GENERALINIO ADVOKATO
DÁMASO RUIZ‑JARABO COLOMER IŠVADA,
pateikta 2007 m. rugsėjo 6 d.(1)
Byla C‑267/06
Tadao Maruko
prieš
Versorgungsanstalt der deutschen Bühnen
(Bayerisches Verwaltungsgericht München (Vokietija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Profesinio privalomo draudimo sistemos išmokos likusiems gyviems sutuoktiniams – Atsisakymas skirti išmoką nesusituokus – Tos pačios lyties partneriai – Direktyva 2000/78/EB – Taikymo sritis – Netaikymas socialinės apsaugos išmokoms – Užmokesčio sąvoka – Diskriminacija dėl seksualinės orientacijos“
I – Įžanga
1. Bayerisches Verwaltungsgericht München (Bavarijos administracinis teismas (Miunchenas)) (Vokietija) pagal EB 234 straipsnį Teisingumo Teismui prejudiciniam sprendimui priimti pateikė penkis klausimus dėl 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvos 2000/78/EB, nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus, (Pataisytas vertimas) (toliau – Direktyva)(2) išaiškinimo.
2. Byla iškelta dėl atsisakymo suteikti pensiją likusiam gyvam tos pačios lyties partneriui, kai partneriai nebuvo susituokę tik dėl to, kad pagal nacionalinę teisę santuoką gali sudaryti tik skirtingų lyčių poros. Ši byla yra dalis ilgo proceso, kurio metu pripažįstamas homoseksualumas(3) ir kuris yra itin svarbus siekiant lygybės ir pagarbos visiems asmenims.
3. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori sužinoti, ar ieškovo pagrindinėje byloje reikalavimas patenka į direktyvos taikymo sritį (pirmasis ir antrasis klausimai), ar yra šioje direktyvoje draudžiama diskriminacija dėl seksualinės orientacijos (trečiasis ir ketvirtasis klausimai) ir ar teisei į šią pensiją taikomas apribojimas ratione temporis (penktasis klausimas).
4. Atsižvelgiant į tai, būtina išnagrinėti du aspektus: kaip atriboti užmokesčio ir socialinės apsaugos išmokos sąvokas, o taip pat kaip apibrėžti diskriminaciją dėl seksualinės orientacijos. Teisingumo Teismas daug kartų yra nagrinėjęs pirmąjį aspektą, o antrąjį – vos kelis kartus.
II – Teisinis pagrindas
A – Bendrijos teisės aktai
1. EB sutartis
5. Amsterdamo sutartimi(4) į EB sutartį buvo įtraukta nauja 13 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta:
„Nepažeisdama kitų šios Sutarties nuostatų ir neviršydama Bendrijai suteiktų įgaliojimų, Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu ir pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, gali vieningai imtis atitinkamų veiksmų, siekdama kovoti su diskriminacija dėl lyties, rasinės arba etninės kilmės, religijos ar tikėjimo, negalios, amžiaus arba seksualinės orientacijos.“
6. Nicos sutartimi(5) EB 13 straipsnis buvo papildytas 2 dalimi, kurioje nustatyta:
„2. Nukrypdama nuo 1 dalies, imdamasi Bendrijos skatinamųjų priemonių, išskyrus valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų derinimą, skirtų valstybių narių veiksmams, kuriais siekiama padėti siekti šio straipsnio 1 dalyje nurodytų tikslų, remti, Taryba sprendžia 251 straipsnyje nustatyta tvarka“.
2. Direktyva 2000/78
7. Ši direktyva buvo priimta pagal EB 13 straipsnį. Labai svarbu atkreipti dėmesį į kelias šios direktyvos konstatuojamąsias dalis. Pagal 13 konstatuojamąją dalį ši direktyva „netaikoma socialinio draudimo ir socialinės apsaugos sistemoms, pagal kurias mokamos išmokos nelaikomos užmokesčiu pagal šio termino apibrėžimą, pateiktą EB sutarties 141 straipsnyje, nei kitoms valstybių narių mokamoms išmokoms, kurios padeda sukurti sąlygas įsidarbinti arba toliau dirbti“ 22 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad Bendrijos taisyklės „nepažeidžia nacionalinės teisės aktų dėl šeimyninės padėties ir su ja susijusių išmokų“.
8. Direktyvos 1 straipsnyje teigiama, kad šios direktyvos tikslas — „nustatyti kovos su diskriminacija dėl religijos ar įsitikinimų, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos užimtumo ir profesinėje srityje bendrus pagrindus siekiant valstybėse narėse įgyvendinti vienodo požiūrio principą“.
9. 2 straipsnyje apibrėžiama diskriminacijos sąvoka, o jo 1 dalyje diskriminacija skirstoma į tiesioginę ir netiesioginę. Pagal šio straipsnio 2 dalį „tiesioginė diskriminacija pasireiškia tada, kai dėl bet kurios iš 1 straipsnyje nurodytų priežasčių su vienu asmeniu elgiamasi mažiau palankiai nei panašioje situacijoje yra, buvo ar galėjo būti elgiamasi su kitu asmeniu“ (Pataisytas vertimas), o „netiesioginė diskriminacija pasireiškia tada, kai dėl akivaizdžiai neutralių sąlygų, kriterijų ar taikomos praktikos tam tikrą religiją ar įsitikinimus išpažįstantys, tam tikrą negalią turintys, tam tikro amžiaus ar tam tikros seksualinės orientacijos asmenys gali patekti tam tikru atžvilgiu į prastesnę padėtį nei kiti asmenys“. Pagal 2 dalį leidžiamos kelios išimtys, pavyzdžiui, kai diskriminaciją objektyviai pateisina teisėtas tikslas, o šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis.
10. 3 straipsnyje apibrėžiama direktyvos taikymo sritis:
„1. Neviršijant Bendrijai suteiktų įgaliojimų, ši direktyva taikoma visiems asmenims tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuje <...>:
a) įsidarbinant, savarankiškai įsidarbinant ar darbo sąlygoms, įskaitant atrankos kriterijus ir priėmimo į darbą sąlygas, visoms veiklos rūšims ir visais profesinės karjeros etapais, įskaitant paaukštinimą;
b) galimybei gauti visų rūšių ir visų lygių profesinį orientavimą, profesinį mokymą, sudėtingesnį profesinį mokymą ir perkvalifikavimą, įskaitant praktinę darbo patirtį;
c) užimtumo ir profesinės veiklos sąlygoms, įskaitant atleidimą iš darbo ir užmokestį;
d) narystei ir dalyvavimui darbuotojų ar darbdavių organizacijose ar kitose organizacijose, kurių nariai turi tam tikrą profesiją, įskaitant tokių organizacijų teikiamą naudą.
<...>
3. Ši direktyva netaikoma bet kokios rūšies išmokoms, mokamoms pagal valstybines ar panašias sistemas, įskaitant valstybinio socialinio draudimo ar socialinės apsaugos sistemas.
<...>“
B – Vokietijos teisės aktai
1. Direktyvos 2000/78 perkėlimas į nacionalinę teisę
11. Pagal direktyvos 18 straipsnį direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę terminas valstybėms narėms baigėsi 2003 m. gruodžio 2 dieną(6). Tačiau Įstatymas, perkeliantis Europos direktyvas dėl vienodo požiūrio (Gesetz zur Umsetzung Europäischer Richtlinien zur Verwirklichung des Grundsatzes der Gleichbehandlung), į nacionalinę teisę buvo priimtas tik 2006 m. rugpjūčio 14 dieną(7).
2. Likusio gyvo sutuoktinio pensija ir mokančioji įstaiga
12. 1937 m. spalio 27 d. Vokietijos teatrų kolektyvinės sutarties (Tarifordnung für die deutschen Theater)(8) 1 straipsnyje nustatyta, kad visi darbdaviai privalo apdrausti teatro darbuotojus senatvės ir likusio gyvo sutuoktinio pensijų draudimu. Pagal 4 straipsnį darbdavys ir darbuotojas moka po pusę įmokų.
13. Už draudimo sistemos administravimą atsakinga įstaiga – viešosios teisės reglamentuojamas juridinis asmuo Vokietijos scenos darbuotojų draudimo įstaiga (Versorgungsanstalt der deutschen Bühnen, toliau – VSDDĮ), kuriam atstovauja Bayerische Versorgunskammer. Šios įstaigos būstinė yra Miunchene, o jos veikla apima visą Federacinės Respublikos teritoriją. 1991 m. gruodžio 12 d. Įstatuose(9) nustatyta įstaigos struktūra, funkcijos ir išmokos, kurias ji turi mokėti.
14. Įstatų 27 straipsnio 2 dalyje nustatytos likusio gyvo sutuoktinio pensijos mokėjimo sąlygos: kad prieš įvykstant draudiminiam įvykiui draudėjas buvo apdraustas privalomu ar savanorišku draudimu ir kad yra įvykdyta trumpiausio draudimo laikotarpio sąlyga.
15. Konkrečiai kalbant, įstatų 32 ir 34 straipsniuose nustatyta, kad „sutuoktinė“ ar „sutuoktinis“ turi teisę į našlės arba našlio pensiją, jeigu apdraustojo mirties dieną jų „santuoka“ nebuvo nutraukta.
3. Registruotą partnerystę reglamentuojantys teisės aktai
16. 2001 m. vasario 16 d. Registruotos civilinės partnerystės įstatymas (Lebenspartnerschatsgesetz, toliau ‑ LPartG)(10) tos pačios lytiems asmenims įsteigė panašų į santuoką šeimos teisės institutą.
17. 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad norint įregistruoti tokią sąjungą būtina parodyti ketinimus sudaryti partnerystę visam gyvenimui. Partnerystės galiojimo laikotarpiu partneriai turi teikti vienas kitam pagalbą ir rūpintis vienas kitu (2 straipsnis). Jie privalo prisidėti prie bendro gyvenimo poreikių tenkinimo, o kalbant apie išlaikymo pareigas, jiems privalomos sutuoktiniams taikomos Civilinio kodekso nuostatos (5 straipsnis). Kaip ir sutuoktiniams, partneriams taikoma bendros nuosavybės, įgytos ex post facto, finansinė sistema, nors jie gali susitarti ir dėl kitokios sistemos (6 straipsnis). Be to, kiekvienas partneris yra laikomas kito partnerio šeimos nariu (11 straipsnis). Dar vienas panašumas su Civiliniu kodeksu, kad partneriams išsiskyrus išlieka išlaikymo pareiga (16 straipsnis), o teisės į pensiją turi būti proporcingai paskirstomos (20 straipsnis).
18. Pagal Socialinės apsaugos kodekso (Sozialgesetzbuch) VI knygos 46 straipsnio 4 dalį(11) senatvės pensijų sistemose registruotos partnerystės prilyginamos santuokai, o sutuoktiniai ir registruoti partneriai šiuo atžvilgiu traktuojami vienodai.
III – Faktinės aplinkybės, pagrindinė byla ir klausimai, dėl kurių pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą
19. T. Maruko su kitu vyru 2001 m. lapkričio 8 d. pagal LPartG sudarė registruotą partnerystę.
20. T. Maruko partneris dirbo teatre kostiumų dizaineriu ir nuo 1959 m. rugsėjo 1 d. nepertraukiamai dalyvavo VSDDĮ, nes netgi tais laikotarpiais – nuo 1975 m. rugsėjo 1 d. iki 1991 m. rugsėjo 30 d., – kai dalyvavimas buvo neprivalomas, jis ir toliau savanoriškai mokėjo draudimo įmokas. Jis mirė 2005 m. sausio 12 dieną.
21. 2005 m. vasario 17 d. T. Maruko kreipėsi dėl našlio pensijos(12), kurią 2005 m. vasario 28 d. Sprendimu VSDDĮ atsisakė mokėti, nes jos įstatuose nenumatyta registruotiems partneriams mokėti likusio gyvo sutuoktinio pensiją. Po nesėkmingo šio sprendimo apskundimo ieškovas pateikė ieškinį teismams.
22. Bayerisches Verwaltungsgericht München nusprendė, kad Vokietijos teisės nuostatos nesuteikia ieškovui teisės į ginčijamą pensiją, nes pagal VSDDĮ įstatų 32 ir 34 straipsnius reikalaujama, kad pareiškėjas ir apdraustasis būtų sudarę santuoką, o sąvokos „našlys“, „našlė“, „sutuoktinis“ ir „sutuoktinė“ neturi būti aiškinamos plačiai, nes registruotos partnerystės institutas taikomas tik tiems asmenims, kurie negali susituokti. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad nagrinėjamos nuostatos atitinka kitas hierarchiškai viršesnes nacionalines nuostatas, t. y. Vokietijos pagrindinio įstatymo 3 straipsnį(13).
23. Tokiu atveju manydamas, kad ieškinį galima patenkinti tik remiantis Bendrijos teisės nuostatomis, Bayerisches Verwaltungsgericht München sustabdė bylos nagrinėjimą ir prašyme priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismui pateikė šiuos klausimus:
„1. Ar profesinio privalomo draudimo sistema, kaip antai VSDDĮ, yra valstybinėms sistemoms prilyginama sistema Direktyvos 2000/78 <…> 3 straipsnio 3 dalies prasme?
2. Ar į sąvoką „užmokestis“ Direktyvos 2000/78 3 straipsnio 1 dalies c punkto prasme patenka privalomo profesinio pensijų draudimo įstaigos išmokos likusiems gyviems sutuoktiniams našlės ar našlio išmokų forma?
3. Ar pagal Direktyvos 2000/78 1 straipsnį ir 2 straipsnio 2 dalies a punktą draudžiamos papildomo pensijų draudimo sistemos, kaip antai šioje byloje nagrinėjama sistema, įstatų nuostatos, pagal kurias asmuo, mirus jo registruotam partneriui, negauna išmokų, kokias gauna sutuoktiniai, nors jis taip pat kaip ir sutuoktiniai gyveno oficialiai visam gyvenimui sukurtoje rūpinimosi ir tarpusavio pagalbos partnerystėje?
4. Jeigu į pirmiau pateiktus klausimus būtų atsakyta teigiamai, ar remiantis Direktyvos 2000/78 22 konstatuojamąja dalimi leidžiama diskriminacija dėl seksualinės orientacijos?
5. Ar remiantis sprendimu Barber (C‑262/88)(14) teisė į likusio gyvo sutuoktinio pensiją taikoma tik nuo 1990 m. gegužės 17 dienos?“
IV – Procesas Teisingumo Teisme
24. Per Teisingumo Teismo Statuto 23 straipsnyje įtvirtintą laikotarpį rašytines pastabas pateikė VSDDĮ, Jungtinės Karalystės vyriausybė ir Komisija.
25. VSDDĮ nurodo, kad jos administruojama valstybinio socialinio draudimo sistema pati savaime nepatenka į Direktyvos 2000/78 taikymo sritį. VSDDĮ teigia, kad privalomo pensijų draudimo įstaigos teikiamos pensijos likusiems gyviems sutuoktiniams našlio išmokų forma nepatenka į direktyvos 3 straipsnio 1 dalies c punkto sąvokos „užmokestis“ apibrėžtį. Be to, net jeigu direktyva būtų taikytina, įstaigos įstatai nesukelia tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos. Dar daugiau, VSDDĮ manymu, reikia pripažinti nuorodos direktyvos 22 konstatuojamojoje dalyje į šeimyninę padėtį svarbą, nors konkrečiuose Direktyvos straipsniuose ši sąvoka ir nėra vartojama. Galiausia, atsakovas tvirtina, kad Barber teismų praktika yra netaikytina, nes nagrinėjama byla atsirado esant skirtingam ginčui.
26. Jungtinė Karalystė teigia, kad, visų pirma, reikėtų įvertinti ketvirtąjį klausimą, atsižvelgiant į Direktyvos 2000/78 22 konstatuojamosios dalies formuluotę, pagal kurią direktyva netaikoma išmokoms, susijusioms su šeimine padėtimi. Tokios, pavyzdžiui, yra išmokos nagrinėjamoje byloje, kurioje teisė į pensiją siejama su santuoka. Todėl, Jungtinės Karalystės manymu, nėra būtina nagrinėti kitus klausimus, dėl kurių pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą.
27. Komisija mano, kad reikalaujama pensija nėra mokama pagal valstybinę socialinės apsaugos arba į ją panašią sistemą, nes ji tenkina Teisingumo Teismo įtvirtintus kriterijus, apibrėžiančius užmokestį, taigi, atitinkamai, ir Direktyvos 2000/78 3 straipsnio 1 dalies c punkto taikymo kriterijus. Dėl trečiojo ir ketvirtojo klausimų, į kuriuos ji siūlo atsakyti kartu, Komisija nurodo direktyvos 22 konstatuojamosios dalies aiškinamąją reikšmę ir daro išvadą, kad direktyva nenustato valstybėms pareigos registruotą civilinę partnerystę prilyginti santuokai. Tačiau toliau Komisija nurodo, kad jeigu valstybė šių dviejų institutų neprilygina vienas kitam – šią aplinkybę turi nustatyti nacionalinis teismas, – vis tiek turi būti gerbiamas vienodo požiūrio principas. Atsižvelgdama į šį siūlymą, Komisija daro išvadą, kad galima atmesti tiesioginę, bet ne netiesioginę diskriminaciją. Galiausia, Komisija teigia, kad Teisingumo Teismas neturėtų atsakyti į penktąjį klausimą, nes sprendime Barber sprendžiami kitokie klausimai nei nagrinėjamoje byloje.
28. Per posėdį 2007 m. birželio 19 d. pastabas žodžiu pateikė T. Maruko, VSDDĮ, Nyderlandų ir Jungtinės Karalystės vyriausybių atstovai ir Komisija.
V – Ar galima remtis Direktyva 2000/78?
29. Pirmiausia reikia pasakyti, kad šioje byloje yra reikšmingos su laiku susijusios aplinkybės, nes valstybės narės turėjo perkelti direktyvą į nacionalinę teisę ne vėliau kaip 2003 m. gruodžio 2 d., tačiau Vokietija reikiamų teisės aktų nepriėmė iki pat 2006 m. rugpjūčio 14 d.(15), o dėl pensijos ieškovas kreipėsi dar 2005 m. vasario 17 dieną.
30. Visa tai kelia tiesioginio direktyvų poveikio klausimą, dėl kurio yra daug teismų praktikos, ir pagal šią praktiką visais atvejais, kai direktyvos nuostatos savo turiniu yra besąlygiškos ir pakankamai tikslios, asmenys gali jomis pasiremti prieš valstybę, kuri per nurodytą laikotarpį neperkėlė direktyvos į nacionalinę teisę ar ją perkėlė neteisingai(16). Bendrijos teisės nuostata yra besąlygiška, jeigu jos neriboja jokios sąlygos ir jeigu jos įgyvendinimas arba poveikis nesiejamas su kokios nors Bendrijos institucijų arba valstybių narių priemonės priėmimu(17); pakankamai tiksli, kai vienareikšmiškais terminais nustato pareigas(18).
31. Be to, kad ir kokios teisinės formos būtų, institucija, kuri pagal valstybės valdžios aktą ir valstybei kontroliuojant yra paskirta atsakinga už viešosios paslaugos teikimą ir kuriai šiuo tikslu suteikti specialūs įgaliojimai, priklauso toms institucijoms, prieš kurias galima remtis direktyva(19).
32. Atsižvelgiant į tai, būtina išnagrinėti, ar, atsižvelgiant į pavėluotą Direktyvos 2000/78 perkėlimą į nacionalinę teisę, T. Maruko turi teisę reikalauti, kad VSDDĮ laikytųsi šios direktyvos.
33. Visų pirma, direktyvos 1 straipsnyje nustatytas tikslas – kovoti su diskriminacija dėl seksualinės orientacijos darbo srityje, siekiant įgyvendinti vienodo požiūrio principą; 2 straipsnyje apibrėžiama diskriminacijos sąvoka; 3 straipsnio 1 dalyje išvardijamos sritys, kuriose direktyva yra taikoma privatiems asmenims, įskaitant užmokesčio sritį. Taigi Direktyvoje 2000/78 įtvirtintas besąlygiškas ir tikslus bet kokios darbuotojų užmokesčio nelygybės dėl seksualinės orientacijos draudimas.
34. Antra, VSDDĮ yra viešosios teisės reguliuojama įstaiga, juridinis asmuo, kurį kontroliuoja valstybė.
35. Todėl aš pritariu Bayerisches Verwaltungsgericht ir Komisijos nuomonei, kad pagrindinėje byloje yra įvykdytos visos tiesioginio poveikio ir atitinkamų jo pasekmių pripažinimo sąlygos.
VI – Direktyvos 2000/78 taikymo sritis
36. Įsitikinęs, kad Bendrijos teise galima remtis, toliau aš kviečiu Teisingumo Teismą iš karto atsakyti į abu pirmuosius klausimus, dėl kurių Bayerisches Verwaltungsgericht München pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą, nes jie abu yra susiję su Direktyvos 2000/78 taikymo sritimi.
37. Direktyvos 3 straipsnyje jos taikymo sritis apibrėžiama tiek pozityviai, tiek negatyviai, nes 1 dalies a–d punktuose išdėstyti klausimai, kuriuos ji apima, o 3 dalyje vardijama, kam ji netaikoma. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs nacionalinis teismas klausia, ar T. Maruko reikalaujama pensija pripažintina užmokesčiu 3 straipsnio 1 dalies c punkto prasme, ar išmoka pagal valstybės socialinės apsaugos sistemą 3 straipsnio 3 dalies prasme, o tai atitinkamai reikštų, kad tokia išmoka nepatenka į direktyvos nuostatų taikymo sritį.
38. Norint išspręsti šiuos klausimus ir apibrėžti nagrinėjamos pensijos teisinį pobūdį, būtina giliau išnagrinėti šias tarpusavyje nesutampančias sąvokas: „socialinės apsaugos išmoka“ ir „užmokestis“.
39. Ketvirtuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs nacionalinis teismas teiraujasi dėl to, kas norėta pasakyti direktyvos 22 konstatuojamojoje dalyje, pagal kurią direktyva neturi poveikio išmokoms, susijusioms su šeimine padėtimi. Taigi šiuo klausimu taip pat teiraujamasi apie Bendrijos priemonės taikymo sritį, tačiau jis turi būti nagrinėjamas atskirai, nes yra susijęs su atskira sritimi.
A – Socialinės apsaugos išmokos
40. Pagal Direktyvos 2000/78 3 straipsnio 3 dalį ši direktyva netaikoma bet kokios rūšies išmokoms, mokamoms pagal valstybines ar panašias sistemas, įskaitant valstybinio socialinio draudimo ar socialinės apsaugos sistemas, o jos 13 konstatuojamojoje dalyje teigiama, kad direktyva netaikoma „socialinio draudimo ir socialinės apsaugos sistemoms, pagal kurias mokamos išmokos nelaikomos užmokesčiu pagal šio termino apibrėžimą, pateiktą EB sutarties 141 straipsnyje <...>“ (Pataisytas vertimas)
41. Taip išsaugomas socialinės apsaugos sistemų, kurios yra reglamentuojamos specifinėse priemonėse, pavyzdžiui, 1971 m. birželio 14 d. Reglamente (EEB) Nr. 1408/71 (toliau – Reglamentas)(20), specialus pobūdis.
1. Socialinės apsaugos išmokos
42. Netaikomoje „bet kokios rūšies išmokoms“ Direktyvoje 2000/78 nurodomos visos „išmokos“ ir „pensijos“, apibrėžtos Reglamento Nr. 1408/71 1 straipsnio t punkte, įskaitant „visas jų dalis, mokamas iš valstybinių fondų, periodiškus padidinimus ir priemokas <...>, taip pat vienkartines išmokas, kurios gali būti išmokamos vietoj pensijų, ir mokėjimus, susijusius su įmokų kompensavimu“.
43. Šis apibrėžimas, kad ir nebūdamas labai tikslus, atskleidžia, jog šią sąvoką ketinta apibrėžti plačiai, be to, ji susijusi su tam tikrais būtinaisiais reikalavimais, pavyzdžiui, fondų, iš kurių mokama, „valstybiniu“ pobūdžiu.
44. Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 1 dalis, kurioje išdėstyta jo taikymo sritis, nurodyta, kad reglamentas taikomas „<...> visiems teisės aktams, kurie apima šias socialinės apsaugos sritis: <...> d) išmokas maitintojo netekusiems asmenims <...>“. Ši formuluotė reiškia, kad siekiant taikyti reglamentą nepakanka vien pačios našlės arba našlio pensijos – papildomai būtina, kad tokia pensija būtų susijusi su socialinės apsaugos sistema(21).
2. Socialinė apsauga
45. Turint omenyje valstybių narių sistemų skirtumus, kurie nurodyti 3 ir 4 konstatuojamosiose dalyse, reglamentas nepateikia savo dalyko apibrėžimo(22). Vis dėlto apibrėžimo nebuvimas neužkerta kelio išsamesniam sąvokos tyrimui, siekiant prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam nacionaliniam teismui pateikti kuo naudingesnį atsakymą.
46. Atsiribojant nuo ginčytinų precedentų(23) ir pranašiškos retorikos(24), socialinė apsauga yra taikoma tokiai rizikai, kurią galima apibūdinti kaip plačiai paplitusį reiškinį ir kuri, visuomenės nuomone, turi būti sprendžiama kolektyviai ir bendrai(25).
47. Pramoninės revoliucijos(26) sukeltas produktyvumo padidėjimas leido sukurti specialius metodus, pagal kuriuos teikiama apsauga darbuotojams(27). Šie modeliai kiekvienoje valstybėje yra skirtingi, tačiau galima išskirti du pagrindinius: įmokų modelį, kai išmokų suma priklauso nuo sumokėtų įmokų, ir gerovės modelį, nepriklausantį nuo tokių įmokų.
48. Vis dėlto beveik visos dabartinės sistemos jungia šių abiejų modelių aspektus, be to, pastebima jų susiliejimo tendencija(28). Šiuo atžvilgiu įdomi yra William Beveridge antroji ataskaita, pagal kurią po socialinės apsaugos skėčiu patenka visos priemonės, kurias valstybės priima savo piliečiams saugoti nuo rizikos, kuri daro poveikį privatiems asmenims ir kurios negalima išvengti, nepaisant to, kiek yra pažengusi visuomenė, kurioje gyvena šie asmenys(29).
49. Šiuo atžvilgiu išryškėja keli požymiai:
– priimti apsaugos priemones tiesiogiai arba netiesiogiai yra valstybės pareiga(30),
– išmokos gavėjo statusas suteikiamas vien dėl pilietybės,
– tikslas – užkirsti kelią neišvengiamoms nelaimėms arba jas ištaisyti.
50. Šie požymiai yra tikslinami, nelygu konkretus periodas arba konkreti valstybė, nes kiekvienu istoriniu laikotarpiu buvo siekiama „apsaugos idealo“(31). Tačiau dėl internacionalizacijos(32) šiuo metu socialinės apsaugos materialinė apimtis pasižymi tam tikru stabilumo laipsniu, be to, yra įrodymų apie neabejotiną Bendrijos intereso, kurį ji provokuoja, progresą(33).
51. Paminėti trys požymiai taip pat rodo, kad socialinė apsauga yra nepriklausoma nuo darbo teisės(34), ir tai yra akivaizdu daugelyje sričių, t. y. kalbant apie privačius asmenis, kuriems ji taikoma, apsaugą, kuri teikiama, ir būdus, kuriais sistema yra finansuojama ir administruojama(35).
52. Šis nepriklausomumas nuo darbo teisės turi įtakos Teisingumo Teismo išplėtotam užmokesčio apibrėžimui.
B – Užmokesčio sąvoka
1. Bendras supratimas
53. Direktyva 2000/78 taikoma visų asmenų užimtumo ir profesinės veiklos sąlygoms, įskaitant atleidimą iš darbo ir užmokestį, tačiau nė viena iš šių sąvokų Direktyvoje nėra apibrėžta.
54. Todėl būtų tikslinga remtis užmokesčio apibrėžimu, pateiktu EB 141 straipsnyje, ir Teisingumo Teismo praktika, kurioje šis apibrėžimas buvo aiškinamas. EB 141 straipsnis reikalauja, kad valstybės narės užtikrintų vienodą užmokestį vyrams ir moterims, o, kaip akivaizdu iš direktyvos pavadinimo, preambulės ir 1 straipsnio, direktyvoje siekiama to paties tikslo – kovoti su diskriminacija darbovietėje, nors ji yra susijusi ne vien tik su diskriminacija dėl lyties. Be to, nustatydama socialinės apsaugos išmokas, kurioms direktyva yra taikoma, 13 konstatuojamojoje dalyje konkrečiai nurodomas EB 141 straipsnis.
55. Užmokestis yra lemiamas veiksnys formuojant darbo santykius(36), ir tai pateisina EB 141 straipsnio 2 dalyje pateikto apibrėžimo platumą: „tai įprastas bazinis arba minimalus darbo užmokestis arba alga ir bet koks kitas atlygis grynaisiais arba natūra, kurį darbuotojas tiesiogiai arba netiesiogiai gauna iš darbdavio už savo darbą“.
56. Kaip jau esu pažymėjęs savo ankstesnėse išvadose(37), Teisingumo Teismas sąvokos „užmokestis“ teisinį apibrėžimą formavo laipsniškai, laikui bėgant. Teisingumo Teismas nustatė, kad ši sąvoka apima, pavyzdžiui, transporto lengvatas, kurias geležinkelių bendrovė teikia į pensiją išėjusiems savo buvusiems darbuotojams ir kurios taip pat teikiamos jų šeimos nariams, dėl ko buvusių darbuotojų giminaičiai taip pat turėjo turėti galimybę naudotis šiomis lengvatomis tokiomis pačiomis sąlygomis(38); nebuvimo darbe dėl ligos metu toliau mokamą darbo užmokestį(39); išmokas atleidimo iš darbo dėl ekonominių priežasčių atveju(40); kompensaciją, mokamą personalo tarybos nariams, kurios forma – mokamos laisvos dienos arba mokėjimas už viršvalandžius, kai šie nariai dalyvauja mokymuose, kad įgytų darbui personalo tarybose reikalingų žinių, nors per šiuos mokymus darbuotojai neatlieka jokios veiklos, numatytos jų darbo sutartyje(41); teisę dalyvauti profesinio pensijų draudimo sistemoje(42); išmoką, kurią darbuotojas pagal teisės aktus arba kolektyvines sutartis moka darbuotojoms nebuvimo darbe dėl motinystės atveju(43); metų gale pagal įstatymą arba kolektyvinę sutartį darbdavio mokamas premijas(44); kompensaciją, mokamą pasibaigus darbo santykiams(45); kalėdines premijas, kurios mokamos savanoriškai, kurios gali būti bet kada atšauktos ir kuriomis siekiama paskatinti tolesnį darbą ir lojalumą įmonei(46); kas mėnesį mokamus priedus prie darbo užmokesčio(47); karinės tarnybos įtraukimą skaičiuojant darbo stažą ir iš to kylančias finansines pasekmes(48) ir pereinamojo laikotarpio pašalpą, mokamą prie atleidimo iš darbo išmokos įmonės restruktūrizavimo atveju(49).
57. Visuose šiuose sprendimuose akivaizdūs keli bendri elementai, kurie patvirtina nuomonę, kad „užmokestis“ apima bet kokį atlygį, mokamą grynaisiais arba natūra, iš karto arba ateityje, jeigu darbuotojas jį, nors ir netiesiogiai, gauna iš darbdavio(50) už savo darbą(51), net jeigu darbo santykiai jau yra pasibaigę(52), ir nesvarbu, ar šis užmokestis yra mokamas pagal darbo sutartį, įstatymų nuostatas ar savanoriškai(53).
2. Pensijos
58. Taikydamas EB 141 straipsnį pensijoms Teisingumo Teismas apibrėžė įprastus kriterijus.
59. Teisingumo Teismas užmokesčio sąvokai nepriskiria senatvės pensijų, kurias tiesiogiai reglamentuoja teisės aktai (vadinasi, nėra jokio susitarimo elemento), kai šios pensijos taikomos bendroms darbuotojų kategorijoms, o įmokos nustatomos, atsižvelgiant į socialinės politikos sumetimus(54).
60. Vis dėlto Teisingumo Teismas nustatė, kad užmokesčio sąvoka taikoma profesinio pensijų draudimo sistemoms, kurios, nors ir priimtos pagal įstatymų nuostatas, yra pagrįstos darbdavio ir darbuotojų atstovų sutartimi, yra darbo sutarčių sudėtinė dalis ir papildo nacionaliniuose teisės aktuose teikiamas išmokas kitomis išmokomis, visiškai finansuojamomis darbdavio(55). Lygiai taip pat Teisingumo Teismas į šią sąvoką įtraukė išorines pensijų sistemas, kurios taikomos tik tam tikrų įmonių darbuotojams, net jeigu įmokas moka patys darbuotojai(56).
61. Teisingumo Teismas Bendrijos apibrėžimą taip pat taiko valstybės tarnautojų pensijų sistemoms Nyderlanduose(57), Prancūzijoje(58), Suomijoje(59) ir Vokietijoje(60); našlių pensijoms, kurios yra teikiamos pagal profesines sistemas ir kurios priklauso nuo turėto darbo(61), ir likusio gyvo sutuoktinio pensijoms(62), remdamasis tuo, jog tai, kad pensija nėra mokama darbuotojui, jam neturi jokio poveikio(63).
62. Teisingumo Teismas pateikė nemažai skiriamųjų gairių:
– sistemos įstatyminė kilmė rodo, kad išmokos yra socialinės apsaugos pobūdžio(64), nors vien to nepakanka norint netaikyti EB 141 straipsnio(65),
– lemiamas veiksnys taip pat nėra tai, kad pensija pagal savo pobūdį tik papildo išmokas, teikiamas pagal įstatymų nustatytą socialinės apsaugos sistemą(66),
– sprendžiant, ar pensija patenka į EB 141 straipsnio taikymo sritį, reikia atsižvelgti į nuostatas dėl finansavimo ir valdymo, tačiau jos nėra lemiamos(67),
– būtina įvertinti, ar pensija yra susijusi tik su konkrečia darbuotojų kategorija, ir ar jos suma yra apskaičiuojama, atsižvelgiant į darbo stažą ir remiantis darbuotojo paskutiniu darbo užmokesčiu, nes šie veiksniai neleidžia vyrauti socialinės politikos, valstybės organizacijos, etikos arba biudžeto sumetimams(68),
– atsižvelgiant į tai, lemiamas veiksnys yra ne išmokų teisinis pobūdis(69), o ryšys su darbo santykiais(70), t. y. vienintelis veiksnys, kuris, nors ir nėra išimtinis, gali pasirodyti besąs lemiamas(71).
C – Nagrinėjamos likusio gyvo sutuoktinio pensijos požymiai
1. Įžanginės pastabos
63. Palaikydama savo tvirtinimus, kad jos administruojama sistema yra panaši į valstybinės socialinės apsaugos sistemą, VSDDĮ remiasi keliais Vokietijos teismų sprendimais.
64. Vis dėlto išsamiai nevertinant, kokia iš tiesų yra VSDDĮ administruojama sistema, būtina nustatyti, ar nagrinėjama pensija patenka į Bendrijos teisės aktuose apibrėžiamą „užmokesčio“ sąvoką, nes klausimus, dėl kurių pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, Teisingumo Teismas turi nagrinėti pagal Bendrijos teisę ir naudodamasis prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateikta informacija.
2. Pensijos vertinimas pagal Teisingumo Teismo praktiką
65. Nagrinėjama pensija yra pagrįsta kolektyvinei sutarčiai (Tarifvertrag) prilygstančia Vokietijos teatrų kolektyvine sutartimi (Tarifordnung für die deutschen Theater), nors priėmimo metu, t. y. 1937 m. spalio 27 d., ji buvo ne visai kolektyvinė sutartis, nes nacionaliniame socializme administracijos ir darbuotojų sutartys buvo pakeistos darbo sąlygas nustatančiais kolektyviniais reglamentais, žinomais Tarifverordnungen pavadinimu.
66. Kaip ir kitos VSDDĮ įstatų 27 straipsnyje numatytos išmokos, t. y. išmokos, susijusios su išėjimu į pensiją, invalidumu ir sutuoktinio mirtimi, nagrinėjama pensija papildo bendruosiuose įstatymuose numatytas išmokas.
67. Pensija finansuojama iš darbdavio ir darbuotojo lėšų, o federacinė valstybė ir Länder įmokų nemoka(72).
68. Sistemą administruoja viešosios teisės reglamentuojamas juridinis asmuo VSDDĮ. VSDDĮ veikia savarankiškai, vadovaudamasi sprendimais, kuriuos priima direktorių taryba, sudaryta iš 15 darbdavių ir 15 darbuotojų atstovų, skiriamų administracijos ir darbuotojų organizacijų. Direktorių tarybos teisėtumą kontroliuoja ir jos veiksmų priežiūrą atlieka Federacinė darbo ir socialinių reikalų ministerija (Bundesministerium für Arbeit und Sozialordnung), kuri šią kompetenciją perleido kompetentingoms Bavarijos federalinės žemės ministerijoms. Pagal analogiją taip pat yra taikomos taisyklės, reglamentuojančios draudimo įmonių, kurios nėra atsakingos už valstybinių socialinės apsaugos sistemų administravimą, priežiūrą(73).
69. Tačiau visos šios ypatybės yra tik šalutinės. Pagal minėtą Teisingumo Teismo praktiką būtina įvertinti susijusių darbuotojų kategoriją ir pensijos apskaičiavimo metodą.
70. Šiuo atžvilgiu, visų pirma, apdraustasis turėjo dalyvauti VSDDĮ prieš įvykstant draudiminiam įvykiui. Šis narystės reikalavimas yra privalomas Vokietijos teatrų profesionalams, kitaip tariant, specifinei darbuotojų kategorijai(74). Vis dėlto, atsižvelgiant į aptariamam sektoriui būdingą nesaugumą ir darbo santykių nenuolatinį pobūdį, taip pat yra leidžiamas savanoriškas dalyvavimas. Ieškovo partneris naudojosi šia teise ir savanoriškai mokėjo įmokas daugiau nei 16 metų.
71. Antra, išmokos yra mokamos ne pagal paskirstymo sistemą, kai išmokos per kalendorinius metus yra padengiamos iš tų pačių kalendorinių metų įmokų, o pagal finansavimo sistemą, kai kiekvienam apdraustajam sukuriamas atskiras fondas, kuriame sukaupta pagrindinė suma ir palūkanos naudojamos, pasibaigus darbo santykiams. Pensijos dydis yra apskaičiuojamas, remiantis įmokų suma ir pritaikius korekcinį koeficientą (VSDDĮ įstatų 32 straipsnio 2 dalis ir 30 straipsnio 5 dalis)(75).
72. Remdamasis pateikta informacija, aš darau lygiai tą pačią išvadą, kaip ir Komisija – kad nagrinėjama pensija gali būti kildinama iš T. Maruko partnerio darbo santykių. Atsižvelgiant į tai, ši pensija turi būti pripažįstama „užmokesčiu“ pagal EB 141 straipsnį, o tai reiškia, kad ji patenka į Direktyvos 2000/78 taikymo sritį, nes jai taikomas šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies c punktas. Taigi nagrinėjama pensija nėra išmoka pagal valstybinę arba į ją panašią socialinės apsaugos sistemą pagal 3 straipsnio 3 dalį, nes ji neatitinka šios išmokos rūšies požymių ir tikslo.
D – Šeiminės padėties poveikis
73. Direktyvos 2000/78 22 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad direktyvos nuostatos „nepažeidžia nacionalinės teisės aktų dėl šeimyninės padėties ir su ja susijusių išmokų“. Atkreipdamas dėmesį į šią konstatuojamąją dalį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs nacionalinis teismas klausia apie jos reikšmę direktyvos taikymo sričiai.
74. Jungtinės Karalystės manymu, 22 konstatuojamoji dalis aiškiai patvirtina 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrą išimtį, pagal kurią direktyva taikoma „neviršijant Bendrijai suteiktų įgaliojimų“. Tokie įgaliojimai neapima išmokų, priklausomų nuo šeiminės padėties, pavyzdžiui, išmokos nagrinėjamoje byloje, kur pensijai taikoma santuokos sąlyga; tuo remdamasi Jungtinė Karalystė daro išvadą, kad nėra būtina nagrinėti likusių klausimų, dėl kurių pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą.
75. Dėl toliau pateikiamų priežasčių aš nepritariu minėtiems argumentams, nors jie atrodo įtikinantys ir pagrįsti.
76. Visų pirma, kaip jau paaiškinau ankstesnėse savo išvadose(76), teisės norma apibrėžia faktus, situacijas arba aplinkybes, su kuriais sieja tam tikras pasekmes. Taigi faktai ir teisinės pasekmės yra dvi pagrindinės teisės normos sudedamosios dalys(77). Tačiau aiškinamasis raštas ir preambulė arba konstatuojamosios dalys, kuriais siekiama tik iliustruoti, konstatuoti arba paaiškinti, neturi šių dviejų sudedamųjų dalių požymių ir, nors jie lydi atitinkamos priemonės nuostatas ir net eina pirma jų ir taip fiziškai sudaro šios priemonės dalį, jie neturi jokios privalomosios galios, net jei yra naudingi kaip aiškinimo kriterijai, t. y. atlieka vaidmenį, kurį dažnai mini Teisingumo Teismas(78). Atsižvelgiant į tai, Direktyvos 2000/78 22 konstatuojamoji dalis, kaip ir visa likusi preambulė, tik padeda aiškinant direktyvos nuostatas, o jos reikšmės nereikėtų perdėti.
77. Antra, Bendrija neturi jokių įgaliojimų, kiek tai susiję su šeimine padėtimi, ką patvirtina direktyvos 3 straipsnio 1 dalis ir 22 konstatuojamoji dalis; taigi visa kompetencija šiose srityje tenka valstybėms narėms. Bendrijos teisė pripažįsta kiekvienos valstybės narės santuokos, vienišumo, našlystės ir kitų „civilinio (šeiminio) statuso“ formų apibrėžimus. Tačiau valstybės narės turi naudotis šia kompetencija nepažeisdamos Bendrijos teisės(79).
78. Trečia, diskriminacijos dėl seksualinės orientacijos draudimo principas yra įtrauktas į 1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsnį(80) ir konkrečiai įtvirtintas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 21 straipsnyje(81). Šio principo, kaip pagrindinės teisės, pobūdis(82) reiškia, kad ši teisė yra gerbiama Europos Sąjungoje pagal ES 6 straipsnį.
79. Ketvirta, diskriminacija, dėl kurios skundžiasi ieškovas, yra susijusi su Bendrijos teisės nuostatose įtvirtintomis teisėmis, t. y. diskriminacijos dėl seksualinės orientacijos draudimu darbuotojo užmokesčio atžvilgiu, nes, kildinama iš darbo santykių, o ne civilinės (šeiminės) padėties, likusio gyvo sutuoktinio pensija atitinka „užmokesčio“ požymius.
80. Paskutinė priežastis, dėl kurios aš nepritariu Jungtinės Karalystės palaikomiems argumentams, – kad pagal VSDDĮ įstatų 27 straipsnį draudiminis įvykis, kuriam įvykus pradedama mokėti reikalaujama pensija, yra partnerio mirtis, lygiai taip pat kaip draudiminiai įvykiai kitų pensijų atveju yra nedarbingumas, invalidumas ir išėjimas į pensiją.
81. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamoje byloje nėra jokio pagrindo netaikyti Direktyvos 2000/78.
VII – Diskriminacija dėl seksualinės orientacijos
82. Jeigu Teisingumo Teismas pritartų mano nuomonei, kad T. Maruko reikalaujama pensija patenka į Direktyvos 2000/78 taikymo sritį, reikės nustatyti visas šios išvados pasekmes ir įsitikinti, ar VSDDĮ atsisakymas suteikti pensiją sudaro diskriminaciją dėl seksualinės orientacijos.
A – Diskriminacijos dėl seksualinės orientacijos draudimas Bendrijoje
1. Įžanginės pastabos
83. Kartu su judėjimo laisve vienodas požiūris yra seniausias ir nusistovėjęs Bendrijos teisės sistemos principas. Be to, vienodo požiūrio principas laikui bėgant vystėsi, peržengė vienodo užmokesčio vyrams ir moterims ribas ir, kaip rodo Direktyva 2000/43, šiuo metu yra taikomas daugiau sričių ir daugiau asmenų. Nuo pat įtraukimo į Sutartį šis principas buvo ne kartą pildomas ir stiprinamas ir tapo bendru pagrindu, užkertant kelią nepateisinamai diskriminacijai ir prisidedant prie tikro ir veiksmingo vienodo požiūrio.
84. Einant šiuo keliu buvo nugalėti moraliniai nusistatymai ir tam tikros seksualinės tapatybės grupių atskirtis. Nors kova prasidėjo siekiant pašalinti būtent moterų diskriminaciją, vėliau pastangos buvo nukreiptos prieš tokių grupių, kaip antai homoseksualai(83), įskaitant pirmuosius žingsnius dekriminalizuoti tos pačios lyties santykius(84), transseksualai ir biseksualai, diskriminaciją (85).
85. Kaip akivaizdu iš EB 13 straipsnio 1 dalies, kuri apima tikslą kovoti su diskriminacija dėl seksualinės orientacijos, Amsterdamo sutartimi siekta šį principą išplėsti.
86. Teisės į pagarbą dėl seksualinės orientacijos įtraukimas į Sutartį tampa reikšmingas dar ir todėl, kad ne visos valstybės narės yra įstatymais uždraudusios šios rūšies diskriminaciją(86), be to, ji nėra minima ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje(87), nors, kaip jau paaiškinau, Europos žmogaus teisių teismas yra nustatęs, kad teisė į pagarbą dėl seksualinės orientacijos patenka į Konvencijos 14 straipsnio taikymo sritį(88).
87. Savo ruožtu Teisingumo Teismas yra turėjęs nemažai galimybių užkirsti kelią tos pačios lyties porų diskriminacijai.
2. 1998 m. vasario 17 d. Sprendimas Grant(89)
88. Pradedant 1982 m. Sprendimu Garland, yra akivaizdu, kad lengvatos, kurias geležinkelių bendrovės teikia savo darbuotojams, jų sutuoktiniams ir išlaikomiems asmenims pagal darbo sutartį, yra EB 141 straipsnyje numatytas „užmokestis“. Tikriausiai tai buvo priežastis, paskatinusi L. J. Grant teigti, kad atsisakydamas suteikti transporto lengvatą, jos darbo sutartyje numatytą sutuoktiniui arba priešingos lyties partneriui, jos darbdavys pažeidžia EB 141 straipsnį, nes L. J. Grant palaikė nuolatinius santykius su kita moterimi.
89. L. J. Grant teigė, kad toks atsisakymas prilygsta tiesioginei diskriminacijai dėl lyties. Jos argumentai buvo pagrįsti „vienintelio besiskiriančio elemento kriterijumi“, pagal kurį, jeigu darbuotoja moteris negauna tų pačių lengvatų kaip jos kolega vyras, o visi kiti dalykai sutampa, ši moteris yra diskriminuojama dėl lyties. L. J. Grant įrodinėjo, kad diskriminacijai nustatyti pakanka to, kad iki jos tose pačiose pareigose dirbęs darbuotojas vyras gaudavo transporto lengvatas savo moteriškos lyties partnerei, nors nebuvo su ja susituokęs. Be to, L. J. Grant teigė, kad toks atsisakymas sudaro diskriminaciją dėl seksualinės orientacijos, kuri yra įtraukta į EB 141 straipsnio diskriminacijos sąvoką, nes požiūrio skirtumai dėl seksualinės orientacijos kyla iš atavistinių nuostatų.
90. Teisingumo Teismas konstatavo, kad darbdavio atsisakymas suteikti transporto lengvatas vieno iš darbuotojų tos pačios lyties partneriui, kai tokios lengvatos yra suteikiamos priešingos lyties asmeniui, su kuriuo darbuotojas palaiko nuolatinius nesantuokinius ryšius, nėra Bendrijos taisyklių draudžiama diskriminacija (50 punktas). Tiesioginės diskriminacijos dėl lyties nėra todėl, kad minėta sąlyga buvo taikoma tiek darbuotojams vyrams, tiek moterims, turintiems tos pačios lyties partnerį (27 ir 28 punktai). Teisingumo Teismas taip pat pažymėjo, kad dabartiniame Bendrijos teisės išsivystymo etape nuolatiniai homoseksualių asmenų santykiai neprilygsta santuokoms arba nuolatiniams heteroseksualių asmenų santykiams (35 punktas).
91. Taigi, jeigu diskriminacija dėl lyties yra neteisėta, tai diskriminacija dėl seksualinės orientacijos tokia nėra, nes ji nepažeidžia Bendrijos teisės nuostatų.
92. Teisingumo Teismo pasirinktas siauras požiūris prieštarauja, pavyzdžiui, Teisingumo Teismo praktikai dėl diskriminacijos dėl motinystės(90) ir iš tiesų stebina, nes sprendime Teismas pažymėjo, kad prieš kelis mėnesius pasirašyta Amsterdamo sutartis leis Tarybai pašalinti įvairias diskriminacijos formas, įskaitant diskriminaciją dėl socialinės orientacijos (48 punktas).
3. Vėlesnė Teisingumo Teismo praktika
93. Po sprendimo Grant Teisingumo Teismas sprendė ir daugiau bylų dėl diskriminacijos, siejamos su seksualumu. Reikėtų paminėti rašytinėse pastabose nagrinėjamoje byloje nurodytus du sprendimus.
94. 2001 m. gegužės 31 d. Sprendime D ir Švedija prieš Tarybą(91) Teisingumo Teismas nagrinėjo apeliacinį skundą dėl atsisakymo Europos Bendrijų pareigūnui suteikti namų ūkio išmoką, skirtą susituokusioms poroms, nes šis pareigūnas Švedijoje buvo įregistravęs civilinę partnerystę su kitu vyru, tačiau Europos Bendrijų pareigūnų tarnybos nuostatai neleido šio statuso prilyginti santuokai. Teisingumo Teismas pažymėjo, kad civilinės partnerystės, išskyrus santuoką, registravimo taisyklių įvairovė (36 ir 50 punktai) neleidžia taip paprastai tokių sąjungų traktuoti vienodai (37 punktas), ir konstatavo, kad būtent teisės aktų leidėjas turi priimti priemones, būtinas šiai padėčiai pakeisti (38 punktas)(92).
95. 2004 m. sausio 7 d. Sprendimas K. B.(93) buvo susijęs su lyties pakeitimu(94). Darbuotoja moteris iš Jungtinės Karalystės kreipėsi dėl to, kad jos partneriui, kuriam buvo atlikta moters lyties keitimo į vyro operacija, būtų suteikta teisė į našlio pensiją, jeigu jis pergyventų savo partnerę, nes pagal nacionalinę teisę transseksualams nebuvo leidžiama tuoktis pagal savo naująją lytį. Pritardamas mano išvadoje pateiktai nuomonei Teisingumo Teismas konstatavo, kad nevienodas požiūris yra susijęs ne su pensijos suteikimu, o su tokiai pensijai gauti būtina sąlyga, t. y. galimybe susituokti (30 punktas). Teismas nusprendė, kad EB 141 straipsnis draudžia tokius teisės aktus, kurie, neleisdami transseksualams tuoktis pagal jų naująją lytį, atima iš jų teisę į našlės ar našlio pensiją (34 punktas)(95).
B – Pagrindinėje byloje ginčijama diskriminacija dėl seksualinės orientacijos
96. T. Maruko buvo atsisakyta suteikti likusio gyvo sutuoktinio pensiją, nes jis nebuvo susituokęs su savo partneriu ir nėra „našlys“, t. y. neturi statuso, kurį pagal nacionalinę teisę gali įgyti tik mirusiojo sutuoktinis, be to, nėra įrodyta, kad tokia pensija buvo suteikta kitiems asmenims identiškoje arba panašioje padėtyje. Pensiją atsisakyta suteikti ne dėl apdraustojo seksualinės orientacijos, todėl Direktyvos 2000/78 2 straipsnyje draudžiamos diskriminacijos nėra.
97. Tačiau direktyva taip pat draudžia netiesioginę diskriminaciją, kuri pasireiškia tada, kai dėl iš pažiūros neutralios nuostatos tam tikros seksualinės orientacijos asmenys patenka į prastesnę padėtį, nebent tokią diskriminaciją objektyviai pateisina teisėtas tikslas, o pasirinktos priemonės, siekiant šio tikslo, yra tinkamos ir būtinos.
98. Nacionaliniai teisės aktai nagrinėjamoje situacijoje neleidžia sudaryti santuokos. Tačiau šis Teismas neturi kompetencijos apibrėžti tos pačios lyties asmenų emocinio santykio – šis klausimas yra aštrių debatų objektas(96), ar nuspręsti dėl poveikio, kurį kiekvienos valstybės narės teisės aktai priskiria tokių partnerysčių registracijai(97). Kaip nurodžiau išvadoje K. B., „šis klausimas yra ne apie „Europos šeimos teisės“ vystymąsi, o apie principo, draudžiančio diskriminaciją dėl lyties, veiksmingumo užtikrinimą“ (76 punktas).
99. Pagrindinė byla yra susijusi su nelygybe tarp susituokusių porų ir asmenų, sudariusių partnerystę, kuriai taikomos kitokios teisės nuostatos. Atsižvelgiant į tai, ginčo esmė yra ne teisė sudaryti santuoką, o dviejų rūšių sąjungų pasekmės.
100. Todėl būtina nustatyti, ar šios dvi sąjungų rūšys garantuoja vienodą požiūrį, ir šiuo tikslu nacionalinis teismas turi nuspręsti, ar sutuoktinių teisinė padėtis yra panaši į asmenų, sudariusių registruotą partnerystę, padėtį. Jeigu atsakymas būtų neigiamas, palyginimo kriterijai nebus priimtini.
101. Vis dėlto Verwaltungsgericht pateikė požiūrį, kurį palaiko ir Komisija ir pagal kurį partnerystę, registruotą pagal LPartG, sudaro visuma teisių ir pareigų, panašių į teises ir pareigas, atsirandančias santuokos atveju(98).
102. Remiantis šia prielaida, atsisakymas suteikti pensiją dėl to, kad pora nėra susituokusi, kai du tos pačios lyties asmenys negali susituokti, tačiau sudarė panašias pasekmes sukeliančią sąjungą, sudaro Direktyvos 2000/78 2 straipsnyje draudžiamą netiesioginę diskriminaciją dėl seksualinės orientacijos.
103. Šis požiūris nėra nukrypimas nuo pirmiau minėtos Teisingumo Teismo praktikos, kurioje nagrinėtos faktinės ir teisinės aplinkybės buvo skirtingos. Sprendimas Grant buvo priimtas dar iki Direktyvos 2000/78, o jo 48 punkte Teisingumo Teismas užsiminė, kad jeigu būtų priimtos nuostatos, draudžiančios diskriminaciją dėl seksualinės orientacijos, atsakymas į nagrinėtus klausimus būtų kitoks. Sprendimas D ir Švedija prieš Tarybą buvo priimtas, remiantis Europos Bendrijų pareigūnų tarnybos nuostatais. Galiausia, sprendimas K. B. buvo susijęs su transseksualu, kuriam nebuvo leidžiama tuoktis, taigi pats ginčas buvo labai specifinis(99).
104. Taigi diskriminacija yra, ir berods jokios objektyvios priežastys jos nepateisina. Tokių priežasčių nebuvo nurodyta ir nagrinėjant prašymą priimti prejudicinį sprendimą.
VIII – Teisės į našlio pensiją apribojimas laike
105. Paskutiniuoju klausimu, dėl kurio pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, Bayerisches Verwaltungsgericht München klausia, ar, remiantis sprendimu Barber, teisė į nagrinėjamą pensiją gali būti taikoma tik nuo 1990 m. gegužės 17 dienos.
106. Sprendimas Barber buvo susijęs su vienodu užmokesčiu vyrams ir moterims. Teisingumo Teismas patvirtino tiesioginį EB 141 straipsnio pirmtako – EB sutarties 119 straipsnio – poveikį, su sąlyga, kad tokiu tiesioginiu poveikiu negalima remtis reikalaujant suteikti teisę į pensiją nuo ankstesnės nei šio sprendimo priėmimo diena datos, išskyrus atvejus, kai pensijos reikalauja privatūs asmenys, kurie iki tos dienos pateikė ieškinį arba pareiškė lygiavertį reikalavimą pagal taikomus nacionalinės teisės aktus, nes priešingu atveju gali būti pažeista daugelio pensijų sistemų pusiausvyra(100).
107. Kaip nurodo Komisija, šis aiškinimas patenka į finansinių pasekmių sritį, ir, priešingai nei teigia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs nacionalinis teismas ir VSDDĮ, atitinkamos Bendrijos teisės nuostatos ypatybės nėra lemiamos.
108. Nustačius tokias nagrinėjamo ginčo ribas reikia pasakyti, kad Teisingumo Teismo praktika tik išimtinėmis aplinkybėmis leidžia apriboti teisę remtis šio Teismo išaiškinta norma(101), kai dėl didelio skaičiaus teisinių santykių, sukurtų veikiant sąžiningai ir remiantis taisyklėmis, tuo metu laikytomis teisėtomis ir galiojančiomis, egzistuoja rimtų ekonominių pasekmių kilimo rizika(102).
109. Norint įvertinti riziką būtina atsižvelgti į daugybę įvairių veiksnių, pavyzdžiui, pensijų, kurioms daromas poveikis, skaičius, išmokėtinos sumos, taip pat poveikis mokančiosios įstaigos mokumui. Nagrinėjamoje byloje nebuvo pateikta duomenų apie tokios rizikos egzistavimą(103). Tokiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas turi vieną iš dviejų pasirinkimų: arba tiesiogiai atmesti galimybę apriboti poveikį laike, arba visai neatsakyti į šį klausimą.
110. Pirmasis pasirinkimas geriausiai pašalintų bet kokį netikrumą, nors ir nebūtų tvirtai pagrįstas. Antrasis pasirinkimas, kuriam pirmenybę teikia tiek Komisija, tiek aš pats, būtų kur kas išmintingesnis, nes leistų pateikti naują prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kuriame būtų pateikta šiuo metu trūkstama informacija(104).
IX – Išvada
111. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į klausimus, dėl kurių Bayerisches Verwaltungsgericht München (Bavarijos administracinis teismas (Miunchenas)) pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą, atsakyti taip:
1. Pagrindinėje byloje reikalaujama likusio gyvo sutuoktinio pensija, kuri yra susijusi su mirusiojo darbo santykiais, patenka į 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvos 2000/78/EB, nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus, taikymo sritį ir nėra išmoka pagal valstybinę arba į ją panašią socialinės apsaugos sistemą.
2. Atsisakymas suteikti tokią pensiją dėl to, kad partneriai nėra susituokę, kai susituokti gali tik skirtingų lyčių asmenys, nors šie partneriai yra sudarę tos pačios lyties asmenų sąjungą, sukeliančią iš esmės tokias pačias pasekmes kaip ir santuoka, prilygsta Direktyvoje 2000/78 draudžiamai netiesioginei diskriminacijai dėl seksualinės orientacijos, o nacionalinis teismas turi nustatyti, ar sutuoktinių teisinė padėtis yra panaši į asmenų, sudariusių registruotą civilinę partnerystę, padėtį.
3. Nagrinėti penktąjį klausimą nėra būtina.