2017 m. birželio 9 d. Christoph Klein pateiktas apeliacinis skundas dėl 2016 m. rugsėjo 28 d. Bendrojo Teismo (aštuntoji kolegija) priimto sprendimo byloje T-309/10 RENV, Christoph Klein / Europos Komisija
(Byla C-346/17 P)
Proceso kalba: vokiečių
Šalys
Apeliantas: Christoph Klein, atstovaujamas advokato H.-J. Ahlt
Kitos proceso šalys: Europos Komisija, Vokietijos Federacinė Respublika
Apelianto reikalavimai
Apeliantas prašo:
Panaikinti 2016 m. rugsėjo 28 d. Bendrojo Teismo sprendimą, priimtą byloje T–309/10 RENV.
Priteisti iš atsakovės apeliantui 1 562 662,30 eurų sumą kartu su 8 % palūkanomis, mokėtinomis nuo sprendimo paskelbimo kartu su bazinėmis palūkanomis.
Konstatuoti, kad Komisija privalo kompensuoti apeliantui nuostolius, kurie dar turi būti nustatyti, ir kurie atsirado nuo 2016 m. rugsėjo 15 d.
Priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
Nepatenkinus šių reikalavimų, panaikinti 2016 m. rugsėjo 28 d. Bendrojo Teismo sprendimą byloje T–309/10 RENV ir grąžinti bylą Bendrajam Teismui.
Apeliacinio skundo pagrindai ir pagrindiniai argumentai
Grįsdamas apeliacinį skundą apeliantas nurodo tokius toliau išdėstytus pagrindus.
Pirma, Bendrasis Teismas pažeidė Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio 2 dalį, nes netinkamai aiškino Teisingumo Teismo sprendimo privalomojo pobūdžio apimtį ir padarė teisės klaidą nurodydamas, kad dėl apeliacinio skundo byloje C–120/14 P ketvirtojo pagrindo nepriimtinumo apeliantas negalėjo reikalauti jokios kompensacijos už prietaisą „effecto“.
Antra, Bendrasis Teismas dar kartą pažeidė Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio 2 dalį, nes nemanė, kad jį teisės klausimais saisto Teisingumo Teismo sprendimas. Teisingumo Teismas savo sprendimo 92 punkte nusprendė, kad sprendimas, dėl kurio pateiktas apeliacinis skundas, turi būti panaikintas, nes tuo sprendimu Bendrasis Teismas atmetė ieškinį tiek, kiek juo prašoma įpareigoti Komisiją atlyginti ieškovo patirtą žalą. Prieštaraudamas šiam vertinimui, Bendrasis Teismas, padarydamas teisės klaidą, padarė išvadą, kad, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, nebuvo pareigos atlyginti nuostolius, nes nebuvo įvykdytos reikiamos sąlygos.
Trečia, pažeisdamas Bendrojo Teismo procedūros reglamento 84 straipsnio 1 dalį, jis atsisakė konstatuoti, kad dėl savo neveikimo per apsaugos sąlygos procedūrą pagal Direktyvos 93/42 8 straipsnio 2 dalį, Komisija taip pažeidė Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnį, motyvuojant tuo, kad tai yra naujas nepriimtinas pagrindas. Tai yra teisės klaida, nes apeliantas iš tikrųjų savo ieškinyje nurodė gero administravimo principą ir Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnį. Todėl tai nėra naujas nepriimtinas teiginys.
Ketvirta, Bendrasis Teismas rėmėsi principu, kad direktyva nesuteikia jokių teisių asmeniškai apeliantui ir bendrovei atmed AG. Apeliantas teigia, kad tai pažeidžia Sąjungos teisę, nes apeliantas ir atmed abu yra adresatai per apsaugos sąlygos procedūrą ir, būdami ekonomiškai susijusiomis pagrindinėmis šalimis, gali remtis prekių judėjimo laisvės principu.
Penkta, Bendrasis Teismas, padarydamas teisės klaidą, neigė priežastinį ryšį tarp neteisėto Komisijos elgesio ir nurodytos žalos. Taip Bendrasis Teismas iškraipė faktines aplinkybes ir teisiškai klaidingai kvalifikavo faktus. Be to, taip darydamas, jis dar kartą pažeidė Direktyvos 93/42 8 straipsnio 2 dalį, neatliko teisminės kontrolės ir nepakankamai motyvavo savo sprendimą.
Šešta, neatsižvelgęs į priedus KOM RENV 1 ir 2, Bendrasis Teismas pažeidė teisingo proceso principą, teisės būti išklausytam principą, EŽTK 6 straipsnį, Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnį ir iškraipė faktines aplinkybes bei įrodymus.
Septinta, atmetęs apelianto prašymą įpareigoti Komisiją pateikti dokumentus, susijusius su apsaugos sąlygos procedūra, pažeidė teisingo proceso principą, EŽTK 6 straipsnį, Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnį, Bendrojo Teismo procedūros reglamento 64 straipsnio 3 dalį ir Teisingumo Teismo statuto 24 straipsnį.
____________