Byla C‑234/12

Sky Italia Srl

prieš

Autorità per le Garanzie nelle Comunicazioni

(Tribunale amministrativo regionale per il Lazio prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Televizijos programų transliavimas – Direktyva 2010/13/ES – 4 straipsnio 1 dalis ir 23 straipsnio 1 dalis – Reklamos intarpai – Nacionalinės teisės nuostatos, kuriomis mokamos televizijos transliuotojams nustatytas mažesnis maksimalaus reklamai skirto laiko procentinis dydis nei numatyta laisvai prieinamos televizijos transliuotojams – Vienodas požiūris – Laisvė teikti paslaugas“

Santrauka – 2013 m. liepos 18 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas

1.        Laisvė teikti paslaugas – Televizijos programų transliavimas – Direktyva 2010/13 – Minimalių reikalavimų nustatymas netaikant visiško nacionalinės teisės aktų suderinimo

(Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2010/13)

2.        Laisvė teikti paslaugas – Televizijos programų transliavimas – Direktyva 2010/13 – Nacionalinės teisės nuostatos, kuriomis mokamos televizijos transliuotojams nustatyti didesni televizijos reklamai skirto laiko apribojimai per valandą nei laisvai prieinamos televizijos transliuotojams – Leistinumas – Sąlyga – Proporcingumo principo paisymas – Nacionalinio teismo atliekamas įvertinimas

(SESV 56 straipsnis; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2010/13 4 straipsnio 1 dalis)

3.        Prejudiciniai klausimai – Teisingumo Teismo jurisdikcija – Būtinybė pateikti Teisingumo Teismui pakankamai patikslintas faktines aplinkybes ir teisės nuostatas – Pareigos konkurencijos srityje apimtis – Nepriimtinumas

(SESV 267 straipsnis; Teisingumo Teismo procedūros reglamento 94 straipsnis)

1.        Žr. sprendimo tekstą.

(žr. 12 punktą)

2.        Direktyvos 2010/13 dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų tam tikrų nuostatų, susijusių su audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikimu, derinimo 4 straipsnio 1 dalis, vienodo požiūrio principas ir SESV 56 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad jais iš esmės nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriomis mokamos televizijos transliuotojams nustatyti didesni televizijos reklamos laiko apribojimai per valandą nei laisvai prieinamos televizijos transliuotojams, jeigu paisoma proporcingumo principo, o tai turi įvertinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

Šiuo atžvilgiu televizijos reklamos laiko reglamentavimo, įtvirtinto audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvose, principais ir tikslais siekiama nustatyti pusiausvyrą tarp, pirma, televizijos transliuotojų ir skelbimus pateikiančių subjektų finansinių interesų ir, antra, teisių turėtojų, t. y. autorių bei kūrėjų, ir vartotojų – televizijos žiūrovų interesų apsaugos. Vis dėlto minėtų interesų apsaugos pusiausvyra skiriasi, atsižvelgiant į tai, ar televizijos transliuotojai savo programas transliuoja už užmokestį ar nemokamai, nes pirmieji pajamas gauna iš žiūrovų abonementų, o antrieji neturi tokio tiesioginio finansavimo šaltinio ir turi finansuotis arba iš televizijos reklamos pajamų, arba iš kitų šaltinių. Be to, žiūrovų padėtis objektyviai skiriasi, nes mokamos televizijos transliuotojo abonentus, priešingai nei laisvai prieinamos televizijos žiūrovus, su programų transliuotoju sieja tiesioginis komercinis santykis, ir jie už galimybę žiūrėti televizijos programas moka tam tikrą kainą.

Galiausiai, kiek tai susiję su SESV 56 straipsnyje numatyta laisve teikti paslaugas, nagrinėjamos nacionalinės teisės nuostatos gali būti šios laisvės apribojimas. Tačiau vartotojų apsauga nuo perteklinės komercinės reklamos yra privalomasis bendrojo intereso pagrindas, kuriuo gali būti pateisinti laisvės teikti paslaugas apribojimai, su sąlyga, kad toks ribojimas yra tinkamas siekiamam tikslui įgyvendinti ir neviršija to, kas reikalinga jam pasiekti.

(žr. 18–20, 22, 24, 26 punktus ir rezoliucinę dalį)

3.        Žr. sprendimo tekstą.

(žr. 30–33 punktus)