2016 m. balandžio 12 d. Dirk Andres (Heitkamp BauHolding GmbH likvidatorius) pateiktas apeliacinis skundas dėl 2016 m. vasario 4 d. Bendrojo Teismo (devintoji kolegija) priimto sprendimo byloje T-287/11, Heitkamp BauHolding GmbH / Europos Komisija

(Byla C-203/16 P)

Proceso kalba: vokiečių

Šalys

Apeliantas: Dirk Andres (Heitkamp BauHolding GmbH likvidatorius), atstovaujamas advokatų W. Niemann, S. Geringhoff, P. Dodos

Kitos proceso šalys: Europos Komisija, Vokietijos Federacinė Respublika

Apelianto reikalavimai

Panaikinti iš dalies 2016 m. vasario 4 d. Bendrojo Teismo sprendimą byloje T-287/11, kaip suformuluota rezoliucinėje dalyje, tiek, kiek juo atmestas ieškinys (rezoliucinės dalies 2 ir 3 punktai), ir patenkinti reikalavimus pirmojoje instancijoje, ir panaikinti 2011 m. sausio 26 d. Komisijos sprendimą 2011/527/ES dėl Vokietijos valstybės pagalbos C 7/10 (ex CP 250/09 ir NN 5/10) „KStG, Sanierungsklausel“¹ ;

arba iš dalies panaikinti šio Bendrojo Teismo sprendimo rezoliucinės dalies 1 punktą, tiek, kiek juo atmestas ieškinys (rezoliucinės dalies 2 ir 3 punktai) ir grąžinti bylą Bendrajam Teismui;

priteisti iš atsakovių bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinio skundo pagrindai ir pagrindiniai argumentai

Grįsdamas apeliacinį skundą apeliantas remiasi šiais teisiniais pagrindais:

Pirmiausia apeliantas nurodo procedūros klaidas. Bendrasis Teismas nenurodė priežasčių, dėl kurių padarė išvadas, susijusias su referencinio pagrindo apibrėžimu, priemonių atrankiniu pobūdžiu ir jų pateisinimu, arba tik pateikė prieštaringą pagrindimą ir tuo pačiu metu neatsižvelgęs į apelianto argumentus Bendrasis Teismas pažeidė jo teisę būti išklausytu.

Be to, apeliantas nurodo SESV 107 straipsnio pažeidimą ir remiasi trimis pagrindais:

Pirma, Bendrasis Teismas neteisingai nustatė referencinį pagrindą, kai jis sujungęs atrankinio pobūdžio vertinimo pirmą ir antrą etapus klaidingai įvertino teisės panaudoti nuostolius netekimo taisyklę pagal KStG 8c straipsnio 1 dalį kaip taikytiną pagrindinę taisyklę, o nuostolių perkėlimą pagal KStG 8c straipsnio 1a dalies „Sanavimo sąlygą“ kaip išimtį. Taip Bendrasis Teismas nelaikė, kad sanavimo sąlyga yra bendresnių ir administracinėje teisenoje įprastų mokesčių taisyklių dėl nuostolių perkėlimo pagal EStG 10d straipsnį dalis.

Antra, Bendrasis Teismas klaidingai laikė „sanavimo sąlygą“ selektyvia. Bendrasis Teismas nepaisė fakto, kad „sanavimo sąlyga“ neapibrėžia jokios asmeninės taikymo srities, o veikiau yra taikoma visoms įmonėms, neatsižvelgiant į jų rūšį ar tikslus. „Sanavimo sąlyga“ vienodai taikoma visoms įmonėms, kurios patiria ekonominių sunkumų. Šiuo atžvilgiu Bendrasis Teismas taip pat nepaisė fakto, kad sunkumus patiriančios įmonės ir „sveikos“ įmonės, atsižvelgiant į atitinkamą nuostolių ribojimo taisyklės tikslą, kuris yra išvengti piktnaudžiavimo nuostoliais rizikos, nėra panašioje faktinėje ir teisinėje situacijoje. „Sanavimo sąlygos“ atvejais piktnaudžiauti nuostoliais neleidžia įstatymų leidėjo įgaliojimai priskirti kategorijoms.

Trečia, bet kuriuo atveju Bendrasis Teismas neteisingai nusprendė, kad „sanavimo sąlyga“ nepateisinama. Apeliantas teigia, kad ši sąlyga nėra skirta įmonėms paremti, veikiau skirta užtikrinti tokių įmonių apmokestinimą pagal ekonominio pajėgumo principą, Vokietijos mokesčių teisei būdingą tikslą. Visų pirma galiausiai patirti nuostoliai turi leisti pasinaudoti neapmokestinimu, kas vadinama „fiktyviu pelnu“, kuris atsiranda išnykus skolai, kai nuostoliai įskaitomi.

____________

¹ OL L 235, p. 26.