BENDROJO TEISMO PIRMININKO NUTARTIS
2013 m. gegužės 15 d.(*)
„Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – Stibio, arseno, bario, švino ir gyvsidabrio žaisluose koncentracijos ribinės vertės – Komisijos atsisakymas visiškai patvirtinti nacionalines nuostatas, apie kurias pranešė Vokietijos valdžios institucijos, kuriomis paliekamos galioti šių medžiagų ribinės vertės – Prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – Priimtinumas – Skuba – „Fumus boni juris“ – Interesų palyginimas“
Byloje T‑198/12 R
Vokietijos Federacinė Respublika, atstovaujama T. Henze ir A. Wiedmann,
ieškovė,
prieš
Europos Komisiją, atstovaujamą M. Patakia ir G. Wilms,
atsakovę,
dėl prašymo laikinai patvirtinti, kad paliekamos galioti nacionalinės nuostatos, apie kurias pranešė Vokietijos valdžios institucijos, kuriomis nustatomos stibio, arseno, bario, švino ir gyvsidabrio žaisluose koncentracijos ribinės vertės, kol Bendrasis Teismas priims sprendimą pagrindinėje byloje,
BENDROJO TEISMO PIRMININKAS
priima šią
Nutartį
Procedūra
1 Šis prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones susijęs su 2012 m. kovo 1 d. Komisijos sprendimu C(2012) 1348 galutinis dėl tam tikrų nacionalinių nuostatų, apie kurias pranešė Vokietijos Federacinė Respublika, kuriomis ir po 2009 m. birželio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/48/EB dėl žaislų saugos (OL L 170, p. 1) taikymo pradžios dienos paliekamos galioti švino, bario, arseno, stibio, gyvsidabrio ir nitrozoaminų bei nitrojunginių žaisluose koncentracijos ribinės vertės (toliau – ginčijamas sprendimas).
2 Ginčijamame sprendime Europos Komisija tenkino, kiek tai susiję su nitrozoaminais ir nitrojunginiais, pagal SESV 114 straipsnio 4 dalį Vokietijos vyriausybės jai pateiktą prašymą patvirtinti, kad paliekamos galioti nacionalinės nuostatos, kuriose nustatytos minėtų sunkiųjų metalų ribinės vertės. Dėl švino, bario, arseno, stibio ir gyvsidabrio ribinių verčių, kurios atitinka 1988 m. gegužės 3 d. Tarybos direktyvoje 88/378/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su žaislų sauga, suderinimo (OL L 187, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 9 t., p. 240, toliau – senoji Žaislų direktyva) nustatytas vertes, Komisija iš esmės atmetė Vokietijos vyriausybės prašymą ir nusprendė, kad ateityje bus taikomos Direktyvoje 2009/48 (toliau – naujoji Žaislų direktyva) nustatytos ribinės vertės.
Teisinis pagrindas
Pirminė teisė
3 SESV 114 straipsnio 1–7 dalyse nustatyta taip:
„1. Išskyrus tuos atvejus, kai Sutartyse nustatyta kitaip, 26 straipsnyje iškeltiems tikslams pasiekti taikomos toliau dėstomos nuostatos. Europos Parlamentas ir Taryba, <...>, nustato priemones valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatoms, skirtoms vidaus rinkos sukūrimui ir veikimui, suderinti.
<…>
3. Komisija savo pasiūlymuose, numatytuose 1 dalyje, dėl sveikatos, saugos, aplinkos apsaugos ir vartotojų apsaugos dėmesį kreipia į aukšto lygio apsaugą ir ypač atsižvelgia į visas mokslo faktais pagrįstas naujoves. Pagal atitinkamą kompetenciją šio tikslo taip pat siekia Europos Parlamentas ir Taryba.
4. Jei <...> nustačius kurią nors suderinimo priemonę valstybė narė mano, kad 36 straipsnyje nurodytais <...> svarbiais sumetimais reikia išlaikyti nacionalines nuostatas, apie tas nuostatas ir jų išlaikymo motyvus ji praneša Komisijai.
<…>
6. Komisija per šešis mėnesius [nuo 4 dalyje nurodyto pranešimo] patvirtina arba atmeta aptartąsias nacionalines nuostatas, patikrinusi, ar jos nėra savavališkos diskriminacijos priemonė arba užslėptas valstybių narių tarpusavio prekybos apribojimas ir ar jos netrukdo veikti vidaus rinkai.
Komisijai per šį terminą nepriėmus sprendimo, [4 dalyje] nurodytos nacionalinės nuostatos laikomos patvirtintomis.
Kai klausimas sudėtingas ir nėra pavojaus žmonių sveikatai, Komisija gali atitinkamai valstybei narei pranešti, kad šioje dalyje nurodytas terminas gali būti pratęstas dar vienam iki šešių mėnesių trunkančiam laikotarpiui.
7. Jei pagal 6 dalį valstybei narei leidžiama išlaikyti arba priimti nuostatas, neatitinkančias suderinimo priemonės nuostatų, Komisija nedelsdama nagrinėja, ar siūlyti pakeisti tą priemonę.“
Antrinė teisė
Senoji Žaislų direktyva
4 Pagal senosios Žaislų direktyvos 2 straipsnį žaislai gali būti pateikti rinkai, jei juos vartojant pagal paskirtį arba šiaip kokiu nors numanomu būdu, turint omeny įprastą vaikų elgseną, jie nekelia pavojaus vartotojų ar trečiųjų asmenų saugai ir (ar) sveikatai. Tos kokybės, kokios jis yra pateiktas rinkai, atsižvelgiant į numanomą ir normalų vartojimo laiką, žaislas turi atitikti šioje direktyvoje nustatytas saugos ir sveikatingumo sąlygas.
5 Senosios Žaislų direktyvos II priedo „Esminiai žaislų saugos reikalavimai“ II dalies „Konkretūs galimi pavojai“ 3 punkte „Cheminės savybės“ nustatytos, be kita ko, stibio, arseno, bario, švino ir gyvsidabrio biologinio įsisavinamumo, kaip siektino dalyko, didžiausios leistinos ribinės vertės per dieną. Biologinio įsisavinamumo ribinės vertės rodo cheminės medžiagos, kuri naudojant žaislus gali patekti į organizmą ir dalyvauti žmogaus kūne vykstančiuose biologiniuose procesuose, maksimalų leidžiamą kiekį. Šios biologinio įsisavinamumo ribinės vertės neišskiriamos pagal žaislo medžiagos konsistenciją. Minėtos direktyvos II priedo II dalies 3 punkto 2 dalies pirmame sakinyje nustatytos būtent tokios ribinės vertės, kurios rodo didžiausią leidžiamą biologinį įsisavinamumą per dieną, žymimą µg, t. y: stibio – 0,2 µg, arseno – 0,1 µg, bario – 25,0 µg, švino – 0,7 µg ir gyvsidabrio – 0,5 µg. Senojoje Žaislų direktyvoje visiškai nenustatytos nitrozoaminų ir nitrojunginių ribinės vertės.
6 Šiuo pagrindu Komisijos įgaliotas Europos standartizacijos komitetas parengė suderintą Europos standartą EN 71‑3 „Žaislų sauga“ (toliau – standartas EN 71‑3), kuriame atsižvelgiant į biologinio įsisavinamumo ribines vertes nustatytos žaislo medžiagoms taikomos „išsiskyrimo ribines vertes“ ir aprašyta procedūra, kaip tas vertes nustatyti. Išsiskyrimo ribinės vertės rodo cheminės medžiagos, galinčios išsiskirti, t. y. iš gaminio patekti į aplinką, pavyzdžiui, įsiskverbti į odą ar virškinamąjį traktą, didžiausią leidžiamą kiekį. Jei paisoma standarte EN 71‑3 nustatytų verčių, pripažįstama, kad paisoma ir senojoje Žaislų direktyvoje nustatytų biologinio įsisavinamumo ribinių verčių. Standarte EN 71‑3, be kita ko, nustatytos tokios išsiskyrimo ribinės vertės: stibis – 60 mg/kg, arsenas – 25 mg/kg, baris – 1 000 mg/kg, švinas – 90 mg/kg ir gyvsidabris – 60 mg/kg.
Naujoji Žaislų direktyva
7 2003 m. Komisija nusprendė peržiūrėti senąją Žaislų direktyvą. 2008 m. pradžioje, po daugybės konsultacijų su ekspertais dėl kelių projektų, Komisija pateikė Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl žaislų saugos pasiūlymą, šiam pasiūlymui Taryba pritarė 2009 m. gegužės 11 d., nepaisydama Vokietijos vyriausybės prieštaravimo, o 2009 m. birželio 18 d. jį priėmė ir jis tapo naująja Žaislų direktyva. Šios direktyvos II priedo „Specialūs saugos reikalavimai“ III dalies „Cheminės savybės“ 13 punkte tiesiogiai nustatytos išsiskyrimo ribinės vertės. Nuo šiol išskiriama pagal tris žaislo medžiagos konsistencijas, atsižvelgiant į tai, ar ji yra „sausa, trapi, miltelių pavidalo ar lanksti“ arba „skysta ar lipni“, ar „nugrandyta“.
8 Taigi naujosios Žaislų direktyvos II priedo III dalies 13 punkte nustatytos tokios išsiskyrimo ribinės vertės:
Elementas | mg/kg sausoje, trapioje, miltelių pavidalo ar lanksčioje žaislo medžiagoje | mg/kg skystoje ar lipnioje žaislo medžiagoje | mg/kg nugrandytoje žaislo medžiagoje |
Stibis | 45 | 11,3 | 560 |
Arsenas | 3,8 | 0,9 | 47 |
Baris | 4 500 | 1 125 | 56 000 |
Švinas | 13,5 | 3,4 | 160 |
Gyvsidabris | 7,5 | 1,9 | 94 |
9 Pagal naujosios Žaislų direktyvos 54 straipsnį valstybėms narėms nustatyta pareiga priimti įstatymus ir kitus teisės aktus, būtinus šiai direktyvai perkelti į jų teisės sistemas, vėliausiai 2011 m. sausio 20 d. ir juos taikyti nuo 2011 m. liepos 20 d. Vis dėlto 55 straipsnyje nustatyta leidžianti nukrypti nuostata, pagal kurią senosios Žaislų direktyvos II priedo II dalies 3 punktas panaikinamas tik nuo 2013 m. liepos 20 d. Taigi senojoje Žaislų direktyvoje nustatytos biologinio įsisavinamumo ribinės vertės ir pagal jas nustatomos išsiskyrimo ribinės vertės, taikomos žaislų gamybai naudojamoms medžiagoms, toliau galioja iki 2013 m. liepos 20 d. ir jos taikomos, be kita ko, stibiui, arsenui, bariui, švinui bei gyvsidabriui.
10 Anot Vokietijos vyriausybės, naujosios Žaislų direktyvos 55 straipsnis yra lex specialis, kuriuo nukrypstama nuo 54 straipsnio, todėl ji teigia, kad naujosios Žaislų direktyvos II priedo III dalies 13 punktas, t. y. šiuo atveju nagrinėjama nuostata, turi būti perkelta tik 2013 m. liepos 20 d. Priešingai, Komisija mano, kad naujosios Žaislų direktyvos 54 straipsnyje numatytas perkėlimo terminas taikomas ir sunkiesiems metalams, su kuriais susijęs šis ginčas. 2013 m. liepos 20 d. pasibaigiantis pereinamasis laikotarpis 55 straipsnyje numatytas vien tik ekonominiais sumetimais, t. y. per šį laikotarpį žaislai, kurių cheminės savybės atitinka senosios Žaislų direktyvos reikalavimus, gali būti toliau gaminami ir jais prekiaujama. Šia nuostata nesiekiama valstybėms narėms suteikti ilgesnio perkėlimo laikotarpio.
Vokietijos nacionalinė teisė
11 Senoji Žaislų direktyva į Vokietijos nacionalinę teisę perkelta 1989 m. nutarimu. Perkėlimo nutarime remiamasi saugos reikalavimais, nustatytais senosios
Žaislų direktyvos II priede, kuriame nurodytos biologinio įsisavinamumo ribinės vertės, taikomos, be kita ko, penkiems sunkiesiems metalams, t. y. stibiui, arsenui, bariui, švinui ir gyvsidabriui.
12 Vokietijos nacionalinė teisė buvo pakeista atsižvelgiant į naują teisinę situaciją, susidariusią 2011 m. paskelbus naująją Žaislų direktyvą. Vis dėlto nepadaryta jokių pakeitimų dėl minėtų sunkiųjų metalų ribinių verčių, nes senosios Žaislų direktyvos II priedo III dalies 3 punktas tebegaliojo. Dėl šios priežasties 2012 m. lapkričio 22 d. oficialiu pranešimu Komisija pagal SESV 258 straipsnį prieš Vokietijos Federacinę Respubliką pradėjo procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo, nes ne visiškai perkelta naujoji Žaislų direktyva. 2013 m. kovo 21 d. laiške Vokietijos vyriausybė atsakė į oficialų pranešimą gindamasi, kad nėra jokio įsipareigojimų neįvykdymo, nes naujosios Žaislų direktyvos II priedo III dalis įsigalios tik nuo 2013 m. liepos 20 d.
Faktinės aplinkybės ir procedūra
13 2011 m. sausio 18 d. laiške Vokietijos vyriausybė, remdamasi SESV 114 straipsnio 4 dalimi, skaitoma kartu su SESV 36 straipsniu, Komisijos paprašė patvirtinti, kad po 2013 m. liepos 20 d. lieka galioti Vokietijos nacionalinės nuostatos, kuriose nustatytos stibio, arseno, bario, švino ir gyvsidabrio ribinės vertės (atitinkančios senosios Žaislų direktyvos II priedo II dalies 3 punktą) ir nitrozoaminų bei nitrojunginių ribinės vertės dėl to, kad šiomis nuostatomis užtikrinamas aukštesnis vaikų sveikatos apsaugos lygis nei nustatytas pagal naująją Žaislų direktyvą. Visų pirma Vokietijos vyriausybė rėmėsi pastarojoje direktyvoje žaislams, kurie gali būti grandomi, nustatytomis išsiskyrimo ribinėmis vertėmis. Anot Vokietijos vyriausybės, ateityje taikytinos išsiskyrimo ribinės vertės, palyginti su stibiui, arsenui, bariui, švinui ir gyvsidabriui standarte EN 71‑3 nustatytomis ribinėmis vertėmis, bus didesnės, kaip matyti iš tokios lentelės:
Elementas | Pagal standartą EN 71‑3 (mg/kg), kuriame perskaičiuotos senojoje Žaislų direktyvoje nustatytos biologinio įsisavinamumo ribinės vertės (perkeltos į nacionalinę teisę) | Pagal naująją Žaislų direktyvą (mg/kg) |
Švinas | 90 | 160 |
Arsenas | 25 | 47 |
Gyvsidabris | 60 | 94 |
Baris | 1 000 | 56 000 |
Stibis | 60 | 560 |
14 Vokietijos vyriausybė teigia, kad nors palyginime apsiribojama tik „nugrandytos žaislo medžiagos“ kategorija, vien tokio palyginimo pakanka tam, kad būtų įrodyta, jog dėl naujosios Žaislų direktyvos taikymo didėja leidžiamas sunkiųjų metalų išsiskyrimas ir tam nereikia atsižvelgti į kitas dvi kategorijas. Minėtoje direktyvoje aiškiai nenurodyta koks proporcinis santykis tarp kiekvienos iš trijų kategorijų išsiskyrimo ribinių verčių, palyginti jas vienas su kitomis. Todėl reikėtų vadovautis tuo, kad nurodytas kiekis gali išsiskirti kiekvieną dieną iš kiekvienos kategorijos. Taigi, norint apskaičiuoti bendrą gaunamą kiekį, kai per vieną dieną vaikas kontaktuoja su žaislais, priskiriamais prie trijų kategorijų, išsiskyrimo ribines vertes reikia vertinti kumuliatyviai ir sudėti.
15 Ginčijamame sprendime, apie kurį pranešta 2012 m. kovo 2 d., Komisija tenkino Vokietijos vyriausybės prašymą be apribojimų, kiek tai susiję su nitrozoaminais ir nitrojunginiais. Dėl bario ir švino Komisija prašymą tenkino „iki Sąjungos teisės nuostatų dėl naujų ribinių verčių nustatymo <...> įsigaliojimo dienos, bet ne ilgiau kaip iki 2013 m. liepos 21 d.“ Tačiau Komisija prašymą atmetė, kiek jis susijęs su stibiu, arsenu ir gyvsidabriu.
16 2012 m. gegužės 14 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktu pareiškimu Vokietijos vyriausybė pareiškė ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo tiek, kiek jame Komisija atmetė jos prašymą palikti galioti nacionalines nuostatas dėl stibio, arseno ir gyvsidabrio ribinių verčių ir tiek, kiek jame prašymą tenkino dėl bario ir švino tik iki 2013 m. liepos 21 d.
17 2013 m. vasario 13 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktu atskiru dokumentu Vokietijos vyriausybė pateikė šį prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kuriame iš esmės Bendrojo Teismo pirmininko prašo:
– laikinai patvirtinti nacionalines nuostatas, apie kurias pranešta, kuriomis paliekamos galioti stibio, arseno, bario, švino ir gyvsidabrio ribinės vertės, kol Bendrasis Teismas priims sprendimą pagrindinėje byloje,
– nepatenkinus pirmojo reikalavimo, įpareigoti Komisiją laikinai patvirtinti minėtas nacionalines nuostatas, kol Bendrasis Teismas priims sprendimą pagrindinėje byloje.
18 2013 m. vasario 28 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktose savo pastabose dėl prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones Komisija Bendrojo Teismo pirmininko prašo:
– pripažinti prašymą nepriimtinu arba, nepatenkinus šio reikalavimo, atmesti jį kaip nepagrįstą,
– priteisti iš Vokietijos Federacinės Respublikos sumokėti papildomas išlaidas, patirtas dėl šios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūros, kai bus priimamas sprendimas dėl bylinėjimosi išlaidų pagrindinėje byloje.
19 2013 m. kovo 14 d. atsiliepime Vokietijos vyriausybė atsakė į Komisijos pastabas. Komisija galutinę poziciją dėl pastarojo dokumento pateikė 2013 m. kovo 27 d. atsiliepime.
Dėl teisės
20 Bendrai analizuojant SESV 278 ir 279 straipsnius bei SESV 256 straipsnio 1 dalį matyti, kad laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas gali, jei mano, kad to reikalauja aplinkybės, nurodyti sustabdyti ginčijamo akto vykdymą arba taikyti kitas reikalingas laikinąsias apsaugos priemones.
21 Bendrojo Teismo procedūros reglamento 104 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad prašymuose dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodomas ginčo dalykas, aplinkybės, dėl kurių reikia skubaus sprendimo, ir faktiniai bei teisiniai pagrindai, prima facie patvirtinantys prašomos laikinosios apsaugos priemonės reikalingumą. Taigi laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas gali sustabdyti vykdymą ir taikyti kitas laikinąsias apsaugos priemones, jei nustatyta, kad jų taikymą prima facie pateisina faktinės ir teisinės aplinkybės (fumus boni juris) ir kad jos skubios dėl to, jog siekiant, kad būtų išvengta rimtos ir nepataisomos žalos tų priemonių prašančios šalies interesams, yra būtina, kad jos būtų priimtos ir pradėtų veikti prieš priimant sprendimą pagrindinėje byloje. Prireikus laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas taip pat turi palyginti šalių interesus nagrinėjamoje byloje (žr. 2011 m. balandžio 13 d. Bendrojo Teismo pirmininko nutarties Westfälische Drahtindustrie ir kt. prieš Komisiją, T‑393/10 R, Rink. p. II‑1697, 12 punktą ir nurodytą teismų praktiką).
22 Nagrinėdamas šių sąlygų visumą laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas turi didelę diskreciją ir, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali laisvai pasirinkti šių įvairių sąlygų patikrinimo būdą, taip pat jų nagrinėjimo tvarką, nes jokioje teisės normoje jis neįpareigojamas pasirinkti iš anksto nustatytos vertinimo sistemos, kuria remiantis būtų vertinama būtinybė taikyti laikinąsias apsaugos priemones (žr. minėtos Nutarties Westfälische Drahtindustrie ir kt. prieš Komisiją 13 punktą ir nurodytą teismų praktiką).
23 Laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas mano, jog turi visą informaciją, kad galėtų priimti sprendimą dėl šio prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ir nėra būtinybės pirma išklausyti šalių žodinių paaiškinimų.
Dėl prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones priimtinumo
24 Komisija mano, kad prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepriimtinas, nes Vokietijos Federacinė Respublika neturi suinteresuotumo pareikšti ieškinį. Jei prašymas pagrindinėje byloje, kuriuo siekiama neigiamo sprendimo panaikinimo, būtų tenkinamas, Komisija turėtų priimti naują sprendimą dėl leidžiančios nukrypti nuostatos taikymo pagal SESV 114 straipsnio 4 dalį atsižvelgdama į sprendimą dėl panaikinimo ir naudodamasi didele diskrecija vertinti, kurią ji turi panašiomis aplinkybėmis. Iš tikrųjų pateikdama prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones Vokietijos Federacinė Respublika siekia, kad būtų sustabdytas neigiamo sprendimo vykdymas. Tačiau laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūroje toks reikalavimas iš esmės nesuvokiamas (žr. 2009 m. gruodžio 17 d. Bendrojo Teismo pirmininko nutarties Vereniging Milieudefensie ir Stichting Stop Luchtverontreiniging Utrecht prieš Komisiją, T‑396/09 R, neskelbiamos Rinkinyje, (toliau – Nutartis Milieudefensie), 34 punktą ir nurodytą teismų praktiką). Anot Komisijos, Vokietijos Federacinė Respublika mėgina apeiti šią priimtinumo taisyklę, nes apribojo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones dalyką, ir tam prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikė reikalavimus, kurie viršija pateiktus pagrindinėje byloje, o tai kelia grėsmę institucinei pusiausvyrai.
25 Dėl pagrindinio prašymo, kuriuo siekiama, kad pats laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas patvirtintų, jog laikinai paliekamos galioti ginčijamos nacionalinės nuostatos, Komisija pažymi, kad vykdydamas teisėtumo kontrolę Sąjungos teismas negali veikti kaip administracinė institucija ir vietoj jos atlikti techninių klausimų sudėtingų vertinimų. Dėl papildomo reikalavimo, jį priėmus vykdant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūrą, reikštų, kad Komisijai nurodomos sprendimo dėl panaikinimo apibrėžtos pasekmės. Sąjungos teisėje nėra šios rūšies ieškinio dėl įpareigojimo, kuris prilygtų nurodymui taikyti priemonę, viršijančią bylą iš esmės nagrinėjančio teismo kompetenciją (Nutarties Milieudefensie 42 punktas). Be to, prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones priimtinumas siejamas su glaudaus ryšio tarp prašomos laikinosios apsaugos priemonės ir reikalavimų pagrindinėje byloje buvimu. Laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas negali naudotis kompetencija, kurios neturi bylą iš esmės nagrinėjantis teismas (Nutarties Milieudefensie 39 ir paskesni punktai). Tačiau ieškovė siekia būtent to.
26 Priešingai, Vokietijos vyriausybė mano, kad iš tikrųjų egzistuoja ryšys tarp prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir prašymo pagrindinėje byloje. Nuostatomis, kuriose reglamentuojamas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinama teisė į teisminę gynybą, įtvirtinta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (OL C 83, 2010, p. 389, toliau – chartija) 47 straipsnyje. Šiomis nuostatomis ieškovui užtikrinama teisė į laikiną teisminę apsaugą tiek, kiek ji būtina sprendimo, kuris bus priimtas pagrindinėje byloje, visiškam veiksmingumui užtikrinti. Jei, kaip šiuo atveju, ieškinys pagrindinėje byloje iš tikrųjų susijęs su prašymu įpareigoti, bet ieškovas priverstas pareikšti ieškinį dėl panaikinimo, laikinoji teisminė apsauga turi būti taikoma remiantis SESV 278 straipsniu arba SESV 279 straipsniu.
27 Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūros tikslas yra užtikrinti būsimo sprendimo dėl esmės visišką veiksmingumą (šiuo klausimu žr. 2004 m. rugsėjo 27 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties Komisija prieš Akzo ir Akcros, C‑7/04 P(R), Rink. p. I‑8739, 36 punktą). Vadinasi, ši procedūra yra tik papildoma pagrindinės procedūros, kurios dalis ji yra, atžvilgiu (1996 m. vasario 12 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutarties Lehrfreund prieš Tarybą ir Komisiją, T‑228/95 R, Rink. p. II‑111, 61 punktas), todėl laikinąsias apsaugos priemones taikančio teisėjo priimtas sprendimas turi būti laikinas ta prasme, kad jis negali lemti būsimo sprendimo dėl esmės turinio nei panaikinti jo veiksmingumo (1991 m. gegužės 17 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties CIRFS ir kt. prieš Komisiją, C‑313/90 R, Rink. p. I‑2557, 24 punktas ir 1995 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutarties Connolly prieš Komisiją, T‑203/95 R, Rink. p. II‑2919, 16 punktas). Be to, prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė turi būti pakankamai glaudžiai susijusi su pagrindinės bylos dalyku ir ji negali peržengti sprendimo dėl esmės, kurį gali priimti Bendrasis Teismas, taikymo srities (2001 m. kovo 29 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutarties Goldstein prieš Komisiją, T‑18/01 R, Rink. p. II‑1147, 14 punktas ir 2004 m. liepos 2 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutarties Sumitomo Chemical prieš Komisiją, T‑78/04 R, Rink. p. II‑2049, 43 punktas).
28 Komisija teisingai pažymėjo, kad prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kuriuo siekiama tik to, kad būtų sustabdytas neigiamo sprendimo vykdymas, iš esmės yra nepriimtinas, nes prašomas sustabdymas savaime negali pakeisti jo prašančio asmens teisinės situacijos. Vis dėlto Vokietijos vyriausybės pateiktas prašymas nėra būtent prašymas sustabdyti sprendimo vykdymą, kaip jis suprantamas pagal SESV 278 straipsnį. Ji veikiau prašo nustatyti laikinąsias apsaugos priemones, kaip tai suprantama pagal SESV 279 straipsnį. Tačiau nei pagal SESV 279 straipsnį, nei pagal Procedūros reglamento 104 straipsnį, nei, juo labiau, pagal chartijos 47 straipsnį neleidžiama tokio prašymo pripažinti nepriimtinu vien dėl to, kad ieškiniu, su kuriuo šis prašymas susijęs, siekiama panaikinti neigiamą sprendimą (šiuo klausimu žr. ir 2013 m. kovo 7 d. Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotojo nutarties EDF prieš Komisiją, C‑551/12 P(R), 41 punktą).
29 Dėl šios priežasties teismų praktikoje yra daug pavyzdžių, kai laikinosios apsaugos priemonės taikytos pareiškus ieškinius dėl neigiamų sprendimų panaikinimo. Iš tikrųjų tokiomis aplinkybėmis laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas nusprendė, kad būtina suteikti prašomą laikiną teisinę apsaugą, kol bus baigta nagrinėti pagrindinė byla (žr., be kita ko, 2009 m. balandžio 28 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutarties United Phosphorus prieš Komisiją, T‑95/09 R, neskelbiamos Rinkinyje, 2012 m. lapkričio 16 d. Bendrojo Teismo pirmininko nutarčių Evonik Degussa prieš Komisiją, T‑341/12 R, Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją, T‑345/12 R, ir 2013 m. kovo 11 d. Nutarties Pilkington Group prieš Komisiją, T‑462/12 R, rezoliucines dalis).
30 Reikia konstatuoti, kad pagal šiuo atveju taikomą tvarką Vokietijos vyriausybės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra priimtinas.
31 Iš tikrųjų naujosios Žaislų direktyvos 55 straipsnyje numatyta, kad senosios Žaislų direktyvos II priedo II dalies 3 punktas, kuriame nustatytos stibio, arseno, bario, švino ir gyvsidabrio ribinės vertės, kurias Vokietijos vyriausybė pageidauja toliau taikyti tokias, kokios nustatytos pagal nacionalinę teisę, bus panaikintos tik nuo 2013 m. liepos 20 d. Tai reiškia, kad ginčijamos ribinės vertės galioja iki 2013 m. liepos 20 d. Kadangi Komisija ginčijamame sprendime atmetė prašymą palikti galioti, kiek jis susijęs su stibiu, arsenu ir gyvsidabriu, o dėl bario ir švino prašymą tenkino tik iki 2013 m. liepos 21 d., ginčijamame sprendime nustatytas draudimas palikti galioti įsigalios tik 2013 m. liepos 21 d. Todėl Vokietijos vyriausybė bet kuriuo atveju gali toliau taikyti atitinkamas ankstesnes ribines vertes iki 2013 m. liepos 20 d., nesvarbu, ar gaus Komisijos leidimą, ir tai nepažeidžia galimos pareigos perkelti į nacionalinę teisę naujosios Žaislų direktyvos II priedo III dalies 13 punktą dar iki šios datos (žr. šios nutarties 12 punktą).
32 Šiomis aplinkybėmis Vokietijos vyriausybė turėjo pareikšti ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo per SESV 263 straipsnio 6 dalyje nustatytą terminą, t. y. iki 2012 m. gegužės vidurio, o atsisakyta jai suteikti SESV 278 straipsnyje numatytą laikinąją teisminę apsaugą iki 2013 m. liepos 20 d., o iki šios datos teisinė situacija, kurią ji nori įtvirtinti, t. y. ankstesnių ribinių verčių taikymo tęstinumas, jai jau yra užtikrinamas pagal naujosios Žaislų direktyvos 55 straipsnį. Todėl logiška, kad Vokietijos vyriausybė gali prašyti palikti galioti šias ribines vertes po 2013 m. liepos 20 d. tik pateikusi prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nustatomas pagal SESV 279 straipsnį. Todėl Komisija negali jos kaltinti mėginimu neteisėtai išvengti SESV 278 straipsnyje numatytos procedūros.
33 Kadangi Komisija teigia, jog prašoma laikinoji apsaugos priemonė kelia grėsmę institucinei pusiausvyrai ir viršija bylą iš esmės nagrinėjančio teismo kompetenciją, reikia priminti, kad, kiek tai susiję su laikinosiomis apsaugos priemonėmis, laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas turi tokią kompetenciją, kurios poveikis atitinkamų Sąjungos institucijų atžvilgiu viršija sprendimo dėl panaikinimo pasekmes (šiuo klausimu žr. 1983 m. rugpjūčio 5 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties CMC prieš Komisiją, 118/83 R, Rink. p. 2583, 53 punktą ir 1993 m. vasario 19 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutarties Langnese‑Iglo ir Schöller prieš Komisiją, T‑7/93 R ir T‑9/93 R, Rink. p. II‑131, rezoliucinę dalį), jeigu šios laikinosios apsaugos priemonės taikomos tik tiek laiko, kiek nagrinėjama pagrindinė byla, iš anksto nenulemia sprendimo dėl esmės ir netrukdo jo veiksmingumui.
34 Vokietijos vyriausybė teisingai pažymėjo, kad jos prašomos laikinosios apsaugos priemonės taikymas iš anksto nenulemia sprendimo dėl esmės. Nacionalinių nuostatų, apie kurias pranešta, palikimas galioti būtų patvirtintas tik tam tikram ribotam laikotarpiui, kol bus priimtas sprendimas dėl esmės. Šis tik laikinas patvirtinimas visiškai neapima ginčijamo sprendimo pagrįstumo vertinimo, kuris bus sprendimo dėl esmės nagrinėjimo dalykas. Šiuo atveju prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kuriuo Vokietijos vyriausybė iš esmės siekia galimybės taikyti ankstesnes ribines vertes po 2013 m. liepos 20 d., yra pakankamai glaudžiai susijęs su ieškiniu dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo, nes šiuo sprendimu jai de facto draudžiama ribines vertes palikti galioti po šios datos.
35 Kiek tai susiję su sprendimo dėl esmės, kuris turi būti priimtas, veiksmingumu, akivaizdu, kad prašomos laikinosios apsaugos priemonės taikymas nepadarytų poveikio sprendimui, kuriuo atmetamas Vokietijos vyriausybės pareikštas ieškinys dėl panaikinimo, nes pagal Procedūros reglamento 107 straipsnio 3 dalį tokia priemonė automatiškai nebetaikoma paskelbus sprendimą. Jei Bendrasis Teismas panaikintų ginčijamą sprendimą, pagal SESV 266 straipsnį Komisija turėtų imtis dėl šio panaikinimo būtinų priemonių atsižvelgdama į teismo sprendimo motyvus. Jeigu Komisija vėl atmestų Vokietijos vyriausybės pateiktą prašymą palikti galioti, pavyzdžiui, remdamasi naujais motyvais, pagal Procedūros reglamento 107 straipsnio 3 pastraipą netaikytina tapusi priemonė nebūtų kliūtis tokioms teismo sprendimo pasekmėms. Tačiau jei paisydama teismo sprendimo motyvų Komisija turėtų tenkinti prašymą palikti galioti, prašoma laikinoji apsaugos priemonė nuo tada būtų ypač tinkama būsimo sprendimo dėl panaikinimo, kurio tikslas yra toks vykdymas, visiškam veiksmingumui užtikrinti.
36 Šiomis aplinkybėmis Komisija negali ir pagrįstai teigti, kad prašoma laikinoji apsaugos priemonė viršija tai, ką Bendrasis Teismas gali nuspręsti būsimame sprendime dėl panaikinimo. Šiuo atžvilgiu prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones priimtinumui išnagrinėti pakanka konstatuoti, kad Vokietijos vyriausybė tinkamai pažymėjo (žr. 1986 m. vasario 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Cofaz ir kt. prieš Komisiją, 169/84, Rink. p. 391, 28 punktą), kad nacionalinėmis ribinėmis vertėmis, apie kurias pranešta Komisijai, kad jos būtų paliktos galioti, užtikrinamas aukštesnis vaikų sveikatos apsaugos lygis nei tas, kuris nustatytas taikant naujojoje Žaislų direktyvoje nurodytas ribines vertes; kad atsisakius taikyti prašomą laikinąją apsaugos priemonę per laikotarpį nuo 2013 m. liepos 21 d. iki sprendimo pagrindinėje byloje paskelbimo vaikų sveikatai grėstų didelė ir nepataisoma žala ir kad interesas, kurį prašoma apsaugoti, t. y. visuomenės sveikata, yra esminės svarbos.
37 Šie Vokietijos vyriausybės įtikinami argumentai laikinąsias apsaugos priemones taikančiam teisėjui, nagrinėjančiam jam pateikto prašymo priimtinumą, leidžia pakankamai užtikrintai laiduoti, kad siekdama įvykdyti sprendime dėl panaikinimo nustatytas pareigas, Komisija tenkins ginčijamą prašymą palikti galioti. Taigi visiškai tikėtina, kad prašoma laikinoji apsaugos priemonė pateks į tų priemonių, kurias Komisija turės priimti vykdydama tokį sprendimą, ribas.
38 Šiuo klausimu šį atvejį reikia skirti nuo nagrinėto byloje, kurioje priimta Nutartis Milieudefensie, dėl leidimo taikyti leidžiančią nukrypti nuostatą, pagal kurią Komisija valstybei narei leido nesilaikyti tam tikrų su oro kokybe susijusių ribinių verčių. Komisija atmetė kaip nepriimtiną aplinkos apsaugos organizacijos jai atsiųstą prašymą šį leidimą „persvarstyti viduje“. Organizacija ieškovė pareiškė ieškinį dėl panaikinimo būtent dėl šio sprendimo atmesti prašymą, o ne dėl paties leidimo taikyti leidžiančią nukrypti nuostatą. Be to, ji pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kuriuo siekė, be kita ko, kad Komisija būtų įpareigota atitinkamai valstybei narei nurodyti nedelsiant laikytis ribinių verčių. Nutarties Milieudefensie 37–41 punktuose prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones pripažintas nepriimtinu dėl to, kad pritaikius prašomas laikinąsias apsaugos priemones iš tikrųjų Komisija būtų priversta panaikinti leidžiančios nukrypti nuostatos taikymą, o teismo sprendimu, kuriuo panaikinamas sprendimas atmesti prašymą, Komisija būtų įpareigota tik veikti ir iš naujo išnagrinėti, – nedarant jokio poveikio rezultatui, – iš pradžių atmestą prašymą, juo labiau kad ginčas tarp šalių buvo susijęs tik su priimtinumo klausimais, o visai ne su rezultatu. Taigi leidžiančios nukrypti nuostatos taikymo panaikinimas negalėjo būti būtina to teismo sprendimo pasekmė, todėl prašoma laikinoji apsaugos priemonė būtų viršijusi tas priemones, kurių Komisija būtų turėjusi imtis sprendimui dėl panaikinimo įvykdyti pagal SESV 266 straipsnį (dėl panašių aplinkybių, susijusių su Sąjungos teise valstybės pagalbos srityje, žr. minėtos Nutarties CIRFS ir kt. prieš Komisiją 20–23 punktus).
39 Iš viso to, kas pasakyta, matyti, kad prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones reikia pripažinti priimtinu, bet tik tiek, kiek jis susijęs su papildomu reikalavimu. Iš tikrųjų iš bendrai taikomų SESV 114 straipsnio 4 ir 6 dalių matyti, kad tik Komisija turi kompetenciją patvirtinti valstybių narių jai pateiktus prašymus išlaikyti nuostatas, o laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas iš esmės yra įgaliotas tik atitinkamą instituciją įpareigoti imtis atitinkamų priemonių arba jų nesiimti.
Dėl „fumus boni juris“
40 Pagal teismo praktiką sąlyga dėl fumus boni juris yra tenkinama, kai bent vienas iš ieškovo, prašančio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nurodytų pagrindų pagrindiniam ieškiniui pagrįsti iš pirmo žvilgsnio atrodo tinkamas ir bet kuriuo atveju neatrodo nepagrįstas. Tam pakanka, kad šis pagrindas būtų susijęs su kilusiais sudėtingais ir subtiliais teisės klausimais, kurių iš pirmo žvilgsnio negalima atmesti kaip nesvarbių ir kuriuos reikia išsamiai išnagrinėti, ir tai gali padaryti bylą iš esmės nagrinėjantis kompetentingas teismas arba, kai iš šalių pateiktų argumentų matyti, kad pagrindinėje byloje egzistuoja didelis teisinis prieštaravimas, kurio negalima iš karto išspręsti (šiuo klausimu žr. minėtos Nutarties Westfälische Drahtindustrie ir kt. prieš Komisiją 54 punktą ir 2012 m. rugsėjo 19 d. Bendrojo Teismo pirmininko nutarties Graikija prieš Komisiją, T‑52/12 R, 13 punktą ir nurodytą teismo praktiką).
Dėl švino ir bario ribinių verčių laikino patvirtinimo
41 Anot Vokietijos vyriausybės, ginčijamu sprendimu pažeistas SESV 114 straipsnis, nes nacionalines nuostatas dėl švino ir bario ribinių verčių, apie kurias pranešta, Komisija patvirtino nustačiusi terminą, kuris baigiasi vėliausiai 2013 m. liepos 21 d. SESV 114 straipsnio 6 dalies pirmoje pastraipoje toks laiko ribojimas nenumatytas, todėl Komisija gali tik patvirtinti arba atmesti. Terminas, per kurį ji turi priimti sprendimą, aiškiai ribojamas šešiais mėnesiais. Pagal šios nuostatos formuluotę Komisijai neleidžiama nustatyti laiko ribojimų, o juo labiau tokio griežto ribojimo, kokį ji nustatė šiuo atveju, dėl kurio jos tarnyboms paskui lieka galimybė nagrinėti galimus suderinimo priemonės pritaikymus.
42 Be to, Vokietijos vyriausybė teigia, kad ir iš SESV 114 straipsnio 6 dalies pirmos pastraipos struktūros matyti, kad Komisijai nesuteikta galimybė šiuo pagrindu priimtam sprendimui nustatyti laiko apribojimą. Pirma, šios 6 dalies antroji pastraipa yra patvirtinimo prezumpcija, jei Komisija nepriima sprendimo per pirmoje pastraipoje nustatytus šešis mėnesius. Antra, remiantis minėtos 6 dalies trečia pastraipa, Komisija gali pratęsti pradinį terminą dar šešiems mėnesiams tik išimtiniais atvejais. Trečia, SESV 114 straipsnio 7 dalyje Komisijai nustatyta pareiga, kai ji patvirtina nacionalines nuostatas, apie kurias pranešta, nedelsiant nagrinėti, ar tikslinga siūlyti pakeisti suderinimo priemonę. Šia taisykle siekiama užtikrinti, kad nacionalinių nuostatų išlaikymo procedūros lėtumas nepadarytų žalos besikreipiančiai valstybei narei. Todėl Komisija aiškiai įpareigojama nagrinėti galimo pakeitimo tikslingumą ir apimtį iš karto po to, kai patvirtina nuostatas.
43 Komisija atsikerta, kad Vokietijos vyriausybės argumentais nepaisoma SESV 114 straipsnyje nustatytos sistemos. Iš tikrųjų griežtesnių nacionalinių nuostatų patvirtinimas yra būtent suderinimo priemonių išimtis. Komisija nesiremia išimtimi ir patvirtina nustatydama laiko apribojimą tik tam, kad būtų sukurta situacija, atitinkanti suderinimo priemonę, ir kartu tam tikram apibrėžtam laikotarpiui patvirtina aukštesnį apsaugos lygį. Laiko apribojimas leidžia greitai užbaigti procedūrą ir išvengti galimos antros procedūros pagal SESV 114 straipsnio 4 dalį. Komisija pasirinko tokį sprendimą, nes Vokietijos Federacinė Respublika labai anksti parodė savo nepritarimą jos pasirinktam požiūriui, nepaisant to, kad Komisija jau ėmėsi veiksmų, kad ribinės vertės būtų pakeistos atsižvelgiant į naujausias mokslines žinias. Taigi atrodė logiška patvirtinimą apriboti laiko atžvilgiu, nes tai buvo vienintelis būdas užtikrinti, kad nagrinėjamų medžiagų koncentracijai vidaus rinkoje parduodamuose žaisluose visada būtų taikomos vienodos taisyklės.
44 Komisija teigia, kad Europos mastu uždraudus bet kokias priemones, kuriomis siekiama įvesti griežtesnes nuostatas, kol bus baigta SESV 114 straipsnio 6 dalyje numatyta procedūra, būtų prieštaraujama naująja Žaislų direktyva siekiamam apsaugos tikslui ir neatsižvelgiama į sveikatos apsaugai teikiamą svarbą pagal Sąjungos teisę. Akivaizdu, kad toks rezultatas absurdiškas. Priešingai, patvirtinimas nustatant laiko apribojimą Komisijai suteikia galimybę prireikus rasti lankstesnių sprendimų, kiek galima mažiau trikdančių vidaus rinkos veikimą, ir vienodai taikyti Sąjungos teisę. Kartu taip ji gali atsižvelgti į valstybių narių teisėtą susirūpinimą.
45 Šiuo klausimu laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas pirmiausia konstatuoja, kad ginčijamo sprendimo 54 punkte Komisija aiškiai pripažino, jog naujojoje Žaislų direktyvoje nustatytos švino išsiskyrimo ribinės vertės vaikams nesuteikia tinkamo apsaugos lygio, todėl ji pradėjo aptariamų ribinių verčių peržiūros procedūrą. Dėl šios priežasties ginčijamo sprendimo 55 punkte Komisija nusprendė, kad su švinu susijusios nacionalinės nuostatos, apie kurias pranešta, pateisinamos svarbiais žmonių sveikatos apsaugos reikalavimais. Paskui tas pats pasakyta ir dėl bario, t. y. ginčijamo sprendimo 48 punkte Komisija irgi aiškiai pripažino, kad Vokietijos vyriausybės siūlytos vertės akivaizdžiai užtikrina aukštesnį vaikų sveikatos apsaugos lygį. Dėl šios priežasties ginčijamo sprendimo 51 punkte Komisija pripažino, kad su bariu susijusios nacionalinės nuostatos, apie kurias pranešta, pateisinamos svarbiais žmonių sveikatos apsaugos reikalavimais.
46 Galiausiai, reikia pridurti, kad ginčijamo sprendimo 94 punkte Komisija pažymi, jog nacionalinės priemonės dėl švino ir bario, apie kurias pranešė Vokietijos Federacinė Respublika, nėra nei savavališkos diskriminacijos priemonė, nei užslėptas valstybių narių tarpusavio prekybos apribojimas, nei neproporcinga kliūtis vidaus rinkos veikimui. Iš to Komisija padarė išvadą, jog ji turi pagrindą pripažinti, kad šios priemonės gali būti patvirtintos „laikantis laiko apribojimų“.
47 Matyti, jog Komisija patvirtino, kad visos SESV 114 straipsnio 4 ir 6 dalių taikymui keliamos sąlygos tenkinamos, kiek tai susiję su švinu ir bariu. Be to, ji pripažino pritarianti Vokietijos Federacinei Respublikai, kad nuostatos turi būti patvirtinamos, jei tenkinamos SESV 114 straipsnio 4 ir 6 dalyse nustatytos sąlygos. Vis dėlto Komisija pažymėjo, kad viena iš šių sąlygų yra nacionalinių nuostatų būtinumas, o šiuo atveju taip yra, kol bus priimtos naujojoje Žaislų direktyvoje nustatytos ribinės vertės. Pasibaigus šiam laiko apribojimui nacionalinės nuostatos nebebus būtinos. Dėl tokios situacijos reikia pritarti laiko apribojimui, kurį Komisija nustatė patvirtinant.
48 Dėl naujojoje Žaislų direktyvoje nustatytų ribinių verčių peržiūros savo pastabose dėl prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones Komisija pažymėjo, kad ji 2013 m. sausio 3 d. Pasaulinei prekybos organizacijai pranešė apie reglamento projektą, kuriuo pakeičiama minėta direktyva ir pakeičiamos bariui taikomos ribinės vertės. Pranešusi apie šį projektą, kad jį galėtų priimti, Komisija turėjo palaukti, kol pasibaigs 60 dienų terminas, t. y. iki 2013 m. kovo 4 d. Pasibaigus šiam terminui ir atsižvelgusi į galimas pastabas ji galėjo pateikti aptariamą projektą Reguliavimo komitetui, o ji tai buvo „numačiusi padaryti“ 2013 m. kovo mėn. pagal rašytinę procedūrą. „Jei Reguliavimo komitetas projektą patvirtina kvalifikuota dauguma“, turi praeiti trijų mėnesių laikotarpis, per kurį Europos Parlamentas ir Europos Sąjungos Taryba gali pateikti prieštaravimus. „Jei jie jų nepateikia“, Komisija gali priimti projektą. Tada naujos bario išsiskyrimo ribinės vertės gali įsigalioti 2013 m. liepos mėnesį.
49 Šios aplinkybės leidžia lengvai suprasti, kad Komisijos siūlomų naujų bario išsiskyrimo ribinių verčių įsigaliojimas priklauso nuo kelių aplinkybių, kurių neįmanoma iš anksto numatyti. Taigi Komisija ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje patvirtinimui nustačiusi griežtą terminą, t. y. „[ne ilgiau kaip iki] 2013 m. liepos 21 d.“, iš pirmo žvilgsnio, Vokietijos Federacinei Respublikai sukėlė grėsmę, kad jai gali tekti atsisakyti savo nacionalinių nuostatų prieš įsigaliojant galimoms naujoms išsiskyrimo vertėms, nors pagal šias nuostatas neginčijamai užtikrinamas aukštesnis apsaugos lygis nei tas, kuris užtikrinamas pagal naująją Žaislų direktyvą galiojančiomis vertėmis, ir todėl minėtų nuostatų išlaikymas pateisinamas svarbiais sveikatos apsaugos reikalavimais. Dėl šios priežasties Vokietijos vyriausybės argumentai, kad tokio termino nustatymas neatitinka nuostatų „išlaikymo“, kaip jis suprantamas pagal SESV 114 straipsnio 4 dalį, ir taip išvengiama SESV 114 straipsnio 4–7 dalyse įtvirtintų terminų sistemos ir patvirtinimo prezumpcijos, iš pirmo žvilgsnio, neatrodo nepagrįsti.
50 Juo labiau tai tinka ir Komisijos numatytam švinui taikomų ribinių verčių pakeitimui. Iš tikrųjų ji pati remiasi tuo, kad naujos vertės gali būti priimtos ne anksčiau kaip 2014 m. sausio mėn., bet kuriuo atveju po to, kai pasibaigs patvirtinimui jos nustatytas griežtas terminas, t. y. 2013 m. liepos 21 d.
51 Taigi reikia konstatuoti, kad Vokietijos vyriausybės pateikti argumentai dėl švinui ir bariui taikytinų ribinių verčių patvirtinimo su laiko apribojimu yra labai rimti ir jais keliami klausimai, kuriuos iš pirmo žvilgsnio reikia išsamiai išnagrinėti, o tai priskiriama bylą iš esmės nagrinėjančio teismo kompetencijai. Taigi šiuo atžvilgiu prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones sudaro fumus boni juris.
52 Dabar reikia pažymėti, kad tuo atveju, jei prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones šiuo aspektu bus priimtas, Komisija bet kuriuo momentu gali pateikti prašymą pagal Procedūros reglamento 108 straipsnį, jei ji manys, jog aplinkybės pasikeitė taip, kad jos gali pateisinti laikinosios apsaugos priemonės pakeitimą ar panaikinimą, o taip įvyktų, pavyzdžiui, jei tuo metu būtų pakeistos švinui ar bariui arba abiem šiems elementams taikytinos ribinės vertės.
Dėl prašymo patvirtinti stibiui, arsenui ir švinui taikytinas ribines vertes atmetimo
53 Anot Vokietijos vyriausybės, ginčijamu sprendimu pažeistos SESV 114 straipsnio 4 ir 6 dalys, nes Komisija nesilaikė svarbaus vertinimo kriterijaus, kai, siekdama pagrįsti atsisakymą leisti išlaikyti stibiui, arsenui ir gyvsidabriui taikytinas nacionalines nuostatas, ji Vokietijos vyriausybę apkaltino neįrodžius, kad naujojoje Žaislų direktyvoje numatytomis išsiskyrimo ribinėmis vertėmis neužtikrinamas tinkamas apsaugos lygis ar tikėtina, kad dėl jų kils neigiamų pasekmių sveikatai. Iš tikrųjų, kaip matyti iš 2003 m. kovo 20 d. Teisingumo Teismo sprendimo Danija prieš Komisiją (C‑3/00, Rink. p. I‑2643, 63 ir 64 punktai), kad pateisintų savo nacionalinių nuostatų išlaikymą, valstybė narė gali remtis aplinkybe, jog grėsmę visuomenės sveikatai ji vertina kitaip, nei Sąjungos teisės aktų leidėjas ją vertino nustatydamas nagrinėjamą suderinimo priemonę. Tam prašymą teikianti valstybė narė tik turi įrodyti, kad šiomis nacionalinėmis nuostatomis užtikrinamas aukštesnis visuomenės sveikatos apsaugos lygis nei pagal Sąjungos teisės suderinimo priemonę ir kad šiomis nuostatomis neviršijama tai, kas būtina šiam tikslui pasiekti.
54 Priešingai nei tvirtina Komisija, Vokietijos vyriausybė įvykdė visas su įrodinėjimu susijusias pareigas. Nacionalinės ribinės vertės, kurios identiškos senosios Žaislų direktyvos II priedo II dalies 3 punkte nustatytosioms, ir naujosios Žaislų direktyvos II priedo III dalies 13 punkte nustatytos ribinės vertės gali būti lyginamos tik jas perskaičiavus, nes pirmosios išreiškiamos atsižvelgiant į biologinį įsisavinamumą, o antrosios – į išsiskyrimą. Remdamasi standartu EN 71‑3 (žr. šios nutarties 6 punktą), Vokietijos vyriausybė perskaičiavo į išsiskyrimo ribines vertes, paskui palygino biologinio įsisavinamumo ribines vertes, viršijančias pagal naująją Žaislų direktyvą trims žaislų konsistencijos kategorijoms leidžiamas didžiausias išsiskyrimo ribines vertes, su tomis, kurios nustatytos senojoje Žaislų direktyvoje (neatsižvelgiant į žaislo konsistenciją). Atlikus šį perskaičiavimą paaiškėjo, kad nacionalinėse nuostatose, apie kurias pranešta, numatytos išsiskyrimo ribinės vertės yra mažesnės nei numatytos naujojoje Žaislų direktyvoje. Taigi, kiek tai susiję su nagrinėjamais elementais, pastarojoje direktyvoje leidžiamas išsiskyrimas viršija minėtose nacionalinėse nuostatose leidžiamą išsiskyrimą, o tai lemia didesnį vaikų sąlytį su kenksmingomis medžiagomis. Tai įrodo, kad šiomis nacionalinėmis nuostatomis užtikrinamas didesnis apsaugos lygis nei pagal naująją Žaislų direktyvą, kaip tai patvirtina ši lentelė:
Elementas | Biologinio įsisavinamumo ribinė vertė pagal Vokietijos nacionalinę teisę (atitinka senąją Žaislų direktyvą) | Biologinio įsisavinamumo ribinė vertė pagal naująją Žaislų direktyvą | |
| | (µg per dieną) neatsižvelgiant į žaislo medžiagos konsistenciją | (µg per dieną) sausoje, trapioje, miltelių pavidalo ar lanksčioje žaislo medžiagoje | (µg per dieną) skystoje ar lipnioje žaislo medžiagoje | (µg per dieną) nugrandytoje žaislo medžiagoje |
Stibis | 0,2 | 4,5 | 4,5 | 4,5 |
Arsenas | 0,1 | 0,38 | 0,36 | 0,38 |
Gyvsidabris | 0,5 | 0,75 | 0,76 | 0,76 |
55 Vokietijos vyriausybės nuomone, tai įrodo, kad kiekvienai medžiagai ir kiekvienai konsistencijai senojoje Žaislų direktyvoje numatytos biologinio įsisavinamumo ribinės vertės yra mažesnės nei tos, kurios numatytos naujojoje Žaislų direktyvoje. Todėl jau vien atskirai išnagrinėjus kiekvieną konsistenciją matyti, kad nacionalinėmis nuostatomis, apie kurias pranešta, užtikrinamas aukštesnis vaikų sveikatos apsaugos lygis, nei reikalaujamas pagal naująją Žaislų direktyvą. Ši išvada būtų dar labiau patvirtinta, jei kiekvienas elementas būtų išnagrinėtas bendrai sudedant naujojoje Žaislų direktyvoje numatytas visoms trims žaislo medžiagos konsistencijoms taikomas biologinio įsisavinamumo ribines vertes, prieš tai jas perskaičiavus.
56 Tačiau Komisija mano, kad nacionalinėmis nuostatomis, apie kurias pranešta (ir senojoje Žaislų direktyvoje numatytomis ribinėmis vertėmis, kuriomis šios nuostatos grindžiamos), sveikata neapsaugoma veiksmingiau nei naujosiomis Žaislų direktyvos nuostatomis ir kad, priešingai, dauguma atvejų Vokietijos normomis užtikrinama gerokai silpnesnė apsauga nuo stibio, arseno ir gyvsidabrio, kaip tai įrodo toliau pateikiama lentelė, kurioje naujojoje Žaislų direktyvoje numatytos išsiskyrimo ribinės vertės palyginamos su nuostatomis, apie kurias pranešė Vokietijos vyriausybė, o skaičiai rodo iš vieno kilogramo žaislo medžiagos kiekvieno galinčio išsiskirti elemento leidžiamą maksimalų kiekį (miligramais):
Elementas | Naujoji Žaislų direktyva Išsiskyrimas iš žaislo medžiagos (mg/kg) | Išsiskyrimas pagal priemones, apie kurias pranešta (mg/kg) standartas EN 71‑3 | |
| | Skysta ar lipni medžiaga | Sausa, trapi, miltelių pavidalo ar lanksti medžiaga | Nugrandyta medžiaga | |
Stibis | 11,3 | 45 | 560 | 60 |
Arsenas | 0,9 | 3,8 | 47 | 25 |
Gyvsidabris | 1,9 | 7,5 | 94 | 60 |
57 Anot Komisijos, iš šios lentelės aiškiai matyti, kad skystoms ir sausoms medžiagoms taikomos vertės, apie kurias pranešė Vokietijos vyriausybė, gerokai viršija tas, kurios nustatytos naujojoje Žaislų direktyvoje. Mažesnės ribinės vertės, apie kurias pranešta, nustatytos tik nugrandytoms medžiagoms, kurios vis dėlto paprastai sunkiau prieinamos būtent dėl to, kad pirmiausia jas reikia nugrandyti.
58 Komisija ginčija Vokietijos vyriausybės palyginimą jai pateiktoje lentelėje (žr. šios nutarties 54 punktą). Iš tikrųjų antroje skiltyje nurodomas pagal Vokietijos nacionalinės teisės nuostatas (ir pagal senąją Žaislų direktyvą) biologinis įsisavinamumas kaip siekiamas tikslas, o trijose dešiniau esančiose skiltyse nurodomas dėl naujosios Žaislų direktyvos realiai pasiektas biologinis įsisavinamumas, t. y. atsižvelgiant į absorbuotą žaislo medžiagos kiekį. Tam, kad palyginimas būtų teisingas, reikia ir pagal senąją Žaislų direktyvą apskaičiuoti, koks realiai gali būti pasiektas biologinis įsisavinamumas, ir tai padaryta atsižvelgiant į tris žaislo medžiagos konsistencijas. Tam atitinkamo elemento išsiskyrimo ribinę vertę, t. y. maksimalų šio elemento kiekį, galintį išsiskirti iš 1 kg žaislo medžiagos, reikia padauginti iš žaidžiančio vaiko nurytos žaislo medžiagos kiekio: 100 mg iš sausos (ir kitokios) medžiagos, 400 mg iš molio lipdymui ir dažų piešimui pirštais arba iš skystos (ir kitokios) medžiagos ir 8 mg iš nugrandytos medžiagos. Rezultatas pateikiamas šioje lentelėje:
Elementas | Senoji Žaislų direktyva | Naujoji Žaislų direktyva | |
| | Biologinis įsisavinamumas kaip siekiamas tikslas (µg per dieną) | Biologinis įsisavinamumas (µg per dieną), realiai pasiekiamas vadovaujantis standartu EN 71‑3 | Biologinis įsisavinamumas (µg per dieną), realiai pasiekiamas vadovaujantis naująja Žaislų direktyva | |
| | | sausa medžiaga
100 mg | Molis lipdymui ir dažai piešimui pirštais 400 mg | nugrandyta medžiaga
8 mg | sausa medžiaga
100 mg | skysta medžiaga
400 mg | nugrandyta medžiaga
8 mg |
Stibis | 0,2 | 6 | 24 | 0,5 | 4,5 | 4,5 | 4,5 |
Arsenas | 0,1 | 2,5 | 10 | 0,2 | 0,4 | 0.36 | 0,38 |
Gyvsidabris | 0,5 | 2,5 | 10 | 0,5 | 0,75 | 0,76 | 0,76 |
59 Iš šio palyginimo matyti, kad, kiek tai susiję su stibiu, arsenu ir gyvsidabriu, naujoji Žaislų direktyva, išskyrus nugrandytą medžiagą, apskritai yra griežtesnė nei teisės aktai, kuriuos Vokietijos Federacinė Respublika prašo leisti išlaikyti. Taigi nuostatos, apie kurias pranešta, nepasitarnautų sveikatos apsaugai, nes pagrindinėje byloje trūks lemiamo elemento, kurio reikalaujama pagal SESV 114 straipsnio 4 dalį, t. y. priemonės tinkamumo.
60 Šiuo aspektu laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas konstatuoja, kad Vokietijos vyriausybės ir Komisijos ginče dėl stibio, arseno ir gyvsidabrio žaisluose koncentracijos „teisingų“ ribinių verčių keliami labai techniniai klausimai. Tai ypač susiję su išsiskyrimo ir biologinio įsisavinamumo ribinių verčių perskaičiavimu.
61 Dėl šio perskaičiavimo Vokietijos vyriausybė ginčija „realiai pasiekiamų biologinio įsisavinamumo ribinių verčių“, kurias Komisija gavo standartą EN 71‑3 atitinkančias išsiskyrimo ribines vertes padauginusi iš apskaičiuotų gaunamų kiekių, t. y. 100 mg, 400 mg ir 8 mg, svarbumą. Iš pirmo žvilgsnio šis prieštaravimas nėra nepagrįstas, nes Vokietijos vyriausybė pažymi, jog standarte EN 71‑3 pateiktos išsiskyrimo ribinės vertės buvo nustatytos remiantis prielaida, kad absorbuojamas žaislo medžiagos kiekis per dieną tik 8 mg ir kad senojoje Žaislų direktyvoje (ir ja grindžiamose nacionalinėse nuostatose), pirma, jau nustatytos taikytinos biologinio įsisavinamumo ribinės vertės ir, antra, apibrėžtas maksimalus biologinis įsisavinamumas per dieną naudojant žaislus ir draudžiama jį viršyti. Kadangi Vokietijos vyriausybė priduria, kad Komisijos nustatytos „realiai pasiekiamos biologinio įsisavinamumo ribinės vertės“ neteisingos, nes taip apskaičiuojamos vertės labai viršija pagal senąją Žaislų direktyvą apskritai leidžiamas vertes, todėl prielaida, kuria Komisija grindė savo perskaičiavimą, nesuderinama su pačios minėtos direktyvos nuostatomis, ir šis teiginys iš pirmo žvilgsnio neatrodo visai nesvarbus.
62 Be to, pati Komisija pripažįsta, kad netgi remiantis jos pačios perskaičiavimo metodu, nacionalinės ribinės vertės, apie kurias pranešta, taikomos nugrandytai medžiagai, yra mažesnės nei nustatytos naujojoje Žaislų direktyvoje, vis dėlto nugrandyta medžiaga vaikui sunkiau prieinama, nes ją pirmiausia reikia nugrandyti. Pateikus klausimą dėl šio aspekto, Komisija kaip nugrandytos medžiagos pavyzdį nurodė paviršiaus dangas (dažus, laką), plastiką ir kitas medžiagas, kaip antai odą, kartoną, medį, tekstilę, pavyzdžiui, pliušą, bet ir stiklą ar plieną. Ji patikslino, kad pats vaikas žaisdamas graužia žaislą, jį grando dantimis, čiulpia ar laižo ir todėl gali nuryti nugrandytos medžiagos. Tačiau šie paaiškinimai iš pirmo žvilgsnio neleidžia nustatyti, kodėl apgrandyti žaislai, t. y. labai nudėvėti, kurių dažnai randama vaikų darželiuose, lopšeliuose ir gausiose šeimose, yra sunkiau prieinami nei kitos medžiagos konsistencijos ir kodėl dėl to kylančios grėsmės sveikatai turėtų būti nepaisoma. Bet kuriuo atveju Komisija nepateikė jokių statistinių duomenų, rodančių, kad panašūs žaislai mažiau prieinami. Todėl visai negalima tvirtinti, kiek tai susiję su nugrandyta žaislo medžiaga, kad nacionalinėmis nuostatomis, apie kurias pranešta, neužtikrinama sveikatos apsauga, kaip tai suprantama pagal SESV 114 straipsnio 4 dalį.
63 Nors Komisija teigia ir tai, kad nuostatos, kurias Vokietijos vyriausybė prašo patvirtinti, grindžiamos beveik 30 m. senumo metodais, pakanka pažymėti, kad naujojoje Žaislų direktyvoje pats teisės aktų leidėjas aiškiai leidžia, kad šiais metodais grindžiamos ribinės vertės galiotų iki 2013 m. liepos 20 d. Nacionalinės ribinės vertės, kurias Komisija ginčijamame sprendime leido tam tikrą laiką taikyti bariui ir švinui, taip pat grindžiamos šiais metodais. Todėl iš pirmo žvilgsnio Komisija nepagrįstai teigia, kad pagal senąją Žaislų direktyvą nustatyta ribinėms vertėms taikoma tvarka visiškai atgyvenusi, moksliškai pasenusi ir todėl akivaizdžiai netinkama.
64 Negalima priimti ir Komisijos argumento, susijusio su tuo, kad nė viena kita valstybė narė nepadarė nė menkiausių išlygų dėl naujų ribinių verčių. Iš tikrųjų, ypač sveikatos sektoriuje, valstybėms narėms visiškai leidžiama įvertinti tam tikrų medžiagų keliamą grėsmę gyventojams kitaip, nei vertino suderinimo priemonę rengiantis Sąjungos teisės aktų leidėjas, o tai šiai valstybei leidžia išlaikyti galiojančias nacionalines nuostatas, jei ji gali įrodyti, kad jomis geriau saugoma visuomenės (nacionalinė) sveikata nei nagrinėjama suderinimo priemone ir kad jos neviršija to, kas būtina šiam tikslui pasiekti (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Danija prieš Komisiją 63 ir 64 punktus).
65 Todėl darytina išvada, kad Vokietijos vyriausybės pateiktais argumentais dėl atsisakymo patvirtinti stibiui, arsenui ir gyvsidabriui taikomas ribines vertes keliami sudėtingi klausimai, kurių iš pirmo žvilgsnio negalima atmesti kaip nereikšmingų, ir juos reikia išsamiai išnagrinėti, o tai turi būti daroma pagrindinėje byloje, jei reikia, pasikonsultavus su ekspertu pagal Procedūros reglamento 65 straipsnio d punktą.
66 Galiausiai pabrėžtina, kad ginčijamame sprendime Komisija nenagrinėjo, ar nėra galimos savavališkos diskriminacijos, galimo užslėpto valstybių narių tarpusavio prekybos apribojimo ar galimo trukdymo veikti vidaus rinkai. Vis dėlto, kaip teisingai pažymi Vokietijos vyriausybė, šiame sprendime pati Komisija pripažino, kad su švinu, bariu, nitrozoaminais ir nitrojunginiais susijusios Vokietijos nacionalinės nuostatos vienodai taikomos visiems gaminiams ir dėl šių nuostatų nei savavališkai diskriminuojama, nei ribojama valstybių narių tarpusavio prekyba, nei trukdoma veikti vidaus rinkai. Nėra jokios priežasties kitaip nuspręsti dėl stibio, arseno ir gyvsidabrio, nes nacionalinės nuostatos, apie kurias pranešta, šiuo aspektu identiškos.
67 Taigi fumus boni juris sąlyga tenkinama ir dėl atsisakymo patvirtinti stibiui, arsenui ir gyvsidabriui taikomas ribines vertes.
Dėl skubos
68 Primintina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūros tikslas yra užtikrinti visišką būsimo sprendimo dėl esmės veiksmingumą, kad būtų išvengta Sąjungos teismo užtikrinamos teisinės apsaugos spragos (1996 m. gegužės 3 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties Vokietija prieš Komisiją, C‑399/95 R, Rink. p. I‑2441, 46 punktas). Šiam tikslui pasiekti prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones skubumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į būtinumą priimti laikiną sprendimą, siekiant išvengti didelės ir neatitaisomos žalos laikinųjų apsaugos priemonių prašančiai šaliai (1999 m. lapkričio 18 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties Pfizer Animal Health prieš Tarybą, C‑329/99 P(R), Rink. p. I‑8343, 94 punktas). Šalis, kuri remiasi tokios žalos atsiradimo grėsme, turi įrodyti, jog pakankamai tikėtina, kad taip gali atsitikti (šiuo klausimu žr. 1993 m. birželio 29 d. Teisingumo Teismo nutarties Vokietija prieš Tarybą, C‑280/93 R, Rink. p. I‑3667, 34 punktą ir 2001 m. liepos 17 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties Komisija prieš NALOO, C‑180/01 P‑R, Rink. p. I‑5737, 53 punktą).
69 Šioje byloje Vokietijos Federacinė Respublika teigia, kad jei nebus taikomos prašomos laikinosios apsaugos priemonės, jai kyla grėsmė patirti didelės ir neatitaisomos žalos per laikotarpį nuo 2013 m. liepos 20 d. iki tada, kai Bendrasis Teismas priims sprendimą pagrindinėje byloje. Teisinis interesas, kuriam kyla grėsmė, yra vaikų, galinčių kontaktuoti su žaislais, pagamintais nesilaikant nacionalinėse nuostatose, apie kurias pranešta, nustatytų ribinių verčių, suteikiančių aukštesnio lygio apsaugą, nei užtikrinama pagal naująją Žaislų direktyvą, sveikata. Žala būtų didelė, nes sveikata savaime yra ypač svarbi vertybė ir todėl, kad vaikai, t. y. jautriausi vartotojai, patys negali spręsti apie jiems kylantį pavojų. Jei patiriama, tokia žala neatitaisoma, nes dėl savo pobūdžio neigiamas poveikis sveikatai negali būti pašalintas atgaline data.
70 Iš esmės Komisija atsikerta, jog net jei ribinės vertės pagal senąją Žaislų direktyvą suteiktų aukštesnį apsaugos lygį, tai nereikštų, kad naujosios Žaislų direktyvos nuostatos sukeltų didelės ir neatitaisomos žalos nuo 2013 m. liepos 20 d. Be to, kadangi nėra fumus boni juris, Vokietijos Federacinė Respublika negali remtis skuba.
71 Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad ši byla susijusi su vaikų, kuriems kyla grėsmė kontaktuoti su žaislais, kuriuose yra tam tikrų sunkiųjų metalų, sveikatos apsauga. Dėl šių sunkiųjų metalų koncentracijos žaisluose ribinių verčių nustatymo SESV 114 straipsnio 4 dalyje numatyta galimybė išlaikyti nacionalines nuostatas, pateisinamas SESV 36 straipsnyje išvardytais svarbiais sumetimais, t. y. reikalavimais, kurie, be kita ko, susiję su žmonių sveikatos apsauga. Remiantis SESV 191 straipsnio, kuris taip pat susijęs su žmonių sveikatos apsauga, 1 ir 2 dalimis, šioje srityje vykdoma politika grindžiama, be kita ko, atsargumo principu.
72 Pagal atsargumo principą, kuris yra Sąjungos teisės bendrasis principas, jei yra abejonių dėl grėsmės žmonių sveikatai buvimo ar jos masto, institucijos gali imtis apsaugos priemonių, ir tam nereikia laukti, kol šios grėsmės realumas ir sunkumas bus visiškai įrodyti (žr. 2007 m. rugsėjo 28 d. Pirmosios instancijos teismo laikinąsias apsaugos priemones taikančio teisėjo nutarties Prancūzija prieš Komisiją, T‑257/07 R, Rink. p. I‑4153, 60 ir 61 punktus bei nurodytą teismų praktiką). Kad išvengtų atitinkamo gaminio keliamos tam tikros potencialios grėsmės visuomenės sveikatai, institucijos netgi privalo imtis tinkamų priemonių ir tam jos gali tik pateikti rimtus ir įtikinamus įrodymus, kurie, nors nepašalina mokslinės abejonės, leidžia pagrįstai suabejoti šio gaminio nekenksmingumu (2013 m. kovo 7 d. Bendrojo Teismo sprendimo Acino prieš Komisiją, T‑539/10, 63 ir 66 punktai).
73 Taigi ir laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas, kai jo prašoma atsakyti į klausimą, ar pakankamai tikėtina, kad dėl nagrinėjamo teisės akto gali būti padaryta sunkios ir neatitaisomos žalos sveikatai, turi atsižvelgti į šiuos atsargumo principu grindžiamus argumentus, susijusius su potencialios grėsmės sveikatai buvimu ir jos sunkumu. Visų pirma jis neturi atmesti tokios žalos atsiradimo kaip visiškai hipotetinio vien dėl tos priežasties, kad dėl galimos grėsmės sveikatai yra mokslinių abejonių.
74 Šioje byloje siekiant išnagrinėti, ar yra skuba, pirmiausia reikia atsižvelgti į tai, kad Vokietijos vyriausybė įrodė, kad yra fumus boni juris.
75 Paskui, kiek tai susiję su bariui ir švinui taikomomis ribinėmis vertėmis, ginčijamame sprendime pati Komisija pripažino, kad nacionalinės nuostatos, apie kurias pranešta, pateisinamos svarbiais sveikatos apsaugos reikalavimais, todėl ji patvirtino šių nuostatų išlaikymą. Vadinasi, Vokietijos vyriausybė, turėjusi teisę vertinti, ar yra grėsmė visuomenės sveikatai, iš esmės, priešingai nei Sąjungos teisės aktų leidėjas naujojoje Žaislų direktyvoje (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Danija prieš Komisiją 63 ir 64 punktus), pakankamai teisiškai įrodė, kad šiomis nacionalinėmis nuostatomis iš pirmo žvilgsnio užtikrinama geresnė visuomenės sveikatos apsauga nei pagal naujosios Žaislų direktyvos reikalavimus ir kad jomis neviršijama tai, kas būtina šiam tikslui pasiekti.
76 Kadangi nacionalinėmis nuostatomis, apie kurias pranešta, kiek tai susiję su bariu ir švinu, iš pirmo žvilgsnio užtikrinama aukštesnio lygio apsauga nei ta, kuri užtikrinama pagal naująją Žaislų direktyvą, galima daryti išvadą, jog vaikams, kuriuos siekiama apsaugoti, kyla grėsmė, kad gali būti sunkiai ir neatitaisomai pakenkta jų sveikatai, jei bus atsisakyta leisti jiems užtikrinti šį apsaugos lygį. Kadangi Komisija prieštarauja, kad naująja Žaislų direktyva jau užtikrinamas aukštas apsaugos lygis, todėl žala dėl šių apsaugos lygių skirtumo nebūtų nei rimta, nei neatitaisoma, ji kelia klausimą dėl nacionalinės apsaugos lygio pobūdžio ir apimties, nors ji pati patvirtino, kad nagrinėjamos nacionalinės nuostatos grindžiamos „svarbiais sveikatos apsaugos reikalavimais“. Bet kuriuo atveju šie savaime prieštaringi argumentai netinkami atsižvelgiant į sveikatos politikos „renacionalizavimą“, o toks principas pripažįstamas pagal SESV 114 straipsnio 4 dalį.
77 Šiuo atveju atsižvelgiant į atsargumo principą matyti, kad būtina kvalifikuoti sunkią ir neatitaisomą žalą sveikatai, kurią gali lemti kontaktas su tokiais sunkiaisiais metalais kaip antai baris ir švinas, juo labiau kai siekiama apsaugoti rizikos grupė yra žaislus liečiantys vaikai. Todėl Vokietijos vyriausybės argumentus, pateiktus siekiant įrodyti skubą (žr. šios nutarties 69 punktą), reikia priimti.
78 Tas pats pasakytina ir apie stibiui, arsenui ir gyvsidabriui taikomas ribines vertes, nors Komisija nepripažino, kad su jais susijusios nacionalinės nuostatos pateisinamos svarbiais sveikatos apsaugos reikalavimais. Iš tikrųjų visai negalima atmesti, kad, atlikęs išsamų tyrimą, bylą iš esmės nagrinėjantis teismas į Vokietijos vyriausybės šiuo aspektu pateiktus sudėtingus klausimus (žr. šios nutarties 65 punktą) atsakys taip, kad ir stibiui, arsenui bei gyvsidabriui taikomomis nacionalinėmis nuostatomis užtikrinamas aukštesnis apsaugos lygis nei tas, kuris nustatytas pagal naująją Žaislų direktyvą, todėl vaikams, kuriuos siekiama apsaugoti, kyla grėsmė, kad bus sunkiai ir neatitaisomai pakenkta jų sveikatai, jei bus atsisakyta jiems nustatyti šį apsaugos lygį. Nors nėra užtikrintumo, kad bylą iš esmės nagrinėjantis teismas iš tikrųjų taip nuspręs, ši abejonė, atsižvelgiant į atsargumo principą, laikinąsias apsaugos priemones taikančiam teisėjui neleidžia neigti, jog egzistuoja sunkios ir neatitaisomos žalos sveikatai grėsmė, juo labiau kad Vokietijos vyriausybė pateikė svarių ir įtikinamų argumentų, keliančių abejonių dėl naująja Žaislų direktyva užtikrinamo apsaugos lygio (žr. šios nutarties 61 punktą), ir kad, kiek tai susiję su nugrandyta žaislo medžiaga, pati Komisija pripažino, jog nacionalinės ribinės vertės, apie kurias pranešta, mažesnės už tas, kurios nustatytos minėtoje direktyvoje.
79 Iš viso to, kas pasakyta, matyti, kad Vokietijos vyriausybė pakankamai teisiškai įrodė, kad yra skuba taikyti prašomą laikinąją apsaugos priemonę.
Dėl interesų palyginimo
80 Pagal nusistovėjusią teismo praktiką visų turimų interesų palyginimas reiškia, kad laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas turi nuspręsti, ar laikinąsias apsaugos priemones taikyti prašančios šalies interesas yra svarbesnis už interesą nedelsiant taikyti ginčijamą aktą, ir išnagrinėti, ar bylą iš esmės nagrinėjančiam teismui panaikinus tokį aktą pasikeistų padėtis, kuri susidarė dėl neatidėliotino jo taikymo, ir, priešingai, ar prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas galėtų sudaryti kliūčių visiškam ginčijamo akto veikimui, jei ieškinys pagrindinėje byloje būtų atmestas (šiuo klausimu žr. 2011 m. kovo 18 d. Bendrojo Teismo pirmininko nutarties Westfälisch‑Lippischer Sparkassen‑ und Giroverband prieš Komisiją, T‑457/09 R, neskelbiamos Rinkinyje, 69 punktą ir 2012 m. lapkričio 16 d. Bendrojo Teismo pirmininko nutarties Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją, T‑345/12 R, 24 punktą ir nurodytą teismų praktiką).
81 Kadangi šiuo atveju Vokietijos vyriausybė įrodė prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones skubą ir fumus boni juris buvimą, reikia pripažinti, jog ji turi teisėtą interesą, kad būtų taikoma prašoma laikinoji apsaugos priemonė.
82 Be to, Vokietijos vyriausybė teisingai pažymi, kad jei, pritaikius laikinąją apsaugos priemonę, paskui ieškinys pagrindinėje byloje būtų atmestas, tai, žinoma, pakenktų interesui, susijusiam su teisės aktų suderinimu vidaus rinkoje, kaip jis suprantamas pagal SESV 114 straipsnio 1 dalį ir SESV 26 straipsnį, tačiau dėl to vidaus rinkai kylantis nepatogumas laikytinas santykinai mažu. Iš tikrųjų nacionalinėse nuostatose, apie kurias pranešta, numatytos ribinės vertės, identiškos nustatytoms senojoje Žaislų direktyvoje, žaislų sektoriuje jau žinomos ir įtvirtintos kelis dešimtmečius, todėl šiame sektoriuje jas galima nesunkiai taikyti ir jų laikytis. Bet kuriuo atveju šis vidaus rinkai kylantis nepatogumas nėra neatitaisomas, o tik laikinas, nes priėmus sprendimą dėl esmės žaislai vėl galės būti importuojami ir platinami. Priešingai, atmetus prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jei bylą iš esmės nagrinėjantis teismas tenkins ieškinį, tai per tą laikotarpį vaikų sveikatai gali būti padaryta sunkios ir neatitaisomos žalos.
83 Būtent dėl šios priežasties Komisijos interesas, kad prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones būtų atmestas, nublanksta, palyginti su Vokietijos vyriausybės interesu, kad būtų patvirtinta, jog nacionalinės nuostatos, apie kurias pranešta, paliekamos galioti, juo labiau kad dėl prašomos laikinosios apsaugos priemonės tik būtų išlaikoma teisinė situacija, kokia ji yra jau nuo 1988 m., ir tai truktų tik ribotą laikotarpį. Iš tikrųjų, kadangi rašytinė proceso dalis byloje T‑198/12 baigta 2012 m. gruodžio 14 d., tai galima tikėtis, kad Bendrasis Teismas sprendimą pagrindinėje byloje priims artėjančiais mėnesiais.
84 Kadangi tenkinami visi reikalavimai, leidžiantys taikyti papildomai prašomą laikinąją apsaugos priemonę, atitinkamą prašymo dalį reikia tenkinti.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDROJO TEISMO PIRMININKAS
nutaria:
1. Nurodyti Europos Komisijai leisti išlaikyti nacionalines nuostatas, apie kurias pranešė Vokietijos Federacinė Respublika, kuriomis nustatomos stibio, arseno, bario, švino ir gyvsidabrio koncentracijos žaisluose ribinės vertės, kol Bendrasis Teismas priims sprendimą pagrindinėje byloje.
2. Atmesti likusią prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones dalį.
3. Atidėti klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų nagrinėjimą.
Priimta 2013 m. gegužės 15 d. Liuksemburge.