GENERALINIO ADVOKATO
NILS WAHL IŠVADA,
pateikta 2015 m. sausio 22 d.(1)
Sujungtos bylos C‑317/13 ir C‑679/13
Europos Parlamentas
prieš
Europos Sąjungos Tarybą
Byla C‑540/13
Europos Parlamentas
prieš
Europos Sąjungos Tarybą
„Ieškinys dėl panaikinimo – Teisinis pagrindas – Policijos ir teisminis bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Įgyvendinimo priemonės – Nesikonsultavimas su Parlamentu – Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo įsigaliojimo poveikis – Pereinamojo laikotarpio nuostatos – Protokolo Nr. 36 9 straipsnis – Tikslas – Teisinė galia“
1. Įsigaliojus Lisabonos sutarčiai iš esmės pasikeitė Europos Sąjungos institucinė sąranga, kuri sudaro priemonių, susijusių su ES policijos ir teisminiu bendradarbiavimu baudžiamosiose bylose (buvusi ES sutarties VI antraštinė dalis, vadinamasis trečiasis ramstis), priėmimo teisinį pagrindą. Tradiciškai sprendimai dėl susijusių su trečiuoju ramsčiu klausimų buvo priimami tarpvyriausybiniu lygmeniu, o Europos Parlamento vaidmuo buvo tik antraeilis. Tačiau dėl „lisabonizacijos“ (pritaikymo prie Lisabonos sutarties) trečiasis ramstis perkeltas į ES viršvalstybinį lygmenį, todėl su juo susijusios taikytinos sprendimų priėmimo procedūros suderintos su procedūromis, taikomomis kitose ES politikos srityse. Taigi, pradėjus šioje srityje taikyti įprastą teisėkūros procedūrą (anksčiau – bendro sprendimo procedūra), apskritai sustiprėjo Parlamento, kaip vieno iš teisės aktų leidėjo, padėtis ir dabar jo kompetencija šioje srityje prilygsta Tarybos kompetencijai.
2. Nagrinėjami Parlamento pareikšti ieškiniai dėl panaikinimo atspindi šio pertvarkos proceso sudėtingumą. Konkrečiau kalbant, nagrinėjamos bylos susijusios su tinkamu Protokolo Nr. 36 dėl pereinamojo laikotarpio nuostatų, kuris yra Sutarčių priedas, 9 straipsnio(2) aiškinimu. Pagal šią nuostatą prieš įsigaliojant Lisabonos sutarčiai pagal trečiąjį ramstį priimtų priemonių teisinė galia išlieka tol, kol atitinkami aktai panaikinami, anuliuojami arba iš dalies pakeičiami. Teisingumo Teismas, išaiškinęs šią nuostatą, turi galimybę nustatyti priemonių, kurias, įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, Taryba priėmė remdamasi į Protokolo Nr. 36 9 straipsnio taikymo sritį patenkančiais aktais, teisėtumo vertinimo kriterijus.
I – Teisinis pagrindas
A – Protokolas Nr. 36
3. Protokolo Nr. 36 9 straipsnyje nustatyta:
„Kol įsigalios Lisabonos sutartis, Sąjungos institucijų, organų ir įstaigų aktų, priimtų remiantis Europos Sąjungos sutartimi, teisinė galia išlieka tol, kol įgyvendinant Sutartis šie aktai nepanaikinami, neanuliuojami arba iš dalies nepakeičiami. Tai taip pat taikoma tarp valstybių narių pagal Europos Sąjungos sutartį sudarytoms konvencijoms.“
B – Svarbūs sprendimai
1. 2005 m. sprendimas(3)
4. 2005 m. sprendimas priimtas remiantis iki Lisabonos sutarties galiojusia ES sutartimi, konkrečiai ES 29 straipsniu, 31 straipsnio 1 dalies e punktu ir 34 straipsnio 2 dalies c punktu. Kitaip tariant, šis sprendimas priimtas pagal trečiąjį ramstį ir susijęs su policijos ir teisminiu bendradarbiavimu baudžiamosiose bylose.
5. Pagal 2005 m. sprendimo 1 straipsnį šiame sprendime nustatytas keitimosi informacija apie naujas psichoaktyviąsias medžiagas mechanizmas. Jame taip pat numatytas rizikos įvertinimo mechanizmas, pagal kurį nustatomas poreikis taikyti su šiomis medžiagomis susijusias kontrolės priemones. Apskritai, 2005 m. sprendime įtvirtintas mechanizmas, kuriuo siekiama užtikrinti, kad valstybės narės nedelsdamos ir suderintai imtųsi veiksmų dėl naujų psichoaktyviųjų medžiagų, kurios, kaip manoma, kelia riziką (visuomenės sveikatai ir pan.).
6. 2005 m. sprendimo 8 straipsnyje numatyta narkotikų ir psichotropinių medžiagų kontrolės priemonių, kurios jau taikomos valstybėse narėse, taikymo konkrečioms naujoms psichoaktyviosioms medžiagoms tvarka. 8 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad sprendimą dėl kontrolės priemonių taikymo naujai psichoaktyviajai medžiagai priima Taryba kvalifikuota balsų dauguma, remdamasi ES 34 straipsnio 2 dalies c punktu.
7. 2005 m. sprendimo 9 straipsnyje numatyta, jog, jeigu Taryba priima tokį sprendimą, valstybės narės turi imtis būtinų priemonių pagal nacionalinę teisę, kad užtikrintų kontrolės priemonių taikymą naujoms medžiagoms ir su jomis susijusių baudžiamųjų sankcijų taikymą.
8. Sujungtose bylose C‑317/13 ir C‑679/13 pareikšti ieškiniai dėl sprendimų(4), kuriuos Taryba priėmė pagal 2005 m. sprendimo 8 straipsnio 3 dalį.
2. Pirmasis įgyvendinimo sprendimas
9. Pirmasis įgyvendinimo sprendimas susijęs su 4-metilamfetaminu, kuris yra meilinant žiedą gaunamas amfetamino darinys. Šio sprendimo preambulėje nurodyta, kad jis priimtas pagal ESV sutartį ir 2005 m. sprendimo 8 straipsnio 3 dalį.
3. Antrasis įgyvendinimo sprendimas
10. Antrasis įgyvendinimo sprendimas susijęs su indolo sintetiniu derivatu, kuris gali turėti haliucinogeninį poveikį. Kaip ir Pirmajame įgyvendinimo sprendime, šio sprendimo preambulėje nurodyta, kad jis priimtas pagal ESV sutartį ir 2005 m. sprendimo 8 straipsnio 3 dalį.
4. VIS(5) sprendimas
11. VIS sprendimas(6) priimtas pagal galiojusią iki Lisabonos sutarties ES sutartį, konkrečiai remiantis ES 30 straipsnio 1 dalies b punktu ir 34 straipsnio 2 dalies c punktu. Taigi VIS sprendimas, kaip ir 2005 m. sprendimas, priimtas pagal trečiąjį ramstį ir susijęs su policijos ir teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose sritimi.
12. VIS – tai valstybių narių keitimosi vizų duomenimis sistema. Vienas iš aiškiai nurodytų šios sistemos tikslų – sustiprinti vidaus saugumą ir kovoti su terorizmu. Taryba manė, kad norint pasiekti šį tikslą būtina suteikti už vidaus saugumą atsakingoms valstybių narių paskirtoms institucijoms ir Europolui prieigą prie VIS duomenų. Todėl priimtas VIS sprendimas, kuriuo papildytas VIS reglamentas(7).
13. Atsižvelgiant į tai, jog sukurti prieigos sistemą sudėtinga, nuspręsta, kad VIS sprendimas įsigalios vėliau, t. y. nuo datos, kurią nustatys Taryba. Todėl VIS sprendimo 18 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad sprendimas taikomas nuo datos, kurią nustatys Taryba, kai Komisija praneš Tarybai, jog VIS reglamentas įsigaliojo ir yra visiškai taikomas.
5. Sprendimas dėl datos
14. Byla C‑540/13 susijusi su Tarybos sprendimu(8) dėl VIS sprendimo taikymo datos nustatymo.
15. Kai Komisija informavo Tarybą apie tai, kad VIS reglamentas visiškai taikomas, Taryba, remdamasi ESV sutartimi ir VIS sprendimo 18 straipsnio 2 dalimi, priėmė Sprendimą dėl datos. Pagal Sprendimo dėl datos 1 straipsnį VIS sprendimas turėjo įsigalioti 2013 m. rugsėjo 1 d.
II – Procesas ir šalių reikalavimai
16. 2013 m. spalio 8 d. ir 2014 m. balandžio 28 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimis Austrijos Respublikai leista įstoti į bylas C‑317/13 ir C‑679/13 Tarybos pusėje. 2014 m. kovo 27 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi šios dvi bylos sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis ir priimtas sprendimas.
A – Sujungtos bylos C‑317/13 ir C‑679/13
17. Ieškiniais Parlamentas Teisingumo Teismo prašo:
– panaikinti nagrinėjamus įgyvendinimo sprendimus;
– palikti galioti šiuos sprendimus, kol jie bus pakeisti naujais nustatyta tvarka priimtais aktais, ir
– priteisti iš Tarybos bylinėjimosi išlaidas.
18. Taryba, kurią palaiko Austrijos Respublika, Teisingumo Teismo prašo:
– atmesti ieškinius;
– atmesti 2005 m. sprendimo neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą(9) kaip nepriimtiną arba bent jau nepagrįstą;
– priteisti iš Parlamento bylinėjimosi išlaidas ir
– subsidiariai, jeigu Teisingumo Teismas panaikintų nagrinėjamus įgyvendinimo sprendimus, palikti šiuos sprendimus galioti, kol jie bus pakeisti naujais aktais.
B – Byla C‑540/13
19. Ieškiniu Parlamentas Teisingumo Teismo prašo:
– panaikinti Sprendimą dėl datos;
– palikti šį sprendimą galioti, kol jis bus pakeistas nauju nustatyta tvarka priimtu teisės aktu, ir
– priteisti iš Tarybos bylinėjimosi išlaidas.
20. Taryba Teisingumo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį kaip nepriimtiną arba bent jau kaip nepagrįstą;
– priteisti iš Parlamento bylinėjimosi išlaidas ir
– subsidiariai, jeigu Teisingumo Teismas panaikintų Sprendimą dėl datos, palikti šį sprendimą galioti, kol jis bus pakeistas nauju aktu.
C – Sujungtos bylos C‑317/13 ir C‑679/13 ir byla C‑540/13
21. Per 2014 m. lapkričio 5 d. bendrą teismo posėdį Parlamentas ir Taryba žodžiu išdėstė argumentus, susijusius su visomis trimis nagrinėjamomis bylomis.
III – Analizė
A – Pirminiai klausimai
1. Pagrindiniai šalių argumentai
22. Sujungtose bylose C‑317/13 ir C‑679/13 Parlamentas ginčija nagrinėjamų įgyvendinimo sprendimų teisėtumą ir teigia, kad abiem atvejais Taryba rėmėsi netinkamu teisiniu pagrindu. Byla C‑540/13 susijusi su sprendimu, kuriuo Taryba pagal VIS sprendimo 18 straipsnio 2 dalį nustatė to sprendimo taikymo datą. Toje byloje Parlamentas taip pat ginčija sprendimo teisėtumą ir teigia, kad remiamasi netinkamu teisiniu pagrindu.
23. Nepaisant akivaizdžių skirtumų, šios trys bylos glaudžiai susijusios. Taip yra ne tik todėl, kad visose trijose bylose ginčijamas sprendimas grindžiamas sprendimu, priimtu pagal buvusį trečiąjį ramstį. Beje, visose trijose bylose abi šalys pateikė beveik vienodus argumentus.
24. Būtina pažymėti, kad ypač rašytinės Parlamento pastabos nėra pakankamai aiškios ir tikslios. Vis dėlto, atsižvelgdamas į rašytines pastabas ir per posėdį pateiktus argumentus, darau išvadą, kad Parlamento ieškiniai iš esmės grindžiami dviem teisiniais pagrindais. Visų pirma jis teigia, kad Taryba nagrinėjamus įgyvendinimo sprendimus ir Sprendimą dėl datos priėmė remdamasi netinkamu teisiniu pagrindu. Parlamento teigimu, Taryba rėmėsi panaikintu teisiniu pagrindu arba, subsidiariai, negaliojančiu antriniu teisiniu pagrindu. Antra, šiuos sprendimus Taryba priėmė pagal sprendimų priėmimo tvarką, kuri nenumatyta ESV sutartyje(10).
25. Šiuo klausimu Parlamentas teigia, kad, nors sprendimuose 2013/129, 2013/496 ir 2013/392 (toliau kartu – ginčijami sprendimai) kalbant apie jų teisinį pagrindą daroma bendra nuoroda į ESV sutartį ir speciali nuoroda į 2005 m. sprendimo 8 straipsnio 3 dalį (pirmajame ir antrajame sprendimuose) bei į VIS sprendimo 18 straipsnio 2 dalį (trečiajame sprendime), iš tiesų ginčijami sprendimai grindžiami ES 34 straipsnio 2 dalies c punktu(11). Parlamento teigimu, atsižvelgiant į tai, kad įsigaliojus Lisabonos sutarčiai ES 34 straipsnio 2 dalies c punktas panaikintas, ginčijami sprendimai grindžiami negaliojančiu teisiniu pagrindu. Konkrečiai, Parlamentas nurodo, kad nei 2005 m. sprendimo 8 straipsnio 3 dalimi, nei VIS sprendimo 18 straipsnio 2 dalimi negalima remtis kaip kurio nors iš ginčijamų sprendimų teisiniu pagrindu.
26. Parlamentas tvirtina, jog ES 34 straipsnio 2 dalies c punkto panaikinimo logiška pasekmė yra tai, kad antrinės teisės priemonės, kuriose pagal tą nuostatą numatytas įgyvendinimo sprendimų priėmimas, nebegali būti taikomos. Parlamento manymu, Protokolo Nr. 36 9 straipsnis neturi įtakos šiai analizei. Ši pereinamojo laikotarpio nuostata yra ESV sutartyje numatytų bendrųjų nuostatų išimtis, todėl ji turi būti aiškinama siaurai.
27. Taryba, kurią palaiko Austrijos vyriausybė sujungtose bylose C-317/13 ir C-679/13, su tuo nesutinka. Ji teigia, kad ginčijamus sprendimus teisėtai galima grįsti (atitinkamais atvejais) 2005 m. sprendimo 8 straipsnio 3 dalimi arba VIS sprendimo 18 straipsnio 2 dalimi, nagrinėjamomis atsižvelgiant į Protokolo Nr. 36 9 straipsnį.
28. Dar daugiau, baigiantis rašytinei proceso daliai kilo daug painiavos dėl to, ar Parlamentas subsidiariai nurodė ir 2005 m. sprendimo 8 straipsnio 3 dalies bei VIS sprendimo 18 straipsnio 2 dalies neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą. Tokia painiava atsirado dėl išsitęsusių diskusijų, susijusių su šio prieštaravimo priimtinumu bei turiniu, abiejų šalių raštu pateiktose pastabose(12). Tačiau per posėdį Parlamentas paaiškino situaciją – jis nurodė neginčijantis paties pagrindinių sprendimų (arba jų dalių) teisėtumo. Jis tik teigė, jog dėl to, kad buvo panaikintas ES 34 straipsnio 2 dalies c punktas ir ES 39 straipsnis, 2005 m. sprendimo 8 straipsnio 3 dalimi ir VIS sprendimo 18 straipsnio 2 dalimi nebebuvo galima remtis priimant ginčijamus sprendimus: jo manymu, jeigu tomis nuostatomis būtų remiamasi šiuo tikslu, tai prilygtų ESV sutartyje nenumatyto negaliojančio antrinio teisinio pagrindo taikymui.
2. Pagrindiniai klausimai, kurių kyla nagrinėjamose bylose
29. Nagrinėjamose bylose Teisingumo Teismo prašoma priimti sprendimą dėl neabejotinai konstitucinės svarbos klausimų. Šie klausimai susiję su ES institucine sistema ir su institucinės pusiausvyros principu, kuris yra ES konstitucinės struktūros pagrindas(13). Konkrečiau, nagrinėjamose bylose keliama precedento neturinti institucinė problema, atsiradusi dėl senojo tarpvyriausybinio trečiojo ramsčio, pagal kurį reglamentuojamas teisminis ir policijos bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose, pertvarkymo pagal Lisabonos sutartį sudėtingumo.
30. Kitaip nei kalbant apie Šengeno acquis, kuris į Europos Sąjungos teisinę ir institucinę sistemą įtrauktas netaikant pereinamojo laikotarpio priemonių(14), dešimtmečiu vėliau trečiojo ramsčio „lisabonizacija“ turėjo būti atlikta laipsniškai. Tai puikiai iliustruoja aplinkybė, kad dabar ESV sutartyje numatytos specialios pereinamojo laikotarpio nuostatos, susijusios su aktais, priimtais pagal trečiąjį ramstį. Viena iš tokių nuostatų numatyta Protokolo Nr. 36 9 straipsnyje.
31. Norint išspręsti šias bylas, reikia nustatyti Protokolo Nr. 36 9 straipsnio taikymo sritį. Iš tiesų, Parlamento pareikštų ieškinių pagrįstumas priklauso nuo šios nuostatos aiškinimo. Parlamentas iš esmės teigia, kad 2005 m. sprendimo 8 straipsnio 3 dalimi ir VIS sprendimo 18 straipsnio 2 dalimi negalima remtis kaip ginčijamų sprendimų teisiniu pagrindu, jeigu tai nenumatyta ES 34 straipsnio 2 dalies c punkte. Jo manymu, reikia taikyti bendrąją SESV sistemą ir todėl buvo tik dvi galimybės teisėtai priimti šiuos sprendimus.
32. Pirma, jeigu laikytume, kad ginčijami sprendimai taikomi esminiam reglamentuojamos srities elementui, jie turėjo būti priimti pagal įprastą teisėkūros procedūrą: nagrinėjami įgyvendinimo sprendimai – pagal SESV 83 straipsnio 1 dalį, o Sprendimas dėl datos – pagal SESV 87 ir 88 straipsnį. Antra, manant, kad ginčijamais sprendimais reglamentuojami neesminiai elementai, pagrindiniai sprendimai turėjo būti pakeisti (pirmiau nurodytose ESV sutarties nuostatose numatyta tvarka) taip, kad juose būtų numatyta, ar atitinkamais atvejais priimant ginčijamus sprendimus reikia remtis deleguotuoju, ar įgyvendinimo aktu atitinkamai pagal SESV 290 ir 291 straipsnius(15). Nepaisant to, kuria galimybe būtų buvę pasinaudota, Parlamentas būtų veikęs kaip vienas iš teisės aktų leidėjų.
33. Taryba teigia, kad būtent dėl Protokolo Nr. 36 9 straipsnio jai suteikti įgaliojimai ir toliau priimti (įgyvendinimo) priemones pagal aktus, kuriems turi būti taikomas Protokolo Nr. 36 9 straipsnis, ir kad taip yra tol, kol šie aktai nėra panaikinti, anuliuoti arba iš dalies pakeisti.
34. Šiomis aplinkybėmis reikia paaiškinti svarbų dalyką. Parlamentas nurodo, kad ginčijami sprendimai faktiškai negalėtų būti įgyvendinimo priemonės, nes jie gali būti vertinami kaip reglamentuojantys esminius reguliuojamos srities elementus(16). Dėl šios išvados 52–55 punktuose nurodytų priežasčių su šia nuomone nesutinku.
35. Kaip bebūtų, Teisingumo Teismo praktikoje numatytas esminių ir neesminių elementų atskyrimas(17) nagrinėjamoms byloms nesvarbus. Taip yra todėl, kad dėl toliau nurodyto siūlomo Protokolo Nr. 36 9 straipsnio aiškinimo bendra SESV sistema ginčijamiems sprendimams netaikoma. Todėl nebūtina nagrinėti dviejų pirmiau nurodytų galimybių.
36. Taigi, šiose bylose keliamus klausimus pradėsiu spręsti nuo detalios Protokolo Nr. 36 9 straipsnio analizės. Paskui, remdamasis siūlomu Protokolo Nr. 36 9 straipsnio aiškinimu, trumpai įvertinsiu nagrinėjamose trijose bylose šalių pateiktus argumentus. Sieksiu parodyti, kad Protokolo Nr. 36 9 straipsnis turėtų būti aiškinamas atsižvelgiant į būtinybę užtikrinti sklandų ir tvarkingą perėjimą prie naujos institucinės sistemos.
B – Protokolo Nr. 36 9 straipsnio reikšmė
1. Kaip turi būti aiškinama ši nuostata – siaurai ar plačiai?
37. Kaip jau minėta šioje išvadoje, Protokolo Nr. 36 9 straipsnyje numatyta pereinamojo laikotarpio tvarka, taikoma aktams, priimtiems pagal galiojusios iki Lisabonos sutarties ES sutarties V ir VI antraštines dalis. Pagal šią nuostatą tokių aktų teisinė galia išlieka tol, kol jie panaikinami, anuliuojami arba iš dalies pakeičiami pagal Sutartis. Šalys sutinka, kad 9 straipsnis turi būti taikomas pagrindiniams sprendimams. Tačiau dėl kitų klausimų jų požiūriai išsiskiria.
38. Parlamentas teigia, kad Protokolo Nr. 36 9 straipsnis neturi įtakos ginčijamų sprendimų ir panašių po Lisabonos sutarties priimtų aktų teisėtumui. Jo manymu, tinkamas tokių sprendimų priėmimo teisinis pagrindas turi būti nustatytas pagal bendrąsias ESV sutarties nuostatas.
39. Taigi, Parlamentas laikosi griežtos pozicijos (nors pats teigia kitaip) dėl Protokolo Nr. 36 9 straipsnio aiškinimo ir nurodo, kad ši nuostata, kaip bendrosios nuostatos išimtis, turi būti aiškinama siaurai. Konkrečiai, jis teigia, kad Protokolo Nr. 36 9 straipsnis skirtas tik užtikrinti, kad, nepaisant Lisabonos sutarties įsigaliojimo, pagal buvusį trečiąjį ramstį priimti aktai nebūtų automatiškai panaikinti. Šie aktai (kaip antai pagrindų sprendimai) ir toliau saisto valstybes nares, kurios turi siekti numatytų tikslų, tačiau jie neveikia tiesiogiai. Vis dėlto Parlamentas atmeta mintį, kad į 9 straipsnio taikymo sritį patenkančių aktų nuostatos, kurios suteikia Tarybai įgyvendinimo įgaliojimus (kaip antai 2005 m. sprendimo 8 straipsnio 3 dalis ir VIS sprendimo 18 straipsnio 2 dalis), ir toliau turėtų būti taikomos naujojoje konstitucinėje sąrangoje.
40. Tačiau Taryba Protokolo Nr. 36 9 straipsnį aiškina plačiau. Ji teigia, kad visų į 9 straipsnio taikymo sritį patenkančių aktų nuostatų, įskaitant nuostatas, kuriose kalbama apie įgyvendinimo priemonių priėmimą, teisinė galia išlieka.
41. Reikia pripažinti, kad Protokolo Nr. 36 9 straipsnis tikrai nėra vienareikšmis. Iš tiesų, iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad nėra nieko, dėl ko būtų galima galutinai atmesti Parlamento siūlomą siaurą aiškinimą kaip, beje, ir platesnį aiškinimą, kuriam pritaria Taryba. Abu šie aiškinimai tam tikra prasme logiški. Tačiau, nors aiškinimas, kurį nurodo Parlamentas, reikštų greitą perėjimą prie naujos sistemos, manau, dėl jo atsirastų nepagrįstų pasekmių.
2. Sklandus perėjimas prie naujos teisinės sistemos
42. Manau, kad Protokolo Nr. 36 9 straipsnis turi būti aiškinamas atsižvelgiant į jo kontekstą, ypač į jo pagrindinį tikslą. Iš tiesų, nors pereinamojo laikotarpio nuostatomis gali būti siekiama įvairių tikslų, būtų galima teigti, kad apskritai jos skirtos tvarkingam ir nuosekliam perėjimui prie naujos sistemos užtikrinti(18). Atsižvelgdamas į konkrečias šios bylos aplinkybes, manau, kad Protokolo Nr. 36 9 straipsnis turėtų būti aiškinamas kaip priemonė, skirta sklandžiam perėjimui nuo vienos sistemos prie kitos užtikrinti.
43. Nors naujos nuostatos neabejotinai gali gerokai pakeisti bet kurią teisinę sistemą, manau, kad pati aplinkybė, jog šiuo atveju priimtos pereinamojo laikotarpio nuostatos, rodo, kad Lisabonos sutarties rengėjai paisė sunkumų, kurių gali kilti atliekant pertvarką. Tai gerai iliustruoja prie Sutarčių pridėta Deklaracija Nr. 50(19). Šioje deklaracijoje institucijos raginamos stengtis atitinkamais atvejais ir, jei įmanoma, per penkerių metų laikotarpį, nurodytą Protokolo Nr. 36 10 straipsnio 3 dalyje, priimti teisės aktus, iš dalies keičiančius arba pakeičiančius pagal trečiąjį ramstį jau priimtus aktus(20).
44. Todėl akivaizdu, kad šia deklaracija teisės aktų leidėjas skatinamas imtis priemonių, kurios būtinos norint iš naujo pritaikyti pagal buvusį trečiąjį ramstį priimtas priemones prie naujos teisės sistemos. Tačiau, mano manymu, ši deklaracija, nagrinėjama kartu su Protokolo Nr. 36 9 straipsniu, pagal kurį aktų, priimtų pagal trečiąjį ramstį, teisinė galia išlieka (neterminuotai), rodo, kad Protokolo Nr. 36 9 straipsniu siekiama užtikrinti kuo greitesnį perėjimą nuo senosios tarpvyriausybinės sistemos prie bendros ES sistemos, bet kartu pripažįstami su teisėkūros procesu susiję apribojimai ir jo specifinis pobūdis. Iš tiesų, jeigu Lisabonos sutarties rengėjai būtų norėję užtikrinti, kad perėjimo prie naujos sistemos procesas būtų visiškai baigtas per tam tikrą laikotarpį, 9 straipsnyje neabejotinai būtų nurodyti (panašiai kaip 10 straipsnyje) tokio perėjimo terminai.
45. Todėl, mano nuomone, norint tinkamai aiškinti Protokolo Nr. 36 9 straipsnį, reikėtų atsižvelgti į tam tikras aplinkybes, dėl kurių trečiasis ramstis pritaikytas prie Lisabonos sutarties ir policijos bei teisminis bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose įtrauktas į platesnę ES sistemą. Iš tiesų, pereinamojo laikotarpio nuostatos, ko gero, dar svarbesnės tais atvejais, kai keičiama konstitucinė struktūra. Tokiomis aplinkybėmis visiškai suprantama, kad pereinamojo laikotarpio priemonės, kaip antai numatytos Protokole Nr. 36, skirtos sklandžiam perėjimui prie naujos sistemos (ir tam tikram tęstinumui) užtikrinti. Todėl manau, kad tokios nuostatos, kaip antai 9 straipsnis, įtvirtinamos siekiant išvengti nereikalingų trukdžių taikyti teisės aktus, priimtus remiantis pagrindu, kurio nebėra.
46. Konkrečiai, pagal 2005 m. sprendimo 8 straipsnio 3 dalį Tarybai suteikta kompetencija numatyti, kad naujoms psichoaktyvioms medžiagoms taikomos kontrolės priemonės. Pagal VIS sprendimo 18 straipsnio 2 dalį Tarybai suteikti įgaliojimai nustatyti datą, nuo kurios taikomas VIS sprendimas. Taigi, pagal abi šias nuostatas Tarybai suteikti (vykdomieji) įgaliojimai. Pagrindinių sprendimų priėmimo metu šis suteikimas buvo grindžiamas ES 34 straipsnio 2 dalies c punktu (tai pripažįsta abi šalys). Atrodytų, kad teigti, kaip tai daro Parlamentas, jog Protokolo Nr. 36 9 straipsnyje vartojama sąvoka „teisinė galia“(21) susijusi tik su tam tikra, bet ne visa, nagrinėjamų aktų teisine galia, būtų nelogiška, nors teoriškai ir įmanoma. Pagal tokį aiškinimą sąvoka „teisinė galia“ neapimtų galios, susijusios su galimybe priimti įgyvendinimo priemones, būtinas norint užtikrinti, kad pagal buvusį trečiąjį ramstį priimti aktai ir toliau galiotų arba kaip VIS sprendimo atveju galėtų būti taikomi.
47. Reikėtų pabrėžti, kad pagal 9 straipsnį neišskiriamos teisinės galios rūšys. Taip pat manau, kad ypač įtikinamas su šiuo klausimu susijęs Tarybos argumentas. Jeigu būtų pritarta siauram (ir tam tikra prasme atrankiam) Parlamento nurodytam Protokolo Nr. 36 9 straipsnio aiškinimui, tai reikštų, kad tam tikri iki Lisabonos sutarties priimti aktai, kurie tam, kad atliktų savo funkciją, turi būti nuolat atnaujinami, negaliotų. Būtent taip būtų atsitikę, jeigu 2005 m. sprendimo 8 straipsnio 3 dalis būtų automatiškai netekusi galios priėmus Lisabonos sutartį. Dėl to būtų labai pavėlinta ir VIS sprendimo taikymo data.
48. Taip pat svarbu neužmiršti, kad naujų teisės aktų priėmimo (arba jau priimtų teisės aktų keitimo iš dalies) srityje teisės aktų leidėjo pasirinkimo galimybės ribotos. Pasirinkimas iš dalies pakeisti pagal senąjį trečiąjį ramstį priimtus aktus yra politinis sprendimas, kuris ir turėtų likti būtent toks. Jeigu Protokolo Nr. 36 9 straipsnis būtų aiškinamas siaurai, šiuo požiūriu būtų nepagrįstai apsunkinta teisėkūros procedūra ir apribotos teisės aktų leidėjo galimybės pasirinkti, kuriuos pasiūlymus pateikti. Trumpai tariant, tokiu atveju būtų švaistomi ištekliai(22).
49. Žinoma, institucinės pusiausvyros principu dažnai remiamasi siekiant per teisėkūros procedūrą(23) sustiprinti Parlamento vaidmenį (kuris iš pradžių buvo tik patariamasis). Vis dėlto savaime suprantama, jog šio principo negalima aiškinti taip, kad pagal jį Parlamentui automatiškai suteikiama daugiau įgaliojimų kitų institucijų nenaudai(24). Iš esmės šį principą reikia taikyti taip, kad būtų laikomasi Sutartyje (arba, kaip šioje byloje, Protokolo Nr. 36 9 straipsnyje) numatyto įgaliojimų paskirstymo institucijoms.
50. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, sunku nepritarti minčiai labiau įtraukti Parlamentą į aktų, susijusių su buvusiu trečiuoju ramsčiu, priėmimo procesą. Iš tiesų tai atitinka bendresnį pritaikymo prie Lisabonos sutarties proceso tikslą – didinti demokratinę atskaitomybę šioje srityje(25).
51. Tačiau, kol nagrinėjamas aktas nepanaikintas, neanuliuotas ir nepakeistas, Protokolo Nr. 36 9 straipsnis toliau taikomas kaip lex specialis, palyginti su bendrosiomis ESV sutarties nuostatomis. Tą patį galima pasakyti apie įgaliojimų suteikimą Tarybai priimti sprendimus remiantis tais aktais.
3. Kas yra pakeitimas?
52. Žinoma, galima teigti (kaip, beje, nurodo Parlamentas, tačiau plačiau šio klausimo nenagrinėja), kad ginčijami sprendimai – ir visų pirma Sprendimas dėl datos – yra pagrindinių sprendimų pakeitimai. Jeigu tai būtų tiesa, turėtų būti taikomos bendrosios ESV sutarties nuostatos.
53. Remiantis tokiu požiūriu, pakeitimas suprantamas itin plačiai. Iš esmės tai reikštų, kad bet kuri po Lisabonos sutarties priimta (įgyvendinimo) priemonė, kurios teisėtumas grindžiamas pagal buvusį trečiąjį ramstį priimtu aktu ir kuriai a priori taikytinas 9 straipsnis, galėtų būti suprantama kaip atitinkamo pagrindinio akto pakeitimas(26).
54. Visų pirma, nemanau, kad nagrinėjami įgyvendinimo sprendimai turi įtakos politiniams pasirinkimams, daromiems kuriant su psichoaktyviosiomis medžiagomis susijusią keitimosi informacija ir rizikos vertinimo sistemą, kaip numatyta 2005 m. sprendime. Šiais sprendimais veikiau užtikrinama, kad 2005 m. sprendimas bus veiksmingai taikomas naujoms atrastoms medžiagoms. Nors nagrinėjamais įgyvendinimo sprendimais 2005 m. sprendimo taikymo sritis išplėsta taip, kad apimtų naujas medžiagas, jais niekaip nepakeista tuo sprendimu sukurta sistema.
55. Antra, dėl Sprendimo dėl datos pažymėtina, kad VIS sprendimo taikymo datos nustatymas neturi įtakos VIS sprendimo turiniui arba faktinei jo įsigaliojimo datai. Šis sprendimas įsigaliojo jau 2008 m. kaip priemonių paketo, kuris apima ir VIS reglamentą, dalis. Šiuo požiūriu taikymo datos, kitaip nei įsigaliojimo datos, nustatymas yra tik vykdomoji priemonė, kuria siekiama užtikrinti visišką jo taikymą Europos Sąjungoje.
56. Atsižvelgdamas į šias pastabas, dabar išnagrinėsiu šalių pateiktus argumentus, susijusius su ginčijamų sprendimų teisiniais pagrindais.
C – Ginčijamų sprendimų teisiniai pagrindai
57. Šiek tiek neįprasta tai, kad šalių nuomonės išsiskiria ne tik dėl ginčijamų sprendimų teisinių pagrindų teisėtumo, bet ir dėl to, kas iš tikrųjų yra jų teisiniai pagrindai. Todėl prieš vertinant ginčijamų sprendimų teisinių pagrindų teisėtumą pirmiausia reikia nustatyti, kokie iš tiesų buvo ginčijamų sprendimų priėmimo pagrindai.
58. Pagrindinis Parlamento teiginys susijęs su tuo, kad ginčijamų sprendimų teisinis pagrindas iš tiesų yra panaikintas ES 34 straipsnio 2 dalies c punktas. Nors Taryba su tuo nesutinka, abi šalys sutaria, kad ES 34 straipsnio 2 dalies c punktas negali būti teisėtas ginčijamų sprendimų teisinis pagrindas, nes, kai įsigaliojo Lisabonos sutartis, jis buvo panaikintas pagal Lisabonos sutarties 1 straipsnio 51 punktą. Iš tiesų dabartinėje konstitucinėje sistemoje nėra pereinamojo laikotarpio priemonių, pagal kurias ši panaikinta nuostata neprarastų teisinės galios tam tikru pereinamuoju laikotarpiu. Tačiau šalys, atsižvelgdamos į šią nustatytą faktinę aplinkybę, daro neįtikėtinai skirtingas išvadas.
59. Pirmiausia pažymėtina, kad Teisingumo Teismas sistemiškai nagrinėja akto teisinio pagrindo teisėtumą remdamasis elementais, kurie gali išplaukti iš nagrinėjamo akto. Be to, dėl pareigos aiškiai nurodyti ES akto teisinį pagrindą Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad, jeigu nenurodoma tiksli Sutarties nuostata, tai automatiškai nelaikoma esminiu trūkumu, jeigu akto teisinis pagrindas gali paaiškėti iš kitų to akto sudedamųjų dalių(27).
60. Ginčijamuose sprendimuose neminimas nei ES 34 straipsnio 2 dalies c punktas, nei pati ankstesnė ES sutartis (ši aplinkybė visiškai nesusijusi su klausimu, ar ši nuostata nurodyta pagrindiniuose sprendimuose ir kokią įtaką tai gali turėti šių sprendimų teisėtumui)(28). Ginčijamuose sprendimuose daromos nuorodos tik į reikšmingas pagrindinių sprendimų nuostatas (atitinkamai į 2005 m. sprendimo 8 straipsnio 3 dalį ir VIS sprendimo 18 straipsnio 2 dalį), taip pat į visą ESV sutartį.
61. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytą Teisingumo Teismo požiūrį į akto teisinio pagrindo teisėtumą ir į tai, kad ginčijamuose sprendimuose daromos nuorodos tik į reikšmingas pagrindinių sprendimų nuostatas bei į ESV sutartį, man sunku suprasti, kodėl šioje byloje turėtų būti svarbus ES 34 straipsnio 2 dalies c punktas. Ta nuostata Tarybai tik buvo suteikti įgaliojimai (prieš įsigaliojant Lisabonos sutarčiai) imtis priemonių užtikrinti pagal tą pačią nuostatą priimtų sprendimų įgyvendinimą visoje Europos Sąjungoje. 2005 m. sprendimo 8 straipsnio 3 dalyje iš tiesų daroma nuoroda į šią nuostatą (tačiau VIS sprendimo 18 straipsnio 2 dalyje tokios nuorodos nėra). Tačiau, įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, ta nuoroda (arba aplinkybė, kad jos nėra) prarado bet kokią reikšmę šios analizės aplinkybėmis. Atsižvelgdamas į tai, kad visi trys ginčijami sprendimai priimti po to, kai įsigaliojo Lisabonos sutartis, esu įsitikinęs, kad tik ESV sutartis yra reikšminga vertinant jų teisėtumą (ir Tarybos kompetenciją juos priimti).
62. Šiuo požiūriu neatrodo, kad kyla abejonių dėl teisinio pagrindo, kuriuo remiantis faktiškai priimti ginčijami sprendimai: kaip nurodyta kiekvieno sprendimo preambulėje, nagrinėjami įgyvendinimo sprendimai priimti pagal 2005 m. sprendimo 8 straipsnio 3 dalį ir ESV sutartį, o Sprendimas dėl datos – pagal VIS sprendimo 18 straipsnio 2 dalį ir ESV sutartį.
63. Būtina išnagrinėti Parlamento argumentą, jog nuoroda ir ESV sutartį (kaip į visumą) bet kuriuo atveju pernelyg bendra, kad galėtų būti laikoma tinkamu teisiniu pagrindu. Dėl tokios neapibrėžtos nuorodos kiltų teisinis netikrumas.
64. Paprastai tais atvejais, kai daroma bendroji nuoroda į Sutartį, kaip antai nagrinėjama šioje byloje, turėčiau padaryti išvadą, kad ginčijamus sprendimus reikia panaikinti. Iš tiesų situacija, kai nėra aiškiai nurodyta, kokiu teisiniu pagrindu remtasi (kaip to iš esmės reikalauja Teisingumo Teismas), sunkiai dera su įgaliojimų suteikimo principu(29). Tačiau, atsižvelgdamas į konkrečias nagrinėjamų bylų aplinkybes, negaliu sutikti su Parlamentu. Atrodo, kad iš visų ESV sutarties nuostatų šioms byloms svarbus tik Protokolo Nr. 36 9 straipsnis.
65. Nors Taryba tikrai galėjo įtraukti nuorodą į Protokolo Nr. 36 9 straipsnį, dėl tokios nuorodos naudos galima ginčytis: iš tiesų, toje pereinamojo laikotarpio nuostatoje nenumatyta materialinių normų, kurios būtų galėjusios būti teisinis pagrindas. Veikiau ja tik išsaugoma su buvusiu trečiuoju ramsčiu susijusių antrinės teisės aktų teisinė galia, kol tie aktai bus panaikinti, pakeisti arba anuliuoti. Šiomis konkrečiomis aplinkybėmis bendrajai nuorodai į ESV sutartį galima pritarti būtent dėl „antrinių“ teisinių pagrindų, t. y. 2005 m. sprendimo 8 straipsnio 3 dalies ir VIS sprendimo 18 straipsnio 2 dalies, kuriais grindžiama ši bendroji nuoroda į Sutartį.
66. Kaip jau minėta šioje išvadoje, iki šiol nebuvo daryta pataisų nei 2005 m. sprendime, nei VIS sprendime. Todėl, manau, ginčijamuose sprendimuose daromos aiškios nuorodos atitinkamai į 2005 m. sprendimo 8 straipsnio 3 dalį ir VIS sprendimo 18 straipsnio 2 dalį, taip pat bendrai į ESV sutartį pakanka norint nustatyti ginčijamų sprendimų teisinį pagrindą.
67. Atsižvelgiant į šią išvadą, pirmiau nurodytas Protokolo Nr. 36 9 straipsnio aiškinimas lemiamas norint nustatyti, ar Taryba galėjo teisėtai priimti ginčijamus sprendimus remdamasi tuo pagrindu.
68. Atsižvelgdamas į šios išvados 51 punkte siūlomą aiškinimą, negaliu pritarti Parlamento nuomonei, kad teisiniai pagrindai, kuriais remiantis priimti ginčijami sprendimai, negalioja. Kadangi esu įsitikinęs, jog Protokolo Nr. 36 9 straipsnis turėtų būti aiškinamas atsižvelgiant į tikslą užtikrinti sklandų perėjimą, šią nuostatą reikia aiškinti taip, kad pagal ją išsaugoma visa nuostatų, numatytų į jos taikymo sritį patenkančiuose aktuose, galia. Todėl tol, kol pagrindiniai sprendimai iš dalies nepakeisti, Tarybai suteikta kompetencija priimti įgyvendinimo priemones visiškai galioja. Kitaip tariant, tam, kad būtų taikomos bendrosios ES teisės nuostatos, reikėtų iš dalies pakeisti pagrindinius sprendimus. Tačiau išimtinę teisę siūlyti šių aktų pataisas (taip pat juos pakeisti kitais aktais arba panaikinti) ir toliau turi Komisija. Kaip jau paaiškinau, esu įsitikinęs, kad ginčijamais sprendimais nebuvo iš dalies pakeisti pagrindiniai sprendimai, kaip tai suprantama pagal Protokolo Nr. 36 9 straipsnį.
69. Todėl darau išvadą, kad ginčijami sprendimai priimti remiantis tinkamu teisiniu pagrindu.
70. Vien tokios išvados užtektų, kad Parlamento šioje byloje pareikšti ieškiniai būtų atmesti kaip nepagrįsti. Tačiau siekdamas išsamumo toliau pateiksiu pastabas, susijusias su dviem klausimais, dėl kurių šalys daug diskutavo šiose bylose: dėl antrinio teisinio pagrindo taikymo ir faktinės aplinkybės, kad nebuvo konsultuotasi su Parlamentu.
D – Papildomi klausimai: rėmimasis antriniu teisiniu pagrindu ir konsultacijos su Parlamentu
71. Nagrinėjant šią bylą Parlamentas ne kartą skundėsi dėl to, kad jis nebuvo įtrauktas į sprendimo priėmimo procedūrą, kaip būtų buvę pagal iki Lisabonos sutarties įsigaliojimo taikytą tvarką ir pagal bendrąją ESV sutarties sistemą. Tačiau per teismo posėdį paaiškėjo, jog Parlamentas nesiekė, kad su juo būtų konsultuojamasi vykstant procedūrai, per kurią priimti ginčijami sprendimai. Su nesikonsultavimu susijusiu argumentu tik siekta parodyti, kad sprendimų priėmimo procedūra, kurios laikėsi Taryba, kai priėmė ginčijamus sprendimus, skiriasi nuo tos, kuri buvo iki Lisabonos sutarties ir kurios, Parlamento nuomone, reikėjo laikytis norint tinkamai taikyti bendrąją ESV sutarties sistemą(30).
72. Šiomis aplinkybėmis būtina trumpai priminti, kad įsigaliojus Lisabonos sutarčiai ES 34 straipsnio 2 dalies c punktas ir 39 straipsnis buvo panaikinti. Taigi, kaip pažymi abi šalys, šios nuostatos neteko teisinės galios ir nebegali būti taikomos kaip kriterijai, pagal kuriuos nustatoma tinkama ginčijamų sprendimų priėmimo procedūra. Todėl (ypač atsižvelgiant į principą tempus regit actum) vargu ar galima teigti, kad pareiga konsultuotis su Parlamentu išliktų dėl ES 39 straipsnio(31). Tai atrodo aišku. Vis dėlto, ir toliau nesutariama dėl to, ar ankstesnės ES sutarties panaikinimas reiškia, kad 2005 m. sprendimo 8 straipsnio 2 dalis ir VIS sprendimo 18 straipsnio 2 dalis dabar yra negaliojantys antriniai teisiniai pagrindai(32), ypač atsižvelgiant į tai, kad šiose nuostatose nenumatytas reikalavimas konsultuotis su Parlamentu(33).
73. Kaip jau ne kartą minėta šioje išvadoje, aplinkybė, kad buvo panaikintas 34 straipsnio 2 dalies c punktas, neturi įtakos įgyvendinimo įgaliojimų suteikimui pagal 2005 m. sprendimo 8 straipsnio 3 dalį ir VIS sprendimo 18 straipsnio 2 dalį. Taip yra dėl Protokolo Nr. 36 9 straipsnio, nes juo išsaugota tų įgaliojimų suteikimo nuostatų galia, nepaisant to, kad panaikinta konstitucinė sistema, pagal kurią priimtas 2005 m. sprendimas ir VIS sprendimas.
74. Nors tai gali atrodyti akivaizdu, būtina nurodyti, kad ši sistema pakeista ESV sutartimi. Protokolo Nr. 36 9 straipsnis yra neatskiriama šios sutarties, taigi, ir naujosios konstitucinės sistemos, dalis(34). Būtent pagal šią pirminės teisės nuostatą Tarybai leidžiama toliau naudotis įgyvendinimo įgaliojimais, kurie jai suteikti prieš įsigaliojant Lisabonos sutarčiai, ir pereinamuoju laikotarpiu išsaugoma jau suteiktų įgyvendinimo įgaliojimų galia. Dėl to, kad yra 9 straipsnis, 2005 m. sprendimo 8 straipsnio 3 dalimi ir VIS sprendimo 18 straipsnio 2 dalimi nuo ESV sutartyje numatytų taisyklių nenukrypstama taip, kad jos būtų laikomos negaliojančiais antriniais teisiniais pagrindais.
75. Žinoma, iš tiesų būtų galima teigti, kad iki Lisabonos sutarties galiojusi pareiga konsultuotis pagal ES 39 straipsnį neišnyksta vien dėl konstitucinės sistemos pokyčių. Šios pareigos išlikimas būtų suderinamas su tikslu, kurio siekiama per pritaikymo prie Lisabonos sutarties procesą, t. y. sustiprinti Parlamento dalyvavimą policijos ir teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose srityje.
76. Tačiau manau, kad ypač svarbus Protokolo Nr. 36 9 straipsnis, pagal kurį tiesiog išsaugoma esamų antrinės teisės aktų, priimtų pagal buvusį trečiąjį ramstį, teisinė galia. Atsižvelgiant į tai, kad ne tik šioje pirminės teisės nuostatoje, bet ir ESV sutartyje apskritai nekalbama apie pareigą dėl įgyvendinimo priemonių, priimtų remiantis anksčiau suteiktais įgaliojimais, konsultuotis su Parlamentu, nemanau, jog dabar galiojančią ESV sutartį derėtų aiškinti taip, kad joje numatyta tokia pareiga. Tai patvirtina ir aplinkybė, kad ES 34 straipsnio 2 dalies c punktas ir 39 straipsnis panaikinti pagal Lisabonos sutarties 1 straipsnio 51 punktą(35). Todėl įgyvendinimo sprendimai, priimti remiantis dvejopu pagrindu – trečiojo ramsčio aktais ir Protokolo Nr. 36 9 straipsniu, – kol kas laikomi specialia priemone, kuri gali būti priimta nedalyvaujant Parlamentui.
77. Dėl to darau išvadą, kad Parlamento pareikšti ieškiniai (sujungtos bylos C‑317/13 ir C‑679/13 ir byla C‑540/13) turėtų būti atmesti kaip nepagrįsti. Atsižvelgiant į šią išvadą, nebūtina nagrinėti abiejų šalių prašymo, susijusio su būtinybe palikti galioti ginčijamus sprendimus tol, kol jie bus pakeisti naujais aktais.
E – Bylinėjimosi išlaidos
78. Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Visose trijose bylose Taryba reikalavo priteisti bylinėjimosi išlaidas, o Parlamentas bylas pralaimėjo.
79. Pagal Procedūros reglamento 140 straipsnio 1 dalį įstojusios į bylą valstybės narės ir institucijos padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Todėl Austrijos Respublika turi padengti savo bylinėjimosi išlaidas, patirtas sujungtose bylose C‑317/13 ir C‑679/13.
IV – Išvada
80. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Teisingumo Teismui siūlau:
– Atmesti Parlamento ieškinius, pareikštus sujungtose bylose C‑317/13 ir C‑679/13 ir byloje C‑540/13;
– priteisti iš Parlamento bylinėjimosi išlaidas ir
– nurodyti Austrijos Respublikai padengti savo bylinėjimosi išlaidas.