PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (septintoji kolegija)

SPRENDIMAS

2008 m. spalio 23 d.(*)

„Bendra užsienio ir saugumo politika – Ribojančios priemonės, taikomos tam tikriems asmenims ir subjektams, siekiant kovoti su terorizmu – Lėšų įšaldymas – Ieškinys dėl panaikinimo – Gynybos teisės – Motyvavimas – Teisminė kontrolė“

Byloje T‑256/07

People’s Mojahedin Organization of Iran, įsteigta Auvers‑sur‑Oise (Prancūzija), atstovaujama advokato J.‑P. Spitzer ir QC D. Vaughan,

ieškovė,

prieš

Europos Sąjungos Tarybą, atstovaujamą M. Bishop ir E. Finnegan

atsakovę,

palaikomą

Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės, iš pradžių atstovaujamos V. Jackson ir T. Harris, vėliau Jackson, padedamos baristerių S. Lee ir M. Gray,

Europos Bendrijų Komisijos, iš pradžių atstovaujamos S. Boelaert ir J. Aquilina, vėliau Boelaert, P. Aalto ir P. van Nuffel,

ir

Nyderlandų Karalystės, atstovaujamos M. de Grave ir Y. de Vries,

įstojusių į bylą šalių,

dėl pirminio prašymo panaikinti 2007 m. liepos 28 d. Tarybos sprendimą (EB) Nr. 2007/445/EB, įgyvendinantį Reglamento (EB) Nr. 2580/2001 dėl specialių ribojančių priemonių, taikomų tam tikriems asmenims ir subjektams, siekiant kovoti su terorizmu, 2 straipsnio 3 dalį, ir panaikinantį Sprendimus 2006/379/EB ir 2006/1008/EB (OL L 169, p. 58), ta dalimi, kuria jis taikomas ieškovei,

EUROPOS BENDRIJŲ PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (septintoji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas N. J. Forwood (pranešėjas), teisėjai D. Šváby ir L. Truchot,

kancleris E. Coulon,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2008 m. kovo 6 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Ginčo aplinkybės

1        Pirminės šio ginčo aplinkybės išdėstytos 2006 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Organisation des Modjahedines du peuple d’Iran prieš Tarybą (T‑228/02, Rink. p. II‑4665, toliau – sprendimas OMPI) 1–26 punktuose.

2        Po bylos, kurioje buvo priimtas sprendimas OMPI, žodinio nagrinėjimo, įvykusio 2006 m. vasario 7 d., iki sprendimo paskelbimo 2006 m. gegužės 29 d. Taryba priėmė sprendimą 2006/379/EB, įgyvendinantį Reglamento (EB) Nr. 2580/2001 dėl specialių ribojančių priemonių, taikomų tam tikriems asmenims ir subjektams, siekiant kovoti su terorizmu, 2 straipsnio 3 dalį ir panaikinantį Sprendimą 2005/930/EB (OL L 144, p. 21). Aišku, kad šiuo sprendimu Taryba paliko ieškovės pavadinimą 2001 m. gruodžio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2580/2001 dėl specialių ribojančių priemonių, taikomų tam tikriems asmenims ir subjektams, siekiant kovoti su terorizmu (OL L 344, p. 70, klaidų pataisymas OL L 164, 2007, p. 36), priede pateikiamame sąraše (toliau – ginčijamas sąrašas).

3        Šio sprendimo 1 punkte minėtu sprendimu OMPI Pirmosios instancijos teismas panaikino 2005 m. gruodžio 21 d. Tarybos sprendimą 2005/930/EB, įgyvendinantį Reglamento (EB) Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalį ir panaikinantį Sprendimą 2005/848/EB (OL L 340, p. 64), tiek, kiek jis susijęs su ieškove, todėl, kad šis sprendimas nebuvo motyvuotas, buvo priimtas per procedūrą, kurioje nebuvo užtikrintos ieškovės gynybos teisės, ir todėl, kad Pirmosios instancijos teismas negalėjo atlikti šio sprendimo teisėtumo teisminės kontrolės (šio sprendimo 1 punkte minėto sprendimo OMPI 173 punktas).

4        2006 m. gruodžio 21 d. Taryba priėmė sprendimą 2006/1008/EB, įgyvendinantį Reglamento (EB) Nr. 2580/2001 dėl specialių ribojančių priemonių, taikomų tam tikriems asmenims ir subjektams, siekiant kovoti su terorizmu, 2 straipsnio 3 dalį (OL L 379, p. 123). Šiuo sprendimu Taryba įrašė į ginčijamą sąrašą tam tikrų asmenų, grupių ir organizacijų pavadinimus.

5        2007 m. sausio 30 d. raštu Taryba nurodė ieškovei, kad, jos nuomone, motyvai, kuriais remiantis ji buvo įtraukta į ginčijamą sąrašą, tebegalioja, ir todėl ji siekia palikti ieškovę šiame sąraše. Prie šio rašto buvo pridėta Tarybos nurodytų motyvų santrauka. Ieškovei taip pat buvo nurodyta, kad ji gali per vieną mėnesį pateikti Tarybai savo pastabas dėl ketinimo palikti ją šiame sąraše, dėl šiuo atžvilgiu nurodytų motyvų ir bet kokius paremiančius įrodymus.

6        Prie minėto rašto pridėtų motyvų santraukoje Taryba būtent pažymėjo, kad sprendimą ieškovės atžvilgiu priėmė kompetentinga institucija 2001 m. gruodžio 27 d. Tarybos bendrosios pozicijos 2001/931/BUSP dėl konkrečių priemonių taikymo kovojant su terorizmu (OL L 344, p. 93) 1 straipsnio 4 dalies prasme, t. y. Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės vidaus reikalų ministras (Secretary of State for the Home Department, toliau – Home Secretary) 2001 m. kovo 28 d. nutartimi, kuria ieškovė, kaip su terorizmu susijusi organizacija, uždraudžiama pagal 2002 m. Įstatymą dėl terorizmo (Terrorism Act 2000) (toliau – Home Secretary nutartis). Nurodžiusi, kad šis sprendimas, kuris pagal minėtą įstatymą galėjo būti skundžiamas apeliacine tvarka (review), vis dar galiojo, Taryba konstatavo, kad ieškovės įtraukimo į ginčijamą sąrašą motyvai liko taikytini.

7        2007 m. vasario 27 d., kovo 19, 20 ir 26 d. raštuose ieškovė atsakydama Tarybai pateikė savo pastabas. Konkrečiai tvirtino, kad po šio sprendimo 1 punkte minėto sprendimo OMPI joks sprendimas „palikti“ ją ginčijamame sąraše negalėjo būti teisėtai priimtas. Taip pat kritikavo tokį sprendimą pateisinančius Tarybos nurodytus motyvus ir jos taikytą procedūrą. Galiausia pareikalavo leisti susipažinti su Tarybos dokumentų rinkiniu.

8        Su 2007 m. kovo 30 d. lydraščiu Taryba pateikė ieškovei šešiolika dokumentų. Dėl kitų dokumentų iš dokumentų rinkinio pateikimo ji nurodė, kad pirma reikia pasikonsultuoti su juos pateikusiomis valstybėmis.

9        2007 m. balandžio 16 d. raštu ieškovė nurodė, jog svarbu, kad ji galėtų susipažinti su visais dokumentų rinkinio dokumentais ir kad turėtų galimybę juos pakomentuoti iki sprendimo priėmimo. Tą pačią dieną ieškovės advokatai nusiuntė Tarybai bendrą nuomonę, kurioje pakartojo anksčiau pateiktus argumentus, ir nesutiko, kad Home Secretary nutartis gali būti pagrindas priimti numatytą sprendimą.

10      2007 m. balandžio 25 d. Oficialiajame leidinyje (C 90, p. 1) paskelbtu pranešimu Taryba informavo Sprendimuose 2006/379 ir 2006/1008 numatytus asmenis, grupes ir organizacijas, kad ketina juos palikti įrašytus ginčijamame sąraše. Taryba taip pat informavo suinteresuotuosius asmenis, kad jie gali pateikti prašymą pateikti motyvų, dėl kurių jie buvo įtraukti į aptariamą sąrašą, santrauką (išskyrus atvejį, kai santrauka jau buvo pateikta).

11      2007 m. gegužės 14 d. raštu Taryba pateikė ieškovei papildomą dokumentų rinkinio dokumentą. Dėl kitų dar nepateiktų dokumentų Taryba nurodė, jog juos pateikusi valstybė nesutiko, kad jie būtų pateikti. Be kita ko, Taryba prie šio rašto pridėjo 2007 m. sausio 19 d. savo generalinio sekretoriato raštą nuolatinių atstovų komitetui (COREPER) (dokumentas 5418/1/07 REV 1), pavadintą „Sprendimo (OMPI) išvados“, su rašto ir motyvų projektu, identišku šio sprendimo 5 punkte minėtam 2007 m. sausio 30 d. Tarybos raštui ieškovei.

12      2007 m. gegužės 29 d. raštu ieškovė pateikė naujų papildomų pastabų, kuriose analizavo Tarybos pateiktus dokumentus. Be kita ko, reikalavo, kad jos pateikti gynybos dokumentai būtų prijungti prie dokumentų rinkinio.

13      2007 m. birželio 12 d. raštu Taryba atsakė ieškovei, kad jos raštų kopijos bei visi pateikti gynybos dokumentai buvo išsiuntinėti valstybių narių atstovybėms.

14      2007 m. birželio 28 d. Taryba priėmė sprendimą 2007/445/EB, įgyvendinantį Reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalį ir panaikinantį Sprendimus 2006/379/EB ir 2006/1008/EB (OL L 169, p. 58). Pagal šio sprendimo 1 straipsnį Reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalyje pateiktas sąrašas pakeičiamas priede pateikiamu sąrašu. Aišku, kad ieškovės pavadinimas yra paliktas šiame priede.

15      Apie Sprendimą 2007/445 ieškovei buvo pranešta 2007 m. birželio 29 d. Tarybos raštu-lydraščiu (toliau – pirmasis raštas-pranešimas). Prie šio rašto pridėta motyvų santrauka iš esmės identiška prie 2007 m. sausio 30 d. rašto pridėtai santraukai (žr. šio sprendimo 6 punktą).

 Procesas ir tolesni procedūriniai veiksmai

16      2007 m. liepos 16 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktu pareiškimu ieškovė pareiškė šį ieškinį.

17      Atskiru dokumentu, pateiktu Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai tą pačią dieną, ieškovė pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 76a straipsnį pateikė prašymą nagrinėti bylą pagreitinta tvarka. Taryba savo pastabas dėl šio prašymo pateikė 2007 m. liepos 30 dieną.

18      Prieš priimdamas sprendimą dėl šio prašymo Pirmosios instancijos teismas (antroji kolegija) pagal Procedūros reglamento 64 straipsnį nusprendė 2007 m. rugsėjo 13 d. pakviesti šalių atstovus į neformalų susitikimą, kuriame dalyvautų ir teisėjas pranešėjas. Šis susitikimas įvyko 2007 m. spalio 10 dieną.

19      Pakeitus Pirmosios instancijos teismo kolegijų sudėtį, teisėjas pranešėjas buvo paskirtas į septintąją kolegiją, kuriai atitinkamai buvo paskirta ši byla.

20      2007 m. spalio 11 d. Pirmosios instancijos teismas (septintoji kolegija) nusprendė nagrinėti bylą pagreitinta tvarka, su sąlyga, kad ieškovė per septynias dienas pateiks sutrumpintą savo ieškinio versiją bei tik svarstytinų priedų sąrašą pagal jos neformaliam susitikimui parengtą projektą. Ieškovė šią sąlygą įvykdė.

21      Išklausęs šalis 2007 m. lapkričio 20 d. Nutartimi Pirmosios instancijos teismo septintosios kolegijos pirmininkas patenkino Jungtinės Karalystės, Europos Bendrijų Komisijos ir Nyderlandų Karalystės prašymus leisti įstoti į bylą Tarybos pusėje.

22      2007 m. lapkričio 30 d. sprendimu (Open Determination) Apeliacinė komisija dėl uždraustų organizacijų (Proscribed Organisations Appeal Commission, Jungtinė Karalystė, toliau – POAC) patenkino apeliacinį skundą dėl 2006 m. rugsėjo 1 d. Home Secretary sprendimo atsisakyti panaikinti ieškovės, kaip su terorizmu susijusios organizacijos, uždraudimą ir nurodė minėtam Home Seretary pateikti Jungtinės Karalystės parlamentui nutarimo (Order), kuriuo ieškovė išbraukiama iš pagal Terrorism Act 2000 uždraustų organizacijų sąrašo, projektą (toliau – POAC sprendimas).

23      Su 2007 m. gruodžio 5 d. lydraščiu ieškovė Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateikė, pirma, POAC sprendimo kopiją ir, antra, tą pačią dieną jos Tarybai nusiųsto rašto kopiją, siekdama, kad, atsižvelgiant į POAC sprendimą, ji būtų išbraukta iš ginčijamo sąrašo.

24      2007 m. gruodžio 12 d. raštu Pirmosios instancijos teismas (septintoji kolegija) pateikė šalims klausimus apie galimą POAC sprendimo poveikį šiai bylai bei galimybę tęsti jos nagrinėjimą pagreitinta tvarka.

25      2007 m. gruodžio 14 d. sprendimu POAC atmetė Home Secretary prašymą leisti Anglijos ir Velso apeliaciniam teisme (Court of Appeal (England & Wales) Jungtinė Karalystė) pateikti apeliacinį skundą dėl 2007 m. lapkričio 30 d. POAC sprendimo. Minėto sprendimo 2007 m. gruodžio 17 d. Priede POAC šį atsisakymą motyvavo aplinkybe, kad nė vienas Home Secretary pateiktas argumentas nebūtų buvęs sėkmingas.

26      2007 m. gruodžio 20 d. Taryba priėmė Sprendimą 2007/868/EB, įgyvendinantį Reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalį ir panaikinantį Sprendimą 2007/445 (OL L 340, p. 100). Pagal šio sprendimo 1 straipsnį Reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalyje pateiktas sąrašas pakeičiamas priede pateikiamu sąrašu. Aišku, kad ieškovės pavadinimas yra paliktas minėto priedo skyriaus „Grupės ir organizacijos“ 2.19 punkte.

27      2007 m. gruodžio 28 d. Home Secretary pateikė Court of Appeal naują prašymą leisti pateikti apeliacinį skundą dėl POAC sprendimo.

28      Apie Sprendimą 2007/686 ieškovei buvo pranešta 2008 m. sausio 3 d. Tarybos lydraščiu (toliau – antras raštas-pranešimas). Pagal šio rašto formuluotę Taryba manė, kad pirmuoju raštui-pranešimu ieškovei nurodytos priežastys palikti ją ginčijamame sąraše tebegaliojo. Taryba pabrėžė, kad Home Secretary ketino pateikti apeliacinį skundą dėl POAC sprendimo.

29      Prie antrojo rašto-pranešimo pridėta motyvų santrauka yra identiška prie pirmojo rašto-pranešimo pridėtajai (žr. šio sprendimo 15 punktą).

30      2008 m. sausio 11 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktu raštu ieškovė informavo Pirmosios instancijos teismą apie priimtą Sprendimą 2007/868. Ji paprašė leisti priderinti reikalavimus šioje byloje taip, kad ieškiniu taip pat būtų siekiama ir šio sprendimo panaikinimo. Be to, paprašė Pirmosios instancijos teismo tęsti bylos nagrinėjimą pagreitinta tvarka ir nurodė, kad priėmus nagrinėjamą sprendimą ši byla tapo dar skubesnė.

31      Atsakydamos į 2007 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo pateiktus klausimus, 2008 m. sausio 15 d. ir 16 d. Taryba, Jungtinė Karalystė ir Komisija kanceliarijai pateikė savo rašytines pastabas.

32      Išklausęs teisėjo pranešėjo pranešimą, Pirmosios instancijos teismas (septintoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir, imdamasis Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 64 straipsnyje numatytų proceso organizavimo priemonių, 2008 m. vasario 5 d. kanceliarijos raštu:

–        paprašė Tarybos ir į bylą įstojusių šalių pateikti savo rašytines pastabas dėl šio sprendimo 30 punkte nurodyto ieškovės prašymo leisti priderinti reikalavimus,

–        paprašė Tarybos ir Jungtinės Karalystės pateikti visus dokumentus, susijusius su Sprendimo 2007/868, kiek jis taikytinas ieškovei, priėmimo procedūra,

–        leido Jungtinei Karalystei pateikti įstojimo į bylą paaiškinimą.

33      Atsakydamos į minėtas proceso organizavimo priemones atitinkamai 2008 m. vasario 19 d. ir 21 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktose pastabose, Taryba, Komisija ir Nyderlandų Karalystė pareiškė, kad neprieštarauja ieškovės šio sprendimo 30 punkte nurodytam prašymui priderinti reikalavimus.

34      Tačiau Jungtinė Karalystė 2008 m. vasario 21 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktame įstojimo į bylą paaiškinime, remdamasi šio sprendimo 1 punkte minėto sprendimo OMPI 34 punktu, teigė, kad Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju turėtų atlikti tik Sprendimo 2007/868 teisminę kontrolę. Šios į bylą įstojusios šalies nuomone, tokios Sprendimo 2007/445 kontrolės nebegalima atlikti, nes jis buvo panaikintas minėtu Sprendimu 2007/868.

35      Be to, Taryba ir Jungtinė Karalystė Pirmosios instancijos teismo prašymu pateikė visus dokumentus, susijusius su Sprendimo 2007/868, kiek jis taikytinas ieškovei, priėmimo procedūra. Tačiau Jungtinė Karalystė vis dėlto paprašė, kad jos pateiktuose dokumentuose esanti informacija nebūtų atskleista viešai.

36      Šalys buvo išklausytos ir atsakė į Pirmosios instancijos teismo žodžiu pateiktus klausimus 2008 m. kovo 6 d. vykusiame posėdyje.

37      Su 2008 m. gegužės 13 d. lydraščiu ieškovė Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateikė 2008 m. gegužės 7 d. Court of Appeal sprendimo, atmetančio Home Secretary prašymą leisti šiame teisme pateikti apeliacinį skundą dėl POAC sprendimo (toliau – Court of Appeal sprendimas), kopiją. Pačiame lydraštyje ieškovė nurodė kelias pastabas dėl šio teismo sprendimo.

38      2008 m. birželio 12 d. Pirmosios instancijos teismas (septintoji kolegija) pagal Procedūros reglamento 62 straipsnį priėmė nutartį atnaujinti žodinę proceso dalį, kad suteiktų galimybę kitoms proceso šalims išreikšti poziciją dėl šio naujo fakto.

39      2008 m. birželio 12 d. kanceliarijos raštu kitos šalys buvo paprašytos pateikti savo pastabas dėl 2008 m. gegužės 13 d. ieškovės rašto ir Court of Appeal sprendimo.

40      Kadangi Taryba į šį prašymą atsakė 2008 m. liepos 7 d. kanceliarijai pateiktu raštu, o ieškovei nebuvo leista atsakyti, Pirmosios instancijos teismas baigė žodinę proceso dalį 2008 m. liepos 15 d. Sprendimu.

 Šalių reikalavimai

41      Savo ieškinyje ieškovė Pirmosios instancijos teismo prašo:

–        panaikinti Tarybos sprendimą 2007/445/EB ta dalimi, kuria jis jai taikomas,

–        priteisti iš Tarybos bylinėjimosi išlaidas.

42      2008 m. sausio 11 d. raštu Pirmosios instancijos teismui ieškovė taip pat Pirmosios instancijos teismo prašo panaikinti Sprendimą 2007/868 ta dalimi, kuria jis jai taikomas.

43      Taryba Pirmosios instancijos teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

44      Jungtinė Karalystė, Komisija ir Nyderlandų Karalystė palaiko pirmąjį Tarybos reikalavimą.

 Dėl Sprendimo 2007/445 panaikinimo ir pakeitimo procesinių pasekmių

45      Kaip matyti iš šio sprendimo 26 punkto, Sprendimas 2007/445 buvo panaikintas ir pakeistas Sprendimu 2007/868 po ieškinio pateikimo. Ieškovė paprašė leisti priderinti pradinius reikalavimus taip, kad ieškiniu būtų siekiama panaikinti abu sprendimus.

46      Šiuo klausimu reikia priminti, kad, jeigu vykstant procesui sprendimas ar reglamentas, kuris tiesiogiai ir konkrečiai susijęs su asmeniu, pakeičiamas kitu aktu, kurio dalykas tas pats, jis turėtų būti laikomas nauju faktu, leidžiančiu ieškovui priderinti savo reikalavimus ir ieškinio pagrindus. Iš tiesų, jeigu iš ieškovo būtų reikalaujama pareikšti naują ieškinį, būtų pažeistas gero teisingumo vykdymo ir proceso ekonomijos principas. Be to, būtų neteisinga, jeigu nagrinėjama institucija, atsikirsdama į Bendrijos teisme pateiktame ieškinyje pareikštus kaltinimus, galėtų iš dalies pakeisti ginčijamą sprendimą ar jį pakeisti kitu sprendimu, ir remtis šiuo pakeitimu procese taip, kad kitai šaliai būtų užkirstas kelias taikyti savo pradinius reikalavimus ir ieškinio pagrindus vėlesniam sprendimui arba pateikti papildomus reikalavimus ar ieškinio pagrindus (žr. šio sprendimo 1 punkte minėto sprendimo OMPI 28 ir 29 punktus ir ten nurodomą teismo praktiką).

47      Todėl pagal šią teismo praktiką nagrinėjamu atveju reikia patenkinti ieškovės prašymą pripažinti, kad jos ieškiniu žodinės proceso dalies pabaigoje taip pat siekiama panaikinti Sprendimą 2007/828 tiek, kiek šis sprendimas su ja susijęs, ir leisti šalims performuluoti savo reikalavimus, pagrindus ir argumentus, atsižvelgiant į šiuos naujus faktus, t. y. pasinaudoti teise pateikti papildomus reikalavimus, pagrindus ir argumentus (šio sprendimo 1 punkte minėto sprendimo OMPI 30 punktas).

48      Be kita ko, lieka ieškovės interesas, kad Sprendimas 2007/445 būtų panaikintas ta dalimi, kiek jis jai taikomas, nes institucijos akto panaikinimas nereiškia jo pripažinimo neteisėtu ir turi ex nunc galią, skirtingai nei teismo sprendimas dėl panaikinimo, pagal kurį panaikintas aktas atgaline data pašalinamas iš teisinės sistemos ir laikomas niekada neegzistavusiu (šio sprendimo 1 punkte minėto sprendimo OMPI 34 ir 35 punktai ir ten nurodoma teismo praktika; t. p. šiuo klausimu žr. 1960 m. vasario 12 d. Teisingumo Teismo sprendimo Geitling ir kt. prieš Aukščiausiąją valdybą, 16/59–18/59, Rink. p. 45, 65 punktą). Vadinasi, reikia manyti, kad Pirmosios instancijos teismas atliks taip pat ir šio sprendimo kontrolę, priešingai nei teigia Jungtinė Karalystė, remdamasi akivaizdžiai klaidingai suprastais šio sprendimo 1 punkte minėto sprendimo OMPI 34 ir 35 punktais.

49      Todėl tolesnėje šio sprendimo dalyje Pirmosios instancijos teismas spręs tiek dėl prašymo panaikinti Sprendimą 2007/445, tiek dėl prašymo panaikinti Sprendimą 2007/868.

 Dėl prašymo panaikinti Sprendimą 2007/445

50      Grįsdama reikalavimą panaikinti Sprendimą 2007/445, ieškovė nurodo penkis ieškinio pagrindus. Pirmasis pagrindas, kurį sudaro trys dalys, yra susijęs su EB 233 straipsnio ir šio sprendimo 1 punkte minėtame sprendime OMPI Pirmosios instancijos teismo įtvirtintų principų pažeidimu. Antrasis susijęs su gynybos teisių ir motyvavimo pareigos pažeidimu. Trečiasis – su Reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalies pažeidimu. Ketvirtasis susijęs su įrodinėjimo pareigos pažeidimu ir akivaizdžia įrodymų vertinimo klaida. Penktasis susijęs su piktnaudžiavimu įgaliojimais.

 Dėl pirmojo pagrindo, susijusio su EB 233 straipsnio ir Pirmosios instancijos teismo sprendime OMPI įtvirtintų principų pažeidimu

 Dėl pirmojo pagrindo pirmos dalies

51      Pirmoje pagrindo dalyje ieškovė pastebi, kad pagal Sprendimo 2007/445 konstatuojamąsias dalis ir dėl pirmajame rašte-pranešime nurodytų motyvų Taryba nusprendė „palikti“ ją ginčijamame sąraše, remdamasi aplinkybe, jog Pirmosios instancijos teismo nepanaikintas Sprendimas 2006/379 liko galioti. Todėl Sprendimas 2007/445 pagrįstas Sprendimo 2006/379 „tebesitęsiančiu galiojimu“.

52      Toliau ieškovė nurodo, kad Taryba neturėjo teisės jos „palikti“ ginčijamame sąraše, nes Sprendimas 2005/930 buvo panaikintas šio sprendimo 1 punkte minėtu sprendimu OMPI, ir todėl visi kiti Tarybos sprendimai, konkrečiai kalbant ir Sprendimas 2006/379, ipso jure turėjo būti laikomi niekiniais jos atžvilgiu pagal tą patį teismo sprendimą, nes turėjo tokių pačių procesinių (gynybos teisių pažeidimas) ir formos (motyvų nebuvimo) pažeidimų, dėl kurių panaikintas minėtas Sprendimas 2005/930.

53      Konkrečiai ji remiasi šio sprendimo 1 punkte minėto sprendimo OMPI 35 punktu, kuriame Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, pirma, pagal teismo sprendimą dėl panaikinimo „panaikintas aktas yra atgaline data pašalinamas iš teisinės sistemos ir laikomas niekada neegzistavusiu“ ir, antra, tuo atveju, kai panaikinami ginčijami aktai, Taryba „privalo imtis būtinų priemonių teismo sprendimui įvykdyti pagal EB 233 straipsnį, kurios galėtų reikšti tai, kad ji pakeičia ar prireikus atšaukia ginčijamus aktus, pakeitusius ar panaikinusius vėliau po žodinės proceso dalies pabaigos priimtus aktus“. Šiomis aplinkybėmis Taryba neteisėtai priėmė Sprendimą 2007/445, remdamasi tuo, kad Pirmosios instancijos teismas nepanaikino Sprendimo 2006/379.

54      Šiuo klausimu reikia priminti, kad šio sprendimo 1 punkte minėtu sprendimu OMPI Pirmosios instancijos teismas panaikino Sprendimą 2005/930 ta dalimi, kiek jis taikytas ieškovei. Tačiau Pirmosios instancijos teismas nepanaikino Sprendimo 2006/379, nes jis priimtas jau pabaigus žodinę proceso dalį, o ieškovė nepaprašė atnaujinti šios proceso dalies, kad galėtų priderinti savo reikalavimus prie naujo fakto, t. y. jo priėmimo, todėl jo teisminė kontrolė negalėjo būti atlikta (t. p. žr. šio sprendimo 1 punkte minėto sprendimo OMPI 33 punktą).

55      Be kita ko, reikia pažymėti, jog pagal nusistovėjusią teismo praktiką preziumuojama, kad Bendrijos institucijų teisės aktai, net ir neteisėti, yra teisėti ir todėl sukelia teisinių pasekmių, kol panaikinami pagal ieškinį dėl panaikinimo ar paskelbiami nebegaliojančiais pagal prašymą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo arba pagal prieštaravimą dėl jų teisėtumo (šiuo klausimu žr. 1982 m. balandžio 1 d. Teisingumo Teismo sprendimo Dürbeck prieš Komisiją, 11/81, Rink. p. 1251, 17 punktą; 1987 m. vasario 26 d. Teisingumo Teismo sprendimo Consorzio Cooperative d’Abruzzo prieš Komisiją, 15/85, Rink. p. 1005, 10 punktą; 1984 m. birželio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš BASF ir kt., C‑137/92 P, Rink. p. I‑2555, 48 punktą; 1999 m. liepos 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Chemie Linz prieš Komisiją, C‑245/92 P, Rink. p. I‑4643, 93 punktą ir 2004 m. spalio 5 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Graikiją, C‑475/01, Rink. p. I‑8923, 18 punktą).

56      Nukrypstant nuo šio principo, teisės aktai, priimti su pažeidimu, kurio rimtumas toks akivaizdus, jog jo negalima toleruoti Bendrijos teisės sistemoje, pripažintini nesukėlusiais jokių, net ir laikinų, teisinių pasekmių, t. y. laikytini niekiniais. Šios išimties tikslas yra išlaikyti pusiausvyrą tarp dviejų pagrindinių, kartais vienas kitam prieštaraujančių reikalavimų, kuriuos turi atitikti teisės sistema, t. y. teisinių santykių pastovumo ir teisėtumo užtikrinimo (žr. šio sprendimo 55 punkte minėtų sprendimų Komisija prieš BASF ir kt. 49 punktą, Chemie Linz prieš Komisiją 94 punktą ir Komisija prieš Graikiją 19 punktą).

57      Padarius išvadą, kad Bendrijos institucijos teisės aktas yra niekinis, kyla sunkių pasekmių, todėl tokia išvada siekiant teisinio saugumo galima tik kraštutiniais atvejais (šio sprendimo 55 punkte minėtų sprendimų Komisija prieš BASF ir kt. 50 punktas, Chemie Linz prieš Komisiją 95 punktas ir Komisija prieš Graikiją 19 punktas).

58      Tačiau Sprendimas 2006/379 negali būti laikomas tokiu niekiniu aktu, nors, kaip teigė ieškovė, o Taryba dėl to neprieštaravo, jame yra tokių pačių formos ir procedūrinių pažeidimų, kaip ir Sprendime 2005/930.

59      Iš to matyti, kad, priešingai nei teigia ieškovė, minėtas sprendimas neturi būti Tarybos laikomas „niekiniu“ ieškovės atžvilgiu.

60      Be to, reikia priminti, jog tam, kad visiškai įvykdytų teismo sprendimą dėl panaikinimo, atitinkama institucija, kuri buvo parengusi panaikintą aktą, privalo atsižvelgti ne tik į teismo sprendimo rezoliucinę dalį, bet ir į motyvus, kurie yra būtinas teismo sprendimo pagrindas, nes motyvai būtini, kad būtų tiksliai nustatyta rezoliucinėje dalyje išdėstyto sprendimo esmė. Būtent šioje motyvuojamojoje dalyje tiksliai nurodoma nuostata, kurios neteisėtumas nagrinėjamas, ir tiksliai atskleidžiamos priežastys, dėl kurių rezoliucinėje dalyje konstatuojamas jos neteisėtumas ir į kurias turi atsižvelgti atitinkama institucija, keisdama panaikintą aktą (1988 m. balandžio 26 d. Teisingumo Teismo sprendimo Asteris ir kt. prieš Komisiją, 97/96, 193/86, 99/86 ir 215/86, Rink. p. 2181, 27 punktas).

61      Tačiau, jei teismo sprendimo dėl panaikinimo motyvuojamojoje dalyje konstatuotas neteisėtumas pirmiausia įpareigoja panaikintą aktą parengusią instituciją pašalinti šį neteisėtumą priimant pakeičiantį aktą, kaip taikytinas tam tikros srities apibrėžto turinio nuostatai jis taip pat gali sukelti šiai institucijai kitokių pasekmių (šio sprendimo 60 punkte minėto sprendimo Asteris ir kt. prieš Komisiją 28 punktas).

62      Kalbant kaip ir nagrinėjamu atveju apie sprendimo įšaldyti lėšas, kuris pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 6 dalį turi būti reguliariai atnaujinamas, panaikinimą dėl formos ar procedūros trūkumų, jį parengusi institucija privalo užtikrinti, kad po teismo sprendimo dėl panaikinimo priimtuose vėlesniuose sprendimuose įšaldyti lėšas, reglamentuojančiuose laikotarpius po teismo sprendimo dėl panaikino priėmimo, nebūtų tokių pačių pažeidimų, kaip nurodyti teismo sprendime dėl panaikinimo (šio sprendimo 60 punkte minėto sprendimo Asteris ir kt. prieš Komisiją 29 punktas).

63      Nagrinėjamu atveju, prieš priimdama ieškovei nepalankų Sprendimą 2007/445 (žr. šio sprendimo 88 ir po jo einančius punktus); Taryba įvykdė šią pareigą, iškart po šio sprendimo 1 punkte minėto sprendimo OMPI paskelbimo nustatydama ir įgyvendindama naują procedūrą, kuria įtvirtino Pirmosios instancijos teismo minėtame sprendime, būtent jo 126 (gynybos teisės) ir 151 (motyvavimas), aptartas formos ir procedūros taisykles, ir užtikrino ieškovei šia nauja procedūra suteikiamas garantijas.

64      Taip pat reikia pripažinti, kad pagal teismo sprendimų dėl panaikinimo galiojimo atgaline data principą, neteisėtumo konstatavimas įsigalioja nuo panaikinto akto įsigaliojimo datos (šio sprendimo 60 punkte minėto sprendimo Asteris ir kt. prieš Komisiją 30 punktas). Taip pat Pirmosios instancijos teismas šio sprendimo 1 punkte minėto sprendimo OMPI 35 punkte nurodė, kad priemonės šiam teismo sprendimui įvykdyti pagal EB 233 straipsnį gali lemti, kad Taryba prireikus pakeičia ar atšaukia panaikintą Sprendimą 2005/930 po žodinės proceso dalies pabaigos pakeitusius ar panaikinusius aktus.

65      Tačiau Taryba ir Jungtinė Karalystė savo raštuose visiškai teisingai pažymi, kad iš šio sprendimo 1 punkte minėto sprendimo OMPI 35 punkto nematyti, kad Taryba būtinai turėjo pakeisti ar atšaukti aptariamus aktus. Iš tiesų iš teismo praktikos matyti, kad, jei aktas buvo panaikintas dėl formos ar procedūros trūkumų, kaip yra nagrinėjamu atveju, atitinkama institucija turi teisę iš naujo priimti identišką aktą, tik šįkart laikydamasi aptariamų formos ir procedūros taisyklių, ir net numatyti, kad šis aktas galioja atgaline data, jei tai yra būtina, kad būtų įgyvendintas siekiamas bendrojo intereso tikslas, ir jei tinkamai atsižvelgiama į suinteresuotųjų asmenų teisėtus lūkesčius (1982 m. rugsėjo 30 d. Teisingumo Teismo sprendimo Amylum prieš Tarybą, 108/81, Rink. p. 3107, 4–17 punktai ir 1990 m. lapkričio 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Fedesa ir kt., C‑331/88, Rink. p. I‑4023, 45–47 punktai; 1991 m. spalio 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo de Compte prieš Parlamentą, T‑26/89, Rink. p. II‑781, 66 punktas).

66      Ši teismo praktika pagal analogiją taikytina šio sprendimo 1 punkte minėto sprendimo OMPI 35 punkte numatytam atvejui, turint omeny, kad tokiu atveju per laikotarpį, kuris atitinkamai institucijai reikalingas, kad laikydamasi atitinkamų formos ir procedūros taisyklių priimtų naują aktą, ji turi teisę palikti galioti pabaigus žodinį nagrinėjimą priimtą panaikintą aktą panaikinusį ar pakeitusį aktą. Šiuo labai ypatingu atveju iš tikrųjų siekiamam bendrojo intereso tikslui akivaizdžiai prieštarautų įpareigoti Tarybą iškart panaikinti šių taisyklių neatitinkantį aktą, o vėliau jai leisti laikantis minėtų taisyklių priimti naują aktą ir numatyti jo galiojimą atgaline data.

67      Todėl nagrinėjamu atveju darant prielaidą, kad Sprendime 2006/379 buvo tokios pačios formos ir procedūros trūkumai kaip ir Sprendime 2005/930, Tarybai negali būti pareiškiamos pretenzijos, kad ji nesutiko jo pakeisti ar atšaukti ta dalimi, kiek jis taikytinas ieškovei, per reikiamą laikotarpį, kad laikydamasi formos ir procedūros taisyklių, kurių pažeidimas buvo konstatuotas šio sprendimo 1 punkte minėtame sprendime OMPI, priimtų naują aktą, jei ši institucija manė, jog jos nurodyti motyvai, dėl kurių ieškovė įtraukta į ginčijamą sąrašą, buvo galiojantys. Šiuo klausimu Taryba teisingai pažymėjo, kad šio sprendimo 1 punkte minėtame sprendime OMPI Pirmosios instancijos teismas nesprendė dėl tokių motyvų pagrįstumo. Be to, buvo atsižvelgta į suinteresuotojo asmens teisėtus lūkesčius, nes Taryba 2007 m. sausio 30 d. raštu ją informavo apie savo ketinimus (žr. šio sprendimo 5 punktą).

68      Šiomis sąlygomis Tarybai taip pat negalima pareikšti pretenzijos dėl to, kad ji nusprendė „palikti“ ieškovę ginčijamame sąraše, nei dėl to, kad šiuo tikslu pasirėmė Sprendimo 2006/379 „tebesitęsiančiu galiojimu“.

69      Bet kuriuo atveju, kaip teisingai teigė Taryba ir Jungtinė Karalystė, Sprendimas 2007/445 nėra pagrįstas Sprendimo 2006/379 galiojimu ir nuo jo nepriklauso. Nors tiesa, kad šio sprendimo 1 punkte minėtame sprendime OMPI Pirmosios instancijos teismas su gynybos teisių laikymusi susijusių garantijų dalykui ir apribojimams apibrėžti atskyrė „pradinį sprendimą“ įšaldyti lėšas, kaip numatyta Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalyje, nuo „vėlesnių sprendimų“ palikti lėšas įšaldytas po reguliariai atliktų tyrimų, numatytų tos pačios bendrosios pozicijos 1 straipsnio 6 dalyje, vis dėlto kiekvienas iš šių vėlesnių sprendimų yra naujas sprendimas, priimtas Reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalies prasme ir atsiradęs po Tarybos atliktų reguliarių ginčijamo sąrašo tyrimų (šiuo klausimu žr. 2007 m. sausio 18 d. Teisingumo Teismo sprendimo PKK ir KNK prieš Tarybą, C‑229/05 P, Rink. p. I‑445, 103 punktą, būtent šią mintį patvirtinantį 2005 m. vasario 15 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties PKK ir KNK prieš Tarybą, T‑229/02 P, Rink. p. II‑539, 44 punktą).

70      Šiomis sąlygomis nei dėl aplinkybės, kad Taryba Sprendimo 2007/445 preambulėje nurodė Sprendimą 2006/379, nei dėl aplinkybės, kad nusprendė „palikti“ ieškovę ginčijamame sąraše, Sprendimas 2007/445 negali būti pripažintas neteisėtu.

71      Tokiomis aplinkybėmis reikia atmesti pirmojo pagrindo pirmą dalį kaip nepagrįstą.

 Dėl pirmojo pagrindo antros dalies

72      Pagrindo antroje dalyje ieškovė pareiškia, kad Sprendimas 2007/445, kiek yra susijęs su ja, pagrįstas ta pačia Home Secretary nutartimi ir tais pačiais įrodymais, kuriais buvo pagrįstas Sprendimas 2005/930.

73      Toliau ieškovė teigia, kad Taryba neturėjo teisės „dar kartą panaudoti“ šią informaciją arba ją „perdirbti“, kad ja pagrįstų Sprendimą 2007/445. Remdamasi tik šia informacija, Taryba atliko „įteisinimą“ pažeisdama ne tik šio sprendimo 1 punkte minėtame sprendime OMPI įtvirtintus principus, bet ir teisinio saugumo bei teisėtų lūkesčių principus.

74      Ieškovė konkrečiai teigia, kad Sprendimas 2005/930 iš dalies buvo panaikintas dėl gynybos teisių ir motyvavimo pareigos pažeidimo, todėl Taryba privalėjo jos atžvilgiu priimti naują sprendimą, pagrįstą nauju nacionalinės institucijos sprendimu arba naujais įrodymais, bet tikrai ne remdamasi Home Secretary nutartimi arba iki 2001 m. gautais įrodymais. Kadangi Sprendimas 2007/445 yra pagrįstas vien pastaraisiais įrodymais, jai taikytina jo dalis yra ipso jure niekinė.

75      Šiuo klausimu pakanka pažymėti, kad akto panaikinimas dėl formos ar procedūros trūkumų nepažeidžia šį aktą parengusios institucijos teisės priimti naują aktą, remiantis tomis pačiomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, kuriomis buvo remtasi priimant panaikintą aktą, jei šįkart ji laikosi formos ar procedūros taisyklių, kurių pažeidimas buvo pripažintas teismo sprendimu, ir tinkamai atsižvelgia į suinteresuotųjų asmenų teisėtus lūkesčius (t. p. žr. šio sprendimo 65 punktą).

76      Nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad Sprendimo 2007/445 dalis, kiek taikytina ieškovei, yra pagrįsta ta pačia Home Secretary nutartimi ir tais pačiais įrodymais, kuriais buvo pagrįstas Sprendimas 2005/930, net ir tariant, kad ji yra įrodyta, neturės įtakos šio sprendimo teisėtumui. Be kita ko, šio sprendimo 67 punkte buvo konstatuota, kad nagrinėjamu atveju tinkamai atsižvelgta į suinteresuotojo asmens teisėtus lūkesčius.

77      Todėl pirmojo pagrindo antrą dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą.

 Dėl pirmojo pagrindo trečios dalies

78      Subsidiariai pateiktoje pagrindo trečiojoje dalyje ieškovė pareiškia, kad šio sprendimo 1 punkte minėtame sprendime OMPI Pirmosios instancijos teismas atskyrė pradinį sprendimą įtraukti asmenį į ginčijamą sąrašą nuo vėlesnių sprendimų ten jį palikti. Jos nuomone, iš to sprendimo 143 ir 145 punktų aišku, kad pradinis sprendimas gali būti priimtas tik remiantis kompetentingos nacionalinės institucijos priimtu sprendimu, o vėlesni sprendimai turėtų nurodyti specialias ir konkrečias priežastis, kuriomis remiasi Taryba. Be kita ko, iš šio sprendimo 1 punkte minėto sprendimo OMPI 144 ir 145 punktų matyti, kad prieš priimant vėlesnius sprendimus reikia iš naujo ištirti suinteresuotojo asmens situaciją, siekiant patikrinti, ar jis vis dar prisideda prie teroristinės veiklos.

79      Todėl, jos nuomone, darytina išvada, kad Sprendimu 2007/445 palikdama ieškovę ginčijamame sąraše, Taryba neturėjo teisės remtis tik Home Secretary nutartimi ar nurodyti iki 2001 m. įvykusius įvykius.

80      Šiuo klausimu pirmiausia reikia pažymėti, kad ieškovės argumentavimas kyla iš klaidingai suprasto šio sprendimo 1 punkte minėto sprendimo OMPI.

81      Konkrečiai kalbant, iš šio sprendimo 143–146 ir 151 punktų aišku, kad tiek pradinio sprendimo įšaldyti lėšas, tiek vėlesnių sprendimų motyvuose turi būti nurodytos ne tik Reglamento Nr. 2580/2001 teisinės taikymo sąlygos, būtent kompetentingos nacionalinės institucijos priimtas sprendimas, bet ir specifinės bei konkrečios priežastys, dėl kurių Taryba, pasinaudodama savo diskrecija, mano, jog suinteresuotajam asmeniui turi būti taikoma lėšų įšaldymo priemonė.

82      Be to, tiek iš to paties sprendimo 145 punkto, tiek iš Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 6 dalies, į kurią taip pat daro nuorodą Reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalis, matyti, kad, nors prieš priimant vėlesnius sprendimus įšaldyti lėšas turi būti atliekamas suinteresuotojo asmens situacijos „patikrinimas“, jis atliekamas ne tik siekiant įsitikinti, ar jis tebeprisideda prie teroristinės veiklos, kaip tai klaidingai teigia ieškovė, bet ir siekiant užtikrinti, kad „yra pagrindo“ prireikus, remiantis nauja informacija ar įrodymais, palikti jį ginčijamame sąraše. Šiuo klausimu Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad, jei vėlesnio sprendimo įšaldyti lėšas motyvai yra iš esmės tokie patys kaip ir nurodyti ankstesniame sprendime, pakanka tiesiog apie tai pranešti, ypač jei suinteresuotasis asmuo yra grupė ar organizacija (2007 m. liepos 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Al‑Aqsa prieš Tarybą, T‑327/03, Rink. p. II‑0000, 54 punktas).

83      Be to, konstatuotina, kad ieškovės argumentai nepagrįsti faktais. Iš tikrųjų prie ieškovei adresuoto 2007 m. sausio 30 d. rašto pridėtų motyvų santraukoje Taryba nurodė ne tik Home Secretary nutartį. Šios motyvų santraukos 1 dalyje Taryba taip pat nurodė seriją tariamai ieškovės atliktų veikų, kurioms, Tarybos nuomone, taikytini Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 3 dalies a, b, g ir h papunkčiai ir kurios buvo atliktos jos 1 straipsnio 3 dalies i ir iii papunkčiuose nurodytais tikslais. Motyvų santraukos 2 dalyje Taryba daro išvadą, kad ieškovei taikytinas Reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalies ii papunktis. Tolesnėse motyvų santraukos dalyse Taryba taip pat pažymėjo, kad Home Secretary nutartis, kuria ieškovė buvo uždrausta kaip su terorizmu susijusi organizacija ir dėl kurios pagal Terrorism Act 2000 galėjo būti pateikta apeliacija (review), liko galioti. Todėl konstatavusi, kad ieškovės įtraukimo į ginčijamą sąrašą motyvai liko galioti, Taryba pranešė apie savo sprendimą toliau jai taikyti priemones, numatytas Reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 1 ir 2 dalyse.

84      Taip Taryba pagal šio sprendimo 81 ir 82 punkte minėtą teismo praktiką nurodė specifines ir konkrečias priežastis, dėl kurių, pasinaudodama savo diskrecija, mano, jog ieškovei turi būti taikoma lėšų įšaldymo priemonė.

85      Klausimas, ar taip Tarybos nurodyti motyvai galėjo teisėtai pagal faktines ir teisines aplinkybes pateisinti Sprendimo 2007/445 priėmimą, yra susijęs su šio sprendimo esmės teisėtumo kontrole, kuri bus nagrinėjama trečiajame ir ketvirtajame pagrinduose.

86      Tokiomis aplinkybėmis reikia atmesti pirmojo pagrindo trečią dalį kaip nepagrįstą ir kartu atmesti visą šį pagrindą.

 Dėl antrojo pagrindo, susijusio su gynybos teisių ir motyvavimo pareigos pažeidimu

87      Pirma, kalbant apie tariamą gynybos teisių pažeidimą, ieškovė teigia, kad jai niekada nebuvo suteikta galimybė naudingai pareikšti savo požiūrį į tariamai svarbius paaiškinimus, pateisinančius jos palikimą ginčijamame sąraše. Konkrečiau nurodo, kad vienintelė iš Tarybos gauta informacija buvo apie įvykius iki 2001 m., kad Taryba nesistengė atsakyti į ieškovės jai pateiktą kritiką, visiškai neatsižvelgė į jos pateiktą gynybos informaciją ir nesuteikė galimybės būti išklausytai.

88      Šiuo klausimu reikia priminti, kad gynybos teisių garantijos dalykas sprendimo dėl lėšų įšaldymo pagal Reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalį priėmimo aplinkybėmis bei šios garantijos apribojimai, kurie gali būti teisėtai numatyti ir taikomi suinteresuotiesiems asmenims tokiomis aplinkybėmis, Pirmosios instancijos teismo buvo apibrėžti šio sprendimo 1 punkte minėto sprendimo OMPI 114–137 punktuose.

89      Nagrinėjamu atveju iš šio sprendimo 5–13 punktuose išdėstytų faktų ir aplinkybių matyti, kad Sprendimo 2007/445 priėmimo aplinkybėmis Taryba tinkamai įgyvendino Pirmosios instancijos teismo šio sprendimo 1 punkte minėto sprendimo OMPI 114–137 punktuose įtvirtintus principus.

90      Pirma, iš tikrųjų Taryba ieškovei pateikė prie 2007 m. sausio 30 d. rašto pridėtą motyvų santrauką, kurioje aiškiai ir nedviprasmiškai buvo nurodomos priežastys, jos nuomone, pateisinančios palikimą ginčijamame sąraše (t. p. žr. šio sprendimo 83 punktą). Šioje santraukoje buvo nurodyti konkretūs terorizmo veiksmų, už kuriuos ieškovė buvo atsakinga, pavyzdžiai pagal susijusias Bendrosios pozicijos 2001/931 nuostatas. Joje taip pat nurodoma, kad dėl šių veiksmų kompetentinga Jungtinės Karalystės institucija buvo priėmusi sprendimą uždrausti ieškovę kaip su teroristiniais veiksmais susijusią organizaciją, kad šis sprendimas buvo pakartotinai tiriamas pagal taikytinus Jungtinės Karalystės įstatymus ir kad jis tebegalioja. 2007 m. sausio 30 d. rašte buvo nurodoma, kad per vieną mėnesį ieškovė galėjo Tarybai pateikti savo pastabas dėl ketinimo palikti ją ginčijamame sąraše ir dėl šiuo atžvilgiu nurodytų motyvų, bei visus pagrindžiančius įrodymus.

91      Antra, 2007 m. kovo 30 d. ir gegužės 14 d. raštais Taryba ieškovei pateikė tam tikrą kiekį dokumentų iš dokumentų rinkinio. 2007 m. gegužės 14 d. raštu Taryba paaiškino, kad negalėjo jai perduoti kitų dokumentų, nes juos pateikusi valstybė nesutiko jų atskleisti. Šiuo ieškiniu ieškovė neginčija šio atsisakymo pateikti tam tikrus kaltinančius įrodymus nei jį pateisinti nurodytų motyvų.

92      Trečia, Taryba suteikė ieškovei galimybę naudingai pareikšti savo požiūrį dėl ją kaltinančios informacijos, ir šia galimybe ieškovė pasinaudojo 2007 m. vasario 27 d., kovo 19, 20 ir 26 d. balandžio 16 d. ir gegužės 29 d. raštuose.

93      Dėl ieškovės argumento, kad Taryba atsisakė ją išklausyti per oficialią apklausą, pakanka konstatuoti, kad nei nagrinėjami teisės aktai, t. y. Reglamentas Nr. 2580/2001, nei bendrasis gynybos teisių paisymo principas nesuteikia suinteresuotiesiems asmenims jokios teisės į tokią apklausą (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2005 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Common Market Fertilizers prieš Komisiją, T‑134/03 ir T‑135/03, Rink. p. II‑3923, 108 punktą; taip pat šio sprendimo 1 punkte minėto sprendimo OMPI 93 punktą).

94      Ieškovės argumentas, kad Taryba nesistengė atsakyti į jos pateiktas pastabas ir nekreipė dėmesio į pateiktą gynybos informaciją, paremtas klaidingu Tarybos pareigų užtikrinant gynybos teises vertinimu. Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš 2007 m. birželio 12 d. Tarybos rašto ir iš pirmojo rašto-pranešimo, ši institucija tinkamai atsižvelgė į ieškovės pateiktas pastabas ir gynybos informaciją, būtent užtikrindama, kad šie duomenys būtų pateikti valstybių narių atstovybėms iki Sprendimo 2007/445 priėmimo.

95      Tačiau Taryba neprivalėjo atsakyti į šias pastabas šių dokumentų atžvilgiu, jei manė, kad jie nepagrindžia ieškovės tariamai iš jų padarytų išvadų. Šiuo klausimu Pirmosios instancijos teismas mano, kad pažodinis prie 2007 m. sausio 30 d. Tarybos rašto pridėtos motyvų santraukos pakartojimas prie pirmojo rašto-pranešimo pridėtoje motyvų santraukoje reiškia, kad Taryba nepakeitė savo pozicijos. Nagrinėjamu atveju nesant kitų susijusių įrodymų toks tekstų sugretinimas neįrodo, kad, vertindama bylą, Taryba tinkamai neatsižvelgė į ieškovės gynybai pateiktus argumentus (pagal analogiją žr. 1999 m. kovo 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Thyssen Stahl prieš Komisiją, T‑141/94, Rink. p. II‑347, 117 ir 118 punktus.)

96      Bet kuriuo atveju į ieškovės per administracinę procedūrą pateiktą pagrindinį argumentą Taryba pirmajame rašte-pranešime specialiai atsakė, kad ir viena šiuo metu vykdoma ir aktuali teroristinė veikla pateisina jos palikimą ginčijamame sąraše (t. p. žr. šio sprendimo 142 punktą).

97      Iš to, kas pasakyta aukščiau, matyti, kad nagrinėjamu atveju tariamas gynybos teisių pažeidimas nėra įrodytas.

98      Antra, dėl tariamo motyvavimo pareigos pažeidimo ieškovė teigia, kad Sprendime 2007/445 nenurodomos specifinės ir konkrečios priežastys, dėl kurių Taryba mano, kad jai reikia taikyti susijusius teisės aktus (šio sprendimo 1 punkte minėto sprendimo OMPI 143 punktas) ir kad lėšų įšaldymas po reguliaraus tyrimo lieka pagrįstas (šio sprendimo 1 punkte minėto sprendimo OMPI 15 punktas). Konkrečiai kalbant, Taryba neatsižvelgė į jokią ieškovės pateiktą informaciją apie įvykius po 2001 m. ir šio laikotarpio atžvilgiu Sprendime 2007/445 visiškai nėra motyvų.

99      Šiuo klausimu reikia priminti, kad motyvavimo pareigos garantijos dalyką sprendimo dėl lėšų įšaldymo pagal Reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalį priėmimo aplinkybėmis bei šios garantijos apribojimus, kurie gali būti teisėtai numatyti ir taikomi suinteresuotiesiems asmenims tokiomis aplinkybėmis, Pirmosios instancijos teismas apibrėžė šio sprendimo 1 punkte minėto sprendimo OMPI 138–151 punktuose.

100    Nagrinėjamu atveju iš pirmo pagrindo trečios dalies analizės (žr. šio sprendimo 83 ir 84 punktus) matyti, kad Taryba, priimdama Sprendimą 2007/445, tinkamai įgyvendino šio sprendimo 1 punkte minėto sprendimo OMPI 138–151 punktuose įtvirtintus principus.

101    Dėl argumento, kad Taryba neatsižvelgė į ieškovės pateiktą informaciją apie įvykius po 2001 m. ir šio laikotarpio atžvilgiu Sprendime 2007/445 visiškai nėra motyvų, reikia priminti, kad pagal EB 253 straipsnį Taryba privalo nurodyti jos priimamą aktą pagrindžiančius faktus ir teisinius argumentus, tačiau šia nuostata nereikalaujama, kad Taryba aptartų visas faktines ir teisines aplinkybes, kurias suinteresuoti asmenys buvo nurodę per administracinę procedūrą (1984 m. sausio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo VBVB ir VBBB prieš Komisiją, 43/82 ir 63/82, Rink. p. 19, 22 punktas ir 2003 m. rugsėjo 18 d. Teisingumo Teismo sprendimo Volkswagen prieš Komisiją, C‑338/00 P, Rink. p. I‑9189, 127 punktas; 2003 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cableuropa ir kt.prieš Komisiją, T‑346/02 ir T‑347/02, Rink. p. II‑425 232 punktas).

102    Bet kuriuo atveju šio sprendimo 96 punkte jau buvo konstatuota, kad į ieškovės per administracinę procedūrą pateiktą argumentą Taryba pirmajame rašte-pranešime specialiai atsakė, kad ir viena šiuo metu vykdoma ir aktuali teroristinė veikla pateisina jos palikimą ginčijamame sąraše

103    Iš to, kas pasakyta aukščiau, matyti, kad tariamas motyvavimo pareigos pažeidimas nagrinėjamu atveju nėra įrodytas.

104    Todėl antrąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

 Dėl trečiojo pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalies pažeidimu

105    Ieškovė pažymi, kad tiek Reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalis, tiek Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 2, 3 ir 6 dalys formuluojamos tiesioginės nuosakos esamuoju laiku. Jos nuomone, iš to kyla, kad turi būti glaudus ryšys tarp sprendimo įrašyti ar palikti asmenį ginčijamame sąraše ir teroristinių veiksmų, į kuriuos buvo atsižvelgta šiuo tikslu. Todėl asmuo gali būti įrašytas į ginčijamą sąrašą tik tada, jei kaltinamas dabar vykdoma arba bent neseniai vykdyta teroristine veikla. Taip pat asmuo po patikrinimo negali būti paliekamas šiame sąraše vien remiantis senais faktais.

106    Tačiau nagrinėjamu atveju Sprendimas 2007/445, kiek jis susijęs su ieškove, grindžiamas vien iki 2001 m. įvykusiais faktais, nors ieškovė pateikė daugybę gynybos įrodymų laikotarpiui po 2001 metų.

107    Šiuo klausimu Pirmosios instancijos teismas, kaip ir Taryba bei Jungtinė Karalystė, mano, kad ieškovės pateiktas nagrinėjamų Reglamento Nr. 2580/2001 ir Bendrosios pozicijos 2001/931 nuostatų aiškinimas yra per griežtas ir kad šiomis nuostatomis nedraudžiama taikyti ribojančių priemonių asmenims ar organizacijoms, kurios praeityje atliko teroristinius veiksmus, nors ir nėra įrodymų, kad jos tokius veiksmus nagrinėjamu metu atlieka arba prie jų prisideda, jei tai pateisinama aplinkybėmis.

108    Pirma, priešingai nei teigia ieškovė, šio požiūrio nepagrindžia nagrinėjamų nuostatų formuluotė. Nors tiesa, kad Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 2 dalyje apibrėžiant, kas yra „su teroro aktais susiję asmenys, grupės ir organizacijos“, naudojamas tiesioginės nuosakos esamasis laikas („asmenys, kurie daro“), taip yra dėl teisinėms apibrėžtims ir sudėtims būdingo apibendrinimo, o ne dėl nuorodos į tam tikrą laikotarpį. Tai matyti ir iš Reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalyje vartojamo esamojo laiko dalyvio prancūzų kalbos versijoje („les personnes <…> commettant“) arba anglų kalbos versijoje („persons committing“) bei patvirtinta tiesioginės nuosakos esamojo laiko naudojimu atitinkamuose žodžių junginiuose kitomis kalbinėmis versijomis (konkrečiai žr. vokišką versiją „Personen, die eine terroristische Handlung begehen“, itališką versiją „persone che commettono“, olandišką versiją „personen die een terroristische daad plegen“ ir slovakišką versiją „osôb, ktoré páchajú“). Be to, Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalimi leidžiama priimti ribojančias priemones asmenų, kurie jau buvo nuteisti už teroristinius veiksmus, atžvilgiu, tai paprastai reiškia praeityje vykdytą teroristinę veiklą, kuri tuo metu, kai ji konstatuojama apkaltinamajame nuosprendyje, aktyviai nebevykdoma. Galiausia to paties straipsnio 6 dalis numato, kad asmenų ir organizacijų, įtrauktų į ginčijamą sąrašą, vardai yra reguliariai ir bent kartą per šešis mėnesius peržiūrimi siekiant užtikrinti, kad yra pagrindo palikti juos sąraše. Jeigu nenorima atsisakyti šios nuostatos praktinio veiksmingumo, darytina prielaida, kad ja leidžiama palikti ginčijamame sąraše asmenis ir organizacijas, per ankstesnį pusmetį ar pusmečius iki tyrimo neatlikusius naujų teroristinių veikų, jei jų palikimas pateisinamas atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes.

109    Antra, reikia pabrėžti, kad Reglamentu Nr. 2580/2001 ir Bendrąja pozicija 2001/931, kaip ir jų įgyvendinama Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos Rezoliucija 1373 (2001), siekiama kovoti su teroristinių veiksmų grėsmėmis tarptautinei taikai ir saugumui. Šio tarptautinei bendrijai esminės svarbos tikslo įgyvendinimui iškiltų pavojus, jei šiais aktais numatytos lėšų įšaldymo priemonės galėtų būti taikomos tik asmenims, grupėms ir organizacijoms, kurie dabartiniu metu atlieka ar visiškai neseniai atliko teroristines veikas.

110    Be to, nors šiomis priemonėmis iš esmės siekiama užkirsti kelią tokioms veikoms atlikti ar jas pakartoti, jos yra pagrįstos ne tik esamos arba būsimos grėsmės, bet ir elgesio praeityje įvertinimu.

111    Šiuo atžvilgiu Taryba ir Jungtinė Karalystė paaiškino, kad pagal patirtimi paliudytą informaciją laikinas organizacijos, praeityje užsiėmusios terorizmu, veiklos nutraukimas negali savaime garantuoti, kad suinteresuotasis asmuo bet kuriuo metu vėl jos nesiims, ir todėl nebūtina tikėti šiomis aplinkybėmis išreikštu tariamu smurto atsisakymu. Būtent taip galėtų atsitikti tuo atveju, kai tokios veiklos nebelieka dėl nustatytų sankcijų efektyvumo arba kai ji nutraukiama sąmoningai, nagrinėjamai organizacijai siekiant, kad būtų panaikintos sankcijos, kad ji ir vėl galėtų imtis buvusios teroristinės veiklos. Veiklos nutraukimą taip pat galima paaiškinti tuo, kad suinteresuotajam asmeniui sudėtinga įvykdyti naujus teroristinius veiksmus dėl kompetentingų institucijų priimtų prevencinių priemonių efektyvumo arba dėl tokiems veiksmams parengti reikalingo laiko.

112    Kadangi šie svarstymai neatrodo nepagrįsti, reikia pripažinti, kad Tarybos turima didelė diskrecija informacijos, į kurią reikia atsižvelgti, priimant arba paliekant galioti lėšų įšaldymo priemonę (šio sprendimo 1 punkte minėto sprendimo OMPI 159 punktas), atžvilgiu taikytina ir vertinant grėsmę, kurią gali kelti praeityje teroristinius veiksmus atlikusi organizacija, nepaisant jos teroristinės veiklos sustabdymo ilgesnį ar trumpesnį laikotarpį ar net akivaizdaus šios veiklos nutraukimo.

113    Nagrinėjamu atveju vienintelės aplinkybės, jog Taryba ieškovės atžvilgiu nurodė tik praeityje atliktas teroristines veikas ir įvykius iki 2001 m., nepakanka, kad būtų pripažintas Reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalies pažeidimas.

114    Klausimas, ar, atsižvelgiant į visas kitas susijusias aplinkybes, Taryba tai darydama peržengė savo diskrecijos ribas, bus nagrinėjamas aptariant ketvirtąjį pagrindą.

115    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad trečiasis pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

 Dėl ketvirtojo pagrindo, susijusio su įrodinėjimo pareigos pažeidimu ir akivaizdžia įrodymų vertinimo klaida

 Šalių argumentai

116    Ieškovė nurodo, kad pagal Reglamentą Nr. 2580/2001 priimti sprendimai yra akivaizdus ir rimtas 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (EŽTK) 10 ir 11 straipsniais bei EŽTK pirmojo papildomojo protokolo 1 straipsniu garantuojamų teisių apribojimas. Šiuo klausimu ji pabrėžia Sprendimo 2007/445 sukeltas „drakoniškas“ pasekmes.

117    Toliau ieškovė teigia, pirma, jog Taryba turi įrodyti, kad jos atžvilgiu priimtų priemonių įgyvendinimas numatytas įstatymu, siekiant įgyvendinti teisėtą tikslą ir būtinas demokratinėje visuomenėje.

118    Antra, ieškovė teigia, jog įrodinėjimo pareiga, kad lėšų įšaldymas liko teisėtai pagrįstas iki 2007 m. birželio 28 d., tenka Tarybai, ir jai taikytinos baudžiamojoje teisėje nustatytos įrodinėjimo ribos.

119    Dėl Pirmosios instancijos teismo vaidmens ieškovė nurodo, kad nagrinėjamos bylos aplinkybėmis Pirmosios instancijos teismas turėtų iš naujo objektyviai ištirti jos ir Tarybos nurodytų faktų visumą, kad nuspęstų, ar Taryba turėjo pagrįstų motyvų 2007 m. priimti Sprendimą 2007/445.

120    Nagrinėjamu atveju Sprendimas 2007/445 buvo priimtas ieškovės nenaudai, remiantis netiksliais, nerimtais ir nepatikimais, ankstesniais nei 2001 m. kaltinamaisiais dokumentais, tinkamai neištyrus ieškovės pateiktų daugybės gynybos dokumentų, susijusių su po 2001 m. ėjusiais metais.

121    Kalbant apie kaltinamuosius įrodymus, ieškovė konkrečiau nurodo, kad per neeilinį kongresą, įvykusį 2001 m. birželio m. Ashraf mieste (Irakas), jos vadovybė priėmė vienbalsį sprendimą nutraukti organizacijos Irane karinę veiklą. Šis sprendimas buvo ratifikuotas dviejų eilinių kongresų 2001 m. ir 2003 m. rugsėjo mėnesiais. Išskyrus kelias žinios laiku negavusių operatyvinių būrių atliktas operacijas, nuo 2001 m. vasaros ieškovė neatliko jokios karinės operacijos, o jos operatyviniai būriai buvo galutinai išformuoti. Ji taip pat atskleidė Jungtinėms Tautoms bei Jungtinės Karalystės ir Jungtinių Valstijų vyriausybėms visų savo bazių koordinates.

122    Ieškovė taip pat remiasi savo ieškinio 2 ir 6 priedų dokumentais, įrodančiais, kad nuo 2001 m. ji pati ir visi jos nariai savanoriškai atsisakė smurto ir terorizmo, sudėjo ginklus, sudarė susitarimą su koalicinėmis pajėgomis Irake ir buvo tinkamai pripažinti „saugomais asmenimis“.

123    Galiausia ieškovė pabrėžia, kad niekada neatliko jokios teroristinės veikos Europos Sąjungoje.

124    Taryba ir Jungtinė Karalystė visų pirma pažymi, kad šio sprendimo 1 punkte minėtame sprendime OMPI (135 punktas) Pirmosios instancijos teismas aiškiai nurodė, kad lėšų įšaldymo priemonė nebuvo baudžiamoji sankcija.

125    Toliau Taryba ir Jungtinė Karalystė nurodo, kad lėšų įšaldymas nėra teisės į saviraiškos laisvę ar asociacijos laisvės pažeidimas, nes tariamas šių laisvių apribojimas buvo šalutinė arba atsitiktinė valdžios institucijų sprendimo pasekmė. Be to, lėšų įšaldymu nepakenkiama ir pačios teisės į nuosavybę esmei (2005 m. rugsėjo 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Kadi prieš Tarybą ir Komisiją, T‑315/01, Rink. p. II‑3649, 248 punktas). Bet kuriuo atveju, Taryba mano, kad EŽTK 10 ir 11 straipsniai bei EŽTK pirmojo papildomojo protokolo 1 straipsnis nėra pažeidžiami, nes šioje byloje nagrinėjamos priemonės yra numatytos įstatymu, jomis siekiama teisėto tikslo, t. y. kovoti su terorizmu, ir jos yra būtinos demokratinėje visuomenėje šiam tikslui pasiekti.

126    Todėl Taryba ir Jungtinė Karalystė mano, kad pagal paprastai Bendrijos teisme taikomą taisyklę (šiuo klausimu žr. 1997 m. vasario 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo FFSA ir kt. prieš Komisiją, T‑106/95, Rink. p. II‑229, 115 punktą ir 2004 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Corus UK prieš Komisiją, T‑48/00, Rink. p. II‑2325, 125 punktą) ieškovei tenka pareiga pateikti savo teiginio, kad Sprendime 2007/445 buvo padaryta akivaizdi vertinimo klaida, įrodymą. Šiuo klausimu Jungtinė Karalystė pabrėžia, kad minėtam sprendimui taikytina teisėtumo prezumpcija ir kad procesas, per kurį ginčijamas jo galiojimas, yra civilinio pobūdžio, todėl įrodinėjimo pareiga, kuriai taikomos civilinėje teisėje nustatytos įrodinėjimo ribos, tenka ieškovei. Be to, jokia taikytinų teisės aktų nuostata nenumato įrodinėjimo pareigos perkėlimo arba palengvinimo.

127     Dėl Pirmosios instancijos teismo teisminės kontrolės apimties Taryba ir Jungtinė Karalystė nurodo šio sprendimo 1 punkte minėtą sprendimą OMPI (159 punktas), 1986 m. vasario 21 d. Europos žmogaus teisių teismo sprendimą James (A serija, Nr. 98) ir generalinio advokato F. G. Jacobs išvadą byloje, kurioje 1996 m. liepos 30 d. Teisingumo Teismas priėmė sprendimą Bosphorus (C‑84/95, Rink. p. I‑3953, I‑3956, 65 punktas). Taryba ir Jungtinė Karalystė teigia, kad Pirmosios instancijos teismas neturi kompetencijos savo vertinimu pakeisti Tarybos pateikto su ieškove susijusių faktų ir įrodymų vertinimo. Tai ypač taikytina vertinant aplinkybes, kuriomis teisės aktų leidėjas gali nuspręsti, ar ir kada ribojanti priemonė turi būti panaikinta. Šiuo klausimu Jungtinė Karalystė pabrėžia, kad atsakingi už sprendimo priėmimą asmenys turi privalumą disponuoti daugybe nuomonių saugumo ir terorizmo srityje, kurios, jei nėra teisingai įvertinamos, gali sukelti sunkių pasekmių, todėl jie turi teisę, vertindami šių pasekmių riziką, laikytis konservatyvesnio požiūrio. Šiomis aplinkybėmis jų sprendimams turi būti pripažįstama didelė reikšmė ir tam tikra pagarba. Ypač nacionaliniai ir Bendrijos teismai neturėtų „susidaryti savo nuomonės“ dėl nagrinėjamo sprendimo pagrįstumo.

128    Taryba, nurodydama savo pastabas, pateiktas atsakant į trečiąjį pagrindą, teigia, kad nagrinėjamu atveju ji teisingai įvertino reikšmingus įrodymus.

 Pirmosios instancijos teismo vertinimas

129    Visų pirma, atsakant į ieškovės argumentus, reikia pažymėti, kad tokio pobūdžio kaip šioje byloje nagrinėjamos lėšų įšaldymo priemonės yra numatytos įstatymu, o būtent Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos Rezoliucija 1373 (2001) ir pačiu Reglamentu Nr. 2580/2001. Be to, kaip matyti iš šių aktų preambulių, šiomis priemonėmis siekiama teisėto tikslo kovoti su terorizmu. Galiausia minėtos Rezoliucijos 1373 (2001) preambulėje Jungtinių Tautų Saugumo Taryba dar kartą patvirtino būtinybę pagal Jungtinių Tautų Chartiją visomis priemonėmis kovoti su terorizmo veiksmų keliama grėsme tarptautinei taikai ir saugumui, ir konstatavo, kad valstybės turėjo papildyti tarptautinį bendradarbiavimą imdamosi papildomų priemonių, t. y. įšaldyti lėšas, siekdamos savo teritorijose visomis teisėtomis priemonėmis užkirsti kelią ir nutraukti teroristinių veiksmų finansavimą ir rengimą. Nagrinėjamos priemonės turi būti kvalifikuotos kaip būtinos demokratinėje visuomenėje, kad būtų pasiektas minėtas tikslas, išskyrus tada, jei šis visą tarptautinę bendriją įpareigojantis vertinimas būtų paneigtas.

130    Kaip Pirmosios instancijos teismas jau šio sprendimo 1 punkte minėto sprendimo OMPI 115 ir 116 punktuose pažymėjo, faktinės ir teisinės aplinkybės, galinčios lemti lėšų įšaldymo priemonės taikymą asmeniui, grupei ar organizacijai, apibrėžtos Reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalyje. Pagal šios nuostatos formuluotę Taryba, veikdama vienbalsiai, nustato, peržiūri ir keičia asmenų, grupių ir organizacijų, kuriems taikomas šis reglamentas, sąrašą vadovaudamasi Bendrosios pozicijos 2001/931/BUSP 1 straipsnio 4, 5 ir 6 dalyse išdėstytomis nuostatomis. Taigi pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalies nuostatas aptariamas sąrašas turi būti sudaromas remiantis tikslia informacija ar atitinkamos bylos medžiaga, kurios rodo, kad kompetentinga institucija dėl atitinkamų asmenų, grupių ir organizacijų yra priėmusi sprendimą, remdamasi rimtais ir patikimais įrodymais ar įkalčiais, pradėti tyrimus ar baudžiamąjį persekiojimą dėl teroristinio veiksmo, pasikėsinimo padaryti, dalyvauti ar padėti darant tokį veiksmą arba nubausti už tokius veiksmus. „Kompetentinga institucija“ suprantama kaip teisminė institucija arba, jei teisminės institucijos neturi kompetencijos šioje srityje, lygiavertę kompetenciją turinti institucija. Be to, pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 6 dalį asmenų ir organizacijų sąrašas yra reguliariai ir bent kartą per šešis mėnesius atnaujinamas siekiant užtikrinti, kad yra pagrindo palikti juos sąraše.

131    Šio sprendimo 1 punkte minėto sprendimo OMPI 117 punkte Pirmosios instancijos teismas, remdamasis šiomis nuostatomis, padarė išvadą, kad procedūra, galinti baigtis lėšų įšaldymo priemone pagal susijusius teisės aktus, vyksta dviem, – nacionaliniu ir Bendrijos, – lygiais. Pirma, kompetentinga nacionalinė institucija, iš principo – teisminė institucija, turi suinteresuotojo asmens atžvilgiu priimti sprendimą, atitinkantį Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalies apibrėžimą. Jei kalbama apie sprendimą pradėti tyrimus ar baudžiamąjį persekiojimą, jis turi būti pagrįstas rimtais ir patikimais įrodymais ar įkalčiais. Antra, Taryba, veikdama vienbalsiai, remdamasi tikslia informacija ar atitinkamo dokumentų rinkinio medžiaga, kuri rodo, kad toks sprendimas buvo priimtas, turi nuspręsti įtraukti suinteresuotąjį asmenį į ginčijamą sąrašą. Paskui Taryba turi reguliariai ir bent kartą per šešis mėnesius atnaujinti ginčijamą sąrašą, siekdama užtikrinti, kad yra pagrindo jame palikti suinteresuotąjį asmenį. Šiuo klausimu nacionalinės valdžios institucijos, atitinkančios minėtą apibrėžimą, sprendimo patikrinimas, atrodo, yra esminė pirminė sąlyga, kad Taryba galėtų priimti pradinį sprendimą įšaldyti lėšas, o vėlesni šio sprendimo patikrinimai nacionaliniu lygiu atrodo būtini vėlesniems sprendimams palikti lėšas įšaldytas priimti.

132    Šio sprendimo 1 punkte minėto sprendimo OMPI 123 punkte Pirmosios instancijos teismas, be kita ko, priminė, kad pagal EB 10 straipsnį santykiams tarp valstybių narių ir institucijų nustatomos abipusės pareigos lojaliai bendradarbiauti (žr. 2003 m. spalio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Airija prieš Komisiją, C‑339/00, Rink. p. I‑11757, 71 ir 72 punktus ir ten nurodomą teismo praktiką). Šis principas taikomas visuotinai ir taikytinas taip pat ES sutarties VI antraštinės dalies reguliuojamai policijos ir teismų bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose (vadinamoji „teisingumas ir vidaus reikalai“ sritis) (TVR) sričiai, kuri, be to, visiškai paremta valstybių narių ir institucijų bendradarbiavimu (2005 m. birželio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Pupino, C‑105/03, Rink. p. I‑5285, 42 punktas).

133    Šio sprendimo 1 punkte minėto sprendimo OMPI 124 punkte Pirmosios instancijos teismas manė, kad Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalies ir Reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalies nuostatų, kurios bendroje kovoje su terorizmu įtvirtina specialią bendradarbiavimo tarp Tarybos ir valstybių narių formą, taikymo atveju šis principas nustato Tarybai pareigą kuo daugiau pasikliauti kompetentingos nacionalinės institucijos, bent teisminės institucijos, vertinimu, kiek jis susijęs su „rimtais ir patikimais įrodymais ir įkalčiais“, kuriais pagrįstas sprendimas.

134    Iš to, kas išdėstyta aukščiau, matyti, kad nors įrodinėjimo, jog asmens, grupės ar organizacijos lėšų įšaldymas yra arba lieka teisėtai pagrįstas pagal susijusius teisės aktus, pareiga tenka, kaip visiškai teisingai teigia ieškovė, Tarybai, šios pareigos dalykas lėšų įšaldymo procedūroje Bendrijos lygiu yra sąlyginai apribotas (pagal analogiją žr. šio sprendimo 1 punkte minėto sprendimo OMPI 126 punktą, kalbant apie gynybos teisių dalyką šioje procedūroje). Pradinio sprendimo įšaldyti lėšas atveju jis iš esmės apima tikslią informaciją ar atitinkamos bylos medžiagą, kurios rodo, kad kompetentingos institucijos, atitinkančios Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalies apibrėžimą, sprendimas buvo priimtas suinteresuotojo asmens atžvilgiu. Be to, po tyrimų priimto vėlesnio sprendimo dėl lėšų įšaldymo atveju įrodinėjimo pareiga iš esmės susijusi su tuo, ar lėšų įšaldymas lieka pagrįstas, atsižvelgiant į visas susijusias nagrinėjamo atvejo aplinkybes ir ypač į tolesnę kompetentingos nacionalinės institucijos sprendimo eigą.

135    Galiausia iš šio sprendimo 1 punkte minėto sprendimo OMPI 145, 146 ir 151 punktų matyti, kad jei pagal Reglamentą Nr. 2580/2001 vienbalsiai priimdama lėšų įšaldymo priemonę Taryba veikia ne pagal susijusią kompetenciją, ji turi diskreciją įvertinti priežastis, dėl kurių ši priemonė turi būti taikoma suinteresuotajam asmeniui.

136    Šiuo klausimu vis dėlto reikia pabrėžti, jog jei privalo įvertinti, ar asmens, grupės ar organizacijos lėšų įšaldymas yra arba lieka pagrįstas, svarbiausias Tarybą įpareigojantis argumentas yra rizikos, kad nesant tokios priemonės minėtos lėšos gali būti panaudotos terorizmo veiksmams finansuoti arba rengti, suvokimas ir įvertinimas (žr. šio sprendimo 129 punktą).

137    Dėl Pirmosios instancijos teismo vaidmens: jis šio sprendimo 1 punkte minėto sprendimo OMPI 159 punkte pripažino, kad pagal bendros užsienio ir saugumo politikos srityje priimtą bendrąją poziciją Taryba, EB 60, 301 ir 308 straipsnių pagrindu priimdama priemonę, nustatančią ekonomines ir finansines sankcijas, turi didelę diskreciją informacijos, į kurią reikia atsižvelgti, atžvilgiu. Ši diskrecija ypač taikytina svarstant galimybes, kuriomis šie sprendimai yra pagrįsti.

138    Tačiau nors Pirmosios instancijos teismas pripažįsta Tarybos diskreciją šioje srityje, tai nereiškia, kad jis negali kontroliuoti, kaip ši institucija aiškino reikšmingus duomenis. Iš tikrųjų Bendrijos teismas turi patikrinti ne tik pateikiamų įrodymų faktinį teisingumą, jų patikimumą ir nuoseklumą, bet ir tai, ar šie įrodymai apima visus esminius duomenis, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant sudėtingą padėtį, ir ar jie gali pagrįsti jais remiantis padarytas išvadas. Tačiau, vykdydamas teisminę kontrolę, jis neturi pakeisti Tarybos vertinimo savuoju (pagal analogiją žr. 2007 m. balandžio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ispanija prieš Lenzing, C‑525/04 P, Rink. p. I‑9947, 57 punktą ir ten nurodomą teismo praktiką).

139    Be to, reikia pabrėžti, kad tuo atveju, kai Bendrijos institucija turi didelę diskreciją, tam tikrų procedūrinių garantijų laikymosi kontrolė yra ypač svarbi. Teisingumo Teismas turėjo progą patikslinti, kad tarp šių garantijų yra ir kompetentingos institucijos pareiga atidžiai ir nešališkai išnagrinėti visas konkrečiu atveju svarbias aplinkybes ir pakankamai motyvuoti savo sprendimą (žr. šio sprendimo 138 punkte minėto sprendimo Ispanija prieš Lenzing 58 punktą ir ten nurodomą teismo praktiką).

140    Šiuo pagrindu ieškovė Pirmosios instancijos teismo prašo patikrinti, ar nagrinėjamos bylos aplinkybėmis ir atsižvelgiant į jos ir Tarybos nurodytų duomenų visumą Taryba turėjo pagrįstų motyvų 2007 m. priimti jos atžvilgiu Sprendimą 2007/445 (žr. šio sprendimo 119 punktą).

141    Toks patikrinimas, atsižvelgiant į taikytinais teisės aktais siekiamus tikslus (žr. šio sprendimo 130, 135 ir 136 punktus), neginčijamai neišeina už teisminės kontrolės, kurią Bendrijos teismas gali atlikti pagal Reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalį priimto sprendimo dėl lėšų įšaldymo atžvilgiu, ribų. Iš tikrųjų savo esme ji atitinka akivaizdžios vertinimo klaidos kontrolę (šio sprendimo 1 punkte minėto sprendimo OMPI 159 punktas). Šiuo atveju nei Taryba, nei Jungtinė Karalystė neteigia, kad tokia kontrolė viršija teismo praktikoje šioje ekonominių ir finansinių sankcijų srityje Pirmosios instancijos teismui pripažįstamos kontrolės lygį.

142     Nagrinėjamu atveju iš 2007 m. sausio 30 d. Tarybos rašto, pirmojo laiško-pranešimo ir prie abiejų raštų pridėtų motyvų matyti, kad iš esmės Taryba rėmėsi aplinkybe, jog Home Secretary, jos nuomone atitikusio Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalyje nurodytą apibrėžimą, nutartis tebegaliojo, nes pagal Terrorism Act 2000 dėl jos vis dar galėjo būti pateiktas apeliacinis skundas (review). Taip pat iš pirmojo laiško-pranešimo ir iš prie jo pridėtos motyvų santraukos matyti, kad Taryba atsižvelgė į ieškovės pateiktas pastabas ir gynybos įrodymus, susijusius su laikotarpiu po 2001 m., tačiau manė, jog jie nepateisina jos prašymo išbraukti iš ginčijamo sąrašo. Konkrečiai kalbant, Taryba atmetė argumentą, kad jos sprendimas palikti lėšas įšaldytas būtų pagrįstas tik tuo atveju, jei suinteresuotasis asmuo atliktų arba nagrinėjamu metu stengtųsi atlikti teroristinius veiksmus.

143    Pirmosios instancijos teismas mano, kad turint mintyje visus susijusius duomenis, į kuriuos buvo atsižvelgta, Taryba turėjo pagrįstų motyvų ir pakankamų įrodymų priimti ginčijamą sprendimą ieškovės atžvilgiu, nepadarė jokios akivaizdžios šių duomenų vertinimo klaidos ir pakankamai teisėtai pagrindė ieškovės palikimą ginčijamame sąraše.

144    Pirma, iš tikrųjų Home Seretary nutartis susijusių nacionalinių įstatymų atžvilgiu tikrai yra kompetentingos nacionalinės institucijos, atitikusios Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalyje nurodytą apibrėžimą, sprendimas. Šiuo atveju ieškovė nagrinėjant ieškinį neneigė šio įvertinimo.

145    Antra, kalbant apie argumentą, kad ginčijamas sprendimas ieškovės atžvilgiu buvo priimtas remiantis netiksliais, nerimtais ir nepatikimais kaltinamaisiais dokumentais, iš šio sprendimo 133 ir 134 punktuose primintų principų matyti, kad Taryba ne tik pagrįstai, bet net privalomai turėjo kiek įmanoma pasikliauti kompetentingos nacionalinės institucijos vertinimu, ypač kiek jis siejosi su „rimtais ir patikimais įrodymais ir įkalčiais“, kuriais buvo pagrįstas jos sprendimas. Nors tiesa, jog ši nacionalinė institucija nebuvo teisminė institucija, tai, kad jos sprendimas galėjo būti skundžiamas teismui ir kad šia teise arba nebuvo pasinaudota, arba pasinaudojusios ja ieškovės atžvilgiu nebuvo priimtas jai palankus sprendimas, nekeičia Tarybos situacijos.

146    Trečia, argumentui, kad ginčijamas sprendimas ieškovės atžvilgiu buvo priimtas remiantis ankstesniais nei 2001 m. kaltinamaisiais dokumentais, tinkamai neištyrus ieškovės pateiktų daugybės gynybos dokumentų, susijusių su vėlesniu laikotarpiu, taikoma analizė, analogiška išdėstytai šio sprendimo 145 punkte. Kadangi dėl Home Secretary nutarties, tiesiogiai prieš ją arba netiesiogiai, prieš bet kurį vėlesnį Home Secretary sprendimą atsisakyti išbraukti arba panaikinti pagal vidaus teisę nuo 2001 m. bet kada galėjo būti pateiktas skundas teismui, Taryba savo vertinimo tikslais pagrįstai laikė lemiama aplinkybę, jog ši nutartis tebegaliojo.

147    Ketvirta, kalbant apie kaltinimo ir gynybos įrodymų palyginimą, Pirmosios instancijos teismas mano, kad Taryba byloje aptariamoje situacijoje, kai kompetentingos nacionalinės administracinės institucijos spendimas, kuriuo grindžiamas Bendrijos sprendimas įšaldyti lėšas, gali būti arba yra pagal vidaus teisę apskųstas teismui, veikė pagrįstai ir atsargiai, iš esmės atsisakydama pareikšti poziciją dėl suinteresuotojo asmens skundui pagrįsti pateiktų argumentų pagrįstumo, kol šis skundas bus išnagrinėtas. Priešingu atveju iš tiesų Tarybos, kaip politinės arba administracinės institucijos, pateiktas faktinių ar teisinių aplinkybių vertinimas galėjo prieštarauti kompetentingos teisminės nacionalinės institucijos vertinimui.

148    Galiausia, penkta, kalbant apie argumentą, kad ieškovė negali būti kaltinama atlikusi bent vieną teroristinį veiksmą Europos Sąjungos teritorijoje, pakanka pažymėti, kad Reglamentas Nr. 2580/2001 nenumato, jog Bendrijos sprendimai dėl lėšų įšaldymo priimami tik tada, jei šiomis aplinkybėmis nurodyti teroristiniai veiksmai buvo atlikti minėtoje teritorijoje. Be to, tokia sąlyga prieštarautų Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos Rezoliucijos 1373 (2001) prasmei ir tikslui; jos preambulėje konkrečiai nurodomas „principas, nustatytas Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1970 m. spalio mėn. rezoliucijoje (2625) (XXV), kuriam išreiškė pritarimą Saugumo Taryba savo rezoliucijoje 1189 (1998), kad kiekviena valstybė privalo neorganizuoti, nekurstyti, nebendrininkauti ar nedalyvauti teroristiniuose veiksmuose kitoje valstybėje, taip pat netoleruoti organizuotos veiklos, vykdomos jos teritorijoje ir orientuotos į tokių aktų vykdymą“ ir valstybės raginamos „visomis teisėtomis priemonėmis užkirsti kelią bet kokio teroristinio veiksmo finansavimui ir rengimui“.

149    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ketvirtasis pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

 Dėl penktojo pagrindo, susijusio su piktnaudžiavimu įgaliojimais

150    Ieškovė teigia, kad Sprendimas 2007/445, kiek jis su ja susijęs, Tarybos buvo priimtas esant piktnaudžiavimo įgaliojimais požymiams. Jos nuomone, Taryba, nepaisydama nuo 2001 m. ją visiškai išteisinančių įrodymų, iš anksto nusprendė ją palikti ginčijamame sąraše vien todėl, kad norėjo sudaryti sunkumų dabartiniam Irano režimui.

151    Šiuo klausimu Teisingumo Teismas ir Pirmosios instancijos teismas ne kartą yra nusprendę, jog teisės aktas tik tuomet laikomas priimtu piktnaudžiaujant įgaliojimais, jei, remiantis objektyviais, tinkamais ir suderinamais duomenimis, paaiškėja, kad jis buvo priimtas tik ar bent jau iš esmės siekiant kitų nei nurodytieji tikslų arba siekiant išvengti Sutartyje numatytos konkrečiomis aplinkybėmis taikytinos procedūros (žr. 2004 m. gruodžio 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Swedish Match, C‑210/03, Rink. p. I‑11893, 75 punktą ir 2004 m. sausio 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Thermenhotel Stoiser Franz ir kt. prieš Komisiją, T‑158/99, Rink. p. II‑1, 164 punktą ir ten nurodomą teismo praktiką).

152    Tačiau nagrinėjamu atveju joks bylos įrodymas nepatvirtina minties, kad Sprendimo 2007/445 priėmimo procedūra buvo vykdoma vien ar bent iš esmės siekiant kitų nei kovos su terorizmu ir jo finansavimu tikslų. Konkrečiai kalbant, ieškovės teiginys, jog minėtas sprendimas jos atžvilgiu buvo priimtas vien todėl, kad norėta sudaryti sunkumų dabartiniam Irano režimui, yra tik prielaida, neįrodyta jokiais objektyviais įkalčiais.

153    Todėl penktas pagrindas turi būti atmestas.

154    Kadangi nė vienas iš ieškovės prašyme panaikinti Sprendimą 2007/445 nurodytų pagrindų nebuvo priimtas, šis prašymas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

 Dėl prašymo panaikinti Sprendimą 2007/868

 Šalių argumentai

155    2008 m. sausio 11 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktame rašte ieškovė nurodo, kad jos prašyme iš dalies panaikinti Sprendimą 2007/445 nurodyti pagrindai taip pat reikšmingi nagrinėjant prašymą iš dalies panaikinti Sprendimą 2007/868.

156    Ieškovė pabrėžia, kad POAC yra Jungtinės Karalystės parlamento įsteigtas specialus teismas, skirtas nagrinėti skundus dėl sprendimų uždrausti Home Secretary pripažintas teroristinėmis organizacijas arba atsisakyti panaikinti jų uždraudimą.

157    2007 m. lapkričio 30 d. Sprendimu šis teismas „iškreiptu“ pripažino 2006 m. rugsėjo 1 d. Home Secretary sprendimą atsisakyti panaikinti teroristine laikytos ieškovės organizacijos uždraudimą (žr. šio sprendimo 22 punktą). Jis taip pat atsisakė leisti Home Secretary pateikti Court of Appeal apeliacinį skundą dėl šio sprendimo. Be to, jei Court of Appeal nagrinėtų tokį apeliacinį skundą, Home Secretary neturėtų teisės ginčyti POAC nustatytų faktų.

158    Nagrinėjamu atveju POAC tyrė Home Secretary pateiktus slaptus bei neslaptus įrodymus ir uždarame posėdyje apklausė jo iniciatyva pakviestą liudytoją. Šie nustatyti faktai įrodo, kad visi ieškovės per Sprendimo 2007/445 priėmimo procedūrą nurodyti faktiniai duomenys buvo teisingi ir kad nebuvo jokio faktinio pagrindo teigti, jog ieškovė tebebuvo teroristinė organizacija. Tas pats pasakytina apie Sprendimo 2007/868 priėmimo aplinkybes.

159    Todėl ieškovė reiškia Tarybai pretenziją, kad ši priėmė Sprendimą 2007/868 tuo metu, kai žinojo ne tik apie POAC sprendimą ir nustatytus faktus, bet ir apie POAC atsisakymą leisti Home Secretary pateikti Court of Appeal apeliacinį skundą ir šio atsisakymo tekstą.

160    Ji pabrėžia, kad Home Secretary, aišku, pateikė naują pašymą leisti pareikšti apeliacinį skundą dėl POAC sprendimo, ir jis turėjo teisę taip pasielgti, tačiau Sprendimas Nr. 2007/868 jos atžvilgiu pagrįstas vien 2001 m. kovo 28 d. Home Secretary nutartimi ir jame neatsižvelgiama į POAC sprendimą.

161    Ieškovės nuomone, šios aplinkybės rodo, kad Sprendimas Nr. 2007/868 yra akivaizdžiai klaidingas ir, be to, kiek susijęs su ja, piktnaudžiaujama įgaliojimais.

162    2008 m. sausio 15 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktose pastabose Taryba nepateikė jokių komentarų dėl POAC sprendimo reikšmės šio ieškinio nagrinėjimo procedūrai.

163    Per posėdį ši institucija, aptardama POAC nustatytus faktus, teigė, kad net jei jie turėjo būti laikomi tikslūs ir apibūdinantys teisingą bendrą vaizdą, buvo pagrįsta manyti, kad ieškovė yra susijusi su teroristiniais veiksmais Reglamento Nr. 2580/2001 apibrėžiama prasme, ir todėl jos lėšų įšaldymas buvo pateisinamas. Be kita ko, Taryba teigė, kad atsižvelgusi į Home Secretary prašymą Court of Appeal leisti pateikti apeliacinį skundą dėl POAC sprendimo, tiesiog nusprendė nelaukti šio skundo rezultatų prieš ištirdama ieškovės situaciją.

164    2008 m. sausio 16 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijoje pateiktose pastabose Komisija teigia, kad Bendrijos lygiu šiuo metu būtų buvę per anksti daryti išvadas iš POAC sprendimo. Jos nuomone, prieš nustatant, ar minėtas sprendimas turi turėti įtakos Bendrijos lygiu priimtų sprendimų teisėtumui, reikia palaukti Court of Appeal sprendimo dėl Home Secretary pateikto prašymo leisti pateikti apeliacinį skundą, o vėliau, prireikus, laukti galimo apeliacinio skundo Court of Appeal bei galimo tolesnio skundo House of Lords (Lordų Rūmai) baigties.

165    2008 m. sausio 16 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktose pastabose Jungtinė Karalystė primena, kad, bet kuriuo atveju, 2001 m. kovo 28 d. Home Secretary nutartis tebegaliojo. Taigi ši nutartis buvo pakankamas teisinis pagrindas ieškovės atžvilgiu Tarybai priimti Sprendimą 2007/868. Jungtinė Karalystė taip pat pažymi, kad pagal Terrorism Act 2000 6 straipsnio 3 dalį POAC sprendimas neįpareigoja Home Secretary išbraukti ieškovės iš nacionalinio sąrašo, analogiško Tarybos sudarytam sąrašui, kol bus išnaudoti visi apskundimo būdai, įskaitant skundą House of Lords.

166    Įstojimo į bylą paaiškinimuose Jungtinė Karalystė, be kita ko, teigia, kad Sprendimą 2007/868 Taryba priėmė žinodama apie POAC sprendimą ir vėlesnį Home Secretary sprendimą pateikti dėl šio sprendimo skundą. Court of Appeal posėdis dėl prašymo leisti pateikti skundą ir dėl bylos esmės įvyko 2008 m. vasario 18–20 dienomis.

 Pirmosios instancijos teismo vertinimas

167    Kalbėdamos apie prašymą iš dalies panaikinti Sprendimą 2007/868, šalys didžiąją savo argumentų dalį skyrė aptarti šio sprendimo 22 punkte minėto POAC sprendimo reikšmei nagrinėjamu atveju Pirmosios instancijos teismo atliekamai teisėtumo kontrolei.

168    Šiuo sprendimu POAC konkrečiai pripažino 2006 m. rugsėjo 1 d. Home Secretary sprendime atsisakyti panaikinti ieškovės uždraudimą padarytą išvadą, kad tuo metu ji tebebuvo „su terorizmu susijusi“ (concerned in terrorism) organizacija Terrorism Act 2000 prasme, „iškreipta“ (perverse). Iš to reikia suprasti, kad, POAC vertinimu, joks protingas žmogus negalėjo padaryti tokios išvados, tačiau, priešingai, bet kuris protingas žmogus, remdamasis Home Secretary turima informacija, būtų padaręs priešingą išvadą.

169    Šiuo klausimu POAC savo pagrindinius nustatytus faktus ir iš jų padarytas teisines išvadas reziumuoja savo sprendimo 347–349 punktuose:

„347. <...> Turime ištirti visą medžiagą, kurią (Home Secretary) turėjo arba pagrįstai galėjo turėti, kad nustatytume, ar PMOI buvo arba galėjo būti sąžiningai jo laikoma esančia susijusia su terorizmu. Kruopščiai ištyrėme visą medžiagą, nes manome, kad tai yra tinkamas būdas įvertinimui atlikti.

348. Išvadas dėl mums pateiktos medžiagos jau išsamiai išdėstėme. Mūsų nuomone, kruopštus medžiagos tyrimas mus priveda prie šios išvados:

348.1 Išskyrus galimą išimtį dėl vienintelio incidento 2002 m. gegužę, PMOI nei Irane, nei kur nors kitur nebeatliko teroristinių veiksmų nuo 2001 m. rugpjūčio.

348.2 Nors PMOI tam tikru metu galėjo turėti karinio vadovavimo struktūrą Irane, medžiaga įrodo, kad ši struktūra nustojo veikti nuo (vėliausiai) 2002 m. pabaigos.

348.3 Net ir darant prielaidą, kad trys 2002 m. ataskaitos galėjo būti laikomos (terorizmo) šlovinimu (Terrorism Act 2000) 3 skyriaus 5 dalies c punkto prasme, ši veikla buvo nutraukta nuo 2002 m. rugpjūčio.

348.4 2003 m. gegužę PMOI buvo nuginkluota.

348.5 Nėra medžiagos, nurodančios, kad PMOI gavo ar siekė gauti ginklų arba kaip nors kitaip atkurti savo karines pajėgas, nepaisant jos galimybės tai padaryti po 2003 m. gegužės.

348.6 Be to, nėra medžiagos, teigiančios, kad PMOI siekė užverbuoti arba treniruoti savo narius karinei ar teroristinei veiklai.

Trumpai tariant, nėra jokio įrodymo, kad kuriuo nors metu po 2003 m. PMOI siektų atkurti bet kokios formos struktūrą, galinčią atlikti arba padėti atlikti teroristinius veiksmus. Nėra jokio įrodymo, kad būtų bandyta „pasirengti“ terorizmui. Nėra jokio įrodymo, kad kiti asmenys būtų skatinami įvykdyti teroristinius veiksmus. Taip pat nėra ir medžiagos, kuri leistų pagrįsti bet kokią mintį, kad PMOI galėtų būti „kitaip susijusi su terorizmu“ sprendimo priėmimo metu 2006 m. rugsėjo mėnesį. Kalbant apie laikotarpį po 2003 m. gegužės mėnesio, priešingai nei savo sprendimo rašte teigė (Home Secretary), jis negali būti tiesiog apibūdinamas „paprastu neveikimu“. Medžiaga taip pat parodė, kad karinės grupės nebeegzistavo nei Irake, nei Irane ar kur nors kitur, ir kad PMOI nė karto nebandė jų atkurti.

349. Šiomis aplinkybėmis vienintelė išvada, kurią sąžiningai galėtų padaryti protingai sprendžiantis žmogus, yra tokia, kad 2006 m. rugsėjo mėnesį ar po to PMOI nebetenkina jokių kriterijų, kad būtų palikta uždrausta. Kitaip tariant, pagal mums pateiktą medžiagą PMOI nebuvo susijusi su terorizmu 2006 m. rugsėjo mėnesį ir tebėra su juo nesusijusi.“

170    Dėl šio sprendimo 130–139 punktuose išdėstytų motyvų Pirmosios instancijos teismas mano, kad POAC sprendimas šiam procesui turi didelę reikšmę.

171    Iš tiesų tai yra pirmasis kompetentingos teisminės institucijos sprendimas dėl Home Secretary atsisakymo atšaukti savo 2001 m. kovo 28 d. nutartį, kuria remdamasi Taryba priėmė pradinį sprendimą įšaldyti ieškovės lėšas ir visus vėlesnius sprendimus iki Sprendimo 2007/868 (įskaitant ir jį), teisėtumo taikytinos nacionalinės teisės atžvilgiu.

172    Vadinasi, POAC sprendimas neginčijamai yra vienas iš nacionaliniu lygmeniu numatytų 2001 m. kovo 28 d. Home Secretary nutarties rezultatų.

173    Tačiau Pirmosios instancijos teismas jau pažymėjo, kad tokių rezultatų patikrinimai yra būtini priimant vėlesnius sprendimus palikti lėšas įšaldytas (žr. šio sprendimo 131 punktą).

174    Dėl klausimo, kiek Taryba žinojo apie POAC sprendimą ir kiek į jį atsižvelgė priimdama Sprendimą 2007/868, iš šios institucijos ir Jungtinės Karalystės pateiktų paaiškinimų bei šių šalių atsakant į Pirmosios instancijos teismo priimtas proceso organizavimo priemones pateiktų su šia procedūra susijusių dokumentų matyti, kad:

–        2007 m. lapkričio 13 d. Jungtinės Karalystės atstovas žodžiu informavo Tarybos darbo grupės, susijusios su Bendrąja pozicija 2001/931 (toliau – BP 931 darbo grupė), narius, kad 2007 m. lapkričio 30 d. POAC priėmė sprendimą su ieškove susijusioje byloje ir kad Jungtinė Karalystė apibrėš savo poziciją dėl suinteresuotojo asmens uždraudimo atsižvelgdama į šį sprendimą,

–        2007 m. gruodžio 3 d. Jungtinė Karalystė laišku informavo Tarybos pirmininkę Portugaliją apie POAC sprendimą ir pateikė jai šio sprendimo santrauką, paraginusi visą sprendimą skaityti interneto svetainėje, kurioje jis buvo įdėtas, ir pranešdama apie savo ketinimą iškelti šį klausimą per kitą BP 931 darbo grupės susitikimą,

–        2007 m. gruodžio 4 d. Jungtinė Karalystė laišku informavo pirmininkę Portugaliją, kad Home Secretary aiškiai nurodė, jog sieks gauti leidimą pateikti apeliacinį skundą dėl POAC sprendimo; Jungtinė Karalystė manė, kad sprendimas dėl šio leidimo bus priimtas iki 2007 m. gruodžio 17 d., ir, jei jis būtų suteiktas, Court of Appeal posėdis dėl apeliacinio skundo įvyktų pirmaisiais 2008 m. mėnesiais; tame pačiame laiške Jungtinė Karalystė pasiūlė, kad Europos Sąjunga nesiimtų jokių veiksmų dėl ieškovės palikimo ginčijamame sąraše iki kol bus baigtas apeliacinio skundo procesas Jungtinėje Karalystėje, ir pabrėžė, kad šiuo laikotarpiu nustatytas ieškovės uždraudimas Jungtinėje Karalystėje tebegalios,

–        2007 m. gruodžio 6 d. Tarybos generalinis sekretoriatas valstybių narių delegacijoms Taryboje perdavė 2007 m. gruodžio 5 d. rašto, kurį ieškovė siuntė Tarybai, siekdama, kad, atsižvelgiant į POAC sprendimą (šio sprendimo 23 punktas), ji būtų išbraukta iš ginčijamo sąrašo, kopiją bei minėto POAC sprendimo kopiją,

–        2007 m. gruodžio 12 d. įvyko BP 931 darbo grupės susitikimas, skirtas Sprendimo 2007/868 priėmimui parengti; pagal Tarybos generalinio sekretoriato valstybių narių delegacijoms Taryboje 2007 m. gruodžio 20 d. perduotus šio susitikimo „darbo rezultatus“, minėta darbo grupė buvo Jungtinės Karalystės delegacijos informuota apie POAC sprendimą; Jungtinės Karalystės delegacija taip pat informavo kitas delegacijas apie Home Secretary ketinimą gauti leidimą pateikti apeliacinį skundą dėl šio sprendimo ir joms paaiškino, kad, jei POAC pati atsisakys suteikti šį leidimą, Home Secretary ketino kreiptis tiesiogiai į Court of Appeal,

–        2007 m. gruodžio 17 d. Tarybos generalinis sekretoriatas sprendimo ir Bendrosios pozicijos projektus, atspindinčius BP 931 darbo grupės susitikimo rezultatus, perdavė Išorės santykių patarėjų darbo grupei; ieškovės pavadinimas buvo įrašytas į prie šių projektų pridėtą sąrašą; tą pačią dieną Išorės santykių patarėjų darbo grupė patvirtino šiuos projektus ir paragino Coreper rekomenduoti Tarybai šiuos projektus priimti; 2007 m. gruodžio 18 d. šiuos faktus apibūdinantį raštą (raštas I/A) Tarybos generalinis sekretoriatas perdavė Coreper,

–        2007 m. gruodžio 19 d. Coreper patvirtino šias rekomendacijas,

–        2007 m. gruodžio 19 d. Jungtinė Karalystė laišku informavo pirmininkę Portugaliją, Tarybos generalinį sekretoriatą ir, jų pačių prašymu, valstybių narių delegacijas, kad POAC atsisakė suteikti Home Secretary leidimą pateikti apeliacinį skundą; Jungtinė Karalystė pridūrė, kad Home Secretary ketino prašyti to paties leidimo Court of Appeal, negalėdama nurodyti, kada pastarasis pasisakys dėl šio prašymo.

175    Šiomis aplinkybėmis 2007 m. gruodžio 20 d. Taryba priėmė Sprendimą 2007/868.

176    Kalbant apie specialių ir konkrečių priežasčių, dėl kurių Taryba po tyrimo manė, kad ieškovės lėšų įšaldymas lieka pateisinamas, nurodymą, kuris yra šiai institucijai priimant vėlesnius sprendimus dėl lėšų įšaldymo (šio sprendimo 1 punkte minėto sprendimo OMPI 143 ir 144 punktai) tenkančios motyvavimo pareigos esmė, iš šio sprendimo 28 ir 29 punktuose nurodytų faktų santraukos matyti, kad Taryba antrajame rašte-pranešime manė, kad anksčiau suinteresuotajam asmeniui pirmuoju raštu-pranešimu praneštos priežastys palikti ieškovę ginčijamame sąraše tebegaliojo. Be kita ko, prie antrojo rašto-pranešimo pridėta motyvų santrauka yra labai identiška pridėtai prie pirmojo rašto-pranešimo. Dėl POAC sprendimo, Taryba apsiribojo antrajame rašte-pranešime pažymėti, kad Home Secretary ketino dėl jo pareikšti apeliacinį skundą (the Council notes that the UK Home Secretary has sought to bring an appeal).

177    Atsižvelgdamas į visus Sprendimo 2007/868 priėmimo metu turimus susijusius duomenis bei konkrečias nagrinėjamos bylos aplinkybes, Pirmosios instancijos teismas mano, jog šis motyvavimas yra akivaizdžiai nepakankamas, kad teisėtai pagrįstų ieškovės lėšų įšaldymą.

178    Pirma, minėtas motyvavimas neleidžia suprasti, kiek Taryba iš tiesų atsižvelgė į POAC sprendimą, nors turėjo tokią pareigą (žr. šio sprendimo 173 punktą).

179    Antra, šiame motyvavime neišdėstomos specialios ir konkrečios priežastys, dėl kurių Taryba, nepaisiusi POAC savarankiškai nustatytų faktų ir ypatingai griežtų teisinių išvadų, kurias šis teismas padarė Home Secretary atžvilgiu, manė, kad ieškovės palikimas ginčijamame sąraše tebebuvo pagrįstas, atsižvelgiant į tuos pačius faktus ir aplinkybes, dėl kurių POAC turėjo pasisakyti (pagal analogiją žr. 1995 m. sausio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Publishers Association prieš Komisiją, C‑360/92 P, Rink. p. I‑23, 39–44 punktai).

180    Tai ypač tinka POAC išvadai, kad vienintelė išvada, kurią sąžiningai galėtų padaryti protingai sprendžiantis žmogus nuo 2006 m. rugsėjo mėnesio, jog ieškovė nebetenkina jokių kriterijų, kad būtų palikta uždrausta kaip su terorizmu susijusi organizacija arba, kitaip tariant, nuo to laiko ji nebėra susijusi su terorizmu. Šiomis aplinkybėmis Taryba turėjo nors iš naujo įvertinti „rimtais ir patikimais įkalčiais“ pagrįstą kompetentingos nacionalinės institucijos sprendimą Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalies prasme.

181    Per posėdį Taryba pasistengė ištaisyti šį akivaizdų motyvavimo trūkumą ir remdamasi įrodymais teigė, kad net ir atsižvelgiant į POAC nustatytus faktus tebebuvo pagrįsta manyti, kad Sprendimo 2007/868 priėmimo dieną ieškovė buvo susijusi su teroristiniais veiksmais Reglamento Nr. 2580/2001 prasme ir todėl jos lėšų įšaldymas lieka pagrįstas (žr. šio sprendimo 163 punktą).

182    Šiuo atžvilgiu vis dėlto reikia priminti, kad apie motyvus suinteresuotajam asmeniui turi būti pranešama kartu su jam nepalankiu aktu. Motyvų nebuvimo arba jų trūkumo negali ištaisyti tai, kad suinteresuotasis asmuo akto motyvus sužino per procesą Bendrijos teisme (žr. šio sprendimo 1 punkte minėto sprendimo OMPI 139 punktą ir ten nurodomą teismo praktiką).

183    Trečia, Pirmosios instancijos teismas mano, kad, nors Taryba, žinoma, galėjo atsižvelgti į tai, kad yra galimybių apskųsti POAC sprendimą ir kad Home Secretary iš tikrųjų jomis pasinaudojo, nagrinėjamu atveju nepakako vien nurodyti, jog Home Secretary ketina pateikti apeliacinį skundą, kad nereikėtų konkrečiai aptarti POAC savarankiškai nustatytų faktų bei iš jų padarytų teisinių išvadų.

184    Tuo labiau, kad, pirma, POAC, teisminė institucija, kompetentinga atlikti Home Secretary aktų teisėtumo kontrolę, jo atsisakymą atšaukti ieškovės uždraudimą pripažino „nepagrįstu“ ir „iškreiptu“, ir kad, antra, Sprendimo 2007/868 priėmimo dieną Taryba buvo informuota apie POAC atsisakymą leisti Home Secretary pateikti apeliacinį skundą ir apie šio atsisakymo motyvus, t. y. jog, POAC nuomone, nė vienas iš Home Secretary pateiktų argumentų nebuvo pagrįsti, kad būtų priimtini Court of Appeal.

185    Todėl Pirmosios instancijos teismas konstatuoja, kad, atsižvelgiant į visus susijusius duomenis ir konkrečias nagrinėjamos bylos aplinkybes, Sprendimo 2007/868 1 straipsnyje kartu su šio sprendimo priedo dalyje „Grupės ir organizacijos“ esančio sąrašo 2.19 punktu nurodytas ieškovės lėšų įšaldymas nėra pakankamai teisiškai motyvuotas.

186    Dėl šios išvados šios nuostatos turi būti panaikintos tiek, kiek jos taikytinos ieškovei.

187    Dėl kitos ieškinio dalies, nė vienas iš ieškovės nurodytų pagrindų negali pagrįsti jos prašymo panaikinti kitas minėto sprendimo nuostatas, konkrečiai kalbant, jo 2 straipsnį, pagal kurį Sprendimas 2007/445 yra panaikintas.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

188    Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 3 dalį, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, Pirmosios instancijos teismas gali paskirstyti išlaidas šalims arba nurodyti kiekvienai padengti savo išlaidas. Nagrinėjamo atvejo aplinkybėmis reikia nuspręsti, kad Taryba padengia savo ir trečdalį ieškovės bylinėjimosi išlaidų.

189    Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 4 dalies pirmąją pastraipą įstojusios į bylą valstybės narės ir institucijos turi pačios padengti savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (septintoji kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį dėl 2007 m. liepos 28 d. Tarybos sprendimo (EB) Nr. 2007/445/EB, įgyvendinančio Reglamento (EB) Nr. 2580/2001 dėl specialių ribojančių priemonių, taikomų tam tikriems asmenims ir subjektams, siekiant kovoti su terorizmu, 2 straipsnio 3 dalį, ir panaikinančio Sprendimus 2006/379/EB ir 2006/1008/EB, panaikinimo kaip nepagrįstą.

2.      Panaikinti 2007 m. gruodžio 20 d. Tarybos sprendimo 2007/868/EB, įgyvendinančio Reglamento (EB) Nr. 2580/2001 dėl specialių ribojančių priemonių, taikomų tam tikriems asmenims ir subjektams, siekiant kovoti su terorizmu, 2 straipsnio 3 dalį ir panaikinančio Sprendimą 2007/445/EB 1 straipsnį ir šio sprendimo priede esančio sąrašo 2.19 punktą, kiek jie susiję su People’s Mojahedin Organization of Iran.

3.      Atmesti ieškinį kaip nepagrįstą, kiek juo siekiama panaikinti kitas Sprendimo 2007/868 nuostatas, susijusias su People’s Mojahedin Organization of Iran.

4.      Taryba padengia savo ir trečdalį People’s Mojahedin Organization of Iran bylinėjimosi išlaidų.

5.      Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė, Komisija ir Nyderlandų Karalystė padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Forwood Šváby Truchot

Paskelbta 2008 m. spalio 23 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Kancleris        Pirmininkas

E. Coulon        N. J. Forwood

* Proceso kalba: anglų.