Byla C‑176/11

HIT hoteli, igralnice, turizem dd Nova Gorica

ir

HIT LARIX, prirejanje posebnih iger na srečo in turizem dd

prieš

Bundesminister für Finanzen

(Verwaltungsgerichtshof (Austrija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„SESV 56 straipsnis – Laisvės teikti paslaugas apribojimas – Azartiniai lošimai – Valstybės narės teisės normos, pagal kurias kitose valstybėse įsteigtų lošimo namų reklama šioje valstybėje narėje draudžiama, jei lošėjų teisinės apsaugos lygis tose valstybėse neatitinka šioje valstybėje narėje užtikrinamo apsaugos lygio – Pateisinimas – Privalomieji bendrojo intereso pagrindai – Proporcingumas“

Sprendimo santrauka

Laisvė teikti paslaugas – Apribojimai – Azartiniai lošimai – Nacionalinės teisės normos, pagal kurias kitoje valstybėje narėje įsteigtų lošimo namų reklama leidžiama tik tada, jei lošėjų teisinės apsaugos lygis toje kitoje valstybėje narėje atitinka nacionalinį apsaugos lygį – Leistinumas

(SESV 56 straipsnis)

SESV 56 straipsnį reikia aiškinti taip, kad pagal jį nedraudžiamos tokios valstybės narės teisės normos, pagal kurias kitoje valstybėje narėje įsteigtų lošimo namų reklama šioje valstybėje leidžiama tik tada, jeigu tos kitos valstybės narės teisės nuostatomis dėl lošėjų apsaugos teikiamos garantijos iš esmės yra lygiavertės atitinkamomis pirmojoje valstybėje narėje galiojančiomis teisės nuostatomis teikiamoms garantijoms.

Tokiomis nacionalinės teisės normomis apribojama SESV 56 straipsniu užtikrinama laisvė teikti paslaugas, bet tokį ribojimą galima pateisinti privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais, kaip antai vartotojų apsauga, sukčiavimo ir piliečių skatinimo pernelyg išlaidauti lošiant prevencija. Tačiau valstybių narių nustatyti apribojimai turi atitikti proporcingumo principą. Kadangi šios srities nuostatos nesuderintos, valstybės narės gali nekliudomos nustatyti savo politikos azartinių lošimų srityje tikslus ir tiksliai apibrėžti siektiną apsaugos lygį. Todėl nagrinėjamos teisės normos neviršija to, kas būtina, jeigu pagal jas tam, kad būtų išduotas leidimas reklamuoti, tik reikalaujama apsaugos nuo lošimo rizikos lygio, iš esmės lygiaverčio jomis užtikrinamam lygiui.

Būtų kitaip ir šios teisės normos būtų laikomos neproporcingomis, jeigu jomis būtų reikalaujama, kad kitoje valstybėje narėje normos būtų identiškos, arba jeigu jose būtų įtvirtintos taisyklės, tiesiogiai nesusijusios su apsauga nuo lošimo rizikos.

(žr. 19–22, 24, 31, 32, 36 punktus ir rezoliucinę dalį)