GENERALINIO ADVOKATO
PAOLO MENGOZZI IŠVADA,
pateikta 2011 m. spalio 27 d.(1)
Byla C‑495/10
Centre hospitalier universitaire de Besançon
prieš
Thomas Dutrueux,
Caisse primaire d’assurance maladie du Jura
(Conseil d’État (Prancūzija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Teisės aktų suderinimas – Viešųjų gydymo įstaigų atsakomybė savo pacientams už gaminius su trūkumais – Paslaugų teikėjo atsakomybės apribojimas“
1. Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 1985 m. liepos 25 d. Tarybos direktyvos 85/374/EEB dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių atsakomybę už gaminius su trūkumais, derinimo (OL L 210, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 1 t., p. 257) 3 ir 13 straipsnių aiškinimu.
2. Šis prašymas pateiktas nagrinėjant ginčą dėl Centre hospitalier universitaire de Besançon (Bezansono universitetinė ligoninė) atsakomybės už pacientui padarytą žalą naudojant šildomą čiužinį su trūkumais.
I – Teisinis pagrindas
A – Direktyva 85/374
3. Direktyvos 85/374 1, 4, 13 ir 18 konstatuojamosiose dalyse numatyta:
„kadangi būtina derinti valstybių narių įstatymus dėl gamintojų atsakomybės už jų gaminių su trūkumais padarytą žalą, nes egzistuojantys skirtumai gali iškreipti konkurenciją ir daryti poveikį laisvam prekių judėjimui bendrojoje rinkoje bei sąlygoti skirtingą vartotojų apsaugos lygį nuo žalos, gaminių su trūkumais daromos jų sveikatai ar turtui;
<...>
kadangi vartotojų apsauga reikalauja, kad visi gamybos procese dalyvaujantys gamintojai būtų atsakingi už savo tiekiamų gatavų gaminių, sudedamųjų dalių ar tiekiamų žaliavų trūkumus; kadangi dėl tos pačios priežasties atsakomybė turėtų būti išplėsta gaminių importuotojams į Bendriją ir asmenims, kurie prisistato gamintojais, pritvirtindami savo vardą, prekės ženklą ar kitą skiriamąjį ženklą, arba asmenims, tiekiantiems gaminį, kurio gamintojo nustatyti neįmanoma;
<...>
kadangi pagal valstybių narių teisines sistemas nukentėjusioji šalis gali reikšti pretenzijas dėl žalos atlyginimo, remdamasi šioje direktyvoje nenumatyta sutartine arba nesutartine atsakomybe; kadangi tokiomis nuostatomis siekiama veiksmingos vartotojų apsaugos tikslo, jų neturėtų įtakoti ši direktyva; kadangi veiksmingai vartotojų apsaugai farmacijos produktų srityje taip pat jau egzistuojant valstybėje narėje, remiantis specialia atsakomybės sistema, turėtų būti galima reikšti pretenzijas pagal šią sistemą;
<...>
kadangi dabartiniame etape suderinimas negali būti visiškas, bet atveria kelią didesniam derinimui; <...>“
4. Direktyvos 85/374 1 straipsnyje numatyta, kad „gamintojas atsako už žalą, atsiradusią dėl jo gaminio trūkumų“.
5. Direktyvos 3 straipsnio tekstas yra toks:
„1. „Gamintojas“ yra galutinai pagaminto gaminio, bet kokių žaliavų ar sudedamosios dalies gamintojas arba kiekvienas asmuo, kuris prisistato gamintoju, ant gaminio nurodydamas savo vardą, prekės ženklą ar kitą skiriamąjį ženklą.
2. Nepažeidžiant gamintojo atsakomybę reglamentuojančių nuostatų, šioje direktyvoje gamintoju taip pat laikomas ir yra atsakingas kaip gamintojas kiekvienas verslu užsiimantis asmuo, importuojantis gaminį į Bendriją pardavimo, nuomos, lizingo ar kitokio platinimo tikslais.
3. Kai gamintojo negalima nustatyti, kiekvienas gaminio tiekėjas yra laikomas jo gamintoju, išskyrus jei jis per protingą laiką informuoja nukentėjusįjį apie tai, kas yra gamintojas arba kas jam gaminį patiekė. Ši taisyklė taikoma ir importuojamiems gaminiams, net ir esant nurodytam gamintojo vardui, jei ant jų nenurodytas 2 dalyje minėtas importuotojas.“
6. Pagal Direktyvos 85/374 13 straipsnį:
„Ši direktyva nedaro įtakos nukentėjusio asmens teisėms, kurias jis gali turėti pagal įstatymu reglamentuojamas sutartinės ar nesutartinės atsakomybės nuostatas arba pagal specialią atsakomybės sistemą, egzistuojančią pranešimo apie šią direktyvą metu.“
B – Nacionalinės teisės aktai
7. Civilinio kodekso 1386‑1–1386‑18 straipsniais užtikrinama, kad Direktyvos 85/374 nuostatos būtų perkeltos į vidaus teisę.
8. Conseil d’État (Prancūzija) aiškina, kad viešųjų gydymo įstaigų atsakomybei savo pacientų atžvilgiu taikoma atsakomybės sistema, kurią reglamentuoja, be kita ko, administracinių teismų suformuoti principai.
9. Vienas iš šių principų, kurį Conseil d’État įtvirtino 2003 m. liepos 9 d. sprendime(2), yra toks: ligoninė turi atlyginti paciento patirtą žalą dėl gydymo procese naudoto prietaiso ar gaminio su trūkumais, net jei nėra jos kaltės.
II – Ginčas pagrindinėje byloje ir prejudiciniai klausimai
10. Pacientas, kuriam tuo metu buvo 13 metų, per 2000 m. spalio 3 d. Bezansono universitetinės ligoninės atliktą chirurginę operaciją nukentėjo nuo nudegimų. Šiuos nudegimus sukėlė šildomas čiužinys, ant kurio jis buvo paguldytas ir kurio temperatūros reguliavimo sistema buvo sugedusi.
11. 2007 m. kovo 27 d. sprendimu Bezansono administracinis teismas nusprendė, jog Bezansono universitetinė ligoninė turi atlyginti padarytą žalą. Kadangi 2009 m. vasario 26 d. sprendimu Cour administrative d’appel de Nancy (Nansi apeliacinis administracinis teismas) atmetė skundą dėl šio sprendimo, Bezansono universitetinė ligoninė pateikė Conseil d’État kasacinį skundą dėl 2009 m. vasario 29 d. sprendimo.
12. Grįsdama savo kasacinį skundą Bezansono universitetinė ligoninė nurodo, kad apeliacinio administracinio teismo sprendimas prieštarauja Direktyvai 85/374. Ši direktyva užkerta kelią taikyti atsakomybę viešosios ligoninės atžvilgiu, nesant jos kaltės, tik už žalą, padarytą dėl naudojamų gydymo gaminių ir įrenginių su trūkumais. Atsakomybė turi būti taikoma tik čiužinio gamintojui, kai tik jis yra tinkamai nustatytas.
13. Nuo 2003 m. liepos 9 d. Conseil d’État įtvirtino principą, pagal kurį viešoji ligoninė turi atlyginti paciento patirtą žalą dėl gydymo procese naudoto prietaiso ar gaminio su trūkumais, net jei nėra jos kaltės. Ši ypatinga atsakomybės sistema grindžiama specifiniais ryšiais, kurie atsiranda tarp viešosios ligoninės ir asmenų, kuriuos ji gydo. Conseil d’État nuomone, taip pat galima teigti, kad ši atsakomybės sistema remiasi specifiniu pagrindu, kuris skiriasi nuo Direktyvoje 85/374 įtvirtintos sistemos pagrindo. Todėl vadovaujantis direktyvos 13 straipsniu, viešųjų gydymo įstaigų atsakomybės sistema ir toliau galėtų būti taikoma.
14. Jeigu ji negali būti taikoma, Conseil d’État nuomone, ginčo pagrindinėje byloje išsprendimas priklauso nuo to, ar Direktyvoje 85/374 įtvirtinta atsakomybės sistema siejama su žala, kurią trečiajam asmeniui galėjo sukelti gaminio su trūkumais naudotojas, teikdamas šiam asmeniui paslaugas.
15. Šiomis aplinkybėmis Conseil d’État nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar, atsižvelgiant į Direktyvos [85/374] 13 straipsnio nuostatas, ši direktyva leidžia įgyvendinti ypatinga viešųjų sveikatos priežiūros įstaigų pacientų padėtimi grindžiamą atsakomybės sistemą tiek, kiek pagal ją jiems suteikiama teisė iš tų įstaigų gauti žalos, atsiradusios dėl jų naudojamų gaminių ir įrenginių gedimo, atlyginimą net ir tuo atveju, kai nėra minėtų įstaigų kaltės, neatimant iš tų įstaigų galimybės pateikti gamintojui ieškinį regreso tvarka?
2. Ar Direktyva [85/374] riboja valstybių narių galimybę apibrėžti gaminius ar įrenginius su trūkumais naudojančių asmenų atsakomybę, kai jie teikia paslaugas ir padaro žalos paslaugos gavėjui?“
III – Procesas Teisingumo Teisme
16. Šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kurį 2010 m. spalio 4 d. Sprendimu pateikė Conseil d’État, Teisingumo Teismas gavo 2010 m. spalio 15 dieną.
17. Bezansono universitetinė ligoninė, Prancūzijos, Vokietijos, Graikijos vyriausybės ir Europos Komisija Teisingumo Teismui pateikė rašytines pastabas.
18. Šios suinteresuotosios šalys, išskyrus Vokietijos vyriausybę, buvo išklausytos per 2011 m. rugsėjo 20 d. vykusį teismo posėdį.
IV – Teisinis vertinimas
19. Kaip teisingai nurodė teismo posėdyje dalyvavusios šalys, Teisingumo Teismas iš pradžių turėtų nagrinėti antrąjį prejudicinį klausimą, nes juo siekiama nustatyti, ar tokia atsakomybės sistema, kaip nagrinėjamoji pagrindinėje byloje, patenka į Direktyvos 85/374 taikymo sritį. Jei į šį klausimą būtų atsakyta neigiamai, nebebūtų prasmės nagrinėti pirmojo klausimo, kuris susijęs su Direktyvos 85/374 13 straipsniu, o neigiamo atsakymo pakaktų padėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui išspręsti ginčą pagrindinėje byloje.
A – Dėl antrojo klausimo
20. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo antrasis klausimas susijęs su Direktyvos 85/374 taikymo srities apibrėžimu. Teisingumo Teismas turi nustatyti, ar ši direktyva riboja galimybę įgyvendinti viešųjų ligoninių, kurios teikdamos paslaugas naudoja įrenginius ar gaminius su trūkumais, nacionalinę atsakomybės sistemą.
21. Bendresne prasme klausimas susijęs su Direktyvos 85/374 taikymu paslaugų teikėjo atsakomybės už žalą, sukeltą paslaugų teikimo tikslais naudojant gaminį su trūkumais, sistemai. Galimybė tokiam paslaugų teikėjui taikyti šią direktyvą, taip užkertant kelią įgyvendinti nacionalinę atsakomybės sistemą, gali būti pripažįstama dviem atvejais.
22. Pirmuoju atveju Direktyva 85/374 būtų taikoma paslaugų teikėjo atsakomybės sistemai, jei šis teikėjas būtų prilyginamas gaminio su trūkumais „tiekėjui“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 85/374 3 straipsnio 3 dalį. Šioje nuostatoje numatyta, kad „kai gamintojo negalima nustatyti, kiekvienas gaminio tiekėjas yra laikomas jo gamintoju, išskyrus jei jis per protingą terminą informuoja nukentėjusįjį apie tai, kas yra gamintojas arba kas jam gaminį patiekė“. Teisės aktų leidėjas nepateikė sąvokos „tiekėjas“ apibrėžimo, todėl ši sąvoka gali apimti ir paslaugų teikėją. Vadovaujantis Direktyvos 85/374 3 straipsnio 3 dalimi, teikėjas būtų laikomas teikiant paslaugas naudojamo gaminio su trūkumais „gamintoju“, nebent nukentėjęs asmuo per protingą terminą informuojamas, kas yra „gamintojas“ arba jo „tiekėjas“.
23. Antruoju atveju Direktyva 85/374 būtų taikoma paslaugų teikėjo atsakomybės sistemai, nes paslaugų teikėjas nenumatytas direktyvoje pateikiamame baigtiniame asmenų, atsakingų už gaminius su trūkumais, sąraše, kuriame aiškiai nurodyti tik „gamintojas“ ir „tiekėjas“. Skirtingai nei pirmuoju atveju, paslaugų teikėjas nebūtų laikomas gaminio su trūkumais „gamintoju“, jei negalėtų būti prilyginamas šio gaminio „tiekėjui“. Todėl jam nebūtų taikoma atsakomybė už žalą, kurią sukėlė gaminys su trūkumais, net jeigu jis nepateiktų informacijos apie tai, kas yra „gamintojas“, arba apie asmenį, kuris jam tiekė šį teikiant paslaugą naudojamą gaminį.
24. Turėsiu iš eilės nagrinėti šiuos du atvejus: pirma, paslaugų teikėjo įtraukimą į „tiekėjo“ sąvoką, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 85/374 3 straipsnio 3 dalį (1), ir, antra, baigtinį atsakingų asmenų sąrašo apibrėžimą Direktyvoje 85/374 (2).
1. Dėl paslaugų teikėjo prilyginimo Direktyvos 85/374 3 straipsnio 3 dalyje numatytam „tiekėjui“
25. Direktyvoje 85/374 nėra pateikiamas gaminio su trūkumais „tiekėjo“, kaip jis suprantamas pagal 3 straipsnio 3 dalį, apibrėžimas.
26. Graikijos vyriausybės manymu, „tiekėjas“ pagal Direktyvos 85/374 3 straipsnio 3 dalį reiškia asmenį, kuris dalyvauja platinimo grandinėje(3). Pagrindinėje byloje galutinė platinimo grandinės dalis būtų čiužinio su trūkumais pristatymas Bezansono universitetinei ligoninei. Tolesnis šio čiužinio naudojimas gydant pacientus nepatektų į šią platinimo grandinę. Prancūzijos vyriausybė mano, kad „tiekėjas“ taip pat reiškia gaminio prekybos grandinės specialistą(4). Teismo posėdyje Komisija palaikė abiejų šių šalių nuomones.
27. Atsižvelgiant į Teisingumo Teismo praktikos, susijusios su Direktyvos 85/374 taikymu, tendencijas, kai kurie dalykai leidžia patikslinti šią „tiekėjo“ sąvoką, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 85/374 3 straipsnio 3 dalį. Sprendime Skov ir Bilka(5) Teisingumo Teismas nurodė, kad „direktyvos 1 ir 3 straipsniai <...> nustato iš visų gamyboje ir prekyboje dalyvaujančių specialistų tą, kuris turėtų prisiimti direktyvos nustatytą atsakomybę“(6). Vėlesniame sprendime Teisingumo Teismas kritikavo Danijos teisės nuostatas, pagal kurias „platinimo grandinėje dalyvaujantys tiekimo tarpininkai“(7) atsako tokiomis pačiomis sąlygomis kaip gamintojas. Be to, nagrinėdamas gaminio su trūkumais „išleidimo į apyvartą“ sąvoką, Teisingumo Teismas paminėjo, kad „šiuo požiūriu iš esmės nesvarbu, ar gaminį tiesiogiai naudotojui arba vartotojui parduoda gamintojas, ar jis parduodamas tokiame, kaip antai minimas Direktyvos (85/374) 3 straipsnio 3 dalyje, platinimo procese, kuriame dalyvauja vienas ar keli operatoriai“(8).
28. Be to, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad „gamintojas <...> apibrėžiamas būtent kaip galutinio gaminio gamintojas. Tik griežtai išvardytais atvejais gamintoju gali būti laikomas kitas asmuo, t. y. tas, kuris kaip toks prisistato, ant gaminio nurodydamas savo vardą, prekės ženklą ar kitą skiriamąjį ženklą (Direktyvos 85/374 3 straipsnio 1 dalis), tas, kuris importuoja gaminį į Bendriją (3 straipsnio 2 dalis), ir tiekėjas, kai gamintojo negalima nustatyti, o jis per protingą laiką neinformuoja nukentėjusio asmens apie tai, kas yra gamintojas arba kas jam gaminį patiekė (3 straipsnio 3 dalis)“(9). Jei būtų priimtas labai platus „tiekėjo“ sąvokos apibrėžimas, tai prieštarautų ketinimui nustatyti ribotą „gamintojų“ sąrašą.
29. Teisingumo Teismas nė karto nėra tiesiogiai apibrėžęs „tiekėjo“ sąvokos, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 85/374 3 straipsnio 3 dalį. Tačiau iš šių sprendimų matyti, kad gaminio su trūkumais tiekėjas turi būti suprantamas kaip gaminio su trūkumais prekybos ar platinimo grandinėje dalyvaujantis tarpininkas. Toks apibrėžimas turi būti suprantamas siaurai.
30. Siekiant nustatyti „tiekėjo“ sąvoką, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 85/374 3 straipsnio 3 dalį, gaminio su trūkumais prekybos ar platinimo grandinėje, verta pasiremti Direktyva 2001/95/EB(10). Kaip nurodė Prancūzijos vyriausybė, šios direktyvos taikymo srities apribojimas atspindi ir Direktyvos 85/374 taikymo srities apribojimą(11).
31. Direktyvos 2001/95 9 konstatuojamojoje dalyje nurodyta: „<...> kad aptariami apsaugos tikslai būtų tikrai pasiekti, jos nuostatos taip pat turėtų būti taikomos gaminiams, kurie vartotojams tiekiami <...> teikiant paslaugas“. Vadovaujantis tarp šių dviejų direktyvų egzistuojančiais ryšiais, Direktyvos 85/374 atžvilgiu analogiškai galėtų būti teigiama, kad situacija, kai paslaugos teikėjas naudoja gaminį su trūkumais, turi būti vertinama atsižvelgiant į paslaugą, kurią teikiant jis naudojamas. Todėl paslaugų teikėjas skiriasi nuo gaminio su trūkumais „tiekėjo“, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 85/374 3 straipsnio 3 dalį, nes jis netiekia gaminio, bet teikia paslaugas, kurioms naudoja gaminį su trūkumais(12).
32. Pagrindinėje byloje neginčijama, kad Bezansono universitetinė ligoninė naudojo čiužinį su trūkumais teikdama gydymo paslaugas. Kaip nurodė Komisija teismo posėdyje, šiuo atveju kalbama ne apie čiužinio ieškantį vartotoją, bet apie į ligoninę patekusį pacientą. Todėl čiužinio su trūkumais saugumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į gydymo paslaugų teikimą. Taigi Bezansono universitetinė ligoninė negali būti laikoma čiužinio su trūkumais platintoja ir prilyginama „tiekėjai“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 85/374 3 straipsnio 3 dalį, priešingai, nei numatyta šios išvados 22 punkte nurodytu pirmuoju atveju.
2. Dėl baigtinio už gaminius su trūkumais atsakingų asmenų apibrėžimo Direktyvoje 85/374
33. Šios išvados 23 punkte nurodytu atveju 2003 m. liepos 9 d. Conseil d’État sprendimo pagrindu Bezansono universitetinei ligoninei taikomai viešųjų ligoninių atsakomybės sistemai galėtų būti taikoma Direktyva 85/374, net jei ši ligoninė negali būti prilyginama tiekėjai, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 3 straipsnio 3 dalį. Galėtų būti laikoma, kad šia direktyva įtvirtinta sistema reiškia, jog visa dėl gaminių su trūkumais atsakomybė tenka tik Direktyvoje 85/374 aiškiai išvardytiems asmenims. Taigi, jei Bezansono universitetinė ligoninė nepatenka į Direktyvos 85/374 3 straipsnyje numatytų atsakingų asmenų sąrašą, jai negali būti taikoma atsakomybė už čiužinio su trūkumais naudojimą. Tik čiužinio su trūkumais „gamintojas“ ir tam tikrais atvejais „tiekėjas“ būtų atsakingi už žalą, kurią sukėlė teikiant paslaugas naudojamas gaminys su trūkumais.
34. Atrodo, kad keliuose sprendimuose Teisingumo Teismas taip ir nusprendė, patvirtinęs, kad „[Direktyvos 85/374] 1 ir 3 straipsniuose nurodytų atsakingų asmenų sąrašas turi būti laikomas baigtiniu“(13).
35. Tačiau atidžiai panagrinėjus teismų praktiką, susijusią su Direktyvos 85/374 aiškinimu, matyti, kad Teisingumo Teismo praktikoje nepalaikomas teiginys, jog paslaugų teikėjas nėra atsakingas, jeigu jo atsakomybė nėra numatyta Direktyvoje 85/374 (a). Be to, naujame sprendime nurodoma priešingai, kad negalima laikyti, jog ši direktyva taikoma klausimams, kurių ji aiškiai nereglamentuoja (b).
a) Dėl aplinkybės, kad nėra teismų praktikos, kuria Direktyvos 85/374 taikymas būtų išplėstas paslaugų teikėjų atsakomybės sistemai
36. Negalima neatsižvelgti į kontekstą, kuriam esant Teisingumo Teismas patvirtino šios išvados 34 punkte nurodytą teiginį. Tačiau šis kontekstas parodo, kad sprendimuose, kuriuose buvo pateiktas šis teiginys, Teisingumo Teismas aiškiai nenagrinėjo galimybės Direktyvą 85/374 taikyti paslaugų teikėjų atsakomybės sistemai.
37. Teisingumo Teismas rėmėsi baigtiniu atsakingų asmenų sąrašu dviem skirtingais atvejais. Pirma, siekdamas įvertinti „tiekėjo“, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 85/375 3 straipsnio 3 dalį, atsakomybės apimtį, taip Teisingumo Teismas iš naujo patvirtino, kad „tiekėjo“ atsakomybė yra papildoma, palyginti su „gamintojo“ atsakomybe(14). Kvalifikavimas kaip „tiekėjo“ nesukėlė jokių sunkumų, nes toje byloje buvo kalbama apie parduotuvės, kurioje buvo nupirktas gaminys su trūkumais, savininką. Antra, Teisingumo Teismas rėmėsi šia baigtinio atsakingų asmenų sąrašo idėja, kai nagrinėjo klausimą dėl galimybės vieną šalį pakeisti kita, kai ieškinys buvo pareikštas bendrovei, kuri buvo neteisingai laikoma gaminio su trūkumais „gamintoja“(15). Neabejotina, kad šios bylos buvo susijusios su „gamintojo“ ar „tiekėjo“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 85/374 3 straipsnio 3 dalį, atsakomybės sistema.
38. Kituose sprendimuose Teisingumo Teismas tiesiogiai nesprendė klausimo dėl Direktyvos 85/374 taikymo paslaugų teikėjų atsakomybės už gaminį su trūkumais sistemai. Sprendime Veedfald, susijusiame su Direktyvos 85/374 taikymu tuo atveju, kai gaminys su trūkumais naudojamas teikiant paslaugas, Teisingumo Teismas sprendė tik dėl gaminio su trūkumais „gamintojo“ atsakomybės pagal Direktyvos 85/374 3 straipsnio 1 dalį(16).
39. Be to, šiuo klausimu reikia pažymėti, kad ypač vienos bylos aplinkybės galėjo suteikti galimybę Teisingumo Teismui spręsti šį klausimą. Toje byloje Teisingumo Teismas nagrinėjo M. V. Gonzalez Sanchez, kuri teigė, kad gydymo įstaigoje perpilant kraują ji buvo užkrėsta hepatito C virusu, situaciją(17). Toje byloje Teisingumo Teismas galėjo paaiškinti, ar nagrinėjama gydymo įstaiga laikoma gaminio su trūkumais „tiekėja“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 85/374 3 straipsnio 3 dalį. Net neprilyginęs šios gydymo įstaigos „tiekėjui“, Teisingumo Teismas galėjo nustatyti, kad Direktyvos 85/374 taikymo sritis apima ir šios gydymo įstaigos atsakomybės sistemą. Teisingumo Teismas nepateikė tokių paaiškinimų, nes į jį buvo kreiptasi tik tokiu klausimu: „ar Direktyvos 85/374 13 straipsnis turi būti aiškinamas kaip draudžiantis tokias situacijas, kai po direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę vartotojams pagal valstybės narės teisės aktus pripažįstamos teisės yra apribojamos arba suvaržomos?“(18).
40. Teisingumo Teismas tiksliai atsakė į šį klausimą ir patvirtino, kad „direktyvos 13 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad nuo žalos dėl gaminio su trūkumais nukentėjusiems asmenims valstybės narės teisės aktais pagal bendrąją atsakomybės sistemą, grindžiamą tuo pačiu pagrindu kaip ir toje direktyvoje įtvirtinta atsakomybės sistema, suteikiamos teisės gali būti apribotos arba suvaržytos po direktyvos perkėlimo į valstybės vidaus teisinę sistemą“(19). Valstybės narės teisės aktais nukentėjusiems asmenims nuo žalos dėl gaminių su trūkumais suteiktos teisės gali būti apribotos ar suvaržytos po direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę. Iš tiesų, jei nacionalinėje teisėje nustatytos kitos „gamintojo“ ar „tiekėjo“ atsakomybės taikymo sąlygos, grindžiamos tuo pačiu gaminio trūkumu, tokios sąlygos negali būti taikomos po direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę. Tame sprendime Teisingumo Teismas nesprendė klausimo dėl Direktyvos 85/374 taikymo srities ir jos taikymo paslaugų teikėjams.
b) Dėl Direktyvos 85/374 netaikymo klausimams, kurių ji aiškiai nereglamentuoja
41. Nagrinėdamas klausimą dėl atsakomybės už gaminį su trūkumais Teisingumo Teismas neseniai patvirtino, kad Direktyva 85/374 netaikoma klausimams, kurių ji aiškiai nereglamentuoja. Tai atvejis, kuriame buvo priimtas 2009 m. birželio 4 d. Sprendimas Moteurs Leroy Somer(20). Nagrinėtu atveju dėl įkaitusio kintamosios srovės generatoriaus užsidegė ligoninės įrenginys su elektros generatoriumi. Taip kintamosios srovės generatorius su trūkumais padarė žalos profesiniam naudojimui skirtam ir šiai paskirčiai naudojamam turtui. Teisingumo Teismas nusprendė, kad Direktyvoje 85/374 numatytas suderinimas neapima tokios žalos atlyginimo. Todėl ši direktyva nedraudžia valstybei narei šiuo klausimu įtvirtinti direktyvoje įtvirtintai atsakomybės sistemai papildomą atsakomybės sistemą.
42. Tokia Teisingumo Teismo nuomonė yra suderinama su tuo, kad Direktyvos 85/374 18 konstatuojamojoje dalyje aiškiai numatyta, jog „dabartiniame etape suderinimas negali būti visiškas, bet atveria kelią didesniam derinimui“(21). Direktyva 85/374 nesiekiama visiškai suderinti atsakomybės už gaminius su trūkumais sritį.
43. Teisingumo Teismas laikėsi šios nuomonės, nors anksčiau buvo nurodęs, kad „1 ir 9 straipsniuose numatytas <...> baigtinis galimos žalos sąrašas“(22). Sprendime Moteurs Leroy Somer Teisingumo Teismas paaiškino, kad „nors <...> Direktyva 85/374 siekiama visiškai suderinti valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas joje reglamentuojamais klausimais(23), ja, kaip matyti iš 18 konstatuojamosios dalies, nesiekiama visiškai suderinti nuostatų dėl atsakomybės už gaminius su trūkumais šioje direktyvoje nereglamentuotais klausimais“(24). Teisingumo Teismas nurodė, jog „iš Direktyvos 85/374 struktūros <...> matyti, kad žalos, padarytos profesiniam naudojimui skirtam turtui, kuris buvo naudojamas pagal šią paskirtį, atlyginimas nėra reglamentuotas minėtoje direktyvoje <...>“(25). Todėl Direktyvos 85/374 taikymo sritis neapima žalos, kurią gaminys su trūkumais padaro profesiniam naudojimui skirtam ir šiai paskirčiai naudojamam turtui.
44. Atsižvelgiant į tai, kad Sprendime Veedfald Teisingumo Teismas patvirtino, jog nėra priimta nuostatų, susijusių su paslaugų teikėjų atsakomybe už žalą, padarytą gaminių su trūkumais(26), išvada, kurią Teisingumo Teismas padarė byloje Moteurs Leroy Somer, turi didelę reikšmę siekiant atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą. Taip Teisingumo Teismas pripažino, kad teisės aktų leidėjas Direktyvoje 85/374 nesiekė nustatyti ir paslaugų teikėjams taikomos atsakomybės sistemos. Įvertinus abu šiuos sprendimus matyti, kad Direktyvos 85/374 taikymo sritis apima tik gaminio su trūkumais „gamintojo“ ar tam tikrais atvejais „tiekėjo“, kaip tai suprantama pagal direktyvos 3 straipsnį, atsakomybę, net jei žala dėl šio gaminio atsirado, kai jis buvo naudojamas teikiant paslaugas. Todėl Direktyvos 85/374 derinimas neapima paslaugų teikėjo atsakomybės sistemos, priešingai, nei šios išvados 23 punkte numatytu antruoju atveju.
45. Be to, Sprendime Moteurs Leroy Somer Teisingumo Teismas nustatė, kad nagrinėjama žala „nepatenka į „žalos“ sąvoką, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 85/374“(27), bet nenurodė, kad šiai žalai taikoma direktyva, ir neatvėrė kelio teisei į atlyginimą, nes šioje direktyvoje numatytas tik žalos, padarytos asmeniniam vartojimui skirtam ir šiai paskirčiai nukentėjusiojo asmens naudojamam turtui, atlyginimas. Teisingumo Teismo požiūris palieka galimybę užtikrinti, kad nuo žalos, padarytos gaminių su trūkumais, nukentėjusiems asmenims būtų atlyginta labiausiai.
46. Pagrindinė byla taip pat susijusi su atsakomybe asmens, kuri nenumatyta Direktyvoje 85/374. Ši nacionalinė atsakomybės sistema neturi įtakos direktyvos derinamai gaminio su trūkumais „gamintojo“ ir tam tikrais atvejais „tiekėjo“ atsakomybės sistemai. Kaip nurodo Vokietijos vyriausybė, ši nacionalinė paslaugų teikėjo atsakomybės sistema taikoma papildomai greta Direktyvoje 85/374 numatytos „gamintojo“ ir „tiekėjo“ atsakomybės. Taip šis viešosios gydymo įstaigos paciento atžvilgiu atsakingų asmenų sąrašo išplėtimas sustiprina paciento teises. Tačiau šiuo klausimu gali būti pažymima, kad šis išplėtimas yra suderinamas su Direktyva 85/374 siekiama veiksminga vartotojų apsauga ir atitinka jos esmę(28).
47. Šiuo klausimu įdomu pažymėti, kad Komisija, priešingai, nei nurodė savo rašytinėse pastabose, teismo posėdyje teigė, kad Direktyva 85/374 neriboja galimybės valstybėms narėms nustatyti asmenų, kurie teikdami paslaugas naudoja įrenginius ar gaminius su trūkumais, atsakomybę. Kaip teisingai nurodė Komisija, pagrindinėje byloje nacionalinės paslaugų teikėjo atsakomybės sistemos taikymas pacientui užtikrintų tik teisę, kad būtų atlyginta už čiužinio su trūkumais sukeltus nudegimus. Iš tiesų, kadangi žala buvo padaryta per 2000 m. spalio 3 d. atliktą chirurginės operaciją, būtų suėjusi ieškinio čiužinio su trūkumais „gamintojui“, kaip tai suprantama pagal direktyvos 3 straipsnio 1 dalį, senatis(29).
48. Atsižvelgdamas į Sprendimą Moteurs Leroy Somer, Teisingumo Teismas turėtų nuspręsti, kad Direktyva 85/374 nereguliuoja atvejo, kai paslaugų teikėjas atlygina žalą, padarytą teikiant paslaugas naudojamo gaminio su trūkumais. Todėl direktyva nedraudžia to, kad valstybė narė šiuo klausimu nustatytų direktyvoje įtvirtintai atsakomybės sistemai papildomą atsakomybės sistemą, kurios pagrindu galėtų būti taikoma Bezansono universitetinės ligoninės, kaip gydymo paslaugų, kurias teikiant buvo naudojamas čiužinys su trūkumais, teikėjos, atsakomybė.
3. Tarpinė išvada
49. Atsižvelgdamas į visus šiuos argumentus, siūlau Teisingumo Teismui į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo antrąjį klausimą atsakyti taip: Direktyva 85/374 leidžia valstybėms narėms nustatyti asmenų, kurie teikdami paslaugas naudoja įrenginius ar gaminius su trūkumais ir padaro žalos paslaugos gavėjui, atsakomybę, nepažeidžiant galimybės įgyvendinti Direktyvos 85/374 pagrindu įtvirtintą gamintojo atžvilgiu taikomą sistemą.
50. Tuo atveju, jei Teisingumo Teismas nepritartų šiai išvadai ir manytų, kad Direktyva 85/374 taikoma paslaugų teikėjo, kuris teikdamas paslaugas naudoja gaminį su trūkumais, atsakomybės sistemai, siekdamas geriau paaiškinti Teisingumo Teismui papildomai nagrinėsiu pirmąjį klausimą, kuris susijęs su Direktyvos 85/374 13 straipsniu.
B – Papildomai dėl pirmojo klausimo
51. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pirmasis klausimas susijęs su Direktyvos 85/374 13 straipsnio, pagal kurį „ši direktyva nedaro įtakos nukentėjusio asmens teisėms, kurias jis gali turėti pagal įstatymu reglamentuojamas sutartinės ar nesutartinės atsakomybės nuostatas arba pagal specialią atsakomybės sistemą, egzistuojančią pranešimo apie šią direktyvą metu“, aiškinimu. Šiuo atveju reikia nustatyti, ar Direktyva 85/374 leidžia įgyvendinti atsakomybės už viešųjų gydymo įstaigų naudojamus gaminius ir įrenginius su trūkumais sistemą, grindžiamą ypatinga tokių įstaigų pacientų padėtimi.
52. Teisingumo Teismas Direktyvos 85/374 13 straipsnį aiškino taip, kad „minėtoje direktyvoje įtvirtinta sistema, kuri, vadovaujantis direktyvos 4 straipsniu, suteikia galimybę nukentėjusiam asmeniui reikalauti atlyginimo, jeigu jis įrodo padarytą žalą, gaminio trūkumą ir priežastinį ryšį tarp trūkumo ir padarytos žalos, nepanaikina galimybės taikyti kitas sutartinės ar deliktinės atsakomybės sistemas, grindžiamas skirtingais pagrindais, pavyzdžiui, paslėptų trūkumų garantija arba kalte“(30).
53. Vadinasi, Direktyva 85/374 leidžia taikyti specifinę atsakomybės sistemą, egzistavusią pranešant apie šią direktyvą, ir sutartinės bei deliktinės atsakomybės sistemas, grindžiamas skirtingais pagrindais.
54. Kiek tai susiję, pirma, su specifine atsakomybės sistema, egzistavusia pranešimo apie Direktyvą 85/374 metu, šis pranešimas valstybėms narėms buvo pateiktas 1985 m. liepos 30 dieną. Tačiau šiuo klausimu reikia pažymėti, kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama atsakomybės sistema grindžiama teismų praktikoje 2003 m. liepos 9 d. Conseil d’État sprendimu įtvirtintu principu. Vadovaujantis rašytinėmis Prancūzijos vyriausybės pastabomis, prieš priimant šį sprendimą Conseil d’État teismų praktikoje buvo reikalaujama, kad siekiant nustatyti viešosios gydymo įstaigos atsakomybę būtų įrodyta kaltė(31). Tik priėmus 2003 m. liepos 9 d. sprendimą viešoji ligoninė gali būti pripažįstama atsakinga už teikiant gydymo paslaugas, dėl kurių kreipiamasi, naudotų gydymo gaminių ir įrenginių su trūkumais padarytą žalą naudotojams, net ir nesant jos kaltės. Todėl negali būti laikoma, kad ši atsakomybės sistema egzistavo pranešimo apie Direktyvą 85/374 metu.
55. Kiek tai susiję su sutartinės ar deliktinės atsakomybės sistema, grindžiama skirtingais pagrindais, reikia nustatyti, ar viešosios gydymo įstaigos atsakomybės sistema grindžiama skirtingu pagrindu nei Direktyvoje 85/374 įtvirtinta sistema.
56. Teisingumo Teismo nuomone, skirtingai nei sistema, grindžiama paslėptų trūkumų garantija arba kalte, Direktyvoje 85/374 įtvirtinta atsakomybės sistema grindžiama tik gaminio trūkumu. Direktyvoje 85/374 paaiškinama gaminio su trūkumais sąvoka: tai toks gaminys, kuris „nėra toks saugus, kokio asmuo <...> turėjo teisę tikėtis“(32). Teisingumo Teismo manymu, pagrindo idėja siejama tik su gaminio trūkumais.
57. Siekdamas nustatyti, kad atsakomybės sistema grindžiama skirtingu pagrindu, Teisingumo Teismas nesirėmė plačiąja prasme atsakomybės sistemos sąlygomis ar poveikiu ir nesidomėjo tokios atsakomybės kontekstu. Todėl Direktyvą 85/374 reikia aiškinti taip, kad ji draudžia taikyti sistemą, turinčią tą patį dalyką, t. y. atsakomybę, ir tą patį pagrindą, t. y. gaminį su trūkumais, kuris nėra toks saugus, kokio asmuo turėjo teisę tikėtis.
58. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, gali būti teigiama, kad nagrinėjama atsakomybės sistema grindžiama skirtingu pagrindu, nes tokia atsakomybė grindžiama specifiniais ryšiais, kurie susiklosto tarp viešosios ligoninės ir jos gydomų asmenų. Vokietijos vyriausybė teigia, kad pagrindo skirtumas siejamas su tuo, jog nustatoma Direktyvoje 85/374 neįtvirtinta atsakingų asmenų grupė. Laikantis tokios nuomonės, pagrindo sąvoka suprantama skirtingai nei Teisingumo Teismo teismų praktikoje, susijusioje su Direktyvos 85/374 aiškinimu, nurodomas pagrindas. Šiuo klausimu svarbu, kad Prancūzijos vyriausybė mano, jog neturi reikšmės tai, ar nagrinėjama sistema grindžiama tuo pačiu pagrindu kaip atsakomybė be kaltės, ar ne.
59. Pagrindinėje byloje nagrinėjama sistema yra atsakomybės sistema, grindžiama gydymo gaminių ir medžiagos trūkumais. Tačiau tai, kad atsakomybės sistema grindžiama gaminio trūkumais, reiškia, kad tokia sistema grindžiama produkto, kuris nėra toks saugus, kokio asmuo turėjo teisę tikėtis, trūkumu. Todėl negali būti teigiama, kad ši atsakomybės sistema grindžiama skirtingu pagrindu nei Direktyvoje 85/374 įtvirtintos sistemos pagrindas.
60. Todėl jei Teisingumo Teismas turėtų pripažinti, kad Direktyvos 85/374 taikymo sritis apima viešųjų gydymo įstaigų atsakomybės už jų naudojamus gaminius ir įrenginius su trūkumais sistemą, jis turėtų taip pat pripažinti, jog atsižvelgiant į Direktyvos 85/374 13 straipsnį ja neleidžiama įgyvendinti atsakomybės sistemos, kuri grindžiama tik gaminių ir įrenginių trūkumais.
V – Išvada
61. Atsižvelgdamas į pagrindinį klausimą nagrinėjant išdėstytus argumentus, Teisingumo Teismui siūlau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui atsakyti taip:
„1985 m. liepos 25 d. Tarybos direktyva 85/374/EEB dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių atsakomybę už gaminius su trūkumais, derinimo leidžia valstybėms narėms nustatyti asmenų, kurie teikdami paslaugas naudoja įrenginius ar gaminius su trūkumais ir taip padaro žalos paslaugos gavėjui, atsakomybę, nepažeidžiant galimybės įgyvendinti Direktyvos 85/374 pagrindu įtvirtintą gamintojo atžvilgiu taikomą sistemą.“