GENERALINIO ADVOKATO
PAOLO MENGOZZI IŠVADA,
pateikta 2007 m. gegužės 23 d.(1)
Byla C‑341/05
Laval un Partneri Ltd
prieš
Svenska Byggnadsarbetareförbundet ir kt.
(Arbetsdomstolen (Švedija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Laisvė teikti paslaugas – EB 12 ir 49 straipsniai – Direktyva 96/71/EB – Horizontalus tiesioginis veikimas – Darbuotojų komandiravimas – Statybos sektoriaus įmonė – Darbo ir įdarbinimo sąlygos – Minimalaus darbo užmokesčio norma – Nepaskelbta visuotinai taikytina kolektyvinė sutartis – Kolektyviniai veiksmai – Pagrindinės teisės – Darbuotojų apsauga – Socialinis dempingas – Proporcingumas“
Turinys
I – Įvadas
II – Teisinis pagrindas
A – Bendrijos teisė
B – Nacionalinė teisė
1. Nacionalinė teisė dėl darbuotojų komandiravimo
2. Kolektyvinės sutartys Švedijoje
3. Nacionalinė teisė dėl kolektyvinių veiksmų
III – Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
IV – Procesas Teisingumo Teisme
V – Teisinė analizė
A – Pirminės pastabos
1. Dėl Bendrijos teisės taikymo
2. Dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo
B – Dėl prejudicinių klausimų
1. Bendros pastabos
2. Dėl Direktyvos 96/71 aiškinimo ir jos įgyvendinimo �vedijoje
3. Tarpinė išvada
4. Dėl EB 49 straipsnio
a) Bendros pastabos
b) Dėl laisvės teikti paslaugas apribojimo buvimo
c) Dėl galimų apribojimo pateisinimų
i) Dėl kolektyvinių veiksmų proporcingumo tiek, kiek jais siekiama, kad būtų taikoma pagal Byggnadsarbetareförbundet kolektyvinę sutartį nustatyta darbo užmokesčio norma
ii) Dėl kolektyvinių veiksmų proporcingumo tiek, kiek jais siekiama įpareigoti taikyti visas Byggnadsarbetareförbundet kolektyvinėje sutartyje numatytas sąlygas
VI – Išvada
I – Įvadas
1. Dviem prejudiciniais klausimais Arbetsdomstolen (Švedija) Teisingumo Teismo iš esmės klausia, ar tuo atveju, kai valstybėje narėje nėra sistemos, pagal kurią kolektyvinės sutarys skelbiamos visuotinai taikytinomis, EB 12 ir 49 straipsniai bei 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje(2) turi būti aiškinami kaip draudžiantys valstybės narės darbuotojų profsąjungoms, remiantis šios valstybės vidaus teise, imtis kolektyvinių veiksmų, kuriais siekiama priversti kitos valstybės narės paslaugų teikėją pasirašyti kolektyvinę sutartį darbuotojų, kuriuos šis paslaugų teikėjas laikinai komandiruoja į pirmosios valstybės narės teritoriją, naudai, įskaitant tuos atvejus, kai šis paslaugų teikėjas jau yra susaistytas jo įsisteigimo valstybėje narėje sudaryta kolektyvine sutartimi.
2. Šioje byloje kyla keletas sunkiai išsprendžiamų teisinių klausimų, sudėtingiausi iš kurių reikalauja skirtingų interesų derinimo.
3. Taigi atsakymas, kuris turi būti pateiktas šioje byloje, reikalauja palyginti darbuotojų profsąjungų teisę imtis kolektyvinių veiksmų ginant darbuotojų interesus – t. y. teisę, kuri, kaip siūlau šioje išvadoje, turi būti laikoma bendruoju Bendrijos teisės principu – su Bendrijoje įsteigtos įmonės laisvės teikti paslaugas, t. y. pagrindinės EB sutartyje numatytos laisvės, naudojimusi.
4. Jis taip pat reikalauja suderinti į valstybės narės teritoriją laikinai tarpvalstybinio paslaugų teikimo atveju komandiruotų darbuotojų apsaugą, kovą su socialiniu dempingu ir vienodo požiūrio į valstybės narės nacionalines įmones ir kitų valstybių narių paslaugų teikėjus užtikrinimą.
5. Mano nuomone, jis taip pat reikalauja išsamiai išnagrinėti Direktyvos 96/71 ir EB 49 straipsnio nuostatų santykį, atsižvelgiant į ypatingą Švedijoje esantį kolektyvinių darbo santykių modelį, kuriam, remiantis šioje išvadoje padaryta analize, taikant Bendrijos teisę neturi būti pakenkta, tačiau jis turi užtikrinti, kad įgyvendinant pagal jį leidžiamus kolektyvinius veiksmus pirmiausia būtų laikomasi proporcingumo principo.
6. Galiausiai ši byla galėtų suteikti Teisingumo Teismui progą patikslinti savo praktiką dėl EB 49 straipsnio horizontalaus tiesioginio veikimo, t. y. veikimo, kurį aš šioje išvadoje siūlau pripažinti.
II – Teisinis pagrindas
A – Bendrijos teisė
7. EB 12 straipsnyje nurodyta, kad Sutarties taikymo srityje, nepažeidžiant joje esančių specialių nuostatų, draudžiama bet kokia diskriminacija dėl pilietybės.
8. EB 49 straipsnio pirmojoje pastraipoje numatyta, kad Bendrijoje uždraudžiami laisvės teikti paslaugas apribojimai, taikomi valstybių narių nacionaliniams subjektams, kurie yra įsisteigę kitoje Bendrijos valstybėje negu valstybė, kurios subjektas yra asmuo, kuriam tos paslaugos teikiamos.
9. Pagal EB 50 straipsnio pirmąją pastraipą „paslaugos“ − tai tokios paslaugos, kurios paprastai yra teikiamos už užmokestį ir kurių nereglamentuoja, be kita ko, nuostatos dėl kapitalo ir asmenų judėjimo laisvės. Remiantis šio straipsnio paskutiniąja pastraipa paslaugą teikiantis asmuo, kad galėtų ją teikti, gali laikinai savo veikla verstis toje šalyje, kur paslauga teikiama, tomis pačiomis sąlygomis, kurias toji šalis taiko savo nacionaliniams subjektams.
10. Pagal EB 55 straipsnį EB 45−48 straipsnių nuostatos taikomos laisvę teikti paslaugas reglamentuojančiam skyriui. Taigi šiam skyriui taikomos tiek EB 46 straipsnio nuostatos, suteikiančios valstybėms narėms teisę taikyti įstatymus ir kitus teisės aktus, kurie numato kitokį užsienio subjektų traktavimą ir yra pateisinami viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir sveikatos sumetimais, tiek EB 47 straipsnio 2 dalies nuostatos, leidžiančios Tarybai laikantis EB 251 straipsnyje nurodytos tvarkos išleisti direktyvas, būtent skirtas koordinuoti valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas dėl paslaugų teikimo.
11. Būtent EB sutarties 57 straipsnio 2 dalies (po pakeitimo − EB 47 straipsnio 2 dalis) ir EB sutarties 66 straipsnio (po pakeitimo − EB 55 straipsnis) pagrindu 1996 m. gruodžio 16 d. Taryba ir Europos Parlamentas priėmė Direktyvą 96/71.
12. Numatant Direktyvos 96/71 3 konstatuojamojoje dalyje, kad vidaus rinka sudaro dinamišką aplinką teikti tarpvalstybines paslaugas, kurioje įmonės gali siųsti darbuotojus į komandiruotę laikinai dirbti į kitos nei ta, kurioje jie nuolatos dirba pagal darbo sutartį, valstybės narės teritoriją, šia direktyva siekiama, kaip pabrėžiama 5 konstatuojamojoje dalyje, derinti laisvo tarpvalstybinių paslaugų teikimo skatinimą su „sąžiningos konkurencijos“ ir priemonių, „garantuojančių darbuotojų teises,“ būtinybe.
13. Direktyvos 96/71 8 ir 10 konstatuojamosiose dalyse nurodoma, kad 1980 m. birželio 19 d. Romos konvencijos dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės(3) nuostatos numato, kad jei šalys nepasirinko taikytinos teisės, darbo sutartį reglamentuoja tos, valstybės, kurioje darbuotojas nuolatos dirba pagal sutartį, teisė, net jei jis laikinai dirba kitoje valstybėje, arba tos valstybės, kurioje yra įsikūrusi jį įdarbinusi įmonė, teisė, tačiau esant tam tikroms sąlygoms, nepažeidžiant galimybės kartu su paskelbta taikytina teise taikyti kitos valstybės privalomas teisės normas, pirmiausia tos valstybės, į kurios teritoriją darbuotojas yra laikinai komandiruotas, teisę.
14. Šiuo klausimu, kaip nurodyta 6 ir 13 konstatuojamosiose dalyse, Direktyvos 96/71 tikslas − koordinuoti valstybių narių teisę, taikytiną tarpvalstybinių paslaugų teikimui, numatant darbo ir įdarbinimo sąlygas, taikytinas numatomiems darbo santykiams, ypač „pagrindines“ minimalią apsaugą užtikrinančias privalomas teisės normas, kurių priimančiojoje valstybėje turi laikytis darbdaviai, komandiruojantys darbuotojus laikiniems darbams į kitos valstybės narės, kurioje paslaugos yra teikiamos, teritoriją.
15. Pagal Direktyvos 96/71 1 straipsnį:
„1. Ši direktyva taikoma valstybėje narėje įsisteigusioms įmonėms, kurios pagal tarpvalstybinio paslaugų teikimo sistemą komandiruoja darbuotojus į kitos valstybės narės teritoriją pagal šio straipsnio 3 dalį.
<...>
3. Ši direktyva taikoma tada, kai šio straipsnio 1 dalyje paminėtos įmonės imasi vienos iš šių tarpvalstybinių priemonių:
a) savo sąskaita komandiruoja darbuotojus į kitos valstybės narės teritoriją ir duoda jiems nurodymus, vadovaudamosi sutartimi, sudaryta tarp darbuotojus komandiruojančios įmonės ir toje valstybėje narėje veikiančios šalies, kuriai bus teikiamos paslaugos, su sąlyga, kad komandiruotės metu komandiruojančioji įmonė ir darbuotojas saistomi darbo santykiais;
arba
b) komandiruoja darbuotojus į įstaigą arba grupės valdomą įmonę kitos valstybės narės teritorijoje, su sąlyga, kad komandiruotės metu komandiruojančioji įmonė ir darbuotojas saistomi darbo santykiais;
arba
c) kaip laikino įdarbinimo įmonė ar įdarbinimo agentūra samdo darbuotoją įmonei, kuri yra įsisteigusi ar veikia valstybės narės teritorijoje, su sąlyga, kad komandiruotės metu laikino įdarbinimo įmonė ar įdarbinimo agentūra ir darbuotojas saistomi darbo santykiais.
<...>“
16. Direktyvos 96/71 3 straipsnyje, nustatančiame darbo sutarties sąlygas, numatyta:
„1. Valstybės narės užtikrina, kad, neatsižvelgiant į tai, kokia teisė yra taikoma darbo santykiams, 1 straipsnio 1 dalyje paminėtos įmonės garantuoja į jų teritoriją komandiruotiems darbuotojams darbo sutarties sąlygas dėl toliau nurodytų dalykų, kuriuos toje valstybėje narėje, kurioje darbas yra atliekamas, reglamentuoja:
– įstatymai ir kiti teisės aktai ir (arba)
– kolektyvinės sutartys ar arbitražo sprendimai, kurie buvo paskelbti visuotinai taikytinais, kaip numatyta šio straipsnio 8 dalyje, jeigu jie yra susiję su priede išvardyta veikla:
a) dėl maksimalaus darbo ir minimalaus poilsio laiko;
b) dėl minimalių mokamų metinių atostogų trukmės;
c) dėl minimalių užmokesčio normų, įskaitant viršvalandžių apmokėjimo normas; šis punktas netaikomas papildomo pensinio draudimo sistemoms;
d) dėl darbuotojų, ypač laikino įdarbinimo įmonių siūlomų, samdos sąlygų;
e) dėl darbuotojų sveikatos, higienos ir darbo saugos;
f) dėl apsaugos priemonių, skirtų nėščių ar neseniai pagimdžiusių moterų, vaikų ir jaunimo darbo sutarties sąlygoms vykdyti;
g) dėl vienodų sąlygų taikymo vyrams ir moterims bei kitų nediskriminavimo nuostatų.
Šioje direktyvoje šio straipsnio 1 dalies c punkte paminėtų minimalių užmokesčio normų sąvoką apibrėžia valstybės narės, į kurios teritoriją darbuotojas yra komandiruojamas, nacionalinės teisės aktai ir (arba) praktika.
<...>
7. Šio straipsnio 1–6 dalys netrukdo taikyti darbuotojams palankesnių darbo sutarties sąlygų.
Komandiruotpinigiai laikomi minimalaus darbo užmokesčio dalimi, nebent jie yra mokami kompensuojant su komandiruote susijusias faktiškąsias kelionės, buto ir maisto išlaidas.
8. „Kolektyvinės sutartys arba arbitražo sprendimai, kurie buvo paskelbti visuotinai taikytinais“ – tai kolektyvinės sutartys arba arbitražo sprendimai, kurių privalo laikytis visos tam tikros profesijos ar pramonės šakos įmonės konkrečioje geografinėje zonoje.
Jei nėra sistemos, pagal kurią kolektyvinės sutartys arba arbitražo sprendimai skelbiami visuotinai taikytinais, kaip apibrėžta pirmojoje pastraipoje, valstybės narės gali nuspręsti remtis:
– kolektyvinėmis sutartimis arba arbitražo sprendimais, kurie yra taikomi bendrai visoms panašioms tam tikros profesijos ar pramonės šakos įmonėms konkrečioje geografinėje zonoje, ir (arba)
– darbdavių ir darbuotojų tipiškiausių organizacijų nacionaliniu lygiu pasirašytomis kolektyvinėmis sutartimis, kurios yra taikomos visoje nacionalinėje teritorijoje,
su sąlyga, kad 1 straipsnio 1 dalyje paminėtoms įmonėms šios sutartys ir sprendimai užtikrina vienodų sąlygų taikymą sprendžiant šio straipsnio 1 dalies pirmojoje pastraipoje išvardytus klausimus tarp minėtųjų įmonių ir kitų šioje pastraipoje paminėtų įmonių, kurių padėtis yra vienoda.
Tariama, kad vienodos sąlygos, kaip apibrėžta šiame straipsnyje, yra taikomos tada, kai nacionalinėms įmonėms, kurių padėtis yra vienoda:
– konkrečioje vietoje arba tam tikrame sektoriuje taikomi tokie patys su šio straipsnio 1 dalies pirmojoje pastraipoje išvardytais dalykais susiję įpareigojimai, kokie taikomi darbuotojus komandiruojančioms įmonėms, ir
– jos privalo vykdyti šiuos vienodą galią turinčius įpareigojimus.
<...>
10. Ši direktyva nedraudžia valstybėms narėms, laikantis Sutarties ir remiantis vienodų sąlygų taikymo principu, nacionalinėms įmonėms ir kitų valstybių įmonėms taikyti:
– darbo sutarties sąlygų, reglamentuojančių kitokius nei išvardytieji 1 dalies pirmojoje pastraipoje klausimus tuo atveju, kai remiamasi su viešąja tvarka susijusiomis nuostatomis;
– darbo sutarties sąlygų, nustatytų kolektyvinėse sutartyse arba arbitražo sprendimuose, kaip numatyta 8 dalyje, ir reglamentuojančių kitokią veiklą nei nurodytoji priede.“ (Pataisytas vertimas)
17. Pagal Direktyvos 96/71 4 straipsnio 1 ir 3 dalis, bendradarbiaudamos teikiant informaciją, valstybės narės gali savo teritorijoje paskirti vieną arba kelias ryšio palaikymo tarnybas ir imasi reikiamų priemonių, kad informacija apie 3 straipsnyje nurodytas darbo sutarties sąlygas būtų visuotinai prieinama.
18. Be to, pagal Direktyvos 96/71 5 straipsnio antrąją pastraipą valstybės narės turi užtikrinti, kad darbuotojai ir (arba) jų atstovai galėtų pasinaudoti atitinkamomis procedūromis, kad būtų galima užtikrinti šia direktyva nustatytų pareigų vykdymą.
19. Be to, Direktyvos 96/71 21 ir 22 konstatuojamosiose dalyse atitinkamai primenama, kad 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje(4), nustato socialinės apsaugos pašalpoms ir įmokoms taikomas nuostatas, ir nurodo, kad Direktyva 96/71 nepažeidžia valstybių narių teisės, reglamentuojančios kolektyvinius veiksmus, skirtus verslo ir profesinių sluoksnių interesams ginti.
20. Galiausiai Direktyvos 96/71 priede numatyti visi darbai, susiję su statyba, remontu, priežiūra, pastatų rekonstravimu.
B – Nacionalinė teisė
1. Nacionalinė teisė dėl darbuotojų komandiravimo
21. Darbuotojų komandiravimo įstatymo (lagen (1999: 678) om utstationering av arbetstagare, toliau − Švedijos darbuotojų komandiravimo įstatymas), kuriuo į Švedijos teisę buvo perkelta Direktyva 96/71, 5 straipsnyje numatytos komandiruotų darbuotojų darbo ir įdarbinimo sąlygos, taikytinos neatsižvelgiant į tai, kokia teisė taikoma pačiai darbo sutarčiai. Taigi šiame straipsnyje numatytos darbo ir įdarbinimo sąlygos, susijusios su Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1 dalies a–g punktuose nurodytais dalykais, išskyrus c punkte nurodytas minimalaus užmokesčio normas. Švedijos darbuotojų komandiravimo įstatyme iš tikrųjų nieko nesakoma apie atlyginimus, kurie Švedijoje paprastai reglamentuojami kolektyvine sutartimi. Jame taip pat nenurodomos kitos nei atlyginimas kolektyvinėmis sutartimis nustatomos darbo ir įdarbinimo sąlygos.
22. Nustatyta, kad ši situacija paaiškinama Švedijos sistemos, socialinių partnerių sudarytoms kolektyvinėms sutartims suteikiančios svarbų vaidmenį užtikrinant darbuotojų apsaugą, kuri jiems garantuojama pagal kitų valstybių narių teisės aktus, ypatumais. Kadangi kolektyvinės sutartys yra labai paplitusios Švedijoje – jos taikomos daugiau kaip 90 % privataus sektoriaus darbuotojų, o socialinių partnerių turimi mechanizmai ir procedūros pakankamai užtikrina kolektyvinėse sutartyse nustatytų minimalių normų laikymąsi, Švedijos teisės aktų leidėjas nematė būtinybės išplėsti šių kolektyvinių sutarčių poveikio skelbiant jas visuotinai taikytinomis. Švedijos teisės aktų leidėjo nuomone, paskelbimo visuotinai taikytinomis, taikomo tik laikinai veiklą Švedijoje vykdantiems užsienio paslaugų teikėjams, pasekmė būtų ta, kad šie paslaugų teikėjai būtų diskriminuojami Švedijos įmonių atžvilgiu, nes kolektyvinės sutartys niekada automatiškai netaikomos pastarosioms. Taigi Švedijoje nėra Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1 ir 8 dalyse numatytos sistemos, pagal kurią kolektyvinės sutartys skelbiamos visuotinai taikytinomis.
23. Remiantis Švedijos darbuotojų komandiravimo įstatymo 9 straipsniu, pagal Direktyvos 96/71 4 straipsnį įsteigta Ryšio palaikymo tarnyba turi informuoti apie esančias kolektyvines sutartis, kurios gali būti taikomos darbuotojus komandiruojant į Švediją, arba dėl išsamesnės informacijos suinteresuotuosius asmenis nukreipti į kolektyvinės sutarties šalis.
2. Kolektyvinės sutartys Švedijoje
24. Kolektyvinės sutartys, kurios yra civilinės teisės reglamentuojamos sutartys, gali būti sudaromos įvairių lygių darbdavių ir darbuotojų profsąjungų, remiantis Įstatymu dėl darbuotojų dalyvavimo priimant suderėtus sprendimus (Lagen (1976: 580) om medbestämmande i arbetslivet ou medbestämmandelagen, toliau − MBL)(5). Taigi, kaip jau buvo nurodyta, kolektyvinės sutartys labai paplitusios Švedijos privačiame sektoriuje.
25. Kolektyvinės sutartys paprastai sudaromos įvairiose veiklos srityse nacionaliniu lygmeniu darbdavių ir darbuotojų organizacijų. Jos saisto visus darbdavius, atitinkamos organizacijos narius. Įmonė, kuri nėra kolektyvinę sutartį pasirašiusios darbdavių organizacijos narys, įskaitant užsienio įmonę, taip pat gali būti saistoma šia sutartimi, jei ji sudaro vadinamąjį „prisijungimo“ susitarimą (švedų kalba − „hängavtal“, toliau − prisijungimo susitarimas) vietos lygmeniu su konkrečios darbuotojų profsąjungos vietos skyriumi. Pasirašydamas prisijungimo susitarimą, darbdavys įsipareigoja laikytis kolektyvinių sutarčių, bendrai taikomų sektoriuje, kuriam jis priklauso. Šis susitarimas nustato šalių pareigą laikytis socialinės taikos, kuri jiems vėliau leidžia pradėti derybas dėl atitinkamiems darbuotojams mokėtino atlyginimo.
26. Be to, daugelyje kolektyvinių sutarčių yra „kraštutinių“ sąlygų“ (švedų kalba − „stupstocksregeln“ arba anglų kalba − „fall-back clause“), atspindinčių galutinius sprendimus klausimais, kuriais vietos lygmeniu derybų šalims per tam tikrą laikotarpį nepavyko susitarti. Tokia sąlyga, pvz., gali būti susijusi su atlyginimu.
27. Pagal MBL nacionaliniu lygmeniu darbdavio pasirašyta kolektyvinė sutartis arba sutartis, prie kurios darbdavys prisijungė, pasirašydamas prisijungimo susitarimą vietos lygmeniu, taikoma visiems darbuotojams darbo vietoje, neatsižvelgiant į tai, ar jie priklauso profsąjungai.
3. Nacionalinė teisė dėl kolektyvinių veiksmų
28. Švedijoje teisė imtis kolektyvinių veiksmų yra konstitucinė teisė, garantuojama pagrindinio įstatymo dėl viešosios valdžios institucijų organizavimo tvarkos (Regeringsformen 1974:152) 2 skyriuje. Pagal jo 17 straipsnį darbuotojų ir darbdavių organzacijos turi teisę imtis kolektyvinių veiksmų, nebent tai draudžia įstatymo arba susitarimo nuostatos.
29. MBL numatyti profesinių sąjungų teisės imtis kolektyvinių veiksmų apribojimai, tarp kurių yra situacija, kai tarp kolektyvine sutartimi saistomų darbdavių ir darbuotojų „viešpatauja“ socialinė taika.
30. Pagal teismų praktikoje pateiktą MBL 42 straipsnio pirmosios pastraipos aiškinimą draudžiama imtis kolektyvinių veiksmų siekiant panaikinti arba pakeisti trečiųjų asmenų sudarytą kolektyvinę sutartį. 1989 m. Sprendime Arbetsdomstolen, vadinamajame Britannia(6), buvo nuspręsta, kad šis draudimas taip pat taikomas Švedijoje vykdomiems kolektyviniams veiksmams siekiant panaikinti arba pakeisti tarp užsienio šalių užsienyje esančioje darbo vietoje sudarytą kolektyvinę sutartį, jeigu tokie kolektyviniai veiksmai draudžiami pagal užsienio teisę, taikomą šią kolektyvinę sutartį pasirašiusioms šalims.
31. Švedijos įstatymų leidėjas, siekdamas susiaurinti Britannia sprendime įtvirtinto principo apimtį, priėmė vadinamąjį lex Britannia, įsigaliojusį 1991 m. liepos 1 d., kuriuo į MBL buvo įtrauktos trys nuostatos, t. y. 25a, 31a straipsniai ir 42 straipsnio trečioji pastraipa.
32. MBL 25a straipsnyje numatyta, kad „kolektyvinė sutartis, kuri pagal užsienio teisę negalioja dėl to, kad buvo sudaryta po to, kai buvo imtasi kolektyvinių veiksmų, vis dėlto galioja Švedijoje, jei nagrinėjami kolektyviniai veiksmai yra leidžiami pagal Švedijos teisę.“
33. Pagal MBL 31a straipsnį „tuo atveju, kai kolektyvine sutartimi susaistytas darbdavys, kuriam šis įstatymas nėra tiesiogiai taikomas, vėliau, remdamasis šio įstatymo 23 ir 24 straipsniais, sudaro kolektyvinę sutartį, vėlesnė kolektyvinė sutartis taikoma visais atvejais, kai sutartyse yra tarpusavyje prieštraujančių nuostatų.“
34. MBL 42 straipsnyje numatyta:
„Darbdavių arba darbuotojų organizacija neturi teisės organizuoti arba bet kokiu kitu būdu kurstyti neteisėtų kolektyvinių veiksmų. Jos taip pat neturi teisės dalyvauti neteisėtuose kolektyviniuose veiksmuose juos remdamos arba kitokiu būdu <...>.
Pradėjus neteisėtus kolektyvinius veiksmus, tretiesiems asmenims draudžiama juose dalyvauti.
Pirmosios pastraipos pirmų dviejų sakinių nuostatos taikomos tik organizacijos pradėtiems kolektyviniams veiksmams dėl darbo santykių, kurie tiesiogiai patenka į šio įstatymo taikymo sritį.“
35. MBL numatyti kolektyviniai veiksmai, be streiko ir lokauto, taip pat apima boikotą, t. y. situaciją, kai profsąjunga veikia prieš darbdavį, siekdama sutrukdyti jam išnaudoti darbuotojus, šios organizacijos narius, bei „solidarumo akciją“ („sympatiåtgärd“), kuri reiškia, kad nedalyvaujanti socialiniame konflikte profsąjunga palaiko kitos organizacijos kolektyvinius veiksmus, imdamasi panašių kolektyvinių veiksmų.
III – Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
36. 2004 m. gegužės mėn. pradžioje pagal Latvijos teisę įsteigta bendrovė Laval un Partneri Ltd (toliau − Laval), kurios buveinė yra Rygoje, komandiravo kelias dešimtis darbuotojų iš Latvijos dirbti statybos darbus Švedijoje. Darbus vykdė bendrovės dukterinė bendrovė L&P Baltic Bygg AB (toliau − Baltic Bygg). Tarp šių darbų buvo mokslo įstaigos Vaksholme, esančiame Stokholme regione, atnaujinimas ir išplėtimas. Su Baltic Bygg po skelbimo apie konkursą buvo sudaryta viešojo darbų pirkimo sutartis. Komunos administracijos ir įmonės sudarytoje sutartyje buvo numatyta, kad Švedijos kolektyvinės sutartys ir prisijungimo susitarimai bus taikomi statybų aikštelėse, tačiau, Laval teigimu, vėliau šalys susitarė netaikyti šios sąlygos.
37. 2004 m. birželio mėn. užsimezgė santykiai tarp Laval ir Baltic Bygg atstovo ir Švedijos statybos sektoriaus ir viešųjų darbų darbuotojų profsąjungos (Svenska Byggnadsarbetareförbundet, toliau − Byggnadsarbetareförbundet)(7) (vietos) skyriaus Nr. 1 (Svenska Byggnadsarbetareförbundet avdelning 1, toliau − profsąjungos vietos skyrius). Buvo pradėtos derybos su profsąjungos vietos skyriumi dėl prisijungimo prie kolektyvinės statybos sektoriaus sutarties, pasirašytos Byggnadsarbetareförbundet ir Švedijos statybos sektoriaus darbdavių centrinė organizacijos (Sveriges Byggindustier) (toliau − Byggnadsarbetareförbundet kolektyvinė sutartis). Sudarius šį prijungimo susitarimą Byggnadsarbetareförbundet kolektyvinė sutartis būtų buvusi taikoma į statybas Vaksholmo komunoje komandiruotiems Laval darbuotojams. Tačiau joks susitarimas negalėjo būti sudarytas. Remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nutartyje pateikta informacija, profsąjungos vietos skyrius reikalavo sudaryti prisijungimo susitarimą dėl nagrinėjamų statybų ir kad statybose dirbantiems darbuotojams būtų užtikrintas 145 SEK (8) valandinis darbo užmokestis, kuris, profsąjungos vietos skyriaus teigimu, yra vidutinis valandinis darbo užmokestis. Profsąjungos vietos skyrius pareiškė, jog, nepavykus pasiekti susitarimo šiuo klausimu, Byggnadsarbetareförbundet yra pasirengusi nedelsiant pradėti kolektyvinius veiksmus.
38. Vadovaujantis bylos medžiagos dokumentais, 2004 m. pabaigoje profsąjungos vietos skyrius nurodė, kad atšauks reikalavimą mokėti 145 SEK valandinį darbo užmokestį tik tuo atveju, jei Laval pasirašys prisijungimo susitarimą. Šiuo atveju Laval galėtų pasinaudoti socialine taika, o derybos dėl darbo užmokesčių būtų pradėtos remiantis Byggnadsarbetareförbundet kolektyvine sutartimi(9). Tuo atveju, jei šios derybos nepavyktų − pirmiausia vietos lygmeniu su profsąjungos vietos skyriumi, vėliau centriniu lygmeniu su Byggnadsarbetareförbundet − Laval dar galėtų pasinaudoti „kraštutine“ sąlyga“ dėl darbo užmokesčių, numatyta Byggnadsarbetareförbundet kolektyvinėje sutartyje, pagal kurią 2004 m. antram pusmečiui buvo nustatytas 109 SEK bazinis valandinis darbo užmokestis(10).
39. 2004 m. rugsėjo ir spalio mėn. Laval pasirašė dvi kolektyvines sutartis su statybos darbuotojų profsąjunga Latvijoje. Komandiruoti darbuotojai nepriklausė Švedijos profsąjungoms.
40. Byggnadsarbetareförbundet ir jos vietos skyrius ėmėsi kolektyvinių veiksmų 2004 m. lapkričio 2 d., iš anksto pranešę apie visų darbų visose Laval darbo vietose blokavimą. Nuo 2004 m. gruodžio 3 d. Švedijos elektrikų profsąjunga (Svenska Elektrikerförbundet, toliau − SEF(11)) prisijungė prie solidarumo akcijos. Taigi visi einamieji elektros darbai statybose Vaksholme buvo sustabdyti. Dėl darbų nutraukimo statybose tam tikram laikotarpiui Baltic Bygg atžvilgiu buvo pradėta kolektyvinė likvidavimo procedūra. Tuo metu į statybas Vaksholme Laval komandiruoti darbuotojai grįžo į Latviją. Remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nutartyje pateikta informacija, 2005 m. rugsėjo mėn. profsąjungų kolektyviniai veiksmai dar tęsėsi.
41. 2004 m. gruodžio mėn. Laval kreipėsi į Arbetsdomstolen su ieškiniu, kuriuo siekiama, pirma, pripažinti neteisėtais Byggnadsarbetareförbundet ir jos vietos skyriaus kolektyvinius veiksmus visose Laval statybose, bei darbų blokavimu pasireiškiančią SEF solidarumo akciją; antra, kad būtų nurodyta nutraukti šiuos veiksmus; galiausiai, kad iš profsąjungų būtų priteista atlyginti jos patirtą žalą. Laval taip pat pateikė Arbetsdomstolen prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuriuo prašė nurodyti nutraukti kolektyvinius veiksmus. 2004 m. gruodžio 22 d. Nutartimi šis prašymas buvo atmestas.
42. Sprendime dėl esmės Arbetsdomstolen nutarė, kad apibūdintų kolektyvinių veiksmų teisėtumo vertinimas kelia Bendrijos teisės aiškinimo klausimų, ir pateikė Teisingumo Teismui šiuos du prejudicinius klausimus:
„1. Ar profsąjungos, imdamosi kolektyvinių blokavimo veiksmų siekiant priversti užsienio paslaugų teikėją priimančiojoje valstybėje prisijungti prie kolektyvinės sutarties dėl darbo ir įdarbinimo sąlygų, pavyzdžiui, nurodytos prašyme (priimti prejudicinį sprendimą), nepažeidžia EB sutarties nuostatų dėl laisvės teikti paslaugas ir diskriminacijos dėl pilietybės draudimo bei Direktyvos 96/71 <...>, jei priimančiojoje valstybėje padėtis yra tokia, kad teisės aktuose, įgyvendinančiuose minėtą direktyvą, nėra aiškios nuostatos dėl kolektyvinėse sutartyse numatytų darbo ir įdarbinimo sąlygų taikymo?
2. (MBL) profsąjungai draudžia imtis kolektyvinių veiksmų, siekiant išvengti kitų socialinių partnerių sudarytos kolektyvinės sutarties. Tačiau šis draudimas, remiantis specialia vadinamojo lex Britannia įstatymo nuostata, taikomas, tik jei profsąjunga imasi kolektyvinių veiksmų dėl darbo sąlygų, kurioms (MBL) yra tiesiogiai taikomas, o tai praktikoje reiškia, kad šis draudimas netaikomas kolektyviniams veiksmams prieš užsienio įmonę, kuri su savo darbuotojais laikinai vykdo veiklą Švedijoje. Ar EB sutarties nuostatos dėl laisvės teikti paslaugas ir diskriminacijos dėl pilietybės draudimo bei Direktyva 96/71/EEB draudžia taikyti pastarąją taisyklę, – kuri kartu su kitomis lex Britannia nuostatomis reiškia, kad praktikoje taikomos Švedijos kolektyvinės sutartys ir jos turi viršenybę prieš jau sudarytas užsienio kolektyvines sutartis, – kolektyviniams blokavimo veiksmams, kurių imasi Švedijos profsąjungos prieš laikinai veiklą Švedijoje vykdantį užsienio paslaugų teikėją?“
IV – Procesas Teisingumo Teisme
43. Arbetsdomstolen savo nutartyje paprašė Teisingumo Teismo prašymui priimti prejudicinį sprendimą taikyti pagreitintą procedūrą pagal Procedūros reglamento 104a straipsnio pirmąją pastraipą.
44. 2005 m. gruodžio 15 d. Nutartimi Teisingumo Teismo pirmininkas šį prašymą atmetė.
45. Vadovaudamosi Teisingumo Teismo statuto 23 straipsniu, rašytines pastabas pateikė ieškovė ir atsakovės pagrindinėje byloje, keturiolika valstybių narių, būtent Belgijos Karalystė, Čekijos Respublika, Danijos Karalystė, Vokietijos Federacinė Respublika, Estijos Respublika, Ispanijos Karalystė, Prancūzijos Respublika, Airija, Latvijos Respublika, Lietuvos Respublika, Austrijos Respublika, Lenkijos Respublika, Suomijos Respublika, Švedijos Karalystė bei Europos Bendrijų Komisija, Islandijos Respublika, Norvegijos Karalystė ir ELPA priežiūros institucija.
46. Šios šalys buvo išklausytos 2007 m. sausio 9 d. posėdyje, išskyrus Belgijos Karalystę ir Čekijos Respubliką, kurios jame nedalyvavo. Be to, šiame posėdyje žodines pastabas pateikė Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė.
V – Teisinė analizė
A – Pirminės pastabos
47. Prieš analizuojant prejudicinius klausimus svarbu atsakyti į bendrus Danijos ir Švedijos vyriausybių prieštaravimus dėl Bendrijos teisės taikymo bei į labiau su aplinkybėmis susijusius prieštaravimus, kuriuos pateikė atsakovės pagrindinėje byloje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo.
1. Dėl Bendrijos teisės taikymo
48. Danijos vyriausybė mano, kad teisei imtis kolektyvinių veiksmų, siekiant priversti darbdavį remiantis nacionalinės teisės aktais sudaryti kolektyvinę sutartį, Bendrijos teisė netaikoma dėl to, kad Bendrija, kaip nustatyta EB 137 straipsnio 5 dalyje, nėra kompetentinga tiesiogiai arba netiesiogiai reglamentuoti tokius veiksmus.
49. Kartu su Švedijos vyriausybe ji tvirtina, kad Bendrijos teisės, būtent Sutartyje numatytų judėjimo laisvių, netaikymas išplaukia iš teisės imtis kolektyvinių veiksmų kaip pagrindinės teisės statuso, ypač remiantis įvairiais žmogaus teisių apsaugos tarptautiniais instrumentais.
50. Kalbant pirmiausia apie pirmą Danijos vyriausybės argumentą, pažymėtina, kad, priešingai nei teigė kai kurios posėdyje dalyvavusios šalys, jos prieštaravimu teigiama ne tik tai, kad pačiai socialinei sričiai Bendrijos teisė netaikoma. Nepaisant sunkumų tiksliai apibrėžti terminą „socialinė sritis“, tokios pozicijos akivaizdžiai nebūtų galima apginti ir ji pasenusi; iš tikrųjų, pirma, valstybių narių teisės aktams socialinėje srityje netaikytina jokia bendra Sutarties teisės normų, būtent pastarosios nustatytų judėjimo laisvių, taikymo išimtis, nes kompetencija, kurią šiame sektoriuje turi valstybės narės, turi būti įgyvendinama pagal Bendrijos teisę(12), ir, antra, remiantis Sutarties XI antraštinės dalies 1 skyriumi, Bendrija turi, nors ir ribotą, kompetenciją socialinėje srityje, kuria siekiama remti ir papildyti valstybių narių veiklą EB 137 ir 145 straipsniuose numatytomis sąlygomis.
51. Šie du Bendrijos integracijos aspektai, dažnai laikomi atitinkamai „neigiama integracija“, t. y. valstybių narių pareiga nekliudyti Sutartyje numatytų judėjimo laisvių taikymui, ir „teigiama integracija“, neprieštarauja vienas kitam, kaip visų pirma matyti iš EB 136 straipsnio, nes Bendrijos socialinės politikos plėtra(13) vertinama kaip galinti išplaukti iš „bendros rinkos, skatinančios socialinių sistemų suderinimą, veikimo ir iš Sutartyje <...> numatytų procedūrų bei įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų derinimo“(14).
52. Esant tokioms aplinkybėms, Danijos vyriausybės prieštaravimas dėl Bendrijos teisės taikymo šioje byloje grindžiamas konkrečiai EB 137 straipsnio 5 dalimi, kurioje numatyta, kad „šio straipsnio nuostatos netaikomos darbo užmokesčiui, teisei jungtis į asociacijas, teisei streikuoti arba teisei imtis lokautų“.
53. Tačiau nemanau, kad ši nuostata yra visuotinai taikoma, kaip teigia Danijos Karalystė.
54. Iš tikrųjų, iš EB 137 straipsnio 5 dalies išplaukia, kad į jo taikymo sritį siekiama neįtraukti tik priemonių, kurių Bendrijos institucijos gali imtis šio straipsnio 1 dalyje išvardytose srityse 2 straipsnyje numatytais būdais (kvalifikuota Tarybos balsų dauguma arba vieningai ir pagal bendrą su Europos Parlamentu sprendimų priėmimo arba konsultavimosi procedūras, atsižvelgiant į konkretų atvejį), t. y. socialinės politikos aspektų, susijusių su darbo užmokesčiu, teise jungtis į asociacijas, teise streikuoti arba teise imtis lokautų.
55. Taigi ši formuluotė ir EB 137 straipsnio 5 dalies vieta Sutartyje nesuderinamos su plačiu minėtos dalies aiškinimu, pagal kurį pastaroji apibrėžia visų Sutarties nuostatų taikymo sritį.
56. Beje, neaišku, ar išlyga, kurią EB 137 straipsnio 5 dalis numato teisės streikuoti arba teisės imtis lokautų atžvilgiu, bendrai taikoma visiems kolektyviniams veiksmams. Iš tikrųjų pastebėtina, kad pagal EB 137 straipsnio 1 dalies f punktą Bendrija gali papildyti valstybių narių veiklą „atstovavimo darbuotojų ir darbdavių interesams bei šių interesų ir bendrų sprendimų kolektyvinio gynimo atsižvelgiant į 5 dalį“ srityje. Taigi, atrodo, kad pastarosios funkcija − apriboti kompetencijos leisti teisės aktus suteikimą Bendrijai išsamiai išvardytose srityse.
57. Tačiau, net jei aiškintume EB 137 straipsnio 5 straipsnyje esančią nuorodą į teisę streikuoti ir į teisę imtis lokautų kaip bendrai apimančią teisę imtis kolektyvinių veiksmų, vis dėlto šiuo straipsniu būtų tik neleidžiama Bendrijos institucijoms imtis šio straipsnio 2 dalyje numatytų priemonių, būtent priimti direktyvas, nustatančias minimalius reikalavimus teisei imtis kolektyvinių veiksmų. Tam, kad išsaugotų EB 137 straipsnio 5 dalies veiksmingumą, Bendrijos institucijos, be abejo, negali remtis kitais Sutarties teisiniais pagrindais, siekdamos imtis priemonių, skirtų derinti valstybių narių teisės aktus šioje srityje.
58. Bet kuriuo atveju taip nėra, pvz., Direktyvos 96/71, pagrįstos laisvą paslaugų teikimą reglamentuojančiomis Sutarties nuostatomis, kuria siekiama koordinuoti valstybių narių kolizines normas, siekiant nustatyti nacionalinę teisę, taikytiną teikiant tarpvalstybines paslaugas, kai darbuotojai laikinai komandiruojami Bendrijos viduje, kartu nesuderinant nei valstybių narių materialinės teisės normų, susijusių su darbo teise ir darbo bei įdarbinimo sąlygomis, be kita ko, dėl darbo užmokesčio normų, nei su teisės imtis kolektyvinių veiksmų, atveju.
59. Tai yra, net išplečiant EB 137 straipsnio 5 dalies aiškinimą ta prasme, kad ji apima valstybių narių išimtinės kompetencijos dėl teisės imtis kolektyvinių veiksmų reglamentavimo išlygą, ši nuostata nereiškia, jog įgyvendindamos šią kompetenciją valstybės narės neturi įsitikinti, kad jų teritorijoje laikomasi Sutartyje numatytų pagrindinių judėjimo laisvių.
60. Toliau belieka nustatyti − dabar nagrinėsiu bendrą Danijos ir Švedijos vyriausybių prieštaravimą dėl Bendrijos teisės taikymo šioje byloje − ar teisei imtis kolektyvinių veiksmų, kurią garantuoja šių valstybių nacionalinė teisė, vis dėlto gali būti netaikomos Sutartyje numatytos judėjimo laisvės dėl jos tariamo pagrindinės teisės statuso.
61. Tai yra svarbiausias klausimas, nes, jei Sutartyje numatytos judėjimo laisvės, šiuo atveju − laisvė teikti paslaugas, taikymas kenktų pačiai teisės imtis kolektyvinių veiksmų, kuri saugoma kaip pagrindinė teisė, esmei, toks taikymas galėtų būti laikomas neteisėtu, net jeigu juo būtų siekiama bendrojo intereso tikslo(15).
62. Be jau pateiktų nuorodų į teisę streikuoti ir teisę imtis lokautų, Sutartyje visiškai neužsimenama apie pagrindinę teisę imtis kolektyvinių veiksmų siekiant apginti profsąjungos narių profesinius interesus.
63. Remiantis ES 6 straipsnio 2 dalimi „Sąjunga gerbia pagrindines teises, kurias užtikrina 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašyta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir kurios kyla iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų kaip bendri Bendrijos teisės principai.“
64. Net jei šiame straipsnyje tarp tarptautinių instrumentų paminėta tik Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau − EŽTK), jo redakcija pagrįsta Teisingumo Teismo praktika, pagal kurią ši sutartis turi „ypatingą reikšmę“(16), siekiant leisti Teisingumo Teismui nustatyti bendrus Bendrijos teisės principus.
65. Tai darydamas Teisingumo Teismas gali teisėtai vadovautis kitais žmogaus teisių apsaugos dokumentais nei EŽTK.
66. Nagrinėjamu klausimu pažymėsiu, kad ES sutarties preambulėje ir EB 136 straipsnyje minimos 1961 m. spalio 18 d. Turine Europos Tarybos iniciatyva pasirašyta Europos socialinė chartija ir teisiškai neprivaloma 1989 m. Bendrijos darbuotojų pagrindinių socialinių teisių chartija, pripažįstant šiuose dokumentuose skelbiamas teises kaip „pagrindines socialines teises“. Savo praktikoje Teisingumo Teismas taip pat darė nuorodas į Europos socialinę chartiją(17) ir į Bendrijos (darbuotojų) pagrindinių socialinių teisių chartiją(18).
67. Teisingumo Teismo noras suteikti EŽTK „ypatingą reikšmę“, neatmetant kitų šaltinių, išreikštas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje, kurią 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje iškilmingai paskelbė Europos Parlamentas, Taryba ir Komisija po to, kai ją aprobavo valstybių narių ir vyriausybių vadovai (toliau − Pagrindinių teisių chartija)(19).
68. Akivaizdu, jog Pagrindinių teisių chartija nėra privalomas teisinis dokumentas. Tačiau Teisingumo Teismas pabrėžė, kad, kaip matyti iš jos preambulės, pagrindinis jos tikslas yra tas, kad būtų dar kartą įtvirtinamos „pagrindinės teisės, kylančios iš visoms valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų ir tarptautinių įsipareigojimų, Europos Sąjungos sutarties ir Bendrijos sutarčių, (EŽTK), Bendrijos ir Europos Tarybos priimtų socialinių chartijų ir <...>Teisingumo Teismo ir Europos žmogaus teisių teismo praktikos“(20).
69. Kalbant apie laisvę jungtis į profsąjungas ir teisę imtis kolektyvinių veiksmų, pirmiausia pastebėsime, kad EŽTK 11 straipsnio dėl laisvės rengti susirinkimus ir jungtis į asociacijas – kurios tik atskiras aspektas yra laisvė stoti į profsąjungas(21), – 1 dalyje numatyta kiekvieno asmens teisė „laisvai rengti taikius susirinkimus, jungtis į asociacijas kartu su kitais, taip pat teisė steigti ir stoti į profesines sąjungas savo interesams ginti.“ Jo 2 dalyje nurodoma, kad „naudojimuisi šia teise negali būti taikomi jokie apribojimai, išskyrus tuos atvejus, kuriuos numato įstatymas ir kurie yra būtini demokratinėje visuomenėje valstybės ar visuomenės saugumo interesams, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ar nusikaltimams, gyventojų sveikatai ir dorovei ar kitų asmenų teisėms bei laisvėms apsaugoti. <...>“.
70. EŽTK 11 straipsnio 1 dalyje saugoma tiek laisvė įstoti į profesinę sąjungą (vadinamasis teisės jungtis į asociacijas „pozityvus“ aspektas), taip ir laisvė neįstoti į ją arba išstoti iš jos (vadinamasis šios laisvės „negatyvus “ aspektas)(22). Šiuo klausimu Europos žmogaus teisių teismas (toliau − EŽTT) nusprendė, kad nors asmens vertimas įstoti į atitinkamą profsąjungą ne visuomet gali prieštarauti EŽTK, vertimas, kuris konkrečioje situacijoje yra susijęs su pačia laisvės jungtis į asociacijas, numatytos EŽTK 11 straipsnyje, esme, kelia grėsmę minėtai laisvei. Taigi dėl to nacionalinės valdžios institucijos gali būti priverstos tam tikromis aplinkybėmis įsikišti į privačių asmenų santykius, patvirtinant pagrįstas ir tinkamas priemones tam, kad būtų užtikrintas veiksmingas teisės neįstoti į profsąjungą laikymasis(23).
71. Nors EŽTK 11 straipsnio 1 dalyje aiškiai neminima teisė imtis kolektyvinių veiksmų, EŽTT nusprendė, kad joje esanti frazė „savo interesams ginti“ „parodo, jog (EŽTK) apsaugo laisvę ginti profsąjungos narių profesinius interesus kolektyviniais veiksmais, t. y. veiksmais, kuriuos Susitariančiosios Šalys privalo kartu leisti ir sudaryti galimybes jų įgyvendinimui bei plėtrai“(24).
72. Tačiau iš EŽTT praktikos matyti, kad EŽTK 11 straipsnio 1 dalis, palikdama kiekvienai valstybei laisvę pačiai rinktis priemones šiam tikslui pasiekti, nebūtinai apima teisę streikuoti, nes profsąjungos narių interesus galima ginti kitomis priemonėmis, be to, teisė streikuoti nėra aiškiai numatyta EŽTK 11 straipsnyje ir jai negali būti taikomi vidaus teisės aktai, galintys tam tikrais atvejais ją apriboti(25). Be to, EŽTT pripažino, kad kolektyvinių sutarčių sudarymas taip pat gali būti laikomas profsąjungos narių interesų gynimo priemone(26), nepripažindamas teisės sudaryti tokias sutartis, kuria profsąjunga bandytų remtis prieš valstybę(27). Iki šiol vienintelė kolektyvinių veiksmų rūšis, kurią EŽTT aiškiai pripažino pilnaverte teise, tai teisė „būti išklausytam“ valstybės(28).
73. Taigi šią teismo praktiką galima apibendrinti taip, jog EŽTK 11 straipsnio 1 dalyje reikalaujama, kad Susitariančiosios Šalys leistų profsąjungoms kovoti ginant jų narių interesus(29), nenustatant priemonių, kuriomis jos turi siekti šio rezultato.
74. Taip pat reikia pažymėti, kad pagal Europos socialinės chartijos 6 straipsnio 4 dalį Susitariančiosios Šalys pripažįsta „darbuotojų ir darbdavių teisę veikti kolektyviai, atsiradus interesų konfliktams, taip pat teisę streikuoti, su sąlyga, kad nebus pažeisti įsipareigojimai, prisiimti anksčiau sudarytose kolektyvinėse sutartyse“. Europos socialinės chartijos priede, kuris yra neatskiriama šios sutarties dalis(30), dėl 6 straipsnio 4 dalies taip pat nurodoma, jog „suprantama taip, kad kiekviena Susitariančioji šalis, kai jai reikia, gali įstatymu reglamentuoti naudojimąsi teise streikuoti, jeigu kiekvienas galimas tolesnis šios teisės apribojimas gali būti pateisintas 31 straipsnio nuostatomis“. Iš šio straipsnio 1 dalies išplaukia, kad Europos socialinėje chartijoje išdėstytų teisių ir principų veiksmingas įgyvendinimas negali būti varžomas ar ribojamas kitomis nei jos I ir II dalyse numatytomis priemonėmis, išskyrus apribojimus, kuriuos nustato įstatymas ir kurie yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų teises ir laisves arba viešąją tvarką, nacionalinį saugumą, žmonių sveikatą ar dorovę.
75. Be to, Bendrijos (darbuotojų) pagrindinių socialinių teisių chartijos 13 punkte numatyta, kad „teisė interesų susikirtimo atvejais imtis kolektyvinių veiksmų apima teisę streikuoti, su sąlyga laikytis įsipareigojimų, numatytų nacionalinės teisės aktuose ir kolektyvinėse sutartyse“.
76. Galiausiai pagal Pagrindinių teisių chartijos 28 straipsnį „darbuotojai ir darbdaviai arba atitinkamos jų organizacijos pagal Sąjungos teisę ir nacionalinius teisės aktus bei praktiką turi teisę <...> interesų konflikto atveju imtis kolektyvinių veiksmų, įskaitant streikus, savo interesams apginti“. Jos 52 straipsnio 1 dalyje pažymėta, kad „bet koks šios Chartijos pripažintų teisių ir laisvių įgyvendinimo apribojimas turi būti numatytas įstatymo ir nekeisti šių teisių ir laisvių esmės. Remiantis proporcingumo principu, apribojimai galimi tik tuo atveju, kai jie būtini ir tikrai atitinka Sąjungos pripažintus bendrus interesus arba reikalingi kitų teisėms ir laisvėms apsaugoti“.
77. Kalbant apie valstybių narių konstitucines tradicijas, reikia nurodyti, jog nors, mano nuomone, nebūtina jų nagrinėti detaliai, nes, kaip buvo pabrėžta šios išvados 68 punkte, Pagrindinių teisių chartijos, nors ji ir nėra privaloma, tikslas yra dar kartą įtvirtinti teises, kylančias būtent iš šių tradicijų, vis dėlto pažymiu, kad daugelio valstybių narių konstitucijos aiškiai apsaugo laisvę steigti profsąjungas(31) ir jų teisę ginti savo interesus imantis kolektyvių veiksmų(32), o teisė streikuoti šiuo atveju yra dažniausiai nurodoma priemonė(33).
78. Remdamasis šia analize, darau išvadą, kad teisė imtis kolektyvinių veiksmų siekiant apginti profsąjungos narių interesus yra pagrindinė teisė(34). Taigi turimas omenyje ne tik „bendras darbo teisės principas“, kaip pakankamai seniai patvirtino Teisingumo Teismas savo praktikoje, susijusioje su Bendrijos viešosios tarnybos bylomis(35), bet bendras Bendrijos teisės principas ES 6 straipsnio 2 dalies prasme. Taigi Bendrijoje ši teisė turi būti apsaugota.
79. Tačiau, priešingai nei teigia Danijos ir Švedijos vyriausybės, toks teisės imtis kolektyvinių veiksmų statusas ir tokios šios teisės apsaugos pripažinimas nereiškia, kad tokioje, kaip antai pagrindinėje byloje, situacijoje laisvą judėjimą reglamentuojančios EB sutarties normos neturi būti taikomos.
80. Visų pirma bei kaip nurodyta minėtuose tarptautiniuose dokumentuose ir EŽTT praktikoje, reikia daryti skirtumą tarp teisės imtis kolektyvinių veiksmų ir jos įgyvendinimo priemonių, kurios gali skirtis įvairiose valstybėse narėse, ir automatiškai joms netaikoma tokia apsauga, kuri taikoma pačiai teisei. Taigi jei toks vertinimas atrodo teisingas teisės streikuoti, kuri, nepaisant to, kad yra nuolat minima kaip viena iš pagrindinių kolektyvinių veiksmų įgyvendinimo priemonių, paprastai yra garantuojama su sąlyga pripažinti lygiaverčią darbdavių teisę(36), dažniausiai lokautą, atžvilgiu, mano nuomone, jis bet kuriuo atveju tinka daug rečiau naudojamų priemonių, kuriomis pasireiškia kolektyviniai veiksmai pagrindinėje byloje, t. y. blokavimas ir solidarumo akcija, atveju.
81. Antra, iš to išplaukia, kad minėti žmogaus teisių apsaugos dokumentai bei nagrinėjamos valstybių narių konstitucijos pripažįsta galimybę šiek tiek apriboti teisės imtis kolektyvinių veiksmų įgyvendinimą. Remiantis šiais tekstais galima padaryti išvadą, kad tokie apribojimai turi būti numatyti įstatymuose ar kituose teisės aktuose, būti pateisinami privalomo bendrojo intereso siekiu ir nepaveikti šios teisės „esmės“, kaip numtatyta Pagrindinių teisių chartijos 52 straipsnyje esančioje formuluotėje, arba nesukelti grėsmės pačiai ginamos teisės ar laisvės esmei(37).
82. Nematau priežasties, dėl kurios naudojimuisi teise imtis kolektyvinių veiksmų galėtų būti taikomi tik nacionalinės kilmės apribojimai, jeigu, kaip pagrindinėje byloje, nagrinėjamais veiksmais siekiama priversti užsienio paslaugų teikėją pasirašyti kolektyvinę sutartį, ir jei, priešindamasis tokiems kolektyviniams veiksmams, šis subjektas, be kita ko, siekia remtis viena iš Sutartyje numatytų pagrindinių judėjimo laisvių, kuri nėra visiškai svetima ginčui, nagrinėjamame prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, kaip tai detaliau nurodysiu nagrinėdamas antrąjį šių pirminių pastabų klausimą.
83. Aišku, valstybės narės, be abejo, privalo užtikrinti, kad profsąjungos galėtų kolektyviniais veiksmais apginti savo narių interesus savo teritorijoje(38). Kadangi valstybės narės leidžia vieną ar kelias šių veiksmų savo teritorijoje formas, jos taip pat turi teisę apibrėžti įgyvendinimo ribas ir sąlygas, remdamosi minėtais dokumentais žmogaus teisių apsaugos srityje. Tačiau jos privalo užtikrinti, kad jų teritorijoje būtų laikomasi įsipareigojimų, kuriuos jos prisiėmė pagal EB sutartį, be kita ko, joje numatyto įsipareigojimo laikytis pagrindinių judėjimo laisvių.
84. Visais atvejais EB sutartyje numatytų judėjimo laisvių netaikymas motyvuojant siekiu užtikrinti pagrindinių teisių apsaugą iš tikrųjų reikštų pirminės teisės normų ir principų hierarchijos, kuri, nors ir nėra visiškai netinkama, šiuo metu yra neleistina pagal Bendrijos teisę, nustatymą (39).
85. Taigi, visiškai neatmetant tokios galimybės šioje byloje, EB sutartyje numatytų pagrindinių judėjimo laisvių taikymas galiausiai turi būti suderintas su naudojimusi pagrindine teise.
86. Teisingumo Teismo sprendime Schmidberger, prie kurio sugrįšiu vėliau, nurodyta būtent ši būtinybė „palyginti“ šiuos reikalavimus, kai nacionalinės valdžios institucijos, leisdamos manifestaciją pagrindinėje Alpių autostradoje, rėmėsi būtinybe gerbti pagrindines teises, kurios garantuojamos EŽTK ir atitinkamos valstybės narės konstitucijoje, kad būtų leista apriboti vieną iš Sutartyje numatytų pagrindinių judėjimo laisvių(40).
87. Akivaizdu, kad Teisingumo Teismas visiškai nemanė, jog EB sutarties normos dėl laisvo prekių judėjimo yra netaikytinos dėl pagrindinių teisių, kurių naudojimasis buvo nagrinėjamas šioje byloje, t. y. dėl teisės laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus ir rengti susirinkimus ir kurios numatytos atitinkamai EŽTK 10 ir 11 straipsniuose.
88. Be to, pripažinimas, jog šioje byloje nagrinėjamai situacijai netaikomi EB sutarties normos ir principai, kaip tvirtina Danijos ir Švedijos vyriausybės, mano nuomone, galėtų prieštarauti Teisingumo Teismo praktikai, pagal kurią šios normos ir principai gali būti taikomi kolektyvinių sutarčių sąlygoms, konkrečiai kalbant apie nediskriminavimo principo laikymąsi (41), kurio išraiška yra vienodo vyrų ir moterų darbo užmokesčio principas(42).
89. Iš tikrųjų, mano nuomone, būtų nelogiška ar net prieštaringa neįtraukti į EB sutarties taikymo sritį kolektyvinių veiksmų, pasireiškiančių blokavimu ar solidarumo akcija, kurių tikslas priversti darbdavį pasirašyti kolektyvinę sutartį ir kartu užtikrinti, kad šiai sutarčiai būtų taikomas Sutarties nuostatose aiškiai numatytas nediskriminavimo principo laikymasis.
90. Galiausiai, nors pats šis argumentas nėra lemiamas, vis dėlto, atsižvelgiant į ypatingą Teisingumo Teismui savo pastabas pateikusių šalių skaičių, pastebėtina, kad 15 iš 17 į šį procesą įstojusių valstybių neabejoja dėl Bendrijos teisės, ir ypač laisvės teikti paslaugas, taikymo šioje byloje.
91. Taigi aš siūlau Teisingumo Teismui nuspręsti, kad pasinaudojimas valstybės narės profsąjungų teise imtis kolektyvinių veiksmų, kuriais siekiama priversti užsienio paslaugų teikėją sudaryti kolektyvinę sutartį valstybėje narėje, kurioje jis ketina pasinaudoti Sutartyje numatyta laisve teikti paslaugas, patenka į Bendrijos teisės taikymo sritį.
92. Šioje išvadoje reikia išnagrinėti atsakovių pagrindinėje byloje prieštaravimą dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo.
2. Dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo
93. Atsakovės pagrindinėje byloje teigia, jog prašymas priimti prejudicinį sprendimą nepriimtinas. Grįsdamos šį teiginį, jos nurodo, jog nėra jokio ryšio tarp prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo užduotų klausimų ir faktinių pagrindinės bylos aplinkybių, nes dėl to, kad Laval įsteigta Švedijoje per savo dukterinę bendrovę, nei Direktyva 96/71, nei EB 49 straipsnis netaikomi. Faktinė ginčo situacija pagrįsta dirbtine konstrukcija, siekiant išvengti Švedijos darbo teisės taikymo, nes tikrasis Laval tikslas suteikti Latvijos darbuotojams prieigą prie priimančiosios valstybės narės darbo rinkos, siekiant išvengti pareigų, kylančių taikant šios valstybės darbo teisę.
94. Šie argumentai, mano manymu, turi būti atmesti, nes iš esmės jais siekiama užginčyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo faktinių aplinkybių įvertinimą.
95. Tačiau pagal teismo praktiką EB 234 straipsnio procedūra, grindžiama griežtu nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo kompetencijos atskyrimu, reiškia, kad bet koks nagrinėjamų faktinių aplinkybių įvertinimas priskiriamas nacionalinio teismo kompetencijai. Be to, tik nacionalinis teismas, nagrinėjantis bylą ir turintis prisiimti atsakomybę dėl priimtino sprendimo, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes turi įvertinti tiek prejudicinio sprendimo reikalingumą savo sprendimui priimti, tiek Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą(43).
96. Tačiau Teisingumo Teismas taip pat nurodė, kad prejudicine tvarka nacionalinių teismų pateikiamų klausimų svarbumo prezumpcijos gali būti nesilaikoma tik išimtiniais atvejais, t. y. jeigu aiškiai matyti, kad prašomas šiuose klausimuose nurodytų Bendrijos teisės nuostatų aiškinimas neturi jokio ryšio su pagrindinės bylos faktinėmis aplinkybėmis arba dalyku, jeigu problema yra hipotetinė arba jeigu Teisingumo Teismas neturi faktinės ir teisinės informacijos, reikalingos naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus. Išskyrus šiuos atvejus, Teisingumo Teismas iš principo privalo atsakyti į jam pateiktus prejudicinius klausimus(44).
97. Šioje byloje, kaip jau buvau pažymėjęs, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo išaiškinti EB 12 ir 49 straipsnius bei Direktyvos 96/71 dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje nuostatas. Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad šie klausimai pateikti nagrinėjant bylą tarp Latvijoje įsteigtos bendrovės Laval ir Švedijos profsąjungos Byggnadsarbetareförbundet, jos profsąjungos vietos skyriaus bei SEF dėl pastarųjų kolektyvinių veiksmų, pradėtų Laval atsisakius pasirašyti kolektyvinę Byggnadsarbetareförbundet sutartį, skirtą reglamentuoti Laval komandiruotų į Švedijoje esančią statybų vietą, kur darbus vykdo Laval grupei priklausanti įmonė, Latvijos darbuotojų darbo ir įsidarbinimo sąlygas. Neginčijama, jog dėl kolektyvinių veiksmų bei nutraukus darbų vykdymą komandiruoti darbuotojai grįžo į Latviją.
98. Todėl neatrodo, kad prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašomas Bendrijos teisės aiškinimas būtų akivaizdžiai nesusijęs su pagrindinės bylos dalyku ar būtų hipotetinis.
99. Norėčiau pridurti, kad, atsižvelgiant į bylos medžiagą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teisingai manė, jog Laval vykdoma ekonominė veikla yra paslaugų teikimas EB 49 straipsnio ir Direktyvos 96/71 prasme.
100. Šiuo klausimu bei atsižvelgdamas į atsakovių pagrindinėje byloje pateiktą argumentą, jog komandiruodama darbo jėgą Laval siekė suteikti Latvijos darbuotojams prieigą prie Švedijos darbo rinkos, manau, kad šiame etape būtų tinkama pateikti tam tikras pastabas dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytų Sutarties ir Akto dėl Latvijos Respublikos stojimo į Europos Sąjungą sąlygų(45) (toliau – 2003 m. Stojimo aktas), kuris, primenu, klostantis bylos faktinėms aplinkybėms taip pat reguliavo santykius tarp Latvijos Respublikos ir kitų valstybių narių, bet kuris nėra nurodytas prašyme priimti prejudicinį sprendimą, nuostatų santykio.
101. Pagal 2003 m. Stojimo akto 2 straipsnį pirminių sutarčių(46) ir prieš įstojimą institucijų priimtų aktų nuostatos naujosioms valstybėms narėms yra privalomos ir tose valstybėse taikomos tose sutartyse ir Akte nustatytomis sąlygomis.
102. Taigi Sutarties nuostatos, įskaitant laisvo paslaugų teikimo srityje, iš principo taikomos Latvijos Respublikos ir kitų valstybių narių santykiams nuo įstojimo datos, t. y. 2004 m. gegužės 1 d., laikantis 2003 m. Stojimo akte numatytų sąlygų.
103. 2003 m. Stojimo akto 24 straipsnis nukreipia į šio akto priedus, kuriuose išvardytos pereinamojo laikotarpio priemonės, taikytinos kiekvienos iš dešimties naujų valstybių narių atžvilgiu, ir nurodytos jų taikymo sąlygos.
104. Latvijos Respublikai taikomas 2003 m. Stojimo akto VIII priedas skirtas būtent EB 39 straipsniui, 49 straipsnio pirmajai pastraipai bei Direktyvai 96/71.
105. Tačiau 2003 m. Stojimo akto VIII priede numatytos šių nuostatų taikymo sąlygos nėra reikšmingos pagrindinės bylos aplinkybėms.
106. Pirmiausia, kalbant apie EB 49 straipsnio pirmąją pastraipą ir Direktyvą 96/71, reikia nurodyti, jog iš 2003 m. Stojimo akto VIII priedo 13 punkto išplaukia, kad pereinamojo laikotarpio nuostatos, kuriomis nukrypstama nuo visiško šio straipsnio ir šios direktyvos taikymo, susijusios tik su laikinu darbuotojų judėjimu įmonių, įsteigtų Latvijoje, teikiamų paslaugų atveju Vokietijos ir Austrijos teritorijoje šiame punkte nustatytomis sąlygomis. Taigi 2003 m. Stojimo akto VIII priedo 13 punktas netaikytinas pagrindinės bylos aplinkybėms rationae loci.
107. Kadangi Direktyva 96/71 gali būti taikoma Laval ekonominei veiklai, svarbu nurodyti, kad pagal šios direktyvos 1 straipsnio 3 dalies b punktą į jos taikymo sritį patenka valstybėje narėje įsteigtos įmonės, kuri komandiruoja darbuotoją į įstaigą arba grupei priklausančią įmonę kitos valstybės narės teritorijoje, su sąlyga, kad komandiruotės metu komandiruojančioji įmonė ir darbuotojas saistomi darbo santykiais, ekonominė veikla.
108. Atrodo bei kaip matyti iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, kad Laval ir jos laikinai į Švediją komandiruotų Latvijos darbuotojų situacija yra būtent tokia. Be to, pažymiu, kad neginčijama, jog veikla, kurią vykdyti Laval komandiravo Latvijos darbuotojus į Švediją, patenka į Direktyvos 96/71 priedo taikymo sritį, t. y. kad ji vykdoma statybų sektoriuje.
109. Toliau, kalbant apie laisvą darbuotojų judėjimą, reikia pažymėti, kad klostantis faktinėms pagrindinės bylos aplinkybėms valstybės narės, remdamosi 2003 m. Stojimo akto VIII priedo 2 punktu, galėjo nukrypdamos nuo 1968 m. spalio 15 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojo judėjimo Bendrijoje(47) 1–6 straipsnių ir iki dvejų metų laikotarpio nuo įstojimo dienos pabaigos (t. y. 2006 m. balandžio 30 d.) taikyti nacionalines priemones arba priemones pagal dvišalius susitarimus, reglamentuojančias Latvijos piliečių patekimą į jų darbo rinkas(48). Žinoma, valstybės narės galėjo liberalizuoti patekimą į jų darbo rinką nuo 2004 m. gegužės 1 d.(49), kaip padarė Švedijos Karalystė. Esamos valstybės narės gali toliau taikyti tokias priemones. Tačiau šis sprendimas turėjo būti priimtas pagal nacionalinės, o ne Bendrijos teisės nuostatas(50).
110. Būtent šiame etape reikia išnagrinėti pirmiau nurodytą atsakovių pagrindinėje byloje argumentą, kad Laval komandiravo darbo jėgą į savo dukterinę bendrovę, siekdama suteikti Latvijos darbuotojams prieigą prie Švedijos darbo rinkos.
111. Šis argumentas, atrodo, pagrįstas Teisingumo Teismo sprendime Rush Portuguesa suformuluota išvada, kad Akto dėl Portugalijos stojimo 216 straipsnyje numatyta leidžianti nukrypti nuo Sutartyje numatyto laisvo darbuotojų judėjimo nuostata draudžia paslaugas teikiančiai įmonei komandiruoti darbuotojus iš Portugalijos į kitą valstybę narę(51). Remiantis Teisingumo Teismo argumentais nors tokia įmonė ir yra paslaugų teikėja Sutarties prasme, ji faktiškai siekė suteikti darbuotojams prieigą prie priimančiosios valstybės narės darbo rinkos, nepaisydama Stojimo akte numatytos leidžiančios nukrypti nuostatos.
112. Tačiau atrodo, jog nagrinėjamu atveju atsakovių pagrindinėje byloje argumentai nėra pagrįsti jokia bylos medžiagoje esančia informacija, nes neatrodo, jog Laval veiklos tikslas buvo leisti Latvijos darbuotojams patekti į Švedijos darbo rinką(52).
113. Norėdamas būti išsamus, net jei šios pastabos taip pat viršija prejudicinių klausimų priimtinumo stricto sensu sritį, bet aš prie jų nesugrįšiu, noriu nurodyti, jog atsakovių pagrindinėje byloje argumentas, pagrįstas sprendimu Rush Portuguesa, mano manymu, susilpnina ir galiausiai paneigia jų rašytinėse pastabose pateiktą nuomonę, kad ši byla turi būti nagrinėjama tik atsižvelgiant į EB 39 straipsnyje nurodytą laisvą darbuotojų judėjimą, o ne į EB 49 straipsnį ir (arba) Direktyvą 96/71.
114. Iš esmės pakanka nurodyti, jog vien dėl 2003 m. Stojimo akto VIII priede nurodytų pirmojo etapo pereinamojo laikotarpio priemonių taikymo klostantis faktinėms pagrindinės bylos aplinkybėms ir dar labiau dėl to, kad Švedijos Karalystė pagal nacionalinę teisę nusprendė atverti savo darbo rinką visiems 2004 m. gegužės 1 d. į Europos Sąjungą įstojusių valstybių narių darbuotojams, Latvijos darbuotojai negalėjo tiesiogiai pasiremti EB 39 straipsnio nuostatomis.
115. Galiausiai jokia bylos medžiagoje esanti informacija, priešingai nei leidžia suprasti atsakovės pagrindinėje byloje, neįrodo ir net nenurodo, kad visą arba didžiąją dalį Laval veiklos buvo norima vykdyti Švedijos teritorijoje tam, kad būtų išvengta normų, kurios šiai bendrovei būtų buvusios taikomos, jei ši bendrovė būtų įsteigta Švedijoje, taikymo(53).
116. Pateikęs šias pirmines pastabas, manau, kad Bendrijos teisė taikytina nagrinėjamoje byloje ir kad reikia pripažinti priimtinu prašymą priimti prejudicinį sprendimą. Vis dėlto reikia pabrėžti, kad atsakymai, kuriuos aš siūlau pateikti į toliau nagrinėjamus prejudicinius klausimus, nebūtinai taikytini visais atvejais, ypač esant kitoms faktinėms aplinkybėms, kurioms būtų taikomos 2003 m. Stojimo akto nuostatos.
B – Dėl prejudicinių klausimų
1. Bendros pastabos
117. Kaip išplaukia iš dviejų prejudicinių klausimų formuluotės, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo klausia dėl EB 12, 49 straipsnių ir Direktyvos 96/71 išaiškinimo.
118. Kalbant apie EB 12 straipsnį, kuriame įtvirtintas bet kokios diskriminacijos dėl pilietybės draudimas, reikia nurodyti, jog ši nuostata taikoma, kaip nurodyta jos tekste, „nepažeidžiant (Sutartyje) esančių specialių nuostatų“, o tai, remiantis teismų praktika, reiškia, jog ji savarankiškai taikoma tik Bendrijos teisės reglamentuojamose situacijose, kurioms Sutartis nenumato konkrečių nediskriminavimo taisyklių(54).
119. Šis bendrasis principas buvo įgyvendintas ir sukonkretintas tiek EB 49 straipsniu(55), tiek Direktyva 96/71, kurios 3 straipsnyje iš esmės numatyta, jog priimančiojoje valstybėje nustatytos darbo ir įdarbinimo sąlygos dėl dalykų, kurie išvardyti šioje direktyvoje arba į kurias ji nukreipia, taikytinos paslaugų teikėjams, laikinai komandiruojantiems darbuotojus į šios valstybės narės teritoriją, ir nacionalinėms įmonėms, esančioms panašioje padėtyje, laikantis vienodo požiūrio principo.
120. Todėl, mano manymu, Teisingumo Teismui šioje byloje nebūtina pareikšti nuomonės dėl EB 12 straipsnio.
121. Kalbėdamas apie Direktyvą 96/71 ir EB 49 straipsnį, noriu pažymėti, jog dauguma šioje byloje rašytines pastabas pateikusių šalių pasiūlė Teisingumo Teismui išnagrinėti prejudicinius klausimus atsižvelgiant tiek į Direktyvos 96/71, tiek į EB 49 straipsnio nuostatas, nepaisant šalių siūlomų atsakymų į šiuos klausimus(56). Mažuma į Teisingumo Teismo nagrinėjamą bylą įstojusių šalių prejudicinius klausimus išnagrinėjo atsižvelgdamos tik į EB 49 straipsnį(57), ir tik Komisija bei Norvegijos vyriausybė išanalizavo a quo teismo pateiktus klausimus tik atsižvelgdamos į Direktyvos 96/71 nuostatas.
122. Atsižvelgiant į įvairias pozicijas, atrodo naudinga patikslinti kai kuriuos diskusijos klausimus.
123. Kalbėdamos apie Direktyvą 96/71, daugelis Teisingumo Teismui pastabas pateikusių šalių, tarp kurių, akivaizdu, yra atsakovės pagrindinėje byloje, Švedijos vyriausybė ir ELPA priežiūros institucija, pareiškė, jog jos nagrinėjimas nėra naudingas, nes neginčijama, kad bylos, kurioje iškelti prejudiciniai klausimai, šalys yra privatūs asmenys ir kad pagal Teisingumo Teismo praktiką direktyvos nuostatos nėra „horizontaliai“ tiesiogiai veikiančios.
124. Tik dalis šių argumentų yra pagrįsti, nes nemanau, jog jie gali lemti Direktyvos 96/71 pašalinimą iš nagrinėjimo, kurį atlikti prašoma Teisingumo Teismo.
125. Šiuo atžvilgiu, siekiant pateikti aiškų motyvavimą, reikia patikslinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prejudicinių klausimų prasmę Direktyvos 96/71 ir jos perkėlimo į Švedijos Karalystės teisę atžvilgiu, o konkrečiau, kai šis teismas savo pirmajame prejudiciniame klausime nurodo aplinkybę, jog Švedijos įstatyme dėl darbuotojų komandiravimo nėra jokios nuostatos dėl darbo ir įdarbinimo sąlygų taikymo kolektyvinėse sutartyse.
126. Primenu, jog Direktyvos 96/71 3 straipsniu, pagrindine šio teisės akto nuostata, reikalaujama, jog valstybės narės užtikrintų, kad laikinai į jų teritoriją paslaugų teikimo tikslams komandiruotiems darbuotojams būtų taikomos darbo ir įdarbinimo sąlygos dėl šio straipsnio 1 dalyje nurodytų dalykų. Šie dalykai, be kita ko, apima minimalų darbo užmokestį.
127. Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1 dalyje nurodytus dalykus reglamentuoja įstatymai, kiti teisės aktai ir (arba), kiek tai susiję su veikla statybos sektoriuje, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, kolektyvinės sutartys arba arbitražo sprendimai, kurie buvo paskelbti visuotinai taikytinais šio straipsnio 8 dalies prasme.
128. 3 straipsnio 8 dalies pirmojoje pastraipoje patikslinta, jog kolektyvinės sutartys, kurios buvo paskelbtos visuotinai taikytinomis, yra tos, kurių privalo laikytis visos tam tikros profesijos ar pramonės šakos įmonės konkrečioje geografinėje zonoje.
129. To paties straipsnio 8 dalies antrąja pastraipa valstybėms narėms leidžiama, jei nėra sistemos, pagal kurią kolektyvinės sutartys skelbiamos visuotinai taikytinomis, nuspręsti remtis: a) kolektyvinėmis sutartimis, kurios yra taikomos bendrai visoms panašioms tam tikros profesijos ar pramonės šakos įmonėms konkrečioje geografinėje zonoje, ir (arba) b) darbdavių ir darbuotojų tipiškiausių organizacijų nacionaliniu lygiu pasirašytomis kolektyvinėmis sutartimis, kurios yra taikomos visoje nacionalinėje teritorijoje, su sąlyga, kad užsienio paslaugų teikėjams ir nacionalinėms įmonėms, kurių padėtis yra panaši, kiekvienu atveju užtikrinamas vienodų sąlygų taikymas.
130. Žinoma, kad, kaip aiškiai nurodyta išdėstant šioje išvadoje teisinį pagrindą, Švedijos Karalystė neturi sistemos, pagal kurią kolektyvinės sutartys skelbiamos visuotinai taikytinomis Direktyvos 96/71 3 straipsnio 8 dalies pirmosios pastraipos prasme, ir kad ji nepasinaudojo šios nuostatos antrąja pastraipa. Be to, kaip jau buvo nurodyta šios išvados 21 punkte, dauguma darbo ir įdarbinimo sąlygų dėl Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1 dalyje išvardytų dalykų buvo numatytos šią direktyvą perkeliančiame Švedijos įstatyme dėl darbuotojų komandiravimo.
131. Atvirkščiai, Švedijos Karalystės pasirinktu metodu, kuriuo siekiama užtikrinti, kad laikinai į jos teritoriją komandiruotiems darbuotojams būtų taikomos kolektyvinėse sutartyse numatytos darbo ir įdarbinimo sąlygos, įskaitant iš esmės sąlygas dėl darbo užmokesčio, tuo atveju, kai paslaugų teikėjas nepasirašo šių sutarčių, paliekama darbuotojų profsąjungoms galimybė pradėti kolektyvinius veiksmus siekiant priversti darbdavį pasirašyti šias sutartis tiesiogiai arba pasirašant susitarimą dėl prisijungimo, įskaitant tuos atvejus, ir tai susiję su antruoju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimu, kai šis paslaugų teikėjas jau susaistytas kolektyvine sutartimi, sudaryta jo įsisteigimo valstybėje narėje.
132. Tačiau taip pat reikia pažymėti, jog pagrindinių darbo ir įdarbinimo sąlygų taikymas, kuris turi būti užtikrintas priimančiojoje valstybėje narėje laikinai į jos teritoriją komandiruotiems darbuotojams Direktyvos 96/71 3 straipsnio prasme, yra leidžianti nukrypti nuostata nuo principo, pagal kurį kilmės valstybės narės paslaugų teikėjo, komandiruojančio minėtus darbuotojus į pirmosios valstybės narės teritoriją, situacijai taikomi kilmės valstybės narės teisės aktai.
133. Todėl klausdamas Teisingumo Teismo dėl galimo neteisingo Direktyvos 96/71 3 straipsnio perkėlimo į Švedijos vidaus teisę, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės prašo Teisingumo Teismo padėti jam nustatyti, ar Laval gali prieš profsąjungas, atsakoves pagrindinėje byloje, remtis aplinkybe, jog Švedijos Karalystė nepasinaudojo šios direktyvos 3 straipsnyje numatytais būdais, kad viešosios valdžios institucijos aktu būtų išplėstas ar patvirtintas jos teritorijoje sudarytų kolektyvinių sutarčių taikymas užsienio paslaugų teikėjams, laikinai į ją komandiruojantiems savo darbuotojus. Pagal Laval ginamą argumentą, kuriuo grindžiami abu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimai, toks Švedijos Karalystės nepasinaudojimas šiuo atveju reikštų, kad komandiravimui taikytini tik Latvijos teisės aktai ir kolektyvinės sutartys ir dėl to Švedijos profsąjungos neturi galimybės taikydamos kolektyvinius veiksmus bandyti priversti Laval pasirašyti pagrindinėje byloje nagrinėjamą Byggnadsarbetareförbundet kolektyvinę sutartį.
134. Taigi teisinga, kad, kaip teigia atsakovės pagrindinėje byloje, Švedijos vyriausybė ir ELPA priežiūros institucija, prašymą priimti prejudicinį sprendimą prašomas Direktyvos 96/71 išaiškinimas galėtų lemti tai, kad šis teismas tiesiogiai taikytų šią direktyvą Laval ir profesinių sąjungų, atsakovių pagrindinėje byloje, santykiams.
135. Tačiau Teisingumo Teismas, atrodo, griežtai prieštaravo tam, kad direktyva gali sukurti pareigas privačiam asmeniui ir todėl ja gali būti remiamasi prieš jį (58).
136. Be to, nemanau, kad šią kliūtį galima būtų pašalinti rašytinėse Laval pastabose nurodytu bandymu išplėsti valstybės koncepciją taip, kad nagrinėjamu atveju darbuotojų profsąjungos būtų laikomos Švedijos valstybės sudėtine dalimi, prieš kurią Laval tiesiogiai galėtų remtis Direktyva 96/71, jei ši atitiktų esminius tiesioginio veikimo kriterijus.
137. Iš tiesų šios organizacijos niekaip nėra viešosios valdžios institucijos(59) ir joms nėra pagal viešosios valdžios institucijos aktą ir jai kontroliuojant suteikti įgaliojimai teikti bendrojo intereso paslaugas bei šiuo tikslu neturi platesnių įgaliojimų, palyginti su santykiuose tarp privačių asmenų taikomomis normomis(60).
138. Dar daugiau, su horizontaliu Direktyvos 96/71 tiesioginiu veikimu susijusi problema pasireikštų tik tuo atveju, jei Teisingumo Teismas konstatuotų, jog Švedijos Karalystė neteisingai perkėlė šios direktyvos 3 straipsnį.
139. Tai reiškia, kad, viena vertus, Direktyvos 96/71 negalima pašalinti iš nagrinėjimo, kurį atlikti turi Teisingumo Teismas, nes savo pirmajame klausime prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nors ir netiesiogiai, bet tikrai iškelia klausimą, ar Švedijos Karalystė iš tikrųjų teisingai perkėlė šį aktą.
140. Kita vertus, net darant prielaidą, kad šis perkėlimas buvo atliktas neteisingai ir nesant galimybės tiesiogiai taikyti Direktyvos 96/71 nuostatas pagrindinėje byloje, reikia priminti, kad, remiantis teismo praktika, nacionaliniai teismai turi aiškinti vidaus teisę kiek įmanoma atsižvelgdami į nagrinėjamos direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas direktyvoje numatytas rezultatas(61). Ši Bendrijos teisę atitinkančio aiškinimo pareiga, kuri taikoma visiems nacionaliniams teismams ir apima visas nacionalinės teisės nuostatas – tiek priimtas iki aptariamos direktyvos, tiek vėliau, skirta leisti jiems užtikrinti visišką Bendrijos teisės veiksmingumą jų nagrinėjamose bylose taikant vidaus teisėje pripažintus aiškinimo metodus(62).
141. Tiesa, remiantis ta pačia teismo praktika, Bendrijos teisę atitinkančio aiškinimo pareigą riboja bendrieji teisės principai, ypač teisinio saugumo ir negaliojimo atgal principai, ir ji negali pagrįsti nacionalinės teisės aiškinimo contra legem(63).
142. Šioje byloje šis apribojimas aiškiai reikštų, jog Bendrijos teisę atitinkantis nacionalinės teisės aiškinimas, kurį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turėtų užtikrinti, galėtų priversti jį pakenkti teisės imtis kolektyvinių veiksmų ginant darbuotojų interesus esmei, kurią aš pripažinau šios išvados pirminėse pastabose, tik jei ši teisė būtų bendrasis Bendrijos teisės principas, taip pat įtvirtintas Švedijos konstitucijoje. Tačiau tokia rizika negali kilti iš Direktyvą 96/71 atitinkančio nacionalinės teisės aiškinimo, nes šios direktyvos 22 konstatuojamojoje dalyje ypač aiškiai nurodyta, jog ji nepažeidžia valstybių narių teisės, reglamentuojančios kolektyvinius veiksmus, skirtus verslo ir profesinių sluoksnių interesams ginti(64).
143. Nežiūrint to, jog negalima pripažinti Direktyvos 96/71 nuostatų tiesioginio horizontalaus veikimo, tai nesumažina Teisingumo Teismo intereso išnagrinėti ją; šis interesas bus vėliau analizuojamas šioje išvadoje.
144. Todėl lieka nustatyti, ar Teisingumo Teismas gali nenagrinėti prejudicinių klausimų EB 49 straipsnio atžvilgiu, ar turi juos taip pat nagrinėti atsižvelgdamas į šią nuostatą.
145. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, kaip iš esmės ir teisingai nurodė kelios rašytines pastabas šioje byloje pateikusios šalys, Direktyvoje 96/71 pateikiamas ypatingas EB 49 straipsnio aiškinimas atsižvelgiant į Teisingumo Teismo praktiką.
146. Iš tikrųjų, remiantis prielaida, kurią pripažino Teisingumo Teismas aiškindamas EB 49 straipsnį(65) ir apie kurią primenama Direktyvos 96/71 12 konstatuojamojoje dalyje, kad Bendrijos teisė netrukdo valstybėms narėms bet kuriam, net ir laikinai jų teritorijoje pagal darbo sutartį dirbančiam asmeniui taikyti savo teisės aktų arba darbdavių ir darbininkų pasirašytų kolektyvinių sutarčių net tuo atveju, kai darbdavys yra įsisteigęs kitoje valstybėje narėje, Direktyvos 96/71 3 straipsnyje siekiama nustatyti privalomas minimalios darbuotojų apsaugos normas, kurių turi laikytis užsienio paslaugų teikėjai, laikinai komandiruojantys darbuotojus į priimančiosios valstybės narės teritoriją, ir kurias toleruoti turi laisvas tarpvalstybinis paslaugų teikimas.
147. Tačiau dėl savo „minimalistinio“ pobūdžio Direktyva 96/71 neapima viso EB 49 straipsnio taikymo(66).
148. Galiausiai aš manau, kad atsakymas į šios išvados 144 punkte pateiktą klausimą iš esmės priklauso nuo analizės Direktyvos 96/71 atžvilgiu rezultatų.
149. Iš tikrųjų su Direktyva 96/71 nesuderinama priemonė a fortiori prieštarauja EB 49 straipsniui, nes šia direktyva siekiama jos specifinėje taikymo srityje įgyvendinti minėto straipsnio turinį(67).
150. Atvirkščiai, šios priemonės pripažinimas atitinkančia Direktyvą 96/71 nebūtinai reiškia jos atitiktį EB 49 straipsnio, kaip jį išaiškino Teisingumo Teismas, reikalavimams.
151. Konkrečiai kalbant, nors Direktyvoje 96/71 pripažįstama, kad vienos valstybės narės paslaugų teikėjui, laikinai komandiruojančiam darbuotojus į kitos valstybės narės teritoriją, valstybės narės gali taikyti darbo ir įdarbinimo sąlygas, kurios darbuotojams yra palankesnės negu numatytos Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1 dalyje, vis dėlto tokia galimybė turi būti pripažįstama laikantis EB 49 straipsnyje garantuojamos laisvės teikti paslaugas(68).
152. Be to, Teisingumo Teismas nusprendė, jog, remdamosi Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1 dalimi kartu su 5 straipsniu, valstybės narės turi užtikrinti, kad komandiruoti darbuotojai galėtų pasinaudoti atitinkamomis procedūromis siekiant, kad jiems būtų veiksmingai užtikrintas minimalus darbo užmokestis, o tai reiškia, kad minėtame 5 straipsnyje valstybėms narėms suteikta diskrecija reikia naudotis atsižvelgiant į Sutartyje garantuojamą laisvą paslaugų teikimą(69).
153. Kadangi, kaip bus detaliau nurodyta šios išvados 194−217 punktuose, kai kurie prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo iškeltos problemos aspektai nepatenka į Direktyvos 96/71 taikymo sritį arba jos toleruojami, manau, kad prejudicinius klausimus reikia taip pat nagrinėti EB 49 straipsnio atžvilgiu.
154. Siekiant išsamumo, reikia nurodyti, jog šio vertinimo nepaneigia atsakovių pagrindinėje byloje argumentas, kad Laval negali prieš jas tiesiogiai remtis EB 49 straipsniu, net jeigu tai būtų tik dėl jau nurodytos pareigos a quo teismui vidaus teisę kiek įmanoma aiškinti pagal Bendrijos teisę.
155. Tačiau taip pat manau, pritardamas tam, ką iš esmės teigia Laval, Estijos vyriausybė ir ELPA priežiūros institucija, kad EB 49 straipsnis šioje byloje gali būti taikomas tiesiogiai.
156. Šiuo klausimu reikia pabrėžti, kad Teisingumo Teismas kelis kartus jau pripažino, kad EB 49 straipsnyje numatytas diskriminavimo draudimas taikomas ne tik viešosios valdžios institucijoms, bet ir ne viešosios valdžios priimtiems aktams, kurie skirti kolektyviai reguliuoti savarankišką darbą ir paslaugų teikimą. Iš tikrųjų pagal teismo praktiką laisvo paslaugų teikimo tarp valstybių narių kliūtys liktų nepanaikintos, jeigu pašalintas valstybės nustatytas kliūtis galėtų pakeisti kliūtys, atsirandančios viešosios teisės nereglamentuojamoms asociacijoms ir organizacijoms įgyvendinant savo teisinį savarankiškumą(70).
157. Teisingumo Teismas grindžia šį požiūrį taip pat tuo, kad darbo sąlygos įvairiose valstybėse narėse reglamentuojamos tiek įstatymais ar kitais teisės aktais, tiek sutartimis ar kitais aktais, sudarytais ir patvirtintais privačių asmenų. Apribojus draudimo diskriminuoti taikymą tik viešosios valdžios institucijų aktams, galėtų būti sudarytos nevienodos sąlygos juos taikyti(71).
158. Visiškai sutinku, kad šis atvejis skiriasi nuo situacijų, nagrinėtų sprendimuose, kuriuose Teisingumo Teismas iki šiol konstatuodavo, kad EB 49 straipsnis taikytinas privačių asmenų veiksmams. Iš tikrųjų tose bylose buvo nagrinėjamas teisės aktų ar kitų nagrinėjamų subjektų nustatytų normų teisėtumas. Atvirkščiai, šioje byloje nagrinėjamas profsąjungų naudojimasis teise imtis kolektyvinių veiksmų prieš užsienio paslaugų teikėją siekiant priversti jį pasirašyti Švedijos kolektyvinę sutartį.
159. Tačiau manau, kad šis skirtumas svarbus tik nustatant, ar nagrinėjami kolektyviniai veiksmai kliudo laisvam paslaugų teikimui. Jis yra nesvarbus nustatant, ar profsąjungos iš principo privalo laikytis EB 49 straipsnyje nustatytų draudimų. Beje, reikia priminti, kad, nagrinėdamas darbo ir įdarbinimo sąlygas valstybėse narėse, Teisingumo Teismas nusprendė, jog EB 49 straipsniu įgyvendinamo nediskriminavimo principo turi paisyti privatūs asmenys, sudarydami (kolektyvines) sutartis ir sudarydami ar priimdami kitus aktus(72).
160. Šioje byloje, kaip jau buvo pastebėta, Švedijos kolektyvinių darbo santykių modelis suteikia didelį savarankiškumą socialiniams partneriams, pagrįstą minėtų partnerių atsakomybės ir savireguliacijos principais(73). Profsąjungos turi ypač didelę kompetenciją – įskaitant galimybę prireikus imtis koletyvinių veiksmų, – leidžiančią joms taikyti Švedijoje sudarytas kolektyvines sutartis darbdaviams, nepriklausantiems šioje valstybėje narėje pasirašiusiai kolektyvinę sutartį darbdavių organizacijai. Ši kompetencija ir naudojimasis ja taip pat daro kolektyvinį poveikį Švedijos darbo rinkai. Galiausiai kolektyvinių veiksmų ėmimasis yra profsąjungų teisinio savarankiškumo įgyvendinimo forma, siekiant reguliuoti paslaugų teikimą minėtos teismo praktikos prasme.
161. Taigi EB 49 straipsnis, mano manymu, gali būti taikomas šioje byloje tiesiogiai.
162. Iš šių bendrų pastabų išplaukia, kad šiuos du klausimus, kurie, manau, gali būti nagrinėjami kartu, pateikęs prašymą priimti prejudicinį sprendimą teismas nori sužinoti, ar tuo atveju, kai valstybėje narėje nėra sistemos, pagal kurią kolektyvinės sutarys skelbiamos visuotinai taikytinomis, Direktyva 96/71 ir EB 49 straipsniai turi būti aiškinami kaip draudžiantys valstybės narės darbuotojų profsąjungoms, remiantis šios šalies vidaus teise, imtis kolektyvinių veiksmų, kuriais siekiama kitos valstybės narės paslaugų teikėją priversti pasirašyti kolektyvinę sutartį prisijungimo susitarimu, darbuotojų, kuriuos šis paslaugų teikėjas laikinai komandiruoja į pirmąją valstybę narę, naudai, įskaitant tuos atvejus, kai šis paslaugų teikėjas jau yra susaistytas jo įsisteigimo valstybėje narėje sudaryta kolektyvine sutartimi.
163. Kaip pirmiau nurodyta, šis klausimas turi paskatinti pirmiausia išnagrinėti, ar tokių kolektyvinių veiksmų ėmimasis grindžiamas teisingu Direktyvos 96/71 įgyvendinimu Švedijos vidaus teisėje. Atsakius teigiamai, vėliau reikės šį klausimą nagrinėti EB 49 straipsnio atžvilgiu.
2. Dėl Direktyvos 96/71 aiškinimo ir jos įgyvendinimo Švedijoje
164. Kaip jau buvo nurodyta, neginčijama, kad įgyvendindamas Direktyvą 96/71 vidaus teisėje Švedijos įstatymų leidėjas, remdamasis Švedijos kolektyvinių darbo santykių tradicijomis ir nesant kolektyvinių sutarčių skelbimo visuotinai taikytinomis sistemos, paliko socialiniams partneriams teisę nustatyti Švedijos kolektyvinėse sutartyse numatomas pagrindines darbo ir įdarbinimo sąlygas, įskaitant sąlygas dėl darbo užmokesčio.
165. Švedijos vyriausybė teigia, kad Direktyva 96/71 nenumato valstybėms narėms pareigos savo teisės aktais nustatyti minimalaus užmokesčio normą. Švedijos vyriausybės nuomone, Direktyva 96/71 leidžia valstybėms narėms nustatyti didesnę laikinai komandiruotų į vienos iš jų teritoriją darbuotojų apsaugą, negu joje numatyta. Taigi darbuotojai, laikinai komandiruoti į valstybės narės teritoriją tarpvalstybinio paslaugų teikimo atveju, šios vyriausybės nuomone, turi turėti galimybę pasinaudoti šioje valstybėje narėje sudarytose kolektyvinėse sutartyse numatytomis atlyginimo sąlygomis arba sąlygomis, į kurias šios kolektyvinės sutartys daro nuorodą.
166. Tokie konkrečiai yra socialinių partnerių turimi mechanizmai ir procedūros, kuriuos jiems garantuoja įstatymas, tarp jų – teisė imtis kolektyvinių veiksmų, kurie, Švedijos vyriausybės nuomone, užtikrina kolektyvinėse sutartyse numatytų darbo ir įdarbinimo sąlygų laikymąsi. Tokia prasme šie mechanizmai ir procedūros leidžia pasiekti Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1 dalyje numatytą tikslą, kuris, be kita ko, nepažeidžia teisės imtis kolektyvinių veiksmų. Švedijos vyriausybė taip pat nurodo, jog visai nebuvo būtina, kad Švedijos Karalystė remtųsi minėtos direktyvos 3 straipsnio 8 dalies antrąja pastraipa, nes šioje nuostatoje numatyta tik papildoma galimybė, suteikta valstybėms narėms, kuriose nėra sistemos, pagal kurią kolektyvinės sutarys skelbiamos visuotinai taikytinomis. Esant šioms aplinkybėms, metodas, kurį Švedijos vyriausybė pasirinko, perkeldama į vidaus teisę Direktyvą 96/71, atitinka pastarosios tikslus.
167. Austrijos, Danijos, Suomijos, Prancūzijos, Islandijos ir Norvegijos vyriausybės iš esmės laikosi tos pačios išvados.
168. Vadovaudamosi tais pačiais argumentais, Vokietijos, Ispanijos vyriausybės ir Airija bei Komisija taip pat iš esmės nurodo, kad kolektyvinėse sutartyse numatytos darbo ir įdarbinimo sąlygos turi apimti Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1 dalyje išvardytus dalykus arba turi būti numatytos su viešąja tvarka susijusiose nuostatose, laikantis jos 3 straipsnio 10 dalies.
169. Savo ruožtu Laval ir Estijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos bei Čekijos vyriausybės mano, kad Švedijos Karalystė neteisingai perkėlė Direktyvą 96/71. Vadovaudamosi Komisijos 2003 m. birželio 25 d. pranešimu(74), šios šalys visų pirma mano, kad Švedijos Karalystė, nepasinaudojusi Direktyvos 96/71 3 straipsnio 8 dalies antrąja pastraipa, atsisakė laikinai į jos teritoriją užsienio paslaugų teikėjo komandiruotų darbuotojų atžvilgiu taikyti kolektyvinėse sutartyse nustatytas darbo ir įdarbinimo sąlygas. Jos taip pat tvirtina, kad Švedijos metodas neužtikrina vienodo paslaugų teikėjų ir nacionalinių įmonių vertinimo ir, atrodo, gali būti teisinio nesaugumo šaltinis, nes pirmieji neinformuojami apie visas darbo ir įdarbinimo sąlygas, ypač apie su darbo užmokesčiu susijusias sąlygas, kurios jiems bus taikomos laikinai komandiravus darbuotojus į šią valstybę narę. Galiausiai jos mano, kad Švedijos teisės aktai leidžia užsienio paslaugų teikėjams taikyti kolektyvinėse sutartyse nustatytas darbo ir įdarbinimo sąlygas, kurios nėra išvardytos Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1 dalyje ir neatitinka šios direktyvos 3 straipsnio 10 dalyje numatytų apribojimų.
170. Aš linkęs pritarti Vokietijos, Ispanijos vyriausybių ir Airijos bei Komisijos požiūriui.
171. Kaip buvo pažymėta, Direktyvos 96/71 3 straipsniu siekiama dviejų tikslų: užtikrinti minimalią komandiruotų darbuotojų apsaugą ir vienodą panašioje situacijoje esančių paslaugų teikėjų ir nacionalinių įmonių vertinimą. Abiejų tikslų reikia siekti kartu.
172. Kalbant apie pirmąjį tikslą, Direktyvos 96/71 3 straipsniu reikalaujama, kad valstybės narės garantuotų laikinai komandiruotiems į jų teritoriją darbuotojams minimalias darbo ir įdarbinimo sąlygas, apimančias jo 1 dalyje išvardytus dalykus, tarp kurių yra minimalaus darbo užmokesčio norma, leidžiant joms, remiantis šio straipsnio 7 dalimi, pirma, taikyti darbuotojams palankesnes darbo ir įdarbinimo sąlygas, o antra, nustatyti darbo sutarties sąlygas, reglamentuojančias kitus nei išvardytieji 1 dalyje dalykus tuo atveju, kai remiamasi su viešąja tvarka susijusiomis nuostatomis.
173. Siekiant užtikrinti vienodą laikinai komandiruojančių darbuotojus paslaugų teikėjų ir nacionalinių įmonių vertinimą, Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad minėtiems darbuotojams suteikiamos garantijos yra nustatytos įstatymuose ir kituose teisės aktuose ir (arba) statybos sektoriuje – kolektyvinėse sutartyse ar arbitražo sprendimuose, kurie buvo paskelbti visuotinai taikytinais, kaip numatyta minėto straipsnio 8 dalies pirmojoje pastraipoje, t. y. tie, kurių privalo „laikytisvisos tam tikros profesijos ar pramonės šakos įmonės konkrečioje geografinėje zonoje“(75).
174. Iš Direktyvos 96/71 3 straipsnio 8 dalies antrosios ir trečiosios pastraipų išplaukia, kad nesant sistemos, pagal kurią kolektyvinės sutartys skelbiamos visuotinai taikytinomis, valstybė narė, į kurios teritoriją komandiruojami darbuotojai, gali nuspręsti remtis kolektyvinėmis sutartimis, kurios yra taikomos bendrai visoms panašioms įmonėms arba kurias sudarė tipiškiausios darbdavių ir darbuotojų organizacijos ir kurios yra taikomos visoje nacionalinėje teritorijoje, su sąlyga, kad valstybė narė užtikrina vienodą paslaugų teikėjo, komandiruojančio į jos teritoriją darbuotojus ir nacionalinių įmonių, kurių padėtis yra analogiška, vertinimą, t. y. šioms įmonėms taikomi tie patys įsipareigojimai, turintys vienodą galią.
175. Iš šios nuostatos galima pagrįstai daryti išvadą, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas nenorėjo, kad kolektyvinės sutartys, kurios priimančiosios valstybės narės statybos sektoriuje nelaikomos teisiškai privalomomis, būtų taikomos užsienio paslaugų teikėjams tuo atveju, kai daugumai nacionalinių darbdavių jos faktiškai nebūtų taikomos.
176. Be to, atkreipiu dėmesį į tai, kad pagal Direktyvos 96/71 5 straipsnį valstybės narės turi visų pirma užtikrinti, kad darbuotojai ir (arba) jų atstovai galėtų pasinaudoti atitinkamomis procedūromis, kad būtų galima užtikrinti šia direktyva nustatytų pareigų vykdymą.
177. Ši nuostata, mano nuomone, turi būti skaitoma atsižvelgiant į Direktyvos 96/71 12 konstatuojamosios dalies pabaigą, kurioje, remiantis Teisingumo Teismo praktika dėl EB 49 straipsnio(76), nustatyta, kad „Bendrijos teisė nedraudžia valstybėms narėms tinkamomis priemonėmis garantuoti, kad būtų laikomasi (darbuotojų apsaugos) normų“, ir į jos 22 konstatuojamąją dalį, kurioje, primenu, pažymima, kad Direktyva 96/71 „nepažeidžia valstybių narių teisės, reglamentuojančios kolektyvinius veiksmus, skirtus verslo ir profesinių sluoksnių interesams ginti“.
178. Perskaičius šias nuostatas kartu, darytinos tokios išvados.
179. Visų pirma, nemanau, kad nesant sistemos, pagal kurią kolektyvinės sutartys skelbiamos visuotinai taikytinomis, Švedijos Karalystė privalėtų pasinaudoti Direktyvos 96/71 3 straipsnio 8 dalies antrojoje pastraipoje numatyta galimybe. Iš tikrųjų ši galimybė, kaip matyti iš šios nuostatos teksto, yra tik valstybių narių, kuriose nėra kolektyvinių sutarčių paskelbimo visuotinai taikytinomis sistemos, teisė.
180. Vien tas faktas, kad Švedijos Karalystė suteikia socialiniams partneriams galimybę patiems kolektyvinėse sutartyse nustatyti darbo ir įdarbinimo sąlygas, įskaitant normas dėl darbo užmokesčio, negali būti laikomas nepakankamu Direktyvos 96/71 įgyvendinimu dėl to, kad ši valstybė narė atsisakė taikyti minėtas sąlygas užsienio paslaugų teikėjams.
181. Bendrai primintina, kad Teisingumo Teismas pripažino, jog valstybės narės gali patikėti socialiniams partneriams kolektyvinėmis sutartimis įgyvendinti Bendrijos direktyvose siekiamus tikslus(77).
182. Tiesa, taip pat buvo nuspręsta, kad tokiose situacijose valstybė narė vis tiek privalo laikytis įpareigojimo užtikrinti visišką direktyvų įgyvendinimą, prireikus imdamasi visų tinkamų priemonių(78).
183. Šioje byloje, pirmiausia, nemanau, jog Švedijos vyriausybė nesilaikė įpareigojimo užtikrinti, kad į jos teritoriją komandiruotiems darbuotojams būtų taikomos darbo ir įdarbinimo sąlygos dėl Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1 dalyje išvardytų dalykų.
184. Nors Švedijos Karalystė nacionalinės teisės aktuose tiesiogiai reikalaujama laikytis darbo ir įdarbinimo sąlygų, reglamentuojančių Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1 dalies a ir b bei d ir g punktuose išvardytus dalykus, būtent pripažindama darbuotojų profsąjungoms teisę imtis kolektyvinių veiksmų ji užsitikrina, kad šios organizacijos galėtų in fine nustatyti darbo užmokesčio sąlygas, numatytas arba reglamentuojamas kolektyvinėse sutartyse, kai užsienio paslaugų teikėjas savanoriškai neprisijungia prie šių sąlygų.
185. Nors, kaip pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, toks pripažinimas aiškiai neišplaukia iš Švedijos darbuotojų komandiravimo įstatymo, jis netiesiogiai, bet būtinai išplaukia iš MBL, kuriame numatyta, kad kolektyviniai veiksmai, kuriais siekiama užsienio paslaugų teikėją priversti pasirašyti Švedijoje sudarytą kolektyvinę sutartį, gali būti pradėti, jeigu šis paslaugų teikėjas jau yra susaistytas jo kilmės valstybėje sudaryta kolektyvine sutartimi. A fortiori šis teisės aktas taikytinas visiems valstybės narės paslaugų teikėjams, kurių nesaisto jokia minėtoje valstybėje sudaryta kolektyvinė sutartis. Taigi galiausiai jis užtikrina profsąjungoms galimybę kolektyviniais veiksmais reikalauti iš visų užsienio paslaugų teikėjų nustatyti darbo užmokesčio sąlygas, kurias numato arba reglamentuoja Švedijos kolektyvinės sutartys, tuo atveju, kai šis subjektas pats savanoriškai nenori prisijungti prie šių sąlygų, siekiant, kad į Švediją laikinai komandiruotiems darbuotojams būtų taikomos darbo užmokesčio sąlygos, taikomos nagrinėjamoje srityje Švedijos darbuotojams.
186. Pridursiu, kad Švedijos darbuotojų komandiravimo įstatymo 9 straipsnis, kuriame numatyta, kad Ryšio palaikymo tarnyba informuoja užsienio paslaugų teikėjus apie sektoriuje taikomas kolektyvines sutartis arba dėl išsamesnės informacijos šiuos teikėjus nukreipia į profsąjungas, taip pat reiškia, jog Švedijos Karalystė neketino atsisakyti, kad laikinai į jos teritoriją komandiruotiems darbuotojams būtų užtikrintos darbo užmokesčio sąlygos, taikytinos pagal šioje valstybėje narėje sudarytas kolektyvines sutartis.
187. Taigi, mano nuomone, neabejotina, jog darbuotojų profsąjungų teisė imtis kolektyvinių veiksmų, kurią pripažįsta Švedijos teisė ir kuri leidžia joms reikalauti taikyti Švedijos kolektyvinėse sutartyse numatytas arba reglamentuojamas darbo sąlygas, yra tinkama pasiekti Direktyvos 96/71 3 straipsnyje numatytą komandiruojamų darbuotojų apsaugos tikslą.
188. Antra, išlieka problema dėl antro Direktyvos 96/71 3 straipsnyje siekiamo tikslo, t. y. užtikrinti vienodą užsienio paslaugų teikėjų ir nacionalinių įmonių vertinimą, įgyvendinimo.
189. Šis nagrinėjimas gali būti apribotas statybos sektoriumi. Iš tikrųjų, viena vertus, priimančiųjų valstybių narių įpareigojimas pagal Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1 dalį užtikrinti darbo ir įdarbinimo sąlygas dėl šioje nuostatoje išvardytų dalykų, numatytas jų teritorijos kolektyvinėse sutartyse, apima tik šį veiklos sektorių, o, kita vertus, nustatyta, kad pagrindinėje byloje Laval komandiravo darbuotojus iš Latvijos vykdyti šią veiklą Švedijoje.
190. Visų pirma, reikia priminti, kad, kaip pabrėžia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, būtent siekdamas užtikrinti vienodą užsienio ir nacionalinių įmonių vertinimą, Švedijos teisės aktų leidėjas nusprendė negalįs reikalauti iš užsienio paslaugų teikėjų, kad šie automatiškai laikytųsi kolektyvinėse sutartyse numatytų arba reglamentuojamų darbo ir įdarbinimo sąlygų, skelbiant šias sutartis visuotinai taikytinomis arba remiantis Direktyvos 96/71 3 straipsnio 8 dalies antrojoje pastraipoje numatyta galimybe, nes jos automatiškai nėra taikomos nacionaliniams darbdaviams.
191. Be to, iš informacijos, kurią Švedijos vyriausybė pateikė atsakydama į Teisingumo Teismo raštu pateiktus klausimus, išplaukia, kad, pirma, Švedijoje yra apie 9 800 įmonių, kuriose dirba daugiau kaip 3 samdomi darbuotojai, o apie 11 200 įmonių, t. y. įskaitant įmones, kuriose dirba mažiau kaip 3 samdomi darbuotojai, yra susaistytos kolektyvinėmis sutartimis statybos sektoriuje. Antra, Švedijos vyriausybė taip pat patvirtino, kad darbdavių organizacijai nepriklausantys Švedijos darbdaviai dėl darbuotojų profsąjungų vykdomų kolektyvinių veiksmų gali būti priversti pasirašyti vieną iš šių kolektyvinių sutarčių, pasirašydamos prisijungimo susitarimą. Be to, iš bendrų Švedijos darbo santykius reglamentuojančios teisės principų išplaukia, kad darbdaviai, pasirašę Švedijoje kolektyvinę sutartį arba prisijungimo susitarimą, turi visiems savo darbuotojams taikyti vienodas darbo ir įdarbinimo sąlygas, neatsižvelgiant į tai, ar šie darbuotojai priklauso, ar nepriklauso kolektyvinę sutartį pasirašiusiai profsąjungai, nes bet kokios šiai sutarčiai prieštaraujančios individualios darbo sutartys, remiantis MBL 27 straipsniu, yra niekinės. Šie požymiai verčia kai kuriuos Švedijos autorius manyti, kad kolektyvinės sutartys Švedijoje faktiškai turi erga omnes galią(79). Be to, kaip iš esmės pastebėjo Švedijos vyriausybė, vienintelis būdas Švedijos įmonei, įdarbinusiai samdomų darbuotojų, ar užsienio įmonei, norinčiai laikinai komandiruoti darbuotojus į statybos sektorių Švedijoje, išvengti, kad prieš jas būtų pradėti kolektyviniai veiksmai, yra tiesiogiai ar pasirašant prisijungimo susitarimą sutikti sudaryti profsąjungų reikalaujamą taikyti kolektyvinę sutartį.
192. Galiausiai iš šios bylos medžiagos taip pat išplaukia, kad Byggnadsarbetareförbundet – tai viena iš tipiškiausių darbuotojų profsąjungų, nes ji atstovauja daugiau kaip 87 % Švedijos statybos sektoriaus darbuotojų, ir kad Laval komandiravo į šią valstybę narę kelias dešimtis darbuotojų iš Latvijos, įskaitant į Vaksholmo statybas.
193. Taigi, atsižvelgiant į visus šiuos požymius ir būtent į kolektyvinių sutarčių Švedijos statybos sektoriuje taikymo apimtį bei į iš MBL numatytos tvarkos išplaukiančią galimybę priversti nepriklausančius darbdavių organizacijai nacionalinius darbdavius sudaryti vieną iš šių sutarčių pasinaudojant pripažinta darbuotojų profsąjungų teise imtis kolektyvinių veiksmų, atrodo, kad Švedijos sistema, užsienio paslaugų teikėjui taikydama tokį režimą, užtikrina Direktyvos 96/71 3 straipsnyje numatytą vienodą šio paslaugų teikėjo ir nacionalinės įmonės, esančios panašioje padėtyje, vertinimą.
194. Mano nuomone, tokio vertinimo negali paneigti nei ta aplinkybė, kad Švedijos sistema toleruoja darbo užmokesčio normos, kuri, konkrečiai kalbant, nėra minimalaus darbo užmokesčio norma Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1 dalies c punkto prasme, taikymą, nei tas faktas, kad MBL leidžia prireikus iš užsienio paslaugų teikėjo, kuris jau yra susaistytas jo įsisteigimo valstybėje narėje sudaryta kolektyvine sutartimi, reikalauti taikyti tokį atlyginimą.
195. Iš tikrųjų, kaip nurodysiu toliau, šie du klausimai, mano nuomone, patenka į EB 49 straipsnio taikymo sritį.
196. Dėl pirmojo klausimo pirmiausia reikia pabrėžti, kad, remiantis Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1 dalies antrąja pastraipa, minimalaus užmokesčio normos sąvoką apibrėžia valstybės narės, į kurios teritoriją darbuotojas yra komandiruojamas, nacionalinės teisės aktai ir (arba) praktika. Šiame straipsnyje pripažįstama, kad valstybės narės, kuriose nėra teisės aktų dėl minimalaus užmokesčio normos, pirma, pagal Direktyva 96/71 neprivalo įtraukti šios nuostatos į nacionalinę teisę(80), ir, antra, gali patikėti socialiniams partneriams kolektyvinėmis sutartimis patiems apibrėžti „minimalaus užmokesčio normos“ sąvoką ir net nustatyti šią normą konkrečiame veiklos sektoriuje.
197. Be to, reikia priminti, kad remiantis Direktyvos 96/71 3 straipsnio 7 dalimi šios nuostatos 1 dalis netrukdo taikyti darbuotojams palankesnių darbo ir įdarbinimo sąlygų.
198. Tokia veikimo laisvė reiškia, kad Direktyva 96/71 netrukdo tam, kad minimalaus užmokesčio norma, nustatyta remiantis priimančiojoje valstybėje narėje sudaryta kolektyvine sutartimi, kuri faktiškai yra taikoma atitinkamo veiklos sektoriaus nacionalinėms įmonėms, taip pat būtų taikoma, imantis kolektyvinių veiksmų, kitos valstybės narės paslaugų teikėjui, kuris, laikinai komandiruodamas darbuotojus į pirmosios valstybės narės teritoriją, veikia tame pačiame veiklos sektoriuje ir yra analogiškoje padėtyje.
199. Tačiau, kaip jau nurodžiau šios išvados 151 punkte, pasinaudoti tokia galimybe galima tik laikantis EB 49 straipsnio.
200. Dėl antrojo klausimo, kaip teisingai pažymi rašytinėse pastabose Komisija, kadangi priimančioji valstybė turi užtikrinti, kad laikinai į statybos sektorių komandiruotiems darbuotojams būtų taikomos kolektyvinėse sutartyse numatytos darbo ir įdarbinimo sąlygos, susijusios su Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1 dalyje išvardytais dalykais, neatsižvelgiant į tai, kokia teisė taikoma darbo santykiams, užsienio kolektyvinės sutarties, saistančios kitos valstybės narės paslaugų teikėją, kuris vykdo veiklą minėtame sektoriuje, buvimas neturi reikšmės šių sąlygų taikymui.
201. Taigi šis paslaugų teikėjas, kaip ir panašioje padėtyje tame pačiame veiklos sektoriuje vykdančios veiklą nacionalinės įmonės, norėdamas vykdyti veiklą priimančiojoje valstybėje narėje, turės garantuoti laikinai į priimančiosios valstybės narės teritoriją komandiruotiems darbuotojams šioje valstybėje narėje nustatytas imperatyvias darbo ir įdarbinimo sąlygas, reglamentuojančias Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1 dalyje išvardytus dalykus, įskaitant tas, kurias nustato kolektyvinės sutartys, faktiškai taikytinos nacionalinėms minėto veiklos sektoriaus įmonėms, tačiau kurias darbdavys tuo atveju, jei jis atsisakys savanoriškai prisijungti prie šių sutarčių, neatsižvelgiant į jo pilietybę, bus priverstas taikyti profsąjungoms ėmusis kolektyvinių veiksmų.
202. Taigi man atrodo, jog Direktyva 96/71 nedraudžia, kad darbo užmokesčio norma, nustatyta pagal kolektyvinę sutartį, kuri faktiškai taikoma nacionalinėms įmonėms, vykdančioms veiklą Švedijos statybos sektoriuje, būtų taikoma, įgyvendinant būtent profsąjungoms garantuojamą teisę imtis kolektyvinių veiksmų, užsienio paslaugų teikėjui, laikinai komandiruojančiam darbuotojus šiame sektoriuje į Švedijos teritoriją ir esančiam panašioje padėtyje, įskaitant tuos atvejus, kai šis teikėjas jau yra susaistytas jo įsisteigimo valstybėje narėje sudaryta kolektyvine sutartimi.
203. Vis dėlto tokią situaciją reikia įvertinti EB 49 straipsnio atžvilgiu.
204. Galiausiai Direktyvos 96/71 atžvilgiu lieka įvertinti problemą, susijusią su situacija – kurią toleruoja Švedijos sistema – kai užsienio paslaugų teikėjui taikomos visos sąlygos, numatytos kolektyvinėje sutartyje, faktiškai taikomoje to paties sektoriaus nacionalinėms įmonėms, esančioms panašioje padėtyje.
205. Iš tikrųjų reikia pabrėžti, kad Švedijos sistema leidžia kolektyviniais veiksmais priversti užsienio paslaugų teikėją sutikti su visomis sąlygomis, numatytomis kolektyvinėje sutartyje, faktiškai taikomoje statybos sektoriaus nacionalinėms įmonėms, esančioms analogiškoje padėtyje, negarantuojant, kad šios sąlygos reglamentuoja Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1 dalies pirmojoje pastraipoje išvardytus dalykus, arba, kai kalbama apie kitus dalykus negu yra numatyti šiame straipsnyje, kad jos susijusios su „su viešąja tvarka susijusiomis nuostatomis“, kaip numatyta šios direktyvos 3 straipsnio 10 dalyje.
206. Nustatydama griežtą vienodą užsienio paslaugų teikėjų ir minėtų nacionalinių įmonių vertinimą, Švedijos sistema, atrodo, galiausiai neatsižvelgia į laisvo paslaugų teikimo pagrindines charakteristikas, visiškai prilygindama laikiną valstybės narės paslaugų teikėjo darbuotojų komandiravimą į Švediją nuolatinei veiklai, kurią vykdo Švedijos teritorijoje įsteigtos įmonės(81).
207. Tačiau net šiuo atveju reikia dar nustatyti ryšį tarp Direktyvos 96/71 nuostatų ir EB 49 straipsnio.
208. Šiuo atveju, mano nuomone, reikia skirti pagal tai, ar paslaugų teikėjas konkrečiai priverstas sutikti su darbo ir įdarbinimo sąlygomis, susijusiomis su Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1 dalies pirmojoje pastraipoje išvardytais dalykais, ar jis priverstas sutikti su sąlygomis, susijusiomis su šioje nuostatoje nenumatytais dalykais.
209. Pirmuoju atveju, kaip jau pastebėjau, Direktyva pagal jos 96/71 3 straipsnio 7 dalį priimančiojoje valstybėje narėje leidžia taikyti komandiruotiems darbuotojams palankesnes darbo sutarties sąlygas, reglamentuojančias jo 1 dalyje numatytus dalykus. Tačiau, kaip jau pažymėta, tokios sąlygos turi atitikti EB 49 straipsnį.
210. Dėl kitų sąlygų, nesusijusių su Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1 dalies pirmojoje pastraipoje išvardytais dalykais, galimos dvi prielaidos.
211. Pirmoji yra susijusi su sąlygomis, kurios iš tikrųjų nesusijusios su darbu ir įdarbinimu, bet taikomos paslaugų teikėjui vykdant ekonominę veiklą, įskaitant tas, kurios prireikus skirtos apsaugoti komandiruotus darbuotojus. Mano manymu, šios sąlygos nepatenka į Direktyvos 96/71 taikymo sritį ir todėl turi būti nagrinėjamos EB 49 straipsnio atžvilgiu.
212. Antroji prielaida yra susijusi su darbo ir įdarbinimo sąlygomis, kurios nereglamentuoja Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1 dalies pirmojoje pastraipoje išvardytų dalykų. Ši direktyva numato, kad tokios sąlygos, jei priimančiojoje valstybėje narėje jų laikytis vienodai reikalaujama užsienio paslaugų teikėjų ir nacionalinių įmonių, esančių panašioje padėtyje, turi patekti patekti į su viešąja tvarką susijusių nuostatų taikymo sritį. Tiesa, kaip išplaukia iš Direktyvos 96/71 3 straipsnio 10 dalies ir teismų praktikos dėl EB 49 straipsnio, nacionalinių normų priklausymas su viešąja tvarka susijusių nuostatų arba imperatyviųjų nuostatų kategorijai neatleidžia nuo to, kad jos turi būti suderinamos su Sutarties nuostatomis(82). Tačiau aišku, kad tokios kolektyvinėje sutartyje numatytos darbo ir įdarbinimo sąlygos, kurias taikyti reikalaujama iš užsienio paslaugų teikėjo ir kurios nepatenka į su viešąja tvarka susijusių nuostatų taikymo sritį priimančiojoje valstybėje narėje, jau savaime prieštarauja Direktyvos 96/71 3 straipsnio 10 daliai.
213. Manau, kad pagrindinėje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės išaiškinti MBL, kiek įmanoma atsižvelgdamas į minėtą Direktyvos 96/71 3 straipsnio 10 dalyje nustatytą reikalavimą.
214. Taigi jis turės įsitikinti, kad vidaus teisė leidžia išplėsti taikymą darbo ir įdarbinimo sąlygų, nereglamentuojančių Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1 dalies pirmojoje pastraipoje išvardytų dalykų, kurios gali būti numatytos kolektyvinėje sutartyje, pvz., Byggnadsarbetareförbundet kolektyvinėje sutartyje – ir prie kurios prisijungti iš Laval reikalauja atsakovės pagrindinėje byloje imdamosi kolektyvinių veiksmų, net iš pradžių jai nesuteikiant galimybės derėtis dėl darbo užmokesčio normos vadovaujantis šioje sutartyje įtvirtintais kriterijais, arba ir po to, nepasiekus susitarimo, pripažinti pagal šios konvencijos „kraštutinę“ sąlygą nustatytą normą(83), – tik jei šios sąlygos atitinka Direktyvos 96/71 3 straipsnio 10 dalyje numatytą kriterijų. Jei taip būtų šiuo atveju, nacionalinis teismas turėtų dar patikrinti, ar tokios sąlygos atitinka EB 49 straipsnio reikalavimus.
215. Dėl papildomų Byggnadsarbetareförbundet kolektyvinėje sutartyje esančių sąlygų taip pat pridurtina, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas rėmėsi įvairiomis įmokomis, kurias Laval būtų turėjusi sumokėti, jei ji po atsakovių pagrindinėje byloje pradėtų kolektyvinių veiksmų, kuriais buvo siekiama priversti ją pasirašyti prisijungimo susitarimą, būtų neatsisakiusi komandiruoti darbuotojų iš Latvijos į statybvietę Vaksholmo komunoje.
216. Kaip išplaukia iš pagrindinės bylos šalių pastabų, šios įmokos apima draudimo įmokas, kurias turi mokėti darbdavys, rinkliavas, vadinamas „papildomais centais“, kurias darbdavys moka įvairioms Švedijos institucijoms, bei darbdavio Byggnadsarbetareförbundet mokamą komisinį mokestį už šios profsąjungos vietos skyrių atliekamą darbo užmokesčio kontrolę.
217. Mano nuomone, kadangi pirmosios dvi įmokos nepriklauso Direktyvoje 96/71 numatytų darbo ir įdarbinimo sąlygų kategorijai, o trečioji neatsiejamai susijusi su Byggnadsarbetareförbundet kolektyvinėje sutartyje numatytos (palankesnės) darbo užmokesčio normos taikymu, užsienio paslaugų teikėjui nustatytą reikalavimą tokias įmokas mokėti remiantis kolektyvine sutartimi, prie kurios jis gali būti kolektyviniais veiksmais priverstas prisijungti, taip pat reikia išnagrinėti atsižvelgiant į EB 49 straipsnį.
3. Tarpinė išvada
218. Apibendrindamas pateiktus samprotavimus dėl Direktyvos 96/71 aiškinimo ir jos įgyvendinimo Švedijos Karalystėje, darau tarpinę išvadą, kad:
– pirma, Direktyva 96/71 nedraudžia, kad darbo užmokesčio norma, numatyta arba nustatyta pagal faktiškai nacionalinėms įmonėms, vykdančioms veiklą Švedijoje statybos sektoriuje, taikomą kolektyvine sutartimi, būtų taikoma, įgyvendinant būtent profsąjungoms garantuojamą teisę imtis kolektyvinių veiksmų, užsienio paslaugų teikėjui, laikinai komandiruojančiam darbuotojus šiame sektoriuje į Švedijos teritoriją ir esančiam panašioje padėtyje, įskaitant tuos atvejus, kai šis teikėjas jau yra susaistytas jo įsisteigimo valstybėje narėje sudaryta kolektyvine sutartimi. Tačiau tokią situaciją bei tokios darbo užmokesčio normos taikymo kontrolės sąlygas reikia įvertinti atsižvelgiant į EB 49 straipsnį;
– antra, Direktyva 96/71 reikalaujama, kad tam, jog darbo ir įdarbinimo sutarties sąlygas, numatytas kolektyvinėje sutartyje, faktiškai taikomoje Švedijoje statybos sektoriuje veikiančioms nacionalinėms įmonėms, ir reglamentuojančias kitokius nei išvardytieji Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1 dalies pirmojoje pastraipoje dalykus, būtų galima reikalauti taikyti iš panašioje padėtyje esančio užsienio paslaugų teikėjo pasinaudojant šioje valstybėje narėje darbuotojų profsąjungoms pripažinta teise imtis kolektyvinių veiksmų, šios sąlygos turi patekti į su viešąja tvarka susijusių nuostatų taikymo sritį šios direktyvos 3 straipsnio 10 dalies prasme. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi išaiškinti MBL, kiek įmanoma atsižvelgdamas į minėtą reikalavimą. Jeigu taip būtų, tokių sąlygų taikymas užsienio paslaugų teikėjui bet kuriuo atveju turi atitikti EB 49 straipsnio reikalavimus;
– trečia, į Direktyvos 96/71 taikymo sritį nepatenka ir todėl turi būti nagrinėjamos EB 49 straipsnio atžvilgiu sąlygos, kurios nesusijusios su darbu ir įdarbinimu ir kurios numatytos faktiškai nacionalinėms įmonėms, vykdančioms veiklą Švedijoje statybos sektoriuje, taikoma kolektyvine sutartimi bei su kuriomis užsienio paslaugų teikėjas, laikinai komandiruojantis darbuotojus į šį sektorių ir esantis panašioje padėtyje, būtų priverstas sutikti darbuotojų profsąjungoms ėmusis kolektyvinių veiksmų.
219. Dabar šiuos klausimus reikia išnagrinėti EB 49 straipsnio atžvilgiu.
4. Dėl EB 49 straipsnio
a) Bendros pastabos
220. Remiantis teismų praktika, EB 49 straipsnis reikalauja ne tik panaikinti bet kokią kitoje valstybėje narėje įsisteigusio paslaugų teikėjo diskriminaciją dėl jo nacionalinės priklausomybės, bet taip pat panaikinti bet kokį apribojimą, net taikomą vienodai tiek nacionaliniams, tiek kitų valstybių narių paslaugų teikėjams, jeigu jis draudžia, trukdo ar daro mažiau patrauklią paslaugų teikėjo, įsteigto kitoje valstybėje narėje, kurioje jis teisėtai teikia analogiškas paslaugas, veiklą(84).
221. Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad priimančiosios valstybės narės nacionalinės teisės aktus taikant paslaugų teikimui gali būti uždrausta, trukdoma arba mažiau patrauklu kitose valstybėse narėse įsteigtiems asmenims ar įmonėms teikti paslaugas tuomet, kai dėl tokio taikymo jis patiria išlaidų ir papildomą administracinę bei ekonominę naštą(85).
222. Kaip buvo pažymėta šios išvados 161 punkte, manau, kad EB 49 straipsnis gali būti taikomas šioje byloje tiesiogiai.
223. Aišku, reikia pastebėti, kad teismo praktikoje dėl EB 49 straipsnio horizontalaus tiesioginio veikimo, atrodo, a priori buvo akcentuojamas tokio veikimo pripažinimas nediskriminavimo dėl pilietybės principo, sukonkretinto šiame straipsnyje, atžvilgiu(86).
224. Tačiau išsamesnė šios teismo praktikos analizė parodo, kad EB 49 straipsnio horizontalus tiesioginis taikymas neapsiriboja privačių asmenų diskriminaciniais veiksmais, darančiais kolektyvinį poveikį darbo rinkai valstybių narių paslaugų teikėjų atžvilgiu.
225. Taigi byloje Deliège(87) Teisingumo Teismas EB 49 straipsnio atžvilgiu išnagrinėjo sporto federacijos nustatytas atrankos taisykles, pagal kurias buvo nustatomas aukščiausio lygio sportininkų savarankiškas dalyvavimas tarptautinėse varžybose, nepaisant to, kad šiose taisyklėse nebuvo sąlygos dėl pilietybės ir jose nebuvo nustatytos sportininkų patekimo į darbo rinką sąlygos. Nors Teisingumo Teismas iš tiesų nepripažino, kad nagrinėjama taisyklė gali būti laisvo paslaugų teikimo apribojimas, jis vis dėlto nemotyvavo tokio vertinimo vien tuo, kad nagrinėjamoje taisyklėje nėra sąlygos dėl pilietybės.
226. Sprendime Wouters Teisingumo Teismas taip pat neatmetė galimybės, kad darant prielaidą, jog laisvas paslaugų teikimas taikytinas draudimui advokatams ir apskaitininkams bendradarbiauti įvairiose srityse, pvz., numatytam Nyderlandų advokatūros teisės akte ir taikomam neatsižvelgiant į pilietybę, toks draudimas gali apriboti šią laisvę(88).
227. Be to, nagrinėdamas Tarptautinio olimpinio komiteto ir Tarptautinės plaukimo federacijos priimtus teisės aktus, Teisingumo Teismas nusprendė, kad jei sportinės veiklos vykdymas turi būti vertinamas atsižvelgiant į Sutarties nuostatas dėl laisvo darbuotojų judėjimo ar laisvo paslaugų teikimo, taip pat reikėtų patikrinti, ar šią veiklą reglamentuojančios taisyklės atitinka EB 39 ir 49 straipsnių taikymo sąlygas, t. y. ar nesudaro minėtuose straipsniuose draudžiamų apribojimų(89).
228. Galiausiai, kalbant apie pagrindinę Sutarties laisvę, reikia nurodyti, kad, man atrodo, yra sudėtinga bandyti atskirti horizontalią ja nustatyto įpareigojimo taikymo sritį, vadovaujantis diskriminaciniu ar nediskriminaciniu šios laisvės atžvilgiu nustatytos kliūties pobūdžiu. Jei toks atskyrimas būtų pripažintas, jį lydėtų aršūs ginčai dėl klausimo, ar vienokia ar kitokia privačių asmenų veikla arba teisės aktas turi būti laikomas netiesiogine pilietybe pagrįsta diskriminacija, apribojimu, kliūtimi arba atgrasymu laisvai teikti paslaugas. Kaip rodo teismo praktika, kadangi praktikoje riba tarp šių kvalifikavimų toli gražu nėra aiški, tokio EB 49 straipsnio horizontalaus taikymo atskyrimo pripažinimas paveiktų ūkio subjektų teisinį saugumą.
229. Padarius šias pastabas, reikia, kiek tai susiję su trim šios išvados 218 punkte nurodytais klausimais, nustatyti, ar darbuotojų profsąjungos kolektyviniai veiksmai prieš paslaugų teikėją, esantį tokioje kaip nagrinėjama situacijoje, yra apribojimas EB 49 straipsnio prasme, ir, jei taip yra, ar pastarasis gali būti pateisinamas privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais.
b) Dėl laisvės teikti paslaugas apribojimo buvimo
230. Visų pirma, mano nuomone, neginčytina, kad nepaisant to, kad nėra sutartinių ryšių tarp atsakovių pagrindinėje byloje ir Laval, ir to, kad kolektyviniai veiksmai (atitinkamai blokavimas ir solidarumo akcija) buvo tiesiogiai nukreipti prieš atsakovių pagrindinėje byloje organizacijų narius, kurie turėjo nepriimti bet kokio Laval įdarbinimo arba darbo pasiūlymo, kolektyviniais veiksmais buvo verčiama Laval atsisakyti vykdyti statybos Vaksholme sutartį ir komandiruoti darbuotojus iš Latvijos į šią statybvietę.
231. Taigi manau, jog egzistuoja pakankamas priežastinis ryšis tarp šių veiksmų ėmimosi ir Laval ekonominės veiklos Švedijos teritorijoje nutraukimo.
232. Beje, bendrai vertinant, tai yra vienas iš rezultatų, kurio galima pasiekti kolektyviniais veiksmais, kurių tikslas – priversti paslaugų teikėją sudaryti Švedijoje taikomą kolektyvinę sutartį, nes šis paslaugų teikėjas arba savo noru, arba dėl jo atžvilgiu pradėtų kolektyvinių veiksmų sudarys kolektyvinę sutartį, kurią taikyti reikalauja darbuotojų profsąjungos, arba atsisakys teikti savo paslaugas.
233. Dėl tokių kolektyvinių veiksmų ėmimosi, net jei jų taip pat imamasi nagrinėjamos valstybės narės teritorijoje įsteigtų įmonių atžvilgiu, užsienio paslaugų teikėjas gali patirti didelių išlaidų, neatsižvelgiant į tai, koks šių veiksmų rezultatas, vadinasi, mano nuomone, tai yra laisvo paslaugų teikimo apribojimas.
234. Iš tikrųjų tuo atveju, jei, kaip pagrindinėje byloje, paslaugų teikėjas galiausiai priverčiamas atsisakyti vykdyti viešojo darbų pirkimo sutartį dėl negalėjimo toliau tęsti savo veiklą, nebent sutiktų su kolektyvinės sutarties, kurią taikyti iš jo reikalaujama, sąlygomis, šis paslaugų teikėjas iš principo turės prisiimti visas su sutarties nevykdymu susijusias išlaidas. Tokio Švedijos vidaus teisėje leidžiamo mechanizmo sistemingumas taip pat gali atgrasyti kitose valstybėse narėse įsteigtas įmones pasinaudoti laisve teikti paslaugas Švedijos Karalystėje.
235. Tuo atveju, jei dėl darbuotojų profsąjungų pradėtų kolektyvinių veiksmų užsienio paslaugų teikėjas prisijungia prie nagrinėjamos kolektyvinės sutarties, šis paslaugų teikėjas, ir kaip tai būtų buvę pagrindinėje byloje, jei Laval būtų sutikęs pasirašyti prisijungimo prie Byggnadsarbetareförbundet kolektyvinės sutarties susitarimą, privalėtų, pirma, kaip ir kitos šio sektoriaus įmonės, įsteigtos Švedijoje ir susaistytos šia sutartimi, prisijungti prie visų šioje sutartyje numatytų sąlygų, įskaitant sąlygas dėl įvairių šios išvados 216 punkte minėtų įmokų, ir, antra, mokėti bent jau remiantis minėtos sutarties nuostatomis nustatytą darbo užmokesčio normą.
236. Tačiau reikia priminti, pirma, jog pagal teismo praktiką valstybė narė negali paslaugų teikimui jos teritorijoje taikyti sąlygos, kad būtų laikomasi visų įsisteigimui reikalaujamų sąlygų, nes taip būtų panaikintas bet koks Sutarties nuostatų, skirtų būtent užtikrinti laisvą paslaugų teikimą, veiksmingas poveikis(90).
237. Antra, nors Teisingumo Teismas pripažino, kad priimančioji valstybė narė iš esmės gali taikyti savo teisės aktus dėl minimalaus atlyginimo kitoje valstybėje narėje įsteigtiems paslaugų teikėjams, jis vis dėlto pabrėžė, kad tokios teisės normos turi siekti bendrojo intereso, ir neatmetė galimybės, kad tam tikromis aplinkybėmis minėtų teisės normų taikymas gali būti nesuderinamas su EB 49 straipsniu(91).
238. Tai, kas galioja valstybėms narėms, manau, taip pat turi galioti privatiems asmenims, kurių veiksmai daro kolektyvinį poveikį darbo rinkai ir tarpvalstybiniam paslaugų teikimui, kaip antai atsakovių pagrindinėje byloje veiksmai.
239. Ta aplinkybė, kad antruoju nagrinėjamu atveju paslaugų teikėjas gali toliau vykdyti savo ekonominę veiklą priimančiosios valstybės narės teritorijoje, nesumažina jam nustatytų sąlygų ribojamojo pobūdžio.
240. Šiomis aplinkybėmis, manau, kad atsakovių pagrindinėje byloje kolektyviniai veiksmai apriboja laisvą paslaugų teikimą EB 49 straipsnio prasme.
c) Dėl galimų apribojimo pateisinimų
241. Iš valstybių narių teisės aktams taikytinos teismo praktikos išplaukia, kad kai tokie teisės aktai vienodai taikomi bet kuriam asmeniui ar įmonei, vykdančiam veiklą priimančiosios valstybės narės teritorijoje, jie gali būti pateisinami, jeigu atitinka privalomuosius bendrojo intereso pagrindus, jei šio intereso nesaugo paslaugų teikėjui jo įsisteigimo valstybėje narėje taikomos taisyklės ir jei jie yra tinkami užtikrinti jų siekiamo tikslo įgyvendinimą ir neviršija to, kas būtina jam pasiekti(92).
242. Atsižvelgiant į pagrindinės bylos specifiką, pirma problema, kurią reikia išspręsti, tai nustatyti siekiamus tikslus.
243. Visų pirma, nemanau, kad reikėtų nagrinėti Švedijos valdžios institucijų siektą tikslą, kai jos leido atsakovių pagrindinėje byloje kolektyvinius veiksmus arba bent jau jų neuždraudė, o reikėtų nustatyti tikslus, kurių pastarosios siekė imdamosi šių veiksmų.
244. Šiuo klausimu ši byla skiriasi nuo situacijos minėtame sprendime Schmidberger, kuriame Teisingumo Teismas tik išnagrinėjo nacionalinės valdžios institucijų tikslą, pagrįstą sumetimais, susijusiais su Brenner greitkelį blokavusių manifestantų pagrindinių teisių laisvės reikšti savo mintis ir įsitikinimus ir rengti susirinkimus srityse laikymusi, nes pagrindinėje byloje Schmidberger siekė remtis Austrijos Respublikos atsakomybe motyvuojant tuo, kad esą buvo neįvykdyti iš Bendrijos teisės išplaukiantys įsipareigojimai neužkirtus kelio laisvo prekių judėjimo kliūties atsiradimui. Taigi Teisingumo Teismas nusprendė, kad konkretūs manifestantų susirinkimo tikslai neturėjo lemiamos įtakos nagrinėjant Schmidberger pareikštą ieškinį(93).
245. Atvirkščiai, atsakovių pagrindinėje byloje pradėtų kolektyvinių veiksmų tikslai, mano nuomone, yra lemiami nagrinėjant tik dviejų privačių asmenų ginčą.
246. Šiuo atveju, nors nutartis dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nėra pakankamai išsami, nagrinėjantis bylą teismas tarp šių kolektyvinių veiksmų tikslų paminėjo darbuotojų apsaugą ir kovą su socialiniu dempingu.
247. Šie du tikslai, atrodo, gali viršyti profsąjungos veiksmų tikslą, kuriuo iš esmės siekiama apginti savo narių profesinius interesus.
248. Tačiau dėl šios aplinkybės negalima atmesti galimybės, kad tokiais darbuotojų profsąjungos kolektyviniais veiksmais, kokie nagrinėjami pagrindinėje byloje, iš tikrųjų galėjo būti siekiama abiejų minėtų tikslų, nes, kaip nurodžiau dėl Direktyvos 96/71 įgyvendinimo Švedijos teisėje, turima omenyje būtent priemonė, kurią Švedijos Karalystė taikė siekdama užtikrinti, kad minėtoje direktyvoje numatytus dalykus reglamentuojančios darbo ir įdarbinimo sąlygos, kurios yra nustatytos jos teritorijoje faktiškai nacionalinėms įmonėms statybos sektoriuje taikomose kolektyvinėse sutartyse, galėtų būti taikomos užsienio paslaugų teikėjams, laikinai komandiruojantiems darbuotojus į šį sektorių. Bet kuriuo atveju niekas privatiems asmenims nedraudžia remtis tokiu tikslu(94).
249. Žinoma, kad Teisingumo Teismas tarp privalomųjų bendrojo intereso reikalavimų, galinčių pateisinti laisvės teikti paslaugas apribojimą, pripažino darbuotojų apsaugą ir kovą su socialiniu dempingu(95), t. y. reikalavimus, kuriais grindžiama Direktyva 96/71(96).
250. Taigi reikia patikrinti, ar naudojantis teise imtis kolektyvinių veiksmų siekiant priversti užsienio paslaugų teikėją, kuris jau yra susaistytas jo kilmės valstybėje narėje sudaryta kolektyvine sutartimi, prisijungti prie visų Švedijos kolektyvinės sutarties, faktiškai taikomos to paties veiklos sektoriaus nacionalinėms įmonėms, sąlygų, galima pasiekti norimų tikslų, neviršijant to, kas yra būtina jiems pasiekti.
251. Bendrai kalbant, reikia priminti, kad EB 49 straipsnis negali profesinėms sąjungoms nustatyti įpareigojimų, kurie pažeistų teisės imtis kolektyvinių veiksmų esmę(97). Šis vertinimas, mano nuomone, turi būti taikomas ir situacijai, kai, kaip atrodo, yra šioje byloje, teisė imtis kolektyvinių veiksmų leidžiama ne tik siekiant apginti profsąjungos narių interesus, bet ir tam, kad ji galėtų siekti Bendrijos teisėje pripažintų teisėtų tikslų, kaip antai darbuotojų apsauga apskritai ir kova su socialiniu dempingu atitinkamoje valstybėje narėje.
252. Vis dėlto, kadangi ši teisė nėra absoliuti, naudojimasis ja turi būti suderintas su Bendrijos bendrojo intereso reikalavimu, kurį sudaro laisvas paslaugų teikimas Bendrijoje.
253. Kalbant apie šios išvados 218 punkte išvardytus tris klausimus ir atsižvelgiant į Teisingumo Teismo praktiką dėl EB 49 straipsnio, pažymėtina, kad būtinybė palyginti šiuos interesus verčia mane pateikti tokias pastabas.
i) Dėl kolektyvinių veiksmų proporcingumo tiek, kiek jais siekiama, kad būtų taikoma pagal Byggnadsarbetareförbundet kolektyvinę sutartį nustatyta darbo užmokesčio norma
254. Pirma, manau, kad EB 49 straipsnis iš esmės nedraudžia imtis kolektyvinių veiksmų siekiant priversti vietos valstybės narės paslaugų teikėją taikyti atlyginimą, nustatytą remiantis kolektyvine sutartimi, faktiškai taikoma panašioje padėtyje esančioms valstybės narės, į kurią paslaugų teikėjas laikinai komandiruoja darbuotojus, statybos sektoriaus nacionalinėms įmonėms.
255. Pirmiausia tokia priemonė paprastai yra tinkama siekiant ja siekiamo tikslo, nes vien tik darbuotojų profsąjungų grasinimas imtis kolektyvinių veiksmų dažniausiai skatins darbdavius sudaryti reikalaujamą pasirašyti kolektyvinę sutartį. Be to, kaip išplaukia iš Švedijos vyriausybės argumentų ir bylos medžiagos, Švedijoje retai imamasi kolektyvinių veiksmų, jei nepasirašoma kolektyvinė sutartis.
256. Žinoma, reikia priminti, kad šioje byloje pradėti kolektyviniai veiksmai netiesiogiai lėmė tai, kad darbuotojai iš Latvijos prarado laikiną darbą šioje valstybėje narėje.
257. Tačiau, kaip bus nurodyta vėliau, manau, kad šią situaciją lėmė ne atsakovių pagrindinėje byloje reikalavimai, susiję su darbo užmokesčiu, o, turint omenyje ypatingas pagrindinės bylos aplinkybes, kitos Byggnadsarbetareförbundet kolektyvinėje sutartyje, kurią pasirašyti jos reikalavo iš Laval imdamosi kolektyvinių veiksmų, nustatytos sąlygos, kurias ši įmonė laikė neproporcingomis.
258. Be to, naudojimasis teise imtis kolektyvinių veiksmų siekiant priversti paslaugų teikėją taikyti priimančiosios valstybės narės nagrinėjamame sektoriuje taikomą darbo užmokesčio normą iš esmės yra mažiau ribojanti priemonė negu automatiškas panašios darbo užmokesčio normos, kuri, nebūdama minimalaus darbo užmokesčio norma, būtų nustatyta nacionalinės teisės aktais, taikymas, nes leidžia paslaugų teikėjui derybomis su kompetentingomis darbuotojų profsąjungomis susitarti dėl atlyginimo atsižvelgiant į jo paties išlaidas, bet kuriuo atveju neleidžiant jam taikyti darbo užmokesčio normos, mažesnės nei numatyta pagal kolektyvinės sutarties „kraštutinę“ sąlygą.
259. Tiesa, tokia sistema gali sukelti nenumatomų pasekmių ir net leisti tam tikromis aplinkybėmis taikyti akivaizdžiai per didelius su darbo užmokesčiu susijusius reikalavimus.
260. Vis dėlto šios aplinkybės būdingos kolektyvinių darbo santykių sistemai, kuri grindžiama derybomis tarp socialinių partnerių ir suteikia joms pirmenybę, ir, vadinasi, sutartine laisve, o ne nacionalinės teisės aktų leidėjo įsikišimu. Nemanau, kad, esant dabartiniam Bendrijos teisės išsivystymo lygiui, taikant vieną iš pagrindinių Sutarties judėjimo laisvių, būtų galima užginčyti tokį darbo santykių organizavimo pasirinkimą.
261. Aišku, tiesa tai, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamoje situacijoje Laval buvo priversta pasirašyti Byggnadsarbetareförbundet kolektyvinę sutartį arba, kaip buvo šiuo atveju, atsisakyti pasirašyti tokią sutartį ir nutraukti darbus Vaksholmo statybvietėje, negalėdama pati imtis, pvz., darbuotojų lokauto.
262. Vis dėlto manau, kad pripažinus, jog nagrinėjamoje situacijoje darbdavys galėtų imtis tokių priemonių, kolektyviniai veiksmai netaptų mažiau ribojantys, nes, be kita ko, atliktini darbai vis tiek būtų nutraukti.
263. Šiomis aplinkybėmis iš teismo praktikos dėl EB 49 straipsnio ir dėl taikant valstybės narių teisės aktus kilusių jame numatytos laisvės apribojimų, motyvuojamų darbuotojų apsauga, proporcingumo vertinimo išplaukia, kad šiuose teisės aktuose arba valstybėje narėje paskelbtoje visuotinai taikoma kolektyvinėje sutartyje nustatytą (minimalaus) darbo užmokesčio normą galima taikyti kiekvienam, net laikinai pagal darbo sutartį dirbančiam jos teritorijoje asmeniui, jei pasirodo, kad jų suteikiamos apsaugos neužtikrina tapačios ar iš esmės panašios įmonių pareigos, nustatytos jų įsisteigimo valstybėje narėje(98).
264. Taigi ši teismo praktika reikalauja, kad priimančiosios valstybės narės, būtent jų teismai, įvertintų paslaugų teikėjo įsisteigimo valstybės narės teisės aktuose ir (arba) kolektyvinėse sutartyse jau nustatytos komandiruotų darbuotojų apsaugos atitiktį arba iš esmės panašų pobūdį, kiek tai susiję būtent su jiems nustatytais atlyginimais.
265. Kaip išplaukia iš teismo praktikos, taip lyginant turi būti atsižvelgiama į darbo užmokestį neatskaičius mokesčių(99).
266. Pagrindinėje byloje neatsižvelgiant į klausimą, susijusį su Laval įpareigojimu sutikti su visomis Byggnadsarbetareförbundet kolektyvinėje sutartyje numatytomis sąlygomis pasirašant prisijungimo susitarimą prieš pradedant derybas dėl atlyginimo, reikia priminti, jog atsakovės pagrindinėje byloje visų pirma reikalavo, kad ši įmonė laikinai į Švediją iš Latvijos komandiruotiems darbuotojams mokėtų vidutinę Stokholmo regiono šio statybos sektoriaus įmonių mokamą darbo užmokesčio normą, kuri yra 145 SEK per valandą (apie 16 EUR per valandą), t. y. taikė reikalavimą, dėl kurio buvo galima derėtis, tačiau nepavykus deryboms Laval būtų galėjęs taikyti 109 SEK valandinę darbo užmokesčio normą (apytiksliai 12 EUR per valandą), kuri pagrindinės bylos aplinkybių metu buvo numatyta Byggnadsarbetareförbundet kolektyvinės sutarties „kraštutinėje“ sąlygoje.
267. Dėl šių faktinių aplinkybių galima pateikti dvi pastabas.
268. Viena vertus, pakartojant 263 punkte nurodytoje teismų praktikoje pavartotus terminus, pažymėtina, kad atsakovių pagrindinėje byloje reikalaujama darbo užmokesčio norma nėra ta, kuri taikoma kiekvienam Švedijos teritorijoje (nagrinėjamame veiklos sektoriuje) dirbančiam asmeniui. Tačiau nemanau, kad šioje byloje ši aplinkybė yra lemiama, nes prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme nebuvo ginčijama tai, kad reikalavimas mokėti šį darbo užmokestį buvo privalomas visoms esančioms panašioje kaip ir Laval padėtyje šio veiklos sektoriaus įmonėms regione, į kurį faktinių aplinkybių metu buvo komandiruoti darbuotojai iš Latvijos. Be to, šią aplinkybę nusveria faktas, kad pati Laval turėjo Byggnadsarbetareförbundet kolektyvinėje sutartyje numatytą galimybę prieštarauti tokiam darbo užmokesčio reikalavimui.
269. Kita vertus, iš pagrindinės bylos aplinkybių išplaukia, kaip, beje, savo rašytinėse pastabose pripažino atsakovės pagrindinėje byloje, kad tuo atveju, jei dėl jų kolektyvinių veiksmų Laval būtų pasirašiusi prisijungimo prie Byggnadsarbetareförbundet kolektyvinės sutarties susitarimą, Laval būtų galėjusi nutraukti derybas dėl vidutinės darbo užmokesčio normos ir taikyti šioje kolektyvinėje sutartyje nustatytą valandinę 109 SEK darbo užmokesčio normą.
270. Iš to išplaukia, kad kadangi tokį atlyginimą sudaro darbo užmokestis neatskaičius mokesčių, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turėtų jį palyginti su atlyginimu, kurį Laval mokėjo darbuotojams iš Latvijos.
271. Šiuo klausimu taip pat reikia priminti, kad, kaip išplaukia iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, Laval savo darbuotojams mokėjo mėnesinį 13 600 SEK (maždaug 1 500 eurų) dydžio darbo užmokestį, prie kurio papildomai buvo natūra teikiamos įvairios lengvatos.
272. Todėl manau, kad jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turėtų palyginti atlyginimo neatskaičius mokesčių sumas ir jei nurodyti atlyginimai iš tikrųjų atitiktų darbo užmokesčio neatskaičius mokesčių sumas, a quo teismas turėtų patikrinti, ar Laval mokamas atlyginimas buvo tapatus arba iš esmės panašus į atlyginimą, nustatytą pagal pagrindinės bylos faktinių aplinkybių metu taikomos Byggnadsarbetareförbundet kolektyvinės sutarties „kraštutinę sąlygą“. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat turėtų patikrinti, ar įvairios Laval natūra teikiamos lengvatos nėra komandiruotpinigiai, mokami kompensuojant su komandiruote susijusias faktiškąsias išlaidas.
273. Jei Laval mokamas atlyginimas neatskaičius mokesčių nebuvo tapatus arba iš esmės panašus į atlyginimą, nustatytą pagal Byggnadsarbetareförbundet kolektyvinės sutarties „kraštutinę sąlygą“, kaip aš manau, bet dėl ko nesu tikras, mano manymu, būtų galima padaryti išvadą, kad tiek, kiek kolektyviniais veiksmais siekiama įpareigoti taikyti Byggnadsarbetareförbundet kolektyvinėje sutartyje numatytą darbo užmokesčio normą, jie nėra neproporcingi darbuotojų apsaugos ir kovos su socialiniu dempingu tikslų atžvilgiu.
274. Siekdamas išsamumo, taip pat pažymiu, kad, priešingai nei teigė kai kurios įstojusios į Teisingumo Teismo nagrinėjamą bylą šalys, pvz., Laval, toks vertinimas nepakenkia neigiamam paslaugų teikėjo arba jo komandiruotų darbuotojų laisvės jungtis į asociacijas aspektui, t. y. teisei nestoti į profsąjungą arba pasitraukti iš jos(100), kurios laikymąsi, mano nuomone, taip pat turi užtikrinti Teisingumo Teismas.
275. Šiuo klausimu reikia pabrėžti, jog minėtame sprendime Gustafsson prieš Švediją EŽTT nusprendė, kad Švedijos Karalystė laikėsi savo įsipareigojimo užtikrinti EŽTK 11 straipsnyje įtvirtintas ieškovo teises, kai šis Švedijos maitinimo sektoriaus darbdavys dėl kelių darbuotojų profsąjungų iniciatyva pradėtų kolektyvinių veiksmų, t. y. blokavimo ir solidarumo akcijos, kuriais buvo siekiama priversti jį pasirašyti kolektyvinę sutartį, galiausiai turėjo nutraukti savo veiklą šiame sektoriuje. Savo vertinime EŽTT iš esmės pabrėžė, kad, nepaisant ieškovui daryto spaudimo, pastarasis nebuvo įpareigotas įstoti į kolektyvinę sutartį pasirašiusią darbdavių organizaciją, tačiau galėjo pasirašyti prisijungimo prie nagrinėjamos kolektyvinės sutarties susitarimą, kuris jam būtų leidęs įtraukti šios veiklos ypatingam pobūdžiui būdingas sąlygas ir nekėlė ekonominių sunkumų, kurie būtų vertę jį įstoti į darbdavių organizaciją(101).
276. Taip, mano nuomone, yra Laval situacijoje, nes pastaroji niekada neteigė, kad prisijungimo prie Byggnadsarbetareförbundet kolektyvinės sutarties susitarimo pasirašymas kėlė tokių ekonominių sunkumų, kurie būtų privertę ją įstoti į Švedijos statybos sektoriaus darbdavių profsąjungą (Sveriges Byggindustrier).
277. Be to, negalima pagrįstai teigti, kad būtų nepaisoma negatyvaus darbuotojų iš Latvijos laisvės jungtis į asociacijas aspekto, jei, remiantis kolektyviniams darbo santykiams Švedijoje taikomais principais, prisijungimo susitarimą pasirašęs darbdavys turėtų taikyti nagrinėjamoje kolektyvinėje sutartyje numatytas darbo ir įdarbinimo sąlygas visiems savo darbuotojams, neatsižvelgiant į jų narystę sutartį pasirašiusiose profsąjungose.
278. Pateikus tokį išaiškinimą, vis dėlto labai tikėtina, kad šios išvados 272 ir 273 punktuose minėtas atlyginimų neatskaičius mokesčių palyginimas galiausiai nėra būtinas pagrindinėje byloje, atsižvelgiant į ypatingą nagrinėjamą situaciją(102), t. y. kad iki galėdama taikyti pagal Byggnadsarbetareförbundet kolektyvinės sutarties „kraštutinę sąlygą“ nustatytą darbo užmokesčio normą, Laval turėjo sutikti su visomis šioje sutartyje numatytomis sąlygomis.
ii) Dėl kolektyvinių veiksmų proporcingumo tiek, kiek jais siekiama įpareigoti taikyti visas Byggnadsarbetareförbundet kolektyvinėje sutartyje numatytas sąlygas
279. Iš tikrųjų, antra, būtent Laval atsisakymas prisijungti prie visų Byggnadsarbetareförbundet kolektyvinėje sutartyje nustatytų sąlygų, kurias ši įmonė laikė neproporcingomis, nulėmė (ir leido) atsakovėms pagrindinėje byloje imtis nagrinėjamų kolektyvinių veiksmų. Konkrečiai tariant, jei Laval būtų pasirašiusi prisijungimo prie Byggnadsarbetareförbundet kolektyvinės sutarties susitarimą, šis prisijungimas būtų jai užtikrinęs socialinę taiką, t. y. socialinę taiką, kuri, pagal MBL, vėliau būtų leidusi jai pradėti derybas dėl darbo užmokesčio normos remiantis šioje sutartyje numatytomis nuostatomis.
280. Tačiau man atrodo, kad galimybės taikyti konkrečią darbo užmokesčio normą susiejimas su reikalavimu iš anksto pasirašyti visas kolektyvinėje sutartyje numatytas sąlygas, kurios faktiškai taikomos to paties veiklos sektoriaus nacionalinėms įmonėms, įsteigtoms Švedijos Karalystėje ir esančioms panašioje padėtyje, viršija tai, kas yra būtina siekiant užtikrinti darbuotojų apsaugą ir užkirsti kelią socialiniam dempingui.
281. Šis vertinimas a fortiori apima situaciją, kai, kaip pagrindinėje byloje, laikinai į priimančiąją valstybę darbuotojus komandiruojanti įmonė yra susaistyta kitoje valstybėje narėje teisėtai sudaryta kolektyvine sutartimi. Iš tikrųjų tokioje situacijoje noras kitos valstybės narės paslaugų teikėją susaistyti, pvz., remiantis vidaus teise pradėtais kolektyviniais veiksmais, sąlygomis, kuriomis nesiekiama pasiekti kolektyvinių veiksmų ėmimąsi pateisinančių tikslų, arba sąlygomis, kurios sutampa su sąlygomis, kuriomis minėtas paslaugų teikėjas yra susaistytas savo įsisteigimo valstybėje narėje, be kita ko, nustatytomis minėtoje valstybėje narėje sudarytoje kolektyvinėje sutartyje, mano nuomone, prieštarauja proporcingumo principui.
282. Toks požiūris, manau, atitinka teismo praktiką, kuri reikalauja, pirma, kad priimančiosios valstybės narės teisės aktuose numatytos sąlygos paslaugoms teikti laikinai komandiruojant darbuotojus būtų realiai naudingos aptariamiems darbuotojams iš esmės sustiprinant jų socialinę apsaugą(103), ir, antra, kaip jau buvo paminėta, kad tokiomis sąlygomis suteikiama apsauga nebūtų užtikrinama tapačiuose arba iš esmės panašiuose įpareigojimuose, kuriais paslaugų teikėjas yra susaistytas įsisteigimo valstybėje narėje.
283. Niekas nedraudžia taikyti šios teismo praktikos tokioje situacijoje, kokia yra pagrindinėje byloje. Iš tikrųjų apribojimai, kuriuos ši teismo praktika nustatė valstybės narės teritorijoje pagal vidaus teisę pradėtiems kolektyviniams veiksmams, nėra neproporcingas ir netoleruotinas teisės imtis minėtų veiksmų pažeidimas, kuris pažeistų pačią saugomos teisės esmę(104).
284. Norėdamas įvertinti atsakovių pagrindinėje byloje kolektyvinių veiksmų proporcingumą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nagrinėdamas Byggnadsarbetareförbundet kolektyvinės sutarties sąlygas, kurias taikyti šiais veiksmais buvo siekiama priversti Laval netgi prieš pradedant derybas dėl taikytinos darbo užmokesčio normos taikymo arba prieš taikant pagal minėtos sutarties „kraštutinę sąlygą“ nustatytą darbo užmokesčio normą, turėtų:
– pirma, kalbant apie galimas darbo ir įdarbinimo sąlygas, numatytas Byggnadsarbetareförbundet kolektyvinėje sutartyje, kurias, kaip buvo minėta nagrinėjant Direktyvą 96/71, susijusios su kitais, nei šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies pirmojoje pastraipoje išvardyti, dalykais, patikrinti, ar, tiek, kiek šias sąlygas apima Švedijos Karalystės nuostatos dėl viešosios tvarkos minėtos direktyvos 3 straipsnio 10 dalies prasme, įpareigojimu Laval taikyti šias sąlygas nebuvo viršyta tai, kas būtina pasiekti nagrinėjamų kolektyvinių veiksmų tikslus;
– antra, kalbant apie kitas Byggnadsarbetareförbundet kolektyvinėje sutartyje numatytas sąlygas, patikrinti, ar jos buvo realiai naudingos ta prasme, kad reikšmingai sustiprino komandiruotų darbuotojų socialinę apsaugą, ir ar jos nenustatė apsaugos, tapačios arba iš esmės panašios į tą, kuri jiems buvo suteikta pagal Laval įsisteigimo valstybėje jai taikomus kolektyvinę sutartį arba teisės aktus.
285. Šiuo klausimu manau esant naudinga pateikti kelias pastabas dėl tam tikrų Byggnadsarbetareförbundet kolektyvinėje sutartyje numatytų sąlygų, dėl kurių šalys ilgai ginčijosi Teisingumo Teisme, t. y. darbdavio mokėtinos draudimo įmokos, rinkliavos, vadinamos „papildomais centais“, kurią darbdavys moka įvairioms Švedijos institucijoms, bei darbdavio Byggnadsarbetareförbundet mokamą komisinį mokestį, kuris, bent jau atrodo, atitinka atlygį už šios profsąjungos vietos skyrių atliekamą darbo užmokesčio kontrolę.
286. Pirma, iš pagrindinės bylos šalių pastabų bei jų atsakymų į Teisingumo Teismo raštu pateiktus klausimus matyti, kad pirmosios įmokos apima penkių rūšių draudimo įmokas, mokėtinas Švedijos bendrovei, kurių bendra suma faktinių pagrindinės bylos aplinkybių metu buvo lygi 5,9 % nuo visų darbo užmokesčių. Konkrečiai tariant, jas atitinkamai sudarė vadinamasis AGS kolektyvinis draudimas, garantuojantis išmokas ligos atveju, vadinamasis SAF-LO papildomas pensijų draudimas, kuriuo galėjo pasinaudoti darbuotojai nuo 55 metų, vadinamasis AGB draudimas, garantuojantis išmokas nedarbo atveju, vadinamasis TGL grupės gyvybės draudimas, darbuotojo mirties atveju garantuojantis finansinę pagalbą likusiems gyviems išlaikytiniams, ir vadinamasis TFA draudimas nuo nelaimingų atsitikimų darbe. Minėtų draudimo rūšių AGS ir SAF-LO įmokos sudarė atitinkamai 1,2 % ir 4,2 % nuo visų darbo užmokesčių, t. y. 5,4 % nuo visų darbo užmokesčių. Trijų kitų draudimo rūšių įmokos bendrai sudarė 0,5 % nuo visų darbo užmokesčių.
287. Pažymėtina, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme ir Teisingumo Teisme Laval labai prieštaravo dėl įpareigojimo mokėti pirmųjų dviejų rūšių draudimą. Jos prieštaravimas dėl pirmojo draudimo grindžiamas tuo, kad pagal darbo sutartį dirbančio darbuotojo galimybė būti apdraustam AGS priklauso nuo gaunamų pajamų, kurios suteikia teisę į draudimą nuo ligos pagal Švedijos socialinio draudimo įstatymą (lagen (1962 :381) om allmän försäkring), o iš Bendrijos teisės išplaukia, kad laikinai į valstybės narės teritoriją komandiruotas darbuotojas išsaugo savo ryšį su savo rezidavimo valstybės narės socialinės apsaugos sistema. Dėl antrosios draudimo rūšies Laval abejoja jo nauda komandiruotų darbuotojų atžvilgiu, nes, pirma, samdomas darbuotojas gauna išmokas, į kurias suteikia teisę toks draudimas, sukakus 55 metams, taigi paprastai labai negreitai, ir, antra, šios išmokos reikalauja taikyti aktyvų kapitalo valdymo būdą, galintį sukelti daug praktinių ir finansinių problemų, įskaitant bendrą fondų valdymą keliose valstybėse narėse. Be to, Laval pabrėžė, kad Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1 dalies pirmosios pastraipos c punkte numatyta minimalaus darbo užmokesčio norma aiškiai neapima papildomų pensijos draudimo rūšių.
288. Į šiuos argumentus, bent jau dėl AGS draudimo rūšies, negaliu nekreipti dėmesio, jeigu Laval siūlomas Švedijos socialinio draudimo įstatymo aiškinimas yra teisingas, t. y. aiškinimas, kurio neginčijo atsakovės pagrindinėje byloje, bet kurį turės patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
289. Iš tikrųjų, kaip tai nurodoma Direktyvos 96/71 21 konstatuojamojoje dalyje Reglamente Nr. 1408/71 yra įtvirtintos nuostatos, taikomos pagal darbo sutartį dirbančių asmenų, judančių Bendrijoje, socialinės apsaugos pašalpoms ir įmokoms, o jo 14 straipsnio 1 dalies a punkte, remiantis teisės aktų vienodumo principu, kuriuo grindžiamas šis reglamentas, numatyta, kad pagal darbo sutartį vienoje valstybėje narėje dirbančiam darbuotojui, kurį jo įmonė laikinai, ne ilgiau nei dvylikos mėnesių laikotarpiui, komandiruoja į kitos valstybės narės teritoriją, toliau taikomi pirmosios valstybės narės teisės aktai socialinės apsaugos srityje(105).
290. Todėl, nepažeidžiant Švedijos socialinio draudimo įstatymo aiškinimo, man atrodo, kad atsakovės pagrindinėje byloje, imdamosi kolektyvinių veiksmų, negalėjo iš Laval reikalauti apsidrausti Byggnadsarbetareförbundet kolektyvinėje sutartyje numatytu AGS draudimu.
291. Neatrodo, kad tokį vertinimą paneigia argumentas, kurį atsakovės pagrindinėje byloje nurodė atsakydamos į Teisingumo Teismo raštu pateiktus klausimus, grindžiamas ta aplinkybe, kad Laval galėjo prašyti atleisti ją nuo AGS draudimo įmokų mokėjimo. Iš tikrųjų tokia galimybė ne tik buvo neįmanoma pagrindinės bylos aplinkybių metu, bet ir, atrodo, bet kuriuo atveju buvo pagrįsta principu, prieštaraujančiu Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 1 dalies a punktui, kuris numato, kad pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, laikinai, ne ilgiau nei dvylikos mėnesių laikotarpiui, komandiruotiems į kitos valstybės narės teritoriją, taikomi teisės aktai socialinės apsaugos srityje tos valstybės narės, kurios teritorijoje darbuotojas paprastai dirba.
292. Dėl kitų trijų draudimo įmokų tik pažymėsiu, jog mažų mažiausiai keista, kad minėtos AGB įmokos būtų mokamos dėl nedarbo rizikos, nors iš esmės komandiruoti darbuotojai neturi integruotis į priimančiosios valstybės narės darbo rinką.
293. Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į visas svarbias pagrindinės bylos aplinkybes, turi patikrinti, ar draudimai, kurių įmokų reikalaujama mokėti iš Laval, atitinka šios išvados 284 punkte nurodytus kriterijus.
294. Antra, pastebėtina, kad remiantis atsakant į Teisingumo Teismo raštu užduotus klausimus atsakovių pagrindinėje byloje pateiktais paaiškinimais, kurie nebuvo užginčyti, „papildomais centais“ vadinamos rinkliavos buvo lygios 0,8 % nuo visų darbdavio mokamų darbo užmokesčių. Šios rinkliavos buvo mokamos Švedijos draudimo bendrovei įvairių gavėjų naudai ir buvo skirstomos taip: apie 0,4 % buvo pervedama Švedijos draudimo bendrovei, garantuojančiai gyvybės draudimą ir paramą likusiems gyviems darbuotojų išlaikytiniams ir draudimą nuo nelaimingų atsitikimų nedarbo metu; apie 0,3 % buvo skirta Švedijos statybos įmonių tyrimų fondui finansuoti (Svenska Byggbranschens Utvecklingsfond (SBUF)), siekiant skatinti statybos sektoriaus tyrimus ir plėtrą ir siekiant diegti naujoves šiame sektoriuje; apie 0,03 % buvo pervedama Švedijos bendrovei, kurios užduotis – pritaikyti darbo vietas riboto judrumo asmenims bei juos perkvalifikuoti; apie 0,04 % buvo skirta finansuoti profesinį parengimą ir skatinti jį statybos sektoriuje; galiausiai 0,02 % buvo skirta finansuoti minėtos Švedijos draudimo bendrovės, atsakingos už keturių išvardytų mokėjimų pervedimą atitinkamiems gavėjams, administravimo ir valdymo sąnaudas.
295. Mano nuomone, bent trys rinkliavos, kurias mokėti iš Laval kolektyviniais veiksmais reikalavo atsakovės pagrindinėje byloje, ypač rinkliavos, skirtos finansuoti SBUF ir profesinį parengimą statybos sektoriuje, nėra niekaip susijusios su darbuotojų apsauga arba nėra realiai naudingos reikšmingai sustiprinant komandiruotų darbuotojų socialinę apsaugą.
296. Trečia, reikia pažymėti, kad kaip išplaukia iš atsakovių pagrindinėje byloje atsakymų į Teisingumo Teismo raštu pateiktus klausimus, Byggnadsarbetareförbundet vietos skyriams už darbo užmokesčių kontrolę pervedama komisinio mokesčio suma, kurią už kiekvieną kontrolės laikotarpį sudaro 1,5% nuo visų statybos sektoriaus darbuotojų darbo užmokesčių, siekiama kelių tikslų, iš kurių pirmas yra patikrinti, ar darbdavys perveda socialinių partnerių sutartą atlyginimą, atsižvelgiant, be kita ko, į statybos sektoriaus, kuriame yra didelis darbuotojų judėjimas ir daugybė galimų atlyginimo formų, ypatumus. Atlyginimų kontrolė atliekama kas keturias – aštuonias savaites, remiantis vardiniais sąrašais, kuriuos darbdaviai išsiunčia Byggnadsarbetareförbundet vietos skyriams. Atsakovių pagrindinėje byloje nuomone, ši periodinė kontrolė leido padidinti kelių dešimčių darbuotojų, įskaitant ne profsąjungos narių, atlyginimų lygį po to, kai buvo sutarta dėl metinio darbo užmokesčių padidinimo, kurio darbdaviai nepervedė. Be konkretaus pervedamų darbo užmokesčių patikrinimo, tokia kontrolė taip pat leidžia nustatyti statistinį darbo užmokestį, kuriuo remiamasi per kolektyvines derybas su darbdavių organizacijomis. Atsakovės pagrindinėje byloje taip pat pabrėžė, kad kontrolės veikla patyrė deficitą laikotarpiu nuo 2001 iki 2005 metų ir kad darbdavio pervestos sumos yra realaus darbuotojų darbo atlyginimas, mokėtinas neatsižvelgiant į jų dalyvavimą profsąjungose.
297. Bendrai tariant, atrodo, kad tokio tipo, kaip, pvz., numatytoji Byggnadsarbetareförbundet kolektyvinėje sutartyje, kontrolė yra sąlyga, glaudžiai susijusi su pagal šią sutartį nustatytos darbo užmokesčio normos taikymu. Todėl, jeigu būtų pripažintas principas, pagal kurį EB 49 straipsnis nedraudžia, kad profsąjungos galėtų, imdamosi kolektyvinių veiksmų, įpareigoti užsienio paslaugų teikėją taikyti darbo užmokesčio normą, kuri yra nustatyta remiantis kolektyvine sutartimi, faktiškai taikoma panašioje padėtyje esančioms to paties veiklos sektoriaus nacionalinėms įmonėms, Bendrijos teisė turėtų garantuoti šioms organizacijoms galimybę atitinkamomis priemonėmis reikalauti laikytis šių normų.
298. Taigi liko atsakyti į klausimą, ar tokioje situacijoje, kokia yra nagrinėjamoji pagrindinėje byloje, reikalavimas, kad Laval mokėtų komisinį mokestį už atlyginimų kontrolę, kurį renka Byggnadsarbetareförbundet vietos skyrius, viršijo tai, kas yra būtina siekiant užtikrinti, kad komandiruotiems darbuotojams būtų pervedamas pagal Byggnadsarbetareförbundet kolektyvinę sutartį nustatytas atlyginimas.
299. Nors toks vertinimas yra santykinai hipotetinio pobūdžio ir, atsižvelgiant į pirmiau mano pateiktus paaiškinimus, nėra labai būtinas pagrindinei bylai išspręsti, vis dėlto galima padaryti kelis bendrus pastebėjimus.
300. Mano nuomone, tokį komisinį mokestį galima rinkti tik už realiai atliktą kontrolę. Turint omenyje atlyginimų kontrolės siekiamą tikslą ir tai, jog darbuotojai komandiruojami laikinai, darytina išvada, kad kontrolė gali būti atliekama šiuo periodu, kad taip jos rezultatai realiai padėtų reikšmingai sustiprinti komandiruotų darbuotojų apsaugą.
301. Toks komisinis mokestis taip pat turėtų atitikti faktines atlyginimų kontrolės veiklos sąnaudas ir nefinansuoti su šiuo tikslu nesusijusios profsąjungų veiklos. Iš tikrųjų, jei taip nebūtų, egzistuotų pavojus, kad tai turėtų įtakos šių darbuotojų laisvės jungtis į asociacijas neigiamam aspektui arba bent jau jų laisvei disponuoti savo atlyginimu, taip atimant iš jų nuosavybę EŽTK protokolo Nr. 1 1 straipsnio prasme, ypač tuo atveju, jei remiantis kolektyvinės sutarties nuostatomis komisinis mokestis būtų atskaitytas iš komandiruotų darbuotojų darbo užmokesčio.
302. Šiuo klausimu pastebėtina, kad EŽTT neseniai konstatavo tokią įtaką sprendime Evaldsson ir kt. prieš Švediją dėl Švedijos darbdavių išskaičiuotų pajamų iš Byggnadsarbetareförbundet profsąjungai nepriklausančių darbuotojų darbo užmokesčio, skirtų finansuoti pagal Byggnadsarbetareförbundet kolektyvinę sutartį nustatytų atlyginimų kontrolę, tuo atveju, kai dėl nepakankamo Byggnadsarbetareförbundet vietos skyriaus apskaitos skaidrumo šie darbuotojai nagrinėjamų faktinių aplinkybių metu nebuvo informuojami apie išskaitymų iš jų darbo užmokesčio paskirtį, taip jiems nesuteikiant galimybės patikrinti, ar jie nefinansuoja profsąjungos veiklos, nesusijusios su atlyginimų kontrole, kuri prieštarautų jų įsitikinimams(106).
303. Taigi EŽTT nusprendė, kad įsikišimas į taikų minėtų darbuotojų turto naudojimąsi yra neproporcingas atsižvelgiant į bendrojo intereso tikslu pripažintą tikslą apsaugoti statybos sektoriaus darbuotojus plačiąja prasme, kurį užtikrinti siekiama aptariamai profsąjungai vykdant atlyginimų kontrolę, ir kad šį įsikišimą Švedijos Karalystė turėjo uždrausti, siekdama apsaugoti atitinkamų darbuotojų teises pagal EŽTK protokolo Nr. 1 1 straipsnį(107).
304. Šioje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, mano nuomone, turi taip pat atsižvelgti į šią praktiką, jeigu mano, kad pagrindinės bylos sprendimas priklauso nuo reikalavimo, kad Laval mokėtų komisinį mokestį už atlyginimų kontrolę, jai nustatyto remiantis Byggnadsarbetareförbundet kolektyvine sutartimi, kurią atsakovės pagrindinėje byloje kolektyviniais veiksmais siekė priversti Laval pasirašyti, proporcingumo nagrinėjimo.
305. Galiausiai, siekdamas išsamumo apribojimų, išplaukiančių iš pagrindinėje byloje nagrinėjamų kolektyvinių veiksmų, proporcingumo klausimu, nemanau, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atlikdamas analizę, kurią jis turės padaryti šiuo klausimu, įskaitant Laval darbuotojų profsąjungoms pagrindinėje byloje pareikšto ieškinio dėl atsakomybės pagrįstumo patikrinimą, privalės daryti skritumą tarp atsakovių pagrindinėje byloje, pirma, blokavimą inicijavusių Byggnadsarbetareförbundet ir profsąjungos vietos skyriaus ir, antra, solidarumo akciją organizavusios SEF.
306. Iš tikrųjų, nors būtent pastaroji akcija nulėmė darbų nutraukimą Vaksholmo komunos statybvietėje ir iš esmės prisidėjo prie to, kad Laval nustotų komandiruoti į šią statybvietę darbuotojus iš Latvijos, vis dėlto teisiškai ši akcija buvo būtinai sąlygojama pradėjus blokavimą.
307. Dėl visų šių priežasčių manau, kad tuo atveju, kai valstybėje narėje nėra sistemos, pagal kurią kolektyvinės sutarys skelbiamos visuotinai taikytinomis, Direktyva 96/71 ir EB 49 straipsnis nedraudžia valstybės narės darbuotojų profsąjungoms bandyti kolektyviniais veiksmais, būtent blokavimo ir solidarumo akcija, priversti kitos valstybės narės paslaugų teikėją taikyti darbo užmokesčio normą, nustatytą pagal kolektyvinę sutartį, faktiškai taikomą panašioje padėtyje esančioms to paties veiklos sektoriaus nacionalinėms įmonėms ir sudarytą pirmojoje valstybėje narėje, į kurią laikinai komandiruojami kitos valstybės narės darbuotojai, jeigu šie kolektyviniai veiksmai motyvuojami bendrojo intereso tikslais, pvz., darbuotojų apsauga ir kova su socialiniu dempingu, ir nėra neproporcingi šių tikslų įgyvendinimo atžvilgiu. Nagrinėdamas kolektyvinių veiksmų proporcingumą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės, be kita ko, patikrinti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamoje kolektyvinėje sutartyje numatytos darbo ir įdarbinimo sąlygos, kurias profsąjungos nustatė darbo užmokesčio normos taikymui, atitiko Direktyvos 96/71 3 straipsnio 10 dalį ir ar kitos minėtos darbo užmokesčio normos taikymo sąlygos buvo realiai naudingos reikšmingai sustiprinant komandiruotų darbuotojų socialinę apsaugą bei nenustatė apsaugos, tapačios arba iš esmės panašios į tą, kuri šiems darbuotojams buvo suteikta paslaugų teikėjo įsisteigimo valstybėje narėje taikomais teisės aktais ir (arba) kolektyvine sutartimi.
VI – Išvada
308. Remdamasis išdėstytais argumentais, siūlau Teisingumo Teismui į Arbetsdomstolen pateiktus klausimus atsakyti taip:
„Tuo atveju, kai valstybėje narėje nėra sistemos, pagal kurią kolektyvinės sutarys skelbiamos visuotinai taikytinomis, 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje ir EB 49 straipsnis turi būti aiškinami kaip nedraudžiantys valstybės narės darbuotojų profsąjungoms bandyti kolektyviniais veiksmais, būtent blokavimo ir solidarumo akcija, priversti kitos valstybės narės paslaugų teikėją taikyti darbo užmokesčio normą, nustatytą pagal kolektyvinę sutartį, faktiškai taikomą panašioje padėtyje esančioms to paties veiklos sektoriaus nacionalinėms įmonėms ir sudarytą pirmojoje valstybėje narėje, į kurią laikinai komandiruojami kitos valstybės narės darbuotojai, jeigu šie kolektyviniai veiksmai motyvuojami bendrojo intereso tikslais, pvz., darbuotojų apsauga ir kova su socialiniu dempingu, ir nėra neproporcingi šių tikslų įgyvendinimo atžvilgiu.
Nagrinėdamas kolektyvinių veiksmų proporcingumą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės, be kita ko, patikrinti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamoje kolektyvinėje sutartyje numatytos darbo ir įdarbinimo sąlygos, kurias profsąjungos nustatė minėtos darbo užmokesčio normos taikymui, atitinka Direktyvos 96/71 3 straipsnio 10 dalį ir ar kitos minėtos darbo užmokesčio normos taikymo sąlygos buvo realiai naudingos reikšmingai sustiprinant komandiruotų darbuotojų socialinę apsaugą bei nenustatė apsaugos, tapačios arba iš esmės panašios į tą, kuri šiems darbuotojams buvo suteikta paslaugų teikėjo įsisteigimo valstybėje narėje taikomais teisės aktais ir (arba) kolektyvine sutartimi.“