Language of document : ECLI:EU:C:2017:214

TEISINGUMO TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS

2017 m. kovo 15 d.(*)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Elektroninių ryšių tinklai ir paslaugos – Direktyva 2002/22/EB – 25 straipsnio 2 dalis – Informacijos apie abonentus ir abonentų sąrašų teikimo paslaugos – Direktyva 2002/58/EB – 12 straipsnis – Abonentų sąrašai – Abonentų asmens duomenų pateikimas siekiant teikti informacijos apie viešųjų telefono ryšių abonentus ir abonentų sąrašų paslaugas – Abonento sutikimas – Skirtumas priklausomai nuo valstybės narės, kurioje teikiamos informacijos apie viešųjų telefono ryšių abonentus ir abonentų sąrašų paslaugos – Nediskriminavimo principas“

Byloje C‑536/15

dėl College van Beroep voor het bedrijfsleven (Apeliacinis administracinis ekonominių bylų teismas, Nyderlandai) 2015 m. liepos 3 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2015 m. spalio 13 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Tele2 (Netherlands) BV,

Ziggo BV,

Vodafone Libertel BV

prieš

Autoriteit Consument en Markt (ACM),

dalyvaujant

European Directory Assistance NV,

TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas M. Ilešič, teisėjai A. Prechal, A. Rosas, C. Toader ir E. Jarašiūnas (pranešėjas),

generalinis advokatas Y. Bot,

posėdžio sekretorius R. Schiano, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2016 m. spalio 5 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        Tele2 (Netherlands) BV, atstovaujamos advokatų Q. R. Kroes ir P. F. Reker,

–        Ziggo BV, atstovaujamos advokatų W. Knibbeler ir N. Lorjé,

–        Vodafone Libertel BV, atstovaujamos advokato H. P. Wiersema,

–        Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos M. de Ree, M. Bulterman ir J. Langer,

–        Europos Komisijos, atstovaujamos H. Kranenborg, G. Braun ir L. Nicolae,

susipažinęs su 2016 m. lapkričio 9 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/22/EB dėl universaliųjų paslaugų ir paslaugų gavėjų teisių, susijusių su elektroninių ryšių tinklais ir paslaugomis (Universaliųjų paslaugų direktyva) (OL L 108, 2002, p. 51; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 29 t., p. 367), iš dalies pakeistos 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/136/EB (OL L 337, 2009, p. 11; toliau – Universaliųjų paslaugų direktyva), 25 straipsnio 2 dalies išaiškinimo.

2        Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Nyderlanduose įsteigtų bendrovių Tele2 (Netherlands) BV, Ziggo BV ir Vodafone Libertel BV ginčą su Autoriteit Consument en Markt (ACM) (Vartotojų ir rinkų institucija) dėl šios institucijos sprendimo, priimto nagrinėjant šių bendrovių ginčą su European Directory Assistance NV (toliau – EDA), kitoje valstybėje narėje įsteigta įmone, dėl pastarajai pateikiamų šių įmonių abonentų duomenų, kurie bus naudojami teikiant informacijos apie viešųjų telefono ryšių abonentus ir abonentų sąrašų paslaugas šioje valstybėje narėje ir (arba) kitose valstybėse narėse.

 Teisinis pagrindas

 Sąjungos teisė

 Universaliųjų paslaugų direktyva

3        Universaliųjų paslaugų direktyvos 11 ir 35 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

„(11)      <…> 1997 m. gruodžio 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/66/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos telekomunikacijų sektoriuje [OL L 24, 1998, p. 1] užtikrina abonentų teisę į privatumą, įrašant jų asmens duomenis į viešą abonentų knygą.

<…>

(35)      Informacijos apie abonentus teikimo paslaugos ir abonentų knygos jau įtrauktos į konkurenciją. Šios direktyvos nuostatos papildo Direktyvos 97/66/EB nuostatas suteikdamos abonentams teisę turėti savo asmens duomenis spausdintoje ar elektroninėje abonentų knygoje. Visi paslaugos teikėjai, kurie skiria telefono numerius savo abonentams, privalo užtikrinti, kad atitinkama informacija būtų prieinama sąžiningu, nediskriminavimo ir sąnaudas atitinkančiu būdu.“

4        Šios direktyvos 1 straipsnio „Taikymo sritis“ 1 dalyje nustatyta:

„Pagal [2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos] direktyvą 2002/21/EB [dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos (Pagrindų direktyva) (OL L 108, 2002, p. 33; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 29 t., p. 349)] ši direktyva skirta elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų galutiniams paslaugų gavėjams. Tikslas – užtikrinti galimybę visoje [Europos Sąjungoje] gauti kokybiškas viešąsias paslaugas veiksmingos konkurencijos ir laisvo pasirinkimo sąlygomis ir reglamentuoti tokius atvejus, kai rinka nepakankamai tenkina galutinių paslaugų gavėjų poreikius. <…>“

5        Universaliųjų paslaugų direktyvos II skyrius susijęs su įpareigojimais teikti universaliąsias paslaugas. Šio skyriaus 5 straipsnis „Informacijos apie abonentus teikimo paslaugos ir abonentų knygos“ suformuluotas taip:

„1.      Valstybės narės užtikrina:

a)      kad galutiniams paslaugų gavėjams būtų prieinama bent viena išsami atitinkamos institucijos patvirtintos formos abonentų knyga, kuri gali būti spausdinta, elektroninė ar abiejų rūšių, ir būtų reguliariai atnaujinama bent kartą per metus;

b)      kad visiems galutiniams paslaugų gavėjams, įskaitant taksofonų naudotojus, būtų prieinama bent viena išsami informacijos apie abonentus teikimo paslauga.

2.      Laikantis 2002 m. liepos 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/58/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje (Direktyvos dėl privatumo ir elektroninių ryšių) [OL L 201, 2002, p. 37; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 29 t., p. 514)] 12 straipsnio nuostatų, į 1 dalyje nurodytus abonentų sąrašus įrašomi visi viešųjų telefono ryšio paslaugų abonentai.

<…>“

6        Universaliųjų paslaugų direktyvos IV skyrius susijęs su galutinių paslaugų gavėjų interesais ir teisėmis. Šio skyriaus 25 straipsnyje „Informacijos apie telefono ryšio paslaugų abonentus teikimo paslaugos“ numatyta:

„1.      Valstybės narės užtikrina, kad viešųjų telefono ryšio paslaugų abonentai turėtų teisę būti įtraukti į viešą abonentų sąrašą, nurodytą 5 straipsnio 1 dalies a punkte, ir kad informacija apie juos informacijos apie abonentus teikimo paslaugų teikėjams ir (arba) abonentų sąrašams būtų teikiama pagal šio straipsnio 2 dalį.

2.      Valstybės narės užtikrina, kad visos įmonės, skiriančios telefono numerius abonentams, tenkintų visus pagrįstus prašymus, susijusius su viešai prieinamomis informacijos apie abonentus teikimo paslaugomis ir abonentų knygomis, suteikti atitinkamą informaciją sutarta forma sąžiningomis, objektyviomis, pagrįstomis sąnaudomis ir nediskriminacinėmis sąlygomis.

<…>

5.      1–4 dalys taikomos laikantis [Sąjungos] teisės aktų reikalavimų dėl asmens duomenų ir privatumo apsaugos, ir ypač Direktyvos [2002/58] 12 straipsnio.“

 Direktyva dėl privatumo ir elektroninių ryšių

7        Direktyvos 2002/58, iš dalies pakeistos Direktyva 2009/136 (toliau – Direktyva dėl privatumo ir elektroninių ryšių), 39 konstatuojamojoje dalyje numatyta:

„(39)      Įsipareigojimas informuoti abonentą apie viešų sąrašų, į kuriuos įtraukiami jo asmens duomenys, paskirtį turėtų būti nustatomas šaliai, renkančiai tokius duomenis sąrašui. Jeigu duomenys gali būti perduoti vienai ar kelioms trečiosioms šalims, abonentas turėtų būti informuojamas apie tokią galimybę, apie duomenų gavėją ar galimų gavėjų grupę. Kiekvienas perdavimas leistinas tik su sąlyga, kad duomenys nebus panaudoti pagal kitą paskirtį nei nurodytoji juos renkant. Jeigu šalis, renkanti abonento duomenis, arba bet kuri trečioji šalis, kuriai duomenys buvo perduoti, pageidauja papildomai panaudoti duomenis pagal kitą paskirtį, reikalingas naujas abonento sutikimas, kurį turėtų gauti pagrindinė duomenis renkanti šalis arba trečioji šalis, kuriai duomenys buvo perduoti.“

8        Direktyvos dėl privatumo ir elektroninių ryšių 1 straipsnio „Taikymo sritis ir tikslas“ 1 dalyje nustatyta:

„Šioje direktyvoje numatytas valstybių narių nuostatų, užtikrinančių vienodo lygio pagrindinių teisių ir laisvių, ypač teisės į privatumą ir konfidencialumą, apsaugą, susijusių su asmens duomenų tvarkymu elektroninių ryšių sektoriuje, ir užtikrinančių laisvą tokių duomenų judėjimą ir laisvą elektroninių ryšių įrangos ir paslaugų judėjimą [Sąjungoje], suderinimas.“

9        Šios direktyvos 12 straipsnyje „Abonentų knygos“ numatyta:

„1.      Valstybės narės užtikrina, kad abonentai iš anksto ir nemokamai būtų informuoti, kokiais tikslais rengiami spausdinti ar elektroniniai abonentų sąrašai, kurie bus prieinami visuomenei ar kuriuos bus galima gauti per informacijos tarnybas ir į kuriuos gali būti įtraukti abonentų asmens duomenys, taip pat jiems turi būti pranešama apie tolesnes naudojimo galimybes, pagrįstas elektroninių abonentų sąrašų paieškos funkcijomis.

2.      Valstybės narės užtikrina, kad abonentai turėtų galimybę nuspręsti, ar jų asmens duomenis įtraukti į viešus [viešą] abonentų sąrašą, ir jeigu taip – kokie asmens duomenys bus įtraukti, kiek šie duomenys bus tinkami, atsižvelgiant į tokio abonentų sąrašo teikėjo nustatytą abonentų sąrašo tikslą, taip pat tokius duomenis tikrinti, taisyti ar panaikinti. Neįtraukimas į viešą abonentų sąrašą, asmens duomenų tikrinimas, taisymas ar panaikinimas yra nemokamas.

3.      Valstybės narės gali reikalauti, kad tais atvejais, kai viešuoju abonentų sąrašu siekiama daugiau nei tik suteikti galimybę ieškoti asmens kontaktinių duomenų pagal jo vardą ir pavardę ir, jei reikia, kai kuriuos kitus minimalius identifikatorius, būtų prašoma papildomo abonentų sutikimo.

<…>“

 Nyderlandų teisė

10      2004 m. gegužės 7 d. Besluit universele dienstverlening en eindgebruikersbelangen (Reglamentas dėl universaliųjų paslaugų ir galutinių paslaugų gavėjų interesų) (Stb., Nr. 203, 2004, toliau – Bude) 1.1 straipsnio e punkte nustatyta:

„Standartinė informacijos apie abonentus teikimo paslauga yra informacijos apie viešųjų telefono ryšių abonentus teikimo paslauga, kuri leidžia atlikti telefono numerio paiešką tik remiantis duomenimis, susijusiais su abonento vardu ir pavarde, kartu su duomenimis apie adresą, namo numerį, pašto kodą arba gyvenamąją vietą.“

11      Bude 3.1 straipsnyje nurodyta:

„Paslaugų teikėjas, kuris skirsto telefono numerius, turi tenkinti visus pagrįstus prašymus sutarta forma suteikti svarbios informacijos, reikalingos teikiant viešų abonentų sąrašų ir informacijos apie viešųjų telefono ryšių abonentus teikimo paslaugas, sąžiningomis, objektyviomis, sąnaudomis pagrįstomis ir nediskriminacinėmis sąlygomis.“

12      Bude 3.2 straipsnyje numatyta:

„1.      Viešųjų telefonijos paslaugų teikėjas, kuris prieš sudarydamas sutartį su paslaugų gavėju ar sudarydamas tokią sutartį prašo jo pateikti savo vardą, pavardę ir adresą (gatvę ir namo numerį, pašto kodą ir vietovę), taip pat turi paklausti, ar šis sutinka, kad šios rūšies asmens duomenys ir jo skirti telefono numeriai būtų įtraukti į kiekvieną standartinę abonentų knygą ir kiekvieną teikiant standartinę informacijos apie abonentus teikimo paslaugą naudojamą abonentų registrą. Pirmesniame sakinyje nurodyto sutikimo reikalaujama atskirai dėl kiekvienos asmens duomenų rūšies.

2.      Duotas sutikimas yra svarbi informacija, kaip ji suprantama pagal 3.1 straipsnį.

3.      Viešųjų telefonijos paslaugų teikėjas, prašantis sutikimo įtraukti duomenis ir į kitą nei standartinę abonentų knygą arba į abonentų registrą, kuris naudojamas ne vien teikiant standartinę informacijos apie abonentus teikimo paslaugą, turi užtikrinti, kad būdas ir forma, kuriais prašoma 1 dalyje nurodyto sutikimo, būtų bent lygiaverčiai tam būdui ir tai formai, kuriais buvo prašyta šioje dalyje nurodyto pradinio sutikimo.“

13      1998 m. spalio 19 d. Telecommunicatiewet (Telekomunikacijų įstatymas) (Stb., Nr. 610, 1998) 11.6 straipsnyje nustatyta:

„1.      Asmenys, kurie skelbia duomenis viešoje abonentų knygoje arba teikia informacijos apie viešųjų telefono ryšių abonentus paslaugą, prieš įtraukdami asmens duomenis į abonentų sąrašą arba į abonentų registrą, kuris naudojamas teikiant informacijos apie abonentus paslaugą, nemokamai praneša susijusiems asmenims apie:

a)      tikslus, kuriais parengta abonentų knyga ir informacijos apie šiuos abonentus teikimo paslauga, ir, jeigu yra elektroninė abonentų knygos versija, apie galimybes naudotis remiantis į ją integruotomis paieškos funkcijomis, ir

b)      asmens duomenų, kurie gali būti abonentų knygoje ir kurie suteikiami teikiant informacijos apie šiuos abonentus paslaugą, rūšis atsižvelgiant į tikslus, kuriais ši abonentų knyga ir paslauga parengtos.

2.      Abonentų knyga yra vieša, ir abonentų registre, kuris naudojamas teikiant informacijos apie abonentus teikimo paslaugą, abonento asmens duomenys pateikiami tik su jo sutikimu ir apribojami duomenimis, kuriuos abonentas pateikia šiuo tikslu. Neįtraukimas į abonentų knygą arba abonentų registrą, naudojamą teikiant informacijos apie abonentus teikimo paslaugą, yra nemokamas.

3.      Kadangi viešoje abonentų knygoje arba abonentų registre, naudojamame teikiant informacijos apie abonentus teikimo paslaugą, pateikiamų asmens duomenų tvarkymo tikslai yra kiti nei galimybė ieškoti telefonų numerių pagal duomenis, susijusius su pavarde, kartu su tokiais duomenimis, kaip abonento gatvė, numeris, pašto kodas ir vieta, reikalaujama atskiro abonento sutikimo dėl kiekvieno šių tikslų.

4.      Abonentas turi teisę nemokamai patikrinti, pataisyti arba panaikinti su juos susijusius asmens duomenis viešoje abonentų knygoje arba abonentų registre, naudojamame teikiant informacijos apie abonentus paslaugą.“

 Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

14      EDA yra pagal Belgijos teisę įsteigta bendrovė, teikianti informacijos apie abonentus teikimo paslaugą ir abonentų sąrašus, prieinamus tik iš Belgijos teritorijos. Ji paprašė įmonių, kurios skirsto telefonų numerius abonentams Nyderlanduose (toliau – Nyderlandų įmonės), pateikti duomenų apie jų abonentus. Šioms įmonėms atsisakius pateikti prašomus duomenis, EDA 2012 m. sausio 18 d. pateikė prašymą ACM išspręsti ginčą.

15      2013 m. birželio 5 d. ACM, kaip nacionalinė reguliavimo institucija, priėmė sprendimus dėl EDA prašymo ir toliau vardijamas priemones. Pirma, EDA gali remtis Bude 3.1 straipsniu, nes ji naudoja jai pateiktus telefonų numerius ir su jais susijusią informaciją, siekdama teikti rinkoje standartinę informacijos apie abonentus paslaugą. Antra, Nyderlandų įmonės turi teikti EDA bazinius savo abonentų duomenis (pavardės, adresai, telefonų numeriai) sąžiningomis, objektyviomis, sąnaudomis pagrįstomis ir nediskriminacinėmis sąlygomis. Trečia, Nyderlandų įmonės per protingą terminą turi užtikrinti, kad sutikimas, kurio jos reikalauja iš savo abonentų sudarydamos sutartis dėl su jais susijusių duomenų įtraukimo į bet kokį standartinį abonentų sąrašą arba bet kokį abonentų registrą, naudojamą teikiant informacijos apie abonentus paslaugą, atitiktų Bude 3.2 straipsnio nuostatas.

16      Nyderlandų įmonės pareiškė skundus dėl šių ACM sprendimų College van Beroep voor het bedrijfsleven (Apeliacinis administracinis ekonominių bylų teismas, Nyderlandai).

17      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad, pirma, kadangi Bude 3.1 straipsniu į Nyderlandų teisę perkelta Universaliųjų paslaugų direktyvos 25 straipsnio 2 dalis, siekiant atsakyti į klausimą, dėl kurio ginčijasi šalys pagrindinėje byloje, t. y. ar pagal minėtą 3.1 straipsnį Nyderlandų įmonės privalo pateikti EDA duomenis apie savo abonentus, net jei EDA įsteigta ne Nyderlanduose, reikia nustatyti minėtos direktyvos nuostatos reikšmę.

18      Šiuo aspektu jis nurodo, kad Teisingumo Teismo 2011 m. gegužės 5 d. Sprendime Deutsche Telekom (C‑543/09, EU:C:2011:279) pateiktas šios direktyvos 25 straipsnio 2 dalies išaiškinimas nesusijęs su tarptautiniu abonentų duomenų pateikimu, todėl jame neatsakoma į klausimą, ar šią nuostatą reikia aiškinti taip, kad įmonė turi pateikti savo abonentų duomenis ir kitoje valstybėje narėje įsteigtam informacijos apie abonentus paslaugos ir abonentų sąrašų teikėjui

19      Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kiek tai susiję su abonento sutikimo gavimu, nurodo, kad pagal Bude 3.2 straipsnį paslaugos teikėjas turi gauti šį sutikimą, kad įtrauktų asmens duomenis ir telefono numerius, kuriuos jam patikėta naudoti, į bet kokį standartinį abonentų sąrašą arba bet kokį abonentų registrą, naudojamą teikiant standartinę informacijos apie abonentus paslaugą. Šis teismas nurodo, kad, remiantis dėl Bude 3.2 straipsnio pateiktas motyvais, „šia nuostata siekiama išvengti to, kad kiekvienas viešų abonentų sąrašų ir informacijos apie viešųjų telefono ryšių abonentus paslaugų teikėjas turėtų gauti kiekvieno atskiro abonento leidimą dėl standartinio duomenų įtraukimo“.

20      Prašymą priimti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad šalys pagrindinėje byloje ginčijasi dėl to, ar, pirma, pagal Bude 3.2 straipsnį leidžiama prašyti abonentų atskirų sutikimų naudoti jų asmens duomenis, pagal kuriuos šie duomenys skirti Nyderlandų arba užsienio informacijos apie abonentus ir (arba) abonentų sąrašų teikėjams, ir, antra, ar reikia abonentams palikti teisę duoti sutikimą priklausomai nuo šalies, kurioje informacijos prašanti įmonė teikia savo paslaugas, arba jo neduoti. Šiuo aspektu šis teismas mano, kad iš esmės kyla klausimas, kaip reikia suderinti nediskriminavimo ir privataus gyvenimo apsaugos principus pateikiant minėtą prašymą duoti sutikimą.

21      Šiomis aplinkybėmis College van Beroep voor het bedrijfsleven (Apeliacinis administracinis ekonominių bylų teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar Universaliųjų paslaugų direktyvos 25 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad „prašymų“ sąvoka apima ir kitoje valstybėje narėje įsteigtos įmonės prašymą, kuriuo ji prašo informacijos, kad galėtų teikti informacijos apie viešųjų telefono ryšių abonentus ir viešų abonentų sąrašų paslaugas, teikiamas šioje valstybėje narėje ir (arba) kitose valstybėse narėse?

2.      Jei atsakymas į pirmąjį klausimą būtų teigiamas, ar paslaugų teikėjas, kuris skiria telefonų numerius ir pagal nacionalinę teisę privalo prašyti abonentų sutikimo dėl duomenų įtraukimo į standartinius abonentų sąrašus ir standartines informacijos apie abonentus teikimo paslaugas, remdamasis nediskriminavimo principu sutikimo prašyme gali daryti skirtumą pagal tai, kokioje valstybėje narėje įmonė, kuri prašo informacijos pagal Universaliųjų paslaugų direktyvos 25 straipsnio 2 dalį, teikia abonentų sąrašų ir informacijos apie abonentus paslaugas?“

 Dėl prejudicinių klausimų

 Dėl pirmojo klausimo

22      Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Universaliųjų paslaugų direktyvos 25 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad šiame straipsnyje esanti „prašymų“ sąvoka apima ir kitoje valstybėje narėje nei ta, kur įsteigtos įmonės, skiriančios telefonų numerius abonentams, įsteigtos įmonės prašymą, kuriuo ji prašo šių įmonių turimos svarbios informacijos, kad galėtų teikti informacijos apie viešųjų telefono ryšių abonentus ir abonentų sąrašų paslaugas šioje valstybėje narėje ir (arba) kitose valstybėse narėse.

23      Universaliųjų paslaugų direktyvos 25 straipsnis yra jos IV skyriuje, skirtame galutinių paslaugų gavėjų interesams ir teisėms. Pagal šios nuostatos 1 dalį valstybės narės užtikrina, kad viešųjų telefono ryšių abonentai turėtų teisę būti įtraukti į viešą abonentų sąrašą, nurodytą šios direktyvos 5 straipsnio 1 dalies a punkte, ir kad informacija apie juos būtų teikiama informacijos apie abonentus ir (arba) abonentų sąrašų paslaugų teikėjams pagal šios direktyvos 25 straipsnio 2 dalį.

24      Dėl informacijos apie abonentus teikimo šios informacijos ir (arba) abonentų sąrašų paslaugų teikėjams pažymėtina, kad iš pačios Universaliųjų paslaugų direktyvos 25 straipsnio 2 dalies formuluotės matyti, kad ši nuostata susijusi su visais pagrįstais prašymais suteikti informacijos siekiant teikti informacijos apie viešųjų telefono ryšių abonentus ir abonentų sąrašų paslaugas. Be to, remiantis šia nuostata reikalaujama, kad šis informacijos teikimas būtų atliekamas nediskriminacinėmis sąlygomis.

25      Taigi, iš šios nuostatos formuluotės matyti, kad joje nedaromas joks skirtumas pagal tai, ar prašymą suteikti duomenų apie abonentus pateikia įmonė, įsteigta toje pačioje valstybėje narėje, kurioje įsteigta ir įmonė, kuriai šis prašymas pateikiamas, ar įmonė, įsteigta kitoje nei įmonės, kuriai skirtas šis prašymas, valstybėje narėje.

26      Šis skirtumo nedarymas atitinka Universaliųjų paslaugų direktyvos tikslą, kuris pagal jos 1 straipsnio 1 dalį, be kita ko, yra užtikrinti galimybę visoje Sąjungoje gauti kokybiškas viešąsias paslaugas veiksmingos konkurencijos ir laisvo pasirinkimo sąlygomis ir reglamentuoti tokius atvejus, kai rinka nepakankamai tenkina galutinių paslaugų gavėjų poreikius, ir specialųjį Universaliųjų paslaugų direktyvos 25 straipsnio 2 dalies tikslą visų pirma užtikrinti šios direktyvos 5 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos teikti universaliąsias paslaugas laikymąsi (šiuo klausimu žr. 2011 m. gegužės 5 d. Sprendimo Deutsche Telekom, C‑543/09, EU:C:2011:279, 35 punktą).

27      Šiuo klausimu Teisingumo Teismas 2011 m. gegužės 5 d. Sprendimo Deutsche Telekom, (C‑543/09, EU:C:2011:279) 36 punkte, remdamasis Universaliųjų paslaugų direktyvos 35 konstatuojamąja dalimi, jau konstatavo, kad konkurencinėje rinkoje pagal šios direktyvos 25 straipsnio 2 dalį nustačius telefono numerius skiriančioms įmonėms pareigą perduoti duomenis apie savo abonentus sudaroma galimybė ne tik paskirtajai įmonei teikti šios direktyvos 5 straipsnio 1 dalyje numatytą universaliąją paslaugą, bet ir bet kuriam telefonijos paslaugų teikėjui sukurti išsamią duomenų bazę ir vykdyti veiklą informacijos apie telefono ryšių abonentus ir abonentų sąrašų paslaugų rinkoje. Tam pakanka, kad atitinkamas teikėjas iš kiekvienos įmonės, skiriančios telefono numerius abonentams, paprašytų svarbių duomenų apie jos abonentus.

28      Todėl Universaliųjų paslaugų direktyvos 25 straipsnio 2 dalies aiškinimas, kad ši nuostata susijusi tik su įmonių, įsteigtų valstybėje narėje, kurioje įsteigtos telefonų numerius abonentams skiriančios įmonės, pagrįstais prašymais, prieštarautų tikslui užtikrinti galimybę galutiniams paslaugų gavėjams visoje Sąjungoje gauti kokybiškas viešąsias paslaugas veiksmingos konkurencijos sąlygomis ir ypač tikslui užtikrinti Universaliųjų paslaugų direktyvos 5 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos teikti universaliąsias paslaugas, be kita ko, susijusios su bent išsamaus abonentų sąrašo pateikimu galutiniams paslaugų gavėjams, laikymąsi.

29      Be to, kaip nurodyta šio sprendimo 24 punkte, pagal Universaliųjų paslaugų direktyvos 25 straipsnio 2 dalį reikalaujama, kad įmonės, skiriančios telefono numerius abonentams, tenkintų visus pagrįstus prašymus nediskriminacinėmis sąlygomis suteikti svarbios informacijos, skirtos teikti informacijos apie viešųjų telefono ryšių abonentus ir abonentų sąrašų paslaugoms. Todėl įmonių, skiriančių telefonų numerius abonentams Nyderlanduose, atsisakymas suteikti duomenis apie savo abonentus prašymus pateikusiems subjektams vien dėl to, kad jie įsteigti kitoje valstybėje narėje, yra nesuderinamas su šiuo reikalavimu.

30      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti taip: Universaliųjų paslaugų direktyvos 25 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad šio straipsnio „prašymų“ sąvoka apima ir kitoje valstybėje narėje nei ta, kur įsteigtos įmonės, skiriančios telefonų numerius abonentams, įsteigtos įmonės prašymą, kuriuo ji prašo šių įmonių turimos svarbios informacijos, kad galėtų teikti informacijos apie viešųjų telefono ryšių abonentus ir abonentų sąrašų paslaugas šioje valstybėje narėje ir (arba) kitose valstybėse narėse.

 Dėl antrojo klausimo

31      Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Universaliųjų paslaugų direktyvos 25 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama kaip draudžianti tai, kad įmonė, kuri skiria telefonų numerius abonentams ir pagal nacionalinę teisę privalo prašyti šių abonentų sutikimo dėl jų duomenų naudojimo teikiant informacijos apie abonentus ir abonentų sąrašų paslaugas, suformuluotų šį prašymą taip, kad minėti abonentai išreikštų atskirą sutikimą dėl šio naudojimo priklausomai nuo valstybės narės, kurioje įmonės, kurios gali prašyti šioje nuostatoje nurodytos informacijos, teikia savo paslaugas.

32      Pagal Universaliųjų paslaugų direktyvos 25 straipsnio 2 dalį valstybės narės užtikrina, kad visos įmonės, skiriančios telefono numerius abonentams, tenkintų visus pagrįstus prašymus, susijusius su informacijos apie viešųjų telefono ryšių abonentus ir abonentų sąrašų teikimo paslaugomis, sutarta forma suteikti svarbios informacijos sąžiningomis, objektyviomis, sąnaudomis pagrįstomis ir nediskriminacinėmis sąlygomis. Be to, remiantis šios direktyvos 25 straipsnio 5 dalimi, jo 2 dalis taikoma „laikantis [Sąjungos] teisės aktų reikalavimų dėl asmens duomenų ir privatumo apsaugos, ir ypač [Direktyvos dėl privatumo ir elektroninių ryšių] 12 straipsnio“.

33      Todėl siekiant atsakyti į antrąjį klausimą reikia taip pat išnagrinėti, ar pagal Universaliųjų paslaugų direktyvos 12 straipsnio 2 dalį reikalaujama, kad įmonė, skirianti telefono numerius abonentams, perduodanti abonento asmens duomenis trečiajai įmonei, kurios veiklą sudaro informacijos apie viešųjų telefono ryšių abonentus ir abonentų sąrašų teikimo paslaugos kitoje nei abonento gyvenamosios vietos valstybėje narėje, gautų šio abonento atskirą specialų sutikimą.

34      Šiuo klausimu reikia priminti, kad Teisingumo Teismas 2011 m. gegužės 5 d. Sprendimo Deutsche Telekom, (C‑543/09, EU:C:2011:279) 67 punkte nusprendė, kad minėtos direktyvos 12 straipsnis turi būti aiškinamas kaip nedraudžiantis nacionalinės teisės aktų, kuriais abonentų sąrašus skelbianti įmonė įpareigojama perduoti turimus asmens duomenis apie kitų telefonijos paslaugų teikėjų abonentus trečiajai įmonei, kurios veiklą sudaro spausdintos ar elektroninės abonentų knygos išleidimas ar leidimas naudotis tokiomis abonentų knygomis teikiant informacijos paslaugą, nesiejant šio perdavimo su nauju abonentų sutikimu. Tačiau, pirma, šie abonentai, prieš pirmą kartą įtraukiant jų duomenis į viešą abonentų knygą, turi būti informuojami apie šio įtraukimo tikslą ir tai, kad įtraukti duomenys gali būti perduoti kitam telefonijos paslaugų teikėjui, ir, antra, turi būti užtikrinama, kad perdavus šie duomenys nebus naudojami kitais tikslais nei tie, kuriais jie buvo surinkti norint skelbti pirmą kartą.

35      Darydamas šią išvadą Teisingumo Teismas, remdamasis Direktyvos dėl privatumo ir elektroninių ryšių 39 konstatuojamąja dalimi ir 12 straipsnio 2 ir 3 dalių formuluotėmis, laikėsi nuomonės, kad jei telefono numerį abonentui suteikusi įmonė jį informavo apie tai, kad jo asmens duomenys gali būti perduoti trečiajai įmonei, kad būtų paskelbti abonentų sąraše, ir jis sutiko, kad jie būtų skelbiami tokiame abonentų sąraše, norint šiuos duomenis perduoti kitai įmonei, ketinančiai išleisti spausdintą ar elektroninį abonentų sąrašą arba leisti naudoti tokius sąrašus teikiant informacijos paslaugas, nebereikia iš naujo gauti abonento sutikimo, jei užtikrinama, kad atitinkami duomenys nebus naudojami kitais tikslais, nei buvo surinkti skelbiant pirmą kartą. Tinkamai informuoto abonento duotas sutikimas pagal Direktyvos dėl privatumo ir elektroninių ryšių 12 straipsnio 2 dalį skelbti jo asmens duomenis viešame abonentų sąraše sietinas su šio paskelbimo tikslu, todėl taikomas bet kuriam vėlesniam trečiųjų įmonių, veikiančių informacijos apie viešųjų telefono ryšių abonentus ir abonentų sąrašus teikimo paslaugų rinkoje, atliekamam šių duomenų tvarkymui, jei toks tvarkymas vykdomas tuo pačiu tikslu. Šiuo aspektu Teisingumo Teismas nustatė, kad iš Direktyvos dėl privatumo ir elektroninių ryšių 12 straipsnio 2 dalies formuluotės negalima daryti išvados, kad priimdamas sprendimą abonentas turi teisę pasirinkti konkrečius informacijos apie viešųjų telefono ryšių abonentus ir abonentų sąrašų paslaugų teikėjus (šiuo klausimu žr. 2011 m. gegužės 5 d. Sprendimo Deutsche Telekom, C‑543/09, EU:C:2011:279, 62–65 punktus).

36      Teisingumo Teismas pridūrė, kad kadangi abonentas sutiko, kad jo asmens duomenys būtų perduoti konkrečiai įmonei ir paskelbti šios įmonės sudarytame abonentų sąraše, jų perdavimas kitai įmonei, ketinančiai skelbti viešą abonentų sąrašą, iš naujo negavus šio abonento sutikimo, negali pažeisti teisės į asmens duomenų apsaugą, pripažįstamos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 8 straipsnyje, esmės (šiuo klausimu žr. 2011 m. gegužės 5 d. Sprendimo Deutsche Telekom, C‑543/09, EU:C:2011:279, 66 punktą).

37      Iš to matyti, kad abonento asmens duomenų skelbimo pirmą kartą, dėl kurio jis davė sutikimą, tikslas yra lemiamas vertinant šio sutikimo apimtį. Šiuo klausimu reikia nurodyti, kad pagal Direktyvos dėl privatumo ir elektroninių ryšių 12 straipsnio 3 dalį valstybės narės gali taikyti reikalavimą gauti abonentų sutikimą tais atvejais, kai viešas abonentų sąrašas skirtas ne tik sudaryti galimybei atlikti paprasčiausią asmens kontaktinių duomenų paiešką pagal pavardę ir prireikus kai kuriuos kitus išsamiai išvardytus kriterijus.

38      Be to, reikia konstatuoti: kad ir kokia būtų įsteigimo vieta Sąjungoje, įmonė, kuri teikia informacijos apie viešųjų telefono ryšių abonentus ir abonentų sąrašų paslaugas, veikia taikant labai sureglamentuotą tvarką, pagal kurią visoje Sąjungoje galima užtikrinti tokį patį reikalavimų abonentų asmens duomenų apsaugos srityje laikymąsi, numatytą, be kita ko, Universaliųjų paslaugų direktyvos 25 straipsnio 5 dalyje ir Direktyvos dėl privatumo ir elektroninių ryšių 1 straipsnio 1 dalyje ir 12 straipsnyje.

39      Šiomis aplinkybėmis, kaip nurodė generalinis advokatas savo išvados 40 ir 41 punktuose, nereikia daryti skirtumo vertinant pagal tai, kad įmonė, kuri prašo perduoti abonentų asmens duomenis, įsteigta šių abonentų valstybėje narėje ar kitoje valstybėje narėje, jeigu ši įmonė renka šiuos duomenis tokiais pačiais tikslais, kuriais juos rinko siekdama juos paskelbti pirmą kartą, todėl šiam perdavimui galioja šių abonentų duotas sutikimas.

40      Todėl, atsižvelgiant šiuos argumentus ir į tai, kas išdėstyta šio sprendimo 23–30 punktuose, įmonė, skirstanti telefono numerius savo abonentams, neprivalo pateikti prašymo dėl sutikimo abonentui, kad jis duotų atskirą sutikimą priklausomai nuo valstybės narės, į kurią gali būti perduoti su juo susiję duomenys.

41      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti taip: Universaliųjų paslaugų direktyvos 25 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama kaip draudžianti tai, kad įmonė, kuri skiria telefonų numerius abonentams ir pagal nacionalinę teisę privalo prašyti šių abonentų sutikimo dėl jų duomenų naudojimo teikiant informacijos apie abonentus ir abonentų sąrašų paslaugas, suformuluotų šį prašymą taip, kad minėti abonentai išreikštų atskirą sutikimą dėl šio naudojimo priklausomai nuo valstybės narės, kurioje įmonės, kurios gali prašyti šioje nuostatoje nurodytos informacijos, teikia savo paslaugas.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

42      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

1.      2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/22/EB dėl universaliųjų paslaugų ir paslaugų gavėjų teisių, susijusių su elektroninių ryšių tinklais ir paslaugomis (Universaliųjų paslaugų direktyva), iš dalies pakeistos 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/136/EB, 25 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad šio straipsnio „prašymų“ sąvoka apima ir kitoje valstybėje narėje nei ta, kur įsteigtos įmonės, skiriančios telefonų numerius abonentams, įsteigtos įmonės prašymą, kuriuo ji prašo šių įmonių turimos svarbios informacijos, kad galėtų teikti informacijos apie viešųjų telefono ryšių paslaugų teikimo ir abonentų sąrašų paslaugas šioje valstybėje narėje ir (arba) kitose valstybėse narėse.

2.      Direktyvos 2002/22, iš dalies pakeistos Direktyva 2009/136, 25 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama kaip draudžianti tai, kad įmonė, kuri skiria telefonų numerius abonentams ir pagal nacionalinę teisę privalo prašyti šių abonentų sutikimo dėl jų duomenų naudojimo teikiant informacijos apie abonentus ir abonentų sąrašų paslaugas, suformuluotų šį prašymą taip, kad minėti abonentai išreikštų atskirą sutikimą dėl šio naudojimo priklausomai nuo valstybės narės, kurioje įmonės, kurios gali prašyti šioje nuostatoje nurodytos informacijos, teikia savo paslaugas.

Parašai.


*      Proceso kalba: olandų.