Sujungtos bylos C‑578/10–C‑580/10

Staatssecretaris van Financiën

prieš

L. A. C. van Putten ir kt.

(Hoge Raad der Nederlanden prašymai priimti prejudicinius sprendimus)

„EB 18 ir 56 straipsniai – Variklinės transporto priemonės – Vienoje valstybėje narėje įregistruotos ir panaudos būdu gautos motorinės transporto priemonės naudojimas kitoje valstybėje narėje – Šios transporto priemonės apmokestinimas toje kitoje valstybėje narėje pirmą kartą ja pasinaudojus nacionaliniuose keliuose“

Sprendimo santrauka

1.        Laisvas kapitalo judėjimas – Sutarties nuostatos – Taikymo sritis

(EB 56 straipsnis; Tarybos direktyvos 88/361 I priedas)

2.        Laisvas kapitalo judėjimas – Apribojimai – Mokesčių teisės aktai

(EB 56 straipsnis)

1.        Variklinės transporto priemonės tarptautinė panauda laikytina laisvu kapitalo judėjimu, kaip jis suprantamas pagal EB 56 straipsnį.

Iš tiesų pirmiausia „paskolos“ priklauso Direktyvos 88/361 dėl Sutarties 67 straipsnio įgyvendinimo I priedo XI skyriui, nepatikslinant, ar jos yra už atlygį, ar neatlygintinos ir nenurodant jų konkrečios paskirties. Norint sužinoti, ar valstybės narės tam tikrų sandorių mokestinis vertinimas priskirtinas nuostatoms, susijusioms su laisvu kapitalo judėjimu, nereikia daryti skirtumo tarp sandorių, įvykdytų pinigais, ir sandorių, įvykdytų natūra. Galiausiai iš paveldėjimų ir palikimų įtraukimo į minėtą skyrių matyti, kad neatlygintinas sandorio pobūdis savaime nekliudo jo kvalifikuoti kaip laisvo kapitalo judėjimo pagal EB 56 straipsnį. Be to, variklinės transporto priemonės nemokamas suteikimas naudotis yra pranašumas, suteikiantis apibrėžtą ekonominę vertę, atitinkančią tos pačios rūšies ir tam pačiam laikui išsinuomotos variklinės transporto priemonės naudojimo išlaidas.

(žr. 32–36 punktus)

2.        EB 56 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad juo draudžiamos valstybės narės teisės nuostatos, kuriose nustatyta pareiga jos rezidentams, panaudos būdu gavusiems kitoje valstybėje narėje įregistruotą transporto priemonę iš tos valstybės narės rezidento, pirmą kartą panaudojus šią transporto priemonę nacionaliniuose keliuose sumokėti visą mokestį, paprastai mokėtiną įregistruojant transporto priemonę pirmoje valstybėje narėje, neatsižvelgiant į transporto priemonės naudojimo nacionaliniuose keliuose trukmę ir nesuteikiant asmeniui galimybės pasinaudoti teise į atleidimą nuo mokesčio ar teise jį susigrąžinti, kai transporto priemonė nėra skirta iš esmės nuolat naudoti pirmoje valstybėje narėje ir nėra realiai taip naudojama.

Jei valstybėje narėje neįregistruotos transporto priemonės yra skirtos iš esmės nuolat naudoti šios valstybės narės teritorijoje arba jos yra realiai taip naudojamos, realiai neegzistuoja skirtumas tarp asmens, kuris gyvena šioje valstybėje narėje ir nemokamai naudojasi tokia transporto priemone, ir asmens, kuris tomis pačiomis aplinkybėmis naudojasi šioje valstybėje narėje įregistruota transporto priemone, vertinimo. Tokiomis aplinkybėmis reikalavimas sumokėti mokestį pirmą kartą panaudojus atitinkamos valstybės narės keliuose joje neįregistruotas transporto priemones yra pateisinamas – kaip ir mokestis, registruojant transporto priemonę šioje valstybėje narėje. Tačiau kai transporto priemonės nėra iš esmės skirtos nuolat naudoti arba jos iš tiesų nėra taip naudojamos, egzistuoja realus skirtingas dviejų asmenų kategorijų vertinimas ir aptariamas apmokestinimas nėra pateisinamas. Iš tiesų tokiomis aplinkybėmis šių transporto priemonių ryšio su valstybės narės teritorija nepakanka tam, kad būtų taikomas mokestis, paprastai mokėtinas įregistruojant transporto priemonę šioje valstybėje.

(žr. 50–52, 56 punktus ir rezoliucinę dalį)