GENERALINĖS ADVOKATĖS

JULIANE KOKOTT IŠVADA,

pateikta 2013 m. balandžio 18 d.(1)

Byla C‑501/11 P

Schindler Holding Ltd ir kt.

prieš

Europos Komisiją ir kt.

„Apeliacinis skundas – Konkurencija – Karteliai – EB 81 straipsnis – Liftų ir eskalatorių montavimo ir priežiūros rinka – Patronuojančiosios bendrovės atsakomybė už dukterinės bendrovės padarytus kartelių teisės pažeidimus – Holdingo bendrovė – Įmonės konkurencijos taisyklių laikymosi programa („compliance“ programa) – Pagrindinės teisės – Teisinės valstybės principai skiriant baudas – Galių atskyrimo principas, apibrėžtumo principas, galiojimo atgaline data draudimas, teisėtų lūkesčių apsaugos principas ir kaltės principas – Reglamento (EB) Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies galiojimas – 1998 m. Komisijos gairių teisėtumas“

Turinys

I –   Įžanga

II – Bylos aplinkybės

III – Procesas Teisingumo Teisme

IV – Apeliacinio skundo vertinimas

A –   Dėl galių atskyrimo, teisinės valstybės ir tiesioginio įrodymų surinkimo principų (pirmasis ir antrasis apeliacinio skundo pagrindai)

1.     Dėl Komisijos už kartelių teisės pažeidimus skiriamų baudų (pirmasis apeliacinio skundo pagrindas)

a)     Įžanginė pastaba

b)     Tai, kad baudas skiria Komisija, nekelia su pagrindinėmis teisėmis susijusių abejonių

c)     Dėl atsakymo į kai kuriuos kitus apeliančių argumentus

2.     Dėl reikalavimų, keliamų Bendrojo Teismo įrodymams, surinktiems peržiūrint Komisijos sprendimus skirti baudas (antrasis apeliacinio skundo pagrindas)

a)     Priimtinumas

b)     Pagrįstumas

3.     Tarpinė išvada

B –   Dėl įmonės atsakomybės už kartelių teisės pažeidimus, padarytus į jos atsakomybę patenkančioje srityje

1.     Dėl holdingo bendrovės bendros atsakomybės (septintasis apeliacinio skundo pagrindas)

a)     Dėl Schindler reiškiamos esminės 100 proc. prezumpcijos kritikos (apeliacinio skundo septintojo pagrindo pirma dalis)

i)     Dėl bendrovių teisėje taikomo atsakomybės atskyrimo principo

ii)   Dėl tariamo įsikišimo į valstybių narių kompetenciją

iii) Dėl tariamo reikšmingumo išlygos pa˛eidimo

iv)   Tarpinė išvada

b)     Dėl Schindler reiškiamos kritikos dėl konkretaus 100 proc. prezumpcijos taikymo (apeliacinio skundo septintojo pagrindo antra dalis)

i)     Dėl Schindler Holding „compliance“ programos reikšmės

ii)   Dėl reikalavimo „atskleisti santykius koncerno viduje“

iii) Dėl „verslo politikos“ sąvokos, kalbant apie 100 proc. prezumpciją

2.     Dėl kaltės principo (šeštasis apeliacinio skundo pagrindas ir atskiros septintojo pagrindo dalys)

a)     Dėl kaltinimo, kad 100 proc. prezumpcija reiškia atsakomybę neatsižvelgiant į kaltę

b)     Dėl kaltinimo, kad kažkurių darbuotojų įvykdyto kartelių teisės pažeidimo esą nepakanka

3.     Tarpinė išvada

C –   Dėl kai kurių kitų teisės klausimų, susijusių su baudų už kartelių teisės pažeidimus skyrimu ir apskaičiavimu

1.     Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies galiojimas apibrėžtumo principo atžvilgiu (trečiasis apeliacinio skundo pagrindas)

a)     Dėl tariamo „įmonės“ sąvokos neapibrėžtumo (apeliacinio skundo trečiojo pagrindo pirma dalis)

b)     Dėl tariamo baudų dydžių neapibrėžtumo (apeliacinio skundo trečiojo pagrindo antra dalis)

c)     Tarpinė išvada

2.     1998 m. gairių teisėtumas (ketvirtasis ir penktasis apeliacinio skundo pagrindai)

a)     Komisijos kompetencija priimti gaires (ketvirtasis apeliacinio skundo pagrindas)

b)     Galiojimo atgaline data draudimas ir teisėtų lūkesčių apsaugos principas (penktasis apeliacinio skundo pagrindas)

3.     Bazinis baudos dydis ir tariamos priežastys baudai sumažinti (dešimtasis, vienuoliktasis ir dvyliktasis apeliacinio skundo pagrindai)

a)     Dėl pažeidimų priskyrimo prie „labai sunkių“ (dešimtasis apeliacinio skundo pagrindas)

b)     Dėl lengvinančių aplinkybių (vienuoliktasis apeliacinio skundo pagrindas)

c)     Dėl baudų sumažinimo už bendradarbiavimą su Komisija (dvyliktasis apeliacinio skundo pagrindas)

i)     Dėl bendradarbiavimo pagal 2002 m. pranešimą (apeliacinio skundo dvyliktojo pagrindo pirma dalis)

ii)   Dėl bendradarbiavimo ne pagal 2002 m. pranešimą (apeliacinio skundo dvyliktojo pagrindo antra dalis)

iii) Apibendrinimas

4.     10 proc. viršutinė baudos dydžio riba (a�tuntasis apeliacinio skundo pagrindas)

5.     Nuosavybės teisė (devintasis apeliacinio skundo pagrindas)

a)     Įžanginė pastaba

b)     Dėl tariamo nuosavybės teisės, kaip vienos iš Sąjungos pagrindinių teisių, pažeidimo

6.     Proporcingumo principas (tryliktasis apeliacinio skundo pagrindas)

D –   Apibendrinimas

V –   Bylinėjimosi išlaidos

VI – Išvada

I –    Įžanga

1.        Nagrinėjamoje byloje kyla keli esminiai teisės klausimai, susiję su persekiojimu už kartelių teisės pažeidimus. Schindler Holding Ltd ir kelios jos dukterinės bendrovės (toliau kartu taip pat vadinamos Schindler) iš esmės abejoja dėl Europos Sąjungoje egzistuojančios kartelių teisės įgyvendinimo sistemos, taip pat ir dėl Komisijos, kaip konkurencijos institucijos, vaidmens.

2.        Pirmiausia Schindler kyla abejonių dėl Reglamento (EB) Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies ir 1998 m. Komisijos gairių(2), kuriomis remiantis skiriamos baudos, teisėtumo. Be to, Schindler nesutinka su Sąjungos teismų pripažintais principais, kad patronuojančiosios bendrovės ir dukterinės bendrovės bendrai atsako už kartelių teisės pažeidimus, padarytus į jų atsakomybę patenkančioje srityje.

3.        Minėtos teisinės problemos susijusios su keliose Europos Sąjungos valstybėse narėse veikusiu „liftų karteliu“, kurį Komisija atskleidė prieš kelerius metus ir 2007 m. vasario 21 d. skyrė baudas (toliau taip pat – ginčijamas Komisijos sprendimas)(3). Be keturių kitų įmonių, dalyvavimu liftų kartelyje Komisija apkaltino ir kelias Schindler grupės bendroves, tarp jų – koncerno viršūnėje esančią holdingo bendrovę, ir skyrė joms baudas, apskaičiuotas pagal koncerno apyvartą.

4.        Pirmojoje instancijoje Schindler nelydėjo sėkmė: jos ieškinį su prašymu panaikinti ginčijamą Komisijos sprendimą Bendrasis Teismas 2011 m. liepos 13 d. sprendimu (toliau taip pat – skundžiamas teismo sprendimas arba Bendrojo Teismo sprendimas)(4) atmetė. Todėl Schindler kreipėsi į Teisingumo Teismą su apeliaciniu skundu, kuriame remiasi, be kita ko, savo pagrindinėmis teisėmis ir teisinės valstybės principais, kaip antai galių atskyrimu, apibrėžtumo principu, galiojimo atgaline data draudimu, teisėtų lūkesčių apsauga ir kaltės principu.

II – Bylos aplinkybės

5.        Schindler yra viena pirmaujančių pasaulio įmonių grupių, tiekiančių liftus ir eskalatorius. Jos patronuojančioji bendrovė yra Schindler Holding Ltd (toliau – Schindler Holding) su buveine Šveicarijoje. Schindler savo veiklą liftų ir eskalatorių srityje vykdo per nacionalines dukterines bendroves(5).

6.        2003 m. vasarą Komisijai buvo pateikta informacija apie galimą keturių pagrindinių Europos liftų ir eskalatorių gamintojų, vykdančių komercinę veiklą Sąjungoje, t. y. Kone, Otis, Schindler ir ThyssenKrupp, kartelį(6).

7.        Atlikusi išsamų tyrimą, Komisija galiausiai priėjo prie išvados, kad minėtieji liftų ir eskalatorių gamintojai „dalyvavo darant keturis sudėtinius ir tęstinius EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimus keturiose valstybėse narėse, kai pasidalijo rinkas, susitarė arba derino veiksmus paskirstant viešuosius pirkimus ir sutartis dėl liftų ir eskalatorių montavimo, priežiūros ir modernizavimo“(7). Liftų kartelis veikė Belgijoje, Vokietijoje, Liuksemburge ir Nyderlanduose. Schindler dalyvavimo šiuose karteliuose trukmė skirtingose valstybėse narėse skyrėsi, tačiau bet kuriuo atveju siekė kelerius metus(8).

8.        Už kiekvieną iš keturių kartelių teisės pažeidimų Komisija karteliuose dalyvavusioms įmonėms ginčijamu sprendimu skyrė baudas, kurias apskaičiuodama rėmėsi savo 1998 m. gairėmis.

9.        Schindler atveju Schindler Holding buvo patraukta solidariojon atsakomybėn su nacionalinėmis dukterinėmis bendrovėmis(9). Už visus keturis pažeidimus Schindler skirtos baudos iš viso siekia apie 143 mln. eurų.

10.      Kelios ginčijamo Komisijos sprendimo adresatės užginčijo jį ieškiniais dėl panaikinimo Bendrajame Teisme(10).

11.      Kalbant apie Schindler grupę, 2007 m. gegužės 4 d. bendrą ieškinį pirmąja instancija Bendrajame Teisme pareiškė Schindler Holding, Schindler Management AG, Schindler SA (Belgija), Schindler Deutschland Holding GmbH (Vokietija), Schindler Sàrl (Liuksemburgas) ir Schindler Liften BV (Nyderlandai).

12.      2011 m. liepos 13 d. sprendime Bendrasis Teismas nusprendė, kad nėra reikalo priimti sprendimo dėl ieškinio, kiek jį pareiškė Schindler Management AG(11). Likusią ieškinio dalį, nurodęs padengti bylinėjimosi išlaidas, jis atmetė.

III – Procesas Teisingumo Teisme

13.      Bendrojo Teismo sprendimą Schindler Holding ir visos kitos pirmojoje instancijoje ją palaikiusios ieškovės (toliau taip pat – apeliantės) 2011 m. rugsėjo 27 d. kartu apskundė nagrinėjamu apeliaciniu skundu. Jos prašo:

1)      panaikinti Bendrojo Teismo sprendimą;

2)      panaikinti Komisijos sprendimą;

nepatenkinus pirmojo ir antrojo prašymų, panaikinti arba sumažinti pastaruoju sprendimu apeliantėms skirtas baudas;

3)      nepatenkinus pirmojo ir antrojo prašymų, grąžinti bylą nagrinėti Bendrajam Teismui atsižvelgiant į teisinį vertinimą Teisingumo Teismo sprendime ir

4)      bet kuriuo atveju priteisti iš Komisijos apeliančių bylinėjimosi išlaidas Bendrajame Teisme ir Teisingumo Teisme.

14.      Komisija savo ruožtu Teisingumo Teismo prašo:

1)      atmesti visą apeliacinį skundą ir

2)      priteisti iš apeliančių bylinėjimosi išlaidas.

15.      Galiausiai Taryba, pirmojoje instancijoje įstojusi į bylą Komisijos pusėje, prašo:

1)      atmesti tą apeliacinio skundo dalį, kurioje ginčijamas Reglamento Nr. 1/2003 teisėtumas; ir

2)      tinkamai išspręsti bylinėjimosi išlaidų klausimą.

16.      Teisingumo Teisme apeliacinis skundas buvo nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, 2013 m. sausio 17 d. surengtas ir teismo posėdis. Taryba nuomonę pareiškė tik dėl pirmiausia pirmajame ir trečiajame Schindler apeliacinio skundo pagrinduose keliamo Reglamento Nr. 1/2003 galiojimo klausimo.

IV – Apeliacinio skundo vertinimas

17.      Apeliantės pateikia iš viso 13 apeliacinio skundo pagrindų, kuriuose kelia iš dalies labai svarbius teisinius klausimus, susijusius su Europos Komisijos už kartelių teisės pažeidimus skiriamomis baudomis. Šiuos apeliacinio skundo pagrindus reikėtų suskirstyti pagal temas ir įvertinti šiek tiek kitokia eilės tvarka, nei jie pateikiami.

A –    Dėl galių atskyrimo, teisinės valstybės ir tiesioginio įrodymų surinkimo principų (pirmasis ir antrasis apeliacinio skundo pagrindai)

18.      Pirmajame ir antrajame apeliacinio skundo pagrinduose Schindler iš esmės abejoja, ar Sąjungos lygmeniu taikoma persekiojimo už kartelių teisės pažeidimus sistema suderinama su elementariais teisinės valstybės principais.

19.      Viena vertus, Schindler mano, kad baudas už kartelių teisės pažeidimus turi skirti ne Komisija kaip administracinė institucija, o nepriklausomas teismas (pirmasis apeliacinio skundo pagrindas; žr. toliau 1 skirsnį). Kita vertus, Schindler kritikuoja būdą, kaip Komisija ir Bendrasis Teismas nustatė faktines aplinkybes, nes šis būdas, jos manymu, pažeidžia tiesioginio įrodymų surinkimo principą (antrasis apeliacinio skundo pagrindas; žr. toliau 2 skirsnį).

1.      Dėl Komisijos už kartelių teisės pažeidimus skiriamų baudų (pirmasis apeliacinio skundo pagrindas)

20.      Schindler nuomone, tai, kad Sąjungos lygmeniu baudas už kartelių teisės pažeidimus skiria Komisija, kaip Europos vidaus rinką prižiūrinti konkurencijos institucija, o ne nepriklausomi teismai, pažeidžia galių atskyrimo ir teisinės valstybės principus.

a)      Įžanginė pastaba

21.      Schindler remiasi bendraisiais galių atskyrimo ir teisinės valstybės principais, tačiau jos raštu ir žodžiu pateiktos pastabos, kiek tai susiję su pirmuoju apeliacinio skundo pagrindu, rodo, kad iš esmės ji reiškia kaltinimą pažeidus EŽTK(12) 6 straipsnį, t. y. teisę į tai, kad bylą teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir nešališkas teismas.

22.      Šiuo atžvilgiu pastebėtina, kad EŽTK 6 straipsnis – kitaip, nei tvirtina Schindler – Sąjungos lygmeniu kol kas tiesiogiai netaikomas. Sąjunga kol kas nėra prisijungusi prie EŽTK, o ESS 6 straipsnio 2 dalis dar tik turi būti įgyvendinta(13).

23.      Tačiau EŽTK 6 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės teisės Sąjungos lygmeniu jau šiandien turi didelę praktinę reikšmę. Viena vertus, jos yra bendrųjų teisės principų, pripažintų ir Sąjungos teisėje, išraiška (ESS 6 straipsnio 3 dalis)(14), kita vertus, jos yra kriterijai, kuriais remiantis aiškinamos jų turinį atitinkančios Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos nuostatos (ESS 6 straipsnio 1 dalies trečia pastraipa, siejama su Chartijos 52 straipsnio 3 dalies pirmu sakiniu)(15).

24.      Tokiomis aplinkybėmis EŽTK 6 straipsniui ir su juo susijusiai EŽTT(16) praktikai tenka svarbus vaidmuo atsakant į Schindler reiškiamus kaltinimus, todėl toliau nagrinėsiu esminius su tuo susijusius momentus. Bet vertinant Schindler nurodytus galių atskyrimo ir teisinės valstybės principų pažeidimus, formaliai žiūrint, reikėtų remtis ne EŽTK 6 straipsniu, o Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsniu, pirmiausia jo antra pastraipa, ir bendraisiais Sąjungos teisės principais, kaip jie suprantami pagal ESS 6 straipsnio 3 dalį(17).

b)      Tai, kad baudas skiria Komisija, nekelia su pagrindinėmis teisėmis susijusių abejonių

25.      Visuotinai pripažįstama, kad konkurencijos teisė turi baudžiamosios teisės bruožų(18), tačiau ji nepriklauso pagrindinei baudžiamosios teisės sričiai(19).

26.      Pagal EŽTT praktiką baudžiamosios teisės „branduoliui“ nepriklausančiose srityse EŽTK 6 straipsnyje įtvirtintos baudžiamosios teisės garantijos nebūtinai privalo būti taikomos visu griežtumu(20).

27.      Kalbant apie konkurencijos teisę, tai reiškia, kad baudas už kartelių teisės pažeidimus nebūtinai turi skirti nepriklausomas teismas; veikiau atitinkama kompetencija iš esmės gali būti deleguota ir administracinei institucijai. Laikoma, kad EŽTK 6 straipsnio reikalavimai įvykdyti, jei suinteresuota įmonė dėl jai už kartelių teisės pažeidimą skirtos baudos gali kreiptis į neribotą jurisdikciją (prancūzų k.: „pleine juridiction“, anglų k.: „full jurisdiction“) turinčią teisminę instituciją(21).

28.      Sprendimus skirti baudas už kartelių teisės pažeidimus kontroliuoti turintis teismas pagal EŽTT praktiką(22) turi turėti teisę „pakeisti“ administracinės institucijos sprendimą visais klausimais tiek dėl faktinių aplinkybių, tiek dėl teisės(23). Kitaip nei, regis, atrodytų iš pirmo žvilgsnio, tai savaime dar nereiškia, kad pats teismas turi galėti keisti sprendimo skirti baudą turinį visais klausimais (prancūzų k.: „réformer“). Veikiau pakanka to, kad teismas turi teisę nagrinėti visus fakto ir teisės klausimus, susijusius su jo sprendžiamu ginču(24), ir teisę bet kuriuo pagrindu panaikinti skundžiamą sprendimą (anglų k.: „to quash“)(25).

29.      Sąjungos lygmeniu veikianti teisių gynimo sistema, kurią taikant Komisijos konkurencijos bylose priimtus sprendimus skirti baudas suinteresuotos įmonės gali apskųsti, atitinka šiuos reikalavimus. Pagal mūsų Teisingumo Teismo nusistovėjusią praktiką Sąjungos teismai tokių sprendimų atžvilgiu turi dvejopo pobūdžio įgaliojimus(26):

–        Viena vertus, Sąjungos teismai atlieka teisėtumo kontrolę (SESV 263 straipsnio pirma pastraipa). Kitaip nei, regis, atrodo iš pirmo žvilgsnio, tai darydami jie vertina ne tik teisės klausimus, bet gali nagrinėti ir pateiktų įrodymų faktinį teisingumą, patikimumą ir nuoseklumą; be to, jie turi teisę patikrinti, ar Komisijos pasitelkti įrodymai apima visus esminius duomenis, į kuriuos reikėjo atsižvelgti vertinant kompleksinę situaciją, ar jie gali pagrįsti jais remiantis padarytas išvadas ir ar Komisija šiuo atžvilgiu pakankamai motyvavo savo sprendimą. Komisija neturi diskrecijos, kurios negalėtų kontroliuoti teismai(27).

–        Kita vertus, Sąjungos teismai finansinių sankcijų atžvilgiu turi neribotą jurisdikciją (SESV 261 straipsnis, siejamas su Reglamento Nr. 1/2003 31 straipsniu), kurią, siekiant išvengti painiavos, reikėtų vadinti „pleine juridiction“ (prancūzų k.) arba „full jurisdiction“ (anglų k.) siaurąja prasme. Ši jurisdikcija, be paprastos teisėtumo kontrolės, leidžia Sąjungos teismams pakeisti Komisijos vertinimą savuoju ir panaikinti, sumažinti ar padidinti skirtą baudą(28).

30.      Taigi Sąjungos teismai dėl sprendimų skirti baudas už kartelių teisės pažeidimus ir fakto, ir teisės klausimais turi „neribotą jurisdikciją“ (prancūzų k.: „pleine juridiction“, anglų k.: „full jurisdiction“) plačiąja prasme, kokios yra reikalaujama pagal Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio antrą pastraipą, aiškinamą ir taikomą atsižvelgiant į EŽTK 6 straipsnį bei EŽTT praktiką(29).

31.      Schindler atsikirtimas, kad „pagal dabartinę praktiką“ Komisijos sprendimams kartelių bylose visiška teisminė kontrolė nėra taikoma, yra tik tuščias teiginys, kuris nagrinėjamu atveju niekaip nebuvo pagrįstas(30). Iš tiesų Bendrasis Teismas įsigilino į visus fakto klausimus, Schindler iškeltus pirmojoje instancijoje, ir išsamiai juos išnagrinėjo.

32.      Taigi apibendrinant konstatuotina, jog EŽTK 6 straipsniu grindžiamas kaltinimas, kad Komisijai skiriant baudas už kartelių teisės pažeidimus pažeidžiami galių atskyrimo ir teisinės valstybės principai, neturi pagrindo.

c)      Dėl atsakymo į kai kuriuos kitus apeliančių argumentus

33.      Apeliantės tvirtina, kad vien turint galvoje į Sąjungos lygmeniu už kartelių teisės pažeidimus skiriamų baudų dydį Komisija įsiveržia į baudžiamosios teisės „branduolį“, kuriame pagal EŽTK 6 straipsnį sankcijas gali skirti tik nepriklausomi teismai.

34.      Šis argumentas nėra įtikinamas. Tai, ar klausimas priklauso baudžiamosios teisės „branduoliui“, kaip jis suprantamas pagal EŽTK 6 straipsnį, negalima nuspręsti vien iš skirtų sankcijų dydžio, ypač pamirštant atitinkamų įmonių dydį ir pajėgumus ir atsižvelgiant tik į sankcijų piniginę išraišką.

35.      Svarbus yra ne tik skirtų sankcijų kiekybinis, bet ir kokybinis aspektas. Schindler taip pat ignoruoja tai, kad Sąjungos lygmeniu už kartelių teisės pažeidimus skiriamos sankcijos, neatsižvelgiant į jų nominalų dydį, visuomet skiriamos įmonėms. Reglamente Nr. 1/2003 nėra numatyta jokių baudžiamųjų ar baudžiamosios teisės bruožų turinčių sankcijų fiziniams asmenims, pirmiausia jokių su laisvės atėmimu susijusių sankcijų. Palyginti su baudžiamosios teisės „branduoliu“, tai yra didelis kokybinis skirtumas, apie kurį savo praktikoje(31), regis, užsimena EŽTT.

36.      Apeliantės taip pat mano EŽTT praktikoje galinčios įžvelgti tai, kad, išskyrus „smulkių deliktų“ ir „dažnai taikomų procedūrų“ sritį, teisės skirti sankcijas perdavimas administracinei institucijai nesuderinamas su EŽTK 6 straipsnio reikalavimais(32).

37.      Šiuo atžvilgiu pakanka pastebėti, kad pagal naujausią EŽTT praktiką tai, jog dideles baudas už kartelių teisės pažeidimus skiria konkurencijos institucija, nėra EŽTK 6 straipsnio pažeidimas(33). Tai per Teisingumo Teismo posėdį turėjo pripažinti ir Schindler atstovai.

38.      Pridursiu, kad bent jau kontinentinėje Europoje baudas už kartelių teisės pažeidimus tradiciškai skiria konkurencijos institucijos.

39.      Galiausiai apeliantės laikosi požiūrio, kad Lisabonos sutartis verčia iš naujo įvertinti klausimą, ar Komisija, kaip konkurencijos institucija, turi teisę skirti baudas už kartelių teisės pažeidimus.

40.      Tačiau ir šis argumentas nepagrįstas. Viena vertus, ginčijamo Komisijos sprendimo, priimto dar prieš įsigaliojant Lisabonos sutarčiai, teisėtumą reikia vertinti atsižvelgiant į tuo metu buvusią teisinę situaciją. Kita vertus, 2009 m. gruodžio 1 d. įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, atitinkami iš pagrindinių teisių kylantys reikalavimai iš esmės nepasikeitė. Tiesa, šia sutartimi Pagrindinių teisių chartija buvo kilstelėta į Sąjungos privalomos pirminės teisės lygį ir nurodyta, kad ji turi tokią pačią teisinę galią kaip ir Sutartys (ESS 6 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa). Tačiau Sąjungos lygmeniu pripažintos pagrindinės teisės į veiksmingą teisminę gynybą ir nešališką teismą turinį smarkiai lemia EŽTK 6 straipsnio 1 dalis ir atitinkama EŽTT ir Sąjungos teismų praktika. Įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, šis pagrindinės teisės turinys iš esmės nepasikeitė(34).

41.      Žinoma, pagal Chartijos 52 straipsnio 3 dalies antrą sakinį Sąjungos teisėje leidžiama numatyti didesnę apsaugą nei EŽTK. Tačiau Sutarčių leidėjas aiškiai nustatė, kad Chartijos nuostatos jokiu būdu nepakeičia Sutartyse nustatytų įgaliojimų ar užduočių (ESS 6 straipsnio 1 dalies antra pastraipa, siejama su Chartijos 51 straipsnio 2 dalimi). Tokiomis aplinkybėmis negalima, remiantis Chartijoje įtvirtintomis pagrindinėmis teisėmis, konkrečiai kalbant, jos 47 straipsnyje įtvirtinta teise į veiksmingą teisminę gynybą ir nešališką teismą, reikalauti iš esmės keisti įgaliojimų paskirstymą tarp Europos Komisijos, kaip Europos vidaus rinką prižiūrinčios konkurencijos institucijos, ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo, kaip teisminės kontrolės institucijos.

2.      Dėl reikalavimų, keliamų Bendrojo Teismo įrodymams, surinktiems peržiūrint Komisijos sprendimus skirti baudas (antrasis apeliacinio skundo pagrindas)

42.      Apeliantės ne tik iš esmės kritikuoja institucinį Komisijos vaidmenį skiriant baudas už kartelių teisės pažeidimus, bet ir reiškia kaltinimą pažeidus tiesioginio įrodymų surinkimo principą. Jų teigimu, nei Komisija, nei Bendrasis Teismas nagrinėjamu atveju nenustatė faktinių aplinkybių surinkdami įrodymus „tiesiogiai“. Visų pirma Komisija esą rėmėsi tik rašytiniais įrodymais, bet ne fizinių asmenų kaip liudytojų duodamais parodymais. Be to, jų tvirtinimu, bendradarbiauti sutikę asmenys buvo apklausti neįpareigojus jų sakyti tiesos ir nedalyvaujant visiems proceso dalyviams. Taip esą buvo pažeista EŽTK 6 straipsnio 1 dalis ir 3 dalies d punktas(35). Jų manymu, teisinėje valstybėje tokiu atveju, kaip nagrinėjamasis, teismas privalo pats ištirti faktus.

a)      Priimtinumas

43.      Komisija turi abejonių dėl šio apeliacinio skundo pagrindo priimtinumo. Šį prieštaravimą reikia išnagrinėti detaliai.

44.      Tiek, kiek Schindler kaltina Komisiją savo įrodymus pagrindus rašytiniais, niekur kitur nepatvirtintais bendradarbiauti sutikusių asmenų duomenimis, jos argumentai nepriimtini. Kaip teisingai pastebi Komisija, tai yra naujas teisinis pagrindas, kuris tokiu pavidalu Bendrajam Teismui nebuvo pateiktas. Pirmojoje instancijoje Schindler kalbėjo apie kitus bendradarbiauti sutikusių asmenų pateiktų įrodymų teisinius aspektus(36), tačiau ne apie tai, ką ji akcentuoja dabar, t. y. kad bendradarbiauti sutikusių asmenų duomenų daugiau niekas nepatvirtina. Taip Schindler nepriimtinai išplečia šios bylos dalyką, palyginti su procesu pirmojoje instancijoje(37).

45.      Kitaip yra su papildomu Schindler kaltinimu, kad ir Bendrasis Teismas, peržiūrėdamas ginčijamą Komisijos sprendimą, esą pažeidė tiesioginio įrodymų surinkimo principą. Reikšdama šį kaltinimą, Schindler kritikuoja konkrečiai skundžiamą teismo sprendimą, ir tai daryti ji gali tik apeliacinėje instancijoje. Taigi tiek, kiek antrasis apeliacinio skundo pagrindas susijęs su Bendrojo Teismo veiksmais renkant ir vertinant įrodymus, jis yra priimtinas.

b)      Pagrįstumas

46.      Tačiau Schindler argumentai nėra įtikinami.

47.      Tiesioginio ieškinio nagrinėjimo procesai Sąjungos teismuose vyksta vadovaujantis dispozityvumo ir įrodymų pateikimo principais. Todėl iš ieškovo gali būti reikalaujama nurodyti skundžiamo sprendimo ginčijamus elementus, šiuo atžvilgiu suformuluoti kaltinimus ir pateikti įrodymų ar bent jau svarių netiesioginių įrodymų, patvirtinančių jų pagrįstumą(38).

48.      Per Teisingumo Teismo posėdį apeliantės turėjo pripažinti, kad Schindler per procesą pirmojoje instancijoje nė karto nekvestionavo Komisijos nustatytų faktinių aplinkybių ir nepateikė jokių prašymų apklausti liudytojus, nors nekyla jokių abejonių, kad Bendrajame Teisme tam buvo pakankamai galimybių. Kaip neginčijamai nustatė Bendrasis Teismas, Schindler, priešingai, aiškiai pripažino pranešime apie kaltinimus išdėstytas faktines aplinkybes(39).

49.      Tokiomis aplinkybėmis apeliacinėje instancijoje Schindler vargiai gali reikšti kaltinimą, kad Bendrasis Teismas neįvykdė savo pareigos išsiaiškinti faktines aplinkybes.

50.      Bet kuriuo atveju pagal nusistovėjusią teismo praktiką tik Bendrasis Teismas gali nuspręsti, ar jam pateiktą informaciją dar reikia papildyti(40). Tai, be kita ko, priklauso ir nuo to, ar Bendrajam Teismui nagrinėjant bylą apskritai atrodo reikalinga aiškintis tam tikrus faktinių aplinkybių aspektus.

51.      Tik visiškai išimties tvarka galima manyti, kad didelė Bendrojo Teismo diskrecija nuspręsti, kokie įrodymai yra tinkami ir reikalingi tam tikram faktui įrodyti, virsta pareiga savo iniciatyva rinkti tolesnius įrodymus, net jei nė viena iš šalių to nereikalavo. Tai pasakytina juo labiau kai proceso dalyviai, kaip antai nagrinėjamu atveju, yra didelės įmonės, turinčios patirties konkurencijos teisės srityje ir atstovaujamos advokatų specialistų.

52.      Vien tai, kad Komisija, priimdama sprendimą skirti baudą už kartelių teisės pažeidimą, daug rėmėsi bendradarbiauti sutikusio asmens nuomone, bet kuriuo atveju nelemia Bendrojo Teismo pareigos savo iniciatyva rinkti tolesnius įrodymus.

53.      Pridursiu, kad kartelių bylose raštu pareikštų įmonių nuomonių negalima a priori laikyti mažiau svarbiomis nei žodžiu duotų fizinių asmenų parodymų. Priešingai, daugelis kartelių bylų tokios sudėtingos, kad, norint išsiaiškinti ir nustatyti faktines aplinkybes, kartais yra neišvengiama ir bet kuriuo atveju naudinga remtis rašytiniais dokumentais, įskaitant tokius, kuriuos kartelyje dalyvavusios įmonės pateikė laisva valia.

54.      Žinoma, kiekvienu konkrečiu atveju reikia atidžiai patikrinti, ar įmonės, juo labiau sutikusios bendradarbiauti įmonės, kuri dalyvavo kartelyje, raštu pareikštoje nuomonėje įvykiai nevaizduojami vienpusiškai, neišsamiai ar neteisingai arba ar pernelyg nesiekiama visos kaltės suversti kitiems kartelio dalyviams. Tačiau kartelių bylose negalima a priori kvestionuoti bendradarbiauti sutikusių asmenų raštu pateiktų nuomonių turinio teisingumo ir įrodomosios vertės arba bendrai laikyti juos mažiau vertingais nei kiti įrodymai ir įrodomoji vertė.

55.      Tai pasakytina juo labiau todėl, kad kiti kartelio dalyviai dar per administracinę procedūrą gauna progą susipažinti su įrodymais, kuriais remiasi Komisija, jei reikia, pateikti Komisijai kitą situacijos vertinimą (Reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnio 1 ir 2 dalys) ir taip prireikus užginčyti ar bent kitaip pristatyti faktines aplinkybes, nustatytas remiantis bendradarbiauti sutikusio asmens nuomone.

56.      Tačiau jei nė vienas iš proceso dalyvių neužginčijo faktinių aplinkybių, Komisijos nustatytų remiantis bendradarbiauti sutikusio asmens nuomone, turinio ir jei nėra jokių kitų duomenų, rodančių, kad ši nuomonė vienpusiška, neteisinga ar neišsami, Bendrasis Teismas neturi jokio pagrindo nurodyti atlikti papildomą tyrimą ir savo iniciatyva rinkti tolesnius įrodymus.

57.      Apskritai Bendrasis Teismas negali būti įpareigotas rinkti įrodymus dėl Komisijos nustatytų ir iš esmės neginčytinų faktinių aplinkybių visų įmanomų detalių, pavyzdžiui, dėl Schindler per apeliacinį procesą pateiktame dublike minimų detalių(41), jeigu jos, kaip antai nagrinėjamu atveju, sprendimui byloje priimti neturi jokios reikšmės ar turi tik antraeilę reikšmę. Pavyzdžiui, jei, nustatant nusižengimo sunkumą, ipso iure nėra jokio skirtumo, ar kartelis rinkai padarė didelį, ar tik menką poveikį, tuomet nereikia rinkti ir šio poveikio įrodymų(42).

3.      Tarpinė išvada

58.      Apibendrinant konstatuotina, kad Schindler reiškiami kaltinimai dėl elementarių teisinės valstybės principų pažeidimo neturi pagrindo. Todėl pirmasis ir antrasis apeliacinio skundo pagrindai atmestini.

B –    Dėl įmonės atsakomybės už kartelių teisės pažeidimus, padarytus į jos atsakomybę patenkančioje srityje

59.      Šeštajame ir septintajame apeliacinio skundo pagrinduose kalbama apie nusistovėjusioje teismų praktikoje pripažintus Sąjungos teisės principus, kad įmonė atsako už kartelių teisės pažeidimus, padarytus į jos atsakomybę patenkančioje srityje. Viena vertus, apeliantės kaltina Bendrąjį Teismą padarius teisės klaidą, nes jis manė, kad Schindler Holding taip pat atsakinga už jos keturių nacionalinių dukterinių bendrovių padarytus kartelių teisės pažeidimus (septintasis apeliacinio skundo pagrindas; šiuo klausimu žr. toliau 1 skirsnį). Kita vertus, jos bendrai tvirtina, kad buvo pažeistas kaltės principas (šeštasis ir iš dalies septintasis apeliacinio skundo pagrindai; šiuo klausimu žr. toliau 2 skirsnį).

1.      Dėl holdingo bendrovės bendros atsakomybės (septintasis apeliacinio skundo pagrindas)

60.      Septintajame apeliacinio skundo pagrinde kalbama apie principus, pagal kuriuos Sąjungos teisėje patronuojančiosios bendrovės laikomos taip pat atsakingomis už dukterinių bendrovių, kurių 100 proc. kapitalo jos valdo, padarytus kartelių teisės pažeidimus. Pagrindinis dėmesys skiriamas vadinamajai „100 proc. prezumpcijai“. Pagal ją, jei patronuojančiajai bendrovei priklauso 100 proc. (arba beveik visas) dukterinės bendrovės kapitalas, daroma nuginčijama prezumpcija, kad patronuojančioji bendrovė daro lemiamą įtaką šios dukterinės bendrovės elgesiui rinkoje. Tai galioja ir tuo atveju, jei patronuojančioji bendrovė dukterinę bendrovę kontroliuoja netiesiogiai per tarpinę bendrovę, kai 100 proc. (ar beveik 100 proc.) tarpinės bendrovės kapitalo valdo patronuojančioji bendrovė, o tarpinė bendrovė savo ruožtu turi 100 proc. (ar beveik 100 proc.) dukterinės bendrovės kapitalo. Pagal teismo praktiką turėti 100 proc. ar beveik 100 proc. kapitalo pakanka, kad patronuojančioji bendrovė ir dukterinė bendrovė galėtų būti laikomos viena įmone, o tai lemia, kad patronuojančioji bendrovė traukiama solidariojon atsakomybėn už savo dukterinės bendrovės padarytus kartelių teisės pažeidimus.

61.      Neginčijama, kad ši 100 proc. prezumpcija taikoma nusistovėjusioje Sąjungos teismų praktikoje (vadinamoji „Akzo Nobel praktika“(43)): vien pastaruoju metu ji buvo du kartus patvirtinta Teisingumo Teismo didžiosios kolegijos sprendimuose(44).

62.      Tiesa, apeliantės mano, kad Schindler Holding, kaip Schindler grupės patronuojančiosios bendrovės, bendrą atsakomybę už jos keturių nacionalinių dukterinių bendrovių Vokietijoje, Belgijoje, Nyderlanduose ir Liuksemburge dalyvaujant liftų kartelyje padarytus kartelių teisės pažeidimus Bendrasis Teismas nustatė nepagrįstai remdamasis 100 proc. prezumpcija. Viena vertus, jos kvestionuoja 100 proc. prezumpcijos teisėtumą (šiuo klausimu žr. a skirsnį), kita vertus, kritikuoja tai, kaip Bendrasis Teismas nagrinėjamu atveju konkrečiai šią 100 proc. prezumpciją pritaikė (šiuo klausimu žr. b skirsnį).

a)      Dėl Schindler reiškiamos esminės 100 proc. prezumpcijos kritikos (apeliacinio skundo septintojo pagrindo pirma dalis)

63.      Apeliacinio skundo septintojo pagrindo pirmoje dalyje Schindler iš esmės kritikuoja 100 proc. prezumpciją. Šią kritiką ji grindžia trimis kaltinimais, kuriuos vieną po kito nagrinėsiu toliau.

i)      Dėl bendrovių teisėje taikomo atsakomybės atskyrimo principo

64.      Pirmiausia Schindler, kaip ir pirmojoje instancijoje, tvirtina, kad 100 proc. prezumpcija pažeidžia bendrovių teisėje vyraujantį atskyrimo principą, pagal kurį juridiniai asmenys iš esmės yra savarankiški ir atsako atskirai, o traukti atsakomybėn jų akcininkus yra neleistina. Šį „atsakomybės atskyrimo principą“ pažeisti esą galima tik išimties tvarka ir esant tam tikroms konkrečioms sąlygoms, t. y. tik tuomet, jei patronuojančioji bendrovė sąmoningai prisiėmė atsakomybę už savo dukterinės bendrovės skolas arba kai ją pačią galima apkaltinti neteisėtu elgesiu.

65.      Reikia pripažinti, kad atskyrimo principas plačiai paplitęs valstybių narių bendrovių teisėje; didelę praktinę reikšmę jis pirmiausia turi kalbant apie komercinę veiklą vykdančių bendrovių, pavyzdžiui, ribotos atsakomybės bendrovių arba akcinių bendrovių, civilinę atsakomybę.

66.      Bet vertinant įmonės atsakomybę už kartelių teisės pažeidimus lemiamos reikšmės negali turėti tai, ar patronuojančiąją ir dukterinę bendroves sieja „corporate veil“. Veikiau lemiamą reikšmę turi ekonominė realybė, nes konkurencijos teisėje orientuojamasi ne į formalius dalykus, o į faktinį įmonių elgesį(45) rinkoje. Vertinant įmonės elgesį rinkoje konkurencijos atžvilgiu kartelių teisės požiūriu nesvarbu, kokius teisinius konstruktus savo teisiniams santykiams įforminti pasirinko įmones sukūrę fiziniai ar juridiniai asmenys.

67.      Taigi tai, ar patronuojančioji bendrovė ir jos dukterinė (-ės) bendrovė (-ės) rinkoje veikia kaip viena įmonė, negalima nustatyti vien atlikus formalų teisinį vertinimą. Taip pat vien vadovaujantis bendrovių teise negalima nustatyti, ar dukterinė bendrovė pati sprendžia, kaip jai elgtis rinkoje, ar jai lemiamą įtaką daro patronuojančioji bendrovė. Priešingu atveju patronuojančiosios bendrovės lengvai išvengtų atsakomybės už dukterinių bendrovių, kurių 100 proc. kapitalo jos valdo, padarytus kartelių teisės pažeidimus remdamosi vien bendrovių teisės reglamentuojamomis aplinkybėmis(46).

68.      Todėl Bendrasis Teismas pagrįstai atmetė vien bendrovių teise grindžiamą Schindler prieštaravimą dėl 100 proc. prezumpcijos ir (bendriau) prieštaravimą dėl Sąjungos teisėje galiojančių principų, kad patronuojančiosios bendrovės atsako už dukterinių bendrovių padarytus kartelių teisės pažeidimus(47).

ii)    Dėl tariamo įsikišimo į valstybių narių kompetenciją

69.      Schindler taip pat tvirtina, kad Sąjungos teismų praktika, susijusi su patronuojančiųjų bendrovių atsakomybe už jų dukterinių bendrovių padarytus kartelių teisių pažeidimus, pažeidžia valstybių narių kompetenciją. Schindler manymu, tik valstybės narės gali nustatyti, kada galima atsisakyti paprastai taikomo patronuojančiosios bendrovės ir jos dukterinės bendrovės atsakomybių atskyrimo.

70.      Kaip teisingai pažymi Komisija, šis kaltinimas yra naujas kaltinimas, pirmą kartą reiškiamas apeliacinio proceso stadijoje. Todėl ši apeliacinio skundo septintojo pagrindo dalis jau yra nepriimtina(48).

71.      Schindler argumentas neįtikina ir iš esmės.

72.      Savaime suprantama, kad pagal kompetencijos suteikimo principą Sąjunga veikia tik neviršydama kompetencijos, kurią, siekiant Sutartyse nustatytų tikslų, jai šiose Sutartyse suteikė valstybės narės (ESS 5 straipsnio 2 dalies pirmas sakinys, siejamas su 1 dalies pirmu sakiniu, buvusi EB 5 straipsnio 1 dalis). Be to, kiekviena Sąjungos institucija veikia neviršydama Sutartyse jai suteiktų įgaliojimų (ESS 13 straipsnio 2 dalies pirmas sakinys), o visa Sutartimis Sąjungai nepriskirta kompetencija priklauso valstybėms narėms (ESS 4 straipsnio 1 dalis ir 5 straipsnio 2 dalies antras sakinys).

73.      Bet kuriuo atveju tvirtinimas, kad Sąjunga neturi kompetencijos už padarytus kartelių teisės pažeidimus patraukti solidariojon atsakomybėn patronuojančiųjų bendrovių ir jų dukterinių bendrovių, kurių 100 proc. kapitalo jos valdo, neturi pagrindo.

74.      Juk pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą Komisija turi teisę skirti sankcijas ne tik konkretiems juridiniams asmenimis, pavyzdžiui, tiesiogiai kartelyje dalyvaujančioms vieno koncerno bendrovėms, bet ir skirti baudas įmonei, padariusiai kartelių teisės pažeidimą. Ši teisė skirti sankcijas aiškiai įtvirtinta pirminėje teisėje – EB 83 straipsnio 1 dalyje, siejamoje su 2 dalies a punktu (dabar – SESV 103 straipsnio 1 dalis, siejama su 2 dalies a punktu).

75.      „Įmonės“ sąvoka irgi apibrėžta Sąjungos pirminėje teisėje, vadinasi, Sąjungos teisės sistemoje ji yra konstitucinio pobūdžio (pirmiausia žr. EB 81, 82, 86 ir 87 straipsnius, dabar – SESV 101, 102, 106 ir 107 straipsniai). Nustatyti jos turinį ir apimtį yra viena iš pačiam Europos Sąjungos Teisingumo Teismui, kuris turi užtikrinti, kad aiškinant ir taikant Sutartis būtų laikomasi teisės, priklausančių užduočių (ESS 19 straipsnio 1 dalies antras sakinys).

76.      Kadangi tai yra vienas pagrindinių konkurencijos taisyklių, būtinų vidaus rinkos veikimui užtikrinti, elementų, įmonės sąvoka visoje Sąjungoje turi būti aiškinama ir taikoma vienodai ir negali priklausyti nuo valstybių narių nacionalinės bendrovių teisės ypatumų. Antraip vidaus rinkoje veikiančioms įmonėms nebūtų galima užtikrinti vienodų teisinio reglamentavimo pagrindų („level playing field“).

77.      Net jei kompetencija reglamentuoti bendrovių teisę šiuo metu iš esmės priklauso valstybėms narėms, įgyvendindamos šią kompetenciją(49) (kaip ir kitose teisės srityse(50)) jos privalo atsižvelgti į atitinkamą Sąjungos teisę ir gerbti Sąjungos kompetenciją.

78.      Taigi apeliančių argumentai, kad Sąjunga neturi kompetencijos, yra atmestini kaip nepriimtini ir bet kuriuo atveju kaip nepagrįsti.

iii) Dėl tariamo reikšmingumo išlygos pažeidimo

79.      Galiausiai Schindler tvirtina, kad principų, jog patronuojančioji bendrovė taip pat atsako už dukterinės bendrovės padarytus kartelių teisės pažeidimus, nustatymo negalima palikti Komisijos ir Sąjungos teismų praktikai; juos nustatyti esą gali tik Sąjungos teisės aktų leidėjas. Tai neva matyti iš reikšmingumo išlygos, kaip ji, įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, buvo suformuluota SESV 290 straipsnio 1 dalyje.

80.      Šis kaltinimas taip pat yra naujas, palyginti su procesu pirmojoje instancijoje, ir nepriimtinas dėl tos pačios priežasties kaip ir pirma minėtas kaltinimas dėl kišimosi į valstybių narių kompetenciją(51).

81.      Dėl turinio pastebėtina, kad SESV 290 straipsnio 1 dalis nagrinėjamam klausimui apskritai netaikytina, nes ji susijusi tik su galimybe deleguoti Komisijai įgaliojimus priimti aktus, papildančius ar iš dalies keičiančius per teisėkūros procedūrą priimtus Sąjungos institucijų aktus. O persekiojimas už kartelių teisės pažeidimus Sąjungos lygmeniu priklauso pirminei Komisijos, kaip konkurencijos institucijos, kompetencijai, kuri nėra jai suteikta Europos Parlamento ar Europos Sąjungos Tarybos, tačiau priklauso pagal pirminę teisę neatsižvelgiant į Reglamentą Nr. 1/2003 (SESV 105 straipsnis, buvęs EB 85 straipsnis).

82.      Net darant prielaidą, kad Schindler SESV 290 straipsnio 1 dalimi remiasi tik tiek, kiek joje išreiškiamas bendrasis konstitucinis principas, pagal kurį esminiai tam tikro klausimo aspektai turi būti reglamentuojami per teisėkūros procedūrą ir negali būti deleguoti vykdomajai valdžiai, jos argumentai yra netinkami.

83.      Pagrindas laikyti patronuojančiąją bendrovę taip pat atsakinga už dukterinių bendrovių, kurių 100 proc. arba beveik 100 proc. kapitalo ji valdo, padarytus kartelių teisės pažeidimus, kaip jau minėta, yra konkurencijos teisėje vartojama įmonės sąvoka, kuri skiriasi nuo juridinio asmens sąvokos. Kartelyje dalyvauja įmonė ir įmonė baudžiama bauda, neatsižvelgiant į tai, ar tą įmonę sudaro vienas, ar keli juridiniai asmenys.

84.      Kitaip, nei tvirtina Schindler, įmonės sąvokos savarankiškumas grindžiamas ne tik Komisijos, kaip vykdomosios valdžios institucijos, ar Teisingumo Teismo, kaip teisminės institucijos, praktika, o yra įtvirtintas pačiose Sutartyse. Dar pirminėje Sąjungos teisėje rūpestingai atskiriamos juridinio asmens (žr., pavyzdžiui, SESV 15 straipsnio 3 dalį, 54 straipsnio antrą pastraipą, 75 straipsnio pirmą pastraipą, 263 straipsnio ketvirtą pastraipą ir 265 straipsnio trečią pastraipą), bendrovės (žr. SESV 50 straipsnio 2 dalies g punktą ir 54 straipsnio antrą pastraipą) ir pirmiausia konkurencijos teisėje sutinkamos įmonės (žr., pavyzdžiui, SESV 101, 102, 106 ir 107 straipsnius) sąvokos.

85.      Kitaip tariant, tai, kad patraukti atsakomybėn už kartelių teisės pažeidimus galima nebūtinai vieną vienintelį juridinį asmenį ar komercinę veiklą vykdančią bendrovę, o ekonominį vienetą sui generis, t. y. kartelyje dalyvaujančią įmonę, yra nustatyta paties Sutarčių leidėjo.

86.      Taigi reikšmingumo išlyga grindžiami Schindler argumentai nepagrįsti.

87.      Nieko nekeičia ir tai, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 4 dalyje nustatė specialią nuostatą, pagal kurią tam tikromis aplinkybėmis įmonių asociacijoms skirtos baudos gali būti išieškotos iš jų narių. Šioje nuostatoje kalbama ne apie įmonių atsakomybę už jų pačių padarytus kartelių teisės pažeidimus, o apie įmonių atsakomybę už didesnio vieneto, kuris neturi įmonės statuso, o tik yra sudarytas iš kelių įmonių, padarytus kartelių teisės pažeidimus. Vadinasi, jei apskritai darytume kokias nors su reikšmingumo išlyga susijusias išvadas iš Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 4 dalies, išvada būtų tokia, kad speciali įstatymo nuostata reikalinga tik tiems atvejams, kai atsakančiųjų už kartelių teisės pažeidimą grupė peržengia įmonės sąvokos ribas.

88.      Apibendrinant konstatuotina, kad Schindler argumentai, susiję su reikšmingumo išlyga, atmestini kaip nepriimtini ir bet kuriuo atveju kaip nepagrįsti.

iv)    Tarpinė išvada

89.      Taigi apibendrinant darytina išvada, kad apeliacinio skundo septintojo pagrindo pirmą dalį reikia atmesti.

b)      Dėl Schindler reiškiamos kritikos dėl konkretaus 100 proc. prezumpcijos taikymo (apeliacinio skundo septintojo pagrindo antra dalis)

90.      Apeliacinio skundo septintojo pagrindo antroje dalyje Schindler kritikuoja tai, kaip Bendrasis Teismas konkrečiai taikė 100 proc. prezumpciją – pirmiausia šiai prezumpcijai nuginčyti keliamus reikalavimus. Apeliančių teigimu, Bendrasis Teismas nagrinėjamu atveju neteisingai manė, jog Schindler Holding, kaip patronuojančioji bendrovė(52), taip pat atsakinga už keturių nacionalinių dukterinių bendrovių Vokietijoje, Belgijoje, Nyderlanduose ir Liuksemburge padarytus kartelių teisių pažeidimus.

91.      Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad pateikdamos šį kaltinimą apeliantės tik abejoja dėl Bendrojo Teismo atlikto faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimo ir prašo Teisingumo Teismo pakeisti Bendrojo Teismo vertinimą savuoju. Tai apeliaciniame procese būtų neleistina(53). Tačiau iš tiesų kalbama apie tai, ar vertindamas faktines aplinkybes ir įrodymus Bendrasis Teismas rėmėsi teisingais kriterijais. Tai yra teisės klausimas, kurį Teisingumo Teismas, kaip apeliacinė instancija, gali tikrinti(54).

92.      Pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar vien „compliance“ programos (vokiečių k. taip pat vadinama „Befolgungsprogramm“ (konkurencijos taisyklių laikymosi programa))(55) egzistavimo pakanka, kad patronuojančioji bendrovė būtų atleista nuo atsakomybės. Šalys taip pat nesutaria dėl to, kokiu mastu reikia atskleisti patronuojančiosios bendrovės ir jos dukterinių bendrovių santykius „koncerno viduje“ tam, kad būtų paneigta 100 proc. prezumpcija.

i)      Dėl Schindler Holding „compliance“ programos reikšmės

93.      Pirmiausia Schindler mano, kad patronuojančiąją bendrovę reikėtų atleisti nuo atsakomybės už jos dukterinių bendrovių, kurių 100 proc. kapitalo ji valdo, padarytus kartelių teisės pažeidimus, jeigu ji įvykdė savo rūpestingumo pareigas ir visų pirma įgyvendino „compliance“ programą. Schindler laikosi nuomonės, kad iš patronuojančiosios bendrovės negalima reikalauti daugiau, nei pateikti „veikiančios“ „compliance“ programos įrodymų.

94.      Šie argumentai silpni. Jie akivaizdžiai paremti klaidingu įsitikinimu, kad patronuojančiosios bendrovės atsakomybė už jos dukterinės (-ių) bendrovės (-ių), kurios (-ių) 100 proc. kapitalo ji valdo, padarytus kartelių teisės pažeidimus grindžiama kaltinimu blogai organizavus veiklą, t. y. pažeidus patronuojančiajai bendrovei tenkančias rūpestingumo pareigas. Tačiau taip nėra.

95.      Patronuojančiosios bendrovės atsakomybė atsiranda ne dėl darbo procesų blogo organizavimo ar kontrolės koncerno viduje, o veikiau vien dėl to, kad kartelių teisės pažeidimo padarymo metu patronuojančioji bendrovė darė lemiamą įtaką savo dukterinės bendrovės verslo politikai. Šis lemiamos įtakos darymas (o ne kokia nors kaltė dėl blogo organizavimo) preziumuojamas, kai 100 proc. arba beveik 100 proc. dukterinės bendrovės kapitalo priklauso patronuojančiajai bendrovei (100 proc. prezumpcija).

96.      Atitinkamai norint paneigti 100 proc. prezumpciją yra nesvarbu, ar patronuojančioji bendrovė turi „compliance“ programą. Tokia programa gal ir parodo tam tikras įmonės pastangas išvengti kartelių teisės pažeidimų (ir teisės pažeidimų apskritai) – pastangas, kurios neabejotinai duoda naudos. Bet „compliance“ programa niekaip negali įrodyti, kad patronuojančioji bendrovė nedarė lemiamos įtakos savo dukterinės bendrovės verslo politikai, ir niekaip negali pagrįsti, kad patronuojančioji bendrovė ir jos dukterinė bendrovė, kurios 100 proc. kapitalo ji valdo, nėra bendra įmonė, kaip ji suprantama pagal konkurencijos teisę.

97.      Net (priešingai pirma pateiktiems svarstymams) ir darant prielaidą, kad bendra patronuojančiosios bendrovės atsakomybė už jos dukterinių bendrovių, kurių 100 proc. kapitalo ji valdo, padarytus kartelių teisės pažeidimus atsiranda dėl to, kad ji blogai organizavo veiklą, šios kaltės neįmanoma paneigti tiesiog padarius nuorodą į „veikiančią „compliance“ programą“ – tai nagrinėjamu atveju bando daryti Schindler.

98.      Juk a priori negalima laikyti, kad „compliance“ programa „veikia“, jei viena ar kelios dukterinių bendrovių, kurių 100 proc. kapitalo priklauso patronuojančiajai bendrovei, kelerius metus darė tokius sunkius Europos vidaus rinkoje galiojančių konkurencijos taisyklių pažeidimus, kokie buvo konstatuoti Schindler dalyvavimo liftų kartelyje Vokietijoje, Belgijoje, Nyderlanduose ir Liuksemburge atveju.

99.      Gali būti, kad „compliance“ programa negali užkirsti kelio kiekvienam (pirmiausia menkam) teisės pažeidimui. Bet „veikianti“ „compliance“ programa turi gebėti veiksmingai užkirsti kelią sunkiems ir ilgalaikiams kartelių teisės pažeidimams, atskleisti padarytus įstatymų pažeidimus ir nedelsiant juos nutraukti. Tačiau, turint galvoje Bendrojo Teismo nustatytą (ir iš esmės neginčijamą) Schindler dalyvavimo liftų kartelyje trukmę ir sunkumą, net ir labai norint tokios prielaidos daryti negalima. Vadinasi, tiesiog nėra absoliučiai jokio pagrindo manyti, kad Schindler „padarė viską, kas buvo jos galioje“ tam, kad užkirstų kelią kartelių teisės pažeidimams, dėl kurių vyksta ginčas, o Bendrasis Teismas nė vienoje skundžiamo sprendimo vietoje, priešingai, nei atkakliai tvirtina Schindler, to nenustatė(56).

100. Taigi Schindler argumentus, grindžiamus „veikiančia „compliance“ programa“, reikia atmesti.

ii)    Dėl reikalavimo „atskleisti santykius koncerno viduje“

101. Apeliantės taip pat kritikuoja tą sprendimo vietą(57), kur Bendrasis Teismas kitus Schindler argumentus 100 proc. prezumpcijai paneigti pavadino nepakankamais.

102. Apeliantėms ypač nepriimtinas skundžiamo teismo sprendimo 90 punktas, kuriame Bendrasis Teismas nagrinėja Schindler argumentų, susijusių su jos vidine administracine struktūra ir nacionalinių dukterinių bendrovių atskirų darbuotojų atskaitomybe („reporting lines“ ir „reporting obligations“), kokybę. Tame punkte Bendrasis Teismas konstatuoja, kad Schindler argumentų nepakanka 100 proc. prezumpcijai paneigti, nes esą detaliau neatskleidžiami Schindler Holding ir atitinkamose valstybėse veikiančių jos dukterinių bendrovių vidiniai santykiai(58).

103. Schindler atsikerta, kad, reikalaujant įrodyti, jog patronuojančioji bendrovė nedarė lemiamos įtakos savo dukterinei bendrovei, kurios 100 proc. kapitalo ji valdo, „jokiu būdu negalima reikalauti atskleisti koncerno vidaus santykių“.

104. Toks vertinimas klaidingas. Savaime suprantama, kad iš patronuojančiosios bendrovės, kuri siekia paneigti 100 proc. prezumpciją, galima reikalauti, kad ji suteiktų išsamią informaciją apie savo santykius su dukterinėmis bendrovėmis, juolab kad atitinkama informacija ir šiaip jau priklauso vidinei patronuojančiosios ir dukterinės bendrovės komercinei sferai.

105. Fragmentiškos nuorodos į atskirų darbuotojų pareigų atsiskaityti apimtį negali parodyti išsamaus, informatyvaus šių įmonės vidaus santykių vaizdo. Reikėtų, kad atitinkama įmonė pateiktų visus reikšmingus duomenis apie ekonominius, organizacinius ir teisinius ryšius, kurie sieja šią dukterinę bendrovę su patronuojančiąja bendrove(59). Pirmiausia, remiantis konkrečiais duomenimis iš įmonės kasdienybės, reikia paaiškinti, ar ir kokiu mastu dukterinė bendrovė pati galėjo lemti savo verslo politiką ir elgesį rinkoje ir dėl to veikti savarankiškai, t. y. nepriklausomai nuo savo patronuojančiosios bendrovės. Akivaizdu, kad paprasta nuoroda į darbuotojų pareigų atsiskaityti apimtį nėra tinkama priemonė įtikinamai pagrįsti, kad lemiama įtaka dukterinių bendrovių verslo politikai nebuvo daroma.

106. Taigi Schindler reiškiama skundžiamo teismo sprendimo 90 punkto kritika yra nepagrįsta.

iii) Dėl „verslo politikos“ sąvokos, kalbant apie 100 proc. prezumpciją

107. Galiausiai apeliantės, pirmiausia turėdamos galvoje skundžiamo teismo sprendimo 86 punktą, tvirtina, kad Bendrasis Teismas remiasi pernelyg plačia dukterinių bendrovių, kurioms, kaip preziumuojama, patronuojančiosios bendrovės, valdančios 100 proc. jų kapitalo, daro lemiamą įtaką, „verslo politikos“ samprata.

108. Šis argumentas taip pat atmestinas.

109. Ar dukterinės bendrovės elgesiui rinkoje lemiamą įtaką daro jos patronuojančioji bendrovė, priklauso ne tik nuo to, kas lemia jos verslo politiką siaurąja prasme, t. y. pavyzdžiui, kainų politiką, gamybos ir platinimo veiklą, pardavimo tikslus, bruto pelno maržas, pardavimo sąnaudas, „cash flow“, turimas atsargas ir rinkodarą. Juk galiausiai įtaką dukterinės bendrovės elgesiui rinkoje gali daryti visi reikšmingi veiksniai, susiję su ekonominiais, organizaciniais ir teisiniais ryšiais, siejančiais šią dukterinę bendrovę su patronuojančiąja bendrove. Atitinkamai Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad, siekiant paneigti 100 proc. prezumpciją, svarbūs yra visi šie veiksniai, vadinasi, reikia įrodyti, kad įtaka nebuvo daroma verslo politikai plačiąja prasme(60). Bendrasis Teismas šią teismų praktiką nagrinėjamu atveju taikė teisingai.

110. Neatsižvelgiant į nesutarimą dėl „verslo politikos“ sąvokos apimties, pažymėtina, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 84–90 punktuose išsamiai išnagrinėjo visus Schindler argumentus 100 proc. prezumpcijai paneigti ir išreiškė kritiką, kad šie argumentai iš esmės paremti tvirtinimais, kurie nebuvo detaliau pagrįsti(61). Bendrasis Teismas visiškai teisingai manė, kad tokių tvirtinimų nepakanka 100 proc. prezumpcijai paneigti(62).

2.      Dėl kaltės principo (šeštasis apeliacinio skundo pagrindas ir atskiros septintojo pagrindo dalys)

111. Be to, šeštajame apeliacinio skundo pagrinde ir kai kuriose septintojo pagrindo dalyse apeliantės tvirtina, kad Sąjungos teisės principai, pagal kuriuos įmonė atsako už kartelių teisės pažeidimus, padarytus į jos atsakomybę patenkančioje srityje, prieštarauja kaltės principui.

112. Atidžiau pažvelgus, kaltinimas pažeidus kaltės principą grindžiamas dviem skirtingais tvirtinimais: pirma, Schindler kritikuoja Bendrąjį Teismą, kad taikė 100 proc. prezumpciją Schindler Holding nenaudai taip, kad ji liko atsakinga neatsižvelgiant į kaltę(63) (šiuo klausimu žr. toliau a skirsnį). Antra, Schindler mano, kad Bendrasis Teismas skundžiamame sprendime „nesilaiko elementarių priskyrimo principų“, nes atsakomybę už kartelių teisės pažeidimus jis esą pripažino remdamasis tik tuo, kad „kažkoks dukterinių bendrovių darbuotojas savo veiksmais pažeidė kartelių teisę“(64) (šiuo klausimu žr. toliau b skirsnį).

a)      Dėl kaltinimo, kad 100 proc. prezumpcija reiškia atsakomybę neatsižvelgiant į kaltę

113. Remdamosi tuo, kad Bendrasis Teismas Schindler „compliance“ programos nelaikė išteisinamuoju veiksniu, apeliantės tvirtina, kad 100 proc. prezumpcija reiškia Schindler Holding, kaip patronuojančiosios bendrovės, atsakomybę neatsižvelgiant į kaltę.

114. Nulla poena sine culpa („nėra atsakomybės be kaltės“) principas neabejotinai priklauso bendriesiems teisės principams, į kuriuos reikia atsižvelgti kartelių bylose Sąjungos lygmeniu; jo ištakos yra teisinės valstybės principas ir kaltės principas. Kaip neseniai esu teigusi kitoje išvadoje, tai yra pagrindinės teisės bruožų turintis principas, kylantis iš visoms valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų(65).

115. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje ir EŽTK šis principas tiesiogiai neminimas, bet jis yra būtina nekaltumo prezumpcijos sąlyga. Todėl galima manyti, kad nulla poena sine culpa principas netiesiogiai įtvirtintas ir Chartijos 48 straipsnio 1 dalyje, ir EŽTK 6 straipsnio 2 dalyje, į kurias, kaip žinome, reikia atsižvelgti kartelių bylose(66). Ir galiausiai abi šias Chartijos ir EŽTK nuostatas galima laikyti procesine nulla poena sine culpa principo išraiška(67).

116. Kalbant apie Komisijos už kartelių teisės pažeidimus skiriamas sankcijas, pažymėtina, kad nulla poena sine culpa principas įtvirtintas Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje: pagal šią nuostatą baudas už kartelių teisės pažeidimus galima skirti tik už tyčinius ar dėl neatsargumo padarytus pažeidimus.

117. Taigi apeliantės nagrinėjamu atveju visiškai teisingai atkreipė dėmesį į nulla poena sine culpa principo, kurį jos vadina „kaltės principu“, taikymą. Tačiau jos klysta manydamos, kad 100 proc. prezumpcija reiškia patronuojančiosios bendrovės atsakomybę neatsižvelgiant į kaltę, ir prieštarauja nulla poena sine culpa principui tik todėl, kad patronuojančioji bendrovė nebuvo išteisinta remiantis vien tuo, jog ji yra įdiegusi „compliance“ programą.

118. Man atrodo, kad apeliantės klaidingai supranta 100 proc. prezumpcijos turinį. Šioje prezumpcijoje nieko nesakoma apie tai, ar įmonė kalta (t. y. tyčia ar dėl neatsargumo), nes padarė kartelių teisės pažeidimą. Tai nėra kaltumo prezumpcija. Veikiau 100 proc. prezumpcija tik suteikia informacijos apie sudedamąsias įmonės, kuri (kaip įrodyta, tyčia ar dėl neatsargumo) dalyvavo kartelyje, dalis. Konstatavimas, kas sudaro įmonę, savaime dar nereiškia kaltinimo, susijusio su neteisėtais kartelio veiksmais.

119. Pagal 100 proc. prezumpciją galima manyti, kad patronuojančioji bendrovė ir jos dukterinė (-ės) bendrovė (-ės), kurių 100 proc. kapitalo ji valdo, paprastai sudaro vieną įmonę. Juk kai patronuojančioji bendrovė valdo tokio dydžio kapitalo dalis, iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad ji daro lemiamą įtaką savo dukterinės (-ių) bendrovės (-ių) verslo politikai.

120. Patronuojančioji bendrovė gali nuginčyti šią prezumpciją, pateikdama svarių įrodymų, kad atitinkama dukterinė bendrovė, priešingai, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio, pati formuoja savo verslo politiką, todėl jos situacija skiriasi nuo įprastos dukterinės bendrovės, kurios 100 proc. ar beveik 100 proc. kapitalo valdo patronuojančioji bendrovė, situacijos. Tačiau, kaip jau minėta(68), paprasta nuoroda į „compliance“ programą nieko neįrodo. Juk ši programa negali būti įrodymas, kad patronuojančioji bendrovė nedarė lemiamos įtakos savo dukterinės bendrovės verslo politikai.

121. Jei patronuojančioji bendrovė, kaip antai nagrinėjamu atveju, negali nuginčyti, kad darė lemiamą įtaką savo dukterinės (-ių) bendrovės (-ių) verslo politikai, ji yra vienas iš teisės subjektų, sudarančių nagrinėjamame kartelyje dalyvavusią įmonę. Ji (kartu su dukterine (-ėmis) bendrove (-ėmis)) teisiškai įkūnija įmonę, kuri kaltinama kartelių teisės pažeidimu(69).

122. Ar ši įmonė – per savo darbuotojus – kalta, nes padarė nagrinėjamą kartelių teisės pažeidimą, yra kitas klausimas. Kilus abejonių, įmonės kaltė, susijusi su jos dalyvavimu konkurencijos teisę pažeidžiančiuose kartelio veiksmuose, neginčytinai turi būti nustatyta atskirai, vadovaujantis nulla poena sine culpa principu(70). Bet 100 proc. prezumpcija su kaltės klausimu neturi nieko bendra.

123. Taigi kaltinimą, kad 100 proc. prezumpcija pažeidžia kaltės principą, reikia atmesti.

124. Jei apeliantės norėjo užginčyti tai, kad jų įmonė kalta, nes dalyvavo liftų kartelio veiksmuose, jos turėjo pateikti atitinkamų argumentų. Jų pateikiami su 100 proc. prezumpcija susiję argumentai tam netinka.

b)      Dėl kaltinimo, kad kažkurių darbuotojų įvykdyto kartelių teisės pažeidimo esą nepakanka

125. Skundžiamame teismo sprendime apeliantės taip pat pasigenda konkrečių išvadų, kurie jų darbuotojai dalyvavo liftų kartelio pažeidimuose. Todėl, kaip mano Schindler, Bendrasis Teismas nesilaiko „elementarių priskyrimo principų“.

126. Kaip teisingai pažymi Komisija, pirmojoje instancijoje Schindler jokių panašių kaltinimų nereiškė. Vadinasi, tai yra naujas kaltinimas, kurio pirmą kartą reikšti apeliacinio proceso stadijoje negalima(71).

127. Šis kaltinimas nepagrįstas ir turinio atžvilgiu.

128. Apeliantės per procesą nė karto neginčijo to, kad asmenys, dalyvavę konkurencijos teisę pažeidžiančiame liftų kartelyje iš Schindler pusės, buvo Schindler darbuotojai. Todėl skundžiamame teismo sprendime a priori nereikėjo detalizuoti, kas konkrečiai buvo šie asmenys(72) ir ar Schindler turi leisti priskirti jų elgesį jai.

129. Jei apeliantės šiuo kaltinimu taip pat siekia pasakyti, kad Schindler Holding ir jos keturioms nacionalinėms dukterinėms bendrovėms galima priskirti tik jų atitinkamų atstovų pagal įstatymą arba ypatingus įgaliojimus turinčių darbuotojų neteisėtą elgesį, jų argumentai irgi neįtikina. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką, taikant Sąjungos teisėje įtvirtintą kartelių draudimą, atitinkamos įmonės savininkų ar pagrindinių vadovų veiksmai ar netgi žinojimas neturi reikšmės. Reikšmingi tik asmens, kuriam buvo leista veikti įmonės vardu, veiksmai(73).

130. Jei kartelių bylose įmonėms būtų priskiriami tik tų darbuotojų, kurių atveju galima įrodyti, kad konkurencijos teisę pažeidžiančių veiksmų jie ėmėsi konkrečiu įmonės vadovų nurodymu ar įgaliojimu ar bent jau su pastarųjų žinia, veiksmai, Sąjungos teisėje įtvirtintas kartelių draudimas taptų visiškai neveiksmingas. Įmonėms taptų labai paprasta išvengti atsakomybės už kartelių teisės pažeidimus prisidengus vien formaliais dalykais.

131. Teisinga yra tai, kad įmonė paprastai turi prisiimti atsakomybę už bet kuriuos neteisėtus veiksmus (taip pat ir už tuos, kurie buvo padaryti be įmonės vadovų žinios ir negavus aiškaus jų pritarimo), jei šie veiksmai buvo padaryti į įmonės atsakomybę patenkančioje srityje. Paprastai taip būna tuo atveju, jei minėtųjų veiksmų imasi jos pačios darbuotojai, dirbdami įmonei.

132. Vien to, kad, vykdant „compliance“ programą, įmonės darbuotojai reguliariai raginami veikti teisėtai, nepakanka, kad įmonė nebūtų pripažinta atsakinga už kartelių teisės pažeidimus. Jei, nepaisant šios programos, kartelių teisė buvo pažeidinėjama metų metus, galima manyti, kad įmonės „compliance“ pastangų nepakako(74) ir kad pirmiausia įmonės darbuotojai nebuvo tinkamai skatinami susilaikyti nuo neteisėtų veiksmų.

3.      Tarpinė išvada

133. Taigi apibendrinant konstatuotina, kad Schindler argumentai, susiję su Schindler Holding, kaip patronuojančiosios bendrovės, bendra atsakomybe ir kaltės principu, neįtikina. Todėl šeštąjį ir septintąjį apeliacinio skundo pagrindus reikia atmesti.

C –    Dėl kai kurių kitų teisės klausimų, susijusių su baudų už kartelių teisės pažeidimus skyrimu ir apskaičiavimu

134. Likusiuose apeliacinio skundo pagrinduose Schindler iškelia nemažai teisės klausimų, susijusių su baudų už kartelių teisės pažeidimus skyrimu ir apskaičiavimu.

1.      Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies galiojimas apibrėžtumo principo atžvilgiu (trečiasis apeliacinio skundo pagrindas)

135. Trečiajame apeliacinio skundo pagrinde Schindler abejoja, ar Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis yra tinkamas teisinis pagrindas Komisijai skiriant baudas už kartelių teisės pažeidimus. Schindler manymu, ši nuostata pažeidžia baudžiamojoje teisėje taikomą apibrėžtumo reikalavimą.

136. Baudžiamojoje teisėje egzistuojantis apibrėžtumo reikalavimas, kuris, kaip yra pripažinęs Teisingumo Teismas, turi būti taikomas ir skiriant sankcijas už kartelių teisės pažeidimus(75), kyla iš nusikaltimo ir bausmės teisėtumo principo (nullum crimen, nulla poena sine lege). Šis principas yra vienas iš bendrųjų teisės principų, grindžiamų valstybėms narėms bendromis konstitucinėmis tradicijomis(76), ir šiuo metu pagal Pagrindinių teisių chartijos 49 straipsnį yra priskirtas Sąjungos pagrindinėms teisėms. Pagal vienodumo reikalavimą (Chartijos 52 straipsnio 3 dalies pirmas sakinys), aiškinant Chartijos 49 straipsnį, be kita ko, reikia atsižvelgti į EŽTK 7 straipsnį ir su juo susijusią EŽTT praktiką.

137. Baudžiamojoje teisėje taikomas apibrėžtumo reikalavimas reiškia, kad įstatyme turi būti aiškiai apibrėžti nusikaltimai ir už juos taikomos bausmės(77) (nullum crimen, nulla poena sine lege certa).

138. Schindler tvirtina, kad Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis suformuluota pernelyg abstrakčiai: viena vertus, joje vartojamos įmonės sąvokos atžvilgiu (šiuo klausimu žr. toliau a skirsnį), kita vertus, joje numatytų baudų dydžių atžvilgiu (šiuo klausimu žr. toliau b skirsnį).

a)      Dėl tariamo „įmonės“ sąvokos neapibrėžtumo (apeliacinio skundo trečiojo pagrindo pirma dalis)

139. Kalbant apie Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje vartojamos įmonės sąvokos tariamą neapibrėžtumą, pastebėtina, kad Schindler pirmojoje instancijoje nieko panašaus netvirtino. Vadinasi, tai yra naujas kaltinimas, kurio apeliacinio proceso stadijoje reikšti nebegalima, nes taip būtų neleistinai išplėstas ginčo dalykas(78).

140. Šis kaltimas nepagrįstas ir iš esmės.

141. Tiesa, kad įmonės sąvoka nėra tiksliai apibrėžta nei pirminėje, nei antrinėje teisėje. Tačiau neapibrėžtų teisės sąvokų vartojimas teisės aktų nuostatose – taip pat ir klasikinei baudžiamajai teisei priklausančiose nuostatose kaip pagrindas baudžiamajai atsakomybei atsirasti – nėra neįprastas(79).

142. Nullum crimen, nulla poena sine lege certa principo laikomasi, jei teisės subjektas iš atitinkamos nuostatos formuluotės ir prireikus iš teismų pateikto išaiškinimo gali žinoti, kurie veiksmai ir neveikimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę(80).

143. Taip yra įmonės sąvokos, konkurencijos teisėje vartojamos kalbant apie Sąjungos teisėje įtvirtintą kartelių draudimą (SESV 101 straipsnis, buvęs EB 81 straipsnis) ir su juo susijusią nuostatą, kurioje numatytos sankcijos (Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktas), atveju. Sąjungos teismai dešimtmečius šią sąvoką aiškina vienodai („bet kuris ekonominę veiklą vykdantis subjektas, neatsižvelgiant į jo teisinę formą ir finansavimo būdą“)(81).

144. Be to, kaip jau minėta(82), jau pirminės teisės lygmeniu aiškiai atskiriamos juridinio asmens, bendrovės ir įmonės sąvokos. Taigi Sutarčių leidėjas iš pat pradžių nustatė, kad už kartelių teisės pažeidimą atsakomybėn nebūtinai turi būti traukiamas vienas vienintelis juridinis asmuo ar komercinę veiklą vykdanti bendrovė, o ekonominis vienetas sui generis, t. y. kartelyje dalyvavusi įmonė. Antrinės teisės lygmeniu juridinio asmens ir įmonės sąvokos taip pat aiškiai atskiriamos; tai, be kita ko, rodo ir Reglamento Nr. 1/2003 7 straipsnio 2 dalies ir 23 straipsnio palyginimas.

145. Be to, Sąjungos teismai nusistovėjusioje praktikoje yra pripažinę, kad kartelyje dalyvaujančią įmonę gali sudaryti keli juridiniai asmenys, pirmiausia patronuojančioji bendrovė ir jos dukterinė (-ės) bendrovė (-ės)(83). Teismų praktikoje yra apibrėžti aiškūs kriterijai, tarp jų ir 100 proc. prezumpcija(84), pagal kuriuos, jei reikia, bendrovės gali būti traukiamos solidariojon atsakomybėn.

146. Tokiomis aplinkybėmis nė vienas teisės subjektas negali rimtai laikytis nuomonės, kad įmonės sąvoka yra pernelyg nekonkretus pagrindas skirti sankcijas už kartelių teisės pažeidimus arba kad įmone, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą, visuomet turi būti laikomas tik tas juridinis asmuo, kuris tiesiogiai dalyvavo kartelyje.

147. Taigi apeliacinio skundo trečiojo pagrindo pirmą dalį reikia atmesti.

b)      Dėl tariamo baudų dydžių neapibrėžtumo (apeliacinio skundo trečiojo pagrindo antra dalis)

148. Apeliantės taip pat tvirtina, kad Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje Komisijai suteikiama teisė skirti baudas, tačiau tam nenustatomas pakankamai apibrėžtas teisinis pagrindas.

149. Sąjungos teismai jau daug kartų nagrinėjo panašius kaltinimus dėl Sąjungos teisėje nustatytų pagrindų baudoms už kartelių teisės pažeidimus skirti ir visuomet šiuos kaltinimus atmesdavo(85). Ligšiolinė praktika kone visa susijusi dar su Reglamento (EEB) Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi(86), tačiau ją galima pritaikyti ir iš esmės to paties turinio vėlesnei nuostatai – Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 daliai.

150. Skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas tinkamai ir išsamiai apibūdino ir pritaikė šią nusistovėjusią teismų praktiką(87), todėl jos toliau nepristatysiu. Įvertinusi Schindler raštu ir žodžiu pateiktus argumentus, nematau jokio pagrindo siūlyti Teisingumo Teismui nukrypti nuo šios praktikos.

151. Įsigaliojusi Lisabonos sutartis nesuteikia jokio preteksto įvertinti šią problemą iš naujo. Juk Sąjungos lygmeniu pripažinto, baudžiamojoje teisėje taikomo apibrėžtumo reikalavimo turinį smarkiai lemia EŽTK 7 straipsnio 1 dalis ir EŽTT bei Sąjungos teismų praktika šioje srityje. Įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, šis pagrindinės teisės turinys iš esmės nepasikeitė(88). Taip pat neatrodo reikalinga kaip tik tokioje srityje, kaip antai kartelių teisė, kuri nepriklauso pagrindinei baudžiamosios teisės sričiai(89), vadovaujantis Pagrindinių teisių chartijos 52 straipsnio 3 dalies antru sakiniu, taikyti griežtesnius nei EŽTK standartus. Tai juo labiau pasakytina, kad net klasikinėje baudžiamojoje teisėje įstatymuose numatyti bausmių dydžiai paprastai nebūna griežtai apibrėžti, o teisėsaugos institucijoms paliekama didelė diskrecija nustatyti sankcijos dydį kiekvienu konkrečiu atveju.

152. Priešingai, nei mano Schindler, vien tai, kad Komisijos už kartelių teisės pažeidimus skiriamos baudos metams bėgant smarkiai išaugo, neleidžia teigti, kad teisinis jų skyrimo pagrindas pernelyg nekonkretus. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką Komisija, neviršydama Reglamente Nr. 1/2003 (buvęs Reglamentas Nr. 17) nustatytų ribų, turi teisę padidinti už kartelių teisės pažeidimus skiriamų baudų lygį, jeigu to reikia, kad būtų užtikrintas Sąjungos konkurencijos politikos įgyvendinimas(90).

153. Taip pat ir nulla poena sine lege certa principas nereiškia, kad egzistuojančios nuostatos, pagal kurią skiriama bausmė, negalima pritaikyti prie pasikeitusių aplinkybių, pirmiausia – pažeidimų dažnumo, sudėtingumo ir sunkumo(91). Juo labiau tai pasakytina apie baudžiamosios teisės bruožų turinčias nuostatas, kaip antai Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą(92), kurioms pagrindinėje baudžiamosios teisės srityje galiojančios pagrindinių teisių garantijos, kaip jau minėta, nebūtinai turi būti taikomos visu griežtumu(93).

154. Taip pat nepagrįstai Schindler kritikuoja ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje numatytą viršutinę baudos ribą – 10 proc. įmonės bendrosios apyvartos. Reikia pripažinti, kad ši viršutinė riba – kintamasis dydis, nes paremta ne absoliučia nominalia didžiausia įmanoma suma, o apyvartos dalimi. Tačiau tai nereiškia, kad nuostata nepakankamai apibrėžta. Kiekviena įmonė žino savo apyvartą, todėl gali be didesnių problemų įvertinti, kiek gali siekti galima bauda už kartelių teisės pažeidimą. Tokia galimybė numatyti tikėtiną sankciją atitinka nulla poena sine lege certa principo reikalavimus(94).

155. Be to, kaip neseniai esu paaiškinusi kitoje išvadoje(95), baudų už kartelių teisės pažeidimus apskaičiavimas nėra mechaninis veiksmas, kuriuo kiekvieno kartelio atveju galima iš anksto tiksliai nustatyti sankcijos, kuri gali būti paskirta, dydį. Tokia galimybė tiksliai prognozuoti sankciją (net iki skaičių po kablelio) būtų neproporcinga, nes leistų kartelio dalyviams pernelyg lengvai iš anksto apskaičiuoti neteisėtų veiksmų „kainą“ ir pasvarstyti, kas jiems bus naudingiau: ar pažeisti įstatymus, ar jų laikytis. Dėl to kiltų rimta grėsmė vienai sankcijų už kartelių teisės pažeidimus sistemos pagrindinių funkcijų – atgrasomajam poveikiui.

156. Dėl visų minėtų priežasčių apeliančių kaltinimą, kad Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje numatyti baudų dydžiai nesuderinami su viršenybę turinčia teise, reikia atmesti.

157. Kitokios išvados neleidžia daryti ir reikšmingumo išlyga, į kurią Schindler daro papildomą nuorodą. Kaip jau minėta esant kitam kontekstui(96), pagal šį konstitucinį principą esminiai tam tikro klausimo aspektai turi būti reglamentuojami per teisėkūros procedūrą ir negali būti deleguoti vykdomajai valdžiai. Šiuos reikalavimus Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktas atitinka, nes pats Sąjungos teisės aktų leidėjas, kaip ką tik buvo paaiškinta, yra nustatęs pakankamai apibrėžtą pagrindą baudoms už kartelių teisės pažeidimus skirti.

c)      Tarpinė išvada

158. Apibendrinant konstatuotina, kad visą trečiąjį apeliacinio skundo pagrindą reikia atmesti.

2.      1998 m. gairių teisėtumas (ketvirtasis ir penktasis apeliacinio skundo pagrindai)

159. Apeliantės taip pat kritikuoja 1998 m. gaires, abejodamos jų teisėtumu, nes Komisija esą nebuvusi kompetentinga jų priimti (žr. toliau a punktą), be to, šios gairės nagrinėjamu atveju esą buvusios pritaikytos atgaline data (žr. toliau b skirsnį).

a)      Komisijos kompetencija priimti gaires (ketvirtasis apeliacinio skundo pagrindas)

160. Ketvirtajame apeliacinio skundo pagrinde Schindler tvirtina, kad „1998 m. baudų apskaičiavimo gairės negalioja, nes Komisija neturi teisėkūros kompetencijos“.

161. Labai abejoju, ar šis kaltinimas priimtinas, nes niekur konkrečiai nenurodoma, su kuria skundžiamo teismo sprendimo vieta apeliantės nesutinka(97).

162. Net darant prielaidą, kad Schindler nesutinka su skundžiamo teismo sprendimo 133 punktu, jos argumentai byloje akivaizdžiai grindžiami klaidingu įsitikinimu, kad 1998 m. gairės – tai įstatymo galią turintis teisės aktas ar bent jau privalomas teisės aktas, kuriuo nustatomas „pagrindas baudžiamajai atsakomybei“ už kartelių teisės pažeidimus atsirasti arba atitinkamos sankcijos.

163. Tačiau šiuo atveju taip nėra(98). Baudas už kartelių teisės pažeidimus Komisija skiria remdamasi tik Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalimi, kuri, kaip jau minėta(99), visiškai atitinka reikšmingumo išlygos ir nullum crimen, nulla poena sine lege certa principo reikalavimus. Atitinkamai Komisijos priimtų baudų apskaičiavimo gairių, šiuo atveju – 1998 m. gairių, tikslas a priori nėra užpildyti Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies reglamentavimo spragas.

164. Veikiau 1998 m. gairėse, viena vertus, aiškinama Komisijos administracinė praktika(100). Kita vertus, šiose gairėse Komisija, kaip Europos Sąjungos konkurencijos institucija, pateikia bendrą konkurencijos politikos poziciją dėl jai patikėtos atsakomybės išlaikyti ir plėtoti neiškreiptos konkurencijos Europos vidaus rinkoje sistemą(101). Tam ji yra įgaliota pagal EB 85 straipsnį, siejamą su EB 211 straipsnio antra įtrauka (dabar – SESV 105 straipsnis, siejamas su SESV 292 straipsnio ketvirtu sakiniu).

165. Todėl ketvirtasis apeliacinio skundo pagrindas turi būti atmestas.

b)      Galiojimo atgaline data draudimas ir teisėtų lūkesčių apsaugos principas (penktasis apeliacinio skundo pagrindas)

166. Penktajame apeliacinio skundo pagrinde, kuriame kritikuojami skundžiamo teismo sprendimo 117–130 punktai, Schindler tvirtina, kad, pritaikius 1998 m. gaires nagrinėjamu atveju, buvo pažeistas EŽTK 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas galiojimo atgaline data draudimas ir teisėtų lūkesčių apsaugos principas. Šis kaltinimas reiškiamas, ko gera, todėl, kad liftų kartelis, kuriame dalyvavo Schindler, pradėjo veikti dar prieš 1998 m.

167. Kaip jau esu minėjusi esant kitam kontekstui(102), šį kaltinimą reikia vertinti ne remiantis tiesiogiai EŽTK, o Pagrindinių teisių chartija (šiuo atveju – Chartijos 49 straipsniu); tačiau Chartija turi būti aiškinama ir taikoma vadovaujantis EŽTK 7 straipsnio 1 dalimi (ESS 6 straipsnio 1 dalies trečia pastraipa, siejama su Chartijos 52 straipsnio 3 dalies pirmu sakiniu).

168. Schindler argumentas iš esmės yra nepagrįstas.

169. Sąjungos teismai jau kelis kartus nagrinėjo panašius kaltinimus dėl Komisijos praktikos skiriant baudas už kartelių teisės pažeidimus ir visuomet šiuos kaltinimus atmesdavo. Komisijai pakeitus metodą, naudojamą baudoms apskaičiuoti, ir pradėjus jį taikyti anksčiau pradėtiems kartelių teisės pažeidimams, Sąjungos teismai neįžvelgė nei galiojimo atgaline data draudimo pažeidimo, nei teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimo(103).

170. Skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas tinkamai ir išsamiai apibūdino ir pritaikė šią nusistovėjusią teismų praktiką(104), todėl jos toliau nepristatysiu. Įvertinusi Schindler pateiktus argumentus, nematau jokio pagrindo siūlyti Teisingumo Teismui nukrypti nuo šios praktikos.

171. 1962 m. įsigaliojus Reglamentui Nr. 17, Komisija turi teisę už kartelių teisės pažeidimus skirti baudas, kurios maksimaliai gali siekti 10 proc. įmonės bendrosios apyvartos.

172. Schindler negalėjo tikėtis, kad per liftų kartelio egzistavimo laiką pradinis Komisijos metodas baudoms apskaičiuoti ir pradiniai žinomi Komisijos skiriamų baudų dydžiai nesikeis. Dar tais laikais buvo pakankamai gerai žinoma, kad Komisija, neviršydama Reglamente Nr. 1/2003 (buvęs Reglamentas Nr. 17) nustatytų ribų, turi teisę padidinti už kartelių teisės pažeidimus skiriamų baudų lygį, jeigu to reikia, kad būtų užtikrintas Sąjungos konkurencijos politikos įgyvendinimas(105).

173. Beje, ir bendrojoje baudžiamojoje teisėje niekas negali tikėtis, kad esama baudžiamoji nuostata visuomet bus taikoma taip pat ir visuomet vienodai griežtai ar vienodai negriežtai. Visų pirma joks teisės subjektas negali pagrįstai manyti, kad teisėsaugos institucijų praktika naudojantis savo įstatymuose numatyta diskrecija nustatyti sankcijų už konkretų nusižengimą dydį niekuomet nesikeis. Veikiau ši praktika gali būti keičiama pasikeitus aplinkybėms, kaip antai pažeidimų dažnumui, sudėtingumui ir sunkumui(106).

174. Nagrinėjamu atveju negalima laikyti, kad Schindler turėjo teisėtų lūkesčių, taip pat todėl, kad pažeidimai, dėl kurių ji kaltinama, daugiausia vyko jau paskelbus 1998 m. gaires. Į tai teisingai atkreipė dėmesį Komisija.

175. Taigi apibendrinant galima konstatuoti, kad ir penktasis apeliacinio skundo pagrindas yra atmestinas.

3.      Bazinis baudos dydis ir tariamos priežastys baudai sumažinti (dešimtasis, vienuoliktasis ir dvyliktasis apeliacinio skundo pagrindai)

176. Apeliacinio skundo dešimtojo, vienuoliktojo ir dvyliktojo pagrindų dalykas – konkretūs su Schindler skirtų baudų apskaičiavimu susiję klausimai.

a)      Dėl pažeidimų priskyrimo prie „labai sunkių“ (dešimtasis apeliacinio skundo pagrindas)

177. Dešimtajame apeliacinio skundo pagrinde Schindler nesutinka su tuo, kad jos dalyvaujant liftų kartelyje padaryti pažeidimai buvo kvalifikuoti kaip „labai sunkūs“. Schindler mano, kad šių pažeidimų rinkai sukeltos pasekmės buvo menkos, o Bendrasis Teismas į tai esą nepakankamai atsižvelgė nagrinėdamas nustatytinų baudų bazinius dydžius.

178. Šiuo atžvilgiu pakanka pastebėti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką antikonkurencinių veiksmų pasekmės nėra lemiamas kriterijus nustatant tinkamą baudos dydį. Su tam tikro elgesio ketinimais susiję aspektai gali turėti daugiau reikšmės nei veiksniai, susiję su to elgesio pasekmėmis, visų pirma tada, kai, kaip nagrinėjamu atveju, kalbama apie savo pobūdžiu sunkų pažeidimą, pavyzdžiui, rinkos padalijimą(107).

179. Liftų karteliu kaip tik ir buvo siekta susitarti dėl tokių pagrindinių apribojimų, kurių tikslas – konkurencijos apribojimas. Kartelio dalyviai siekė pasidalyti užsakymus ir rinkas keturiose valstybėse narėse. Nustatant bazinius baudos dydžius, yra teisinga laikyti tokius pažeidimus labai sunkiais, neatsižvelgiant į konkrečias jų pasekmes rinkos procesams.

180. Todėl ir dešimtajam apeliacinio skundo pagrindui negali būti pritarta.

181. Tiek, kiek Schindler dešimtajame apeliacinio skundo pagrinde kaltina Bendrąjį Teismą nesurinkus įrodymų savo iniciatyva, pakartosiu tai, ką jau sakiau nagrinėdama antrąjį apeliacinio skundo pagrindą(108). Bendrasis Teismas ir šiaip paprastai neprivalo savo iniciatyva patikrinti, kokią svarbą Komisija suteikė kriterijams, į kuriuos atsižvelgė nustatydama baudos dydį(109).

b)      Dėl lengvinančių aplinkybių (vienuoliktasis apeliacinio skundo pagrindas)

182. Vienuoliktajame apeliacinio skundo pagrinde apeliantės tvirtina, kad Bendrasis Teismas kaip į lengvinančią aplinkybę, dėl kurios mažinama bauda, turėjo atsižvelgti, viena vertus, į tai, kad Schindler 2000 m. savo noru nutraukė pažeidimą Vokietijoje, ir, kita vertus, į tai, kad Schindler visame koncerne vykdo „compliance“ programą.

183. Tačiau toks reikalavimas sumažinti baudą negali būti patenkintas nei vienu, nei kitu Schindler nurodytu pagrindu.

184. Kalbant apie „savanorišką pažeidimo nutraukimą“ Vokietijoje, Bendrasis Teismas visiškai teisingai dėl to baudos nesumažino. Nutraukus pažeidimą savo noru, bauda už kartelių teisės pažeidimą tik dėl to savaime negali būti sumažinta; veikiau turi būti atsižvelgta į konkretaus atvejo aplinkybes. Nagrinėjamu atveju Bendrasis Teismas, be kita ko, konstatavo, „kad Schindler, kaip matyti iš bylos dokumentų, pasitraukė iš kartelio tik dėl nesutarimų su kitomis dalyvėmis“(110). Tokiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas nedarydamas teisės klaidos galėjo manyti, kad tai jokiu būdu nėra, kaip tvirtina Schindler, „grįžimas prie teisėtos veiklos“, už kurį įmonei galėtų būti sumažinta bauda.

185. Kalbant apie įmonių „compliance“ programas, jau minėjau, kad kartelių bylose į jas atsižvelgtina tik tuo atveju, jeigu jos gali veiksmingai užkirsti kelią sunkiems ir ilgalaikiams kartelių teisės pažeidimams, atskleisti ir nedelsiant nutraukti daromus įstatymų pažeidimus(111). Akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju Schindler „compliance“ programa taip neveikė, priešingai – kaip Schindler pati pripažįsta – dėl jos netgi buvo sunkiau atskleisti nusižengimus(112). Būtų nelogiška už tokią akivaizdžiai netinkamą „compliance“ programą apdovanoti įmonę dar ir mažesne bauda.

186. Taigi vienuoliktasis apeliacinio skundo pagrindas taip pat turi būti atmestas.

c)      Dėl baudų sumažinimo už bendradarbiavimą su Komisija (dvyliktasis apeliacinio skundo pagrindas)

187. Dvyliktajame apeliacinio skundo pagrinde kalbama apie baudų, skirtų Schindler už dalyvavimą kartelyje Belgijoje, Vokietijoje ir Liuksemburge, sumažinimą dėl to, kad įmonė per administracinę procedūrą bendradarbiavo su Komisija. Schindler nuomone, Bendrasis Teismas nagrinėjamu atveju nepakankamai atsižvelgė į šias jos pastangas.

i)      Dėl bendradarbiavimo pagal 2002 m. pranešimą (apeliacinio skundo dvyliktojo pagrindo pirma dalis)

188. Apeliacinio skundo dvyliktojo pagrindo pirmoje dalyje Schindler tvirtina, kad Bendrasis Teismas neteisingai pripažino, jog Komisija pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo (vadinamasis „leniency“ pranešimas (pranešimas apie atleidimą nuo baudų ir baudų sumažinimą))(113) turi didelę diskreciją, o pats tik patikrino, ar nebuvo padaryta akivaizdžių klaidų.

189. Bendrasis Teismas iš tiesų nurodė, kad Komisija turi „didelę diskreciją“ vertindama, ar įrodymai, kuriuos pateikė įmonė, paprašiusi taikyti 2002 m. pranešimą, „turi didelę papildomąją vertę, kaip ji suprantama pagal minėto pranešimo 21 dalį“, ir kad „Bendrasis Teismas gali skirti sankciją tik už akivaizdų šios diskrecijos ribų peržengimą“(114).

190. Ši Bendrojo Teismo teisinė nuomonė yra klaidinga. Įrodymų, kuriuos įmonės, siekdamos bendradarbiauti su Komisija, per administracinę procedūrą pateikia pagal 2002 m. pranešimą, vertė nustatoma apskaičiuojant baudos dydį. Vadinasi, šios vertės nustatymas patenka į Bendrojo Teismo neribotos jurisdikcijos taikymo sritį (SESV 261 straipsnis, siejamas su Reglamento Nr. 1/2003 31 straipsniu): ja naudodamasis Bendrasis Teismas gali ne tik vykdyti paprastą teisėtumo kontrolę, bet ir pakeisti Komisijos vertinimą savuoju(115). Todėl Bendrasis Teismas, darydamas nuorodą į Komisijos „didelę diskreciją“, daro teisės klaidą apibrėždamas savo paties įgaliojimų mastą.

191. Tiesa, tokia teisės klaida dar nereiškia, kad skundžiamas teismo sprendimas turi būti panaikintas(116). Veikiau svarbu tai, kokiais kriterijais Bendrasis Teismas rėmėsi, kai konkrečiai vertino atitinkamos įmonės bendradarbiavimo su Komisija papildomąją vertę.

192. Nagrinėjamu atveju jokiu būdu negalima teigti, kad Bendrasis Teismas nepateikė savo vertinimo; jis atidžiai išnagrinėjo Schindler argumentus, susijusius su jos bendradarbiavimo su Komisija per administracinę procedūrą papildomąja verte(117). Todėl jis, nepaisant įvadinėse pastabose padarytos teisės klaidos, teisinius reikalavimus galiausiai įvykdė.

193. Esant šiam kontekstui, ypač reikėtų atmesti argumentą, kad kartelio dalyvių per administracinę procedūrą pateikti įrodymai visuomet turi papildomąją vertę Komisijai renkant įrodymus ir kad dėl to bauda privalo būti sumažinta. Įrodymų vertė priklauso ne nuo jų skaičiaus (iudex non calculat) ir ne nuo to, kaip dažnai jais Komisija rėmėsi ginčijamame sprendime(118).

194. Teisingumo Teismas per apeliacinį procesą taip pat savo ruožtu neprivalo pakeisti Komisijos ir Bendrojo Teismo atlikto Schindler pateiktų duomenų papildomosios vertės vertinimo savuoju(119). Todėl šiuo atveju nereikia dar kartą įvertinti, ar Schindler Komisijai pateikti duomenys turėjo tokią pačią vertę kaip ir ThyssenKrupp, Otis ir Kone pateikti duomenys, arba ar jų papildomoji vertė Komisijos įrodymams buvo didelė.

ii)    Dėl bendradarbiavimo ne pagal 2002 m. pranešimą (apeliacinio skundo dvyliktojo pagrindo antra dalis)

195. Apeliacinio skundo dvyliktojo pagrindo antroje dalyje Schindler nesutinka su skundžiamo teismo sprendimo 350–361 punktais ir tvirtina, kad dėl bendradarbiavimo ne pagal 2002 m. pranešimą – už faktinių aplinkybių neginčijimą – bauda jai sumažinta per mažai, t. y. tik 1 proc. Remdamasi 1998 m. gairių 3 punkto šešta įtrauka, Schindler mano turinti teisę reikalauti, kad jai skirtos baudos būtų sumažintos daugiau.

196. Šis argumentas nepagrįstas.

197. Kaip teisingai pažymi Komisija, 1998 m. gairių 3 punkto šešta įtrauka nereiškia, kad „sutikę bendradarbiauti asmenys turi sulaukti atlygio ir už neatitinkančius reikalavimų prašymus“. Už tokį bendradarbiavimą, kuris patenka į „atleidimo nuo baudų programos“ (t. y. 2002 m. pranešimo) taikymo sritį, bet neatitinka visų jos sąlygų, pirmiausia „didelės papildomosios vertės“ sąlygos, Schindler neturi teisės reikalauti sumažinti baudos, ypač darydama nuorodą į 1998 m. gairių 3 punkto šeštą įtrauką.

iii) Apibendrinimas

198. Taigi reikia atmesti visą dvyliktąjį apeliacinio skundo pagrindą.

4.      10 proc. viršutinė baudos dydžio riba (aštuntasis apeliacinio skundo pagrindas)

199. Aštuntajame apeliacinio skundo pagrinde Schindler teigia, kad 10 proc. viršutinė baudų dydžio riba pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą turi būti taikoma tik atitinkamų Schindler nacionalinių dukterinių bendrovių apyvartoms, bet ne Schindler Holding koncerno apyvartai.

200. Šis argumentas yra nepagrįstas. Įmonės sąvoka ir EB 81 straipsnyje (dabar – SESV 101 straipsnis), ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnyje visuomet yra ta pati. Abi nuostatos turi būti taikomos nuosekliai. Todėl 10 proc. viršutinė riba turi būti taikoma įmonės, kurią sudaro patronuojančioji bendrovė (šiuo atveju – Schindler Holding) ir jos dukterinės bendrovės (šiuo atveju – nacionalinės dukterinės bendrovės Vokietijoje, Belgijoje, Nyderlanduose ir Liuksemburge), kurių 100 proc. kapitalo ji valdo, apyvartai.

201. Dvyliktasis apeliacinio skundo pagrindas galėtų būti tenkinamas tik tuo atveju, jei nagrinėjamu atveju (priešingai pirma pateiktiems samprotavimams(120)) būtų galima pritarti Schindler argumentams dėl 100 proc. prezumpcijos taikymo. Kadangi taip nėra, šį apeliacinio skundo pagrindą reikia atmesti.

5.      Nuosavybės teisė (devintasis apeliacinio skundo pagrindas)

202. Devintajame apeliacinio skundo pagrinde kalbama apie nuosavybės teisę. Schindler tvirtina, kad, skyrus baudas Schindler Holding ir jos dukterinėms bendrovėms Belgijoje, Nyderlanduose ir Liuksemburge(121), „dėl milžiniško jų dydžio“ buvo pažeistos „elementarios, tarptautinėje teisėje įtvirtintos Schindler, kaip Šveicarijos įmonės, investicijų ES apsaugos ir nuosavybės garantijos“. Bendrąjį Teismą Schindler pirmiausia kaltina, kad neatsižvelgė į taikytiną EŽTT praktiką, susijusią su nuosavybės teise.

a)      Įžanginė pastaba

203. Nuosavybės teisė yra viena iš pagrindinių teisių, kuri Sąjungos lygmeniu saugoma pagal Pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnį ir bendruosius Sąjungos teisės principus(122) (ESS 6 straipsnio 3 dalis). Ja gali remtis ir privatūs asmenys, kurie nėra Sąjungai priklausančios valstybės narės piliečiai(123).

204. Kadangi Sąjunga kol kas nėra prisijungusi prie EŽTK, EŽTK pirmojo papildomo protokolo(124) 1 straipsniu, priešingai, nei mano Schindler, negalima tiesiogiai remtis reiškiant nuosavybės teisę(125); tačiau ši nuostata kartu su atitinkama EŽTT praktika turi reikšmės aiškinant ir taikant Pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnį (ESS 6 straipsnio 1 dalies trečia pastraipa, siejama su Chartijos 52 straipsnio 3 dalies pirmu sakiniu)(126).

205. Savo apeliaciniame skunde Schindler taip pat remiasi konkrečiau neįvardytomis tarptautinėje teisėje įtvirtintomis garantijomis; šiuo atžvilgiu pastebėtina, kad jos argumentai nepakankamai konkretūs, kad Teisingumo Teismas galėtų juos išnagrinėti, todėl jie nepriimtini(127).

b)      Dėl tariamo nuosavybės teisės, kaip vienos iš Sąjungos pagrindinių teisių, pažeidimo

206. Dėl, kaip tvirtina Schindler, neva pažeistos pagrindinės teisės pastebėtina, kad visiškai nebūtina už kartelių teisės pažeidimą skirtą baudą traktuoti kaip kišimąsi į nuosavybės teisę. Juk Sąjungos institucijos neatima iš nubaustos įmonės jokios konkrečios nuosavybės, o tik įpareigoja ją sumokėti tam tikrą pinigų sumą iš savo turto. Šiuo atžvilgiu ir Bendrasis Teismas skundžiamame sprendime pabrėžė, kad ginčijamas sprendimas neturi poveikio Schindler grupės nuosavybės struktūrai(128).

207. Tačiau pagal EŽTT praktiką, susijusią su EŽTK pirmojo papildomo protokolo 1 straipsniu, baudos vis dėlto laikytinos kišimusi į nuosavybės teisę, nes dėl jų nubaustas asmuo netenka dalies nuosavybės – t. y. pinigų sumos, kurią turi sumokėti(129). Pagal vienodumo reikalavimą Pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad nuosavybės teisė Sąjungos lygmeniu turėtų tokią pačią reikšmę ir apimtį, kokios jai suteikiamos pagal EŽTK (Chartijos 52 straipsnio 3 dalies pirmas sakinys).

208. Tačiau pagal nusistovėjusią teismų praktiką nuosavybės teisė nėra absoliuti prerogatyva ir turi būti vertinama pagal jos visuomeninę funkciją(130).

209. Be to, Pagrindinių teisių chartijos 52 straipsnio 1 dalyje numatyta galimybė apriboti naudojimąsi Chartijoje įtvirtintomis teisėmis, jei šie apribojimai numatyti įstatymo, nekeičia minėtų teisių ir laisvių esmės ir, remiantis proporcingumo principu, yra būtini bei tikrai atitinka Sąjungos pripažintus bendruosius interesus arba reikalingi kitų teisėms ir laisvėms apsaugoti(131).

210. Baudos už kartelių teisės pažeidimus skiriamos remiantis teisiniu pagrindu – Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktu(132). Jomis siekiama viešojo intereso tikslo – išsaugoti Europos vidaus rinkoje veiksmingą konkurenciją(133), pirmiausia atgrasant nuo kartelių teisių pažeidimų ir sustiprinant visų rinkos dalyvių pasitikėjimą Europos vidaus rinkos konkurencijos taisyklių veiksmingumu(134).

211. Kad finansinės sankcijos iš esmės skiriamos teisėtai, aiškiai pripažįstama ir EŽTK pirmojo papildomo protokolo 1 straipsnio 2 dalyje. Pagal ją valstybei paliekama teisė taikyti tokius įstatymus, kurie, jos manymu, yra būtini siekiant užtikrinti, kad baudos bus sumokėtos; šiuo atžvilgiu pagal EŽTT praktiką ji turi diskreciją(135).

212. Nuosavybės teisė skiriant baudas pažeidžiama tik tuo atveju, jei nubaustam asmeniui jos reiškia pernelyg didelę naštą arba iš esmės pablogina jo finansinę situaciją; kitaip tariant, baudos negali būti neproporcingos(136). Pagal EŽTT praktiką bauda yra neproporcinga, jeigu ji tokia didelė, kad dėl jos atsirandanti finansinė našta faktiškai turi nusavinimo bruožų(137).

213. Nagrinėjamu atveju Bendrasis Teismas, vertindamas, ar skirtos baudos yra neproporcingas ir neleistinas kišimasis, pažeidžiantis pačią pagrindinės teisės į nuosavybės gerbimą esmę, visiškai laikėsi šių standartų(138).

214. Ar bauda reiškia tokią neproporcingą naštą, negalima vertinti vien pagal jos piniginę išraišką; veikiau lemiamą reikšmę turi adresato finansiniai pajėgumai. Iš to, kad EŽTT fiziniam asmeniui už įvairius muitų teisės aktų pažeidimus skirtą iš viso kone 8 mln. eurų dydžio baudą traktavo kaip jo nuosavybės teisės pažeidimą(139), dar negalima daryti jokių išvadų šioje byloje, kurioje nagrinėjami sunkūs ir ilgalaikiai kartelių teisės pažeidimai, padaryti didelės tarptautinės įmonės, turinčios dukterinių bendrovių keliose valstybėse narėse.

215. Žinoma, Komisijos pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą skirtos baudos gali būti skausmingos ir tokioms didelėms įmonėms, kokia yra Schindler. Tačiau tokia jų funkcija; pirmiausia sunkių ir ilgalaikių kartelių teisės pažeidimų, kaip antai tokių, dėl kurių vyksta ir šis ginčas, atveju tai jokiu būdu nėra neteisinga. Be to, turint galvoje įstatymuose numatytą 10 proc. viršutinę baudos ribą, skaičiuojamą nuo praeitų metų bendrosios apyvartos, įprastu atveju bauda nereiškia įmonei neproporcingos naštos, turinčios nusavinimo bruožų(140).

216. Apeliančių kaltinimas nusavinimu grindžiamas ne tiek Schindler kaip įmonei ar Schindler Holding kaip juridiniam asmeniui tenkančia našta, kiek atskirai kiekvienai iš trijų Schindler nacionalinių dukterinių bendrovių Belgijoje, Nyderlanduose ir Liuksemburge dėl skirtų baudų neva tenkančia našta. Tačiau toks požiūris į atskirų juridinių asmenų situaciją a priori yra neleistinas, jei baudos buvo skirtos įmonėms, kurios sudaro vieną ekonominį vienetą ir tik formaliai susideda iš kelių juridinių asmenų(141).

217. Šiuo atžvilgiu nėra įtikinamas ir Schindler Holding argumentas dėl investicijų į savo tris nacionalines dukterines bendroves nuvertinimo. Koncerno viduje nuo pačios Schindler Holding priklauso, ar įmonei skirtas baudas ji sumokės iš atitinkamų dukterinių bendrovių turto, ar iš savo, kaip patronuojančiosios bendrovės, turto. Kaip teisingai pastebėjo Bendrasis Teismas, tai, kokią dalį turi sumokėti kiekviena iš tai pačiai grupei priklausančių bendrovių, solidariai atsakingų už tos pačios baudos sumokėjimą, sprendžia pačios bendrovės(142).

218. Baigdama norėčiau priminti, kad patronuojančioji koncerno bendrovė, kuri daro lemiamą įtaką savo dukterinių bendrovių verslo politikai, todėl „visas koncerno vadžias laiko savo rankose“, negali išvengti asmeninės atsakomybės už kartelių teisės pažeidimus, net jei, žvelgiant iš išorės, ir atrodo, kad kartelyje dalyvavo tik dukterinės bendrovės(143). Todėl, apskaičiuojant baudas ir vertinant įmonės mokumą, reikia atsižvelgti ir į patronuojančiosios bendrovės finansinius pajėgumus.

219. Įmonėms už kartelių teisės pažeidimus skirtų baudų veiksmingumui kiltų didelė grėsmė, jei, apskaičiuojant atitinkamą sankciją, būtų atsižvelgiama į vidinę koncernų organizaciją ir finansiškai pajėgiai patronuojančiajai bendrovei, kaip holdingo bendrovei, būtų leidžiama skųstis dėl savo investicijų nuvertėjimo, bet šiaip „nusiplauti rankas“ ir atsakomybę už kartelių teisės pažeidimus bandyti perkelti ne tokioms finansiškai pajėgioms dukterinėms bendrovėms, nors ji ir darė lemiamą įtaką jų verslo politikai.

220. Taigi apibendrinant konstatuotina, kad Bendrasis Teismas, nagrinėdamas nuosavybės teisę, rėmėsi tinkamais teisiniais kriterijais ir tuo remdamasis visiškai teisingai nustatė, kad Schindler nuosavybės teisė pažeista nebuvo(144). Todėl devintąjį apeliacinio skundo pagrindą reikia atmesti.

6.      Proporcingumo principas (tryliktasis apeliacinio skundo pagrindas)

221. Galiausiai tryliktame apeliacinio skundo pagrinde Schindler kalba apie proporcingumo principą. Jos manymu, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 365–372 punktuose šiam principui skyrė nepakankamai dėmesio.

222. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką skiriant baudas už kartelių teisės pažeidimus reikia vadovautis proporcingumo principu(145). Pagal Pagrindinių teisių chartijos 49 straipsnio 3 dalį šis principas, pagal kurį bausmės griežtumas turi atitikti padarytą nusikalstamą veiką, turi pagrindinės teisės statusą.

223. Tiesa, apeliacinio proceso stadijoje Teisingumo Teismas, nagrinėdamas baudos proporcingumo klausimą, teisingumo sumetimais nekeičia Bendrojo Teismo vertinimo savo vertinimu, o tik patikrina, ar Bendrasis Teismas, įgyvendindamas savo neribotą jurisdikciją, nepadarė akivaizdžių klaidų, pavyzdžiui, dėl to, kad neatsižvelgė į visus reikšmingus aspektus(146). Per apeliacinį procesą nustatyti, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą dėl to, kad baudos dydis yra netinkamas, galima tik išimties tvarka, kai „sankcijos lygis yra ne tik netinkamas, bet ir toks aukštas, kad jį būtų galima laikyti neproporcingu“(147).

224. Nagrinėjamu atveju tokių teisės klaidų nematyti.

225. Pirma, Schindler nepagrįstai kaltina Bendrąjį Teismą, kad neįvertino konkretaus atvejo ir tik konstatavo, kad 10 proc. viršutinė baudų riba, nustatyta Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje, nebuvo viršyta. Iš tiesų Bendrasis Teismas labai išsamiai išnagrinėjo baudų, kurias Komisija skyrė Schindler, proporcingumą, atsižvelgęs, be kita ko, į tokius aspektus, kaip antai ypatingą pažeidimų sunkumą, reikalavimą, kad sankcijos turėtų atgrasomąjį poveikį, ir Schindler, kaip įmonės, įkūnijamo ekonominio vieneto dydį ir ekonominį pajėgumą(148).

226. Antra, neįtikina ir antrasis Schindler argumentas, kad, vertinant įmonės dydį ir ekonominį pajėgumą, į Schindler Holding atsižvelgti nebuvo galima. Priešingai, kaip jau minėta(149), teisiniu požiūriu netgi reikėjo atsižvelgti į visos Schindler įmonės, įskaitant ir patronuojančiąją bendrovę Schindler Holding, pajėgumus.

227. Galiausiai Schindler, kalbėdama tik apie piniginę išraišką, mėgina abejoti baudų proporcingumu remdamasi EŽTT praktika(150); bet jos argumentus reikia atmesti dėl tų pačių priežasčių, apie kurias jau kalbėjau nagrinėdama nuosavybės teisę(151).

228. Taigi apibendrinant konstatuotina, kad reikia atmesti ir tryliktąjį apeliacinio skundo pagrindą.

D –    Apibendrinimas

229. Kadangi visi apeliančių pateikti apeliacinio skundo pagrindai buvo atmesti, reikia atmesti ir visą apeliacinį skundą.

V –    Bylinėjimosi išlaidos

230. Jei, kaip siūlau šioje byloje, apeliacinis skundas būtų atmestas, Teisingumo Teismas pagal Procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį turėtų priimti sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų, remdamasis Procedūros reglamento 137–146 straipsniais, siejamais su 184 straipsnio 1 dalimi(152).

231. Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 ir 2 dalis, siejamas su 184 straipsnio 1 dalimi, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo; jei byloje yra kelios pralaimėjusios šalys, Teisingumo Teismas sprendžia, kaip turi būti paskirstytos bylinėjimosi išlaidos. Kadangi Komisija prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, o apeliantės pralaimėjo bylą, jos turi jas padengti. Išlaidas jos turi padengti solidariai, nes buvo kartu pateikusios apeliacinį skundą(153).

232. Apeliaciniame procese dalyvavusiai Tarybai, kuri pirmojoje instancijoje buvo įstojusi į bylą Komisijos pusėje, taikant Procedūros reglamento 184 straipsnio 4 dalies antrą sakinį, galima būtų nurodyti padengti savo pačios bylinėjimosi išlaidas(154). Tačiau nėra būtina to daryti – tai rodo pats nuostatos tekstas („gali“). Nagrinėjamu atveju, mano nuomone, nėra jokio pagrindo nurodyti Tarybai padengti savo pačios bylinėjimosi išlaidas. Net darant prielaidą, kad Taryba, kaip institucija, yra suinteresuota apginti Reglamento Nr. 1/2003 galiojimą, reikėtų atsižvelgti į tai, kad apeliantės, kritikuodamos šį reglamentą, neiškėlė jokių iš tiesų naujų, iki šiol neišaiškintų teisės klausimų(155). Veikiau apeliantės tik pamėgino priversti Teisingumo Teismą pakeisti savo ligšiolinę praktiką. Todėl yra teisinga nurodyti joms apmokėti bylinėjimosi išlaidas. Teisingumo Teismas turėtų nurodyti joms padengti ne tik savo bylinėjimosi išlaidas, bet ir Tarybos patirtas bylinėjimosi išlaidas – taip kaip jis ir kitose bylose nurodydavo pralaimėjusiam apeliantui padengti pirmojoje instancijoje į kitos šalies pusę įstojusio proceso dalyvio bylinėjimosi išlaidas, jeigu jo prašymai (kaip nagrinėjamu atveju Tarybos) per apeliacinį procesą buvo patenkinti(156).

VI – Išvada

233. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui:

1.      Apeliacinį skundą atmesti.

2.      Įpareigoti apeliantes solidariai padengti visas bylinėjimosi išlaidas.

1 ‑ Originalo kalba: vokiečių.

2 ‑ Komisijos pranešimas – Baudų nustatymo remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalimi metodo gairės (OL C 9, 1998, p. 3); toliau – 1998 m. gairės.

3 ‑ 2007 m. vasario 21 d. Komisijos sprendimas dėl procedūros pagal Europos bendrijos steigimo sutarties 81 straipsnį (byla COMP/E‑1/38.823 – Liftai ir eskalatoriai), pranešta Dokumentu Nr. C(2007) 512 galutinis, su klaidų ištaisymais, padarytais 2007 m. rugsėjo 4 d. sprendimu; santrauka paskelbta OL C 75, 2008, p. 19.

4 ‑ 2011 m. liepos 13 d. Bendrojo Teismo sprendimas Schindler Holding ir kt. prieš Komisiją (T‑138/07, Rink. p. II‑4819).

5 ‑ Ginčijamo Komisijos sprendimo 27–32 konstatuojamosios dalys ir skundžiamo teismo sprendimo 3 punktas.

6 ‑ Ginčijamo Komisijos sprendimo 3 ir 91 konstatuojamosios dalys ir skundžiamo teismo sprendimo 4 punktas.

7 ‑ Ginčijamo Komisijos sprendimo 3 ir 91 konstatuojamosios dalys ir skundžiamo teismo sprendimo 22 punktas.

8 ‑ Ginčijamo Komisijos sprendimo 1 straipsnis ir skundžiamo teismo sprendimo 31 punktas.

9 ‑ Ginčijamo Komisijos sprendimo 2 straipsnis ir skundžiamo teismo sprendimo 31 punktas.

10 ‑ Be skundžiamo teismo sprendimo, žr. kitus tris 2011 m. liepos 13 d. Bendrojo Teismo sprendimus bylose General Technic‑Otis ir kt. prieš Komisiją (T‑141/07, T‑142/07, T‑145/07 ir T‑146/07, Rink. p. II‑4977), ThyssenKrupp Liften Ascenseurs prieš Komisiją (T‑144/07, T‑147/07‑T‑150/07 ir T‑154/07, Rink. p. II‑5129) ir Kone ir kt. prieš Komisiją (T‑151/07, Rink. p. II‑5313). Sprendimas ThyssenKrupp Liften Ascenseurs prieš Komisiją įsiteisėjo po to, kai šešios iš ThyssenKrupp grupės bendrovių atsiėmė Teisingumo Teismui pateiktus apeliacinius skundus (bylos C‑503/11 P, C‑504/11 P, C‑505/11 P, C‑506/11 P, C‑516/11 P ir C‑519/11 P). Dėl Sprendimo Kone ir kt. prieš Komisiją pateiktą apeliacinį skundą Teisingumo Teismas šiuo metu dar nagrinėja (byla C‑510/11 P, Kone ir kt. prieš Komisiją). Du kitus apeliacinius skundus, pateiktus dėl Sprendimo General Technic‑Otis ir kt. prieš Komisiją, Teisingumo Teismas atmetė 2012 m. birželio 15 d. nutartimis United Technologies prieš Komisiją (C‑493/11 P) ir Otis Luxemburg(buvusi General Technic‑Otis) prieš Komisiją (C‑494/11 P).

11 ‑ Kad nėra reikalo priimti sprendimo dėl dalies ieškinio, Bendrasis Teismas nusprendė todėl, jog Komisija ginčijamą 2007 m. rugsėjo 4 d. sprendimą ištaisė taip, kad Schindler Management AG nebebuvo jo adresatė (žr. skundžiamo teismo sprendimo 40–44 punktus).

12 ‑ Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (EŽTK, pasirašyta 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje).

13 ‑ Šia prasme taip pat žr. 2013 m. vasario 26 d. Sprendimą Åkerberg Fransson (C‑617/10, 44 punkto pirmas sakinys).

14 ‑ 1998 m. gruodžio 17 d. Sprendimas Baustahlgewebe prieš Komisiją (C‑185/95 P, Rink. p. I‑8417, 21 punktas), 2002 m. liepos 25 d. Sprendimas Unión de Pequeños Agricultores prieš Tarybą (C‑50/00 P, Rink. p. I‑6677, 39 punktas) ir 2007 m. kovo 13 d. Sprendimas Unibet (C‑432/05, Rink. p. I‑2271, 37 punktas).

15 ‑ Šia prasme žr. Sprendimą Åkerberg Fransson (minėtas 13 išnašoje, 44 punkto pirmas sakinys).

16 ‑ Europos Žmogaus Teisių Teismas.

17 ‑ Ta pačia prasme žr. 2010 m. gruodžio 22 d. Sprendimą DEB (C‑279/09, Rink. p. I‑13849, 30–33 punktai), 2011 m. gruodžio 8 d. Sprendimą Chalkor prieš Komisiją (C‑386/10 P, Rink. p. I‑13085, 51 punktas), 2012 m. lapkričio 6 d. Sprendimą Otis ir kt. (C‑199/11, 47 punktas) ir 2013 m. sausio 29 d. Sprendimą Radu (C‑396/11, 32 punktas).

18 ‑ Šiuo klausimu žr. mano 2007 m. liepos 3 d. išvadą byloje ETI ir kt. (C‑280/06, Rink. p. I‑10893, 71 punktas) ir 2011 m. rugsėjo 8 d. išvadą byloje Toshiba Corporation ir kt. (C‑17/10, 48 punktas) bei tuose punktuose pateiktas nuorodas. EŽTT 2011 m. rugsėjo 27 d. Sprendime Menarini Diagnostics prieš Italiją (Pareiškimas Nr. 43509/08, 38–45 punktai) savo ruožtu pripažįsta, kad Italijos konkurencijos institucijos už kartelių teisės pažeidimus skirta bauda turi baudžiamosios teisės bruožų, kaip jie suprantami pagal EŽTK 6 straipsnio 1 dalį. Panašios pozicijos dėl ELPA priežiūros institucijos už kartelių teisės pažeidimą skirtos baudos laikosi ir ELPA teismas 2012 m. balandžio 18 d. Sprendime Posten Norge prieš ELPA priežiūros instituciją („Posten Norge“, E‑15/10, 87 ir 88 punktai).

19 ‑ 2006 m. lapkričio 23 d. EŽTT sprendimas Jussila prieš Suomiją (pareiškimas Nr. 73053/01, Recueil des arrêts et décisions 2006‑XIV, 43 punktas).

20 ‑ EŽTT sprendimas Jussila prieš Suomiją (minėtas 19 išnašoje, 43 punktas); ta pačia prasme žr. EŽTT sprendimą Menarini Diagnostics prieš Italiją (minėtas 18 išnašoje, 62 punktas) ir ELPA teismo sprendimą Posten Norge (minėtas 18 išnašoje, 89 punktas).

21 ‑ EŽTT sprendimas Menarini Diagnostics prieš Italiją (minėtas 18 išnašoje, 59 punktas).

22 ‑ Ten pat.

23 ‑ Prancūzų k.: „le pouvoir de réformer en tous points, en fait comme en droit, la décision entreprise, rendue par l’organe inférieur“ (EŽTT sprendimas Menarini Diagnostics prieš Italiją, minėtas 18 išnašoje, 59 punktas).

24 ‑ Prancūzų k.: „compétence pour se pencher sur toutes les questions de fait et de droit pertinentes pour le litige“ (EŽTT sprendimas Menarini Diagnostics prieš Italiją, minėtas 18 išnašoje, 59 punktas); anglų k.: „jurisdiction to examine all questions of fact and law relevant to the dispute“ (2006 m. kovo 21 d. EŽTT nutartis Valico prieš Italiją, Pareiškimas Nr. 70074/01, Recueil des arrêts et décisions 2006‑III, p. 20 ir jame pateiktos nuorodos).

25 ‑ Anglų k.: „the power to quash in all respects, on questions of fact and law, the challenged decision“ (2002 m. liepos 23 d. EŽTT sprendimas Janosevic prieš Švediją, pareiškimas Nr. 34619/97, Recueil des arrêts et décisions 2002‑VII, 81 punktas, ir Nutartis Valico prieš Italiją, minėta 24 išnašoje, p. 20).

26 ‑ Sprendimas Chalkor prieš Komisiją (minėtas 17 išnašoje, 53 punktas), 2011 m. gruodžio 8 d. Sprendimas KME ir kt. prieš Komisiją (C‑272/09 P, 93 punktas) ir Sprendimas KME Germany ir kt. prieš Komisiją (C‑389/10 P, 120 punktas).

27 ‑ 2005 m. vasario 15 d. Sprendimas Komisija prieš Tetra Laval (C‑12/03 P, Rink. p. I‑987, 39 punktas), Sprendimas Chalkor prieš Komisiją (minėtas 17 išnašoje, 54, 61 ir 62 punktai) ir Sprendimas Otis ir kt. (minėtas 17 išnašoje, 59–61 punktai).

28 ‑ 17 išnašoje minėti sprendimai Chalkor prieš Komisiją (63 punktas) ir Otis ir kt. (62 punktas).

29 ‑ Šia prasme taip pat žr. 17 išnašoje minėtus sprendimus Chalkor prieš Komisiją (67 punktas) ir Otis ir kt. (63 punktas).

30 ‑ Schindler kaltinimas, kad Bendrasis Teismas pats faktų nesiaiškino, kartojamas ir antrajame apeliacinio skundo pagrinde ir bus nagrinėjamas nagrinėjant šį pagrindą (žr. šios išvados 42–57 punktus).

31 ‑ EŽTT sprendimas Jussila prieš Suomiją (minėtas 19 išnašoje, 43 punktas); ta pačia prasme žr. EŽTT sprendimą Menarini Diagnostics prieš Italiją (minėtas 18 išnašoje, 62 punktas).

32 ‑ Apeliantės remiasi 1984 m. vasario 21 d. EŽTT sprendimu Öztürk prieš Vokietiją (Pareiškimas Nr. 8544/79, A serija, Nr. 73, 56 punktas) ir 1994 m. vasario 24 d. EŽTT sprendimu Bendenoun prieš Prancūziją (Pareiškimas Nr. 12547/86, A serija, Nr. 284, 46 punktas).

33 ‑ EŽTT sprendimas Menarini Diagnostics prieš Italiją (minėtas 18 išnašoje); tos bylos dalykas buvo Italijos konkurencijos institucijos skirta 6 mln. eurų dydžio bauda už kartelių teisės pažeidimą (žr. to sprendimo 41 ir 42 punktus).

34 ‑ Glaudus Chartijos 47 straipsnio ir EŽTK 6 ir 13 straipsnių ryšys aiškiai pabrėžiamas su Chartija susijusiuose išaiškinimuose (OL C 303, 2007, p. 17 (29 ir 30 punktai)). Taip pat Teisingumo Teismo praktika, kurioje teisė į veiksmingą teisminę gynybą buvo pripažinta bendruoju teisės principu, remiasi šiomis dviem EŽTK nuostatomis (šiuo klausimu žr. šios išvados 14 išnašoje minėtus sprendimus).

35 ‑ Pirmajame apeliacinio skundo pagrinde minėti panašūs kaltinimai taip pat čia nagrinėjami.

36 ‑ Pirmojoje instancijoje Schindler tik tvirtino, kad bendradarbiauti sutikusių asmenų pateikti įrodymai nesuderinami su principais nemo tenetur se ipsum accusare, nemo tenetur se ipsum prodere ir in dubio pro reo, su proporcingumo principu ir Komisijai suteiktos diskrecijos ribomis (šiuo klausimu žr. pirmojoje instancijoje pareikšto ieškinio ketvirtąjį pagrindą (ieškinio 68 ir 89 punktai)).

37 ‑ 1994 m. birželio 1 d. Sprendimas Komisija prieš Brazzelli Lualdi ir kt. (C‑136/92 P, Rink. p. I‑1981, 59 punktas), 2009 m. rugsėjo 10 d. Sprendimas Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją (C‑97/08 P, Rink. p. I‑8237, 38 punktas) ir 2012 m. liepos 19 d. Sprendimas Alliance One International ir Standard Commercial Tobacco prieš Komisiją („AOI“, C‑628/10 P ir C‑14/11 P, 111 punktas).

38 ‑ 17 išnašoje minėti sprendimai Chalkor prieš Komisiją (64 ir 65 punktai) ir Otis ir kt. (61 punkto pirmas sakinys).

39 ‑ Skundžiamo teismo sprendimo 57 punkto pabaiga.

40 ‑ 2001 m. liepos 10 d. Sprendimas Ismeri Europa prieš Audito Rūmus (C‑315/99 P, Rink. p. I‑5281, 19 punktas), 2009 m. liepos 16 d. Sprendimas Der Grüne Punkt‑Duales System Deutschland prieš Komisiją (C‑385/07 P, Rink. p. I‑6155, 163 punktas) ir 2012 m. lapkričio 22 d. Sprendimas E.ON Energie prieš Komisiją (C‑89/11 P, 115 punktas).

41 ‑ Šiuo klausimu žr. Schindler per apeliacinį procesą pateikto dubliko 17 punktą.

42 ‑ Šiuo klausimu žr. mano argumentus dėl apeliacinio skundo dešimtojo pagrindo (šios išvados 177–180 punktai).

43 ‑ Sprendimas Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją (minėtas 37 išnašoje, 58–61 punktai); taip pat žr. 2000 m. lapkričio 16 d. Sprendimą Stora Kopparbergs Bergslags prieš Komisiją (C‑286/98 P, Rink. p. I‑9925, 29 punktas), 2011 m. sausio 20 d. Sprendimą General Química ir kt. prieš Komisiją (C‑90/09 P, Rink. p. I‑1, 39, 40 ir 85–90 punktai) ir 2011 m. rugsėjo 29 d. Sprendimą Elf Aquitaine prieš Komisiją (C‑521/09 P, Rink. p. I‑8947, 54–60 punktai).

44 ‑ 2011 m. kovo 29 d. Sprendimas ArcelorMittal Luxemburg ir kt. prieš Komisiją ir kt. (C‑201/09 P ir C‑216/09 P, Rink. p. I‑2239, 96–98 punktai) ir Sprendimas AOI (minėtas 37 išnašoje, 46 ir 47 punktai).

45 ‑ Žr. mano 2012 m. lapkričio 29 d. išvadą byloje Komisija prieš Stichting Administratiekantoor Portielje („Portielje“, C‑440/11 P, 72 punktas).

46 ‑ Šiuo klausimu dar kartą žr. mano išvadą byloje Portielje (minėta 45 išnašoje, 71 punktas).

47 ‑ Skundžiamo teismo sprendimo 81–83 punktai.

48 ‑ Šiuo klausimu žr. šios išvados 37 punkte nurodytą teismo praktiką.

49 ‑ Dėl Sąjungos kompetencijos šioje srityje pirmiausia žr. SESV 50 straipsnio 2 dalies g punktą.

50 ‑ Žr., pavyzdžiui, 1995 m. vasario 14 d. Sprendimą Schumacker (C‑279/93, Rink. p. I‑225, 21 punktas, dėl tiesioginių mokesčių), 2007 m. spalio 23 d. Sprendimą Morgan ir Bucher (C‑11/06 ir C‑12/06, Rink. p. I‑9161, 24 punktas, dėl švietimo sistemos struktūros ir mokomųjų dalykų turinio nustatymo) ir 2009 m. kovo 10 d. Sprendimą Hartlauer (C‑169/07, Rink. p. I‑1721, 29 punktas, dėl socialinės apsaugos sistemos struktūros).

51 ‑ Žr. šios išvados 70 punktą ir 37 išnašoje nurodytą teismo praktiką.

52 ‑ Patronuojančiąją bendrovę Schindler vadina ir „pagrindine koncerno bendrove“. Toliau, kad būtų paprasčiau, vartosiu sąvoką „patronuojančioji bendrovė“, kaip ji suprantama Sprendime Akzo Nobel.

53 ‑ 2007 m. kovo 15 d. Sprendimas British Airways prieš Komisiją (C‑95/04 P, Rink. p. I‑2331, 137 punktas); taip pat žr. 2008 m. liepos 10 d. Sprendimą Bertelsmann ir Sony Corporation of America prieš Impala (C‑413/06 P, Rink. p. I‑4951, 29 punktas), 2011 m. kovo 29 d. Sprendimą ThyssenKrupp Nirosta prieš Komisiją (C‑352/09 P, Rink. p. I‑2359, 180 punktas) ir Sprendimą Elf Aquitaine prieš Komisiją (minėtas 43 išnašoje, 68 punktas).

54 ‑ 2011 m. spalio 25 d. sprendimai Solvay prieš Komisiją (C‑109/10 P, Rink. p. I‑10329, 51 punktas) ir Solvay prieš Komisiją (C‑110/10 P, Rink. p. I‑10439, 46 punktas).

55 ‑ Sąvoka „compliance“ paprastai reiškia įmonės vidaus pastangas užtikrinti, kad kasdienėje įmonės veikloje bus laikomasi taisyklių. Apeliantės per apeliacinį procesą pateiktuose dokumentuose, kaip ir pirmojoje instancijoje, daro nuorodą į nuo 1996 m. Schindler koncerne galiojantį elgesio kodeksą („Code of conduct“) ir atitinkamas gaires („Guidelines“), kuriose įmonės darbuotojai, be kita ko, raginami laikytis taikytinų įstatymų ir kitų teisės aktų normų („comply with all applicable laws and regulations“) ir pranešti apie bet kokius jų pažeidimus. Jose pabrėžiamas reguliarus personalo informavimas ir mokymai bei pažymima, kad įmonėje nuolat prižiūrima, kad minėtųjų įmonės vidaus taisyklių būtų laikomasi, o už pažeidimus nuosekliai baudžiama. Apeliantės laikosi nuomonės, kad Schindler „compliance“ programa yra „pavyzdinė“.

56 ‑ Skundžiamo teismo sprendimo 88 punkte, į kurį Schindler kelis kartus daro nuorodą, Bendrasis Teismas jokiu būdu nenustatė fakto, o tik svarstė hipotezę, kad Schindler „galėjo visokeriopai stengtis“; bet tai aiškiai ne paties teismo nuomonė.

57 ‑ Skundžiamo teismo sprendimo 84–90 punktai.

58 ‑ Skundžiamo teismo sprendimo 90 punkto pabaiga.

59 ‑ Sprendimai Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją (minėtas 37 išnašoje, 65 ir 74 punktai) ir General Química ir kt. prieš Komisiją (minėtas 43 išnašoje, 51 punktas); ta pačia prasme žr. sprendimus Elf Aquitaine prieš Komisiją (minėtas 43 išnašoje, 54 punktas) ir AOI (minėtas 37 išnašoje, 43 punktas).

60 ‑ Ten pat.

61 ‑ Skundžiamo teismo sprendimo 86, 87 ir 90 punktai.

62 ‑ Sprendimas Elf Aquitaine prieš Komisiją (minėtas 43 išnašoje, 57 ir 61 punktai) ir 2012 m. rugsėjo 13 d. Nutartis Total ir kt. prieš Komisiją (C‑495/11 P, 57 punktas).

63 ‑ Šis kaltinimas pirmiausia reiškiamas apeliacinio skundo septintojo pagrindo antroje dalyje.

64 ‑ Taip tvirtinama šeštajame apeliacinio skundo pagrinde.

65 ‑ Žr. mano 2013 m. vasario 28 d. išvadą byloje Schenker ir kt. (C‑681/11, 40 ir 41 punktai).

66 ‑ 1999 m. liepos 8 d. Sprendimas Hüls prieš Komisiją (C‑199/92 P, Rink. p. I‑4287, 149 ir 150 punktai, dėl EŽTK 6 straipsnio 2 dalies) ir Sprendimas E.ON Energie prieš Komisiją (minėtas 40 išnašoje, 72 ir 73 punktai, dėl Pagrindinių teisių chartijos 48 straipsnio 1 dalies); ta pačia prasme žr. 1978 m. vasario 14 d. Sprendimą United Brands ir United Brands Continentaal prieš Komisiją (27/76, Rink. p. 207, 265 punktas).

67 ‑ Dar kartą žr. mano išvadą byloje Schenker ir kt. (minėta 65 išnašoje, 41 punktas).

68 ‑ Žr. šios išvados 93–100 punktus.

69 ‑ Šiuo klausimu žr. mano 2009 m. balandžio 23 d. išvadą byloje Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją (minėta 37 išnašoje, 98 punktas).

70 ‑ Pavyzdžiui, savo išvadoje byloje Schenker ir kt. (minėta 65 išnašoje, pirmiausia 38–48 punktai) esu paaiškinusi, kad įmonės už jos padarytą Sąjungos kartelių teisės pažeidimą negalima bausti pinigine bauda, jeigu ji klydo dėl savo veiksmų teisėtumo (neteisingas veiksmų draudžiamumo vertinimas) ir jos dėl šios klaidos negalima kaltinti.

71 ‑ Šiuo klausimu žr. šios išvados 37 išnašoje nurodytą teismo praktiką.

72 ‑ Komisija teisingai atkreipia dėmesį į tai, kad ginčijamame sprendime yra visi tam reikalingi duomenys (žr. to sprendimo 157, 224, 311, 347 ir 387 konstatuojamąsias dalis).

73 ‑ 1983 m. birželio 7 d. Sprendimas Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją (100/80‑103/80, Rink. p. 1825, 97 punktas) ir 2013 m. vasario 7 d. Sprendimas Slovenská sporiteľňa (C‑68/12, 25 punktas).

74 ‑ Šiuo klausimu žr. šios išvados 97–99 punktus.

75 ‑ 2005 m. birželio 28 d. Sprendimas Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją (C‑189/02 P, C‑202/02 P, C‑205/02 P‑C‑208/02 P ir C‑213/02 P, Rink. p. I‑5425, 215–223 punktai), 2008 m. gegužės 22 d. Sprendimas Evonik Degussa prieš Komisiją (C‑266/06 P, 38–40 punktai) ir 2010 m. birželio 17 d. Sprendimas Lafarge prieš Komisiją (C‑413/08 P, Rink. p. I‑5361, 94 ir 95 punktai).

76 ‑ 2007 m. gegužės 3 d. Sprendimas Advocaten voor de Wereld (C‑303/05, Rink. p. I‑3633, 49 punktas) ir 2008 m. birželio 3 d. Sprendimas Intertanko ir kt. (C‑308/06, Rink. p. I‑4057, 70 punktas).

77 ‑ Sprendimai Advocaten voor de Wereld (minėtas 76 išnašoje, 50 punktas), Evonik Degussa prieš Komisiją (minėtas 75 išnašoje, 39 punktas), Intertanko (minėtas 76 išnašoje, 71 punktas) ir Lafarge prieš Komisiją (minėtas 75 išnašoje, 94 punktas); ta pačia prasme taip pat žr. 1996 m. gruodžio 12 d. Sprendimą X (C‑74/95 ir C‑129/95, Rink. p. I‑6609, 25 punktas) ir Sprendimą ThyssenKrupp Nirosta prieš Komisiją (minėtas 53 išnašoje, 80 punktas).

78 ‑ Šiuo klausimu žr. 37 išnašoje minėtą teismo praktiką.

79 ‑ Taip yra, pavyzdžiui, Vokietijos baudžiamajame kodekse (StGB) šiais atvejais: „suklaidinimo ar klaidinimo“ sukčiaujant (StGB 263 straipsnis), „pasitikėjimo“ piktnaudžiaujant pasitikėjimu (StGB 266 straipsnio antras variantas), „pasinaudojimo kito asmens dideliu silpnavališkumu“ ir „akivaizdžios paslaugos ir atlygio už ją disproporcijos“ lupikaujant (StGB 291 straipsnis) arba „prievartos taikymo“ požymių (StGB 240 straipsnis) atveju.

80 ‑ Sprendimai Advocaten voor de Wereld (minėtas 76 išnašoje, 50 punktas), Evonik Degussa prieš Komisiją (minėtas 75 išnašoje, 40 punktas), Intertanko (minėtas 76 išnašoje, 71 punktas) ir Lafarge prieš Komisiją (minėtas 75 išnašoje, 94 punktas). Ta pačia prasme žr. (dėl EŽTK 7 straipsnio) 1995 m. rugsėjo 27 d. EŽTT sprendimą G prieš Prancūziją (Pareiškimas Nr. 15312/89, A serija, Nr. 325‑B, 25 punktas) ir 2000 m. birželio 22 d. EŽTT sprendimą Coëme ir kt. prieš Belgiją (Pareiškimas Nr. 32492/96 ir kt., Recueil des arrêts et décisions 2000‑VII, 145 punktas).

81 ‑ 1991 m. balandžio 23 d. Sprendimas Höfner ir Elser (C‑41/90, Rink. p. I‑1979, 21 punktas), sprendimai Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją (minėtas 37 išnašoje, 54 punktas), General Química ir kt. prieš Komisiją (minėtas 43 išnašoje, 34 punktas), ArcelorMittal Luxemburg ir kt. prieš Komisiją ir kt. (minėtas 44 išnašoje, 95 punktas) ir AOI (minėtas 37 išnašoje, 42 punktas); panašiai žr. jau 1984 m. liepos 12 d. Sprendimą Hydrotherm Gerätebau (170/83, Rink. p. 2999, 11 punktas).

82 ‑ Žr. šios išvados 84 ir 85 punktus.

83 ‑ Sprendimai Hydrotherm Gerätebau (minėtas 81 išnašoje, 11 punktas), Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją (minėtas 37 išnašoje, 55 punktas) ir AOI (minėtas 37 išnašoje, 42 punktas).

84 ‑ Žr. šios išvados 60 punktą.

85 ‑ 75 išnašoje minėti sprendimai Evonik Degussa prieš Komisiją (36–63 punktai) ir Lafarge prieš Komisiją (94 ir 95 punktai); 2010 m. gegužės 19 d. Bendrojo Teismo sprendimas Wieland‑Werke ir kt. prieš Komisiją (T‑11/05, 58–73 punktai) ir 2010 m. balandžio 28 d. Bendrojo Teismo sprendimas Amann & Söhne ir Cousin Filterie prieš Komisiją (T‑446/05, Rink. p. II‑1255, 123–152 punktai).

86 ‑ 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 17: Pirmasis reglamentas, įgyvendinantis Sutarties 85 ir 86 straipsnius (OL 13, 1962, p. 204; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 3).

87 ‑ Pirmiausia žr. skundžiamo teismo sprendimo 97–109 punktus.

88 ‑ Glaudus Chartijos 49 straipsnio ir EŽTK 7 straipsnio 1 dalies ryšys aiškiai pabrėžiamas su ja susijusiuose išaiškinimuose (OL C 303, 2007, p. 17 (30‑31)). Taip pat Teisingumo Teismo praktika (minėta 75 ir 76 išnašose), kurioje nullum crimen, nulla poena sine lege principas buvo pripažintas bendruoju teisės principu, didele dalimi paremta EŽTK 7 straipsnio 1 dalimi.

89 ‑ Žr. šios išvados 25 punktą.

90 ‑ Sprendimai Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją (minėtas 73 išnašoje, 109 punktas), Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją (minėtas 75 išnašoje, 169 punktas) ir 2010 m. spalio 14 d. Sprendimas Deutsche Telekom prieš Komisiją (C‑280/08 P, Rink. p. I‑9555, 294 punktas).

91 ‑ 1995 m. spalio 27 d. EŽTT sprendimas SW prieš Jungtinę Karalystę (Pareiškimas Nr. 20166/92, A serija, Nr. 335‑B, 36 punktas), susijęs su EŽTK 7 straipsnio 1 dalies taikymu skiriant (įstatymuose aiškiai nereglamentuotą) bausmę už išžaginimą santuokoje.

92 ‑ Ta pačia prasme žr. 2008 m. liepos 8 d. Bendrojo Teismo sprendimą AC‑Treuhand prieš Komisiją (T‑99/04, Rink. p. II‑1501, 113 punktas).

93 ‑ Žr. šios išvados 26 punktą.

94 ‑ 75 išnašoje minėti sprendimai Evonik Degussa prieš Komisiją (44 ir 50 punktai) ir Lafarge prieš Komisiją (95 punktas); dėl taikant EŽTK 7 straipsnio 1 dalį keliamo reikalavimo, kad būtų galima numatyti baudžiamąsias tam tikro elgesio pasekmes, žr. 2009 m. gruodžio 17 d. EŽTT sprendimą M prieš Vokietiją (Pareiškimas Nr. 19359/04, 90 punktas).

95 ‑ Žr. mano 2012 m. gruodžio 13 d. išvadą byloje Ziegler prieš Komisiją (C‑439/11 P, 120 punktas).

96 ‑ Žr. šios išvados 82 punktą.

97 ‑ 2011 m. kovo 24 d. Sprendimas ISD Polska ir kt. prieš Komisiją (C‑369/09 P, Rink. p. I‑2011, 66 punktas); taip pat žr. 1995 m. gruodžio 14 d. Nutartį Hogan prieš Teisingumo Teismą (C‑173/95 P, Rink. p. I‑4905, 20 punktas) ir Sprendimą Baustahlgewebe prieš Komisiją (minėtas 14 išnašoje, 113 punktas).

98 ‑ Šiuo klausimu žr. mano 2012 m. rugsėjo 6 d. išvadą byloje Expedia (C‑226/11, 26 ir 30 punktai); taip pat žr. Sprendimą Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją (minėtas 75 išnašoje, 209–210 punktai), 2011 m. birželio 14 d. Sprendimą Pfleiderer (C‑360/09, Rink. p. I‑5161, 21 ir 23 punktai) ir 2011 m. rugsėjo 29 d. Sprendimą Arkema prieš Komisiją (C‑520/09 P, Rink. p. I‑8901, 88 punktas).

99 ‑ Šiuo klausimu žr. mano argumentus dėl apeliacinio skundo trečiojo pagrindo, ypač šios išvados 148–157 punktus.

100 ‑ Sprendimas Arkema prieš Komisiją (minėtas 98 išnašoje, 88 punktas); taip pat žr. Sprendimą Chalkor prieš Komisiją (minėtas 17 išnašoje, 60 punktas).

101 ‑ Šiuo klausimu žr. mano išvadą byloje Expedia (minėta 98 išnašoje, 29 punktas). Dėl Komisijos vaidmens formuojant Europos Sąjungos konkurencijos politiką taip pat žr. 2000 m. gruodžio 14 d. Sprendimą Masterfoods (C‑344/98, Rink. p. I‑11369, 46 punkto pirmas sakinys).

102 ‑ Žr. visų pirma šios išvados 22–24 ir 136 punktus.

103 ‑ Sprendimas Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją (minėtas 75 išnašoje, 217 ir 218 ir 227–231 punktai) ir 2007 m. vasario 8 d. Sprendimas Groupe Danone prieš Komisiją (C‑3/06 P, Rink. p. I‑1331, 87–94 punktai).

104 ‑ Visų pirma žr. skundžiamo teismo sprendimo 118–128 punktus.

105 ‑ Šiuo klausimu žr. 90 išnašoje minėtą teismo praktiką.

106 ‑ Taip pat žr. šios išvados 153 punktą.

107 ‑ 2003 m. spalio 2 d. Sprendimas Thyssen Stahl prieš Komisiją (C‑194/99 P, Rink. p. I‑10821, 118 punktas), 2009 m. rugsėjo 3 d. Sprendimas Prym ir Prym Consumer prieš Komisiją (C‑534/07 P, Rink. p. I‑7415, 96 punktas) ir 2009 m. lapkričio 12 d. Sprendimas Carbone‑Lorraine prieš Komisiją (C‑554/08 P, 84 punktas).

108 ‑ Visų pirma žr. šios išvados 47–50 ir 57 punktus.

109 ‑ Sprendimas KME ir kt. prieš Komisiją (minėtas 26 išnašoje, 56 punktas).

110 ‑ Skundžiamo teismo sprendimo 276 punktas.

111 ‑ Žr. šios išvados 99 ir 132 punktus.

112 ‑ Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad „Schindler „compliance“ programos šalutinis poveikis yra toks, kad ji apsunkina padarytų pažeidimų atskleidimą įmonės viduje, nes juos padariusiems darbuotojams gresia didelės sankcijos“ (sic!).

113 ‑ Komisijos pranešimas apie atleidimą nuo baudų ir baudų sumažinimą kartelių atveju (OL C 45, 2002, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 155), toliau taip pat – 2002 m. pranešimas.

114 ‑ Skundžiamo teismo sprendimo 295–300 punktai, pirmiausia 298 ir 300 punktai.

115 ‑ 17 išnašoje minėti sprendimai Chalkor prieš Komisiją (63 punktas) ir Otis ir kt. (62 punktas).

116 ‑ Sprendimai KME ir kt. prieš Komisiją (minėtas 26 išnašoje, 109 punktas), KME Germany ir kt. prieš Komisiją (minėtas 26 išnašoje, 136 punktas) ir Chalkor prieš Komisiją (minėtas 17 išnašoje, 82 punktas).

117 ‑ Skundžiamo teismo sprendimo 301–349 punktai.

118 ‑ Bendrasis Teismas tai teisingai paaiškino skundžiamo sprendimo 346 punkte.

119 ‑ 2009 m. rugsėjo 24 d. Sprendimas Erste Group Bank ir kt. prieš Komisiją (C‑125/07 P, C‑133/07 P, C‑135/07 P ir C‑137/07 P, Rink. p. I‑8681, 256 punktas) ir Sprendimas KME ir kt. prieš Komisiją (minėtas 26 išnašoje, 79 punktas).

120 ‑ Žr. mano samprotavimus dėl apeliacinio skundo septintojo pagrindo.

121 ‑ Apie Schindler dukterinei bendrovei Vokietijoje skirtą baudą šiame apeliacinio skundo pagrinde nekalbama.

122 ‑ Žr., pavyzdžiui, 1974 m. gegužės 14 d. Sprendimą Nold prieš Komisiją (4/73, Rink. p. 491, 14 punktas), 1979 m. gruodžio 13 d. Sprendimą Hauer (44/79, Rink. p. 3727, 17 punktas) ir 2008 m. rugsėjo 3 d. Sprendimą Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją („Kadi“, C‑402/05 P ir C‑415/05 P, Rink. p. I‑6351, 355 punktas).

123 ‑ Teisingumo Teismas, pavyzdžiui, Sprendime Kadi (minėtas 123 išnašoje, 354–371 punktai) leido privatiems asmenims iš trečiųjų valstybių remtis nuosavybės teise, kuri Sąjungos teisėje saugoma kaip pagrindinė teisė.

124 ‑ 1952 m. kovo 20 d. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolas (Europos sutarčių serija Nr. 9).

125 ‑ Žr. šios išvados 22 punktą.

126 ‑ Glaudus Chartijos 17 straipsnio ir EŽTK pirmojo papildomo protokolo 1 straipsnio ryšys aiškiai pabrėžiamas ir su Chartija susijusiuose išaiškinimuose (OL C 303, 2007, p. 17 (23 punktas)). Taip pat ir Teisingumo Teismo praktika, kurioje nuosavybės teisė buvo pripažinta bendruoju teisės principu, nemaža dalimi paremta minėtuoju papildomu protokolu (žr., pavyzdžiui, Sprendimą Kadi (minėtas 123 išnašoje, 356 punktas)).

127 ‑ 1999 m. liepos 8 d. Sprendimas Hercules Chemicals prieš Komisiją (C‑51/92 P, Rink. p. I‑4235, 113 punktas) ir 2007 m. rugsėjo 11 d. Sprendimas Lindorfer prieš Tarybą (C‑227/04 P, Rink. p. I‑6767, 83 punktas).

128 ‑ Skundžiamo teismo sprendimo 192 punktas.

129 ‑ 2007 m. sausio 11 d. EŽTT sprendimas Mamidakis prieš Graikiją (pareiškimas Nr. 35533/04, 44 punktas); taip pat žr. su mokesčiais susijusį 2003 m. liepos 3 d. EŽTT sprendimą Buffalo prieš Italiją (pareiškimas Nr. 38746/97, 32 punktas).

130 ‑ Žr. neseniai priimtus sprendimus: 2012 m. rugsėjo 6 d. Sprendimą Deutsches Weintor (C‑544/10, 54 punktas), 2013 m. sausio 15 d. Sprendimą Križan ir kt. (C‑416/10, punktas) ir 2013 m. sausio 31 d. Sprendimą McDonagh (C‑12/11, 60 punktas).

131 ‑ Taip pat žr. Sprendimą McDonagh (minėtas 130 išnašoje, 61 punktas).

132 ‑ Tai, kad reglamentas laikytinas teisiniu pagrindu, Teisingumo Teismas yra pripažinęs 2010 m. lapkričio 9 d. Sprendime Schecke ir Eifert (C‑92/09 ir C‑93/09, Rink. p. I‑11063, 66 punktas).

133 ‑ Dėl šio tikslo įtvirtinimo pirminėje teisėje tuo metu, kai buvo priimtas ginčijamas Komisijos sprendimas, žr. EB 3 straipsnio 1 dalies g punktą. Tas pats šiandien matyti ir iš Sutarčių 27 protokolo dėl vidaus rinkos ir konkurencijos (OL C 115, 2008, p. 309; OL C 83, 2010, p. 309); tai yra patvirtinęs ir Teisingumo Teismas, nagrinėdamas SESV 102 straipsnį (2011 m. vasario 17 d. Sprendimas TeliaSonera Sverige, C‑52/09, Rink. p. I‑527, 20–22 punktai). Taip pat žr. SESV 119 straipsnio 1 dalį (buvęs EB 4 straipsnis), pagal kurią valstybės narės ir Sąjunga įpareigojamos laikytis atviros rinkos ekonomikos esant laisvai konkurencijai principo.

134 ‑ Žr. mano išvadą byloje Schenker ir kt. (minėta 65 išnašoje, 114 punktas).

135 ‑ EŽTT sprendimas Mamidakis prieš Graikiją (minėtas 129 išnašoje, 48 punktas).

136 ‑ EŽTT sprendimas Mamidakis prieš Graikiją (minėtas 129 išnašoje, 44 punkto pabaiga, 45 ir 47 punktai); taip pat žr. 2001 m. liepos 5 d. Sprendimą Phillips prieš Jungtinę Karalystę (Pareiškimas Nr. 41087/98, Recueil des arrêts et décisions 2001‑VII, 51 punktas) ir 2004 m. sausio 13 d. Nutartį Orion Břeclav prieš Čekijos Respubliką (Pareiškimas Nr. 43783/98).

137 ‑ EŽTT sprendimai Mamidakis prieš Graikiją (minėtas 129 išnašoje, 47 ir 48 punktai) ir Buffalo prieš Italiją (minėtas 129 išnašoje, 32 punktas), taip pat Nutartis Orion Břeclav prieš Čekijos Respubliką (minėta 136 išnašoje).

138 ‑ Visų pirma žr. skundžiamo teismo sprendimo 190 ir 191 punktus.

139 ‑ EŽTT sprendimas Mamidakis prieš Graikiją (minėtas 129 išnašoje, 47 ir 48 punktai).

140 ‑ Kitoks atvejis gali būti, kai finansinius įmonės pajėgumus baudos skyrimo metu smarkiai paveikia ypatingos aplinkybės. Bet nagrinėjamu atveju nėra jokių tai patvirtinančių duomenų, o ir Schindler ypatingomis aplinkybėmis nesirėmė.

141 ‑ Šiuo klausimu žr. mano samprotavimus dėl apeliacinio skundo šeštojo ir septintojo pagrindų (šios išvados 60–133 punktai).

142 ‑ Skundžiamo teismo sprendimo 194 punktas.

143 ‑ Žr. mano išvadą byloje Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją (minėta 37 išnašoje, 99 punktas).

144 ‑ Skundžiamo teismo sprendimo 185–196 punktai.

145 ‑ Šia prasme žr. Sprendimą Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją (minėtas 75 išnašoje, 319 punktas) ir 2004 m. sausio 7 d. Sprendimą Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją (C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, Rink. p. I‑123, 365 punktas).

146 ‑ Žr. sprendimus Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją (minėtas 145 išnašoje, 365 punktas), Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją (minėtas 75 išnašoje, 244 ir 303 punktai) ir Baustahlgewebe prieš Komisiją (minėtas 14 išnašoje, 128 punktas).

147 ‑ Sprendimas E.ON Energie prieš Komisiją (minėtas 40 išnašoje, 125 ir 126 punktai).

148 ‑ Šiuo klausimu žr. skundžiamo teismo sprendimo 367–370 punktus.

149 ‑ Žr. šios išvados 199–201 ir 218 ir 219 punktus.

150 ‑ Schindler nurodo EŽTT sprendimą Mamidakis prieš Graikiją (minėtas 129 išnašoje, 44 punktas).

151 ‑ Žr. pirmiausia šios išvados 214–219 punktus.

152 ‑ Vadovaujantis bendruoju principu, kad naujos procesinės normos taikomos visiems jų įsigaliojimo momentu nagrinėjamiems teisminiams ginčams (nusistovėjusi teismo praktika, žr., pavyzdžiui, 1981 m. lapkričio 12 d. Sprendimą Meridionale Industria Salumi ir kt., 212/80–217/80, Rink. p. 2735, 9 punktas), sprendimas dėl bylinėjimosi išlaidų nagrinėjamu atveju turi būti priimtas remiantis 2012 m. rugsėjo 25 d. Teisingumo Teismo procedūros reglamentu, kuris įsigaliojo 2012 m. lapkričio 1 d. (šia prasme žr. 2012 m. gruodžio 6 d. Sprendimo Komisija prieš Verhuizingen Coppens, 83–85 punktus). Tačiau atitinkamų normų turinys nesiskiria nuo 1991 m. birželio 19 d. Teisingumo Teismo procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalies, siejamos su 118 straipsniu ir 122 straipsnio pirma pastraipa.

153 ‑ 2010 m. rugsėjo 14 d. Sprendimas Akzo Nobel Chemicals ir Akcros Chemicals prieš Komisiją (C‑550/07 P, Rink. p. I‑8301, 123 punktas); ta pačia prasme žr. 2001 m. gegužės 31 d. Sprendimą D ir Švedija prieš Tarybą (C‑122/99 P ir C‑125/99 P, Rink. p. I‑4319, 65 punktas); pastaruoju atveju D ir Švedijos Karalystė pateikė netgi du atskirus apeliacinius skundus, tačiau vis tiek buvo įpareigoti išlaidas padengti solidariai.

154 ‑ Taip buvo Sprendime Evonik Degussa prieš Komisiją (minėtas 75 išnašoje, rezoliucinės dalies 3 punktas).

155 ‑ Šiuo atžvilgiu nagrinėjama byla iš esmės skiriasi nuo bylos Evonik Degussa prieš Komisiją (minėta 75 išnašoje), kurioje Reglamento Nr. 17 galiojimo klausimą dar buvo galima laikyti nauju svarbiu teisės klausimu. Taip pat ir byloje Inuit Tapiriit Kanatami ir kt. prieš Parlamentą ir Tarybą (C‑583/11 P) reikia išsiaiškinti dar vieną iki šiol neišspręstą esminį teisės klausimą, todėl joje pasiūliau Teisingumo Teismui pasinaudoti Procedūros reglamento 184 straipsnio 4 dalies antru sakiniu ir nurodyti Komisijai, kuri pirmojoje instancijoje buvo įstojusi į bylą kitos šalies pusėje, padengti savo pačios bylinėjimosi išlaidas (šiuo klausimu žr. mano 2013 m. sausio 17 d. išvados toje byloje 151 ir 152 punktus).

156 ‑ Šia prasme žr., pavyzdžiui, 2012 m. liepos 19 d. Sprendimą Taryba prieš Zhejiang Xinan Chemical Industrial Group (C‑337/09 P, 112 punktas); toje byloje Tarybai, kaip pralaimėjusiai apeliantei, be kita ko, buvo nurodyta padengti Audace, kuri pirmojoje instancijoje buvo įstojusi į bylą apeliacinį procesą laimėjusios kitos šalies pusėje, bylinėjimosi išlaidas.