GENERALINIO ADVOKATO
MANUEL CAMPOS SÁNCHEZ-BORDONA IŠVADA,
pateikta 2016 m. liepos 19 d.(1)
Byla C‑294/16 PPU
JZ
(Sąd Rejonowy dla Łodzi-Śródmieścia w Łodzi (Lodzės rajono teismas, Lenkija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Policijos ir teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Pagrindų sprendimas 2002/584/TVR – Europos arešto orderis ir perdavimo tarp valstybių narių procedūros – Perdavimo pasekmės – Vykdymo valstybėje narėje trukusio suėmimo laikotarpio įskaičiavimas – 26 straipsnis – Suėmimas vykdant Europos arešto orderį – Sąvoka – Namų areštas taikant elektroninį stebėjimą – Įskaičiavimas – Pagrindinės teisės – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 6 straipsnis ir 49 straipsnio 3 dalis“
1. Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas byloje, kurioje nagrinėjamas baudžiamojoje byloje nuteisto asmens prašymas iš Europos arešto orderį išdavusioje valstybėje narėje (Lenkijos Respublikoje) atliekamos visos laisvės atėmimo bausmės atimti laikotarpį, per kurį arešto orderio vykdymo valstybė (Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė) taikė namų areštą su elektronine priežiūra ir kitas ribojamąsias priemones.
2. Savo prejudiciniu klausimu Sąd Rejonowy dla Łodzi-Śródmieścia w Łodzi (Lodzės rajono teismas, Lenkija) iš esmės siekia sužinoti, ar tokias priemones kaip nagrinėjamosios pagrindinėje byloje reikia laikyti „laisvės atėmimu“, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584/TVR(2) 26 straipsnio 1 dalį, ir Teisingumo Teismui teks pirmą kartą aiškinti šią nuostatą.
3. Nors iš pirmo žvilgsnio galima būtų daryti išvadą, kad sąvoka „laisvės atėmimas“ (pranc. k. détention), kaip ji suprantama pagal Pagrindų sprendimo 26 straipsnio 1 dalį, apima laisvės atėmimą stricto sensu, aiškinant šią nuostatą laikantis ESS 6 straipsnyje įtvirtintų pagrindinių teisių, atspindėtų Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – Chartija), darytina išvada, kad ši laisvės atėmimo sąvoka gali apimti laisvės apribojimo priemones, kurias dėl jų intensyvumo galima prilyginti realiam laisvės atėmimui.
4. Būtent atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką reikės vertinti, ar šioje byloje nagrinėjamu atveju vykdymo valstybės narės taikytos priemonės dėl jų sutapties, intensyvumo ir trukmės reiškia laisvės apribojimą, panašų į įkalinimą, todėl jas reikia išskaičiuoti iš visos laisvės atėmimo bausmės, kuri turi būti atliekama Europos arešto orderio išdavimo valstybėje narėje, trukmės.
I – Teisinis pagrindas
A – Sąjungos teisė
1. ES sutartis
5. ESS 6 straipsnyje nustatyta:
„1. Sąjunga pripažįsta <...> [C]hartijoje <...> išdėstytas teises, laisves ir principus. Chartija turi tokią pat teisinę galią, kaip ir Sutartys.
Chartijos nuostatos niekaip neišplečia Sutartyse apibrėžtos Sąjungos kompetencijos.
Chartijoje nustatytos teisės, laisvės ir principai aiškinami laikantis Chartijos VII antraštinėje dalyje pateiktų bendrųjų nuostatų, reglamentuojančių jos aiškinimą ir taikymą, taip pat tinkamai atsižvelgiant į Chartijoje nurodytus paaiškinimus, kuriuose pateikti tų nuostatų šaltiniai.
2. Sąjunga prisijungia prie [1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos] Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos [toliau – EŽTK]. Šis prisijungimas neturi įtakos Sutartyse apibrėžtai Sąjungos kompetencijai.
3. Pagrindinės teisės, kurias garantuoja [EŽTK] ir kurios kyla iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų, sudaro Sąjungos teisės bendruosius principus.“
6. Pagal Protokolo Nr. 30 dėl Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos taikymo Lenkijai ir Jungtinei Karalystei 1 straipsnio 1 dalį „Chartija neišplečia Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ar jokio kito Lenkijos arba Jungtinės Karalystės teismo galimybių nustatyti, kad Lenkijos arba Jungtinės Karalystės įstatymai ar kiti teisės aktai, praktika ar veiksmai yra nesuderinami su pagrindinėmis teisėmis, laisvėmis ir principais, kuriuos ji iš naujo patvirtina“.
2. Chartija
7. Pagal Chartijos 6 straipsnį „kiekvienas asmuo turi teisę į laisvę ir saugumą“.
8. Pagal Chartijos 49 straipsnio 3 dalį „bausmės griežtumas turi atitikti padarytą nusikalstamą veiką“.
9. 50 straipsnyje numatyta, kad „niekas negali būti antrą kartą teisiamas arba baudžiamas už nusikalstamą veiką, dėl kurios Sąjungoje jis jau buvo galutinai išteisintas arba pripažintas kaltu pagal įstatymą“.
3. Pagrindų sprendimas
10. Pagrindų sprendimo 12 konstatuojamojoje dalyje patikslinta, kad jis grindžiamas pagarba pagrindinėms teisėms ir principams, kurie pripažįstami ESS 6 straipsnyje ir kurie atsispinti Chartijoje, ypač jos VI skyriuje.
11. Pagrindų sprendimo 1 straipsnio 3 dalyje primenama, kad „šis sprendimas nekeičia pareigos gerbti pagrindines teises ir pagrindinius teisinius principus, įtvirtintus Europos Sąjungos sutarties 6 straipsnyje“.
12. Pagrindų sprendimo 26 straipsnyje „Laisvės atėmimo bausmės laiko, atlikto vykdančiojoje valstybėje narėje, išskaičiavimas [Laisvės atėmimo bausmės, atliktos vykdančiojoje valstybėje narėje, laiko išskaičiavimas]“ nustatyta:
„Išduodančioji valstybė narė išskaičiuoja visus dėl Europos arešto orderio vykdymo buvusius laisvės atėmimo laikotarpius iš viso buvimo nelaisvėje išduodančioje valstybėje narėje laiko dėl laisvės atėmimo bausmės paskyrimo arba sprendimo dėl įkalinimo vykdymo.“
B – Lenkijos teisė
13. 1997 m. birželio 6 d. Baudžiamojo kodekso (Kodeks karny)(3) 63 straipsnio 1 dalyje numatytas įpareigojimas iš nuteistojo visos laisvės atėmimo bausmės atimti nagrinėjant bylą trukusio faktinio laisvės atėmimo laikotarpį.
14. 1997 m. birželio 6 d. Baudžiamojo proceso kodekso (Kodeks postępowania karnego)(4) 607f straipsnyje yra nuostata, kuria įgyvendinamas Pagrindų sprendimo 26 straipsnis. Jis suformuluotas lygiai taip pat kaip Baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalis. Vis dėlto į šio straipsnio taikymo sritį patenka tik laisvės atėmimas, susijęs su Europos arešto orderio vykdymu.
II – Pagrindinė byla
15. 2007 m. Lenkijos teismas nuteisė J. Z. trejų metų ir dviejų mėnesių laisvės atėmimo bausme. Kadangi J. Z. išvyko iš Lenkijos, kompetentingas teismas išdavė Europos arešto orderį. 2014 m. birželio 18 d. J. Z. buvo sulaikytas Jungtinės Karalystės valdžios institucijų vykdant minėtą Europos arešto orderį.
16. Nuo 2014 m. birželio 19 d. iki 2015 m. gegužės 14 d. J. Z. buvo paskirtas namų areštas (curfew condition) taikant elektroninį stebėjimą (electronic monitoring condition).
17. 2015 m. gegužės 14 d. J. Z. perduotas Lenkijos valdžios institucijoms. Vėliau nuteistasis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pateikė prašymą šį jo namų arešto taikant elektroninį stebėjimą laikotarpį Jungtinėje Karalystėje atimti iš visos Lenkijoje atliktinos laisvės atėmimo bausmės trukmės.
III – Prejudicinis klausimas
18. Šiomis aplinkybėmis Sąd Rejonowy dla Łodzi-Śródmieścia w Łodzi (Lodzės rajono teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:
„Ar [Pagrindų sprendimo] 26 straipsnio 1 dalį, siejamą su Europos Sąjungos sutarties 6 straipsnio 1 ir 3 dalimis bei Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 49 straipsnio 3 dalimi, reikia aiškinti taip, kad sąvoka „laisvės atėmimas“ apima ir orderį vykdančios valstybės priemones, grindžiamas asmens, su kuriuo yra susijęs orderis, elektroniniu buvimo vietos stebėjimu ir kartu taikomu namų areštu?“
19. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad nors kai kurių laisvės atėmimo bausmių vykdymas taikant namų areštą ir elektroninį stebėjimą nėra nežinomas Lenkijos teisės sistemai, vis dėlto jis nėra numatytas visų bausmių atveju. Be to, namų areštas, taikomas kartu su elektroniniu stebėjimu, nėra numatytas Lenkijos teisėje kaip kardomoji priemonė. Todėl jam kyla abejonių dėl galimybės atimti tokios priemonės taikymo laikotarpius iš visos laisvės atėmimo bausmės.
20. Atrodo, kad nacionaliniai teismai sąvoką „laisvės atėmimas“, kaip ji suprantama pagal Pagrindų sprendimo 26 straipsnio 1 dalį, aiškina atsižvelgdami į atitinkamas nacionalinės teisės nuostatas, t. y. Baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalies nuostatas. Kadangi minėtoje nuostatoje vartojamos sąvokos „realus laisvės atėmimas“ taikymo sritis yra gana siaura, galima pamatyti tam tikrą nacionalinių teismų neryžtingumą dėl galimybės atimti namų arešto, taikomo kartu su elektroniniu stebėjimu, laikotarpį iš laisvės atėmimo bausmės. Tačiau Lenkijos Konstitucinis Teismas įvairiuose savo sprendimuose jos neatmetė. Vis dėlto jis pabrėžė, kad atsakymas į šioje byloje pateiktą klausimą priklauso nuo to, ar tokios priemonės vykdymo sąlygas galima prilyginti realiam laisvės atėmimui.
21. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, susijusia su sąvokos „laisvės atėmimas“ (pranc. k. privation de liberté), kaip ji suprantama pagal EŽTK 5 straipsnį, išaiškinimu, siekdamas atkreipti dėmesį į nevienodą šios sąvokos supratimą tarptautinių teismų pateikiamuose išaiškinimuose. Jis taip pat nurodo Chartijos nuostatas, be kita ko, jos 49 straipsnio 3 dalį, ir kelia klausimą, ar galimai atmetus pagrindinėje byloje pateiktą prašymą nebūtų pažeistas proporcingumo principas, kaip tai suprantama pagal minėtą straipsnį.
IV – Procesas Teisingumo Teisme ir šalių pozicijos
22. Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismui pateiktas 2016 m. gegužės 25 d. Rašytines pastabas pateikė Lenkijos vyriausybė ir Europos Komisija.
23. 2016 m. liepos 4 d. buvo surengtas posėdis, per kurį Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnyje nurodytų suinteresuotųjų asmenų, konkrečiai – Lenkijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybių, buvo paprašyta atsakyti į tokius klausimus:
– Kokią įtaką Chartijos 49 straipsnio 3 dalis turi Pagrindų sprendimo 26 straipsnio 1 dalies aiškinimui?
– Darant prielaidą, kad tokias priemones kaip nagrinėjamosios šioje byloje galima laikyti laisvės atėmimu, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 26 straipsnio 1 dalį, ar šiuo straipsniu išduodančiosios valstybės narės teisminei institucijai suteikiama diskrecija įskaičiuojant (iš dalies arba visiškai) laikotarpius, kai šios priemonės buvo taikomos vykdymo valstybėje narėje? Jeigu taip, tuomet ar tai, kiek į šiuos laikotarpius atsižvelgiama, yra reglamentuojama Sąjungos teisės, ar išduodančiosios valstybės narės teisės? Ar šiomis aplinkybėmis išduodančiosios valstybės narės teisminė institucija taip pat turi atsižvelgti į vykdymo valstybės narės teisę?
24. Be to, Jungtinės Karalystės vyriausybės buvo paprašyta Teisingumo Teismui pateikti išsamesnę informaciją apie šioje byloje taikytas nacionalinės teisės nuostatas ir tikslias priemones, kurios buvo taikomos J. Z.
25. Per minėtą posėdį pastabas žodžiu pateikė Lenkijos, Vokietijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės ir Komisija.
26. Lenkijos vyriausybė laikosi nuomonės, kad, aiškinant Pagrindų sprendimo 26 straipsnio 1 dalį pažodžiui, negalima atmesti, kad tam tikromis sąlygomis laisvės atėmimo sąvoka taip pat gali apimti kitas priemones nei klasikinės laisvės atėmimo priemonės, pavyzdžiui, priemones, pasireiškiančias asmens gyvenamosios vietos elektroninio stebėjimo taikymu kartu su namų areštu.
27. Lenkijos vyriausybė pabrėžia, kad, aiškinant Pagrindų sprendimą, reikia atsižvelgti į jame pačiame nurodytas teises ir principus, be kita ko, įtvirtintus ESS 6 straipsnyje ir atspindėtus Chartijoje. Šiomis aplinkybėmis minėta vyriausybė nurodo Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, susijusią su sąvokos „laisvės atėmimas“ aiškinimu, kaip ji suprantama pagal EŽTK 5 straipsnį. Lenkijos vyriausybės nuomone, atsižvelgiant į šią teismo praktiką, reikia konstatuoti, kad Pagrindų sprendimo 26 straipsnio 1 dalyje numatytas ne tik laisvės atėmimas, laikinas sulaikymas ar kitos klasikinės laisvės atėmimo formos. Šioje nuostatoje nurodytą laisvės atėmimo sąvoką reikia aiškinti plačiau, t. y. kaip apimančią visas priemones, kurios iš esmės reiškia realų laisvės atėmimą.
28. Laikantis kitokios pozicijos, kai kurie realaus laisvės atėmimo laikotarpiai nebūtų įskaitomi, o tai prieštarautų Chartijos 49 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam proporcingumo principui. Šiomis aplinkybėmis Lenkijos Respublika taip pat laikosi nuomonės, kad Pagrindų sprendimo 26 straipsnio 1 dalis yra proporcingumo principo išraiška. Joje numatyta, kad visi dėl Europos arešto orderio vykdymo buvę laisvės atėmimo laikotarpiai išskaičiuojami iš viso buvimo nelaisvėje išduodančioje valstybėje narėje laiko, kad persekiojamas asmuo už tą patį nusikaltimą nebūtų nubaustas du kartus tą patį poveikį turinčia bausme.
29. Todėl Europos arešto orderį išduodančios valstybės narės teismas, į kurį kreiptasi, turi įvertinti, ar yra realus laisvės atėmimas, jeigu taikomos kitokio pobūdžio priemonės nei klasikinės laisvės atėmimo formos. Jis taip pat turi nustatyti, ar orderio vykdymo valstybėje narėje taikoma priemone pasiekiamas pakankamas apsunkinimo ir nepatogumo lygis, kad ją būtų galima prilyginti laisvės atėmimui, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 26 straipsnio 1 dalį, taigi ir įskaičiuoti ją į paskirtą bausmę.
30. Atsižvelgdama į pateiktas pastabas Lenkijos vyriausybė laikosi nuomonės, kad laisvės atėmimo sąvoka taip pat apima vykdymo valstybės narės taikomas priemones, kurios apima asmens, dėl kurio išduotas orderis, gyvenamosios vietos elektroninį stebėjimą kartu su namų areštu, su sąlyga, kad šios priemonės tokios apsunkinančios ir nepatogios, kad yra analogiškos laisvės atėmimui.
31. Vokietijos vyriausybė pabrėžia, kad pačios elektroninio stebėjimo priemonės yra ne laisvės atėmimo priemonės, o būdai kontroliuoti tokio laisvės atėmimo vykdymą.
32. Dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo iškelto klausimo pažymėtina, kad Vokietijos vyriausybė pritaria Komisijos rašytinėse pastabose palaikomai pozicijai, kuri apibendrinta šios išvados 42 punkte.
33. Dėl Teisingumo Teismo pateiktų klausimų pažymėtina, kad Vokietijos vyriausybė, viena vertus, abejoja Chartijos 49 straipsnio 3 dalies įtaka Pagrindų sprendimo 26 straipsnio 1 dalies aiškinimui ir, kita vertus, teigia, kad pagal Pagrindų sprendimo 26 straipsnio 1 dalį nesuteikiama diskrecijos dėl laikotarpių, kai vykdymo valstybėje narėje buvo taikomos tokios priemonės, kaip nagrinėjamosios šioje byloje, įskaitymo išduodančiojoje valstybėje narėje.
34. Jungtinės Karalystės vyriausybė laikosi nuomonės, kad sąvoka „laisvės atėmimas“, kaip ji suprantama pagal Pagrindų sprendimo 26 straipsnio 1 dalį, iš esmės apima tik laisvės atėmimo priemones stricto sensu. Ši išvada darytina iš pačios šio straipsnio formuluotės, Pagrindų sprendimo teisėkūros darbų (čia reikia nurodyti 12 straipsnį) ir Sąjungos teisės (be kita ko, Pamatinio sprendimo 2009/829/TVR(5)), taip pat Chartijos 6 straipsnio.
35. Jungtinės Karalystės teigimu, Chartijos 49 straipsnio 3 dalis neturi reikšmės aiškinant Pagrindų sprendimo 26 straipsnio 1 dalį, nesant diskrecijos, susijusios su laikotarpių, kai tokios priemonės, kaip nagrinėjamosios pagrindinėje byloje, buvo taikomos vykdymo valstybėje narėje, įskaitymu, jeigu būtų padaryta išvada, kad jos apima „laisvės atėmimą“, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 26 straipsnio 1 dalį.
36. Komisija savo ruožtu pažymi, kad Pagrindų sprendimo 26 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti atsižvelgiant į šiame Pagrindų sprendime nustatytą perdavimo procedūros sistemą. Jos nuomone, iš šios sistemos matyti, kad perdavimo procedūra ir Europos arešto orderio pasekmės grindžiamos valstybių narių teisminių institucijų bendradarbiavimu, pagal kurį reikalaujama, kad tokia esminė sąvoka, kokia yra „laisvės atėmimas“, kuri atrodo lemiama šios bylos sprendimui, būtų suprantama vienodai.
37. Kadangi laisvės atėmimo sąvoka aiškiai neapibrėžta nei Pagrindų sprendime, nei jokioje kitoje šiai bylai svarbioje Sąjungos teisės normoje, ją reikia aiškinti atsižvelgiant į nagrinėjamos nuostatos tekstą, bendrą struktūrą ir tikslą Pagrindų sprendimo sistemoje.
38. Komisijos teigimu, nors, aiškinant pažodžiui, „laisvės atėmimas“ apima tik asmens laisvės atėmimą po jo sulaikymo ir uždarymo įkalinimo įstaigoje, vadovaujantis sisteminiu aiškinimu, iš Pagrindų sprendimo 12 straipsnio matyti, kad reikia skirti, pirma, „laisvės atėmimą“ ir, antra, „laikiną paleidimą“, taikomą kartu su būtinomis priemonėmis, „kad asmuo nepasislėptų“. Taigi iš esmės šia nuostata daromas skirtumas tarp judėjimo laisvės atėmimo priemonių (laisvės atėmimo) ir priemonių, kai laisvė neatimama, pagal kurias ši laisvė vis dėlto ribojama, jei taikytina, siekiant neleisti pasislėpti.
39. Komisija pažymi, kad ta pačia logika grindžiami ir Pagrindų sprendimas 2008/947/TVR(6), ir Pamatinis sprendimas 2008/909/TVR(7), susiję su nuteistais asmenimis, kalbant apie asmenis, dėl kurių yra vykdomas baudžiamasis persekiojimas ir kurių atveju galima konstatuoti, kad kontrolės ar stebėjimo priemonės, kaip antai elektroninis stebėjimas priskiriamos prie priemonių, kurios nėra laisvės atėmimas.
40. Komisija taip pat pažymi, kad būtent dėl kontrolės ar stebėjimo priemonių sutapties, intensyvumo ir trukmės „kiekis virsta kokybe“, todėl judėjimo laisvės apribojimus, kylančius dėl visų šių priemonių, dėl jų griežtumo galima prilyginti laisvės atėmimo priemonei.
41. Dėl teleologinio aiškinimo Komisija tvirtina, kad Pagrindų sprendimo 26 straipsniu siekiama ištaisyti ankstesnės daugiašalės ekstradicijos sistemos trūkumą, jeigu, kaip buvo teigiama Pagrindų sprendimo pasiūlyme COM(2001) 522 final(8), „galimybė atimti visą įkalinimo įstaigoje praleistą laiką vykstant ekstradicijos procesui ne visada užtikrinama“. Taigi pagal šį 26 straipsnį išduodančiosios valstybės narės teisminė institucija įpareigojama iš bausmės atimti visą laisvės atėmimo trukmę vykdymo valstybėje narėje. Šiomis aplinkybėmis ir, paisant tarpusavio pripažinimo principo, Pagrindų sprendimo 26 straipsnį reikia aiškinti atsižvelgiant į priemonių, kuriomis pakeičiamas laisvės atėmimas klasikine šios sąvokos prasme, raidą.
42. Remdamasi tuo Komisija daro išvadą, kad sąvoka „laisvės atėmimas“, kaip ji suprantama pagal Pagrindų sprendimo 26 straipsnį, apima laisvės atėmimo priemones, kurias įpareigojo taikyti vykdymo valstybės narės teisminė institucija, kad būtų vykdomas Europos arešto orderis. Be įkalinimo penitencinėje įstaigoje, laisvės atėmimo priemonėms reikia prilyginti asmens, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, gyvenamosios vietos kontrolės ir stebėjimo priemones, jeigu taikant šias priemones dėl jų sutapties, intensyvumo ir trukmės fiziškai atimama šio asmens laisvė, panašiai kaip įkalinimo atveju. Išduodančiosios valstybės narės teisminė institucija turi įvertinti, ar taip yra, atsižvelgdama į visas bylos aplinkybes ir remdamasi vykdymo valstybės teisminės institucijos pateikta informacija.
V – Analizė
43. Kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, 2014 m. birželio 18 d. J. Z. buvo sulaikytas Jungtinėje Karalystėje ir laikomas suimtas iki 2014 m. birželio 19 d., kai buvo paleistas į laisvę už 2 000 svarų sterlingų (GBP) užstatą, nustačius įpareigojimą būti jo nurodytu adresu nuo 22.00 iki 7.00 val., taikant elektroninį šio įpareigojimo vykdymo stebėjimą. Be to, nuteistajam buvo nustatyta: i) įpareigojimas registruotis policijos komisariate iš pradžių 7 kartus per savaitę, o praėjus 3 mėnesiams – 3 kartus per savaitę nuo 10.00 iki 12.00 val.; ii) draudimas prašyti išduoti dokumentus, suteikiančius galimybę išvykti į užsienį; ir iii) įpareigojimas visą parą laikyti mobilųjį telefoną įjungtą ir įkrautą. Šios priemonės buvo taikomos iki 2015 m. gegužės 14 d., kai nuteistasis buvo perduotas Lenkijos valdžios institucijoms.
44. Šiomis aplinkybėmis, Sąd Rejonowy dla Łodzi-Śródmieścia w Łodzi (Lodzės rajono teismas) pateikus prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kyla klausimas, ar sąlygos kurios buvo nustatytos J. Z. nuo 2014 m. birželio 19 d. iki 2015 m. gegužės 14 d., yra „laisvės atėmimas“, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 26 straipsnio 1 dalį, ar ne.
A – Laisvės atėmimo sąvoka Pagrindų sprendime
45. Kaip įprasta Sąjungos teisėje, kategorijų, kurios turi būti taikomos visose nacionalinės teisės sistemose, naudojimas įmanomas tik jeigu jos reiškia vieną ir visoms valstybėms narėms bendrą sąvoką.
46. Iš tiesų, kaip pabrėžė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, pagal nusistovėjusią teismo praktiką „iš reikalavimo vienodai taikyti Sąjungos teisę ir iš lygybės principo reikalavimo matyti, jog tuomet, kai Sąjungos teisės nuostatoje nedaroma aiški nuoroda į valstybių narių teisę tam, kad būtų nustatyta šios nuostatos prasmė ir apimtis, jos formuluotė visoje Europos Sąjungoje paprastai turi būti aiškinama autonomiškai ir vienodai, atsižvelgiant į tokios teisės nuostatos kontekstą ir nagrinėjamu teisės aktu siekiamą tikslą“(9).
47. Pati Pagrindų sprendimo sąvoka „laisvės atėmimas“ turi būti grindžiama pagarba pagrindinėms teisėms ir ESS 6 straipsniu pripažįstamų ir Chartijoje atspindėtų principų laikymusi, nepamirštant, kad EŽTK užtikrinamos ir iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų kylančios pagrindinės teisės sudaro Sąjungos teisės dalį kaip bendrieji principai, kaip tai nurodyta ESS 6 straipsnio 3 dalyje(10).
48. Ši principinė pozicija yra svarbiausia Pagrindų sprendimui, kurio 1 straipsnio 3 dalyje primenama, kad šis pagrindų sprendimas, kurio tikslas – nustatyti supaprastintą ir veiksmingą nuteistųjų ar įtariamųjų, pažeidusių baudžiamąją teisę, perdavimo sistemą, „nekeičia pareigos gerbti pagrindines teises“.
49. Juo labiau tas pats pasakytina apie Pagrindų sprendimo 26 straipsnio 1 dalį, nes šia nuostata siekiama išlaikyti asmens, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, teisę į laisvę, kadangi ji apima įpareigojimą iš visos išduodančiojoje valstybėje narėje atliktinos laisvės atėmimo bausmės atimti laisvės atėmimo laikotarpius, jau atliktus vykdymo valstybėje narėje siekiant įvykdyti šį orderį.
50. Kaip matyti iš Pagrindų sprendimo 26 straipsnio pavadinimo, jo 26 straipsnio dalykas yra visiškai konkretus: jame nurodytas „laisvės atėmimo bausmės laiko, atlikto vykdančiojoje valstybėje narėje, išskaičiavimas“, be kita ko, „viso buvimo nelaisvėje išduodančiojoje valstybėje narėje laiko“ (minėto 26 straipsnio 1 dalis). „Visas buvimo nelaisvėje išduodančioje valstybėje narėje laikas“ yra tas, kuris nustatytas Pagrindų sprendimo 11 straipsnyje, susijęs su prašomo perduoti asmens, „areštuojam[o] vykdant Europos arešto orderį“, teisėmis.
51. Atsižvelgiant į susietą prasmę, kuri yra, viena vertus, Pagrindų sprendimo 26 straipsnio 1 dalies ir, kita vertus, jo 11 ir 12 straipsnių santykio pagrindas, pirmosios iš šių nuostatų kalbinių versijų skirtumai neturi reikšmės tinkamam jo supratimui(11).
52. Pagrindų sprendimą priėmusiam teisės aktų leidėjui areštavimo (pranc. k. arrêt) „vykdant Europos arešto orderį“ sąvoka ir „laisvės atėmimo“ (pranc. k. détention) sąvoka yra lygiavertės. Iš tiesų pagal Pagrindų sprendimo 12 straipsnį „kai asmuo areštuojamas pagal Europos arešto orderį, vykdančioji teisminė institucija pagal vykdančiosios valstybės narės teisę nusprendžia, ar prašomą perduoti asmenį reikėtų laikyti laisvės atėmimo vietoje“(12), o šio „laikymo laisvės atėmimo vietoje“ alternatyva yra „laikinas paleidimas“(13), kuris pagal tą patį 12 straipsnį įmanomas „bet kuriuo metu“.
53. Taigi „laisvės atėmimas“ (pranc. k. détention) yra ne kas kita kaip „laisvės atėmimo“ (pranc. k. privation de liberté) pailginimas, neatsiejamas nuo areštavimo fakto. Be to, pagal Pagrindų sprendimo 26 straipsnio 1 dalį iš laisvės atėmimo bausmės, atliktinos išduodančiojoje valstybėje narėje, numatyta atimti laisvės atėmimo laiką, praleistą dėl Europos arešto orderio vykdymo, paskyrus bausmę ar kardomąją priemonę, kurią taikant atimama laisvė.
54. Atsižvelgdamas į tai, laikausi nuomonės, kad „laisvės atėmimas“ (pranc. k. détention), kaip jis suprantamas pagal Pagrindų sprendimo 26 straipsnio 1 dalį, apima tik tuos atvejus, kai yra atimama laisvė, iš principo neapimant situacijų, kai laisvė tik ribojama.
55. Šį aiškinimą patvirtina kitos Sąjungos teisės nuostatos, pavyzdžiui, Pagrindų sprendimas 2009/829, kuriuo „siekiama paskatinti <…> prireikus naudoti su laisvės atėmimu nesusijusias priemones kaip alternatyvą kardomajam kalinimui“(14) ir kurio 8 straipsnyje kaip šio pobūdžio priemonės („kardomosios priemonės“) nurodytos tokios priemonės: „a) asmens įpareigojimas informuoti <...> kompetentingą instituciją apie visus gyvenamosios vietos pakeitimus <...>; b) įpareigojimas nesilankyti tam tikrose <...> vietovėse, vietose ar apibrėžtuose regionuose <…>; c) įpareigojimas būti tam tikroje vietoje, jei taikoma, tam tikru laiku; d) įpareigojimas, kuriuo apribojamas išvykimas iš vykdančiosios valstybės teritorijos; e) įpareigojimas nustatytu laiku užsiregistruoti konkrečioje institucijoje; f) įpareigojimas vengti kontaktų su trečiaisiais asmenimis <…>“(15).
56. Kadangi, kaip jau nurodžiau anksčiau šioje išvadoje, „areštas“ (pranc. k. arrêt) ir „laisvės atėmimas“ (pranc. k. privation de liberté) yra lygiaverčiai, galima pripažinti, kad iš principo Pagrindų sprendimo 26 straipsnio 1 dalyje nurodytas atėmimas yra toks, kuris apima areštuoto asmens nuolatinį ir ilgą paklusimą teismui ir (arba) administracijai, t. y. šio asmens uždarymas į viešą įstaigą tokiomis sąlygomis, kuriomis nustatomi esminiai šio asmens autonomijos apribojimai.
57. Žinoma, palyginti su šia laisvės atėmimo sąvoka, apribojimo sąvoka labiau rodo didesnį lygio, o ne pobūdžio ar esmės skirtumą. Bet kuriuo atveju tai yra asmens autonomijos apribojimai, tačiau jie nėra tokie dideli kaip tie, kuriuos patiria įkalinimo įstaigose laikomi arba kalėjime esantys asmenys.
B – Chartijos ir EŽTK poveikis
58. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, kartu pažymėdamas, kad šiam atvejui naudingų aiškinimo gairių galima rasti jo jurisprudencijoje, susijusioje su EŽTK 5 straipsniu.
59. Iš tiesų iš tos praktikos galima nustatyti ne tik naudingas gaires, bet ir EŽTK 5 straipsnio, taigi ir Chartijos 6 straipsnio aiškinimo kriterijus, į kuriuos atsižvelgiant reikia aiškinti Pagrindų sprendimo 26 straipsnio 1 dalį.
60. Minėtu 26 straipsniu Sąjungos teisės aktų leidėjas siekia įvykdyti jam tenkančią bendrą pareigą paisyti pagrindinių teisių Pagrindų sprendimo srityje, be kita ko, pagrindinės teisės į laisvę, kuri užtikrinama pagal Chartijos 6 straipsnį ir kurios nesilaikymas tam tikru mastu galėtų reikšti, kad nesilaikoma bausmių proporcingumo principo (Chartijos 49 straipsnio 3 dalis)(16) ir teisės nebūti du kartus nubaustam už tą patį nusikaltimą (Chartijos 50 straipsnis)(17).
61. Atsižvelgiant į tai, sąvokos „laisvės atėmimas“, kaip ji suprantama pagal Pagrindų sprendimo 26 straipsnio 1 dalį, aiškinimas turi atitikti Chartijos 6 straipsnio turinį, kuriame pripažįstamos teisės, remiantis Su pagrindinių teisių chartija susijusiais išaiškinimais, į kuriuos, aiškindami Chartiją, turi tinkamai atsižvelgti Sąjungos ir jos valstybių narių teismai (Chartijos 52 straipsnio 7 dalis), „yra EŽTK 5 straipsnyje garantuotos teisės, o remiantis Chartijos 52 straipsnio 3 dalimi jų esmė ir taikymo sritis yra tokia pati“.
62. Šiuo požiūriu reikia paminėti 1980 m. lapkričio 6 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą Guzzardi / Italija(18), kuriame šis teismas pažymėjo, kad „laisvės atėmimas“ ir „laisvės apribojimas“ skiriasi intensyvumu, o ne pobūdžiu, „o priskirti vienai ar kitai iš šių kategorijų kartais yra sunku, nes kai kuriais atvejais tai yra tik vertinimo dalykas“(19). Toje byloje EŽTT patvirtino, kad, siekiant nustatyti, ar asmeniui yra atimta laisvė, „reikia atsižvelgti į konkrečią jo situaciją ir į visus kriterijus, pavyzdžiui, nagrinėjamos priemonės vykdymo tvarkos pobūdį, trukmę, pasekmes“(20). Taip Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, kad nors negalima kalbėti apie laisvės atėmimą vertinant kiekvieną aspektą pavieniui, vertinant juos visus kartu kyla galimo EŽTK 5 straipsnio taikymo klausimas. Lygindamas ieškovo gyvenimą Asinaros saloje „atvirame kalėjime“ ir pataisos namuose Strasbūro teismas padarė išvadą, kad ieškovui buvo atimta laisvė(21).
63. 2006 m. lapkričio 2 d. Sprendime Dacosta Silva / Ispanija(22) Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat pripažino, kad Guardia Civil pareigūnui jo vadovo po drausminės nuobaudos skirtas 6 dienų namų areštas reiškė laisvės atėmimą, nes taikant šį areštą reikėjo pasilikti gyvenamojoje vietoje, turint leidimą išeiti nusipirkti vaistų ir kitų būtinų prekių, taip pat gauti religines paslaugas.
64. Taigi sąvoką „laisvės atėmimas“, kaip ji suprantama pagal Pagrindų sprendimo 26 straipsnio 1 dalį, reikia aiškinti pagal minėtą EŽTT praktiką, o tai reiškia būtinybę remtis konkrečia atitinkamo asmens padėtimi ir atsižvelgti į visas vykdymo valstybėje narėje siekiant įvykdyti Europos arešto orderį taikytų laisvę ribojančių priemonių įgyvendinimo aplinkybes.
C – Nacionalinio teismo vertinimas
65. Iš principo būtent nacionalinis teismas turi patikrinti, ar pagrindinės bylos ieškovui vykdymo valstybėje narėje taikytos priemonės yra realaus laisvės atėmimo priemonės, o jeigu taip, tai pagal jas nustatyti visą laisvės atėmimo laikotarpį, kurį liko kalėti išduodančiojoje valstybėje narėje.
66. Šiuo tikslu Pagrindų sprendimo 26 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad vykdančioji teisminė institucija perduoda „visą informaciją apie prašomo perduoti asmens buvimo nelaisvėje pagal Europos arešto orderį trukmę“, o tai taip pat leidžia išduodančiajai teisminei institucijai patikrinti konkrečios prašomo perduoti asmens situacijos tuo metu, kai vykdymo valstybės narės institucijos buvo „atėmusios jo laisvę“, realų pobūdį.
67. Atsižvelgdamas į šią informaciją nacionalinis teismas turi patikrinti, viena vertus, laisvės atėmimo priemonių stricto sensu ir, kita vertus, pagrindinės bylos ieškovui taikytų priemonių lygiavertiškumą, kad nuspręstų, ar dėl jų susiklostė situacija, kuri materialiniu požiūriu yra panaši į pirmųjų priemonių sukuriamą situaciją.
68. Tačiau, siekdamas pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui (ir netiesiogiai – kitiems valstybių narių teismams) pagrindinei bylai išspręsti naudingą atsakymą, laikausi nuomonės, kad Teisingumo Teismas turėtų priimti sprendimą dėl priemonių, kurios buvo taikytos J. Z., paleidus jį į laisvę Jungtinėje Karalystėje, kvalifikavimo atsižvelgiant į Pagrindų sprendimo 26 straipsnį. O mano siūlomas atsakymas yra toks, kad, remiantis Sąd Rejonowy dla Łodzi-Śródmieścia w Łodzi (Lodzės rajono teismas) ir Jungtinės Karalystės vyriausybės per posėdį pateikta informacija, šių priemonių negalima laikyti laisvės atėmimo priemonėmis.
69. Daugiausiai ribojimų iš minėtų priemonių sukėlė įpareigojimas būti nurodytu adresu nuo 22.00 iki 7.00 val., stebint elektroninėms priemonėms. Kitos mažiau ribojančios priemonės(23) buvo šios: i) įpareigojimas registruotis policijos komisariate iš pradžių 7 kartus per savaitę, o praėjus 3 mėnesiams – 3 kartus per savaitę nuo 10.00 iki 12.00 val.; ir ii) draudimas prašyti išduoti dokumentus, suteikiančius galimybę išvykti į užsienį. Šios priemonės buvo taikomos nuo 2014 m. birželio 19 d. ki 2015 m. gegužės 14 d., kai J. Z. buvo perduotas Lenkijos institucijoms.
70. Taigi tai buvo priemonės, kurių turinys ir aprėptis atitiko Pagrindų sprendime 2009/829 numatytų priemonių, kurias nurodžiau šios išvados 55 punkte, turinį ir aprėptį, ir Sąjungos teisės aktų leidėjas suvokė jas kaip neapimančias laisvės atėmimo. Netgi atsižvelgdamas į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką nemanau, kad pagrindinės bylos ieškovo situacija galėtų būti laikoma prilygstančia laisvės atėmimui.
71. Iš tiesų, palyginti su atvejais, dėl kurių sprendimą yra priėmęs Europos Žmogaus Teisių Teismas, pagrindinės bylos ieškovo patirtos sąlygos sukėlė tik suvaržymus, laikytinus jo laisvės apribojamais, nes jis galėjo pasilikti paties nurodytu adresu ir jo laisvė keliauti po Jungtinę Karalystę nebuvo apribota. Žinoma, jis turėjo būti namuose nuo 22.00 iki 7.00 val., registruotis policijos komisariate (iš pradžių – kasdien, o vėliau – didžiąją nagrinėjamo laikotarpio dalį, tris kartus per savaitę) ir visada kartu su savimi turėti mobilųjį telefoną. Mano supratimu, tai yra „suvaržymai“, kurie, net vertinami kumuliatyviai, nepalyginami su tais, kurių patyrė minėtų Europos Žmogaus Teisių Teismo bylų pareiškėjai. Bet kuriuo atveju nemanau, kad dėl jų J. Z. autonomija buvo apribota taip smarkiai, kad sumažėjo jo gebėjimas pačiam priimti sprendimus dėl savo elgesio.
72. Vis dėlto reikia pridurti, kad ši išvada susijusi tik su įpareigojimu, kylančiu iš Pagrindų sprendimo 26 straipsnio 1 dalyje nustatytos išskaičiavimo pareigos taikymo pagrindinei bylai. Niekas nedraudžia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, remiantis vien nacionaline teise, nuspręsti į laisvės atėmimo bausmę, kuri dar yra vykdoma, įskaičiuoti vykdymo valstybėje narėje nustatytus laikotarpius, kurie vis dėlto reiškia ne laisvės atėmimo, o laisvės apribojimo priemones.
73. Kitaip tariant, Sąjungos teisėje šioje srityje nenustatytas joks įpareigojimas, kurį būtų galima laikyti minimaliu: įpareigojimas išskaičiuoti „laisvės atėmimo“ laikotarpius, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 26 straipsnio 1 dalį, įpareigojimas nacionaliniam teismui patikrinti, ar ieškovui vykdymo valstybėje narėje taikytos priemonės buvo tikros laisvės atėmimo priemonės. Jeigu bausmių vykdymo teisėjas laikytų šias priemones laisvės atėmimu (laikantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatytų kriterijų), į jas reikėtų atsižvelgti, kad pagal Pagrindų sprendimo 26 straipsnio 1 dalį būtų galima išskaičiuoti iš išduodančiojoje valstybėje narėje likusios laisvės atėmimo bausmės.
74. Į kitas priemones nei tos, kurios reiškia laisvės atėmimą, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 26 straipsnio 1 dalį, nacionalinis teismas irgi gali atsižvelgti, kad sumažintų arba sušvelnintų išduodančiojoje valstybėje narėje atliktinos laisvės atėmimo bausmės vykdymo sąlygas, jeigu tokia pasekmė numatyta nacionalinėje teisėje.
VI – Išvada
75. Atsižvelgdamas į pateiktus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus:
1. 2002 m. birželio 13 d. Tarybos Pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos, su pakeitimais, padarytais Pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR, 26 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad nacionalinis teismas, remdamasis laisvės atėmimo priemonių stricto sensu ir pagrindinės bylos ieškovui taikytų priemonių lygiavertiškumo kriterijumi, turi patikrinti, ar dėl jų susiklostė situacija, kuri materialiniu požiūriu yra panaši į pirmųjų priemonių sukuriamą situaciją, o jeigu taip, tuomet į jas atsižvelgti apskaičiuojant laisvės atėmimo bausmės, kurią dar reikia atlikti išduodančiojoje valstybėje narėje, trukmę.
2. Tokiomis aplinkybėmis, kaip pagrindinėje byloje, ginčijamos priemonės negali būti laikomos laisvės atėmimo priemonėmis, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584, iš dalies pakeisto Pagrindų sprendimu 2009/299, 26 straipsnio 1 dalį.