GENERALINIO ADVOKATO
MELCHIOR WATHELET IŠVADA,
pateikta 2014 m. birželio 25 d.(1)
Byla C‑249/13
Khaled Boudjlida
prieš
Préfet des Pyrénées-Atlantiques
(Tribunal administratif de Pau (Prancūzija) pateiktas prašymas
priimti prejudicinį sprendimą)
„Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė – Direktyva 2008/115/EB – Neteisėtai šalyje esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimas – Sprendimo grąžinti priėmimo procedūra – Teisės į gynybą paisymo principas – Teisė būti išklausytam prieš priimant sprendimą, galintį turėti poveikį neteisėtai šalyje esančio trečiosios šalies piliečio interesams – Teisės į gynybą ir teisės būti išklausytam turinys – Teisė turėti galimybę pareikšti nuomonę, paliekant pakankamai apmąstymams skirto laiko – Teisė gauti patarėjo pagalbą – Teisės būti išklausytam apribojimai“
I – Įvadas
1. Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą, kurį 2013 m. gegužės 6 d. Teisingumo Teismo kanceliarijai pateikė Tribunal administratif de Pau, susijęs su teisės būti išklausytam, numatytos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 41 straipsnio 2 dalies a punkte, pobūdžiu ir apimtimi prieš priimant sprendimą grąžinti pagal 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse(2).
2. Šis prašymas pateiktas nagrinėjant K. Boudjlida ir Atlanto Pirėnų prefekto ginčą. K. Boudjlida visų pirma prašo panaikinti 2013 m. sausio 15 d. įsakymą, kuriuo Atlanto Pirėnų departamento prefektas atsisakė išduoti jam leidimo gyventi šalyje dokumentą, įpareigojo per 30 dienų išvykti iš Prancūzijos teritorijos ir nustatė Alžyrą ar bet kurią kitą šalį, dėl kurios jis įrodytų, kad gali į ją teisėtai vykti, kaip jo galimo išsiuntimo paskirties vietą.
3. Šioje išvadoje analizuosiu sąlygas ir taisykles, pagal kurias neteisėtai šalyje esančiam trečiosios šalies piliečiui, dėl kurio turi būti priimtas sprendimas grąžinti, turi būti suteikta galimybė pasinaudoti teise būti išklausytam, įtvirtinta Teisingumo Teismo praktikoje ir patvirtinta Chartijos 41 straipsnio 2 dalies a punkte, visų pirma galimybė išnagrinėti visas jam nepalankias aplinkybes, susijusias su teise gyventi šalyje, galimybė pareikšti nuomonę, suteikus apmąstymams skirto laiko, ir galimybė gauti pasirinkto patarėjo pagalbą.
II – Direktyva 2008/115
4. Direktyvos 2008/115 3 straipsnyje „Sąvokos“ nurodyta:
„Šioje direktyvoje:
<...>
4) „sprendimas grąžinti“ – administracinis ar teismo sprendimas ar aktas, kuriuo konstatuojama arba paskelbiama, kad trečiosios šalies piliečio buvimas yra neteisėtas, ir nustatoma ar nurodoma prievolė grįžti;
<...>“
5. Direktyvos 2008/115 5 straipsnyje „Negrąžinimas, vaiko interesai, šeimos gyvenimas ir sveikatos būklė“ nustatyta:
„Valstybės narės, įgyvendindamos šią direktyvą, tinkamai atsižvelgia į:
a) vaiko interesus,
b) šeimos gyvenimą,
c) atitinkamo trečiosios šalies piliečio sveikatos būklę,
ir laikosi negrąžinimo principo.“
6. Šios direktyvos 6 straipsnyje „Sprendimas grąžinti“ nustatyta:
„1. Valstybės narės priima sprendimą grąžinti kiekvieno trečiosios šalies piliečio, neteisėtai esančio jų teritorijoje, atžvilgiu, nepažeisdamos 2–5 dalyse nurodytų išimčių.
<…>
4. Valstybės narės, atsižvelgdamos į asmenines, humanitares ar kitas priežastis, bet kuriuo metu gali suteikti atskirą leidimą gyventi ar kitokį leidimą, suteikiantį teisę pasilikti neteisėtai jų teritorijoje esančiam trečiosios šalies piliečiui. Tokiu atveju sprendimas grąžinti nepriimamas. Jei sprendimas grąžinti jau buvo priimtas, jis panaikinamas arba sustabdomas leidimo gyventi arba kito leidimo, suteikiančio teisę pasilikti, galiojimo laikotarpiui.
<…>
6. Šia direktyva valstybėms narėms neužkertamas kelias vienu administraciniu ar teismo sprendimu ar aktu priimti sprendimą užbaigti teisėtą buvimą kartu su sprendimu grąžinti ir (arba) sprendimu dėl išsiuntimo ir (arba) sprendimu uždrausti atvykti <…>“
III – Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
7. K. Boudjlida, Alžyro pilietis, 2007 m. rugsėjo 26 d. atvyko į Prancūziją ir jam, kaip studentui, kelis kartus buvo išduotas leidimas gyventi šalyje. Jis nepaprašė pratęsti paskutinio jam išduoto leidimo gyventi šalyje, kuris baigė galioti 2012 m. spalio 31 d., ir nesikreipė dėl naujo leidimo išdavimo.
8. Nors ir būdamas Prancūzijos teritorijoje neteisėtai, 2013 m. sausio 7 d. K. Boudjlida pateikė prašymą Union de recouvrement des cotisations de sécurité sociale et d’allocations familiales (Socialinio draudimo įmokų susigrąžinimo ir šeimos išmokų sąjunga, toliau – URSSAF) užregistruoti jį kaip savarankišką veiklą vykdantį verslininką, kad įsteigtų labai mažą įmonę inžinerijos srityje.
9. Kadangi šalyje K. Boudjlida buvo neteisėtai, 2013 m. sausio 15 d. jį iškvietė pasienio policijos tarnybos, ir jis savanoriškai ten atvyko. Šios tarnybos išklausė K. Boudjlida apie jo padėtį, susijusią su teise gyventi Prancūzijoje. Apklausa, trukusi 30 minučių, buvo susijusi su K. Boudjlida prašymu užregistruoti jį kaip savarankišką veiklą vykdantį verslininką, atvykimo į Prancūziją aplinkybėmis, gyvenimo šalyje būnant studentu sąlygomis nuo atvykimo dienos ir šeiminiais ryšiais Prancūzijoje ir Alžyre. Paklaustas, ar sutiktų išvykti iš Prancūzijos teritorijos, jeigu prefektūra priimtų tokį sprendimą, jis atsakė teigiamai.
10. Po minėtos apklausos Atlanto Pirėnų departamento prefektas tą pačią 2013 m. sausio 15 d. priėmė įsakymą, juo įpareigojo K. Boudjlida išvykti iš Prancūzijos teritorijos, nustatė 30 dienų savanoriško grįžimo terminą ir, be kita ko, Alžyrą kaip paskirties šalį.
11. 2013 m. vasario 18 d. K. Boudjlida kreipėsi į Tribunal administratif de Pau su ieškiniu dėl minėto įsakymo panaikinimo.
12. K. Boudjlida prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme visų pirma teigė, kad priimant 2013 m. sausio 15 d. įsakymą padaryta teisės klaida, nes, atsižvelgiant į jo integraciją Prancūzijoje ir universitetines studijas, taip pat į tai, kad Prancūzijoje yra du jo dėdės, universiteto profesoriai, įsakymu neproporcingai pažeistas K. Boudjlida privatus gyvenimas. Be to, jis teigė, kad 30 dienų terminas yra per trumpas asmeniui, esančiam šalyje ilgiau nei penkerius metus, ir kad iš tikrųjų jam nebuvo suteikta teisė būti tinkamai išklausytam prieš priimant įsakymą, kuriuo jis įpareigotas išvykti iš Prancūzijos teritorijos.
13. Atlanto Pirėnų departamento prefektas nurodė, kad dėl K. Boudjlida nebuvo priimtas joks sprendimas atsisakyti išduoti leidimą gyventi šalyje. Iš tiesų nuo 2007 m. rugsėjo 26 d. iki 2012 m. spalio 31 d. K. Boudjlida pavyko nesunkiai prasitęsti leidimo gyventi šalyje korteles, ir jis neprašė, kad paskutinis jo leidimas gyventi šalyje būtų pratęstas Prancūzijos teisės aktuose numatytomis sąlygomis, t. y. likus dviem mėnesiams iki ankstesnio leidimo galiojimo pabaigos. Atlanto Pirėnų departamento prefekto teigimu, todėl skundžiamo įsakymo priėmimo dieną K. Boudjlida šalyje buvo neteisėtai. Jis pridūrė, kad įpareigojimas išvykti iš Prancūzijos teritorijos pagrįstas, nes šioje byloje užsienietis šalyje buvo neteisėtai. Be to, Prancūzijoje nesant tvirtesnių nei kilmės šalyje šeiminių ryšių, ginčijamu įsakymu K. Boudjlida teisė į privatų ir šeimos gyvenimą nebuvo neproporcingai pažeista. Šiam įpareigojimui įvykdyti nustatytas terminas taip pat yra principinis terminas, ir, Atlanto Pirėnų departamento prefekto teigimu, nenurodyta jokia ypatinga aplinkybė, dėl kurios būtų pateisinamas ilgesnis terminas.
14. Atlanto Pirėnų departamento prefektas gina savo įsakymo teisėtumą remdamasis Liono Cour administrative d’appel sprendimu; juo remiantis darytina išvada, kad Chartijos 41 straipsnyje įtvirtinta teisė būti išklausytam nereiškia institucijos pareigos savo iniciatyva surengti suinteresuotojo asmens apklausą ar pakviesti jį pateikti pastabas, be to, šios teisės pažeidimas gali turėti poveikį procedūros teisėtumui tik suinteresuotajam asmeniui įrodžius, kad iš jo buvo atimta galimybė nurodyti reikšmingas aplinkybes, galėjusias turėti įtakos sprendimo turiniui (2013 m. kovo 14 d. sprendimas, ieškinio Nr. 12LY02737).
15. Be to, prefektas nurodė, kad K Boudjlida teisės būti išklausytam buvo paisoma, nes per 30 minučių apklausą su policijos tarnybomis jis galėjo pasikalbėti ir apie savo prašymą užregistruoti jį kaip savarankišką veiklą vykdantį verslininką, ir apie atvykimo į Prancūziją aplinkybes, gyvenimo šalyje būnant studentu sąlygas nuo atvykimo dienos bei šeiminę padėtį. Paaiškėjo, kad jis šalyje yra neteisėtai, kad Prancūzijoje neturi daugiau ryšių nei Alžyre ir kad jokia ypatinga aplinkybe nepateisinamas ilgesnis savanoriško išvykimo terminas.
16. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad nei Direktyvoje 2008/115, nei Prancūzijos nuostatose, numatytose šiai direktyvai įgyvendinti, nenustatytos sąlygos, kurioms esant užsienietis turi būti išklausytas prieš priimant sprendimą jį grąžinti, kuris pagal savo esmę jam turi neigiamą poveikį. Tačiau jis mano, kad iš Sprendimo M. (C‑277/11, EU:C:2012:744) darytina išvada, jog pagal Chartijos 41 straipsnio 2 dalies a punkte įtvirtintą teisę institucija, prieš įpareigodama neteisėtai šalyje esantį užsienietį išvykti iš šalies teritorijos, privalo suteikti galimybę jį išklausyti, nors Direktyvoje 2008/115 ir Prancūzijos teisės aktuose, kuriais ši direktyva įgyvendinama, tai aiškiai nenumatyta.
17. Šio teismo teigimu, teisė į gynybą ir iš jos kylanti teisė būti išklausytam, atsižvelgiant į bendresnį rungimosi principą, reiškia, kad asmeniui, kuriam skirta nepalanki priemonė, turi būti suteikta galimybė išsinagrinėti visas jam nepalankias aplinkybes(3) ir pareikšti nuomonę(4) praėjus pakankamai apmąstymams skirto laiko, kuris kartu turi atitikti institucijos poreikį veikti veiksmingai(5), prireikus padedant patarėjui, turinčiam teisę dalyvauti nuo tyrimo, atliekamo prieš priimant sprendimą, pradžios(6). Vis dėlto jis mano, kad, atsižvelgiant į minėtą teismo praktiką, šių įvairių rungimosi principo ir teisės į gynybą sudedamųjų dalių turinys priklauso nuo institucijos siekiamų tikslų ir jiems įgyvendinti turimų galių. Taigi, jo nuomone, neaišku, ar visos šios sudedamosios dalys yra neatsiejamos nuo Chartijos 41 straipsnyje įtvirtintos teisės būti tinkamai ir veiksmingai išklausytam.
18. Jis mano, kad taip pat reikia atsakyti į klausimą, ar pusiausvyra tarp, pirma, būtinybės paisyti Chartijos 41 straipsnio ir, antra, būtinybės įgyvendinti veiksmingą grąžinimo politiką gali pateisinti tai, kad vieną ar kelis kartus yra keičiama ar ribojama neteisėtai šalyje esančio trečiosios šalies piliečio teisė į tai, kad jam būtų suteikta galimybė išnagrinėti nepalankias aplinkybes, susijusias su jo teise gyventi šalyje, ir teisė raštu arba žodžiu pareikšti nuomonę, suteikus pakankamai laiko apmąstymams, jei reikia, padedant jo pasirinktam patarėjui, o jeigu taip, tai ar šių pakeitimų apimtis turi priklausyti nuo jo ryšių su Europos Sąjungos valstybe nare, kurioje jis yra, trukmės ir pobūdžio, ar nuo kurio nors kito kriterijaus, į kurį reikia atsižvelgti.
19. Tokiomis aplinkybėmis Tribunal administratif de Pau nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Koks neteisėtai šalyje esančio užsieniečio, trečiosios šalies piliečio, dėl kurio reikia priimti sprendimą grąžinti, [Chartijos] 41 straipsnyje įtvirtintos teisės būti išklausytam turinys?
Visų pirma, ar ši teisė apima teisę turėti galimybę išsinagrinėti visas aplinkybes, kuriomis remiamasi kaip jam nepalankiomis sprendžiant jo teisės gyventi šalyje klausimą, teisę pareikšti savo nuomonę žodžiu ar raštu praėjus pakankamai apmąstymams skirto laiko ir teisę pasinaudoti pasirinkto patarėjo pagalba?
2. Ar šios teisės turinys keistinas arba ribotinas atsižvelgiant į Direktyvoje [2008/115] nurodyta grąžinimo politika siekiamą bendrojo intereso tikslą?
3. Jei atsakymas būtų teigiamas, kokie ribojimai leistini ir kokiais kriterijais vadovautis juos taikant?“
IV – Procesas Teisingumo Teisme
20. Pastabas raštu pateikė K. Boudjlida, Prancūzijos vyriausybė, Nyderlandų vyriausybė ir Europos Komisija. 2014 m. gegužės 8 d. posėdyje pastabas žodžiu pateikė K. Boudjlida, Prancūzijos vyriausybė ir Komisija.
V – Analizė
A – Šalių argumentai
21. K. Boudjlida mano, kad negalėjo nei pateikti argumentų, nei aptarti savo grąžinimo motyvų, nes prefektūra sprendimą grąžinti priėmė ne per rungimosi principu grindžiamą administracinę procedūrą. Jis pažymi, kad sprendimas grąžinti „tampa automatiškas prefektūrai konstatavus neteisėtą buvimą šalyje, ir nėra jokios realios galimybės veiksmingai apsiginti, kol sprendimas dar nepriimtas, atsižvelgiant taip pat į tai, kad įsakymas, kuriuo įpareigojama išvykti iš teritorijos, priimamas iš karto, ir praktiškai nelieka nieko kito, tik kreiptis į administracinį teismą ir ginčyti sprendimą jau po jo priėmimo“.
22. K. Boudjlida pažymi, kad prefekto tarnybos niekada oficialiai jo neišklausė nei dėl teisės gyventi šalyje pratęsimo, nei dėl sprendimo grąžinti, o jos vienintelės kompetentingos tai padaryti. Jis mano, kad per apklausą policijoje negalėjo nei prašyti leisti pasilikti šalyje, nei pateikti policijai savo argumentų, kuriais prieštaraujama dėl sprendimo grąžinti, nes nieko nežinojo apie tai, kokį sprendimą priims administracinė institucija. K. Boudjlida visiškai nemanė, kad sprendimas grąžinti gali būti priimtas tą pačią dieną, neišklausius asmens dėl sprendimo motyvų. Taigi jis negalėjo apsiginti, nes nebuvo išklausytas dėl numatomo sprendimo grąžinti turinio. K. Boudjlida teigimu, per apklausą policijoje jis paaiškino, kad laukia atsakymo į natūralizacijos prašymą, ir į pateiktą klausimą, ar sutiktų išvykti iš šalies, jeigu prefektūra priimtų tokį sprendimą, jis patvirtino atsakęs, kad prireikus sutiktų išvykti iš šalies. Jis mano, kad jokia minėtos apklausos aplinkybė nerodo, kad jis turėjo teisę pateikti pastabas ir būti išklausytas prieš priimant sprendimą grąžinti, kuris buvo priimtas tą pačią dieną.
23. K. Boudjlida pažymi, kad jeigu jam būtų buvę pranešta apie tai, jog bus priimtas sprendimas grąžinti, jis būtų galėjęs prefektūrai pateikti argumentus, dėl kurių būtų buvę galima šį sprendimą pakeisti. Jis priduria, kad jeigu būtų turėjęs tokią galimybę, prieš priimant sprendimą grąžinti jis būtų galėjęs remtis neproporcingu teisės į privatų gyvenimą pažeidimu ir Užsieniečių atvykimo, gyvenimo šalyje ir prieglobsčio teisės kodekso (toliau – Ceseda) L.313‑11 straipsnio 7ºdalies nuostatų pažeidimu, atsižvelgdamas į visišką savo integraciją Prancūzijoje.
24. K. Boudjlida taip pat pažymi, jog „galima konstatuoti tik tai, kad vienintelė 30 minučių trukusi policijos apklausa visiškai neatitinka teisės būti išklausytam institucijos per administracinę procedūrą turinio“, kaip Teisingumo Teismas yra ją išaiškinęs savo praktikoje. Taigi sprendimas grąžinti priimtas po apklausos policijoje, nepadedant patarėjui ir pažeidžiant Teisingumo Teismo praktiką.
25. K. Boudjlida teigimu, teisė į gerą administravimą, kuri visų pirma numatyta Chartijos 41 straipsnio 2 dalyje, įgyvendinant Direktyvą 2008/115 reiškia bet kurio asmens teisę būti išklausytam prieš priimant jam nepalankų poveikį turinčią individualią priemonę. Jis mano, kad teisė būti išklausytam turi būti apibrėžiama kaip bet kurio asmens teisė tinkamai ir veiksmingai susipažinti su pastabomis, raštu ar žodžiu pateiktomis per administracinę procedūrą prieš priimant bet kokį sprendimą, kuris gali būti jam nepalankus. K. Boudjlida priduria, jog teisės būti išklausytam turinys reiškia, kad asmeniui, kuriam skirta nepalanki priemonė, turi būti suteikta galimybė išsinagrinėti visas jam nepalankias aplinkybes, galimybė pareikšti nuomonę, suteikus pakankamai apmąstymams skirto laiko ir padedant patarėjui, galinčiam dalyvauti nuo tyrimo, atliekamo prieš pateikiant pranešimą apie kaltinimus, pradžios.
26. Prancūzijos vyriausybės nuomone, iš pačios Chartijos 41 straipsnio formuluotės matyti, kad jis skirtas ne valstybėms narėms, o tik Sąjungos institucijoms, įstaigoms ir organams(7). Tačiau ji priduria, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką teisė būti išklausytam yra Sąjungos teisės bendrasis principas, kylantis ne tik iš Chartijos 41 straipsnyje įtvirtintos teisės į gerą administravimą, bet ir iš Chartijos 47 ir 48 straipsniais užtikrinamų teisės į gynybą ir teisės į teisingą bylos nagrinėjimą paisymo. Minėtos vyriausybės teigimu, teisės būti išklausytam privalo paisyti ne tik Sąjungos institucijos pagal Chartijos 41 straipsnį; kadangi tai yra Sąjungos teisės bendrasis principas, jos turi paisyti ir kiekvienos valstybės narės institucijos, priimdamos sprendimus, patenkančius į Sąjungos teisės taikymo sritį, nors taikomuose teisės aktuose toks reikalavimas nebūtinai aiškiai apibrėžtas(8).
27. Prancūzijos vyriausybė pažymi, kad Direktyva 2008/115 susijusi tik su neteisėtai šalyje esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimu, taigi ja nesiekiama suderinti visų nacionalinių normų, susijusių su užsieniečių buvimu šalyje(9). Taigi, šios vyriausybės teigimu, taisyklės, pagal kurias nagrinėjama, ar trečiosios šalies pilietis šalyje yra teisėtai, ar neteisėtai, ir taisyklės, pagal kurias pilietis prireikus išklausomas atliekant šį nagrinėjimą, reglamentuojamos valstybių narių nacionalinėje teisėje. Tačiau, nustačius neteisėtą buvimą šalyje, valstybės narės privalo priimti sprendimą grąžinti pagal Direktyvos 2008/115 6 straipsnio 1 dalį, išskyrus konkrečius atvejus, numatytus šio straipsnio 2–5 dalyse. Kadangi sprendimas grąžinti neabejotinai priimamas dėl to, kad yra priimtas sprendimas, kuriuo konstatuojamas neteisėtas atitinkamo asmens buvimas šalyje, Prancūzijos vyriausybė mano, jog asmens nereikia iš naujo išklausyti prieš priimant sprendimą grąžinti, nes pagal atitinkamos valstybės narės teisę tai buvo padaryta vykdant jo teisės gyventi šalyje nagrinėjimo procedūrą. Tačiau ji mano, kad jeigu valstybės narės teisėje nenumatytas atitinkamo asmens išklausymas nagrinėjant jo teisę gyventi šalyje, jam turėtų būti leidžiama pateikti pastabas prieš priimant nepalankų sprendimą grąžinti.
28. Prancūzijos vyriausybė priduria, kad sprendimas grąžinti, kaip pagrindinėje byloje, gali būti priimamas policijos tarnyboms patikrinus trečiosios šalies pilietį, neturintį galiojančio leidimo gyventi šalyje dokumento. Tokiu atveju institucija prieš priimdama sprendimą grąžinti privalo išnagrinėti asmeninę atitinkamo asmens padėtį ir suteikti jam galimybę pateikti pastabas, susijusias su galima teise gyventi šalyje. Tačiau atitinkamas asmuo turi būti išklausytas tokiomis sąlygomis, kuriomis nebūtų kenkiama grąžinimo procedūros veiksmingumui ir kuriomis kartu būtų atsižvelgiama į tai, kad institucija turi imtis skubių veiksmų, ir į pasislėpimo pavojų. Toks išklausymas gali būti atliekamas, kaip pagrindinėje byloje, kai asmuo sutinka atvykti į vietos policijos tarnybų būstinę, kad būtų išklausytas dėl savo padėties. Kitais atvejais, norint patikrinti atitinkamo asmens padėtį, taip pat gali prireikti laikinai atimti jo laisvę.
29. Prancūzijos vyriausybės nuomone, nors Prancūzijos teisėje numatyta advokato pagalbos galimybė vykdant laikino sulaikymo procedūrą, kaip ir vykdant sulaikymo norint patikrinti teisę gyventi šalyje procedūrą, šis reikalavimas kyla tik iš to, kad atitinkamam asmeniui tuomet atimama laisvė. Tačiau teisė gauti pasirinkto patarėjo pagalbą vykstant administracinei procedūrai, vykdomai prieš priimant sprendimą grąžinti, negali būti laikoma teisės būti išklausytam dalimi. Ši vyriausybė mano, kad nors Chartijos 47 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog asmenims, neturintiems pakankamai išteklių, skiriama teisinė pagalba, jeigu ji būtina siekiant užtikrinti teisės kreiptis į teismą veiksmingumą, iš minėtos nuostatos teksto aišku, kad ji taikoma tik vykstant teismo procesui.
30. Prancūzijos vyriausybė subsidiariai siūlo į antrąjį ir trečiąjį klausimus atsakyti, kad Direktyvą 2008/115 reikia aiškinti taip, kad teisės būti išklausytam turinys gali būti ribojamas siekiant atsižvelgti į šios direktyvos tikslą veiksmingai užtikrinti neteisėtai šalyje esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimą. Šios vyriausybės teigimu, šie apribojimai turi būti numatyti įstatyme, būti būtini ir proporcingi ir jais turi būti paisoma esminio šios teisės turinio.
31. Nyderlandų vyriausybė mano, kad užsieniečiai, kaip antai K. Boudjlida, neturi jokios teisės pagal Chartijos 41 straipsnį palaikydami santykius su valstybe nare. Jos nuomone, iš Chartijos 41 straipsnio formuluotės matyti, kad šia nuostata užtikrinama teisė į Sąjungos institucijų, įstaigų ir organų vykdomą gerą administravimą. Taigi ši nuostata neskirta valstybėms narėms(10). Tačiau Nyderlandų vyriausybė mano, kad Chartijos 41 straipsnio pagrindą sudaro pagrindinis Sąjungos teisės principas ir kad jeigu nacionalinė institucija ketina priimti asmeniui nepalankų aktą, turi būti paisoma teisės į gynybą(11).
32. Nyderlandų vyriausybės teigimu, teisė į gynybą visų pirma apima teisę būti išklausytam prieš priimant asmeniui nepalankų aktą. Šios teisės turinys priklauso nuo konkrečių bylos aplinkybių ir taikomo teisinio pagrindo. Ji pabrėžia, kad už neteisėtai šalyje esančių užsieniečių patikrą visuomet yra atsakingos policijos ir (arba) imigracijos tarnybos. Atsižvelgiant į Direktyvos 2008/115 tikslus, šioms institucijoms svarbu skubiai nustatyti, ar užsienietis šalyje yra teisėtai, ar ne, o jeigu neteisėtai, užtikrinti, kad ši problema būtų kuo greičiau išspręsta. Šiuo tikslu sprendimas neturėtų būti rengiamas, automatiškai taikant išsamią rašytinę procedūrą. Akivaizdu, kad pagal Direktyvos 2008/115 12 straipsnio 1 dalį pats sprendimas grąžinti turi būti priimamas raštu.
33. Nyderlandų vyriausybė pažymi, kad sprendimas grąžinti yra pradinis grąžinimo procedūros etapas(12). Sprendimu grąžinti nustatoma, kad trečiosios šalies pilietis šalyje yra neteisėtai, ir įpareigojama jį grąžinti. Dėl trečiosios šalies piliečio neteisėto buvimo šalyje nustatymo Nyderlandų vyriausybė pažymi, kad šio nustatymo teisiniai padariniai nėra (ypač) sunkūs atitinkamam užsieniečiui, nes neteisėtas suinteresuotojo asmens buvimas šalyje jau būna nustatytas dėl to, kad asmuo neturi galiojančio leidimo gyventi šalyje dokumento, taigi nekyla iš sprendimo grąžinti.
34. Nyderlandų vyriausybės teigimu, remiantis Sprendimu M. (EU:C:2012:744), valstybės narės kompetentingos institucijos, vykdydamos su teisėtu ar neteisėtu užsieniečio buvimu šioje valstybėje susijusią procedūrą, privalo suteikti jam galimybę tinkamai ir veiksmingai pateikti savo nuomonę ir atkreipti visą reikiamą dėmesį į šiuo klausimu jo pateiktas pastabas. Ji mano, kad nors atitinkamos institucijos privalo nustatyti, ar užsienietis turi galiojantį leidimą gyventi šalyje, jos neprivalo atsižvelgti į visas teises gyventi šalyje, kurių užsienietis (galbūt) gali reikalauti.
35. Nyderlandų vyriausybė pažymi, jog Direktyvos 2008/115 6 straipsnio 1 dalyje reikalaujama, kad dėl užsieniečio, kuris valstybės narės teritorijoje yra neteisėtai, būtų priimtas sprendimas grąžinti. Dėl pagrindinės bylos Nyderlandų vyriausybė pažymi, kad K. Boudjlida Prancūzijoje yra neteisėtai, nes nepateikė prašymo pratęsti leidimo gyventi šalyje galiojimą. Remiantis sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikta informacija, nustatyta, kad priimant sprendimą grąžinti jis neturėjo leidimo gyventi šalyje. Šiomis aplinkybėmis Nyderlandų vyriausybė mano, kad šiuo konkrečiu atveju teisė į gynybą nebuvo pažeista. Atsižvelgiant į specifinį sprendimo grąžinti pobūdį, užsieniečiui turi būti suteiktas tik ribotas laikas reaguoti, ir, Nyderlandų vyriausybės nuomone, nėra jokios priežasties manyti, kad pagrindinėje byloje suteikta per mažai apmąstymams skirto laiko. Ji priduria, kad sprendimą grąžinti visuomet galima apskųsti. Nyderlandų vyriausybė priduria, kad teisė būti išklausytam priimant sprendimą grąžinti neapima teisės gauti nemokamą teisinę pagalbą.
36. Komisija pažymi, kad teisė būti išklausytam vykdant visą procedūrą įtvirtinta Chartijos 41 straipsnyje. Jos teigimu, nors patikslinta, kad šis Chartijos straipsnis taikomas tik Sąjungos institucijoms ir įstaigoms, Teisingumo Teismas Sprendime M. (EU:C:2012:744) pripažino, jog „konstatuotina, kad, kaip matyti iš jos turinio, ši nuostata yra visuotinai taikoma“(13). Jis mano, kad priimdamos sprendimus grąžinti valstybės narės įgyvendina Sąjungos teisę, taigi yra saistomos iš Chartijos kylančių įpareigojimų(14).
37. Komisijos nuomone, kadangi valstybės narės pagal Direktyvos 2008/115 6 straipsnio 1 dalį įpareigotos priimti sprendimą grąžinti bet kurį neteisėtai šalyje esantį užsienietį, pagrindinis šio užsieniečio teisės būti išklausytam prieš priimant sprendimą grąžinti tikslas yra pateikti pastabas dėl grąžinimo tvarkos ar dėl Direktyvos 2008/115 6 straipsnio 2–5 dalyse numatytų išimčių taikytinumo. Užsienietis iš anksto taip pat gali pateikti pastabas dėl savo buvimo šalyje teisėtumo ar neteisėtumo, kad būtų nustatyta, ar jam taikoma grąžinimo procedūra.
38. Komisijos teigimu, kadangi Direktyvoje 2008/115 nenustatyta beveik jokių taisyklių, susijusių su sprendimo grąžinti priėmimu, negalima daryti išvados, kad taikant teisę būti išklausytam turi būti įgyvendinta tokia rungimosi principu grindžiama procedūra, kaip numatytoji SESV 101 ir 102 straipsniams įgyvendinti. Ji primena, kad minėtos direktyvos tikslas yra įgyvendinti veiksmingą procedūrą, kuria užtikrinamas kuo greitesnis neteisėtai šalyje esančių trečiosios šalies piliečių grąžinimas į jų kilmės šalį. Grąžinimo srityje nacionalinis teismas privalo rasti teisingą pusiausvyrą tarp būtinybės įgyvendinti „efektyvią grąžinimo politiką kaip privalomą gerai veikiančios migracijos politikos elementą“(15) ir valstybių narių pareigos „užtikrinti, kad neteisėtas trečiųjų šalių piliečių buvimas būtų nutrauktas vadovaujantis teisinga ir aiškia [skaidria] tvarka“(16). Jos teigimu, teisės būti išklausytam apimtis tam tikromis aplinkybėmis gali būti ribojama, jeigu kyla grėsmė pažeisti viršesnį viešąjį interesą(17).
39. Komisija mano, kad, analogiškai Teisingumo Teismo pozicijai, kurios jis laikėsi Sprendime M. (EU:C:2012:744, 95 punktas), teisė žodžiu ar raštu pareikšti nuomonę prieš priimant sprendimą grąžinti nereiškia, kad nacionalinė institucija privalo informuoti sprendimo adresatą, jog ji numato priimti sprendimą, ar pateikti jam argumentų, kuriais ketina grįsti sprendimą, ar prieš priimdama šį sprendimą suteikti jam apmąstymams skirto laiko. Užsienietis turi galimybę ginčyti institucijos vertinimą pateikdamas skundą teismui.
40. Komisijos teigimu, taikydama teisę būti išklausytam prieš priimant sprendimą grąžinti institucija turi galimybę ištirti bylos medžiagą taip, kad priimtų sprendimą žinodama visas bylos aplinkybes, ir jį pagrįsti, kad atitinkamu atveju suinteresuotasis asmuo galėtų tinkamai įgyvendinti savo teisę pateikti skundą. Aptardama klausimą, ar teisė būti išklausytam apima teisę gauti pasirinkto patarėjo pagalbą, Komisija pabrėžia, kad Direktyvos 2008/115 13 straipsnio 3 dalyje valstybių narių pareiga suteikti neteisėtai šalyje esantiems užsieniečiams teisinę pagalbą numatyta tik tuomet, jeigu jie ketina pasinaudoti viena iš veiksmingų teisių gynimo priemonių, kaip ji suprantama pagal minėtos direktyvos 13 straipsnio 1 dalį, t. y. „kompetentingame teisme arba kitoje administracinėje institucijoje ar kompetentingoje įstaigoje, sudarytoje iš narių, kurie yra nešališki ir naudojasi nepriklausomumo apsaugos priemonėmis“.
41. Ji taip pat pažymi, kad iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, jog K Boudjlida šalyje yra neteisėtai, todėl buvo priimtas sprendimas grąžinti, ir kad prieš priimant šį sprendimą jis galėjo žodžiu pateikti pastabas dėl savo buvimo šalyje teisėtumo ar neteisėtumo, šeiminių ryšių Prancūzijoje, akademinės veiklos ir integracijos šalyje bei galimo išsiuntimo. Atsižvelgdama į šiuos principus Komisija mano, kad teisės būti išklausytam veikiausiai buvo paisoma. Komisijos teigimu, nacionalinis teismas vis dėlto turi įvertinti, ar apklausos trukmė buvo pakankama, kad K. Boudjlida galėtų pateikti pastabas visais nurodytais klausimais, taigi kompetentinga institucija gavo būtiną informaciją prieš įpareigodama jį išvykti iš šalies sprendime grąžinti nustatyta tvarka.
B – Vertinimas
1. Pirminės pastabos
42. Chartijos taikymo sritis, susijusi su valstybių narių veiksmais, yra apibrėžta jos 51 straipsnio 1 dalyje, pagal ją Chartijos nuostatos valstybėms narėms skirtos tik jeigu jos įgyvendina Sąjungos teisę.
43. Kaip yra nusprendęs Teisingumo Teismas, Chartijos 51 straipsnis „patvirtina Teisingumo Teismo praktiką, susijusią su apimtimi, kiek valstybių narių veiksmai turi atitikti reikalavimus, kylančius iš Sąjungos teisės sistemoje užtikrinamų pagrindinių teisių“(18).
44. Iš tiesų Teisingumo Teismas Sprendimo Åkerberg Fransson (EU:C:2013:105) 19 punkte ir Sprendimo Pfleger ir kt. (EU:C:2014:281) 33 punkte pridūrė, jog „iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos iš esmės matyti, kad Sąjungos teisės sistemoje užtikrinamos pagrindinės teisės gali būti taikomos visose situacijose, kurias reglamentuoja Sąjungos teisė, tačiau negali peržengti šių situacijų ribų. Būtent todėl Teisingumo Teismas jau yra priminęs, kad, remiantis Chartija, jis negali vertinti nacionalinės teisės aktų, kurie nepatenka į Sąjungos teisės taikymo sritį. Tačiau jei tokie teisės aktai patenka į šios teisės taikymo sritį, Teisingumo Teismas, gavęs prašymą priimti prejudicinį sprendimą, turi pateikti visas aiškinimo gaires tam, kad nacionalinis teismas galėtų įvertinti šių teisės aktų atitiktį pagrindinėms teisėms“.
45. Teisingumo Teismas Sprendimo Åkerberg Fransson (EU:C:2013:105) 21 punkte ir Sprendimo Pfleger ir kt. (EU:C:2014:281) 34 punkte taip pat nusprendė: „kadangi Chartija garantuojamų pagrindinių teisių turi būti laikomasi, kai nacionalinės teisės aktai patenka į Sąjungos teisės taikymo sritį, negali būti atvejų, kurie priskirtini Sąjungos teisei, tačiau netaikomos minėtos pagrindinės teisės. Sąjungos teisės taikymas lemia Chartija garantuojamų pagrindinių teisių taikymą“.
46. Iš tikrųjų, nepaisant Chartijos 51 straipsnio, kuriame apibrėžiama jos taikymo ir Sąjungoje, ir valstybėse narėse sritis ir kuris įtrauktas į antraštinę dalį „Chartijos aiškinimo ir taikymo bendrosios nuostatos“, Chartijos 41 straipsnyje teisė būti išklausytam yra įtvirtinta tik „Sąjungos institucijų, įstaigų ir organų“(19) atžvilgiu, kaip Teisingumo Teismas tai pažymėjo Sprendime Cicala (EU:C:2011:868, 28 punktas), kurį savo raštu pateiktose pastabose nurodė Prancūzijos vyriausybė(20), tačiau Teisingumo Teismas tokio įtvirtinimo nepateikė kaip argumento, lemiančio tame sprendime jo pareikštą poziciją.
47. Mano nuomone, tai, kad Chartijos 41 straipsnio tekste taip gali būti įtvirtinta jos 51 straipsnio taisyklės išimtis, leidžianti valstybėms narėms netaikyti Chartijos straipsnio net ir tuomet, kai jos įgyvendina Sąjungos teisę, yra nenuoseklu ir neatitinka Teisingumo Teismo praktikos(21). Todėl noriu pažymėti, jog aiškiai esu už tai, kad Chartijos 41 straipsnis būtų taikomas valstybėms narėms, joms įgyvendinant Sąjungos teisę, tačiau bet kuriuo atveju, kaip pažymi Prancūzijos vyriausybė, pagal nusistovėjusią teismo praktiką teisė būti išklausytam yra bendrasis Sąjungos teisės principas, „kylantis ne tik iš Chartijos 41 straipsnyje įtvirtintos teisės į gerą administravimą, bet ir iš Chartijos 47 ir 48 straipsniais užtikrinamų teisės į gynybą ir teisės į teisingą bylos nagrinėjimą paisymo“(22). Taigi atsižvelgiant į tai paisyti šios teisės privalo bent „kiekvienos valstybės narės institucijos, priimdamos sprendimus, patenkančius į Sąjungos teisės taikymo sritį“(23).
48. Kaip jau nurodžiau savo nuomonės byloje G. ir R. (C‑383/13 PPU, EU:C:2013:553) 49 punkte, „nors nacionalinių institucijų pareiga prieš priimant sprendimą paisyti teisės būti išklausytam, kuria gali būti neigiamai paveikti tam tikro asmens interesai, jau seniai įtvirtinta nusistovėjusioje Teisingumo Teismo praktikoje, Chartijos 41 straipsnio 2 dalies a punkte ši pareiga patvirtinama ir pakeliama iki konstitucinio lygio“.
49. Šiuo atveju priėmusi sprendimą grąžinti valstybė narė įgyvendina Direktyvos 2008/115 6 straipsnio 1 dalį, taigi Sąjungos teisę, kaip tai suprantama pagal Teisingumo Teismo praktiką ir Chartijos 51 straipsnio 1 dalį. Remiantis tuo darytina išvada, kad tokiu Sąjungos teisės reglamentuojamu atveju valstybės narės turi taikyti pagrindines teises, užtikrinamas Sąjungos teisės sistemoje, įskaitant teisę būti išklausytam, jeigu nacionalinė institucija ketina priimti sprendimą asmens nenaudai(24).
50. Toks sprendimas grąžinti, kaip antai apibrėžtas Direktyvos 2008/115 3 straipsnio 4 dalyje ir numatytas 6 straipsnio 1 dalyje, yra sprendimas jo adresato nenaudai. Šiuo sprendimu valstybė narė pripažįsta trečiosios šalies piliečio buvimą šalyje neteisėtu ir nustato arba išreiškia įpareigojimą grąžinti(25).
51. Direktyvos 2008/115 6 konstatuojamojoje dalyje patikslinta, kad priimdamos sprendimus grąžinti valstybės narės turi laikytis teisingos ir skaidrios procedūros.
52. Tačiau Direktyvoje 2008/115 nenustatyta konkreti trečiosios šalies piliečio išklausymo prieš priimant sprendimą grąžinti procedūra(26). Direktyvos 2008/115 III skyriuje numatytos procedūrinės garantijos susijusios tik su sprendimo grąžinti forma (12 straipsnis)(27), apskundimo būdais (13 straipsnis) ir garantijomis laukiant grąžinimo (14 straipsnis).
53. Pagal Teisingumo Teismo praktiką teisės būti išklausytam turi būti paisoma, net jei taikytinuose teisės aktuose toks formalumas aiškiai nenumatytas(28).
54. Remiantis tuo darytina išvada, kad sąlygos, kuriomis turi būti užtikrinamas trečiųjų šalių piliečių, kurie šalyje yra neteisėtai, teisės į gynybą paisymas, ir šios teisės nepaisymo padariniai nustatomi nacionalinėje teisėje, jeigu šiuo klausimu patvirtintos priemonės nėra mažiau palankios už tas, kurios taikomos privatiems asmenims, patekusiems į panašias nacionalinės teisės reglamentuojamas situacijas (lygiavertiškumo principas), ir jeigu dėl jų naudojimasis pagal Sąjungos teisės sistemą suteikiamomis teisėmis netampa praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas (veiksmingumo principas)(29).
55. Tačiau, kaip Teisingumo Teismas nutarė Sprendime M. (EU:C:2012:744, 87 punktas ir jame nurodyta teismo praktika), „teisė būti išklausytam bet kuriam asmeniui užtikrina galimybę vykstant administracinei procedūrai iki sprendimo, galinčio neigiamai paveikti jo interesus, priėmimo tinkamai pareikšti savo nuomonę“. Teisingumo Teismas tame pačiame sprendime pridūrė, kad „minėta teisė taip pat reiškia, kad administracija, rūpestingai ir nešališkai išnagrinėjusi visą aptariamam atvejui reikšmingą informaciją ir nurodžiusi išsamius sprendimo motyvus, turi atidžiai susipažinti su suinteresuotojo asmens pateiktomis pastabomis“(30).
56. Todėl valstybių narių proceso autonomija, susijusi su konkrečios procedūros nenumatymu Direktyvoje 2008/115, negali lemti to, kad trečiosios šalies pilietis netektų teisės būti išklausytas kompetentingos nacionalinės institucijos prieš priimant sprendimą jį grąžinti.
57. Chartijos 52 straipsnio 1 dalyje pripažįstami joje įtvirtintų teisių įgyvendinimo apribojimai, jeigu atitinkamas apribojimas yra numatytas teisėje, juo paisoma nagrinėjamos pagrindinės teisės esminio turinio ir, laikantis proporcingumo principo, jis yra būtinas ir veiksmingai atitinka Europos Sąjungos pripažintus bendro intereso tikslus(31). Remiantis tuo darytina išvada, kad teisė į gynybą nėra absoliuti išimtinė teisė ir tam tikromis aplinkybėmis gali būti ribojama(32).
58. Prieš konkrečiau nagrinėdamas šių principų taikymą pagrindinei bylai manau, kad naudinga priminti, jog teisės būti išklausytam, įtvirtintos Chartijos 41 straipsnio 2 dalies a punkte, tikslas yra, pirma, leisti ištirti bylos medžiagą ir nustatyti kuo tikslesnes ir teisingesnes faktines aplinkybes ir, antra, užtikrinti veiksmingą suinteresuotojo asmens apsaugą(33). Kitaip tariant, šia nuostata visų pirma siekiama užtikrinti, kad bet koks sprendimas asmens nenaudai būtų priimamas žinant visas bylos aplinkybes.
2. Dėl pirmojo prejudicinio klausimo
59. Šis klausimas susijęs su teisės būti išklausytam, įtvirtintos Teisingumo Teismo praktikoje ir Chartijos 41 straipsnio 2 dalies a punkte, būtinomis sudedamosiomis dalimis priimant sprendimą grąžinti, konkrečiai kalbant, su tuo, ar 2013 m. sausio 15 d. pasienio policijos tarnybų atlikta K. Boudjlida apklausa atitiko šiuos reikalavimus, ar ne.
a) Bendri svarstymai
60. Atliekant suinteresuotojo asmens apklausą siekiama ne tik užtikrinti, kad jam nepalankus sprendimas būtų priimtas žinant visas aplinkybes(34); kartu turi būti sudarytos sąlygos institucijai paisyti pareigos tinkamai pagrįsti savo sprendimus(35). Tinkamas pagrindimas leidžia, pirma, suinteresuotajam asmeniui sužinoti priimto sprendimo grąžinti motyvus, kad jis galėtų apginti savo teises šio sprendimo apskundimo atveju, ir, antra, institucijai arba Direktyvos 2008/115 13 straipsnio 1 dalyje nurodytai įstaigai įgyvendinti sprendimo teisėtumo kontrolę.
61. Atsižvelgiant į tai, bet kurio asmens teisę būti išklausytam prieš imantis jam nepalankios individualios priemonės reikia atskirti nuo šios priemonės proporcingumo ar teisėtumo klausimo, nes teisė būti išklausytam nelemia teisės į palankaus sprendimo priėmimą. Iš tiesų teisės būti išklausytam paisymo patikra nėra susijusi su sprendimo grąžinti pagrįstumu. Tai du skirtingi pagrindai, kuriais galima remtis, jeigu pateikiamas skundas, numatytas Direktyvos 2008/115 13 straipsnyje(36).
62. Be to, teisės būti išklausytam priimant sprendimą grąžinti taisyklės negali būti atsietos nuo Direktyvos 2008/115 tikslo nustatyti „aiškias, suprantamas ir teisingas taisykles, siekiant sukurti efektyvią grąžinimo politiką kaip privalomą gerai veikiančios migracijos politikos elementą“(37).
63. Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką nustačiusios buvimo šalyje neteisėtumą kompetentingos nacionalinės institucijos pagal minėtos direktyvos 6 straipsnio 1 dalį, nepažeisdamos šios direktyvos 6 straipsnio 2–5 dalyse numatytų išimčių, gali priimti sprendimą grąžinti(38).
64. Atsižvelgdamas į šią valstybių narių pareigą, kaip ir Komisija, manau, kad teisės būti išklausytam prieš priimant sprendimą grąžinti tikslas yra išklausyti suinteresuotąjį asmenį dėl jo buvimo šalyje teisėtumo, galimo minėtos direktyvos 6 straipsnio 2–5 dalyse numatytų išimčių taikymo ir jo grąžinimo tvarkos. Be to, manau, kad pagal Direktyvos 2008/115 5 straipsnį „Negrąžinimas, vaiko interesai, šeimos gyvenimas ir sveikatos būklė“, įgyvendindamos šią direktyvą, valstybės narės privalo, pirma, tinkamai atsižvelgti į atitinkamo trečiosios šalies piliečio vaiko interesus, šeimos gyvenimą ir sveikatos būklę ir, antra, paisyti negrąžinimo principo. Remiantis tuo darytina išvada, kad jeigu kompetentinga nacionalinė institucija ketina priimti sprendimą grąžinti, ji būtinai turi laikytis Direktyvos 2008/115 5 straipsnyje nustatytų įpareigojimų ir šiuo klausimu išklausyti suinteresuotąjį asmenį.
65. Be to, suinteresuotajam asmeniui tenka pareiga per apklausą bendradarbiauti su kompetentinga nacionaline institucija, kad jai būtų pateikta visa reikšminga informacija apie jo asmeninę ir šeiminę padėtį, visų pirma informacija, dėl kurios būtų galima nepriimti sprendimo grąžinti, nes šiuo etapu net nekyla klausimas dėl suinteresuotojo asmens buvimo šalyje teisėtumo ar neteisėtumo, jeigu šis asmuo netgi nesiėmė tinkamų veiksmų teisei gyventi atitinkamoje valstybėje įgyti.
b) Teisės būti išklausytam taisyklės
66. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo klausimuose ir sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą visų pirma mini užsieniečio galimybę išsinagrinėti visas jam nepalankias aplinkybes, o tai reiškia, kad nacionalinė institucija jam apie šias aplinkybes praneša iš anksto ir suteikia pakankamai apmąstymams skirto laiko prieš apklausą (1), užsieniečio teisę gauti pasirinkto patarėjo pagalbą (2) ir šios apklausos trukmę (3). Taip pat buvo paminėtas 30 dienų terminas, per kurį K. Boudjlida leista išvykti iš Prancūzijos teritorijos (4).
i) Išankstinis pranešimas apie institucijos argumentus ir apmąstymams skirtas laikas
67. Kadangi nėra Sąjungos teisės nuostatų, kuriose būtų nustatyta konkreti procedūra, taikoma siekiant užtikrinti neteisėtai šalyje esančių trečiųjų šalių piliečių teisę būti išklausytiems prieš priimant sprendimą grąžinti(39), manau, jog Chartijos 41 straipsnio 2 dalies a punkto negalima aiškinti taip, kad kompetentinga nacionalinė institucija prieš priimdama sprendimą grąžinti privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis ketina grįsti šį sprendimą, ir gauti suinteresuotojo asmens pastabas šiuo klausimu, jam suteikusi apmąstymams skirto laiko(40).
68. Direktyvoje 2008/115 nenumatyta jokia tokio pobūdžio rungimosi principu grindžiama procedūra.
69. Tačiau reikia pripažinti, kad pirma nurodytiems aspektams taikoma išimtis tuo atveju, kai trečiosios šalies pilietis negalėjo pagrįstai suabejoti aplinkybėmis, kurios gali būti panaudotos prieš jį, arba tuo atveju, kai jis galėtų pagrįstai į jas atsakyti tik atlikęs tam tikras patikras ar veiksmus, visų pirma siekdamas gauti pateisinamuosius dokumentus.
70. Pagrindinės bylos atveju iš K. Boudjlida apklausos, kurią atliko pasienio policijos tarnybos, protokolo matyti, kad 2013 m. sausio 15 d. jis buvo pakviestas atvykti į policijos būstinę arba tą pačią 2013 m. sausio 15 d., arba 2013 m. sausio 16 d. rytą, kad „būtų išnagrinėta jo teisė gyventi šalyje“. Jis pats savo noru nusprendė atvykti 2013 m. sausio 15 d. Taigi jis taip pat nusprendė nepasinaudoti policijos suteiktu vienos dienos apmąstymams skirtu terminu ir nesikreipti į patarėją teisės klausimais.
71. Iš to paties K. Boudjlida apklausos protokolo matyti, kad jis žinojo, jog jo „leidimo gyventi šalyje dokumentas negalioja“, ir negalėjo nežinoti, kad Prancūzijoje yra neteisėtai, nes nepateikė prašymo pratęsti savo leidimo gyventi šalyje dokumento, kuris baigė galioti 2012 m. spalio 31 d. Be to, policija jam aiškiai pranešė, kad dėl jo gali būti priimtas sprendimas grąžinti, ir paklausė, ar jis sutiktų išvykti iš Prancūzijos, jeigu būtų priimtas toks sprendimas. K. Boudjlida į šį klausimą atsakė „žinoma“, pridūręs, kad „sutinka priimamajame palaukti Po prefektūros atsakymo, kuriuo remiantis jis gali būti paprašytas išvykti iš šalies, nuvežtas į sulaikymo centrą arba paprašytas įteisinti savo padėtį“.
72. Taigi K. Boudjlida buvo pranešta apie nagrinėjamos apklausos priežastį ir jis žinojo, kokia tema yra apklausiamas, taip pat galimus šios apklausos padarinius, bet tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Be to, ši apklausa aiškiai susijusi su reikšminga ir būtina informacija siekiant įgyvendinti Direktyvą 2008/115, paisant suinteresuotojo asmens teisės būti išklausytam, bet tai irgi turi patikrinti minėtas teismas.
73. Iš tiesų per apklausą policijoje K. Boudjlida buvo apklaustas visų pirma dėl savo tapatybės, pilietybės, civilinės būklės, buvimo Prancūzijoje neteisėtumo, administracinių veiksmų, kurių ėmėsi mėgindamas įteisinti buvimą šalyje, visos savo buvimo Prancūzijoje trukmės, ankstesnių leidimo gyventi šalyje dokumentų, studijų ir profesinio gyvenimo, išteklių, šeiminės padėties Prancūzijoje ir Alžyre. Galiausiai policijos tarnybos paklausė, ar jis sutiktų „išvykti iš Prancūzijos teritorijos, jeigu toks būtų Po prefektūros sprendimas“(41).
ii) Teisė į patarėjo pagalbą
74. Pagal Direktyvos 2008/115 13 straipsnį teisė į teisinę pagalbą numatyta tik priėmus sprendimą grąžinti(42) ir kai dėl šio sprendimo yra pateikiamas skundas(43). Tam tikromis aplinkybėmis paprašius turi būti suteikta nemokama teisinė pagalba(44).
75. Atsižvelgiant į tai, jokiam kompetentingų nacionalinių institucijų apklausiamam asmeniui negali būti kliudoma savo lėšomis kreiptis į patarėją teisės klausimais, jeigu tik šios teisės įgyvendinimas neturi įtakos tinkamai procedūros eigai ir nekenkia veiksmingam Direktyvos 2008/115 įgyvendinimui. Per apklausą K. Boudjlida neprašė leidimo kreiptis į patarėją teisės klausimais.
iii) Apklausos trukmė
76. K. Boudjlida ir Komisija nurodo trumpą pagrindinėje byloje nagrinėjamos apklausos trukmę, t. y. 30 minučių. Nemanau, kad apklausos trukmė yra lemiamas dalykas. Svarbu žinoti, ar K. Boudjlida pakankamai išklausytas dėl savo buvimo šalyje teisėtumo ir asmeninės padėties(45), o tai, manau, matyti iš šios išvados 70–73 punktų.
iv) Nustatytas išvykimo iš Prancūzijos terminas
77. Šiuo klausimu norėčiau pažymėti, kad Direktyvos 2008/115 7 straipsnio 1 dalyje visų pirma numatytas „atitinkamas laikotarpis savanoriškai išvykti, trunkantis nuo septynių iki trisdešimties dienų“. Be to, pagal Direktyvos 2008/115 7 straipsnio 2 dalį valstybės narės „prireikus“ privalo pratęsti „savanoriško išvykimo laikotarpį, kiekvienu atveju atsižvelgdamos į atskiro atvejo konkrečias aplinkybes, pavyzdžiui, buvimo trukmę, ar yra mokyklą lankančių vaikų ir ar esama kitų šeimos bei socialinių ryšių“.
78. Iš K. Boudjlida apklausos protokolo matyti, kad jis visų pirma buvo išklausytas dėl jo buvimo Prancūzijoje trukmės, studijų Prancūzijoje ir šeiminių ryšių Prancūzijoje. Man atrodo, bet tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kad jis buvo išklausytas dėl galimybės taikyti kriterijus, pagal kuriuos leidžiama pratęsti Direktyvos 2008/115 7 straipsnio 2 dalyje numatytą išvykimo terminą. Kalbant apie K. Boudjlida nustatyto išvykimo termino tinkamumą, visų pirma atsižvelgiant į jo pastabas per apklausą policijoje, reikia konstatuoti, kad šis vertinimas susijęs su priemonės teisėtumo vertinimu iš esmės(46).
79. Atsižvelgdamas į visas šias aplinkybes, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į pirmąjį prejudicinį klausimą:
– įgyvendindama neteisėtai šalyje esančio trečiosios šalies piliečio teisę būti išklausytam prieš priimat sprendimą jį grąžinti kompetentinga nacionalinė institucija turi išklausyti suinteresuotąjį asmenį dėl jo buvimo šalyje teisėtumo, galimybės taikyti Direktyvos 2008/115 5 straipsnį ir šios direktyvos 6 straipsnio 2–5 dalyse numatytas išimtis bei jo grąžinimo tvarkos,
– tačiau, išskyrus atvejus, kai trečiosios šalies pilietis negalėjo pagrįstai numanyti, kad gali būti priimtas sprendimas jį grąžinti, arba suabejoti aplinkybėmis, kurios galėjo būti panaudotos prieš jį, nes tam jam būtų reikėję imtis tam tikrų patikros veiksmų ar gauti pateisinamuosius dokumentus, pagal Sąjungos teisę kompetentinga nacionalinė institucija neįpareigojama prieš apklausą, surengtą siekiant priimti tokį sprendimą, įspėti šio asmens apie tai, kad ketina priimti sprendimą jį grąžinti, ir nurodyti jam aplinkybes, kuriomis ketina grįsti šį sprendimą, ar suteikti apmąstymams skirto laiko prieš gaudama asmens pastabas,
– jeigu prieš kompetentingai nacionalinei administracinei institucijai priimant sprendimą grąžinti trečiosios šalies pilietis gali kreiptis pagalbos į patarėją teisės klausimais per kompetentingų nacionalinių institucijų vykdomą apklausą – tuo atveju, jei šios teisės įgyvendinimas neturi įtakos tinkamai procedūros eigai ir juo nekenkiama veiksmingam Direktyvos 2008/115 įgyvendinimui, pagal Sąjungos teisę valstybės narės neįpareigojamos šios pagalbos užtikrinti teikiant nemokamą teisinę pagalbą.
3. Dėl antrojo ir trečiojo prejudicinių klausimų
80. Savo klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teiraujasi Teisingumo Teismo, ar pagal Chartijos 41 straipsnio 2 dalies a punktą reikia pakeisti arba apriboti neteisėtai šalyje esančio trečiosios šalies piliečio teisę būti išklausytam prieš priimant sprendimą jį grąžinti, atsižvelgiant į grąžinimo politikos bendrojo intereso tikslą, kurio siekiama Direktyva 2008/115, o jei taip, tai kokiais kriterijais reikia remtis.
81. Atsižvelgdamas į savo atsakymą į pirmąjį klausimą, į antrąjį ir trečiąjį prejudicinius klausimus atsakau neigiamai.
VI – Išvada
82. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Tribunal administratif de Pau pateiktus prejudicinius klausimus:
1. Įgyvendindama neteisėtai šalyje esančio trečiosios šalies piliečio teisę būti išklausytam prieš priimat sprendimą jį grąžinti kompetentinga nacionalinė institucija turi išklausyti suinteresuotąjį asmenį dėl jo buvimo šalyje teisėtumo, galimybės taikyti 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115 dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 5 straipsnį ir šios direktyvos 6 straipsnio 2–5 dalyse numatytas išimtis bei jo grąžinimo tvarkos.
Tačiau, išskyrus atvejus, kai trečiosios šalies pilietis negalėjo pagrįstai numanyti, kad gali būti priimtas sprendimas jį grąžinti, arba suabejoti aplinkybėmis, kurios galėjo būti panaudotos prieš jį, nes tam jam būtų reikėję imtis tam tikrų patikros veiksmų ar gauti pateisinamuosius dokumentus, pagal Sąjungos teisę kompetentinga nacionalinė institucija neįpareigojama prieš apklausą, surengtą siekiant priimti tokį sprendimą, įspėti šio asmens apie tai, kad ketina priimti sprendimą jį grąžinti, ir nurodyti jam aplinkybes, kuriomis ketina grįsti šį sprendimą, ar suteikti apmąstymams skirto laiko prieš gaudama asmens pastabas.
Jeigu prieš kompetentingai nacionalinei administracinei institucijai priimant sprendimą grąžinti trečiosios šalies pilietis gali kreiptis pagalbos į patarėją teisės klausimais per kompetentingų nacionalinių institucijų vykdomą apklausą – tuo atveju, jei šios teisės įgyvendinimas neturi įtakos tinkamai procedūros eigai ir juo nekenkiama veiksmingam Direktyvos 2008/115 įgyvendinimui, pagal Sąjungos teisę valstybės narės neįpareigojamos šios pagalbos užtikrinti teikiant nemokamą teisinę pagalbą.
2. Atsižvelgiant į bendrą Direktyvos 2008/115 tikslą, teisės būti išklausytam turinio nereikia keisti ar kitaip riboti.