Language of document : ECLI:EU:C:2012:449

TEISINGUMO TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS

2012 m. liepos 12 d.(*)

„Konkurencija – SESV 102 straipsnis – „Įmonės“ sąvoka – Komercinio ir bendrovių registro duomenys, įtraukti į duomenų bazę – Šių duomenų rinkimo ir perdavimo naudotis už atlygį veikla – Viešosios valdžios institucijų atsisakymo leisti pakartotinai naudoti šiuos duomenis pasekmė – Direktyvos 96/9/EB 7 straipsnyje numatyta sui generis teisė“

Byloje C‑138/11

dėl Oberster Gerichtshof (Austrija) 2011 m. vasario 28 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2011 m. kovo 21 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Compass-Datenbank GmbH

prieš

Austrijos Respubliką

TEISINGUMO TEISMAS (trečioji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas K. Lenaerts (pranešėjas), teisėjai J. Malenovský, R. Silva de Lapuerta, G. Arestis ir D. Šváby,

generalinis advokatas N. Jääskinen,

posėdžio sekretorius K. Malacek, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2012 m. vasario 2 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        Compass-Datenbank GmbH, atstovaujamos advokato F. Galla,

–        Austrijos Respublikos, atstovaujamos C. Pesendorfer ir G. Kunnert,

–        Bundeskartellanwalt, atstovaujamos A. Mair,

–        Airijos, atstovaujamos D. O’Hagan, padedamo BL P. Dillon Malone,

–        Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos C. Wissels ir J. Langer,

–        Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos M. Szpunar ir B. Majczyna,

–        Portugalijos vyriausybės, atstovaujamos L. Inez Fernandes,

–        Europos Komisijos, atstovaujamos M. Kellerbauer, R. Sauer ir P. Van Nuffel,

susipažinęs su 2012 m. balandžio 26 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl SESV 102 straipsnio išaiškinimo.

2        Šis prašymas pateiktas nagrinėjant ginčą tarp Compass-Datenbank GmbH (toliau − Compass-Datenbank) ir Austrijos Respublikos dėl komercinio ir bendrovių registro (toliau − Firmenbuch) duomenų, esančių duomenų bazėje, perdavimo naudotis.

 Teisinis pagrindas

 Europos Sąjungos teisė

3        1968 m. kovo 9 d. Pirmosios Tarybos direktyvos 68/151/EEB dėl apsaugos priemonių, kurių valstybės narės, siekdamos suvienodinti tokias apsaugos priemones visoje Bendrijoje, reikalauja iš Sutarties 58 straipsnio antroje pastraipoje apibrėžtų bendrovių, jų narių ir kitų interesų apsaugai, koordinavimo (OL L 65, p. 8; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 3), iš dalies pakeistos 2003 m. liepos 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/58/EB (OL L 221, p. 13; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 304), 2 straipsnyje išvardyti dokumentai ir duomenys, kuriuos privalo skelbti bendrovės.

4        Direktyvos 68/151, iš dalies pakeistos Direktyva 2003/58, 3 straipsnyje nustatyta:

„1.      Kiekvienos valstybės narės centriniame registre, komerciniame registre ar įmonių registre yra užvedama kiekvienos joje registruotos bendrovės byla.

2.      Visi dokumentai ir duomenys, kuriuos privaloma atskleisti pagal 2 straipsnį, turi būti laikomi byloje ar įtraukti į registrą; kiekvieno registro įrašo turinys nurodomas ir byloje.

<...>

3.      Turi būti galimybė gauti visų 2 straipsnyje nurodytų dokumentų ar duomenų ar bet kurios jų dalies kopiją pateikus prašymą. Vėliausia nuo 2007 m. sausio 1 d. registrui prašymai gali būti pateikiami popierine forma arba elektroninėmis priemonėmis, pareiškėjo pasirinkimu.

<...>

Mokestis už visų 2 straipsnyje nurodytų dokumentų ar duomenų ar bet kurios jų dalies kopiją popieriuje ar elektroninėmis priemonėmis neviršija administracinių tokios paslaugos išlaidų.

<...>“

5        Pagal 1996 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/9/EB dėl duomenų bazių teisinės apsaugos (OL L 77, p. 20; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 15 t., p. 459) 7 straipsnio 1 dalį valstybės narės numato „duomenų bazės, pasižyminčios pakankamai didelėmis jos duomenų gavimo, tikrinimo ir pateikimo kokybinėmis ir (arba) kiekybinėmis investicijomis, sudarytojui [sui generis] teisę neleisti perkelti ir (arba) panaudoti visos tokių duomenų bazės arba pakankamai didelės jos dalies, kokybiškai ir (arba) kiekybiškai ją įvertinus“.

6        2003 m. lapkričio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/98/EB dėl viešojo sektoriaus informacijos pakartotinio naudojimo (OL L 345, p. 90; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 32 t., p. 701; toliau – VSI direktyva) 5 konstatuojamojoje dalyje skelbiama:

„Vienas iš pagrindinių vidaus rinkos sukūrimo tikslų yra sukurti sąlygas, skatinančias Bendrijos masto paslaugų plėtojimą. Viešojo sektoriaus informacija yra svarbi pirminė medžiaga skaitmeninio turinio produktams bei paslaugoms ir turi pati tapti netgi dar svarbesniu turinio šaltiniu bevielio turinio paslaugų plėtojimui. Plati tarptautinė geografinė aprėptis taip pat bus svarbus veiksnys šiame kontekste. Platesnės galimybės pakartotinai panaudoti viešojo sektoriaus informaciją turėtų, inter alia, sudaryti palankias sąlygas Europos bendrovėms išnaudoti jo potencialą ir prisidėti prie ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo.“

7        Pagal VSI direktyvos 9 konstatuojamąją dalį:

„Šioje direktyvoje nenustatyta pareiga leisti pakartotinį dokumentų naudojimą. Valstybės narės ar atitinkama viešojo sektoriaus institucija turės nuspręsti leisti ar neleisti pakartotinį naudojimą. Ši direktyva turėtų būti taikoma dokumentams, kurie padaromi prieinami pakartotiniam naudojimui, kai viešojo sektoriaus institucijos licencijuoja, parduoda, platina informaciją, ja keičiasi ar ją skelbia. <...>.“

8        VSI direktyvos 1 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„Ši direktyva nustato būtiniausias taisykles, reglamentuojančias esamų dokumentų, kuriais disponuoja valstybių narių viešojo sektoriaus institucijos, pakartotinį naudojimą ir tą naudojimą lengvinančias praktines priemones.“

9        VSI direktyvos 2 straipsnio 4 punkte viešojo sektoriaus dokumentų pakartotinis naudojimas apibrėžiamas kaip „fizinių ar juridinių asmenų naudojimasis viešojo sektoriaus institucijų disponuojamais dokumentais komerciniams arba nekomerciniams tikslams, išskyrus pirminį tikslą pagal viešąją užduotį, kuriai dokumentai buvo parengti“.

 Austrijos teisė

10      Pagal Įstatymo dėl komercinio ir bendrovių registro (Firmenbuchgesetz, toliau – FBG) 1 straipsnį Firmenbuch registruojami ir pateikiami visuomenei duomenys, kurie privalo būti registruojami pagal šį įstatymą ar kitas teisės nuostatas. Privalo būti registruojami visi juridiniai faktai, nurodyti FBG 2 straipsnyje, kaip antai individualios įmonės ir jame nurodytos įvairių formų bendrovės.

11      Visi šie teisės subjektai turi registruoti tam tikrą informaciją, nurodytą FBG 3 straipsnyje, kaip antai savo pavadinimą, teisinę formą, buveinę, verslo šakos santrumpą, galimus filialus, atstovaujančių asmenų vardus, pavardes ir gimimo datas, atstovavimo įgaliojimų pradžios datas ir pobūdį, likvidavimą arba bankroto bylos iškėlimą.

12      FBG 4–7 straipsniuose reglamentuojami specialūs registravimo reikalavimai. Apie registruotų faktų pakeitimus, remiantis šio įstatymo 10 straipsniu, reikia taip pat nedelsiant pranešti. Pagal šio įstatymo 24 straipsnį, siekiant užtikrinti, kad informacija, apie kurią turi būti pranešta, būtų pateikta visa per protingą terminą, gali būti skiriamos administracinės baudos.

13      Pagal FBG 34 straipsnį kiekvienas asmuo gali individualiai susipažinti su Firmenbuch esančia informacija ir gauti elektroniniu būdu duomenis, jei techninės galimybės ir turimas personalas tai leidžia.

14      Iš Europos Komisijos pastabų matyti, kad, remiantis Įstatymo dėl valstybės institucijų atsakomybės (Amtshaftungsgesetz) nuostatomis, Austrijos Respublika atsakinga už informacijos, perduodamos įgyvendinant FBG, tikslumą.

15      Mokesčiai, mokėtini už individualų ir bendrą susipažinimą su informacija, nustatyti Nutarime dėl komercinio ir bendrovių registro duomenų bazės (Firmenbuchdatenbankverordnung, toliau – FBDV). Mokesčiai, kuriuos surenka agentūros tarpininkės ir perveda Austrijos Respublikai, iš esmės apskaičiuojami atsižvelgiant į informacijos, su kuria susipažįstama, pobūdį.

16      FBDV 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad leidimas susipažinti su Firmenbuch esančia informacija, remiantis FBG 34 ir paskesniais punktais, suteikia tik teisę susipažinti su duomenimis, bet ne pakartotinai juos naudoti. Ši teisė priklauso Austrijos valstybei kaip duomenų bazės valdytojai pagal Autorių teisių įstatymo (Urheberrechtsgesetz, toliau – UrhG) 76c ir paskesnių straipsnių nuostatas, priimtas perkeliant Direktyvą 96/9. Pagal FBDV 4 straipsnio 1 dalį Firmenbuch duomenų bazė yra saugoma duomenų bazė, kaip tai suprantama pagal UrhG 76c straipsnį. Teisių į šią duomenų bazę turėtoja remiantis UrhG 76d straipsniu yra Austrijos Respublika.

17      Federalinis įstatymas dėl viešojo sektoriaus įstaigų informacijos pakartotinio naudojimo (Bundesgesetz über die Weiterverwendung von Informationen öffentlicher Stellen, toliau – IWG) buvo priimtas siekiant perkelti VSI direktyvą. IWG numatyta galimybė pagal privatinę teisę reikalauti teisės į pakartotinį duomenų naudojimą iš viešojo sektoriaus subjektų, jeigu jie pateikia dokumentus, kurie gali būti pakartotinai naudojami. Be to, jame skelbiami kriterijai, taikytini atlyginimui, kurio šiuo tikslu gali būti reikalaujama, nustatyti. Tačiau prieigos prie Firmenbuch duomenų šis įstatymas neapima.

 Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

18      Compass-Datenbank yra pagal Austrijos teisę įsteigta uždaroji akcinė bendrovė, kuri eksploatuoja ekonominių duomenų bazę siekiant teikti informavimo paslaugas. 1984 m. ji pradėjo kurti elektroninę duomenų bazę, pagrįstą kartoteka, kurios duomenys su jais susipažinus Firmenbuch buvo peržiūrimi, taisomi ir papildomi. Ji, kaip Pagrindinio registracijos Austrijos Respublikos komerciniame ir bendrovių registre žurnalo redaktorė (Zentralblatt für Eintragungen in das Firmenbuch der Republik Österreich), iki 2001 m. gavo nagrinėjamus duomenis iš Federalinio duomenų apdorojimo centro netaikant jokių jų naudojimo apribojimų. Duomenis ji naudojo ir savo ekonominių duomenų bazei papildyti.

19      Norėdama teikti informavimo paslaugas Compass-Datenbank turėjo kasdien gauti aktualius išrašus iš Firmenbuch, susijusius su įmonėmis, kurios padaro įrašus arba juos panaikina. Taip teikiamos informavimo paslaugos grindžiamos Firmenbuch esančia informacija, taip pat informacija, kurią gauna pačios Compass-Datenbank redakcinės tarnybos, atlikusios paiešką, ir kita informacija, kaip antai esanti prekybos rūmuose.

20      1999 m. Austrijos Respublika, kuri valdo Firmenbuch, po konkurso patikėjo kelioms įmonėms įsteigti agentūras tarpininkes, kurios perduotų atlygintinai Firmenbuch duomenis (toliau − agentūros tarpininkės). Šios įmonės užtikrina sąsają tarp galutinio vartotojo ir Firmenbuch duomenų bazės ir renka mokesčius, kuriuos perveda Austrijos Respublikai. Komisijos teigimu, kaip atlyginimą už savo veiklą jos gali apmokestinti galutinį klientą ne tik šiais mokesčiais, bet ir papildomu protingo dydžio priedu. Bendrovėms tarpininkėms ir jų galutiniams vartotojams draudžiama kurti savo duomenų rinkinius panaudojant Firmenbuch duomenis, patiems siūlyti duomenis ir pridėti reklamą jų turinyje ar juos pateikiant.

21      2001 m. Austrijos Respublika pateikė Vienos komerciniam teismui (Handelsgericht Wien) ieškinį prašydama, be kita ko, uždrausti Compass Datenbank naudoti Firmenbuch duomenis, visų pirma juos išsaugoti, atgaminti ar perduoti tretiesiems asmenims. Byloje tarp Austrijos Respublikos ir Compass Datenbank galiausiai buvo priimtas 2002 m. balandžio 9 d. Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas) sprendimas, kuriuo šis teismas įpareigojo įmonę laikinai nutraukti Firmenbuch duomenų bazės naudojimą jos duomenų bazei atnaujinti ir visų pirma išsaugoti ar kitaip atgaminti jame esančius duomenis, siekiant juos perduoti tretiesiems asmenims, padaryti juos prieinamus šiems asmenims arba teikti Firmenbuch esančią informaciją, jeigu šie duomenys nebuvo gauti už Austrijos Respublikai pervestą atlygį.

22      Sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nenurodyta, ar vėliau Austrijos teismai nusprendė dėl šio ginčo esmės.

23      Atskiras teismo procesas, kurį pradėjo Compass-Datenbank ir kuriuo buvo pradėta pagrindinė byla Oberster Gerichtshof, sprendime pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą neaprašytas, tačiau Austrijos Respublika savo pastabose nurodo įvairius jo etapus.

24      Tokiomis aplinkybėmis 2006 m. gruodžio 21 d. Compass-Datenbank pateikė ieškinį Landesgericht für Zivilrechtssachen Wien (Vienos regioninis civilinių bylų teismas), nukreiptą prieš Austrijos Respubliką, kuriuo prašo įpareigoti pastarąją, laikantis IWG ir už adekvatų atlygį, leisti naudoti tam tikrus Firmenbuch esančius dokumentus. Kalbant konkrečiau, ji paprašė prieigos prie dokumentų, pateikiamų kaip išrašai iš Firmenbuch, kuriuose nurodomi atnaujinti duomenys apie prieš dieną juose registruotus arba išregistruotus teisės subjektus, taip pat Firmenbuch išrašai, kuriuose pateikiami istoriniai duomenys.

25      Landesgericht für Zivilrechtssachen Wien atmetė Compass-Datenbank argumentus 2008 m. sausio 22 d. sprendimu. Šį sprendimą patvirtino Oberlandesgericht Wien (Vienos aukštesnysis regioninis teismas) 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimu.

26      Gavęs apeliacinį skundą Oberster Gerichtshof 2009 m. liepos 14 d. sprendimu taip pat nusprendė, kad Compass-Datenbank negalėjo remtis jokia teise pagal IWG. Tačiau jis manė, kad šios įmonės pateiktuose argumentuose yra aplinkybių, leidžiančių manyti, kad ji gali remtis konkurencijos teisės taisyklėmis, pagal analogiją taikant IWG nuostatas, susijusias su atlygiu. Todėl jis panaikino ankstesnius sprendimus ir įpareigojo Landesgericht für Zivilrechtssachen Wien paprašyti Compass-Datenbank nurodyti, ar nagrinėjamame procese remiamasi teisėmis, kylančiomis iš IWG ar iš konkurencijos teisės.

27      Atsakydama į šį klausimą Compass-Datenbank pareiškė Landesgericht für Zivilrechtssachen Wien, kad aiškiai remiasi konkurencijos teisės taisyklėmis, pagal analogiją taikydama IWG nuostatas dėl atlygio, ir ji pakeitė savo reikalavimus šiuo aspektu. 2009 m. rugsėjo 17 d. sprendimu šis teismas nusprendė, kad jis nekompetentingas nagrinėti bylą, ir grąžino ją Oberlandesgericht Wien, t. y. teismui, kuris kompetentingas konkurencijos srityje.

28      Oberlandesgericht Wien teisme Compass-Datenbank iš esmės prašė įpareigoti Austrijos Respubliką už „tinkamą atlygį“ perduoti jai atnaujintus Firmenbuch duomenis, kuriuose būtų visos jo ištraukos, susijusios su įmonėmis, kurios buvo įrašytos arba išbrauktos iš registro dieną prieš perdavimą. Compass-Datenbank prašymas iš esmės buvo grindžiamas argumentu, kad Austrijos Respublika, kaip dominuojančią padėtį rinkoje užimanti įmonė, kaip tai suprantama pagal SESV 102 straipsnį, privalo pateikti Firmenbuch duomenis, taikydama vadinamąją „esminių išteklių“ doktriną.

29      Oberlandesgericht Wien atmetė Compass-Datenbank ieškinį 2010 m. kovo 8 d. sprendimu. Ši įmonė pateikė apeliacinį skundą dėl šio sprendimo Oberster Gerichtshof. Šis teismas sprendime pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pažymėjo, kad SESV 102 straipsnyje skelbiamas draudimas piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi taikomas įmonėms, įskaitant ir viešąsias įmones, jeigu jos vykdo ekonominę veiklą. Jis pažymi, kad, remiantis 1987 m. birželio 16 d. Sprendimu Komisija prieš Italiją (118/85, Rink. p. 2599, 7 punktas) ir 2004 m. kovo 16 d. Sprendimu AOK-Bundesverband ir kt. (C‑264/01, C‑306/01, C‑354/01 ir C‑355/01, Rink. p. I‑2493, 58 punktas), teisės subjektas gali būti traktuojamas kaip įmonė tik atsižvelgiant į jo veiklos dalį, jeigu ji gali būti apibrėžiama kaip ekonominė, tačiau, remiantis 1997 m. kovo 18 d. Sprendimu Diego Calì & Figli (C‑343/95, Rink. p. I‑1547), įmonės statusas negali būti suteiktas valstybės valdžios institucijoms, jeigu jos veikia kaip viešosios valdžios subjektai.

30      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatuoja, kad pirmasis klausimas, kuris kyla pagrindinėje byloje, yra tas, ar kai valdžios institucija „monopolizuoja“ duomenis, kurie turi būti registruojami ir viešinami pagal įstatymą, juos surinkdama išimtinėmis teisėmis saugomoje duomenų bazėje, tokia valdžios institucija vykdo veiklą, priskirtiną viešosios valdžios funkcijoms. Tai, kad nurodydama pagrindinėje byloje nagrinėjamos duomenų bazės apsaugą kaip priskirtiną intelektinės nuosavybės teisei Austrijos Respublika remiasi ne viešosios, bet privatinės teisės nuostatomis, prieštarautų jos veiklos kvalifikavimui kaip veiklos, priskirtinos viešosios valdžios funkcijų įgyvendinimui. Šis teismas pažymi, kad Austrijos Respublikos veikla taip pat nesiekiama tenkinti bendrojo intereso, kuris, jos nuomone, pasireiškia galimybe konkurencijos sąlygomis gauti įvairios ekonominės informacijos teikimo paslaugas.

31      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad, remiantis VSI direktyvos 5 ir 9 konstatuojamosiomis dalimis, viešojo sektoriaus duomenys yra svarbi pirminė medžiaga skaitmeninio turinio produktams ir paslaugoms ir turėtų sudaryti palankias sąlygas Europos bendrovėms išnaudoti jų potencialą, o tai reiškia, kad šiuo atveju reikia taikyti konkurencijos teisę, net jei minėtoje direktyvoje nėra numatyta jokia pareiga leisti pakartotinai naudoti duomenis, o šis sprendimas paliekamas valstybėms narėms.

32      Šis teismas pažymi, kad jei pagrindinėje byloje nagrinėjama Austrijos Respublikos veikla turi būti kvalifikuojama kaip ekonominė, dar kyla klausimas ar 1995 m. balandžio 6 d. Sprendimu RTE ir ITP prieš Komisiją (C‑241/91 P ir C‑242/91 P, Rink. p. I‑743) ir 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimu IMS Health (C‑418/01, Rink. p. I‑5039) nustatyti principai („esminių resursų doktrina“) taikomi ir tuomet, kai nėra „aukštesnės rinkos“, jei nagrinėjami duomenys surenkami ir registruojami vykdant viešosios valdžios funkcijas. Šis teismas nurodo šios doktrinos taikymo pagrindinėje byloje argumentus už ir prieš.

33      Tokiomis aplinkybėmis Oberster Gerichtshof nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

„1.      Ar SESV 102 straipsnį reikia aiškinti taip, kad valdžios institucija veikia kaip įmonė, kai ji duomenų bazėje (Firmenbuch − komerciniame ir bendrovių registre) kaupia duomenis, kuriuos įmonės pateikia remdamosi įstatyme nustatyta pareiga registruotis, ir už atlygį leidžia su jais susipažinti bei (arba) gauti jų išrašus, bet draudžia kitaip juos naudoti?

2.      Jeigu į pirmąjį klausimą bus atsakyta neigiamai:

Ar valdžios institucija veikia kaip įmonė, kai remdamasi savo, kaip duomenų bazės valdytojos, sui generis apsaugos teise ji draudžia kitaip naudoti duomenis, nei su jais susipažįstant ar gaunant jų išrašus?

3.      Jeigu į pirmąjį arba antrąjį klausimus bus atsakyta teigiamai:

Ar SESV 102 straipsnį reikia aiškinti taip, kad [minėtuose sprendimuose RTE ir ITP prieš Komisiją bei IMS Health] nustatyti principai („esminių resursų doktrina“) taikomi ir tuomet, kai nėra „aukštutinės rinkos“, nes saugomi duomenys renkami duomenų bazėje (Firmenbuch − komerciniame ir bendrovių registre) vykdant valstybinės valdžios funkcijas?“

 Dėl prejudicinių klausimų

 Dėl pirmojo ir antrojo klausimų

34      Pirmuoju ir antruoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar viešosios valdžios institucijos veikla duomenų bazėje saugant duomenis, kuriuos įmonės privalo pateikti remdamasi teisės aktuose numatytais įpareigojimais, leidžiant suinteresuotiems asmenims susipažinti su šiais duomenimis ir (arba) jiems pateikiant jų popierines kopijas už atlygį, tačiau draudžiant bet kokį kitokį šių duomenų naudojimą, nes viešosios valdžios institucija, be kita ko, naudojasi sui generis apsaugos teise, kuri jai, kaip tokios duomenų bazės valdytojai, suteikiama, yra ekonominė veikla, todėl viešosios valdžios institucija, vykdanti tokią veiklą, turėtų būti laikoma įmone, kaip tai suprantama pagal SESV 102 straipsnį.

35      Šiuo aspektu iš teismų praktikos matyti, kad įmonė, siekiant taikyti Sąjungos teisės nuostatas konkurencijos srityje, yra bet koks ūkinę veiklą vykdantis subjektas, nepaisant jos teisinio statuso ir finansavimo būdo (1991 m. balandžio 23 d. Sprendimo Höfner ir Elser, C‑41/90, Rink. p. I‑1979, 21 punktas ir 1993 m. vasario 17 d. Sprendimo Poucet ir Pistre, C‑159/91 ir C‑160/91, Rink. p. I‑637, 17 punktas). Reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką ekonomine veikla laikoma bet kokia veikla, kai konkrečioje rinkoje siūlomos prekės ar paslaugos (2002 m. spalio 24 d. Sprendimo Aéroports de Paris prieš Komisiją, C‑82/01 P, Rink. p. I‑9297, 79 punktas; 2008 m. liepos 1 d. Sprendimo MOTOE, C‑49/07, Rink. p. I‑4863, 22 punktas ir 2011 m. kovo 3 d. Sprendimo AG2R Prévoyance, C‑437/09, Rink. p. I‑973, 42 punktas). Todėl pati valstybė ar valstybės institucija gali veikti kaip įmonė (šiuo klausimu žr. 1985 m. kovo 20 d. Sprendimo Italija prieš Komisiją, 41/83, Rink. p. 873, 16–20 punktus).

36      Tačiau veikla, kuri priskirtina viešosios valdžios funkcijų vykdymui, nėra ekonominė veikla, pateisinanti SESV numatytų konkurencijos taisyklių taikymą (šiuo klausimu žr. 1985 m. liepos 11 d. Sprendimo Komisija prieš Vokietiją, 107/84, Rink. p. 2655, 14 ir 15 punktus; 1994 m. sausio 19 d. Sprendimo SAT Fluggesellschaft, C‑364/92, Rink. p. I‑43, 30 punktą ir minėto Sprendimo MOTOE 24 punktą).

37      Be to, teisės subjektas, ypač viešasis subjektas, gali būti laikomas įmone tik dėl veiklos dalies, jeigu ji gali būti kvalifikuojama kaip ekonominė veikla (minėtų sprendimų Aéroports de Paris prieš Komisiją 74 punktas ir MOTOE 25 punktas).

38      Iš tiesų, jei viešasis subjektas vykdo ekonominę veiklą, kuri gali būti atskirta nuo jo, kaip viešosios valdžios subjekto, funkcijų, šis subjektas, kalbant apie šią veiklą, veikia kaip įmonė, tačiau jei minėta ekonominė veikla neatskiriama nuo viešosios valdžios subjekto funkcijų įgyvendinimo, visa šio subjekto vykdoma veikla yra su jo funkcijų įgyvendinimu susijusi veikla (šiuo klausimu žr. 2009 m. kovo 26 d. Sprendimą SELEX Sistemi Integrati prieš Komisiją, C‑113/07 P, Rink. p. I‑2207, 72 ir paskesni punktai).

39      Be to, aplinkybės, kad viešojo subjekto paslaugų ar prekių teikimas (tiekimas), susijęs su jo viešosios valdžios funkcijų įgyvendinimu, atliekamas už įstatyme numatytą, bet ne jo tiesiogiai ar netiesiogiai nustatytą atlygį, savaime neužtenka norint vykdomą veiklą kvalifikuoti kaip ekonominę, o ją vykdantį subjektą − kaip įmonę (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo SAT Fluggesellschaft 28 ir paskesnius punktus ir minėto Sprendimo Diego Calì & Figli 22–25 punktus).

40      Atsižvelgiant į visą šią teismų praktiką, reikia pastebėti, kad su įmonėmis susijusių duomenų rinkimo veikla, grindžiama jų teisės aktuose numatyta deklaravimo pareiga ir su ja susijusiais prievartos įgaliojimais, priskirtina viešosios valdžios funkcijų įgyvendinimui. Todėl tokia veikla nėra ekonominė veikla.

41      Veikla, pasireiškianti taip surinktų duomenų saugojimu ir padarymu prieinamų visuomenei tiesiog su ja susipažįstant arba duodant popierines kopijas, remiantis taikytinais nacionalinės teisės aktais, taip pat nėra ekonominė veikla, nes bazės, kurioje yra tokie duomenys, valdymas ir jos pateikimas visuomenei yra nuo šių duomenų surinkimo neatskiriama veikla. Iš tiesų duomenų rinkimas iš esmės netektų prasmės, jei duomenų bazės, kuriose yra šie duomenys, nebūtų valdomos taip, kad visuomenė galėtų su jais susipažinti.

42      Kalbant apie tai, kad už duomenų, esančių tokioje duomenų bazėje, suteikimą suinteresuotiems asmenims atlyginama, reikia pažymėti, kad, remiantis šio sprendimo 38 ir 39 punktuose nurodyta teismų praktika, kadangi mokesčių, kuriuos reikia mokėti už nagrinėjamos informacijos pateikimą, atitinkamas subjektas tiesiogiai ar netiesiogiai nenustato, bet jie numatomi įstatyme, tokio atlygio gavimas gali būti laikomas neatskiriamu nuo tokio suteikimo. Todėl tai, kad Austrijos Respublika renka mokesčius ar įmokas, mokėtinus už informacijos pateikimą visuomenei, nepakeičia šios veiklos teisinio kvalifikavimo, taigi tai nėra ekonominė veikla.

43      Šiuo aspektu reikia pažymėti, kad, remiantis sprendime pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą esančia informacija, būtent Austrijos Respublika tvarko Firmenbuch ir jai priklausančią duomenų bazę, o konkurso būdu atrinktos agentūros tarpininkės užtikrina sąsają tarp galutinio vartotojo bei šios duomenų bazės ir renka FBDV numatytus mokesčius, kuriuos perveda Austrijos Respublikai. Komisijos teigimu, agentūros tarpininkės kaip atlygį už savo veiklą, be šių mokesčių, galutiniam vartotojui dar gali numatyti protingo dydžio priedą.

44      Tokiomis aplinkybėmis reikia, kaip pažymėjo generalinis advokatas savo išvados 29 punkte, nepainioti pačios Austrijos Respublikos veiklos su agentūrų tarpininkių veikla. Iš tiesų pagrindinėje byloje nagrinėjama būtent Austrijos Respublikos, bet ne agentūrų tarpininkių veikla.

45      Austrijos Respublika per posėdį tvirtino, kad agentūros tarpininkės atrenkamos pagal kokybinius kriterijus, bet ne remiantis finansiniu pasiūlymu, ir kad jų skaičius neribojamas. Jei taip yra, o tai privalo patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, vienintelis užmokestis, kurį viešosios valdžios institucijos gauna atsilyginant už informacijos, esančios pagrindinėje byloje nagrinėjamoje duomenų bazėje, tvarkymą ir pateikimą visuomenei per agentūras tarpininkes, yra FBDV numatyti mokesčiai.

46      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat klausia Teisingumo Teismo dėl viešosios valdžios institucijos veiklos, pasireiškiančios draudimu agentūroms tarpininkėms ir jų galutiniams vartotojams pakartotinai naudoti šios institucijos surinktą ir į viešojo registro duomenų bazę, kaip antai Firmenbuch, įtrauktą informaciją siekiant teikti jų informavimo paslaugas. Konkrečiai kalbant, ji klausia, ar tai, kad viešosios valdžios institucija naudojasi sui generis apsauga, kuri jai, kaip duomenų bazės valdytojai, suteikiama remiantis Direktyvos 96/9 7 straipsniu, reiškia ekonominės veiklos vykdymą.

47      Šiuo aspektu manytina, kad viešasis subjektas, kuris sukuria duomenų bazę ir vėliau remiasi intelektinės nuosavybės teisėmis, būtent minėta sui generis teise, siekdamas saugoti į ją įtrauktus duomenis, vien dėl šio aspekto neveikia kaip įmonė. Toks subjektas neprivalo leisti laisvai naudoti duomenis, kuriuos jis surenka ir pateikia visuomenei naudotis. Kaip pažymi Austrijos Respublika, viešosios valdžios institucija gali teisėtai manyti, kad būtina ar net privaloma vadovaujantis nacionaline teise drausti pakartotinai naudoti duomenis, esančius bazėje, kaip nagrinėjamoji pagrindinėje byloje, siekiant užtikrinti, kad būtų gerbiamas bendrovių ir kiti teisės subjektų, pasirašančių įstatymu reikalaujamas deklaracijas, suinteresuotumas, kad su jais susijusi informacija nebūtų pakartotinai panaudota už šios duomenų bazės ribų.

48      Šiuo aspektu iš sprendimo pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad teisėtas pakartotinio Firmenbuch duomenų naudojimo ribojimas egzistuoja Austrijos teisėje, nes FBDV 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad leidimas susipažinti su Firmenbuch duomenimis, remiantis FBG 34 ir paskesniais straipsniais, nesuteikia teisės juos naudoti, išskyrus susipažinimą.

49      Aplinkybė, kad bazėje esančių duomenų suteikimas naudotis yra atlygintinas, neturi jokios reikšmės ekonominiam ar neekonominiam pakartotinio šių duomenų naudojimo pobūdžiui, su sąlyga, kad pats atlygis nebūtų toks, kad pateisintų nagrinėjamos veiklos kvalifikavimą kaip ekonominės remiantis šio sprendimo 39 ir 42 punktuose esančiais argumentais. Jei atlygis už duomenų pateikimą naudotis yra ribotas ir laikomas neatskiriamu nuo jo, rėmimasis intelektinės nuosavybės teisėmis siekiant apsaugoti šiuos duomenis, ypač neleisti pakartotinai juos naudoti, neturėtų būti laikomas ekonomine veikla. Iš tiesų toks rėmimasis šiomis aplinkybėmis yra neatskiriamas nuo pateikimo naudotis šiais duomenimis.

50      Galiausiai, kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas dėl to, ar VSI direktyva gali turėti įtakos atsakant į pirmąjį ir antrąjį klausimus, reikia konstatuoti, kad, remiantis tuo, kas skelbiama jos 9 konstatuojamoje dalyje, šioje direktyvoje nenumatyta jokia pareiga leisti pakartotinai naudoti duomenis. Be to, prieigos prie Firmenbuch duomenų neapima IWG, įstatymas, kuriuo Austrijos Respublika perkėlė VSI direktyvą. Remiantis tuo darytina išvada, kad ši direktyva neturi reikšmės siekiant nustatyti, ar pagrindinės bylos aplinkybėmis atsisakymas leisti pakartotinai naudoti duomenis yra ekonominio pobūdžio.

51      Atsižvelgiant į prieš tai išdėstytus argumentus, į pirmąjį ir antrąjį klausimus reikia atsakyti taip, kad viešosios valdžios institucijos veikla duomenų bazėje išsaugant duomenis, kuriuos įmonės privalo pateikti remdamosi teisės aktuose numatytais įpareigojimais, leidžiant suinteresuotiems asmenims susipažinti su šiais duomenimis ir (arba) jiems pateikiant jų popierines kopijas, nėra ekonominė veikla, todėl viešosios valdžios institucija, vykdanti tokią veiklą, neturėtų būti laikoma įmone, kaip tai suprantama pagal SESV 102 straipsnį. Tai, kad už tokį susipažinimą ir (arba) kopijų gavimą reikia mokėti įstatyme numatytą, bet ne atitinkamo subjekto tiesiogiai ar netiesiogiai nustatytą atlygį, negali pakeisti minėtos veiklos teisinio kvalifikavimo. Be to, jei tokia viešosios valdžios institucija, remdamasi sui generis apsaugos teise, kuri jai, kaip duomenų bazės valdytojai, suteikta remiantis Direktyvos 96/9 7 straipsniu ar kokia nors kita intelektinės nuosavybės teise, draudžia bet kokį kitokį taip surinktų ir visuomenei pateiktų duomenų naudojimą, ji taip pat nevykdo ekonominės veiklos, todėl vykdydama tokią veiklą ji neturi būti laikoma įmone, kaip tai suprantama pagal SESV 102 straipsnį.

 Dėl trečiojo klausimo

52      Atsižvelgiant į atsakymus į pirmąjį ir antrąjį klausimus ir į tai, kad trečiasis klausimas pateiktas tuo atveju, jei būtų teigiamai atsakyta į pirmuosius du klausimus, nereikia atsakyti į trečiąjį klausimą.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

53      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:

Viešosios valdžios institucijos veikla duomenų bazėje išsaugant duomenis, kuriuos įmonės privalo pateikti remdamosi teisės aktuose numatytais įpareigojimais, leidžiant suinteresuotiems asmenims susipažinti su šiais duomenimis ir (arba) jiems pateikiant jų popierines kopijas, nėra ekonominė veikla, todėl ši viešosios valdžios institucija, vykdanti tokią veiklą, neturėtų būti laikoma įmone, kaip tai suprantama pagal SESV 102 straipsnį. Tai, kad už tokį susipažinimą ir (arba) kopijų gavimą reikia mokėti įstatyme numatytą, bet ne atitinkamo subjekto tiesiogiai ar netiesiogiai nustatytą atlygį, negali pakeisti minėtos veiklos teisinio kvalifikavimo. Be to, jei tokia viešosios valdžios institucija, remdamasi sui generis apsaugos teise, kuri jai, kaip duomenų bazės valdytojai, suteikta remiantis 1996 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/9/EB dėl duomenų bazių teisinės apsaugos 7 straipsniu ar kokia nors kita intelektinės nuosavybės teise, draudžia bet kokį kitokį taip surinktų ir visuomenei pateiktų duomenų naudojimą, ji taip pat nevykdo ekonominės veiklos, todėl vykdydama tokią veiklą ji neturi būti laikoma įmone, kaip tai suprantama pagal SESV 102 straipsnį.

Parašai.


* Proceso kalba: vokiečių.