Language of document : ECLI:EU:C:2013:243

TEISINGUMO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS

2013 m. balandžio 18 d.(*)

„Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – Transportas – Bendrijos geležinkelių plėtra – Direktyva 91/440/EEB – 6 straipsnio 3 dalis ir II priedas – Direktyva 2001/14/EB – 14 straipsnio 2 dalis – Geležinkelių infrastruktūros valdytojo teisinio nepriklausomumo nebuvimas – 11 straipsnis – Veiklos rezultatų gerinimo sistemos nebuvimas – Nevisiškas perkėlimas“

Byloje C‑625/10

dėl 2010 m. gruodžio 29 d. pagal SESV 258 straipsnį pareikšto ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo

Europos Komisija, atstovaujama J.‑P. Keppenne ir H. Støvlbæk, nurodžiusi adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

ieškovė,

prieš

Prancūzijos Respubliką, atstovaujamą G. de Bergues, M. Perrot ir S. Menez,

atsakovę,

palaikomą

Ispanijos Karalystės, atstovaujamos S. Centeno Huerta,

įstojusios į bylą šalies,

TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas A. Tizzano, teisėjai A. Borg Barthet (pranešėjas), E. Levits, J‑J. Kasel ir M. Berger,

generalinis advokatas N. Jääskinen,

posėdžio sekretorė A. Impellizzeri, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2012 m. rugsėjo 20 d. posėdžiui,

susipažinęs su 2012 m. gruodžio 13 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Šiuo ieškiniu Europos Komisija prašo Teisingumo Teismo konstatuoti, kad:

–        nesiimdama reikiamų priemonių užtikrinti, kad subjektas, kuriam patikėtas 1991 m. liepos 29 d. Tarybos direktyvos 91/440/EEB dėl Bendrijos geležinkelių plėtros (OL L 237, p. 25; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 1 t., p. 341), iš dalies pakeistos 2001 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/12/EB (OL L 75, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 5 t., p. 376, toliau – Direktyva 91/440), 6 straipsnio 3 dalyje bei II priede ir 2001 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/14/EB dėl geležinkelių infrastruktūros pajėgumų paskirstymo, mokesčių už naudojimąsi geležinkelių infrastruktūra ėmimo ir saugos sertifikavimo (OL L 75, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 5 t., p. 404), iš dalies pakeistos 2007 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2007/58/EB (OL L 315, p. 44, toliau – Direktyva 2001/14), 14 straipsnio 2 dalyje nurodytos esminės funkcijos vykdymas, būtų nepriklausomas nuo geležinkelių transporto paslaugas teikiančios įmonės,

–        nepatvirtindama veiklos rezultatų gerinimo sistemos pagal Direktyvos 2001/14 11 straipsnį, ir

–        nenustatydama skatinimo sistemos, kaip numatyta Direktyvos 2001/14 6 straipsnio 2–5 dalyse,

Prancūzijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal šias nuostatas.

 Teisinis pagrindas

 Sąjungos teisė

2        2001 m. Europos Parlamentas ir Europos Sąjungos Taryba priėmė tris direktyvas, kuriomis siekiama veiksmingesnio geležinkelių transporto nuosekliai jį atveriant konkurencijai Europos mastu, t. y. Direktyvą 2001/12, 2001 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2001/13/EB, iš dalies keičiančią Tarybos direktyvą 95/18/EB dėl geležinkelio įmonių licencijavimo (OL L 75, p. 26; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 5 t., p. 401), ir Direktyvą 2001/14 ( toliau visos kartu – pirmasis geležinkelių paketas).

 Direktyva 91/440

3        Direktyvos 91/440 6 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje nustatyta:

„Valstybės narės imasi būtinų priemonių, siekdamos užtikrinti, kad II priede išvardytos funkcijos, garantuojančios tinkamą ir nediskriminuojančią prieigą prie infrastruktūros, būtų pavestos įstaigoms ar firmoms, kurios pačios neteikia jokių geležinkelių transporto paslaugų. Nepriklausomai nuo organizacinių struktūrų, turi būti įrodyta, kad šis tikslas buvo pasiektas.“

4        Šios direktyvos II priede pateiktas 6 straipsnio 3 dalyje nurodytų esminių funkcijų sąrašas:

„–      sprendimų dėl geležinkelių įmonių licencijavimo, įskaitant individualių licencijų suteikimą, rengimas ir priėmimas,

–        sprendimų, susijusių su traukinio linijų paskirstymu, įskaitant konkrečių linijų buvimo nustatymą ir įvertinimą bei jų paskyrimą, priėmimas,

–        sprendimų, susijusių su infrastruktūros mokesčių ėmimu, priėmimas,

–        teikiant tam tikras paslaugas reikalingų įsipareigojimų teikti viešąsias paslaugas laikymosi stebėjimas.“

 Direktyva 2001/14

5        Direktyvos 2001/14 11 ir 40 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

„(11) Mokesčių ėmimo ir pajėgumų paskirstymo sistemos turėtų visoms įmonėms užtikrinti vienodą ir nediskriminacinę prieigą prie infrastruktūros ir kiek galima labiau siekti teisingai ir nediskriminuojant patenkinti visų naudotojų ir vežimo rūšių poreikius.

<…>

(40)      Geležinkelių infrastruktūra yra natūralus monopolis. Dėl to infrastruktūros valdytojus reikia skatinti mažinti išlaidas ir veiksmingai valdyti jiems priklausančią infrastruktūrą.“

6        Šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Pasikonsultavęs su suinteresuotomis šalimis, infrastruktūros valdytojas parengia ir išleidžia tinklo nuostatus, kuriuos galima įsigyti sumokėjus tam tikrą mokestį, kuris negali būti didesnis už tų nuostatų išleidimo sąnaudas.“

7        Šios direktyvos 6 straipsnyje nustatyta:

„1.      Valstybės narės nustato sąlygas, įskaitant tam tikrais atvejais išankstinius mokėjimus, siekdamos užtikrinti, kad esant įprastoms verslo sąlygoms ir per pagrįstą laikotarpį infrastruktūros valdytojo iš infrastruktūros mokesčių gautos pajamos, papildomos pajamos iš kitos komercinės veiklos ir valstybės skirtos lėšos būtų bent jau ne mažesnės už infrastruktūros išlaidas.

Nepažeisdama galimo ilgalaikio tikslo, siekiančio, kad visų transporto rūšių infrastruktūros išlaidas padengtų jos naudotojai esant tinkamai ir nediskriminuojančiai įvairių transporto rūšių konkurencijai, tais atvejais, kai geležinkelių transportas gali konkuruoti su kitomis transporto rūšimis, laikydamasi 7 ir 8 straipsniuose nurodytos mokesčių ėmimo sistemos, valstybė narė gali pareikalauti, kad infrastruktūros valdytojo sąskaitose pajamos be valstybės finansavimo būtų lygios išlaidoms.

2.      Tinkamai atsižvelgiant į saugą bei infrastruktūros paslaugų teikimo kokybės išlaikymą ir gerinimą, infrastruktūros valdytojai skatinami mažinti infrastruktūros teikimo išlaidas ir prieigos prie geležinkelių infrastruktūros mokesčių dydį.

3.      Valstybės narės užtikrina, kad šio straipsnio 2 dalyje nurodyta nuostata būtų įgyvendinta arba kompetentingos institucijos ir infrastruktūros valdytojo sutartimi, sudaryta ne trumpesniam kaip trejų metų laikotarpiui, kurioje būtų numatytas valstybės finansavimas, arba nustatant tinkamas reikiamų galių reguliavimo priemones.

4.      Jei sudaroma sutartis, dėl jos sąlygų ir infrastruktūros valdytojui skiriamo finansavimo sutartų mokėjimų struktūros susitariama iš anksto, kad galiotų visą sutarties galiojimo laiką.

5.      Nustatomas išlaidų paskirstymo metodas. Valstybės narės gali pareikalauti, kad jis būtų iš anksto patvirtintas. Šis metodas turėtų būti periodiškai atnaujinamas atsižvelgiant į geriausios tarptautinės praktikos principus.“

8        Direktyvos 2001/14 7 straipsnio 3 dalyje nustatyta:

„Nepažeidžiant šio straipsnio 4 ar 5 dalies arba 8 straipsnio nuostatų už minimalų prieigos paketą ir prieigą prie geležinkelių infrastruktūros objektų nustatomi mokesčiai turi būti lygūs išlaidoms, tiesiogiai turėtoms dėl tam tikros vežimo geležinkeliais paslaugos.“

9        Tos direktyvos 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Siekdama visiškai kompensuoti infrastruktūros valdytojo patirtas išlaidas, valstybė narė, remdamasi veiksmingais, skaidriais ir nediskriminuojančiais principais, garantuodama optimalų konkurencingumą, ypač tarptautinio krovinių vežimo geležinkeliais, gali, jei rinka pajėgi tai pakelti, taikyti antkainius. Mokesčių ėmimo sistemoje turi būti atsižvelgta į geležinkelio įmonių pasiektą produktyvumo padidėjimą.

Tačiau neleistina, kad dėl mokesčių dydžio infrastruktūra negalėtų naudotis tie rinkos segmentai, kurie gali apmokėti bent jau tiesiogines suteiktos vežimo geležinkeliais paslaugos išlaidas ir dar tokį grąžos koeficientą, kokį gali pakelti rinka.“

10      Tos direktyvos 11 straipsnyje nustatyta:

„1.      Taikant veiklos rezultatų gerinimo sistemą, infrastruktūros mokesčių ėmimo sistemos turi skatinti geležinkelio įmones ir infrastruktūros valdytoją mažinti sutrikimų skaičių ir gerinti geležinkelių tinklo veiklą. Šiuo tikslu gali būti numatytos baudos už tinklo darbą trikdančius veiksmus, kompensacijos dėl tokių trikdymų nukentėjusioms įmonėms ir premijos už geresnius negu buvo planuota veiklos rezultatus.

2.      Pagrindiniai veiklos rezultatų gerinimo sistemos principai taikomi visame tinkle.“

11      Tos pačios direktyvos 14 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1.      Valstybės narės gali taikyti infrastruktūros pajėgumų paskirstymo struktūrą, kartu laikydamosi Direktyvos [91/440] straipsnyje nustatyto valdymo nepriklausomumo principo. Nustatomos konkrečios pajėgumų paskirstymo taisyklės. Pajėgumus paskirsto infrastruktūros valdytojas. Infrastruktūros valdytojas visų pirma užtikrina, kad infrastruktūros pajėgumai būtų paskirstomi tinkamai ir nediskriminuojant bei laikantis Bendrijos teisės.

2.      Jei infrastruktūros valdytojas savo teisine forma, organizacija arba sprendimų priėmimo funkcijomis yra priklausomas nuo kurios nors geležinkelio įmonės, šio straipsnio 1 dalyje nurodytas ir šiame skyriuje aprašytas funkcijas vykdo savo teisine forma, organizacija ir sprendimų priėmimu nuo jokios geležinkelio įmonės nepriklausoma pajėgumų paskirstymo įstaiga.“

 Prancūzijos teisė

12      Šios bylos faktinėms aplinkybėms taikomos redakcijos 1997 m. vasario 13 d. Įstatyme Nr. 97‑135 dėl valstybės įstaigos Réseau ferré de France įsteigimo siekiant atnaujinti geležinkelių transportą (JORF, 1997 m. vasario 15 d., p. 2592) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2009 m. gruodžio 8 d. Įstatymu Nr. 2009‑1503 dėl geležinkelių transporto organizavimo bei reguliavimo ir dėl įvairių su transportu susijusių nuostatų (JORF, 2009 m. gruodžio 9 d., p. 21226, toliau – Įstatymas Nr. 97‑135), nustatyta, kad Réseau ferré de France (toliau – RFF) yra Prancūzijos geležinkelių infrastruktūros valdytojas.

13      Šio įstatymo 1 straipsnio antroje pastraipoje nustatyta:

„Atsižvelgiant į saugos ir viešosios paslaugos tęstinumo reikalavimus, Société nationale des chemins de fer français [toliau – SNCF], veikianti [RFF] vardu ir pagal jo nustatytus valdymo tikslus ir principus, užtikrina eismo ir judėjimo nacionaliniame geležinkelių tinkle valdymą, taip pat techninių įrenginių veikimą ir priežiūrą bei šio tinklo saugą. RFF už tai moka atlygį SNCF. <...>“

14      2003 m. kovo 7 d. Dekreto Nr. 2003‑194 dėl nacionalinio geležinkelių tinklo naudojimo (JORF, 2003 m. kovo 8 d., p. 4063) 17 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta, kad turi būti patvirtinti Geležinkelių tinklo nuostatai (toliau – Tinklo nuostatai), nurodyti Direktyvos 2001/14 3 straipsnio 1 dalyje:

„[RFF] parengia Nacionalinio geležinkelių tinklo nuostatus, kuriuose pateikiama visa reikiama informacija I antraštinėje dalyje nurodytoms prieigos prie nacionalinio geležinkelių tinklo teisėms įgyvendinti. <...>“

15      Šio dekreto 18 straipsnyje nustatyta:

„[RFF] yra atsakingas už nacionalinio geležinkelių tinklo infrastruktūros pajėgumų paskirstymą infrastruktūroje, kurią jis valdo arba kurios infrastruktūros valdytojas yra sudaręs partnerystės sutartį taikant įstatymo [Nr. 97‑135] 1‑1 ir 1‑2 straipsnius, pagal šio dekreto 18–27 straipsniuose nustatytą tvarką. <...>“

16      To dekreto 21 straipsnis buvo pakeistas 2011 m. liepos 26 d. Dekretu Nr. 2011/891 (JORF, 2011 m. liepos 28 d., p. 12885). Tačiau atsižvelgiant į pagrįstoje nuomonėje nustatyto termino pabaigos datą, šioje byloje reikšminga ir taikoma šio dekreto redakcija, galiojusi iki minėto pakeitimo. Ji buvo suformuluota taip:

„Prašymai skirti traukinio linijas pateikiami [RFF] pagal Tinklo nuostatuose arba, jei sudarytas bendrasis susitarimas, pagal šiame susitarime nustatytas sąlygas ir tvarką.

<…>

[RFF] techninius įgyvendinimo tyrimus, reikalingus nagrinėjant prašymus skirti traukinio linijas, paveda atlikti [SNCF], kuri jo vardu yra atsakinga už eismo ir judėjimo nacionaliniame geležinkelių tinkle valdymą. Už šiuos tyrimus pareiškėjas moka atlygį, lygų išlaidoms, tiesiogiai patirtoms juos vykdant.

[SNCF], kontroliuojama [RFF], imasi priemonių, reikalingų tarnybos, kuri rengia technines ataskaitas, funkciniam nepriklausomumui užtikrinti siekiant garantuoti, kad vykdant šias funkcijas nebūtų jokios diskriminacijos. Ši tarnyba užtikrina komercinio pobūdžio informacijos, kuri jai buvo perduota rengiant šias ataskaitas, konfidencialumą.

<…>“

17      2011 m. ir 2012 m. nacionalinio geležinkelių tinklo nuostatų 6.4 straipsnyje „Veiklos rezultatų gerinimo sistema su geležinkelių įmonėmis“ nustatyta, be kita ko:

„Įgyvendinant minėtos direktyvos [2001/14] 11 straipsnį [RFF] sukurta veiklos rezultatų gerinimo sistema siekiant optimizuoti geležinkelių tinklo veiklos rezultatus ir pasiūlyti kokybišką paslaugą geležinkelio įmonėms pasireiškia specialiais tarifais, taikomais apskaičiuojant mokestį už traukinio linijos kroviniams vežti, kurios bendras ilgis yra daugiau nei 300 km ir kurioje greitis yra didesnis arba lygus 70 km/h, rezervavimą, neskaičiuojant sustojimų, suteiktų rezervaciją užsakančiam asmeniui pateikus prašymą.

[RFF] yra pasirengęs derėtis su visomis to pageidaujančiomis geležinkelio įmonėmis dėl „veiklos rezultatų sistemos“ tipo sutarties atsižvelgdamas į bendras nuostatas, apibrėžtas Europos profesinėse organizacijose, kurių pagrindiniai principai taikomi visam tinklui.“

18      2008 m. lapkričio 3 d. Prancūzijos valstybė ir RFF sudarė Sutartį dėl veiklos rezultatų 2008–2012 metams (toliau – Sutartis dėl veiklos rezultatų).

19      Prie Tinklo nuostatų pridėtos Bendrosios sąlygos, taikomos Nacionalinės geležinkelių tinklo infrastruktūros naudojimo sutarčiai ir Geležinkelio linijos suteikimo nacionaliniame geležinkelių tinkle sutarčiai (toliau – RFF bendrosios sąlygos). Šių bendrųjų sąlygų 18 straipsnyje „Atsakomybė nelaimingų atsitikimų ar žalos atvejais“ nustatyta atitinkama geležinkelių įmonės ir RFF atsakomybė nelaimingų atsitikimų ar žalos atvejais, o 20 straipsnyje „Su žalos atlyginimu susijusios pasekmės RFF panaikinus traukinio liniją“ kalbama apie žalą keliančias pasekmes, kai RFF panaikina tam tikromis dienomis geležinkelio įmonėms suteiktas traukinių linijas.

20      1982 m. gruodžio 30 d. Įstatymo Nr. 82‑1153 dėl vidaus transporto gairių (JORF, 1982 m. gruodžio 31 d., p. 4004) su pakeitimais, padarytais Įstatymu Nr. 2009‑1503, 24 straipsnio III dalyje nustatyta:

„Nuo 2010 m. sausio 1 d. [RFF] vardu ir pagal jo nustatytus valdymo tikslus ir principus [SNCF] specializuota tarnyba vykdo eismo ir judėjimo nacionaliniame geležinkelių tinkle valdymo užduotis, nurodytas <...> Įstatymo Nr. 97‑135 1 straipsnyje, tokiomis sąlygomis, kuriomis būtų užtikrintas esminių funkcijų nepriklausomumas, šias funkcijas vykdant taip, kad būtų garantuota laisva ir sąžininga konkurencija ir nebūtų jokios diskriminacijos.

<…>

Eismo ir judėjimo valdymo tarnyba turi atskirą biudžetą, kurio finansavimą užtikrina [RFF] pagal su [SNCF] sudarytą susitarimą, kurį kartu pasirašo valdymo tarnybos direktorius. Šiame susitarime nustatytos, laikantis Įstatymo Nr. 97‑135 1 straipsnio <…>, tarnybos vykdomų užduočių įgyvendinimo ir atlyginimo už jas sąlygos, ypač kiek tai susiję su techniniais įgyvendinimo tyrimais, reikalingais nagrinėjant prašymus suteikti traukinio linijas ir valdant judėjimą.

<…>“

 Ikiteisminė procedūra ir procesas Teisingumo Teisme

21      2008 m. birželio 27 d. raštu Komisija išsiuntė Prancūzijos Respublikai oficialų pranešimą ir pareikalavo įgyvendinti įsipareigojimus pagal pirmojo geležinkelių paketo direktyvas. Prancūzijos Respublika atsakė į šį oficialų pranešimą 2008 m. rugsėjo 9 d. ir 2009 m. liepos 14 d. raštais.

22      2009 m. spalio 9 d. laišku Komisija išsiuntė Prancūzijos Respublikai pagrįstą nuomonę, kurioje teigė, kad nepakanka priemonių, kurių buvo imtasi siekiant perkelti Direktyvos 91/440 6 straipsnio 3 dalį bei II priedą ir Direktyvos 2001/14 4 straipsnio 2 dalį bei 14 straipsnio 2 dalį, kiek tai susiję su esminių funkcijų nepriklausomumu. Pagrįstoje nuomonėje Komisija taip pat apkaltino šią valstybę narę, kad ji nesiėmė reikiamų priemonių, kad įgyvendintų Direktyvos 2001/14 4 straipsnio 1 dalyje, 11 straipsnyje ir 6 straipsnio 2 dalyje bei Direktyvos 91/440 10 straipsnio 7 dalyje nustatytus įsipareigojimus dėl mokesčių ėmimo už naudojimąsi geležinkelių infrastruktūra. Jos teigimu, Prancūzijos Respublika taip pat neįvykdė valstybėms narėms nustatytų įsipareigojimų pagal Direktyvos 2001/14 30 straipsnio 1 ir 3–5 dalis dėl geležinkelių reguliavimo institucijos. Taigi Komisija paragino Prancūzijos Respubliką imtis reikiamų priemonių, kad per du mėnesius nuo šios pagrįstos nuomonės gavimo būtų įvykdyti joje nurodyti reikalavimai.

23      2009 m. gruodžio 10 d. raštu Prancūzijos Respublika atsakė į Komisijos pagrįstą nuomonę ir informavo, kad priėmė ir paskelbė Įstatymą Nr. 2009‑1503, taip pat ši valstybė narė nurodė mananti, jog pagrįstoje nuomonėje šios institucijos pateikti kaltinimai yra nepagrįsti. 2010 m. liepos 30 d. Prancūzijos Respublika pateikė Komisijai įvairios papildomos informacijos dėl pirmojo geležinkelių paketo įgyvendinimo.

24      Kadangi Prancūzijos Respublikos pateiktas atsakymas Komisijos netenkino, ji nusprendė pareikšti šį ieškinį. Tačiau Komisija, atsižvelgdama į nacionalinės teisės aktų pokyčius nuo pagrįstos nuomonės išsiuntimo, apribojo šio ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo apimtį Direktyvos 91/440 6 straipsnio 3 dalimi ir II priedu bei Direktyvos 2001/14 6 straipsnio 2–5 dalimis, 11 straipsniu ir 14 straipsnio 2 dalimi.

25      2011 m. birželio 30 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi Ispanijos Karalystei leista įstoti į bylą palaikyti Prancūzijos Respublikos reikalavimų.

 Dėl ieškinio

 Dėl pirmojo kaltinimo, susijusio su geležinkelio linijų suteikimo funkcijos nepriklausomumu

 Šalių argumentai

26      Komisija tvirtina, kad pagal Direktyvos 91/440 6 straipsnio 3 dalį, atsižvelgiant į tai, jog traukinio linijų skyrimas yra esminė funkcija, užtikrinanti tinkamą ir nediskriminacinę prieigą prie infrastruktūros, kuri nurodyta šios direktyvos II priede ir kuriai taikomas nepriklausomumo reikalavimas, subjektas, teikiantis geležinkelių transporto paslaugas, arba tokiame subjekte įsteigta direkcija negali būti atsakingi už esmines funkcijas, susijusias su traukinio linijų skyrimu. Ši institucija taip pat tvirtina, kad pagal Direktyvos 2001/14 14 straipsnio 2 dalį infrastruktūros pajėgumus turi skirstyti nepriklausoma paskirstymo įstaiga.

27      Komisijos teigimu, nors RFF, kuris atsakingas už šios infrastruktūros valdymą, iš tikrųjų yra nuo SNCF, kuri užtikrina geležinkelio paslaugų eksploataciją, nepriklausoma įstaiga, vis dėlto SNCF vykdo tam tikras esmines funkcijas, susijusias su traukinio linijų skyrimu. Dėl šio aspekto Komisija pažymi, kad nors esminės funkcijos yra pavestos specializuotai tarnybai SNCF bendrovėje, t. y. Direction des circulations ferroviaires (toliau – DCF), DCF nėra nepriklausoma nuo SNCF teisiniu, organizaciniu ar sprendimų priėmimo požiūriu.

28      Komisijos teigimu, DCF pavestomis užduotimis prisidedama vykdant esmines funkcijas, numatytas Direktyvos 91/440 II priede. SNCF atsakinga už reikšmingus pajėgumų paskirstymo proceso, kaip tai suprantama pagal tos direktyvos II priedą, elementus, kaip antai techninius įgyvendinimo tyrimus ar traukinio linijų skyrimą paskutinę minutę. Komisija mano, kad net jei RFF yra atsakingas už individualių traukinio linijų skyrimą, tyrimai, kuriuos pavesta atlikti SNCF, yra esminių funkcijų dalis. Šios funkcijos yra Direktyvos 2001/14 14 straipsnio 2 dalyje nurodytų funkcijų dalis, taigi jas valdyti turi nepriklausoma įstaiga.

29      Komisija tvirtina, kad Direktyvos 91/440 6 straipsnio 3 dalis ir Direktyvos 2001/14 14 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinamos kartu ir viena kitą papildo. Iš tiesų esminių funkcijų, bendrai suformuluotų Direktyvos 91/440 6 straipsnio 3 dalyje, nepriklausomumo taisyklė patikslinta ir išsamiai išdėstyta Direktyvos 2001/14 14 straipsnio 2 dalyje, kiek tai susiję su traukinio linijų paskirstymu.

30      Komisija teigia, kad Direktyvoje 2001/14 nenumatyta, jog esmines funkcijas galėtų vykdyti geležinkelio įmonė, „prižiūrima“ teisiniu, organizaciniu ar sprendimų priėmimo požiūriu nepriklausomos įstaigos, ir kad joje reikalaujama, jog šias funkcijas „prisiimtų“ tokia nepriklausoma įstaiga.

31      Direktyvos 2001/14 14 straipsnio 2 dalimi siekiama, jog geležinkelio įmonės neturėtų jokios kompetencijos skirstant traukinio linijas, kad šioms įmonėms būtų užtikrintos vienodos ir nediskriminacinės sąlygos.

32      Dėl DCF teisinio nepriklausomumo Komisija mano, kad kalbama apie specializuotą SNCF tarnybą, kuri šiuo požiūriu nėra nepriklausoma, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/14 14 straipsnio 2 dalį, nes DCF yra į SNCF integruota struktūra ir neturi savarankiško juridinio asmens statuso.

33      Komisija taip pat teigia, kad tuo atveju, kai infrastruktūros valdytojas, šiuo atveju – RFF, esmines funkcijas paveda kitai įstaigai, kaip antai šioje byloje DCF, ta kita įstaiga turi atitikti tuos pačius nepriklausomumo reikalavimus, kurie taikomi tos infrastruktūros valdytojui. Taigi reikalavimas dėl nepriklausomumo „išplaukia“ iš esminių funkcijų vykdymo. Priešingu atveju reikalavimas dėl nepriklausomumo taptų neveiksmingas.

34      Dėl DCF nepriklausomumo organizaciniu ar sprendimų priėmimo požiūriu Komisija teigia, kad jis nepakankamai užtikrintas. Tiesą sakant, nepriklausoma valdžios institucija turėtų prižiūrėti, kaip laikomasi pareigos dėl nepriklausomumo, o šiuo atveju tokią funkciją galėtų atlikti Autorité de régulation des activités ferroviaires. Be to, su SNCF konkuruojančios geležinkelio įmonės neturi galimybės skųstis, jei būtų nesilaikoma reikalavimo dėl nepriklausomumo, Autorité de régulation des activités ferroviaires pateikia pritarimą ne dėl DCF direktoriaus skyrimo, o tik dėl jo atleidimo, DCF personalo perkėlimas į kitas SCNF tarnybas yra nepakankamai prižiūrimas ir, galiausiai, neužtikrinama, kad DCF turėtų savo personalą, atskiras patalpas ir apsaugotą informacinę sistemą.

35      Galiausiai Komisija dublike priduria, kad nors Prancūzijos Respublikos numatomu priimti nauju dekretu – jis per tą laiką tapo 2011 m. liepos 26 d. Dekretu Nr. 2011‑891 dėl eismo ir judėjimo valdytojo paslaugų bei įvairių su geležinkeliais susijusių nuostatų (JORF, 2011 m. liepos 28 d., p. 12885) – padaryta pažanga, palyginti su dabartine padėtimi, pagal naująjį dekretą DCF nesuteikiamas pakankamas nepriklausomumas organizaciniu ir sprendimų priėmimo ar juo labiau teisiniu požiūriu.

36      Prancūzijos Respublika tvirtina, kad DCF nepriklausomumas užtikrinamas, nes jai pavestas esmines funkcijas prižiūri RFF. DCF dalyvauja vykdant esmines funkcijas, tačiau jų nevaldo, nes tik RFF yra atsakingas už traukinio linijų skyrimą. Taigi RFF apibrėžia procedūras ir prašymų, kurie perduodami DCF, nagrinėjimo tvarką ir nustato pirmumo taisykles. Dėl paskutinę minutę skiriamų traukinio linijų reikia pasakyti, kad tai, jog jas skiria DCF, pagrįsta skuba, o tos linijos bet kuriuo atveju skiriamos atsižvelgiant į prašymų gavimo eiliškumą. Beje, Prancūzijos vyriausybė tvirtina, kad DCF teisinio nepriklausomumo reikalavimas nereiškia, jog DCF turi turėti atskirą, nuo SNCF nepriklausomą teisinį subjektiškumą.

37      Prancūzijos vyriausybė taip pat mano, kad Direktyvos 2001/14 14 straipsnio 2 dalis netaikoma Prancūzijos atvejui, nes ši nuostata taikoma, tik „jei infrastruktūros valdytojas <...> yra priklausomas“. Tačiau infrastruktūros valdytojas, t. y. RFF, yra nepriklausomas, taigi minėtas straipsnis netaikomas DCF veiklai.

38      Prancūzijos vyriausybė tvirtina, kad nors DCF yra juridinio asmens, kuris pats yra geležinkelių transporto paslaugų teikėjas, sudedamoji dalis, funkciškai ji lieka nepriklausoma įstaiga. Taigi, nors DCF yra integruota į SNCF, ji negali būti laikoma įstaiga, kuri teikia geležinkelių transporto paslaugas, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 91/440 6 straipsnio 3 dalį.

39      Prancūzijos vyriausybė taip pat atmeta Komisijos argumentus, susijusius su DCF nepriklausomumu organizaciniu ir sprendimų priėmimo požiūriu, ypač kiek tai susiję su jos direktoriaus skyrimu, direktoriaus ir tarnautojų perkėlimu į kitas SNCF tarnybas ir su DCF garantija turėti atskiras patalpas, atskirą teisinį subjektiškumą ir apsaugotą informacinę sistemą.

40      Triplike Prancūzijos vyriausybė tvirtina, kad Direktyvos 91/440 6 straipsnio 3 dalis ir II priedas buvo visiškai perkelti pagal Įstatymą Nr. 2009‑1503 priėmus Dekretą Nr. 2011‑891.

 Teisingumo Teismo vertinimas

41      Pirmuoju kaltinimu Komisija teigia, kad Prancūzijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 91/440 6 straipsnio 3 dalį, aiškinamą kartu su jos II priedu, ir pagal Direktyvos 2001/14 14 straipsnio 2 dalį dėl to, kad nors Prancūzijoje geležinkelių infrastruktūros valdytojas RFF yra nuo SNCF, kuri užtikrina geležinkelio paslaugų eksploataciją, nepriklausoma įstaiga, SNCF vis dėlto vykdo tam tikras esmines funkcijas, susijusias su traukinio linijų paskirstymu, nes techninių įgyvendinimo tyrimų, reikalingų nagrinėjant prašymus skirti traukinio linijas ir skiriant traukinio linijas paskutinę minutę, vykdymas patikėtas specializuotai SNCF tarnybai, t. y. DCF, kuri nuo jos nėra nepriklausoma teisiniu, organizaciniu ir sprendimų priėmimo požiūriu.

42      Visų pirma reikia pažymėti, kad Prancūzijos Respublika tvirtina, jog Direktyvos 91/440 6 straipsnio 3 dalis ir II priedas buvo visiškai perkelti priėmus Dekretą Nr. 2011‑891.

43      Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, įsipareigojimų neįvykdymas turi būti vertinamas atsižvelgiant į padėtį valstybėje narėje, kuri buvo susidariusi pasibaigus pagrįstoje nuomonėje nurodytam terminui, o į vėliau atliktus pakeitimus Teisingumo Teismas neturi atsižvelgti (žr., be kita ko, 2007 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Komisija prieš Prancūziją, C‑9/07, 8 punktą ir 2010 m. lapkričio 18 d. Sprendimo Komisija prieš Ispaniją, C‑48/10, 30 punktą).

44      Kadangi Dekretas Nr. 2011‑891 buvo priimtas pasibaigus 2009 m. spalio 9 d. pagrįstoje nuomonėje Komisijos nustatytam terminui, Teisingumo Teismas negali į jį atsižvelgti nagrinėdamas šio ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo pagrįstumą.

45      Dėl esmės reikia priminti, kad Direktyva 91/440 buvo pradėta geležinkelių transporto liberalizacija siekiant užtikrinti tinkamą ir nediskriminacinę geležinkelio įmonių prieigą prie infrastruktūros. Kad būtų užtikrinta tokia prieiga, Direktyvos 91/440 6 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje nustatyta, kad valstybės narės turi imtis būtinų priemonių siekdamos užtikrinti, kad tos direktyvos II priede išvardytos esminės funkcijos būtų pavestos įstaigoms ar firmoms, kurios pačios neteikia jokių geležinkelių transporto paslaugų, ir, neatsižvelgiant į organizacines struktūras, turi būti įrodyta, kad šis tikslas buvo pasiektas.

46      Remiantis Direktyvos 91/440 II priedu, esminėmis funkcijomis, kaip tai suprantama pagal tos direktyvos 6 straipsnio 3 dalį, laikomas sprendimų dėl geležinkelio įmonių licencijavimo rengimas ir priėmimas, sprendimų, susijusių su traukinio linijų paskirstymu, įskaitant konkrečių linijų buvimo nustatymą ir įvertinimą bei jų paskyrimą, priėmimas, sprendimų, susijusių su infrastruktūros mokesčių ėmimu, priėmimas ir teikiant tam tikras paslaugas reikalingų įsipareigojimų teikti viešąsias paslaugas laikymosi stebėjimas.

47      Remiantis šiuo išvardijimu darytina išvada, kad prieš priimant sprendimus atliekamų techninių įgyvendinimo tyrimų, reikalingų nagrinėjant prašymus skirti traukinio linijas ir skiriant traukinio linijas paskutinę minutę, vykdymas negali būti patikėtas geležinkelio įmonei, nes, pirma, šie tyrimai susiję su turimų laisvų traukinio linijų nustatymu bei įvertinimu ir, antra, traukinio linijų skyrimas paskutinę minutę yra konkrečių traukinio linijų skyrimas, kaip nustatyta Direktyvos 91/440 II priede, taigi šios funkcijos turi būti patikėtos nepriklausomai įstaigai.

48      Reikia priminti, kad Direktyvos 2001/14 14 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog įstaigos, kurioms pavestos skirstymo funkcijos, turi būti nepriklausomos teisiniu, organizaciniu ar sprendimų priėmimo požiūriu.

49      Šiuo atveju negalima pritarti Prancūzijos Respublikos argumentui, kad Direktyvos 2001/14 14 straipsnio 2 dalis netaikoma, nes egzistuoja nepriklausomas infrastruktūros valdytojas RFF, kuris vykdo esmines konkrečių traukinio linijų paskirstymo ir suteikimo funkcijas. Priešingai, nei teigia ši valstybė narė, Direktyvos 2001/14 14 straipsnio 2 dalyje nurodytas nepriklausomumas, kurį turi įrodyti geležinkelių infrastruktūros valdytojas, turi būti patikrintas net ir tuo atveju, kai tas valdytojas yra nepriklausomas nuo geležinkelių transporto įmonių, nes esminės funkcijos lieka priskirtos geležinkelio įmonei. Kaip teigia generalinis advokatas išvados 41 punkte, DCF ir toliau taikomi Direktyvos 91/440 6 straipsnio 3 dalies ir Direktyvos 2001/14 14 straipsnio 2 dalies reikalavimai, kurie negali būti atskirti vienas nuo kito. Priešingu atveju valstybės narės turėtų galimybę išvengti tų direktyvų nuostatų taikymo įsteigdamos infrastruktūros valdytoją, kuris, nors ir yra nepriklausomas, pavestų esmines funkcijas geležinkelio įmonei, o tai prieštarautų Direktyvos 2001/14 11 konstatuojamojoje dalyje nustatytam tikslui kiekvienai geležinkelio įmonei užtikrinti nešališkas ir nediskriminacines prieigos prie geležinkelių infrastruktūros sąlygas.

50      Šiuo atveju DCF, nors ir prižiūrima nepriklausomo infrastruktūros valdytojo RFF, yra įgaliota, remiantis Įstatymo Nr. 82‑1153 su pakeitimais, padarytais Įstatymu Nr. 2009‑1503, 24 straipsniu ir Dekreto Nr. 2003‑194 21 straipsniu, vykdyti esmines funkcija, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 91/440 6 straipsnio 3 dalį, ir yra integruota į geležinkelio įmonę, t. y. SNCF. Todėl tam, kad galėtų vykdyti paskirstymo funkcijas, DCF taip pat turi būti nepriklausoma nuo SNCF teisiniu, organizaciniu ir sprendimų priėmimo požiūriu.

51      Taigi teisiniu požiūriu DCF turi būti atskiras, nepriklausomas nuo SNCF juridinis asmuo ir, kita vertus, turi turėti taip pat nuo SNCF nepriklausomus valdymo organus ir išteklius.

52      Vis dėlto reikia konstatuoti, kad Prancūzijoje DCF neturi atskiro, nepriklausomo nuo SCNF juridinio asmens statuso, o Prancūzijos Respublika šio fakto neginčija. Todėl DCF nėra teisiškai nepriklausoma nuo SNCF, kaip turėtų būti remiantis Direktyvos 2001/14 14 straipsnio 2 dalimi.

53      Kadangi teisinio nepriklausomumo kriterijus neįvykdytas, nepriklausomumo kriterijų organizaciniu ir sprendimų priėmimo požiūriu nagrinėti nereikia, nes turi būti tenkinami visi trys kriterijai kartu, o jei DCF neatitinka bent vieno iš tų kriterijų, to pakanka, kad būtų įrodytas įsipareigojimų neįvykdymas pagal Direktyvos 91/440 6 straipsnio 3 dalį bei II priedą ir pagal Direktyvos 2001/14 14 straipsnio 2 dalį.

54      Remiantis pirmiau išdėstytais argumentais darytina išvada, kad pirmajam Komisijos kaltinimui, nurodytam ieškiniui pagrįsti, turi būti pritarta.

 Dėl antrojo kaltinimo, susijusio su prieigos prie infrastruktūros mokesčiais

 Šalių argumentai

55      Antrojo kaltinimo pirmoje dalyje Komisija tvirtina, kad Prancūzijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 2001/14 11 straipsnį, nes šiuo metu Prancūzijos teisės aktuose nenumatyta veiklos rezultatų gerinimo sistema, atitinkanti šį straipsnį. Valstybės narės nurodytos priemonės nesudaro tokios sistemos.

56      Tiesą sakant, Tinklo nuostatų 6.4 straipsnis, kuriame numatyti specialūs tarifai, taikomi teisei rezervuoti traukinio linijas kroviniams vežti, kurių bendras ilgis yra daugiau nei 300 km ir kuriose greitis yra didesnis arba lygus 70 km/h, negali būti laikomas veiklos rezultatų gerinimo sistema, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/14 11 straipsnį, nes jame nei ūkio subjektams, nei valdytojui nenustatyti apribojimai ir (arba) paskatos, kurias būtų galima taikyti siekiant pagerinti veiklos rezultatus.

57      Kiti du Prancūzijos valdžios institucijų nurodyti dokumentai, būtent infrastruktūros naudojimo sutartims taikomos Bendrosios sąlygos ir Sutartis dėl veiklos rezultatų, tai pat neatitinka Direktyvos 2001/14 11 straipsnyje nustatytų įsipareigojimų.

58      Antrojo kaltinimo antroje dalyje Komisija taip pat teigia, kad Prancūzijos Respublika, nenustatydama paskatų sistemos, kaip antai numatytosios Direktyvos 2001/14 6 straipsnio 2–5 dalyse, neįvykdė įsipareigojimų pagal šias nuostatas.

59      Dėl priemonių, skirtų, kad būtų skatinama mažinti infrastruktūros teikimo išlaidas, Komisija tvirtina, kad kartu su priemonėmis, kurių ėmėsi Prancūzijos valdžios institucijos, nenustatyta skatinimo sistema, kuria geležinkelių infrastruktūros valdytojas būtų reikšmingai raginamas siekti jam iškeltų tikslų.

60      Dėl prieigos prie infrastruktūros mokesčių mažinimo Komisija pabrėžia, kad Sutartyje dėl veiklos rezultatų nenumatytas joks tikslas.

61      Prancūzijos vyriausybė tvirtina, kad Sutartyje dėl veiklos rezultatų nustatyti infrastruktūros atnaujinimo tikslai ir naujo geležinkelių tinklo komercinio pasiūlymo rengimo tvarka siekiant pagerinti kokybę, paslaugas ir saugą. Šioje sutartyje taip pat įtvirtintos nuostatos, kuriomis infrastruktūros valdytojas gali būti skatinamas mažinti sutrikimų skaičių ir gerinti geležinkelių tinklo veiklą.

62      Ji taip pat tvirtina, kad infrastruktūros naudojimo sutartims taikomose Bendrosiose sąlygose, kuriose numatytas nuostolių atlyginimas nevykdant pareigų, taip įtvirtintos nuostatos, kuriomis siekiama skatinti tiek geležinkelio įmones, tiek infrastruktūros valdytoją mažinti sutrikimų skaičių ir gerinti geležinkelių tinklo veiklą.

63      Dėl priemonių, skirtų, kad būtų skatinama mažinti infrastruktūros teikimo išlaidas, Prancūzijos valdžios institucijos tvirtina, kad nustatė premijų sistemą darbuotojams, tiesiogiai susijusiems su tokių išlaidų mažinimu, ir taip ėmėsi skatinamųjų priemonių šiuo klausimu.

64       Dėl tikslo sumažinti prieigos prie geležinkelių infrastruktūros mokesčių dydį Prancūzijos vyriausybė mano, kad mokesčių už naudojimąsi geležinkelių infrastruktūra mažinimas jokiu būdu negali būti absoliutus tikslas, nustatytas Direktyvoje 2001/14.

65      Ispanijos vyriausybė teigia, kad direktyvoje neapibrėžti ir nenustatyti kriterijai siekiant sukurti veiklos rezultatų gerinimo sistemą, o tik nurodytas šios sistemos tikslas.

66      Taigi Komisija neįrodė, kad Prancūzijoje taikoma infrastruktūros mokesčių sistema neskatinama iki minimumo sumažinti sutrikimų skaičiaus ir gerinti geležinkelių tinklo veiklos. Iš tiesų, nuorodos į galiojančias nuostatas ir tam tikrų sutarčių ar tam tikrų nuostatų dalinis skaitymas yra nepakankamas, kad tai būtų galima laikyti įrodymu, nes šios nuostatos turi būti vertinamos kaip visuma.

67      Dėl priemonių, skirtų prieigos mokesčiams mažinti, Ispanijos vyriausybė pažymi, kad šių mokesčių rinkimas patenka į modernaus ir konkurencingo Europos geležinkelių tinklo sukūrimo perspektyvą laikantis Direktyvoje 2001/14 iškelto tikslo, kuris, pasak šios vyriausybės, šiuo metu nepasiektas. Todėl būtų nepagrįsta mažinti mokesčių dydį už prieigą ir priežiūros išlaidas prieš tai neatnaujinus geležinkelių tinklo. Dėl šios aplinkybės negali būti jokio minėtų nuostatų pažeidimo.

 Teisingumo Teismo vertinimas

68      Antrojo kaltinimo pirmoje dalyje Komisija iš esmės kaltina Prancūzijos Respubliką, kad nacionaliniuose teisės aktuose ši nenustatė veiklos rezultatų gerinimo sistemos, kaip nustatyta Direktyvos 2001/14 11 straipsnyje.

69      Direktyvos 2001/14 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad infrastruktūros mokesčių ėmimo sistemos turi skatinti geležinkelio įmones ir infrastruktūros valdytoją mažinti sutrikimų skaičių ir gerinti geležinkelių tinklo veiklą pritaikant veiklos rezultatų gerinimo sistemą. Toje nuostatoje pasakyta, kad šiuo tikslu gali būti numatytos baudos, kompensacijos ir premijos.

70      Tuo remiantis darytina išvada, pirma, kad valstybės narės privalo į mokesčių už infrastruktūrą ėmimo sistemas įtraukti veiklos rezultatų gerinimo sistemą, kuria geležinkelio įmonės ir infrastruktūros valdytojai būtų skatinami gerinti tinklo veiklos rezultatus. Antra, kiek tai susiję su skatinimo priemonių, kurias gali įgyvendinti valstybės narės, rūšimi, pasakytina, kad tos valstybės narės išsaugo laisvę pasirinkti konkrečias tą sistemą sudarančias priemones, jei jos sudaro darnią ir skaidrią visumą, kuri gali būti laikoma „veiklos rezultatų gerinimo sistema“ (žr. 2013 m. vasario 28 d. Sprendimo Komisija prieš Ispaniją, C‑483/10, 64 punktą).

71      Kad būtų galima išnagrinėti pirmosios dalies pagrįstumą, reikia išsiaiškinti, ar Prancūzijos teisės aktuose nustatytos priemonės neprieštarauja Direktyvos 2001/14 11 straipsnio reikalavimams.

72      Kiek tai susiję su Tinklo nuostatų 6.4 straipsniu, reikia konstatuoti, kad šioje nuostatoje numatyti tik specialūs tarifai, taikytini traukinio linijų kroviniams vežti rezervavimo mokesčiui, jei bendras ilgis yra daugiau nei 300 km ir jei greitis yra didesnis nei 70 km/h, tačiau ši sistema nesudaro nuoseklios ir skaidrios visumos, kuri galėtų būti laikoma rezultatų gerinimo sistema, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/14 11 straipsnį. Kaip nuspręsta šio sprendimo 70 punkte, minėtame straipsnyje reikalaujama, kad valstybės narės realiai sukurtų veiklos rezultatų gerinimo sistemą mokesčių ėmimo sistemoje.

73      Kiek tai susiję su RFF bendrosiomis sąlygomis, pažymėtina, kad jose yra nuostatų dėl žalos atlyginimo infrastruktūros valdytojui už nepasinaudojimą rezervuota traukinio linija dėl geležinkelio įmonės kaltės ir dėl žalos atlyginimo geležinkelio įmonei, jei valdytojas panaikina jai rezervuotą traukinio liniją. Reikia pažymėti, kad šios nuostatos nėra veiklos rezultatų gerinimo sistema, nes Bendrųjų sąlygų 18 straipsnyje išdėstytos tik bendrosios nuostatos dėl atsakomybės žalos atveju, o tų sąlygų 20 straipsnyje numatytos tik pasekmės dėl žalos atlyginimo, jei RFF panaikintų traukinio linijas.

74      Galiausiai, kalbant apie Sutartyje dėl veiklos rezultatų numatyto specialaus veiklos rezultatų gerinimo mechanizmo eksperimentinį taikymą, reikia konstatuoti, kad šis mechanizmas taikomas tik RFF. Todėl Sutartis dėl veiklos rezultatų nėra veiklos rezultatų gerinimo sistema, skatinanti ne tik infrastruktūros valdytoją, bet ir geležinkelio įmones. Be to, remiantis Direktyvos 2001/14 11 straipsnio 2 dalimi, pagrindiniai veiklos rezultatų gerinimo sistemos principai taikomi visame tinkle. Tačiau Sutarties dėl veiklos rezultatų nuostatos taikomos tik krovinių vežimo tinklui.

75      Remiantis pirmiau išdėstytais argumentais darytina išvada, kad antrojo Komisijos kaltinimo, pateikto ieškiniui pagrįsti, pirmai daliai reikia pritarti.

76      Antrojo kaltinimo antroje dalyje Komisija iš esmės kaltina Prancūzijos Respubliką, kad ši nenumatė mechanizmų, kuriais infrastruktūros valdytojas būtų skatinamas riboti su infrastruktūros paslaugomis susijusias išlaidas ar mažinti prieigos mokesčių dydį.

77      Reikia priminti, kad remiantis Direktyvos 2001/14 6 straipsnio 1 dalimi valstybės narės privalo nustatyti sąlygas siekdamos užtikrinti, kad per pagrįstą laikotarpį, esant įprastoms verslo sąlygoms, to valdytojo iš mokesčių gautos pajamos, papildomos pajamos iš kitos komercinės veiklos ir valstybės skirtos lėšos būtų bent jau ne mažesnės už infrastruktūros išlaidas. Tos direktyvos 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad geležinkelių infrastruktūros valdytojas skatinamas mažinti infrastruktūros teikimo išlaidas ir prieigos prie tos infrastruktūros mokesčių dydį.

78      Dėl šio aspekto Direktyvos 2001/14 6 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad iš 6 straipsnio 2 dalies išplaukianti pareiga turi būti įgyvendinta arba kompetentingos institucijos ir infrastruktūros valdytojo daugiamete sutartimi, kurioje būtų numatytas valstybės finansavimas, arba nustatant tinkamas reikiamų galių reguliavimo priemones. Taigi valstybės narės gali įgyvendinti skatinimo priemones pagal daugiametę sutartį arba priimdamos teisės aktų nuostatas.

79      Šiuo atveju 2009 m. birželio 6 d. buvo pasirašytas RFF vadovo ir personalo atstovų susitarimas dėl pelno pasidalijimo, kuriuo įgyvendinama Sutartis dėl rezultatų gerinimo. Toks susitarimas yra skatinimo mechanizmas, prilyginamas Direktyvos 2001/14 6 straipsnio 3 dalyje numatytai daugiamečiai sutarčiai.

80      Susitarimu dėl pelno pasidalijimo nustatomos premijos darbuotojams, kuriomis geležinkelių infrastruktūros valdytojas skatinamas mažinti išlaidas, nes tame susitarime kaip kriterijus, į kurį atsižvelgus gali būti skiriamos premijos visam RFF personalui, numatytas darbo vieneto, atitinkančio vieno kilometro kelio visiško atnaujinimo darbus, sąnaudų mažinimas. Kontroliuojant šias sąnaudas galima nustatyti rodiklį, rodantį geležinkelių infrastruktūros atnaujinimo vieneto sąnaudų pokytį, o remiantis tuo rodikliu, kaip pažymėjo generalinis advokatas išvados 66 punkte, nustatomas premijų mechanizmas darbuotojams, tiesiogiai susijusiems su infrastruktūros teikimo išlaidų mažinimu. Be to, su Susitarimu dėl pelno pasidalijimo susijusi premija išmokama tik tuo atveju, jei konstatuotos išlaidos atitinka Sutarties dėl veiklos rezultatų tikslus.

81      Taigi šiomis priemonėmis infrastruktūros valdytojas skatinamas mažinti geležinkelių infrastruktūros teikimo išlaidas ir (netiesiogiai) mažinti prieigos prie tos infrastruktūros mokesčių dydį.

82      Dėl Komisijos argumento, kad direktyvos 6 straipsnio 2 dalimi valstybės narės įpareigojamos numatyti priemones, skirtas, kad būtų skatinama mažinti mokesčius už naudojimąsi infrastruktūra, kurios skiriasi nuo priemonių, skirtų, kad būtų skatinama mažinti išlaidas, pažymėtina, kad tos direktyvos 40 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad geležinkelių infrastruktūra yra natūralus monopolis ir kad dėl to infrastruktūros valdytojus reikia skatinti mažinti išlaidas ir veiksmingai valdyti jiems priklausančią infrastruktūrą. Tačiau toje konstatuojamojoje dalyje akcentuojama ne mokesčiai, o tik išlaidos (žr. 2013 m. vasario 28 d. Sprendimo Komisija prieš Vokietiją, C‑556/10, 106 punktą).

83      Tiesa, Direktyvos 2001/14 6 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skatinimo priemonių turi būti imamasi siekiant sumažinti išlaidas ir naudojimosi infrastruktūra mokesčius. Tačiau šioje nuostatoje visiškai nenumatyta, kad tų priemonių turi būti imamasi atskirai (žr. minėto Sprendimo Komisija prieš Vokietiją 107 punktą).

84      Jei būtų pritarta Komisijos nuomonei, valstybei narei reikėtų nustatyti pareigą skatinti infrastruktūros valdytoją mažinant mokesčius tinklo naudotojams perkelti dalį papildomų pajamų, gautų dėl veiksmingumo padidėjimo, nors jis gali nesugebėti padengti visų infrastruktūros teikimo išlaidų. Pagal tokį aiškinimą valstybė narė už tokį perkėlimą turėtų finansuoti infrastruktūrą. Reikia konstatuoti, kad toks aiškinimas prieštarauja Direktyvos 2001/14 6 straipsnio 1 dalies antrai pastraipai, kurioje nustatyta, kad valstybė narė gali, laikydamasi 7 ir 8 straipsniuose nurodytos mokesčių ėmimo sistemos, pareikalauti, kad infrastruktūros valdytojo sąskaitose pajamos be valstybės finansavimo būtų lygios išlaidoms (žr. minėto Sprendimo Komisija prieš Vokietiją 108 punktą).

85      Todėl reikia daryti išvadą, kad pareiga skatinti infrastruktūros valdytoją, naudojant skatinimo priemones, mažinti infrastruktūros teikimo išlaidas ir prieigos prie geležinkelių infrastruktūros mokesčių dydį šiuo atveju įgyvendinama priemonėmis, kuriomis siekiama sumažinti infrastruktūros teikimo išlaidas, nes tos priemonės taip pat turi įtakos mokesčių mažinimui, kaip nurodyta šio sprendimo 79–81 punktuose.

86      Be to, reikia konstatuoti, kad skatinimo priemonės, skirtos infrastruktūros teikimo išlaidoms mažinti, gali lemti tik mokesčių už naudojimąsi infrastruktūra mažėjimą, neatsižvelgiant į tai, ar jos nustatytos remiantis Direktyvos 2001/14 7 straipsnio 3 dalimi, ar tos direktyvos 8 straipsnio 1 dalimi.

87      Remiantis šiais argumentais darytina išvada, kad antrojo Komisijos kaltinimo antra dalis dėl skatinimo mažinti išlaidas turi būti atmesta.

88      Remiantis visais išdėstytais argumentais darytina išvada, kad, nesiimdama reikiamų priemonių užtikrinti, kad subjektas, kuriam patikėtas Direktyvos 91/440 II priede išvardytų esminių funkcijų vykdymas, būtų nepriklausomas nuo geležinkelių transporto paslaugas teikiančios įmonės, kaip nustatyta tos direktyvos 6 straipsnio 3 dalyje bei II priede ir Direktyvos 2001/14 14 straipsnio 2 dalyje, ir per nustatytą terminą nepriimdama visų reikiamų įstatymų ir kitų teisės aktų Direktyvos 2001/14 11 straipsniui įgyvendinti, Prancūzijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal šias nuostatas.

89      Likusią ieškinio dalį reikia atmesti.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

90      Procedūros reglamento 138 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Kadangi tiek Komisijos, tiek Prancūzijos Respublikos dalis reikalavimų buvo patenkinta, o dalis atmesta, kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

91      Pagal Procedūros reglamento 140 straipsnio 1 dalį Ispanijos Karalystė padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:

1.      Nesiimdama reikiamų priemonių užtikrinti, kad subjektas, kuriam patikėtas 1991 m. liepos 29 d. Tarybos direktyvos 91/440/EEB dėl Bendrijos geležinkelių plėtros, iš dalies pakeistos 2001 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/12/EB, II priede išvardytų esminių funkcijų vykdymas, būtų nepriklausomas nuo geležinkelių transporto paslaugas teikiančios įmonės, kaip nustatyta tos direktyvos 6 straipsnio 3 dalyje bei II priede ir 2001 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/14/EB dėl geležinkelių infrastruktūros pajėgumų paskirstymo ir mokesčių už naudojimąsi geležinkelių infrastruktūra ėmimo, iš dalies pakeistos 2007 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2007/58/EB, 14 straipsnio 2 dalyje, ir per nustatytą terminą nepriimdama visų reikiamų įstatymų ir kitų teisės aktų Direktyvos 2001/14 11 straipsniui įgyvendinti, Prancūzijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal šias nuostatas.

2.      Atmesti likusią ieškinio dalį.

3.      Europos Komisija ir Prancūzijos Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

4.      Ispanijos Karalystė padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Parašai.


* Proceso kalba: prancūzų.