GENERALINIO ADVOKATO
PEDRO CRUZ VILLALÓN IŠVADA,
pateikta 2013 m. liepos 11 d.(1)
Byla C‑394/12
Shamso Abdullahi
prieš
Bundesasylamt
(Asylgerichtshof (Austrija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė – Teisė į prieglobstį – ES pagrindinių teisių chartijos 18 straipsnis – Reglamentas (EB) Nr. 343/2003 – Už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą atsakingos valstybės narės nustatymas – Valstybei narei pateiktas prieglobsčio prašymas po to, kai prašytojas į Europos Sąjungą atvyko kirsdamas dviejų valstybių narių sienas iš eilės – Valstybės narės, į kurią buvo atvykta per antrąjį įvažiavimą, perėmimo savo žinion poveikis – Prašytojo teisė prieštarauti dėl šios valstybės narės atsakomybės – Reglamento (EB) Nr. 343/2003 19 straipsnio 2 dalyje numatytos teismo kontrolės apimtis – 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimas N.S. ir kiti (sujungtos bylos C‑411/10 ir C‑493/10)“
1. Šia byla Teisingumo Teismui dar kartą suteikiama galimybė plėtoti savo praktiką, susijusią su Reglamentu Nr. 343/2003(2), o šiuo atveju pirmiausia su Reglamento Nr. 343/2003 19 straipsnio 2 dalyje numatytos galimybės apskųsti apimtimi ir su Reglamente Nr. 343/2003 įtvirtinto kriterijaus, pagal kurį už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą atsakinga ta valstybė narė, į kurią prieglobsčio prašytojas atvyko neteisėtai, taikymu. Taip pat reikia nuspręsti dėl atvejo, kai valstybės narės atsiduria padėtyje, dėl kurios buvo priimtas 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimas N.S. ir kiti(3).
2. Pasiūlysiu Teisingumo Teismui siaurai aiškinti Reglamento Nr. 343/2003 19 straipsnio 2 dalyje numatytą galimybės apskųsti apimtį, dėl ko atsakyti į likusius klausimus nebereikės, bet vis dėlto savo nuomonę dėl jų pateiksiu, nors ir subsidiariai. Taip ši byla turėtų leisti Teisingumo Teismui nustatyti minėto reglamento kriterijų taikymo gaires tais atvejais, kai nusprendžiama, kad iš pradžių atsakinga laikoma valstybė narė negali ja būti dėl su pagrindinių teisių užtikrinimu susijusių priežasčių.
I – Teisės aktai
A – Sąjungos teisė
1. Reglamentas Nr. 343/2003
3. Pagal reglamento 1 straipsnį šis reglamentas „nustato valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio vienoje iš valstybių narių pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijus ir mechanizmus“.
4. Remiantis Reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio 1 ir 2 dalimis:
„1. Valstybės narės nagrinėja kiekvieno trečiosios šalies piliečio, bet kurios iš jų pasienyje ar jų teritorijose prašančio prieglobsčio, prašymą. Prašymą nagrinėja viena valstybė narė, būtent ta, kuri yra atsakinga pagal III skyriuje nustatytus kriterijus.
2. Nukrypdama nuo šio straipsnio 1 dalies, kiekviena valstybė narė trečiosios šalies piliečio jai pateiktą prieglobsčio prašymą gali nagrinėti net tada, kai ji pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą. Tokiu atveju ta valstybė narė tampa atsakinga valstybe nare, apibūdinta šiame reglamente, ir prisiima su tokia atsakomybe susijusias pareigas. Atitinkamais atvejais ji apie tai praneša anksčiau buvusiai atsakingai valstybei narei, atsakingos valstybės narės nustatymo procedūrą atliekančiai valstybei narei arba valstybei narei, kurios buvo prašoma perimti prašytoją savo žinion arba jį atsiimti.“
5. Remiantis minėto reglamento 4 straipsnio 1 dalimi „pagal šį reglamentą atsakingos valstybės narės nustatymo procedūra prasideda, kai tik valstybei narei pirmą kartą pateikiamas prieglobsčio prašymas“.
6. Reglamento Nr. 343/2003 III skyriuje (5–14 straipsniai) „Kriterijų hierarchija“ išvardijami reikšmingi „atsakingos valstybės narės“, kaip tai suprantama pagal to paties reglamento 3 straipsnio 1 dalį, nustatymo kriterijai.
7. Reglamento Nr. 343/2003 V skyrius („Perėmimas ir atsiėmimas“) prasideda 16 straipsniu, kurio 1 dalyje numatyta:
„1. Valstybė narė, pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus atsakinga už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, įpareigojama:
a) 17–19 straipsniuose nustatytomis sąlygomis perimti savo žinion prašytoją, prieglobsčio prašymą pateikusį kitoje valstybėje narėje;
b) išnagrinėti prieglobsčio prašymą;
c) <...> atsiimti prašytoją, kurio prašymas yra nagrinėjamas ir kuris be leidimo yra kitoje valstybėje narėje;
d) <...> atsiimti prašytoją, atsiėmusį nagrinėjamą prašymą ir pateikusį prašymą kitoje valstybėje narėje;
e) <...> atsiimti trečiosios šalies pilietį, kurio prašymą ji yra atmetusi ir kuris be leidimo yra kitoje valstybėje narėje.
<...>
3. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytos pareigos nebetaikomos, jei atitinkamas trečiosios šalies pilietis ne trumpiau kaip tris mėnesius yra išvykęs iš valstybės narės teritorijos, išskyrus atvejus, kai tas trečiosios šalies pilietis turi atsakingos valstybės narės išduotą galiojantį buvimo dokumentą.“
8. Minėto reglamento 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „jei valstybė narė, kuriai buvo pateiktas prieglobsčio prašymas, mano, kad už to prašymo nagrinėjimą yra atsakinga kita valstybė narė, ji gali kuo skubiau ir jokiu būdu ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo to prašymo pateikimo <...> dienos kreiptis į tą kitą valstybę narę, kad ši perimtų prašytoją savo žinion“.
9. Reglamento Nr. 343/2003 18 straipsnis suformuluotas taip:
„1. Prašoma valstybė narė atlieka reikalingus patikrinimus ir sprendimą dėl prašymo perimti prieglobsčio prašytoją savo žinion pateikia per du mėnesius nuo prašymo gavimo dienos.
<...>
7. Tai, kad sprendimas nepriimamas per šio straipsnio 1 dalyje nustatytą dviejų mėnesių laikotarpį ir per šio straipsnio 6 dalyje minėtą vieno mėnesio laikotarpį, prilygsta prašymo priėmimui ir reiškia pareigą perimti asmenį savo žinion, taip pat ir pasirūpinti atitinkamais susitarimais dėl atvykimo.“
10. Reglamento Nr. 343/2003 19 straipsnyje nustatyta:
„1. Jei prašoma valstybė narė sutinka, kad ji turėtų perimti prašytoją savo žinion, ta valstybė narė, kurioje yra pateiktas prieglobsčio prašymas, praneša prašytojui apie sprendimą nenagrinėti prašymo ir pareigą perduoti prašytoją atsakingai valstybei narei.“
2. Šio straipsnio 1 dalyje minėtame sprendime išdėstomi motyvai, kuriais jis yra grindžiamas. Jame taip pat nurodomas perdavimo vykdymo terminas ir prireikus pateikiama informacija apie tai, kur ir kada prašytojas turėtų atvykti, jei jis į atsakingą valstybę narę keliauja savarankiškai. Šis sprendimas gali būti apskundžiamas ar peržiūrimas. Šio sprendimo apskundimas ar peržiūrėjimas nesustabdo perdavimo vykdymo, nebent tam tikrais atvejais teismai arba kompetentingos institucijos nusprendžia kitaip, jei tai daryti leidžia nacionalinės teisės aktai.
<...>
4. Tais atvejais, kai perdavimas per šešis mėnesius neįvyksta, atsakomybė tenka valstybei narei, kurioje buvo pateiktas prieglobsčio prašymas. Šis terminas gali būti pratęstas ne ilgiau kaip iki vienerių metų, jei perdavimas negalėjo įvykti dėl prieglobsčio prašytojo įkalinimo, arba ne ilgiau kaip iki aštuoniolikos mėnesių, jei prieglobsčio prašytojas slapstosi.
<...>“
2. Direktyva 2005/85/EB
11. Direktyvos 2005/85(4) 39 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Valstybės narės užtikrina, kad prieglobsčio prašytojai turėtų teisę į veiksmingą teisės gynimo priemonę, kurią galėtų panaudoti teisme, kad galėtų apskųsti:
a) sprendimą, priimtą dėl prieglobsčio prašymo <...>
<...>“
B – Nacionalinė teisė
12. Bundesgesetz über die Gewährung von Asyl de 2005 (2005 m. Federalinis įstatymas dėl prieglobsčio užtikrinimo, BGA) 18 straipsnyje numatyta, kad Bundesasylamt ir Asylgerichtshof privalo ex officio per visus procedūros etapus užtikrinti, kad būtų pateikta visa informacija, reikalinga sprendimui priimti, arba papildyta informacija, susijusi su aplinkybėmis, kurios nurodytos prašymui pagrįsti, kad būtų nustatyti ir papildyti pateikti įrodymai ir apskritai pateikta visa informacija, laikytina būtina prašymui pagrįsti; taip pat prireikus privalo būtinus įrodymus gauti ex officio.
II – Faktinės aplinkybės
13. Somalio pilietė S. Abdullahi neteisėtai atvyko iš Turkijos į Graikiją 2011 m. liepos mėn. Iš ten, padedama nelegalios imigracijos tinklui priklausančių asmenų, per Makedoniją, Serbiją ir Vengriją atvyko į Austriją, kur buvo sulaikyta netoli Vengrijos sienos.
14. 2011 m. rugpjūčio 29 d. Austrijoje ji pateikė tarptautinės apsaugos prašymą. 2011 m. rugsėjo 7 d. Bundesasylamt pateikė Vengrijos Respublikai prašymą perimti savo žinion pagal Reglamento Nr. 343/2003 10 straipsnio 1 dalį. 2011 m. rugsėjo 29 d. raštu Vengrijos Respublika pranešė apie savo sutikimą.
15. Bundesasylamt 2011 m. rugsėjo 30 d. sprendimu atmetė prašytojos pateiktą prieglobsčio Austrijoje prašymą kaip nepriimtiną ir nurodė išsiųsti ją į Vengrijos Respubliką.
16. S. Abdullahi pateikė skundą Asylgerichtshof, kuris jį priėmė, tačiau nagrinėjimą sustabdė. Apie tai Vengrijos Respublikai buvo pranešta 2011 m. lapkričio 8 d.
17. 2011 m. gruodžio 5 d. sprendimu Asylgerichtshof patenkino skundą dėl procedūros klaidų.
18. Bundesasylamt iš naujo pradėjo administracinę skundų nagrinėjimo procedūrą ir 2012 m. sausio 26 d. vėl atmetė prieglobsčio prašymą ir dar kartą nurodė išsiųsti į Vengriją, nes ji laikytina atsakinga valstybe pagal Reglamentą Nr. 343/2003. Bundesasylamt taip pat nusprendė, kad prašytojos perdavimas Vengrijai nepažeis jos teisių pagal EŽTK 3 straipsnį.
19. Šį sprendimą S. Abdullahi apskundė Asylgerichtshof ir pirmą kartą nurodė, kad už prašytojos pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą atsakinga valstybė narė iš tiesų yra Graikija, o ne Vengrija. Taip pat pridūrė, kad atsižvelgiant į tai, jog situacija Graikijoje nesuderinama su žmogaus orumu, Austrija pati turėjo nagrinėti prašytojos pateiktą prieglobsčio prašymą.
20. Šis skundas buvo atmestas 2012 m. vasario 14 d. sprendimu.
21. S. Abdullahi šį sprendimą apskundė Verfassungsgerichtshof, kuris nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą 2012 m. kovo 23 d., o Vengrijos Respublikai apie tai buvo pranešta 2012 m. balandžio 2 d.
22. 2012 m. birželio 27 d. Verfassungsgerichtshof patenkino skundą ir nusprendė, kad buvo pažeista konstitucinė prašytojos teisė į bylos nagrinėjimą įstatymu įsteigtame teisme.
23. Byla vėl buvo grąžinta Asylgerichtshof, kuris nusprendė pateikti šiuos prejudicinius klausimus.
III – Pateikti klausimai
24. Prejudiciniai klausimai suformuluoti taip:
„1. Ar Reglamento Nr. 343/2003 19 straipsnis, siejamas su Reglamento Nr. 343/2003 18 straipsniu, aiškintinas taip, kad pagal šias nuostatas valstybei narei sutikus ji tampa valstybe nare, atsakinga už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, kaip tai suprantama pagal Reglamento 343/2003 16 straipsnio 1 dalies sakinio pradžią, ar priešingai, jei nagrinėdama skundą pagal Reglamento Nr. 343/2003 19 straipsnio 2 dalį nacionalinė peržiūros instancija, neatsižvelgdama į šį sutikimą, padaro išvadą, kad pagal Reglamento Nr. 343/2003 III skyrių atsakinga valstybė narė yra kita valstybė (net jei šiai valstybei nebuvo pateiktas prašymas perimti arba ji nepareiškia sutikimo), pagal Sąjungos teisę ji turi pripažinti privaloma šios kitos valstybės narės atsakomybę vykdyti procedūrą, per kurią turi būti priimtas sprendimas dėl skundo? Ar šiuo atžvilgiu egzistuoja kiekvieno prieglobsčio prašytojo subjektyvios teisės į tai, kad jo prieglobsčio prašymą nagrinėtų tam tikra pagal atsakomybės kriterijus atsakinga valstybė narė?
2. Ar Reglamento Nr. 343/2003 10 straipsnio 1 dalis aiškintina taip, kad valstybė narė, į kurią pirmiausia buvo neteisėtai atvykta („pirmoji valstybė narė“), esant toliau nurodytai situacijai turi pripažinti savo atsakomybę nagrinėti trečiosios šalies piliečio pateiktą prieglobsčio prašymą:
trečiosios šalies pilietis neteisėtai iš trečiosios šalies atvyksta į tam tikrą pirmąją valstybę narę. Čia jis prieglobsčio prašymo nepateikia. Tuomet jis išvyksta į trečiąją šalį. Praėjus mažiau nei trims mėnesiams jis iš trečiosios šalies neteisėtai atvyksta į kitą ES valstybę narę („antroji valstybė narė“). Iš šios antrosios valstybės narės jis tuojau pat išvyksta toliau į trečiąją valstybę narę ir joje pateikia pirmąjį prieglobsčio prašymą. Tuo metu nuo neteisėto atvykimo į pirmąją valstybę narę yra praėję mažiau nei 12 mėnesių.
3. Ar, neatsižvelgiant į tai, kaip bus atsakyta į antrąjį klausimą, jeigu jame nurodyta „pirmoji valstybė narė“ yra valstybė narė, kurios prieglobsčio sistema turi nustatytų sisteminių trūkumų, analogiškų aprašytiesiems 2011 m. sausio 21 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendime M.S.S., Nr. 30.696/09, reikalingas kitoks, pirmiausia atsakingos valstybės narės, kaip tai suprantama pagal Reglamentą Nr. 343/2003, vertinimas, neatsižvelgiant į 2011 m. gruodžio 21 d. Teisingumo Teismo sprendimą N.S. (C‑411/10 ir C‑493/10)? Ar gali būti remiamasi visų pirma tuo, kad gyvenimas tokioje valstybėje narėje nuo pat pradžių negali būti valstybės narės atsakomybę pagrindžianti aplinkybė, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 343/2003 10 straipsnį?“
IV – Procesas Teisingumo Teisme
25. Prašymas priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo kanceliarijoje užregistruotas 2012 m. rugpjūčio 27 d.
26. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pageidavo, kad ši byla būtų perduota nagrinėti pagal pagreitintą sprendimo priėmimo procedūrą, numatytą 1991 m. birželio 19 d. redakcijos Procedūros reglamento 104 a straipsnyje, ir kaip to priežastis nurodė trumpus nacionalinio proceso terminus, netikrumo situaciją, kurioje atsidūrusi S. Abdullahi, pateiktų klausimų svarbą ir didelį skaičių bylų, kuriose jie kartojasi. Šis prašymas buvo atmestas 2012 m. spalio 5 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi, tačiau buvo nutarta šiai bylai suteikti pirmenybę, kaip tai numatyta to paties reglamento 55 straipsnio 2 dalyje.
27. Rašytines pastabas pateikė S. Abdullahi, Austrijos, Graikijos, Vengrijos, Italijos vyriausybės, Jungtinė Karalystė, Šveicarijos konfederacija ir Komisija.
28. 2013 m. gegužės 7 d. teismo posėdyje dalyvavo ir žodines pastabas pateikė S. Abdullahi, Prancūzijos ir Graikijos vyriausybės bei Komisija. Per šį posėdį, Teisingumo Teismo siūlymu, šalys savo kalbose dėmesį sutelkė į šiuos aspektus: a) Reglamento Nr. 343/2003 19 straipsnio 2 dalyje numatytos galimybės apskųsti pobūdį ir aplinkybės, kad ši galimybė apskųsti nėra paminėta Direktyvos 2005/85 39 straipsnyje, reikšmę; b) kriterijaus dėl atsakomybės nustatymo suderinamumą su terminu, numatytu Reglamento Nr. 343/2003 17 straipsnio 1 dalyje ir sprendimų perimti prašytoją savo žinion vykdymą praktikoje; c) Reglamento Nr. 343/2003 10 straipsnio 1 dalyje nustatyto dvylikos mėnesių termino aiškinimą; d) Reglamento Nr. 343/2003 16 straipsnio 3 dalies reikšmę siekiant nustatyti atsakingą valstybę narę.
V – Vertinimas
A – Pirmasis klausimas
29. Kaip nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą paaiškina Asylgerichtshof, pateikiant pirmąjį prejudicinį klausimą visų pirma siekiama sužinoti, ar, valstybei narei sutikus prisiimti atsakomybę dėl prieglobsčio prašymo nagrinėjimo, paliekama galimybė patikrinti (kalbant apie Reglamento Nr. 343/2003 19 straipsnio 2 dalyje numatytą galimybę apskųsti), ar pagal šiame reglamente įtvirtintus kriterijus iš tiesų atsakinga yra kita valstybė narė.
30. Konkrečiau kalbant, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori sužinoti, ar tokį skundą galima pateikti tam, kad prašytojas pagrįstų subjektyvią teisę į tai, kad jo prieglobsčio prašymas būtų nagrinėjamas valstybės narės, kuri yra atsakinga pagal Reglamente Nr. 343/2003 įtvirtintus kriterijus.
31. Asylgerichtshof linkęs manyti, kad valstybės narės sutikimas turėtų turėti lemiamą reikšmę priskiriant jai atsakomybę nagrinėti prieglobsčio prašymą, ir sutinka, kad išimtį gali sudaryti tik akivaizdaus šališkumo atvejis ar teisių pažeidimo grėsmė. Tokiais atvejais, kai tik jie nustatyti taikant tinkamą procedūrą, nacionalinė teisminė institucija turi pripažinti, kad pagal Reglamentą Nr. 343/2003 nustatyta valstybės narės atsakomybė yra privaloma.
32. Mano nuomone, atsakymas į pirmą klausimo dalį yra aiškus. Šiuo atžvilgiu pakanka pažymėti, kad perėmimo savo žinion pagal Reglamento Nr. 343/2003 18 straipsnį negalima lyginti su tos pačios atsakomybės prisiėmimu taikant to paties reglamento 3 straipsnio 2 dalį – nuostata, kurioje įtvirtinta vadinamoji „suverenumo sąlyga“. Jeigu pastaruoju atveju kalbama apie diskrecinių – ir šia prasme suverenių(5) – įgaliojimų įgyvendinimą, kuriems netaikoma teisminė kontrolė, 18 straipsnyje numatyto sutikimo atveju kalbama apie teisinį aktą, kuris bus teisinis pagrindas tam, kad valstybė narė, kuriai buvo pateiktas prieglobsčio prašymas, nuspręstų jo nenagrinėti ir perduoti prašytoją valstybei narei, sutikusiai šį nagrinėjimą perimti savo žinion, ir taip šis dvigubas sprendimas „galėtų būti apskųstas ar peržiūrėtas“ pagal aiškias Reglamento Nr. 343/2003 19 straipsnio 2 dalies nuostatas.
33. Apibendrinant reikia nurodyti, kad svarbi yra būtent antra alternatyvos, išdėstytos prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausime, dalis. Taigi, reikia išspręsti ne tai, ar sprendimas „galėtų būti apskųstas ar peržiūrėtas“, bet kokios apimties kontrolė gali būti taikoma sprendimui nenagrinėti prieglobsčio prašymo ir perduoti ieškovę valstybei narei, sutikusiai perimti šią atsakomybę.
34. Reglamente Nr. 343/2003 šiuo konkrečiu klausimu nėra nieko nurodyta, tik jo 19 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad „<...> apskundimas ar peržiūrėjimas nesustabdo perdavimo vykdymo, nebent tam tikrais atvejais teismai arba kompetentingos institucijos nusprendžia kitaip, jei tai daryti leidžia nacionalinės teisės aktai“. Tokiomis aplinkybėmis Reglamentu Nr. 343/2003 siekiami tikslai gali tapti gairėmis siekiant rasti, kaip aiškinti 19 straipsnio 2 dalį, nurodydami, kokią prasmę reikia suteikti joje numatytai galimybei apskųsti, ir atitinkamai kokios apimties kontrolė turi būti vykdoma pasinaudojant šiuo procedūriniu instrumentu(6).
35. Reglamentu Nr. 343/2003 iš esmės siekiama numatyti procedūrą, leidžiančią „greitai nustatyti atsakingą valstybę narę“, kuri turi nagrinėti prieglobsčio prašymą, kaip tai skelbiama 4 konstatuojamojoje dalyje. Mano nuomone, tai pagrindinis reglamento tikslas, ir kiekviena jo nuostata siekiama jį įgyvendinti. Tai, konkrečiai kalbant, taikoma ir jo V skyriuje išdėstytoms nuostatoms dėl terminų ir objektyvų kriterijų, skirtų išsiaiškinti atsakingą valstybę narę, taip pat sąrašui nustatyti, kurie skirti ne tik užtikrinti, kad procedūra būtų supaprastinta, bet ir išvengti vadinamojo forum shopping, tam, kad atsakingos valstybės narės nustatymas nepriklausytų nuo prašytojų užgaidų(7).
36. Todėl pratęsiant generalinio advokato N. Jääskinen argumentus minėtoje išvadoje, pateiktoje byloje Puid(8), galima teigti, kad Reglamentas Nr. 343/2003 iš esmės yra skirtas ne „tam, kad asmenims būtų suteiktos teisės, o tam, kad būtų reglamentuojami valstybių narių tarpusavio santykiai“, nors jame yra „tam tikrų nuostatų, susijusių su prieglobsčio prašytojų teisėmis“(9).
37. Reglamente Nr. 343/2003 reguliuojami valstybių narių santykiai siekiant nustatyti už prieglobsčio prašymą atsakingą valstybę narę. Todėl tinkamas jame įtvirtinto nustatymo mechanizmo veikimas yra klausimas, kuris turi tiesioginį poveikį valstybėms narėms, nes taikant šią Sąjungos normą visų pirma daromas poveikis jų turimų viešosios valdžios galių įgyvendinimui.
38. Reikia nurodyti, kad šiomis galiomis skirta naudotis įgyvendinant valstybių narių įpareigojimus, susijusius su prieglobsčio teise, kuri Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 18 straipsniu garantuojama „pagal 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvenciją ir 1967 m. sausio 31 d. Protokolą dėl pabėgėlių statuso bei Europos Sąjungos sutartį ir Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo“.
39. Taigi, taikant Reglamentą Nr. 343/2003 – nors ne iš karto ir netiesiogiai – taip pat daromas poveikis pagrindinei prieglobsčio teisei. Todėl nors valstybės narės yra labiausiai tinkamu reglamentu taikymu suinteresuotos šalys, prieglobsčio prašytojai šiuo atžvilgiu irgi turi teisėtą interesą. Vis dėlto nemanau, kad šis interesas gali išaugti iki subjektyvios teisės, kuri pateisintų reikalavimą, kad prieglobsčio prašymą nagrinėtų konkreti valstybė narė.
40. Mano nuomone, siekiant tinkamai išaiškinti Reglamentą Nr. 343/2003, būtina atsižvelgti į tai, jog galiausiai juo siekiama užtikrinti, kad prieglobsčio teisė būtų įgyvendinama veiksmingai. Reglamentas Nr. 343/2003 yra pagrindinis instrumentas Sąjungos normų sistemoje, sukurtoje tam, kad būtų galima pasinaudoti prieglobsčio teise. Šia sistema, kurios pagrindas šiuo metu yra tos teisės pripažinimas Chartijos 18 straipsnyje ir SESV 78 straipsnyje, vystant bendrą prieglobsčio politiką suteiktas įgaliojimas, be aptariamo reglamento, iš esmės susideda iš Direktyvoje 2004/83(10) įtvirtintų būtiniausių reikalavimų, kokias sąlygas reikia įvykdyti siekiant gauti pabėgėlio statusą, ir Direktyvoje 2005/85 nustatytų būtiniausių procedūrinių reikalavimų.
41. Reglamentas Nr. 343/2003, kaip ir visos Sąjungos normos, kurios kartu su juo yra pagrindinės prieglobsčio teisės užtikrinimo sistemos dalis, galiausiai turi būti laikomas instrumentine norma šiai garantijai užtikrinti. Remdamasis šia prielaida, manau, visa sistema pagrįsta idėja, kad visa Sąjunga prieglobsčio prašytojui yra „saugi teritorija“. Asmuo, bėgantis nuo aplinkybių ir sąlygų, kurios yra šio bėgimo pagrindas ir gali pateisinti prieglobsčio teisės suteikimą, atvykęs į Sąjungos teritoriją patenka į erdvę, kurioje jam užtikrinama apsauga. Kalbant apie prieglobsčio teisę, pažymėtina, kad visa Sąjunga ir kiekviena jos valstybė narė yra „saugi teritorija“, ir būtent ši prezumpcija buvo pasitikėjimo, dėl kurio valstybės narės įsitraukė į bendrą Europos prieglobsčio sistemą, pagrindas(11). Žinoma, kaip vėliau matysime, tai jokiu būdu nereiškia, kad šios prezumpcijos negalima paneigti(12).
42. Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, Chartijos 18 straipsniu užtikrinamos pagrindinės prieglobsčio teisės esmė yra garantuojama atvykus į Sąjungą, todėl suinteresuotasis asmuo negali nukentėti dėl aplinkybės, kad jo prašymą turi nagrinėti viena ar kita valstybė narė. Iš tiesų bent jau laikinai visose jose bus pakankamai užtikrinta, kad ši teisė, kuria suinteresuotasis asmuo gali bet kuriuo atveju remtis pasinaudodamas Direktyvos 2005/85 39 straipsnyje numatyta galimybe apskųsti, kai dėl sprendimų, kuriais jo prieglobsčio prašymas išnagrinėjamas iš esmės ar nusprendžiama dėl atskirų klausimų, kilusių per šio prašymo nagrinėjimą, bet ne dėl sprendimų, kuriais nustatoma už jo nagrinėjimą atsakinga valstybė narė, bus tinkamai įgyvendinta.
43. Vis dėlto bet kuriuo atveju tai nereiškia, kad nebelieka teisėto intereso nustatyti už jo prašymo nagrinėjimą atsakingos valstybės narės. Iš tiesų Reglamentu Nr. 343/2003 jam pripažįstama teisė apskųsti šiuo atžvilgiu priimtą sprendimą. Tačiau kadangi šios pagrindinės teisės esmė nėra pažeidžiama iš principo dėl to, kad jo prašymą nagrinės konkreti valstybė narė, manau, kad teisė, kurią galima įgyvendinti pasinaudojant Reglamento Nr. 343/2003 19 straipsnio 2 dalyje numatyta apskundimo procedūra, yra ribotos apimties, ir tai, beje, visiškai atitinka Reglamentą Nr. 343/2003 kaip normą, kuria visų pirma valstybėms narėms organizuojama pagalba administruojant Sąjungos prieglobsčio teisės sistemą.
44. Mano manymu, ši galimybė apskųsti skirta tik tam, kad būtų laikomasi paties reglamento šiais dviem aspektais: a) egzistuotų aplinkybės, kurios leidžia paneigti prezumpciją, kad gerbiamos pagrindinės teisės, kuriomis pagrįsta Sąjungos sistema; ir b) Reglamentu Nr. 343/2003 būtų pripažintos su tiesiogine prasme suprantama prieglobsčio teise susijusios tam tikros specifinės teisės ir atitinkamos garantijos.
45. Dėl pirmojo atvejo reikia nurodyti, kad tokios aplinkybės buvo byloje, kurioje priimtas Sprendimas N.S.; jį reikės dar aptarti vėliau, t. y. atsakant į trečiąjį klausimą. Tai buvo atvejis, kai kilo klausimas dėl paties Reglamentu Nr. 343/2003 įtvirtintos sistemos pagrindo, t. y. abipusio valstybių narių pasitikėjimo, kad visos jos laikosi sąlygų, užtikrinančių, kad tinkamai gerbiamos pagrindinės prieglobsčio prašytojų teisės(13).
46. Antrąjį atvejį, mano nuomone, sudaro teisės, kurios Reglamentu Nr. 343/2003 specialiai suteikiamos prieglobsčio prašytojui vykstant procedūrai, susijusiai su už jo prašymo nagrinėjimą atsakingos valstybės narės nustatymu. Taip yra atvejais, susijusiais su šeimos susijungimu (7, 8, 14, 15 straipsniai), su nepilnamečiais (6 straipsnis) ar su procedūros spartumu (terminų laikymasis ir kiekvienu atveju numatytų pasekmių taikymas; pavyzdžiui, 19 straipsnio 4 dalis). Tai teisės, kurios galiausiai peržengia valstybių narių poziciją Reglamentu Nr. 343/2003 organizuojamų santykių srityje ir kurios prieglobsčio prašytojui suteikia specialią jam skirtą subjektyvią teisę, beje, visada susijusią su pagrindinės teisės garantija saugoma sritimi: teisė į šeimos gyvenimo apsaugą (Chartijos 7 ir 33 straipsniai), teisė į vaikų apsaugą (Chartijos 24 straipsnis) ir teisė į gerą administravimą (Chartijos 41 straipsnis). Apibendrinant reikia pasakyti, jog tai yra ne paprasta teisė, kad procedūra, per kurią sprendžiami iš esmės valstybėms narėms poveikį turintys klausimai, vyktų tinkamai, o teisė į tai, kad sprendžiant šiuos klausimus būtų atsižvelgiama į tam tikras teises ir interesus, kurie yra nustatytų pagrindinių teisių apsaugos dalykas.
47. Todėl Teisingumo Teismui į pirmąjį klausimą siūlau atsakyti taip: prieglobsčio prašytojas gali pasinaudoti Reglamento Nr. 343/2006 19 straipsnio 2 dalyje numatyta apskundimo ar prireikus peržiūros galimybe tik tam, kad ginčytų reglamente įtvirtintų kriterijų taikymą, dėl kurio atsakomybė priskiriama – su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis – valstybei narei, kuri negali užtikrinti, kad prašymas bus nagrinėjamas taip, jog bus gerbiamos prieglobsčio prašytojo pagrindinės teisė, arba dėl kurio pažeidžiami valstybės narės nustatymo kriterijai, pagrįsti subjektyviomis teisėmis, kurios prieglobsčio prašytojui specialiai suteikiamos pačiu reglamentu.
48. Atsižvelgdamas į pagrindinės bylos aplinkybes, manau, kad S. Abdullahi galėtų prieštarauti tam, kad Vengrija nustatyta kaip už prieglobsčio prašymą atsakinga valstybė narė tik remdamasi tuo, kad jos perdavimas šiai valstybei narei yra nesuderinamas su jos pagrindinių teisių apsauga, arba kad Austrijos valdžios institucijos neatsižvelgė į nustatymo kriterijus, pagrįstus subjektyviomis teisėmis, kurios S. Abdullahi specialiai pripažįstamos Reglamentu Nr. 343/2003.
B – Antrasis klausimas
49. Atsižvelgdamas į tai, kas pasakyta, turiu pažymėti, kad, mano nuomone, Asylgerichtshof pateiktas antrasis klausimas yra nereikšmingas.
50. Iš tiesų Vengrijos, kaip atsakingos valstybės narės, paskyrimas – šis klausimas diskutuojamas šioje byloje – galėtų būti panaikintas remiantis Reglamento Nr. 343/2003 19 straipsnio 2 dalimi tik tada, jeigu būtų nustatyta, kad Vengrija negali užtikrinti pagrindinių S. Abdullahi teisių apsaugos arba jeigu Austrijos valdžios institucijos netaikė reglamento kriterijų, kuriuos pagrindžia aplinkybės, sudarančios prieglobsčio prašytojos subjektyvią teisę, kaip antai buvimas nepilnamečiu ar kitose valstybe narėse esantys šeimos nariai.
51. Bet kuriuo atveju dėl šių dviejų klausimų turi nuspręsti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Šiuo atveju vis dėlto svarbu tik tai, kad tam nebūtina nustatyti, kuri valstybė, siekiant taikyti Reglamentą Nr. 343/2003, buvo „pirmoji valstybė narė“, per kurią prašytoja atvyko į Sąjungą. Taip yra todėl, kad vienintelė valstybė narė, kuri reikšminga kalbant apie galimybę apskųsti pagal 19 straipsnio 2 dalį, bet kuriuo atveju yra Vengrija (nes ji yra apskųstu sprendimu nustatyta valstybė narė); taip pat tai gali būti valstybės, kuriose S. Abdullahi turi šeimos narių, arba galiausiai pati Austrija – tuo atveju, jei susidarytų reglamento 19 straipsnio 4 dalyje nurodyta situacija (t. y. jeigu nusprendus perduoti Vengrijai, tai nebūtų padaryta per šioje nuostatoje nustatytą terminą).
52. Todėl nesvarbu, per kurią valstybę narę S. Abdullahi atvyko į Sąjungos teritoriją. Tuo nenoriu pasakyti, kad jeigu Reglamentas Nr. 343/2003 taikomas tinkamai, tai reiškia, kad visada reikia atmesti kriterijų dėl atvykimo valstybės narės. Tik noriu pažymėti, kad net jeigu hipotetiškai šis kriterijus būtų tas, kurį reikia taikyti, aišku, kad dėl netinkamo reglamento taikymo S. Abdullahi subjektyvi teisė, kuria ji gali remtis pasinaudodama galimybe apskųsti pagal 19 straipsnio 2 dalį, negalėjo būti pažeista. Kaip jau nurodžiau, prieglobsčio prašytoja neturi subjektyvios teisės į tai, kad būtų griežtai taikomi visi reglamento aspektai; ji tik gali tikėtis, kad būtų tinkamai taikomi kriterijai, pagrįsti reglamentu specialiai suteiktomis subjektyviomis teisėmis.
53. Vis dėlto subsidiariai, jei Teisingumo Teismas nuspręstų, kad reikia atsakyti į Asylgerichtshof pateiktą antrąjį klausimą, savo nuomonę išdėstysiu paskesniuose punktuose.
54. Jeigu, kiek tai susiję su Reglamento Nr. 343/2003 19 straipsnio 2 dalyje numatyta galimybe apskųsti, nacionalinis teismas galėtų peržiūrėti administracinį sprendimą iš esmės ir atitinkamai taikydamas reglamento kriterijus pats nustatyti atsakingą valstybę narę, klausimas, kuris šios bylos aplinkybėmis kyla Asylgerichtshof, yra toks: kaip aiškinti minėto reglamento 10 straipsnio 1 dalį, kurioje įtvirtintas kriterijus dėl neteisėto įvažiavimo kirtus konkrečios valstybės narės sieną.
55. Asylgerichtshof neklausia Teisingumo Teismo, ar S. Abdullahi į Sąjungą atvyko per vadinamąją „pirmąją valstybę narę“, nes antra klausimo dalis pagrįsta prielaida, kad pirmasis įvažiavimas – tai atvykimas į šią valstybę narę. Veikiau klausiama, ar šis atvykimas turi būti laikomas „reikšmingu atvykimu“ siekiant taikyti 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą kriterijų.
56. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, kuriai pritaria Austrijos, Graikijos, Italijos vyriausybės ir Šveicarijos konfederacija, „reikšmingas atvykimas“ yra tik tas, kuris buvo kirtus „antrosios valstybės narės“ (Vengrijos) sieną. Jo teigimu, pirmoji S. Abdullahi kelionė į Sąjungą baigėsi, kai ji išvyko iš „pirmosios valstybės narės“ (Graikijos). Todėl antrasis atvykimas, kirtus „antrosios valstybės narės“ sieną, yra naujos kelionės padarinys, vienintelės kelionės, kuri, jo nuomone, šiuo atveju yra svarbi.
57. Priešingai, Komisija, Jungtinė Karalystė, taip pat Prancūzijos ir Vengrijos vyriausybės bei S. Abdullahi tvirtina, kad reikšmingas atvykimas yra tas, kai buvo kirsta „pirmosios valstybės narės“ siena, ir ypač didelę reikšmę teikia tam, kad nesibaigė nė vienas iš Reglamento Nr. 343/2003 10 straipsnio 1 dalyje ir 16 straipsnio 3 dalyje nustatytų terminų. Būtent tai, mano nuomone, ir yra lemiamas dalykas norint išspręsti pateiktą problemą.
58. Nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mini dvi „keliones“, reikia kalbėti tik apie vieną.
59. Aišku, kad remiantis Asylgerichtshof pateikta informacija S. Abdullahi kelionė prasidėjo 2011 m. balandžio mėn., kai iš nenustatytos vietos ji skrido lėktuvu iki Sirijos, o baigėsi Austrijoje, kur ji buvo sulaikyta ir 2011 m. rugpjūčio 29 d. paprašė prieglobsčio. Taigi, tam, kad atvyktų į Austriją, ji keliavo iš Sirijos į Turkiją, o iš čia – jūra į Graikiją, į kurią atvyko 2011 m. liepos mėn., toliau tęsė savo kelionę sausumos keliu per Graikiją, iš kurios įvažiavo į trečiąją šalį, ją kirto, pervažiavo kitas trečiąsias šalis ir vėl atvyko į Sąjungą, kirtusi Vengrijos sieną, o galiausiai atvažiavo į Austriją.
60. Mano nuomone, nekreipiant dėmesio į tai, kad geografinis maršrutas buvo su pertrūkiais, S. Abdullahi nukeliautas kelias atrodo veikiau vienas ir tęstinis: iš Somalio (jos kilmės šalies) ar bent jau, kaip buvo nustatyta, iš Sirijos iki – be pertrūkimų – Austrijos, kur galiausiai ji paprašo prieglobsčio. Manau, tai, kad maršrutas vienas ir tęstinis, matyti iš to, kiek laiko jam sugaišta, nes atstumas įveiktas per labai trumpą laiką, praktiškai būtiną tam, kad kelionės tikslas būtų pasiektas keliaujant nelegaliai, o tai būdinga visoms S. Abdullahi klajonėms. Žinoma, negalima užtikrintai teigti, kad kelionės tikslas buvo Austrija, kur ją sulaikė, nes galbūt ji ketino tęsti kelionę ir vykti į kitą valstybę narę. Viena, dėl ko, manau, nekyla abejonių, yra tai, kad S. Abdullahi „kelionės tikslas“, jeigu taip galima sakyti, nebuvo Graikija, į kurią ji atvyko 2011 m. liepos mėn. ir iš kur veikiausiai išvyko dar tą patį mėnesį, nes rugpjūtį ji paprašė prieglobsčio Austrijoje, po to, kai, be Vengrijos, kirto kelias trečiąsias šalis.
61. Nepaisant to, šis „idealus“ S. Abdullahi kelionės tęstinumas turi tik santykinę reikšmę. Svarbiausia yra tai, kad S. Abdullahi pirmą kartą į Sąjungos teritoriją atvyko kirtusi Graikijos, kaip „saugios šalies“, sieną ir dėl šios aplinkybės kilo šios valstybės narės atsakomybė pagal Reglamento Nr. 343/2003 10 straipsnio 1 dalį, kuri baigiasi tik praėjus dvylikai mėnesių nuo šio neteisėto atvykimo dienos.
62. Šiuo atžvilgiu reikia nurodyti du dalykus. Pirma, atsižvelgiant į tai, kad S. Abdullahi kelionė nuo jos kilmės šalies iki vietos, kur buvo sulaikyta ir paprašė prieglobsčio, buvo tęstinė, galima manyti, kad išvažiavusi iš Graikijos ji neketino išvykti iš Sąjungos teritorijos; ji veikiau norėjo tęsti kelionę į kitą valstybę narę. Siekiant palengvinti kelionę ir sutaupyti, dėl Graikijos geografinės padėties pagrįstai galėjo tekti pasirinkti maršrutą, vedantį per skirtingas trečiąsias šalis, ir, išvažiuojant iš Graikijos tam, kad kirstų šias trečiąsias šalis, neturint tikslo, jei taip galima pasakyti, išvykti iš Sąjungos. Priešingai, teisiniu požiūriu reikšmingas ketinimas – čia likti pasiekus kitą valstybę narę.
63. Antra, net pripažinus, kad išvažiavusi iš Graikijos S. Abdullahi „išvyko“ iš Sąjungos, negalima neatsižvelgti į tai, kad išvykimas Sąjungos teritorijos nėra momentalus. Mano nuomone, tai išplaukia iš Reglamento Nr. 343/2003 16 straipsnio 3 dalies, kurioje numatyta, kad pagal reglamentą nustatytos atsakingos valstybės narės pareigos „nebetaikomos, jei atitinkamas trečiosios šalies pilietis ne trumpiau kaip tris mėnesius yra išvykęs iš valstybės narės teritorijos“. Žinoma, šioje nuostatoje daroma nuoroda į valstybės narės, kuri tampa atsakinga tai nustačius pagal Reglamente Nr. 343/2003 įtvirtintus kriterijus, pareigas. Tačiau taip pat reikia suprasti, kad tai taikoma ir tada, kai kompetentinga valdžios institucija taiko šiuos kriterijus, todėl vykstant atsakingos valstybės narės nustatymo procedūrai reikia atmesti valstybes nares, dėl kurių iš anksto aišku, kad prieglobsčio prašytojas iš jų teritorijos išvykęs ilgiau nei tris mėnesius.
64. Bet kuriuo atveju šioje byloje visų pirma svarbu tai, kad pagal Reglamentą Nr. 343/2003 fizinis išvykimas iš teritorijos savaime nereiškia teisinio ryšio su Sąjunga nutraukimo, todėl teisės ir lūkesčiai, kurie atvykus į Sąjunga gali būti priskirti prieglobsčio prašytojui ir išlieka dar tris mėnesius po jo išvykimo, ir vėl gali atsirasti, jeigu pasibaigus šiam terminui vėl atvykstama į Sąjungą. Nagrinėjamu atveju prieglobsčio prašytoja, skaičiuojant nuo atvažiavimo į Graikiją, neišvyko iš Sąjungos ilgesniam nei mėnesio laikotarpiui, taigi, ši valstybė narė dar buvo atsakinga tuo metu, kai S. Abdullahi atvyko į Vengriją.
65. Todėl manau, kad pirmo atvykimo į Sąjungą pasekmės išlieka, kol nuo išvykimo iš valstybių narių teritorijos nepraeina trys mėnesiai, vadinasi, nagrinėjamos bylos aplinkybėmis atsakinga yra „pirmoji valstybė narė“.
C – Trečiasis klausimas
66. Pateikiant trečiąjį klausimą ir darant nuorodą į Sprendimą N.S. siekiama sužinoti, kiek „valstybės narės, kurios prieglobsčio sistema turi nustatytų sisteminių trūkumų“, padėtis įpareigoja ją atmesti kaip atsakingą valstybę narę, nors ji tokia būtų pagal reglamento 10 straipsnio 1 dalį.
67. Nepaisant tam tikrų aiškinimo sunkumų, kilusių dėl trečiojo klausimo žodinės formuluotės, manau, kad atsižvelgiant į paaiškinimus, kuriuos nacionalinis teismas išdėstė nutartyje pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, reikia konstatuoti, kad iš tiesų jis klausia, ar valstybė narė, kurioje yra tokių trūkumų, gali paprasčiausia ir iš principo būti nelaikoma atsakinga valstybe nare, ar, priešingai, pirmiausia pagal Reglamentą Nr. 343/2003 nustačius ją kaip atsakingą valstybę narę, toliau, taikant likusius reglamento kriterijus, reikia nustatyti kitą atsakingą valstybę narę.
68. Taigi klausimo esmė yra tokia: kaip elgtis, kai remiantis teismo praktika Sprendime N.S. iš tikrųjų negalima leisti valstybei, kuri nustatyta kaip atsakinga valstybė narė, nagrinėti prieglobsčio prašymą.
69. Vadinasi, kyla klausimas, kaip nustatyti kitą atsakingą valstybę narę, kai remiantis Sprendimu N.S. atmetama ta, kuri turėjo būti atsakinga taikant Reglamento Nr. 343/2003 kriterijus.
70. Pagal Sprendimo N.S. 107 punktą „nepažeidžiant Reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio 2 dalyje nurodytos valstybės narės teisės pačiai išnagrinėti prašymą tuo atveju, jei negali perduoti prašytojo kitai Europos Sąjungos valstybei narei, kai tokia valstybė yra atsakinga valstybė narė pagal šio reglamento III skyriuje nustatytus kriterijus, valstybė narė, kuri turi atlikti tokį perdavimą, privalo išnagrinėti šiame skyriuje išdėstytus kriterijus, kad įvertintų, ar kuris nors kitas kriterijus leidžia nustatyti kitą valstybę narę, kuri būtų atsakinga už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą“(14).
71. Apibūdinimas „kuris nors kitas“ atskleidžia visą esmę, nes pačioje Reglamento Nr. 343/2003 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad „atsakingos valstybės narės nustatymo kriterijai yra taikomi tokia tvarka, kokia pateikti šiame skyriuje“(15).
72. Jeigu Austrijos valdžios institucijos manė, kad visų pirma reikia taikyti Reglamento Nr. 343/2003 10 straipsnyje esantį kriterijų (neteisėtas atvykimas į Sąjungos teritoriją), taip jos elgėsi dėl to, kad atmetė pirma nurodytus kriterijus (nepilnamečio statusas, šeimos narių buvimas, turimas galiojantis buvimo dokumentas); negalėdamos pasiremti šiuo kriterijumi, jos priverstos apsvarstyti galimybę taikyti vieną iš paskesnių kriterijų tokia tvarka, kokia nustatyta reglamente, ir galiausiai remtis 13 straipsnyje likusia išlyga, kad atsakinga valstybė narė yra ta, kuriai buvo pateiktas prieglobsčio prašymas.
73. Iš principo kiekvienas kriterijus išnaudojamas jį taikant, nes pagal kiekvieną iš jų paprastai nustatoma viena atsakinga valstybė narė. Todėl nėra jokios prasmės iš naujo taikyti kriterijų, kuriuo remiantis buvo nustatyta valstybė narė, į kurią galiausiai prieglobsčio prašytojas negali būti perduotas, nes toks taikymas neišvengiamai reikštų, kad vėl kaip atsakinga bus nustatyta ta pati atmesta valstybė narė. Taip pat neprasminga taikyti vieną iš pirmesnių kriterijų, kurie nebuvo taikyti nusprendus, kad tinkamas yra vienas iš paskesnių kriterijų.
74. Remiantis šia logika nagrinėjamoje byloje liko netaikyti tik kriterijai, numatyti 11 straipsnyje (atvykimas į valstybę narę, kurioje nereikalaujama, kad S. Abdullahi turėtų vizą) ir 12 straipsnyje (prieglobsčio prašymo pateikimas valstybės narės oro uosto tarptautinio tranzito zonoje). Jeigu nė vienas iš jų netaikytinas, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, liktų tik 13 straipsnyje numatyta išlyga, o tai reikštų, kad atsakingos yra Austrijos valdžios institucijos. Aišku, visa tai taikoma nepažeidžiant Reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio 2 dalyje ir 15 straipsnio 1 dalyje atitinkamai numatytų humanitarinės ir suverenumo išlygų.
VI – Išvada
75. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:
„1. Prieglobsčio prašytojas gali pasinaudoti Reglamento Nr. 343/2003 19 straipsnio 2 dalyje numatyta apskundimo ar prireikus peržiūros galimybe tam, kad ginčytų arba reglamente įtvirtintų kriterijų taikymą, dėl kurio nustatoma valstybė narė, prieglobsčio prašytojui negalinti užtikrinti, kad prašymas bus nagrinėjamas gerbiant pagrindines teises, arba nustatymo kriterijų, pagrįstų subjektyviomis teisėmis, kurios prieglobsčio prašytojui specialiai suteikiamos pačiu reglamentu, netaikymą.“
Papildomai, jeigu Teisingumo Teismas nuspręs, kad Reglamento Nr. 343/2003 19 straipsnio 2 dalyje numatyta galimybė apskųsti leidžia ginčyti bet kokį minėto reglamento pažeidimą:
„2. Reglamento Nr. 343/2003 10 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamomis aplinkybėmis atsakomybė už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą tenka valstybei narei, į kurią buvo įvažiuota pirmą kartą neteisėtai atvykus.
3. Tai, kad nacionalinis teismas konstatuoja, jog valstybėje narėje, kuri nustatyta kaip atsakinga, prieglobsčio sistema ir jo prašytojų priėmimo sąlygos turi sisteminių trūkumų, nereiškia, kad ji pašalinama iš Reglamento Nr. 343/2003 sistemos taip, kad ši valstybė narė a priori nebepatenka į jo taikymo sritį. Šis konstatavimas tik reiškia, kad jai nepriskiriama atsakomybė, kuri galėtų tekti taikant minėtame reglamente įtvirtintus kriterijus, todėl reikia nustatyti kitą atsakingą valstybę narę remiantis paskesniais kriterijais nei tais, kurie buvo taikyti pirmiausia.“