GENERALINIO ADVOKATO
YVES BOT IŠVADA,
pateikta 2012 m. spalio 4 d.(1)
Byla C‑212/11
Jyske Bank Gibraltar Ltd
prieš
Administración del Estado
(Tribunal Supremo (Ispanija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Kova su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu – Direktyva 2005/60/EB – Kredito įstaigoms tenkanti pareiga pranešti apie įtartinus finansinius sandorius – Įstaiga, kuri vykdo veiklą naudodamasi laisve teikti paslaugas – Už informacijos rinkimą atsakingo nacionalinio finansinės žvalgybos padalinio nustatymas – Direktyvos 2005/60 22 straipsnio 2 dalies aiškinimas – Laisvės teikti paslaugas ribojimas – Privalomasis bendrojo intereso pagrindas – Nacionalinės teisės aktų tinkamumas siekiamiems tikslams įgyvendinti – Proporcingumas“
1. Ar informaciją, kurios prašoma kovojant su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu, kredito įstaiga turi pateikti valstybės narės, kurioje ji teikia paslaugas, ar valstybės narės, kurioje įsteigta jos buveinė, finansinės žvalgybos padaliniui?
2. Šiuo prašymu priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo prašoma nustatyti finansinės žvalgybos padalinį, atsakingą už informacijos, susijusios su įtartinais finansiniais sandoriais, rinkimą, tyrimą ir perdavimą nacionalinėms valdžios institucijoms, įgaliotoms persekioti ir bausti už finansinius nusikaltimus (toliau – kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos). Klausimas svarbus, nes kalbama ne tik apie kovos su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu, numatytos pagal Direktyvą 2005/60/EB(2), bet ir valstybių narių pagal Sprendimą 2000/642/TVR(3) įsipareigoto bendradarbiavimo, susijusio su keitimusi finansine informacija, veiksmingo ir nuoseklaus įgyvendinimo užtikrinimą. Tikslas paprastas – neleisti pinigus plaunantiems asmenims pasinaudoti laisve teikti paslaugas siekiant lengviau vykdyti nusikalstamą veiką kenkiant Europos Sąjungos ir valstybių narių finansų sistemų vientisumui.
3. Šis klausimas iškilo pagrindinėje byloje nagrinėjant ginčą tarp Servicio Ejecutivo de la Comisión de Prevención del Blanqueo de Capitales e infracciones Monetarias(4) (Ispanijos finansinės žvalgybos padalinio) ir Jyske Bank Gibraltar Ltd(5) (kredito įstaigos, kuri naudodamasi laisve teikti paslaugas vykdo veiklą Ispanijoje ir kurios buveinė yra Gibraltare). Ispanijos Ministrų Taryba skyrė Jyske 1 700 000 EUR baudą už tai, kad ji atsisakė atskleisti su tam tikrais įtartinais finansiniais sandoriais susijusią informaciją, kurią pateikti prašė Servicio Ejecutivo. Nacionalinėms valdžios institucijoms Jyske teigė, kad tokia pranešimo pareiga jai nustatyta tik teritorijos, kurioje ji yra įsisteigusi, t. y. Gibraltaro, finansinio žvalgybos padalinio atžvilgiu, kaip nustatyta Direktyvos 2005/60 22 straipsnio 2 dalyje.
4. Šioje byloje Tribunal Supremo (Aukščiausiasis teismas, Ispanija), kuriame Jyske užginčijo jai paskirtą baudą, klausia Teisingumo Teismo, ar nacionalinės teisės aktai neprieštarauja Sąjungos teisei, jei pagal juos reikalaujama, kad kredito įstaigos, kurios vykdo veiklą nacionalinėje teritorijoje naudodamosi laisve teikti paslaugas, atskleistų informaciją, kurią prašoma pateikti kovojant su finansiniu nusikalstamumu, tiesiogiai nacionaliniam finansinės žvalgybos padaliniui.
5. Šioje išvadoje teigsiu, kad Direktyvos 2005/60 22 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją tokie teisės aktai nedraudžiami. Savo vertinimą grįsiu ne tik minėtos nuostatos formuluote, bet ir šios direktyvos sistema bei Sąjungos teisės aktų leidėjo siekiamais tikslais.
6. Tam atvejui, jei Teisingumo Teismas nepritartų minėtam aiškinimui, papildomai nurodysiu, kad pagal minėtos direktyvos 5 straipsnį valstybė narė gali nustatyti griežtesnes nuostatas siekdama užkirsti kelią pinigų plovimui ir teroristų finansavimui su sąlyga, kad jos būtų suderinamos su Sąjungos teise. Šiuo atžvilgiu pažymėsiu, kad minėtais teisės aktais ribojama laisvė teikti paslaugas, ir išnagrinėsiu, kiek tai gali būti pateisinama.
7. Nurodysiu, kad pagal SESV 56 straipsnį minėti teisės aktai nedraudžiami, jeigu jie atitinka toliau nurodytas sąlygas (o tai nustatyti turi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas): šie teisės aktai turi būti pateisinami privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais, tinkami jais siekiamų tikslų įgyvendinimui užtikrinti, neturi viršyti to, kas būtina šiems tikslams pasiekti, ir taikomi nediskriminuojant. Pateiksiu su šiomis sąlygomis susijusių pastabų.
I – Teisinis pagrindas
A – Sąjungos teisė
1. Direktyva 2005/60
8. Direktyva 2005/60 buvo panaikinta Direktyva 91/308(6). Ja siekiama apsaugoti finansų sistemą nuo jos panaudojimo pinigų plovimui ir teroristų finansavimui įpareigojant valstybes nares, pirma, uždrausti pinigų plovimą ir teroristų finansavimą ir, antra, nustatyti kredito įstaigoms pirmiausia deramo klientų tikrinimo pareigą, taip pat pareigą pranešti apie įtartinų sandorių sudarymą. Šios priemonės – tai minimalūs reikalavimai, bendri visoms valstybėms narėms, kurioms pagal Direktyvos 2005/60 5 straipsnį paliekama diskrecija savo nacionalinės teisės sistemose priimti arba palikti galioti griežtesnes nuostatas.
9. Pranešimo pareigų pobūdis ir apimtis nustatyti Direktyvos 2005/60 III skyriuje.
10. Pagal šios direktyvos 20 straipsnį valstybės narės turi reikalauti, kad kredito įstaigos ypač atkreiptų dėmesį į tokią veiklą, kuri, kaip jos mano, gali būti susijusi su pinigų plovimu ar teroristinės veiklos finansavimu, ypač į sudėtingus ar labai didelius sandorius.
11. Pagal minėtos direktyvos 21 straipsnį kiekviena valstybė narė turi įsteigti nacionalinį finansinės žvalgybos padalinį, įpareigotą rinkti, analizuoti ir kompetentingoms nacionalinėms institucijoms perduoti su įtartinais finansiniais sandoriais susijusią informaciją.
12. Direktyvos 2005/60 22 straipsnyje, kurio formuluotę šiuo atveju reikia išaiškinti, nustatyta:
„1. Valstybės narės reikalauja, kad įstaigos ir asmenys, kuriems taikoma ši direktyva, ir atitinkamais atvejais – jų direktoriai ir darbuotojai – [bei, jei reikia, jų vadovai ir darbuotojai] visapusiškai bendradarbiautų:
<...>
b) [finansinės žvalgybos padalinio] prašymu taikomuose teisės aktuose nustatyta tvarka skubiai pateikdami jam visą reikalingą informaciją.
2. 1 straipsnyje [šio straipsnio 1 dalyje] nurodyta informacija turi būti perduota valstybės narės, kurios teritorijoje yra įsikūrusi informaciją perduodanti įstaiga ar asmuo, [finansinės žvalgybos padaliniui]. <…>“
13. Galiausiai pagal minėtos direktyvos 39 straipsnio 2 dalį valstybės narės gali, jei nesilaikoma nacionalinės teisės aktų nuostatų, priimtų įgyvendinant šią direktyvą, kredito įstaigoms taikyti administracines sankcijas. Šios sankcijos turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasomosios.
2. Sprendimas 2000/642
14. Sprendime 2000/642 nustatyta nacionalinių finansinės žvalgybos padalinių keitimosi informacija tvarka siekiant glaudaus ir veiksmingo šių įvairių institucijų bendradarbiavimo(7). Šis sprendimas taikomas Gibraltarui, Jungtinei Karalystei nurodant kompetenciją minėtoje teritorijoje turintį finansinės žvalgybos padalinį(8).
15. Minėto sprendimo 1 straipsnyje nustatyta:
„1. Valstybės narės užtikrina, kad [finansinės žvalgybos padaliniai], įsteigti ar paskirti gauti kovos [paskirti kovos] su pinigų plovimo tikslais atskleidžiamai finansinei informacijai gauti, pagal jų nacionalinius įgaliojimus bendradarbiautų rinkdami, analizuodami ir tirdami atitinkamą informaciją [finansinės žvalgybos padaliniuose] dėl kiekvieno fakto, kuris galėtų būti pinigų plovimo požymiu.
2. Šio straipsnio 1 dalies tikslais valstybės narės užtikrina, kad [finansinės žvalgybos padaliniai], prašomi ir [ar] be išankstinio prašymo, pagal šį sprendimą arba pagal esamą ar būsimą supratimo memorandumą keistųsi informacija, kuri gali būti svarbi FŽP apdorojant ar analizuojant informaciją apie arba tiriant finansines operacijas, susijusias su pinigų plovimu ir su juo susijusius fizinius ar juridinius asmenis [apdorojant ar analizuojant informaciją, susijusią su pinigų plovimu ir prie jo prisidedančiais fiziniais ar juridiniais asmenimis, arba tiriant tokią sąsają turinčius finansinius sandorius].
<…>“
16. Pagal minėto sprendimo 4 straipsnį:
„1. Prie kiekvieno prašymo pagal šį sprendimą pridedama atitinkamų prašančiam [finansinės žvalgybos padaliniui] žinomų faktų pažyma. Prašyme [finansinės žvalgybos padalinys] nurodo, kaip prašoma informacija bus naudojama.
2. Gavęs prašymą pagal šį sprendimą prašomas [finansinės žvalgybos padalinys] visą atitinkamą prašyme nurodytą informaciją, įskaitant turimą finansinę informaciją ir teisėsaugos reikalaujamą informaciją, pateikia nereikalaudamas oficialaus prašymo pagal valstybėms narėms taikomas konvencijas ar susitarimus.
3. [Finansinės žvalgybos padalinys] gali atsisakyti atskleisti informaciją, kuri galėtų pakenkti prašomoje valstybėje narėje atliekamam baudžiamajam tyrimui, arba išskirtinėmis aplinkybėmis tais atvejais, kai informacijos atskleidimas būtų aiškiai neproporcingas teisėtiems fizinio ar juridinio asmens arba atitinkamos valstybės narės interesams arba kitaip neatitiktų pagrindinių nacionalinės teisės principų. Toks atsisakymas yra tinkamai paaiškinamas informacijos prašančiam [finansinės žvalgybos padaliniui].“
B – Nacionalinė teisė
17. Pirma, Direktyva 91/308 į Ispanijos teisę buvo perkelta klostantis pagrindinės bylos aplinkybėms galiojusios redakcijos 1993 m. gruodžio 28 d. Įstatymu Nr. 19/1993 dėl įvairių prevencijos priemonių, susijusių su pinigų plovimu (Ley 19/1993 sobre determinadas medidas de prevención de blanqueo de capitales)(9) (toliau – Įstatymas Nr. 19/1993).
18. Pagal Įstatymo Nr. 19/1993 2 straipsnio 1 dalį:
„Šiame įstatyme nustatyti įpareigojimai [taikomi]:
a) kredito įstaigoms.
<...>
Prie pirmiau išvardytų subjektų taip pat priskiriami užsienio asmenys ar įstaigos, kurie, įsteigę dukterines bendroves arba naudodamiesi laisve teikti paslaugas[(10)], be nuolatinio padalinio vykdo Ispanijoje tokio paties pobūdžio veiklą kaip ir pirmiau nurodyti asmenys ar įstaigos.
Aptariamiems asmenims taikomi ir šiame įstatyme nustatyti įpareigojimai, susiję su operacijomis, vykdomomis tarpininkaujant jų atstovams arba kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims, kurie veikia kaip jų tarpininkai.“
19. Pagal Įstatymo Nr. 19/1993 3 straipsnio 4 dalį minėti asmenys ir įstaigos turi bendradarbiauti su Servicio Ejecutivo ir šiuo tikslu savo iniciatyva jai pranešti apie bet kurį faktą ar operaciją, kurie gali būti neginčijamas požymis ar įrodymas to, kas susiję su pinigų plovimu, vykdant šio įstatymo 1 straipsnyje minimą veiklą [a punktas], ir atskleisti informaciją, kurią suteikti prašo Servicio Ejecutivo, vykdydama savo įgaliojimus [b punktas].
20. Minėtų įpareigojimų nevykdymas – labai sunkus pažeidimas, aiškiai nurodytas Įstatymo Nr. 19/1993 5 straipsnio 3 dalies b ir d punktuose.
21. Galiausiai šio įstatymo 16 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje nustatyta, kad Servicio Ejecutivo ir prireikus Pinigų plovimo prevencijos ir finansinių nusikaltimų komisijos generalinis sekretoriatas bendradarbiauja su tokią pačią kompetenciją turinčiomis kitų valstybių narių valdžios institucijomis, pirmiausia su valstybių, kurios įgyvendina savo suverenitetą kaimyninėse Ispanijos Karalystės teritorijose, valdžios institucijomis.
22. Įstatymas Nr. 19/1993 buvo panaikintas 2010 m. balandžio 28 d. Įstatymu Nr. 10/2010 dėl pinigų plovimo ir terorizmo finansavimo prevencijos (Ley de prevención del blanqueo de capitales y de la financiación del terrorismo)(11). Šio įstatymo tikslas – perkelti Direktyvą 2005/60. Pagal minėto įstatymo 48 straipsnio 3 dalį Servicio Ejecutivo įsipareigoja bendradarbiauti su tokią pačią kompetenciją turinčiomis užsienio institucijomis. Nustatyta, kad informacija keičiamasi vadovaujantis Egmonto grupės principais ir pirmiausia Sprendimu 2000/642.
23. Antra, pažymėtina, kad 1995 m. birželio 9 d. Karaliaus dekreto Nr. 925/1995 dėl Įstatymo Nr. 19/1993 įgyvendinimo tvarkos(12) 5 straipsnio 2 dalies antros pastraipos c punkte nustatyta pareiga pranešti Servicio Ejecutivo apie judėjimus sąskaitose iš mokesčių rojaus teritorijų arba į jas.
24. Karaliaus dekreto Nr. 925/1995, iš dalies pakeisto Karaliaus dekretu Nr. 54/2005, 7 straipsnio 2 dalies b punkte nustatyta:
„Bet kuriuo atveju pranešti įpareigoti asmenys kas mėnesį praneša Servicio Ejecutivo apie:
<…>
„b) fizinių ar juridinių asmenų, ūkio ir finansų ministro įsakyme nurodytų teritorijų ar valstybių rezidentų – arba jų vardu veikiančių asmenų – operacijas arba operacijas, kuriose dalyvauja šie asmenys, taip pat apie operacijas, per kurias lėšos pervedamos į minėtas teritorijas ar valstybes arba iš jų, neatsižvelgiant į su jomis susijusių asmenų rezidavimo vietą, jei šių operacijų suma viršija 30 000 EUR arba atitinkamą sumą užsienio valiuta.“
25. Mokesčių rojumi laikomos teritorijos ir nebendradarbiaujančios teritorijos buvo išvardytos 1991 m. liepos 5 d. Karaliaus dekrete Nr. 1080/1991 ir 2002 m. spalio 24 d. Įsakyme ECO/2652/2002 dėl pareigų pranešti apie operacijas, susijusias su tam tikromis valstybėmis, Pinigų plovimo ir finansinių nusikaltimų prevencijos komisijos Servicio Ejecutivo vykdymo(13). Gibraltaras yra įtrauktas į šį sąrašą.
26. Tribunal Supremo teigimu, 2007 m. Įstatymo dėl pinigų plovimo ir pajamų iš nusikalstamos veikos (Crime (Money Laundering and Proceeds) Act 2007), kuriuo Direktyva 2005/60 perkeliama į Gibraltaro teisės aktus, 5 straipsnyje nustatyta pareiga saugoti banko paslaptį.
II – Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas
27. Jyske – Danijoje įsteigtos Jyske Bank(14) dukterinė bendrovė. Ji įsteigta kaip kredito įstaiga, kurios buveinė yra Gibraltare ir kuri vykdo savo veiklą Ispanijoje naudodamasi laisve teikti paslaugas. Jyske yra kontroliuojama Gibraltaro finansinių paslaugų komisijos.
28. 2007 m. sausio 30 d. Servicio Ejecutivo pranešė Jyske, jog dėl to, kad Jyske neskyrė asmens, įgalioto tartis su Servicio Ejecutivo, ši turi atlikti Jyske organizacinės struktūros ir procedūrų, susijusių su Ispanijoje jos vykdoma veikla naudojantis laisve teikti paslaugas, patikrinimą. Servicio Ejecutivo kartu paprašė iki 2007 m. kovo 1 d. pateikti jai dokumentus ir informaciją, susijusią su klientų tapatybe.
29. Šis prašymas buvo pateiktas remiantis 2007 m. sausio 24 d. Servicio Ejecutivo ataskaita, pagal kurią Jyske, naudodamasi laisve teikti paslaugas, Ispanijoje vykdo intensyvią veiklą, kurios esmė – pirmiausia teikti paskolas su įkeitimu, skirtas nekilnojamajam turtui Ispanijoje įsigyti. Minėtoje ataskaitoje nurodyta, kad „tokiai veiklai Ispanijoje vykdyti įmonei teikiama dviguba pagalba ar parama, t. y. patronuojančiosios bendrovės skyriaus Ispanijoje ir ypač – dviejų advokatų biurų Marbeljoje [Ispanija]. Pagal viešai paskelbtą informaciją vieno šių biurų savininkui buvo pareikšti įtarimai dėl galimo nusikaltimo – pinigų plovimo – ir jo pavardė, kaip ir minėto antrojo advokatų biuro pavadinimas, matyti daugelyje operacijų, apie kurias Servicio Ejecutivo pranešė kiti subjektai, įpareigoti informuoti apie pinigų plovimo požymius“. Į tai atsižvelgdama Servicio Ejecutivo buvo tos nuomonės, kad esama labai didelės rizikos, jog Jyske yra naudojamasi, kad būtų atliekamos pinigų plovimo operacijos jai, naudojantis laisve teikti paslaugas, vykdant veiklą Ispanijoje. Šiuo tikslu taikomos sistemos esmė – Gibraltare sukurti „bendrovės tipo struktūras, kuriomis galiausiai siekiama išsisukti nuo to, kad būtų galima sužinoti, kas yra galutinis ir faktinis Ispanijoje, paprastai Kosta del Solyje, įgyto nekilnojamojo turto savininkas ir <...> kokia lėšų, panaudotų minėtam turtui įgyti, kilmė“.
30. 2007 m. vasario 23 d. Jyske pranešė Servicio Ejecutivo, kad, siekdama išsiaiškinti, ar turi teisę suteikti šią informaciją nepažeisdama Gibraltaro teisės aktų dėl banko paslapties ir asmens duomenų apsaugos, ji kreipėsi patarimo į ją kontroliuojančią instituciją – Gibraltaro finansinių paslaugų komisiją. 2007 m. kovo 14 d. ši komisija nurodė Servicio Ejecutivo, kad minėta informacija renkama remiantis priežiūros institucijų bendradarbiavimu, o Servicio Ejecutivo 2007 m. balandžio 2 d. raštu jai atsakė, kad Jyske privalo atsakyti kaip savo veiklą Ispanijoje vykdantis subjektas.
31. 2007 m. birželio 12 d. Jyske suteikė Servicio Ejecutivo dalį prašytos informacijos. Tačiau, remdamasi Gibraltare galiojančiomis teisės normomis dėl banko paslapties, ji atsisakė perduoti duomenis, susijusius su klientų tapatybe. Pateiktoje informacijoje nebuvo ir nuo 2004 m. sausio 1 d. Jyske parengtų ataskaitų, susijusių su konkrečiu sudėtingų, neįprastų arba neturinčių akivaizdaus ekonominio ar teisėto tikslo operacijų, aiškiai nurodytų Direktyvos 2005/60 20 straipsnyje, tyrimu, kopijų, taip pat įtartinų operacijų, Jyske atliktų nuo 2004 m. sausio 1 d. vykdant savo veiklą Ispanijoje naudojantis laisve teikti paslaugas, kopijų.
32. Todėl 2007 m. spalio 25 d. Pinigų plovimo prevencijos ir finansinių nusikaltimų komisijos generalinis sekretoriatas pradėjo tyrimą dėl Jyske, kaltindamas ją pirmiausia Įstatymo Nr. 19/1993 nuostatų pažeidimu.
33. Pasibaigus minėtam tyrimui, 2009 m. balandžio 17 d. Ispanijos Ministrų Taryba nusprendė, kad Jyske, neįvykdžiusi pagal Įstatymą Nr. 19/1993 jai tenkančios pranešimo pareigos, padarė labai sunkų pažeidimą. Todėl Ministrų Taryba skyrė jai du viešus papeikimus ir dvi baudas, kurių bendra suma – 1 700 000 EUR.
34. 2009 m. balandžio 30 d. Jyske pateikė skundą dėl šio sprendimo, o jį minėta Ministrų Taryba 2009 m. spalio 23 d. atmetė. Tada Jyske pagal administracinės teisenos procesą pateikė skundą Tribunal Supremo. Jyske teigia, kad pagal Direktyvą 2005/60 pranešimo pareiga jai nustatyta tik Gibraltaro valdžios institucijų atžvilgiu ir kad Ispanijos teisės aktai, pagal kuriuos į šios pareigos taikymo sritį įtraukiamos ir kredito įstaigos, kurios vykdo veiklą Ispanijoje naudodamosi laisve teikti paslaugas, neatitinka minėtos direktyvos nuostatų.
35. Šiomis aplinkybėmis Tribunal Supremo nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar pagal Direktyvos 2005/60 <...> 22 straipsnio 2 dalį valstybė narė gali reikalauti, kad informacija, kurią turi pateikti jos teritorijoje veiklą vykdančios nuolatinio padalinio neturinčios kredito įstaigos, būtų privalomai ir tiesiogiai pateikta jos institucijoms, atsakingoms už pinigų plovimo prevenciją, ar, priešingai, su prašymu pateikti informaciją turi būti kreipiamasi į valstybės narės, kurios teritorijoje yra įsikūrusi atitinkama kredito įstaiga, finansinės žvalgybos padalinį?“
III – Vertinimas
A – Dėl prejudicinio klausimo priimtinumo
36. Ispanijos vyriausybė abejoja, ar prejudicinis klausimas priimtinas, nes yra hipotetinis. Iš tikrųjų ji pažymi, kad Direktyvoje 2005/60 nustatytus reikalavimus valstybės narės privalėjo perkelti ne vėliau kaip 2007 m. gruodžio 15 dieną. Tačiau, kaip nurodo minėta vyriausybė, prašymus dėl informacijos Servicio Ejecutivo pateikė Jyske 2007 m. sausio 30 d. ir birželio 12 dieną.
37. Nemanau, kad pateiktas klausimas gali būti pripažintas nepriimtinu.
38. Primintina, kad pagal Direktyvos 2005/60 46 straipsnį ji įsigaliojo 2005 m. gruodžio mėn. ir valstybės narės pagal šios direktyvos 45 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą privalėjo ją perkelti į savo nacionalinės teisės sistemas ne vėliau kaip 2007 m. gruodžio 15 d. – tai, primenu, buvo galutinis terminas. Tačiau nors pagrindinės bylos aplinkybių pradžios data iš tikrųjų yra 2007 m. sausio 30 d., pats ginčo dalykas susijęs sprendimo, kurį 2009 m. balandžio 17 d. priėmė Ispanijos Ministrų Taryba ir kuriuo Jyske pripažinta neįvykdžiusia pareigų, jai tenkančių kovojant su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu, bei nubausta, teisėtumu. Taigi aptariamas ginčas susiformavo daug vėliau po tos datos, iki kurios Ispanijos vyriausybė turėjo perkelti Direktyvą 2005/60 į savo nacionalinės teisės sistemą. Todėl klausimas, kurį užduoda prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, yra visiškai priimtinas.
39. Be to, primintina, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką tik nacionalinis teismas yra kompetentingas vertinti tiek prejudicinio sprendimo reikalingumą, tiek savo klausimų, pateikiamų Teisingumo Teismui, svarbą(15).
B – Dėl esmės
40. Pagal Direktyvos 2005/60 22 straipsnio 1 dalį valstybės narės turi reikalauti, kad kredito įstaigos jų finansinės žvalgybos padaliniui skubiai pateiktų informaciją, kuri, jo manymu, naudinga kovojant su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu.
41. Minėtos direktyvos 22 straipsnio 2 dalyje, kurios formuluotę šiuo atveju reikia išaiškinti, patikslinta, kad ši informacija turi būti perduota „valstybės narės, kurios teritorijoje yra įsikūrusi informaciją perduodanti įstaiga ar asmuo, [finansinės žvalgybos padaliniui]“.
42. Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar pagal minėtos direktyvos 22 straipsnio 2 dalį valstybė narė gali reikalauti, kad kredito įstaiga pateiktų informaciją, kurios prašoma kovojant su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu, šios valstybės finansinės žvalgybos padaliniui, jei ši kredito įstaiga vykdo savo veiklą nacionalinėje teritorijoje naudodamasi laisve teikti paslaugas.
43. Kitaip tariant, ar tokia kredito įstaiga privalo pateikti šią informaciją valstybės narės, kurioje teikia savo paslaugas, finansinės žvalgybos padaliniui, ar valstybės narės, kurioje yra jos buveinė, finansinės žvalgybos padaliniui?
44. Šis klausimas kyla dėl to, kad Jyske buveinė yra Gibraltare, o Ispanijoje ji neturi jokio skyriaus. Iš tikrųjų iš Ispanijos vyriausybės pateiktos informacijos ir iš Gibraltaro finansinių paslaugų komisijos veiklos metinės ataskaitos(16) matyti, kad Jyske yra kredito įstaiga, gavusi buveinės valstybėje narėje veiklos leidimą. Šis leidimas, mano manymu, pagrįstas 2000 m. kovo 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/12/EB dėl kredito įstaigų veiklos pradėjimo ir vykdymo(17), kuri vėliau buvo pakeista 2006 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/48/EB(18). Šiomis direktyvomis sukuriamas „bendras europinis pasas“, pagrįstas buveinės valstybės narės išduoto leidimo tarpusavio pripažinimu. Taigi šis „pasas“ leidžia kredito įstaigai vykdyti veiklą, dėl kurios jai buvo išduotas leidimas, visose valstybėse narėse – arba įsteigiant skyrių, arba naudojantis laisve teikti paslaugas. Pagrindinės bylos atveju Jyske pasirinko, kad vykdys savo finansinę veiklą Ispanijoje teikdama paslaugas(19).
45. Tokiomis aplinkybėmis dėl priežasčių, kurias išdėstysiu toliau, manau, jog valstybė narė gali reikalauti, kad kredito įstaiga, vykdanti finansines operacijas šios valstybės narės teritorijoje, naudodamasi laisve teikti paslaugas, o ne įsteigusi skyrių, praneštų apie įtartinas finansines operacijas nacionaliniam finansinės žvalgybos padaliniui. Mano nuomone, toks Direktyvos 2005/60 22 straipsnio 2 dalies aiškinimas yra pagrįstas atsižvelgiant į šios direktyvos sistemą ir Sąjungos teisės aktų leidėjo siekiamus tikslus bei visiškai atitinka minėtos nuostatos formuluotę.
1. Dėl Direktyvos 2005/60 22 straipsnio 2 dalies aiškinimo
46. Direktyvos 2005/60 22 straipsnio 2 dalyje Sąjungos teisės aktų leidėjas nurodo finansinės žvalgybos padalinį, kuris yra atsakingas už informacijos, susijusios su įtartinais finansiniais sandoriais, rinkimą, tyrimą ir perdavimą kompetentingoms nacionalinėms valdžios institucijoms. Šiuo atžvilgiu iš minėtos nuostatos formuluotės aiškiai matyti, kad kompetentingas padalinys – tai valstybės narės, kurios teritorijoje „yra įsikūrusi <...> įstaiga“, arba valstybės narės, kurios teritorijoje „yra <...> asmuo“, perduodantis minėtą informaciją, finansinės žvalgybos padalinys.
47. Aiškinant šią formuluotę pirmiausia reikia išnagrinėti Direktyvos 2005/60 sistemą ir tikslus.
a) Direktyvos 2005/60 sistema ir tikslai
48. Norint gerai suprasti sistemą, kurios dalis šiuo atveju yra Teisingumo Teismo aiškintina nuostata, ir tikslus, kurių siekia Sąjungos teisės aktų leidėjas, Direktyvą 2005/60 reikia nagrinėti atsižvelgiant į aplinkybes, kuriomis ji buvo priimta.
49. Iš tikrųjų kova su finansiniu nusikalstamumu Sąjungoje vyksta trimis kryptimis.
50. Pirmoji kryptis susijusi su valstybių narių teisėje nustatyta baudžiamąja atsakomybe už pinigų plovimą ir teroristų finansavimą.
51. Ši kryptis buvo nustatyta Tamperės Europos Vadovų Tarybos susitikime, kuriame valstybės narės buvo paragintos susitarti dėl su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu susijusių nusikaltimų apibrėžties, jų inkriminavimo ir patraukimo už juos baudžiamojon atsakomybėn pagal nacionalinės teisės sistemas.
52. Dabar šie nusikaltimai apibrėžti įvairiuose tarptautiniu ir Europos lygiais priimtuose teisės aktuose, tarp jų – Europos Tarybos konvencijoje dėl pinigų plovimo, nusikalstamu būdu įgytų pajamų paieškos, arešto ir konfiskavimo bei terorizmo finansavimo. Sąjungos teisės aktų leidėjas minėtų nusikaltimų apibrėžtį pateikia ir Direktyvos 2005/60 1 straipsnyje, reikalaudamas, kad valstybės narės užtikrintų, jog pinigų plovimas ir teroristų finansavimas būtų uždrausti jų teritorijoje.
53. Kalbant apie tokių nusikaltimų inkriminavimą ir baudimą už juos, pažymėtina, kad reikia remtis 2001 m. birželio 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2001/500/TVR dėl pinigų plovimo, nusikaltimo priemonių ir nusikalstamu būdu įgytų pajamų nustatymo, paieškos, įšaldymo, areštavimo ir konfiskavimo(20). Pamatiniame sprendime 2001/500 nustatyta minimali, bet visose valstybėse narėse vienoda riba, susijusi su bausme už šiuos nusikaltimus, pagal šio Pamatinio sprendimo 2 straipsnį reikalaujant, kad valstybės narės imtųsi visų būtinų priemonių užtikrinti, kad už minėtus nusikaltimus būtų baudžiama bent ketverių metų laisvės atėmimo bausme.
54. Taigi šiuo metu Sąjungoje iš tikrųjų yra priimta bendra su pinigų plovimu ir terorizmo finansavimu susijusių nusikaltimų apibrėžtis bei nustatyti minimalūs reikalavimai dėl šių nusikaltimų inkriminavimo ir patraukimo baudžiamojon atsakomybėn už juos pagal nacionalinės teisės sistemas. Tačiau reikia turėti galvoje, kad ir kompetenciją tirti šiuos finansinius nusikaltimus bei patraukti už juos atsakomybėn turi tik valstybė narė, kurios teritorijoje įvykdytos inkriminuojamos finansinės operacijos.
55. Antroji kryptis susijusi su pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencija.
56. Ši kryptis pagrįsta aptariama direktyva, Direktyva 2005/60, pagal kurią visoms valstybėms narėms nustatytos bendros nuostatos, susijusios su finansinių sandorių, kuriuos vykdo kredito įstaigos, kontrole ir finansinių nusikaltimų nustatymu. Šia direktyva siekiama užkirsti kelią grėsmei pakenkti finansų sistemos vientisumui ir tinkamam veikimui įtraukiant į šią sistemą nusikalstamu būdu įgytas pajamas ir netgi teisėtai gautus pinigus panaudojant terorizmo tikslams.
57. Taigi, kaip matyti iš Direktyvos 2005/60 pavadinimo, ja nustatoma prevencinės kontrolės sistema, įgyvendinama nacionaliniu lygiu. Ši sistema remiasi rizika pagrįstu metodu. Valstybės narės turi nustatyti, įvertinti ir suprasti pinigų plovimo ir teroristų finansavimo keliamą riziką, kad ją sumažintų ir prireikus įšaldytų, areštuotų ir konfiskuotų nusikalstamu būdu gautas pajamas. Šiuo tikslu valstybės narės privalo reikalauti, kad įstaigos ir asmenys, kuriems taikoma minėta direktyva, vykdytų dvi pareigas.
58. Pirmoji, nurodyta Direktyvos 2005/60 II skyriuje, – tai deramo klientų tikrinimo pareiga. Pagal šią direktyvą reikalaujama, kad kredito įstaigos, pačios įvertinusios riziką, imtųsi griežtesnių ar ne tokių griežtų tikrinimo priemonių, atsižvelgdamos pirmiausia į kliento tipą ir verslo santykius. Šios priemonės – tai kliento tapatybės, verslo santykių tikslo ir pobūdžio nustatymas, patvirtinamųjų ir kitų dokumentų saugojimas arba anoniminių sąskaitų ar suklastotų banko atsiskaitymo knygelių draudimas.
59. Antroji – tai pareiga pranešti apie įtartinus finansinius sandorius, kurių pobūdis ir reikšmė nurodyti Direktyvos 2005/60 III skyriuje. Taigi pagal šios direktyvos 20 straipsnį valstybės narės turi reikalauti, kad kredito įstaigos atkreiptų ypatingą dėmesį į finansinius sandorius, kurie, jų manymu, gali būti susiję su nusikalstama veika, pirmiausia į tokius, kurie gali pasirodyti sudėtingi, neįprasti, neturintys akivaizdaus ekonominio ar matomo teisėto tikslo arba yra labai dideli. Būtent pagal minėtos direktyvos 22 straipsnį kredito įstaigos privalo nedelsdamos pranešti apie tokius sandorius valstybės narės šiuo tikslu specialiai įsteigtam finansinės žvalgybos padaliniui. Primenu, kad neįvykdžius minėtos pareigos ir kilo ginčas pagrindinėje byloje.
60. Tam, kad būtų užtikrintas šių pareigų vykdymas, Sąjungos teisės aktų leidėjas kompetentingoms nacionalinėms valdžios institucijoms suteikia padidintus priežiūros ir kontrolės įgaliojimus, nurodytus Direktyvos 2005/60 36 ir 37 straipsniuose. Taigi minėtos institucijos gali reikalauti, kad kredito įstaigos pateiktų visą svarbią informaciją, susijusią su pastarosioms tenkančių pareigų vykdymu, ir gali pirmiausia pradėti patikras ir inspektavimą vietoje. Be to, šie įgaliojimai papildomi valstybėms narėms nustatytu įpareigojimu numatyti minėtų pareigų nevykdymo atveju taikytinas sankcijas, kurios pagal šios direktyvos 39 straipsnio 1 dalį turi būti ne tik veiksmingos ir proporcingos, bet ir atgrasomosios.
61. Visos šios priemonės – ar tai būtų kredito įstaigoms tenkančios pareigos, ar kompetentingoms nacionalinėms valdžios institucijoms suteikti kontrolės ir sankcijų skyrimo įgaliojimai – kartu yra prevencinės ir atgrasomosios priemonės, kurios, visų valstybių narių veiksmingai taikomos, turi leisti veiksmingai kovoti su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu bei užtikrinti finansų sistemos tvirtumą ir vientisumą.
62. Tačiau pažymėtina, kad šiame etape Sąjungos teisės aktų leidėjas atlieka tik minimalų suderinimą. Pagal Direktyvos 2005/60 5 straipsnį jis palieka valstybėms narėms teisę priimti ar palikti galioti daug griežtesnes nuostatas siekiant nustatyti finansinių nusikaltimų pavojų ir jo išvengti.
63. Galiausiai trečioji kryptis susijusi su bendradarbiavimu ir keitimusi informacija Sąjungoje.
64. Tuomet, kai klostėsi pagrindinės bylos aplinkybės, ši kryptis buvo grindžiama Sprendimu 2000/642 ir Direktyvos 2005/60 38 straipsniu.
65. Sprendimu 2000/642 siekiama stiprinti ir plėtoti keitimąsi informacija tarp nacionalinių finansinės žvalgybos padalinių, įsteigtų pagal Direktyvą 91/308, kad kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos glaudžiai ir tiesiogiai bendradarbiautų. Šiame sprendime valstybėms narėms nustatytos bendros taisyklės, susijusios su jų finansinės žvalgybos padalinio kompetencija, prašymų suteikti informacijos turiniu ir keitimosi informacija apimtimi.
66. Tačiau įgyvendindamos šią bendradarbiavimo sistemą valstybės narės išsaugo didelę diskreciją. Pirma, minėto sprendimo 1 straipsnyje aiškiai nustatyta, kad finansinės žvalgybos padaliniai bendradarbiauja pagal savo nacionalinius įgaliojimus. Bet valstybės narės išsaugo didelę laisvę nustatyti savo nacionalinio padalinio statusą; šis padalinys gali būti priskirtas administracinei arba teisminei sistemai ir net įsteigtas kaip policijos institucija, taigi pagal valstybes nares kiekvienam šių padalinių taikomos labai skirtingos veikimo, procedūros ir kompetencijos taisyklės. Antra, pagal Sprendimo 2000/642 4 ir 5 straipsnius valstybės narės gali nustatyti tam tikrus apribojimus, susijusius su keitimosi informacija apimtimi ir informacijos panaudojimu. Taigi finansinės žvalgybos padaliniai gali atsisakyti suteikti tam tikrą informaciją, jei ši susijusi su valstybėje narėje atliekamu teisminiu tyrimu arba jeigu jos atskleidimas „neatitiktų pagrindinių nacionalinės teisės principų“ ar dėl šio atskleidimo galėtų būti pažeisti valstybės narės interesai, taip pat fizinio ar juridinio asmens interesai. Tačiau nesunku įsivaizduoti, kad tokie apribojimai gali trukdyti bendradarbiavimo sistemai veikti ar net ją pakirsti atsižvelgiant į minėtų nuostatų aiškinimą ir ypač į nacionalinės teisės aktų, priimtų rinkų reguliavimo ir priežiūros ar profesinės paslapties ir asmens duomenų apsaugos srityje, įvairovę. Nagrinėjamu atveju kilęs ginčas puikiai iliustruoja pastarąjį aspektą.
67. Be to, pažymėtina, kad Sprendime 2000/642 nenustatyta nei jokia priežiūros sistema valstybių narių atžvilgiu, nei prievartos priemonių, taikytinų susidūrus su finansinės žvalgybos padalinio neveikimu, sistema. Taigi, nors taisyklėse, kurias Sąjungos teisės aktų leidėjas nustatė minėtame sprendime, siekiama suderinti pagrindinius finansinės žvalgybos padalinių bendradarbiavimo aspektus, jos tebėra minimalios ir palieka valstybėms narėms didelę veiksmų laisvę dėl šių padalinių bendradarbiavimo apimties.
68. Ši sistema nebuvo sugriežtinta Direktyvoje 2005/60, nors ši buvo priimta praėjus penkeriems metams. Sąjungos teisės aktų leidėjas šios direktyvos 40 konstatuojamojoje dalyje mini Sprendimu 2000/642 nustatytą bendradarbiavimą, bet tik tam, kad būtų „kiek įmanoma skatinamas finansinės žvalgybos padalinių veiksmų koordinavimas“, nustatytas šiame sprendime.
69. Tiesa, pagal Direktyvos 2005/60 38 straipsnį Sąjungos teisės aktų leidėjas neketino apsiriboti tiesiog tarpvyriausybiniu bendradarbiavimu ir į šią sistemą įtraukti ir Europos Komisijos. Tačiau ketinimas lieka menkai įgyvendintas, o šios institucijos vaidmuo – palyginti kuklus. Iš tikrųjų pagal šią nuostatą „Komisija siūlo būtiną paramą, kad palengvintų koordinavimą, taip pat ir keitimąsi informacija tarp [finansinės žvalgybos padalinių] Bendrijoje“. Minėta nuostata – tai vienintelis vienintelio skirsnio „Bendradarbiavimas“ straipsnis ir jame visai nepatikslinta, kaip konkrečiai ši parama turi būti teikiama. Vis dėlto šios direktyvos 40 konstatuojamojoje dalyje patikslinama, kad minėta parama pirmiausia turėtų būti finansinė. Taigi valstybių narių ir jų finansinės žvalgybos padalinių atžvilgiu Sąjungos teisės aktų leidėjas nesuteikia Komisijai nei įgaliojimų priimti sprendimus, nei priverčiamųjų galių, kartais būtinų siekiant užtikrinti bendradarbiavimo veiksmingumą.
70. Todėl darytina išvada, kad klostantis pagrindinės bylos aplinkybėms Sąjungos teisės aktų leidėjo nustatytas bendradarbiavimas keičiantis su finansiniais nusikaltimais susijusia informacija buvo tik pradėtas reglamentuoti ir iš esmės pagrįstas valstybių narių geranoriškumu.
71. Tad ši sistema atskleidė ribas, kurias Sąjungos teisės aktų leidėjas šiandien siekia peržengti pagal Reglamentą (ES) Nr. 1093/2010(21) įsteigdamas Europos priežiūros instituciją, Europos bankininkystės instituciją. Reikia pažymėti, kad Reglamentas Nr. 1093/2010, atsižvelgiant į jo įsigaliojimo datą, šioje byloje netaikytinas. Tačiau svarbu aptarti jo tikslus siekiant geriau suprasti Direktyva 2005/60 nustatyto bendradarbiavimo ribas ir kompetenciją, kuri, klostantis pagrindinės bylos aplinkybėms, turėjo būti suteikta nacionaliniams finansinės žvalgybos padaliniams.
72. Pagal Reglamento Nr. 1093/2010 1 straipsnį šiuo reglamentu siekiama sukurti Europos finansų priežiūros instituciją, kurios tikslas, pirmiausia, – užtikrinti finansų rinkų vientisumą ir nacionalinių priežiūros institucijų bendradarbiavimo veiksmingumą, taip apimant Direktyvos 2005/60 taikymo sritį. Minėto reglamento 8 ir 9 konstatuojamosiose dalyse Sąjungos teisės aktų leidėjas nurodė:
„(8) Sąjunga jau padarė viską, kas įmanoma, pagal dabartinį Europos priežiūros institucijų komitetų statusą. Sąjunga negali išlikti tokioje padėtyje, kai nėra jokio mechanizmo, kuriuo būtų užtikrinta, kad nacionalinės priežiūros institucijos priimtų geriausius galimus tarpvalstybiniu mastu veikiančių finansų įstaigų priežiūros sprendimus; kai nacionalinės priežiūros institucijos nepakankamai bendradarbiauja ir keičiasi informacija; kai bendriems nacionalinių valdžios institucijų veiksmams reikia taikyti sudėtingą tvarką, kad būtų atsižvelgta į nenuoseklius reguliavimo ir priežiūros reikalavimus; kai sprendžiant problemas Sąjungos lygiu nacionaliniai sprendimai dažniausiai yra vienintelė įmanoma galimybė[(22)] ir kai tas pats teisės akto tekstas aiškinamas skirtingai. Europos finansų priežiūros institucijų sistema (toliau – EFPIS) turėtų būti siekiama pašalinti tokius trūkumus ir sukurti sistemą, atitinkančią stabilios ir bendros Sąjungos finansinių paslaugų rinkos tikslą, sujungiant nacionalines priežiūros institucijas tvirtame Sąjungos tinkle.
(9) EFPIS turėtų būti integruotas nacionalinių ir Sąjungos priežiūros institucijų tinklas, kuriame kasdienė finansų įstaigų priežiūra vykdoma nacionaliniu lygiu[(23)] <…>“
73. Taigi pagal EFPIS Sąjungos teisės aktų leidėjas įsteigė Europos bankininkystės instituciją, kuriai ne tik tenka su keitimusi informacija susijęs raginimo ir koordinavimo vaidmuo, bet ir yra suteikti priežiūros ir priverčiamieji įgaliojimai nacionalinių priežiūros institucijų veiksmų ir kredito įstaigų veiklos atžvilgiu. Taigi Europos bankininkystės institucija turi užtikrinti, kad nacionaliniai finansinės žvalgybos padaliniai vykdytų priežiūros ir bendradarbiavimo pareigas, jiems tenkančias pagal Direktyvą 2005/60 ir Sprendimą 2000/642(24), ir užtikrintų tarp šių padalinių galinčių kilti nesutarimų dėl veiksmų tvarkos ar nebendradarbiavimo sprendimą(25).
74. Galiausiai pažymėtina, kad Direktyvoje 2006/48, kuria nustatomos horizontaliosios taisyklės, susijusios su kredito įstaigų veikla Sąjungoje, taip pat numatytas keitimasis informacija tarp buveinės valstybės narės ir priimančiosios valstybės narės. Tačiau šis keitimasis susijęs tik su riziką ribojančia kredito įstaigos priežiūra(26).
75. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad Ispanijos Karalystė turėjo teisę nustatyti pranešimo pareigą kredito įstaigoms, kurios vykdo veiklą jos teritorijoje naudodamosi laisve teikti paslaugas.
76. Pirma, kaip konstatavau, baudžiamosios atsakomybės nustatymas už pinigų plovimą ir teroristų finansavimą tebėra iš esmės tarpvyriausybiniu lygiu sprendžiamas klausimas. Nors Sąjungoje yra pateikta bendra šių nusikaltimų apibrėžtis ir nustatyti minimalūs reikalavimai, susiję su jų inkriminavimu ir patraukimu baudžiamojon atsakomybėn už juos pagal nacionalinės teisės sistemas, vis dėlto teisė tirti šiuos finansinius nusikaltimus ir patraukti už juos baudžiamojon atsakomybėn tebepriklauso išimtinei valstybės narės, kurios teritorijoje įvykdytos inkriminuojamos finansinės operacijos, kompetencijai. Todėl man atrodo, kad būtų teisėta ir logiška, jog atitinkama valstybė narė galėtų iš visų kredito įstaigų, teikiančių paslaugas jos teritorijoje, gauti informaciją, kurią mano esant naudingą savo tyrimui atlikti.
77. Be to, pažymėjau, kad pagal Direktyvą 2005/60 priežiūros ir įtartinų finansinių sandorių nustatymo sistema sukurta tik nacionaliniu lygiu.
78. Primenu, kad ši sistema paremta visų pirma deramo klientų tikrinimo ir pranešimo pareigomis, už kurių vykdymą atsakinga tik valstybė narė, kurios teritorijoje yra kredito įstaigos, o pastarosios turi taikyti rizika pagrįstą metodą. Šių priemonių veiksmingumas užtikrinamas kompetentingoms nacionalinėms institucijoms suteikiant padidintus priežiūros ir tyrimo įgaliojimus, leidžiančius joms pirmiausia atlikti patikras vietoje – kredito įstaigose, taip pat įgaliojimus skirti sankcijas(27).
79. Be to, minėta sistema pagrįsta finansinės žvalgybos padalinių įsteigimu; tai centriniai nacionaliniai padaliniai, kurių teisinį statusą nustato valstybė narė. Iki Reglamento Nr. 1093/2010 priėmimo jų veikla visai nebuvo prižiūrima ir net nekontroliuojama, nes jie dar nebuvo įtraukti į integruotąjį Europos tinklą.
80. Tačiau siekiant užtikrinti tokios priežiūros ir nustatymo sistemos, kuria pagrįsta Direktyva 2005/60, veiksmingumą, mano manymu, būtina, kad finansinės žvalgybos padaliniai galėtų gauti informaciją, kurią prašo pateikti kovodami su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu, iš visų kredito įstaigų, vykdančių veiklą nacionalinėje teritorijoje, neatsižvelgdamos į tai, ar šios veikia įsteigusios skyrių, ar naudodamosi laisve teikti paslaugas.
81. Visų pirma priimančiosios valstybės narės finansinės žvalgybos padalinys, kitaip nei buveinės valstybės narės finansinės žvalgybos padalinys, yra arčiausiai nacionalinės rinkos ir geriau nei kiti žino apie riziką, susijusią su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu nacionalinėje teritorijoje. Šį padalinį apie visus faktus, kurie gali būti susiję su finansiniais nusikaltimais minėtoje teritorijoje, informuoja ne tik įstaigos ir asmenys, kuriems taikoma Direktyva 2005/60, bet ir visos nacionalinės valdžios institucijos, įpareigotos persekioti už finansinius nusikaltimus ir patraukti už juos baudžiamojon atsakomybėn, – ar tai būtų administracinės, teisminės valdžios ar teisėsaugos institucijos, ar institucijos, įgaliotos prižiūrėti vertybinių popierių arba išvestinių finansinių priemonių rinkas(28). Tad, tiesiogiai gaudamas informaciją apie neįprastas finansines operacijas, ją nagrinėdamas ir galėdamas prireikus nurodyti atlikti papildomus tyrimus, priimančiosios valstybės narės finansinės žvalgybos padalinys surenka visus duomenis, susijusius su įtartinais finansiniais sandoriais, ir leidžia nedelsiant imtis lėšų, kurios gali būti gautos nusikalstamu būdu, įšaldymo, areštavimo ar konfiskavimo priemonių.
82. Be to, pagal rizika pagrįstą metodą ją turi įvertinti ne tik finansinės žvalgybos padalinys, geriausiai galintis įvertinti su nacionaline rinka susijusią riziką, bet ir padalinys, kuris leistų valstybei narei, kurios teritorijoje atliekamas įtartinas finansinis sandoris, pradėti veikti nedelsiant pagal Direktyvos 2005/60 24 straipsnį nurodant sustabdyti šio sandorio vykdymą. Iš tikrųjų nereikia pamiršti, kad administraciniai veiksmai lėtesni nei finansiniai.
83. Galiausiai manau, kad tik toks aiškinimas leidžia užtikrinti kompetentingoms nacionalinės valdžios institucijoms pagal Direktyvos 2005/60 37 straipsnį suteiktų padidintų priežiūros ir tyrimo įgaliojimų veiksmingumą, taip pat sankcijų, kurias šios institucijos pagal minėtos direktyvos 39 straipsnį gali skirti kredito įstaigoms, nevykdančioms deramo klientų tikrinimo ir pranešimo pareigų, veiksmingumą.
84. Antra, jei nustatomos skirtingos procedūros taisyklės atsižvelgiant į paskirstymo kanalą, kurį pasirenka kredito įstaiga savo finansinėms paslaugoms teikti, – ar ši įstaiga jas teikia naudodamasi įprastu kanalu, t. y. įsteigusi skyrių (kuris, primintina, yra ne kas kita kaip juridinio asmens statuso neturinti veiklos vieta), ar, priešingai, nusprendžia teikti savo paslaugas naudodamasi laisve teikti paslaugas, – rizikuojama pakenkti Direktyvos 2005/60 veiksmingumui.
85. Iš tikrųjų reikia išvengti to, kad kredito įstaiga rinktųsi teikti paslaugas naudodamasi laisve jas teikti siekdama išvengti priimančiosios valstybės narės vykdomos griežtesnės priežiūros ir įsteigdama savo būstinę ar skyrių valstybėje narėje, kurioje kontrolė galbūt nėra tokia griežta. Tokiu atveju norėti, kad viršenybė tektų būstinės valstybės narės valdžios institucijai, reikštų, kad rizikuojama ne tik pakenkti kovai su finansiniu nusikalstamumu, bet ir leisti plėtoti neteisėtą prekybą ir finansavimą, kuriais siekiama destabilizuoti pačias valstybes nares, kaip, atrodo, yra šioje byloje.
86. Be to, daryti skirtumą atsižvelgiant į finansinių paslaugų paskirstymo kanalą galiausiai reiškia nustatyti nevienodą vertinimą, kuris, mano manymu, yra dirbtinis ir nepateisinamas. Iš tikrųjų kredito įstaigos, kurios teikia finansines paslaugas įsteigusios skyrių ar naudodamosi laisve teikti paslaugas, vykdo veiklą ne tik toje pačioje geografinėje rinkoje, bet ir toje pačioje prekių rinkoje, nes šiandien, atsižvelgiant į technologines naujoves, paslaugų asortimentas ir vienu, ir kitu atveju gali būti toks pat platus. Tačiau tokiu atveju, nors ir teikdamos panašias paslaugas, pirmosios privalėtų pranešti apie įtartinus finansinius sandorius valstybės narės, kurioje yra įsteigusios skyrių, finansinės žvalgybos padaliniui, o antrosios – ne. Aišku, kad tokia padėtis pakenktų Direktyvoje 2005/60 nustatytos priežiūros veiksmingumui, o pinigų plovimu užsiimantys asmenys galėtų pasinaudoti tokia padėtimi ir lengviau vykdyti nusikalstamą veiką.
87. Todėl, mano manymu, akivaizdu, kad kredito įstaigai, kuri vykdo veiklą valstybėje narėje naudodamasi laisve teikti paslaugas, turi būti taikoma tokia pat veiksminga priežiūros sistema kaip ir ta, kuri taikoma kredito įstaigai, kuri vykdo veiklą toje pačioje nacionalinėje teritorijoje įsteigusi skyrių, ir taip užtikrinama, kad visi vienodomis sąlygomis vykdytų taikomas pareigas.
88. Trečia, manau, kad Sprendimo 2000/642 ir Direktyvos 2005/60 nuostatų nepakanka siekiant užtikrinti tvirtesnį bendradarbiavimą, kuris leistų veiksmingai kovoti su finansiniu nusikalstamumu tokiu atveju kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje. Iš tikrųjų, jei aptariama kredito įstaiga savo iniciatyva nepateikia prašomos informacijos ir jei buveinės valstybės narės finansinės žvalgybos padalinys neprašo jos pateikti nesant rizikos, susijusios su rinka, kurioje kredito įstaiga teikia paslaugas, požymių ar nežinant apie tokią riziką, nėra jokios priemonės, pagal kurią būtų galima įpareigoti šią instituciją pareikalauti, kad kredito įstaiga suteiktų minėtą informaciją, ir perduoti ją priimančiosios valstybės narės finansinės žvalgybos padaliniui.
89. Kaip jau minėta, tuo metu, kai klostėsi pagrindinės bylos aplinkybės, bendradarbiavimas ir keitimasis informacija buvo pagrįstas veikiau valstybių narių geranoriškumu nei tinklu, integruojančiu nacionalines ir Europos priežiūros institucijas, kurių veikla kontroliuojama ir kurioms už neveikimą taikomos sankcijos – kaip šiandien nustatyta pagal naująją Europos finansų priežiūros institucijų sistemą.
90. Ketvirta, nemanau, kad direktyvų dėl kredito įstaigų veiklos pradėjimo ir vykdymo, t. y. direktyvų 2000/12 ir 2006/48, bei Direktyvos 2004/39 dėl finansinių priemonių rinkų – jų redakcijų, galiojusių tuomet, kai klostėsi pagrindinės bylos aplinkybės, – nuostatos leidžia pagrįsti buveinės valstybės narės finansinės žvalgybos padalinio kompetenciją tokiomis aplinkybėmis kaip aptariamosios pagrindinėje byloje. Iš tikrųjų pasitikėjimo ir tarpusavio pripažinimo principai, kuriais remiamasi šiuose teisės aktuose, susiję tik su kredito įstaigai išduotu veiklos leidimu ir rizikos ribojimu pagrįsta šios įstaigos priežiūra. Kaip įrodymą galima nurodyti tai, kad pagal Direktyvos 2006/48 31 straipsnį priimančioji valstybė narė gali, neatsižvelgdama į buveinės valstybės narės išduotą veiklos leidimą, taikyti kredito įstaigai visas priemones, tinkamas siekiant užkirsti kelią veiksmams, kuriuos ši gali įvykdyti jos teritorijoje pažeisdama galiojančias teisės nuostatas, priimtas bendrajam interesui ginti, ar už juos nubausti, o kova su finansiniu nusikalstamumu akivaizdžiai yra to dalis.
91. Todėl, atsižvelgdamas į sistemą, kurios dalis yra aptariama nuostata, ir Sąjungos teisės aktų leidėjo siekiamus tikslus, manau, jog Direktyvos 2005/60 22 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad ji taikoma kredito įstaigoms, kurių finansinė veikla vykdoma ne tik įsteigus būstinę ar skyrių, bet ir naudojantis laisve teikti paslaugas.
92. Būtent taip reikia aiškinti patį šios nuostatos tekstą.
b) Direktyvos 2005/60 22 straipsnio 2 dalies formuluotė
93. Primenu, kad iš Direktyvos 2005/60 22 straipsnio 2 dalies formuluotės aiškiai matyti, jog kompetentingas finansinės žvalgybos padalinys – tai valstybės narės, kurios teritorijoje „yra įsikūrusi <…> įstaiga“, arba valstybės narės, kurios teritorijoje „yra <…> asmuo“, perduodantis informaciją, finansinės žvalgybos padalinys.
94. Akivaizdu, kad pirmasis atvejis susijęs su situacija, kai kredito įstaiga valstybėje narėje turi buveinę ar skyrių. Tačiau, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta pirmiau, manau, kad Sąjungos teisės aktų leidėjo vartojama formuluotė leidžia šį atvejį sieti ir su situacija, kai teikdama finansines paslaugas kredito įstaiga nacionalinėje rinkoje veikia, ne kaip įstaiga, įsteigusi veiklos vietą, t. y. vykdydama veiklą pagal laisvę teikti paslaugas.
95. Dėl antrojo atvejo konstatuotina, kad jis aprašytas labai abstrakčiai ir bendrai. Nėra jokios abejonės, kad jis susijęs su Direktyvos 2005/60 2 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytais asmenimis, tarp kurių yra ir paslaugų teikėjai, kuriems tenka tokios pat pranešimo pareigos kaip ir tos, kurios nustatytos finansų įstaigoms. Be to, neatmestina, kad šis atvejis gali būti siejamas ir su situacija, kai paslaugų teikėjas vykdo veiklą nacionalinėje teritorijoje per įgaliotuosius asmenis.
96. Taigi reikia konstatuoti, jog Sąjungos teisės aktų leidėjo vartojama formuluotė neprieštarauja tam, kad Direktyvos 2005/60 22 straipsnio 2 dalis būtų aiškinama taip, kad informacija, kurią prašoma pateikti kovojant su pinigų plovimu ir terorizmo finansavimu, perduotina valstybės narės, kurios teritorijoje kredito įstaiga teikia savo paslaugas, finansinės žvalgybos padaliniui. Kaip tik priešingai, mano manymu, būtent taip aiškintina atsižvelgiant į šia direktyva Sąjungos teisės aktų leidėjo siekiamus tikslus ir jos sistemą.
97. Todėl atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, jog Direktyvos 2005/60 22 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją nedraudžiami valstybės narės teisės aktai, pagal kuriuos reikalaujama, jog kredito įstaigos pateiktų informaciją, prašomą kovojant su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu, tiesiogiai šios valstybės finansinės žvalgybos padaliniui, jei minėtos įstaigos vykdo veiklą šios valstybės teritorijoje naudodamosi laisve teikti paslaugas.
98. Toks aiškinimas, mano manymu, leidžia paisyti valstybių narių įgaliojimų, susijusių su jų teritorijoje vykdomų finansinių nusikaltimų nustatymu, persekiojimu už juos ir patraukimu baudžiamojon atsakomybėn. Tačiau pažymėtina, kad pagal tokį aiškinimą, žinoma, neatmetama galimybė priimančiajai valstybei narei ir buveinės valstybei narei keistis informacija, kaip tik priešingai, kadangi buveinės valstybė narė gali turėti itin svarbios informacijos, nes joje yra atitinkamos įstaigos buveinė.
99. Jei Teisingumo Teismas nepritartų mano pateiktam šios nuostatos aiškinimui, pažymiu, kad pagal Direktyvos 2005/60 5 straipsnį valstybės narės šios direktyvos reglamentuojamoje srityje gali priimti griežtesnes nuostatas siekdamos užkirsti kelią pinigų plovimui ir teroristų finansavimui. Tokie nacionalinės teisės aktai kaip aptariamieji pagrindinėje byloje, kuriais sugriežtinama pranešimo pareiga, minima Direktyvos 2005/60 20 ir paskesniuose straipsniuose, neginčijamai patenka į šios direktyvos 5 straipsnio taikymo sritį.
100. Tačiau Teisingumo Teismas turi įsitikinti, kad tokie teisės aktai neprieštarauja Sąjungos teisės nuostatoms, pirmiausia laisvės teikti paslaugas principui, įtvirtintam SESV 56 straipsnyje. Iš tikrųjų, kaip minėta, Jyske yra įsteigta Gibraltare ir naudodamasi laisve teikti paslaugas vykdo finansinę veiklą Ispanijoje. Todėl aptariamų teisės aktų suderinamumas turi būti išnagrinėtas atsižvelgiant į šią nuostatą.
101. Kadangi kalbama apie papildomus argumentus, apsiribosiu keliomis toliau pateikiamomis pastabomis.
2. Dėl aptariamų teisės aktų suderinamumo su laisve teikti paslaugas
102. Pirmiausia primintina, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką pagal SESV 56 straipsnį reikalaujama ne tik panaikinti bet kokią kitoje valstybėje narėje įsteigto paslaugų teikėjo diskriminaciją dėl pilietybės, bet ir bet kuriuos apribojimus – net vienodai taikomus tiek nacionaliniams, tiek kitų valstybių narių paslaugų teikėjams, – jei dėl jų paslaugų teikėjo, įsteigto kitoje valstybėje narėje, kurioje jis teisėtai teikia analogiškas paslaugas, veikla yra draudžiama, trukdoma ją vykdyti arba ji tampa mažiau patraukli(29).
a) Apribojimo buvimas
103. Nepaneigtina – beje, niekas to ir neginčija, – kad aptariamais teisės aktais ribojama laisvė teikti paslaugas.
104. Iš tikrųjų pagal šiuos teisės aktus reikalaujama, kad kitoje valstybėje narėje, ne Ispanijos Karalystėje, įsteigtas paslaugų teikėjas savo iniciatyva ar nacionalinio finansinės žvalgybos padalinio prašymu nedelsdamas praneštų šiam apie visus vykdomus ar jau įvykdytus finansinius sandorius, kurie gali būti susiję su pinigų plovimu ar teroristų finansavimu. Akivaizdu, kad dėl tokių aktų atitinkamai kredito įstaigai trukdoma vykdyti veiklą arba ji tampa mažiau patraukli, pirmiausia jei šios įstaigos paslaugos turi būti teikiamos gana greitai. Iš tikrųjų atliekant pranešimo pareigą gali būti vėluojama vykdyti tam tikrus sandorius – arba šie gali būti ir visai neįvykdyti – ir patirta papildomų išlaidų. Be to, atliekant šią pareigą gali būti sukliudyta duomenų, verslo paslapties ir kredito įstaigos turimos kitos konfidencialios informacijos apsaugai. Taigi šios kelios aplinkybės prireikus gali tapti įrodymais, kad aptariami teisės aktai tikrai gali riboti laisvę teikti finansines paslaugas.
105. Tačiau toks apribojimas neprieštarauja SESV 56 straipsniui, jei atitinka toliau nurodytas sąlygas (o tai nustatyti turi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas): šie teisės aktai turi būti pateisinami privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais, tinkami jais siekiamo tikslo įgyvendinimui užtikrinti, proporcingi ir galiausiai – taikomi nediskriminuojant(30). Šiuo atžvilgiu galima pateikti kelis patikslinimus, susijusius su šių sąlygų įvykdymu pagrindinėje byloje nagrinėjamu atveju.
b) Apribojimo pateisinimas
106. Šioje byloje nagrinėjamu atveju dėl aptariamų teisės aktų nacionalinėms valdžios institucijoms neturi būti trukdoma patikrinti, ar kredito įstaigos, teikiančios paslaugas nacionalinėje teritorijoje, nesudaro finansinių sandorių kitais nei buveinės valstybėje narėje išduoto leidimo tikslais, susijusiais su pinigų plovimu ar teroristų finansavimu. Dėl nacionalinės teisės aktuose nustatytos pranešimo pareigos neturi būti trukdoma vykdyti Sąjungos teisėje nurodytą reikalavimą, t. y. kovoti su finansiniu nusikalstamumu ir užtikrinti finansų sistemos vientisumą užkertant kelią įtartinų finansinių sandorių vykdymui.
107. Tačiau primintina, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką kovos su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu tikslas – privalomasis bendrojo intereso pagrindas, kuriuo gali būti pateisinamas laisvės teikti atitinkamas paslaugas apribojimas(31).
c) Aptariamų teisės aktų tinkamumas juose numatytiems tikslams pasiekti
108. Primintina, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką nacionalinės teisės aktais galima užtikrinti nubrėžto tikslo įgyvendinimą tik jeigu jais iš tikrųjų nuosekliai ir sistemingai siekiama šio tikslo(32). Šis tyrimas turi būti atliktas atsižvelgiant į teisės aktų priėmimo kontekstą ir, kiek tai susiję su aptariamais teisės aktais, manau, kad jie atitinka minėtas sąlygas.
109. Iš tikrųjų šie teisės aktai leidžia valstybei narei prižiūrėti visus finansinius sandorius, kuriuos jos teritorijoje sudaro kredito įstaigos, neatsižvelgiant į tai, kaip šios yra nusprendusios teikti savo paslaugas – steigdamos buveinę arba skyrių ar naudodamosi laisve teikti paslaugas. Taigi visoms kredito įstaigoms nustatytos panašios pareigos ir tai, mano manymu, visiškai logiška, nes jos vykdo veiklą toje pačioje rinkoje ir teikia panašias finansines paslaugas, kurios gali būti daugiau ar mažiau panaudotos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo tikslais. Be to, minėti teisės aktai leidžia valstybei narei naudojantis padidintais priežiūros ir tyrimo vykdymo įgaliojimais, kurie jai suteikiami pagal Direktyvą 2005/60, sustabdyti minėtų sandorių sudarymą. Galiausiai, kadangi valstybė narė turi išimtinę kompetenciją nustatyti baudžiamąją atsakomybę jos teritorijoje už finansinius nusikaltimus, persekioti už juos ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn, šie teisės aktai leidžia jai kiekvieną kartą, kai kyla pagrįsta abejonė dėl finansinio sandorio teisėtumo, reikalauti suteikti informaciją, kuri, jos manymu, naudinga siekiant įvykdyti savo pareigą bei prireikus persekioti ir nubausti atsakingus asmenis.
110. Taigi, remdamasis šiomis aplinkybėmis, manau, galima įrodyti, kad aptariami teisės aktai tikrai leidžia veiksmingai ir nuosekliai kovoti su finansiniu nusikalstamumu.
d) Aptariamų teisės aktų proporcingumas
111. Šiame etape reikia nustatyti, ar tikslai, kurių siekiama aptariamais Ispanijos teisės aktais, aiškiai gali būti pasiekti taikant laisvę teikti paslaugas mažiau ribojančią priemonę. Nesu įsitikinęs, kad taip ir buvo klostantis pagrindinės bylos aplinkybėms.
112. Viena vertus, šie teisės aktai sietini su prevencine priežiūra, kurią vykdant reikalaujama, kad informacija būtų nedelsiant pateikta iki įtartino finansinio sandorio sudarymo ir kad prireikus kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos tučtuojau imtųsi veiksmų, kai tik abejonės pasitvirtina. Taigi šis tikslas gali būti pasiektas tik tada, jei nacionalinių finansinės žvalgybos padalinių bendradarbiavimas iš tikrųjų leidžia priimančiajai valstybei narei įvykdyti savo pareigą įsikišant dar iki įtartino finansinio sandorio sudarymo. Tačiau tuomet, kai klostėsi pagrindinės bylos aplinkybės, keitimasis informacija tarp minėtų padalinių buvo, kaip pripažino Sąjungos teisės aktų leidėjas, nepakankamas, sustojęs, pirmiausia dėl pasitikėjimo trūkumo ir nuoseklumo taikant Sąjungos teisę trūkumo(33).
113. Kita vertus, primintina, kad aptariami teisės aktai taikomi tik su įtartinais finansiniais sandoriais susijusiai informacijai, kurią finansinės žvalgybos padalinys laiko svarbia siekdamas atlikti savo pareigą, o ne duomenims, susijusiems su visais kredito įstaigų sudaromais finansiniais sandoriais. Taigi šis reikalavimas yra labai tikslingas. Be to, nesu įsitikinęs, kad išimtinės teisės rinkti minėtą informaciją suteikimas buveinės valstybės narės finansinės žvalgybos padaliniui yra toks pat veiksmingas, nes šis padalinys, mano manymu, nėra tas, kuris geriausiai gali nustatyti svarbiausią informaciją, susijusią su finansiniais sandoriais, sudaromais priimančiosios valstybės narės teritorijoje.
114. Todėl, atsižvelgdamas į tai, kad nebuvo veiksmingos sistemos, užtikrinančios glaustą ir visapusišką finansinės žvalgybos padalinių bendradarbiavimą, taip pat į galimas neigiamas tokios sistemos nebuvimo pasekmes kovos su finansiniu nusikalstamumu veiksmingumui bei Europos ir nacionalinės finansų sistemų vientisumui, manau, kad valstybė narė galėjo teisėtai manyti, jog pagal Direktyvą 2005/60 jai tenkančių pareigų vykdymas geriau užtikrinamas nacionalinės teisės aktais, kaip antai aptariamaisiais pagrindinėje byloje.
e) Taikymas nediskriminuojant
115. Sprendžiant iš turimos informacijos, neatrodo, kad aptariami teisės aktai būtų diskriminacinio pobūdžio. Iš tikrųjų šie teisės aktai – kuriais įpareigojamos visos kredito įstaigos ir visi užsienio asmenys ar įstaigos, kurie vykdo veiklą Ispanijoje įsteigę skyrius arba naudodamiesi laisve teikti paslaugas, – atrodo, taikomi visoms be išimties kredito įstaigoms, neatsižvelgiant į tai, ar jos įsteigtos Ispanijos teritorijoje, ar kitoje valstybėje narėje. Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti, ar ir įgyvendinant minėtus teisės aktus jie taikomi nediskriminuojant.
116. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, ir tuo atveju, jei Teisingumo Teismas nepritartų mano pateiktam Direktyvos 2005/60 22 straipsnio 2 dalies aiškinimui, manau, kad SESV 56 straipsnis turi būti aiškinamas taip: pagal jį nedraudžiami valstybės narės teisės aktai, pagal kuriuos reikalaujama, kad kredito įstaigos pateiktų informaciją, prašomą kovojant su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu, tiesiogiai šios valstybės finansinės žvalgybos padaliniui, kai minėtos įstaigos vykdo veiklą šios valstybės teritorijoje naudodamosi laisve teikti paslaugas, jei šie teisės aktai yra pateisinami privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais, tinkami jais siekiamo tikslo įgyvendinimui užtikrinti, neviršija to, kas būtina jam pasiekti, ir taikomi nediskriminuojant.
117. Nacionalinis teismas turi nustatyti, ar įvykdytos toliau išvardytos sąlygos:
– atsižvelgdama į finansinių nusikaltimų keliamą pavojų finansų rinkos vientisumui valstybė narė gali teisėtai reikalauti, kad kredito įstaigos, teikiančios paslaugas šios valstybės teritorijoje, pateiktų informaciją, susijusią su įtartinų finansinių sandorių sudarymu, siekdama užkirsti kelią pinigų plovimui ir teroristų finansavimui;
– tokie teisės aktai yra tinkami šiam tikslui pasiekti, jei leidžia valstybei narei prižiūrėti ir veiksmingai sustabdyti įtartinus finansinius sandorius, kuriuos sudaro kredito įstaigos, teikiančios paslaugas šios valstybės teritorijoje, ir prireikus persekioti bei bausti atsakingus asmenis;
– pareiga, nustatyta kredito įstaigoms, kurios vykdo veiklą naudodamosi laisve teikti paslaugas, gali būti proporcinga priemonė šiam tikslui pasiekti, jei nėra, kalbant apie laikotarpį, kai klostėsi pagrindinės bylos aplinkybės, veiksmingos sistemos, užtikrinančios glaudų ir visapusišką finansinės žvalgybos padalinių bendradarbiavimą;
– tokie teisės aktai savaime nėra diskriminaciniai.
IV – Išvada
118. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Tribunal Supremo pateiktus klausimus atsakyti taip:
1. 2005 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/60/EB dėl finansų sistemos apsaugos nuo jos panaudojimo pinigų plovimui ir teroristų finansavimui, iš dalies pakeistos 2008 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/20/EB, 22 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip: pagal ją nedraudžiami valstybės narės teisės aktai, pagal kuriuos reikalaujama, kad kredito įstaigos pateiktų informaciją, prašomą kovojant su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu, tiesiogiai šios valstybės finansinės žvalgybos padaliniui, jei minėtos įstaigos vykdo veiklą šios valstybės teritorijoje naudodamosi laisve teikti paslaugas.
2. a) Bet kuriuo atveju SESV 56 straipsnis turi būti aiškinamas taip: pagal jį nedraudžiami tokie teisės aktai, jeigu jie yra pateisinami privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais, tinkami jais siekiamo tikslo įgyvendinimui užtikrinti, neviršija to, kas būtina jam pasiekti, ir taikomi nediskriminuojant.
b) Nacionalinis teismas turi nustatyti, ar įvykdytos toliau išvardytos sąlygos:
– atsižvelgdama į finansinių nusikaltimų keliamą pavojų finansų rinkos vientisumui valstybė narė gali teisėtai reikalauti, kad kredito įstaigos, teikiančios paslaugas šios valstybės teritorijoje, pateiktų informaciją, susijusią su įtartinų finansinių sandorių sudarymu, siekdama užkirsti kelią pinigų plovimui ir teroristų finansavimui;
– tokie teisės aktai yra tinkami šiam tikslui pasiekti, jei leidžia valstybei narei prižiūrėti ir veiksmingai sustabdyti įtartinus finansinius sandorius, kuriuos sudaro kredito įstaigos, teikiančios paslaugas šios valstybės teritorijoje, ir prireikus persekioti bei bausti atsakingus asmenis;
– pareiga, nustatyta kredito įstaigoms, kurios vykdo veiklą naudodamosi laisve teikti paslaugas, gali būti proporcinga priemonė šiam tikslui pasiekti, jei nėra, kalbant apie laikotarpį, kai klostėsi pagrindinės bylos aplinkybės, veiksmingos sistemos, užtikrinančios glaudų ir visapusišką finansinės žvalgybos padalinių bendradarbiavimą;
– tokie teisės aktai savaime nėra diskriminaciniai.