Byla C‑266/14
Federación de Servicios Privados del sindicato Comisiones obreras (CC.OO.)
prieš
Tyco Integrated Security SL
ir
Tyco Integrated Fire & Security Corporation Servicios SA
(Audiencia Nacional prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Socialinė politika –Direktyva 2003/88/EB – Darbuotojų sauga ir sveikatos apsauga – Darbo laiko organizavimas – 2 straipsnio 1 punktas – „Darbo laiko“ sąvoka – Darbuotojai, neturintys nuolatinės ar įprastos darbo vietos – Darbuotojų kelionės iš gyvenamosios vietos į pirmojo kliento buvimo vietą ir iš paskutiniojo kliento buvimo vietos atgal į gyvenamąją vietą laikas“
Santrauka – 2015 m. rugsėjo 10 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas
1. Socialinė politika – Darbuotojų sauga ir sveikatos apsauga – Direktyva 2003/88 dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų – Darbo laikas – Sąvoka – Darbuotojai, neturintys arba nebeturintys nuolatinės ar įprastos darbo vietos – Darbuotojų kelionės iš gyvenamosios vietos į pirmojo kliento buvimo vietą ir iš paskutiniojo kliento buvimo vietos atgal į gyvenamąją vietą laikas – Įtraukimas
(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/88 2 straipsnio 1 punktas)
2. Socialinė politika – Darbuotojų sauga ir sveikatos apsauga – Direktyva 2003/88 dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų – Taikymo sritis – Darbo užmokestis – Netaikymas
(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 punktas)
1. Direktyvos 2003/88 dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų 2 straipsnio 1 punktas aiškintinas taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kai darbuotojai neturi arba nebeturi nuolatinės ar įprastos darbo vietos, laikas, kurį šie darbuotojai skiria kasdienėms kelionėms iš gyvenamosios vietos į darbdavio nurodyto pirmojo kliento buvimo vietą ir iš paskutiniojo kliento buvimo vietos atgal į gyvenamąją vietą, yra „darbo laikas“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.
Iš tiesų jau ne kartą nuspręsta, kad Direktyvos 2003/88 2 straipsnio 1 dalyje „darbo laiko“ sąvoka apibrėžta kaip bet kuris laikotarpis, per kurį darbuotojas yra darbo vietoje, darbdavio žinioje ir vykdo savo veiklą arba atlieka pareigas pagal nacionalinės teisės aktus ir (arba) praktiką, ir kad šią sąvoką reikia suprasti kaip poilsio laiko priešingybę, nes šios dvi sąvokos viena kitai prieštarauja. Šiomis aplinkybėmis minėtoje direktyvoje nenumatyta tarpinė kategorija tarp darbo ir poilsio laikotarpių.
Visų pirma dėl pirmosios „darbo laiko“ sąvokos sąlygos, pagal kurią darbuotojas turi vykdyti savo veiklą arba atlikti pareigas, pažymėtina, kad darbuotojų, kurie, darbdaviui priėmus sprendimą uždaryti regioninius biurus, nebeturi nuolatinės ar įprastos darbo vietos, kelionės pas šio darbdavio nurodytus klientus yra būtina priemonė teikti technines paslaugas šiems klientams. Be to, prieš uždarydamas regioninius biurus darbdavys laikė darbo laiku savo darbuotojų kelionių dienos pradžioje iš regioninio biuro pas pirmąjį klientą ir iš paskutiniojo kliento atgal į regioninį biurą laiką. Jeigu į tokias keliones nebūtų atsižvelgiama, darbdavys galėtų tvirtinti, kad tik laikas, per kurį pas klientus vykdoma atitinkama veikla, patenka į „darbo laiko“ sąvoką, kaip ji apibrėžta Direktyvos 2003/88 2 straipsnio 1 punkte, ir dėl to ši sąvoka būtų iškraipoma bei būtų nepaisoma darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos tikslo.
Taip pat dėl antrosios minėtos sąvokos sąlygos, pagal kurią darbuotojas darbo laiku turi būti darbdavio žinioje, pažymėtina, jog lemiamas veiksnys yra tai, kad darbuotojas privalo fiziškai būti darbdavio nurodytoje vietoje ir jo žinioje tam, jog prireikus galėtų nedelsdamas suteikti atitinkamas paslaugas. Taigi tam, kad darbuotoją būtų galima laikyti esančiu darbdavio žinioje, jo padėtis turi būti tokia, kurioje jis teisiškai privalo paklusti savo darbdavio nurodymams ir dirbti jam. Atvirkščiai, galimybė darbuotojams disponuoti savo laiku be didelių suvaržymų ir veikti savo interesais parodo, kad aptartas laikas nėra darbo laikas, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2003/88. Nagrinėjamu atveju kelionių nuo pirmojo iki paskutiniojo kliento metu darbuotojai privalo paklusti darbdavio, kuris gali pakeisti klientų aptarnavimo eilės tvarką, anuliuoti ar pridėti susitikimą, nurodymams.
Galiausiai dėl trečiosios „darbo laiko“ sąvokos sąlygos, pagal kurią darbuotojas nagrinėjamu laikotarpiu turi būti darbo vietoje, pasakytina, kad jeigu darbuotojas, kuris nebeturi nuolatinės darbo vietos, atlieka savo pareigas kelionių pas klientus ir iš jų metu, šį darbuotoją kelionės metu reikia laikyti esančiu darbo vietoje. Iš tiesų, kadangi kelionės yra būdingos nuolatinės ar įprastos darbo vietos neturinčio darbuotojo statusui, tokių darbuotojų darbo vietos negalima susiaurinti iki fizinio jų buvimo pas darbdavio klientus.
(žr. 25, 26, 30, 32, 33, 35-39, 43, 50 punktus ir rezoliucinę dalį)
2. Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 48 punktą)