TEISINGUMO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS
2012 m. gruodžio 6 d.(*)
Turinys
Teisinis pagrindas
Direktyva 65/65/EEB
Reglamentas (EEB) Nr. 1768/92
Ginčo aplinkybės ir ginčijamas sprendimas
Procesas Bendrajame Teisme ir skundžiamas sprendimas
Šalių reikalavimai Teisingumo Teisme
Dėl pagrindinio apeliacinio skundo
Dėl aptariamų produktų rinkos apibrėžimo
Skundžiamas sprendimas
Dėl pirmojo apeliacinio skundo pagrindo
– Šalių argumentai
– Teisingumo Teismo vertinimas
Dėl antrojo apeliacinio skundo pagrindo
– Šalių argumentai
– Teisingumo Teismo vertinimas
Dėl pirmojo piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi, susijusio su PAL
Skundžiamas sprendimas
Dėl trečiojo apeliacinio skundo pagrindo
– Šalių argumentai
– Teisingumo Teismo vertinimas
Dėl ketvirtojo apeliacinio skundo pagrindo
– Šalių argumentai
– Teisingumo Teismo vertinimas
Dėl antrojo piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi
Skundžiamas sprendimas
Dėl penktojo apeliacinio skundo pagrindo
– Šalių argumentai
– Teisingumo Teismo vertinimas
Dėl šeštojo apeliacinio skundo pagrindo
– Šalių argumentai
– Teisingumo Teismo vertinimas
Dėl baudos
Skundžiamas sprendimas
Šalių argumentai
Teisingumo Teismo vertinimas
Dėl EFPIA pateikto priešpriešinio apeliacinio skundo
Dėl pirmojo priešpriešinio apeliacinio skundo pagrindo
Šalių argumentai
Teisingumo Teismo vertinimas
Dėl antrojo prie�prie�inio apeliacinio skundo pagrindo
Šalių argumentai
Teisingumo Teismo vertinimas
Dėl Komisijos priešpriešinio apeliacinio skundo
Šalių argumentai
Teisingumo Teismo vertinimas
Dėl bylinėjimosi išlaidų
„Apeliacinis skundas – Konkurencija – Piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi – Vaistų nuo opaligės rinka – Piktnaudžiavimas procedūromis, susijusiomis su medicinos produktų papildomos apsaugos liudijimais ir leidimo pateikti medicinos produktus rinkai procedūromis – Klaidinančios informacijos pateikimas – Leidimų pateikti rinkai panaikinimas – Generinių vaistų pateikimo rinkai ir lygiagretaus importo kliūtys“
Byloje C‑457/10 P
dėl 2010 m. rugsėjo 15 d. pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnį pateikto apeliacinio skundo
AstraZeneca AB, įsteigta Sioderteljėje (Švedija),
AstraZeneca plc, įsteigta Londone (Jungtinė Karalystė),
atstovaujamos QC M. Brealey, QC M. Hoskins, baristerio D. Jowell ir solisitorės F. Murphy,
apeliantės,
dalyvaujant kitoms proceso šalims:
Europos Komisijai, atstovaujamai F. Castillo de la Torre, É. Gippini Fournier ir J. Bourke,
atsakovei pirmojoje instancijoje,
European Federation of Pharmaceutical Industries and Associations (EFPIA), įsteigtai Ženevoje (Šveicarija), atstovaujamai advokato M. Van Kerckhove,
įstojusiai į bylą šaliai pirmojoje instancijoje,
TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas A. Tizzano, teisėjai M. Ilešič (pranešėjas), E. Levits, J.‑J. Kasel ir M. Safjan,
generalinis advokatas J. Mazák,
posėdžio sekretorė L. Hewlett, vyriausioji administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2012 m. sausio 12 d. posėdžiui,
susipažinęs su 2012 m. gegužės 15 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Savo apeliaciniu skundu AstraZeneca AB ir AstraZeneca plc prašo panaikinti 2010 m. liepos 1 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą AstraZeneca prieš Komisiją (T‑321/05, Rink. p. II‑2805, toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo minėtas teismas didžiąja dalimi atmetė jų ieškinį, kuriame prašyta panaikinti 2005 m. birželio 15 d. Komisijos sprendimą C (2005) 1757 galutinis, dėl tyrimo pagal EB 82 straipsnį ir EEE 54 straipsnį (byla COMP/A.37.507/F3 – AstraZeneca, toliau – ginčijamas sprendimas). Šiuo sprendimu Europos Komisija skyrė minėtoms įmonėms 60 mln. eurų baudą už piktnaudžiavimą patentų sistema ir farmacijos produktų pateikimo rinkai procedūromis, siekiant neleisti konkuruojantiems generiniams vaistams patekti į rinką arba šį jų patekimą pavėlinti ir sukliudyti lygiagrečiai prekybai.
2 Reikalavimą panaikinti skundžiamą ir ginčijamą sprendimus palaiko European Federation of Pharmaceutical Industries and Associations (EFPIA) (toliau – EFPIA), kuri šiuo tikslu pateikė priešpriešinį apeliacinį skundą.
3 Priešpriešinį apeliacinį skundą pateikė ir Komisija, kuri prašo panaikinti skundžiamą sprendimą tiek, kiek jame iš dalies panaikinamas ir pakeičiamas ginčijamas sprendimas.
Teisinis pagrindas
Direktyva 65/65/EEB
4 1965 m. sausio 26 d. Tarybos direktyvos 65/65/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų, susijusių su patentuotais medicinos produktais, derinimo (OL 22, 1965, p. 369), faktinėms aplinkybėms aktualios redakcijos 3 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta, kad „joks vaistas negali būti pateiktas valstybės narės rinkai, kol tos valstybės narės kompetentingos institucijos nėra išdavusios leidimo pateikti rinkai“.
5 Šios direktyvos 4 straipsnio trečioje pastraipoje nurodyta informacija ir dokumentai, kuriuos atsakingas už produkto pateikimą rinkai asmuo privalo pateikti siekdamas gauti leidimą pateikti vaistą rinkai. Minėtos direktyvos 4 straipsnio trečios pastraipos 8 punkte reikalaujama pateikti šią informaciją:
„Rezultatai:
– fizinių-cheminių, biologinių ir mikrobiologinių bandymų,
– farmakologinių ir toksikologinių bandymų,
klinikinių tyrimų.
Tačiau nepažeidžiant teisės aktų dėl pramoninės ir komercinės nuosavybės apsaugos:
a) iš pareiškėjo nereikalaujama pateikti toksikologinių ir farmakologinių bandymų nei klinikinių tyrimų rezultatų, jeigu jis gali įrodyti:
<...>
ii) arba pateikdamas išsamias nuorodas į paskelbtą mokslinę literatūrą, <...> kad vaisto sudedamosios dalies ar sudedamųjų dalių naudojimas medicininiais tikslais yra nusistovėjęs, pripažintas jų veiksmingumas ir priimtinas saugumo lygis;
iii) arba kad vaistas yra iš esmės panašus į Bendrijoje pagal joje galiojančias nuostatas ne trumpiau kaip šešeriems metams registruotą vaistą, realizuojamą valstybėje narėje, kurioje paduota paraiška; šis laikotarpis pratęsiamas iki dešimties metų aukšto lygio technologijų vaistams <...>; be to, valstybė narė gali šį laikotarpį pratęsti iki 10 metų vienu sprendimu, skirtu visiems produktams, kuriais prekiaujama jos teritorijoje, jeigu ji mano, kad to reikia visuomenės sveikatos interesams. Valstybės narės gali netaikyti minėto šešerių metų termino pasibaigus patento, kuriuo yra apsaugotas originalus produktas, galiojimo terminui.
<...>“
6 Direktyvos 65/65 10 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, numatyta, kad leidimas galioja penkerius metus ir gali būti pratęsiamas penkeriems metams, jeigu likus ne mažiau kaip trims mėnesiams iki leidimo galiojimo pabaigos gaunamas leidimo turėtojo prašymas.
7 Direktyva 65/65 buvo pakeista 2001 m. lapkričio 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/83/EB dėl Bendrijos kodekso, reglamentuojančio žmonėms skirtus vaistus (OL L 311, p. 67; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 27 t., p. 69).
Reglamentas (EEB) Nr. 1768/92
8 1992 m. birželio 18 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 1768/92 dėl medicinos produktų papildomos apsaugos liudijimo sukūrimo (OL L 182, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 11 t., p. 200) (faktinėms aplinkybės aktuali redakcija) vaistams, kuriems taikoma leidimo pateikti rinkai procedūra, sukuriamas papildomos apsaugos liudijimas (toliau – PAL). Toks liudijimas, kurį gali gauti nacionalinio arba Europos patento savininkas, pratęsia šiuo patentu suteiktą apsaugą papildomam maksimaliam penkerių metų laikotarpiui, kad toks savininkas galėtų juo išskirtinai naudotis maksimalų penkiolikos metų laikotarpį, skaičiuojant nuo pirmojo leidimo pateikti aptariamą vaistą į rinką išdavimo Europos Sąjungoje dienos. Šio liudijimo sukūrimas grindžiamas, be kita ko, tuo, kad laikotarpio, kuris praeina nuo paraiškos dėl naujo medicinos produkto patento pateikimo dienos iki leidimo pateikti tą medicinos produktą rinkai dienos, nepakanka veiksmingai patentinei mokslo tyrimams skirtų investicijų apsaugai.
9 Šio reglamento 3 straipsnyje „Sąlygos liudijimui gauti“ nustatyta:
„Liudijimas išduodamas, jeigu valstybėje narėje, kurios teritorijoje yra paduodama 7 straipsnyje nurodyta paraiška ir tos paraiškos galiojimo dieną:
a) tas produktas yra apsaugotas galiojančiu pagrindiniu patentu;
b) galiojantis leidimas pateikti tą produktą į rinką kaip medicinos produktą buvo išduotas atitinkamais atvejais pagal [Direktyvą 65/65] <...>;
<...>“
10 Pagal minėto reglamento 7 straipsnio 1 dalį paraiška liudijimui gauti turėjo būti paduota per šešis mėnesius nuo tos dienos, kai buvo išduotas to paties reglamento 3 straipsnio b punkte minimas leidimas pateikti produktą į rinką kaip medicinos produktą.
11 Pagal Reglamento Nr. 1768/92 1 dalies a punkto iv papunktį paraišką liudijimui gauti sudaro ir prašymas išduoti liudijimą, kuriame, be kita ko, nurodomas šio reglamento 3 straipsnio b punkte numatyto pirmojo leidimo pateikti produktą į rinką numeris ir data, o jei pateikiamas leidimas nėra pirmasis leidimas pateikti produktą į Bendrijos rinką, – tokio leidimo numeris ir data.
12 Pagal Reglamento Nr. 1768/92 13 straipsnio 1 dalį liudijimas įsigaliodavo pasibaigus teisėtam pagrindinio patento galiojimo laikui ir galiodavo laiko tarpą, lygų laiko tarpui, praėjusiam nuo paraiškos įsigyti pagrindinį patentą padavimo datos iki pirmojo leidimo pateikti produktą į Bendrijos rinką išdavimo datos, sumažintam penkeriais metais.
13 Šio reglamento 19 straipsnio 1 dalyje nustatytos pereinamojo laikotarpio priemonės. Konkrečiai kalbant, joje numatyta:
„Liudijimas gali būti išduodamas bet kuriam produktui, kuriam šio reglamento įsigaliojimo dieną yra suteikta apsauga pagrindiniu patentu ir kuriam pirmasis leidimas pateikti jį į rinką kaip medicinos produktą buvo išduotas po 1985 m. sausio 1 d.
Išduodant liudijimą Danijoje ir Vokietijoje, 1985 m. sausio 1 d. keičiama 1988 m. sausio 1 d.
<...>“
14 Reglamentas Nr. 1768/92 pakeistas kodifikuota redakcija, būtent 2009 m. gegužės 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 469/2009 dėl medicinos produktų papildomos apsaugos liudijimo (OL L 152, p. 1).
Ginčo aplinkybės ir ginčijamas sprendimas
15 AstraZeneca AB ir AstraZeneca plc priklauso farmacijos grupei (toliau – AZ), kuri visame pasaulyje veikia farmacijos produktų išradimo, plėtros ir rinkodaros sektoriuje. Šioje srityje jos veikla apima visų pirma virškinamojo trakto ligas. Šiuo atžvilgiu vienas svarbiausių AZ parduodamų produktų yra „Losec“, daugelyje Europos rinkų vartojamas firminis pavadinimas. Šis omeprazolio pagrindu pagamintas vaistas, naudojamas virškinamojo trakto ligoms, susijusioms su padidėjusiu skrandžio sulčių rūgštingumu, gydyti, visų pirma prevenciškai stabdantis rūgšties sekreciją skrandyje, buvo pirmasis vaistas rinkoje, tiesiogiai veikiantis protonų siurblį, t. y. per skrandžio sienelės parietalines ląsteles rūgštį į skrandį pumpuojantį specialų enzimą.
16 1999 m. gegužės 12 d. Generics (UK) Ltd ir Scandinavian Pharmaceuticals Generics AB pateikė Komisijai skundą dėl AZ elgesio, kuriuo ši siekė neleisti minėtoms įmonėms pateikti įvairioms Europos ekonominės erdvės (EEE) rinkoms generinių omeprazolio versijų.
17 Ginčijamame sprendime Komisija konstatavo, kad AstraZeneca AB ir AstraZeneca plc dvejopai piktnaudžiavo dominuojančia padėtimi ir taip pažeidė EB 82 straipsnį ir 1992 m. gegužės 2 d. Europos ekonominės erdvės susitarimo (toliau – EEE susitarimas) 54 straipsnį.
18 Pagal šio sprendimo 1 straipsnio 1 dalį pirmąjį piktnaudžiavimą sudarė klaidinančios informacijos pateikimas Belgijos, Danijos, Vokietijos, Nyderlandų, Jungtinės Karalystės ir Norvegijos patentų biurams, taip pat Vokietijos ir Norvegijos nacionaliniams teismams. Komisija šiuo atžvilgiu manė, kad ši klaidinanti informacija pateikta įgyvendinant bendrą strategiją, kuria generinių produktų gamintojams siekta neleisti patekti į rinką, gaunant arba išlaikant omeprazolio PAL, į kuriuos AZ neturėjo teisės arba į kuriuos turėjo trumpiau galiojančią teisę. Ji išskyrė du šio pirmojo piktnaudžiavimo etapus. Pirmasis etapas susijęs su 1993 m. birželio 7 d. pateikta klaidinančia informacija, kai buvo nusiųsti nurodymai patentiniams patikėtiniams, per kuriuos septyniose valstybėse narėse buvo paduotos PAL paraiškos, o antrąjį etapą sudarė paskesnis klaidinančios informacijos pateikimas įvairiems patentų biurams ir nacionaliniams teismams.
19 Pagal minėto sprendimo 1 straipsnio 2 dalį antrąjį piktnaudžiavimą sudarė prašymų Danijoje, Švedijoje ir Norvegijoje panaikinti leidimus pateikti „Losec“ kapsules, kartu išimti iš apyvartos „Losec“ kapsules ir šiose trijose šalyse išleisti į apyvartą „Losec MUPS“ tabletes (Multiple Unit Pellet System; iš daug mikrogranulių sudarytų tablečių sistema) pateikimas. Komisijos teigimu, minėtų veiksmų imtasi siekiant, kad Direktyvos 65/65 4 straipsnio trečios pastraipos 8 dalies a punkto iii papunktyje numatyta supaprastinta registracijos procedūra negalėtų pasinaudoti generinio omeprazolio gamintojai; be to, dėl minėtų veiksmų lygiagretūs importuotojai galėjo netekti savo lygiagretaus importo licencijų. Komisija, be kita ko, kritikavo tai, jog apeliantės strategiškai įgyvendino teisės aktus, kad dirbtinai apsaugotų nuo konkurencijos produktus, kuriems nebebuvo taikoma patento apsauga ir kuriems buvo pasibaigęs duomenų išimtinumo terminas.
20 Už šiuos du piktnaudžiavimo atvejus Komisija apeliantėms solidariai skyrė 46 mln. eurų baudą, o AstraZeneca AB – 14 mln. eurų baudą.
Procesas Bendrajame Teisme ir skundžiamas sprendimas
21 Pirmosios instancijos teismo (dabar – Bendrasis Teismas) kanceliarijai 2005 m. rugpjūčio 25 d. pateiktame ieškinyje apeliantės prašė panaikinti ginčijamą sprendimą. Šiuo ieškiniu minėto sprendimo teisėtumas buvo ginčijamas atitinkamos rinkos apibrėžimo, dominuojančios padėties vertinimo, pirmojo ir antrojo piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi ir baudų dydžio aspektais. Vykstant procesui į bylą įstojo EFPIA, kuri palaikė apeliančių reikalavimus.
22 Skundžiamu sprendimu Bendrasis Teismas iš dalies patenkino ieškinį ir panaikino ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 2 dalį, susijusią su antruoju piktnaudžiavimu, tiek, kiek joje konstatuota, kad apeliantės pažeidė EB 82 straipsnį ir EEE susitarimo 54 straipsnį, kai paprašė panaikinti leidimus pateikti „Losec“ kapsules Danijos ir Norvegijos rinkoms ir kartu šiose dviejose šalyse išimti iš apyvartos „Losec“ kapsules ir išleisti į apyvartą „Losec MUPS“ tabletes, tiek, kiek buvo konstatuota, kad šiais veiksmais šiose šalyse galėjo būti ribojamas „Losec“ kapsulių lygiagretus importas. Todėl Bendrasis Teismas sumažino apeliantėms solidariai skirtą baudą iki 40 250 000 eurų ir atskirai AstraZeneca AB skirtą baudą – iki 12 250 000 eurų, o likusią ieškinio dalį atmetė.
Šalių reikalavimai Teisingumo Teisme
23 Apeliantės Teisingumo Teismo prašo:
– panaikinti skundžiamą ir ginčijamą sprendimus,
– nepatenkinus pirmojo reikalavimo, sumažinti ginčijamo sprendimo 2 straipsnyje apeliantės skirtą baudą,
– priteisti iš Komisijos abiejose instancijose patirtas bylinėjimosi išlaidas.
24 EFPIA Teisingumo Teismo prašo panaikinti skundžiamą ir ginčijamą sprendimus ir priteisti iš Komisijos abiejose instancijose patirtas bylinėjimosi išlaidas, įskaitant susijusias su EFPIA įstojimu į bylą.
25 Komisija Teisingumo Teismo prašo:
– atmesti apeliacinį skundą,
– patenkinti Komisijos priešpriešinį apeliacinį skundą ir
– priteisti iš apeliančių bylinėjimosi išlaidas.
Dėl pagrindinio apeliacinio skundo
26 Grįsdamos savo apeliacinį skundą apeliantės pateikia keturias pagrindų grupes, susijusias su Bendrojo Teismo tariamai padarytomis teisės klaidomis dėl aptariamų produktų rinkos apibrėžimo, pirmojo ir antrojo piktnaudžiavimų atvejų ir baudų.
Dėl aptariamų produktų rinkos apibrėžimo
Skundžiamas sprendimas
27 Skundžiamo sprendimo 28–222 punktuose Bendrasis Teismas išnagrinėjo du apeliančių pateiktus ieškinio pagrindus, nukreiptus prieš aptariamų produktų rinkos apibrėžimą, kuriuo vadovautasi ginčijamame sprendime ir pagal kurį šią rinką sudarė vienos rūšies vaistai, vadinamieji „protonų siurblio inhibitoriai“ (toliau – PSI), kaip antai AZ produktas „Losec“, ir neapėmė kitų rūšių vaistų, naudojamų virškinamojo trakto ligoms, susijusioms su padidėjusiu skrandžio sulčių rūgštingumu, gydyti, kaip antai histamino receptorių antagonistai (toliau – H2 receptorių blokatoriai), kurie blokuoja tik vieną iš protonų siurblio stimuliatorių, taigi, priešingai nei PSI, daro tik netiesioginį poveikį šiam siurbliui.
28 Bendrai įvertinęs įrodymus, kuriais Komisija grindė savo vertinimą, t. y. didesnį PSI veiksmingumą, skirtingą PSI ir H2 receptorių blokatorių naudojimą gydymui, asimetrinio pakeičiamumo, kuris lėmė PSI pardavimo augimą ir atitinkamą H2 receptorių blokatorių pardavimo mažėjimą ar stagnaciją, tendenciją, galiojančios reglamentavimo sistemos nulemtus kainų rodiklius ir Vokietijoje bei Jungtinėje Karalystėje pastebėtus savitumus, Bendrasis Teismas nusprendė, kad nagrinėjamu atveju šie įrodymai sudarė reikšmingų duomenų visumą, ir šių duomenų pakako pagrįsti išvadą, kad per referencinį 1993–2000 m. laikotarpį H2 receptorių blokatoriai nedarė didelio konkurencinio spaudimo PSI.
29 Remdamasis skundžiamo sprendimo 61–107 punktuose atlikta analize Bendrasis Teismas atmetė pirmąjį dėl rinkos apibrėžimo pateiktą ieškinio pagrindą, paremtą akivaizdžia vertinimo klaida nustatant PSI vartojimo laipsniško pobūdžio didėjimo H2 receptorių blokatorių vartojimo nenaudai svarbą. Tokiomis aplinkybėmis jis, be kita ko, nusprendė, kad PSI pardavimas didėjo laipsniškai dėl atsargaus gydytojų požiūrio į vaistą, kurio savybės jiems dar nebuvo iki galo žinomos, ir šalutinio poveikio, o tuo remiantis negalima patvirtinti prielaidos, kad tarp PSI pardavimo augimo laipsniško pobūdžio ir H2 receptorių blokatorių PSI daromo konkurencinio spaudimo yra priežastinis ryšys. Be to, jis nurodė, kad jo nagrinėjamoje byloje nėra nė vieno įrodymo, kuriuo remiantis galima būtų manyti, kad nagrinėjamu atveju toks priežastinis ryšys yra.
30 Antrasis dėl minėto apibrėžimo pateiktas ieškinio pagrindas, susijęs su įvairiais vertinimo neatitikimais ir klaidomis, tariamai esančiais ginčijamame sprendime, t. y. be kita ko, nepakankamas atsižvelgimas į naudojimą gydymui, per didelis dėmesys kainų rodikliams ir per didelis Vokietijoje ir Jungtinėje Karalystėje pastebėtų ypatumų sureikšminimas, buvo nagrinėjamas skundžiamo sprendimo 147–222 punktuose. Konkrečiai kalbant apie Komisijos atliktą kainų rodiklių vertinimą, skundžiamo sprendimo 157–199 punktuose Bendrasis Teismas konstatavo, kad ginčijamame sprendime yra kelios klaidos ir spragos, tačiau nusprendė, kad jos nepadarė poveikio Komisijos išvadų pagrįstumui.
Dėl pirmojo apeliacinio skundo pagrindo
– Šalių argumentai
31 Pirmajame apeliacinio skundo pagrinde apeliantės tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes tinkamai neišnagrinėjo PSI vartojimo didėjimo laipsniško pobūdžio H2 receptorių blokatorių nenaudai reikšmės. Šį pagrindą sudaro dvi dalys.
32 Pirmojoje pagrindo dalyje teigiama, kad Bendrasis Teismas neatsižvelgė į jo nagrinėtų faktinių aplinkybių kaitą bėgant laikui. Todėl skundžiamame sprendime, pirmiausia jo 66–82 punktuose, nepripažįstama būtinybė išnagrinėti PSI ir H2 receptorių blokatorių konkurencinių santykių raidą atitinkamais pažeidimo laikotarpiais ir neatsižvelgiama į pokyčius, įvykusius atitinkamose geografinėse rinkose. Teisiškai klaidinga spręsti apie produktų rinką konkrečioje šalyje 1993 m., remiantis konkurencijos toje pačioje rinkoje padėtimi 2000 m. Be to, tai, kad ilgainiui PSI ir H2 receptorių blokatorių santykiai keitėsi, yra aišku iš medicinos ekspertų išvadų, kuriomis rėmėsi Bendrasis Teismas.
33 Antrojoje pagrindo dalyje apeliantės teigia, kad Bendrasis Teismas nepripažino vaistų išrašymo praktikai būdingo inertiškumo, dėl kurio H2 receptorių blokatorius laipsniškai pakeitė PSI, reikšmės. Skundžiamo sprendimo 83–107 punktuose Bendrasis Teismas klaidingai atmetė apeliančių argumentą, kad H2 receptorių blokatoriai neabejotinai darė didelį konkurencinį spaudimą PSI, nes PSI pardavimas H2 receptorių blokatorių nenaudai didėjo tik laipsniškai, todėl ne taip greitai, kaip būtų galima tikėtis, atsižvelgiant į PSI terapinį pranašumą. Apeliantės pirmiausia teigia, kad Bendrasis Teismas dirbtinai išskyrė įvairius H2 receptorių blokatorių ir PSI pranašumus ir trūkumus, kurie buvo neabejotinai susiję. Iš esmės, jeigu gydytojas nusprendžia išrašyti H2 receptorių blokatorių todėl, kad jam kyla susirūpinimas dėl PSI šalutinio poveikio, ne mažiau svarbu, kad toks sprendimas grindžiamas ir H2 receptorių blokatorių kokybės ir gydomosios charakteristikos vertinimu, įskaitant tai, kad jie kelia mažesnį pavojų paciento sveikatai.
34 EFPIA, palaikanti pirmąjį apeliacinio skundo pagrindą, teigia, kad skundžiamo sprendimo 92 punkte Bendrasis Teismas perkėlė įrodinėjimo pareigą, pareikalavęs, kad apeliantės įrodytų, jog laipsniškas H2 receptorių blokatorių pakeitimas PSI turi reikšmę rinkos apibrėžimui.
35 Komisija mano, kad šis pirmasis apeliacinio skundo pagrindas nereikšmingas, nes juo ginčijamas tik vienas iš Bendrojo Teismo motyvavimo elementų. Vieno produkto pakeitimo kitu tendencijų laipsniškas pobūdis yra tik vienas iš bendro atitinkamos rinkos vertinimo aspektų ir galima su šiuo aspektu susijusi teisės klaida šio vertinimo nepaneigtų. Komisija taip pat teigia, kad didelė šio pagrindo dalis yra nepriimtina, nes juo Teisingumo Teismo prašoma iš naujo įvertinti konstatuotas faktines aplinkybes. Bet kuriuo atveju šis apeliacinio skundo pagrindas nepagrįstas.
– Teisingumo Teismo vertinimas
36 Pirmiausia konstatuotina, kad priešingai, nei teigia Komisija, pirmasis apeliacinio skundo pagrindas nėra nereikšmingas. Nors iš tiesų Bendrasis Teismas bendrai įvertino įrodymus, kuriais Komisija grindė savo vertinimą, ne mažiau svarbu, kad pripažinus, jog Bendrasis Teismas neatsižvelgė į PSI vartojimo didėjimo laipsniško pobūdžio H2 receptorių blokatorių nenaudai reikšmę ir į šių dviejų produktų konkurencinių santykių raidą per aptariamą laikotarpį, būtent laikotarpį nuo 1993 m. iki 2000 m., ši klaida visiškai paneigtų tokį vertinimą ir juo remiantis padarytas Bendrojo Teismo išvadas.
37 Iš tiesų tiek, kiek, kaip tai nurodyta skundžiamo sprendimo 63 ir 84 punktuose, neginčijama, kad atitinkamai PSI ir H2 receptorių blokatorių pardavimas nuo 1993 m. iki 2000 m. iš esmės pasikeitė ir H2 receptorių blokatorius laipsniškai pakeitė PSI, Bendrasis Teismas negalėjo tinkamai nustatyti aptariamos rinkos apibrėžimo visam šiam laikotarpiui remdamasis tik konkurencijos padėtimi 2000 m., kitaip tariant, šio laikotarpio pabaigoje. Be to, kaip savo išvados 22 punkte pabrėžė generalinis advokatas, atsižvelgiant į tai, kad pirmasis piktnaudžiavimas, kuriuo kaltinamos apeliantės, daugelyje atitinkamų valstybių narių prasidėjo 1993 m. ir kai kuriose iš šių valstybių baigėsi 1994 m. ir vėliau, turint omenyje šią raidą taip pat svarbu, kad atitinkama produktų rinka būtų teisingai nustatyta visam reikšmingam laikotarpiui, įskaitant jo pradžią.
38 Vis dėlto reikia konstatuoti, kad šį pirmąjį apeliacinio skundo pagrindą reikia atmesti. Viena vertus, Bendrasis Teismas išnagrinėjo PSI ir H2 receptorių blokatorių konkurencinę sąveiką per visą aptariamą laikotarpį atsižvelgęs į šių dviejų produktų pardavimo raidą ir PSI vartojimo didėjimo H2 receptorių blokatorių nenaudai laipsnišką pobūdį per šį laikotarpį. Kita vertus, iš apeliančių pateiktų argumentų nematyti, kad atlikdamas šią analizę Bendrasis Teismas būtų padaręs kokią nors teisės klaidą.
39 Šiuo klausimu pabrėžtina, kad norėdamas patikrinti, ar Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, kai atmetė apeliančių argumentą, kad PSI laipsniškas pardavimo didėjimo H2 receptorių blokatorių pardavimo nenaudai pobūdis reiškė, jog H2 receptorių blokatoriai darė didelį konkurencinį spaudimą PSI ir kad dėl šios priežasties H2 receptorių blokatoriai turėjo būti įtraukti į atitinkamą produktų rinką, Bendrasis Teismas, pirma, skundžiamo sprendimo 66-82 punktuose išnagrinėjo skirtingą PSI ir H2 receptorių blokatorių naudojimą gydymui ir, antra, minėto sprendimo 83–106 punktuose išanalizavo tokio laipsniško pobūdžio reikšmę teoriniu požiūriu ir konkrečiu nagrinėjamu atveju.
40 Iš skundžiamo sprendimo 66–106 punktų aiškiai matyti, kad Bendrasis Teismas analizavo ne tik įrodymus, susijusius su referencinio laikotarpio pabaiga, t. y. su 2000 m.; jo analizuoti įrodymai buvo susiję su laikotarpiu nuo 1991 m. iki 2000 m., įtraukiant net laiko tarpą, prasidėjusį prieš piktnaudžiavimus, kuriais kaltinamos apeliantės.
41 Skundžiamo sprendimo 69 punkte Bendrasis Teismas nurodė, kad iš medicinos ekspertų išvadų, kurias vykstant administracinei procedūrai pateikė apeliantės, matyti, kad nors 1991–2000 m. PSI ir H2 receptorių blokatoriai buvo skiriami gydyti tas pačias ligas, vis dėlto PSI paprastai buvo skiriami gydyti sunkesnes virškinamojo trakto ligų, susijusių su padidėjusiu skrandžio sulčių rūgštingumu, formas, o H2 receptorių blokatoriai paprastai buvo dažniau išrašomi gydyti ne tokias sunkias ar lengvas šių lygų formas. Todėl būtent atsižvelgęs į visą l991–2000 m. laikotarpį Bendrasis Teismas pirmiausia minėto sprendimo 72 punkte padarė išvadą, kad per šį laikotarpį PSI ir H2 receptorių blokatoriai buvo naudojami skirtingai.
42 Be to, priešingai, nei tvirtinta apeliantės, iš skundžiamo sprendimo 76 punkto nematyti, kad atlikdamas vertinimą Bendrasis Teismas rėmėsi tik su 2000 m. susijusiais duomenimis. Iš tiesų aplinkybė, kad minėtame punkte Bendrasis Teismas remiasi šiais su 2000 m. susijusiais duomenimis, paaiškinama tiesiog tuo, kad šiame punkte jis atsako į apeliančių argumentus, kurių santrauka pateikta minėto sprendimo 37 punkte; iš jos matyti, kad referencinio laikotarpio pabaigoje pagrindinių virškinamojo trakto ligų ir net sunkių tokių ligų formų atveju vis dar buvo labai dažnai išrašomi H2 receptorių blokatoriai.
43 Taip pat Bendrasis Teismas atliko detalią vieno produkto pakeitimo kitu per 1991–2000 m. laikotarpį proceso raidos analizę ir pirmiausia skundžiamo sprendimo 84 punkte konstatavo, kad iš įvairių ginčijamo sprendimo priedo lentelių matyti, kad 1991–2000 m. PSI išrašymo gydymui atvejų laipsniškai daugėjo ir jų išrašyta daugiau nei H2 receptorių blokatorių 1994 m. Švedijoje, 1996 m. Norvegijoje ir Belgijoje, 1997 m. Vokietijoje ir Danijoje bei 1998 m. Nyderlanduose ir Jungtinėje Karalystėje. Tame pačiame minėto sprendimo punkte jis nurodė, kad iš kitų ginčijamo sprendimo priedo lentelių matyti, kad PSI pardavimas pagal vertę taip pat laipsniškai didėjo ir 1992 m. Švedijoje, 1994 m. Belgijoje, 1995 m. Danijoje, Nyderlanduose, Jungtinėje Karalystėje ir Norvegijoje bei 1996 m. Vokietijoje jų buvo parduodama daugiau nei H2 receptorių blokatorių. Minėto sprendimo 101 punkte jis, be kita ko, konstatavo, jog iš kai kurių šių lentelių matyti, kad daugelyje nagrinėjamų valstybių gydymo PSI atvejų 2000 m. buvo gerokai daugiau nei gydymo H2 receptorių blokatoriais atvejų 1991 m.
44 Be to, skundžiamo sprendimo 96 punkte Bendrasis Teismas konkrečiai nusprendė dėl pažeidimo laikotarpio pradžios, būtent 1993 m., ir patvirtino apeliančių nurodytą aplinkybę, kad minėtais metais PSI buvo parduota gerokai mažiau nei H2 receptorių blokatorių.
45 Taigi apeliančių teiginių, kuriais jos remiasi norėdamos pagrįsti pirmojo apeliacinio skundo pagrindo pirmą dalį, t. y. kad Bendrasis Teismas neatliko aptariamos produktų rinkos analizės laiko atsižvelgęs į laiką, nepatvirtina faktai.
46 Dėl pirmojo apeliacinio skundo pagrindo antros dalies pažymėtina, jog iš skundžiamo sprendimo 83–106 punktų matyti, kad Bendrasis Teismas pripažino, jog naujo produkto, kuris keitė esamą produktą, pardavimo didėjimo laipsniškas ar „inertiškas“ pobūdis svarbus apibrėžiant rinką, kai remiantis juo prireikus galima matyti, kad esamas produktas daro didelį konkurencinį spaudimą naujam produktui, tačiau nusprendė, kad nagrinėjamu atveju taip nebuvo.
47 Pastaruoju klausimu skundžiamo sprendimo 98–102 punktuose Bendrasis Teismas nusprendė, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, „inertiškumas“ gydytojams išrašant receptus labiau priklausė nuo informacijos apie PSI savybes kaupimo ir skleidimo bei galimo PSI šalutinio poveikio, o ne nuo H2 receptorių blokatorių kokybės. Šiomis aplinkybėmis jis pabrėžė, kad šią išvadą patvirtina aplinkybė, jog PSI buvo laikomi vieninteliais veiksmingais vaistais nuo sunkių virškinamojo trakto ligų formų, todėl PSI ir H2 receptorių blokatoriai būdavo skirtingai naudojami gydymui ir didžiąja dalimi PSI pardavimas augo ne H2 receptorių blokatorių pardavimo nenaudai.
48 Tačiau, priešingai tam, nei, kaip atrodo, mano apeliantės, esamą produktą pakeičiančio naujo produkto laipsniškas pardavimo augimo pobūdis nebūtinai reiškia, kad esamas produktas darė didelį konkurencinį spaudimą naujajam. Iš tiesų gali būti, kad net nesant ankstesnio produkto, kaip antai H2 receptorių blokatoriai, PSI, kaip naujo produkto, pardavimas bendrai kistų tokiu pačiu laipsnišku ritmu dėl receptus išrašančių gydytojų susirūpinimo galimu kancerogeniniu PSI poveikiu. Taigi skundžiamo sprendimo 91–93 punktuose Bendrasis Teismas teisingai nusprendė, jog negalima daryti prielaidos, kad iš principo tarp PSI pardavimo augimo laipsniško pobūdžio ir H2 receptorių blokatorių PSI daromo konkurencinio spaudimo yra priežastinis ryšys.
49 Dėl EFPIA argumento, kad minėtame 92 punkte Bendrasis Teismas perkėlė įrodinėjimo pareigą, konstatuotina, kad toks argumentas paremtas klaidingu šio punkto aiškinimu. Nors šiame punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad apeliantės nepateikė jokio įrodymo, kuris leistų teigti, kad laipsnišką PSI pardavimo augimą lėmė didelis H2 receptorių blokatorių konkurencinis spaudimas, vis dėlto jis tai darė norėdamas motyvuoti savo išvadą, kad apeliantės siekia įrodyti tokio priežastinio ryšio prezumpcijos egzistavimą. Be to, iš skundžiamo sprendimo 66–106 punktų matyti, kad Bendrasis Teismas rėmėsi teisinga prielaida, t. y. kad įrodinėjimo pareiga tenka Komisijai, kai analizavo, ar ši institucija, nepadariusi akivaizdžios vertinimo klaidos, remdamasi bylos medžiaga galėjo padaryti išvadą, kad H2 receptorių blokatoriai nedarė didelio konkurencinio spaudimo PSI.
50 Apskritai receptus išrašančių gydytojų „inertiškumo“ vertinimo būdas, kuriuo vadovavosi Bendrasis Teismas, viena vertus, apibrėždamas rinką ir, kita vertus, nagrinėdamas dominuojančią padėtį, nėra, kaip teigia apeliantės, nenuoseklus. Nors iš tiesų toks Bendrojo Teismo vertinimas lėmė skirtingus rezultatus, šie skirtumai, kaip savo išvados 32 punkte nurodė generalinis advokatas, visiškai pateisinami, atsižvelgiant į konkrečias Bendrojo Teismo konstatuotas faktines aplinkybes. Taigi, kiek tai susiję su rinkos apibrėžimu, kaip nurodyta šio sprendimo 47 punkte, Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad H2 receptorių blokatoriai nedarė didelio konkurencinio spaudimo PSI, todėl nebuvo PSI rinkos dalis, nes PSI receptų išrašymui būdingą inertiškumą lėmė ne H2 receptorių blokatorių gydomosios savybės, kurios buvo silpnesnės už PSI gydomąsias savybes, bet tikrumo dėl PSI šalutinio poveikio stoka. Tačiau vertindamas dominuojančią apeliančių padėtį PSI rinkoje, taigi gydymo požiūriu panašių produktų klausimu skundžiamo sprendimo 278 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad AZ, kaip pirmojo rinkoje PSI gamintojos, turinčios firminio produkto gamintojos įvaizdį ir gerą reputaciją, poziciją sustiprino ir aplinkybė, kad paprastai gydytojams reikia laiko susipažinti su nauju vaistu, taigi jie nebus linkę išrašyti kitų į šią rinką įeinančių gamintojų PSI.
51 Galiausiai dėl apeliančių mėginimo paneigti Bendrojo Teismo išvadas, padarytas remiantis bylos medžiaga, būtent to, kad per referencinį laikotarpį PSI ir H2 receptorių blokatoriai skirtingai naudoti gydymui ir kad PSI pardavimo augimo laipsnišką pobūdį lėmė ne didelis H2 receptorių blokatorių konkurencinis spaudimas, pakanka priminti, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką Teisingumo Teismas neturi kompetencijos nei konstatuoti faktų, nei iš principo nagrinėti įrodymų, kuriais Bendrasis Teismas rėmėsi pagrįsdamas šiuos faktus. Jeigu šie įrodymai buvo gauti teisėtai, paisyta bendrųjų teisės principų ir procesinių normų, taikomų įrodinėjimo naštos paskirstymui ir įrodymų tyrimui, tik Bendrasis Teismas gali nustatyti jam pateiktos medžiagos vertę. Taigi šis įvertinimas pats savaime, išskyrus šių įrodymų iškraipymo atvejus, o tuo nagrinėjamu atveju nesiremta, nėra teisės klausimas, savaime priskiriamas Teisingumo Teismo atliekamai kontrolei (žr. 2009 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Moser Baer India prieš Tarybą, C‑535/06 P, Rink. p. I‑7051, 32 punktą ir 2012 m. vasario 16 d. Sprendimo Taryba ir Komisija prieš Interpipe Niko Tube ir Interpipe NTRP, C‑191/09 P ir C‑200/09 P, 65 punktą).
52 Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad pirmąjį apeliacinio skundo pagrindą reikia atmesti kaip iš dalies nepriimtiną ir iš dalies nepagrįstą.
Dėl antrojo apeliacinio skundo pagrindo
– Šalių argumentai
53 Antrajame apeliacinio skundo pagrinde apeliantės, palaikomos EFPIA, tvirtina, kad vertindamas kainos rodiklius, kuriais priimdama ginčijamą sprendimą rėmėsi Komisija, Bendrasis Teismas neišnagrinėjo bendrų gydymo PSI išlaidų, palyginti su gydymo H2 receptorių blokatoriais išlaidomis. Šiuo klausimu jos teigia, kad nors PSI vienos dienos dozės kaina yra didesnė nei H2 receptorių blokatorių vienos dienos dozės kaina, bendros gydymo išlaidos yra beveik vienodos, nes PSI pacientus išgydo sparčiau. Nors skundžiamo sprendimo 188 ir 193 punktuose Bendrasis Teismas pripažino šią aplinkybę, minėto sprendimo 189 ir 190 punktuose konstatavo: kadangi kainos ir kokybės santykio kiekybinis įvertinimas gali būti itin sudėtingas ir abejotinas, Komisija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, kai atsižvelgė į tokio paties gydymo laikotarpio vaistų kainą. Tokia Bendrojo Teismo pozicija teisiškai klaidinga, nes taip perkeliama įrodinėjimo pareiga. Todėl, jeigu Komisija siekia remtis sudėtingais ir abejotinais veiksniais, pvz., kainų rodikliais, ji arba turi juos pakankamai išanalizuoti, arba jais nesiremti, jeigu dėl sudėtingumo negali jų įrodyti.
54 Komisija mano, kad šis apeliacinio skundo pagrindas nereikšmingas, nes juo neginčijamas skundžiamo sprendimo 191 punkte padarytų išvadų pagrįstumas. Be to, toks pagrindas iš dalies nepriimtinas ir iš dalies nepagrįstas. Iš tiesų aplinkybės, kad ginčijamas sprendimas yra grindžiamas 28 dienas trunkančiu gydymu, negalima laikyti akivaizdžia vertinimo klaida, nes neįmanoma nustatyti tikslios kiekvieno gydymo trukmės. Komisija šiomis aplinkybėmis teigia, kad apeliantės laikosi pernelyg supaprastinto požiūrio į kainos ir kokybės santykio vertinimą ir neatsižvelgia į daugybę sąlygų ir galimus individualius gydymo būdus.
– Teisingumo Teismo vertinimas
55 Kaip savo išvados 37 punkte pastebėjo generalinis advokatas ir kaip teigė Komisija, šis antrasis apeliacinio skundo pagrindas, atskirai nukreiptas prieš skundžiamo sprendimo 189 ir 190 punktuose padarytas išvadas, nereikšmingas.
56 Skundžiamo sprendimo 188 punkte nurodęs, jog apeliantės pagrįstai teigė, kad suma, kuria bendra gydymo PSI kaina viršija bendrą gydymo H2 receptorių blokatoriais kainą, gali būti mažesnė, nei iš pirmo žvilgsnio rodo tik 28 dienų trukmės gydymo kurso kainos, kuria remiamasi ginčijamame sprendime, skirtumas, minėto sprendimo 189 ir 190 punktuose Bendrasis Teismas iš tiesų nusprendė, kad atsižvelgiant į tai, jog kainos ir kokybės santykio kiekybinis įvertinimas gali būti itin sudėtingas ir abejotinas, nes gydymo trukmė labai priklauso nuo atitinkamos ligos pobūdžio ir kiekvieno paciento atveju gali skirtis, negalima teigti, kad Komisija, atsižvelgusi į tokio paties gydymo laikotarpio vaistų kainą, padarė akivaizdžią vertinimo klaidą.
57 Vis dėlto skundžiamo sprendimo 191 punkte Bendrasis Teismas taip pat nurodė, kad bet kuriuo atveju iš minėto sprendimo 171–175, 177 ir 178 punktuose padarytų išvadų aišku, kad H2 receptorių blokatoriai negalėjo daryti PSI didelio konkurencinio spaudimo dėl mažesnių kainų, atsižvelgiant į tai, kad gydytojams ir pacientams mažai rūpėjo kainų skirtumai, nes renkantis, kokį vaistą išrašyti, svarbus vaidmuo teko gydymo veiksmingumui, ir į nagrinėjamose valstybėse galiojančias reglamentavimo sistemas, nesukurtas taip, kad leistų H2 receptorių blokatorių kainoms daryti spaudimą ir riboti PSI pardavimą ar mažinti jų kainas.
58 Tačiau net darant prielaidą, kad, priešingai, nei nusprendė Bendrasis Teismas, Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, kai atsižvelgė į tokio paties gydymo laikotarpio vaistų kainą, ir kad, be to, bendra gydymo PSI kaina, kaip teigia apeliantės, iš tikrųjų nebuvo didesnė už bendrą gydymo H2 receptorių blokatoriais kainą, ne mažiau svarbu, kad H2 receptorių blokatoriai negalėjo daryti didelio konkurencinio spaudimo PSI pirmiausia dėl svarbos, kurią gydytojai ir pacientai teikė PSI terapiniam pranašumui.
59 Taip pat reikia pridurti, kad būtent bendrai įvertinęs visus įrodymus, kuriais Komisija grindė savo vertinimą, tarp kurių: kiti kainų rodikliai, kaip antai aplinkybė, kad didžiausią poveikį AZ gaminamo omeprazolio paklausai darė generinio omeprazolio kaina, o mažesnį poveikį kitų PSI kaina, taip pat su kaina nesusiję veiksniai, kaip antai didesnis PSI veiksmingumas, skirtingas PSI ir H2 receptorių blokatorių naudojimas gydymui, asimetrinio pakeičiamumo, kuris lėmė PSI pardavimo augimą ir atitinkamą H2 receptorių blokatorių pardavimo mažėjimą ar stagnaciją, tendencija ir Vokietijoje bei Jungtinėje Karalystėje pastebėti savitumai, skundžiamo sprendimo 220 punkte Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad šie įrodymai sudarė reikšmingų duomenų visumą, ir jų pakako Komisijos pateiktam rinkos apibrėžimui pagrįsti. Tačiau minėto sprendimo 189 ir 190 punktuose Bendrojo Teismo tariamai padaryta teisės klaida, susijusi būtent tik su vieno iš šių įrodymų vertinimu, bet kuriuo atveju negali paneigti šio bendro vertinimo rezultato.
60 Todėl antrąjį apeliacinio skundo pagrindą taip pat reikia atmesti.
Dėl pirmojo piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi, susijusio su PAL
Skundžiamas sprendimas
61 Skundžiamo sprendimo 295–613 punktuose Bendrasis Teismas išnagrinėjo du apeliančių ieškinio pagrindus, kuriais jos rėmėsi norėdamos paneigti Komisijos išvadą dėl pirmojo piktnaudžiavimo egzistavimo.
62 Pirmasis iš šių ieškinio pagrindų, susijęs su Komisijos padarytomis teisės klaidomis, išnagrinėtas minėto sprendimo 352–382 punktuose. To sprendimo 355 ir 361 punktuose Bendrasis Teismas, be kita ko, patvirtino Komisijos pateiktą EB 82 straipsnio išaiškinimą, pagal kurį klaidinančios informacijos pateikimas valdžios institucijoms, dėl kurios jos gali būti suklaidintos ir taip sudaryta galimybė suteikti išimtinę teisę, kaip antai PAL, kuris įmonei iš tiesų nepriklauso arba priklauso, bet trumpesnį laikotarpį, yra veiksmai, neturintys nieko bendra su konkuravimu pranašumais, todėl reiškia piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi.
63 Skundžiamo sprendimo 356 ir 359 punktuose Bendrasis Teismas nurodė, jog iš objektyvaus piktnaudžiavimo sąvokos pobūdžio aišku, kad klaidinantį valdžios institucijoms pateiktos informacijos pobūdį reikia vertinti remiantis objektyviais veiksniais ir kad nereikalaujama įrodyti tyčinio dominuojančią padėtį užimančios įmonės elgesio pobūdžio ir nesąžiningumo, tačiau toks įrodymas gali būti reikšmingas veiksnys.
64 Vis dėlto Bendrasis Teismas šį ieškinio pagrindą iš dalies pripažino pagrįstu, kiek jis susijęs su Komisijos padaryta teisės klaida vertinant tariamo pirmojo piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi pradžios tam tikrose valstybės datą, kai minėto sprendimo 370, 372 ir 381 punktuose nusprendė, kad šis piktnaudžiavimas prasidėjo ne tada, kai AZ nusiuntė nurodymus patentiniams patikėtiniams, bet tada, kai PAL paraiškos buvo perduotos nacionaliniams patentų biurams.
65 Tam, kad įvertintų antrąjį ieškinio pagrindą, kuris buvo pateiktas norint paneigti išvadą dėl pirmojo piktnaudžiavimo ir kuris susijęs su įrodymų stoka, skundžiamo sprendimo 474–613 punktuose Bendrasis Teismas pirmiausia priminė, kad įrodinėjimo pareiga tenka Komisijai, o vėliau detaliai išnagrinėjo pirmąjį ir antrąjį piktnaudžiavimo etapus, nurodytus šio sprendimo 18 punkte. Tuo remdamasis skundžiamo sprendimo 598 punkte minėtas teismas padarė išvadą, kad apeliantės atliko nuoseklius ir kryptingus veiksmus, kai pateikė klaidinančią informaciją patentų biurams tam, kad joms būtų išduoti PAL, į kuriuos jos neturėjo teisės arba turėjo trumpiau galiojančią teisę.
66 Skundžiamo sprendimo 599 punkte Bendrasis Teismas, be kita ko, pastebėjo, kad įvairūs bylos medžiagoje esantys rašytiniai įrodymai, nagrinėjamų veiksmų, kurie truko nuo 1993 m. birželio mėn. iki 1999 m. birželio mėn., mastas ir šių veiksmų daugiau ar mažiau nuoseklus ir sėkmingas įgyvendinimas devyniose Bendrijos ir EEE valstybėse narėse leido daryti išvadą, jog Komisija teisingai konstatavo, kad AZ tyčia mėgino suklaidinti patentų biurus.
67 Skundžiamo sprendimo 600 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad atsižvelgiant į visus rašytinius įrodymus, kuriais norėdama priimti ginčijamą sprendimą rėmėsi Komisija, šių išvadų negali paneigti apeliančių teiginiai, pateikti siekiant, be kita ko, patvirtinti teiginį, kad AZ veikė sąžiningai. Kaip nurodė Bendrasis Teismas, nepaisant to, kad šie teiginiai tam tikrais atžvilgiais lyg ir patvirtino ginčijamo sprendimo pagrįstumą, bet kuriuo atveju jie negalėjo būti pagrindas neatsižvelgti į daugelį rašytinių įrodymų ir į visas nustatytas faktines aplinkybes, kurie, įvertinti visi bendrai, neabejotinai patvirtino Komisijos išvadas.
68 Skundžiamo sprendimo 601–607 punktuose Bendrasis Teismas atmetė apeliančių argumentą, susijusį su tuo, kad kai kuriose šalyse, būtent Belgijoje, Danijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose, Jungtinėje Karalystėje ir Norvegijoje, klaidinanti informacija tariamai nesukėlė pasekmių, ir minėto sprendimo 608 punkte padarė išvadą, kad AZ pateikta klaidinanti informacija prilygo veiksmams, paremtiems išimtinai tokiais metodais, kurie neturi nieko bendra su konkuravimu pranašumais, ir kad toks elgesys, įgyjant PAL juos reglamentuojančius teisės aktus pažeidžiančiu būdu, padėjo pasiekti vienintelį tikslą nepagrįstai neleisti generinių vaistų gamintojams patekti į rinką. Todėl minėto sprendimo 609 ir 610 punktuose jis nusprendė, jog Komisija nesuklydo, kai konstatavo, kad apeliantės piktnaudžiavo užimama dominuojančia padėtimi, todėl minėtas teismas antrąjį ieškinio pagrindą atmetė.
Dėl trečiojo apeliacinio skundo pagrindo
– Šalių argumentai
69 Trečiajame apeliacinio skundo pagrinde apeliantės tvirtina, kad Bendrasis Teismas laikėsi teisiškai klaidingo požiūrio į konkuravimą pranašumais. Vertindamas, ar apeliančių patentų biurams pateikta informacija buvo objektyviai klaidinanti, iš tikrųjų Bendrasis Teismas klaidingai atmetė kaip nereikšmingą jų pateiktą Reglamento Nr. 1768/92 aiškinimo pagrįstumą ir jų sąžiningumą šiuo atžvilgiu.
70 Apeliantės teigia, kad Bendrasis Teismas neteisingai aiškino sąvoką „konkuravimas pranašumais“, kai nusprendė, kad tokiam konkuravimui nepriskirtina aplinkybė kad apeliantės nacionaliniams patentų biurams neatskleidė jų pateikiamo minėto straipsnio aiškinimo, todėl, be kita ko, aplinkybė, kad nuoroda į pirmąjį leidimą, kuria jos rėmėsi paduodamos paraiškas išduoti PAL, buvo nuoroda ne į leidimą pagal Direktyvą 65/65, bet į paskesnį leidimą, susijusį su kainų paskelbimu. Vis dėlto „skaidrumo stokos“ negali pakakti piktnaudžiavimui konstatuoti. Atmetęs kaip nereikšmingą aplinkybę, kad tokių paraiškų padavimo momentu, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 1768/92 19 straipsnio dviprasmiškumą, buvo pagrįsta manyti, kad apeliantės turėjo teisę į PAL, Bendrasis Teismas klaidingai piktnaudžiavimui prilygino paprastą aplinkybę, kad dominuojančią padėtį užimanti įmonė siekia teisės, iš kurios ji mano galinti gauti naudą, neatskleidusi informacijos, kuria grindžia tokį įsitikinimą. Bendrojo Teismo motyvavimas grindžiamas prielaida, kad apeliantės neturėjo teisės į PAL, todėl yra retrospektyvus, atsižvelgiant į 2003 m. gruodžio 11 d. Teisingumo Teismo sprendime Hässle (C‑127/00, Rink. p. I‑14781) pateiktus paaiškinimus.
71 Apeliantės tvirtina, kad egzistuoja reikšmingų politinių ir teisinių priežasčių, dėl kurių sąmoningas sukčiavimas ar apgaulė turėtų būti būtinas pagrindas konstatuoti piktnaudžiavimą tokiomis aplinkybėmis kaip šios bylos. Todėl toks griežtas piktnaudžiavimo sąvokos aiškinimas, kurio laikėsi Bendrasis Teismas, gali sukliudyti teikti paraiškas dėl intelektinės nuosavybės teisių Europoje ir vėlinti jų pateikimą, juo labiau jeigu toks aiškinimas būtų taikomas kartu su Komisijos griežtu požiūriu į rinkos apibrėžimą. Grįsdamos savo poziciją apeliantės, norėdamos pateikti palyginimą, pabrėžia, kad pagal Jungtinių Valstijų teisę tik sukčiaujant įgyti patentai gali būti ginčijami pagal konkurencijos teisę, siekiant neatgrasyti nuo patento paraiškų teikimo.
72 EFPIA papildomai nurodo, kad, remiantis Bendrojo Teismo pateiktu „konkuravimo pranašumais“ išaiškinimu, „objektyviai klaidinanti“ informacija iš tikrųjų reiškia „objektyviai neteisingą“ informaciją. Jeigu būtų taikomas šis kriterijus, dominuojančią padėtį užimančios įmonės negalėtų esant santykiams su reguliavimo institucijomis daryti jokių klaidų. Todėl atsakomybė pagal EB 82 straipsnį galėtų atsirasti net ir tuo atveju, jeigu klaida būtų padaryta netyčia ir net jei būtų iš karto ištaisyta. EFPIA visų pirma teigia, kad teisiškai nepateisinama šią koncepciją taikyti patento paraiškoms, nes dėl to kasmet daug jų turėtų būti atmesta remiantis tuo, kad objektyviai šios paraiškos neteisingos, nes jų tikslas neatitinka patentabilumo kriterijų.
73 Komisija mano, kad šis apeliacinio skundo pagrindas nepriimtinas, nes juo siekiama, kad būtų iš naujo įvertintos su pirmuoju piktnaudžiavimu susijusios faktinės aplinkybės, ir bet kuriuo atveju šis pagrindas turi būti pripažintas nepagrįstu.
– Teisingumo Teismo vertinimas
74 Pirmiausia primintina, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi sąvoka yra objektyvi, apimanti dominuojančią padėtį užimančios įmonės veiksmus, galinčius turėti įtakos rinkos, kurioje kaip tik dėl nagrinėjamos įmonės buvimo konkurencija jau yra susilpnėjusi, struktūrai ir kurie gali trukdyti išlaikyti rinkoje dar esančios konkurencijos lygį arba neleisti jai vystytis, pasitelkiant priemones, kurios skiriasi nuo įprastos prekių ar paslaugų konkurencijos, remiantis ūkio subjektų priemonių pasiūla (1979 m. vasario 13 d. Sprendimo Hoffmann-La Roche prieš Komisiją, 85/76, Rink. p. 461, 91 punktas; 1991 m. liepos 3 d. Sprendimo AKZO prieš Komisiją, C‑62/86, Rink. p. I‑3359, 69 punktas; 2008 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Kanal 5 ir TV 4, C‑52/07, Rink. p. I‑9275, 25 punktas ir 2011 m. vasario 17 d. Sprendimo TeliaSonera Sverige, C‑52/09, Rink. p. I‑527, 27 punktas).
75 Darytina išvada, kad EB 82 straipsnis draudžia dominuojančią padėtį užimančiai įmonei pašalinti konkurentą ir taip sustiprinti užimamą padėtį panaudojant kitas priemones nei tas, kuriomis konkuruojama remiantis pranašumais (minėto Sprendimo AKZO prieš Komisiją 70 punktas ir 2009 m. balandžio 2 d. Sprendimo France Télécom prieš Komisiją, C‑202/07 P, Rink. p. I‑2369, 106 punktas).
76 Atsižvelgiant į apeliančių argumentus, kuriais jos grindžia trečiąjį apeliacinio skundo pagrindą, reikia patikrinti, ar Bendrasis Teismas klaidingai aiškino „konkuravimo pranašumais“ sąvoką, kai nusprendė, kad nagrinėjant pirmąjį piktnaudžiavimą nustatyti veiksmai nebuvo susiję su tokiu konkuravimu.
77 Šiuo klausimu svarbu pabrėžti, kad skundžiamo sprendimo 306, 478–500 ir 591 punktuose Bendrasis Teismas konstatavo, kad pirmąjį piktnaudžiavimą sudarė du etapai, iš kurių pirmasis apėmė „1988 m. kovo mėn.“ kaip pirmojo leidimo pateikti Bendrijos rinkai datos nurodymą Vokietijos, Belgijos, Danijos, Airijos, Liuksemburgo, Nyderlandų ir Jungtinės Karalystės patentų biurams, jiems nenurodžius nei teisinio pagrindo, kuriuo remiantis ši data pasirinkta, t. y. Reglamento Nr. 1768/92 19 straipsnyje vartojamos sąvokos „leidimas pateikti produktą į rinką“ alternatyvios aiškinimo versijos, kuria AZ norėjo remtis, nei 1987 m. balandžio 15 d. Prancūzijoje išduoto leidimo pateikti rinkai, kuris buvo pirmasis pagal Direktyvą 65/65 išduotas leidimas pateikti produktą Bendrijos rinkai (toliau – techninis leidimas), buvimo fakto.
78 Neginčijama, kad jeigu minėtiems patentų biurams AZ būtų nurodžiusi šio Prancūzijoje išduoto techninio leidimo datą, dėl Reglamento Nr. 1768/92 19 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje numatytos pereinamojo laikotarpio nuostatos ji nebūtų galėjusi gauti PAL omeprazoliui pirmiausia Danijoje ir Vokietijoje, nes pirmasis leidimas pateikti produktą Bendrijos rinkai buvo gautas iki 1988 m. sausio 1 d.
79 Todėl skundžiamo sprendimo 479–484, 492 ir 509 punktuose Bendrasis Teismas nurodė, kad iš įvairių AZ vidaus dokumentų matyti, kad jai ir pirmiausia jos patentų departamentui ši aplinkybė buvo žinoma, ir jis iš tiesų nustatė, kad Prancūzijoje išduotas techninis leidimas yra pirmasis leidimas pateikti produktą rinkai, kaip tai suprantama pagal Reglamentą Nr. 1768/92. Vis dėlto šis departamentas dar prieš pateikdamas sąvokos „leidimas pateikti produktą rinkai“ alternatyvų aiškinimą nurodė, kad Danijoje ir Vokietijoje pateiktose paraiškose gauti PAL patentų biurams jis nurodė, jog pirmasis leidimas pateikti produktą Bendrijos rinkai nebuvo išduotas iki 1988 m. sausio 1 d.
80 Pagal minėtą alternatyvų aiškinimą „leidimo pateikti produktą rinkai“ sąvoka pagal Reglamento Nr. 1768/92 19 straipsnį apima ne techninį leidimą, bet kainų paskelbimą, kuris, kaip teigia apeliantės, kai kuriose valstybėse narėse, kaip antai Prancūzijoje ir Liuksemburge, yra būtinas tam, kad vaistas iš tiesų galėtų būti pateiktas rinkai. Skundžiamo sprendimo 488 punkte Bendrasis Teismas nurodė, kad vis dėlto produkto kainos paskelbimo data, kaip tariamo faktinio pateikimo rinkai data, buvo panaudota tik omeprazolio ir sodos omeprazolio atveju, o kitų šešių produktų atveju AZ nurodė techninio leidimo datą arba tokio leidimo pirmojo paskelbimo datą, ir kiekviena iš šių datų buvo vėlesnė nei 1988 m. sausio 1 d.
81 Kaip skundžiamo sprendimo 492 ir 493 punktuose konstatavo Bendrasis Teismas, neginčijama, kad ir patentų biurai, ir patentiniai patikėtiniai šią sąvoką aiškino kaip reiškiančią techninį leidimą ir kad, atsižvelgiant į informacijos pateikimo patentiniams patikėtiniams ir patentų biurams aplinkybes, AZ negalėjo pagrįstai nežinoti, kad jeigu aiškiai nepateiks savo ketinamo taikyti Reglamento Nr. 1768/92 aiškinimo, kuris buvo Prancūzijos Respublikos ir Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės atveju nurodytų datų pasirinkimo pagrindas, patentų biurai bus priversti suprasti šią informaciją kaip nurodančią, kad pirmasis techninis leidimas Bendrijoje išduotas Liuksemburge „1988 m. kovo mėn.“.
82 Iš skundžiamo sprendimo 490–492 punktų matyti, kad vis dėlto AZ pasirinko neįspėti patentinių patikėtinių ir nacionalinių patentų biurų apie tai, kad 1993 m. birželio 7 d. patentiniams patikėtiniams dėl PAL paraiškų omeprazoliui duotuose nurodymuose pateiktos su Prancūzijos Respublika ir Liuksemburgo Didžiąja Hercogyste susijusios datos atitiko ne techninio leidimo išdavimo datą, bet tariamą vaisto kainų paskelbimo datą.
83 Taip pat iš minėtuose nurodymuose esančios informacijos pateikimo būdo nebuvo galima spręsti, kad šių dviejų valstybių narių atveju nurodytos datos nesusijusios su techniniais leidimais. Atvirkščiai, pirmiausia tai, kad kitų septynių valstybių atveju buvo susijusios su techninio leidimo išdavimu, taip pat tai, kad palikti Prancūzijos ir Liuksemburgo techninių leidimų numerius atitinkantys numeriai, ir galiausiai tai, kad siekdama įvykdyti Reglamento Nr. 1768/92 8 straipsnio 1 dalies c punkto reikalavimus AZ pateikė nuorodą į Liuksemburgo teisės aktą, kuriame nurodyta ne kainos paskelbimo data, bet techninio leidimo data, leidžia daryti prielaidą, kad Prancūzijos Respublikos ir Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės atveju nurodytos datos atitiko minėtų leidimų datas.
84 Taip pat skundžiamo sprendimo 495 punkte Bendrasis Teismas nurodė, kad apeliančių teiginį, jog AZ ketino su patentų biurais aptarti pagal Reglamentą Nr. 1768/92 reikalaujamą datą, paneigia faktinės aplinkybės ir kad AZ elgesys bėgant laikui rodo ką kita, t. y. kad ji kaip tik vadovavosi ketinimu suklaidinti patentų biurus, kaip tai matyti iš pirmojo piktnaudžiavimo antro etapo.
85 Kalbant apie šį antrąjį etapą, pažymėtina, jog iš skundžiamo sprendimo 307, 478 ir 501 punktų matyti, kad jį sudaro, pirma, klaidinančios informacijos pateikimas patentų biurams 1993 ir 1994 m., atsakant į jų klausimus dėl AZ paduotų PAL paraiškų, antra, klaidinančios informacijos pateikimas 1994 m. gruodžio mėn. paduodant kitą PAL paraiškų seriją trijose EEE valstybėse narėse, konkrečiai kalbant, Austrijoje, Suomijoje ir Norvegijoje, ir galiausiai, trečia, paskesnis klaidinančios informacijos pateikimas kitiems patentų biurams ir nacionaliniams teismams, šiems nagrinėjant konkuruojančių generinių vaistų gamintojų iškeltas bylas dėl PAL pripažinimo negaliojančiais tose valstybėse.
86 Šiuo klausimu skundžiamo sprendimo 495, 505, 506, 514, 515, 523, 574, 592 ir 593 punktuose Bendrasis Teismas, be kita ko, nurodė, kad, patentų biurams paprašius pateikti paaiškinimą dėl „1988 m. kovo mėn.“ kaip Liuksemburge išduoto leidimo pateikti rinkai datos netikslios nuorodos, AZ ir toliau slėpė (išskyrus susirašinėjimus su Airijos ir Jungtinės Karalystės patentų biurais), pirma, 1987 m. balandžio 15 d. Prancūzijoje išduoto techninio leidimo egzistavimo faktą ir, antra, Reglamento Nr. 1768/92 aiškinimą, kuriuo buvo grindžiamos Prancūzijos Respublikos ir Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės atveju nurodytos datos.
87 Neatskleidus aplinkybės, kad egzistuoja Prancūzijoje išduotas techninis leidimas, Belgijos, Liuksemburgo ir Nyderlandų patentų biurai buvo priversti manyti, kad kaip į pirmojo leidimo pateikti Bendrijos rinkai datą reikia atsižvelgti į 1987 m. lapkričio 16 d., kuri atitiko techninio leidimo išdavimo Liuksemburge datą ir kurią šiems biurams pateikus konkretų prašymą nurodė AZ, arba kuri, kaip antai Liuksemburgo patentų biuro atveju, buvo įrašyta paties biuro. Todėl šie biurai išdavė PAL remdamiesi šia data, nors Vokietijoje, AZ šiuo klausimu pateikus patikslinimą, PAL buvo išduotas remiantis data, kuri atitinka 1988 m. kovo 21 d.
88 Kaip skundžiamo sprendimo 508, 527, 530 ir 594 punktuose konstatavo Bendrasis Teismas, dėl išduotų PAL ištaisymo AZ nesiėmė veiksmų ir vėliau, nors, pirma, iš jos vidaus dokumentų matyti, kad ji žinojo apie neteisingą jų pagrindą, pirmiausia apie pirmojo leidimo pateikti produktą rinkai klaidingą datą, ir, antra, patentinis patikėtinis Nyderlanduose jai aiškiai patarė tai padaryti.
89 Minėto sprendimo 539 punkte Bendrasis Teismas, be kita ko, nurodė, kad iš vidaus dokumento, kurį 1994 m. parengė AZ patentų departamento vadovas, aišku, jog siekdamos užtikrinti, kad „Losec“ skirti PAL įvairiose Europos šalyse galiotų kuo ilgiau, AZ tarnybos rėmėsi argumentu, kad leidimo pateikti rinkai sąvokos apibrėžtis nėra aiški, ir mėgino pasiekti, kad 1988 m. kovo 21 d. data būtų pripažinta reikiama data, nes ji užtikrino ilgiausią PAL galiojimo terminą ir galimybę gauti PAL Danijoje ir Vokietijoje ar ten jį išlaikyti.
90 Taip pat minėto sprendimo 508 ir 530 punktuose Bendrasis Teismas nurodė, kad iš kitų vidaus dokumentų aišku, kad nuo 1993 m. AZ vertino riziką, kylančią dėl 1987 m. balandžio 15 d. Prancūzijoje išduoto techninio leidimo neatskleidimo, ir nusprendė, kad, kiek tai susiję su kitomis valstybėmis nei Danijos Karalystė ir Vokietijos Federacinė Respublika, blogiausiu atveju ji prarastų šešis mėnesius papildomos apsaugos, kuri jai buvo suteikta remiantis 1987 m. lapkričio 16 d. Liuksemburge išduotu techniniu leidimu. Todėl šalyse, kurių atveju Reglamento Nr. 1768/92 pereinamojo laikotarpio nuostatos nesudarė keblumų, tačiau kuriose Liuksemburge išduotu leidimu AZ pasinaudojo „siekdama nuoseklumo“, kilus ginčams dėl PAL, AZ galėtų grįžti prie Prancūzijoje išduoto techninio leidimo datos.
91 Kaip skundžiamo sprendimo 595 ir 596 punktuose konstatavo Bendrasis Teismas, net ir atskleidusi, Jungtinės Karalystės ir Airijos patentų biurams pateikus klausimus, Prancūzijos techninio leidimo egzistavimo faktą, AZ ir toliau teikė EEE šalių, būtent Austrijos, Suomijos ir Norvegijos, patentų biurams klaidinančią informaciją – siekdama gauti PAL, remėsi 1988 m. kovo 21 d. data, o atsižvelgę į šią informaciją minėti patentų biurai iš tiesų buvo paskatinti išduoti PAL remdamiesi minėta data.
92 Galiausiai iš skundžiamo sprendimo 576–590 ir 597 punktų matyti, kad Vokietijos, Suomijos ir Norvegijos teismuose AZ, pateikusi neteisingą informaciją dėl 1988 m. kovo 21 d. datos svarbos, stengėsi apginti poziciją, kad šiose valstybėse išduoti PAL galioja, ir tai darė nepaisydama fakto, kad turėjo nuoseklius duomenis, rodančius, kad net remiantis jos pateiktu Reglamento Nr. 1768/92 19 straipsnio aiškinimu ir „faktinio pateikimo rinkai teorija“ tai nebuvo data, į kurią reikėjo atsižvelgti, nes iš tikrųjų ji neatitiko kainos paskelbimo Liuksemburge datos, ir faktiškai šioje valstybėje „Losec“ pateiktas rinkai dar iki šios datos.
93 Reikia konstatuoti, kad, kaip skundžiamo sprendimo 493, 495, 507, 598, 599, 608 ir 609 punktuose nusprendė Bendrasis Teismas, pirma glaustai apibūdinti AZ nuoseklūs ir kryptingi veiksmai, pasireiškę itin klaidinančios informacijos pateikimu patentų biurams ir akivaizdžia skaidrumo stoka, kiek tai susiję su Prancūzijos techninio leidimo buvimu, kai AZ sąmoningai siekė suklaidinti patentų biurus ir teisminės valdžios institucijas, kad kuo ilgiau išlaikytų monopolį PSI rinkoje, neturėjo nieko bendra su konkuravimu pranašumais.
94 Šios išvados nepaneigia apeliančių argumentas, grindžiamas tariamai pagrįstu Reglamento Nr. 1768/92 19 straipsnio alternatyvaus aiškinimo pobūdžiu ir jų sąžiningumu šiuo atžvilgiu.
95 Iš tiesų net darant prielaidą, kad, nepaisant aplinkybės, jog AZ bent jau iš pradžių pati manė, kad 1987 m. balandžio 15 d. Prancūzijoje išduotas techninis leidimas reiškė Reglamente Nr. 1768/92 numatytą leidimą, o galiausiai nusprendė, kad jos pateiktas alternatyvus aiškinimas yra pagrįstas ir galima buvo pagrįstai tikėtis, kad tokiam aiškinimui pritars nacionaliniai teismai ir Teisingumo Teismas tuo atveju, jeigu konkurentai ginčys remiantis 1988 m. kovo 21 d. arba 1987 m. lapkričio 16 d. datomis išduotus PAL, būtent AZ teko pareiga atskleisti patentų biurams visą svarbią informaciją ir pirmiausia tai, kad egzistavo šis Prancūzijos techninis leidimas, kad šie biurai, turėdami visą informaciją, galėtų nuspręsti, į kurį iš šių leidimų atsižvelgs išduodami PAL.
96 Taip dėl šiems patentų biurams pateiktos klaidinančios informacijos nuslėpusi minėto Prancūzijos techninio leidimo buvimą ir sąmoningai leidusi manyti, kad 1988 m. kovo 21 d. atitinka Liuksemburgo techninio leidimo datą ir kad pastarasis leidimas yra pirmasis leidimas pateikti produktą Bendrijos rinkai, AZ apgalvotai pasirinko, kad minėti biurai jai suteiktų PAL, kurių jie nebūtų išdavę, jei būtų žinoję, kad egzistuoja Prancūzijos techninis leidimas, ir kurie būtų neteisėti tuo atveju, jeigu AZ siūlomu alternatyviu aiškinimu nesivadovautų nacionaliniai teismai arba Teisingumo Teismas.
97 Be to, neginčijama, kad, kaip nurodyta šio sprendimo 92 punkte, net remiantis AZ alternatyviu aiškinimu, patentų biurams nurodyta 1988 m. kovo 21 d. data nebuvo reikšminga išduodant PAL. Iš tiesų ši data buvo susijusi su Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės sąrašu „Ministère de la Santé – Spécialités pharmaceutiques – Liste des spécialités pharmaceutiques admises à la vente dans le Grand-Duché de Luxembourg“ („Sveikatos ministerija. Farmacijos produktai. Parduoti Liuksemburgo Didžiojoje Hercogystėje patvirtintų farmacijos produktų sąrašas“) ir iš tikrųjų neatitiko kainos paskelbimo Liuksemburge datos. Šiuo klausimu skundžiamo sprendimo 497, 498 ir 580–582 punktuose Bendrasis Teismas nurodė, kad pagal tai, kaip atrodo, šio sąrašo negalima laikyti kainų paskelbimu ir kad, be to, AZ veiksmai antrajame piktnaudžiavimo etape parodo argumentų dėl AZ sąžiningumo, kiek tai susiję su minėta data, nepatikimumą.
98 Pateikus trečiąjį apeliančių nurodytą apeliacinio skundo pagrindą, vertinamą atsižvelgiant į Bendrojo Teismo konstatuotas faktines aplinkybes, kurių, kaip aiškiai nurodė, apeliantės neginčija, vėl siekiama pagrįsti teiginį, kad kai dominuojančią padėtį užimanti įmonė mano, kad pasirėmusi teisiškai galimu pagrįsti aiškinimu gali pretenduoti įgyti teisę, tokia įmonė gali naudotis visomis priemonėmis, kad tokia teisė jai būtų suteikta, ir remtis net itin klaidinančia informacija, kuria siekiama suklaidinti viešosios valdžios institucijas. Tačiau tokia koncepcija akivaizdžiai prieštarauja konkuravimo pranašumais ir ypatingos atsakomybės, kuri tenka tokiai įmonei, savo veiksmais nepažeisti veiksmingos ir neiškreiptos konkurencijos Sąjungoje, sąvokoms.
99 Galiausiai, priešingai, nei teigia EFPIA, Bendrasis Teismas niekur nenurodė, kad dominuojančią padėtį užimančios įmonės negalėtų esant santykiams su reguliavimo institucijomis daryti jokių klaidų ir kad tokiai įmonei pateikus bet kokią objektyviai netikslią informaciją tai reikštų, kad minėta padėtimi piktnaudžiaujama, net jeigu klaida būtų padaryta netyčia ir net jei būtų iš karto ištaisyta. Šiuo klausimu pakanka konstatuoti, kad, pirma, šis atvejis iš esmės skiriasi nuo veiksmų, kuriuos AZ atliko nagrinėjamu atveju, ir kad, antra, skundžiamo sprendimo 357 ir 361 punktuose Bendrasis Teismas pabrėžė, kad tai, ar informacija, pateikta viešosios valdžios institucijoms siekiant neteisėtai įgyti išimtinių teisių, yra klaidinanti, reikia vertinti in concreto, ir šis vertinimas priklauso nuo konkrečių kiekvienos bylos aplinkybių. Taigi remiantis minėtu sprendimu negalima daryti išvados, kad dėl bet kokios tokios įmonės pateiktos patento paraiškos, kuri atmetama dėl to, kad neatitinka patentabilumo reikalavimų, automatiškai kyla atsakomybė pagal EB 82 straipsnį.
100 Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad trečiąjį apeliacinio skundo pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.
Dėl ketvirtojo apeliacinio skundo pagrindo
– Šalių argumentai
101 Savo ketvirtajame apeliacinio skundo pagrinde apeliantės teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad vien kreipimosi dėl PAL išdavimo faktas reiškė piktnaudžiavimą. Taip jis sukūrė „savaiminį piktnaudžiavimą“ neapsvarstęs, ar buvo padarytas poveikis konkurencijai ir ar elgesys, kuriuo kaltinama, turėjo polinkį riboti konkurenciją. Jos mano, kad poveikis konkurencijai gali būti daromas tik nuo prašytos išimtinės teisės suteikimo momento, kai AZ konkurentai žino, kad tokia teisė egzistuoja ir kai ji gali daryti poveikį jų veiksmams. Toks požiūris atitinka požiūrį, kurio laikomasi Jungtinių Valstijų teisėje.
102 Šiuo klausimu jos tvirtina, kad PAL paraiškos buvo paduotos likus 5–6 metams iki jų įsigaliojimo ir kad iki to laiko AZ teisės buvo saugomos medžiagoms, o tam tikrais atvejais ir sudėtims skirtais patentais. Be to, Danijoje PAL paraiška atsiimta, o Jungtinėje Karalystėje jis suteiktas remiantis „teisinga“ data. Vokietijoje PAL panaikintas prieš pasibaigiant patento, kuriuo jis buvo grindžiamas, galiojimui, o Norvegijoje – praėjus keliems mėnesiams po to, kai baigė galioti šis patentas. Galiausiai, nors iš tiesų Belgijoje ir Nyderlanduose išduoti PAL suteikė AZ neteisėtą apsaugą atitinkamai per penkis ir šešis mėnesius, vis dėlto nebuvo įrodymų, kuriais remiantis galima būtų nustatyti, kad dėl tokios apsaugos buvo ribojama konkurencija. Bet to, tuo momentu AZ jau neužėmė dominuojančios padėties. Tačiau tam, kad būtų konstatuotas pažeidimas, reikia, kad veiksmų pasekmes būtų galima matyti tuo momentu, kai įmonė tokią padėtį užima.
103 EFPIA taip pat nesutinka su Bendrojo Teismo konstatavimu, kad klaidinančios informacijos pateikimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu net tuo atveju, jeigu jis neturėjo išorinio poveikio, nes patentų biuras arba tretieji asmenys, taikydami taisomąjį mechanizmą, kaip antai protesto procedūras ar iškeldami bylą dėl negaliojimo, ištaisė klaidą.
104 Komisija mano, kad šis apeliacinio skundo pagrindas nepagrįstas.
– Teisingumo Teismo vertinimas
105 Kaip matyti pirmiausia iš skundžiamo sprendimo 357 punkto, nagrinėjamu atveju Bendrasis Teismas analizavo, ar atsižvelgiant į nagrinėtų veiksmų įgyvendinimo kontekstą dėl jų viešosios valdžios institucijos nepagrįstai sudarė normines kliūtis konkurencijai, pavyzdžiui, neteisėtai suteikusios dominuojančiai įmonei išimtines teises. Šiuo klausimu jis nusprendė, kad ribota viešosios valdžios institucijų diskrecija ar jų pareigos patikrinti perduotos informacijos tikslumą ar tikrumą nebuvimas galėjo būti svarbūs veiksniai, į kuriuos reikia atsižvelgti siekiant nustatyti, ar nagrinėjami veiksmai galėjo sudaryti normines konkurencijos kliūtis.
106 Priešingai, nei teigia apeliantės, ši Bendrojo Teismo analizė visiškai neparemta koncepcija, kad nagrinėjami veiksmai reiškia „savaiminį piktnaudžiavimą“, nepaisant jo antikonkurencinio poveikio. Atvirkščiai, skundžiamo sprendimo 377 punkte Bendrasis Teismas aiškiai pabrėžė, kad informacijos pateikimas turint tikslą neteisėtai įgyti išimtines teises laikytinas piktnaudžiavimu tik tuo atveju, jei įrodoma, kad, atsižvelgiant į objektyvias šios informacijos pateikimo aplinkybes, ji iš tikrųjų gali paskatinti viešosios valdžios institucijas suteikti prašomą išimtinę teisę.
107 Kaip, be kita ko, skundžiamo sprendimo 591–598 punktuose konstatavo Bendrasis Teismas, taip buvo nagrinėjamu atveju, o šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad AZ pateikta klaidinanti informacija iš tiesų leido jai gauti PAL, į kuriuos ji neturėjo teisės, kaip antai Vokietijos, Suomijos ir Norvegijos atveju, arba į kuriuos turėjo trumpiau galiojančią teisę, kaip antai Belgijos, Liuksemburgo, Nyderlandų ir Austrijos atveju.
108 Kalbant būtent apie šias valstybes, kur klaidinanti informacija suteikė AZ galimybę neteisėtai įgyti PAL, pažymėtina, kad apeliantės negali paneigti tokios informacijos antikonkurencinio poveikio remdamosi tuo, kad PAL paraiškos paduotos likus penkiems ar šešiems metams iki jų įsigaliojimo ir kad iki to laiko AZ teisės buvo saugomos teisėtai išduotais patentais. Iš tiesų tokie neteisėtai išduoti PAL ne tik, kaip skundžiamo sprendimo 362, 375 ir 380 punktuose pabrėžė Bendrasis Teismas, lemia didelį konkurentų išstūmimo poveikį, bet gali pakeisti ir rinkos struktūrą bei pažeisti potencialią konkurenciją dar prieš pasibaigiant minėtam galiojimui.
109 Atsižvelgiant į šį antikonkurencinį poveikį pažymėtina, kad skundžiamo sprendimo 605 punkte Bendrasis Teismas teisingai nusprendė, kad aplinkybė, jog Vokietijoje PAL buvo panaikintas dar iki pasibaigiant pagrindinio patento galiojimui, po to, kai generinių vaistų gamintojas kreipėsi į teismą, nėra reikšminga.
110 Priešingai, nei mano apeliantės, visiškai nebūtina, kad pasibaigus pagrindinių patentų galiojimui AZ vis dar užimtų dominuojančią padėtį, nes antikonkurencinis jos veiksmų pobūdis turi būti įvertintas jų atlikimo momentu. Todėl skundžiamo sprendimo 379 ir 606 punktuose Bendrasis Teismas teisingai atmetė argumentą, grindžiamą aplinkybe, kad Belgijoje ir Nyderlanduose remiantis klaidinančia informacija įgytos papildomos apsaugos terminas apėmė laikotarpį, per kurį AZ šiose valstybėse narės nebeužėmė dominuojančios padėties.
111 Kiek tai susiję su aplinkybe, kad ši klaidinanti informacija neleido AZ įgyti PAL Danijoje ir kad galiausiai Airijoje ir Jungtinėje Karalystės PAL išduoti pasirėmus teisinga data, konstatuotina, kad skundžiamo sprendimo 602–604 punktuose nusprendęs, jog ši aplinkybė nereiškia, kad AZ elgesys šiose šalyse nelaikytinas piktnaudžiavimu, nes įrodyta, kad ši informacija galėjo padaryti didelę įtaką, kad būti neteisėtai išduoti PAL, Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos. Be to, kaip pabrėžė Komisija, tiek, kiek inkriminuojamas elgesys yra bendros strategijos, pagal kurią generinių produktų gamintojai neteisėtai neįsileidžiami į rinką pasinaudojant PAL, kurie išduoti pažeidžiant juos nustačiusius teisės aktus, dalis, piktnaudžiavimo buvimui neturi įtakos tai, kad kai kuriose šalyse šios strategijos nepavyko įgyvendinti.
112 Galiausiai, kalbant apie sąlygas, kurios, apeliančių manymu, turi būti tenkinamos siekiant konstatuoti, kad klaidinanti informacija galėjo apriboti konkurenciją, pažymėtina, kad pakanka konstatuoti, jog iš tiesų pagal šias sąlygas reikalaujama įrodyti realų ir tikrą antikonkurencinį poveikį. Iš Teisingumo Teismo praktikos aišku, kad nors dominuojančią padėt užimančios įmonės veiksmai negali būti laikomi piktnaudžiavimu, kai rinkai nedaromos joks antikonkurencinis poveikis, vis dėlto nereikalaujama, kad toks poveikis būtų konkretus ir pakanka įrodyti galimą antikonkurencinį poveikį (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo TeliaSonera Sverige 64 punktą).
113 Todėl ketvirtąjį apeliacinio skundo pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.
Dėl antrojo piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi
Skundžiamas sprendimas
114 Su antrojo piktnaudžiavimo konstatavimu susiję du ieškinio pagrindai nagrinėti skundžiamo sprendimo 614–864 punktuose.
115 Vertindamas pirmąjį iš šių ieškinio pagrindų, grindžiamą teisės klaidomis, minėto sprendimo 666–669 punktuose Bendrasis Teismas pirmiausia nurodė, kad pasibaigus 6 arba 10 metų išimtinumo laikotarpiui, kuris pradedamas skaičiuoti nuo pirmojo leidimo pateikti rinkai išdavimo, Direktyva 65/65 originalaus vaisto savininkui nebesuteikiama išimtinė teisė naudoti dokumentuose pateiktų farmakologinių ir toksikologinių bandymų bei klinikinių tyrimų rezultatų. Atvirkščiai, minėtoje direktyvoje į šią informaciją leidžiama atsižvelgti nacionalinės valdžios institucijoms išduodant leidimus pateikti rinkai iš esmės panašius produktus, vykstant šios direktyvos 4 straipsnio trečios pastraipos 8 dalies a punkto iii papunktyje numatytai supaprastintai procedūrai. Šis teisės aktų leidėjo pasirinkimas padarytas pasvėrus, viena vertus, naujoves diegiančių įmonių interesus ir, kita vertus, iš esmės panašių produktų gamintojų interesus ir interesą išvengti, kad be reikalo nebūtų pakartotinai atliekami bandymai su žmonėmis ar gyvūnais.
116 Bendrasis Teismas priminė, kad 2003 m. spalio 16 d. Sprendime AstraZeneca (C‑223/01, Rink. p. I‑11809, 49–54 punktai) Teisingumo Teismas vis dėlto nusprendė, kad interesas apsaugoti visuomenės sveikatą, kuris yra pagrindinis Direktyvos 65/65 tikslas, reikalauja, kad tam, jog paraišką išduoti leidimą pateikti rinkai generinį vaistą būtų galima nagrinėti pagal minėtoje nuostatoje numatytą supaprastintą procedūrą, šios paraiškos padavimo dieną atitinkamoje valstybėje narėje turi vis dar galioti leidimas pateikti rinkai referencinį vaistą, todėl šis interesas prieštarauja tam, kad šia supaprastinta procedūra būtų galima naudotis po leidimo pateikti rinkai referencinį vaistą išregistravimo.
117 Tuo remdamasis skundžiamo sprendimo 670 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad, išregistravus leidimą pateikti rinkai originalų vaistą, asmeniui, paduodančiam paraišką išduoti leidimą pateikti rinkai iš esmės panašų vaistą, užkertamas kelias pasinaudoti Direktyvos 65/65 4 straipsnio trečios pastraipos 8 dalies a punkto iii papunktyje numatyta galimybe neatlikti farmakologinių ir toksikologinių bandymų bei klinikinių tyrimų, siekiant įrodyti šio produkto nekenksmingumą ir veiksmingumą. Todėl nors nagrinėjamu atveju teisės aktais AZ nebesuteikta išimtinė teisė naudoti tokių bandymų ir tyrimų rezultatų, griežti visuomenės sveikatos apsaugos reikalavimai, kuriais remdamasis Teisingumo Teismas aiškino Direktyvą 65/65, leido jai, išregistruojant savo leidimus pateikti rinkai, užkirsti kelią pagal numatytą supaprastintą procedūrą įsigyti leidimus pateikti rinkai iš esmės panašius vaistus, į kuriuos generinių vaistų gamintojai vis dėlto turėjo teisę, arba apsunkinti šių leidimų įsigijimą.
118 Skundžiamo sprendimo 675 ir 676 punktuose Bendrasis Teismas konstatavo, kad toks elgesys, kuriuo generinių vaistų gamintojams siekiama neleisti įgyvendinti jiems priklausančios teisės pasinaudoti minėtų bandymų ir tyrimų rezultatais, nebuvo pagrįstas teisėta investicijų apsauga, priskiriama konkuravimui pranašumais. Jis taip pat nurodė, kad vienintelė AZ leidimų pateikti rinkai išregistravimo pasekmė buvo ta, kad pareiškėjams, prašantiems išduoti leidimus pateikti rinkai iš esmės panašius vaistus, buvo sudaryta kliūtis pasinaudoti supaprastinta procedūra ir taip sukliudyta generiniams produktams patekti į rinką arba šis veiksmas pavėlintas. Jis taip pat nurodė, kad toks išregistravimas galėjo sukliudyti ir lygiagrečiam importui. Minėto sprendimo 677 punkte jis pridūrė, kad aplinkybė, jog AZ turėjo teisę prašyti panaikinti šiuos leidimus, jokiais būdais nebuvo pagrindas šiam elgesiui netaikyti EB 82 straipsnyje nustatyto draudimo.
119 Toliau skundžiamo sprendimo 678–684 punktuose Bendrasis Teismas atmetė argumentą, kad inkriminuojamo elgesio atitiktį EB 82 straipsniui reikėjo vertinti remiantis teismų praktikoje dėl „esminės infrastruktūros“ nustatytais kriterijais. Galiausiai minėto sprendimo 678–684 punktuose šis teismas atmetė apeliančių argumentą, kuris pirmą kartą buvo pateiktas nagrinėjant bylą Bendrajame Teisme, kad nagrinėjamu atveju farmakologinio budrumo įpareigojimai, kurių AZ privalėjo laikytis Danijoje, Švedijoje ir Norvegijoje, laikytini aplinkybe, objektyviai pateisinančia prašymus šiose šalyse panaikinti leidimus pateikti rinkai.
120 Su antruoju piktnaudžiavimu susijęs antrasis ieškinio pagrindas, kuriuo remdamosi apeliantės ginčijo Komisijos atliktą faktų, patvirtinusių inkriminuojamą elgesį, vertinimą ir išvadas, kurias pasirėmusi šiais faktais padarė Komisija, buvo nagrinėjamas skundžiamo sprendimo 757–865 punktuose.
121 Minėto sprendimo 806–812 punktuose Bendrasis Teismas nusprendė, kad leidimų pateikti rinkai „Losec“ kapsules išregistravimo negalima laikyti elgesiu, priskirtinu konkuravimui pranašumais. Jis nurodė, kad, atvirkščiai, negalima AZ kaltinti nei už „Losec MUPS“ išleidimą į apyvartą, nei už „Losec“ kapsulių išėmimą iš apyvartos, nes šie veiksmai, priešingai, nei leidimų pateikti rinkai panaikinimas, negalėjo pavėlinti generinių vaistų pateikimo į rinką ir lygiagretaus importo arba padaryti jų neįmanomų.
122 Skundžiamo sprendimo 824–863 punktuose Bendrasis Teismas išnagrinėjo, ar Komisija pateikė pakankamai įrodymų, kad atsižvelgiant į objektyvias aplinkybės, kuriomis pasireiškė inkriminuojamas elgesys, šis elgesys galėjo riboti konkurenciją pavėlinant generinių vaistų pateikimą rinkai ir lygiagretų importą arba padarant juos neįmanomus.
123 Kalbant pirmiausia apie generinių produktų pateikimą rinkai, pažymėtina, kad minėto sprendimo 828 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, jog išregistravus leidimus pateikti rinkai tapo neįmanoma pasinaudoti supaprastinta procedūra, todėl tai galėjo pavėlinti leidimų pateikti rinkai generinius vaistus išdavimą Danijoje, Švedijoje ir Norvegijoje. Šiuo klausimu minėto sprendimo 829–835 punktuose Bendrasis Teismas konstatavo, kad aplinkybės, kuria rėmėsi apeliantės, jog AZ konkurentai leidimus pateikti rinkai galėjo gauti pagal ilgesnes ir daugiau kainuojančias alternatyvias procedūras, nepakako, kad minėtų leidimų išregistravimas prarastų piktnaudžiaujamąjį pobūdį, nes šiuo elgesiu siekta vienintelio tikslo – bent laikinai iš rinkos išstumti konkuruojančius generinių vaistų gamintojus.
124 Antra, kiek tai susiję su lygiagrečiu importu, pažymėtina, jog skundžiamo sprendimo 838–863 punktuose Bendrasis Teismas nusprendė, kad nors Komisija įrodė, kad Švedijoje leidimų pateikti rinkai „Losec“ kapsules išregistravimas galėjo lemti lygiagretaus šių produktų importo galimybės atmetimą, vis dėlto tai neįrodyta Danijos Karalystės ir Norvegijos Karalystės atveju. Taigi Bendrasis Teismas šį ieškinio pagrindą, kiek jis susijęs su lygiagretaus importo draudimu minėtose dviejose šalyse, iš dalies pripažino pagrįstu, o likusią jo dalį atmetė.
Dėl penktojo apeliacinio skundo pagrindo
– Šalių argumentai
125 Savo penktajame apeliacinio skundo pagrinde apeliantės tvirtina, kad Bendrasis Teismas klaidingai aiškino „konkuravimo pranašumais“ sąvoką. Jis laikėsi nuomonės, kad Sąjungos teisės suteikiamos teisės įgyvendinimas yra nesuderinamas su tokiu konkuravimu. Logiška, kad Sąjungoje teisė panaikinti leidimą pateikti rinkai negali būti kartu ir suteikiama, ir draudžiama. Apeliantės šiomis aplinkybėmis teigia, kad Sąjungos teisės aktais, reglamentuojančiais farmacijos sritį, leidimo pateikti rinkai turėtojui suteikiama teisė prašyti šį leidimą panaikinti, kaip ir teisė jo neatnaujinti pasibaigus galiojimui. Pati Komisija, taip pat generaliniai advokatai A. M. La Pergola ir L. Geelhoed bylose, kuriose priimtas 1999 m. gruodžio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimas Rhône-Poulenc Rorer ir May & Baker (C‑94/98, Rink. p. I‑8789) ir 2002 m. rugsėjo 10 d. Teisingumo Teismo sprendimas Ferring (C‑172/00, Rink. p. I‑6891), pateiktose išvadose aiškiai pripažino, kad savininkas gali bet kada pasinaudoti šia teise, neprivalėdamas nurodyti jokių to priežasčių ir atsižvelgti į generinių produktų gamintojų bei lygiagrečių importuotojų interesus. Šie principai išplaukia ir iš minėto Sprendimo Ferring.
126 Apeliantės pabrėžia, kad leidimo pateikti rinkai buvimas jo turėtojui lemia griežtus farmakologinio budrumo įpareigojimus, ir yra teisėta jų atsisakyti, jeigu produktas, dėl kurio išduotas leidimas, nebeteikiamas rinkai. Iš dominuojančią padėtį užimančių įmonių atėmus teisę panaikinti leidimą ir įpareigojus išlaikyti galiojantį leidimą, kurio joms nebereikia, taip jas priverčiant dėti pastangas ir patirti išlaidų bei prisiimti atsakomybę visuomenės sveikatos srityje už pateikiamos informacijos teisingumą, o jos konkurentams to niekaip nekompensuojant, būtų pernelyg išplėsta tokioms įmonėms tenkanti ypatinga atsakomybė.
127 Apeliantės taip pat nurodo, kad skundžiamo sprendimo 677 punkte Bendrasis Teismas nepakankamai motyvavo savo išvadą, kad piktnaudžiaujamo elgesio neteisėtumas pagal EB 82 straipsnį nesiejamas su tuo, ar jis atitinka kitas teisės normas. Taigi minėtas teismas turėjo paaiškinti, kaip tai, jog AZ pasinaudojo jai teisėtai priklausančia teise, nagrinėjamu atveju galėjo būti laikoma piktnaudžiavimu. Be to, pačiais Sąjungos teisės aktais, kuriais reglamentuojama farmacijos sritis, siekiama suderinti naujovių diegimo skatinimą ir konkurencijos apsaugą. Apeliantės taip pat mano, kad Bendrasis Teismas piktnaudžiavimu pripažino kitokį elgesį nei tas, kurį nustatė Komisija, ir taip peržengė savo kompetencijos ribas.
128 Komisijos nuomone, šis apeliacinio skundo pagrindas nepagrįstas.
– Teisingumo Teismo vertinimas
129 Pirmiausia konstatuotina, kad, kaip skundžiamo sprendimo 804 punkte nurodė Bendrasis Teismas, jeigu įmonė, nors ir užimanti dominuojančią padėtį, rengia strategiją, kurios tikslas – kuo labiau apriboti jos pardavimo mažėjimą ir nepasiduoti generinių vaistų konkurencijai, tai yra teisėtas elgesys, laikytinas įprastu konkuravimu, su sąlyga, kad šiuo elgesiu nenukrypstama nuo praktikos, priskirtinos konkuravimui pranašumais, suteikiant naudą vartotojams.
130 Vis dėlto, priešingai, nei tvirtina apeliantės, tokiam konkuravimui negalima priskirti elgesio, kaip antai inkriminuojamas antrojo piktnaudžiavimo atveju, kuris pasireiškia leidimų pateikti rinkai „Losec“ kapsules išregistravimu Danijoje, Švedijoje ir Norvegijoje, darant tai be objektyvaus pateisinimo ir pasibaigus pagal Direktyvą 65/65 pripažįstamai išimtinei teisei naudotis farmakologinių ir toksikologinių bandymų bei klinikinių tyrimų rezultatais, kai tokiu išregistravimu (kaip skundžiamo sprendimo 814 punkte nusprendė Bendrasis Teismas) AZ ketino sukliudyti generinių vaistų pateikimui rinkai ir lygiagrečiam importui.
131 Šiuo klausimu pirmiausia pažymėtina, kad, kaip minėto sprendimo 675 punkte nurodė Bendrasis Teismas, pasibaigus minėtam išimtinumo laikotarpiui elgesys, kuriuo generinių vaistų gamintojams siekiama, be kita ko, neleisti įgyvendinti jiems priklausančios teisės pasinaudoti minėtais rezultatais, visiškai nepagrįstas teisėta investicijų apsauga, priskiriama konkuravimui pranašumais, nes pagal Direktyvą 65/65 AZ nebeturėjo išimtinės teisės šių rezultatų naudoti.
132 Taip pat pažymėtina, kad minėto sprendimo 677 punkte Bendrasis Teismas teisingai nusprendė, jog aplinkybė, kuria rėmėsi apeliantės, kad pagal Direktyvą 65/65 AZ turėjo teisę prašyti panaikinti jos leidimus pateikti rinkai „Losec“ kapsules, jokiais būdais nėra pagrindas šiam elgesiui netaikyti EB 82 straipsnyje nustatyto draudimo. Kaip pabrėžė Bendrasis Teismas, piktnaudžiaujamojo elgesio neteisėtumas pagal EB 82 straipsnį nesiejamas su tuo, ar jis atitinka kitas teisės normas, ir daugeliu atvejų piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi yra elgesys, kuris pagal kitas teisės šakas, išskyrus konkurencijos teisę, laikomas teisėtu.
133 Be to, kaip savo išvados 78 punkte nurodo generalinis advokatas, Direktyva 65/65 iš esmės siekiama apsaugoti visuomenės sveikatą ir kartu pašalinti tam tikrų nacionalinės teisės nuostatų skirtumus, kuriais kliudoma prekybai farmaciniais produktais Sąjungoje. Todėl, priešingai, nei teigia apeliantės, ja nesiekiama tokių pačių tikslų kaip EB 82 straipsniu, t. y. pastarojo nereikalaujama taikyti siekiant užtikrinti veiksmingą ir neiškreiptą konkurenciją vidaus rinkoje.
134 Šiomis aplinkybėmis svarbu priminti, kad pastaruoju klausimu dominuojančią padėtį užimančiai įmonei tenka ypatinga atsakomybė (žr. minėto Sprendimo France Télécom prieš Komisiją 105 punktą), todėl, kaip skundžiamo sprendimo 672 ir 817 punktuose nusprendė Bendrasis Teismas, ji negali teisės aktuose nustatytomis procedūromis naudotis taip, kad sukliudytų konkurentams patekti į rinką arba šį patekimą apsunkintų, jeigu tam nėra motyvų, susijusių su pranašumais konkuruojančios įmonės teisėtų interesų apsauga, arba objektyvaus pateisinimo.
135 Dėl apeliančių argumento, kad palikus galioti leidimus pateikti rinkai joms tektų griežti farmakologinio budrumo įpareigojimai, konstatuotina, kad tokie įpareigojimai iš tiesų gali sudaryti objektyvų pateisinimą siekiant panaikinti leidimą pateikti rinkai.
136 Vis dėlto, kaip skundžiamo sprendimo 686 ir 688 punktuose nurodė Bendrasis Teismas, šis argumentas pirmą kartą pateiktas vykstant teismo procesui, o AZ vidaus dokumentuose, susijusiuose su jos komercine strategija, niekada nebuvo paminėtas su šiais įpareigojimais susijusios naštos klausimas, todėl kyla abejonių dėl aplinkybės, kad nagrinėjamu atveju leidimai pateikti rinkai panaikinti dėl tokių įpareigojimų.
137 Be to, minėto sprendimo 689 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad, kiek tai susiję su tuo, jog AZ neprašė panaikinti jos leidimų pateikti rinkai Vokietijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Nyderlanduose ir Austrijoje, apeliantės neįrodė, kad papildoma našta, kuri būtų tekusi AZ, jeigu ji nebūtų išregistravusi savo leidimų pateikti rinkai Danijoje, Švedijoje ir Norvegijoje, būtų buvusi tokia didelė, kad ją būtų galima laikyti objektyviu pateisinimu.
138 Atsižvelgiant į šią Bendrojo Teismo išvadą, padarytą minėto sprendimo 690–693 punktuose atlikus detalią griežtų farmakologinio budrumo įpareigojimų, kurie minėtose valstybėse teko AZ leidimų pateikti rinkai srityje, analizę, darytina išvada, kad tokiais įpareigojimais grindžiamo argumento nepatvirtina faktai.
139 Dėl apeliančių bandymo suformuluoti argumentą remiantis išvadomis, pateiktomis bylose, kur priimti minėti sprendimai Rhône-Poulenc Rorer ir May & Baker bei Ferring, ar net pastaruoju sprendimu, užtenka konstatuoti, kad šiose bylose nekeltas klausimas dėl to, ar aplinkybė, kad dominuojančią padėtį užimanti įmonė išregistruoja leidimą pateikti rinkai, kuris gali pavėlinti generinių vaistų pateikimą į rinką ir lygiagretų importą arba padaryti juos neįmanomus, yra EB 82 straipsnio pažeidimas ir šiuo klausimu negalima jokia dedukcija.
140 Galiausiai, priešingai, nei tvirtina apeliantės, Bendrasis Teismas neviršijo savo kompetencijos, kai skundžiamo sprendimo 806–811 punktuose nusprendė, kad nors antrąjį piktnaudžiavimą Komisija apibrėžė kaip leidimų pateikti rinkai „Losec“ kapsules išregistravimo ir perėjimo nuo šių kapsulių prie „Losec MUPS“ pardavimo derinį, pagrindinis piktnaudžiavimo elementas buvo šis leidimų pateikti rinkai panaikinimas, kaip, beje, nagrinėjant bylą patvirtino Komisija, o minėtas perėjimas laikytinas aplinkybėmis, kurioms esant leidimai pateikti rinkai panaikinti, ir kad vien toks panaikinimas gali padaryti antikonkurencinį poveikį, kurį nurodo Komisija, todėl minėtas panaikinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu.
141 Iš viso to, kas išdėstyta, matyt, kad penktąjį apeliacinio skundo pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.
Dėl šeštojo apeliacinio skundo pagrindo
– Šalių argumentai
142 Šeštajame apeliacinio skundo pagrinde apeliantės teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad aptariant antrąjį piktnaudžiavimą inkriminuojamu elgesiu siekta riboti konkurenciją. Jos tvirtina, kad paprastas Sąjungos teisėje pripažintos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas „piktnaudžiavimu“ tik išimtinėmis aplinkybėmis, t. y. kai pašalinama bet kokia veiksminga konkurencija, o paprastos tendencijos iškreipti konkurenciją šiuo tikslu nepakanka. Šiuo klausimu analogiškais reikėtų laikyti privalomo licencijavimo atvejus, kaip antai nagrinėti 2004 m. balandžio 29 d. Sprendime IMS Health (C‑418/01, Rink. p. I‑5039). Tokia analogija pateisinama dėl teisės panaikinti leidimą pateikti rinkai „realaus atėmimo“ ir dėl to, kad išregistravimo draudimas yra privalomo licencijavimo forma. Apeliantės taip pat teigia, kad, priešingai, nei skundžiamo sprendimo 830 punkte nusprendė Bendrasis Teismas, AZ vis dar turėjo išimtines teises į klinikinius duomenis, kurie išliko konfidencialūs net pasibaigus Direktyva 65/65 suteiktam išimtinumo laikotarpiui, nes šioje direktyvoje konfidencialią informaciją teikiančioms įmonėms nenumatyta pareiga dalytis šia informacija su savo konkurentais.
143 Todėl apeliantės mano, kad, priešingai, nei, be kita ko, skundžiamo sprendimo 824–827 ir 829 punktuose nusprendė Bendrasis Teismas, nagrinėjamu atveju Komisija privalėjo įrodyti ne tik tai, kad leidimo pateikti rinkai panaikinimas „apsunkino“ konkurenciją, bet ir tai, kad jis turėjo jai neproporcingą poveikį. Jeigu būtų pritaikytas šis tariamai tinkamas kriterijus, leidimų pateikti rinkai panaikinimo negalima būtų laikyti piktnaudžiavimu, nes nagrinėjamu atveju konkurencija nebūtų panaikinta nei generinių produktų atveju, nei lygiagretaus importo lygmeniu.
144 Dėl generinių produktų apeliantės tvirtina, kad, viena vertus, išregistravus leidimus pateikti rinkai iš rinkoje jau esančių tokių produktų gamintojų nebuvo atimta teisė toliau teikti rinkai savo produktus. Kita vertus, gamintojai, kurie dar nebuvo patekę į rinką, vietoj Direktyvos 65/65 4 straipsnio trečios pastraipos 8 dalies a punkto iii papunktyje numatytos supaprastintos procedūros turėjo kitus pasirinkimo variantus, nors jie ir buvo „mažiau naudingi“.
145 Dėl lygiagretaus importo apeliantės teigia, kad Komisijos sprendimas taip pat turėjo būti panaikintas tiek, kiek jis susijęs su Švedijos Karalyste, ir ne tik dėl to, kad konkurencija buvo ne panaikinta, o jai tik kliudoma, bet ir dėl to, kad nagrinėjamu atveju šią kliūtį lėmė tai, kad Švedijos valdžios institucija neteisingai taikė Sąjungos teisę, nes Teisingumo Teismas yra konstatavęs, jog EB 28 ir 30 straipsniais draudžiama, kad leidimo pateikti rinkai farmacijos produktą panaikinimas savaime reikštų lygiagretaus importo leidimo panaikinimą, jeigu nekyla grėsmė sveikatai (2003 m. gegužės 8 d. Teisingumo Teismo sprendimų Paranova Läkemedel ir kt., C‑15/01, Rink. p. I‑4175, 25–28 ir 33 punktai ir Paranova, C‑113/01, Rink. p. I‑4243, 26–29 ir 34 punktai).
146 Komisija mano, kad šis apeliacinio skundo pagrindas nepriimtinas, nes savo argumentais, grindžiamais „privalomu licencijavimu“, apeliantės tiesiog pakartoja argumentus, kuriuos jau pateikė pirmojoje instancijoje, ir nenurodo, kodėl Bendrojo Teismo atlikta šių argumentų analizė yra klaidinga. Bet kuriuo atveju šis apeliacinio skundo pagrindas nepagrįstas.
– Teisingumo Teismo vertinimas
147 Priešingai, nei teigia Komisija, šis apeliacinio skundo pagrindas nėra nepriimtinas. Šiuo klausimu užtenka konstatuoti, kad jeigu apeliantas ginčija Bendrojo Teismo atliktą Sąjungos teisės aiškinimą ar taikymą, pirmojoje instancijoje nagrinėti teisės klausimai gali būti iš naujo keliami per apeliacinį procesą. Iš tikrųjų, jeigu apeliantas negalėtų grįsti savo apeliacinio skundo Bendrajame Teisme pateiktais argumentais, apeliacinis procesas netektų dalies prasmės (žr. 2009 m. balandžio 23 d. Sprendimo AEPI prieš Komisiją, C‑425/07 P, Rink. p. I‑3205, 24 punktą ir 2010 m. liepos 29 d. Sprendimo Graikija prieš Komisiją, C‑54/09 P, Rink. p. I‑7533, 43 punktą).
148 Vis dėlto reikia konstatuoti, kad šis apeliacinio skundo pagrindas nepagrįstas. Iš tiesų antrąjį piktnaudžiavimą apibūdinanti situacija nė kiek nepanaši į privalomą licencijavimą ar minėtame Sprendime IMS Health nagrinėtą atvejį, kuriuo rėmėsi apeliantės ir kuris susijęs su dominuojančią padėtį užimančios įmonės, turinčios intelektinės nuosavybės teisę į modulinę struktūrą, atsisakymu savo konkurentams suteikti licenciją tokią struktūrą naudoti.
149 Taigi Direktyva 65/65 suteikta galimybė panaikinti leidimą pateikti rinkai neprilygsta nuosavybės teisei. Vadinasi, aplinkybė, kad dėl savo ypatingos atsakomybės dominuojančią padėtį užimanti įmonė negali pasinaudoti šia galimybe taip, kad sukliudytų konkurentams patekti į rinką arba šį patekimą apsunkintų, nebent ji, kaip pranašumais konkuruojanti įmonė, galėtų remtis motyvais, susijusias su jos teisėtų interesų apsauga, ar objektyviu pateisinimu, yra ne tokios teisės „realus atėmimas“ ir ne pareiga suteikti licenciją, bet paprastas Sąjungos teise suteiktų pasirinkimo variantų apribojimas.
150 Vis dėlto aplinkybė, kad dominuojančią padėtį užimančios įmonės galimybė pasinaudoti šiais pasirinkimo variantais yra ribota ar kad jai taikomi reikalavimai siekiant, kad vėliau nebūtų padaryta žalos konkurencijai, kurią jau susilpnino tokios įmonės egzistavimo faktas, niekuo neišsiskiria ir, priešingai nei išimtinės teisės, įgyjamos kaip atlygis už investicijas ar naujovių diegimą, nevaržomo įgyvendinimo ribojimo atveju nepateisina to, kad nebūtų taikomas EB 82 straipsnis.
151 Dėl apeliančių argumento, kad AZ vis dar turėjo išimtines teises į dokumentuose nurodytus klinikinius duomenis, kurie išliko konfidencialūs, reikia pabrėžti, kad, kaip skundžiamo sprendimo 681 punkte nurodė Bendrasis Teismas, formuluojant šį argumentą neatsižvelgta į tai, kad bet kuriuo atveju Direktyva 65/65 šios tariamos teisės buvo apribotos 4 straipsnio trečios pastraipos 8 dalies a punkto iii papunktyje numačius supaprastintą procedūrą, pagal kurią pasibaigus 6 ar 10 metų išimtinumo terminui nacionalinės valdžios institucijos gali remtis šiais duomenimis, o iš esmės panašių vaistų gamintojai – pasinaudoti jų buvimu siekdami gauti leidimą pateikti rinkai. Todėl skundžiamo sprendimo 670, 674, 680 ir 830 punktuose Bendrasis Teismas teisingai konstatavo, kad Direktyva 65/65 AZ nebesuteikiama išimtinė teisė naudoti produkto dokumentuose pateiktų farmakologinių ir toksikologinių bandymų bei klinikinių tyrimų rezultatų.
152 Be to, atsižvelgiant į tai, kad vykstant supaprastintai procedūrai nacionalinės valdžios institucijos šių duomenų neatskleidžia paraišką pateikusiems asmenims, konstatavus antrąjį piktnaudžiavimą, konkurentai, kaip pabrėžė Komisija, neįgyja prieigos prie klinikinių duomenų, taigi toks konstatavimas nepadaro žalos šių duomenų konfidencialumui.
153 Todėl Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai skundžiamo sprendimo 678–684 punktuose atmetė apeliančių argumentą, kad elgesio, inkriminuojamo aptariant antrąjį piktnaudžiavimą, atitiktį EB 82 straipsniui reikėjo įvertinti atsižvelgiant į kriterijus, be kita ko, pritaikytus minėtame Sprendime IMS Health, ir kai minėto sprendimo 824 ir 826 punktuose nusprendė, kad siekiant šį elgesį kvalifikuoti kaip piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi pakako įrodyti, kad jis gali riboti konkurenciją ir, be kita ko, kliudyti generinių produktų patekimui į rinką ir lygiagrečiam importui.
154 Be to, tikrindamas, ar Komisija iš tiesų pateikė šį įrodymą, kiek tai susiję su generiniais produktais, skundžiamo sprendimo 829–835 punktuose Bendrasis Teismas teisingai nusprendė, kad tai, jog pagal teisės aktus suteikiami didesnę naštą užkraunantys ir ilgiau trunkantys alternatyvūs būdai gauti leidimą pateikti rinkai, nepašalina dominuojančią padėtį užimančios įmonės elgesio piktnaudžiaujamojo pobūdžio, jeigu šio elgesio, vertinamo objektyviai, vienintelis tikslas yra padaryti taip, kad Direktyvos 65/65 4 straipsnio trečios pastraipos 8 dalies a punkto iii papunktyje teisės aktų leidėjo numatyta supaprastinta procedūra būtų neįmanoma pasinaudoti ir atitinkamai kuo ilgiau neleisti generinių produktų gamintojams patekti į rinką ir didinti jų patekimo į rinką kliūčių įveikimo išlaidas, taigi pavėlinti šių produktų didelį konkurencinį spaudimą.
155 Be to, kiek tai susiję su lygiagrečiu importu Švedijoje, neginčijama, kad, kaip skundžiamo sprendimo 862 ir 863 punktuose nurodė Bendrasis Teismas, išregistravus leidimą pateikti rinkai „Losec“ kapsules iš tiesų sukliudyta lygiagrečiam importui, nes Švedijos vaistų agentūra panaikino lygiagretaus importo leidimus atitinkamai 1999 m. sausio 1 d. ir 1999 m. birželio 30 d., kai nusprendė, kad šie leidimai galėjo būti išduoti tik esant tinkamiems leidimams pateikti rinkai. Taip pat iš, be kita ko, skundžiamo sprendimo 814 punkto ir jame minimų dokumentų aišku, kad AZ tokias pasekmes numatė ar net stengėsi, kad jos kiltų. Tačiau vien aplinkybė, kad minėtuose sprendimuose Paranova Läkemedel ir kt. bei Paranoja Teisingumo Teismas praėjus keleriems metams nusprendė, kad leidimų pateikti rinkai panaikinimas dėl kitų priežasčių nei visuomenės sveikata nepateisina automatiško lygiagretaus importo licencijos galiojimo nutraukimo, jeigu visuomenės sveikatos apsaugą galima užtikrinti alternatyviais būdais, pvz., bendradarbiaujant su kitų valstybių narių nacionalinės valdžios institucijomis, visiškai nepakeičia fakto, kad prašymo panaikinti leidimus pateikti rinkai pateikimo momentu tokių leidimų panaikinimas galėjo sukliudyti lygiagrečiam importui.
156 Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad šeštąjį apeliacinio skundo pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.
Dėl baudos
Skundžiamas sprendimas
157 Skundžiamo sprendimo 884–914 punktuose Bendrasis Teismas išnagrinėjo ir atmetė keturis apeliančių nurodytus ieškinio pagrindus, kuriais šios ginčijo Komisijos joms skirtos baudos teisėtumą. Šie ieškinio pagrindai atitinkamai buvo susiję su argumentu, kad suėjo kai kurių inkriminuojamų veiksmų senaties terminas, pažeidimų sunkumu, jų trukme ir lengvinančiomis aplinkybėmis. Tačiau Bendrasis Teismas sumažino baudą dėl klaidos, kurią padarė Komisija vertindama šio sprendimo 124 punkte nurodytą antrąjį piktnaudžiavimo atvejį.
Šalių argumentai
158 Septintuoju apeliacinio skundo pagrindu, kuris padalytas į dvi dalis, apeliantės teigia, kad joms skirta per didelė bauda.
159 Pirmojoje dalyje jos nurodo, kad Bendrasis Teismas turėjo sumažinti baudą remdamasis tuo, kad piktnaudžiavimo atvejai buvo nauji. Nagrinėjamu atveju su šiais piktnaudžiavimo atvejais susijusios konkurencijos taisyklės iki šiol niekada nebuvo taikomos, todėl pagal minėto Sprendimo AKZO prieš Komisiją 163 punktą yra pagrindas skirti simbolinę baudą. Dėl priežasčių, išdėstytų pateikiant trečiąjį apeliacinio skundo pagrindą, apeliantės ginčija Bendrojo Teismo analizę, pagal kurią pirmąjį piktnaudžiavimą sudarantys veiksmai akivaizdžiai prieštaravo konkuravimui pranašumais, todėl galimybė sumažinti baudą dėl šių veiksmų naujumo buvo atmesta. Teismo praktika, kuria savo analizę grindė Bendrasis Teismas, netaikytina, nes susijusi su visai kitokiomis aplinkybėmis. Kalbant apie antrąjį piktnaudžiavimą, pabrėžtina, jog apeliantės teigia, kad AZ prašymas panaikinti jos leidimus pateikti rinkai buvo leidžiamas pagal Sąjungos teisę, todėl tai reikėtų laikyti švelninančia aplinkybe, dėl kurios būtų pateisinama sumažinti baudą.
160 Pateikdamos antrąją septinto apeliacinio skundo pagrindo dalį, apeliantės teigia, kad antikonkurencinių padarinių nebuvimas yra veiksnys, į kurį Bendrasis Teismas turėjo atsižvelgti tikrindamas baudos dydį. Šiuo klausimu jos remiasi 2009 m. birželio 4 d. Teisingumo Teismo sprendimu T‑Mobile Netherlands ir kt. (C‑8/08, Rink. p. I‑4529) ir 1999 m. kovo 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimu ARBED prieš Komisiją (T‑137/94, Rink. p. II‑303).Taigi, kalbant apie pirmąjį piktnaudžiavimą, pabrėžtina, kad antikonkurencinių padarinių nekilo Danijoje ir Jungtinėje Karalystėje, nes jose PAL nebuvo išduoti. Nors Vokietijoje PAL buvo išduotas, jis panaikintas dar gerokai prieš jam įsigaliojant, todėl negalėjo paveikti konkurencijos. Be to, nėra įrodymų, kad konkurencija buvo iš tikrųjų apribota Belgijoje, Nyderlanduose ir Norvegijoje. Kalbant apie antrąjį piktnaudžiavimą, paminėtina, kad apeliantės mano, jog tai, kad kompetentinga Švedijos valdžios institucija netinkamai taikė Sąjungos teise, yra svarbus baudos sumažinimą pagrindžiantis veiksnys.
161 Komisija mano, kad šis apeliacinio skundo pagrindas nepriimtinas, nes juo siekiama, kad bauda būtų apskritai išnagrinėta iš naujo, ir bet kuriuo atveju mano, kad jis nepagrįstas.
Teisingumo Teismo vertinimas
162 Pirmiausia primintina, kad Teisingumo Teismui apeliaciniame procese nagrinėjant teisės klausimus nepriklauso teisingumo sumetimais savo vertinimu pakeisti vertinimo, kurį atliko Bendrasis Teismas, įgyvendinantis savo neribotą jurisdikciją priimti sprendimą dėl įmonėms už Sąjungos teisės pažeidimus skirtų baudų (1997 m. liepos 17 d. Sprendimo Ferriere Nord prieš Komisiją, C‑219/95 P, Rink. p. I‑4411, 31 punktas ir 1998 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Baustahlgewebe prieš Komisiją, C‑185/95 P, Rink. p. I‑8417, 129 punktas).
163 Tačiau, kaip savo išvados 105 punkte pastebėjo generalinis advokatas, šiuo apeliacinio skundo pagrindu apeliantės siekia ne vien to, kad būtų apskritai iš naujo išnagrinėtos skirtos baudos, bet juo tvirtina, kad Bendrasis Teismas neteisingai įvertino nagrinėjamų pažeidimų naujumą ir jų padarinius. Todėl šis apeliacinio skundo pagrindas yra priimtinas.
164 Dėl pirmosios šio apeliacinio skundo pagrindo dalies, kuri grindžiama dviejų piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi atvejų naujumu, konstatuotina, kad, kaip skundžiamo sprendimo 900 punkte pabrėžė Bendrasis Teismas, šiais piktnaudžiavimais sąmoningai siekta neįsileisti konkurentų į rinką. Taigi neginčijama, kad net jeigu Komisija ir Sąjungos teismai dar neturėjo galimybės konkrečiai priimti sprendimo dėl elgesio, kuriuo pasireiškia šie piktnaudžiavimai, vis dėlto AZ žinojo, kad jos elgesys yra itin antikonkurencinio pobūdžio, ir galėjo numanyti, kad jis nesuderinamas su Sąjungos teisėje nustatytomis konkurencijos taisyklėmis. Be to, kaip nurodyta atliekant trečiojo ir penktojo apeliacinio skundo pagrindų vertinimą, Bendrasis Teismas teisingai konstatavo, kad šis elgesys akivaizdžiai prieštaravo konkuravimui pranašumais.
165 Dėl antrosios šio apeliacinio skundo pagrindo dalies, pirmiausia susijusios su konkretaus pirmojo piktnaudžiavimo antikonkurencinio poveikio nebuvimu Danijoje, Vokietijoje ir Jungtinėje Karalystėje, užtenka konstatuoti, kad apskaičiuojant baudą apeliantės negalėjo gauti naudos iš to, kad dėl trečiųjų asmenų įsikišimo jų elgesys, turėjęs didelį antikonkurencinį poveikį ir galintis labai paveikti konkurenciją, vis dar nebuvo sukėlęs numatytų padarinių. Be to, apeliantėms negali būti naudinga aplinkybė, kad dėl elgesio, inkriminuoto apibūdinant antrąjį piktnaudžiavimą, Švedijos valdžios institucijos iš tiesų, kaip numatė AZ, panaikino lygiagretaus importo leidimus pažeisdamos EB 28 ir 30 straipsnius, todėl šis elgesys lėmė antikonkurencinius padarinius, kurių siekė AZ. Be to, skundžiamo sprendimo 902 punkte Bendrasis Teismas teisingai nusprendė, kad veiksniai, susiję su tam tikro elgesio tikslu, baudai nustatyti gali turėti daugiau reikšmės, nei su tokio elgesio padariniais susiję veiksniai.
166 Todėl Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai skundžiamo sprendimo 901–903 ir 914 punktuose nusprendė, kad piktnaudžiavimo atvejų naujumas ir aplinkybė, kad dėl šių atvejų dar nekilo AZ numatyti padariniai, nepateisina nei to, kad šių piktnaudžiavimo atvejų kvalifikavimas kaip sunkių pažeidimų būtų pakeistas, nei to, kad būtų konstatuota, jog yra švelninančių aplinkybių ir dėl šių priežasčių baudą reikėtų sumažinti.
167 Todėl septintąjį apeliacinio skundo pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.
168 Kadangi nepritarta nė vienam apeliacinio skundo pagrindui, apeliacinį skundą reikia atmesti.
Dėl EFPIA pateikto priešpriešinio apeliacinio skundo
169 EFPIA argumentai, skirti pagrįsti jos priešpriešinį apeliacinį skundą, išskyrus tuos, kurie buvo pateikti atsakant į apeliacinį skundą, susiję su Bendrojo Teismo išvada dėl dominuojančios padėties buvimo. Šiuo klausimu, remdamasis skundžiamo sprendimo 239–294 punktuose atliktu vertinimu, Bendrasis Teismas nusprendė, kad Komisija nepadarė akivaizdžios klaidos, kai nusprendė, kad tam tikrą nustatytą laiką AZ užėmė šią padėtį keliose nacionalinėse rinkose per referencinį laikotarpį.
Dėl pirmojo priešpriešinio apeliacinio skundo pagrindo
Šalių argumentai
170 Pirmajame priešpriešinio apeliacinio skundo pagrinde EFPIA nurodo, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes netinkamai atsižvelgė į valstybės vaidmenį. Pirmiausia Bendrasis Teismas neišnagrinėjo, ar didelė AZ rinkos dalis leido jai veikti nepriklausomai nuo savo konkurentų ir klientų, ar, atvirkščiai, valstybės, veikiančios kaip monopsoninę galią įsigyti receptinius vaistus turinčios pirkėjos ir kartu kaip kainų reguliuotojos, vaidmuo pašalino arba bent sušvelnino tariamą AZ įtaką rinkoje.
171 Skundžiamo sprendimo 257 punkte Bendrasis Teismas tiesiog patvirtino Komisijos išvadas, kurių nepakanka paremti teiginiui, kad AZ galėjo veikti nepriklausomai, kai plėtė savo veiklą rinkoje, kuri buvo smarkiai reguliuojama kainodaros požiūriu, o naujovių diegimo srityje buvo arši konkurencija. Bendrasis Teismas taip pat neapsvarstė, kiek farmacijos įmonių galimybė didesnė už valstybės galimybę derėtis.
172 Be to, iš Bendrojo Teismo išvados skundžiamo sprendimo 191 ir 262 punktuose, kad, pirma, gydytojams ir pacientams kainų skirtumai mažai rūpėjo dėl gydymo veiksmingumui teikiamos reikšmės ir, antra, vaistų kainos buvo visiškai arba beveik padengiamos socialinio draudimo sistemų, aišku, kad kaina turėjo ribotą poveikį „Losec“ receptų skaičiui, taigi ir AZ rinkos daliai. Todėl, priešingai Bendrojo Teismo išvadai minėto sprendimo 261 punkte, iš aplinkybės, kad taikydama didesnes kainas AZ galėjo išlaikyti didesnes rinkos dalis nei jos konkurentai, negalima daryti jokios reikšmingos išvados dėl įtakos rinkoje.
173 Komisija mano, kad šis priešpriešinio apeliacinio skundo pagrindas nepriimtinas, nes EFPIA tiesiog prašo Teisingumo Teismo iš naujo įvertinti Bendrojo Teismo konstatuotas faktines aplinkybes. Bet kuriuo atveju šis pagrindas nepagrįstas.
Teisingumo Teismo vertinimas
174 Priešingai, nei tvirtina Komisija, šis priešpriešinio apeliacinio skundo pagrindas priimtinas, nes EFPIA ne ginčija Bendrojo Teismo konstatuotas faktines aplinkybes, bet nurodo, kad šis teismas, pirma, neišnagrinėjo valstybės vaidmens svarbos nustatant, ar per referencinį laikotarpį AZ užėmė dominuojančią padėtį, ir, antra, jis patvirtino Komisijos išvadas remdamasis nepakankamai pagrįstais teiginiais.
175 Norint įvertinti šio priešpriešinio apeliacinio skundo pagrįstumą primintina, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką EB 82 straipsnyje minima „dominuojanti padėtis“ reiškia, jog įmonė yra tokia ekonomiškai pajėgi, kad gali sudaryti veiksmingos konkurencijos atitinkamoje rinkoje kliūčių, veikdama pakankamai nepriklausomai nuo savo konkurentų, klientų ir galiausiai vartotojų. Apskritai apie dominuojančios padėties buvimą galima spręsti iš įvairių veiksnių, kurie, vertinami atskirai, nebūtinai yra lemiami, derinio (1978 m. vasario 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo United Brands ir United Brands Continentaal prieš Komisiją, 27/76, Rink. p. 207, 65 ir 66 punktai ir minėto Sprendimo Hoffmann‑La Roche prieš Komisiją 38 ir 39 punktai).
176 Be to, Teisingumo Teismas jau turėjo galimybę patikslinti, kad nors užimama dalis atskirose rinkose gali skirtis, kurį laiką užimama labai didelė rinkos dalis, išskyrus ypatingas aplinkybes, yra dominuojančios padėties įrodymas (minėto Sprendimo Hoffmann‑La Roche prieš Komisiją 41 punktas) ir kad daugiau kaip 50 % rinkos dalys laikytinos labai didelėmis (minėto Sprendimo AKZO prieš Komisiją 60 punktas).
177 Kaip skundžiamo sprendimo 245–253, 279, 288 ir 290 punktuose nurodė Bendrasis Teismas, neginčijama, kad per referencinį laikotarpį visose nagrinėjamose geografinėse rinkose AZ turėjo labai dideles rinkos dalis, kurios buvo daug didesnės už turėtas konkurentų, ir kartais šiose rinkose ji užėmė net triuškinančią poziciją. Todėl minėto sprendimo 244, 245, 253 ir 278 punktuose Bendrasis Teismas teisingai nusprendė, kad atlikdama išsamią konkurencijos sąlygų analizę, kurioje atsižvelgta į įvairių veiksnių visumą, Komisija galėjo visų pirma remtis AZ turimomis rinkos dalimis, kurios, vertinamos bendrai, buvo labai didelės, kaip jos įtakos rinkoje, nepalyginamos su kitų rinkos dalyvių, rodikliu.
178 Taip pat, priešingai, nei tvirtina EFPIA, Bendrasis Teismas neatsisakė analizės, skirtos nustatyti, ar didelė AZ rinkos dalis leido jai veikti nepriklausomai nuo savo konkurentų ir klientų ir ar AZ įtakos rinkoje neliko arba ji sumažėjo dėl valstybės, kaip kainų reguliuotojos ir monopsoninę galią įsigyti receptinių vaistų turinčios pirkėjos, vaidmens. Atvirkščiai, skundžiamo sprendimo 256–268 punktuose šiuo klausimu ji atliko itin išsamią analizę.
179 Tokiomis aplinkybėmis minėto sprendimo 256–260 punktuose Bendrasis Teismas, be kita ko, nusprendė, kad nors kaina arba kompensuojama kainos dalis nustatoma viešosios valdžios institucijų sprendimu, farmacijos įmonės galimybė gauti didesnę kainą arba kompensuojamą kainos dalį skiriasi, nelygu produkto naujoviškumo teikiama ir pridėtinė vertė, o tai leido AZ, kaip pirmajai PSI, kurių gydomoji vertė buvo gerokai didesnė už H2 receptorių blokatorių gydomąją vertę, pateikusiai gamintojai, išsiderėti iš valdžios institucijų didesnę kainą, palyginti su egzistuojančiais ir „imitaciniais“ produktais.
180 Be to, minėto sprendimo 262 ir 264 punktuose Bendrasis Teismas nurodė, kad farmacijos produktų rinkoms būdingos sveikatos priežiūros sistemos, be kita ko, didina pridėtinę vertę turintį naują produktą siūlančių farmacijos įmonių įtaką rinkoje, nes vaistų kainas visiškai arba beveik visiškai padengia socialinio draudimo sistemos ir dėl to paklausa tampa beveik neelastinga. Šiuo atveju jis nurodė, kad įmonių, kurios užima pradininkės poziciją, atveju kompensavimas, kuris užtikrinamas pagal socialinio draudimo sistemas, pirma, palyginti su „imitaciniais“ produktais, sąlyginai didelis, nepaisant viešosios valdžios institucijų pastangų, skirtų sumažinti išlaidas sveikatai, kad būtų kompensuota tai, jog receptinius vaistus išrašantiems gydytojams ir pacientams mažai rūpi didelės vaistų kainos ir, antra, leidžia tokiu kompensavimu besinaudojančiai farmacijos įmonei nustatyti didesnę kainą ir jai nereikia nerimauti dėl to, kad pacientai ir gydytojai pereis prie kitų, pigesnių produktų.
181 Tokiomis aplinkybėmis skundžiamo sprendimo 261 ir 266 punktuose Bendrasis Teismas teisingai nustatė, kad tai, jog AZ galėjo išlaikyti gerokai didesnes nei jos konkurentai rinkos dalis ir nustatyti didesnes nei kitų PSI kainas, buvo svarbus veiksnys, rodantis, kad AZ konkurentai, klientai ir galiausiai vartotojai nedarė pakankamo spaudimo jos veiksmams.
182 Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad šį priešpriešinio apeliacinio skundo pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.
Dėl antrojo priešpriešinio apeliacinio skundo pagrindo
Šalių argumentai
183 Antrajame priešpriešinio apeliacinio skundo pagrinde EFPIA tvirtina, jog Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes manė, kad AZ intelektinės nuosavybės teisės, „pradininkės“ statusas ir finansinė galia buvo jos dominuojančios padėties įrodymas. Šios trys savybės paprastai būdingos daugeliui inovatyvių įmonių, sėkmingai vykdančių naujų produktų mokslo tyrimus, ir neleidžia daryti reikšmingo skirtumo tarp dominuojančių ir nedominuojančių įmonių. Taigi Bendrasis Teismas klaidingai taikė Teisingumo Teismo praktiką, visų pirma 1995 m. balandžio 6 d. Sprendimą RTE ir ITP prieš Komisiją, vadinamąjį „Magill“ (C‑241/91 P ir C‑242/91 P, Rink. p. I‑743), taip pat minėtą Sprendimą IMS Health, kuriuose patvirtinta, kad vien intelektinės nuosavybės teisių turėjimo nepakanka tam, kad būtų padaryta išvada, jog egzistuoja dominuojanti padėtis.
184 Komisija mano, kad šis priešpriešinio apeliacinio skundo pagrindas nepriimtinas tiek, kiek jame remiamasi paprastu tvirtinimu, kad AZ finansinė padėtis ir žmogiškieji ištekliai nereikšmingi vertinant dominuojančios padėties buvimą. Likusi šio pagrindo dalis nepagrįsta.
Teisingumo Teismo vertinimas
185 Pirmiausia konstatuotina, kad tiek, kiek šis priešpriešinio apeliacinio skundas pagrindas skirtas paneigti skundžiamo sprendimo 283 ir 286 punktuose pateiktus teiginius, kad Komisija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, kai atlikdama AZ konkurencinės padėties rinkoje vertinimą, be kitų veiksnių, atsižvelgė į AZ kaip „pradininkės“ PSI rinkoje statusą ir finansinį pajėgumą, šis pagrindas nepriimtinas, nes, kaip savo išvados 130 punkte nurodė generalinis advokatas, EFPIA nenurodo, kodėl šis teiginys teisės požiūriu klaidingas.
186 Dėl EFPIA pateiktų argumentų, kuriais išreiškiama kritika dėl skundžiamo sprendimo 275 punkte padarytos išvados, kad Komisija nepadarė tokios klaidos, kai atlikdama šį vertinimą atsižvelgė į AZ intelektinės nuosavybės teisių egzistavimą ir jų įgyvendinimą, konstatuotina, kad minėto sprendimo 270 punkte Bendrasis Teismas teisingai nusprendė, kad nors vien intelektinės nuosavybės teisių turėjimo negalima laikyti suteikiančiu tokią padėtį, vis dėlto šių teisių turėjimas tam tikromis aplinkybėmis gali lemti dominuojančią padėtį, visų pirma suteikti įmonei galimybę kliudyti veiksmingai konkurencijai rinkoje (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Magill 46 ir 47 punktus).
187 Kaip šiuo klausimu skundžiamo sprendimo 271 punkte nurodė Bendrasis Teismas, „Losec“, kaip pirmam rinkai pateiktam PSI, galiojo itin stipri patentinė apsauga, kuria remdamasi AZ pareiškė nemažai ieškinių, leidusių jai taikyti didelius suvaržymus savo konkurentams ir diktuoti nemažai patekimo į rinką sąlygų. Be to, intelektinės nuosavybės teisių egzistavimas ir jų įgyvendinimas buvo vienas iš veiksnių, kuriais nagrinėjamu atveju Komisija grindė savo vertinimą, kad per referencinį laikotarpį AZ užėmė dominuojančią padėtį keliose nacionalinėse rinkose.
188 Galiausiai, priešingai, nei tvirtina EFPIA, atsižvelgimas į intelektinės nuosavybės teises siekiant nustatyti dominuojančią padėtį visiškai nereiškia, kad dėl to naujoviškus produktus rinkai pateikiančios įmonės privalo susilaikyti nuo intelektinės nuosavybės teisių viseto įgijimo arba nuo šių teisių įgyvendinimo. Šiuo klausimu užtenka priminti, kad draudžiama ne tokia padėtis, o tik piktnaudžiavimas ja, ir tokios padėties konstatavimas savaime nereiškia jokio kaltinimo atitinkamai įmonei (šiuo klausimu žr. 2000 m. kovo 16 d. Sprendimo Compagnie maritime belge transports ir kt. prieš Komisiją, C‑395/96 P ir C‑396/96 P, Rink. p. I‑1365, 37 punktą ir minėto Sprendimo TeliaSonera Sverige 24 punktą).
189 Todėl šį priešpriešinio apeliacinio skundo pagrindą reikia atmesti kaip iš dalies nepriimtiną ir iš dalies nepagrįstą.
190 Kadangi nepritarta nė vienam iš EFPIA pateikto priešpriešinio apeliacinio skundo pagrindų, šį skundą reikia atmesti.
Dėl Komisijos priešpriešinio apeliacinio skundo
191 Komisijos priešpriešinis apeliacinis skundas nukreiptas prieš skundžiamo sprendimo 840–861 punktuose padarytas išvadas. Šiuose punktuose jis nusprendė, kad Komisija Švedijos Karalystės (tačiau ne Danijos ir Norvegijos karalysčių) atveju įrodė, jog leidimų pateikti „Losec“ kapsules rinkai panaikinimas galėjo neleisti tų produktų lygiagretaus importo.
Šalių argumentai
192 Komisija mano, kad Bendrasis Teismas neteisingai taikė įrodinėjimo pareigą ir įrodinėjimo ribas reglamentuojančias taisykles, pareikalavęs, jog Komisija įrodytų, kad nacionalinės valdžios institucijos po leidimo pateikti rinkai panaikinimo buvo linkusios panaikinti lygiagretaus importo licencijas arba paprastai jas panaikino. Iš tikrųjų Bendrasis Teismas, užuot taikęs nusistatytą teisinį kriterijų, sutelkė dėmesį į faktinius veiksmų padarinius. Bendrojo Teismo motyvavimas yra prieštaringas ir sukelia paradoksalių pasekmių. Danijos Karalystė buvo vienintelė šalis, kurioje AZ leidimų išregistravimo strategija pasitvirtino kaip visiškai veiksminga. Tačiau Bendrasis Teismas konstatavo, kad šioje šalyje piktnaudžiaujama nebuvo, o tai rodo, kad pernelyg siaurai taikytas priežastinio ryšio kriterijus. Vien aplinkybė, kad kiti veiksniai galėjo turėti įtakos visos lygiagrečios prekybos pašalinimui nepateisina išvados, kad ir išregistravimas negalėjo turėti tokio poveikio. Kadangi teisinės aplinkybės visose trijose šalyse buvo visiškai vienodos, prieštaringa daryti skirtingas išvadas. Be to, skundžiamo sprendimo 850 punkte Bendrasis Teismas taip pat neįvertino labai svarbių įrodymų ir minėto sprendimo 839 ir 846 punktuose akivaizdžiai klaidingai taikė nekaltumo prezumpciją.
193 Be to, skundžiamo sprendimo 848 ir 849 punktuose padaryta Bendrojo Teismo išvada, kad Komisijos nurodyti AZ dokumentai atspindėjo tik AZ darbuotojų asmeninę nuomonę arba lūkesčius ir galėjo rodyti nebent tai, kad AZ, paprašiusi panaikinti leidimus pateikti rinkai „Losec“ kapsules, ketino pašalinti lygiagretų importą, akivaizdžiai iškraipomi įrodymai. Minėti dokumentai rodo, jog AZ pati ištyrė nacionalinės valdžios institucijų praktiką ir padarė išvadą, kad jos strategija gali pavykti trijose atitinkamose šalyse. Taigi tokiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas klaidingai reikalavo, kad Komisija a posteriori, praėjus daugeliui metų po įvykių, ištirtų, kokio požiūrio valdžios institucija galėjo laikytis, kai AZ atliktas valdžios institucijų požiūrio tyrimas buvo labai patikimas. Komisija taip pat tvirtina, kad jai negalima priekaištauti dėl to, kad neįrodė praktikos, kurios dar nebuvo, nes „pakeitimo ir anuliavimo operacija“ buvo beprecedentė. Be to, Bendrasis Teismas pažeidė paties nusistatytą kriterijų ir Teisingumo Teismo praktiką, kai minėto sprendimo 849 punkte neatsižvelgė į AZ siekio apriboti konkurenciją priemonėmis, kurios neturėjo nieko bendra su konkuravimu pranašumais, įrodymų svarbą.
Teisingumo Teismo vertinimas
194 Siekiant įvertinti Komisijos argumentų pagrįstumą, reikia išnagrinėti motyvus, kuriais remdamasis Bendrasis Teismas nagrinėjamu atveju nusprendė, kad, atsižvelgiant į apeliančių argumentą, jog lygiagretus importas sumažėjo dėl su „Losec MUPS“ susijusios sėkmės, ši institucija tinkamai neįrodė, kad leidimo pateikti rinkai „Losec“ kapsules panaikinimas Danijoje ir Norvegijoje galėjo neleisti tų produktų lygiagretaus importo.
195 Pirmiausia, kiek tai susiję su Danijos Karalyste, pažymėtina, jog skundžiamo sprendimo 840, 843 ir 847 punktuose Bendrasis Teismas nurodė, pirma, kad ginčijamame sprendime nenurodyta, jog prieš priimant minėtus sprendimus Paranova Läkemedel ir kt. bei Paranova, kurių turinys aptartas šio sprendimo 155 punkte, pagal Danijos valdžios institucijų praktiką, panaikinus leidimus pateikti rinkai atitinkamą vaistą dėl priežasčių, nesusijusių su visuomenės sveikata, lygiagretaus importo licencijos būdavo automatiškai naikinamos, ir, antra, kad šiame sprendime nenurodyta net tai, kad šios institucijos atšaukė „Losec“ kapsulių lygiagretaus importo leidimus.
196 Todėl skundžiamo sprendimo 846 punkte Bendrasis Teismas teisingai nusprendė, kad Komisija turėjo pateikti įtikinamų įrodymų, patvirtinančių, kad nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į nagrinėjamus teisės aktus, nacionalinės valdžios institucijos, leidimų pateikti rinkai atitinkamą produktą turėtojo prašymu panaikinusios šiuos leidimus, galėjo panaikinti lygiagretaus importo leidimus ar paprastai juos panaikindavo. Net jeigu minėti sprendimai Paranova Läkemedel ir kt. bei Paranova priimti praėjus daugeliui metų po to, kai Danijoje AZ išregistravo leidimą pateikti į rinką „Losec“ kapsules, nesant tokių įrodymų negalima daryti prielaidos, kad Danijos valdžios institucijos galėjo sureaguoti į tokį panaikinimą taip, kaip to norėjo AZ, pažeidžiant EB 28 ir 30 straipsnius, ir kad todėl toks panaikinimas galėjo apriboti konkurenciją.
197 Taip pat pažymėtina, kad skundžiamo sprendimo 847 ir 848 punktuose Bendrasis Teismas neiškreipė 1997 m. spalio 22 d. AZ rašto, kuriame šios grupės patarėjai išreiškė nuomonę, kad „kelios Skandinavijos šalių institucijos paprastai laikytųsi“ pozicijos, jog, panaikinus leidimus pateikti rinkai, lygiagretaus importo leidimai negali būti palikti galioti, kai nusprendė, kad šiame dokumente atspindėti tik AZ darbuotojų lūkesčiai dėl „kelių Skandinavijos šalių institucijų“ reakcijos, tačiau jame nepateikta įrodymų, kad Danijos institucijos iš tikrųjų buvo linkusios panaikinti nagrinėjamus lygiagretaus importo leidimus ir kad daugiausia iš minėto dokumento buvo matyti AZ ketinimas neleisti lygiagretaus importo kaip priemonę panaudojant leidimo pateikti rinkai „Losec“ kapsules panaikinimą. Be to, priešingai, kaip, atrodo, mano Komisija, AZ ketinimų neužtenka norint įrodyti, kad leidimo pateikti į rinką panaikinimas Danijoje objektyviai galėjo sukliudyti atšaukti lygiagretaus importo leidimus šioje šalyje.
198 Dėl Komisijos argumento, kad skundžiamo sprendimo 850 ir 851 punktuose, kuriuose analizuotas ginčijamo sprendimo 311 punkte nurodytas AZ valdybos dokumentas, Bendrasis Teismas neatsižvelgė į kitus įrodymus, be kita ko, ginčijamo sprendimo 302 punkte nurodytą Norvegijos institucijos dokumentą dėl strategijos pasibaigus patento galiojimui, konstatuotina, kad ginčijamo sprendimo 311 punkte ne tik daroma nuoroda į minėtą 302 punktą, tačiau pabrėžtina ir tai, kad Norvegijos institucijos dokumente dėl strategijos pasibaigus patento galiojimui neatmetama, kad „Losec“ kapsulių lygiagretaus importo nutraukimą Danijoje, kaip teigė apeliantės, lėmė vartotojų perėjimas prie „Losec MUPS“, o ne lygiagretaus importo leidimų atšaukimas. Taigi, kaip skundžiamo sprendimo 788 punkte nurodė Bendrasis Teismas, šiame dokumente tik numatyta, kad, 1998 m. lapkričio 1 d. išregistravus leidimus pateikti rinkai „Losec“ kapsules, dėl perėjimo „susidarys situacija, kuri jau buvo susiklosčiusi, kai Danijoje įsikūrusi Astra įmonė rinkai pateikė MUPS®“, ir kad „lygiagreti prekyba Losec® kapsulėmis laipsniškai nyks, o nuo 1999 m. vasario 1 d. jos beveik nebebus“.
199 Todėl skundžiamo sprendimo 852 punkte Bendrasis Teismas teisingai nusprendė, kad ginčijamame sprendime nesant jokios nuorodos šiuo klausimu ir, atsižvelgiant į aplinkybę, kad neįrodyta net tai, jog Danijos institucijos panaikino „Losec“ kapsulių lygiagretaus importo leidimus, leidimo pateikti rinkai „Losec“ kapsules išregistravimo Danijoje ir šio produkto lygiagretaus importo nutraukimo šioje šalyje priežastinio ryšio prezumpcija nesuderinama su principu, kad abejonės aiškinamos sprendimo, kuriuo konstatuojamas pažeidimas, adresato naudai.
200 Kiek tai susiję su Norvegijos Karalyste, pažymėtina, jog skundžiamo sprendimo 856–858 punktuose Bendrasis Teismas nurodė, kad Norvegijos institucija leido tęsti „Losec“ kapsulių lygiagretų importą remdamasi AZ turimu leidimu pateikti rinkai „Losec MUPS“, kuris pats buvo grindžiamas leidimu pateikti rinkai „Losec“ kapsules, ir kad šios institucijos elgesys atitiko reglamentavimo praktiką, kurią Teisingumo Teismas leido pagal minėtą Sprendimą Rhône-Poulenc Rorer ir May & Baker.
201 Remiantis aplinkybe, kad nuo 1998 m., nepaisant to, kad Norvegijos institucija paliko galioti „Losec“ kapsulių lygiagretaus importo leidimus, šių kapsulių lygiagretus importas labai sumažėjo, galima atmesti prielaidą, kad toks importas sumažėjo dėl leidimų pateikti rinkai panaikinimo, ir, atvirkščiai, tokia aplinkybė gali parodyti, kad minėtą sumažėjimą lėmė pateikus rinkai „Losec MUPS“ sumažėjusi „Losec“ kapsulių paklausa.
202 Be to, dėl šio sprendimo 196 punkte išdėstytų motyvų ir, kaip skundžiamo sprendimo 859 ir 860 punktuose konstatavo Bendrasis Teismas, nesant įtikinamų įrodymų Komisija negalėjo daryti prielaidos, kad nors nagrinėjamu atveju lygiagretaus importo leidimai buvo palikti galioti, leidimo pateikti rinkai „Losec“ kapsules panaikinimas Norvegijoje bent jau galėjo paskatinti Norvegijos valdžios institucijas panaikinti lygiagretaus importo leidimus.
203 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Komisijos pateiktą priešpriešinį apeliacinį skundą reikia atmesti kaip nepagrįstą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
204 Remiantis Teisingumo Teismo procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalimi, jeigu apeliacinis skundas yra nepagrįstas, bylinėjimosi išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas. Pagal šio reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliacinėse bylose pagal to paties reglamento 184 straipsnio 1 dalį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo.
205 Kadangi Komisija reikalavo priteisti bylinėjimosi išlaidas iš apeliančių ir EFPIA, o pastarosios bylą pralaimėjo, reikia nurodyti apeliantėms padengti su pagrindiniu apeliaciniu skundu susijusias bylinėjimosi išlaidas, o EFPIA – padengti su jos priešpriešiniu apeliaciniu skundu susijusias bylinėjimosi išlaidas ir jos pačios bylinėjimosi išlaidas, patirtas dėl įstojimo į bylą siekiant palaikyti pagrindinį apeliacinį skundą.
206 Komisija padengia su jos priešpriešiniu apeliaciniu skundu susijusias jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:
1. Atmesti pagrindinį ir priešpriešinius apeliacinius skundus.
2. Nurodyti AstraZeneca AB ir AstraZeneca plc padengti su pagrindiniu apeliaciniu skundu susijusias bylinėjimosi išlaidas.
3. Nurodyti European Federation of Pharmaceutical Industries and Associations (EFPIA) padengti su jos priešpriešiniu apeliaciniu skundu susijusias bylinėjimosi išlaidas ir su pagrindiniu apeliaciniu skundu susijusias jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
4. Europos Komisija padengia su jos priešpriešiniu apeliaciniu skundu susijusias jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Parašai.