dujas E.ON zonoje, tai būtų buvę labiau rinkos žvalgyba, o ne tiesioginė ataka. Galiausiai iš E.ON parengto 2004 m. vasario 19 d. susitikimo tarp ieškovės ir E.ON atstovų protokolo matyti, kad per šį susitikimą ieškovė E.ON nurodė suprantanti, jog pastaroji norinti likti pagrindinė [konfidencialu] tiekėja ir ketinanti laikytis esamų E.ON tiekimo sutarčių.

171    Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, jog iš šių trijų dokumentų aiškiai matyti, kad aptariamos įmonės keitėsi informacija apie savo plėtimosi strategija, o konkrečiai, kad ieškovė patvirtino savo ketinimą tiesiogiai neatakuoti E.ON Vokietijos rinkoje ir nepardavinėti dujų pietų Vokietijoje. Todėl, net jei juose tiesiogiai neminimi lydraščiai, šie dokumentai patvirtina, kad aptariamos įmonės laikėsi rinkų padalijimo pagal MEGAL susitarimą ir minėtus lydraščius. Todėl reikia atmesti ieškovės tvirtinimą, kad šiuose dokumentuose išdėstyti pareiškimai yra visiškai nesusiję su nagrinėjamu pažeidimu.

172    Kalbant apie šių dokumentų įrodomąją galią, dėl ieškovės nurodytos aplinkybės, kad tai E.ON vidaus dokumentai, nepatvirtinti informacija, kuria keitėsi aptariamos įmonės, reikia pažymėti, kad šios aplinkybės reikšmingumas paneigiamas šio sprendimo 224–226 punktuose. Be to, reikia pažymėti, kad šie dokumentai buvo parengti E.ON skyrių po susirinkimų ar susitikimų tarp aptariamų įmonių atstovų. Taip pat jie buvo skirti E.ON vadovams. Be to, juose esanti informacija, kuri, priešingai nei tvirtina ieškovė, yra tiksli, kartojasi ir patvirtina rinkų pasidalijimą. Tokiomis aplinkybėmis šie dokumentai turi būti laikomi racionaliais ir patikimais, o ne, kaip tvirtina ieškovė, neturinčiais jokios įrodomosios galios arba nepatikimais. Dėl aplinkybės, kad viename iš šių dokumentų, t. y. 2003 m. vasario 27 d. laiške, aprašomos per privatų pokalbį išsakytos mintys, niekas neleidžia manyti, kad jis yra klaidingas, o jo teksto detalumas iš esmės įrodo jo patikimumą. Galiausiai nėra duomenų, kad šių dokumentų ir ypač 2003 m. vasario 27 d. laiško autoriai būtų pateikę asmeninį aplinkybių aiškinimą ar būtų turėję asmeninį suinteresuotumą pagražinti šias aplinkybes, kad pateiktų savo vadovams jų lūkesčius atitinkantį rezultatą, kaip tai buvo byloje, kurioje buvo priimtas ieškovės nurodytas 161 punkte minėtas Sprendimas Dresdner Bank ir kt. prieš Komisiją (132 punktas).

173    Visų šešta, dėl 2004 m. kovo 16 d. laiško reikia pažymėti, kad juo E.ON pardavimo vadovas Prancūzijoje pranešė dviem E.ON darbuotojams Vokietijoje apie savo susitikimą su ieškovės darbuotoju (kuris yra vienas iš jo klasės draugų) dėl dujų perleidimo Prancūzijoje ir galimo E.ON bei ieškovės suinteresuotumo ieškoti sprendimų, kurie užtikrintų „apgalvotą konkurenciją“. Iš to matyti, kad nors ieškovė nenorėjo atrodyti patirianti nacionalinės energetikos priežiūros institucijos spaudimą, ji negalėjo nepaisyti ir sutikti su per daug atvira kritika, todėl jei kas nors būtų padaryta, kad parodytų, jog nauji subjektai gali patekti į pietų Prancūzijos zoną, ji tai vertintų palankiai. Iš to taip pat matyti: kadangi ieškovė norėjo įtikti minėtai institucijai, jos darbuotojas pasiūlė sandorį, pagal kurį ieškovė už atitinkamą atlygį tiektų dujas E.ON pietų Prancūzijos zonoje. Šiuo atžvilgiu, kaip matyti iš laiško, minėtas darbuotojas turėjo omenyje su MEGAL susijusius klausimus. Iš laiško taip pat matyti, kad ieškovės darbuotojas nurodė, jog, kiek jam yra žinoma apie MEGAL susitarimą, visas MEGAL dujotiekio dujų kiekis Medelsheime buvo skirtas ieškovei, todėl kiekis, kurį E.ON tuo metu importavo, iš tikrųjų buvo neteisėtas.

174    Nagrinėjamu atveju, pirma, priešingai nei tvirtina ieškovė, niekas neleidžia manyti, kad šis laiškas yra tik jo autoriaus asmeninių įspūdžių atspindys. Iš tikrųjų iš šio dokumento teksto aiškiai matyti, kad minėtas autorius, t. y. E.ON pardavimo vadovas Prancūzijoje, siekia Vokietijos E.ON vadovui perteikti informaciją, kurią jis sužinojo per privatų susitikimą su ieškovės darbuotoju, o ne pateikti pokalbio asmeninį vertinimą. Minėto pokalbio metu pateikta informacija atspindi ne ieškovės darbuotojo nuomonę, o ieškovės poziciją. Be to, minėtas susitikimas vyko ieškovės darbuotojo iniciatyva; jis norėjo pasikalbėti prieš vadovų susitikimą, tarp aptariamų įmonių turėjusį vykti vėliau, ir kalbėjo apie problemas, tiesiogiai susijusias su ieškove, t. y. aptarė klausimus dėl dujų perdavimo Prancūzijoje ir galimo aptariamų įmonių suinteresuotumo rasti sprendimus, kurie leistų „apgalvotą konkurenciją“. Be to, atpasakoto pokalbio turinys yra pakankamai aiškus ir detalus, todėl nebuvo jokių jo aiškinimo sunkumų. Tam, kad į šį dokumentą būtų galima atsižvelgti, nebuvo būtina, kad jis būtų pateiktas ieškovei, kad ši galėtų nuo jo atsiriboti, t. y. pasinaudoti galimybe, numatyta jos nurodytame 161 punkte minėtame Sprendime Dresdner Bank ir kt. prieš Komisiją. Be to, kaip bus nurodyta šio sprendimo 225 punkte, ieškovė neteisingai tvirtina, kad iš minėto sprendimo išplaukia, jog susitikimo protokolas, parengtas kaip vidinio naudojimo dokumentas, kuris jai nebuvo atskleistas iki administracinės procedūros, turi labai menką įrodomąją galią.

175    Antra, ieškovė tvirtina, kad aprašyto pokalbio turinio patikimumą reikėjo vertinti atsargiai. Vis dėlto ieškinyje ji nepateikia jokių įrodymų, kurie pagrįstų šį tvirtinimą ir tik daro nuorodą į savo atsakymą į pranešimą apie kaltinimus. Tačiau, nors ieškinio turinys konkrečiais klausimais gali būti paremtas ir papildytas nukreipiant į konkrečias jo priede pateiktų dokumentų vietas, bendra nuoroda į kitus raštus, net pridėtus prie ieškinio, negali kompensuoti pagrindinių teisinių argumentų elementų nebuvimo, kurie turi būti pateikti ieškinyje (1992 m. kovo 31 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Daniją, C‑52/90, Rink. p. I‑2187, 17 punktas ir 1999 m. gegužės 21 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Asia Motor Prancūzija ir kt. prieš Komisiją, T‑154/98, Rink. p. II‑1703, 49 punktas). Kadangi ieškovės tvirtinimas nėra pagrįstas jokiais ieškinyje pateiktais įrodymais, jis turi būti atmestas. Taip pat, atsižvelgiant į pokalbio dalyvių, ypač to, kuris jį aprašė, pareigas bei šio pokalbio turinį ir tikslumą, jame išsakyta informacija laikytina realia, racionalia ir patikima.

176    Trečia, bet kuriuo atveju šis dokumentas, kuriame aiškiai kalbama apie „MEGAL susitarimus“, patvirtina išvadas, kurias galima būtų daryti iš kitų dokumentų, kuriais Komisija rėmėsi nuspręsdama, kad egzistavo susitarimas dėl Vokietijos ir Prancūzijos dujų rinkų pasidalijimo. Priešingai nei tvirtina ieškovė, šiuo dokumentu galima remtis įrodinėjant nagrinėjamą pažeidimą. Todėl reikia atmesti su juo susijusius ieškovės argumentus.

177    Visų septinta, dėl papildomų dokumentų, į kuriuos buvo atsižvelgta po pranešimo apie kaltinimus išsiuntimo, ieškovė tik nurodo, jog ji įrodė jų netikslumą ir dviprasmiškumą, tačiau nenurodo, kodėl Komisija būtų padariusi jų vertinimo klaidą. Bet kuriuo atveju reikia konstatuoti, kad Komisija šiuos dokumentus nurodė tik ginčijamo sprendimo 98 puslapio išnašoje ir tik kaip pavyzdį, pagrindžiantį, kaip, beje, ir ginčijamo sprendimo 102 konstatuojamojoje dalyje nurodytas 2004 m. liepos 21 d. laiškas, jos tvirtinimą, kad ieškovės vidaus dokumentai įrodo, jog ji manė negalinti imti dujų iš MEGAL dujotiekio dėl sutartyse su E.ON įtvirtintų sąlygų, nors ji tai ketino daryti. Todėl ieškovės argumentai dėl šių papildomų dokumentų taip pat turi būti atmesti.

178    Visų aštunta, reikia atmesti ieškovės argumentus, kad ji pateikė kitą logišką Komisijos nustatytų įrodymų paaiškinimą arba kad, kai įrodymas nėra pakankamai aiškus ir turi būti aiškinamas, šalys laisvai gali Komisijos faktinių aplinkybių paaiškinimą pakeisti savu įtikinamu paaiškinimu. Iš tikrųjų tokie argumentai yra pagrįsti teismų praktika bylose, kur Komisija konstatuodama pažeidimą remiasi tik aptariamų įmonių elgesiu rinkoje. Tačiau šioje byloje Komisija grįsdama antikonkurencinį susitarimą nurodė daug rašytinių įrodymų. Be to, šiems įrodymams netrūksta aiškumo ir jie yra pakankamai tikslūs. Iš to matyti, kad ieškovės nurodyta teismų praktika būtų reikšminga šioje byloje tik tuo atveju, jei Komisija nesugebėtų savo pateiktais rašytiniais įrodymais patvirtinti pažeidimo padarymo (šiuo klausimu žr. 70 punkte minėto Sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją 186 ir 187 punktus ir juose nurodytą teismų praktiką). Tačiau atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, taip nėra, nes Komisijos nurodyti dokumentai, skaitomi kartu su MEGAL susitarimu, jo priedais ir lydraščiais, yra pakankami pagrįsti jos vertinimą.

179    Iš to matyti, kad nei vienas ieškovės argumentas neleidžia paneigti Komisijos išvados, jog tiek aptariamų įmonių vidaus dokumentai, tiek apsikeitimas tarp jų informacija rodo, kad šios įmonės draudimą ieškovei naudotis MEGAL dujotiekio išėjimo taškais Vokietijoje ir draudimą E.ON parduoti dujas per minėtą dujotiekį Prancūzijoje laikė privalomais. Be to, šiuo klausimu Komisijos pateiktos informacijos apskritai paėmus pakanka pagrįsti šį vertinimą.

180    Todėl antras kaltinimas turi būti atmestas.

–       Dėl trečio kaltinimo

181    Ieškovė pažymi, kad, pirma, ji įrodė, jog aptariamos įmonės oficialiai ir aiškiai pripažino lydraščius pasenusiais ir negaliojančiais nuo liberalizavimo, o šią savo poziciją patvirtino keletą kartų, ir, antra, šios įmonės nuo minėtos datos nebesijautė saistomos minėtų lydraščių. Ieškovė nurodo, kad Komisija neatsižvelgė į šią informaciją arba ją vertino akivaizdžiai klaidingai.

182    Visų pirma dėl tariamo lydraščių paskelbimo pasenusiais reikia priminti, kad Komisija ginčijamo sprendimo 163 konstatuojamojoje dalyje nusprendė, jog, kai Europos dujų rinkos buvo atvertos, nagrinėjamos įmonės nenutraukė nagrinėjamų susitarimų ir nepaskelbė minėtų lydraščių pasenusiais ir negaliojančiais.

183    Pirma, ieškovė tvirtina, kad E.ON 2002 m. sausio 7 d. jai atsiuntė faksimilinį pranešimą, kuriame išvardijami MEGAL susitarimai ir nurodomas jų statusas. Šiame pranešime, be kita ko, nurodoma, kad lydraščiai „Direktion G“ ir „Direktion I“ turi būti laikomi „pasenusiais“, o tai reiškia, kad aptariamos įmonės lydraščius oficialiai laikė neprivalomais atsižvelgiant į naują teisinį kontekstą.

184    Šiuo klausimu pirmiausia reikia pažymėti, kad E.ON 2002 m. sausio 7 d. faksą ieškovei išsiuntė po 2001 m. gruodžio 14 d. vykusio aptariamų įmonių susitikimo. Minėto fakso tituliniame puslapyje nurodoma, kad pridedamas tarp aptariamų įmonių esamų susitarimų sąrašo projektas ir jų atitinkamoms nuostatoms taikytinas požiūris pagal „naudojimosi teisių“ koncepciją. Prie minėto fakso buvo pridėtas MEGAL susitarimo nuostatų, jo priedų ir lydraščių, įskaitant ir „Direktion G“ bei „Direktion I“, sąrašas. Šio priedo kiekvieno lapo viršuje nurodyta: „Nauja MEGAL struktūra – Pagrindinio susitarimo ir susijusių sutarčių pakeitimas nauju konsorciumo susitarimu“. Jame lydraštis „Direktion G“ apibūdinamas kaip nustatantis aptariamų įmonių „įsipareigojimus dėl kiekio“, keliant klausimą, ar gali būti sudaromi „susitarimai su trečiaisiais asmenimis dėl perdavimo dujotiekiu MEGAL“. Jame nurodomas ir lydraščio „Direktion I“ tikslas, t. y. pasiekti, kad „[ieškovė] netiektų dujų Vokietijoje“. Dėl šių lydraščių statuso fakse prie jų vartojama sąvoka „pasenę“.

185    Atsižvelgiant į E.ON ieškovei 2002 m. sausio 7 d. išsiųsto fakso bendrą turinį ir jo kontekstą, reikia konstatuoti, kad neminint, jog aptariamos įmonės lydraščius „Direktion G“ ir „Direktion I“ laiko jau pasenusiais, šiame fakse tik nurodoma, kad šios įmonės numatė, jog šie lydraščiai bus pasenę atsižvelgiant į naują derinamą susitarimo kontekstą. Iš tikrųjų žodis „pasenę“ rodo, jog aptariamos įmonės manė, kad tokių sąlygų nebereikia numatyti naujame susitarime. Tai patvirtina ir aplinkybė, kad dėl nuostatų, kurios nelaikomos „pasenusiomis“, aiškiai nurodyta, kad jos, prireikus iš dalies pakeistos, turi būti įtrauktos į naująjį susitarimą ar jo priedus. Be to, minėto fakso tituliniame lape nurodoma, kad jis susijęs su „esamais susitarimais“. Taigi Komisija ginčijamo sprendimo 80 konstatuojamojoje dalyje teisingai nusprendė, kad šis faksas susijęs su klausimu, kokį vaidmenį ateityje turėtų vaidinti šie lydraščiai naujo MEGAL susitarimo ir sąvokos „naudojimosi teisės“ atžvilgiu. Ieškovės nurodyta aplinkybė, kad prie nagrinėjamo fakso pridėtame sąraše nurodomi ir kiti lydraščiai, kurie, jos nuomone, buvo pasenę, kai buvo siunčiamas šis faksas, neturi jokios reikšmės šiuo klausimu. Todėl, kaip ginčijamo sprendimo 80 konstatuojamojoje dalyje nurodė Komisija, iš aptariamo fakso negalima daryti išvados, kad siunčiant šį faksą aptariamos įmonės lydraščius „Direktion G“ ir „Direktion I“ laikė pasenusiais.

186    Taip pat reikia atmesti ieškovės argumentą, kad už 2002 m. sausio 7 d. E.ON faksą ieškovei vėlesni įrodymai, susiję su lydraščių taikymu, neturi pakankamos įrodomosios galios. Iš tikrųjų ieškinyje ieškovė grįsdama šį argumentą rėmėsi tik 2002 m. gegužės 21 d. E.ON laišku. Tačiau su šiuo laišku susiję tvirtinimai buvo paneigti, kaip tai matyti iš šio sprendimo 168 punkto. Be to, pripažinus, kad grįsdama šį argumentą ieškovė taip pat remiasi šio sprendimo 168–178 punktuose nurodytais dokumentais, pakanka konstatuoti, jog su jais susiję tvirtinimai buvo atmesti minėtuose punktuose.

187    Galiausiai, priešingai nei tvirtina ieškovė, Komisija pati sau neprieštaravo tvirtindama, kad E.ON 2002 m. sausio 7 d. išsiųsto ieškovei fakso turinio išaiškinimas nebuvo visiškai aiškus, ir remdamasi ieškovei nenaudingu išaiškinimu. Nors Komisija iš tikrųjų pripažino, kad šio fakso išaiškinimas nebuvo labai aiškus, vis dėlto ji remdamasi jo turiniu nusprendė, jog minėtas faksas nepatvirtina, kad aptariamos įmonės lydraščius tuo metu laikė pasenusiais. Be to, negalima tvirtinti, kad dėl to, jog nesirėmė ieškovės pateiktu šio dokumento išaiškinimu ir nusprendė, kad jis neįrodo, jog aptariamos įmonės lydraščius laikė pasenusiais, Komisija rėmėsi joms nenaudingu išaiškinimu. Iš tikrųjų tokiu būdu ji tik atmetė ieškovės, kuri nurodė šį dokumentą kaip jos kaltę paneigiantį įrodymą, poziciją.

188    Antra, ieškovė tvirtina, kad Komisija padarė akivaizdžią įvairių faktinių aplinkybių vertinimo klaidą patvirtindama savo 2002 m. sausio 7 d. fakso išaiškinimą. Šiuo klausimu ieškinyje ji nurodo 2002 m. gruodžio 19 d. vidaus dokumentą, kuriame keliamas klausimas, ar ji automatiškai neturėjo teisės paimti dujų iš MEGAL dujotiekio, net nekeičiant struktūros ir pažymint, kad E.ON nuolat kartoja, jog perdavimo sutarties šalis gali naudoti savo dujas visame perdavimo kelyje, ir 2004 m. birželio 23 d. susitikimo protokolą, kuriame, be kita ko, nurodoma, kad E.ON dar kartą patvirtina, jog ieškovė jau turi teisę naudotis visais MEGAL dujotiekio išėjimo taškais, kol neišnaudotas turimo kiekio limitas.

189    Tačiau reikia konstatuoti, kad šie dokumentai negali pagrįsti ieškovės argumentų. Nors iš tikrųjų iš šių dokumentų galima daryti išvadą, kad E.ON nurodė, jog esant tam tikroms sąlygoms buvo galima pasinaudoti teise paimti dujas iš MEGAL dujotiekio, vis dėlto iš vėlesnių dokumentų, pavyzdžiui, iš 2004 m. liepos 21 d. laiško, matyti, kad ieškovė manė, jog tuo metu dujų paėmimo iš minėto dujotiekio galimybės buvo ribojamos, t. y. nebuvo galima viršyti pagal DPP gauto dujų kiekio. Viršijus šį kiekį ji manė, kad papildomas pardavimas jau nebuvo susijęs su pagal DPP gautu dujų kiekiu ir kad tam buvo galima naudoti tik [konfidencialu] įėjimo taškus. Buvo nurodyta, kad kitais išėjimo taškais nebuvo galima naudotis, kol nepasirašytas bendras susitarimas. Be kita ko, šis laiškas patvirtina įvairiuose 2004 m. pirmojo pusmečio dokumentuose, taigi parengtuose po 2002 m. gruodžio 19 d., išdėstytą poziciją. Iš užrašų, padarytų per 2004 m. sausio 28 d. susitikimą, matyti, kad buvo nurodyti tik E.ON MEGAL dujotiekio išėjimo taškai, nes ieškovė užsiėmė tik perdavimu ir jos buvo prašoma investuoti, kad galėtų paimti dujas. Iš 2004 m. gegužės 10 d. ieškovės dokumento taip pat matyti, kad kalbant apie MEGAL dujotiekio įėjimo ir išėjimo taškus, ji tuo metu turėjo teisę iš bet kurio minėto dujotiekio išėjimo ar įėjimo taško paimti tik „dujas, įsigytas aukcione“, t. y. dujas, nupirktas pagal DP. Šiame dokumente taip pat aiškiai nurodoma, kad [konfidencialu] dujų perdavimas galutiniams klientams Vokietijoje pasinaudojant MEGAL dujotiekio išėjimo tašku tuo metu nebuvo įmanomas, nes ieškovė neturėjo tokių šio dujotiekio išėjimo taškų į vakarus. Be to, 2004 m. gegužės 27 d. „apžvalginio“ susitikimo protokole pažymima, kad ieškovės atstovas nurodė nesusipažinęs su aptariamu klausimu, tačiau girdėjęs, kad ieškovė norėjo iš MEGAL dujotiekio tiekti dujas pietų Vokietijoje, tačiau apie tai jis nebūtų kalbėjęs, jei ieškovė jau būtų turėjusi teisę paimti dujas. Galiausiai konkrečiai dėl 2002 m. gruodžio 19 d. dokumento, iš bendro jo teksto matyti, kad šiame dokumente minimos ieškovės teisių keitimo galimybės pasirašant naujas sutartis dėl MEGAL dujotiekio. Tačiau iš to negalima daryti išvados, kad ieškovė manė turinti neginčijamą teisę paimti dujas iš šio dujotiekio, nei a fortiori, kad ji lydraščius laikė pasenusiais.

190    Be to, ieškovės pateikta informacija prieštarauja MEGAL susitarimo 2 priedo nuostatoms, kurios jai nesuteikia teisės paimti dujas iš dujotiekio MEGAL Vokietijoje, nebent aptariamos įmonės susitartų kitaip, tačiau niekas neleidžia manyti, kad tuo metu minėtos nuostatos buvo panaikintos ar kad minėtos įmonės oficialiai susitarė jas pakeisti.

191    Tokiomis aplinkybėmis reikia atmesti ieškovės argumentus, susijusius su akivaizdžia tam tikrų faktinių aplinkybių vertinimo klaida, patvirtinant savo pateiktą 2002 m. sausio 7 d. fakso išaiškinimą

192    Visų antra, dėl ieškovės elgesio, kuris tariamai rodo, jog ji nesijautė saistoma lydraščių, reikia pažymėti, kad Komisija ginčijamo sprendimo 163 konstatuojamojoje dalyje nurodė, jog nei abiejų įmonių vidaus pardavimo strategijos nacionalinėse viena kitos rinkose, nei realus dujų pardavimas šiose rinkose neleidžia paneigti išvados, kad jos ir toliau taikė savo susitarimą dėl rinkų pasidalijimo.

193    Šiuo klausimu ieškovė kaltina Komisiją pažeidus EB 81 straipsnį ir neįvykdžius jai priklausančios pareigos motyvuoti, nes neatsižvelgė į įrodymus, patvirtinančius dujų tiekimo iš MEGAL dujotiekio pasiūlymus klientams pietų Vokietijoje. Ji mano, kad šie pasiūlymai įrodo, jog po liberalizavimo valia nebuvo derinama.

194    Vis dėlto reikia atmesti šį kaltinimą.

195    Pirmiausia dėl motyvavimo reikia pažymėti, kad prieš padarydama išvadą, išdėstytą ginčijamo sprendimo 163 konstatuojamojoje dalyje, Komisija ginčijamo sprendimo 73 konstatuojamojoje dalyje nurodė, jog ieškovė dujas Vokietijoje pradėjo pardavinėti tik 2001 m. ir tik labai nedideliais kiekiais. Remiantis minėtoje konstatuojamojoje dalyje pateikta lentele ieškovės rinkos dalis Vokietijoje sudarė [konfidencialu]. Pagal tą pačią lentelę dujas iš MEGAL dujotiekio ji pradėjo pardavinėti tik 2004 m., kad aprūpintų [konfidencialu]. Be to, ginčijamo sprendimo 101 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, kad tiekimas iš minėto dujotiekio sudarė sąlyginai nežymią ieškovės bendrų pardavimų Vokietijoje dalį ir kad iš šio dujotiekio parduodamų dujų apimtis Vokietijoje nuo 2004 m. iki 2005 m. rugsėjo mėn. beveik sutapo su ieškovės iš E.ON pagal DPP nupirktų dujų apimtimi. Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad ginčijamas sprendimas pakankamai motyvuotas. Vis dėlto reikia konstatuoti, kad ginčijamame sprendime šiuo klausimu aiškiai neminimi ieškovės pasiūlymai klientams pietų Vokietijoje tiekti dujas iš MEGAL dujotiekio. Tačiau iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad nors pagal SESV 296 straipsnį Komisija turi motyvuoti savo sprendimus, nurodydama faktines bei teisines aplinkybes, nuo kurių priklauso priemonės teisėtumas, ir argumentus, kurie lėmė sprendimo priėmimą, tačiau jai nereikia nagrinėti visų faktinių ir teisinių klausimų, suinteresuotųjų asmenų iškeltų administraciniame procese (1991 m. gruodžio 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo DSM prieš Komisiją, T‑8/89, Rink. p. II‑1833, 257 punktas ir 1994 m. gegužės 19 d. Sprendimo Air France prieš Komisiją, T‑2/93, Rink. p. II‑323, 92 punktas).

196    Kalbant apie ginčijamo sprendimo 163 konstatuojamojoje dalyje esančio teiginio pagrįstumą, reikia atmesti ieškovės argumentus, kad Komisija pažeidė EB 81 straipsnį neatsižvelgdama į šiuos pasiūlymus. Iš tikrųjų [konfidencialu]. Be to, atsižvelgiant į šio sprendimo 197 punkte išdėstytas aplinkybes, iš kurių matyti, kad bent iki 2003 m. antrojo pusmečio pati ieškovė iš MEGAL dujotiekio nepardavinėjo dujų pietų Vokietijoje, todėl ieškovės nurodytų pasiūlymų realumą, kiek jie susiję su šiuo laikotarpiu, reikia vertinti atsargiai. Galiausiai, kadangi šie pasiūlymai susiję tik su Vokietija, jie negali turėti įtakos Komisijos teiginiui, nes šis susijęs su Prancūzijos rinką. Tokiomis aplinkybėmis ieškovės pasiūlymai negali įrodyti nei Komisijos teiginio klaidingumo, nei susitarimo ar valios derinimo tarp aptariamų įmonių nebuvimo.

197    Visų trečia, dėl ieškovės sunkumų paimant dujas iš MEGAL dujotiekio pirmiausia reikia pažymėti, kad priešingai nei tvirtina ieškovė, Komisija nemanė [konfidencialu]. Iš tikrųjų šis ginčijamo sprendimo 144 konstatuojamojoje dalyje esantis tvirtinimas nurodytas ne prie Komisijos vertinimo, bet aptariamų įmonių argumentų santraukoje. Taip pat reikia pažymėti, kad ieškovės veiklos pietų Vokietijoje trukdžiai susiję ne vien tik su GTPT klausimu [konfidencialu], bet ir su jos pačios savanorišku elgesiu. Reikia priminti, kad 2002 m. gegužės 23 d. susitikimo protokole nurodoma, jog ieškovė neketino pardavinėti dujų iš MEGAL dujotiekio pietų Vokietijoje. Be to, iš 2003 m. rugpjūčio 29 d. ieškovės dokumento „briefing“ matyti, kad ji nuo 2001 m. atsisakė ketinimų paimti dujas iš MEGAL dujotiekio, kad pardavinėtų jas pietų Vokietijoje, t. y. pelningiausioje E.ON rinkoje. Taip pat reikia priminti, kad iš 2003 m. vasario 27 d. laiško išplaukia, jog ieškovė atrodė įsitikinusi turinti laikytis savo pozicijos dėl Vokietijos rinkos ir nors ji galėjo mėginti pardavinėti dujas E.ON zonoje, tai būtų buvusi labiau rinkos žvalgyba, o ne tiesioginė ataka. Galiausiai bet kuriuo atveju aplinkybė [konfidencialu] negali paneigti paties nagrinėjamo pažeidimo, kiek jis pagrįstas MEGAL susitarimu, jo priedais ir lydraščiais. Taigi argumentas, pagrįstas procedūra byloje COMP/39.317 – E.ON Gas, dėl E.ON elgesio neturi prasmės. [konfidencialu]

198    Visų ketvirta, kalbant apie E.ON pardavimų pokyčius Prancūzijoje, iš ginčijamo sprendimo 73 konstatuojamosios dalies matyti, kad E.ON Prancūzijoje dujas pradėjo pardavinėti tik 2003 m. ir tik labai nedideliais kiekiais. Minėtoje konstatuojamojoje dalyje pateiktoje lentelėje nurodoma, kad E.ON rinkos dalis Prancūzijoje 2003 m. sudarė 0,05 %, 2004 m. – 0,21 %, o 2005 m. – 0,5 %, o klientų skaičius minėtais metais atitinkamai buvo 3, 4 ir 8. Nors E.ON pardavimai nuo 2003 m. nuolat augo, tačiau jie vis dar buvo labai maži ir susiję tik su keletu klientų. Be to, iš E.ON vidaus dokumento „briefing“, parengto ruošiantis ginčijamo sprendimo 116 konstatuojamojoje dalyje nurodytam 2001 m. gruodžio 20 d. „apžvalginiam“ susitikimui, matyti, kad E.ON norėjo per šį susitikimą pranešti ieškovei, kad Paryžiuje (Prancūzija) buvo atidarytas pardavimo skyrius, kurio tikslas buvo parodyti E.ON veikimą Prancūzijoje, o ne pradėti agresyvią konkurenciją Prancūzijos rinkoje. Be to, iš E.ON dokumento „briefing“, parengto ruošiantis 2004 m. liepos 2 d. „apžvalginiam“ susitikimui, matyti, kad E.ON savanoriškai atsisakė veiklos Prancūzijos rinkoje iki 2003 m. vasaros. Iš 2004 m. gegužės 27 d. „apžvalginio“ susitikimo protokolo taip pat matyti, kad E.ON vakarinė veiklos riba kontinentinėje Europoje sutapo su Vokietijos vakarine siena, ir kad E.ON nebuvo ypač suinteresuota Prancūzija. Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad E.ON pardavimai Prancūzijoje neįrodo, jog ši įmonė nemanė esanti saistoma lydraščių. Tariamos nedidelės E.ON plėtros gamybinės priežastys, tariama agresyvi komercinė politika Prancūzijoje ir gauti rezultatai arba aplinkybė, kad šių pardavimų pokyčiai nuo 2005 m. nebuvo esminiai, negali paneigti rašytinių įrodymų, aiškiai patvirtinančių E.ON norą riboti savo atėjimą į Prancūzijos dujų rinką.

199    Vis dėlto reikia pažymėti, kad ši išvada Prancūzijos rinkai taikytina tik iki 2004 m. susitarimo, kuriuo aptariamos įmonės lydraščius paskelbė „niekiniais ir negaliojančiais“. Situacija po minėtos datos bus vertinama nagrinėjant ketvirtojo ieškinio pagrindo trečią dalį (žr. šio sprendimo 367–378 punktus).

200    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad tai įvertinant turi būti atmestas trečias kaltinimas.

–       Dėl pirmo kaltinimo

201    Ieškovė nurodo, kad nuspręsdama, jog lydraščiai buvo taikomi ir po liberalizavimo, Komisija pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą. Ji mano, kad Komisija, atvirkščiai turėjo preziumuoti lydraščių „atsisakymą“ nuo 2000 m. rugpjūčio mėn., net nereikalaudama įrodyti, kad nuo šios datos aptariamos įmonės oficialiai atsisakė juos taikyti.

202    Šiuo klausimu reikia priminti, kad nekaltumo prezumpcijos principas, išplaukiantis iš 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 6 straipsnio 2 dalies, yra viena iš pagrindinių teisių, kuri pagal Teisingumo Tesimo praktiką yra saugoma ir Sąjungos teisinėje sistemoje. Atsižvelgiant į nagrinėjamų pažeidimų pobūdį ir už juos paskirtų sankcijų pobūdį bei griežtumą, nekaltumo prezumpcijos principas taikomas ir procedūroms dėl įmonėms taikomų konkurencijos taisyklių pažeidimų, per kurias gali būti skirtos vienkartinės arba periodiškai mokamos baudos (žr. 70 punkte minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją 178 punktą ir 2006 m. balandžio 5 d. Sprendimo Degussa prieš Komisiją, T‑279/02, Rink. p. II‑897, 115 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

203    Remiantis nekaltumo prezumpcijos principu kiekvienas kaltinamas asmuo yra laikomas nekaltu tol, kol jo kaltė neįrodyta pagal įstatymą (2005 m. spalio 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Sumitomo Chemical ir Sumika Fine Chemicals prieš Komisiją, T‑22/02 ir T‑23/02, Rink. p. II‑4065, 106 punktas).

204    Šioje byloje pirmiausia reikia priminti, kad, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 142 punkte, iš ginčijamo sprendimo matyti, kad aptariamos įmonės 1975 m. sudarė rašytinį susitarimą dėl rinkų pasidalijimo, kurį sudarė MEGAL susitarimas, jo priedai ir lydraščiai, o jo esmė buvo nesiskverbti arba tik labai ribotai skverbtis į nacionalines viena kitos rinkas bei taip apsaugoti nacionalines rinkas nepardavinėjat viena kitos rinkose dujų, parduodamų MEGAL dujotiekiu. Jokie ieškovės pateikti argumentai, kaip matyti iš šio sprendimo, nepaneigia šios išvados. Taip pat reikia priminti, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 143 punkto, niekas neįrodo, kad MEGAL susitarimas, jo priedai ir lydraščiai būtų buvę atšaukti iki 1999 m. ar bent iki 2000 m., ir kad aplinkybė, jog Bendrasis Teismas atlikęs pirmojo ieškinio pagrindo pirmos dalies tyrimą panaikino ginčijamo sprendimo 1 straipsnį, kiek jis susijęs su pažeidimu Vokietijoje iki 1998 m., neturi reikšmės pačiam susitarimo dėl rinkų pasidalijimo egzistavimui, o tik datai, nuo kada šis susitarimas laikytinas pažeidžiančiu teisės aktus.

205    Be to, iš grindžiant šią ieškinio pagrindo dalį nurodytų antro ir trečio kaltinimų tyrimo matyti, kad nebuvo nustatyta įrodymų, kurie paneigtų ginčijamo sprendimo 163 konstatuojamojoje dalyje pateiktas išvadas, jog, pirma, po liberalizavimo aptariamos įmonės oficialiai nepanaikino savo susitarimo ir aiškiai nepripažino jo pasenusiu, ir, antra, nei abiejų įmonių vidaus pardavimo strategijos nacionalinėse viena kitos rinkose, nei jų dujų pardavimas šiose rinkose neleidžia paneigti išvados, kad jos ir toliau taikė savo susitarimą dėl rinkų pasidalijimo.

206    Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad, priešingai nei tvirtina ieškovė, Komisija nedarydama prezumpcijos, kad lydraščių buvo „atsisakyta“ nuo 2000 m. rugpjūčio mėn., nepadarė klaidos.

207    Dėl grindžiant šį kaltinimą ieškovės nurodytos teismų praktikos reikia pažymėti, kad ji šiuo atveju netaikytina. Iš tikrųjų, atvirkščiai nei byloje, kurioje buvo priimtas 1995 m. birželio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimu Solvay prieš Komisiją (T‑30/91, Rink. p. II‑1775), Komisija šiuo atveju turėjo tiesioginių susitarimo ir (arba) suderintų veiksmų po 2000 m. rugpjūčio mėn. įrodymų, patvirtinančių, kad aptariamos įmonės jautėsi saistomos 1975 m. sudaryto susitarimo dėl rinkų pasidalijimo. Šie įrodymai, be kita ko, buvo aptarti ginčijamo sprendimo 61–136 konstatuojamosiose dalyse. Minėti įrodymai, kurių keletas daro nuorodą į lydraščius, tai aptariamų įmonių tarpusavio laiškai ar susitikimų tarp jų protokolai, taip pat vidaus dokumentai, kurių keletas mini susitikimus tarp minėtų įmonių. Kaip matyti iš šios ieškinio dalies antro ir trečio kaltinimų tyrimo, ieškovė neįrodė, kad šie įrodymai neturi įrodomosios galios, nei kad Komisija neteisingai nusprendė, jog aptariamos įmonės „neatsisakė“ lydraščių po 2000 m. Dėl neteisėto elgesio nuo 1980 iki 1999 m. įrodymų nebuvimo reikia pažymėti, kad šios aplinkybės reikšmingumas buvo paneigtas nagrinėjant pirmojo ieškinio pagrindo trečią dalį. Iš to matyti, kad Komisija tinkamai įrodė pirminio susitarimo buvimą ir jo vėlesnį taikymą, ir kad atvirkščiai nei byloje, kurioje buvo priimtas minėtas Sprendimas Solvay prieš Komisiją, ji ankstesnių susitarimų naudojimo nelaikė vėlesnio pažeidimo įrodymu.

208    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad turi būti atmestas ir pirmas kaltinimas.

209    Kadangi visi kaltinimai, kurias buvo grindžiama antra šio ieškinio pagrindo dalis, buvo pripažinti nepagrįstais, reikia atmesti visą minėtą ieškinio pagrindo dalį.

b)     Dėl trečios dalies

210    Grįsdama šią dalį ieškovė tvirtina, kad Komisija klaidingai aiškino aptariamų įmonių susitikimus ir keitimąsi tarp jų informacija nuo 1999 iki 2005 m., ir kad todėl ginčijamame sprendime buvo padaryti akivaizdi vertinimo klaida.

211    Šiuo klausimu reikia priminti, kad suderinti veiksmai reiškia įmonių, kurios, nesudarydamos konkretaus susitarimo, sąmoningai bendradarbiauja tarpusavyje ir taip kelia grėsmę konkurencijai, elgesio derinimą. Suderintus veiksmus sudarantys koordinavimo ir bendradarbiavimo kriterijai turi būti suvokiami atsižvelgiant į Sutarties konkurencijos nuostatų koncepciją, pagal kurią kiekvienas ūkio subjektas turi savarankiškai nustatyti politiką, kurios jis ketina laikytis bendrojoje rinkoje (žr. 1975 m. gruodžio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Suiker Unie ir kt. prieš Komisiją, 40/73–48/73, 50/73, 54/73–56/73, 111/73, 113/73 ir 114/73, Rink. p. 1663, 26 punktą; 1993 m. kovo 31 d. Sprendimo Ahlström Osakeyhtiö ir kt. prieš Komisiją, C‑89/85, C‑104/85, C‑114/85, C‑116/85, C‑117/85 ir C‑125/85–C‑129/85, Rink. p. I‑1307, 63 punktą ir 1998 m. gegužės 28 d. Sprendimo Deere prieš Komisiją, C‑7/95 P, Rink. p. I‑3111, 86 punktą).

212    Šis autonomijos reikalavimas neatima iš ūkio subjektų teisės protingai prisiderinti prie konstatuoto ar numanomo savo konkurentų elgesio, tačiau jis griežtai prieštarauja bet kokiam tiesioginiam ar netiesioginiam kontaktui tarp tokių ūkio subjektų, kuris gali turėti įtakos esamam ar potencialiam konkurento elgesiui rinkoje arba atskleisti tokiam konkurentui elgesį, kurio nuspręsta ar numatoma imtis šioje rinkoje, jei šių kontaktų tikslas ir poveikis – sukurti konkurencines sąlygas, kurios, atsižvelgiant į tiekiamų prekių ir teikiamų paslaugų pobūdį, įmonių dydį bei skaičių ir šios rinkos apimtį, neatitinka normalių sąlygų nagrinėjamoje rinkoje (šiuo klausimu žr. 211 punkte minėtų sprendimų Suiker Unie ir kt. prieš Komisiją 174 punktą ir Deere prieš Komisiją 87 punktą).

213    Iš teismų praktikos matyti, kad labai koncentruotoje oligopolinėje rinkoje keitimasis informacija gali suteikti įmonėms galimybę susipažinti su pozicijomis rinkoje bei konkurentų komercine strategija ir labai pakeisti esančią ūkio subjektų konkurenciją (2009 m. birželio 4 d. Teisingumo Teismo sprendimo T‑Mobile Netherlands ir kt., C‑8/08, Rink. p. I‑4529, 34 punktas).

214    Iš to matyti, kad konkurentų keitimasis informacija gali prieštarauti konkurencijos taisyklėms, jeigu jis sumažina ar panaikina netikrumą dėl atitinkamos rinkos veikimo ir todėl riboja įmonių konkurenciją (žr. 211 punkte minėto Sprendimo Deere prieš Komisiją 90 punktą ir 2003 m. spalio 2 d. Sprendimo Thyssen Stahl prieš Komisiją, C‑194/99 P, Rink. p. I‑10821, 81 punktą).

215    Galiausiai reikia priminti, kad remiantis nusistovėjusia teismų praktika, norint įrodyti atitinkamos įmonės dalyvavimą kartelyje, pakanka įrodyti, jog ši įmonė dalyvavo susitikimuose, kuriuose buvo sudaryti antikonkurencinio pobūdžio susitarimai, kuriems ji akivaizdžiai neprieštaravo. Jei dalyvavimas tokiuose susitikimuose įrodytas, ši įmonė turi pateikti duomenis, galinčius įrodyti, kad dalyvavo neturėdama antikonkurencinių ketinimų, ir patvirtinti, kad nurodė savo konkurentams, jog dalyvavo tuose sutikimuose turėdama kitokių tikslų (žr. 2004 m. sausio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją, C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, Rink. p. I‑123, 81 punktą).

216    Atsižvelgiant į šiuos vertinimus reikia išnagrinėti du kaltinimus, kuriais ieškovė grindžia šią ieškinio pagrindo dalį, kuria iš esmės siekiama užginčyti Komisijos vertinimą, susijusį su suderintais veiksmais, pirma, pasidalijant Vokietijos bei Prancūzijos dujų rinkas pagal lydraščius, ir, antra, keičiantis svarbia informacija tarp konkurentų.

–       Dėl pirmo kaltinimo

217    Ieškovė tvirtina, kad susitikimai ir keitimasis informacija tarp aptariamų įmonių nuo 1999 iki 2005 m. neįrodo suderintų veiksmų pasidalijant Vokietijos ir Prancūzijos dujų rinkas pagal lydraščius.

218    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad ginčijamo sprendimo 163 konstatuojamojoje dalyje Komisija nusprendė, jog susitikimai tarp atitinkamų įmonių turėjo tą patį tikslą kaip ir lydraščiai, t. y pasidalyti rinkas ir apriboti patekimą į jų rinkas tiek, kiek joms atrodė būtina.

219    Ieškovė ginčija šį tvirtinimą nurodydama, kad Komisija nepakankamai tai įrodė. Šiuo klausimu ji nurodo keturis argumentus.

220    Visų pirma dėl ieškovės argumento, kad Komisijos grindžiant šiuos tvirtinimus nurodyti dokumentai turi labai mažą įrodomąją galią, pirmiausia reikia priminti, kad net jei Komisija ir randa aiškių įrodymų apie neteisėtus santykius tarp ūkio subjektų, kaip, pavyzdžiui, susitarimų protokolus, šie įrodymai paprastai yra tik fragmentiški bei pavieniai ir todėl tam tikras aplinkybes dažnai būtina patvirtinti naudojant dedukcijos metodą. Daugeliu atveju egzistuojanti praktika arba antikonkurencinio susitarimo sudarymas gali būti nustatomi iš tam tikro skaičiaus sutapimų ir įrodymų, kurie, nagrinėjami kartu, gali įrodyti konkurencijos taisyklių pažeidimą, jeigu nėra kito logiško paaiškinimo (215 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 57 punktas). Taip pat reikia priminti, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 161 punkte nurodytos teismų praktikos, vertinant dokumento įrodomąją galią reikia patikrinti jame nurodytos informacijos patikimumą, visų pirma atsižvelgiant į dokumento kilmę, parengimo aplinkybes, adresatą ir atsakyti į klausimą, ar jo turinys atrodo pagrįstas ir patikimas.

221    Šioje byloje, pirma, ieškovės tvirtinimą, kad nebuvo pateikta jokių „tiesioginių [nagrinėjamų suderintų veiksmų] įrodymų“ reikia atmesti kaip nereikšmingą. Iš tikrųjų, kadangi antikonkurencinius susitarimus ir veiksmus apimanti veikla vykdoma neteisėtai, susitikimai vyksta slaptai ir parengiama kuo mažiau su tuo susijusių dokumentų (215 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 55 punktas), negalima reikalauti iš Komisijos, kad ji remtųsi tik tiesioginiais šio elgesio ir susitarimų įrodymais. Be to, iš šio sprendimo 220 punkte minėtos teismų praktikos matyti, kad daugeliu atveju egzistuojanti praktika arba antikonkurencinio susitarimo sudarymas gali būti nustatomi iš tam tikro skaičiaus sutapimų ir įrodymų, kurie, nagrinėjami kartu, gali įrodyti konkurencijos taisyklių pažeidimą, jeigu nėra kito logiško paaiškinimo. Bet kuriuo atveju nagrinėjamas tvirtinimas turi būti atmestas kaip nepagrįstas. Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo, Komisija rėmėsi įvairiais vidaus dokumentais ar susitikimų tarp aptariamų įmonių protokolais, o keletą kartų per metus organizuotų „apžvalginių“ susitikimų tarp minėtų įmonių vadovų protokolai turi būti vertinami kaip tiesioginiai nagrinėjamo elgesio įrodymai. Iš šių dokumentų, ir ypač iš minėtų ginčijamo sprendimo 180 konstatuojamojoje dalyje, matyti, kad per susitikimus aptariamos įmonės koordinavo savo veiksmus, norėdamos pasidalyti Vokietijos ir Prancūzijos rinkas.

222    Antra, ieškovės argumentai, susiję su dokumentais, tariamai patvirtinančiais aptariamų įmonių strategijos savarankiškumą, bus paneigti šio sprendimo 259–269 punktuose.

223    Trečia, ieškovės tvirtinimas, kad „daugelis“ Komisijos pateiktų dažnai bendro pobūdžio įrodymų nesusiję su nagrinėjamu pažeidimu, turi būti atmestas. Iš tikrųjų jis neturi prasmės, nes ieškovė netvirtina, kad nei vienas iš Komisijos nurodytų dokumentų nėra susijęs su nagrinėjamu pažeidimu, ji šiuo klausimu nurodo tik „daugelį“ Komisijos pateiktų įrodymų. Bet kuriuo atveju toks tvirtinimas yra nepagrįstas. Reikia priminti, jog to, kad dokumente nurodomos tik kai kurios kituose įrodymuose minimos aplinkybės, nepakanka norint įpareigoti Komisiją neįtraukti to dokumento į įrodymų visetą (70 punkte minėto Sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją 238 punktas). Be to, net jei tam tikri dokumentai tiesiogiai nėra susiję su rinkų pasidalijimu tarp aptariamų įmonių, jie vis dėlto leidžia patvirtinti šį pasidalijimą ir atkurti slaptus ryšius tarp šių įmonių. Bet kuriuo atveju tam tikri Komisijos nurodyti dokumentai yra tiesiogiai susiję su nagrinėjamu pažeidimu. Toks yra E.ON parengtas 2002 m. gegužės 23 d. susitikimo protokolas, iš kurio matyti, kad, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 197 punkte, ieškovė nurodė E.ON tuo metu neketinanti pardavinėti dujų iš MEGAL dujotiekio pietų Vokietijoje. Taip pat toks dokumentas yra ieškovės nurodytas E.ON parengtas vidinis 2004 m. kovo 29 d. „apžvalginio“ susitikimo protokolas, iš kurio matyti, jog ji neketina dalyvauti DPP, nes bijo, kad rusiškos dujos nepatektų į „blogas rankas“ ir kad neatsirastų papildomos konkurencijos dėl MEGAL dujotiekio. Dėl nagrinėjamos informacijos bendro pobūdžio reikia pažymėti, kad dėl pažeidimo kaltai įmonei būtų labai lengva išvengti bet kokių sankcijų, jeigu ji galėtų remtis argumentu, kad apie neteisėto susitarimo veikimą pateikta informacija yra bendro pobūdžio, nepaisant to, jog susitarimo sudarymo faktas ir jo antikonkurencinis tikslas yra pakankamai įrodyti (šiuo klausimu žr. pagal analogiją 70 punkte minėto Sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją 203 punktą), kaip šiuo atveju.

224    Ketvirta, aplinkybė, kad išskyrus lydraščius, kiti dokumentai, kuriais grindžiamas ginčijamas sprendimas, nėra bendri ar tarp aptariamų įmonių apsikeisti dokumentai, o tik vidiniai šių įmonių dokumentai, yra nereikšminga. Pirmiausia reikia pažymėti, kad ginčijamame sprendime Komisija nurodė turinti ir „ne vidinių“ įrodymų, kurie nurodomi išnašoje Nr. 1999 ir kurių ieškovė neužginčijo. Bet kuriuo atveju jokia Bendrijos teisės norma ar bendrasis principas nedraudžia Komisijai vienos įmonės atžvilgiu remtis kitos pažeidimo padarymu kaltinamos įmonės pareiškimais. Kitu atveju Komisijos pareiga pateikti EB 81 ir 82 straipsnių pažeidimų įrodymų būtų neįvykdoma ir nesuderinama su EB sutartyje jai numatyta pareiga prižiūrėti tinkamą šių teisės normų taikymą (žr. 70 punkte minėto Sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją 192 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką ir 2008 m. liepos 8 d. Sprendimo Lafarge prieš Komisiją, T‑54/03, neskelbiamo Rinkinyje, 57 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). Tas pats taikytina ir kitos pažeidimo padarymu kaltinamos įmonės vidaus dokumentams. Vidaus protokolai, rasti atliekant patikrinimą kaltinamos įmonės patalpose, gali būti naudojami kaip įrodymas prieš kitą pažeidimo padarymu kaltinamą įmonę (šiuo klausimu žr. 1991 m. spalio 24 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Atochem prieš Komisiją, T‑3/89, Rink. p. II‑1177, 31–38 punktus ir 2003 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Ventouris prieš Komisiją, T‑59/99, Rink. p. II‑5257, 91 punktą). Be to, atsižvelgiant į patį aptariamo elgesio pobūdį ir atitinkamus sunkumus, susijusius su įrodymų vertinimu, kaip nurodyta šio sprendimo 221 punkte, Komisija neprivalo remtis tik dokumentais, kuriais keitėsi aptariamos įmonės ar kurie joms yra bendri. Ji gali remtis ir aptariamų įmonių vidaus dokumentais, jei tai leidžia įrodyti pažeidimą.

225    Dėl 161 punkte minėto Sprendimo Dresdner Bank ir kt. prieš Komisiją, kuriuo ieškovė remiasi išdėstydama savo argumentus, reikia konstatuoti, kad iš jo negalima daryti išvados, jog paprastai įmonės vidinis dokumentas, kuris nebuvo atskleistas jokiai kitai įmonei, dėl to turi mažą įrodomąją galią. Iš šio sprendimo tai nėra akivaizdu ir bet kuriuo atveju šią išvadą paneigia 224 punkte minėti sprendimai Atochem prieš Komisiją ir Ventouris prieš Komisiją. 161 punkte minėtame Sprendime Dresdner Bank ir kt. prieš Komisiją buvo tik konstatuota, kad šioje byloje nagrinėtas protokolas buvo tik vidinio naudojimo dokumentas ir ieškovė šioje byloje apie jį nežinojo iki administracinės procedūros, ir todėl ji negalėjo atsiriboti nuo jo turinio. Vis dėlto ši aplinkybė yra tik vienas iš veiksnių, į kuriuos buvo atsižvelgta minėtoje byloje konstatuojant, kad šis protokolas yra tik dokumentas, leidžiantis įtarti buvus valios derinimą. Atvirkščiai nei byloje, kurioje buvo priimtas minėtas sprendimas, šioje byloje Komisija pateikė daug tiek ieškovės, tiek E.ON parengtų dokumentų, neginčijamai patvirtinančių nagrinėjamą elgesį.

226    Galiausiai dėl aplinkybės, kad Komisija rėmėsi vidinio naudojimo dokumentais, kaip antai dokumentais „briefings“, kurie buvo parengiamojo pobūdžio, ir niekas neįrodo, jog jų turinys buvo pakeistas per susitikimus, kuriems ruošiantis jie buvo parengti, reikia pažymėti, kad nors ši aplinkybė gali sumažinti šių dokumentų įrodomąją galią, tai netrukdo Komisijai jais remtis kaip kaltę patvirtinančiais įrodymais, kad pagrįstų savo išvadas, paremtas kitais dokumentais. Iš tikrųjų aplinkybė, kad aptariamos įmonės ketino aptarti tam tikras su rinkų tarpusavio pasidalijimu susijusias temas jau savaime rodo, kad šis pasidalijimas buvo realus (šiuo klausimu žr. pagal analogiją 70 punkte minėto Sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją 231 punktą). Priešingai nei tvirtina ieškovė, šie dokumentai turi įrodomosios galios ir yra reikšmingi.

227    Penkta, reikia atmesti ieškovės tvirtinimą, kad daugelyje dokumentų, kuriais grindžiamas ginčijamas sprendimas, pateikiami tik pakankamai aukštas pareigas užėmusių darbuotojų, kurie ne visada galėjo atstovauti įmonei ar prisiimi už ją įsipareigojimus, asmeniniai ir subjektyvūs vertinimai bei analizė. Iš tikrųjų Komisija rėmėsi ne tik minėtais dokumentais, bet ir „apžvalginių“ susitikimų, kuriuose dalyvaudavo aptariamų įmonių vadovai, protokolais. Be to, ieškovė neįrodė, kad Komisija nesirėmė šias dokumentais, konkrečiai nepaminėdama kuriais, tik nurodydama, kad „daugeliu“ iš jų. Manant, kad savo tvirtinime ieškovė remiasi 2004 m. kovo 16 d. laišku, reikia priminti, kad jo įrodomoji galia buvo patvirtinta šio sprendimo 174 punkte. Be to, manant, kad ji daro nuorodą į 2003 m. vasario 27 d. laišką, kuriame aprašomas privatus susitikimas tarp jos darbuotojo ir E.ON darbuotojo, iš jo aiškiai matyti, kad per šį susitikimą ieškovės darbuotojas ketino perduoti E.ON darbuotojui tam tikrą informaciją apie ieškovės ambicijas Vokietijoje, svarbią tiek ieškovei, tiek E.ON. Be to, atsižvelgiant į šio laiško detalumą, turinį ir jame išdėstytos nuomonės autoriaus pareigas, laiškas atrodo įtikinamas ir objektyviai atspindintis pokalbio turinį. Galiausiai šis dokumentas aiškiai patvirtina rinkų pasidalijimą, nes iš jo, be kita ko, matyti, kad ieškovė buvo įsitikinusi privalanti laikytis savo nuomonės dėl Vokietijos rinkos ir kad nors ji galėjo pardavinėti dujas E.ON zonoje, tai būtų buvusi daugiau rinkos žvalgyba nei tiesioginė ataka.

228    Šešta, ieškovės tvirtinimas, kad dokumentai, kuriais remiasi Komisija, nėra tarpusavyje susiję, taip pat turi būti atmestas. Iš tikrųjų ieškovė tik nurodo, kad dokumentuose aptariamos temos skiriasi, tačiau nepateikia įrodymų, kurie leistų manyti, kad Komisijos atliktas visumos tyrimas yra akivaizdžiai klaidingas. Be to, kaip matyti iš šio sprendimo 220 punkte minėtos teismų praktikos, Komisija dažnai turi remtis tam tikru skaičiumi sutapimų ir įrodymų. Tačiau negalima reikalauti, kad dokumentai, kuriais ji remiasi šiuo klausimu, turinio požiūriu būtų visada tarpusavyje susiję. Svarbu, kad Komisijos pateikti įrodymai būtų pakankamai tikslūs ir neprieštaringi, patvirtinantys nurodomą pažeidimą. Iš tikrųjų pakanka, kad sutapimai ir įrodymai, kuriais remiasi institucija, vertinami bendrai leistų įrodyti konkurencijos taisyklių pažeidimą. Bet kuriuo atveju, kaip jau buvo nurodyta, šioje byloje Komisija turėjo ne tik nagrinėjamo elgesio įrodymų, bet ir pažeidimo pagrindu esantį rašytinį susitarimą, kurio atsisakymo taikyti ieškovė neįrodė.

229    Tokiomis aplinkybėmis reikia atmesti ieškovės argumentą, susijusį su dokumentų, kuriais grindžiamas ginčijamas sprendimas, nedidele įrodomąja galia.

230    Visų antra, dėl ieškovės argumento, kad 1999–2005 m. susitikimai ir keitimasis informacija tarp aptariamų įmonių neįrodo jų tarpusavio valios derinimo, siekiant pasidalyti Vokietijos ir Prancūzijos dujų rinkas pagal lydraščius, reikia priminti, kad ieškovės argumentai, susiję su 1999 m. vasario 4 d., 1999 m. birželio 24 d., 2002 m. gegužės 23 d., 2003 m. vasario 27 d., 2004 m. vasario 19 d. ir 2004 m. kovo 16 d. susitikimais bei pasikeitimu informacija jau buvo atmesti nagrinėjant šį ieškinio pagrindą. Atsižvelgiant į jų turinį, vien tik šių dokumentų pakanka įrodyti valios derinimą tarp minėtų įmonių darant nagrinėjamą pažeidimą. Todėl minėti argumentai gali būti atmesti remiantis vien tik šiuo pagrindu.

231    Taip pat galima konstatuoti, kad bet kuriuo atveju, kaip matyti iš šio sprendimo 232–238 punktų, ieškovės argumentai, kuriais ji siekia paneigti Komisijos vertinimus, išdėstytus ginčijamo sprendimo 114–122 konstatuojamosiose dalyse, pagal kuriuos aptariamos įmonės įsipareigojo nesiimti agresyvios politikos ir kartais apgailestaudavo dėl viena kitos pardavimo ar kainų, yra nepagrįsti.

232    Priešingai nei tvirtina ieškovė, Komisija neklaidingai aiškino dokumentus kuriais ji rėmėsi, t. y. E.ON dokumentą „briefing“, parengtą ruošiantis 2001 m. gruodžio 20 d. „apžvalginiam“ susitikimui, 2003 m. rugpjūčio 29 d. ieškovės vidaus dokumentą „briefing“, susijusį su 2003 m. rugsėjo 2 d. susitikimu, E.ON parengtą 2004 m. kovo 29 d. „apžvalginio“ susitikimo protokolą, E.ON parengtą 2004 m. gegužės 27 d. „apžvalginio“ susitikimo protokolą ir E.ON dokumentą „briefing“, susijusį su 2004 m. liepos 2 d. susitikimu. Nei vienas ieškovės pateiktas įrodymas nepaneigia Komisijos tvirtinimų, pagrįstų šias dokumentais.

233    Kalbant, pirma, apie Komisijos tvirtinimą, išdėstytą ginčijamo sprendimo 115 konstatuojamojoje dalyje, kad susitarimo dėl rinkų pasidalijimo buvo toliau laikomasi, suprantant, jog ribotas ir kontroliuojamas kiekvienos įmonės patekimas į nacionalinę kitos įmonės rinką buvo priimtinesnis, nei naujų dalyvių konkurencija, be to, tai buvo būdas parodyti valdžios institucijoms, kad rinkoje yra tam tikra konkurencija, ieškovė negali jo paneigti ginčydama 2004 m. kovo 29 d. „apžvalginio“ susitikimo protokolą. Iš tikrųjų grįsdama minėtą tvirtinimą Komisija rėmėsi ne šiuo protokolu, o 2002 m. rugsėjo 24 d. ieškovės vidaus dokumentu, kuriame, kaip matyti iš minėtos konstatuojamosios dalies, nurodoma, jog didiesiems Vokietijos ūkio subjektams reikalingas alibi Vokietijoje, kad parodytų, jog rinka yra atvira, ir kad aptariamos įmonės gali būti suinteresuotos sudaryti strateginį „deal“, leidžiantį pasikeisti pozicijomis Europoje. Be to, priešingai nei teigia ieškovė, Komisija nemanė, kad ieškovės noras plėstis į Vokietiją pirmiausia pasinaudojant išoriniu augimu, kaip tai matyti iš nagrinėjamo protokolo, buvo susijęs su kartelio su E.ON buvimu. Todėl ieškovės argumentai šiuo klausimu yra netinkami.

234    Bet kuriuo atveju šie argumentai yra nepagrįsti. Iš 2004 m. kovo 29 d. „apžvalginio“ susitikimo protokolo matyti, kad ieškovė ketino dalyvauti DPP bijodama papildomos konkurencijos dėl MEGAL dujotiekio, o tai, priešingai nei teigia ieškovė, patvirtina ryšį su pažeidimu. Dėl ieškovės tvirtinimo, kad minėtas protokolas patvirtina, jos norą plėstis į Vokietiją nepaisant E.ON interesų, reikia pažymėti, kad net pripažinus tai, vis dėlto iš šio protokolo matyti jos noras kontroliuoti konkurencijos intensyvumą. Tai, kad ieškovė išsakė E.ON savo nepasitenkinimą dėl nepasisekusio [konfidencialu] akcijų iš E.ON įsigijimo ir pranešė apie savo ketinimą plėstis į Vokietiją įsigydama nesusijusių įmonių akcijų, nepaneigia šios išvados. Taigi Komisija nepadarė klaidos ginčijamo sprendimo 98 konstatuojamojoje dalyje remdamasi šiuo protokolu padarydama išvadą, kad ieškovė mėgino susitarti su E.ON dėl bendro tikslo, t. y. neleisti, kad pagal DPP parduodamas [konfidencialu] dujas nupirktų aptariamų įmonių konkurentai dėl MEGAL dujotiekio.

235    Dėl ginčijamo sprendimo 116 konstatuojamojoje dalyje išdėstyto Komisijos tvirtinimo, kad E.ON nuolat tvirtindavo ieškovei neketinanti agresyviai konkuruoti Prancūzijos rinkoje, reikia pažymėti, kad atsižvelgiant į E.ON dokumentą „briefing“, susijusį su 2001 m. gruodžio 20 d. „apžvalginiu“ susitikimu ir E.ON parengtą 2004 m. gegužės 27 d. „apžvalginio“ susitikimo protokolą, kuriais rėmėsi Komisija, minėtas tvirtinimas nėra klaidingas. Kalbant apie dokumentą „briefing“, aplinkybė, kad šis dokumentas nebuvo patvirtintas laiškais tarp aptariamų įmonių ar ieškovės vidaus dokumentu, kaip matyti iš šio sprendimo 224 punkte nurodytos teismų praktikos, šiuo atveju neturi reikšmės. Be to, net jei nėra įrodymų, patvirtinančių, kad E.ON iš tikrųjų ieškovei nurodė, kad pardavimo skyriaus, kurį ji atidarė Paryžiuje, vaidmuo buvo parodyti savo veikimą Prancūzijoje, o ne pradėti agresyvų skverbimąsi į šią rinką, vis dėlto šis parengiamasis dokumentas aiškiai įrodo, kad E.ON siekė nuraminti ieškovę dėl savo komercinės strategijos Prancūzijoje. Taigi šis dokumentas yra reikšmingas vertinant, ar buvo slaptas susitarimas tarp aptariamų įmonių. Dėl E.ON parengto 2004 m. gegužės 27 d. susitikimo protokolo ieškovė pripažįsta, jog informacija, susijusi su aplinkybe, kad E.ON jai pranešė, jog vakarinė jos veiklos Europoje riba sutampa su Vokietijos vakarine siena ir kad ji nėra ypatingai suinteresuota Prancūzija, atskleidžia komercinę E.ON strategiją Europoje. Tačiau ji ginčija, kad šis sprendimas buvo jos pirminiame susitarime nustatyta sąlyga. Komisija to ir neteigė. Ji tik nurodė, kad E.ON nenustojo tvirtinusi ieškovei neketinanti agresyviai konkuruoti Prancūzijos rinkoje. Ieškovės nurodyta aplinkybė, kad E.ON šią informaciją paskelbė viešai, net jei tai būtų įrodyta, negali paneigti šio vertinimo. Todėl ieškovės argumentai dėl šių dokumentų turi būti atmesti.

236    Galiausiai kalbant apie ginčijamo sprendimo 117 konstatuojamojoje dalyje Komisijos išdėstytą tvirtinimą, kad aptariamos įmonės apgailestavo dėl pardavimų viena kitos nacionalinėse rinkose, jis nėra klaidingas atsižvelgiant į 2003 m. rugpjūčio 29 d. ieškovės vidaus dokumentą „briefing“, susijusį su 2003 m. rugsėjo 2 d. susitikimu, 2004 m. gegužės 27 d. susitikimo protokolą ir E.ON dokumentą „briefing“, susijusį su 2004 m. liepos 2 d. susitikimu, kuriais ji remiasi.

237    Pirma, dėl 2003 m. rugpjūčio 29 d. dokumento „briefing“, ieškovės argumentas, kad šiame dokumente pateikiami asmeniniai ir subjektyvūs jo autorių vertinimai, turi būti atmestas, nes iš šio dokumento matyti, jog aptariamų įmonių veiklos palyginimas buvo objektyvus. Dėl ieškovės argumento, kad nėra įrodymų, jog minėtame „briefing“ nurodyti klausimai iš tikrųjų buvo aptarti, reikia pažymėti, kad šiame dokumente „briefing“ bet kuriuo atveju buvo išdėstyti klausimai, kuriuos ieškovė ketino aptarti per susirinkimą. Priešingai nei tvirtina ieškovė, šis dokumentas įrodo kartelio veikimą, nes iš jo matyti, jog ieškovės komercinė veikla Vokietijoje buvo griežtai kontroliuojama ir gaunant atitinkamą kompensaciją, t. y. rinkos dalis kitose valstybėse už prarastas rinkos dalis Prancūzijoje. Iš to, be kita ko, matyti, kad E.ON iš pirmo žvilgsnio taikė tiesioginę konkurenciją Prancūzijos rinkoje, o ieškovė, atvirkščiai, partnerystę, siekiant apgalvotos konkurencijos abejose rinkose. Šiuo klausimu buvo nurodyta, kad svarbu su E.ON aptarti kainas rinkoje. Nagrinėjamas „briefing“ leidžia konstatuoti, kad ieškovė buvo nepatenkinta konkurencingais E.ON pasiūlymais Prancūzijoje ir ketino įvesti apgalvotą konkurenciją bei derinti veiksmus su šia įmone nustatant kainas rinkoje, o tai nėra konkurencinis elgesys, nepaisant pasiūlymų, kuriuos ieškovė galėjo pateikti Vokietijoje, ir sunkios situacijos, su kuria ji ten galėjo susidurti. Galiausiai Komisija remdamasi nagrinėjamu „briefing“ teisingai nusprendė, kad ieškovė į E.ON tiekimo klientui pasiūlymą atsakė neišnaudodama visų savo galimybių. Iš šio dokumento matyti, kad dėl minėto pasiūlymo ieškovė neišnaudojo savo turimų komercinių galimybių, tačiau šioms galimybėmis ji pasinaudojo, pavyzdžiui, atsakydama į [konfidencialu] konkurenciją. Ieškovės nurodyta aplinkybė, kad dėl savo strategijos [konfidencialu] negalėjo paaiškinti elgesio, kuris skyrėsi atsižvelgiant į konkurentus.

238    Antra, dėl 2004 m. gegužės 27 d. susitikimo protokolo ir su juo susijusio 2004 m. liepos 2 d. dokumento, niekas neleidžia manyti, kad Komisijos aiškinimas yra klaidingas. Iš tikrųjų iš minėto protokolo matyti, kad ieškovės elgesys Vokietijos rinkoje vis dar buvo vertinamas kaip agresyvus ir pavojingas. Be to, iš minėto dokumento matyti, kad E.ON pokalbiuose su ieškove E.ON laikėsi nuomonės, jog dėl per agresyvių pasiūlymų dujų vertė Vokietijos rinkoje buvo sunaikinta, o ieškovė tvirtino, jog ji turėjo nusileisti Komisijos spaudimui, kad veiktų tarptautinė konkurencija, be to, jai Vokietijos rinka dėl savo dydžio ir geografinės padėties buvo labai svarbi. Taigi Komisija galėjo remtis šias dokumentais, kad nuspręstų, jog aptariamos įmonės aptardavo pardavimus nacionalinėse viena kitos rinkose. Be to, net jei šiuose dokumentuose galima įžvelgti tam tikrą konkurencijos formą, iš jų aišku, kad šios įmonės keitėsi informacija apie viena kitos komercinę strategiją. Šie dokumentai taip pat patvirtina susitarimą dėl nacionalinių rinkų pasidalijimo (ar suderinto skverbimosi į jas), nes iš jų matyti, kad dėl ieškovės veiklos Vokietijoje E.ON padidino pardavimus Prancūzijoje, o toks lygiagretus skverbimasis įmanomas tik esant susitarimui. Taip pat, atsižvelgiant į jų turinį, Komisija nepadarydama klaidos galėjo šiuos dokumentus panaudoti konstatuodama nagrinėjamą pažeidimą.

239    Visų trečia, dėl argumento, kad bylos medžiaga, į kurią nebuvo atsižvelgta ar kuri buvo klaidingai aiškinama, tariamai įrodo suderintų veiksmų nebuvimą, ieškovė tvirtina, kad ši medžiaga įrodo aptariamų įmonių strategijų savarankiškumą Vokietijoje ir Prancūzijoje, jų tarpusavio tiesioginę konkurenciją namų rinkose ir ieškovės norą kuo greičiau perstruktūrizuoti MEGAL susitarimą, kad ji galėtų tapti visaverte tiekėja Vokietijoje. Šie argumentai turi būti atmesti. Iš tikrųjų veiksmų derinimą pasidalijant rinkas, išplaukiantį iš nuo 1999 iki 2005 m. tarp šių įmonių vykusių susitikimų ir keitimosi informacija, išskyrus su Prancūzijos rinka po 2004 m. rugpjūčio mėn. susijusius vertinimus, kurie bus nagrinėjami analizuojant ketvirtąjį ieškinio pagrindą, Komisija pakankamai įrodė remdamasi, be kita ko, dokumentais, susijusiais su 1999 m. vasario 4 d., 1999 m. birželio 24 d., 2002 m. gegužės 23 d., 2003 m. vasario 27 d., 2004 m. vasario 19 d. ir 2004 m. kovo 16 d. susitikimais ir keitimusi informacija. Išskyrus 2004 m. sausio 19 d. ieškovės vidaus protokolą ir 2004 m. balandžio 30 d. GDF Deutschland verslo planą Vokietijoje, ieškovė grįsdama savo argumentus daro nuorodą tik į dokumentus, paminėtus atsakyme į pranešimą apie kaltinimus, o ieškinyje nenurodo jokių argumentų, konkrečiai susijusių su šiais dokumentais. Nuoroda į prie ieškinio pridėtus dokumentus, išskyrus du minėtuosius, yra nepriimtina dėl šio sprendimo 175 punkte nurodytų priežasčių. Be to, dėl 2004 m. sausio 19 d. ieškovės vidaus protokolo pakanka pažymėti, kad jame minimos tik 10 tiekimo sutarčių, kurios, be kita ko, susijusios su klientais, veikiančiais tik šiaurės vakarų Vokietijoje (taigi ne MEGAL dujotiekio aptarnavimo zonoje), ir kad jame nurodoma, jog patekimas į kitas teritorijos dalis tapo sunkiai įgyvendinamas dėl didelių GTPT kainų arba dėl galimybės tuo metu aprūpinti iš MEGAL dujotiekio nebuvimo. Priešingai nei tvirtina ieškovė, šis dokumentas neįrodo tiesioginės konkurencijos tarp aptariamų įmonių, o tik patvirtina konkurencijos tarp jų nebuvimą MEGAL dujotiekio aptarnavimo zonoje ir galimybės ieškovei paimti iš jo dujas nebuvimą. Šio negalėjimo priežastis nėra nurodoma, tačiau iš nagrinėjamo protokolo galima daryti išvadą, kad ši priežastis nesusijusi su taip pat paminėtais sunkumais dėl GTPT. Galiausiai kalbant apie 2004 m. balandžio 30 d. GDF Deutschland verslo planą, jame nurodoma, kad naujų sutarčių sudarymas nuo 2003 m. antrojo semestro gerokai pagreitėjo ir kad tai dviejų metų patirties padarinys [konfidencialu]. Iš to taip pat matyti, kad bet koks ieškovės buvimas Vokietijos rinkoje yra neigiamai vertinamas didžiųjų ūkio subjektų. Vis dėlto šiame dokumente nenurodoma, ar aptariamos sutartys yra susijusios su MEGAL dujotiekio aptarnavimo zona. Atvirkščiai, jame patvirtinama, kad ieškovė teikė pasiūlymus praktiškai tik šiaurės vakarų Vokietijoje, [konfidencialu]. Taigi šie dokumentai nepaneigia Komisijos argumentų.

240    Visų ketvirta, dėl ieškovės argumento, kad nagrinėjamus susitikimus galima pateisinti aptariamas įmones jungiančiais struktūriniais ir komerciniais ryšiais, reikia pažymėti, kad nors tokių ryšių teisėtumo Komisija neginčijo, tačiau jie negali pateisinti susitikimų, per kuriuos buvo tariamasi derinti veiksmus, o tai draudžia EB 81 straipsnio 1 dalis. Šioje byloje Komisija nusprendė, kad, kaip aiškiai matyti iš ginčijamo sprendimo 50, 63 ir 158 konstatuojamųjų dalių, net jei daugelyje šių susitikimų buvo nagrinėjamos nedraudžiamos temos, aptariamos įmonės dažnai juos naudojo aptarti susitarimo dėl rinkų pasidalijimo įgyvendinimą. Kadangi byloje nėra įrodymų, kurie paneigtų šią išvadą, reikia atmesti šį ieškovės argumentą.

241    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad ieškovė neteisingai tvirtina, jog susitikimai ir keitimasis informacija tarp aptariamų įmonių nuo 1999 m. iki 2005 m. nepatvirtina, kad jos tarpusavyje keitėsi svarbia informacija remdamosi lydraščiais.

242    Todėl pirmas kaltinimas turi būti atmestas.

–       Dėl antro kaltinimo

243    Ieškovė tvirtina, jog Komisija padarė fakto ir teisės klaidą nuspręsdama, kad susitikimus ir keitimąsi informacija tarp atitinkamų įmonių nuo 1999 iki 2005 m. reikia vertinti kaip keitimąsi svarbia informacija tarp šių įmonių tiek remiantis lydraščiais, tiek į juos neatsižvelgiant.

244    Pirmiausia tiek, kiek šis ieškovės kaltinimas susijęs su suderintais veiksmais, nepagrįstais lydraščiais, reikia konstatuoti, kad jį grindžiantys argumentai yra nereikšmingi. Ginčijamame sprendime Komisija aiškiai nenurodė, kad kontaktai nuo 1999 iki 2005 m. buvo nuo minėtų lydraščių nepriklausantys pažeidimai. Atvirkščiai, iš viso ginčijamo sprendimo matyti, kad jame suderinti veiksmai vertinami kaip susiję su susitarimo dėl rinkų pasidalijimo, išplaukiančio iš MEGAL susitarimo ir lydraščių, įgyvendinimu.

245    Taip pat reikia konstatuoti, kad ieškovės argumentai, nurodyti grindžiant šį kaltinimą, yra nepagrįsti, kiek jie susiję su suderintais veiksmais pagal lydraščius ar neatsižvelgiant į juos.

246    Visų pirmą dėl ieškovės argumento, susijusio su ginčijamo sprendimo prieštaringumu, reikia pažymėti, kad minėto sprendimo 161 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodo, jog aptariamos įmonės nesikeitė detaliais komerciniais duomenimis apie pardavimą, kainas, išlaidas, maržas ar klientus ir kad keistis tokia informacija šiuo atveju nebuvo būtina, kad galima būtų sutarti nenaudoti MEGAL dujotiekiu perduodamų dujų padidinti konkurenciją viena kitos nacionalinėse rinkose, o konkrečiai laikytis „apgalvotos“ konkurencijos politikos. Minėto sprendimo 186 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodo, kad aptariamos įmonės keitėsi svarbia komercine informacija, t. y. susijusia su kainomis ir strategijomis, reguliariai iš anksto aptardavo ir derindavo veiksmus dėl būsimos savo strategijos ir veikdavo nepažeisdamos viena kitos lūkesčių. Priešingai nei tvirtina ieškovė, šie du tvirtinimai vienas kitam neprieštarauja. Tai, kad aptariamos įmonės nesikeitė „detaliais komerciniais duomenimis“, neprieštarauja aplinkybei, kad jos keitėsi „svarbia komercine informacija“. Apariamos įmonės galėjo keistis duomenimis, kurie galėjo būti bendro pobūdžio ir nors ir ne detalūs, galėjo būti svarbūs kuriant jų komercinę strategiją.

247    Visų antra, reikia atmesti ieškovės argumentą, kuriuo ginčijamas Komisijos ginčijamo sprendimo 161 konstatuojamojoje dalyje pateiktas vertinimas, jog keitimasis detalia informacija nebuvo būtinas, nes abu istoriniai tiekėjai turėjo beveik monopolinę padėtį savo tradicinėse nacionalinėse rinkose, ir kad pakako pranešti kitai šaliai, jog neketinama skverbtis (aktyviai) į nacionalinę jos rinką. Kaip matyti iš šio sprendimo 213 punkte nurodytos teismų praktikos, labai koncentruotoje oligopolinėje rinkoje keitimasis informacija gali suteikti įmonėms galimybę susipažinti su pozicijomis rinkoje bei konkurentų komercine strategija ir labai pakeisti esančią ūkio subjektų konkurenciją. Ši teismų praktika nereikalauja, kad atitinkama informacija būtų detali. Taip pat esant oligopolinei rinkai, kaip ir šioje byloje, keitimasis net ir bendro pobūdžio informacija, susijusia konkrečiai su komercine įmonės strategija, gali daryti žalą konkurencijai. Be to, nors ieškovė tvirtina, kad praktikoje tokia situacija yra labai reta, ji dublike pripažįsta, kad teismų praktika iš principo neatmeta galimybės, kad keitimasis „bendro pobūdžio“ informacija gali prieštarauti konkurencijos taisyklėms, jeigu juo siekiama sumažinti netikrumą dėl atitinkamos rinkos veikimo ir todėl riboti įmonių konkurenciją. Taip pat reikia pridurti, kad pagal teismų praktiką, kai veiksmus suderinusi įmonė toliau veikia atitinkamoje rinkoje, priežastinio ryšio tarp veiksmų suderinimo ir šios įmonės elgesio rinkoje prezumpcija taikoma net tuomet, kai veiksmams suderinti buvo skirtas tik vienas suinteresuotųjų įmonių susitikimas (213 punkte minėto Sprendimo T‑Mobile Netherlands ir kt. 62 punktas). Nagrinėjamu atveju veiksmai buvo derinami daugelyje susitikimų.

248    Ieškovės nurodyta aplinkybė, kad aptariamos įmonės ribotai skverbėsi į viena kitos rinkas, nepaneigia išvados, kad keitimasis detalia informacija nebuvo reikalingas, nes konkurencijai žala bet kuriuo atveju gali būti daroma keičiantis bet kokie informacija, o šiuo atveju dėl suderintų veiksmų buvo panaikintas netikrumas, kuris turi būti tarp įmonių konkurenčių. Tokiomis aplinkybėmis ieškovė neteisingai teigia, kad Komisijos vertinimas sumažino įrodinėjimo standartus, taikomus konstatuojant pažeidimą.

249    Visų trečia, ieškovės argumentas, kad aptariamos įmonės nesikeitė jokia konfidencialia informacija ir strategija, kaip tai suprantama pagal teismų praktika, turi būti atmestas. Ieškovės nurodyta aplinkybė, kad aptariamos įmonės nesikeitė informacija apie išlaidas, kainas, maržas, pardavimo apimtį ar klientus, nėra reikšminga, nes labai koncentruotoje oligopolinėje rinkoje, kaip ši dujų rinka, pakanka keitimosi informacija, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 213 punkte nurodytą teismų praktiką. Kaip, be kita ko, matyti iš ginčijamo sprendimo 84, 87, 120, 121 ar 180 konstatuojamosiose dalyse nurodytų dokumentų, buvo įvairių kontaktų, kuomet buvo keičiamasi informacija apie atitinkamų įmonių strategiją nacionalinėse viena kitos rinkose.

250    Priešingai nei tvirtina ieškovė, reikia konstatuoti, kad pokalbiai tarp aptariamų įmonių nėra „neaiškūs pareiškimai apie ketinimus“. Pavyzdžiui, iš 2002 m. gegužės 27 d. protokolo, susijusio su 2002 m. gegužės 23 d. susitikimu, matyti, kad susitikime su E.ON ieškovė šią užtikrino šiuo metu neplanuojanti pardavinėti dujų Vokietijoje. Be to, iš 2004 m. gegužės 27 d. susitikimo protokolo matyti, kad E.ON vakarinė veiklos riba sutapo su vakarine Vokietijos siena ir kad E.ON nebuvo suinteresuota Prancūzija. Be to, ieškovė ieškinyje nenurodo, kuriuo pokalbiu ji remiasi, o tik daro nuorodą į savo atsakymą į pranešimą apie kaltinimus.

251    Visų ketvirta, reikia atmesti ieškovė argumentą, kuriuo ji ginčija dokumentų, kuriais rėmėsi Komisiją, tinkamumą.

252    Pirma, dėl 2003 m. vasario 27 d. laiško reikia priminti, kad šiame dokumente nurodoma, jog net jei ieškovė galėjo mėginti pardavinėti dujas E.ON zonoje, tai būtų buvę labiau rinkos žvalgyba, o ne tiesioginė ataka. Be to, ieškovės prieštaravimas, pagrįstas tuo, kad šiame dokumente išdėstomos asmeninės ir subjektyvios nuomonės, buvo atmestas šio sprendimo 227 punkte. Ieškovės argumentas, kad ji nežinojo apie šį privatų susitikimą, turi būti atmestas, nes iš minėto laiško matyti, jog jos atstovas prašė susitikti su E.ON atstovu rengiantis vėlesniam susitikimui tarp aptariamų įmonių ir norėjo perduoti tam tikrą informaciją, kuri galėtų būti įdomi tiek ieškovei, tiek E.ON. Be to, priešingai nei nurodo ieškovė, byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų tiesioginę jos ataką Vokietijos rinkoje, nes iš tikrųjų ji ginčijamu laikotarpiu pardavinėjo tik pagal DPP įgytas dujas.

253    Antra, dėl 2004 m. kovo 16 d. laiško, iš jo matyti, kad per susitikimą su E.ON darbuotoju ieškovės darbuotojas nurodė šiam manantis, jog E.ON tam tikriems klientams taikomos kainos yra per mažos. Iš jo taip pat matyti, kad aptariamų įmonių darbuotojai pradėjo keistis informacija apie savo santykius su tam tikrais klientais ir jiems taikomas kainas. Iš minėto dokumento taip pat matyti, kad ieškovės atstovas E.ON atstovui nurodė, jog Prancūziją apimančioje zonoje ieškovė nenori keisti kainų savo „vidutiniams/mažiems“ klientams, o patiems didžiausiems klientams kainos gali mažėti. Priešingai nei tvirtina ieškovė, ši informacija galėjo būti vertinga ir E.ON, kuri, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo, dujas Prancūzijoje pradėjo pardavinėti 2003 m. Be to, net jei ši informacija nėra labai detali, ji leido E.ON suprasti bendrą ieškovės kainų strategiją, kurią ji planavo taikyti skirtingiems klientų tipams į jos teritoriją atėjus konkurentams. Dėl aplinkybės, kad [konfidencialu], ji negali pateisinti keitimosi informacija, nurodyto 2004 m. kovo 16 d. laiške, kuris bet kuriuo atveju sumažina netikrumą, paprastai būnantį tarp konkurentų. Be to, dėl tariamo pokalbį atpasakojančio autoriaus subjektyvumo su tuo susijęs argumentas buvo atmestas šio sprendimo 174 ir 227 punktuose.

254    Todėl 2003 m. vasario 27 d. ir 2004 m. kovo 16 d. laiškai yra keitimosi strategine informacija įrodymai.

255    Galiausiai, priešingai nei dublike nurodo ieškovė, Komisija neprivalėjo „išvardyti“ bendro pobūdžio strateginės informacijos, kuria buvo apsikeista, nes iš ginčijamo sprendimo matyti, jog tokia informacija iš tikrųjų buvo apsikeista. Dėl aplinkybės, kad tarp atitinkamų įmonių informacija buvo keičiamasi derantis dėl naujo MEGAL susitarimo, reikia pažymėti, kad ji nepateisina keitimosi informacija, kuris gali daryti poveikį konkurencijai. Bet kuriuo atveju nagrinėjama informacija, ir ypač nurodyta 2002 m. gegužės 27 d. protokole ar 2003 m. vasario 27 d. laiške, nėra informacija, susijusi su derybomis dėl naujo MEGAL susitarimo.

256    Iš to matyti, kad, priešingai nei tvirtina ieškovė, Komisijos ginčijamame sprendime nurodytas keitimasis informacija leido sumažinti atitinkamų įmonių netikrumą dėl Vokietijos ir Prancūzijos dujų rinkų veikimo ir jų atitinkamo elgesio ateityje šiose rinkose, ir todėl stipriai iškraipė jų tarpusavio konkurenciją.

257    Iš to, kas išdėstyta, matyti, jog ieškovės argumentai, kad susitikimai ir keitimasis informacija tarp atitinkamų įmonių nuo 1999 iki 2005 m. neleidžia konstatuoti, kad jos tarpusavyje keitėsi svarbia informacija pagal lydraščius ar į juos neatsižvelgdamos, turi būti atmesti.

258    Taigi antras kaltinimas taip pat atmestinas ir todėl atmestinas ir visa trečia šio ieškinio pagrindo dalis.

c)     Dėl ketvirtos dalies

259    Grįsdama šią dalį ieškovė tvirtina, kad ginčijamas sprendimas yra nepakankamai motyvuotas ir juo pažeidžiamas EB 81 straipsnis, kiek šiame sprendime nagrinėjamas elgesys kvalifikuojamas kaip susitarimas ir (arba) suderinti veiksmai, nenagrinėjant per administracinę procedūrą pateiktų įrodymų dėl ieškovės elgesio savarankiškumo Vokietijoje, o E.ON Prancūzijoje. Ji mano, kad Komisija neišnagrinėjo ekonominių argumentų, galinčių paneigti patį nagrinėjamą pažeidimą.

260    Reikia konstatuoti, kad ieškovė iš esmės nurodo dvi serijas argumentų, susijusių, pirma, su neatsižvelgimu į dviejų nagrinėjamų įmonių elgesio viena kitos rinkose savarankiškumo įrodymus, ir, antra, su neatsižvelgimu į ekonominius įrodymus.

261    Visų pirma, kalbant apie įrodymus, patvirtinančius nagrinėjamų įmonių elgesio savarankiškumą, kurių Komisija tariamai nenagrinėjo, reikia pažymėti, kad ieškovės argumentai yra nepagrįsti.

262    Pirma, dėl ieškovės argumentų, susijusių su elgesio savarankiškumu, pirmiausia reikia pažymėti, kad jos pateikti įrodymai yra bendro pobūdžio ir neįrodo elgesio savarankiškumo tiekiant MEGAL dujotiekio perduodamas dujas, o šioje byloje konstatuotas pažeidimas susijęs tik su šiuo sektoriumi, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 199 konstatuojamosios dalies.

263    Dėl tariamo [konfidencialu], ieškovė neteisingai tvirtina įgyvendinusi [konfidencialu], nes dokumentai, kaip, pavyzdžiui, 2003 m. vasario 27 d. laiškas, įrodo, kad ji neturėjo tokių ketinimų. Be to, [konfidencialu] paneigia 2005 m. balandžio mėn. ieškovės vidaus dokumentas, parengtas gavus E.ON [konfidencialu] skundus. Bet kuriuo atveju, net pripažinus, kad ji vykdė [konfidencialu], dėl to, kaip matyti iš Komisijos pateiktų įrodymų, daug kartų buvo keičiamasi informacija su E.ON, taip pat per susitikimus aptariamos įmonės apgailestavo dėl viena kitos [konfidencialu] ir stengėsi viena kitą nuraminti šiuo klausimu, kaip tai buvo jau konstatuota (žr. šio sprendimo 164 punktą). Be to, dėl tariamų [konfidencialu], kuriuos gavo ieškovė, pakanka priminti, jog iš ginčijamo sprendimo 101 konstatuojamosios dalies matyti, kad ieškovės pardavimas iš MEGAL dujotiekio prasidėjo tik 2004 m. spalio mėn. ir kad pardavimo apimtis mažiausiai iki 2005 m. spalio mėn. buvo labai panaši į apimtį, kurią jį gavo pagal DPP.

264    Galiausiai dėl [konfidencialu], ieškovės argumentai, kad [konfidencialu], neįrodo jos elgesio savarankiškumo ir nepaneigia Komisijos vertinimo, įrodančio nagrinėjamą pažeidimą. Iš teismų praktikos matyti, jog įrodymas, kad yra aplinkybių, leidžiančių kitaip pažvelgti į Komisijos nustatytus faktus ir pateikti kitokį tikėtiną aplinkybių paaiškinimą nei tas, kuriuo Komisija pagrindė Bendrijos konkurencijos taisyklių pažeidimą, yra reikšmingas tik tada, kai spręsdama, kad padarytas pažeidimas, Komisija remiasi tik aptariamų įmonių elgesiu rinkoje (šiuo klausimu žr. 70 punkte minėto Sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją 186 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). Tačiau šiuo atveju taip nėra, nes Komisija remiasi įvairiais rašytiniais įrodymais, kurių, kaip matyti iš to, kas išdėstyta, įrodomosios galios ieškovės negalėjo paneigti. Bet kuriuo atveju, konkrečiai dėl patekimo [konfidencialu] kliūčių, tik šios aplinkybės negali paneigti nagrinėjamo pažeidimo.

265    Antra, dėl ieškovės argumentų, susijusių su E.ON elgesio savarankiškumu Prancūzijoje, reikia pažymėti, kad, pirma, argumentai, susiję su tuo, jog E.ON pasirinko savo nacionalinės rinkos gynybą ir tik labai nežymiai plėtėsi į kitas Europos valstybes ir su tuo, jog E.ON niekada nelaikė Prancūzijos rinkos prioritetine, negali, kaip matyti iš šio sprendimo 264 punkte nurodytos teismų praktikos, paneigti Komisijos išvados dėl pažeidimo egzistavimo. Antra, dėl ieškovės tvirtinimo, kad nepaisant savo mažo suinteresuotumo Prancūzijos rinka E.ON taikė agresyvią taktiką Prancūzijoje, reikia priminti, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 198 punkto, E.ON pardavimai Prancūzijoje neįrodo, jog ji būtų jautusis nesaistoma lydraščių.

266    Visų antra, dėl ekonominių argumentų, kurių Komisija tariamai neišnagrinėjo, reikia pažymėti, kad šioje byloje minėta institucija visų pirma rėmėsi susitarimo ir suderintų veiksmų, už kuriuos ginčijamo sprendimo 1 straipsniu buvo skirta bauda, konkurenciją ribojančiu tikslu. Be to, ji pateikė daug dokumentų, jos nuomone įrodančių buvus tiek šį susitarimą ir suderintus veiksmus, tiek jų ribojantį poveikį. Konkrečiai kalbant apie susitarimus, kurie, kaip ir šioje byloje, skirti namų rinkoms apsaugoti, iš teismų praktikos matyti, pirma, kad šių susitarimų tikslas pats savaime yra konkurenciją ribojančio pobūdžio ir jie yra besąlygiškai draudžiami pagal EB 81 straipsnio 1 dalį ir, antra, jei šis tikslas konkrečioje byloje neginčijamai pagrindžiamas rašytiniais įrodymais, jo negalima pateisinti ekonominės aplinkos, kurioje konkurenciją ribojanti veikla buvo atliekama, analize (šiuo klausimu žr. 70 punkte minėto Sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją 184 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

267    Šioje byloje, kaip matyti iš pirmojo ieškinio pagrindo ir antros bei trečios šio ieškinio pagrindo dalių tyrimo, matyti, kad ieškovė nesugebėjo paneigti dokumentų, kurie leido Komisijai konstatuoti buvus nagrinėjamą susitarimą ir suderintus veiksmus bei jų antikonkurencinį tikslą per visą nagrinėjant šį ieškinio pagrindą aptariamą laikotarpį. Tokiomis aplinkybėmis negalima priekaištauti Komisijai neatlikus bendro ir išsamaus šio sektoriaus ekonominės situacijos ir aptariamų įmonių elgesio vertinimo. Nuoroda į 207 punkte minėtą Sprendimą Solvay prieš Komisiją šioje byloje netinkama, nes kitaip nei byloje, kurioje buvo priimtas minėtas sprendimas, šioje byloje Komisija galėjo remtis įvairiais dokumentais, susijusiais su nagrinėjant šį ieškinio pagrindą aptariamu laikotarpiu, išskyrus vertinimus, nurodytus grindžiant paskutinę ketvirtojo ieškinio pagrindo dalį.

268    Galiausiai, dėl ieškovės kaltinimo, kad Komisiją nenagrinėjo įrodymų, patvirtinančių jos elgesio savarankiškumą Vokietijoje, o E.ON Prancūzijoje, pakanka priminti šio sprendimo 259–267 punktuose pateiktus vertinimus, paneigiančius ieškovės argumentus, susijusius su aptariamų įmonių savarankiškumu.

269    Iš viso to matyti, kad ketvirta dalis turi būti atmesta.

d)     Dėl pirmos dalies

270    Ieškovė pažymi, kad nesant vieno ir tęstinio pažeidimo per visą laikotarpį nuo 1980 iki 2005 m., lydraščiams bet kuriuo atveju buvo suėjusi senatis, kaip numatyta Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnyje.

271    Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnio 1 ir 2 dalis Komisijos teisei skirti baudas ar nuobaudas už Bendrijos konkurencijos teisės nuostatų pažeidimus iš principo nustatomas penkerių metų terminas, skaičiuojamas nuo dienos, kurią padarytas pažeidimas, o tęstinių ar pakartotinių pažeidimų atvejais nuo dienos, kurią baigiasi pažeidimas. Pagal tos pačios nuostatos 3 ir 4 dalis bet koks Komisijos veiksmas, atliktas pažeidimo tyrimo ar bylos tikslais, nutraukia senaties terminą. Senaties terminas nutraukiamas tą dieną, kurią apie tokį veiksmą pranešama bent vienai darant pažeidimą dalyvavusiai įmonei, ir taikomas visoms darant pažeidimą dalyvavusioms įmonėms. Galiausiai iš to paties straipsnio 5 dalies matyti, kad kiekvieno nutraukimo atveju terminas pradedamas skaičiuoti iš naujo, tačiau jis baigiasi ne vėliau kaip praėjus dvigubam senaties terminui, per kurį Komisija neskiria baudos ar nuobaudos, nes šis laikotarpis pratęsiamas tiek, kiek terminas buvo laikinai sustabdytas.

272    Be to, reikia konstatuoti, kad pažeidimą konstatuojantis sprendimas nėra sankcija, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 2988/74 1 straipsnio 1 dalį, todėl šioje nuostatoje numatyta senatis jam nėra taikoma (žr. pagal analogiją 203 punkte minėto Sprendimo Sumitomo Chemical ir Sumika Fine Chemicals prieš Komisiją 61 punktą). Reglamento Nr. 1/2003 VI skyriuje, kuriame kalbama apie sankcijas, minimos tik vienkartinės baudos ir periodinės baudos, ir jokia šio reglamento nuostata neleidžia konstatuoti, kad 7 straipsnyje nurodyti Komisijos sprendimai, kuriais ji konstatuoja EB 81 ar EB 82 straipsnių pažeidimą, yra minėtame skyriuje nurodytos sankcijos. Todėl teisės paskirti vienkartines ir periodines baudas senatis neapima implicitinės teisės konstatuoti senaties pažeidimą (žr. pagal analogiją 203 punkte minėto Sprendimo Sumitomo Chemical ir Sumika Fine Chemicals prieš Komisiją 62 ir 63 punktus).

273    Ieškovės argumentas, kad Komisija turėjo pagrįsti teisėtą interesą konstatuoti pažeidimą, paremtą lydraščiais, kuriems suėjusi senatis, turi būti atmestas. Iš tikrųjų, kaip matyti iš to, kas išdėstyta, galimybės skirti sankcijas senatis neapima teisės konstatuoti pažeidimą senaties. Bet kuriuo atveju, kaip nurodyta ieškovės minimoje teismų praktikoje, Komisija gali priimti pažeidimą konstatuojantį sprendimą, kurio įmonė jau nebedaro, tačiau su sąlyga, kad institucija turi teisėtą interesą tai daryti (šiuo klausimu žr. 203 punkte minėto Sprendimo Sumitomo Chemical ir Sumika Fine Chemicals prieš Komisiją 37 punktą). Tačiau šioje ieškinio dalyje ieškovės argumentai grindžiami tariama pažeidimo senatimi ar net, kaip ji nurodo dublike, tik pažeidimo pradžios data, o ne aplinkybe, kad pažeidimas buvo padarytas praeityje.

274    Tokiomis aplinkybėmis ieškovės argumentai, kiek jie susiję su lydraščių ar pažeidimo senatimi, neturi prasmės.

275    Tiek, kiek ieškovės argumentai susiję su vieno ir tęstinio pažeidimo nebuvimu, reikia konstatuoti, kad jie turi būti atmesti kaip nepagrįsti. Šiuo klausimu reikia priminti, kad EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimą gali sudaryti ne tik vienas atskiras, bet ir keli veiksmai arba tęstinis elgesys (1999 m. liepos 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni, C‑49/92 P, Rink. p. I‑4125, 81 punktas). Keletą metų trukusio pažeidimo atveju tai, kad kartelio veiksmai vyksta skirtingu metu ir juos gali skirti trumpesnis ar ilgesnis laikas, nedaro įtakos šio kartelio egzistavimui, jei įvairiais šį pažeidimą sudarančiais veiksmais siekiama vieno tikslo ir yra vieno ir besitęsiančio pažeidimo epizodų (136 punkte minėto Sprendimo Nederlandse Federatieve Vereniging voor de Groothandel op Elektrotechnisch Gebied prieš Komisiją 98 punktas).

276    Šioje byloje Komisija ginčijamo sprendimo 203 konstatuojamojoje dalyje nusprendė, kad susitarimai ir suderinti veiksmai buvo bendro plano, nustačiusio aptariamų įmonių elgesio rinkoje gaires ir ribojusio jų komercinį elgesį, kad būtų pasiektas vienas antikonkurencinis ekonominis tikslas, t. y. apribota jų tarpusavio konkurencija dėl MEGAL dujotiekiu perduodamų dujų, dalis. Ji to paties sprendimo 211 konstatuojamojoje dalyje konstatavo, kad aptariamų įmonių elgesį reikia vertinti kaip vieną ir tęstinį pažeidimą, kurio „tikslas riboti konkurenciją“.

277    Kaip matyti iš pirmojo ieškinio pagrindo nagrinėjimo (žr. šio sprendimo 142 ir 143 punktus), ieškovė nesugebėjo nei paneigti susitarimo dėl šioje byloje nagrinėjamų rinkų pasidalijimo egzistavimo iki 2000 m., nei įrodyti šio susitarimo nutraukimo, nepaisant to, kad buvo konstatuota, jog Komisija nustatė klaidingą pažeidimo Vokietijoje pradžią.

278    Be to, kaip matyti iš šio ieškinio pagrindo antros dalies analizės, ieškovė nepagrįstai teigia, kad Komisija neįrodė aptariamų įmonių valios derinimo taikant lydraščius po 2000 m. Taip pat buvo atmesti visi ieškovės argumentai, nurodyti tvirtinant, kad susitikimai ir keitimasis informacija tarp aptariamų įmonių nuo 1999 iki 2005 m. neleidžia įrodyti veiksmų derinimo pasidalijant rinkas pagal lydraščius ir keitimosi svarbia informacija tarp konkurentų.

279    Tokiomis aplinkybėmis Komisija nepadarydama klaidos nusprendė, kad nagrinėjamas elgesys buvo vienas ir tęstinis pažeidimas, kurio „tikslas riboti konkurenciją“, net jei minėto pažeidimo trukmė Vokietijoje buvo nurodyta klaidingai.

280    Dėl ieškovės argumento, kad liberalizavimas buvo „didelis pasikeitimas“, dėl kurio iškilo grėsmė 1975 m. nustatytam bendram tikslui, reikia pažymėti, jog ji neįrodė, kad aptariamos įmonės savo elgesiu nesiekė to paties tikslo, t. y. trukdyti bet kokią konkurenciją jų klientų atžvilgiu arba maksimaliai ją riboti, sutikdamos nesiskverbti į tradicines viena kitos nacionalines rinkas, tiekiant dujas iš MEGAL dujotiekio, kaip tai nurodo Komisija ginčijamo sprendimo 205 konstatuojamojoje dalyje. Be to, iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Komisijos pateikti įrodymai patvirtina, jog net po Pirmojoje dujų direktyvoje nustatytos jos perkėlimo į nacionalinę teisę datos šios įmonės rėmėsi lydraščiais ir laikė juos privalomais.

281    Iš viso to matyti, kad trečia dalis turi būti atmesta, nenagrinėjant klausimo dėl jos priimtinumo, susijusio su tuo, kad ieškovė darė nuorodas į ieškinio priedus.

282    Todėl turi būti atmestas visas antrasis ieškinio pagrindas.

3.     Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, susijusio su akivaizdžiu įrodymų dėl susitarimo ir (arba) suderintų veiksmų, kuriais buvo siekiama apriboti E.ON dujų, parduodamų MEGAL dujotiekiu, naudojimą Prancūzijoje, nebuvimu

283    Šį subsidiariai nurodytą ieškinio pagrindą, kuriame ieškovė tvirtina, kad EB 81 straipsnio pažeidimas Prancūzijos rinkoje negalėjo būti nustatytas, sudaro trys dalys, susijusios su, pirma, EB 81 straipsnio pažeidimu, nes Prancūzijos rinkoje nebuvo pažeidimo, išplaukiančio iš lydraščio „Direktion G“, antra, EB 81 straipsnio pažeidimu dėl akivaizdžiai klaidingo susitikimų ir keitimosi informacija tarp atitinkamų įmonių Prancūzijoje aiškinimo, ir, trečia, EB 81 straipsnio pažeidimu dėl Prancūzijai iki 2003 m. sausio mėn. galiojusios [EB] 81 straipsnio taikymo išimties (ši dalis nurodyta subsidiariai).

a)     Dėl pirmos dalies

284    Grįsdama šią dalį ieškovė tvirtina, kad Prancūzijos rinkoje negalėjo būti nustatytas EB 81 straipsnio pažeidimas, susijęs su lydraščiu „Direktion G“. Šiuo klausimu ji nurodo tris kaltinimus, susijusius su, pirma, aiškumo šiame lydraštyje trūkumu ir nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimu, antra, akivaizdžia minėto lydraščio aiškinimo klaida, ir, trečia, tuo, kad Komisija nepateikė savo šio lydraščio aiškinimą grindžiančių įrodymų.

285    Visų pirma kalbant apie ieškovės kaltinimą, susijusį su lydraščio „Direktion G“ aiškumo trūkumu ir nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimu, ji nurodo prieštaravimus tarp pranešimo apie kaltinimus ir ginčijamo sprendimo, susijusius su šiame lydraštyje nustatytais ribojimais.

286    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Komisija pranešimo apie kaltinimus 50 punkte nurodė, jog „iki Pirmosios <...> dujų direktyvos įsigaliojimo 2000 m., [lydraščiuose] nebuvo nustatytos aiškios ribos [E.ON], nes [ieškovė] turėjo dujų importo į Prancūziją monopoliją“. Ginčijamame sprendime Komisija nurodė, kad lydraštyje „Direktion G“ buvo nustatyti ribojimai E.ON. 222 konstatuojamojoje dalyje Komisija nusprendė, kad šio lydraščio „tikslas [buvo] neleisti E.ON <…> aprūpinti klientus Prancūzijoje dujomis, parduodamomis MEGAL dujotiekiu, kuris buvo pagrindinė [E.ON] priemonė eksportuoti dujas per Vokietiją į Prancūzijos rinką“.

287    Šioje byloje, nesant reikalo nagrinėti klausimą dėl neatitikimų tarp pranešimo apie kaltinimus ir ginčijamo sprendimo bei nagrinėti šiuo klausimu Komisijos pateiktus paaiškinimus, reikia konstatuoti, kad ieškovės su tuo susiję argumentai bet kuriuo atveju yra nereikšmingi. Konkrečiai kalbant jais remiantis negalima daryti išvados, kad lydraštis „Direktion G“ yra neaiškus ir kad nepažeidžiant nekaltumo prezumpcijos principo jis negalėjo būti laikomas susitarimu dėl rinkų pasidalijimo.

288    Iš tikrųjų pranešimas apie kaltinimus yra tik parengiamasis dokumentas, kuriame pateikti preliminarūs faktinių ir teisinių aplinkybių vertinimai. Vėlesnis sprendimas nebūtinai turi pakartoti pranešimą apie kaltinimus, nes Komisija privalo atsižvelgti į administracinės procedūros elementus arba tam, kad atsisakytų blogai pagrįstų kaltinimų, arba tam, kad performuluotų ir teisiniu bei faktiniu požiūriais papildytų argumentus, kuriais ji grindžia savo nurodytus kaltinimus (šiuo klausimu žr. 1983 m. birželio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją, 100/80–103/80, Rink. p. 1825, 14 punktą; 1987 m. lapkričio 17 d. Sprendimo BAT ir Reynolds prieš Komisiją, 142/84 ir 156/84, Rink. p. 4487, 70 punktą, 215 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 67 punktą).

289    Visų antra, dėl ieškovės kaltinimo, kad buvo padaryta akivaizdi lydraščio „Direktion G“ aiškinimo klaida, reikia pažymėti, kad, pirma, dėl lydraščiuose vartojamų terminų asimetrijos Komisija netvirtino, jog minėtų lydraščių tekstai yra simetriški. Be to, aplinkybė, kad lydraščio „Direktion G“ tekstas nėra identiškas ir simetriškas lydraščio „Direktion I“ tekstui, pati savaime neturi jokios reikšmės Komisijos galimybei nuspręsti, kad abu šie lydraščiai turi panašų tikslą, t. y. pasidalyti nacionalines dujų rinkas ir apriboti aptariamų įmonių patekimą į atitinkamas rinkas.

290    Taigi, antra, reikia patikrinti, ar atsižvelgdama į lydraščio „Direktion G“ turinį Komisija galėjo pagrįstai nuspręsti, kad šiuo lydraščiu siekiama uždrausti E.ON parduoti MEGAL dujotiekiu perduodamas dujas Prancūzijoje.

291    Šiuo klausimu reikia priminti, kad „Direktion G“ nurodyta:

„<…>

Pagal susitarimą dujų perdavimo apimtis, kuri buvo ar kuri bus skirta [GDF], susijusi su dujomis, kurias pirko ar kurias pirks [GDF] ir kurios bus perduotos [MEGAL] ir (arba) [MEGAL Finco] tranzitui į Prancūziją [GDF] sąskaita ir kurios skirtos naudoti Prancūzijoje.

Pagal susitarimą dujų perdavimo apimtis, kuri buvo ar kuri bus skirta [E.ON], susijusi su visais kitais perdavimo tikslais tranzitui ir dujotiekiu perduotomis dujomis bei dujomis, išleistomis iš dujotiekio Vokietijos Federacinėje Respublikoje, skirtomis naudoti Vokietijos Federacinėje Respublikoje arba [E.ON] nupirktomis tranzitui per Vokietijos Federacinę Respubliką.

<…>“

292    Reikia pažymėti, kad atsižvelgiant į tekstą, lydraščiu „Direktion G“ aiškiai neuždraudžiama E.ON MEGAL dujotiekiu perduodamas dujas tiekti Prancūzijoje.

293    Vis dėlto, kaip ginčijamo sprendimo 198 punkte nurodė Komisija, iš lydraščio „Direktion G“ gali būti daroma išvada, kad nors dujos, kurias ieškovė perduoda MEGAL dujotiekiu, turi būti tiekiamos Prancūzijoje, E.ON šiuo dujotiekiu perduodamos dujos turi būti tiekiamos Vokietijoje arba perduodamos dėl visai kitų tranzito tikslų, o tai reiškia, kad E.ON šiuo dujotiekiu perduodamų dujų negali tiekti Prancūzijoje. Žodžių junginys „visais kitais perdavimo tikslais tranzitui“ turi būti skaitomas atsižvelgiant į pirmesnę dalį, kurioje dujų perdavimo apimtis ieškovei suteikiama „tranzitui į Prancūziją [jos] sąskaita ir <…> naudoti Prancūzijoje“. Toks išdėstymas reiškia, kad E.ON priklauso dujų perdavimo apimtis, skirta tranzitu tiekti kitoms šalims, išskyrus Prancūziją. Taigi pagal minėtą lydraštį dujos, kurias MEGAL dujotiekiu galėjo perduoti E.ON, turėjo būti skirtos naudoti Vokietijoje arba galėjo būti tranzitu perduodamos į kitas šalis, išskyrus Prancūziją.

294    Todėl net jei lydraštyje „Direktion G“ aiškiai nedraudžiama E.ON pardavinėti dujas Prancūzijoje, vis dėlto juo ribojamos galimybės jas transportuoti į minėtą šalį MEGAL dujotiekiu, taigi ir parduoti dujas iš šio dujotiekio. Taigi negalima tvirtinti, kaip to nori ieškovė, jog minėto lydraščio tikslas tik patikslinti dujų perdavimo tretiesiems asmenims MEGAL dujotiekiu sąlygas.

295    Šis aiškinimas pasitvirtina skaitant kartu lydraštį „Direktion G“ ir MEGAL susitarimo 2 priedą. [konfidencialu] E.ON perduodamos dujos negalėjo būti paimamos ir parduodamos Prancūzijoje. [konfidencialu]

296    Taigi Komisija nepadarė klaidos, kai ginčijamo sprendimo 222 konstatuojamojoje dalyje nusprendė, kad lydraščio „Direktion G“ tikslas buvo neleisti E.ON Prancūzijos klientams tiekti MEGAL dujotiekiu perduodamų dujų. Dėl ieškovės argumentų, pateiktų dublike, pagal kuriuos Komisijos pateiktą faktinių aplinkybių vertinimą buvo galima pakeisti kitu tikėtinu aplinkybių paaiškinimu, reikia dar kartą priminti, kad teismų praktika, kuria grindžiami šie argumentai, yra susijusi su situacija, kai Komisija konstatuodama pažeidimą remiasi tik atitinkamų įmonių elgesiu rinkoje (šiuo klausimu žr. 70 punkte minėto Sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją 186 punktą) ir kai Komisija neturi kitų rašytinių įrodymų. Tačiau taip nėra nagrinėjamu atveju. Iš tikrųjų, atsižvelgiant į jo formą ir tekstą, lydraštis „Direktion G“ turi būti vertinamas kaip rašytinis įrodymas, todėl minėta teismų praktika yra netaikoma. Tas pats pasakytina ir apie įrodymus, kurie patvirtina jo turinį, t. y. MEGAL susitarimas ir jo 2 priedas.

297    Galiausiai ieškovės kaltinimas, susijęs su tuo, jog Komisija neįrodė, kad lydraščio „Direktion G“ tikslas ir (arba) poveikis buvo riboti E.ON plėtimąsi į Prancūziją, turi būti atmestas. Kaip matyti iš to, kas išdėstyta, Komisijos pateiktas šio lydraščio išaiškinimas nėra klaidingas. Taip pat, net pripažinus, kad Komisijos ginčijamame sprendime pateikti įrodymai nepatvirtina jos aiškinimo, tai neturėtų reikšmės minėtam išaiškinimui, kurį, be kita ko, patvirtina bendra MEGAL susitarimo ir jo 2 priedo analizė.

298    Bet kuriuo atveju taip pat galima konstatuoti, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 299–303 punktų, ieškovės argumentai nepaneigia Komisijos ginčijamame sprendime grindžiant savo išaiškinimą pateiktų įrodymų.

299    Pirma, ieškovės argumentas, kad ginčijamo sprendimo 198 konstatuojamojoje dalyje pripažindama, jog tuo metu, kai buvo pasirašyti lydraščiai, teisiniu požiūriu E.ON konkurencija buvo neįmanoma dėl ieškovės monopolijos, Komisija pripažino, kad lydraščio „Direktion G“ tikslas ir (arba) poveikis iš principo negalėjo būti E.ON pardavimų ribojimas Prancūzijoje, turi būti atmestas dėl šio sprendimo 70 punkte išdėstytų priežasčių.

300    Antra, ieškovės argumentai, kuriais siekiama paneigti nuorodos į MEGAL susitarimo 2 priedą reikšmingumą, turi būti atmesti dėl šio sprendimo 295 punkte išdėstytų priežasčių.

301    Trečia, dėl ginčijamo sprendimo 198 konstatuojamojoje dalyje esančio Komisijos tvirtinimo, kad aptariamų įmonių kontaktai nuo 1999 m. rodo, jog buvo ryšys tarp E.ON elgesio Prancūzijos rinkoje ir ieškovės elgesio Vokietijos rinkoje, reikia pirmiausia pažymėti, kad Komisija lydraščio „Direktion G“ išaiškinimo negrindė konkrečiai šia išvada. Tai, kaip matyti iš minėtos konstatuojamosios dalies, yra vienas iš įrodymų, į kuriuos buvo apskritai atsižvelgta tvirtinant, kad susitarimas ir (arba) suderinti veiksmai taip pat buvo susiję su E.ON pardavimais Prancūzijoje iš MEGAL dujotiekio. Taigi ieškovės argumentai, susiję su šiuo tvirtinimu, yra nereikšmingi nagrinėjant šią ieškinio pagrindo dalį. Taip pat reikia konstatuoti, jog nėra įrodymų, kad Komisijos tvirtinimas yra su „trūkumais“, kaip tvirtina ieškovė. Ieškovė savo ieškinyje nepateikia jokių su tuo susijusių įrodymų. Atvirkščiai, Komisijos išvadą patvirtina dokumentas „briefing“, parengtas ruošiantis 2004 m. liepos 2 d. „apžvalginiam“ susitikimui, kuriame nurodoma, kad E.ON savanoriškai susilaikė nuo veiklos Prancūzijos rinkoje iki 2003 m. vasaros ir kad dėl ieškovės veiklos Vokietijoje ji padidino pardavimo apimtį Prancūzijoje, o tai rodo ryšį tarp įmonių pardavimų viena kitos rinkose. Tokį ryšį rodo ir 2005 m. spalio 5 d. E.ON dokumentas „briefing“, susijęs su 2005 m. spalio 11 d. susitikimu, iš kurio matyti, kad atsakydama į ieškovės veiklą Vokietijoje E.ON pradėjo pardavinėti dujas Prancūzijoje 2003 m. pabaigoje.

302    Ketvirta, priešingai nei tvirtina ieškovė, Komisija nepadarė klaidos nuspręsdama, kad jos pateiktas lydraščio „Direktion G“ išaiškinimas sutapo su ieškovės teisės skyriaus pateiktu išaiškinimu. Tiesa, iš 2000 m. vasario 9 ir 17 d. laiškų matyti, kad minėtas teisės skyrius norėjo išsiaiškinti, ar E.ON galėjo MEGAL dujotiekiu perduoti dujas tretiesiems asmenims ir nustatė, kad anksčiau buvo aiškinama E.ON naudai, nurodant, kad ši galėjo įpareigoti trečiuosius asmenis, norinčius šiuo dujotiekiu perduoti dujas, susisiekti su ja, o ne su MEGAL Finco. Vis dėlto, be šio klausimo, minėtas teisės skyrius aiškiai tvirtino, kad minėto lydraščio turinys buvo panašus į „rinkos padalijimą“ tarp aptariamų įmonių. Tai reiškia, kad ieškovės teisės skyrius manė, jog šis lydraštis ribojo E.ON galimybę pardavinėti dujas iš MEGAL dujotiekio Prancūzijoje. Taigi ieškovė neteisingai mano, kad šie laiškai patvirtina jos pateiktą išaiškinimą.

303    Penkta, reikia atmesti ieškovės argumentus, kuriais siekiama paneigti Komisijos pateiktus rašytinius įrodymus, kuriais grindžiamos jos išvados, t. y. 2002 m. gegužės 13 ir 21 d. laiškus bei 2004 m. kovo 16 d laišką. Pirmiausia reikia pažymėti, kad, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 81 ir 96 punktų, Komisija šiuos dokumentus panaudojo ne kad patvirtintų jos pateiktą lydraščio „Direktion G“ išaiškinimą, o kad nuspręstų, jog nagrinėjamas susitarimas vis dar galiojo. Argumentai, susiję su 2002 m. gegužės 13 ir 21 d. pasikeitimu laiškais, turi būti atmesti dėl šio sprendimo 168 punkte nurodytų priežasčių. Galiausiai argumentai, susiję su 2004 m. kovo 16 d. laišku, kiek juose kalbama apie minėto laiško įrodomąją galią, turi būti atmesti dėl šio sprendimo 174 punkte nurodytų priežasčių. Jie taip pat turi būti atmesti tiek, kiek jais siekiama paneigti turimų pajėgumų nepanaudojimą. Iš tikrųjų aiškiai remiantis MEGAL susitarimais ir atsižvelgiant į išvadą, kad visa apimtis buvo rezervuota ieškovės, 2004 m. kovo 16 d. laiške E.ON importas Prancūzijoje vertinamas kaip „neteisėtas“. Kalbant apie [konfidencialu], Komisija nesirėmė šiuo įrodymu, kad pagrįstų savo argumentus, todėl ieškovės vertinimai šiuo klausimu yra nereikšmingi.

304    Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad šio ieškinio pagrindo pirma dalis turi būti atmesta.

b)     Dėl antros dalies

305    Grįsdama šią ieškinio pagrindo dalį ieškovė tvirtina, kad negalėjo būti konstatuotas EB 81 straipsnio pažeidimas Prancūzijos rinkoje remiantis tik susitikimais ir keitimusi informacija tarp aptariamų įmonių. Šiuo klausimu ji ginčija penkių susitikimų, kuriais Komisija rėmėsi konstatuodama suderintus veiksmus, reikšmingumą.

306    Kadangi ieškovės argumentai, susiję su dokumentais dėl penkių susitikimų, įvykusių atitinkamai 2003 m. vasario 27 d., 2003 m. rugsėjo 2 d., 2004 m. kovo 16 d., 2004 m. gegužės 27 d. ir 2004 m. liepos 2 d. buvo atmesti (žr., be kita ko, šio sprendimo 237, 238, 252 ir 253 punktus), reikia atmesti ir šią ieškinio pagrindo dalį.

c)     Dėl trečios dalies

307    Ieškovė tvirtina, kad pagal EB 81 straipsnio taikymo valstybėje išimties principą Komisija pažeidimo pradžios Prancūzijos rinkoje datos negalėjo nustatyti ankstesnės nei 2003 m. sausio mėn., t. y. iki Pirmosios dujų direktyvos perkėlimo į Prancūzijos teisę ir 2003 m. įstatymo, kuriuo teisiškai panaikinama teisėta ieškovės dujų importo ir eksporto monopolija bei atveriama Prancūzijos rinka konkurencijai dėl tam tikrus reikalavimus atitinkančių klientų, priėmimo.

308    Šiuo klausimu pirmiausia reikia priminti, kad dėl pažeidimo Prancūzijoje Komisija nusprendė, kad, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 1 straipsnio, jis teisėsi nuo 2000 m. rugpjūčio 10 d. iki 2005 m. rugsėjo 30 d. Iš to matyti, kad ši ieškinio pagrindo dalis turi būti atmesta tiek, kiek ji susijusi su laikotarpiu iki 2000 m. rugpjūčio 10 d., nes Komisija nenustatė Prancūzijoje buvus pažeidimą iki minėtos datos. Konkrečiai kalbant, ieškovės argumentas, kad Komisija neatsižvelgė į savo teiginį byloje dėl įsipareigojimų nevykdymo, kurioje buvo priimtas 1997 m. spalio 23 d. Teisingumo Teismo sprendimas Komisija prieš Prancūziją (C‑159/94, Rink. p. I‑5815), kad tesės aktuose įtvirtinta ieškovės importo monopolija neleido jokios užsienio ūkio subjektų konkurencijos Prancūzijoje, turi būti atmestas, nes minėtas teiginys yra ankstesnis už šioje byloje nagrinėjamą laikotarpį.

309    Todėl reikia išnagrinėti, ar nuo 2000 m. rugpjūčio 10 d. iki 2003 m. sausio mėn. aptariamos įmonės galėjo padaryti EB 81 straipsnio pažeidimą Prancūzijoje.

310    Šiuo klausimu reikia priminti, kad Komisija ginčijamo sprendimo 289 konstatuojamojoje dalyje nurodė, jog teisės aktais nustatyta ieškovės importo monopolija Prancūzijos teisėje oficialiai buvo panaikinta tik įsigaliojus 2003 m. įstatymui. Vis dėlto ji pažymėjo, kad pagal Sąjungos teisę Prancūzijos valdžios institucijos šią monopoliją turėjo panaikinti pasibaigus Pirmosios dujų direktyvos įgyvendinimo terminui, t. y. 2000 m. rugpjūčio 10 d. Ji pridūrė, jog būdama valstybine įmone ieškovė negalėjo remtis aplinkybe, kad Prancūzijos valdžios institucijos per nurodytą terminą neperkėlė Pirmosios dujų direktyvos į nacionalinę teisę. Ji ginčijamo sprendimo 291 konstatuojamojoje dalyje nurodė, kad kalbant apie dujų tiekimą Prancūzijoje, šioje byloje nagrinėjamu elgesiu buvo pažeistas EB sutarties 81 straipsnis mažiausiai nuo 2000 m. rugpjūčio 10 d.

311    Šį vertinimą reikia patvirtinti.

312    Pagal nusistovėjusią teismų praktiką EB 81 ir EB 82 straipsniai taikomi tik įmonių antikonkurencinei veiklai, vykdomai jų pačių iniciatyva. Jeigu įmonių antikonkurencinę veiklą lemia nacionalinės teisės aktai arba jeigu jie pašalina bet kokią įmonių konkurencinės veiklos galimybę, EB 81 ir EB 82 straipsniai netaikomi. Tokiu atveju konkurencijos ribojimo priežastis, kaip reikalaujama pagal šiuos straipsnius, nėra savarankiška įmonių veikla. Atvirkščiai, EB 81 ir 82 straipsniai gali būti taikomi, jeigu paaiškėja, kad nacionalinės teisės aktai numato konkurencijos, kurią įmonės savo savarankiška veikla gali trukdyti, riboti arba iškraipyti, galimybę (1997 m. lapkričio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija ir Prancūzija prieš Ladbroke Racing, C‑359/95 P ir C‑379/95 P, Rink. p. I‑6265, 33 ir 34 punktai ir 2003 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Altair Chimica, C‑207/01, Rink. p. I‑8875, 30 ir 31 punktai).

313    Šioje byloje pirmiausia reikia priminti, kad Prancūzijos valdžios institucijos pasibaigus Pirmosios dujų direktyvos, kurios tikslas buvo sudaryti sąlygas konkurencijai rinkoje, perkėlimo į nacionalinę teisę terminui negalėjo taikyti jokių šios direktyvos neatitinkančių nuostatų. Šios institucijos, be kita ko, negalėjo remtis tokiomis nuostatomis prieš ieškovės konkurentus, norinčius patekti į Prancūzijos dujų rinką. Sąjungos teisės viršenybės principas reikalauja, kad nebūtų taikomi jokie nacionaliniai įstatymai, neatitinkantys Sąjungos nuostatų, ir nesvarbu, ar jie buvo priimti anksčiau ar vėliau nei šios nuostatos (2003 m. rugsėjo 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo CIF, C‑198/01, Rink. p. I‑8055, 48 punktas).

314    Be to, reikia pažymėti, kad tarp subjektų, kurių atžvilgiu galima remtis tiesioginį poveikį galinčiomis turėti direktyvos nuostatomis, yra ir įstaigos, kurioms, kad ir koks būtų jų teisinis statusas, valdžios institucijos aktu ir jos kontroliuojamoms buvo pavesta teikti viešąsias paslaugas ir kurios dėl to turi nepaprastai didelius įgaliojimus, palyginti su santykiams tarp privačių asmenų taikomomis taisyklėmis (1990 m. liepos 12 d. Teisingumo Teismo sprendimo Foster ir kt., C‑188/89, Rink. p. I‑3313, 18 punktas), tokia yra ieškovė.

315    Taip pat reikia konstatuoti, kad, kaip ginčijamo sprendimo 290 konstatuojamojoje dalyje nurodė Komisija, nuo 2000 m. rugpjūčio mėn. dujų tiekėjai galėjo ateiti į Prancūzijos rinką ir buvo leista konkuruoti dėl reikalavimus atitinkančių klientų. Be to, ieškovė pripažįsta nuo 2000 m. rugpjūčio mėn. ėmusis iniciatyvos, kad būtų įtvirtintos pereinamosios nuostatos dėl trečiųjų asmenų prisijungimo prie tinklo, kurios leistų palaipsniui atverti Prancūzijos rinką konkurencijai. Prancūzijos valdžios institucijos byloje, kurioje buvo priimtas 2002 m. lapkričio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimas Komisija prieš Prancūziją (C‑259/01, Rink. p. I‑11093, 12 ir 13 punktai) taip pat pareiškė, kad pereinamoji prisijungimo prie dujų perdavimo ir tiekimo tinklo sistema, galiojusi nuo 2000 m. rugpjūčio 10 d., leido pagal Pirmosios dujų direktyvos 18 straipsnį tam tikrus reikalavimus atitinantiems klientams peržiūrėti dujų tiekimo sutartis ir net pakeisti tiekėją. Praėjus metams nuo šios sistemos nustatymo, 14 % reikalavimus atitinkančių klientų Prancūzijos rinkoje pakeitė tiekėją ir rinkoje atsirado 4 nauji ūkio subjektai.

316    Galiausiai, kaip matyti iš 2001 m. gruodžio 20 d. „apžvalginio“ susitikimo parengiamojo dokumento, nurodyto ginčijamo sprendimo 116 konstatuojamojoje dalyje, E.ON atidarė prekybos skyrių Prancūzijoje. To nebūtų galėję būti, jei tuo metu Prancūzijos rinka būtų buvusi visiškai uždara konkurencijai. Be to, iš dokumento „briefing“, parengto ruošiantis 2004 m. liepos 2 d. „apžvalginiam“ susitikimui, matyti, kad E.ON savo noru sustabdė savo veiklą Prancūzijoje iki 2003 m. vasaros. Jos neveikimas Prancūzijos rinkoje bent iki minėtos datos nebuvo pagrįstas teisės aktais nustatytais ribojimais.

317    Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad nors formaliai 1946 m. įstatymas dar galiojo, nuo 2000 m. rugpjūčio 10 d. jis iš principo negalėjo būti vertinamas kaip lėmęs nagrinėjamą antikonkurencinį elgesį ar buvęs konkurencijos tarp aptariamų įmonių galimybę panaikinančiu teisiniu pagrindu, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 312 punkte nurodytą teismų praktiką. Taigi ieškovė neteisingai tvirtina, kad Komisija negalėjo konstatuoti, jog, viena vertus, nagrinėjamas pažeidimas prasidėjo 2000 m. rugpjūčio 10 d., ir, kita vertus, pagal 1946 m. įstatymą ieškovė turėjo teisės aktuose įtvirtintą monopoliją dujų importo ir tiekimo srityje ir ši situacija nebuvo pasikeitusi. Be to, priešingai nei tvirtina ieškovė, ši teisės aktuose nustatytos monopolijos situacija neišsilaikė iki 2003 m. įstatymo priėmimo, nes jau nuo 2000 m. rugpjūčio 10 d. Prancūzijos valdžios institucijos turėjo perkelti Pirmąją dujų direktyvą, o ieškovė pati pripažįsta, kad ji nuo 2000 m. rugpjūčio mėn. ėmėsi iniciatyvos, kad būtų nustatytos pereinamosios trečiųjų asmenų prisijungimą prie tinklo reglamentuojančiuos nuostatos, leidžiančios palaipsniui atverti Prancūzijos rinką konkurencijai.

318    Šių išvadų nepaneigia aplinkybė, kad iš 315 punkte minėto 2002 m. lapkričio 28 d. Sprendimo Komisija prieš Prancūziją (21 punktas) matyti, jog ūkio subjektų, šiuo atveju ieškovės, elgesys nuo 2000 m. rugpjūčio 10 d. negali būti vertinamas kaip tinkamas Sutartyje nustatytų pareigų vykdymas. Vienintelis šiuo atveju reikšmingas klausimas, ar nuo minėtos datos 1946 m. įstatymas lėmė nagrinėjamą antikonkurencinį elgesį, ar buvo konkurencijos tarp aptariamų įmonių galimybę panaikinančiu teisiniu pagrindu, kad būtų galima patikrinti, ar EB 81 straipsnis galiu būti taikomas. Tačiau šiuo atveju, kaip matyti iš to, kas buvo išdėstyta, taip nėra. Bet kuriuo atveju subjektas, kuris, kaip ieškovė, yra kontroliuojamas valstybės, negali remtis tuo, kad minėta valstybė nevykdė įsipareigojimų pagal SESV, kad pateisintų minėta sutartimi draudžiamą antikonkurencinį elgesį.

319    Taip pat reikia atmesti ieškovės argumentą, kad nurodomas rinkos „atvėrimas“ nuo 2000 m. rugpjūčio mėn. negali būti prilygintas teisės aktuose nustatytos monopolijos ar monopolijos, susijusius su tuo, kad nustatytos pereinamojo pobūdžio taisyklės dėl GTPT teisės aktų leidėjo dar nebuvo patvirtintos, pabaigai. Iš tikrųjų Komisija situaciją Prancūzijos dujų rinkoje turėjo išnagrinėti objektyviai, o ne tik teoriškai, kad patikrintų, ar nepaisant formalaus 1946 m. įstatyme numatytos importo monopolijos išlaikymo, minėtas įstatymas galėjo trukdyti bet kokią konkurenciją rinkoje. Priemonių, kurios leido atverti rinką, kilmė ir pobūdis neturi reikšmės ginčijamo sprendimo 290 konstatuojamojoje dalyje pateiktai išvadai, kad realiai Prancūzijos rinkoje konkurencija buvo įmanoma.

320    Priešingai nei tvirtina ieškovė, nieko „paradoksalaus“, kad Komisija rėmėsi aplinkybe, jog ieškovės konkurentai galėjo aprūpinti reikalavimus atitinkančius klientus Prancūzijoje nuo 2000 m. rugpjūčio 10 d., nepaisant to, kad tokią išvadą galima daryti tik iš jos elgesio. Be to, ieškovė neteisingai tvirtina, kad tai reiškia, jog ji baudžiama už prisidėjimą prie rinkos liberalizavimo, o tai prieštarauja Sąjungos ir konkurencijos politikos tikslams. Be kita ko, Komisija šioje byloje skyrė baudas už nagrinėjamą susitarimą ir suderintus veiksmus, o ne už aplinkybę, kad ieškovė nuo 2000 m. rugpjūčio 10 d. ėmėsi iš dalies ir ribotai įgyvendinti Pirmąją dujų direktyvą. Bet kuriuo atveju, remiantis šio sprendimo 313 punkte nurodyta teismų praktika, ieškovė turėjo prisidėti prie Pirmosios dujų direktyvos įgyvendinimo, ką ji, nors ir nevisiškai tinkamai, darė nuo 2000 m. rugpjūčio 10 d.

321    Be to, kaip nurodo ieškovė, iš teismų praktikos matyti, kad pagal teisinio saugumo principą įmonei negali būti skirtos baudžiamojo ar administracinio pobūdžio sankcijos už ankstesnį elgesį, jei tokį elgesį leido nacionalinis įstatymas, panaikinantis konkurencijos, kurią galėtų trukdyti, riboti ar iškreipti savarankiški įmonių veiksmai, galimybę (šiuo klausimu žr. 313 punkte minėto Sprendimo CIF 53 punktą). Vis dėlto šios teismų praktikos negalima taikyti šioje byloje, nes, kaip buvo jau nurodyta, nepaisant 1946 m. įstatymo formalaus išlaikymo, konkurencijos, kuria būtų galima trukdyti, galimybė buvo reali. Be to, šis įstatymas nereglamentavo šioje byloje nagrinėjamo elgesio.

322    Ieškovės argumentas, kad iki Pirmosios dujų direktyvos įgyvendinimo įstatymai ir kiti teisės aktai nesuteikė pakankamo teisinio saugumo naujiems konkurentams, taip pat turi būti atmestas, nes, kaip buvo konstatuota, nepaisant 1946 m. įstatymo išlaikymo, šie subjektai turėjo galimybę konkuruoti, o E.ON savo noru sustabdė savo veiklą Prancūzijos rinkoje iki 2003 m. vasaros. Be to, iš šio sprendimo 313 punkte nurodytos teismų praktikos aiškiai matyti, kad nuo 2000 m. rugpjūčio 10 d. remiantis besąlyginėmis ir tiksliomis Pirmosios dujų direktyvos nuostatomis 1946 m. įstatymo nuostatomis nebuvo galima remtis prieš užsienio ūkio subjektus, norinčius tiekti dujas Prancūzijoje. Tokiomis aplinkybėmis negalima remtis tariamai iki realaus Pirmosios dujų direktyvos perkėlimo buvusiu teisiniu nesaugumu, kad galima būtų pagrįsti aptariamų įmonių elgesį. Šiuo klausimu taip pat reikia pažymėti, kad tokio dydžio ūkio subjektas kaip E.ON turėjo reikalingų priemonių, kad nuo 2000 m. rugpjūčio 10 d. pasinaudotų liberalizavimu, remdamasis tiesioginiu direktyvos veikimu net jos ir neperkėlus į Prancūzijos teisę. Be to, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 290 konstatuojamosios dalies, pasibaigus Pirmosios dujų direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisė terminui ir iki jos realaus perkėlimo E.ON tiekė dujas Belgijoje. Taip pat, priešingai nei galima manyti iš ieškovės argumentų, Komisija nepriekaištavo E.ON pradėjus skverbtis į Prancūzijos rinką tik 2003 m. sausio mėn., o tik kaltino aptariamas įmones sudarius susitarimą dėl rinkų pasidalijimo, kuris pažeidžia EB 81 straipsnį.

323    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Komisija galėjo konstatuoti, kad aptariamos įmonės padarė EB 81 straipsnyje numatytą pažeidimą Prancūzijoje nuo 2000 m. rugpjūčio 10 d. iki 2003 m. sausio mėn. Todėl Komisija nepažeidė minėtos nuostatos šioje byloje nustatydama, jog pažeidimas Prancūzijos rinkoje prasidėjo 2000 m. rugpjūčio 10 d.

324    Taigi reikia atmesti trečiojo ieškinio pagrindo trečią dalį, o tuo pačiu ir visą šį ieškinio pagrindą.

4.     Dėl ketvirtojo ieškinio pagrindo, susijusio su teisės ir fakto klaidomis taikant EB 81 straipsnį dėl susitarimo ir (arba) suderintų veiksmų tarp aptariamų įmonių egzistavimo po 2004 m. rugpjūčio mėn.

325    Šį subsidiarų ieškinio pagrindą, kuriame ieškovė tvirtina, kad Komisija pakankami neįrodė susitarimo ir (arba) suderintų veiksmų tarp aptariamų įmonių egzistavimo po 2004 m. rugpjūčio 13 d., sudaro trys dalys, susijusios, pirma, su EB 81 straipsnio pažeidimu, nes aptariamų įmonių valia taikant lydraščius po 2004 m. rugpjūčio mėn. nebuvo suderinta, antra, su EB 81 straipsnio pažeidimu, nes akivaizdžiai klaidingai buvo vertinami susitikimai ir keitimasis informacija tarp aptariamų įmonių nuo 2004 m. rugpjūčio mėn., ir, trečia, su EB 81 straipsnio ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimu bei pareigos motyvuoti nesilaikymu, nes nebuvo įrodymų, patvirtinančių pažeidimą Prancūzijos rinkoje po 2004 m. rugpjūčio mėn. (ši ieškinio pagrindo dalis nurodyta subsidiariai).

326    Prieš pradedant nagrinėti šias dalis reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką EB 81 ir 82 straipsniais nustatytai konkurencijos sistemai svarbu susitarimų ar bet kokios formos suderintų veiksmų ar koordinavimo ekonominiai rezultatai, o ne jų juridinė forma. Todėl iširusių kartelių atvejais tam, kad EB 81 straipsnis būtų taikomas, pakanka, kad jų pasekmės būtų jaučiamos po jų formalaus iširimo. Iš to išplaukia, kad pažeidimo trukmė turi būti vertinama atsižvelgiant ne į laikotarpį, per kurį susitarimas galioja, o į laikotarpį, per kurį kaltinamos įmonės vykdo EB 81 straipsniu draudžiamą veiklą (žr. 2007 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo BASF ir UCB prieš Komisiją, T‑101/05 ir T‑111/05, Rink. p. II‑4949, 187 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

327    Šioje byloje ginčijamo sprendimo 299 konstatuojamojoje dalyje Komisija nusprendė, kad pažeidimas pasibaigė, kai aptariamos įmonės iš tikrųjų nustojo laikiusios lydraščių „Direktion I“ ir „Direktion G“ bei sutartinių ribojimų, draudžiančių ieškovei naudotis MEGAL dujotiekio išėjimo taškais Vokietijoje, kad aprūpintų klientus dujomis. Nors šie lydraščiai oficialiai buvo panaikinti 2004 m. susitarimu, Komisija ginčijamo sprendimo 300 konstatuojamojoje dalyje nusprendė, kad nagrinėjami sutartiniai ribojimai išnyko anksčiausiai 2005 m. rugsėjo mėn. pabaigoje. Ji atsižvelgė į tai, kad 2005 m. rugsėjo 9 d. tarpinis susitarimas leido ieškovei pardavinėti MEGAL dujotiekiu perduodamas dujas nuo 2005 m. spalio 1 d., o 2005 m. susitarimas įsigaliojo 2005 m. spalio 13 d. Be to, ji toje pačioje konstatuojamojoje dalyje nurodė, kad ieškovės iš šio dujotiekio Vokietijos klientams parduodamų dujų kiekis tik nuo 2005 m. spalio mėn. buvo daug didesnis už kiekį, kurį ji pirkdavo pagal DP. Todėl Komisija nusprendė, kad reikia taikyti EB 81 straipsnį, nes veiksmai buvo derinami net pasibaigus ankstesniam susitarimui ir turėjo įtakos iki MEGAL susitarimo pakeitimo.

328    Iš to matyti, kad Komisija nusprendė, jog pažeidimas buvo tęsiamas ir po 2004 m. susitarimo, remdamasi ne tik įrodymais, patvirtinančiais, kad aptariamos įmonės nepaisydamos formalaus lydraščių panaikinimo juos ir toliau taikė, bet ir aplinkybe, kad sutartiniai ribojimai, neleidžiantys ieškovei naudotis MEGAL dujotiekio išėjimo taškais Vokietijoje, įtvirtinti MEGAL susitarimo 2 priede, galiojo ir po 2004 m. susitarimo.

329    Šio ieškinio pagrindo atskiras dalis reikia nagrinėti atsižvelgiant į šiuos vertinimus.

a)     Dėl pirmos dalies

330    Šioje ieškinio pagrindo dalyje ieškovė nurodo, kad ginčijamas sprendimas pažeidžia EB 81 straipsnį, nes po 2004 m. rugpjūčio mėn. aptariamos įmonės nederino valios pagal lydraščius.

331    Šiuo klausimu ieškovė iš esmės nurodo du kaltinimus, susijusius, pirma, su akivaizdžia vertinimo klaida, ir, antra, su Komisijos pateiktų įrodymų įrodomosios galios trūkumu.

–       Dėl pirmo kaltinimo

332    Ieškovė pažymi, kad Komisija padarė akivaizdžią klaidą vertindama jos dalyvavimą DPP, o konkrečiai kalbant, nuspręsdama, kad aplinkybės, jog ji 2004 m. pardavinėjo dujas pietų Vokietijoje, nepakanką įrodyti rinkų pasidalijimo nebuvimą.

333    Šiuo klausimu pirmiausia reikia pažymėti, kad priešingai nei teigia ieškovė, vien tik dujų pardavimas Vokietijoje iš MEGAL dujotiekio nuo 2004 m. spalio mėn. negali įrodyti, jog lydraščių jau nebuvo laikomasi. Reikia priminti, kad, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 73 konstatuojamosios dalies, [konfidencialu]. Kaip nurodo Komisija, ieškovė nuo 2003 m. Vokietijoje parduodavo tik labai nedaug dujų. Be to, 2004 m. prasidėjęs dujų iš MEGAL dujotiekio pardavimas sudarė sąlyginai nedidelę (ar kaip ginčijamo sprendimo 101 konstatuojamojoje dalyje nurodo Komisija, „sąlyginai minimalią“ dalį) visų ieškovės pardavimų Vokietijoje dalį ir negali būti laikomas, kaip nurodo ieškovė, reikšmingu. 2004 ir 2005 m., [konfidencialu]. Galiausiai iš ginčijamo sprendimo 101 konstatuojamosios dalies matyti, kad ieškovės Vokietija nuo 2004 m. iki 2005 m. rugsėjo mėn. parduotų dujų iš MEGAL dujotiekio apimtis praktiškai sutapo su dujų apimtimi, kuri pagal DPP buvo nupirkta iš E.ON ir kurią privalomai turėjo parduoti pagal Vokietijos valdžios institucijų sprendimą, leidžiantį E.ON ir Ruhrgas susijungimą.

334    Atsižvelgiant į visus šiuo požymius, dujų iš MEGAL dujotiekio pardavimas iš tikrųjų leidžia įrodyti komercinę prekybą, kaip tai tvirtina ieškovė. Tačiau to nepakanka įrodyti, kad lydraščiai nebuvo privalomi. Be to, rašytiniai įrodymai patvirtina, kad, kaip ginčijamo sprendimo 102 konstatuojamojoje dalyje nurodė Komisija, ieškovė manė negalinti parduoti daugiau dujų, nei įsigijo pagal DPP, dėl sutartyse su E.ON numatytų sąlygų (žr., be kita ko, šio sprendimo 337–339 punktus). Dėl argumento, kad Komisija turėjo atsižvelgti į ieškovės pasiūlymus, reikia priminti, kad vien tik jų bet kuriuo atveju nebūtų pakakę įrodyti konkurencijos egzistavimą (žr. šio sprendimo 196 punktą), juo labiau, kad pati ieškovė savo atsakyme į pranešimą apie kaltinimus pripažino, jog nei vienas jos nurodytas pasiūlymas nebuvo priimtas. Dėl ieškovės argumento, kad Komisija neatsižvelgė į aplinkybę, jog dujų tiekimo apimtis nuo 2005 m. rugsėjo mėn. iš dalies atitiko nuo 2004 m. pasirašytas sutartis, reikia priminti šio sprendimo 350 punkte pateiktus vertinimus.

335    Antra, argumentas, kad Komisija nepaaiškino, kodėl aktyvus dalyvavimas DPP ir pagal šią programą nupirktų dujų panaudojimas perpardavimui Vokietijoje neįrodo kartelio nebuvimo, yra nereikšmingas, nes Komisija turėjo įrodyti pažeidimo buvimą, o ne jo nebuvimą. Bet kuriuo atveju dalyvavimas DPP negali įrodyti, kad nebuvo susitarimo dėl rinkų pasidalijimo, o aplinkybė, kad ieškovė laisvai nusprendė dalyvauti DPP ir pagal šią programą nupirktas dujas panaudoti veiklai pietų Vokietijoje, yra nereikšminga šiuo klausimu. Pirmiausia reikia priminti, kad pagal DPP ieškovės Vokietijoje parduotos dujos nesusijusios su nagrinėjamu pažeidimu, kaip tai matyti iš ginčijamo sprendimo 346 punkto. Iš ieškovės pardavimų analizės ir rašytinių įrodymų matyti, kad ji iš tikrųjų ribojo savo veiklą pagal DPP įgytų dujų apimtimi. Ji nepardavinėjo pastebimai daugiau dujų nei minėta apimtis. Tai rodo, kad nepaisant dalyvavimo DPP ji toliau laikėsi sutartinių ribojimų, nustatytų MEGAL susitarime. Be to, iš E.ON parengto 2004 m. kovo 29 d. „apžvalginio“ susitikimo protokolo matyti, kad ieškovė norėjo dalyvauti DPP bijodama, kad rusiškos dujos nepatektų į blogas rankas ir dėl to išaugtų konkurencija.

336    Todėl ieškovės argumentas, kad jos pardavimo apimtis iš MEGAL dujotiekio viršijo pagal DPP įsigytų dujų apimtį, turi būti atmestas, nes nors Komisija ir neginčijo šios aplinkybės, ji vis dėlto ginčijamo sprendimo 113 konstatuojamojoje dalyje nurodė, kad pardavimo apimtis pastebimai neviršijo šios apimtis, ką, beje, ieškovė pripažįsta. Bet kuriuo atveju, net jei ieškovės pardavimo apimtis galėjo būti nežymiai didesnė už pagal DPP įsigyjamų dujų apimtį, kaip tai matyti iš ginčijamo sprendimo 101 konstatuojamojoje dalyje pateiktos lentelės, atsižvelgiant į nedidelį skirtumą tai negali įrodyti, kad ieškovė nesijautė saistoma lydraščių.

337    Trečia, nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad Komisija ginčijamo sprendimo 102 konstatuojamojoje dalyje, remdamasi ieškovės 2004 m. liepos 21 d. laišku, kurio turinys aptartas šio sprendimo 189 punkte, neteisingai nusprendė, jog ieškovė manė negalinti paimti dujų iš MEGAL dujotiekio dėl galiojančiose sutartyse su E.ON numatytų sąlygų. Taip pat niekas neleidžia manyti, kad, kaip tvirtina ieškovė, negalėjimą iš minėto dujotiekio paimti daugiau dujų, nei įsigyta pagal DPP, galima paaiškinti [konfidencialu]. Konkrečiai kalbant, dėl argumento, kad ieškovės veiklą pietų Vokietijoje stabdė [konfidencialu] techninės priežastys, nors to nebuvo taikant DPP, reikia pažymėti, kad tokios priežastys nenurodytos aptariamame laiške paaiškinant ieškovės išdėstytą nuomonę.

338    Šiame kontekste reikia pažymėti, kad aplinkybė, jog šis laiškas nesusijęs su lydraščiais, nėra esminė, be to, Komisija to ir neteigė. Aplinkybė, kad šiame laiške nurodoma, jog kol nebus pasirašytas bendras susitarimas dėl MEGAL dujotiekio, draudžiama naudotis šio dujotiekio kitais nei konkrečiai nurodyti išėjimo taškais ir tai, kad minėtame laiške išdėstomos klientų pietų Vokietijoje aprūpinimo iš šio dujotiekio sąlygos, rodo, jog aprašyta situacija atitinka esamame MEGAL susitarime įtvirtintą situaciją [konfidencialu].

339    Galiausiai reikia pažymėti, kad 2004 m. gegužės 10 d. ieškovės dokumentas, nurodytas ginčijamo sprendimo išnašoje Nr. 98, patvirtina Komisijos teiginį, išdėstytą 102 konstatuojamojoje dalyje. Iš tikrųjų iš to matyti, kad kalbant apie MEGAL dujotiekio išėjimo ir įėjimo taškus, ieškovė (ir tik ji viena tuo metu) aukcione įgytas dujas galėjo paimti iš bet kurio šio dujotiekio išėjimo ar įėjimo taško. Šiame dokumente taip pat aiškiai nurodoma, kad dujų tiekimas [konfidencialu] galutiniams klientams Vokietijoje naudojantis MEGAL dujotiekio išėjimo tašku tuo metu buvo neįmanomas, nes ieškovė neturėjo tokių taškų šio dujotiekio vakarinėje dalyje.

340    Ketvirta, reikia konstatuoti, kad apibrėždama pažeidimą Komisija neatsižvelgė į dujų kilmės šalį. Iš ginčijamo sprendimo 199 konstatuojamosios dalies matyti, kad nagrinėjamas pažeidimas susijęs su MEGAL dujotiekiu perduodamų dujų tiekimu, o dujų kilmė neminima. Be to, ginčijamo sprendimo 349 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, kad su pažeidimu yra susijusios E.ON ir ieškovės pasinaudojant MEGAL dujotiekiu perduotos ir klientams Vokietijoje bei reikalavimus atitinkantiems klientams Prancūzijoje parduotos dujos, išskyrus E.ON pagal DPP parduotas dujas, tiektas Waidhaus, ir ieškovės pagal DPP nupirktas dujas, tiektas Waidhaus. [konfidencialu]. Tokiomis aplinkybėmis reikia atmesti ieškovės argumentą, susijusį su tuo, kad Komisija pati sau prieštaravo nuspręsdama, jog pažeidimas [konfidencialu]. Reikia atmesti ir ieškovės argumentą, kad Komisija nepaaiškino, kokios galėjo turėti įtakos kvalifikuojant minėtą pažeidimą dujų kilmė.

341    Galiausia dėl ieškovės tvirtinimo, kad remiantis Komisijos argumentais lydraščiai vertintini nebent kaip tikslo sąlyga [konfidencialu], pakanka konstatuoti, kad, kaip nurodo Komisija, tokia sąlyga yra vertikalus susitarimas, paprastai įtraukiamas į tarp tiekėjo ir jo kliento sudaromą dujų tiekimo sutartį, neleidžiantis klientui reeksportuoti iš tiekėjo nupirktų dujų, o nagrinėjamu atveju kalbama apie horizontalų susitarimą, sudarytą tarp tiekėjų dėl dujų perdavimo infrastruktūros statybos, kuriuo buvo siekiama riboti dujų, perduodamų šia infrastruktūra, pardavimą viena vienas kito teritorijoje. Taigi šis tvirtinimas turi būti atmestas.

342    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad pirmas kaltinimas turi būti atmestas.

–       Dėl antro kaltinimo

343    Ieškovė ginčija Komisija pateiktų įrodymų, kurias ji grindžia draudimo paimti dujas iš MEGAL dujotiekio išlaikymą po 2004 m. rugpjūčio mėn., įrodomąją galią. Ji mano, kad Komisija nepateikė tikslių ir vienas kitą patvirtinančių įrodymų, susijusių su tvirtinimu, kad, nepaisant 2004 m. susitarimo, aptariamos įmonės ir toliau taikė lydraščius.

344    Pirma, kalbant apie MEGAL susitarimo 2 priedą reikia priminti, kad šiame priede buvo nurodyti MEGAL dujotiekio įėjimo ir išėjimo taškai, kuriais aptariamos įmonės galėjo naudotis. Ieškovei šio priedo 2.1 punkte skiriamas tik vienas išėjimo taškas paimti visas jai perduodamas dujas, esantis Prancūzijos–Vokietijos pasienyje, nebent šalys sutartų kitaip. Šiame priede ieškovei nesuteikiamas joks Vokietijoje esantis išėjimo taškas, taigi jai nebuvo leista iš MEGAL dujotiekio paimti dujas, skirtas Vokietijoje esantiems klientams. Nėra įrodymų, kad nagrinėjamas priedas būtų atšauktas ar panaikintas 2004 m. susitarimu, ar kad šis susitarimas yra aptariamų įmonių sutartas priedo pakeitimas. Iš tikrųjų, kaip Komisija nurodė ginčijamo sprendimo 107 konstatuojamojoje dalyje, 2004 m. susitarime neminimas šis priedas, ir tai ieškovės pripažįsta. Iš 2004 m. susitarimo aiškiai matyti, kad jis susijęs tik su tam tikrais lydraščiais, o ne su kitomis MEGAL susitarimo nuostatomis ar jo priedais. Be to, ieškovė nepateikia įrodymų, kurie leistų paneigti Komisijos minėtoje konstatuojamojoje dalyje išdėstytą tvirtinimą, kad jei aptariamos įmonės MEGAL susitarimo 2 priedą būtų norėjusios aptarti 2004 m. susitarime, jos tai būtų aiškiai ir padariusios. Dėl ieškovės tvirtinimo, kad aptariamos įmonės jau nuo 2001 m., o vėliau ir 2004 m. susitarime pripažino „niekiniu ir negaliojančių“ lydraštį „Direktion I“, kurio nuostatos, kaip mano ieškovė, buvo panašios į minėto priedo nuostatas, be aiškaus šio priedo paminėjimo (įskaitant ir 2002 m. sausio 7 d. faksą ar 2004 m. susitarimą), negalima iš jo daryti išvados, kad šis priedas buvo pasenęs. Todėl ieškovės argumentai, susiję su nagrinėjamu priedu, turi būti atmesti.

345    Antra, dėl 2004 m. rugpjūčio 23 d. straipsnio spaudoje, nurodyto ginčijamo sprendimo 108 konstatuojamojoje dalyje, pirmiausia reikia pažymėti, kad tai yra vienas iš įrodymų, kuriais Komisija grindė savo išvadą, jog ieškovė manė, kad po 2004 m. susitarimo ji negalėjo paimti dujų iš MEGAL dujotiekio dėl su E.ON sudarytų sutarčių nuostatų. Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 111 ir 112 konstatuojamųjų dalių, ji taip pat rėmėsi 2005 m. sausio mėn. ieškovės vidaus dokumentu dėl ieškovės plėtros Vokietijoje ir jos elgesiu.

346    Taip pat reikia konstatuoti, kad 2004 m. rugpjūčio 23 d straipsnis buvo paskelbtas specializuotoje spaudoje, jame detaliai aprašomi ieškovės pardavimo vadovo Vokietijoje pareiškimai ir pateikiama labai tiksli informacija apie ieškovės galimybių paimti dujas iš MEGAL dujotiekio ribas. Iš jo taip pat matyti, kad ieškovė tuo metu dar nebuvo galutinai susitarusi su E.ON dėl galimybės paimti dujas iš minėto dujotiekio ir kad ieškovė turėjo ribotas galimybes paimti dujas iš šio dujotiekio. Šiame straipsnyje buvo nurodyta, kad ieškovė dujas galėjo paimti ten, kur tai buvo galima pagal bendrą esamų taisyklių aiškinimą. Tokiomis aplinkybėmis šis straipsnis negali būti vertinamas kaip neturintis įrodomosios galios ar kad jo įrodomoji galia yra menka, ir Komisija pagrįstai galėjo remtis šiuo dokumentu, kad pagrįstų savo tvirtinimus, jog tam tikri įrodymai patvirtina, kad ieškovė manė negalinti paimti dujų iš to paties dujotiekio dėl jos sutartinių santykių su E.ON. Aplinkybė, kad šis straipsnis buvo išspausdintas praėjus tik dešimčiai dienų po 2004 m. susitarimo sudarymo, neturi tiesioginės reikšmės, nes jame cituojamas asmuo, atsižvelgiant į jo pareigas, tikrai turėjo tiksliai žinoti apie situaciją dėl nagrinėjamo dujotiekio.

347    Galiausiai ieškovė neteisingai tvirtina, kad Komisija atsisakė atsižvelgti į 2004 m. rugpjūčio 26 d. laišką, kuriuo E.ON reagavo į nagrinėjamą straipsnį ir priminė apie tai, jog lydraštis „Direktion I“ yra pasenęs. Iš tikrųjų Komisija ginčijamo sprendimo 110 konstatuojamojoje dalyje nurodė, kad šis laiškas aptariamas minėto sprendimo 4.3.1 punkte, bendrai nagrinėjant E.ON argumentą, kad ji leido ieškovei imti dujas iš MEGAL dujotiekio Vokietijoje. Ginčijamo sprendimo 149 konstatuojamojoje dalyje, kuri yra šio sprendimo 4.3.1 punkte, Komisija nurodė, jog tvirtinimą, kad E.ON pripažino ieškovės teisę paimti dujas iš MEGAL dujotiekio, paneigia įrodymas, jog ieškovė tiek viduje, tiek viešuosiuose pareiškimuose manė neturinti teisės iš dujotiekio paimti daugiau dujų, nei įsigijo pagal DP. Reikia konstatuoti, kad Komisija taip netiesiogiai iš tikrųjų atsakė į argumentą, pagrįstą 2004 m. rugpjūčio 26 d. E.ON laišku. Dėl ieškovės argumentų, kad 2004 m. rugpjūčio 26 d. laiškas įrodo aptariamų įmonių valios nederinimą, kad lydraščių „atsisakymas“ nesutampa su 2005 m. susitarimu ir ieškovės sunkumus parduodant dujas lėmė nuo jos valios nepriklausančios kliūtys, pakanka konstatuoti, kad juos paneigia už šį laišką vėlesni dokumentai (žr., be kita ko, šio sprendimo 349, 361 ir 362 punktuose nurodytus dokumentus) ir ieškovės elgesys rinkoje (žr. šio sprendimo 350 punktą), kurie įrodo, kad pažeidimas buvo tęsiamas ir po 2004 m. susitarimo, todėl minėti argumentai turi būti atmesti. Be to, iš šio laiško matyti, kad E.ON kelis kartus patvirtino, jog ieškovė galėjo paimti dujas ir MEGAL dujotiekio, [konfidencialu], o tai rodo, kad iš tikrųjų ieškovės galimybės paimti dujas Vokietijoje tuo metu buvo ribotos. Galiausiai, kaip nurodė Komisija, iš šio dokumento aiškiai matyti, kad E.ON patvirtino ieškovei, jog viešas aprašymas ar diskusijos apie galimybes paimti dujas iš MEGAL dujotiekio nėra konstruktyvūs, o tai rodo, kad E.ON tikslas pirmiausia buvo leisti suprasti ieškovei, kad būtų priimtiniau neteikti viešų pareiškimų šiuo klausimu.

348    Todėl reikia atmesti ieškovės argumentus, susijusius su nagrinėjamu straipsniu spaudoje.

349    Trečia, iš 2005 m. rugsėjo 2 d. ieškovės plėtros Vokietijoje plano matyti, kad dėl sutartinių sąlygų ieškovė negalėjo paimti dujų iš tam tikrų MEGAL dujotiekio išėjimo taškų nei tiesiogiai pardavinėti jai priklausantį parduodamų dujų kiekį. Laukiamas naujos sutarties su E.ON dėl vamzdyno eksploatavimo pasirašymas galėtų pakeisti šią situaciją. Šiuo klausimu, net pripažinus, kad plėtros planas buvo tik projektas, kaip tai tvirtina ieškovė, ši aplinkybė negali paneigti šio plano turinio, kurį parengė ieškovės tarnybos, tikslumo ir jo įrodomosios galios. Tas pats pasakytina ir apie ieškovės tvirtinimą, kad šis planas daug metu nebuvo nei atnaujinamas, nei tikrinamas. Šį tvirtinimą, panašu, paneigia aplinkybė, kad šiame dokumente aiškiai nurodyta, jog tai „2005 m. rugsėjo 2 d. redakcija“. Be to, ieškovė nepateikė galutinio dokumento, kurio turinys būtų atnaujintas ir patikrintas, ir kuris būtų skyręsis nuo Komisijos nurodytojo.

350    Ketvirta, kalbant apie ginčijamo sprendimo 300 konstatuojamojoje dalyje išdėstytą Komisijos tvirtinimą, kad iš MEGAL dujotiekio ieškovės parduodamų dujų klientams Vokietijoje apimtis gerokai viršijo ieškovės pagal DPP nupirktų dujų apimtį tik nuo 2005 m. spalio mėn., reikia atmesti ieškovės argumentą, kad Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, kai atsižvelgė į tai, kad nustatytų pažeidimo pabaigos datą. Iš tikrųjų, be to, kad, jos nuomone, Komisija nenurodydama priimtinų priežasčių atmetė alternatyvius paaiškinimus, jog pardavimai Vokietijoje labai išaugo spalio mėn., o tiekimas nuo 2005 m. spalio mėn. buvo susijęs su tiekimo sutartimis, kurios buvo sudarytos gerokai anksčiau, ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų akivaizdžią vertinimo klaidą. Kad galima būtų konstatuoti tokią klaidą, ieškovė turi pateikti įrodymų, leidžiančių manyti, jog Komisijos vertinimas yra klaidingas, tačiau šioje byloje to nebuvo padaryta. Bet kuriuo atveju Komisija atsakė į ieškovės pateiktą paaiškinimą. Komisija ginčijamo sprendimo 302 konstatuojamojoje dalyje atsakydama į paaiškinimą dėl dujų metinės rinkos struktūros nurodė, kad ieškovė žinojo, jog visos metinės tiekimo sutartys įsigalioja spalio mėn. ir kad pagrįstai galima manyti, jog jos galėjo pagreitinti naujo susitarimo su E.ON sudarymą. Ieškovė nepateikia aiškių argumentų, kurie paneigtų šį tvirtinimą. Komisija ginčijamo sprendimo 113 konstatuojamojoje dalyje taip pat nurodė, kad nors ieškovė pasirašė tiekimo sutartis su klientais anksčiau, vis dėlto ji realiai neėmė dujų iš dujotiekio iki 2005 m. spalio mėn., taigi laikėsi draudimo paimti dujas iš MEGAL dujotiekio Vokietijoje. Šį vertinimą reikia patvirtinti, nes, kaip jau buvo konstatuota, iki 2005 m. spalio mėn. ieškovės Vokietijoje parduodamų dujų iš MEGAL dujotiekio apimtis buvo visiškai nereikšminga atsižvelgiant į bendrą Vokietijos suvartojimą ir tik nežymiai viršijo tai, ką ieškovė įsigydavo pagal DPP, t. y. kiekį, kurį E.ON privalėjo parduoti.

351    Iš to matyti, kad antras kaltinimas turi būti atmestas, taip pat turi būti atmesta ir pirma šio ieškinio pagrindo dalis.

b)     Dėl antros dalies

352    Šioje ieškinio pagrindo dalyje ieškovė neigia Komisijos pateiktą susitikimų ir keitimosi informacija po 2004 m. susitarimo vertinimą. Ji mano, kad Komisija susitikimus ir keitimąsi informacija tarp aptariamų įmonių po 2004 m. susitarimo aiškino visiškai klaidingai. Šiuo atžvilgiu ji nurodo penkis argumentus.

353    Visų pirma dėl ieškovės argumento, kad E.ON po 2004 m. susitarimo ir toliau skundėsi ieškovės konkurencija Vokietijoje, reikia pirmiausia pažymėti, kad Komisija, priešingai nei galima daryti išvadą iš ieškovės argumentų, nemanė, jog ši aplinkybė leido pripažinti susitarimą ir (arba) suderintus veiksmus toliau taikant lydraščius. Ginčijamo sprendimo 130–136 konstatuojamosiose dalyse Komisija į šią informaciją kartu su kitais įrodymais atsižvelgė tik kad patvirtintų slaptą veiklą, o konkrečiai kalbant, keitimąsi informacija po 2004 m. susitarimo tarp įmonių, kurį labiau lėmė suderinti veiksmai nei konkurencija.

354    Taip pat reikia konstatuoti, kad vien tik tokių skundų nepakanka, kad būtų galima atmesti kartelio galimybę. Atvirkščiai, kaip tvirtina Komisija, jei prieš tai nebūtų buvę antikonkurencinio susitarimo dėl rinkų pasidalijimo tarp dviejų konkurentų, nebūtų buvę dėl ko vienai iš įmonių per reguliariai vykstančius susitikimus skųstis dėl kitos įmonės konkurencijos jos teritorijoje. Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 195 konstatuojamosios dalies, pavieniai įrodymai dėl nesutarimų tam tikromis temomis, kurių konkurencinėje aplinkoje neturėtų aptarinėti konkurentai, rodo, jog aptariamos įmonės veikė laikydamosi bendros pozicijos, net jei kartais jos viena kitą kaltino šios pozicijos nesilaikymu.

355    Ieškovės nurodyta aplinkybė, kad įvairūs įrodymai patvirtina didelę konkurenciją, negali paneigti pirmiau pateiktų išvadų. Iš tikrųjų aplinkybė, kad nebuvo laikomasi kartelinio susitarimo, neturi reikšmės pačiam kartelio egzistavimui (žr. 2005 m. birželio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tokai Carbon ir kt. prieš Komisiją, T‑71/03, T‑74/03, T‑87/03 ir T‑91/03, neskelbiamo Rinkinyje, 74 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). Bet kuriuo atveju reikia konstatuoti, kad net pripažinus, jog tokia konkurencija buvo, vis dėlto aptariamos įmonės organizavo pardavimą ir nustatinėjo kainas atsižvelgdamos į šiuo skundus, kaip tai matyti iš ginčijamo sprendimo 123, 124 ir 130–136 konstatuojamųjų dalių.

356    Be to, nors, kaip matyti iš 2005 m. vasario 9 d. ieškovės dokumento, E.ON kaltino ieškovę „naikinant“ dujų Vokietijoje vertę ir naudojantis kainų skirtumu [konfidencialu], kad priviliotų naujų klientų, kas galėtų įrodyti tam tikrą konkurencinį ieškovės elgesį Vokietijoje, vis dėlto ieškovė manė, jog reikia „dirbti šiuo klausimu“. Tačiau normalios konkurencijos atveju įmonė neplanuoja „dirbti“ savo konkurento kaltinimų dėl jos kainų politikos klausimu. Taigi tai įrodo, kad ieškovė planavo atsižvelgti į E.ON susirūpinimą.

357    Šiuo klausimu reikia priminti, kad kai ūkio subjektas pripažįsta jam kito subjekto adresuojamus skundus dėl pastarajam jo prekėmis daromos konkurencijos, suinteresuotų asmenų elgesys yra suderinti veiksmai (211 punkte minėto Sprendimo Suiker Unie ir kt. prieš Komisiją 283 punktas). Todėl reikia konstatuoti, kad nurodydama, jog „dirbs šiuo klausimu“, t. y. nagrinės E.ON skundus dėl savo Vokietijoje taikomų kainų, taip pat po E.ON skundų dėl jos kainų parduodant reglamentuojamiems vartotojams 2005 m. balandžio mėn. parengdama dokumentą ieškovė pripažino minėtus skundus pagal minėtą teismų praktiką, net jei manė, kaip matyti iš šio 2005 m. balandžio mėn. dokumento, kad nereikia per daug reikšmės suteikti E.ON požiūriui.

358    Be to, reikia pažymėti, kad ieškovė neginčija aplinkybės, jog tai, kad kartais susitarimo dėl rinkų pasidalijimo šalys nesilaikė ar skundėsi dėl to, kad kita šalis jo nesilaikė, neįrodo, jog šio susitarimo nebuvo ar jis nebuvo taikomas. Vis dėlto ji mano, kad toks principas netaikytinas šioje byloje, nes aptariamos įmonės 2004 m. susitarimu patvirtino, kad lydraščiai yra „niekiniai ir negalioja“, ir kad Komisija neįrodė aptariamų įmonių valios derinimo po 2004 m. rugpjūčio mėn.

359    Vis dėlto ieškovės argumentai, kuriais ginčijamas valios derinimas po minėtos datos, buvo paneigti nagrinėjant pirmą šio ieškinio pagrindo dalį. Be to, nors aptariamos įmonės 2004 m. susitarime ir nurodė, kad lydraščius jos laiko „niekiniais ir negaliojančiais“, vis dėlto jos ir toliau laikėsi iš šių lydraščių išplaukiančio susitarimo dėl rinkų pasidalijimo, nes E.ON ir toliau skundėsi ieškovės elgesiu, o ši, kaip matyti iš 2005 m. vasario 9 d. ir 2005 m. balandžio mėn. dokumentų, stengėsi tai sumenkinti. Kalbant konkrečiai apie ieškovę, iki 2005 m. rugsėjo mėn. ji iš MEGAL dujotiekio neėmė pastebimai daugiau dujų už tą kiekį, kuris buvo įgyjamas pagal DPP, kaip tai matyti iš ginčijamo sprendimo 101–103 konstatuojamųjų dalių.

360    Visų antra, dėl ieškovės argumento, kuriuo siekiama paneigti, jog E.ON susirūpinimas dėl jos plėtros Vokietijoje po 2004 m. rugpjūčio mėn. buvo apsimestinis, pakanka pažymėti, kad Komisija nemanė, jog šie skundai buvo tik „apsimestiniai“, kaip tvirtina ieškovė. Bet kuriuo atveju jokie susirūpinimai negali įrodyti susitarimo nebuvimo lygiai dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių buvo atmesti argumentai, susiję su E.ON skundais (žr. šio sprendimo 353–359 punktus). Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad, kaip buvo konstatuota šio sprendimo 263 punkte, 2005 m. balandžio mėn. ieškovės dokumentas nepatvirtina jos agresyvių kainų politikos Vokietijoje. Be to, reikia priminti, kad pagal šio sprendimo 357 punkte nurodytą teismų praktiką, esant normaliai konkurencijai neįmanoma, kad įmonė reaguotų į savo konkurento kritiką dėl jos kainų politikos ir stengtųsi sušvelninti šios įmonės požiūrį į agresyvių kainų taikymą, kaip tai daro ieškovė minėtame dokumente, kuris buvo parengtas gavus E.ON skundus. Taigi šis dokumentas negali įrodyti, kad kartelio nebuvo. Kaip nurodo Komisija, šioje byloje E.ON susirūpinimas dėl šio sprendimo 354 punkte nurodytų priežasčių įrodo, jog aptariamos įmonės prižiūrėjo, kad susitarimo būtų laikomasi. Priešingai nei tvirtina ieškovė, taip nėra sukeičiama įrodinėjimo pareiga, nes ši išvada turi būti skaitoma atsižvelgiant į kitus įrodymus, kurie patvirtina neteisėtą elgesį po 2004 m. rugpjūčio mėn.

361    Visų trečia, priešingai nei tvirtina ieškovė, Komisija ginčijamo sprendimo 124 konstatuojamojoje dalyje teisingai remdamasi 2005 m. vasario 9 d. ir 2005 m. balandžio mėn. dokumentais nusprendė, kad ieškovė reagavo į E.ON priekaištus dėl jos kainų politikos [konfidencialu] segmente Vokietijoje. Šiuo klausimu pakanka priminti, kad 2005 m. balandžio 9 d. dokumente nurodoma, jog reikės apsvarstyti klausimą dėl E.ON kaltinimų, o 2005 m. balandžio mėn. dokumentas buvo parengtas gavus E.ON skundus dėl ieškovės kainų, taikomų parduodant [konfidencialu], kurios mažina dujų vertę Vokietijoje. Taigi buvo ryšys tarp E.ON skundų dėl ieškovės politikos ir šios reakcijos. Tokiomis aplinkybėmis negalima tvirtinti, kad Komisija klaidingai suprato dokumentus. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, priešingai nei tvirtina ieškovė, Komisija ginčijamame sprendime nenusprendė, jog 2005 m. balandžio mėn. dokumente palankiau buvo vertinamas ieškovės agresyvumo švelninimas Vokietijoje. Galiausiai reikia pažymėti, kad, priešingai nei tvirtina ieškovė, negalima manyti, jog tokia reakcija rodo gerą valdymą. Iš tikrųjų iš minėto dokumento aiškiai matyti, kad jo tikslas buvo sušvelninti E.ON reakciją, o ne išlaikyti ieškovės pelningumo lygį Vokietijoje, kaip tvirtina pastaroji.

362    Visų ketvirta, dėl dokumentų, susijusių su 2005 m. rugsėjo 21 d. susitikimu, ypač dėl 2005 m. rugsėjo 20 d. dokumento „briefing“, parengto prieš šį susitikimą, ir jį apibendrinančio 2005 m. rugsėjo 22 d. elektroninio laiško, nurodytų ginčijamo sprendimo 132 ir 133 konstatuojamosiose dalyse, reikia pirmiausia pažymėti, kad, kaip galiausiai atsakydama per posėdį į Bendrojo Teismo klausimus pripažino Komisija, ji šiais dokumentais rėmėsi, kad nuspręstų, jog E.ON ir toliau skundėsi ieškovės konkurencija Vokietijoje, o jų elgesys buvo panašesnis į suderintus veiksmus, nei konkurenciją. Taigi šie dokumentai buvo laikomi kaltę patvirtinančiais įrodymais, priešingai nei savo raštuose Komisija nurodė pradžioje.

363    Reikia konstatuoti, kad su tuo susiję ieškovės argumentai turi būti atmesti. Iš tikrųjų, net nenagrinėjant 2005 m. rugsėjo 20 d. dokumento „briefing“, parengto ruošiantis kitą dieną vykusiam susitikimui, pakanka konstatuoti, kad iš šio susitikimo protokolo nėra visiškai aišku, kaip tvirtina ieškovė, ar [konfidencialu], šio susitikimo protokolas įrodo aptariamų įmonių slaptą elgesį. Iš to matyti, kad ieškovė nurodė nelaikanti Vokietijos rinkos svarbia ir kad paskutiniu metu pateikus 9 pasiūlymus pavyko prisivilioti tik vieną klientą. Ji taip pat nurodė praradusi keletą klientų. Be to, likus kelioms dienoms iki tos datos, kurią Komisija pripažino kaip pažaidimo pabaigą, ieškovė apsikeitė su E.ON informacija apie komercinę politiką Vokietijoje. Tokia informacija galėjo paveikti E.ON elgesį rinkoje, nes ji žinojo ieškovės situaciją su jos klientais Vokietijoje ir buvo atskleidusi informaciją apie savo planuojamą elgesį šioje rinkoje. Tačiau reikalavimas, kad kiekvienas ūkio subjektas savarankiškai nustatytų savo politiką, neatskiriamas nuo Sutarties nuostatų dėl konkurencijos, griežtai draudžia bet kokius tiesioginius ar netiesioginius tokių ūkio subjektų ryšius, kurių tikslas ar pasekmė yra daryti įtaką faktinio ar galimo konkurento elgesiui rinkoje arba atskleisti tokiam konkurentui veiksmus, kurių ūkio subjektas nusprendė ar ketina imtis rinkoje, jei tokių ryšių tikslas ar poveikis – sukurti tokias konkurencijos sąlygas, kurios neatitinka įprastų nagrinėjamos rinkos sąlygų. Šiuo požiūriu, jei nėra priešingų įrodymų, kuriuos turi pateikti suinteresuotieji ūkio subjektai, reikia daryti prielaidą, kad kartelyje dalyvaujančios ir rinkoje aktyviai tebeveikiančios įmonės, nustatydamos savo elgesį joje, atsižvelgia į informaciją, kuria jos keičiasi su konkurentais (šiuo klausimu žr. 275 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni 117 ir 121 punktus). Atsižvelgiant į šią teismų praktiką reikia pripažinti, kad 2005 m. rugsėjo 21 d. susitikimas buvo skirtas veiksmų derinimui, draudžiamam pagal EB 81 straipsnio 1 dalį, o ieškovė net nebandė įrodinėti, kad ji neatsižvelgė į aptariamą informaciją.

364    Taigi Komisija nepadarė klaidos atsižvelgusi į dokumentus, susijusius su 2005 m. rugsėjo 21 d. susitikimu, kad konstatuotų, jog aptariamos įmonės daugiau derino veiksmus nei konkuravo.

365    Galiausiai ieškovės argumentai, kurias ginčijamas keitimasis informacija, jau buvo paneigti nagrinėjant antrąjį ieškinio pagrindą, į kurį daroma nuoroda. Taip pat reikia priminti, kad 2005 m. rugsėjo 21 d. susitikimo protokolas įrodo, jog aptariamos įmonės keitėsi informacija, galinčia turėti įtakos jų elgesiui rinkoje ir pranešdavo apie šį elgesį, o tai yra draudžiama pagal EB 81 straipsnį.

366    Iš viso to, kas išdėstyta, reikia atmesti antrąją šio ieškinio pagrindo dalį.

c)     Dėl trečios dalies

367    Šioje dalyje ieškovė tvirtina, kad ginčijamu sprendimu pažeidžiamas EB 81 straipsnis ir įrodymų vertinimo taisyklės, be to, jis yra nepakankamai motyvuotas, nes jame nepateikiamas joks pažeidimo Prancūzijos rinkoje po 2004 m. rugpjūčio 13 d. įrodymas

368    Šiuo klausimu reikia priminti, kad iš ginčijamo sprendimo 1 straipsnio matyti, jog pažeidimas Vokietijoje tęsėsi nuo 1980 m. sausio 1 d. iki 2005 m. rugsėjo 30 d., o Prancūzijoje – nuo 2000 m. rugpjūčio 10 d. iki 2005 m. rugsėjo 30 d.

369    Vis dėlto pirmiausia reikia konstatuoti, kad joks rašytinis įrodymas nepatvirtina nagrinėjamo pažeidimo tęsimo po 2004 m. rugpjūčio 13 d. nei susitarimo, nei suderintų veiksmų forma. Paskutinis su Prancūzijos rinka susijęs dokumentas yra 2004 m. birželio 26 d. E.ON vidaus dokumentas „briefing“, susijęs su 2004 m. liepos 2 d. „apžvalginiu“ susitikimu, taigi vykusiu anksčiau nei 2004 m. rugpjūčio 13 d. buvo pasirašytas 2004 m. susitarimas. Konkrečiai kalbant dėl susitikimų ir keitimųsi informacija, per kuriuos, kaip nurodyta ginčijamo sprendimo 307 konstatuojamojoje dalyje, aptariamos įmonės derino savo strategiją nacionalinėse rinkose po 2004 m. rugpjūčio mėnesio, reikia pažymėti, kad Komisija minėtoje konstatuojamojoje dalyje nesiremia jokiu konkrečiu rašytiniu įrodymu, susijusiu su susitikimais dėl Prancūzijos rinkos. Be to, dokumentuose, susijusiuose su susitikimais, vykusiais po 2004 m. rugpjūčio 13 d., nurodytuose ginčijamo sprendimo 123, 124 ir 130–136 konstatuojamosiose dalyse, aptariama tik Vokietijos dujų rinka, o ne Prancūzijos.

370    Be to, Komisija nesiremia E.ON elgesiu Prancūzijos rinkoje, kad įrodytų kartelio šioje rinkoje tolimesnį veikimą. Ji, be kita ko, nenurodo E.ON pardavimų Prancūzijoje, nors ginčijamo sprendimo 300 konstatuojamojoje dalyje ji mini ieškovės pardavimus Vokietijoje.

371    Be to, kalbant apie apribojimus, susijusius su MEGAL dujotiekio išėjimo taškais, taikytinus E.ON Prancūzijoje, ypač tuos, kurie galėtų išplaukti iš MEGAL susitarimo 2 priedo, pažymėtina, kad Komisija jų net nenurodo. Ji ginčijamo sprendimo 299, 300 ir 307 konstatuojamosiose dalyse nurodo tik sutartinius apribojimus, neleidžiančius ieškovei naudoti minėto dujotiekio išėjimo taškų aprūpinant klientus Vokietijoje. Bet kuriuo atveju reikia konstatuoti, kad nepaisydama su ja susijusių MEGAL susitarimo 2 priedo nuostatų, E.ON galėjo paimti dujas iš MEGAL dujotiekio ir jas parduoti Prancūzijoje, net jei tai sudarė tik nedidelę rinkos dalį ir buvo susiję su nedaug klientų, kaip tai matyti iš ginčijamo sprendimo 73 ir 101 konstatuojamųjų dalių.

372    Galiausiai reikia pažymėti, kad ginčijamo sprendimo 304 konstatuojamojoje dalyje Komisijos tvirtinimas, jog aplinkybė, kad aptariamos įmonės derėjos dėl naujo susitarimo, rodo, kad jos vis dar jautėsi saistomos esamo susitarimo, ar Komisijos tvirtinimas, kad nesant naujo susitarimo vis dar galiojo senasis, negali būti laikoma pakankamai pagrindžiančiais jos išvadas dėl Prancūzijos rinkos. Tokie bendri vertinimai nėra pakankamai tikslūs ir nuoseklūs pažeidimo tęsimo Prancūzijoje po 2004 m. susitarimo įrodymai.

373    Taigi reikia konstatuoti, kad ginčijamame sprendime Komisija nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių nuspręsti, jog nagrinėjamas pažeidimas Prancūzijos rinkoje buvo tęsiamas po 2004 m. susitarimo. Per posėdį Komisija, be kita ko, pripažino, kad apie Prancūzijos rinką ji neturėjo tokių įrodymų, kokius turėjo apie situaciją Vokietijos rinkoje.

374    Kadangi ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje atskiriama pažeidimo trukmė Vokietijos rinkoje ir Prancūzijos rinkoje, Komisija turėjo taip pat pagrįsti savo išvadą dėl pastarosios rinkos. Kitaip tariant 1 straipsnyje išskirdama pažeidimo trukmę Vokietijos rinkoje ir Prancūzijos rinkoje Komisija turėjo pateikti reikiamų įrodymų, patvirtinančių pažeidimą šiose dviejose rinkose nurodytais laikotarpiais. Jai priklauso pareiga įrodyti pažeidimą, taigi ir jo trukmę (žr. 70 punkte minėto Sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją 341 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

375    Šių vertinimų nepaneigia aplinkybė, kad kalbama apie vieną ir tęstinį pažeidimą. Ši aplinkybė dėl nustatyto pažeidimo pobūdžio neturi reikšmės kalbant apie tai, kad jei Komisija ginčijamo sprendimo rezoliucinėje dalyje tyčia nurodė atskiras pažeidimo trukmes Prancūzijos ir Vokietijos rinkose, ji privalėjo tinkamai jas įrodyti.

376    Be to, Komisijos argumentas, kad nėra įrodymų, patvirtinančių nagrinėjamo pažeidimo ankstesnį nutraukimą tik Prancūzijos rinkoje, turi būti atmestas, nes jai tenkanti įrodinėjimo pareiga neįvykdoma paprasčiausiai konstatavus, kad nėra įrodymų, jog minėtas pažeidimas buvo nutrauktas, nepaisant 2004 m. susitarimo.

377    Dėl Komisijos tvirtinimo, kad ankstesnis pažeidimo nutraukimas neatitinka susitarimo dėl rinkų pasidalijimo arba yra nelogiškas, pakanka pažymėti, kad toks tvirtinimas neįrodo nagrinėjamo pažeidimo tęsimo dviejose nagrinėjamose rinkose. Be to, kaip nurodo ieškovė, jis neatitina pačios Komisijos padarytos išvados, kad nagrinėjamas pažeidimas prasidėjo ne vienu metu. Komisijos argumentai, kad pažeidimo pradžios datų asimetrija galėtų būti paaiškinama tik aplinkybe, jog nagrinėjamas susitarimas negalėjo būti taikomas Prancūzijos rinkoje tol, kol ši buvo uždara konkurencijai, o pažeidimo pabaigos datų asimetrija yra fakto klausimas, neįtikinami šiuo atveju. Be to, Komisijos tvirtinimas, kad aptariamos įmonės laikėsi lydraščių po 2004 m. susitarimo tiek Vokietijoje, tiek Prancūzijoje, kalbant apie pastarąją šalį, yra visiškai nepagrįstas.

378    Iš to matyti, jog Komisija tinkamai neįrodė, kad nagrinėjamas pažeidimas Prancūzijoje tęsėsi nuo 2004 m. rugpjūčio 13 d. iki 2005 m. rugsėjo 30 d.

379    Todėl reikia panaikinti ginčijamo sprendimo 1 straipsnį, kiek jame konstatuojama, kad pažeidimas Prancūzijoje minėtu laikotarpiu buvo tęsiamas.

B –  Dėl reikalavimų panaikinti baudą arba ją sumažinti

1.     Dėl reikalavimo panaikinti baudą

380    Grįsdama savo reikalavimą panaikinti baudą ieškovė nurodo vieną pagrindą, susijusį su vienodo požiūrio, proporcingumo ir bausmių netaikymo atgaline data principų pažeidimu.

381    Ieškovė tvirtina, kad skirdama jai baudą, nors panašiose ankstesnėse bylose baudų neskyrė, Komisija pažeidė vienodo požiūrio, proporcingumo ir bausmių netaikymo atgaline data principus.

382    Šiuo klausimu reikia pabrėžti, kad Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalimi siekiama Komisijai suteikti galią taikyti baudas, kad ji galėtų įgyvendinti jai Sąjungos teise patikėtą priežiūros funkciją (šiuo klausimu žr. 288 punkte minėto Sprendimo Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją 105 punktą ir 2003 m. liepos 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Archer Daniels Midland ir Archer Daniels Midland Ingredients prieš Komisiją, T‑224/00, Rink. p. II‑2597, 105 punktą). Ši funkcija apima pareigą tirti atskirus pažeidimus ir bausti už juos, taip pat pareigą vykdyti bendrą politiką, siekiant konkurencijos srityje taikyti Sutartyje įtvirtintus principus ir atitinkamai reguliuoti įmonių elgesį. Vadinasi, Komisija turi užtikrinti atgrasomąjį baudų poveikį (2010 m. balandžio 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Gütermann ir Zwicky prieš Komisiją, T‑456/05 ir T‑457/05, Rink. p. II‑1443, 79 punktas).

383    Nagrinėjamu atveju Komisija ginčijamo sprendimo 320 konstatuojamojoje dalyje nusprendė, kad baudos skyrimu nepažeidžiamas vienodo požiūrio principas. Ji mano, kad bylų, kuriose buvo priimti aptariamų įmonių per administracinę procedūrą nurodyti ankstesni sprendimai, aplinkybės skiriasi nuo šios bylos aplinkybių, ir nėra jokios panašios situacijos, kuri būtų buvusi vertinama skirtingai. Šiuo klausimu ji minėto sprendimo 321 konstatuojamojoje dalyje atsižvelgė į nagrinėjamo pažeidimo pobūdį, o šio sprendimo 322 konstatuojamojoje dalyje – į jo kontekstą, apimtį ir trukmę. Galiausiai ji atmetė argumentus, kad aptariamos įmonės pagrįstai galėjo tikėtis, jog Komisija neskirs joms baudų dėl to, kad jos iki sprendimų bylose GDF prieš ENI ir GDF prieš ENEL nesuprato darančios pažeidimą arba dėl to, kad pirmame sprendime nebuvo skirta bauda (žr. ginčijamo sprendimo 323–325 konstatuojamąsias dalis).

384    Atsižvelgiant į tai reikia išnagrinėti ieškovės grindžiant šį ieškinio pagrindą nurodytus kaltinimus.

385    Visų pirma dėl kaltinimo, kad buvo pažeistas vienodo požiūrio principas, reikia priminti, jog pagal nusistovėjusią teismų praktiką ankstesnė Komisijos sprendimų praktika savaime nėra teisinis pagrindas nustatant baudas konkurencijos srityje, nes toks pagrindas išimtinai apibrėžtas Reglamente Nr. 1/2003 ir gairėse (šiuo klausimu žr. 2003 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Michelin prieš Komisiją, T‑203/01, Rink. p. II‑4071, 254 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). Sprendimai, susiję su kitomis bylomis, yra tik papildomas galimo diskriminacijos buvimo požymis, nes mažai tikėtina, kad bylų aplinkybės, kaip antai rinkos, prekės, įmonės ir atitinkami laikotarpiai, bus tapačios (šiuo klausimu žr. 2007 m. birželio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Britannia Alloys & Chemicals prieš Komisiją, C‑76/06 P, Rink. p. I‑4405, 60 punktą).

386    Vis dėlto vienodo požiūrio principo, pagal kurį draudžiama panašias situacijas vertinti skirtingai, o skirtingas situacijas – panašiai, išskyrus, jei toks vertinimas yra objektyviai pateisinamas, turi paisyti tiek Komisija, skirdama įmonei baudą už konkurencijos taisyklių pažeidimą, tiek visos institucijos, vykdydamos bet kokią savo veiklą (žr. 2004 m. sausio 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo JCB Service prieš Komisiją, T‑67/01, Rink. p. II‑49, 187 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

387    Iš to matyti, kad ankstesni Komisijos sprendimai tinkami nagrinėjant vienodo požiūrio principo laikymąsi tik tuomet, kai yra įrodyta, kad faktiniai bylų, kuriose buvo priimti minėti sprendimai, duomenys, pavyzdžiui, rinkos, produktai, šalys, įmonės ir nagrinėjami laikotarpiai, yra panašūs į nagrinėjamus šioje byloje (šiuo klausimu žr. 2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Archer Daniels Midland prieš Komisiją, T‑59/02, Rink. p. II‑3627, 316 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

388    Tačiau šiuo atveju bylų, kuriose buvo priimti ankstesni ieškovių nurodyti sprendimai, aplinkybės nėra panašios į šios bylos aplinkybes, todėl pagal šio sprendimo 387 punkte nurodytą teismų praktiką minėti sprendimai nereikšmingi vertinant vienodo požiūrio principo laikymąsi.

389    Iš tikrųjų, pirma, bylose Sonatrach, E.ON prieš Gazprom, OMV prieš Gazprom, ENI prieš Gazprom ir NLNG nebuvo skirtos baudos, nes Komisija užbaigė šias bylas nepriimdama formalaus sprendimo, konstatuojančio pažeidimą, pirmiausia dėl to, kad atitinkamos įmonės prisiėmė tam tikrus įsipareigojimus. Šioje byloje situacija yra kitokia, nes Komisija procedūrą užbaigė priimdama sprendimą, kuriuo konstatuojamas EB 81 straipsnio nuostatų pažeidimas.

390    Antra, priešingai nei nurodo ieškovė, šios bylos aplinkybės skiriasi nuo bylų GDF prieš ENI ir GDF prieš ENEL aplinkybių.

391    Pirmiausia aplinkybė, kad aptariami veiksmai dujų rinkoje buvo padaryti tuo pat laikotarpiu, per kurį buvo liberalizuota rinka ir padaryta didelė sektoriaus pažanga, savaime negali įrodyti, kad bylų GDF prieš ENI ir GDF prieš ENEL aplinkybės yra panašios į šios bylos aplinkybes.

392    Antra, bylose GDF prieš ENI ir GDF prieš ENEL Komisija atsižvelgė į aplinkybę, kad tai pirmasis sprendimas, susijęs su teritoriniais ribojimais dujų sektoriuje. O ši byla jau nebebuvo pirmoji su tuo susijusi.

393    Be to, aptariami ribojimai yra skirtingo pobūdžio. Bylose GDF prieš ENI ir GDF prieš ENEL nagrinėti ribojimai buvo vertikalūs, nes jie buvo nustatyti tranzito sutartyje ir sutartyje, kuri galėtų būti laikoma perdavimo ar pirkimo-pardavimo sutartimi. Iš tyrimo dėl EB 81 straipsnio 3 dalies taikymo, kurį Komisija atliko šiose bylose, matyti, kad ji pati šiuos ribojimus laikė vertikaliais. Tačiau taip nėra šioje byloje, kur ribojimas yra horizontalus, nes jis įtvirtintas dviejų tiekėjų sutartyje dėl dujotiekio naudojimo ir nustato jų galimybes parduoti dujas viena kitos rinkoje. Aplinkybė, kad Komisija konstatavo, jog galimas byloje GDF prieš ENEL nagrinėjamos sutarties kvalifikavimas kaip paslaugos ar perdavimo sutartis nedraudžia sąlygos „dujų naudojimui Italijoje“ laikyti ribojančia perpardavimą, nepaneigia aplinkybės, kad ribojimai yra skirtingo pobūdžio. Be to, bylos GDF prieš ENI ir GDF prieš ENEL skiriasi nuo šios bylos, nes, kaip nurodo Komisija, minėtos bylos buvo susijusios sutarties sąlyga, vienašališkai ribojančia teritoriją, kurioje ENI ir ENEL galėjo naudoti sutartyje aptariamas dujas, tačiau taip nėra šioje byloje, kur nagrinėjamas ribojimas susijęs su abiejų aptariamų įmonių atitinkamomis teritorijomis. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, pirma, ieškovė nenurodo, kodėl šis skirtumas gali būti nereikšmingas, ir, antra, jos argumentai, susiję su tariamu lydraščių simetriškumu jau buvo paneigti.

394    Be to, priešingai nei šioje byloje, bylose GDF prieš ENI ir GDF prieš ENEL nebuvo nustatytas veiksmų derinimas. Šio skirtumo svarbos negali paneigti ieškovės nurodyta aplinkybė, kad pagal ginčijamą sprendimą susitarimų ir suderintų veiksmų sąvokos yra lanksčios ir gali viena kitą keisti, ir kad todėl nereikia griežtai atskirti šių dviejų sąvokų. Aplinkybė, kad nereikia atskirti šių dviejų pažeidimo tipų nepaneigia aplinkybės, kad šioje byloje buvo nustatyti abu šie tipai, atvirkščiai nei bylose GDF prieš ENI ir GDF prieš ENEL. Ieškovės argumentas, kad susitikimai ir keitimasis informacija tarp aptariamų įmonių nuo 1999 iki 2005 m. neleidžia konstatuoti atskiro lydraščių pažeidimo dėl keitimosi svarbia informacija, jau buvo atmestas, kaip matyti iš šio sprendimo 243–258 punktų.

395    Galiausiai, nepaisant konstatuotos klaidos, susijusios su pažeidimo pradžia Vokietijoje ir pažeidimo pabaiga Prancūzijoje, reikia pažymėti, kad bylose GDF prieš ENI ir GDF prieš ENEL nagrinėtas pažeidimas buvo daromas santykinai trumpą laikotarpį, t. y. apie 2 metus, tuo tarpu šioje byloje pažeidimas Vokietijoje tęsėsi mažiausiai 7 metus, o Prancūzijoje – mažiausiai 4 metus. Ieškovės argumentai, kuriais ginčijamas šis skirtumas, taip pat turi būti atmesti.

396    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad kaltinimas dėl vienodo požiūrio principo pažeidimo turi būti atmestas.

397    Visų antra, reikia atmesti kaltinimą dėl bausmių netaikymo atgaline data principo pažeidimo, nes ieškovė šiuo klausimu nepateikė jokių savarankiškų argumentų, ir remiasi argumentais, nurodytais grindžiant kaltinimą dėl vienodo požiūrio principo pažeidimo. Bet kuriuo atveju šis kaltinimas turi būti atmestas, nes kiekviena įmonė, dėl kurios pradėta administracinė procedūra, per kurią gali būti skirtos baudos, turi atsižvelgti į galimybę, jog Komisija bet kuriuo momentu gali nuspręsti padidinti baudų lygį, palyginti su anksčiau taikytomis baudomis (šiuo klausimu žr. 2005 m. birželio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją, C‑189/02 P, C‑202/02 P, C‑205/02 P–C‑208/02 P ir C‑213/02 P, Rink. p. I‑5425, 229 punktą), ir kad Komisija bet kuriuo momentu gali peržiūrėti bendrą baudų lygį, siekdama įgyvendinti kitokią konkurencijos politiką, ir tai suinteresuotosios įmonės gali protingai numatyti. Šio vertinimo negali paneigti ieškovės nurodyta pranešime spaudai esanti nuoroda, susijusi su sprendimais GDF prieš ENI ir GDF prieš ENEL, jog Komisija yra mažiau nuolaidi po šių sprendimų priėmimo nustačiusi kitus tokio pobūdžio ribojimus kitose sutartyse dėl dujų. Iš tikrųjų, kadangi tai nėra aiškiai nurodyta nei minėtame pranešime spaudai, nei minėtuose sprendimuose, iš to negalima daryti išvados, kad Komisija neketino bausti už pažeidimus, kurie prasidėjo prieš šiuos sprendimus. Be to, jau buvo nurodyta, kad šios bylos aplinkybės skiriasi nuo bylų GDF prieš ENI ir GDF prieš ENEL aplinkybių (žr. šio sprendimo 390–396 punktus). Taigi ieškovė neteisingai tvirtina, kad pagal vienodo požiūrio ir bausmės netaikymo atgaline data principus Komisija gali griežtinti savo bausmių skyrimo politiką tik po šių sprendimų prasidėjusių veiksmų atžvilgiu.

398    Galiausiai kalbant apie kaltinimą, jog buvo pažeistas proporcingumo principas, nagrinėjamu atveju reikia atmesti kaip nereikšmingus ieškovės argumentus, kad Komisija nepažeisdama proporcingumo principo negali skirti baudos už pažeidimą, už kurį panašioje byloje nebuvo skirta jokia finansinė sankcija. Vien tik aplinkybės, kad Komisija neskyrė baudos konkurencijos taisykles pažeidusiam asmeniui nepakanka, kad nebūtų skirta bauda tokį pat pažeidimą padariusiam asmeniui (šiuo klausimu žr. 2002 m. vasario 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Compagnie générale maritime ir kt. prieš Komisiją, T‑86/95, Rink. p. II‑1011, 487 punktą). Be to, bylų, kuriose buvo priimti ieškovės nurodyti sprendimai aplinkybės nepanašios į šios bylos aplinkybes (žr. šio sprendimo 389–396 punktus). Ieškovės tvirtinimas, kad Komisija netiesiogiai manė, jog šiam principui prieštarautų finansinių sankcijų skyrimas už tokį elgesį, kaip nagrinėjamas šioje byloje, tuo metu, kai teisė dar nebuvo išaiškinta, turi būti atmestas. Apie tokią Komisijos poziciją negalima daryti išvados, kaip tai daro ieškovė, iš aplinkybės, kad ji pranešime spaudai apie bylą GDF prieš ENEL nurodė norinti išaiškinti teisę ne tik šiose bylose nagrinėjamų įmonių atžvilgiu, bet ir visų sektoriuje veikiančių įmonių atžvilgiu. Tokią su poreikiu išaiškinti teisę susijusią aplinkybę Komisija pranešime spaudai nurodė tik siekdama pagrįsti aplinkybę, jog ji ketina priimti formalų sprendimą dėl pažeidimo. Tačiau tokia aplinkybė nustatant baudą šioje byloje yra nereikšminga. Tas pats pasakytina ir apie Komisijos išvadą sprendimuose GDF prieš ENI ir GDF prieš ENEL, kad reikia vengti, jog sektoriaus įmonės neteisingai manytų, kad šiose bylose nagrinėtu elgesiu nepažeidžiama Sąjungos teisė. Taigi kaltinimas dėl proporcingumo principo pažeidimo taip pat turi būti atmestas.

399    Galiausiai nėra priežasčių, dėl kurių Bendrasis Teismas turėtų pakeisti ginčijamame sprendime nustatytą baudos dydį atsižvelgiant į vienodo požiūrio, proporcingumo ir bausmės netaikymo atgaline data principus.

400    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad vienintelis ieškinio pagrindas, kuriuo grindžiami reikalavimai panaikinti baudą, turi būti atmestas.

401    Be to Bendrasis Teismas mano, kad joks su viešąja tvarka susijęs pagrindas, kurį teismas turėtų patikrinti savo iniciatyva (šiuo klausimu žr. 2011 m. gruodžio 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo KME Germany ir kt. prieš Komisiją, C‑389/10 P, Rink. p. I‑12789, 131 punktą), neįpareigoja jo pasinaudojant savo neribota jurisdikcija panaikinti ieškovei skirtos baudos.

2.     Dėl reikalavimų sumažinti baudą

402    Grįsdama savo reikalavimus sumažinti baudą ieškovė, po to, kai dubliku atsiėmė dalį savo reikalavimų, nurodo penkis pagrindus, susijusius, pirma, su tuo, kad nurodomas pažeidimas Prancūzijos dujų rinkoje nebuvo pakankamai įrodytas, o ginčijamas sprendimas nėra pakankamai motyvuotas šiuo klausimu, antra, su klaidingu pažeidimo trukmės vertinimu, trečia, klaidingu pažeidimo sunkumo vertinimu, ketvirta, klaidingu vertinimu dėl poreikio taikyti 15 % pradinį padidinimą, ir, penkta, klaidingu švelninančių aplinkybių vertinimu.

a)     Dėl pirmojo pagrindo, susijusio su tuo, kad nurodomas pažeidimas Prancūzijos dujų rinkoje nebuvo pakankamai įrodytas, o ginčijamas sprendimas nėra pakankamai motyvuotas šiuo klausimu

403    Ieškovė tvirtina, kad, kadangi Komisija nepakankami įrodė pažeidimą Prancūzijos dujų rinkoje, o ginčijamas sprendimas šiuo klausimu yra nepakankamai motyvuotas, jai skirta bauda turi būti sumažinta proporcingai jos apyvartai Prancūzijoje.

404    Šiuo klausimu pakanka pažymėti, kad ieškovės argumentai, susiję su pažeidimo Prancūzijos dujų rinkoje įrodymais ir ginčijamo sprendimo motyvavimu buvo atmesti nagrinėjant trečiąjį ieškinio pagrindą, kuriuo buvo grindžiamas reikalavimas panaikinti ginčijamą sprendimą, o šis pagrindas yra susijęs su minėtais argumentais.

405    Be to, Bendrasis Teismas mano, jog nėra priežasčių, dėl kurių jis turėtų pasinaudoti savo teise ir pakeisti baudą už pažeidimą Prancūzijos rinkoje.

406    Todėl pirmąjį pagrindą reikia atmesti.

b)     Dėl antrojo pagrindo, susijusio su klaidingu pažeidimo trukmės vertinimu

407    Nurodydama šį pagrindą ieškovė tvirtina, kad Komisija klaidingai įvertino pažeidimo trukmę. Ji mano, kad pažeidimo iki 2000 m. rugpjūčio mėn. Vokietijoje ir iki 2003 m. sausio mėn. Prancūzijoje nebuvo. Be to, pažeidimas buvo nutrauktas 2004 m. rugpjūčio mėn. Prancūzijoje ir Vokietijoje, arba 2004 m. rugpjūčio mėn. bent Prancūzijoje. Todėl ieškovė mano, kad nurodomo pažeidimo trukmė ir su juo susijusi apyvarta turi būti sumažintos, taigi turi būti sumažinta ir bauda.

408    Šiuo klausimu pirmiausia reikia priminti, kad, kaip matyti iš ketvirtojo ieškinio pagrindo, kuriuo buvo grindžiamas reikalavimas panaikinti ginčijamą sprendimą, trečios dalies analizės, Komisija nepakankamai įrodė, jog nagrinėjamas pažeidimas buvo tęsiamas po 2004 m. rugpjūčio 10 d. iki 2005 m. rugsėjo 30 d., kiek tai susiję su Prancūzijos dujų rinka. Todėl Bendrasis Teismas, pasinaudodamas savo teise keisti sprendimą, gali sumažinti ieškovei skirtą baudą, kad būtų įvertinta pažeidimo minėtoje rinkoje trukmė. Šios diskrecijos įgyvendinimo pasekmės bus nurodytos šio sprendimo 458–466 punktuose.

409    Antra, kadangi ieškovės argumentai, kuriais ji siekia įrodyti, jog, viena vertus, nebuvo pažeidimo Vokietijos rinkoje iki 2000 m. rugpjūčio mėn., o Prancūzijos rinkoje – iki 2003 m. sausio mėn. ir, kita vertus, nebuvo pažeidimo Vokietijos rinkoje po 2004 m. rugpjūčio mėn., buvo atmesti nagrinėjant pagrindus, kuriais buvo grindžiamas reikalavimas panaikinti ginčijamą sprendimą, reikia atmesti ir šį pagrindą, kiek jis susijęs su minėtais argumentais, nes jis šiuo atžvilgiu nėra savarankiškas minėtų argumentų atžvilgiu.

410    Trečia, reikia atmesti ieškovės argumentą, kad pasinaudodamas savo neribota jurisdikcija Bendrasis Teismas gali sumažinti jai paskirtą baudą, nes Komisija neįrodė, kodėl argumentai, dėl kurių ji apskaičiuodama baudos dydį, susijusį su Vokietijos rinka, atsižvelgė tik į laikotarpį po 1998 m. balandžio mėn. (nors pažeidimas prasidėjo nuo 1980 m. sausio 1 d.), negalėjo būti taikomi ir laikotarpiui nuo 1998 m. balandžio pabaigos iki 2000 m. rugpjūčio mėn., nepaisant GTPT nebuvimo šiuo laikotarpiu. Iš tikrųjų ginčijamo sprendimo 372 konstatuojamojoje dalyje Komisija dėl laikotarpio nuo 1998 iki 2000 m. nurodė, kad 1998 m. balandžio 24 d. panaikindamas konkurencijos teisės išimtį, taikytą ribų nustatymo susitarimams, Vokietijos teisės aktų leidėjas nusprendė, jog dujų sektorius po šios datos turi būti atviras konkurencijai. Be to, nagrinėjant pirmąjį ieškinio pagrindą, nurodytą grindžiant reikalavimą panaikinti ginčijamą sprendimą, nebuvo nustatyta jokia informacija, kuri leistų teigti, kad Komisija neteisingai nusprendė, jog Vokietija nuo 1998 m. konkurencija buvo galima.

411    Galiausiai Bendrasis Teismas mano, kad nėra priežasčių jam pasinaudoti savo neribota jurisdikcija pakeisti sprendimą labiau, nei leidžia šio sprendimo 408 punkte nurodytos priežastys, kiek tai susiję su baudos dydžiu atsižvelgiant į pažeidimo trukmę, kaip to prašo ieškovė.

412    Remiantis tuo, kas išdėstyta, matyti, kad šis pagrindas turi būti atmestas, išskyrus jo dalį, susijusią su pažeidimo pabaiga Prancūzijos rinkoje.

c)     Dėl trečiojo pagrindo, susijusio su klaidingu pažeidimo sunkumo vertinimu

413    Nurodydama šį pagrindą ieškovė tvirtina, kad ginčijamas sprendimas, kiek jis susijęs su pažeidimo sunkumo nustatymu, yra klaidingas bei pažeidžia proporcingumo principą. Nurodydama jo pobūdį ir tai, kad jis nebuvo įgyvendinamas bei neturėjo jokio poveikio, ieškovė tvirtina, kad Komisijos nustatant bazinį baudos dydį pasirinkta apyvartos dalis, t. y. 15 %, yra per didelė ir Bendrasis Teismas ją turi sumažinti.

414    Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal teismų praktiką baudos dydis turi būti diferencijuojamas atsižvelgiant į pažeidimo aplinkybes ir sunkumą, o pažeidimo sunkumo vertinimas nustatant baudos dydį turi būti atliekamas būtent atsižvelgiant į konkurencijos apribojimų pobūdį (žr. 1994 m. vasario 23 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo CB ir Europay prieš Komisiją, T‑39/92 ir T‑40/92, Rink. p. II‑49, 143 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

415    Taigi vertindama konkurencijos taisyklių pažeidimų, kuriais kaltinama įmonė, sunkumą, Komisija, siekdama nustatyti proporcingą baudą, gali atsižvelgti į tam tikrų pažeidimų ypač ilgą trukmę, į pažeidimų, kurie buvo susiję su visais arba beveik visais aptariamos įmonės produktais ir iš kurių tam tikri pažeidimai turėjo įtakos visoms valstybėms narėms, skaičių ir įvairovę, į konkretų pažeidimų, susijusių su patvirtinta ir nuoseklia strategija, kuria buvo siekiama, taikant įvairius eliminuojančius veiksmus konkurentų atžvilgiu ir klientų lojalumo politiką, dirbtinai išlaikyti ar sustiprinti įmonės dominuojančią poziciją rinkose, kuriose konkurencija jau buvo ribota, sunkumą, į ypač daug žalos darantį neigiamą poveikį konkurencijai ir į naudą, kurią įmonė gavo darydama tuos pažeidimus (šiuo klausimu žr. 1994 m. spalio 6 d. Pirmosios instancijos teismo Sprendimo Tetra Pak prieš Komisiją, T‑83/91, Rink. p. II‑755, 240 ir 241 punktus).

416    Pagal 2006 m. gairių 19 ir 21 punktus bazinis baudos dydis priklauso nuo pardavimo vertės dalies, galinčios siekti iki 30 %, apskaičiuotos remiantis pažeidimo sunkumu, padaugintu iš pažeidimo metų skaičiaus. Be to, pagal minėtų gairių 20 punktą pažeidimo sunkumas nustatomas atskirai kiekvienu konkrečiu pažeidimo atveju, atsižvelgiant į visas su juo susijusias aplinkybes.

417    Nagrinėjamu atveju, kad nustatytų pažeidimo sunkumą, Komisija, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 364 konstatuojamosios dalies, be kita ko, atsižvelgė į tai, kad rinkų pasidalijimo susitarimai vien dėl savo pobūdžio yra sunkiausi EB 81 straipsnio nuostatų pažeidimai, į tai, kad įmonės reguliariai susitikdamos derino veiksmus, kad įgyvendintų slaptą ir organizuotą projektą, skirtą apriboti konkurenciją dujų sektoriuje, į tai, kad susitarimai ir suderinti veiksmai buvo organizuojami, valdomi ir skatinami aukščiausiuose kiekvienos įmonės lygiuose bei buvo naudojami vien tik šių įmonių interesams tenkinti nepaisant jų klientų, taip pat ir galutinių vartotojų interesų, ir į tai, kad pažeidimas apėmė MEGAL dujotiekių į Prancūziją ir Vokietiją perduodamas dujas, t. y. didelę bendrosios rinkos dalį. Minėto sprendimo 365 konstatuojamojoje dalyje ji konstatavo, kad atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį turi būti taikoma 15 % atitinkamos apyvartos dalis.

418    Nei vienas ieškovės argumentas nepaneigia šios išvados.

419    Iš tikrųjų pagrindų, nurodytų grindžiant reikalavimą panaikinti ginčijamą sprendimą, nagrinėjimas neleido paneigti aptarimų įmonių dalyvavimo, konstatuoto ginčijamo sprendimo 2 konstatuojamojoje dalyje, darant sudėtinį, vieną ir tęstinį EB 81 straipsnio pažeidimą, ribojusį konkurenciją atitinkamose nacionalinėse rinkose ir apėmusį, be kita ko, rinkų pasidalijimą ir keitimąsi konfidencialia informacija, susijusia su MEGAL dujotiekiu perduodamų gamtinių dujų tiekimu. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad ieškovės tvirtinimai dėl pažeidimo pobūdžio ir pagal kuriuos, pirma, lydraščiai yra ne horizontalus susitarimas dėl rinkų pasidalijimo, o tik paskirties vietos sąlyga, ir, antra, susitikimai ir kiti kontaktai tarp aptariamų įmonių dar nereiškia sunkiausių konkurencijos ribojimų, net jei jie būtų nagrinėjami atskirai nuo lydraščių, buvo jau atmesti nagrinėjant ieškinio pagrindą, kuriuo grindžiamas reikalavimas panaikinti ginčijamą sprendimą (žr., be kita ko, šio sprendimo 243–258 ir 341 punktus). Be to, ieškovės teisės skyrius savo 2000 m. vasario 9 ir 17 d. laiškuose pripažino, kad lydraštis „Direktion G“ buvo plataus masto „rinkų pasidalijimas“, o tai rodo, kad ieškovės visiškai suprato jo antikonkurencinį pobūdį.

420    Toks akivaizdus konkurencijos teisės pažeidimas dėl savo pobūdžio yra labai sunkus. Jis neatitinka esminių Sąjungos tikslų ir trukdo bendrosios rinkos sukūrimui (šiuo klausimu žr. 1993 m. balandžio 22 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Peugeot prieš Komisiją, T‑9/92, Rink. p. II‑493, 42 punktą). Tai patvirtina 2006 m. gairių 23 punktas, kuriame pažymima, kad horizontalūs kainų nustatymo, rinkos pasidalijimo ir gamybos ribojimo susitarimai, kurie paprastai būna slapti, dėl savo pobūdžio laikomi vienu iš didžiausių konkurencijos apribojimų.

421    2006 m. gairių 23 punkte taip pat nurodoma, kad laikantis konkurencijos politikos už šiuo susitarimus turėtų būti griežtai baudžiama, todėl pardavimo vertės dalis, į kurią atsižvelgiama tokių pažeidimų atveju, paprastai yra didelė, pagal minėtų gairių 21 punktą sudaranti nuo 0 iki 30 %.

422    Tokiomis aplinkybėmis Komisija nepadarė klaidos ginčijamame sprendime nuspręsdama, kad atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį turi būti taikoma 15 % atitinkamos apyvartos dalis.

423    Taip pat reikia atmesti ieškovės argumentus dėl pažeidimo įgyvendinimo ir jo poveikio, nes pagal 2006 m. gairių 23 punktą Komisija galėjo nustatyti dydį atsižvelgdama tik į pažeidimo pobūdį. Bet kuriuo atveju dėl pažeidimo įgyvendinimo iš ginčijamo sprendimo 228 konstatuojamosios dalies matyti, kad aptariamos įmonės kelerius metus laikėsi nagrinėjamo susitarimo ir derino veiksmus ir tai nebuvo paneigta nagrinėjant ieškinio pagrindą, kuriuo grindžiamas reikalavimas panaikinti ginčijamą susitarimą. O dėl pažeidimo poveikio rinkai Komisija toje pačioje konstatuojamojoje dalyje nusprendė, kad, kadangi slaptų susitarimų buvo laikomasi, buvo galima preziumuoti, jog ji turėjo konkretų antikonkurencinį poveikį rinkai, nes pažeidimas sustiprino jau esančias monopolijas prieš liberalizavimą ir nutolino liberalizavimo pasekmes.

424    Galiausiai nėra informacijos, kuri leistų Bendrajam Teismui pasinaudoti savo teise pakeisti sprendimo dalį, susijusią su baudos dydžiu, atsižvelgiant į pažeidimo sunkumą.

425    Iš to galima daryti išvadą, kad trečiąjį pagrindą reikia atmesti.

d)     Dėl ketvirtojo pagrindo, susijusio su klaidingu vertinimu dėl poreikio taikyti 15 % pradinį padidinimą

426    Nurodydama šį pagrindą ieškovė tvirtina, kad Komisija negalėjo taikyti 15 % pradinio padidinimo dėl to, jog susitarimai dėl rinkų pasidalijimo dėl savo pobūdžio paprastai pateisina bent 15 % pradinį padidinimą.

427    Šiuo klausimu reikia priminti, kad dėl baudų dydžio apskaičiavimo 2006 m. gairių 25 punkte numatyta, kad, nepriklausomai nuo įmonės dalyvavimo darant pažeidimą trukmės, Komisija prie bazinio baudos dydžio prideda sumą, lygią 15 %–25 % pardavimo vertės, siekdama atgrasyti įmones nuo horizontalių kainų nustatymo, rinkos pasidalijimo ir gamybos ribojimo susitarimų. Komisija taip pat gali taikyti tokią pridėtinę sumą kitų pažeidimų atveju.

428    Minėtame punkte pažymima, kad nustatydama pardavimo vertės dalį, į kurią reikia atsižvelgti konkrečiu atveju, Komisija įvertina keletą veiksnių, ypač tuos, kurie minimi 2006 m. gairių 22 punkte, t. y. pažeidimo pobūdį, visų susijusių šalių bendrą rinkos dalį, pažeidimo geografinį plotą, pažeidimo įgyvendinimą (arba neįgyvendinimą).

429    Nagrinėjamu atveju Komisija ginčijamo sprendimo 375 konstatuojamojoje dalyje nurodė, kad susitarimai dėl rinkų pasidalijimo dėl savo pobūdžio paprastai pateisina mažiausiai 15 % pradinį padidinimą ir kad šiuo atveju nereikėjo padidinti daugiau nei 15 %. Šį vertinimą reikia patvirtinti.

430    Pakanka priminti, kad Komisija teisingai nusprendė, jog minėtas elgesys vertintinas kaip horizontalus susitarimas dėl rinkų pasidalijimo (žr., be kita ko, šio sprendimo 419 punktą), ir tai nėra teritorinio ribojimo sąlygą, kurios neigiamą pobūdį Komisija tik neseniai nustatė, kaip tvirtina ieškovė (žr., be kita ko, šio sprendimo 341 ir 393 punktus). Tokio pobūdžio pažeidimų atveju 2006 m. gairėse numatoma galimybė prie bazinio baudos dydžio pridėti sumą, lygią 15 %–25 % pardavimo vertės. Tokiomis aplinkybėmis Komisija nepadarydama akivaizdžios klaidos galėjo taikyti pradinį 15 % padidinimą.

431    Bet kuriuo atveju, net pripažinus, kad pažeidimas neturi horizontalaus pobūdžio, reikia konstatuoti, kad 2006 m. gairių 25 punktas leidžia Komisijai taikyti pradinį padidinimą ir kitų pažeidimų atveju.

432    Ieškovės argumentai, kad tokio pradinio padidinimo patvirtinimas pažeidžia vienodo požiūrio ir proporcingumo principus, nes panašios bylos buvo užbaigtos nepriėmus formalaus sprendimo, taip pat turi būti atmesti. Iš tikrųjų, priešingai nei šioje byloje, ieškovės nurodytose bylose Komisija nenustatė pažeidimo. Todėl ji negalėjo skirti baudos ir taikyti tokio pradinio padidinimo. Be to, kaip matyti iš šio sprendimo 389 punkto, ieškovės nurodytos bylos buvo susijusios su vertikaliais ribojimais, o ne horizontaliais, kaip šioje byloje.

433    Galiausiai Bendrasis Teismas mano, kad nėra kitų įrodymų, kurie leistų jam pasinaudoti savo teise pakeisti sprendimo dalį, susijusią su baudos dydžiu, atsižvelgiant į taikytą pradinį padidinimą.

434    Iš to, kas pasakyta, išplaukia, kad reikia atmesti ketvirtąjį pagrindą.

e)     Dėl penktojo pagrindo, susijusio su klaidingu švelninančių aplinkybių vertinimu

435    Nurodydama šį pagrindą ieškovė tvirtina, kad Komisija padarė klaidą atsisakydama pripažinti jos atžvilgiu lengvinančias aplinkybes, susijusias su tuo, jog jos dalyvavimas darant nagrinėjamą pažeidimą buvo menkas, o jos veiksmus leido arba skatino valdžios institucijos arba teisės aktai.

436    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad iš 2006 m. gairių 29 punkto matyti, jog bazinis baudos dydis gali būti sumažintas, kai antikonkurencinis elgesys buvo leidžiamas ar skatinamas valdžios institucijų arba teisės aktų, arba kai atitinkama įmonė pateikia įrodymų, kad jos dalyvavimas darant pažeidimą buvo tikrai menkas, ir įrodo, kad per laikotarpį, per kurį ji buvo prisijungusi prie neteisėtų susitarimų, ji iš esmės tų susitarimų nevykdė, rinkoje veikdama pagal konkurencijos principus.

437    Visų pirma dėl švelninančios aplinkybės, susijusios su menku dalyvavimu darant nagrinėjamą pažeidimą, Komisija ginčijamo sprendimo 383 konstatuojamojoje dalyje konstatavo, kad įrodymai paneigia aptariamų įmonių tvirtinimą, jog susitarimas dėl rinkų pasidalijimo nebuvo vykdomas ir nebuvo derinami veiksmai.

438    Vis dėlto ieškovė priekaištauja dėl to, kad Komisija neatsižvelgė į įrodymus, patvirtinančius, jog ji konkuravo rinkoje.

439    Šiuo atveju reikia pažymėti, jog tam, kad ieškovės atžvilgiu būtų pripažinta švelninanti aplinkybė dėl jos menko dalyvavimo darant nagrinėjamą pažeidimą, ji turi įrodyti, kad prisijungimo prie susitarimų, kurie buvo pripažinti pažeidimu, laikotarpiu ji iš tikrųjų jų netaikė konkuruodama rinkoje, arba bent tai, kad ji aiškiai ir reikšmingai pažeidė šį kartelį įgyvendinančius įsipareigojimus, sutrukdydama paties kartelio veikimui (2006 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Daiichi Pharmaceutical prieš Komisiją, T‑26/02, Rink. p. II‑713, 113 punktas). Kitaip tariant, ji turi įrodyti, kad ji netaikė ginčijamų susitarimų ir kad jos veiksmai rinkoje galėjo kliudyti konstatuoto pažeidimo antikonkurencinėms pasekmėms (šiuo klausimu žr. 2007 m. balandžio 26 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Bolloré ir kt. prieš Komisiją, T‑109/02, T‑118/02, T‑122/02, T‑125/02, T‑126/02, T‑128/02, T‑129/02, T‑132/02 ir T‑136/02, Rink. p. II‑947, 629 punktą).

440    Tačiau reikia konstatuoti, kad ieškovės pateikti įrodymai nepatvirtina tokio jos elgesio.

441    Iš tikrųjų, pirma, reikia priminti, kad įmonė, kuri, nepaisant susitarimo su savo konkurentais, vykdo daugiau ar mažiau nepriklausomą politiką rinkoje, paprasčiausiai gali mėginti panaudoti kartelį savo naudai (1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cascades prieš Komisiją, T‑308/94, Rink. p. II‑925, 230 punktas). Tokiomis aplinkybėmis tai, jog Komisija pripažino, kad ieškovė mėgino apeiti nagrinėjamą ribojimą, neįrodo jos elgesio rinkoje, galinčio kliudyti konstatuoto pažeidimo antikonkurencinėms pasekmėms. Todėl ieškovės argumentas, kad Komisija pati sau prieštarauja pripažindama, jog ji stengėsi apeiti nagrinėjamą ribojimą, turi būti atmestas.

442    Antra, nė vienas iš ieškovės pateiktų įrodymų nepatvirtina jos ypač menko dalyvavimo darant nagrinėjamame pažeidimą ar jos elgesio rinkoje, galinčio kliudyti minėto pažeidimo antikonkurencinėms pasekmėms. Ieškovės dujų iš MEGAL dujotiekio pardavimai negali to įrodyti dėl jų savybių, nurodytų šio sprendimo 194 ir 333 punktuose, o konkrečiai dėl to, kad pardavinėti ieškovė pardėjo tik 2004 m. spalio mėn., dėl pardavimų nedidelės apimties ir aplinkybės, kad šie pardavimai nedaug viršijo apimtis, įgytas pagal DP. Tai, kad ieškovė laisvai dalyvavo DPP, neturi reikšmės šiems vertinimams, kaip tai matyti iš šio sprendimo 335 punkto. Be to, pasiūlymai, prekyba ar prašymai prisijungti prie tinklo neįrodo konkurencijos principus atitinkančio elgesio, nes visa tai nelėmė dujų iš MEGAL dujotiekio pardavimų išaugimo, viršijančio pagal DPP įgytų dujų kiekį. Be to, [konfidencialu], buvo paneigta jos 2005 m. balandžio mėn. vidaus dokumentu, kuriame ji pati pripažino, jog nereikia kreipti didelio dėmesio į [konfidencialu] jos turimos Vokietijos rinkos dalies vertinimą. Galiausiai, kaip jau buvo nurodyta, iš byloje esančių dokumentų matyti, jog ieškovė ketino kartu su E.ON ieškoti sprendimų, kurie leistų apgalvotą konkurenciją, arba jog ji bijojo, kad rusiškos dujos nepatektų į blogas rankas ir kad neatsirastų papildoma konkurencija dėl MEGAL dujotiekio, o tai paneigia ieškovės tvirtinimą dėl jos menko dalyvavimo kartelyje. Be to, nėra įrodymų, kurie patvirtintų, jog ieškovė savo elgesiu trukdė karteliui veikti.

443    Trečia, ieškovė neteisingai tvirtina, kad Komisija sukeitė įrodinėjimo pareigą. Iš tikrųjų, kadangi Komisija įrodė nagrinėjamą pažeidimą, ieškovė, remiantis 2006 m. gairių 29 punktu, turėjo įrodyti, kad jos dalyvavimas darant pažeidimą buvo tikrai menkas ir kad per laikotarpį, per kurį ji buvo prisijungusi prie neteisėtų susitarimų, ji iš esmės tų susitarimų nevykdė, rinkoje veikdama pagal konkurencijos principus. Ieškovės argumentas, susijęs su tuo, kad ji turi įrodyti, jog jos elgesys galėjo sumažinti kartelio poveikį rinkoje, nors Komisija neįrodė tokio poveikio, turi būti atmestas. Nors Komisija ir neprivalo įrodyti nagrinėjamo kartelio poveikio, kaip tai leidžia teismų praktika, ji vis dėlto nusprendė, kad, kadangi buvo įrodyta, jog veiksmai buvo derinami ir antikonkurencinių susitarimų buvo laikomasi kelerius metus, buvo galima preziumuoti, jog slapti susitarimai darė konkretų neigiamą poveikį rinkoje, sustiprindami esamas monopolijas prieš liberalizavimą ir nutolindami liberalizavimo pasekmes.

444    Visų antra, dėl švelninančios aplinkybės, susijusios su tuo, kad antikonkurencinis elgesys buvo leidžiamas ar skatinamas valdžios institucijų arba teisės aktų, Komisija ginčijamo sprendimo 384 konstatuojamojoje dalyje nusprendė, kad ji negali būti taikoma laikotarpiui po liberalizavimo, nes priimdamos ir įgyvendindamos Pirmąją dujų direktyvą Sąjungos institucijos ir valstybės narės išreiškė savo norą atverti dujų rinkas konkurencijai. Komisija pridūrė, kad nors Prancūzijos valdžios institucijos neperkėlė šios direktyvos per tam nustatytą terminą, tai nesutrukdė, kad nuo 2000 m. rugpjūčio 10 d. reikalavimus atitinkantys klientai būtų aprūpinti naujų konkurentų, todėl nėra jokių priežasčių, leidžiančių manyti, kad Prancūzijos valdžios institucijos leido ar skatino neteisėtą susitarimą dėl rinkų pasidalijimo. Ginčijamo sprendimo 385 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, kad jei tvirtinimas dėl to, jog valdžios institucijos leido ar skatino pažeidimą iki Pirmosios dujų direktyvos priėmimo, turėtų būti laikomas pagrįstu, į jį bet kuriuo atveju buvo tinkamai atsižvelgta, nes apskaičiuojant baudas buvo vertinamas laikotarpis tik nuo 1998 m. balandžio mėn. Vokietijoje ir tik nuo 2000 m. rugpjūčio 10 d. Prancūzijoje.

445    Šiuo klausimu ieškovė nurodo, kad Komisija turėjo pripažinti, jog jos elgesį leido arba skatino valdžios institucijos arba teisės aktai.

446    Pirma, dėl ieškovės tvirtinimo, kad Vokietijos ir Prancūzijos teisės aktai iki realaus Pirmosios dujų direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę leido dujų rinkų atskyrimą, dėl Vokietijos reikia priminti, kad, kaip matyti iš pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su reikalavimu panaikinti ginčijamą sprendimą, teisės aktai numatė potencialią konkurenciją nuo 1998 m. balandžio 24 d.

447    Dėl Prancūzijos iš šio sprendimo 312–323 punktų matyti, kad nuo 2000 m. rugpjūčio 10 d. Prancūzijos teisės aktai negalėjo leisti ar skatinti rinkos atskyrimo, be to, Prancūzijos nustatytos priemonės (nors ir nežymiai) skatino integraciją nuo šios datos. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, priešingai nei tvirtina ieškovė, atsižvelgimas į aplinkybę, jog Prancūzijos valdžios institucijos nekliudė naujiems konkurentams tiekti dujas klientams, nereiškia, kad aptariamą švelninančią aplinkybę galima taikyti tik tada, kai antikonkurencinė situacija susiklosto (ir ne tik leidžiama) dėl nacionalinių teisės aktų. Iš tikrųjų tai rodo, kad Prancūzijos valdžios institucijos neketino leisti atskirti Prancūzijos rinkos.

448    Taip pat reikia pažymėti, kad bet kuriuo atveju ieškovė būdama valstybinė įmonė negalėjo nuo 2000 m. rugpjūčio 10 d. remtis situacija Prancūzijoje, nes ji priklausė tiems subjektams, prieš kuriuos buvo galima remtis tiesioginiu direktyvos nuostatų poveikiu, kaip tai matyti iš šio sprendimo 314 punkte nurodytos teismų praktikos. Priešingai nei tvirtina ieškovė, ši teismų praktika neatima iš jos kaip valstybinės įmonės galimybės prašyti taikyti jos atžvilgiu nagrinėjamą švelninančią aplinkybę, o tik įrodo, kad ji dėl savo statuso negalėjo elgtis priešingai direktyvos tikslams ir kad Prancūzijos teisės aktai nei leido, nei skatino tokį jos elgesį.

449    Dėl Komisijos pareikšto ieškinio dėl Prancūzijos Respublikos įsipareigojimų nevykdymo bylose C‑159/94 ir C‑259/01 negalima teigti, kad Komisija pati sau prieštaravo atsisakydama taikyti ieškovės atžvilgiu šioje byloje nagrinėjamą švelninančią aplinkybę. Iš tikrųjų iš šios aplinkybės negalima daryti išvados, kad Prancūzijos teisės aktai leido ar skatino šioje byloje nagrinėjamą susitarimą, o tik tai, kad Komisija manė, jog Prancūzijos valdžios institucijos neįvykdė įsipareigojimų pagal EB sutarties 30, 34 ir 37 straipsnius, nustatydama išimtines dujų ir elektros importo ir eksporto teises (byla C‑159/94) arba įsipareigojimų pagal Pirmąją dujų direktyvą, tinkamai jos neįgyvendindama (byla C‑259/01). Be to, ieškinys byloje C‑159/94 buvo atmestas. Galiausiai iš Komisijos teiginio, kad Vokietijos teisės aktai neleido naujiems užsienio subjektams realiai konkuruoti, negalima daryti išvados, kad minėti teisės aktai leido ar skatino antikonkurencinį elgesį.

450    Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad nagrinėjamas antikonkurencinis elgesys nebuvo leidžiamas nei skatinamas valdžios institucijų ar teisės aktų.

451    Antra, dėl aplinkybės, kad dujų sektorius buvo liberalizuojamas tuo metu, kai buvo daromas pažeidimas, ir buvo neaiškumų dėl taikytinų taisyklių, pakanka pažymėti, jog tai jokiu būdu neįrodo, kad antikonkurencinį elgesį leido ar skatino valdžios institucijos arba teisės aktai. Net jei Vokietijos ir Prancūzijos valdžios institucijos ne tik prieš, bet ir po liberalizavimo paliko tam tikrų neaiškumų subjektams dėl jų elgesio teisėtumo, ši aplinkybė neįrodo, kad jos leido ar skatino šioje byloje nagrinėjamą elgesį. Taigi ieškovė neteisingai teigia, kad tokia išvada leidžia kaip į švelninančią aplinkybę atsižvelgti į teisės aktų poveikį baudos apskaičiavimui.

452    Be to, manant, kad savo argumentais ieškovė siekia įrodyti, jog dėl liberalizavimo ir su tuo susijusio neapibrėžtumo ji padarė pažeidimą netyčia, pakanka pažymėti, kad jos teisės skyriaus 2000 m. vasario 9 ir 17 d. laiškai aiškiai rodo, jog ji bent jau dėl lydraščio „Direktion G“ suprato, kad jis yra neteisėtas.

453    Galiausiai reikia atmesti ir ieškovės argumentą, susijusį su 2004 m. spalio 20 d. Sprendimu C(2004) 4030 galutinis dėl [EB] 81 straipsnio taikymo procedūros (Byla COMP/C.38.238/B.2 – Žaliavinis tabakas – Ispanija). Iš tikrųjų Komisija nėra saistoma jos ankstesnių vertinimų (žr. 2009 m. rugsėjo 24 d. Teisingumo Teismo sprendimo Erste Group Bank ir kt. prieš Komisiją, C‑125/07 P, C‑133/07 P, C‑135/07 P, Rink. p. I‑8681, 123 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką) ir bet kuriuo atveju Ispanijos tabako gamintojų situacijos negalima lyginti su tokio dydžio įmonių, kaip aptariamos šioje byloje, kurios yra pagrindinės Europos dujų rinkos dalyvės ir faktiniu nagrinėjamu laikotarpiu turėjo oligopolinę padėtį, situacija.

454    Tokiomis sąlygomis nėra įrodymų, kurie leistų manyti, kad Komisija nenustačiusi jokių švelninančių aplinkybių padarė klaidą.

455    Be to, nėra kitų įrodymų, kurie leistų Bendrajam Teismui pasinaudoti savo teise pakeisti sprendimo dalį, susijusią su baudos dydžiu, atsižvelgiant į lengvinančias aplinkybes.

456    Taigi reikia atmesti penktąjį pagrindą, taigi ir visus pagrindus, kuriais grindžiamas reikalavimas sumažinti baudą, išskyrus iš dalies pagrįstą antrąjį pagrindą, leidžiantį Bendrajam Teismui pasinaudoti teise pakeisti sprendimą (žr. 408 punktą).

457    Be to, Bendrasis Teismas mano, kad joks su viešąja tvarka susijęs pagrindas, kurį teismas turėtų patikrinti savo iniciatyva (šiuo klausimu žr. 401 punkte minėto Sprendimo KME Germany ir kt. prieš Komisiją 131 punktą), neįpareigoja sumažinti ieškovėms skirtos baudos.

f)     Dėl ieškovei skirtinos galutinės baudos dydžio nustatymo

458    Kaip matyti iš šio sprendimo 378 punkto, Komisija pakankamai neįrodė, kad pažeidimas, kiek tai susiję su Prancūzijos dujų rinka, tęsėsi po 2004 m. rugpjūčio 13 d. iki 2005 m. rugsėjo 30 d.

459    Todėl reikia pakeisti ginčijamą sprendimą, kad nustatant ieškovei skirtiną galutinį baudos dydį būtų įvertinta Prancūzijoje padaryto pažeidimo trukmė, t. y. nuo 2000 m. rugpjūčio 10 d. (žr. šio sprendimo 323 punktą) iki 2004 m. rugpjūčio 13 d. (žr. šio sprendimo 378 punktą).

460    Todėl taikant Komisijos naudotą baudos dydžio nustatymo metodą, kuris išplaukia iš ginčijamo sprendimo 358–391 konstatuojamųjų dalių, t. y. (pradinis procentinis dydis, taikomas metiniam pardavimo vidurkiui Prancūzijoje, x pažeidimo trukmės Prancūzijoje) + (pradinio padidinimo procentinis dydis, taikomas metiniam pardavimo vidurkiui Prancūzijoje) + (pradinis procentinis dydis, taikomas metiniam pardavimo vidurkiui Vokietijoje, x pažeidimo trukmės Vokietijoje) + (pradinio padidinimo procentinis dydis, taikomas metiniam pardavimo vidurkiui Vokietijoje), ir panaudojant pataisytus duomenis dėl pažeidimo trukmės Prancūzijoje (4 metai vietoje 5,5 metų) ir dėl su pažeidimu Prancūzijos rinkoje susijusių pardavimų vidurkio [konfidencialu], ieškovei skirtinos baudos dydis turėtų būti 267 mln. eurų [konfidencialu].

461    Vis dėlto reikia priminti, kad Reglamento Nr. 1/2003 31 straipsniu Bendrajam Teismui suteikta neribota jurisdikcija pagal EB 229 straipsnį leidžia šiam teismui, be paprasčiausios teisėtumo kontrolės, leidžiančios tik atmesti ieškinį dėl panaikinimo arba panaikinti ginčijamą aktą, pakeisti Komisijos vertinimą savuoju, taip pat pakeisti ginčijamą aktą net jo nepanaikinus, pavyzdžiui, atsižvelgiant į visas faktines aplinkybes pakeisti skirtiną baudą, kai jam yra pateikiamas nagrinėti jos dydžio klausimas (šiuo klausimu žr. 2007 m. vasario 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją, C‑3/06 P, Rink. p. I‑1331, 61 ir 62 punktus bei 2009 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Prym ir Prym Consumer prieš Komisiją, C‑534/07 P, Rink. p. I‑7415, 86 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

462    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Bendrasis Teismas, kai priima sprendimus remdamasis neribota jurisdikcija, nėra saistomas nei Komisijos skaičiavimų, nei gairių (šiuo klausimu žr. 326 punkte minėto Sprendimo BASF ir UCB prieš Komisiją 213 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką), tačiau turi pateikti savo vertinimą, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes.

463    Šioje byloje Bendrasis Teismas mano, kad taikant Komisijos apskaičiuoti baudą naudotą metodą, aprašytą šio sprendimo 460 punkte, neatsižvelgiama į visas reikšmingas aplinkybes.

464    Iš tikrųjų šio metodo taikymas pakeistiems duomenims, susijusiems su pažeidimo trukme Prancūzijoje ir su pažeidimu minėtu laikotarpiu Prancūzijos rinkoje susijusių pardavimų vidurkiu lemia ieškovėms skirtinos baudos labai neproporcingą, palyginti su nustatyta klaida, sumažinimą. Nors Komisijos klaida susijusi tik su Prancūzijos rinka ir su 12,5 mėnesio iš Komisijos pradžioje nustatyto 5 metų ir 1 mėnesio šioje rinkoje trukusio pažeidimo, Komisijos naudoto metodo taikymas lemtų baudos sumažinimą daugiau nei 50 %.

465    Be to, Komisijos metodo taikymas nustatant baudą nepagrįstai padidintų pažeidimo, padaryto Vokietijos rinkoje, svarbą, palyginti su pažeidimu Prancūzijos rinkoje.

466    Per posėdį išklausius šalių pastabas dėl galimų pasekmių baudos dydžiui iš dalies panaikinus ginčijamą sprendimą, kiek jis susijęs su baudos dydžio nustatymu atsižvelgiant į pažeidimo trukmę, ir įvertinus visa tai, kas buvo išdėstyta, ypač šio sprendimo 464 ir 465 punktuose, taip pat atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, ypač į nagrinėjamo pažeidimo trukmę ir sunkumą, reikia nustatyti galutinį 320 mln. ieškovėms skirtinos baudos dydį.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

467    Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Vis dėlto pagal minėto reglamento 87 straipsnio 3 dalies pirmą pastraipą, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, arba jeigu susiklosto ypatingos aplinkybės, Bendrasis Teismas gali paskirstyti bylinėjimosi išlaidas šalims arba nurodyti kiekvienai padengti savo išlaidas.

468    Atsižvelgiant į tai, kad kiekvienos šalies dalis reikalavimų buvo atmesta, nuspręstina, kad kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (penktoji kolegija)

nusprendžia:

1.      2009 m. liepos 8 d. Komisijos sprendimą C(2009) 5355 galutinis dėl procedūros pagal [EB] 81 straipsnį (byla COMP/39.401 – E.ON/GDF) panaikinti, pirma, tiek, kiek jame konstatuojama, kad pažeidimas Vokietijoje nuo 1980 m. sausio 1 d. tęsėsi mažiausiai iki 1998 m. balandžio 24 d., ir, antra, tiek, kiek jame konstatuojama, kad pažeidimas Prancūzijoje tęsėsi nuo 2004 m. rugpjūčio 13 d. iki 2005 m. rugsėjo 30 d.

2.      Sprendimo C(2009) 5355 galutinis 2 straipsnio a punkte nustatoma 320 mln. eurų bauda GDF Suez SA.

3.      Atmesti likusią ieškinio dalį.

4.      Kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Papasavvas Vadapalas O’Higgins

Paskelbta 2012 m. birželio 29 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Parašai.

Turinys

Teisinis pagrindas

1. Europos Sąjungos Teisė

2. Nacionalinė teisė

Prancūzijos teisė

Vokietijos teisė

Ginčo aplinkybės

1. Atitinkama įmonė

2. MEGAL susitarimas

3. Administracinė procedūra

Ginčijamas sprendimas

Procesas ir šalių reikalavimai

Dėl teisės

A – Dėl reikalavimų iš dalies panaikinti ginčijamą sprendimą

1. Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su fakto ir teisės klaidomis taikant EB 81 straipsnį dėl susitarimo ir (arba) suderintų veiksmų iki 2000 m. rugpjūčio mėn.

a) Dėl pirmos dalies

b) Dėl antros dalies

– Dėl pirmo kaltinimo

– Dėl antro kaltinimo

c) Dėl trečios dalies

2. Dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su fakto ir teisės klaidomis taikant EB 81 straipsnį kalbant apie susitarimo ir (arba) suderintų veiksmų egzistavimą po 2000 m. rugpjūčio mėn.

a) Dėl antros dalies

– Dėl antro kaltinimo

– Dėl trečio kaltinimo

– Dėl pirmo kaltinimo

b) Dėl trečios dalies

– Dėl pirmo kaltinimo

– Dėl antro kaltinimo

c) Dėl ketvirtos dalies

d) Dėl pirmos dalies

3. Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, susijusio su akivaizdžiu įrodymų dėl susitarimo ir (arba) suderintų veiksmų, kuriais buvo siekiama apriboti E.ON dujų, parduodamų MEGAL dujotiekiu, naudojimą Prancūzijoje, nebuvimu

a) Dėl pirmos dalies

b) Dėl antros dalies

c) Dėl trečios dalies

4. Dėl ketvirtojo ieškinio pagrindo, susijusio su teisės ir fakto klaidomis taikant EB 81 straipsnį dėl susitarimo ir (arba) suderintų veiksmų tarp aptariamų įmonių egzistavimo po 2004 m. rugpjūčio mėn.

a) Dėl pirmos dalies

– Dėl pirmo kaltinimo

– Dėl antro kaltinimo

b) Dėl antros dalies

c) Dėl trečios dalies

B – Dėl reikalavimų panaikinti baudą arba ją sumažinti

1. Dėl reikalavimo panaikinti baudą

2. Dėl reikalavimų sumažinti baudą

a) Dėl pirmojo pagrindo, susijusio su tuo, kad nurodomas pažeidimas Prancūzijos dujų rinkoje nebuvo pakankamai įrodytas, o ginčijamas sprendimas nėra pakankamai motyvuotas šiuo klausimu

b) Dėl antrojo pagrindo, susijusio su klaidingu pažeidimo trukmės vertinimu

c) Dėl trečiojo pagrindo, susijusio su klaidingu pažeidimo sunkumo vertinimu

d) Dėl ketvirtojo pagrindo, susijusio su klaidingu vertinimu dėl poreikio taikyti 15 % pradinį padidinimą

e) Dėl penktojo pagrindo, susijusio su klaidingu švelninančių aplinkybių vertinimu

f) Dėl ieškovei skirtinos galutinės baudos dydžio nustatymo

Dėl bylinėjimosi išlaidų

* Proceso kalba: prancūzų.

1 –      Konfidenciali informacija praleista.