GENERALINIO ADVOKATO
NIILO JÄÄSKINEN IŠVADA,
pateikta 2012 m. rugsėjo 6 d.(1)
Byla C‑483/10
Europos Komisija
prieš
Ispanijos Karalystę
„Ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo – Direktyva 2001/14/EB – Geležinkelių infrastruktūros pajėgumų paskirstymas – Mokesčių už naudojimąsi geležinkelių infrastruktūra ėmimas – 4 straipsnio 1 dalis – Mokesčių nustatymas – Infrastruktūros valdytojo vaidmuo – Valdymo nepriklausomumas – 11 straipsnis – Veiklos rezultatų gerinimo sistemos sukūrimas – 13 straipsnio 2 dalis – Teisė naudotis konkrečiais infrastruktūros pajėgumais – 14 straipsnio 1 dalis – Infrastruktūros pajėgumų paskirstymo struktūra – Tinkamas ir nediskriminacinis paskirstymas“
I – Įžanga
1. Šiuo ieškiniu dėl įsipareigojimų neįvykdymo Europos Komisija prašo Teisingumo Teismo konstatuoti, kad Ispanijos Karalystė neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 2001/14/EB(2) su paskutiniais pakeitimais, padarytais Direktyva 2007/58/EB(3) (toliau – Direktyva 2001/14), 4 straipsnio 1 dalį, 11 straipsnį, 13 straipsnio 2 dalį ir 14 straipsnio 1 dalį. Ispanijos Karalystė prašo atmesti Komisijos ieškinį.
2. Šioje byloje nagrinėjamas vienas iš kelių ieškinių dėl įsipareigojimų neįvykdymo(4), kuriuos Komisija pareiškė 2010 ir 2011 m. dėl valstybių narių įgyvendinamos Direktyvos 91/440/EEB(5) su pakeitimais, padarytais Direktyva 2001/12/EB(6) (toliau – Direktyva 91/440), ir Direktyvos 2001/14, pirmiausia kiek tai susiję su geležinkelio įmonių naudojimusi infrastruktūra, kitaip tariant – geležinkelių tinklu. Tokie ieškiniai pareikšti pirmą kartą, todėl Teisingumo Teismui suteikiama pirma galimybė išreikšti nuomonę dėl geležinkelių liberalizacijos Europos Sąjungoje ir visų pirma išaiškinti tai, ką įprasta vadinti „pirmuoju geležinkelių paketu“.
II – Teisinis pagrindas
A – Sąjungos teisė
3. Direktyvos 2001/14 4 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:
„1. Valstybės narės, laikydamosi Direktyvos [91/440] 4 straipsnyje nustatyto valdymo nepriklausomumo principo, nustato mokesčių ėmimo sistemą.
Laikydamosi minėtos valdymo nepriklausomumo sąlygos, valstybės narės taip pat nustato konkrečias mokesčių ėmimo taisykles arba suteikia tokias galias infrastruktūros valdytojui. Mokesčius už naudojimąsi infrastruktūra nustato ir juos surenka infrastruktūros valdytojas.
2. Jei infrastruktūros valdytojas savo teisine forma, organizacija arba sprendimų priėmimo funkcijomis yra priklausomas nuo kurios nors geležinkelio įmonės, šiame skyriuje aprašytas funkcijas, išskyrus mokesčių surinkimo, vykdo savo teisine forma, organizacija ir sprendimų priėmimu nuo jokios geležinkelio įmonės nepriklausoma mokesčių surinkimo įstaiga.“
4. Direktyvos 2001/14 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Taikant veiklos rezultatų gerinimo sistemą, infrastruktūros mokesčių ėmimo sistemos turi skatinti geležinkelio įmones ir infrastruktūros valdytoją mažinti sutrikimų skaičių ir gerinti geležinkelių tinklo veiklą. Šiuo tikslu gali būti numatytos baudos už tinklo darbą trikdančius veiksmus, kompensacijos dėl tokių trikdymų nukentėjusioms įmonėms ir premijos už geresnius negu buvo planuota veiklos rezultatus.“
5. Pagal tos pačios direktyvos 13 straipsnio 2 dalį:
„Teisė naudotis konkrečiais infrastruktūros pajėgumais kaip traukinio linija pareiškėjams gali būti suteikta ne ilgesniam kaip vieno tarnybinio traukinių tvarkaraščio galiojimo laikotarpiui.
Infrastruktūros valdytojas ir pareiškėjas gali sudaryti, kaip numatyta 17 straipsnyje, pamatinį susitarimą, pagal kurį tam tikros geležinkelių infrastruktūros pajėgumai būtų naudojami ilgesnį laikotarpį negu tas, kuriam sudaromas vienas tarnybinis traukinių tvarkaraštis.“
6. Minėtos direktyvos 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Valstybės narės gali taikyti infrastruktūros pajėgumų paskirstymo struktūrą, kartu laikydamosi Direktyvos [91/440] 4 straipsnyje nustatyto valdymo nepriklausomumo principo. Nustatomos konkrečios pajėgumų paskirstymo taisyklės. Pajėgumus paskirsto infrastruktūros valdytojas. Infrastruktūros valdytojas visų pirma užtikrina, kad infrastruktūros pajėgumai būtų paskirstomi tinkamai ir nediskriminuojant bei laikantis Bendrijos teisės.“
7. Tos pačios direktyvos 30 straipsnis suformuluotas taip:
„1. <…> valstybės narės įsteigia reguliavimo instituciją. Ši institucija, kuria gali būti už transporto reikalus atsakinga ministerija arba bet kokia kita institucija, savo organizacija, sprendimų dėl finansavimo priėmimu, teisine struktūra ir sprendimų priėmimu turi būti nepriklausoma nuo jokio infrastruktūros valdytojo, mokesčius imančios įstaigos, pajėgumus paskirstančios įstaigos ar pareiškėjo. <…>
<…>
3. Reguliavimo įstaiga užtikrina, kad infrastruktūros valdytojo nustatyti mokesčiai atitiktų II skyrių ir būtų nediskriminuojantys.“
B – Ispanijos teisė
8. 2003 m. lapkričio 17 d. Įstatymo Nr. 39/2003 dėl geležinkelių sektoriaus (Ley 39/2003 del Sector Ferroviario)(7) (toliau – LSF) 21 straipsnyje išvardytos geležinkelių infrastruktūros valdytojo kompetencijos ir funkcijos, tarp kurių nurodytas mokesčių surinkimas už naudojimąsi geležinkelių infrastruktūra.
9. Remiantis LSF 73 straipsnio 5 dalimi, nustatant geležinkelio mokesčių dydį galima atsižvelgti, siekiant veiksmingo bendrojo intereso geležinkelių tinklo eksploatavimo, į argumentus, susijusius su infrastruktūros apkrovimu, naujų geležinkelių transporto paslaugų kūrimu ir būtinybe sudaryti palankias sąlygas naudoti mažai naudojamas linijas, bet kuriuo atveju užtikrinant optimalią geležinkelio įmonių konkurenciją.
10. To paties įstatymo 77 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių už bendrojo intereso geležinkelių tinklui priklausančių geležinkelio linijų ir stočių bei kitų geležinkelio įrenginių naudojimą dydis bus nustatomas ministro nutarimu.
11. LSF 81 straipsnyje, be kita ko, nustatyta, kad mokesčių už naudojimąsi geležinkelių infrastruktūra dydžio nustatymas arba, jei reikia, keitimas priklauso Infrastruktūros ir transporto ministerijos kompetencijai.
12. LSF 88 ir 89 straipsniuose tarp administracinių pažeidimų, už kuriuos gali būti taikomos sankcijos, nurodytas tam tikras elgesys, kuris „susijęs su tinklo veikimo sutrikdymais“.
13. 2004 m. gruodžio 30 d. Karaliaus dekretu Nr. 2395/2004 patvirtinami geležinkelių infrastruktūrą valdančios valstybės įmonės įstatai (Real decreto 2395/2004 por el que se aprueba el Estatuto de la entidad pública empresarial Administrador de Infraestructuras Ferroviarias)(8). Tų įstatų 1 straipsnyje nustatyta, kad geležinkelių infrastruktūros valdytojas (Administrador de Infraestructuras Ferroviarias, toliau – ADIF) yra valstybės įstaiga, prilyginama valstybės įmonių kategorijai. ADIF pavaldi Infrastruktūros ir transporto ministerijai, kuri atsakinga už jos veiklos strateginį valdymą, vertinimą ir kontrolę.
14. ADIF įstatų 3 straipsnyje išvardytos šio subjekto kompetencijos ir funkcijos, tarp kurių yra mokesčių už naudojimąsi geležinkelių infrastruktūra rinkimas.
15. Tų įstatų 14, 15 ir 23 straipsniuose nustatyta, kad ADIF vadovauja valdyba ir direktorius, kuris taip pat yra valdybos pirmininkas. 15 straipsnyje numatyta, kad valdybos narius laisvai skiria arba iš pareigų atleidžia infrastruktūros ir transporto ministras. Tų įstatų 23 straipsnio 1 dalyje išdėstyta, kad ADIF direktorių to ministro siūlymu skiria vyriausybė.
16. 2004 m. gruodžio 30 d. Karaliaus dekretu Nr. 2396/2004 patvirtinami valstybės įmonės RENFE‑Operadora įstatai (Real decreto 2396/2004 por el que se aprueba el Estatuto de la entidad pública empresarial RENFE‑Operadora)(9). Tų įstatų 1 straipsnyje nustatyta, kad, kaip ir ADIF, RENFE‑Operadora yra valstybės įstaiga, priskiriama valstybės įmonių kategorijai ir teisiškai pavaldi Infrastruktūros ir transporto ministerijai, kuri atsakinga už jos veiklos strateginį valdymą, vertinimą ir kontrolę.
17. RENFE‑Operadora įstatų 7 ir 8 straipsniuose nustatyta, kad jai vadovauja valdyba ir direktorius, kuris taip pat yra valdybos pirmininkas. Tų įstatų 8 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valdybos narius laisvai skiria arba iš pareigų atleidžia infrastruktūros ir transporto ministras. Remiantis tų įstatų 16 straipsnio 1 dalimi, direktorių to ministro siūlymu skiria vyriausybė.
18. 2005 m. balandžio 8 d. Plėtros ministerijos nutarime FOM/898/2005 nustatyti mokesčių už geležinkelį dydžiai, nurodyti Įstatymo Nr. 39/2003 (Orden del Ministerio de Fomento FOM/898/2005 por la que se fijan las cuantίas de las cánones ferroviarios establecidos en los artίculos 74 y 75 de la Ley 39/2003)(10) 74 ir 75 straipsniuose.
19. 2005 m. balandžio 7 d. Plėtros ministerijos nutarimo FOM/897/2005 dėl pranešimo apie tinklą ir apie geležinkelių infrastruktūros pajėgumų paskirstymo procedūrą (Orden del Ministerio del Fomento FOM/897/2005 relativa a la declaración sobre la red y al procedimiento de adjudicación de capacidad de infraestructura ferroviaria)(11) (toliau – FOM/897/2005) 11 straipsnyje numatyta:
„[ADIF] taip paskirsto prašomus infrastruktūros pajėgumus:
a) <…>
b) jei sutampa prašymai dėl tos pačios geležinkelio linijos naudojimo tuo pačiu laiku arba jei tinklas yra perpildytas, paskirstant atsižvelgiama į šiuos prioritetus mažėjančia tvarka:
1) į Infrastruktūros ir transporto ministerijos nustatytus, jei reikia, prioritetus įvairioms paslaugų rūšims kiekvienoje linijoje, konkrečiai atsižvelgiant į krovinių vežimo paslaugas,
<…>
4) į faktinį ankstesnių už prašomus naudoti traukinio linijų laikus tarnybinių traukinių tvarkaraščių paskirstymą ir naudojimą pagal prašymą pateikusius subjektus.
<…>“
III – Ikiteisminė procedūra ir procesas Teisingumo Teisme
20. 2007 m. birželio 15 d. Komisija pateikė Ispanijos valdžios institucijoms klausimyną dėl direktyvų 91/440, 95/18/EB(12) ir 2001/14 taikymo.
21. Pasikeitusi raštais su Ispanijos valdžios institucijomis, 2008 m. birželio 27 d. raštu Komisija Ispanijos Karalystei pateikė oficialų pranešimą, kuriame išreiškė abejonių dėl tam tikrų Ispanijos teisės aktų dėl geležinkelių aspektų suderinamumo su direktyvomis 91/440 ir 2001/14.
22. 2008 m. spalio 16 d. raštu Ispanijos Karalystė atsakė į šį oficialų pranešimą. 2009 m. vasario 5 d. ir liepos 13 d. raštais ji pateikė Komisijai papildomos informacijos.
23. 2009 m. spalio 9 d. raštu Komisija pateikė Ispanijos Karalystei pagrįstą nuomonę, kurioje teigiama, kad aptariami teisės aktai prieštarauja direktyvoms 91/440 ir 2001/14; į ją ši valstybė narė atsakė 2009 m. gruodžio 16 d. raštu.
24. Kadangi Ispanijos Karalystės atsakymas Komisijos netenkino, ji nusprendė pareikšti ieškinį; šį ieškinį Teisingumo Teismas gavo 2010 m. lapkričio 26 d.
25. 2011 m. vasario 16 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi Čekijos Respublikai buvo leista įstoti į bylą palaikyti Ispanijos Karalystės reikalavimų. 2011 m. rugsėjo 8 d. nutartimi Prancūzijos Respublikai buvo leista įstoti į bylą palaikyti Ispanijos Karalystės reikalavimų.
26. 2012 m. kovo 26 d. Teisingumo Teismo kanceliarijai pateiktu raštu Komisija pranešė, kad, Ispanijos Karalystei priėmus 2011 m. kovo 4 d. Įstatymą Nr. 2/2011 dėl tvarios ekonomikos (Ley 2/2011 de Economía Sostenible)(13), ji atsisako ieškinyje išdėstytų trečiojo ir ketvirtojo kaltinimų, kurie susiję su atitinkamai Direktyvos 2001/14 30 straipsnio 1 dalies ir Direktyvos 91/440(14) 10 straipsnio 7 dalies pažeidimu.
27. Komisija, Ispanijos vyriausybės ir Prancūzijos vyriausybės atstovai dalyvavo 2012 m. gegužės 23 d. teismo posėdyje.
IV – Ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo analizė
A – Dėl pirmojo kaltinimo, susijusio su Direktyvos 2001/14 4 straipsnio 1 dalies pažeidimu
1. Šalių argumentai
28. Komisija teigia, kad Ispanijos teisės aktai prieštarauja Direktyvos 2001/14 4 straipsnio 1 daliai, nes mokesčių dydis nustatomas tik ministro nutarimu, todėl ADIF priskirta vienintelė funkcija surinkti mokestį. Iš tiesų ADIF kiekvienu konkrečiu atveju tik apskaičiuoja mokesčio dydį pritaikiusi nacionalinių valdžios institucijų iš anksto ir tiksliai nustatytą formulę. Taigi šis subjektas neturi jokios diskrecijos keisti mokesčio dydžio kiekvienu konkrečiu atveju.
29. Pasak Komisijos, Ispanijos teisės aktuose taip pat nesilaikoma reikalavimo paisyti infrastruktūros valdytojo valdymo nepriklausomumo, nes tuose teisės aktuose nustačius, kad mokesčio dydį nustato tik nacionalinės valdžios institucijos, iš minėto valdytojo atimama pagrindinė valdymo priemonė.
30. Minėtos direktyvos 6 straipsnio 2 dalyje nustačius, kad infrastruktūros valdytojas skatinamas mažinti infrastruktūros teikimo išlaidas ir mokesčių dydį, būtent infrastruktūros valdytojas, o ne valstybės narės turi nustatyti mokesčio dydį.
31. Komisijos nuomone, tos pačios direktyvos 30 straipsnio 3 dalis, kurioje numatytas infrastruktūros valdytojo nustatytų mokesčių reguliavimas, netektų prasmės, jei mokesčio dydį nustatytų išimtinai valstybių narių valdžios institucijos.
32. Ispanijos vyriausybė teigia, kad šie mokesčiai prilygsta kitiems valstybės nustatomiems mokesčiams. Remiantis nacionaliniais teisės aktais, tai yra mokestis, kurį reikia mokėti už viešojo geležinkelio naudojimą privačiais tikslais. Todėl pagrindiniai šių mokesčių elementai turėtų būti reglamentuojami įstatymų, o konkreti mokesčio suma turėtų būti nustatoma bendrąja administracine norma, t. y. mažiausiai ministro nutarimu.
33. Ispanijos vyriausybė nurodo, kad ADIF, t. y. infrastruktūros valdytojas Ispanijos teritorijoje, yra valstybės įmonė, kuri, remiantis nacionaliniais teisės aktais, bet kuriuo atveju turi būti pavaldi ministerijai ir dėl tos priežasties neturi įgaliojimų priimti teisės aktų, nes ši kompetencija priklauso ministerijai, kuriai ta įmonė pavaldi. Pagal LSF 76 straipsnį ADIF priskiriamas aptariamų mokesčių tvarkymas, o tai apima tam tikras kiekvienu konkrečiu atveju mokėtino mokesčio reguliavimo, mokėjimo, taip pat nustatymo ir surinkimo funkcijas. Be to, ADIF gali siūlyti Infrastruktūros ir transporto ministerijai taikyti kitas mokesčio rūšis, jei geležinkelio linija ar stotis perklasifikuojama.
34. Ispanijos vyriausybė nepritaria Komisijos pateiktam Direktyvos 2001/14 4 straipsnio 1 dalies aiškinimui ir teigia, kad joje vartojamas žodis „nustato“ nebūtinai reiškia mokesčių dydžio nustatymą. Kai šioje nuostatoje nurodoma, kad mokesčius privalo nustatyti infrastruktūros valdytojas, turi būti suprantama, kad toje nuostatoje kalbama tik apie konkretaus mokesčio, mokamo už naudojimąsi infrastruktūra kiekvienu konkrečiu atveju, nustatymą.
35. Kadangi tame 4 straipsnyje kalbama apie mokesčių nustatymą ir surinkimą, reikia atskirti, pirma, mokesčių nustatymą apskritai, kai infrastruktūros ir transporto ministras galutinai nustato tų mokesčių dydžio apskaičiavimo pagrindą bei sistemą ir apibrėžia infrastruktūros apmokestinimo sistemas, ir, antra, konkretaus mokesčio nustatymą kiekvienu atveju atskirai, už kurį atsakinga ADIF.
36. Remdamasi tokiu atskyrimu, Ispanijos vyriausybė mano, kad jos siūlomas Direktyvos 2001/14 4 straipsnio 1 dalies aiškinimas atitinka kitas tos pačios direktyvos nuostatas.
37. Direktyvos 2001/14 6 straipsnio 2 dalyje aiškiai nustatyta, kad mokesčio už naudojimąsi geležinkelių tinklu dydį turi sumažinti valstybė, o ne infrastruktūros valdytojas.
38. Direktyvos 2001/14 9 straipsnio 3 dalyje išdėstyta nuostata, kad infrastruktūros valdytojai gali taikyti nuolaidų sistemas, aiškiai pateikta LSF 73 straipsnio 5 dalyje. Aplinkybė, kad ši nuostata išdėstyta abstrakčiai, nereiškia, kad nuolaidos negali būti taikomos.
39. Direktyvos 2001/14 30 straipsnio 3 dalyje minimi valdytojo nustatomi mokesčiai reiškia valdytojo taikomus mokesčius tam tikru momentu ir konkrečiu atveju. Žodžio „nustatyti“ vartojimas negali reikšti apskritai mokesčių ir jų dydžio nustatymo, nes tai priklauso Infrastruktūros ir transporto ministerijos kompetencijai.
40. Galiausiai Čekijos Respublika pažymi, kad, nustatydamos apmokestinimo pagrindą, valstybės narės privalo užtikrinti, remiantis Direktyvos 91/440 4 straipsniu, „transporto įmonių“, o ne geležinkelių infrastruktūros valdytojo „nepriklausomumą“. Ji daro išvadą, kad atitinkamos valstybės kišimasis nustatant konkrečius mokesčių tarifus yra priimtina priemonė, kiek tai susiję su Direktyvos 2001/14 4 straipsnio 1 dalimi.
2. Pirmojo kaltinimo nagrinėjimas
41. Šiuo kaltinimu Komisija iš esmės teigia, kad Ispanijos teisės aktai neatitinka Direktyvos 2001/14 4 straipsnio 1 dalies, nes būtent Infrastruktūros ir transporto ministerija ministro nutarimu nustato mokesčių dydį. Taigi infrastruktūros valdytojui paliekama užduotis tik surinkti tuos mokesčius. Dėl tos priežasties aptariami nacionaliniai teisės aktai nesuderinami su reikalavimu paisyti valdytojo valdymo nepriklausomumo.
42. Visų pirma reikia pažymėti, kad pirmajame kaltinime aptariama ta pati problematika kaip ir antrajame kaltinime byloje Komisija prieš Vengriją (C‑473/10) dėl tarifų nustatymo nepriklausomumo, tik ji aptariama kitu požiūriu. Pastarojoje byloje minėtas kaltinimas pirmiausia susijęs su žodžių „rinkti“ ir „surinkti“ aiškinimu, nes ši funkcija nesusijusi su Direktyvos 91/440 6 straipsnio 3 dalyje vartojama sąvoka „pagrindinė funkcija“, kurią būtinai turi atlikti nuo geležinkelio įmonių nepriklausomas infrastruktūros valdytojas(15). Šis klausimas šiek tiek kitokiu aspektu taip pat kyla byloje Komisija prieš Čekijos Respubliką (C‑545/10).
43. Norėčiau priminti, kad, remiantis Direktyvos 2001/14 4 straipsnio 1 dalimi, valstybės narės nustato mokesčių ėmimo sistemą. Šiuo tikslu jos taip pat gali nustatyti konkrečias mokesčių tarifų taisykles, atsižvelgdamos į infrastruktūros valdytojo nepriklausomumą. Infrastruktūros valdytojas turi nustatyti mokestį už naudojimąsi infrastruktūra. Be to, jis turi būti atsakingas už to mokesčio surinkimą. Ši užduotis nėra esminė funkcija ir ji gali būti paskirta nepriklausomo statuso neturintiems ūkio subjektams arba bet kokiam kitam subjektui. Pridursiu, kad šios direktyvos 4 straipsnio 4 ir 5 dalyse, 8 straipsnio 1 dalyje ir 11 straipsnyje vartojama sąvoka „mokesčių ėmimo sistema“.
44. Pagrindinis Ispanijos vyriausybės pateikiamas argumentas šiam kaltinimui paneigti grindžiamas Direktyvos 2001/14 4 straipsnio 1 dalyje vartojamo žodžių junginio „mokesčius <…> nustato“ aiškinimu. Pasak šios vyriausybės, tas žodžių junginys reiškia tik konkretaus mokesčio, kuris turi būti mokamas už naudojimąsi infrastruktūra, nustatymą kiekvienu konkrečiu atveju.
45. Tokiam argumentui negalima pritarti. Direktyvoje 2001/14 nustatytas skirtumas tarp, pirma, mokesčių ėmimo sistemos ir, antra, mokesčio nustatymo. Atsižvelgiant į šį skirtumą reikia, kaip siūlo Komisija, žodžiui „nustato“ suteikti platesnę reikšmę nei žodžiui „sumokėti“, kuris yra tik vienas rinkimo procedūros etapų ir kuris turi būti suprantamas taip, kad jį apima terminas „surinkimas“. Šis aiškinimas grindžiamas ginčijamos nuostatos teisiniu kontekstu ir aptariamos direktyvos tikslais.
46. Tokiomis aplinkybėmis vertėtų išvesti paralelę su Vengrijos vyriausybės argumentais byloje Komisija prieš Vengriją (C‑473/10). Pasak šios vyriausybės, galima atskirti mokesčių įvedimą, faktinį jų nustatymą ir jų surinkimą. Mokesčių įvedimas reikštų įvairių apmokestinimo taisyklių nustatymą, kurį atlieka valstybė narė arba infrastruktūros valdytojas. Faktinis mokesčių nustatymas savo ruožtu reikštų įvairių individualių mokesčių, kuriuos turi sumokėti tam tikra geležinkelio įmonė konkrečiu atveju, atsižvelgiant į jos paprašytas suteikti paslaugas, nustatymą. Mokesčių surinkimas tokiu atveju turėtų reikšti konkretų mokesčio sumokėjimo, kurio tvarka nustatoma iš anksto, infrastruktūros valdytojui veiksmą.
47. Šioje byloje Komisija kaltina Ispanijos Karalystę tuo, kad mokesčių dydis nustatomas išimtinai ministro nutarimu ir kad ADIF patikėtas tik mokesčio surinkimas.
48. Tiesa, reikia pripažinti, kad Direktyvos 91/440 8 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta, kad, pasikonsultavusios su atitinkamu valdytoju, „valstybės narės apibrėžia šio mokesčio nustatymo taisykles“. Šiuo atveju minėtos direktyvos šeštoji konstatuojamoji dalis atrodo dar vienareikšmiškesnė. Joje pasakyta: „kadangi dėl to, kad nėra infrastruktūros išlaidų paskirstymo bendrų taisyklių, valstybės narės, pasitarusios su infrastruktūrą valdančioms institucijomis, nustato taisykles, numatančias geležinkelio įmonių ir jų grupių įmokas už naudojimąsi geležinkelių infrastruktūra“.
49. Vis dėlto Direktyvos 2011/14 12 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad mokesčių ėmimo ir infrastruktūros pajėgumų paskirstymo sistemų tikslas yra paskatinti geležinkelių infrastruktūros valdytojus optimizuoti jų valdomos infrastruktūros panaudojimą laikantis valstybių narių nustatytų reikalavimų. Toks optimizavimas imant mokesčius man atrodo neįmanomas, nebent mokesčių ėmimo sistemoje infrastruktūros valdytojui būtų suteikta tam tikra veiksmų laisvę ir jo vaidmuo nebūtų apribotas tik mokesčių apskaičiavimu. Tokie pat argumentai gali būti pateikti kalbant ir apie Direktyvos 2001/14 8 straipsnio 2 dalyje ir 9 straipsnyje nurodytas infrastruktūros valdytojo kompetencijas, susijusias su mokesčių didinimu ar mažinimu.
50. Iš tiesų Direktyvoje 2001/14 nustatyta sritis, kurioje už mokesčių ėmimą atsakingas infrastruktūros valdytojas. Palyginti su valstybe, šios srities viršutinė riba išplaukia iš reikalavimo imant mokesčius suteikti veiksmų laisvę, kad mokesčių ėmimu būtų galima naudotis kaip valdymo priemone. Kad būtų pasiektas nepriklausomo valdymo tikslas, valstybė gali nustatyti tik normatyvinį ir finansinį pagrindą. Ūkio subjektų, kurie nėra nepriklausomi, požiūriu, šios srities apatinė riba, žemiau kurios yra tik „surinkimas“, atitinka skirtumą tarp, pirma, paprasto mokesčio apskaičiavimo, remiantis objektyviais duomenimis bei kriterijais, ir, antra, sprendimų, kuriems priimti reikia daryti pasirinkimą ir atlikti vertinimus, susijusius su veiksniais, kurie įtraukti į tuos skaičiavimus. Būtent pastarasis skirtumas yra svarbiausiais vertinant nepriklausomos mokesčių surinkimo įstaigos egzistavimo būtinumą, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/14 4 straipsnio 2 dalį, kai infrastruktūros valdytojas nėra nepriklausomas savo teisine forma, organizacija arba sprendimų priėmimo funkcijomis.
51. Beje, tokį aiškinimą patvirtina bendra Direktyvos 2001/14 sandara ir ginčijamos nuostatos kontekstas ta direktyva nustatytoje sistemoje. Dėl šio aspekto turiu priminti, kad Direktyvos 2001/14 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog infrastruktūros valdytojas skatinamas mažinti infrastruktūros teikimo išlaidas ir prieigos prie geležinkelių infrastruktūros mokesčių dydį. Tos pačios direktyvos 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valdytojas gali suteikti nuolaidas geležinkelio įmonės mokamiems mokesčiams. Galiausiai tos pačios direktyvos 30 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad diskrecija, kurią turi turėti infrastruktūros valdytojas, susijusi būtent su nuostatuose nurodytais kriterijais, pajėgumų paskirstymu ir jo rezultatais, mokesčių ėmimo sistema ir infrastruktūros mokesčių dydžiu ar struktūra.
52. Šioje byloje atitinkama ministerija, t. y. Infrastruktūros ir transporto ministerija, Ispanijoje veikia kaip reguliavimo institucija. Vis dėlto ši ministerija atlieka dvigubą vaidmenį, kiek tai susiję su mokesčių surinkimo sistemos veikimu ir mokesčių nustatymu. Nors Direktyvos 2001/14 30 straipsnio 1 dalimi iš tiesų leidžiama kompetentingą ministeriją paskirti reguliavimo institucija, toje pačioje nuostatoje reikalaujama, kad ta institucija būtų nepriklausoma. Tam, kad galėtų vykdyti reguliavimo funkciją, būtent prižiūrėti, kad ADIF nustatyti mokesčiai būtų teisėti, ši Ispanijos ministerija negali lygiagrečiai nustatyti tų mokesčių, kaip yra Ispanijoje(16).
53. Dėl tos priežasties, nors valstybė narė gali nustatyti gaires ir kriterijus, kurie turi būti taikomi nustatant mokesčio dydį, infrastruktūros valdytojas, laikydamasis valstybės nustatyto normatyvinio ir finansinio pagrindo, mokesčius kiekvienu konkrečiu atveju turi nustatyti taip, kad tai nebūtų tik paprastas mokesčio apskaičiavimas pagal valstybės iš anksto nustatytą formulę, kaip yra Ispanijoje. Taigi ADIF neturi jokios diskrecijos nustatyti mokesčio dydžio kiekvienu atskiru atveju, o tai prieštarauja Direktyvos 2001/14 4 straipsnio 1 daliai.
54. Galiausiai turiu atkreipti dėmesį, kad, remiantis nusistovėjusia teismų praktika, valstybė narė negali remtis jos vidaus teisės sistemoje egzistuojančiomis nuostatomis, praktika ar aplinkybėmis, kad pateisintų direktyvoje nustatytų įsipareigojimų ir terminų nesilaikymą(17). Beje, remiantis teismų praktika, galima teigti, kad tas pats pasakytina net ir tais atvejais, kai aptariamos nacionalinės teisės nuostatos yra konstitucinės(18).
55. Darytina išvada, kad taisyklės, susijusios su mokesčių nustatymu ir ADIF, kaip valstybės įmonės, teisiniu statusu, kurias nurodo Ispanijos vyriausybė, neturi įtakos įsipareigojimų neįvykdymo analizei šioje byloje.
56. Tuo remdamasis darau išvadą, kad pirmajam Komisijos kaltinimui turi būti pritarta.
B – Dėl antrojo kaltinimo, susijusio su Direktyvos 2001/14 11 straipsnio pažeidimu
1. Šalių argumentai
57. Komisija teigia, kad Ispanijos teisės aktuose nėra jokios priemonės, kuria galėtų būti įgyvendinamas Direktyvos 2001/14 11 straipsnis. Nutarimo FOM/897/2005 11 straipsnyje nustatyti infrastruktūros pajėgumų paskirstymo kriterijai, tačiau jis nėra „mokesčio ėmimo sistemos“ dalis, priešingai, nei reikalaujama Direktyvos 2001/14 11 straipsnyje.
58. LSF 88 ir 89 straipsniai, pagal kuriuos tam tikri geležinkelių teisės aktų pažeidimai kvalifikuojami kaip „sunkūs“ arba „labai sunkūs“, taip pat nepriklauso „mokesčių ėmimo sistemai“. Už šiuos pažeidimus galimos skirti baudos yra administracinės sankcijos. Pagal šias nuostatas galima skirti sankcijas geležinkelio įmonėms, o ne ADIF.
59. Komisija priduria, jog tik LSF 73 straipsnio 5 dalies nepakanka, kad būtų galima įgyvendinti Direktyvos 2001/14 11 straipsnyje nurodytą veiklos rezultatų gerinimo sistemą, nes tame LSF straipsnyje numatyta tik galimybė nustatyti tokią sistemą. Tokios sistemos nustatymas yra ne prerogatyva, kurios įgyvendinimas paliktas valstybių narių diskrecijai, o Direktyvoje 2001/14 nustatytas reikalavimas.
60. Galiausiai Komisija pažymi, kad skatinamųjų priemonių sistemos sukūrimą ADIF pateikia kaip paprasčiausią galimybę, o ne kaip Direktyvos 2001/14 11 straipsnyje nustatytą pareigą.
61. Ispanijos vyriausybė ginčija teiginį, kad jos nacionalinėje teisėje nėra nuostatų, kuriomis perkeliamas Direktyvos 2001/14 11 straipsnis.
62. Pirma, ji teigia, kad LSF 73 straipsnio 5 dalyje numatyta galimybė nustatant mokestį už geležinkelį atsižvelgti į argumentus, susijusius su infrastruktūros apkrovimo laipsniu, naujų geležinkelių transporto paslaugų kūrimu ir būtinybe skatinti per mažai naudojamų geležinkelio linijų naudojimą, bet kuriuo atveju užtikrinant optimalią geležinkelio įmonių konkurenciją.
63. Antra, LSF 88 ir 89 straipsniuose administraciniais pažeidimais laikomi tam tikri veiksmai, kurie susiję su tinklo sutrikimais ir už kuriuos baudžiama baudomis.
64. Trečia, Ispanijos vyriausybė tvirtina, kad ADIF stengiasi pritraukti geležinkelio įmones, kurios laikosi suteiktų infrastruktūros pajėgumų, ir taip siekia, be kita ko, kad iki minimumo sumažėtų nelaimingų įvykių geležinkelių tinkle.
65. Galiausiai Ispanijos vyriausybė teigia, kad bet kuri traukinio linijos prašiusi ir leidimą ja naudotis gavusi geležinkelio įmonė turi sumokėti rezervacijos mokestį tuo momentu, kai ta linija suteikiama, t. y. iki realaus naudojimosi ta traukinio linija. Sumokėdama tą mokestį geležinkelio įmonė įsipareigoja laikytis jos paprašyto tinklo naudojimosi laiko, o priešingu atveju ji netenka iš anksto sumokėto mokesčio.
66. Prancūzijos vyriausybė mano, kad Direktyvos 2001/14 11 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jame iškeliamas tikslas, o valstybėms narėms nustatoma pareiga sukurti priemones, kuriomis turi būti pasiektas tas tikslas. Jos nuomone, valstybės narės gali laisvai pasirinkti, kokias priemones įgyvendinti siekiant to tikslo. Prancūzijos vyriausybė pritaria Ispanijos vyriausybei ir laikosi nuomonės, jog šios priemonės neprivalo būti veiklos rezultatų gerinimo sistemos dalis, kad būtų laikomasi Direktyvos 2001/14 11 straipsnyje išdėstytų reikalavimų.
2. Antrojo kaltinimo nagrinėjimas
67. Visų pirma turiu pažymėti, kad, kaip nustatyta Direktyvos 2001/14 11 straipsnyje, infrastruktūros mokesčių ėmimo sistemomis geležinkelio įmonės ir geležinkelių infrastruktūros valdytojas turi būti skatinami mažinti sutrikimų skaičių ir gerinti geležinkelių tinklo veiklą kuriant „veiklos rezultatų gerinimo sistemą“.
68. Remiantis Teisingumo Teismui pateikta bylos medžiaga galima daryti išvadą, kad atitinkamuose Ispanijos teisės aktuose nustatytos priemonės infrastruktūros pajėgumams paskirstyti arba sankcijos už geležinkelių teisės aktų pažeidimą.
69. Vis dėlto reikia pažymėti, kad priemonės ir sankcijos, į kurias daro nuorodą Ispanijos vyriausybė, nesudaro sistemos, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/14 11 straipsnį. Šios priemonės ir sankcijos, kurios, be kita ko, nėra mokesčių surinkimo sistemos dalis ir kurios leidžia tik skirti sankcijas geležinkelio įmonėms, o ne infrastruktūros valdytojui, nesudaro nuoseklios ir skaidrios visumos, todėl negali būti laikomos „veiklos rezultatų gerinimo sistema“, atitinkančia Direktyvos 2001/14 reikalavimus. Priešingai, šiuo atveju tai vienkartinės priemonės ir sankcijos, kurios nepriklauso vienos nuo kitų.
70. Kitaip tariant, valstybės narės privalo nustatyti veiklos rezultatų gerinimo sistemą, kuri būtų infrastruktūros mokesčio ėmimo sistemos dalis pagal Direktyvos 2001/14 11 straipsnį. Kiek tai susiję su skatinimo priemonėmis, valstybės narės gali laisvai pasirinkti tinkamas priemones, jei laikomasi minėtos direktyvos reikalavimų, ypač jos 11 straipsnio, kuriame reikalaujama sukurti veiklos rezultatų gerinimo sistemą, tačiau paliekama veiksmų laisvė, kiek tai susiję su konkrečiomis tą sistemą sudarančiomis priemonėmis.
71. Be to, remiantis Teisingumo Teismui pateikta bylos medžiaga matyti, kad Direktyvos 2001/14 11 straipsnyje numatytos skatinimo sistemos sukūrimą ADIF pateikia kaip paprasčiausią galimybę, o ne kaip pareigą, kurios turi laikytis Ispanijos valdžios institucijos. Pritariu Komisijai ir manau, kad paprasto galimybės sukurti tokią sistemą paminėjimo nepakanka siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi tos direktyvos 11 straipsnio, kurio turinys niekaip nepagrindžia Ispanijos vyriausybės siūlomo šios nuostatos aiškinimo.
72. Tuo remdamasis darau išvadą, kad antrajam Komisijos nurodytam pagrindui turi būti pritarta.
C – Dėl penktojo kaltinimo, susijusio su Direktyvos 2001/14 13 straipsnio 2 dalies ir 14 straipsnio 1 dalies pažeidimu
1. Šalių argumentai
73. Komisija teigia, kad Nutarimo FOM/897/2005 11 straipsnio b punkto 1 papunktyje nustatytas pirmasis infrastruktūros pajėgumų paskirstymo prioritetas prieštarauja Direktyvos 2001/14 14 straipsnio 1 daliai, nes atitinkamam ministrui paliekama per plati diskrecija, nors minėtame 14 straipsnyje nustatyta, kad nustatomos konkrečios pajėgumų paskirstymo taisyklės.
74. Ispanijos vyriausybė neigia, kad pirmasis paskirstymo prioritetas prieštarauja Direktyvos 2001/14 14 straipsnio 1 daliai. Šis paskirstymo kriterijus iš tikrųjų palieka galimybę ypatingomis ar išimtinėmis aplinkybėmis suteikti prioritetą kitai paslaugų rūšiai, ne krovinių vežimo paslaugoms, kad būtų išvengta geležinkelio tinklo perkrovos.
75. Ši vyriausybė teigia, kad nuo Nutarimo FOM/897/2005 įsigaliojimo Infrastruktūros ir transporto ministerija niekada nepasinaudojo šia galimybe, o tai įrodo, kad šioje srityje nėra jokios diskrecijos galios.
76. Kiek tai susiję su pirmuoju paskirstymo prioritetu, Komisija pažymi, kad Ispanijos vyriausybės siūlomas aiškinimas niekaip negali būti pagrįstas Nutarimo FOM/897/2005 11 straipsnio b punkto 1 papunkčio tekstu. Ji teigia, kad šioje nuostatoje nedaroma jokia nuoroda į išimtines ar ypatingas aplinkybes, kurias mini Ispanijos vyriausybė. Komisija priduria, kad paprasčiausias pirmojo prioriteto egzistavimas savaime yra teisinio nesaugumo ūkio subjektams šaltinis, nes tariama Ispanijos valdžios institucijų praktika, kurios esmė – nenustatyti papildomų prioritetų, išskyrus išskirtines aplinkybes, negali būti laikoma pakankama Direktyvos 2001/14 14 straipsnio 1 daliai įgyvendinti.
77. Dėl šio aspekto Ispanijos vyriausybė pažymi, kad Direktyvos 2001/14 14 straipsnio 1 dalyje aiškiai nenumatyta situacija, kai dėl išskirtinių aplinkybių reikėtų pakeisti iš anksto nustatytus prioritetus, tačiau joje ir nedraudžiama atsižvelgti į tokią situaciją. Todėl Ispanijos vyriausybės siūlomas minėto 14 straipsnio aiškinimas negali būti laikomas prieštaraujančiu Direktyvai 2001/14.
78. Komisija taip pat teigia, kad Nutarimo FOM/897/2005 11 straipsnio b punkto 4 papunktyje nustatytas ketvirtasis infrastruktūros pajėgumų paskirstymo prioritetas prieštarauja direktyvos 13 straipsnio 2 daliai ir 14 straipsnio 1 daliai.
79. Pirma, Komisija mano, kad ketvirtuoju paskirstymo prioritetu minėtos direktyvos 13 straipsnio 2 dalis pažeidžiama dėl to, kad iš tiesų gali atsitikti taip, kad geležinkelio įmonė gali gauti teisę naudotis traukinio linija neapibrėžtą laiką. Dėl tokios praktikos minėtame 13 straipsnyje, pagal kurį traukinio linijos negali būti suteiktos ilgesniam nei tarnybinio traukinių tvarkaraščio galiojimo laikotarpiui, nustatytas draudimas taptų neveiksmingas.
80. Antra, Komisija mano, kad ketvirtuoju paskirstymo prioritetu nesilaikoma Direktyvos 2001/14 14 straipsnio 1 dalies, nes, taikant tą prioritetą, naujiems rinkos dalyviams (dažniausiai kitų valstybių narių geležinkelio įmonėms) gali būti praktiškai užkirstas kelias naudotis pačiomis patraukliausiomis linijomis, o įprastiems naudotojams (dažniausiai Ispanijos įmonėms) šis privalumas būtų išsaugotas, todėl tai būtų diskriminavimas.
81. Kiek tai susiję su ketvirtuoju paskirstymo prioritetu, Komisija pažymi, kad Direktyvos 2001/14 12 straipsnyje aiškiai nustatyta, kad infrastruktūros valdytojai gali taikyti rezervinį mokestį, kad geležinkelių sistemos eksploatacija būtų maksimaliai pelninga. Neprieštaraudama, kad kaip į vieną iš pajėgumų paskirstymo kriterijų atsižvelgiama į tai, kaip operatoriai anksčiau naudojosi traukinių linijomis, Komisija vis dėlto mano, jog tam, kad nebūtų sudarytos palankesnės sąlygos įprastam traukinio linijų naudotojui ir kad nauji rinkos dalyviai nebūtų dėl to diskriminuojami, reikia atsižvelgti ne tik į istorinį traukinio linijų naudojimą, kuris numatytas kiekvienoje paskirstymo procedūroje, bet ir į kitų operatorių naudojimosi panašiomis traukinių linijomis istoriją.
82. Komisija tvirtina, kad Direktyvos 2001/14 22 straipsnis taikomas tik tais atvejais, kai infrastruktūra yra perpildyta, o Nutarimo FOM/897/2005 11 straipsnio b punkto 4 papunktis taikomas ne tik šiuo atveju, bet ir (dažniausiai), kai sutampa prašymai dėl tos pačios traukinio linijos. Bet kuriuo atveju jokia minėto 22 straipsnio nuostata valstybėms narėms nesuteikiama galimybė taikyti tokį paskirstymo kriterijų, kuris aptariamas šiame kaltinime.
83. Direktyvos 2001/14 13 straipsnio 2 dalyje numatyta galimybė sudaryti pamatinius susitarimus, kuria remiasi Ispanijos vyriausybė, yra bendrosios taisyklės išimtis, o naudojimosi ta išimtimi sąlygos išdėstytos Direktyvos 2001/14 17 straipsnyje.
84. Ispanijos vyriausybė neigia, kad ketvirtasis paskirstymo prioritetas prieštarauja Direktyvos 2001/14 13 straipsnio 2 daliai ir 14 straipsnio 1 daliai.
85. Nutarimo FOM/897/2005 11 straipsnio b punkto 4 papunktyje nustatytas kriterijus iš tiesų yra tik vienas iš daugelio kriterijų, taikomų paskirstant pajėgumus, kai jie nepakankami arba kai yra daug prašymų dėl tos pačios traukinio linijos. Pasak Ispanijos vyriausybės, šis kriterijus lemia racionalią ir pateisinamą diskriminaciją, nes visiškai pagrįsta atsižvelgti į faktinę operatorių naudojimosi pajėgumais istoriją, kad būtų optimizuotas naudojimasis geležinkelių tinklu.
86. Tokiomis aplinkybėmis Ispanijos vyriausybė daro nuorodą į Direktyvos 2001/14 22 straipsnio 4 dalį, kurioje pasakyta, kad tuo atveju, kai infrastruktūra perpildyta, nustatant pirmumo teisės suteikimo kriterijus atsižvelgiama į paslaugos svarbą visuomenei bet kurios kitos paslaugos, kuri bus dėl tos priežasties nesuteikta, atžvilgiu.
87. Pasak Ispanijos vyriausybės, Direktyvos 2001/14 13 straipsnio 2 dalimi nėra visiškai uždrausta įmonei neapibrėžtai naudotis traukinio linija. Ši aiškinimą galima pagrįsti aplinkybe, kad toje nuostatoje numatyta galimybė sudaryti pamatinius susitarimus, pagal kuriuos tam tikros geležinkelių infrastruktūros pajėgumai būtų naudojami ilgesnį laikotarpį negu tas, kuriam sudaromas vienas tarnybinis traukinių tvarkaraštis.
88. Ispanijos vyriausybė taip pat teigia, kad dėl panašių traukinio linijų palyginimo, kai atsižvelgiama į naudojimosi istoriją, atsiranda teisinio nesaugumo aspektas, nes traukinio linijų palyginamumas yra neapibrėžtas.
89. Ši vyriausybė galiausiai mano, jog Komisijos argumentas, kad Nutarimo FOM/897/2005 11 straipsnio b punkto 4 papunktis paprastai taikomas prašymų sutapimo atveju, yra šiek tiek perdėtas, nes tai, kad prašymai dėl tos pačios traukinio linijos sutampa, reiškia, jog ji yra perpildyta.
2. Penktojo kaltinimo nagrinėjimas
90. Kalbant, visų pirma, apie pirmąjį infrastruktūros pajėgumų paskirstymo prioritetą, nustatytą Nutarimo FOM/897/2005 11 straipsnio b punkto 1 papunktyje, reikia pažymėti, kad Direktyvos 2001/14 14 straipsnio 1 dalyje aiškiai nustatyta, kad konkrečias pajėgumų paskirstymo taisykles turi nustatyti valstybės narės, kurios taip pat gali taikyti infrastruktūros pajėgumų paskirstymo struktūrą, laikydamosi Direktyvos 91/440/EEB 4 straipsnyje nustatyto valdymo nepriklausomumo.
91. Remiantis Direktyvos 2001/14 18 ir 20 konstatuojamosiomis dalimis, direktyva iš tiesų reikalaujama, kad infrastruktūros valdytojas turėtų veiksmų laisvę skirstydamas infrastruktūros pajėgumus. Atvirkščiai, remiantis tos direktyvos formuluote, negalima daryti išvados, kad konkrečiose pajėgumų paskirstymo taisyklėse galėtų atsirasti su politine diskrecija susijęs elementas, taikomas paskirstant infrastruktūros pajėgumus. Iš tikrųjų kompetencija suteikti prioritetą tam tikroms paslaugoms priklauso infrastruktūros valdytojui, kuris gali ja pasinaudoti tik laikydamasis Direktyvos 2001/14 22 straipsnyje dėl perpildytos infrastruktūros ir 24 straipsnyje dėl specializuotosios infrastruktūros nustatytų griežtų sąlygų.
92. Ispanijos Karalystės atveju ministerijai suteikta diskrecija ne tik esant išimtinėms aplinkybėms, bet ir apskritai, man atrodo tuo labiau prieštaraujanti Direktyvai 2001/14, nes tai ta pati ministerija, kuri atlieka reguliavimo įstaigos funkciją, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/14 30 straipsnio 3 dalį.
93. Kiek tai susiję su Nutarimo FOM/897/2005 11 straipsnio b punkto 4 papunktyje įtvirtintu ketvirtuoju paskirstymo prioritetu, reikia pažymėti, kad, remiantis Direktyvos 2001/14 13 straipsnio 2 dalies pirma pastraipa, maksimali naudojimosi konkrečiais infrastruktūros pajėgumais kaip traukinio linija trukmė yra ne ilgesnė kaip vienas tarnybinis traukinių tvarkaraščio galiojimo laikotarpis. Šios dalies antroje pastraipoje nustatyta, kad geležinkelio įmonė gali, remdamasi pamatiniu susitarimu ir laikydamasi Direktyvos 2001/14 17 straipsnio, naudotis infrastruktūros pajėgumais ilgesnį laikotarpį negu tas, kuriam sudaromas vienas tarnybinis traukinių tvarkaraštis.
94. Šiuo atveju atitinkamais Ispanijos teisės aktais, t. y. Nutarimo FOM/897/2005 11 straipsnio b punkto 4 papunkčiu, nereikalaujama sudaryti pamatinio susitarimo, kad būtų atsižvelgiama į tai, kaip traukinių linijos, kurias prašo suteikti prašymą dėl ankstesnių tarnybinių tvarkaraščių pateikęs subjektas, buvo paskirstytos ir faktiškai panaudotos, nors Direktyvoje 2001/14 toks reikalavimas nustatytas. Todėl aptariamiems Ispanijos teisės aktams netaikoma Direktyvos 2001/14 13 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje nustatyta išimtis, pagal kurią leidžiamą suteikti teisę naudotis konkrečiais infrastruktūros pajėgumais kaip traukinio linija ilgiau nei vieną tarnybinio traukinių tvarkaraščio laikotarpį.
95. Kiek tai susisiję su Komisijos nurodytu ketvirtojo prioriteto diskriminaciniu pobūdžiu, turiu atkreipti dėmesį, kad Ispanijos vyriausybė pati pripažįsta, kad šis prioritetas lemia naujų rinkos dalyvių diskriminavimą įprastų naudotojų atžvilgiu. Taigi toks diskriminavimas, mano manymu, akivaizdžiai prieštarauja Sąjungos geležinkelių teisės aktų pagrindiniam tikslui užtikrinti galimybę naudotis infrastruktūra nediskriminuojamai. Šis tikslas nustatytas tam, kad būtų sudarytos palankesnės sąlygos istorinių operatorių teikiamas geležinkelio paslaugas atverti naujų rinkos dalyvių konkurencijai.
96. Paskirstant infrastruktūros pajėgumus taikomo tinklo faktinio panaudojimo kriterijaus diskriminacinį pobūdį Ispanijos vyriausybė grindžia tikslu užtikrinti veiksmingesnį geležinkelio tinklo panaudojimą. Tokiam pateisinimui negalima pritarti. Tai, kad įprastam operatoriui sudaromos palankesnės sąlygos, savaime nereiškia, jog tinklas naudojamas veiksmingai.
97. Reikia pridurti, kad Direktyvoje 2001/14 yra specialių nuostatų, kuriomis siekiama paskatinti veiksmingai naudoti infrastruktūros pajėgumus. Šio tikslo paskatinti konkrečiai siekiama Direktyvos 2001/14 12 straipsniu dėl mokesčių už pajėgumų rezervavimą, 23 straipsnio 2 dalimi dėl poreikio turėti rezervinių pajėgumų, kad būtų galima greitai reaguoti į nuspėjamus ad hoc prašymus skirti pajėgumų, ir 27 straipsniu dėl traukinio linijų panaudojimo. Taigi palankesnių sąlygų sudarymo istoriniam operatoriui nėra tarp šioje direktyvoje numatytų priemonių, kuriomis skatinamas veiksmingas tinklo naudojimas. Darytina išvada, kad šis kriterijus nesuderinamas su Direktyvos 2001/14 reikalavimais, ypač su jos 13 straipsnio 2 dalimi.
98. Tuo remdamasis darau išvadą, kad penktajam Komisijos kaltinimui turi būti pritarta.
V – Dėl bylinėjimosi išlaidų
99. Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo.
100. Kadangi Komisija prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas iš Ispanijos Karalystės, šį prašymą reikės patenkinti, jei, kaip siūlau, bus tenkinamas visas ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo.
101. Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 4 dalies pirmą pastraipą Prancūzijos Respublika ir Čekijos Respublika, kurios prašė leisti įstoti į šią bylą, pačios padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
VI – Išvada
102. Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui nuspręsti taip:
1. Ispanijos Karalystė neįvykdė įsipareigojimų pagal 2001 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/14/EB dėl geležinkelių infrastruktūros pajėgumų paskirstymo ir mokesčių už naudojimąsi geležinkelių infrastruktūra ėmimo su pakeitimais, padarytais 2007 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2007/58/EB, kiek tai susiję su tos direktyvos:
– 4 straipsnio 1 dalimi, nes nustatyta, kad mokesčiai už naudojimąsi infrastruktūra nustatomi ministro nutarimu,
– 11 straipsniu, nes nesiimta reikiamų priemonių, kad būtų sukurta veiklos rezultatų gerinimo sistema,
– 13 straipsnio 2 dalimi, nes palikta pernelyg plati diskrecija atitinkamam ministrui, kiek tai susiję su konkrečių pajėgumo paskirstymo taisyklių nustatymu, ir
– 14 straipsnio 1 dalimi, nes numatyta, kad geležinkelių infrastruktūros pajėgumai paskirstomi atsižvelgiant į tai, kaip buvo paskirstyti ankstesni tarnybiniai tvarkaraščiai ir kaip juos suteikti prašęs subjektas jais faktiškai pasinaudojo.
2. Priteisti iš Ispanijos Karalystės bylinėjimosi išlaidas.
3. Prancūzijos Respublika ir Čekijos Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas.