GENERALINIO ADVOKATO
M. POIARES MADURO IŠVADA,
pateikta 2008 m. sausio 31 d.(1)
Byla C‑303/06
S. Coleman
prieš
Attridge Law
ir
Steve Law
(Employment Tribunal, London South (Jungtinė Karalystė) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
1. Šiame South London Employment Tribunal pateiktame prašyme priimti prejudicinį sprendimą pirmą kartą iškeltas svarbus klausimas dėl 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvos 2000/78/EB, nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus (2) (toliau – direktyva) apimties. Šis teismas klausia, ar direktyvoje numatytas draudimas diskriminuoti taikomas ir tokiais atvejais, kai darbuotojai, kuri nors ir nėra neįgali, vien dėl jos ryšio su neįgaliu asmeniu sudaromos nepalankesnės sąlygos nei jos bendradarbiams.
I – Faktinės aplinkybės ir pateikti klausimai
2. S. Coleman, ieškovė pagrindinėje byloje, nuo 2001 m. dirbo Londono solisitorių kontoroje Attridge Law, kurios vienas iš partnerių yra S. Law, teisės referente. 2002 m. ji pagimdė neįgalų sūnų, turintį įgimtą bronchitą ir laringitą. S. Coleman yra pagrindinė jo prižiūrėtoja.
3. 2005 m. kovo 4 d. ieškovė savo noru išėjo iš darbo Attridge Law. 2005 m. rugpjūčio 30 d. savo buvusiems darbdaviams ji pareiškė ieškinį dėl netiesioginio atleidimo (constructive dismissal) ir diskriminacijos dėl negalios, tvirtindama, kad jai buvo sudarytos nepalankesnės sąlygos nei neįgalių vaikų neturintiems darbuotojams ir kad dėl tokio elgesio jai buvo sudaryta priešiška darbo aplinka. Kaip diskriminacijos, kurią, kaip ji tvirtina, patyrė, pavyzdžius ji nurodė tai, kad: sugrįžusiai iš motinystės atostogų darbdaviai jai neleido grįžti į buvusias pareigas, ji buvo pravardžiuojama tingine, jeigu prašydavo laisvo laiko savo sūnaus priežiūrai, ir jai nebuvo suteikta galimybė dirbti pagal tokį pat lankstų darbo grafiką kaip neįgalių vaikų neturintiems bendradarbiams, jie tvirtino, jog ji naudojosi savo „prakeiktu vaiku“ (fucking child), kad galėtų manipuliuoti savo darbo sąlygomis, jie jai paskyrė drausminę nuobaudą, ir tinkamai neišnagrinėjo jos pateikto skundo dėl netinkamo elgesio su ja.
4. S. Coleman siekė, kad būtų taikomi atitinkami nacionalinės teisės aktai, t. y. 1995 m. Įstatymas dėl diskriminavimo dėl negalios (Disability Discrimination Act), ir direktyva. Šį prašymą ji argumentavo tuo, kad pagal direktyvą draudžiama ne tik neįgalių asmenų diskriminacija, bet ir asmenų, nukentėjusių nuo diskriminacijos vien dėl jų ryšio su neįgaliu asmeniu. Ji teigė, kad teismas Įstatymą dėl diskriminavimo dėl negalios turėtų aiškinti atsižvelgdamas į direktyvą ir pripažinti asmenų apsaugą nuo diskriminacijos dėl jo ryšių. Atsakovai pagrindinėje byloje teigia, kad pagal įstatymą ginami tik neįgalūs asmenys ir kad direktyva nesiekiama apsaugoti asmenų nuo diskriminavimo dėl jų ryšių.
5. S. Coleman gali laimėti bylą tik direktyvą išaiškinus kaip draudžiančią asmens diskriminaciją dėl jo ryšių. Todėl teismas nusprendė nepradėti nagrinėti faktinių aplinkybių ir ieškinio iš esmės ir atidėjo klausimo dėl šios ieškinio dalies nagrinėjimą bei surengė išankstinį posėdį tik dėl klausimo, ar draudžiama asmens diskriminacija dėl jo ryšių. Po posėdžio jis sustabdė bylos nagrinėjimą ir pateikė Teisingumo Teismui šiuos klausimus:
1. Ar remiantis draudimu diskriminuoti dėl negalios direktyva nuo tiesioginės diskriminacijos ir priekabiavimo saugo tik neįgalius asmenis?
2. Jei atsakymas į pirmąjį klausimą yra neigiamas, ar direktyva saugo darbuotojus, kurie nors ir nėra neįgalūs, bet jiems dėl ryšio su neįgaliu asmeniu sudaromos nepalankesnės sąlygos ir jie patiria priekabiavimą?
3. Jeigu darbdavys sudaro nepalankesnes darbo sąlygas, palyginti su tomis, kurias sudaro arba sudarytų kitiems darbuotojams, ir įrodžius, kad tokio elgesio su darbuotoju priežastis – jo neįgalus sūnus, kurį pirmasis prižiūri, ar toks elgesys laikytinas tiesiogine diskriminacija, pažeidžiančia direktyvoje įtvirtintą vienodo požiūrio principą?
4. Jeigu darbdavys priekabiauja prie darbuotojo, ar, įrodžius, kad tokio elgesio su darbuotoju priežastis – jo neįgalus sūnus, kurį jis prižiūri, toks elgesys pažeidžia direktyvoje įtvirtintą vienodo požiūrio principą?
II – Vertinimas
6. Keturiuose Employment Tribunal Teisingumo Teismui pateiktuose klausimuose slypi vienas teisės klausimas: ar direktyva saugo asmenis, kurie vien dėl ryšio su neįgaliu asmeniu darbe patiria tiesioginę diskriminaciją ir (arba) priekabiavimą?
7. Direktyva buvo priimta EB 13 straipsnio 1 dalies, į EB sutartį įtrauktos Amsterdamo sutartimi, pagrindu. Ji išdėstyta taip: „Nepažeisdama kitų šios Sutarties nuostatų ir neviršydama Bendrijai jos suteiktų įgaliojimų, Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu ir pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, gali vieningai imtis atitinkamų veiksmų, siekdama kovoti su diskriminacija dėl lyties, rasinės arba etninės kilmės, religijos ar tikėjimo, negalios, amžiaus arba seksualinės orientacijos“. Pirmasis apie EB 13 straipsnį pažymėtinas dalykas yra tas, kad jame išvardyti konkretūs diskriminacijos pagrindai, laikomi problematiškais pagrindais, arba, perkėlus JAV konstitucinėje teisėje vartojamą sąvoką – problematiškomis klasifikacijomis (suspect classifications) (3), ir kad šis straipsnis padaro juos diskriminaciją draudžiančių Bendrijos teisės aktų objektu. Šios plačiai suformuluotos nuostatos pagrindas gali būti priimti teisės aktai, skirti kovai su diskriminacija dėl išvardytų pagrindų. Nors priimdama konkrečias aplinkybes ir socialinį kontekstą atitinkančias priemones Taryba naudojasi didele diskrecija, vis dėlto EB 13 straipsnio negalima aiškinti kaip leidžiančio priimti jo tikslų ir esmės neatitinkančių teisės aktų, ribojančių apsaugą, kurią Sutarties rengėjai ketino jai suteikti(4).
8. EB 13 straipsnis išreiškia, kad Bendrijos teisės sistemoje laikomasi vienodo požiūrio ir nediskriminavimo principų. Todėl aiškinant šį straipsnį ir jo pagrindu priimtą direktyvą reikia atsižvelgti į Teisingumo Teismo praktiką dėl šių principų (5). Direktyvos 1 straipsnyje nurodyta, kad jos tikslas – „nustatyti kovos su diskriminacija <...> bendrus pagrindus siekiant valstybėse narėse įgyvendinti vienodo požiūrio principą“ (Kitu šriftuišskirta autoriaus). Kiek tai susiję su vienodo požiūrio ir nediskriminacijos svarba Bendrijos teisės sistemoje, Teisingumo Teismo praktika yra aiški. Lygybė nėra vien politinis idealas ir siekis, bet vienas iš pagrindinių Bendrijos teisės principų(6). Kaip Teisingumo Teismas nusprendė sprendime Mangold, direktyva yra praktinis lygybės principo aspektas(7). Nustatant kiekvienu konkrečiu atveju, ko yra reikalaujama siekiant lygybės, naudinga priminti jos pagrindines vertybes. Joms priskiriamos žmogaus orumas ir asmens savarankiškumas.
9. Pagal paprasčiausią žmogaus orumo apibrėžimą reikalaujama pripažinti vienodą visų asmenų vertę. Asmens gyvybė yra vertinga vien dėl to, kad jis yra žmogus, ir nė vieno asmens gyvybė nėra labiau ar mažiau vertinga nei kito asmens. Kaip visiškai neseniai priminė R. Dworkin, šio pagrindinio principo svarba pripažįstama net ir tuo atveju, jei iš esmės nesutariama dėl politinės moralės, demokratinių valstybių politinių institucijų struktūros ir jų veiklos klausimų(8). Todėl asmenys ir politinės institucijos neturi veikti taip, kad būtų paneigta kiekvieno žmogaus gyvybės svarba. Asmens savarankiškumas yra kitokia, bet taip pat svarbi vertybė. Ji reiškia, kad asmuo gali pakreipti savo gyvenimą tam tikra linkme ir gyventi pasirinkęs iš kelių vertingų galimybių(9). Savarankiškumas reiškia galimybę rinktis iš kelių vertingų galimybių. Elgdamiesi savarankiškai priimame sprendimus dėl savo gyvenimo pokyčių, ir mūsų „asmeninė integracija, orumo jausmas bei savigarba įgauna konkrečią išraišką“(10).
10. EB 13 straipsnio ir direktyvos tikslas – ginti šioms problematiškoms klasifikacijoms priskiriamų asmenų orumą ir asmeninį savarankiškumą. Akivaizdžiausiai tokio žmogaus orumas ir savarankiškumas gali būti paveikti jam tapus tiesioginiu taikiniu dėl problematinių savybių. Kai su asmeniu elgiamasi nepalankiau dėl jo religinių įsitikinimų, amžiaus, negalios ar seksualinės orientacijos, pažeidžiama ši speciali ir unikali asmenų vertė, kuri jiems būdinga dėl to, kad jie yra žmonės. Vienodos kiekvieno žmogaus vertės pripažinimas reikalauja, jog tokio pobūdžio pagrindais nebūtų galima vadovautis asmeniui uždedant naštą ar atimant iš jo lengvatą. Kitaip tariant, vertinant, ar yra pagrindas su asmeniu elgtis nepalankiau, į tokias savybes neturi būti atsižvelgiama.
11. Panašiai asmens savarankiškumo pripažinimas reiškia, jog iš asmenų negalima atimti vertingos galimybės pasirinkti svarbiausiose gyvenimo srityse vien nurodžius, kad jie priklauso problematiškai klasifikacijai. Įsidarbinimas ir karjera kiekvienam asmeniui yra svarbiausia sritis ne vien dėl to, kad tai yra būdas užsidirbti pragyvenimui, bet ir dėl to, kad tai yra reikšmingas būdas išreikšti save bei realizuoti savo potencialą. Asmuo, kuris diskriminuoja kitą problematiškai klasifikacijai priskiriamą asmenį, neteisingai atima iš jo vertingą galimybę pasirinkti. Taip daroma didelė žala asmens gebėjimui gyventi savarankiškai, nes svarbiausius jo gyvenimo aspektus lemia ne jo pasirinkimai, bet kažkieno nustatyti stereotipai. Elgdamasis nepalankiau su tokioms grupėms priklausančiais asmenimis vien dėl jų savybių, kitus asmenis diskriminuojantis asmuo atima iš jų galimybę būti savarankiškiems. Esant tokiai situacijai teisinga ir pagrįsta taikyti diskriminaciją draudžiančius teisės aktus. Iš esmės pripažinus lygybės svarbą ir įsipareigojus ją užtikrinti teisiniu būdu, iškeliamas tikslas sudaryti sąlygas kiekvienam asmeniui gyventi savarankiškai.
12. Vis dėlto tiesiogiai nusitaikyti į konkrečiomis savybėmis pasižymintį asmenį nėra vienintelis jo diskriminavimo būdas. Yra ir kitų, subtilesnių ir ne tokių akivaizdžių, diskriminavimo būdų. Vienas iš būdų pažeminti tam tikrai grupei priklausančio žmogaus orumą ir sumenkinti jo savarankiškumą – tiesiogiai taikytis ne į jį, o į glaudžiai su juo susijusį ir šiai grupei nepriklausantį trečiąjį asmenį. Aiški lygybės koncepcija reikalauja, jog diskriminaciją draudžiantys teisės aktai taip pat numatytų ir subtilesnes diskriminacijos formas, nes jomis taip pat daromas poveikis problematiškoms klasifikacijoms priskiriamiems asmenims.
13. Iš tiesų problematinėmis savybėmis pasižyminčio žmogaus orumas pažeidžiamas tiek jį diskriminuojant tiesiogiai, tiek jam matant, jog kitas asmuo patiria diskriminaciją vien dėl ryšio su juo. Taip tiesioginė diskriminacijos auka ne tik pati patiria žalą, bet taip pat tampa priemone, kuria pažeidžiamas ir problematiškai klasifikacijai priskiriamo asmens orumas.
14. Be to, ši subtilesnė diskriminacijos forma apriboja problematinėmis savybėmis pasižyminčių asmenų gebėjimą elgtis savarankiškai. Pavyzdžiui, religinės bendruomenės grupės narių savarankiškumas gali būti paveiktas (pavyzdžiui, nurodžius, su kuo susituokti ir kur apsigyventi) jiems žinant, jog tikėtina, kad asmuo, su kuriuo ketinama susituokti, patirs diskriminaciją vien dėl sutuoktinio religinės priklausomybės. Tas pats gali atsitikti, nors ir mažesne apimtimi, neįgalių asmenų atžvilgiu. Tam tikrai asmenų grupei priklausantis asmuo visada yra labiau pažeidžiamas nei paprastas asmuo, nes jis priklauso nuo su juo glaudžiai susijusių asmenų, padedančių jam gyventi atsižvelgiant į esminius pasirinkimus. Kai asmuo iš kito asmens atima vertingas pasirinkimo galimybes svarbiausiose gyvenimo srityse vien dėl to, kad yra susijęs su problematinėmis savybėmis pasižyminčiu asmeniu, jis iš tokio asmens ir atima vertingą galimybę pasirinkti, ir neleidžia jam būti savarankiškam. Kitaip tariant, iš problematiškai klasifikacijai priklausančių asmenų atimama galimybė pasirinkti iš galimybių, kurios kitu atveju jiems būtų suteiktos.
Direktyvos veikimas
15. Bendrijos teisės aktų leidėjas direktyvą priėmė siekdamas įdarbinimo ir darbo srityje apsaugoti problematiškai klasifikacijai priskiriamus asmenis ir užtikrinti, kad jų orumas ir savarankiškumas nebūtų pažeisti aiškiai ir tiesiogiai juos diskriminuojant arba diskriminuojant juos subtilesne forma ir ne taip akivaizdžiai. Direktyvos 1 straipsnyje nurodyta, kaip to siekiama, ir tai išdėstyta taip: „Šios direktyvos tikslas – nustatyti kovos su diskriminacija dėl religijos ar įsitikinimų, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos užimtumo ir profesinėje srityje bendrus pagrindus siekiant valstybėse narėse įgyvendinti vienodo požiūrio principą“ (Kitu šriftu išskirta autoriaus).
16. Šiame straipsnyje svarbus žodis yra „dėl“. Dažnai teisėje ir moralės filosofijoje sutinkamas teiginys, kad ne visa diskriminacija yra neteisėta. Pavyzdžiui, darbo santykiuose visiškai pateisinama, kad darbdavys į darbą priima atsakingą, patikimą ir mandagų kandidatą ir atmeta neatsakingus, nepatikimus ir nemandagius kandidatus. Atvirkščiai, manau, kad neteisinga atmesti asmens kandidatūrą dėl rasės ar religijos, todėl daugelyje teisės sistemų priimtos tokią diskriminaciją draudžiančios normos. Sprendžiant, ar darbdavio elgesys yra pateisinamas ir ar reikia taikyti teisės normas, kiekvienu atveju reikia atsižvelgti į diskriminacijos pagrindą, kuriuo remiasi darbdavys.
17. Tai, kad diskriminacijos neteisėtumas priklauso nuo pagrindų, kuriais ji grindžiama, atsispindi ir atitinkamų teisės aktų struktūroje. Faktiškai visais teisės aktais draudžiama diskriminacija dėl konkrečiai išvardytų pagrindų. Tokios strategijos laikėsi ir Bendrijos teisės aktų leidėjas priimdamas direktyvą, kurioje pripažinta, kad diskriminacija dėl religijos ar įsitikinimų, negalios, amžiaus ir seksualinės orientacijos yra neteisėta. Pagrindinė diskriminaciją draudžiančiu teisės aktu, kaip antai direktyva, nustatyta pareiga – elgtis su kiekvienu žmogumi taip, kaip elgiamasi su kitais žmonėmis(11). Priėmusi direktyvą, Taryba aiškiai nurodė, jog darbdavys, kuris, remdamasis bet kuriuo iš šių pagrindų, su darbuotoju elgiasi nepalankiau nei su kitais jo kolegomis, įvykdo pažeidimą. Įrodžius, kad darbdavio elgesys buvo grindžiamas vienu iš draudžiamų pagrindų, tai pripažįstama neteisėta diskriminacija.
18. Kaip aprašyta pirmiau, direktyva atliekama išimties funkcija: ji neįtraukia religinių įsitikinimų, amžiaus, negalios ir seksualinės orientacijos kaip leistinų priežasčių, kuriomis darbdavys gali teisėtai remtis su vienu darbuotoju elgdamasis nepalankiau nei su kitu. Kitaip tariant, įsigaliojus direktyvai darbdavys nebegali šiais pagrindais remtis priimdamas sprendimą dėl nepalankesnio elgesio su darbuotoju.
19. Pagal direktyvą draudžiama tiesioginė diskriminacija(12), priekabiavimas(13) ir netiesioginė diskriminacija(14). Išskirtinis tiesioginės diskriminacijos ir priekabiavimo požymis yra tas, kad jie abu būtinai susiję su konkrečia problematiška klasifikacija. Elgdamasis tam tikru būdu asmenį diskriminuojantis asmuo remiasi problematiška klasifikacija. Klasifikacija nėra vien atsitiktinumas, o veikiau pagrindinė diskriminaciją taikančio asmens sprendimo pagrindimo prielaida. Darbdavio rėmimasis šiais problematiškais pagrindais Bendrijos teisės sistemoje suprantamas kaip blogis, kurį reikia panaikinti. Todėl pagal direktyvą draudžiama naudotis šiomis klasifikacijomis kaip pagrindais, kurias darbdavys grindžia savo sprendimą. Atvirkščiai, netiesioginės diskriminacijos atveju darbdavio ketinimai ir jo veiksmų ar neveikimo priežastys nėra svarbios. Iš tiesų netiesioginės diskriminacijos draudimo priežastis yra ši: net neutralios, netyčia ar turint gerų ketinimų priimtos priemonės ir politika nesiekiant diskriminuoti laikomos diskriminacija, jeigu jų poveikis konkrečiomis savybėmis pasižymintiems asmenims yra didesnis nei kitiems asmenims(15). Šis tokių priemonių daromas „skirtingas poveikis“ tam tikriems asmenims yra netiesioginę diskriminacija draudžiančių teisės aktų objektas. Tokios diskriminacijos draudimas glaudžiai susijęs su darbdavių pareiga imtis priemonių bei apibrėžti savo politiką taip, kad šioms grupėms nebūtų nustatyta pernelyg didelė našta, palyginti su kitais asmenimis, ir taip joms padėti(16). Taigi tiesioginės diskriminacijos ir priekabiavimo draudimas veikia kaip išimties mechanizmas (neįtraukiant galimybės darbdaviui remtis tam tikrais pagrindais), o netiesioginės diskriminacijos draudimas veikia kaip įtraukimo mechanizmas (įpareigojant darbdavius atsižvelgti į tam tikromis savybėmis pasižyminčių asmenų poreikius ir juos patenkinti). Dėl šios priežasties, net pritarus Jungtinės Karalystės vyriausybės argumentui, kad diskriminacija dėl asmens ryšio aiškiai nepatenka į netiesioginės diskriminacijos draudimo taikymo sritį, tai jokiu būdu nereiškia, kad ji nepatenka į tiesioginės diskriminacijos ir priekabiavimo taikymo sritį. Atvirkščiai, diskriminacijos dėl ryšio įtraukimas į tiesioginės diskriminacijos ir priekabiavimo taikymo sritį tėra natūrali išimties mechanizmo, užtikrinančio tokios rūšies diskriminacijos draudimo taikymą, išdava.
20. S. Coleman byloje iškeltas tiesioginės diskriminacijos klausimas. Kaip aiškiai nurodyta sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, ji neskundžia jai, kaip neįgalaus vaiko motinai ir pagrindinei jo prižiūrėtojai, taikytų neutralių priemonių, bet tvirtina, kad jos darbdavys ją išskyrė ir į ją nusitaikė būtent dėl jos neįgalaus sūnaus. Todėl Teisingumo Teismo klausiama, ar direktyva draudžia tiesioginę diskriminaciją dėl ryšio.
21. Aišku, kad jeigu ieškovė būtų neįgali, direktyva jai būtų taikoma. Tačiau šiuo atveju ji teigia, kad buvo diskriminuojama dėl sūnaus negalios. Taigi neįgalus asmuo ir asmuo, kuris yra akivaizdi diskriminacijos auka ar kuris ją patyrė, nėra tas pats asmuo. Ar tai reiškia, kad direktyva netaikytina? Atsižvelgus į mano pirmiau pateiktą vertinimą, manau, kad ne.
22. Kaip buvo nurodyta, direktyva sukelia tokias pasekmes, kad darbdaviui neleidžiama su tam tikrais darbuotojais elgtis nepalankiau nei su kitais dėl religijos, amžiaus, negalios ar seksualinės orientacijos. Toks elgesys su šiais asmenimis prilygtų neteisingam elgesiui su jais ir pažeistų jų orumą ir savarankiškumą. Situacija nesiskiria ir tais atvejais, kai diskriminaciją patiriantis darbuotojas nėra neįgalus. Diskriminacijos, kurią jis patiria, pagrindas išlieka tas pats – negalia. Direktyva veikia atsižvelgiant į diskriminacijos pagrindų lygį. Ja siekiama ištaisyti neteisybę, patirtą tuo metu, kai tam tikromis savybėmis remiamasi kaip nepalankesnio elgesio su tam tikrais darbuotojais, palyginti juos su kitais, pagrindais. Pagal direktyvą prie pagrindų, kuriais darbdavys negali teisėtai remtis siekdamas su tam tikrais asmenimis elgtis nepalankiau, priskiriami religija, amžius, negalia ir seksualinė orientacija. Kitaip tariant, pagal direktyvą draudžiamas priešiškumas, kurį darbdavys gali išreikšti problematiškoms klasifikacijoms, kuriomis grindžiamas bet koks nepalankus elgesys įdarbinimo ir darbo srityje, priklausančių asmenų atžvilgiu. Kaip jau paaiškinau anksčiau, šis priešiškumas gali pasireikšti atvirai – tiesiogiai nusitaikant į tam tikromis savybėmis pasižyminčius asmenis arba subtilesne ir užslėpta forma, kai kreipiamas dėmesys į asmenis, susijusius su šiomis savybėmis pasižyminčiais asmenimis. Pirmuoju atveju manoma, kad toks elgesys yra neteisingas ir turi būti uždraustas, o antrasis atvejis iš esmės yra toks pats kaip ir pirmasis. Abiem atvejais būtent darbdavio jaučiamas priešiškumas vyresnio amžiaus žmonėms, neįgaliesiems, homoseksualiems asmenims ar tam tikrų religinių įsitikinimų asmenims verčia jį su kai kuriais darbuotojais elgtis nepalankiau.
23. Todėl, jeigu asmuo patiria diskriminaciją dėl bet kurios iš 1 straipsnyje išvardytų savybių, jis gali pasinaudoti direktyvos apsauga, net jeigu pats šios savybės neturi. Neprivaloma, kad su diskriminaciją patiriančiu asmeniu būtų elgiamasi blogai dėl „jo negalios“. Pakanka to, kad su juo buvo blogai elgiamasi dėl „negalios“. Todėl pagal direktyvą asmuo gali būti laikomas diskriminacijos auka dėl negalios ir nebūdamas neįgalus; svarbu, kad šia negalia – šiuo atveju S. Coleman sūnaus negalia – buvo nepalankaus elgesio pagrindu. Direktyva taikoma ne vien tada, kai ieškovas yra neįgalus, bet ir tais atvejais, kai su juo elgiamasi nepalankiau dėl negalios. Todėl, jeigu S. Coleman gali įrodyti, kad su ja buvo elgiamasi nepalankiau dėl jos sūnaus negalios, ji gali remtis direktyva.
24. Galiausiai Jungtinės Karalystės vyriausybė teigė, kad direktyva buvo priimta tik siekiant nustatyti minimalius standartus. Šios vyriausybės manymu, šį požiūrį patvirtina tas faktas, kad Taryba veikė srityje, kurioje valstybės narės išsaugo plačią kompetenciją. Todėl kiekviena valstybė narė turi teisę nuspręsti, ar uždrausti diskriminaciją dėl asmens ryšio įdarbinimo ir darbo srityje. Nepritariu šiam argumentui. Pirma, tai, kad sritis nėra visiškai suderinta ar kad Bendrija turi vien ribotą teisės aktų leidybos kompetenciją, visiškai nereiškia, jog Bendrijos teisės taikymas, neatsižvelgiant į jo formą, turi būti minimalus. Kitaip tariant, tai, kad Bendrija turi vien ribotą kompetenciją pagrindinių teisių srityje, visiškai nereiškia, jog jai nusprendus vykdyti šią kompetenciją ji tegali nustatyti vien minimalius pagrindinių teisių apsaugos standartus. Antra, direktyvoje ar jos preambulėje nėra nuostatų, įrodančių, kad tokie buvo Tarybos ketinimai. Atvirkščiai, pavyzdžiui 6 konstatuojamojoje dalyje nurodyta „kovos prieš bet kokią diskriminacijos formą reikšmė“ (Kitu šriftu išskirta autoriaus)(17).
III – Išvada
25. Dėl pirmiau nurodytų priežasčių manau, kad Teisingumo Teismas į Employment Tribunal pateiktus klausimus turėtų atsakyti taip:
Pagal 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvą 2000/78/EB, nustatančią vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus, saugomi asmenys, kurie, nors ir nėra neįgalūs, bet dėl ryšio su neįgaliu asmeniu patiria tiesioginę diskriminaciją ir (arba) priekabiavimą įdarbinimo ir darbo srityje.