GENERALINIO ADVOKATO
PEDRO CRUZ VILLALÓN IŠVADA,
pateikta 2014 m. rugsėjo 11 d.(1)
Byla C‑419/13
Art & Allposters International BV
prieš
Stichting Pictoright
(Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandai) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Autorių teisės ir gretutinės teisės – Direktyva 2001/29/EB – Platinimo teisė – Išimtinė autorių teisė leisti arba uždrausti bet kokį viešą jų kūrinių platinimą – Teisių išnaudojimas – Atgaminimo teisė – Nauja forma“
1. Ar tapybos darbo autoriaus teisės turėtojas, davęs sutikimą prekiauti plakatais, kuriuose pavaizduotas jo kūrinys, gali nesutikti su tuo, kad būtų prekiaujama tuo pačiu jo kūriniu, perkeltu ant drobės? Tai yra esminis klausimas, keliamas byloje, kurią nagrinėjant pateiktas šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą; jį sprendžiant Hoge Raad suteikia Teisingumo Teismui galimybę papildyti teismo praktiką, susijusią su 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo(2).
I – Teisinis pagrindas
A – Tarptautinė teisė
1. Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos (PINO) autorių teisių sutartis(3)
2. Remdamosi Sutarties 1 straipsnio 4 dalimi, Susitariančiosios Šalys įsipareigoja laikytis Berno konvencijos dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos (toliau – Berno konvencija) 1–21 straipsnių ir jos Priedo reikalavimų(4).
3. Sutarties 6 straipsnyje „Platinimo teisė“ nustatyta:
„1) Literatūros ir meno kūrinių autoriai turi išimtinę teisę suteikti leidimą padaryti jų kūrinių originalus ar jų kopijas viešai prieinamus, juos parduodant ar kitaip perduodant nuosavybėn.
2) Nė viena šios Sutarties nuostata neapriboja Susitariančiųjų Šalių laisvės prireikus nustatyti tokias sąlygas, kuriomis būtų taikomas šio straipsnio 1 dalyje numatytos teisės išsėmimas pirmą kartą pardavus ar kitaip perdavus nuosavybėn kūrinio originalą ar jo kopijas autoriui leidus.“
2. Berno konvencija
4. Berno konvencijos 6bis straipsnyje „Neturtinės teisės“ nustatyta:
„1) Nepaisant autoriaus turtinių teisių, net ir po jų perdavimo, autorius turi teisę reikalauti pripažinti kūrinio autorystę ir prieštarauti bet kokiam šio kūrinio iškraipymui, išdarkymui ar kitokiam pakeitimui, taip pat bet kokiam kitam autoriaus garbei ar reputacijai galinčiam padaryti žalos kėsinimuisi į kūrinį.
2) Šio straipsnio 1 dalyje autoriui suteiktos teisės galioja ir po autoriaus mirties bent jau iki turtinių teisių galiojimo pabaigos, o jas įgyvendina asmenys ar institucijos, įgalioti pagal šalies, kurioje tokios apsaugos reikalaujama, įstatymus. Tačiau tos šalys, kurių įstatymai šio akto ratifikavimo ar prisijungimo prie jo metu nenustato visų šio straipsnio 1 dalyje išvardytų teisių apsaugos po autoriaus mirties, gali numatyti, kad kai kurios iš šių teisių po autoriaus mirties gali nustoti galioti.
3) Teisinės gynybos būdus šiame straipsnyje numatytoms teisėms apsaugoti reguliuoja šalies, kurioje reikalaujama apsaugos, įstatymai“.
5. Remiantis Berno konvencijos 12 straipsniu „Teisė adaptuoti, aranžuoti ir kitaip perdirbti kūrinius“, „literatūros ir meno kūrinių autoriai turi išimtinę teisę leisti adaptuoti, aranžuoti ir kitaip perdirbti savo kūrinius“.
B – Sąjungos teisė
6. Direktyvos 2001/29 9 konstatuojamojoje dalyje pabrėžiama, kad „kiekvienas autorių teisių ir gretutinių teisių derinimas turi būti grindžiamas aukšto lygio apsauga, nes tokios teisės yra labai svarbios intelektinei kūrybai. Jų apsauga padeda užtikrinti kūrybingumo palaikymą ir plėtojimą autorių, atlikėjų, prodiuserių, vartotojų, kultūros, pramonės ir apskritai visuomenės labui. Dėl to intelektinė nuosavybė yra pripažinta sudedamąja nuosavybės dalimi“.
7. Pagal direktyvos 10 konstatuojamąją dalį, „kad autoriai ar atlikėjai galėtų tęsti savo kūrybinį ir meninį darbą, už savo darbo naudojimą jie turi gauti teisingą atlyginimą; jį turi gauti ir prodiuseriai, kad galėtų finansuoti šį darbą. <...> Tinkama teisinė intelektinės nuosavybės teisių apsauga yra būtina, kad būtų galima garantuoti galimybes gauti tokį atlyginimą ir patenkinamą investicijų grąžą“.
8. Remiantis direktyvos 28 konstatuojamąja dalimi, „autorių teisių apsauga pagal šią direktyvą apima išimtinę teisę kontroliuoti kūrinio, užfiksuoto materialioje laikmenoje, platinimą. Teisių turėtojui Bendrijoje pirmą kartą pardavus kūrinio originalą ar jo kopijas arba kai originalas ar jo kopijos yra parduodamos jam leidus, išnaudojama teisė kontroliuoti to objekto perpardavimą Bendrijoje. Ši teisė neturėtų būti laikoma išnaudota, jei teisių turėtojas originalą ar jo kopijas parduoda arba originalas ar jo kopijos parduodamos jam leidus ne Bendrijoje <...>“.
9. Direktyvos 31 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad „[t]uri būti išlaikyta derama pusiausvyra tarp įvairių kategorijų teisių turėtojų teisių ir interesų, taip pat tarp įvairių kategorijų teisių turėtojų ir saugomų objektų naudotojų. Valstybių narių nustatytos ir šiuo metu egzistuojančios išimtys ir teisių apribojimai turi būti iš naujo įvertinti atsižvelgiant į naują elektroninę terpę. Egzistuojantys išimčių ir tam tikrų teisių apribojimų skirtumai turi tiesioginį neigiamą poveikį autorių teisių ir gretutinių teisių vidaus rinkos veikimui. Tokie skirtumai galėtų dar labiau išryškėti numatant tolesnę kūrinių tarpvalstybinio naudojimo ir tarptautinės veiklos plėtrą. Siekiant užtikrinti deramą vidaus rinkos veikimą, tokios išimtys ir apribojimai turėtų būti darniau apibrėžti. Jų derinimo laipsnis turėtų būti grindžiamas jų poveikiu sklandžiam vidaus rinkos veikimui“.
10. Direktyvos 2001/29 2 straipsnyje „Atgaminimo teisė“ nurodyta, kad „valstybės narės nustato išimtinę teisę leisti arba uždrausti tiesiogiai ar netiesiogiai, laikinai ar nuolat bet kuriuo būdu ir bet kuria forma atgaminti visą arba iš dalies: a) autoriams – savo kūrinius; <...>“.
11. Tos pačios direktyvos 4 straipsnyje „Platinimo teisė“ numatyta:
„1. Valstybės narės nustato autoriams išimtinę teisę leisti arba uždrausti bet kokį viešą jų kūrinių originalo ar jo kopijų platinimą parduodant ar kitais būdais.
2. Kūrinio originalo ar kopijų platinimo teisė nėra laikoma išnaudota Bendrijoje, išskyrus tuos atvejus, kai teisių turėtojas Bendrijoje pirmą kartą tą objektą parduoda ar kitaip perleidžia jo nuosavybę arba tai daroma jo sutikimu.“
C – Nyderlandų teisė
12. Į Nyderlandų teisę Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 1 dalis buvo perkelta Auteurswet (Autorių teisių įstatymas, toliau – Aw).
13. Aw 1 straipsnyje autoriaus teisė apibrėžiama kaip išimtinė literatūros, mokslo ar meno kūrinio autoriaus arba jo teisių turėtojų teisė jį platinti viešai ar atgaminti, išskyrus įstatyme numatytus apribojimus.
14. Pagal Aw 12 straipsnio 1 dalį literatūros, mokslo ar meno kūrinio publikavimu laikomas „viso ar dalies kūrinio reprodukcijos publikavimas <...>“.
15. Remiantis Aw 12 straipsnio b punktu, jei kūrinio autorius ar teisių į kūrinį turėtojas literatūros, mokslo ar meno kūrinio egzempliorių pirmą kartą išleido į apyvartą valstybėje narėje arba tai buvo padaryta gavus jo sutikimą, minėto egzemplioriaus išleidimas į apyvartą kitokia forma, išskyrus nuomą ar panaudą, nelaikomas autoriaus teisės pažeidimu.
II – Faktinės aplinkybės
16. Stichting Pictoright (toliau – Pictoright) yra Nyderlandų kolektyvinio autorių teisių administravimo bendrovė, ginanti, be kita ko, žymių dailininkų paveldėtojų (toliau – teisių turėtojai) teises.
17. Art & Allposters International BV (toliau – Allposters) internete prekiauja šių dailininkų kūrinių plakatais ir kitomis reprodukcijomis.
18. Asmenys, norintys užsisakyti meno kūrinio reprodukciją iš Allposters, gali pasirinkti plakatą, įrėmintą plakatą, plakatą ant medžio ar atspaudą ant drobės. Pastaruoju atveju atgaminimo procesas vyksta taip: popierinis plakatas padengiamas plastiko sluoksniu, naudojant chemines medžiagas atspaudas perkeliamas ant drobės, o ji ištempiama ant medinio rėmo. Šis procesas ir jo rezultatas vadinamas „perkėlimu ant drobės“.
19. Allposters neįvykdžius reikalavimo nutraukti prekybą be Pictoright sutikimo jos klientų darbų reprodukcijomis, gautomis naudojant minėtą atgaminimo procesą, pastaroji pareiškė Allposters ieškinį Rechtbank Roermond (Roermond pirmosios instancijos teismas), juo siekė, kad Allposters nutrauktų bet kokį tiesioginį ar netiesioginį autoriaus teisių ir teisių turėtojų neturtinių teisių pažeidimą.
20. Ieškinys buvo atmestas 2010 m. rugsėjo 22 d. sprendimu, dėl jo Pictoright pateikė apeliacinį skundą Gerechtshof te ’s‑Hertogenbosch (Hertogenbosch apeliacinis teismas), šis 2012 m. sausio 3 d. sprendimu apeliacinį skundą patenkino. Apeliacinis teismas rėmėsi Hoge Raad praktika, įtvirtinta 1979 m. sausio 19 d. sprendime(5), pagal kurį naujas viešas paskelbimas, kaip jis suprantamas pagal Aw 12 straipsnį, yra tada, kai kopija, kurią teisių turėtojas išleidžia į apyvartą, viešai platinama kitokia forma ir taip atsiranda nauja panaudojimo galimybė asmeniui, kuris prekiauja šia nauja anksčiau išplatintos kopijos forma (vadinamoji „Poortvliet teismo praktika“). Remdamasis minėta teismo praktika, Apeliacinis teismas nusprendė, kad perkeliant ant drobės iš esmės pakeičiami plakatai, kurių atspaudas perkeliamas, todėl prekiauti atspaudais ant drobės galima tik sutikus teisių turėtojams.
21. Allposters pateikė kasacinį skundą Hoge Raad, kuriame tvirtino, kad Poortvliet teismo praktika pritaikyta neteisingai, nes po to, kai ši praktika buvo suformuota, Europos lygiu suderintos „teisių išnaudojimo“ ir „padarymo viešai prieinamu“ sąvokos, susijusios su autorių teisėmis. Jos manymu, išnaudojimas pagal Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 2 dalį įvyksta platinant materialiame objekte vaizduojamą kūrinį, jei šią kopiją į apyvartą išleido teisių turėtojas arba tai padaryta gavus jo sutikimą. Galimi vėlesni kopijos ar objekto pakeitimai neturi įtakos išnaudojimui.
22. Pictoright savo ruožtu tvirtina, kad adaptacijos teisė nėra suderinta, todėl Poortvliet teismo praktika vis dar taikytina. Bet kuriuo atveju ji mano, kad minėta teismo praktika – ypač tai, kad (iš esmės) pakeistos kūrinio kopijos atveju netaikomas teisių išnaudojimas, – kuo puikiausiai suderinama su Sąjungos teise.
23. Tokiomis aplinkybėmis Hoge Raad pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą.
III – Pateikti klausimai
24. 2013 m. liepos 24 d. pateikti prejudiciniai klausimai suformuluoti taip:
„1. Ar Direktyvos 2001/29 4 straipsnyje pateiktas atsakymas į klausimą, ar autorių teisių turėtojo teisė platinti gali būti taikoma autorių teisių saugomo kūrinio reprodukcijai, kurią teisių turėtojas pardavė ir pristatė Europos ekonominėje erdvėje, arba tai padaryta jam sutikus, jei buvo pakeista šios reprodukcijos forma ir ši nauja forma išleista į apyvartą?
2. a) Jei atsakymas į pirmąjį klausimą būtų teigiamas: ar tai, kad padarytas pirmajame klausime nurodytas pakeitimas, šiuo atveju svarbu atsakant į klausimą, ar teisių išnaudojimui, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos dėl autorių teisių 4 straipsnio 2 dalį, yra užkertamas kelias arba toks išnaudojimas nutraukiamas?
b) Jei į antrojo klausimo a punktą būtų atsakyta teigiamai: kokius kriterijus reikia taikyti norint patikrinti, ar buvo pakeista reprodukcijos forma ir ar šis pakeitimas teisių išnaudojimui, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos dėl autorių teisių 4 straipsnio 2 dalį, užkerta kelią arba tokį išnaudojimą nutraukia?
c) Ar, be šių kriterijų, galima taikyti ir Nyderlandų vidaus teisėje nustatytą kriterijų, pagal kurį teisė laikoma neišnaudota vien dėl to, kad reprodukcijų perpardavėjas pakeitė jų formą ir tą naują formą platino viešai (1979 m. sausio 19 d. Hoge Raad sprendimas Poortvliet <...>)?“
IV – Procesas Teisingumo Teisme
25. Pastabas raštu pateikė pagrindinės bylos šalys, Prancūzijos vyriausybė ir Komisija. Jos, taip pat Jungtinės Karalystės vyriausybė, dalyvavo 2014 m. gegužės 22 d. vykusiame viešame teismo posėdyje. Remiantis Procedūros reglamento 61 straipsnio 1 ir 2 dalimis, jame šalių buvo paprašyta atsakyti į tris klausimus dėl: 1) galimybės atspaudą ant drobės laikyti kūrinio adaptacija, kaip ji suprantama pagal Berno konvencijos 12 straipsnį; 2) teisingo atlyginimo principo – siekiant įvertinti platinimo teisės išnaudojimą – galimos svarbos tuo atveju, kai dėl pakeitimo padidėja objekto, kuris vaizduoja saugomą kūrinį, kaina; 3) neturtinių teisių galimos svarbos aiškinant teisių išnaudojimo taisyklę.
V – Argumentai
A – Pirmasis prejudicinis klausimas
26. Dėl pateikto pirmojo prejudicinio klausimo Allposters pirmiausia nurodo, kad „formos pakeitimas“ turi būti suprantamas kaip autorių teisių saugomo kūrinio laikmenos, o ne minėto kūrinio atvaizdo pakeitimas. Ji taip pat teigia, kad į klausimą reikia atsakyti teigiamai. Jos manymu, šiuo atveju pakeistas ne kūrinys, bet jo laikmena, tad būtina taikyti Direktyvos 2001/29 4 straipsnį, kuriuo buvo visiškai suderinta tiek platinimo teisė (1 dalis), tiek teisių išnaudojimo taisyklė (2 dalis), taigi valstybės narės neturi jokios diskrecijos numatyti išimčių.
27. Savo ruožtu Pictoright siūlo atsakyti neigiamai, nes, jos nuomone, Direktyvos 2001/29 4 straipsnyje daroma nuoroda tik į atvejį, kai nepakeičiama saugomo kūrinio reprodukcija. Šiuo atžvilgiu ji teigia, kad iš minėto straipsnio 2 dalies matyti, jog teisių išnaudojimo taisyklė yra taikoma „objektui“, t. y. „<...> originalui ar kopijoms“, ir neapima reprodukcijų, perkeltų ant drobės, nes jos iš esmės skiriasi nuo originalų ar jų kopijų dėl to, kad taikant perkėlimo ant drobės procesą plakatai iš esmės pakeičiami.
28. Pictoright remiasi teismo praktika ir Sąjungos teisės aktais, susijusiais su prekių ženklų teise, ir konkrečiai nurodo Direktyvos 2008/95/EB(6) 7 straipsnio 2 dalį ir Reglamento (EB) Nr. 207/2009(7) 13 straipsnį, iš esmės sutampančius tuo, kad juose nustatyta, jog prekių ženklo suteikiamų teisių pasibaigimas „[netaikomas], jeigu dėl pagrįstų priežasčių savininkas nesutinka su tolesniu prekių komercializavimu, ypač jeigu išleidus jas į rinką pasikeitė arba pablogėjo jų kokybė“. Remdamasi tuo ji teigia, kad Sąjunga nėra suderinusi su autorių teisėmis susijusios adaptacijos teisės, nors patvirtindama PINO sutartį Sąjunga įsipareigojo laikytis Berno konvencijos 12 straipsnio, pagal kurį literatūros ir meno kūrinių autoriams pripažįstama išimtinė teisė leisti adaptuoti, aranžuoti ir kitaip perdirbti savo kūrinius.
29. Prancūzijos vyriausybė sutelkė argumentus į šį pirmąjį klausimą ir teigia, kad į šį klausimą reikia atsakyti kartu atsakant į antrojo prejudicinio klausimo a punktą. Jos manymu, atsižvelgiant į Direktyvos 2001/29 28 konstatuojamąją dalį, iš jos 4 straipsnio 1 ir 2 dalių matyti, kad saugomo kūrinio autorius turi išimtinę teisę leisti arba uždrausti pirmąjį bet kokio materialaus objekto, kuriame vaizduojamas kūrinys ar jo kopija, platinimą parduodant ar kitais būdais. Todėl platinimo teisė išnaudojama tik tada, kai teisės turėtojas pirmą kartą parduoda ar perleidžia minėto materialaus objekto nuosavybės teisę arba tai daroma gavus jo sutikimą.
30. Kalbėdama apie nagrinėjamą atvejį Prancūzijos vyriausybė teigia, kad, kūrinį ar jo kopiją perkėlus ant drobės, sukuriamas naujas objektas, kurį atgaminti ir platinti gali leisti arba uždrausti išimtinių teisių turėtojas. Tai, kad kūrinys išleistas į apyvartą kita forma, nereiškia, jog teisės turėtojas išnaudojo išimtinę naujo objekto platinimo teisę.
31. Prancūzijos vyriausybės nuomone, tik toks aiškinimas atitinka Direktyvos 2001/29 tikslą užtikrinti autoriams aukšto lygio jų teisių apsaugą ir teisingą atlyginimą už jų kūrinių naudojimą. Šią nuomonę patvirtintų ir tai, kad perkėlimo ant drobės veiksmas turi įtakos ne tik autorių išimtinei platinimo teisei, bet ir kitiems autoriaus teisės aspektams, kaip antai išimtinėms atgaminimo ir adaptacijos teisėms, nors pastaroji formaliai nėra pripažinta Sąjungos teisėje.
32. Viešame teismo posėdyje Jungtinės Karalystės vyriausybė teigė, kad viešo platinimo sąvoka apima tik tuos veiksmus, kurie yra susiję su objekto nuosavybės teisės perleidimu. Sunkumų galėtų kilti tada, kai, išleidus objektą į apyvartą su autoriaus sutikimu, kūrinys pakeičiamas taip, kad kitoks objektas sukuriamas nepadarant poveikio originaliam kūriniui, pvz., žurnale publikuotų nuotraukų pagrindu sukurto koliažo atveju. Remiantis tuo, kas išdėstyta, jos nuomone, tokiais atvejais platinimo teisė jau būtų išnaudota.
33. Jungtinės Karalystės vyriausybė mano, kad Teisingumo Teismas turi labai atsargiai ir tiksliai nustatyti, kokiomis sąlygomis yra išnaudojama ši teisė. Jos manymu, neturėtų būti daroma išvada, jog teisė neišnaudojama, kai kūrinio kopijos iš naujo naudojamos ar perdaromos skirtingomis formomis. Jos nuomone, svarbiausias dalykas pirmą kartą pardavus objektą gavus tam sutikimą – išsiaiškinti, ar naujos prekės pagaminimas reiškia autoriaus intelektinės kūrybos atgaminimą be jo sutikimo. Jei taip nėra, niekas negali uždrausti pirkėjui naudoti tos prekės jam priimtinu būdu.
34. Komisija savo ruožtu siūlo į pirmąjį klausimą atsakyti taip, kad Direktyvos 2001/29 4 straipsnis taikomas tokiu atveju, kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje, ir visų pirma nurodyti, kad atitinkamų teisių turėtojai iš esmės gali remtis minėto straipsnio 1 dalyje nustatyta platinimo teise. Jos manymu, platinimo teisę reikia aiškinti plačiai, atsižvelgiant tiek į 4 straipsnio 1 dalyje vartojamus žodžių junginius „bet koks platinimas“ ir „jo kūrinių originalas arba jų kopijos“, tiek į Direktyvoje 2001/29 nustatytą tikslą, t. y. užtikrinti aukštą autorių apsaugos lygį.
35. Komisija mano, kad formos pakeitimas perkėlus kūrinį ant drobės nedraudžia gauto rezultato laikyti kūrinio „kopija“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 1 dalį. Nelygu, koks pakeitimas, gautas rezultatas būtų arba plakatui tapati kopija, arba nauja originalaus kūrinio reprodukcija, kurią taip pat derėtų laikyti „kopija“. Jos manymu, abiem atvejais teisių turėtojui priklausytų išimtinė teisė leisti arba uždrausti platinti perkėlimo ant drobės rezultatą.
B – Antrasis prejudicinis klausimas
36. Allposters siūlo neigiamai atsakyti į antrojo prejudicinio klausimo a punktą. Jos nuomone, užkirtus kelią teisių išnaudojimui, kai pakeičiama saugomo kūrinio laikmena, prieštaraujama laisvo prekių judėjimo principui ir autoriaus teisių ratio. Taip galimybė saugomą objektą naudoti komercinėje veikloje būtų apribota pirmuoju jo išleidimu į rinką, garantuojant teisės turėtojo pelną.
37. Allposters pabrėžia, kad autorių teisių srityje daromas skirtumas tarp „corpus mechanicum“ (materialaus objekto) ir „corpus mysticum“ (nematerialiosios kūrybos), ir tik pastaroji yra saugoma ir laikoma kūriniu pagal autorių teisę. Allposters nuomone, kūrinio turinys turėtų būti traktuojamas atsietai nuo jo laikmenos, kuri nėra „individualios intelektinės kūrybos“ elementas. Jos manymu, nagrinėjamu atveju perkėlimas ant drobės yra „corpus mechanicum“ pakeitimas, nes popierius pakeičiamas drobe, tačiau „corpus mysticum“ lieka nepakitusi. Tiek, kiek pagal autorių teises saugomo kūrinio reprodukcija nepakeičiama, jos laikmenos pakeitimas neturėtų įtakos teisių išnaudojimo taisyklės taikymui ir nenutrauktų jos taikymo.
38. Allposters mano, kad tai galėtų pasikeisti tik išimtiniu atveju, kai laikmenos pakeitimas pažeistų autoriaus teisės turėtojo neturtines teises, kuriomis saugomas kūrinio vientisumas ir kurios, remiantis teismo praktika, taikomos tiek kūrinių originalams, tiek jų reprodukcijoms, neapsiribojant pirmuoju kūrinio išleidimu į rinką. Tačiau, jos nuomone, nagrinėjamu atveju taip nėra.
39. Kadangi Allposters neigiamai atsako į antrojo klausimo a punktą, ji nepateikia atsakymo į b ir c punktus, nors teigia, kad Poortvliet teismo praktika negalioja ir prieštarauja Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 2 daliai.
40. Pagal tai, kaip siūlo atsakyti į pirmąjį klausimą, Pictoright tik pateikia papildomų svarstymų dėl antrojo klausimo ir tvirtina, kad, pakeitus kūrinį, užkertamas kelias platinimo teisės išnaudojimui arba toks išnaudojimas nutraukiamas. Šiuo atveju ji primena, kad Direktyva 2001/29 įtvirtinamas aukštas apsaugos lygis ir kad, be to, teisių išnaudojimą, kuris teisės turėtojui reiškia platinimo teisės apribojimą, reikia aiškinti siaurai.
41. Jos manymu, autoriaus teisės turėtojas ne tik turi teisę nuspręsti, ar nori savo kūrinį išleisti į apyvartą, bet ir kokia forma pageidauja tai padaryti, todėl, suteikdamas leidimus, jis gali nustatyti savo sąlygas. Pictoright nuomone, pagal analogiją su Sąjungos prekių ženklų teise joks veiksnys negali pateisinti būtinybės autoriaus teisės turėtojui sutikti su tolesniu jo kūrinio ar jo kopijos naudojimu komercinėje veikloje pakeitus jo kūrinio reprodukcijos būklę, nes priešingu atveju menininko reputacijai, jo prekės ženklo įvaizdžiui ir kūrinio išskirtinumui gali būti padaryta reali žala, o tai nesuderinama su Berno konvencijos 12 straipsniu.
42. Atsakydama į antrojo prejudicinio klausimo b ir c punktus Pictoright teigia, kad, remiantis Sprendimu Peek & Cloppenburg(8), reikia palikti galimybę valstybėms narėms savo nuožiūra pasirinkti kriterijus, kuriuos taikant būtų nustatyta, ar yra pakeista reprodukcijos forma, dėl ko teisių išnaudojimui, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 2 dalį, būtų užkirstas kelias arba toks išnaudojimas būtų nutrauktas.
43. Papildomai Pictoright siūlo nustatyti Berno konvencijos 12 straipsnio, pagal kurį kūrinio autorius turi išimtinę teisę leisti adaptuoti, aranžuoti ir kitaip perdirbti savo kūrinius, taikymo kriterijus arba pasirinkti kriterijus, kurie būtų panašūs į tos pačios konvencijos 6bis straipsnyje, kur numatyta, kad dėl tam tikro reprodukcijos formos pakeitimo gali būti užkirstas kelias teisių išnaudojimui arba toks išnaudojimas gali būti nutrauktas, jei toks pakeitimas prieštarauja autoriaus neturtinėms teisėms, kaip jos suprantamos pagal minėtą 6bis straipsnį, numatytus kriterijus. Jos nuomone, šiais kriterijais paliekama diskrecija pasirinkti, kaip taikyti Poortvliet teismo praktiką.
44. Jungtinės Karalystės vyriausybė mano, kad kūrinio adaptacija yra tam tikra jo reprodukcijos forma, tačiau tai nėra perkėlimo ant drobės atvejis, nes perkėlimo veiksmui atlikti nereikia pakankamos intelektinės kūrybos ir pakankamo originalumo. Be to, jei naujas darbas nėra reprodukcija, jos nuomone, neturėtų reikšmės tai, kad padidinama objekto, kuriame yra vaizduojamas saugomas kūrinys, kaina, nes tinkamas atlyginimas už jį jau gautas pardavus originalą. Galiausiai, aiškinant Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 2 dalį, nereikia atsižvelgti ir į neturtines teises.
45. Komisija bendrai nagrinėja visus tris antrojo klausimo punktus ir visų pirma siūlo išanalizuoti Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 2 dalyje nustatytos teisių išnaudojimo taisyklės dalykinę taikymo sritį, atsižvelgiant į minėtame straipsnyje vartojamos sąvokos „objektas“ aiškinimą. Remdamasi pažodiniu, teisiniu, lyginamuoju ir jurisprudenciniu sąvokos aiškinimu, Komisija daro išvadą, kad „objektu“ turi būti laikomas materialioje priemonėje vaizduojamas kūrinys arba jo kopija, atspindintis intelektinę autoriaus kūrybą, kurios teisinę apsaugą siekiama užtikrinti Direktyva 2001/29.
46. Be to, Komisija teigia, kad, pakeitus formą, atsiranda svarbus kriterijus spręsti dėl teisių išnaudojimo. Jei „objekto“ forma, pirmąkart pardavus jį EEE teritorijoje su teisių turėtojų sutikimu, tam tikru būdu buvo pakeista, sprendžiant dėl to, ar teisės buvo išnaudotos, reikia atsižvelgti į tai, ar po tokio pakeitimo kūrinys ir toliau vaizduojamas toje pačioje materialioje priemonėje, atspindinčioje autoriaus intelektinę kūrybą, ar šis pakeitimas yra susijęs su kita materialia priemone, išreikšta kitokia forma nei minėta kūryba. Pirmuoju atveju platinimui būtų taikomas iš anksto duotas sutikimas. Antruoju atveju teisės nebūtų išnaudotos, o laisvo prekių judėjimo išimtį pateisintų teisių turėtojų interesai, kuriuos siekiama apsaugoti Direktyva 2001/29.
47. Dėl galimybės taikyti Poortvliet teismo praktiką Komisija nurodo, kad, atsižvelgiant į teismo praktiką, šioje byloje nagrinėjamu atveju klausimas dėl teisių išnaudojimo visiškai reglamentuojamas Sąjungos teisėje. Tad nacionalinis teismas turi nuspręsti, ar minėta teismo praktika atitinka Direktyvą 2001/29, kaip ją aiškina Teisingumo Teismas, ir užtikrinti Sąjungos teisės veiksmingumą.
VI – Vertinimas
48. Iš esmės pagrindinis šioje byloje pateiktas klausimas yra toks: ar duotas sutikimas platinti meno kūrinio reprodukciją plakato pavidalu apima ir atvejį, kai platinama perkėlus jį ant drobės.
A – Preliminarios pastabos
49. Atsižvelgus į nutartyje, kuria teikiamas šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą, išdėstytas bylos aplinkybes ir šalių pastabose raštu ir vykstant viešam posėdžiui pateiktą informaciją, akivaizdu, kad tarp Pictoright ir Allposters nėra jokių komercinių sąsajų. Autoriaus teisių turėtojai iš tiesų davė sutikimą atgaminti piešinius, dėl kurių kilo ginčas, plakatų pavidalu, tačiau šią teisę įgijo ne Allposters. Allposters įsigyja rinkoje plakatus iš asmenų, turinčių leidimą atgaminti šia forma piešinius, dėl kurių kilo ginčas, ir jų pagrindu gamina drobes, kurias savo ruožtu išleidžia į apyvartą.
50. Taip pat aišku, kad, kiek tai yra susiję su pačiais plakatais, jų platinimo teisė vėliausiai buvo išnaudota tada, kai juos įsigijo Allposters. Problema ta, kad Allposters gamina reprodukcijas ant drobės, ir tam ji naudoja būtent tuos plakatus, kurių atžvilgiu platinimo teisė yra išnaudota Taigi, Allposters veikla neapsiriboja vien platinimu; prieš tai ji dar apdoroja minėtus plakatus, ir tada, taip tariant, yra gaunamas kitoks produktas.
51. Šiuo atžvilgiu keltinas klausimas, ar negalėjo kilti problema dėl atgaminimo teisės, t. y. ar Allposters teisėtai įsigijo teisę minėtus kūrinius atgaminti ant drobės, ir šiuo atveju nesvarbu, ar tai ji padarė iškart ant drobės, ar apdorodama kūrinio reprodukcijas ant popieriaus.
52. Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ne taip formuluoja klausimą dėl Direktyvos 2001/29 aiškinimo, t. y. klausimas keliamas ne dėl atgaminimo teisės. Klausimas keliamas dėl platinimo teisės, t. y. ar Pictoright, remdamasi tuo, kad teisė „nėra išnaudota“, turi teisę kontroliuoti tapybos darbų, dėl kurių kilo ginčas, platinimą, atsižvelgiant į jos pretenzijos, kuria reikalaujama uždrausti komercinėje veikloje naudoti tekstilės laikmenoje vaizduojamus jos darbus, dalyką.
53. Todėl pateikdamas išvadą vengsiu bet kokių svarstymų, susijusių su Direktyvos 2001/29 2 straipsnyje nustatyta atgaminimo teise, ir nagrinėsiu Hoge Raad pateiktą klausimą dėl aiškinimo atsižvelgdamas į tai, kaip jis pats jį pateikė, t. y. akcentuodamas tos pačios direktyvos 4 straipsnyje numatytą platinimo teisę.
B – Pirmasis klausimas
54. Pictoright teigia, kad perkėlimas ant drobės yra „kūrinio originalo ar kopijų“ pakeitimas, todėl tai reiškia kūrinio „adaptaciją“, taigi, šis klausimas nepatenka į Direktyvos 2001/29 taikymo sritį, nes joje nenustatyta adaptacijos teisė. Kitaip tariant, Pictoright teigia, kad perkėlimas ant drobės turi įtakos ir kūriniui, o ne vien objektui ar materialiai laikmenai, kurioje jis vaizduojamas.
55. Atvirkščiai, Allposters, Komisija ir Prancūzijos vyriausybė tvirtina, kad perkėlimas ant drobės yra objekto arba materialios laikmenos pakeitimas, todėl šiuo atveju kalbama ne apie „adaptaciją“, bet apie „platinimą“, todėl taikytinos Direktyvos 2001/29 nuostatos.
56. Taigi pirmiausia reikia nustatyti, ar atvejis, dėl kurio sprendimą turi priimti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, yra kūrinio „adaptacija“, ar ne, nes, atsakius teigiamai, Direktyva 2001/29 netaikytina, kadangi ja nereglamentuojama vadinamoji „adaptacijos teisė“, kuriai užtikrinti Sąjungos lygmeniu yra taikomos Berno konvencijos nuostatos.
57. Berno konvencijos 12 straipsnyje nustatyta, kad autoriai turi „išimtinę teisę leisti adaptuoti, aranžuoti ir kitaip perdirbti savo kūrinius“. Mano nuomone, pagrindinėje byloje nagrinėjamas atvejis nėra „adaptacija“. „Adaptacija“ daro įtaką kūriniui, nes ji yra meninės kūrybos išraiška. Tipinis atvejis būtų literatūros kūrinio adaptacija kine – šio proceso metu literatūros meno produktas paverčiamas kinematografijos meno gaminiu, t. y. jam suteikiama tokia meninė išraiška, kuri minėto kūrinio turinį atkuria kita, tik šiai meno rūšiai būdinga kalba ir konceptualia visuma, besiskiriančia nuo tos, kuria kūrinys iš pradžių buvo sukurtas.
58. Būtent meno kalbų ir technikų įvairovė ir yra viena iš tų esminių ypatybių, kurių pagrindu „adaptacija“ suvokiama kaip meninės kūrybos turinio pritaikymo prie įvairioms meno rūšims būdingų išraiškos priemonių procesas. Kitos esminės ypatybės pagrindu adaptacija yra suvokiama kaip kūrybinės išraiškos technika, kuria siekiama ne tiek pritaikyti kūrinį prie kitos meno kalbos raiškos priemonių, kiek paveikti patį kūrinį, būdingomis priemonėmis padarant iš jo visai kitą kūrinį taip, kad tik sunkiai jame būtų galima atpažinti originalią versiją.
59. Šiuo atveju man atrodo aišku, kad perkėlimas ant drobės nekeičia atgaminamo atvaizdo, t. y. „kūrinio“ ar meninės kūrybos rezultato. Net atvirkščiai – perkėlimo veiksmu kaip tik siekiama originalų atvaizdą tiksliai atgaminti ant drobės. Taigi, viena vertus, originalus kūrinys neperkeliamas į tokią meninę kalbą, kuri skirtųsi nuo tos, kuria jis buvo sukurtas, ir, kita vertus, atvaizdas nėra iškraipomas, nepašalinami kompozicijos elementai ir nepridedama menininko kūrinyje nebuvusių elementų. Kiek įmanoma, siekiama, kad naujasis darbas maksimaliai atitiktų originalą.
60. Manau, kad, esant tokioms aplinkybėms, pagrindinėje byloje nagrinėjamo atvejo neapima „adaptacijos“ sąvoka.
61. Todėl reikia suprasti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, savo pirmajame klausime teigdamas, kad „buvo pakeista <...> reprodukcijos forma“, nenurodo, jog minėtas pakeitimas laikomas „adaptacija“, kaip ji suprantama pagal Berno konvencijos 12 straipsnį. Žodžių junginiu „pakeista forma“ labiau norima pasakyti, kad buvo pakeista kūrinio laikmena, o ne pats kūrinys, t. y. meninės kūrybos produktas.
62. Tokiomis aplinkybėmis nesvarbu, ar adaptacijos teisė yra suderinta, ar ne ir ar taikytinas Berno konvencijos 12 straipsnis. Svarbu tik tai, kad diskutuojama teisė nustatyta Direktyvos 2001/29 4 straipsnyje – t. y. tokia išimtinė teisė, kurios turėtojai gali leisti arba uždrausti bet kokį viešą saugomo kūrinio originalo ar jo kopijų platinimą ir dėl kurios galima teigti, kad, remiantis nusistovėjusia teismo praktika ir pačios direktyvos tikslu, minėtu straipsniu buvo visiškai suderinta platinimo teisės išnaudojimo taisyklė(9), nepaisant to, kad, taip pat atsižvelgiant į nusistovėjusią teismo praktiką, Direktyva 2001/29 „visoje Europos bendrijoje turi būti aiškinam[a] autonomiškai ir vienodai“(10).
63. Apibendrinant konstatuotina, kad į pirmąjį klausimą reikėtų atsakyti teigiamai, t. y. kad teismo procese a quo ginčijama teisė yra konkrečių kopijų, kuriose vaizduojamas atgamintas meno kūrinys, „platinimo teisė“, todėl jai taikytinos Direktyvos 2001/29 4 straipsnio nuostatos.
C – Antrasis klausimas
1. „Formos pakeitimo“ svarba
64. Toliau svarstytinas pagrindinis bylos klausimas, t. y. ar „formos pakeitimas“ (id est, reprodukcijos materialios laikmenos pakeitimas) užkerta kelią platinimo teisės išnaudojimui, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 2 dalį.
65. Primintina šio straipsnio formuluotė:
„Kūrinio originalo ar kopijų platinimo teisė nėra laikoma išnaudota Bendrijoje, išskyrus tuos atvejus, kai teisių turėtojas Bendrijoje pirmą kartą tą objektą parduoda ar kitaip perleidžia jo nuosavybę arba tai daroma jo sutikimu.“
66. Visas sunkumas yra tas, kad reikia nustatyti, ar tokiu atveju kaip šis sąvoka „objektas“ reiškia meninę kūrybą, ar jos materialią laikmeną. Remiantis tuo, kas išdėstyta, atrodo akivaizdu, kad kalbama apie antrąjį variantą; taip teigia ir Allposters, Prancūzijos vyriausybė bei Komisija.
67. Akivaizdu, kad nagrinėjamas objektas negali būti kūrinys kaip corpus mysticum; autoriaus teisė į taip suprantamą kūrinį „išnaudojama“ tik tada, kai perleidžiama šios teisės nuosavybė, o platinimo teisė išnaudojama perleidžiant visiškai kitokio dalyko nuosavybę: būtent objekto, kuriame atgamintas kūrinys, nuosavybę.
68. Kitaip tariant, perleidus objekto (materialios laikmenos) nuosavybę, išnaudojama platinimo teisė, bet ne autoriaus teisė, kurios dalykas ir toliau lieka meninė kūryba.
69. Mano nuomone, šis aiškinimas patvirtinamas ir pačios Direktyvos 2001/29 28 konstatuojamojoje dalyje, kurioje nustatyta, kad autorių teisių apsauga „apima išimtinę teisę kontroliuoti kūrinio, užfiksuoto materialioje laikmenoje(11), platinimą“, o toliau teigiama, kad teisių turėtojui pirmą kartą pardavus „kūrinio originalą ar jo kopijas arba kai originalas ar jo kopijos yra parduodamos jam leidus, išnaudojama teisė kontroliuoti to objekto(12) perpardavimą“, aiškiai darant nuorodą į tą pačią „materialią laikmeną“(13).
70. Taigi manau, kad į antrojo klausimo a punktą reikėtų atsakyti taip: „formos pakeitimas“ yra svarbus, kai reikia nustatyti, ar teisių išnaudojimui, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 2 dalį, užkertamas kelias arba toks išnaudojimas nutraukiamas. Taip yra dėl to, kad galima perleisti platinimo teisę, susijusią su bet kokia įmanoma materialia laikmena arba tik su tam tikromis laikmenomis.
2. Kriterijai, svarbūs nustatant, ar buvo „pakeista forma“
71. Taigi, atsižvelgiant į antrojo klausimo b punktą būtina išsiaiškinti, „kokius kriterijus šiuo atveju reikia taikyti norint nustatyti, ar buvo pakeista reprodukcijos forma ir šis pakeitimas teisių išnaudojimui, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos dėl autorių teisių 4 straipsnio 2 dalį, užkerta kelią ar tokį išnaudojimą nutraukia“.
72. Komisijos nuomone, šiuo atveju reikėtų atsižvelgti į nagrinėjamo pakeitimo laipsnį, tad svarbiausia yra nustatyti, „ar po pakeitimo tai vis dar yra tas pats materialus produktas, kuriame užfiksuota autoriaus intelektinė kūryba, ar minėtas produktas buvo pakeistas taip, kad sukurtas kitas materialus produktas, kuriame minėta kūryba užfiksuota kitokia forma“(14).
73. Mano nuomone, šiuo atveju menininkų intelektinės kūrybos materialios laikmenos pakeitimas yra tokio pobūdžio, kad net galima tvirtinti, jog Allposters iš tiesų atliko tokį veiksmą, kuriuo buvo naujai atgaminta saugoma intelektinė kūryba.
74. Minėtu veiksmu ant drobės perkeliamas atvaizdas, kuris pirmiausia buvo atgamintas ant popieriaus, taigi akivaizdžiai pakeičiama materiali laikmena, kurioje užfiksuotus tapybos darbus buvo leista platinti. Šis pakeitimas yra išskirtinis tuo, kad perkeliant ant drobės atvaizdas fiksuojamas ne bet kokioje laikmenoje, o būtent tokioje, kokioje vaizduojamas originalus kūrinys. Todėl, mano nuomone, keltinas klausimas, ar ginčytina teisė iš tiesų yra platinimo teisė ar net meno kūrinio visumos atgaminimo teisė; t. y. kiek ji susijusi su tam tikroje laikmenoje užfiksuoto atvaizdo integruota visuma. Kitaip tariant, būtų galima tvirtinti, kad Allposters ne tik platina kūrinių, kurie iš pradžių buvo užfiksuoti drobėje, atvaizdus ant popieriaus, bet ir iš tiesų integruotai atkuria pačią meninę kūrybą. Galiausiai komercinėje veikloje ji naudoja ne paveikslo atvaizdą, bet patį paveikslo ekvivalentą.
75. Tačiau, neplėtojant šio svarstymo ir atsižvelgus į tai, kaip Hoge Raad suformulavo šį prejudicinį klausimą, kaip nurodžiau 49–53 punktuose, Teisingumo Teismas savo atsakymu turi nustatyti, ar nagrinėjamos bylos atveju pakeitimas, kurį atliko Allposters, reiškia tokį materialios laikmenos pakeitimą, dėl kurio bent jau platinami atgaminti kūriniai, dėl kurių neišnaudota pagal Direktyvos 2001/29 4 straipsnį Pictoright suteikta teisė.
76. Esant tokioms aplinkybėms, man atrodo akivaizdu, kad nagrinėjamas pakeitimas yra pakankamai reikšmingas ir svarbus, tad galima daryti išvadą, kad jo atžvilgiu negalima Pictoright platinimo teisės laikyti išnaudota. Šio pakeitimo svarba susijusi ne su tuo, kad tai yra bet koks platinamo kūrinio materialios laikmenos pakeitimas, bet būtent su tuo, kad pakeitimui naudojama tokia laikmena, kokioje iš pat pradžių buvo užfiksuota originali intelektinė kūryba. Ši aplinkybė suteikia nagrinėjamam atvejui labai ypatingą pobūdį ir išskiria jį iš tų atvejų, kai intelektinei kūrybai platinti naudojama tokia laikmena, dėl kurios nekyla jokia grėsmė atgaminto egzemplioriaus supainioti su originaliu kūriniu. Tipinis atvejis būtų koliažai, kuriuos nurodė Jungtinės Karalystės vyriausybė.
77. Mano nuomone, užtektų tokios išvados: nagrinėjamos bylos aplinkybėmis Allposters atliktas pakeitimas yra pakankamai reikšmingas, tad galima teigti, kad saugomo kūrinio materiali laikmena buvo iš esmės pakeista ir dėl to reikia atmesti platinimo teisės išnaudojimo galimybę. Be to, manau, kad būtų netinkama daryti abstrakčias išvadas apie tai, kokiomis apskritai sąlygomis laikoma, kad pakeitimas yra tokio pobūdžio, jog negalima taikyti platinimo teisės išnaudojimo. Atvirkščiai, šiuo atveju kalbama apie teismui tenkančią užduotį patikslinti teisės nuostatos taikymo srities apimtį, o tai padaryti galima tik atskirai nagrinėjant kiekvieną atvejį, vienas po kito vykstančių procesų, kuriuose nagrinėjami konkretūs pavieniai ginčai, metu.
78. Galiausiai manau, kad šiuo atveju Pictoright teisė kontroliuoti minėtų kūrinių reprodukcijų platinimą nebuvo išnaudota pirmąkart pardavus plakatus, nes tai, ką siekia platinti Allposters, akivaizdžiai yra „kitas dalykas“, nepaisant to, kad šis „kitas dalykas“ buvo gautas apdorojant minėtus plakatus, o ši atsitiktinė aplinkybė negali būti lemiama.
3. Nagrinėjamam atvejui reikšminga nacionalinių teismų praktika ir jos suderinamumas su Sąjungos teise
79. Trečiasis, paskutinysis klausimas, keliamas antrajame prejudiciniame klausime, yra toks: ar Nyderlandų teismų praktika (Poortvliet teismo praktika) yra suderinama su Sąjungos teise.
80. Kaip nurodo Hoge Raad, minėtoje teismo praktikoje įtvirtinta, kad iš esmės „naujas viešas paskelbimas <...> yra tada, kai kopija, kurią teisių turėtojas išleidžia į apyvartą, viešai platinama kitokia forma ir taip atsiranda nauja panaudojimo galimybė asmeniui, kuris prekiauja šia nauja anksčiau išplatintos kopijos forma“(15).
81. Šiomis aplinkybėmis atrodo aišku, kad Teisingumo Teismo neprašoma pateikti nuomonės apie nacionalinių teismų praktikos tinkamumą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui tik galima nurodyti, kad, remiantis tuo, kaip Teisingumo Teismas aiškino Direktyvą 2001/29, ir atsižvelgiant į nurodytus kriterijus, kuriais remiantis minėtos direktyvos nuostatos taikomos nagrinėjamu atveju, būtent jis turi nuspręsti, ar minėta teismo praktika yra suderinama su Sąjungos teise.
VII – Išvada
82. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į pateiktus klausimus atsakyti taip:
1. 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo 4 straipsnyje yra pateiktas atsakymas į klausimą, ar autorių teisių turėtojo teisė platinti gali būti taikoma autorių teisių saugomo kūrinio reprodukcijai, kurią teisių turėtojas pardavė ir pristatė Europos ekonominėje erdvėje, arba tai padaryta jam sutikus, jei buvo pakeista šios reprodukcijos forma ir ši nauja forma išleista į apyvartą.
2. a) Aplinkybė, kad padarytas pirmajame klausime nurodytas pakeitimas, šiuo atveju svarbi atsakant į klausimą, ar teisių išnaudojimui, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos dėl autorių teisių 4 straipsnio 2 dalį, yra užkertamas kelias arba toks išnaudojimas nutraukiamas;
b) tokiu atveju, kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje, jei pakeitimo esmė yra tai, kad naudojama tokia materiali laikmena, kokioje buvo užfiksuotas originalus kūrinys, platinimo teisės išnaudojimui, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 2 dalį, toks pakeitimas užkerta kelią;
c) nacionalinis teismas privalo įvertinti, ar, atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, lieka galimybė taikyti Nyderlandų nacionalinėje teisėje nustatytą ir nacionalinių teismų praktikoje įtvirtintą kriterijų.