TEISINGUMO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS
2013 m. gegužės 30 d.(*)
„Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – Transportas – Direktyva 91/440/EEB – Bendrijos geležinkelių plėtra – Direktyva 2001/14/EB – Geležinkelių infrastruktūros pajėgumų paskirstymas – Direktyvos 2001/14 6 straipsnio 2 ir 3 dalys – Nuolatinis finansinės pusiausvyros nebuvimas – Direktyvos 91/440 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 3 ir 4 dalys – Infrastruktūros valdytojui skirtų skatinamųjų priemonių nebuvimas – Direktyvos 2001/14 7 straipsnio 3 dalis ir 8 straipsnio 1 dalis – Mokesčio už minimalų prieigos paketą apskaičiavimas“
Byloje C‑512/10
dėl 2010 m. spalio 26 d. pagal SESV 258 straipsnį pareikšto ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo
Europos Komisija, atstovaujama H. Støvlbæk ir K. Herrmann, nurodžiusi adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
ieškovė,
prieš
Lenkijos Respubliką, atstovaujamą M. Szpunar, K. Bożekowska‑Zawisza ir M. Laszuk,
atsakovę,
palaikomą:
Čekijos Respublikos, atstovaujamos M. Smolek, T. Müller ir J. Očková,
Italijos Respublikos, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato S. Fiorentino,
įstojusių į bylą šalių,
TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas A. Tizzano, teisėjai A. Borg Barthet (pranešėjas), E. Levits, J.‑J. Kasel ir M. Berger,
generalinis advokatas N. Jääskinen,
posėdžio sekretorė A. Impellizzeri, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2012 m. rugsėjo 20 d. posėdžiui,
susipažinęs su 2012 m. gruodžio 13 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Ieškiniu Europos Komisija prašo Teisingumo Teismo pripažinti, kad:
– nesiimdama reikiamų priemonių užtikrinti, kad subjektas, kuriam patikėta vykdyti esmines funkcijas, išvardytas 1991 m. liepos 29 d. Tarybos direktyvos 91/440/EEB dėl Bendrijos geležinkelių plėtros (OL L 237, p. 25; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk. 1 t., p. 341) su pakeitimais, padarytais 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/51/EB (OL L 164, p. 164; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 8 t., p. 251, ir klaidų ištaisymas OL L 41, 2009, p. 34, toliau – Direktyva 91/440), II priede, būtų nepriklausomas nuo įmonės, kuri teikia geležinkelių transporto paslaugas,
– nesiimdama priemonių, kurios būtų tinkamos infrastruktūros valdytojo finansinei pusiausvyrai laiku užtikrinti,
– nesukurdama paskatų sistemos, pagal kurią valdytojas būtų skatinamas mažinti sąnaudas ir infrastruktūros naudojimo mokesčius, ir
– neužtikrindama teisingo 2001 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2001/14/EB dėl geležinkelių infrastruktūros pajėgumų paskirstymo ir mokesčių už naudojimąsi geležinkelių infrastruktūra ėmimo (OL L 75, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 5 t., p. 404) su pakeitimais, padarytais 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/49/EB (OL L 164, p. 44; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 8 t., p. 227, toliau – Direktyva 2001/14), išdėstytų nuostatų dėl mokesčių už naudojimąsi geležinkelių infrastruktūra ėmimo perkėlimo,
Lenkijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 91/440 6 straipsnio 3 dalį ir II priedą, Direktyvos 2001/14 4 straipsnio 2 dalį, 6 straipsnio 2 ir 3 dalis, 7 straipsnio 3 dalį, 8 straipsnio 1 dalį ir 14 straipsnio 2 dalį, taip pat pagal tos pačios direktyvos 6 straipsnio 1 dalį, aiškinamą atsižvelgiant į Direktyvos 91/440 7 straipsnio 3 ir 4 dalis.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
2 Direktyvos 91/440 7 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatyta:
„3. Deramai atsižvelgdamos į [EB 73, 87 ir 88] straipsnius, valstybės narės gali infrastruktūros valdytojui skirti dar ir veiklos uždavinius, apimtį ir finansinius poreikius atitinkantį finansavimą, ypač tam, kad būtų skirta lėšų naujoms investicijoms.
4. Laikydamasis valstybės nustatytos bendrosios politikos infrastruktūros valdytojas parengia verslo planą, įskaitant investicijų ir finansines programas. Planas rengiamas siekiant užtikrinti optimalų ir veiksmingą infrastruktūros panaudojimą ir plėtrą, užtikrinant finansinę pusiausvyrą ir numatant priemones šiems tikslams pasiekti.“
3 Direktyvos 2001/14 6 straipsnis išdėstytas taip:
„1. Valstybės narės nustato sąlygas, įskaitant tam tikrais atvejais išankstinius mokėjimus, siekdamos užtikrinti, kad esant įprastoms verslo sąlygoms ir per pagrįstą laikotarpį infrastruktūros valdytojo iš infrastruktūros mokesčių gautos pajamos, papildomos pajamos iš kitos komercinės veiklos ir valstybės skirtos lėšos būtų bent jau ne mažesnės už infrastruktūros išlaidas.
Nepažeisdama galimo ilgalaikio tikslo, siekiančio, kad visų transporto rūšių infrastruktūros išlaidas padengtų jos naudotojai esant tinkamai ir nediskriminuojančiai įvairių transporto rūšių konkurencijai, tais atvejais, kai geležinkelių transportas gali konkuruoti su kitomis transporto rūšimis, laikydamasi 7 ir 8 straipsniuose nurodytos mokesčių ėmimo sistemos, valstybė narė gali pareikalauti, kad infrastruktūros valdytojo sąskaitose pajamos be valstybės finansavimo būtų lygios išlaidoms.
2. Tinkamai atsižvelgiant į saugą bei infrastruktūros paslaugų teikimo kokybės išlaikymą ir gerinimą, infrastruktūros valdytojai skatinami mažinti infrastruktūros teikimo išlaidas ir prieigos prie geležinkelių infrastruktūros mokesčių dydį.
3. Valstybės narės užtikrina, kad šio straipsnio 2 dalyje nurodyta nuostata būtų įgyvendinta arba kompetentingos institucijos ir infrastruktūros valdytojo sutartimi, sudaryta ne trumpesniam kaip trejų metų laikotarpiui, kurioje būtų numatytas valstybės finansavimas, arba nustatant tinkamas reikiamų galių reguliavimo priemones.
<…>“
4 Direktyvos 2001/14 7 straipsnio 3 dalyje nurodyta:
„Nepažeidžiant šio straipsnio 4 ar 5 dalies arba 8 straipsnio nuostatų už minimalų prieigos paketą ir prieigą prie geležinkelių infrastruktūros objektų nustatomi mokesčiai turi būti lygūs išlaidoms, tiesiogiai turėtoms dėl tam tikros vežimo geležinkeliais paslaugos.“
5 Šios direktyvos 8 straipsnio 1 dalis išdėstyta taip:
„Siekdama visiškai kompensuoti infrastruktūros valdytojo patirtas išlaidas, valstybė narė, remdamasi veiksmingais, skaidriais ir nediskriminuojančiais principais, garantuodama optimalų konkurencingumą, ypač tarptautinio krovinių vežimo geležinkeliais, gali, jei rinka pajėgi tai pakelti, taikyti antkainius. Mokesčių ėmimo sistemoje turi būti atsižvelgta į geležinkelio įmonių pasiektą produktyvumo padidėjimą.
Tačiau neleistina, kad dėl mokesčių dydžio infrastruktūra negalėtų naudotis tie rinkos segmentai, kurie gali apmokėti bent jau tiesiogines suteiktos vežimo geležinkeliais paslaugos išlaidas ir dar tokį grąžos koeficientą, kokį gali pakelti rinka.“
Lenkijos teisė
2000 m. įstatymas
6 Šioje byloje taikomos redakcijos 2000 m. rugsėjo 8 d. Įstatymo dėl valstybės įmonės Polskie Koleje Państwowe pardavimo, reorganizavimo ir privatizavimo (ustawa o komercjalizacji, restrukturyzacji prywatyzacji przedsiębiorstwa państwowego «Polskie Koleje Państwowe») (Dz. U., Nr. 84, 2000, 948 pozicija) (toliau – 2000 m. įstatymas) 15 straipsnyje nurodyta:
„1. PKP SA įsteigia akcinę bendrovę, atsakingą už geležinkelio linijų valdymą, kurios pavadinimas PKP Polskie Linie Kolejowe Spółka Akcyjna, toliau – PLK SA.
<…>
4. PLK SA tampa geležinkelių valdytoja, kaip tai suprantama pagal 2003 m. kovo 28 d. [Geležinkelių transporto įstatymą (ustawa o transporcie kolejowym) (Dz. U., Nr. 16, 2007, 94 pozicija; toliau – Geležinkelių transporto įstatymas)].“
Geležinkelių transporto įstatymas
7 Pagal Geležinkelių transporto įstatymo 33 straipsnio 1–8 dalis:
„1. [Infrastruktūros] valdytojas nustato mokesčių, vežėjų geležinkeliais mokėtinų už naudojimąsi infrastruktūra, dydį.
2. Pagrindinis mokestis už naudojimąsi geležinkelių infrastruktūra nustatomas atsižvelgiant į valdytojo išlaidas, tiesiogiai patirtas dėl vežimo geležinkeliais paslaugos.
3. Mokestį už naudojimąsi geležinkelių infrastruktūra sudaro pagrindinis mokestis ir papildomi mokesčiai.
3a. Valdytojas, nustatydamas pagrindinį mokestį, taiko atskirą mokestį už:
1) minimalų prieigos prie geležinkelių infrastruktūros paketą, kuris apima šio įstatymo priedo I dalies 1 punkte nurodytas paslaugas;
2) prieigą prie su traukinių priežiūra susijusių įrenginių, kuri apima šio įstatymo priedo I dalies 2 punkte nurodytas paslaugas.
4. Pagrindinis mokestis už minimalų prieigos prie geležinkelių infrastruktūros paketą apskaičiuojamas padauginus traukinių ridą ir vienetinius tarifus, nustatytus pagal geležinkelio linijos kategoriją ir traukinio tipą, atskirai už keleivių ir prekių vežimą.
4a. Valdytojas gali taikyti minimalų pagrindinio mokesčio už minimalų prieigos prie geležinkelių infrastruktūros paketą vienetinį tarifą. Minimalus tarifas taikomas tokiomis pačiomis sąlygomis visiems keleivių vežėjams geležinkeliais už naudojimąsi geležinkelių infrastruktūra, susijusį su pagal viešųjų paslaugų sutartį vykdoma veikla.
<…>
4c. Pagrindinis prieigos prie įrangos, susijusios su traukinių priežiūra, mokestis apskaičiuojamas padauginus užsakytas paslaugas ir atitinkamus vienetinius tarifus, kurių dydis priklauso nuo šio įstatymo priedo I dalies 2 punkte nurodytų paslaugų rūšies.
5. Pagrindinio mokesčio už minimalų prieigos prie geležinkelių infrastruktūros paketą vienetinis tarifas nustatomas traukiniui už vieną nuvažiuotą kilometrą.
5a. Valdytojas, nustatydamas pagrindinio mokesčio vienetinius tarifus, iš planuojamų geležinkelių infrastruktūros suteikimo naudotis vežėjams geležinkeliais išlaidų sumos atima subsidijas, planuojamas skirti infrastruktūrai atnaujinti ir prižiūrėti iš valstybės ar vietos valdžios institucijų biudžeto, ir lėšas, planuojamas skirti iš Geležinkelių fondo.
<…>
5c. Keleivių vežimo geležinkeliais pagal viešųjų paslaugų sutartį traukinių tvarkaraščio galiojimo laikotarpiu, kaip tai suprantama pagal 30 straipsnio 5 dalį, pagrindinio mokesčio vienetinių tarifų didinimas negali viršyti infliacijos indekso, numatyto atitinkamų metų biudžeto įstatymo projekte.
6. Valdytojas privalo pagal galiojančią tvarką viešai paskelbti atskirai keleivių vežimo ir prekių vežimo pagrindinio mokesčio ir papildomų mokesčių dydžius ir rūšis.
7. Pagrindinio mokesčio ir papildomų mokesčių, išskyrus mokesčius už naudojimąsi traukos srove, vienetiniai tarifai, taip pat jų dydžių apskaičiavimai perduodami [Geležinkelių transporto tarnybos] pirmininkui.
8. [Geležinkelių transporto tarnybos] pirmininkas patvirtina [šio straipsnio] 7 dalyje nurodytus tarifus per 30 dienų nuo jų gavimo arba atsisako juos tvirtinti, jeigu nustato [šio straipsnio 2–6 dalyse] ir 34 straipsnyje nurodytų taisyklių arba 35 straipsnio pagrindu priimtų nuostatų pažeidimų.“
8 Geležinkelių transporto įstatymo 38a straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyta:
„1. Už transportą atsakingas ministras gali iš valstybės biudžeto arba Geležinkelių fondo bendrai finansuoti geležinkelių infrastruktūros atnaujinimo ir priežiūros išlaidas, kad būtų sumažintos naudojimosi išlaidos ir mokesčių dydis, jei valdytojas suteikia infrastruktūrą naudotis pagal įstatyme nustatytus principus.
2. 1 dalyje nurodyta užduotis vykdoma pagal už transportą atsakingo ministro ir valdytojo sutartį, sudarytą 3 metų arba ilgesniam laikotarpiui.“
2009 m. ministro įsakymas
9 2009 m. vasario 27 d. Infrastruktūros ministro įsakymo dėl prieigos prie geležinkelių infrastruktūros ir jos naudojimo sąlygų (rozporządzenie Ministra Infrastruktury w sprawie warunków dostępu i korzystania z infrastruktury kolejowej) (Dz. U., Nr. 35, 2009, 274 pozicija, toliau – 2009 m. ministro įsakymas) 6 straipsnyje nustatyta:
„[Geležinkelių transporto įstatymo] 33 straipsnio 4 dalyje numatytas pagrindinis mokestis apskaičiuojamas dauginant traukinių nuvažiuotus kilometrus ir mokestį, taikomą atitinkamai geležinkelio linijos kategorijai, kuri nustatoma atsižvelgiant į vidutinį dienos eismą ir leidžiamą techninį greitį, įskaitant nuolatinius apribojimus, bei į traukinio rūšį ir jo visą bruto masę, kurios nustatomos suteiktai linijai.“
10 2009 m. ministro įsakymo 7 straipsnyje nustatyta:
„Pagrindinio mokesčio vienetiniai tarifai, kurie nurodyti 6 straipsnyje, apskaičiuojami:
1) keleiviniams traukiniams;
2) prekiniams traukiniams.“
11 2009 m. ministro įsakymo 8 straipsnyje nustatyta:
„1. Apskaičiuodamas tarifus už geležinkelių infrastruktūros suteikimą naudotis, infrastruktūros valdytojas atsižvelgia į:
1) tiesiogines išlaidas, kurios apima:
a) priežiūros išlaidas;
b) eismo eksploatacijos išlaidas;
c) nusidėvėjimą;
2) netiesiogines veiklos išlaidas, apimančias pagrįstas valdytojo išlaidas, išskyrus 1 ir 3 punktuose minėtas išlaidas;
3) finansines išlaidas, susijusias su paskolų, valdytojo paimtų infrastruktūrai, kuri suteikiama naudotis, plėsti ir atnaujinti, grąžinimu;
4) infrastruktūros darbus, nustatytus skirtingoms linijų ir traukinių kategorijoms, nurodytoms 7 straipsnyje.
2. Mokestis kinta atsižvelgiant į geležinkelio linijos kategoriją ir į visą traukinio bruto masę, t. y. tas mokestis didėja, kai didėja šie parametrai.
3. Mokesčiai už 7 straipsnyje nurodytų traukinių judėjimą turi būti vienodi, kai linijos kategorija ir visa traukinio bruto masė yra tos pačios.
4. Mokesčiai už 7 straipsnyje nurodytus traukinius pateikiami lentelėse, kurių atskirose eilutėse nurodyta traukinių bendra bruto masė, o skiltyse nurodytos geležinkelių linijos.“
Ikiteisminė procedūra
12 2007 m. gegužės 10 d. Komisija pateikė klausimyną Lenkijos Respublikai taip siekdama patikrinti, ar ši valstybė narė teisingai perkėlė 2001 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2001/12/EB, iš dalies keičiančią Direktyvą 91/440/EEB (OL L 75, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 5 t., p. 376), 2001 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2001/13/EB, iš dalies keičiančią Tarybos direktyvą 95/18/EB dėl geležinkelio įmonių licencijavimo (OL L 75, p. 26; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 2 t., p. 258), ir Direktyvą 2001/14 (toliau visos kartu – pirmasis geležinkelių paketas) į nacionalinę teisės sistemą. Lenkijos valdžios institucijos į šį klausimyną atsakė 2007 m. liepos 5 d. laišku.
13 2007 m. spalio 21 d. Komisija paprašė pateikti papildomų paaiškinimų, kuriuos Lenkijos Respublika jai pateikė 2007 m. gruodžio 20 d. laiške.
14 2008 m. birželio 26 d. Komisija, remdamasi Lenkijos Respublikos pateikta informacija, išsiuntė šiai valstybei narei oficialų pranešimą ir pareikalavo įgyvendinti įsipareigojimus pagal pirmojo geležinkelių paketo direktyvų nuostatas. Pagrindiniai nurodyti pažeidimai susiję su PLK SA nepriklausomumo stoka ir prieigos prie infrastruktūros mokesčių rinkimu.
15 2008 m. rugpjūčio 26 d. Lenkijos Respublika atsakė į Komisijos oficialų pranešimą.
16 2009 m. spalio 9 d. Komisija išsiuntė Lenkijos Respublikai pagrįstą nuomonę, kurioje, pirma, apkaltino ją nesiėmus priemonių, reikalingų geležinkelių infrastruktūros valdytojo nepriklausomumui nuo vežėjų geležinkeliais užtikrinti, ir, antra, paragino šią valstybę narę imtis reikiamų priemonių, kad pagrįstoje nuomonėje nurodyti reikalavimai būtų įvykdyti per du mėnesius nuo jos gavimo dienos.
17 2009 m. gruodžio 9 d. raštu Lenkijos Respublika atsakė į minėtą pagrįstą nuomonę ir paneigė, kad neįvykdė Komisijos nurodytų įsipareigojimų.
18 Šiomis aplinkybėmis Komisija pareiškė šį ieškinį.
Procesas Teisingumo Teisme
19 2011 m. balandžio 13 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi Čekijos Respublikai ir Italijos Respublikai leista įstoti į bylą palaikyti Lenkijos Respublikos reikalavimų.
20 2013 m. balandžio 12 d. Teisingumo Teismo kanceliarijai pateiktų raštu Komisija pranešė Teisingumo Teismui, kad ji atsisako pirmojo jos ieškinyje nurodyto kaltinimo, susijusio su Direktyvos 91/440 6 straipsnio 3 dalies ir Direktyvos 2001/14 4 straipsnio 2 dalies bei 14 straipsnio 2 dalies pažeidimu.
21 Pastabose dėl šio atsisakymo Lenkijos Respublika pateikė reikalavimą, kad iš Komisijos būtų priteistos su šiuo kaltinimu susijusios bylinėjimosi išlaidos.
Dėl ieškinio
Dėl antrojo kaltinimo, susijusio su nuolatiniu finansinės pusiausvyros nebuvimu
Šalių argumentai
22 Komisija kaltina Lenkijos Respubliką, kad ši nesiėmė tinkamų priemonių infrastruktūros valdytojo, t. y. PLK SA, finansinei pusiausvyrai laiku užtikrinti ir neįvykdė tai valstybei narei skirtų įsipareigojimų pagal Direktyvos 2001/14 6 straipsnio 1 dalį, aiškinamą atsižvelgiant į Direktyvos 91/440 7 straipsnio 3 ir 4 dalis. Dėl šio aspekto Komisija patikslina, kad remiantis Lenkijos vyriausybės atsakymu į pagrįstą nuomonę darytina išvada, kad bus subalansuotos tik 2012 m. PLK SA išlaidos ir pajamos.
23 Lenkijos Respublika tvirtina, kad infrastruktūros valdytojo finansinė pusiausvyra būtų pasiekta, jei būtų atsižvelgta į veiklos rezultatus prieš atskaitant nusidėvėjimą. Tačiau iš Direktyvos 2001/14 6 straipsnio 1 dalies visiškai nematyti, kad finansinė pusiausvyra turi būti pasiekta įtraukiant nusidėvėjimo išlaidas, ypač susijusias su geležinkelio linijomis, kurios yra ar ateityje bus panaikintos, taigi į jų galimo atnaujinimo išlaidas nebuvo atsižvelgta nustatant prieigos prie infrastruktūros mokesčius.
24 Dėl Direktyvos 91/440 7 straipsnio 3 dalies Lenkijos Respublika teigia, kad, pirma, Geležinkelių transporto įstatymo 33–35 straipsniais dėl geležinkelio transporto įmonėms nustatytų mokesčių užtikrinamas geležinkelių infrastruktūros finansavimas ir, antra, valstybės biudžetas ir Geležinkelio fondas, iš kurių gali būti finansuojamos struktūros atnaujinimo ir priežiūros išlaidos pagal šio įstatymo 38 ir 38a straipsnius, yra antras finansavimo šaltinis. PLK SA pajamos, kurias ji gauna iš vykdomos veiklos, nesusijusios su geležinkelių infrastruktūros teikimu naudoti, yra trečias jos finansavimo šaltinis.
25 Dėl Direktyvos 91/440 7 straipsnio 4 dalies Lenkijos Respublika pabrėžia, kad PLK SA rengia, kaip to reikalaujama jos įstatuose, metinius finansinius planus, kurių viena iš dalių yra metinės investicijų programos, kurios turi būti parengtos taip, kad būtų užtikrintas jų finansavimas iš skirtingų šaltinių.
Teisingumo Teismo vertinimas
26 Remdamosi Direktyvos 2001/14 6 straipsnio 1 dalimi valstybės narės nustato sąlygas siekdamos užtikrinti, kad esant įprastoms verslo sąlygoms ir per pagrįstą laikotarpį infrastruktūros valdytojo iš infrastruktūros mokesčių gautos pajamos, papildomos pajamos iš kitos komercinės veiklos ir valstybės skirtos lėšos būtų bent jau ne mažesnės už infrastruktūros išlaidas.
27 Pasak Lenkijos Respublikos, šia nuostata valstybėms narėms nurodoma ne siekti, kad būtų išlaikyta infrastruktūros valdytojo pelno ir nuostolio pusiausvyra, o, priešingai, nei teigia Komisija, tik skirti reikiamą finansavimą, kad eksploatacijos rezultatas prieš nusidėvėjimo atskaitymą būtų subalansuotas.
28 Šiuo klausimu reikia visų pirma pažymėti, kad jei, remiantis apskaitos principais, nusidėvėjimas yra ne „išlaidos“, kurios reiškia pinigų srautus, o sąnaudos be išmokos, šio termino vartojimas Direktyvos 2001/14 6 straipsnio 1 dalyje vis dėlto negalėtų būti vertinamas kaip lemiamas, nes tos dalies antroje pastraipoje savo ruožtu kalbama apie „infrastruktūros išlaidas“.
29 Toliau reikia pažymėti, kaip teigia generalinis advokatas išvados 55 punkte, kad termino „išankstiniai mokėjimai“ vartojimas Direktyvos 2001/14 6 straipsnio 1 dalyje gali būti argumentas Lenkijos Respublikos palaikomo aiškinimo naudai, nes tas terminas a priori reiškia, kad šioje nuostatoje nustatyta pareiga siekiama apsaugoti ne apskaitos pusiausvyrą, bet valdytojo mokumą.
30 Vis dėlto taip pat reikia pažymėti, kaip tai daro generalinis advokatas išvados 57 punkte, kad Direktyvos 91/440 7 straipsnio nuostatomis siekiama būtent tikslo užtikrinti infrastruktūros valdytojo mokumą, nes atitinkamai to straipsnio 3 ir 4 dalyse numatyta, pirma, valstybėms narėms suteikiama galimybė skirti infrastruktūros valdytojui pakankamą finansavimą, atitinkantį jo veiklos uždavinius, apimtį ir finansinius poreikius, ir, antra, infrastruktūros valdytojo pareiga parengti verslo planą, kuriuo būtų užtikrinta finansinė pusiausvyra laikantis valstybės nustatytos bendrosios politikos.
31 Todėl, jei būtų aiškinama taip, kad pareiga subalansuoti infrastruktūros valdytojo sąskaitas siekiama apsaugoti ne apskaitos pusiausvyrą, o to valdytojo mokumą, Direktyvos 2001/14 6 straipsnio 1 dalis neturėtų atskiros taikymo srities, palyginti su Direktyvos 91/440 7 straipsnio 3 ir 4 dalies taikymo sritimi.
32 Be to, reikia pažymėti, kad turto nusidėvėjimo įtraukimas yra, remiantis 1978 m. liepos 25 d. Ketvirtosios Tarybos direktyvos 78/660/EEB, grindžiamos [EB 44 straipsnio 2 dalies g punktu], dėl tam tikrų tipų bendrovių metinių atskaitomybių (OL L 222, p. 11; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 21) 35 straipsnio 1 dalies b punktu, su apskaita susijusi pareiga, be kurios kapitalo įmonės, kaip antai PLK SA, metinės atskaitomybės dokumentuose nebūtų pateikta, kaip nustatyta tos direktyvos 2 straipsnio 3 dalyje, tikra ir teisinga bendrovės turto, įsipareigojimų, finansinės būklės ir pelno arba nuostolio padėtis.
33 Taip pat svarbu pažymėti, kaip tai daro generalinis advokatas išvados 59 punkte, kad pareiga mažinti turto vertę nepriklauso nuo to, ar įmonė ketina atnaujinti ilgalaikio turto dalį.
34 Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, Direktyvos 2001/14 6 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą reikia aiškinti taip, kad ja siekiama infrastruktūros valdytojo pelno (nuostolių) ataskaitos pusiausvyros.
35 Tačiau vien to, kad nėra infrastruktūros valdytojo pelno (nuostolių) ataskaitos pusiausvyros, nepakanka išvadai, kad atitinkama valstybė narė neįvykdė įsipareigojimų pagal minėto 6 straipsnio 1 dalį, padaryti. Iš tiesų, siekiant padaryti tokią išvadą taip pat reikėtų, remiantis pačia šios nuostatos formuluote, nustatyti, kad sąskaitų pusiausvyros nėra „esant įprastoms verslo sąlygoms ir per pagrįstą laikotarpį“.
36 Šiuo klausimu Komisija tvirtina, kad jei PLK SA patiria tokio dydžio nuostolių, kokius nurodė Lenkijos Respublika atsakyme į oficialų pranešimą, jai bus neįmanoma pasiekti Direktyvos 2001/14 6 straipsnio 1 dalyje nurodytos finansinės pusiausvyros. Be to, Komisija teigia, kad ši valstybė narė infrastruktūros valdytojui neskyrė jo veiklos uždavinius, apimtį ir finansinius poreikius atitinkančio finansavimo.
37 Remiantis ieškinyje pateiktais duomenimis, PLK SA deficitas padidėjo nuo 2 % 2006 m. iki 10 % (prognozuojami duomenys) 2009 m. Per tą patį laikotarpį valstybės finansavimas padidėjo nuo 10,8 % iki 19,3 % (prognozuojami duomenys), o išlaidų padengimas iš prieigos prie infrastruktūros mokesčių gautomis pajamomis sumažėjo atitinkamai nuo 79,4 % 2006 m. iki 64,4 % 2009 m. (prognozuojami duomenys).
38 Tačiau Lenkijos Respublika tvirtina, kad planuojama, jog 2015 m. valstybė padengs iki 37,5 % išlaidų, susijusių su infrastruktūra, o dėl to, jos teigimu, vežėjams geležinkeliais labai sumažės mokesčių dydis.
39 Lenkijos Respublika triplike primena, kad atsakyme į pagrįstą nuomonę ji pateikė vyriausybės planą padidinti finansavimą infrastruktūros valdytojui siekiant užtikrinti biudžeto pusiausvyrą 2012 m. Be to, ši valstybė narė numato užtikrinti biudžeto pusiausvyrą planuojant PLK SA pajamas ir išlaidas. Lenkijos Respublika nurodo, kad galutinis rezultatas priklausys nuo ekonominės konjunktūros, ir pažymi, kad 2009 m. užfiksuotas prekių vežimo geležinkeliais masto sumažėjimas 17 %, palyginti su ankstesniais metais.
40 Šiuo klausimu pažymėtina, kad Direktyvos 2001/14 6 straipsnio 1 dalyje nepatikslinta, kaip konkrečiai taikyti kriterijų dėl „pagrįsto laikotarpio“, kuris, remiantis 2012 m. lapkričio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2012/34/ES, kuria sukuriama bendra Europos geležinkelių erdvė (OL L 343, p. 32) ir kuria nuo 2012 m. gruodžio 15 d. buvo pakeista būtent Direktyva 2001/14, 8 straipsnio 4 dalies pirma pastraipa, negali viršyti penkerių metų.
41 Šiuo atveju iš bylos medžiagos matyti, kad Lenkijos Respublika pirmą 340 milijonų Lenkijos zlotų (PLN) subsidiją PLK SA suteikė 2006 m. – po to, kai valdytojas pradėjo savo veiklą. Metinė valstybės subsidija 2010 m. buvo padidinta iki 900 milijonų PLN, o 2012 m., kuriais turėtų būti užtikrinta finansinė pusiausvyra, turi siekti 1 200 milijonų PLN. Galiausiai vėlesniais metais ši subsidija kasmet turi būti didinama 100 milijonų PLN.
42 Remiantis byloje pateikta informacija, Lenkijos geležinkelių tinklas yra labai tankus, blogos būklės ir apskritai mažai pelningas. Be to, nepriklausomas geležinkelių infrastruktūros valdymas prasidėjo tik neseniai, 2006 m. suteikus pirmą valstybės subsidiją. Nepaisant to, kad Lenkijos valstybė daug kartų suteikė finansavimą infrastruktūros valdytojui, jo pajamos mažėjo – iš dalies dėl didelės ekonomikos krizės, su kuria susiduria Europos Sąjunga. Tačiau pagal Lenkijos valstybės atliktą finansų planavimą numatoma biudžeto pusiausvyrą pasiekti 2012 m.
43 Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus negalima daryti išvados, kad Lenkijos Respublika nenustatė tinkamų sąlygų, kad esant įprastoms verslo sąlygoms ir per pagrįstą laikotarpį infrastruktūros valdytojo sąskaitose būtų bent išlaikyta pusiausvyra tarp, pirma, pajamų, gautų iš mokesčių už naudojimąsi infrastruktūra, ir, antra, infrastruktūros išlaidų.
44 Todėl Komisijos antrąjį kaltinimą, pateiktą ieškiniui pagrįsti, reikia atmesti.
Dėl trečiojo kaltinimo, susijusio su priemonių, kuriomis valdytojas būtų skatinamas mažinti infrastruktūros teikimo išlaidas ir prieigos mokesčius, nebuvimu
Šalių argumentai
45 Komisija tvirtina, kad nenustatydama, kaip numatyta Direktyvos 2001/14 6 straipsnio 2 ir 3 dalyse, paskatų sistemos, kuria valdytojas būtų skatinamas mažinti infrastruktūros teikimo išlaidas ir prieigos prie šios infrastruktūros mokesčius, Lenkijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal šias nuostatas.
46 Komisija konkrečiai teigia, kad Geležinkelių transporto įstatymo 38a straipsniu nesukuriama paskatų sistema, kuria valdytojas būtų skatinamas mažinti infrastruktūros teikimo išlaidas ir prieigos mokesčių dydį.
47 Visų pirma, Lenkijos Respublika tvirtina, kad nors Direktyvoje 2001/14 numatyta valstybių narių pareiga imtis skatinamųjų priemonių siekiant padidinti infrastruktūros valdytojo veiksmingumą, joje neapibrėžtas tokių priemonių pobūdis.
48 Be to, ši valstybė narė tvirtina, kad kiekvienais metais už transportą atsakingas ministras kartu su PKP SA, 100 % kontroliuojama Valstybės iždo, priima sprendimą, ar reikia skirti premijas PKL SA valdybos nariams, kad būtų padidintas infrastruktūros valdytojo veiksmingumas.
49 Lenkijos Respublika taip pat pamini kitas įmonių valdymo priemones, kurios taikomos PLK SA, kaip antai sprendimą bėgių apsaugos paslaugų sąnaudų neperkelti į prieigos prie infrastruktūros išlaidas, o šias paslaugas finansuoti iš bendrovės vykdant kitas veiklos rūšis gautų pajamų ir aplinkybę, kad valstybės lėšos, skiriamos valdytojo veiklai vykdyti, priklauso nuo valdytojo veiklos veiksmingumo.
50 Galiausiai Lenkijos Respublika teigia, kad Geležinkelių transporto įstatymo 33 straipsniu, pagal kurį vienetinius mokesčio tarifus tvirtina Geležinkelių transporto tarnybos pirmininkas, pakankamai įgyvendintos Direktyvos 2001/14 6 straipsnio 3 dalyje nustatytos priemonės.
51 Čekijos Respublika tvirtina, kad reikalavimas imtis skatinamųjų priemonių, kad būtų sumažintos infrastruktūros teikimo išlaidos ir prieigos mokesčių dydis, yra galutinis Direktyvos 2001/14 6 straipsnio 2 dalies tikslas, t. y. padėtis, kurią reikia pasiekti. Tačiau, kaip aiškiai numatyta šioje nuostatoje, dėl to būtina sukurti išankstines sąlygas. Taigi valstybė narė, siekdama šio tikslo, turi užtikrinti saugą, infrastruktūros paslaugų kokybės išlaikymą ir gerinimą.
52 Čekijos Respublika priduria, kad tuo atveju, kai infrastruktūra yra blogos būklės, šios sąlygos nėra įvykdytos. Tokiu atveju valstybės narės ir infrastruktūros valdytojo sudaryta sutartis dėl infrastruktūros remonto ir priežiūros išlaidų finansavimo yra priemonė, kuria siekiama Direktyvos 2001/14 6 straipsnio 2 dalyje nustatyto galutinio tikslo ir kuri turi būti laikoma pakankama atsižvelgiant į infrastruktūros būklę.
53 Komisija atsiliepime į Čekijos Respublikos įstojimo į bylą paaiškinimą tvirtina, kad toks Direktyvos 2001/14 6 straipsnio 2 dalies aiškinimas yra klaidingas.
54 Komisijos teigimu, remiantis šia nuostata negalima daryti išvados, kad pareiga imtis toje nuostatoje numatytų skatinamųjų priemonių priklauso nuo geležinkelių infrastruktūros būklės. Atvirkščiai, tokia pareiga egzistuoja savaime. Taigi tam tikros valstybės narės ir geležinkelių infrastruktūros valdytojo sudaryta sutartimi dėl infrastruktūros remonto ir priežiūros išlaidų finansavimo, kurioje nenumatytos priemonės, skirtos, kad valdytojas būtų skatinamas mažinti infrastruktūros teikimo išlaidas ir prieigos mokesčių dydį, neįvykdoma toje nuostatoje numatyta pareiga.
Teisingumo Teismo vertinimas
55 Remiantis Direktyvos 2001/14 6 straipsnio 2 dalimi darytina išvada, kad, tinkamai atsižvelgiant į saugą bei infrastruktūros paslaugų teikimo kokybės išlaikymą ir gerinimą, infrastruktūros valdytojai skatinami mažinti infrastruktūros teikimo išlaidas ir prieigos prie jos mokesčių dydį.
56 Tos direktyvos 6 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta pareiga turi būti įgyvendinta arba infrastruktūros valdytojo ir kompetentingos institucijos sudaryta daugiamete sutartimi, kurioje būtų numatytas valstybės finansavimas, arba nustatant reguliavimo priemones, kuriose būtų numatyti reikiami įgaliojimai.
57 Šiuo atveju reikia pažymėti, kad nors Geležinkelių transporto įstatymo 38a straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytas tikslas mažinti naudojimosi išlaidas ir mokesčius, vis dėlto jose nenustatytas skatinimo mechanizmas, kuriuo tas tikslas turėtų būti pasiektas.
58 Be to, neginčijama, kad tame įstatyme nenustatytos reguliavimo priemonės, kuriose būtų numatyti reikiami įgaliojimai, kad infrastruktūros valdytojas kompetentingai institucijai teiktų ataskaitas apie valdymą, kaip numatyta Direktyvos 2001/14 6 straipsnio 3 dalyje.
59 Apskritai reikia pažymėti, kad Lenkijos Respublika neteigia, jog jos nurodytos priemonės, išvardytos šio sprendimo 48 ir 49 punktuose, net jei jos galėtų būti laikomos skatinimo priemonėmis pagal tos direktyvos 6 straipsnio 2 dalį, įtrauktos į daugiametę finansavimo sutartį, kaip tai numatyta to straipsnio 3 dalyje.
60 Galiausiai dėl Čekijos Respublikos argumentų pakanka konstatuoti, jog nors remiantis Direktyvos 2001/14 6 straipsnio 2 dalimi galima teigti, kad valstybės narės, taikydamos to straipsnio 2 ir 3 dalis, privalo atsižvelgti į infrastruktūros būklę, jos vis tiek privalo arba sudaryti daugiametes finansavimo sutartis ir į jas įtraukti skatinimo priemones, arba priimti tam tikslui reikiamus teisės aktus.
61 Atsižvelgiant į išdėstytų argumentų visumą, darytina išvada, kad Komisijos trečiasis kaltinimas, pateiktas ieškiniui pagrįsti, yra pagrįstas.
Dėl ketvirtojo kaltinimo, susijusio su mokesčio už minimalų prieigos prie geležinkelių infrastruktūros paketą apskaičiavimu
Šalių argumentai
62 Komisija teigia, kad Lenkijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 2001/14 7 straipsnio 3 dalį ir 8 straipsnio 1 dalį.
63 Ji tvirtina, kad „išlaidų, tiesiogiai turėtų dėl tam tikros vežimo geležinkeliais paslaugos“ sąvoka, kaip ji suprantama pagal minėto 7 straipsnio 3 dalį, daroma nuoroda į „ribinių išlaidų“ sąvoką. Pastaroji sąvoka, pasak Komisijos, atitinka tik išlaidas, patirtas dėl faktinio traukinių eismo, o ne nuolatines išlaidas, apimančias ne tik išlaidas, susijusias su geležinkelių paslaugos eksploatavimu, bet ir bendrąsias infrastruktūros veikimo išlaidas, kurias reikia padengti net ir nesant traukinių eismo.
64 Be to, Komisija tvirtina, kad Lenkijos Respublika atsakyme į pagrįstą nuomonę pripažino, jog pagrindinio mokesčio už minimalų prieigos prie infrastruktūros paketą vienetinių tarifų dydis priklauso nuo numatytų darbų, susijusių su eksploatavimu, numatytų geležinkelių infrastruktūros teikimo užtikrinant minimalų prieigos paketą išlaidų ir numatyto geležinkelių infrastruktūros remonto ir priežiūros finansavimo. Tačiau šie veiksniai nėra tiesiogiai susiję su tiesioginėmis eksploatavimo išlaidomis, jais siekiama susigrąžinti valdytojo patirtas išlaidas.
65 Dėl galimybių padidinti mokesčius remiantis Direktyvos 2001/14 8 straipsnio 1 dalimi Komisija tvirtina, kad valstybės narės privalo, kaip matyti iš kartu skaitomų šios dalies pirmos ir antros pastraipų, sukurti kontrolės sistemą, apimančią visus vežėjų geležinkeliais rinkos segmentus ir jų mokėjimo galimybes. Ši sistema turėtų suteikti galimybę nustatyti „rinkos atsparumą“ ir prižiūrėti, kad nebūtų atmesti tam tikri jos segmentai, kurie iki šiol galėjo sumokėti mokestį už minimalų prieigos prie infrastruktūros paketą.
66 Tačiau Geležinkelių transporto įstatyme tokia sistema nenustatyta.
67 Pirma, dėl kaltinimo, susijusio su Direktyvos 2001/14 7 straipsnio 3 dalimi, Lenkijos Respublika tvirtina, kad vykstant ikiteisminei procedūrai tas įstatymas buvo iš dalies pakeistas laikantis Komisijos reikalavimų.
68 Konkrečiai kalbant, Geležinkelių transporto įstatymo 33 straipsnyje numatyta, kad pagrindinis mokestis už naudojimąsi geležinkelių infrastruktūra nustatomas atsižvelgiant į valdytojo išlaidas, patirtas dėl vežėjo geležinkeliais vykdytų vežimų traukiniais.
69 Be to, Lenkijos Respublika neigia Komisijos teiginį, kad pagal Lenkijos teisės aktų nuostatas išlaidos, tiesiogiai turėtos dėl tam tikros vežimo geležinkeliais paslaugos, atitinka bendras priežiūros ir eksploatavimo išlaidas.
70 Beje, Lenkijos Respublika teigia, kad Komisijos teiginys, jog „išlaidų, tiesiogiai turėtų dėl tam tikros vežimo geležinkeliais paslaugos“ sąvoka daroma nuoroda į „ribinių išlaidų“ sąvoką, yra nepagrįstas. Šiuo klausimu ši valstybė narė pažymi, kad dėl to, jog Direktyvoje 2001/14 ši sąvoka neapibrėžta, valstybės narės, laikydamosi šios direktyvos tikslų, turi tam tikrą laisvę apibrėžti jos sudedamuosius elementus ir nustatyti prieigos mokesčio dydį.
71 Antra, dėl kaltinimo, susijusio su Direktyvos 2001/14 8 straipsnio 1 dalies pažeidimu, Lenkijos Respublika tvirtina, kad Komisija nepatikslino, kuo remdamasi pagal Lenkijoje galiojančias nuostatas ji konstatavo, jog prie išlaidų, į kurias atsižvelgiama skaičiuojant mokestį už minimalų prieigos paketą, pridėtas grąžos koeficientas, numatytas Direktyvos 2001/14 8 straipsnio 1 dalyje.
72 Čekijos Respublika dėl Komisijos kaltinimo, susijusio su netinkamu Direktyvos 2001/14 7 straipsnio 3 dalies perkėlimu, tvirtina, kad remiantis šia nuostata negalima daryti išvados, jog tik ribinės išlaidos gali būti laikomos „išlaidomis, tiesiogiai turėtomis dėl tam tikros vežimo geležinkeliais paslaugos“. Šios valstybės narės teigimu, kadangi nei šioje direktyvoje, nei kitoje Sąjungos teisės nuostatoje nenurodytos išlaidos, atitinkančios šią sąvoką, lemiamas kriterijus yra tik klausimas, ar tiesioginis ryšys su vežimo geležinkeliais paslauga gali būti įrodytas.
Teisingumo Teismo vertinimas
73 Remiantis Direktyvos 2001/14 7 straipsnio 3 dalimi ir nepažeidžiant to straipsnio 4 ar 5 dalies arba tos direktyvos 8 straipsnio nuostatų, už minimalų prieigos paketą ir prieigą prie geležinkelių infrastruktūros objektų nustatomi mokesčiai turi būti lygūs išlaidoms, tiesiogiai turėtoms dėl tam tikros vežimo geležinkeliais paslaugos.
74 Dėl šio aspekto būtina pažymėti, kad Direktyvoje 2001/14 nepateikta jokia sąvokos „išlaidos, tiesiogiai turėtos dėl tam tikros vežimo geležinkeliais paslaugos“ apibrėžtis ir kad jokioje Sąjungos teisės nuostatoje neapibrėžtos išlaidos, kurios patenka arba kurios nepatenka į šią sąvoką.
75 Be to, kalbant apie su ekonomikos mokslu susijusią sąvoką, kurią taikant kyla, kaip pažymėjo generalinis advokatas išvados 93 punkte, didelių praktinių sunkumų, reikia pažymėti, kad pagal dabar galiojančią Sąjungos teisę valstybės narės turi tam tikrą diskreciją, susijusią su šios sąvokos perkėlimu ir taikymu nacionalinėje teisėje.
76 Darytina išvada, kad šioje byloje reikia išsiaiškinti, ar pagal Lenkijos teisės nuostatas galima apskaičiuojant mokesčius už minimalų prieigos paketą ir prieigą prie geležinkelių infrastruktūros objektų įtraukti elementus, kurie akivaizdžiai nėra išlaidos, tiesiogiai turėtos dėl tam tikros vežimo geležinkeliais paslaugos.
77 Šiuo klausimu Geležinkelių transporto įstatymo 33 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pagrindinis mokestis už naudojimąsi geležinkelių infrastruktūra nustatomas atsižvelgiant į jos valdytojo išlaidas, tiesiogiai patirtas dėl vežimo geležinkeliais paslaugos.
78 Minėto 33 straipsnio 4 dalyje išdėstyta, kad pagrindinis mokestis už minimalų prieigos prie geležinkelių infrastruktūros paketą apskaičiuojamas padauginus traukinių ridą ir vienetinius tarifus, nustatytus pagal geležinkelio linijos kategoriją ir traukinio tipą, atskirai už keleivių ir prekių vežimą. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad pagrindinio mokesčio už minimalų prieigos prie geležinkelių infrastruktūros paketą vienetinis tarifas nustatomas traukiniui už vieną nuvažiuotą kilometrą.
79 Pagrindinio mokesčio už minimalų prieigos prie geležinkelių infrastruktūros paketą apskaičiavimo tvarka nustatyta 2009 m. ministro įsakymo 6 straipsnyje.
80 Ministro įsakymo 8 straipsnio 1 dalyje šiuo klausimu pažymėta, kad apskaičiuodamas tarifus už geležinkelių infrastruktūros suteikimą naudotis infrastruktūros valdytojas atsižvelgia į tiesiogines išlaidas, kurios apima priežiūros išlaidas, geležinkelių eismo valdymo išlaidas ir nusidėvėjimą. Šioje nuostatoje, be kita ko, numatyta atsižvelgti į finansines išlaidas, susijusias su paskolų, valdytojo paimtų infrastruktūrai, kuri suteikiama naudotis, plėsti ir atnaujinti, grąžinimu, į netiesiogines veiklos išlaidas, apimančias pagrįstas valdytojo išlaidas, išskyrus jau minėtąsias, ir į infrastruktūros darbus, nustatytus skirtingoms linijų ir traukinių kategorijoms.
81 Kaip pažymėjo generalinis advokatas išvados 99 punkte, išlaidos, susijusios su signalizacija, eismo valdymu, priežiūra ir remontu, gali bent iš dalies kisti atsižvelgiant į eismą ir dėl to gali būti laikomos iš dalies tiesiogiai patirtomis dėl tam tikros vežimo geležinkeliais paslaugos.
82 Atvirkščiai, galima daryti išvadą, kad jei į tas išlaidas įskaičiuojamos fiksuotos išlaidos, kurios susijusios su geležinkelio atkarpos suteikimu naudotis ir kurias valdytojas turi padengti net nesant traukinių eismo, 2009 m. ministro įsakymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytos eismo priežiūros ar valdymo išlaidos turi būti laikomos tik iš dalies tiesiogiai patirtomis dėl vežimo geležinkeliais paslaugos.
83 Dėl netiesioginių išlaidų ir finansinių išlaidų, kurios taip pat paminėtos toje nacionalinėje nuostatoje, reikia konstatuoti, kad jos akivaizdžiai neturi jokio tiesioginio ryšio su vežimo geležinkeliais paslauga.
84 Galiausiai, kadangi nusidėvėjimas nustatomas remiantis ne realiu infrastruktūros nusidėvėjimu dėl eismo, o apskaitos taisyklėmis, jis taip pat negali būti laikomas tiesiogiai patiriamu dėl vežimo geležinkeliais paslaugos.
85 Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad, remiantis 2009 m. ministro įsakymu, siekiant nustatyti mokesčius už minimalų prieigos paketą ir prieigą prie geležinkelių infrastruktūros objektų, būtina atsižvelgti į išlaidas, kurios negali būti laikomos tiesiogiai patirtomis dėl tam tikros vežimo geležinkeliais paslaugos.
86 Todėl Komisijos kaltinimą, susijusį su Direktyvos 2001/14 7 straipsnio 3 dalies pažeidimu, reikia pripažinti pagrįstu.
87 Atvirkščiai, Komisijos kaltinimui, susijusiam su Direktyvos 2001/14 8 straipsnio 1 dalies pažeidimu, pritarti negalima.
88 Iš tiesų Lenkijos Respublika neigia pasinaudojusi ta nuostata suteikta galimybe taikyti mokesčių už prieigą antkainius, o Komisijai nepavyko įrodyti šiuo klausimu jos išdėstytų argumentų pagrįstumo.
89 Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, reikia pritarti ketvirtajam Komisijos kaltinimui tiek, kiek pagal Lenkijos teisės nuostatas galima apskaičiuojant mokesčius už minimalų prieigos paketą ir prieigą prie infrastruktūros objektų įtraukti išlaidas, kurios negali būti laikomos tiesiogiai patirtomis dėl tam tikros vežimo geležinkeliais paslaugos, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/14 7 straipsnio 3 dalį.
90 Todėl reikia, pirma, konstatuoti, kad nepriimdama priemonių, skirtų skatinti, kad geležinkelių infrastruktūros valdytojas mažintų infrastruktūros teikimo išlaidas ir prieigos mokesčių dydį, ir leisdama, kad apskaičiuojant mokesčius už minimalų prieigos paketą ir prieigą prie geležinkelių infrastruktūros objektų būtų įtrauktos išlaidos, kurios negali būti laikomos tiesiogiai turėtomis dėl tam tikros vežimo geležinkeliais paslaugos, Lenkijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal atitinkamai Direktyvos 2001/14 6 straipsnio 2 dalį ir 7 straipsnio 3 dalį, ir, antra, atmesti likusią Komisijos ieškinio dalį.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
91 Remiantis Procedūros reglamento 138 straipsnio 3 dalimi, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Beje, to reglamento 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kuri atsisako reikalavimų, nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei kita šalis to reikalavo savo pastabose dėl reikalavimų atsisakymo.
92 Šioje byloje Komisija atsisakė pirmojo kaltinimo, pateikto jos ieškiniui pagrįsti, o pastabose dėl šio atsisakymo Lenkijos Respublika pareikalavo iš šios institucijos priteisti su tuo kaltinimu susijusias išlaidas.
93 Tačiau, kadangi dalis Komisijos ir Lenkijos Respublikos reikalavimų buvo patenkinta, o dalis atmesta, reikia nuspręsti, kad jos kiekviena padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
94 Remiantis to paties reglamento 140 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią į bylą įstojusios valstybės narės padengia savo išlaidas, Čekijos Respublika ir Italijos Respublika padengia savo išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:
1. Nepriimdama priemonių, skirtų skatinti, kad geležinkelių infrastruktūros valdytojas mažintų infrastruktūros teikimo išlaidas ir prieigos mokesčių dydį, ir leisdama, kad apskaičiuojant mokesčius už minimalų prieigos paketą ir prieigą prie geležinkelių infrastruktūros objektų būtų įtrauktos išlaidos, kurios negali būti laikomos tiesiogiai turėtomis dėl tam tikros vežimo geležinkeliais paslaugos, Lenkijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal atitinkamai 2001 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/14/EB dėl geležinkelių infrastruktūros pajėgumų paskirstymo ir mokesčių už naudojimąsi geležinkelių infrastruktūra ėmimo su pakeitimais, padarytais 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/49/EB, 6 straipsnio 2 dalį ir 7 straipsnio 3 dalį.
2. Atmesti likusią ieškinio dalį.
3. Europos Komisija, Lenkijos Respublika, Čekijos Respublika ir Italijos Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Parašai.